Nuvilnijo, nubangavo minios gatvėse, nutilo maršų garsai, oratorių žodžiai, skatinantys, teikiantys vilties, šlovinantys Tėvynę ir Laisvę. Manau, kad po vakarykštės Kovo 11-osios ir Tėvynės, ir Laisvės turime daugiau, negu jos turėjome užvakar. Neabejotinai daugiau.
Jeigu, eidami trečiojo dešimtmečio keliais, nė valandėlę nepamiršime, kad kelionė į Tėvynę, į Laisvę – niekada nesibaigianti kelionė, džiaugsmingai švęsime ir 30-metį, kuris Lietuvai bus nepaprastai svarbus ir reikšmingas, gal net lemtingas.
Trečiajame dešimtmetyje teks ištaisyti grubias klaidas, kurias padarėme dėl neišmanymo, nepatyrimo, bet svarbiausia – dėl savanaudiškumo ir godumo, arba po dešimties metų mūsų dar bus mažiau kokiais penkiais šimtais tūkstančių.
Vakar įsidėmėjau vieno radijo klausytojo žodžius. Jaunu balsu žmogus džiaugėsi Laisve, kuri suteikė svarbiausią ir vienintelę galimybę – iš čia pabėgti, išvykti. Televizijos laidoje iš esmės tą patį kalbėjo ir jaunieji talentingi lietuviai, gimę jau po Kovo 11-osios: didžiausia vertybė jiems – galima važiuoti, kur nori, daryti, ką nori.
Taip, Lietuvos vardas minimas jau tūkstantį metų, jis bus žinomas dar tūkstantį metų, nes jį garsina tokie talentingi Lietuvos vaikai! Šiuos reklaminius žodžius LTV jubiliejinės šventės išvakarėse kartojo dešimtis kartų. Niekas neabejoja, kad ir be garsinimo Lietuvos vardas bus žinomas tūkstantį, du tūkstančius metų. Bet šito juk maža! Prūsijos, prūsų vardas irgi niekada neišnyks iš žmonijos istorijos, bet tai mums menka paguoda.
Bet grįžkime prie parlamento, kur prieš 20 metų įvyko stebuklas, kur vakar vilniečiai ir Vilniaus svečiai džiaugėsi Laisve ir ėjo į trečią nepriklausomos Lietuvos dešimtmetį.
Vytauto Visocko nuotr.
2010.03.12
