Gandrai. Slaptai.lt nuotr.
Kiekvieną rudenį ir ankstyvą pavasarį, išlydėjus ir laukiant sugrįžtančių į Lietuvą gandrų, ant elektros linijų atramų pavojingai sukrauti gandralizdžiai yra iškeliami ant specialių platformų. Bendrovė „Energijos skirstymo operatorius“ (ESO) prisideda prie saugesnės aplinkos gandrams – ant atramų tvirtinami specialūs metaliniai stovai, ant kurių paukščiai vėliau vėl suka savo lizdus. Tokios lizdavietės yra daug saugesnės ne tik aplinkiniams, bet ir patiems paukščiams.
„Nuoširdžiai rūpinamės kiekvienu gandru, siekiame, kad nacionalinis paukštis būtų tinkamai apsaugotas, o gyventojams galėtume užtikrinti patikimą elektros energijos tiekimą. Gandralizdžių iškėlimo darbai vykdomi tuo metu, kai gandrai yra išskridę žiemoti“, – teigia ESO Tinklų eksploatavimo tarnybos direktorius Virgilijus Žukauskas. Gandrai Lietuvoje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kasmet perėti į Lietuvą parskrendantys gandrai suka lizdus ant elektros linijų atramų, kur jiems įsikurti retsykiais padeda ir žmonės. Tačiau, pabrėžia ESO atstovas, elektros skirstymo oro linijos nėra natūrali gandrų buveinės vieta. Taip pat ir dirbtinų lizdaviečių įrengimas ant oro linijų atramų nėra tinkama išeitis ne tik elektros tinklui, bet ir gandrams.
Specialisto teigimu, pagal elektros oro linijų eksploatacijos reikalavimus, ant elektros oro linijų atramų negali būti jokių pašalinių daiktų. Pasitaiko atvejų, kai nuo elektros iškrovos ant atramų sukrauti gandralizdžiai suliepsnoja. Prilietę elektros laidus gandrai neretai yra traumuojami elektros srovės, dėl krintančių lizdų kyla grėsmė ir žmonėms, o nutrūkus elektros tiekimui nukenčia elektros vartotojai.
„Gandrų sugrįžimo dieną raginame visuomenę atsakingai žiūrėti į paukščių apsaugą. Gandrų labui, prašome gyventojų ar savivaldos pagalbos bei visų rūpestingų žmonių įsitraukimo, randant ir padedant gandrams įsikurti natūraliose perimvietėse – medžiuose, o ne ant elektros tinklo atramų“, – teigia V. Žukauskas.
Gandrai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Gandralizdžių perkėlimo darbus ESO vykdo jau ne vienerius metus. Bendrovė perkelia tik tuos lizdus, kurie kelia pavojų paukščiams, žmonėms ir elektros skirstymo tinklui. Šalindama gedimus ir suderinus su Aplinkos apsaugos agentūra, bendrovė kasmet perkelia apie šimtą gandralizdžių. Per 2020 m. ESO perkėlė 102, pernai – 109 lizdus.
Tai atliekama stengiantis nepadaryti žalos paukščiams, perimvietes perkeliant ar paprasčiausiai sutvarkant taip, kad šios nekenktų elektros tinklui ir nekeltų grėsmės aplinkai ir žmonėms.
ESO savo eksploatuojamų elektros skirstomųjų tinklų zonoje gali atlikti tik tuos darbus, kurie yra tiesiogiai susiję su elektros tinklų technine priežiūra ir remontu. Pastebėjus elektros tinklui grėsmę keliantį gandralizdį ir nurodžius konkrečią jo vietą, bendrovė saugiai jį perkeltų.
Artėjant rudeniui ne vieną iš mūsų pasitinka staiga užstojusios melancholijos išbandymai. Kartais tokia melancholija paliečia tarsi dūžis į pačią šerdį, kartais kaip dingtelėjusi nejauki mintis apie tai, kad netrukus reikės grįžti į darbus, prasidės kasdieniniai dalykinio pasaulio rūpesčiai.
Jeigu norite sužinoti mano ypatingąją nuomonę, pasakysiu be užuolankų, kad prisijaukinta depresija turėtų būti laikoma natūralia žmogaus būsena, o ne nukrypimu nuo normos arba kažkokiu negalavimu. Tiesą sakant, didesnį rūpestį sielos prižiūrėtojams turėtų kelti nei iš šio, nei iš to prasiveržęs žmogaus linksmumas, kaip virusas prisikabinusi gera nuotaika, vidurį nakties pasigirdęs isteriškas juokas. Iš tiesų, tokie geros nuotaikos priepuoliai rodo, kad kažkam neliko tikėtis jau nieko gero, žmogus prarado paskutinius vilties likučius.
Daug metų atostogauju tame pačiame kaime, kartas nuo karto grįždamas į tiesioginę akistatą su gamta, praverdamas duris į prarasto rojaus vaizdus vaizdelius. Tačiau šios vasaros įspūdžiai iškrinta iš įprasto atostogų konteksto kaip nutrūkusi vaizdo juosta su bėgančiais kadrais be nuorodų į sąryšingą visumą. Kiekvienas vaizdelis čia įgyja autonominę vertę, kai net vadinamoji gamtos grožio patirtis netampa vienijančia siužetine linija. Tarkime, grožis pats savaime neturi jokio siužeto, fabulos, laimingos pabaigos, tačiau mūsuose laikomasi nuomonės, kad grožis yra viena iš fundamentaliausių žmogaus vertybių, leidžiančių šiai protingai būtybei iš neutilitarinių įspūdžių apie pasaulį sudėlioti prasmingą mozaiką. Tačiau po šios vasaros įspūdžių jau būčiau linkęs manyti, kad tai, ką apytikriai vadiname grožio patirtimi, yra nuoroda į klaikią beprasmybę ir skausmą.
Gandrai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kiekvieną vakarą iš lauko terasos palydime saulėlydį tarsi žiūrovai teatro scenoje, stebintys nebylią dangaus pantomimą. Kiek kairiau atsiveriančiai didingai saulėlydžio panoramai, šalia kažkokių apleistų sandėlių ir elektros pastotės ant labai aukšto stulpo stūkso gandralizdis su taip pat saulėlydžio užburta ir nutykusia gandrų porele. Sakau „stūkso“, nes šįkart netoli apsigyvenę gandrai surentė tokią įspūdingą buveinę, kurią pavadinti lizdu nevirsta liežuvis, čia greičiau tiktų kalbėti apie vaiduoklišką gandrų pilį su prailginto torso saulėlydyje siluetais.
Kaimynė juos pavadino „bevaikiais gandrais“, nes, kaip galop išaiškėjo, tapo nepaslaptimi visam kaimui, šįkart gandrai nesusilaukė gandriukų. Tačiau, regis, sutaupytą meilę jie atiduoda vienas kitam, dažnai skabydami ir kedendami vienas kito plunksnas, prieš saulėlydį sustingdami susiglaudę snapais arba persikryžiavę kaklais.
Kartas nuo karto rytais kažkuris iš jų, tikriausiai gandrė, išskridusi pasižmonėti arba šiaip kažko pasmalsauti, tupia į sodybą ant buvusios daržinės pastato ir ironiškai stebi šunelį, kuris duodasi be atvangos, pykdamas dėl tokio neprašyto svečio. Kaip atrodo, dabar mane ir svečią ant stogo skiria tik permatoma plėvelė, kurią nesunkai perplėšę, galėtume pasilabinti, artimiau susipažinti, pakalbėti apie vasaros orus, nepalankius daržams derėti ir varlių derliui.
Apskritai net ir bevaikiai gandrai dienomis visados kažką veikia, netupi tuščiai savo lizduose, o dažnai darbuojasi laukuose, žingsniuodami paskui traktorius ir kombainus, matuodami atlaisvintus plotus ilgažingsniu.
– Ar bevaikiai gandrai išskrenda anksčiau, – klausiu labai naiviai kaimynės, tarsi nujausdamas kažką negero, neišvydęs tų gandrų iškart lizde, kai po kelių dienų išvykos į miestą grįžau atgal. Tada ir sužinojau nejaukią naujieną, kad dar vakar žmonės matė suvažinėtą gandrą pakelėje, išsidraikiusį tarsi nukritęs sklandytuvas per didelį plotą.
Vakarui stojus ir prasidėjus saulėlydžiui mačiau tik vieną porelės gandrą, sugrįžusį į lizdą, dabar visą susikūprinusį, su nuleistu snapu kažkur giliai po kojomis, kartas nuo karto pakeliančio galvą, regis, tik įkvėpti oro už deginančio skausmo rato. Skausmo poza buvo tokia monumentali, neįtikėtina, prasikišusi virš viso pasaulio, nusileidus saulei, kad drįsčiau spėti, jog krauju apsiliejusiame danguje gedėjo gandras savo gandrės, o ne atvirkščiai, nes, tegu atleidžia man feministės, gamta dailiajai lyčiai suteikia didesnių plastikos galimybių pakelti siaubą, praradus savo antrąją pusę.
Gandriukai jau paaugę. Vytauto Visocko nuotr.
Žinia, gandrai gyvena poromis, o ne bendruomenėmis su jų terapinėmis funkcijomis, gandrai neturi bažnyčių ar paslaugių godėjų, galinčių padėti apmalšinti skausmą tokioje meilės katastrofoje. Žmogus panašioje situacijoje, kai nieko nelieka, dar turi galimybę užpilti akis, paskandindamas likusias vienatvės dienas taurelėje. Nesakau, kad tai yra gerai, bet tikrai ne tiems duota teisė smerkti, kurie nieko nenutuokia apie gandro kančią, nekalbant apie žmogaus būties savitumą. Žinoma, neturiu ketinimų įpiršti fantasmagoriškos nuomonės, kad ir gandrai turi teisę vartoti alkoholį, tačiau nenuslėpsiu fakto, jog gedėdamas dėl gandro antrosios pusės mirties su kaimynu ištuštinau kadaise atsivežtą iš Dzūkijos butelį, kurį jau buvau užkeikęs iki pasaulio pabaigos, taupiau lemiamai gyvenimo akimirkai. Iš tiesų, nieko gero nebelieka tikėtis, kai gandro įvaizdis yra pradedamas eksploatuoti blaivybės industrijų naudai.
Vėl grįžtant prie grožio potemės, prisipažinsiu, kad jau daug metų įvairiuose forumuose bandau mokslingą publiką pripratinti prie iš pirmo žvilgsnio netikėtos išvados, kad filosofinė grožio teorija lietuvių kalboje randa labai svarbu etimologinį pasufleravimą, pastebint, jog nuoroda „gražus/graži“ yra labiau pirmapradės nuorodos „grąžus/ grąži“ derinys ar net vedinys. Dar kartą kviečiu nepražiopsoti to, kad lietuvių kalboje žodis „gražus(i)“ nurodo į tai, kas grąžu (yra grąžus ar grąži), kitai tariant, į tai, kas gręžiojasi aplink savo ašį, t .y. atgręžia, prikausto dėmesį savo savaiminiu vertingumu, tarkime, kaip būties šviesos pliūpsnis, ir nusigręžia, išsprūsta iš pragmatinio akiračio kaip nepateisinęs utilitarinio pobūdžio lūkesčių įvykis.
Kita vertus, jeigu anksčiau bent man labiau akivaizdi buvo ta grožio patirties pusė, kurią galima sieti su dėmesio atgręžimu, išvydus būties didingumą, dabar greičiau – klaikiai skaudinanti grožio patirtis, kuri liudija apie nusigręžimo didingumą.
Grožis – tai didingas gamtos abejingumas mūsų žmogiškiems lūkesčiams.
Prof. Romualdas Grigas, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Etnosavastis ir jos kontūrai
Niekam nekyla abejonių dėl mūsų protėvių kultūros sąsajos su sanskrito kultūra. Pastarajai irgi buvo būdingas tikėjimas magine žodžio galia. „Sanskritas“ („sukurtasis“) yra dievų kalba, dievų sukurtas ir žmonėms perduotas bendravimo su jais įrankis“, – skaitome „Religijų istorijos antologijoje“.
Ten taip pat pabrėžiama: „Tačiau šitoks kalbos sakralizavimas yra ne estetinis, o grynai sakramentinis“[1].
Šia citata noriu skaitytojo dėmesį atkreipti į tai, kad piliakalnių epochos kultūrai buvo ypač būdinga „gyvojo žodžio“ tradicija. Apie ją verta šiek tiek plačiau pakalbėti. O paskui suformuluoti ir kai kurias mūsų „istorinį atsilikimą“ paaiškinančias išvadas. Į pagalbą pasitelksiu anglų kilmės istoriką S. C. Rowell’ą.
Pastarasis yra sudaręs kryžiuočių kronikininko P. Dusburgiečio aprašytą įspūdį „apie neraštingus pagonis“, kurie stebėdavosi kaip „žmonės gali bendrauti raštu“. Anglų istorikas čia pat pastebi, kad P. Dusburgietis paprasčiausiai nesuprato prūsų bei lietuvių, kuriuos naujosios aplinkybės vertė praktikuoti rašytines sutartis, bet jomis netikėjusių (ir nesilaikiusių). S. C. Rowell’as nurodo liudijimus, bylojančius apie tai, kad žemaičiai dar XIII a. laikėsi papročio: „<…> jeigu vienas paduoda ranką kitam, tai jis sudaro garbingą taiką, kurios sulaužymas baustinas mirtimi“[2].
Mums tai patinka ar ne, tačiau priversti pripažinti: gal šiai „gyvojo žodžio“ tradicijai galėtume primesti „kaltę“, kodėl lietuviai, subūrę didžiulę imperiją, nepasirūpino (kaip kiti) savo raštu? Dar daugiau… Ko gero, lietuviui prisiliesti prie rašto buvo negarbinga. Ir visas tas raštų reikalas būdavo paliekamas svetimtaučiams. Žinoma, tikėtina, kad tarp pastarųjų pasimaišydavo ir vienas kitas lietuvių kilmės asmuo. Bet tai būdavo jau tapęs „svetimtaučiu“, t. y. priėmęs stačiatikių arba katalikų (lotynų) tikėjimą ir įsipareigojimą užmiršti „pagoniškąją“ kilmę…
Grįžkime prie aukščiau suminėtos ir G. Beresnevičiaus gana įdomiai aprašytos VI a. aisčių-baltų religinės reformos. Tikėtina: ji davė impulsą teritorinėms bendruomenėms labiau ritualizuoti (formalizuoti) praktikuotas šventes, kitas tradicines apeigas ir šiaip – bendruomenės susirinkimus. Tikėtina, kad kai kurie aisčių-baltų prigimtinės kultūros kontūrai kito lygiagrečiai su piliakalnių sklaida ir juose praktikuojamomis apeigomis bei susibūrimais.
Bet mes šiandien negalime aiškiau sakyti (vargu ar toks žingsnis įsivaizduojamas ir ateityje): kas pagimdė vadinamąją piliakalnių kultūrą? Ar pats piliakalnių supylimas ir tolesnė su jais susijusi bendruomenės gyvensena ar atvirkščiai? Tai būtų panašu į klasikinę dilemą: kam suteikti pirmumo teisę – kiaušiniui ar vištai. Tačiau nedvejodami galime tvirtinti: dėl piliakalnių – šventyklų užmaršties, dėl jų netgi piktybiškos, sąmoningai apmąstytos ir šimtmečius trukusios atskirties nuo kaimo teritorinės bendruomenės ir nuo prigimtinės lietuvių kultūros, labai ženkliai kito, kitokia kryptimi suko ir mūsų protėvių socialinių ir ypač dvasinių santykių tinklai. Jie suko tapatybės, savasties išsibarstymo, nunykimo kryptimi… Prigimtinės matricos išsigimimo kryptimi. O tai reiškia mūsų protėviams įspaustą stigmą, kuri, lyg estafetės lazdelė, tapo iš kartos į kartą perduodama visam likusiam tautos gyvenimui.
Pavasaris Lietuvos miškuose. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Prisimenu dar vaikystės metais mokyklos elementoriuje skaitytą pasaką apie gandrą… Kažkuo tas paukštis neįtiko Dievui, kuris sprunkančiam iš Jo rankų nenaudėliui spėjo smūgiuoti, bet tik į užpakalinę dalį, kuri nuo to smūgio taip ir liko pajuodavusi… O kuo mes, kaip tauta, prasikaltome? Kodėl mes patys giriamės, tik su negatyvo gaidele, tuo, kad Europoje ilgiausiai nešiojome „pagonybės“ rūbą?.. Gal aiškiau apsibrėžkime, kodėl mums, lyg tam iškiliam paukščiui, liko pajuodęs (gal kitų pajuodintas) sparnas…
Taigi, nepaisydami primestos stigmos, mes – šiandien gyvenantys, turime ne tik teisę, bet ir prigimtinę pareigą (vardan savo esaties) neužmiršti protėvių. Turime teisę atskirais kontūrais ar eskizais nutapyti anų laikų gyvenimą. Turime teisę atsirinkti, įsivaizduoti, kuo ta gyvensena ne tik „vargo“. Bet ir kokiais aksesuarais puošėsi. Tačiau rimtai susimąsčius ar, apskritai, įmanoma pagauti tai, kas nuo mūsų nutolę šimtmečiais, o ne dešimtmečiais? Antai su dideliu vargu šių dienų jaunuolis gali įsivaizduoti, na, kad ir pokario (bolševikinius) metus, kurių pamatiniai kontūrai partizanų kūnais (miestelių aikštėse gulinčiais) yra giliai įsirėžę mūsų, nueinančios kartos, atmintyje ir jausenoje. Žodžiu, ar mano (kaip ir kitų į mane panašių) kvietimas susigrąžinti šimtmečiais nutolusios praeities vaizdą nedvelkia tam tikru minties avantiūrizmu?..
Tačiau dar kartą noriu pabrėžti: pasirinktam žingsniui žengti, t. y. erdviau ir drąsiau kalbėti apie apeiginės paskirties piliakalnius ir juos supusią ir jų statytojams jėgos davusią kultūrą esama pakankamo pagrindo. Žinoma, prigimtinė kultūra galėjo egzistuoti (ir egzistavo) ir be piliakalnių „pagalbos“. Betgi apeiginių piliakalnių atsiradimas, panašiai kaip į žemę sukalti poliai, sustiprino savitumu išsiskiriančio etnoso pagrindus. Išryškino aisčių-baltų kultūrai būdingus bruožus. Tai kodėl, minint piliakalnius, tegu ir su tam tikru rizikos laipsniu, nepabandžius rekonstruoti anų laikų kultūros kontūrų? Taigi… Savaip rizikuotinos rekonstrukcijos žingsniuotę pradėkime, na, kad ir nuo „ciklinio laiko“ sąvokos…
Senieji lietuviai, skirtingai nuo tuomečio urbanizuoto ir urbanizuojamo pasaulio, gyveno būtent pagal ciklinį laiką. Po pavasario ėjo vasara, po jos ruduo. Ėjo žiema ir vėl pavasaris… Kiekvieną iš šių visuotinai išgyvenamų metų sekos tarpsnių mūsų protėviai, pagal nuo seniausių laikų paveldėtą etnokultūrinės elgsenos tradiciją, skaidė dar į kelias Laiko ir Gamtos alsavimo atkarpas. Iš jų susidarydavo ilga, su sielos įsijautimu švenčiamų švenčių grandinė. Jos čia neišskleisime. O kas tais dalykais domisi, aiškesnį atsakymą gali surasti lietuvių prigimtinės kultūros tyrinėtojų: Jono Balio, Albino Kurtinaičio, Jono Trinkūno, Liberto Klimkos ir kitų etnologų darbuose.
Gražuolis varnėnas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Gyvenimas pagal ciklinį laiką mus turi dominti ne vien piliakalnių laikais praktikuotos gyvensenos ar kultūros požiūriu. Vardan gilesnio savo praeities ir prigimties (tautos matricos) suvokimo ši kultūra turėtų mus dominti būtent savo esatimi, savo prasme. Pirmiausia privalu atkreipti dėmesį į tai, kad ciklinis laikas siūlė mūsų protėviams džiaugtis pačiu gyvenimu, juos supančia Gamta, gyventi jos kaita ir išgyventi jos kartotes. Kiekvienas sužaliavęs pavasaris tapdavo Amžinuoju Pavasariu, o rudens branda ir krintančių lapų šnarėjimas – Amžinuoju rudeniu, „provokuojančiu“ vėlgi pavasario laukimą… Buitis, kasdienybės rūpesčiai, negandos būdavo lengviau išgyvenami. O ir žmogaus siela įgydavo labiau pakylėtą alsavimą…
…Prisimenu savo vaikystę, paauglystę… Kokį džiaugsmą išgyvendavome išvydę parskridusį gandrą, sučiulbusius varnėnus! Buvo labai džiugu basomis atsistoti pašlaitėje ant ką tik nuo sniego išsivadavusios žemės lopinėlio ir pajausti gaivią jos spinduliuotę… Džiaugsmui, dienos pilnatvei užtekdavo mažmožio. Nors gyvenome pusalkani ir skurdžiai apsirengę…
Gandrai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Mūsų protėviai priklausė civilizacijai, kuriai buvo būdingas Būties, o teisingiau išsireiškus – Rėdos Rato suvokimas. Rėdos sąvoka nusako egzistuojančią Visuotinę, Kosminę tvarką Kūrinijai (Darną, Dermę) ir jos paisymą. Rato sąvoka nusako amžiną visame kame atsikartojimą. Dieną keičia naktis, o mėnulis nenukrypdamas nuolatos sukasi apie žemę… Rėdos Ratas lietė kiekvieną žmogų ir tarsi savaime, be prievartos ženklų reikalaudavo iš jo laikytis amžinųjų Kosminės ir, žinoma, – žemiškojo gyvenimo tvarkos dėsnių – jų paisymo kiekvienos dienos darbuose.
Rėdos Rato suvokimas (ir jo įtvirtinimas dėka apeiginių piliakalnių) užtikrino protėviams jų giluminį ryšį ne tik su Kosmosu, bet ir su žeme ir jos ritmais. Tuo pačiu užtikrino ir turiningesnius žmonių ryšius, pripildė jų gyvenimą gamtine būtimi. Neleido suklestėti dominavimo principui žvelgiant į tai tiek socialine, tiek ir gamtos prasmėmis. Šį, gal skaitytoją ir varginantį teiginį, siūlyčiau atskirai apmąstyti lyginant mūsų dabartinį gyvenimą, kuriame dominuoja instrumentinis, t. y. vien apčiuopiamos naudos siekiantis protas.
Šioje palyginus glaustoje apybraižoje apie apeiginius piliakalnius skaitytojui priminsiu dar vieną aniems (ir vėlesniesiems) laikams būdingą etnosavasties bruožą. Tai nuolat etnologų darbuose kartojamą ir įvairiomis formomis išskleidžiamą Gyvybės Medį. Jį vaizduojančius elementus, o ir su jais susijusių įvairios augmenijos garbinimą dar XIX a. antrojoje pusėje yra detaliau aprašę senosios lietuvių kultūros tyrinėtojai L. A. Jucevičius, M. Davainis-Silvestraitis ir kiti.
Gyvybės Medžio čia neaptarinėsime. Pateiksiu tik vieną detalę – iliustraciją, kuri, mano supratimu, yra „atkeliavusi“ iš ten – iš apeiginių piliakalnių epochos ir atlikinėta kalendorinių švenčių metu ir, keistu būdu, užsilikusi iki vėlesniųjų laikų… Pasiremsiu prof. P. Dundulienės iš kitų šaltinių surinkta ir apibendrinta medžiaga.
Birželio pabaigoje būdavo švenčiama vadinamoji Vainikų (Vainikinių) šventė. Tos dienos vakarą „jaunimas eidavo su degančiais fakelais į mišką, pindavo vainikus ir puošdavosi jais galvas, – rašo profesorė. – Paskui susirasdavo du jaunus berželius ar liepaites, palenkdavo viršūnes ir jas supindavo. Pro tuos vartus iš abiejų pusių poromis eidavo merginos ir vaikinai… Vainikų šventėje žemaičiai senu papročiu iš vakaro atsiveždavo jaunų berželių troboms ir bažnyčiai puošti… Taip derinosi senovinis beržo kultas su katalikų šventėmis.“[3]
Vardan tiesos dera pastebėti, kad Gyvybės Medis (jo kultas) surandamas ir slavų mitologijoje. Betgi mes šiandien gerai žinome, jog šis etnosas, su savo išskirtiniais bruožais Europos erdvėje pasirodė keli šimtmečiai po Kristaus. Betgi žinome ir tai, kad vienas iš sudedamųjų šio etnoso komponentų buvo būtent aisčiai-baltai. Ir kad kiti tos „etnomišrainės“ (atsiradusios po hunų įsiveržimo) komponentai tokio ryškaus „aksesuaro“, kaip Gyvybės Medis, neturėjo. Tai papildomas įrodymas apie jo (Gyvybės Medžio) ilgaamžiškumą, gyvybingumą.
Beje, dėl medžių kulto…
Ąžuolas – stiprybės simbolis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kaip viskas keistos skubos tvarka keičiasi! Lietuvių visuomenėje baigia išnykti net ąžuolo kultas. Pavienius laukuose augančius ąžuolus sovietinių laikų traktorininkai ir melioratoriai, sakyčiau, nesąmoningai, su prigimtine pagarba juos aplenkdavo. Nuo seno buvo įsisąmoninta – tai šventas, ypatingą gyvybingumą skleidžiantis medis. Dabar laukai nuo jų „apvalyti“ suklestėjusio verslo…
Vos prieš pusšimtį metų išdūlėjo, nunyko ir berželio kultas. Dar mano vaikystės ir paauglystės metais jais puošdavo ne tik bažnyčios vidų. Mirusiojo karstas visada buvo vežamas apkaišytas jaunais berželiais… O ir gegužinių (kaimo šokių) aikštelės būdavo apsmaigstomos tais medeliais. Jie gegužinės dalyviams „įpildavo“ ir kitokios, lyg ir atsakingesnės nuotaikos…
Šį lyrinį nukrypimą apie berželį baigsiu jį apdainuojančios sutartinės žodžiais:
Tikėtina, labai tikėtina, kad tie žodžiai – tai brangi relikvija, ataidėjusi iš apeiginių piliakalnių epochos. Ir kad patys piliakalniai Vainikinių ar kitos šventės proga būdavo puošiami jaunais berželiais. Ir kad ant piliakalnio vainikais pasidabinęs jaunimas rypuodavo ir sušokdavo sutartines. O gal ir suktinius…
Piliakalnių epochos žmonės nevartojo literatūrinio rašto. Bet tikėtina, kad rūnraštis buvo. Ir juo išreikšdavo svarbiausias nuostatas bei įvykius. Kultūros, ypač istorinės atminties tęstinumas buvo grindžiamas ne tik griežtomis tradicijomis, bet ir iš kartos į kartą perduodamo gyvojo žodžio grandine.
Vardan mūsų prigimtinės kultūros pagarbesnio supratimo, galime susimąstyti ir apie tai, ar galėjo kažkas būti panašaus į Dekalogą? Į tam tikrą griežtą sistemą suvestus moralinius principus. Kurių pažeidimas grėsdavo bausmėmis, iki pat prasižengusiojo savo paties pagal egzistavusią tradiciją pasikorimo… Prieš formuluojant atsakymą į štai tokį klausimą, įsigilinkime į evoliucionisto Darvino nuotykį… Lyginamoji etnologija neretai pateikia atsakymų kryptį, kuri tyrėjui palengvina jo sunkų paieškų darbą.
…Darvinas, keliaudamas „Bigliu“ aplink pasaulį, stabtelėjo Ugnies žemėje (piečiausioje Pietų Amerikos vietovėje). Ten jis susitiko su gentimi, kuri, jo nuomone, gyveno be jokių civilizacijos požymių, beveik kaip gyvuliai. Taip juos ir aprašė… Vėliau į šią žemę atkeliavę krikščionių misionieriai, pagyvenę kartu su tais „laukiniais“ žmonėmis, įsitikino: visai nežinodami krikščionybės akcentuojamo Dekalogo, jie griežtai laikėsi devynių Dievo įsakymų, išskyrus dešimtąjį – „nevok“… Nes nebuvo ko ir iš ko vogti…[5]
Šiuo intarpu norėjau skaitytojo dėmesį atkreipti ir į tai, kaip europocentristinių pozicijų besilaikantis asmuo gali lengva ranka apkaltinti bet kokiomis blogybėmis jam nesuprantamos, nepažintos kultūros žmones… Priverstas prisipažinti: ne nustembu, bet apstulbstu, kai šitaip ar panašiai pasielgia kai kurie mūsų vadinamieji intelektualai (tarp jų – ir istorikai), vertindami ikikrikščioniškąją savo protėvių kultūrą.
Bet dar, nors trumpam, sugrįžkime prie „ciklinio laiko“…
Lieku įsitikinęs, kad pamatine vertybe arba išeities pozicijomis imant ciklinį laiką ir palyginus su tuo gyvenimu, kurį mums šiandien diktuoja linijinis laikas, mes geriau, išmoningiau galime suvokti ir senąsias kultūras, tarp jų – ir mūsų protėvių gyvenseną… Bet nenoriu likti ir retrogrado (konservatoriaus, tebesiorientuojančio į praeitį) pozicijose. Todėl skaitytojo iš karto atsiprašau. Taip… Pranašumų linijinis laikas duoda su „kaupu“. Juos vos ne kiekvienas pyplys (darželio auklėtinukas) galėtų įvardinti užlenkdamas savo rankelės pirštelius… Bet mes šiame tekste kalbame kitokia kalba (siekiame žvelgti į kitą Mėnulio pusę…).
Manau, kad nereikia didelio išmanymo (proto) suvokimui: gal „jisai“, tas gyvenimas pagal linijinį laiką, kaltas na kad ir dėl nūdienos pasaulį apnikusių, logika nepaaiškinamų prieštaravimų ir vartotojiškos (profaniškos) orientacijos. Dėl grynai instrumentinio (be etikos) proto dominavimo. Ir – neįtikėtinos skubos. Kur? Vardan kokių tikslų vyksta toji visuotinai, su kažkokia aršia karštlige skatinama skuba? Ir tos skubos vos ne visuose lygiuose ir teritorijose sukeliamos nuolatinės peštynės?.. Gal iš tiesų nemažai teisybės esama arabų pasakoje apie iš butelio išsprūdusį Džiną?
Arba krikščionybės mite – apie nuo Pažinimo medžio nuskintą, suvalgytą obuolį ir kaip bausmė už tai – pirmųjų žmonių (tai reiškia ir visos žmonijos) išvarymą iš Rojaus?..
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
(Bus daugiau)
2017.09.22; 15:28
[1] Religijų istorijos antologija. II dalis. – Vilnius, Vaga, 2002, p. 75.
[2] Rowell S. C. Iš viduramžių ūkų kylanti Lietuva. – Vilnius, Baltos lankos, 2001, p. 154–155.
[3] Dundulienė, Pranė. Gyvybės medis lietuvių mene ir tautosakoje. – Kaunas, „Šviesa“, 1994, p. 103.
