Kovodami su mafija imkime pavyzdį iš Gruzijos prezidento Michailo Saakašvilio


Print

Lietuvoje jau svarstomi planai pensijinio amžiaus ribą didinti iki 65 metų, o po to – ir iki 67 metų. Ši nuostata sukėlė didelį visuomenės pasipiktinimą. Ir kai kuriose kitose Europoje šalyse kuriami planai dėl pensijinio amžiaus didinimo. Štai Graikijos vyriausybės šio amžiaus ribą nori didinti nuo 60 iki 63 metų, o Ispanijos valdžia nuo 65 iki 67 metų. Bet tokiems planams pasipriešino šių šalių profsąjungos – Graikijoje ir Ispanijoje jau prasidėjo masiniai streikai.

Kai kurie politikai ir ekspertai teigia, kad neva pensijinio amžiaus didinimas neišvengiamas, reikia siekti europinių standartų. Tačiau išsamiau pasidomėjus, aiškėja, kad tokie teiginiai klaidingi. Taip, kai kuriose Europos valstybėse pensijinio amžius riba didesnė nei Lietuvoje – Danijoje siekia 65-erius metus, o Švedijoje – 66-erius metus. Bet daugelyje šalių padėtis kitokia – pensijinio amžiaus riba Prancūzijoje yra 60 metų, Maltoje – 61 metai, Čekijoje – 61,5, Slovėnijoje – 62 metai. Tad nereikėtų klaidinti piliečių, nes tiesa vis vien anksčiau ar vėliau išaiškėja.

Įvairiose valdžios institucijose vis dar paplitęs aplaidumas ir pinigų švaistymas. Štai Kauno vicemeras Rimantas Mikaitis savivaldybei atstovauti civilinėse bylose dažnai siunčia ne savivaldybės juristus, o samdo stambias advokatų kontoras – tokias kaip „Baublių ir partnerių“ advokatų kontorą. Tad vien vienam teismo posėdžiui konkrečioje byloje išleista per 8 tūkstančių litų mokesčių mokėtojų pinigų. Toks elgesys nesuprantamas.

Pedofilijos bylos tyrime, kuriame tikrai reikėjo ryžtingų veiksmų ir greito efektyvaus tyrimo, bylos eiga ilgai slopinta. Sąžiningiems policijos pareigūnams ir prokurorams buvo trukdoma dirbti, neleista sekti įtariamųjų, ir bylos tyrimas sąmoningai vilkinamas. Šiuo metu jau aiškėja trečiasis šios istorijos herojus – paslaptingasis Aidas. Pagal fotorobotą bandoma nustatyta, ar tai tik nėra žinomas Kauno psichologas, Ošo sektos narys.

Šiuo metu mūsų krašte regimas tikras šešėlinės ekonomikos klestėjimo metas. Šešėlinės ekonomikos dalis per metus smarkiai šoktelėjo ir jau pasiekė 23 procentus Bendrojo vidaus produkto (BVP). Ekspertų prognozės niūrios – jie teigia, kad šių metų bėgyje šešėlinė ekonomika užkariaus dar didesnę rinkos dalį – net 27-30 procentų BVP. Šešėlinės ekonomikos plėtros priežastys yra kelios. Iš jų pagrindinės – didėjantys mokesčiai, kylantis nedarbo lygis ir versle bei politikos sferoje vykstantys kriminalizacijos procesai. Valstybė nesurenka mokesčių, skolinasi milijardus, o dalis mūsų šalyje uždirbtų  pinigų ilsisi verslininkų pamėgtose lengvatinės prekybos zonose Kaimanų, Seišelių salose, Arubos saloje.

Kokia gi situacija kitose Europos šalyse? Skandinavijos regiono valstybėse (Švedijoje, Suomijoje, Danijoje, Norvegijoje) šešėlinės ekonomikos dalis nedidelė – tik apie 10 procentų, Čekijoje – 17 procentų, Italijoje – 22 procentai, o Bulgarijoje siekia 32 procentus. Lietuvoje vis daugiau atlyginimų išmokama vokeliuose, kai kuriose įmonėse situacija tokia, kad trečdalis ar net pusė algos išmokama nelegaliai. Žmonės įdarbinami tik minimaliai algai, o kitą algos dalį gauna vokeliuose. O kontrabandos mastai mūsų šalyje vis auga. Į Lietuvą iš Lenkijos ir Baltarusijos gabenamas langų ploviklis, iš jo Lietuvoje gaminamas pilstukas. Šiais surogatais jau yra apsinuodiję daug žmonių.

Ir kultūros sferoje – daug netvarkos. Kai daugelis bibliotekų, meno galerijų darbuotojų, aktorių gauna varganus 700 – 900 litų atlyginimus, Kėvišo klanas klesti. Pasipelnę iš VEKS pinigų ir fejerverkams bei butaforinėms skulptūroms išleidę milijonus „kultūringi įteisinti vagys“ klesti ir šaiposi. Visai kaip Rusijoje. Rusijoje jau daugiau nei dešimtmetį klesti Ceretelio klanas, turintis kultūros sferos monopolį. Gruzinų kilmės skulptorius Z.Ceretelis ir su juo susiję skulptoriai bei architektai gauna didžiulius valstybinius užsakymus iš valstybės biudžeto, tuo tarpu daugelis jų kolegų gauna tik trupinius.

Šiandieninė Lietuvos padėtis glaudžiai susijusi su praeityje vykusiais procesais. Korupcija ir kriminalinės apraiškos versle bei politikoje turi gilias šaknis. Dar 1990-1991 metais kriminalinio pasaulio lyderiai ir komunistų partijos bei KGB veikėjai pradėjo savo kelią į verslo olimpą. 1993 –  1994 metais EBSW, „Luokės“, G.Konopliovo ir R.Marcinkevičiaus sukurtų verslo struktūrų įtaka Lietuvoje tapo didžiulė, o jų ryšiai su A.Brazausko prezidentūra ir LDDP vyriausybe itin glaudūs. Kai kurios tokio pobūdžio grupuotės išgrobstė milžiniškas lėšas. Šių didžiųjų aferų architektai taip ir liko nenubausti. Lietuvoje iki šiol klesti tiek EBSW klanas, tiek „Luokės“ veikėjai, tiek kiti skandalingi oligarchai. Pavyzdžiui, kurį laiką Gruzijoje pagyvenęs, bet nuo M.Saakašvilio vyriausybės atpildo pabėgęs V.Gelašvilis.

Nes jei bus apsiribota propagandiniais veiksmais (kaip 2009 metais vykusi garsiai išreklamuota H.Daktaro „medžioklė“), tai tikros pažangos nesulauksime. Geriausia, jei aklai nesivadovausime mitais, įvairiomis televizijos laidomis, o pažvelgsime į situaciją iš įvairių pusių. Šio mėnesio pradžioje internete įkurta jau ir svetainė, skirta H.Daktarui. Henriko Daktaro demonizavimas nukreipia dėmesį nuo tikrųjų problemų, visa ši pigi propagandinė kampanija yra naudinga šešėlyje išlikti siekiančioms jėgoms. Juk daug žymių nusikaltėlių vaikšto laisvėje.

Štai EBSW valdomos įmonės „Ortopedijos technikos“ darbininkas Vytautas Kuprys jau visus metus patiria darbdavių spaudimą. Jie net organizavo V.Kuprio pašalinimą iš „Ortopedijos technikos“ profsąjungos komiteto pirmininko posto. Kadangi vykdant šią procedūrą buvo padaryti grubūs pažeidimai, tai ginčai dėl šių veiksmų persikels į teismus. Kol kas netiriamos nei „Alytaus tekstilės“, nei „Draugystės“ bylos. Su šiomis aferomis susiję iš komunistinės nomenklatūros ir KGB gretų kilę korumpuoti politikai. Jei internete atsiverstume puslapį “Lietuvos nusikaltėliai“, tai ten nerastume nei kruvinos „tulpinių“ gaujos vadeivų pavardžių, nei garsiųjų jau žuvusių šešėlinio pasaulio lyderių pavardžių, nei mafijai priklausančių politikų.

Mūsų šalyje įsigalėjusi krizė labai pakenkė daugeliui šalies piliečių – jų pajamos ženkliai krito, dažnai net drastiškai, o mokesčių našta išaugo, žymiai pabrango šildymo kainos, mokesčiai už vandenį ir elektrą. Tuo tarpu Lietuvą nuskurdinę korumpuotų klanų nariai maudosi prabangoje. Tačiau padėtis nėra be išeities. Tai rodo ir užsienio šalių pavyzdžiai. Štai Gruzijos prezidentas M.Saakašvilis 2004 – 2006 metais ėmėsi griežtų priemonių prieš šią šalį nuskurdinusį mafijos tinklą – korumpuotus politikus, oligarchus ir kriminalinius lyderius – „įteisintus vagis“ (vory v zakonie).

Per porą metų pavyko palaužti mafijos pasipriešinimą – daug Gruzijos mafijos vadeivų atsidūrė kalėjime, o dalis pabėgo iš šalies, daugiausia į Rusiją. Jų turtas buvo konfiskuotas ir valstybės biudžetas gerokai pasipildė. Ir nors 2007 – 2009 metais kriminalinės struktūros ir prokremliška opozicija dar bandė kurstyti neramumus, net kariškių maištus, tačiau nuversti demokratinės M.Saakašvilio vyriausybės jiems taip ir nepavyko. Tad norint atkurti tvarką ir teisingumą, pažadai ir aimanos nepadės. Lietuvoje vis dar gailimasi komunistų, įvairaus plauko nuvorišų, per televizijos laidas rodomos jų šeimos, demonstruojami jų pokalbiai apie gyvenimą. Bet tiesa kitokia – jie pralobo daugelio Lietuvos piliečių sąskaita, pralobo vogdami ir sukčiaudami. Kodėl turime jų gailėtis?

Štai ką 1950 metais rašė žymus psichologas ir filosofas Erikas Fromas.„Egzistuoja pavojus, kad bejėgiškumo jausmas, vis dažniau apimantis ir inteligentus, ir kitus piliečius, gali paskatinti juos priimti priespaudą ir net teigti, kad priespauda neišvengiama. Toks neva realistinis požiūris yra klaidingas dėl dviejų priežasčių. Pirma, destruktyvių jėgų įsigalėjimas dar neįrodo, kad tokios jėgos neįveikiamos. Antra, klaidinga manyti, kad karus, įvairias suirutes ir ekonomines krizes sukelia objektyvūs faktoriai. Tokie reiškiniai dažniausiai kyla politikos, karo ir ekonomikos vadų sprendimu, siekiant užgrobti žemes, gamtos išteklius, įgyti tam tikrų privilegijų, pralobti ar pelnyti šlovę. Bet apsijungę piliečiai gali pasipriešinti tokioms užmačioms“.

Šiuo metu, žvelgiant į politikos olimpe vykstančius procesus, įdomu pastebėti, kad valdančioje Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijoje veikia dvi skirtingos srovės. Vieni atstovauja stambiųjų kapitalistų klanų – bankininkų ir oligarchų interesus, yra artimai susiję su G.Kėvišu, A.Čapliku, su Darbo partijos veikėjais. Kiti TS – LKD politikai nuosekliai gina valstybės ir piliečių interesus, kuria naudingus įstatymų projektus. Tad ir šioje partijoje daug susiskaldymo ženklų. Krizė yra pasaulinė, bet Lietuvoje ji – itin stipri. Kai kuriuose šalies regionuose – pajūryje, Pagėgių, Prienų, Tauragės, Švenčionių rajonuose – tiesiog įsigalėjo Sicilijos mafiją primenančių klanų valdymas. Teismuose trūksta teisingumo, padėtį galėtų pakeisti Seimo nario Ryto Kupčinsko ir kelių jo kolegų inicijuojama teismų reforma.

Po dviejų atkurtos Lietuvos valstybės egzistavimo dešimtmečių piliečiai pasiilgo tvarkos ir stabilumo.

Gintaro Visocko nuotraukoje: Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis.

2010.02.25


Prisijunkite prie diskusijos