Modernūs tualetai. Slaptai.lt nuotr.

Vėjuota ši žiema. Ir nenormali, kaip kad nenormali būsena ne kurių mūsų visuomenės veikėjų galvose ir jų moralinėje ekologijoje.

Praėjusią savaitę aplinkosaugininkai, praskridę virš Druskininkų, upelyje pamatė primesta padangų. Vis nauji taršos židiniai randasi visoje Lietuvoje. Tai baugina, liūdina ir piktina bei sukelia beviltiškumo jausmą. Ką turėtume daryti, – niekas nežino. Net Karbauskis – Seimo Kultūros komiteto pirmininkas.

Gal todėl Aplinkos ministras Kęstutis Mažeika pasiūlė idėją jaunuoliams iki aštuoniolikos metų leisti nemokamai žvejoti; esą turėdami užsiėmimą jie mažiau nusikals.

Idėjinė impotencija, kuriai nėra jokių vaistų.

Daugeliui normalių žmonių kyla paprastas klausimas: kodėl tik dabar visa tai iškilo? Po baisios nelaimės Alytuje, po tarptautinio lygio skandalo Grigeo Klaipėdoje, Pakruojo rajone; po skandalo Vilniuje, kur tebeteršiama Neris…

Daug po.

O kur anksčiau buvo, ir niekas nieko nežinojo; kuo dabar kvėpuoja Vilniaus meras Remigijus Šimašius, dar neseniai taip uoliai nuiminėjęs atminimo lentas mūsų šalies patriotams, keitęs jų vardu pavadintus gatvių pavadinimus?

Šiukšlės. Slaptai.lt nuotr.

Tik tiek tesugeba? Nieko nematė, nieko neužuodė.

Ir daugiau nieko, ir niekas nieko nematė.

Autoritetingi ekologijos specialistai unisonu tvirtina, jog ekologinė tarša Vilniaus centre dešimtimis, o gal ir šimtais kartų viršija smarvę, kuri uodžiama mažame ūkininko tvarte. O ir apskritai tai nelygintini dalykai. Nes ūkininko tvarte nėra taršos, o tik natūralus mėšlas; nėra asmeninių interesų painiojimo su visuomeniniais, nėra piaro, kultūrinės taršos, kaip kad „Metų žmogaus“ rinkimuose.

Daug ko nėra ūkininko tvarte. O štai Seime, savivaldybėse bei daugelyje kitų institucijų vyksta atvira, ciniška ir nevaldoma kotletų valgymo už dyka misterija.

Net premjeras S. Skvernelis sako, kad tai normalu, kad tai įprasta praktika.

Tad ko stebimės?

Net į Nacionalinį operos ir baleto teatrą yra įsileidžiami elitiniai tuščiagalviai pajacai parodyti, ir net solidžių mūsų žiniasklaidos internetinių portalų vadinami žvaigždėmis.

Šalia žvaigždės Stonkuvienės – Alytaus meras Nerijus Cesiulis… Ir tik iki klyno tepakilęs renginio vedėjų – E.Jakilaičio ir G. Savicko humoras. Įdomu, ką pasakytų Zigmundas Froidas?

Nejaučiame skirtumo: kas netikra, sumazgiota su retu mūsų visuomenėje tikrumu.

Ar protas jau palieka ir mūsų „elitą“?

Nejaugi neįmanoma šiukšlių tvarkyti sąžiningai, tvarkingai? Slaptai.lt nuotr.

Man regis, šiuolaikinė „moderni“ Lietuva susidūrė su labai sudėtinga ir sunkiai paaiškinam realybe.

Nekantriai naujųjų laikų „mąstytojai“ laukė, kol išmirs senoji moraliai supuvusi sovietinės kartos lietuvių inteligentija, kurios iš tikrųjų nemaža dalis kolaboravo su sovietiniu režimu. Esą ateis nauja karta, ir viskas pasikeis. Mūsų lūkesčiai beveik išsipildė – jų liko tik vienas kitas. Ir štai ant šlovės pjedestalo užlipo tie kiti – nieko apskritai nenuveikę, ir net negebantys normaliai išreikšti įsivaizduojamos minties žodžio pavidalu.

Jie vien savo išoriniu antikultūrinio žmogaus pavidalu tapatinasi su kultūra; jie „kultūringai“ dalyvauja dūzgėse, net „kultūringai“ geria ir valgo už dyka; beje, lygiai taip pat, kaip prieš Lietuvos okupaciją Rusijos ambasadoje Kaune Liudas Gira ir Justas Paleckis. Suprantama, vėliau su kaupu atidirbo už ėdesį už dyka.

Bet nieko už dyka šiame gyvenime nėra. Net žiemos Lietuvoje nėra. Nes savo lūzeriška elgsena irgi prisidedame prie moralinės klimato kaitos.

2020.01.28; 05:31

Žurnalistė Rūta Janutienė. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Pirmadienis. Lygiadienis. Atrodo, laiko svarstyklės sustojo ties horizontalia linija: pusiausvyra, harmonija, susitaikymas, adekvatus žvilgsnis į save, ir aplinkui save.

Deja, taip nėra gyvenime. Pirma tą pusiausvyrą išardome, paskui bandome ją lipdyti iš duženų.

Bet nesiseka, nors tu ką.

Vėlyvas praėjusio sekmadienio vakaras atvėrė įsisenėjusias kai kurių mūsų visuomenės bendrapiliečių bėdas. Viena didžiausių jų – nemokėjimas garbingai pralaimėti. Priimti duotybę kaip neišvengiamumą. Jeigu norite – kaip atpildą. Džiūgauti nereikia, bet gyvenimas vis dėlto viską sustato į savo vietą.

Kol kas tyli Krivickas, prakišęs rinkimus į laisvą Seimo nario vietą Gargždų rinkiminėje apylinkėje. Odiozinė figūra žurnalistiniuose paribiuose. Garliavos patvoriuose. Štai ir viskas, lėmęs tai, kas neišvengiama, ir tai, kad pilietiška visuomenė, nors ir pamažu, bet jau pradeda atskirti pelus nuo grūdų.

Bet pratrūko kita, taip pat neprasibrovusi į Seimą, – Janutienė. Ne mažiau odiozinė figūra už Krivicką. Irgi su savo Garliavos istorija. Žiemgalos rinkiminėje apygardoje ji pralaimėjo socialdemokratų partijos atstovui Liudui Jonaičiui.

Kokias išvadas pirmiausia padarytų protingas, adekvatus ir mąstantis žmogus? Pirmiausia pagalvotų, kad kažkas negerai  mano karalystėje.

Užuot taip elgusis, Janutienė užsipuolė savo konkurentus. Sako, rašysianti net knygą apie nešvarią rinkiminę kampaniją, nes esą girdėjusi raginimus už ją nebalsuoti. Dar daugiau, kai jau buvusi kandidatė pareiškė, jog „galutinai išsitrina ribos tarp „liberalų“, „konservatorių“, „socialdemokratų“ ir jie tampa tiesiog gauja.

Šį tekstą Janutienė paskelbė viešai savo feisbuko paskyroje.

Kita citata: rinkimus laimėjęs L. Jonaitis sakė, kad per rinkimus pirmą kartą susidūręs su „tokia didele šmeižto kampanija“. Jis sakė net sulaukęs sveikinimų, kad „nugalėjo velnią“.

Taigi Janutienę ištiko frustracija. Nemaloni, įtempta emocinė būsena, atsiradusi dėl negalėjimo patenkinti savo poreikį, realizuoti savo tikslą bei patenkinti savo ego.

Ką tokiu atveju reikėtų daryti? Dar kartą skaityti Zigmundą Froidą.

Dar kartą mūsų valdžios moterims bei gi vyrams gerai pagalvoti, ar reikalingi tie kelių naujų Seimo narių rinkimai iki šio Seimo kadencijos pabaigos likus vos metams. Dar ir brangiai kainuojantys.

Politinė, ir ne tik, kultūra menksta ir nyksta ne tik Lietuvoje. Dar XXI-mojo amžiaus pradžioje buvo sunku įsivaizduoti, jog į politinį olimpą įžengs tokie veikėjai (net pasaulinio garso), – niekinantys ir žeminantys savo varžovus. Kad bendravimas su oponentais vyks feisbukuose ir tviteriuose. Kad žmogišką kalbą pakeis tam tikri ženklai, toli gražu, neliudijantys nei artimo meilės, nei elementarios žmogaus žmogui pagarbos.

Ar kada nors tai išmoksime? Ir pasaulis bus gražus?

Sakote, utopistai jau seniai mirę. Galbūt. Bet neverta pamiršti kadais kalbėjusio Hermano Hesės: „Būki savimi, ir tuomet pasaulis bus turtingas bei gražus. Jei būsi ne pats savimi, o melagis ir bailys, tuomet pasaulis bus skurdus, ir tavo akimis žiūrint, būtinas tobulinti“.

2019.09.23; 18:30