Kodėl Lietuvoje atsisakyta viešo pedofilų registro?


Print

Šių metų kovo pradžioje Vyriausybė nepritarė grupės Seimo narių siūlymui įteisinti cheminę pedofilų kastraciją. Teisingumo ministras Remigijus Šimašius, duodamas interviu Balsas.lt, taip paaiškino šį sprendimą: “Visuomenės susirūpinimas dėl pedofilijos bylų, prievartavimo ar nepilnamečių tvirkinimo yra pagrįstas, tačiau norint pritarti įstatymo projektui reikia žinoti, kad jis padės pasiekti tam tikrus rezultatus. Tuo tarpu sisteminė analizė, kurią atliko Teisės institutas, neleidžia teikti, kad būtent cheminė kastracija galėtų padėti tuos rezultatus pasiekti“.

Šiek tiek ankščiau Teisės instituto  ekspertai, manipuliuodami sąvokomis, sukritikavo ir viešo pedofilų registro steigimą. Šio instituto vadovas P.Ragauskas interviu portalui alfa.lt pasakė: “Lytiniai smurtautojai dažnai patys turi vaikų. Paskelbus pavardes, šie gali sulaukti patyčių iš bendraamžių, – įsitikinęs P.Ragauskas. – Koks žmogus, atsivertęs tokį žemėlapį, pamatys, kad jo rajone gyvena 10 tvirkintojų. Kuriam žmogui nuo to bus ramiau?“

Pirma mintis buvo ta, kad Lietuvos teisininkai ir įvairūs “žmogaus teisių gynėjai“,  kaip visuomet, bando išrasti dviratį arba bando dar kartą atrasti Ameriką. 

Toje pačioje JAV pedofilams yra taikoma cheminė kastracija bei egzistuoja viešas pedofilų registras, asmenis, teistus už pedofiliją, nuolat prižiūri pareigūnai. O svarbiausia – tokius asmenis per padidinamą stiklą stebi visuomenė – tai geriausia, kokia tik gali būti, seksualinių nusikaltimų prevencija. Tačiau Lietuvoje šita dešimtmečių eigoje pasiteisinusi praktika tapo netinkama. Į pagalbą visažiniai teisininkai pasitelkė įvairiausias konvencijas ir tarptautines sutartis bei įsipareigojimus. Atrodo, kad visai Lietuvos teisinei sistemai staiga parūpo ne a priori aukų, o būtent pedofilų teisės ir laisvės.

Gydytojai psichiatrai pedofiliją prilygina ligai, o psichoterapeutas Vitalijus Žukas interviu  portalui Diena. lt pareiškė : “Cheminė kastracija šio reiškinio neišgyvendins, kaip nepašalins jų auklėjimo vaikystėje spragų, meilės stokos. Tai tas pats, kaip nukirsti rankas vagiui, kad daugiau nebegalėtų vogti. Siekiant apsaugoti pedofilų aukas, reikia šalinti reiškinį, o ne jo padarinius. Pedofilams reikalingas labai ilgas psichoterapinis gydymas, bet dėl itin negatyvaus visuomenės požiūrio jie neina į viešumą, nekalba apie savo problemas. Tai patys nekalčiausi žmonės, tokie patys ligoniai, kaip ir sergantieji kitomis psichikos ligomis. Visuomenė ilgai smerkė alkoholikus, bet dabar jau pripažįsta, kad alkoholizmas yra liga. Tikėtina, kad ateityje taip vertinsime ir homoseksualus bei pedofilus .

Man pasirodė labai keista teisės ekspertų ir psichiatrų pozicija, juk logiška būtų pasinaudoti jau esama patirtimi ir praktika. Ir ši visuomenėje didelio rezonanso sulaukusi problema būtų greitai išspręsta, kas svarbiausia – būtų padarytas pirmas žingsnis apsaugant vaikus.

Atsakymas į šią gana keistą teisės ekspertų ir psichiatrų poziciją, manau, yra be galo paprastas ir žemiškas: išsprendus šią problemą, be darbo (t. y be finansavimo) liktų gausybė teisės ekspertų, kuriems nebereikėtų ruošti ataskaitų ir analizių, o medikai taip pat netektų lėšų “psichologiniam pedofilų gydymui“. Taigi finansavimo netektų daugybė “savų” ir ne visai savų veikėjų, kurių visa veikla prasideda ir baigiasi įvairiausių projektų rašymu bei rengimu.

Pripažinus pedofilą ligoniu, jį automatiškai nebūtų galima bausti pagal BK, jį tektų guldyti į ligoninę gydymui. Remiantis tokia praktika, ir vagis recidyvistas tuoj gali būti pripažintas kleptomanu ir tokiu atveju jį reikėtų guldyti į ligoninę gydymui. Ir taip vėl atsirastų užburtas ratas, kuriame kaltomis liktų tik aukos, kurios atsidūrė netinkamu laiku ir netinkamoje vietoje.

Į pono P.Ragausko argumentus atsakysiu absoliučios daugumos tėvų vardu – taip, žinodamas, kad kaimynystėje gyvena pedofilas, ramiau nesijausčiau, bet galėčiau imtis papildomų priemonių apsaugoti savo ir kaimynų  vaikus. O tai, manau, turėtų būti svarbiausia ne tik tėvams ar vietos bendruomenėms, bet visų pirma – Valstybei.

2010.03.13


Prisijunkite prie diskusijos