Lenkija mano, kad šalis neturi būti priklausoma nuo rusiškų dujų dėl dujotiekio „Nord Stream 2“ tiesimo, o kitas dujotiekis „Baltic Pipe“, jungiantis Daniją ir Lenkiją, yra esminis užtikrinant šalies energetinę nepriklausomybę, Lenkijos Seime pristatydamas užsienio politikos gaires, kalbėjo šalies užsienio reikalų ministras Jacekas Czaputowiczius.
„Mes nuolat prieštaraujame „Nord Stream 2“ projekto realizacijai ir palaikome kritišką Europos Komisijos poziciją šiuo klausimu“, – sakė J. Czaputowiczius. Pasak jo, svarbiausias projektas šioje situacijoje yra dujotiekio „Baltic Pipe“ tiesimas.
„Baltic Pipe“ dujotiekis, planuojama, bus 900 kilometrų ilgio, o juo norvegiškos dujos per Daniją, Švedijos pakrantę ir Baltijos jūrą pasieks Lenkiją.
„Po dujotiekio tiesimo darbų pabaigos 2022-ųjų spalį „Baltic Pipe“ kartu su Lecho Kaczynskio vardo suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) terminalu užtikrins Lenkijai tikrą energetinę nepriklausomybę, taip pat leis paremti mūsų regiono šalis“, – tikino Lenkijos užsienio reikalų ministerijos (URM) vadovas.
J. Czaputowiczius taip pat patvirtino, kad ES dujų direktyvos peržiūros tikslas įvykdytas – dujotiekiams iš trečiųjų šalių nuo šiol galios ES įstatymai.
„2018-aisiais mes sukūrėme kelių valstybių koaliciją, kuri kėlė šiuos klausimus ir lėmė tai, kad buvo patvirtintos ES dujų direktyvos pataisos, kurios apsunkins „Gazprom“ dujotiekio eksploataciją. Tačiau tai nekeičia mūsų neigiamos pozicijos „Nord Stream 2“ atžvilgiu“, – kalbėjo J. Czaputowiczius.
Jungtinių Valstijų prezidento Donaldo Trumpo kritika Rusijos remiamo „Nord Stream 2“ vamzdyno atžvilgiu nėra pakankama priežastis stabdyti projektą, o bet koks bandymas tą daryti būtų itin sudėtingas, nes dujotiekis jau pradėtas statyti, Vokietijos laikraščiui „Der Spiegel“ sakė už biudžetą atsakingas ES komisaras Guntheris Oettingeris.
D. Trumpas puolė Berlyną dėl Vokietijos paramos 9,5 mlrd. eurų vertės dujotiekiui po Baltijos jūra, liepą kaltinęs šalį esant Rusijos įkaite dėl jos priklausomybės nuo Rusijos energetinių išteklių.
Lapkritį JAV energetikos sekretorius Rickas Perry’is tikino, kad Vašingtonas neatmeta galimybės įvesti sankcijas įmonėms, prisidedančioms prie projekto. Tuo tarpu Berlyno ir Maskvos santykiai atšalo po to, kai Rusija aneksavo Krymo pusiasalį prieš 4 metus, tačiau šalys vis tiek vykdo bendrą „Nord Stream 2“ projektą, kuris nuo 2019 m. turės padvigubinti jau veikiančio „Nord Stream 1“ vamzdyno pajėgumus.
„Niekada nebuvau didelis „Nord Stream 2“ šalininkas. Tačiau, tiesą sakant, vamzdynas statomas jau ilgą laiką, o jo statybos negali būti taip lengvai sustabdytos“, – tikino G. Oettingeris, pridurdamas: „D. Trumpo grasinimai nėra tam pakankama priežastis.„
Vokietija atsisako prisijungti prie daugelio ES šalių ir Europos Komisijos (EK) priekaištų projektui, kurį Berlynas vadina privačių įmonių veikla. Vašingtonas susirūpinęs dėl to, kad vamzdynas, leidžiantis, importuojant gamtines dujas, apeiti Ukrainą, atims iš šalies tranzito pajamas. Ukrainos iš tranzito gaunamos pajamos sudaro apie 3 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). JAV pareigūnų teigimu, Maskva šiuo projektu siekia suskaldyti Europą.
G. Oettingeris ne kartą ragino Rusijos dujų milžiną „Gazprom“ sutarti dėl „sąžiningų tolesnio vamzdynų, einančių pro Ukrainą, naudojimo sąlygų“.
„Gazprom“ yra vienintelis „Nord Stream 2“ akcininkas, padengsiantis pusę visų statybų išlaidų. Rusijos dujų milžino Europos partneriai yra Vokietijos „Uniper“ ir „Wintershall“, Didžiosios Britanijos ir Nyderlandų milžinas „Royal Dutch Shell“, Prancūzijos „Engie“ ir Austrijos OMV.
LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Valdančiųjų „valstiečių“ lyderiui Ramūnui Karbauskiui priklausantis „Agrokoncernas“ trąšas importuoja ne tik iš Rusijos trąšų gamintojų „Phos Agro“ ir „Acron“ – LRT Tyrimų skyrius išsiaiškino, kad į Lietuvą keliauja ir Rusijos prezidento Vladimiro Putino vaikystės bičiulių, stačiusių Krymo tiltą, trąšos.
Arkadijui Rotenbergui, turinčiam vieną didžiausių Rusijos azotinių trąšų gamyklų „Minudobreniya“, taikomos tarptautinės sankcijos. Tačiau didžiausios valdančiosios frakcijos Seime lyderio R. Karbauskio tai neskatina nutraukti verslo ryšių su minėta trąšų gamintoja. R. Karbauskis tikina, kad jam priklausančiame „Agrokoncerne“ dirbantys agronomai negali žinoti visų akcininkų.
„Minudobreniya“ – Rusijos Voronežo srityje, Rosošo mieste, esanti azotinių trąšų gamykla. Ji įsikūrusi netoli sienos su Ukraina.
Daugiau nei 80 proc. „Minudobreniya“ akcijų priklauso Rusijos oligarchui Arkadijui Rotenbergui. Tam pačiam, kuriam dėl artimų ryšių su Kremliaus lyderiu nuo 2014 m. taikomos tarptautinės sankcijos.
Kaip išsiaiškino LRT Tyrimų skyrius, „Agrokoncernas“ iš A. Rotenbergui priklausančios „Minudobreniya“ perka NPK trąšas, tai yra kompleksines trąšas, kurių sudėtyje yra azoto, nitratinio azoto, amonio azoto, fosforo pentoksido ir kalio oksido.
Kokie trąšų kiekiai importuojami būtent iš „Minudobreniya“, „Agrokoncernas“ neatskleidžia. Aiškina, kad iš Rusijos pirktų trąšų kiekis pernai esą sudarė mažiau nei trečdalį visų bendrovės pirktų trąšų, o šiemet nesiekia ir penktadalio. Detalės apie importą iš konkretaus gamintojo yra komercinė paslaptis. Šios informacijos neišduoda ir Lietuvos muitinė.
„Minudobreniya“ gamykla yra už 1400 km nuo Lietuvos. Tačiau, kaip tikina „Agrokoncernas“, Rosoše gaminamas trąšas jis perka netiesiogiai iš „Minudobreniya“, o per tarpininkus – iš Jungtiniuose Arabų Emyratuose įsikūrusios DMCC laisvosios ekonominės zonos. Ji – kone šešiskart toliau nuo Lietuvos nei Rosošo gamykla.
„Gamintojo OAO „Minudobreniya“ trąšas 2017 m. pirkome iš „Agricultural Minerals“ DMCC. Ši įmonė pirkimo metu pasiūlė mums priimtiniausią kainą perkamiems produktams“, – LRT Tyrimų skyriui atsiųstame atsakyme rašo „Agrokoncernas“.
Vis dėlto „Agrokoncernas“ pripažįsta, kad, nors trąšos perkamos Dubajuje, į Lietuvą jos atvežamos esą ne iš ten.
Tačiau kam „Agrokoncernui“ trąšas pirkti Jungtiniuose Arabų Emyratuose, o vežtis iš Rusijos? „Agrokoncernas“ šiuo klausimu tyli, tikina negalintis komentuoti, kaip dirba tarpininkai.
Kaip išsiaiškino LRT Tyrimų skyrius, „Minudobreniya“ didžiąją dalį pardavimų vykdo būtent per „Agricultural Minerals“ DMCC. Maža to, daugiau kaip 50 proc. „Minudobreniya“ eksportui skirtos produkcijos tiekiama produktotiekiu „Toljati-Odesa“, einančiu per Ukrainos teritoriją.
R. Karbauskis, pagrindinis „Agrokoncerno“ akcininkas, tikina nežinojęs, nei kas tas A. Rotenbergas, nei to, kad jo valdomas verslas trąšas importuoja iš šiam oligarchui priklausančios bendrovės „Minudobreniya“.
„Nežinau, aišku, nežinau, – LRT Tyrimų skyriui sakė jis. – Aš sakau, negaliu jums paaiškinti, nes aš nežinau, iš kur importuoja, kiek importuoja, bet kiek žinau, Lietuvoje ne viena įmonė importuoja, niekas neturi išskirtinių teisių.“
R. Karbauskis mano, kad klausimai dėl trąšų importo iš A. Rotenbergui priklausančios įmonės turėtų būti keliami ne jam.
„Šitą klausimą pirmiausia reikėtų kelti mūsų institucijoms. Jeigu įmonė gautų pranešimą, kad iš vienos ar kitos įmonės Rusijoje ar kurioje nors kitoje šalyje produkcijos negalima importuoti, niekas iš jos ir neimportuotų tikriausiai. Nes tikriausiai iš įmonės nebūtų galima importuoti, o jūs pradedate klausti, ar aš žinau… Ne aš turiu žinoti, turi žinoti valstybinės institucijos. Jos turi informuoti įmones, kad tos veiklos negalima vykdyti“, – tikino „valstiečių“ lyderis.
Be to, R. Karbauskis tikina, kad nuo savo verslo klausimų yra nusišalinęs: „Ką reiškia žinoti, aš realiai veikloj nedalyvauju veikiausiai jau 20 metų.“
Paklaustas, ar jam, kaip politikui, atrodo moralu verslą vykdyti bendradarbiaujant su bendrovėmis, kurių savininkai yra sankcijų sąraše, R. Karbauskis tikino: „Jūs man užduodate labai keistą klausimą. Jeigu tam verslui netaikomos jokios sankcijos, tai jos netaikomos kažkieno sprendimu. Europos Sąjungos ar kažkokiu kitu sprendimu.“
Apie trąšų importą iš A. Rotenbergo bendrovės tikino nežinojęs ir Seimo Nacionalinio saugumo bei gynybos komiteto pirmininkas Vytautas Bakas. Iš pradžių jis teigė, kad šiam klausimui jam reikia pasiruošti.
O pasiruošęs pateikė tokį komentarą: „Komitetui nėra žinoma, kas importuoja į Lietuvą trąšas, komitetas neanalizuoja kiekvienos įmonės, kuri bendradarbiauja su Rusija. Bet informacija, kurią jūs pateikėte, verta gilesnės analizės. Bet aš manau, kad atėjo laikas mūsų įmonėms, kurios bendradarbiauja su įmonėmis, kurių savininkai yra įtraukti į sankcijas ar kurie susiję su verslais, įtrauktais į sankcijas, manau, ateina laikas pačiam verslui konsultuotis.“
Tiek A. Rotenbergas, tiek jo brolis Borisas yra laikomi artimais V. Putino bičiuliais. Su V. Putinu Arkadijus Rotenbergas bičiuliaujasi nuo pat vaikystės. 12-metis Arkadijus ir 11-metis Vladimiras susipažino Leningrado srityje, kai kartu lankė dziudo treniruotes.
2000 m., kai V. Putinas tapo Rusijos Federacijos prezidentu, jo vaikystės draugas A. Rotenbergas dar buvo palyginti smulkus Sankt Peterburgo verslininkas. Tačiau taip jau sutapo, kad Kremliuje šeimininkaujant V. Putinui, savo milijardinę verslo imperiją ėmė lipdyti ir A. Rotenbergas.
Su broliu Borisu jis įkūrė „SMP banką“. 2008 m. iš penkių bendrovių, nupirktų iš „Gazprom“, suformavo bendrovę „Stroygazmontazh“. Ėmė tiesti ir federalinius kelius Rusijoje. Vienas po kito pasipylusius pelningiausius valstybinius užsakymus A. Rotenbergo verslas laimėdavo be konkursų.
Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.
A. Rotenbergas kontrolinį trąšų gamyklos akcijų paketą įsigijo 2011 metais. O akcijas pirko per du Kipre registruotus ofšorus – „Yaibera Holdings Limited“, įgijusią 79,31 proc. „Minudobreniya“ akcijų, ir „Laguz Management Limited“ (3,45 proc. akcijų). Akcijos įsigytos iš tarptautinės norvegiško kapitalo įmonių grupės „Yara International“. Tai, kad A. Rotenbergas įsigijo „Minudobreniya“ akcijų, 2011 metais patvirtino ir jo spaudos tarnyba.
Kitos trąšų gamyklos akcijos – 17,24 proc. – priklauso Rusijos naftos koncernui „Gazprom“.
Taigi sankcijomis baudžiamas A. Rotenbergas ir „Gazprom“ – duetas, kuris slepiasi už rusiškų trąšų, importuojamų į Lietuvą.
Lietuvoje Rusija išlieka trąšų importo lyderė. Beje, trąšos importuojamos ne tik iš „Minudobreniya“, „PhosAgro“, „Acron“, bet ir dar iš vieno V. Putinui artimo oligarcho bendrovės „Uralchem“. Ši bendrovė priklauso Dmitrijui Mazepinui, Baltarusijoje gimusiam Rusijos milijardieriui.
Bendrovės „Uralchem“ valdybai jis vadovauja nuo 2007 m. Dar prieš tai D. Mazepinas vadovavo Rusijos energetikos įmonei „Sibur“, iš dalies priklausančiai V. Putino žentui Kirilui Šamalovui ir Genadijui Timčenkai – Kremliaus vadovo bičiuliui ir verslo partneriui, kuriam JAV taiko sankcijas.
D. Mazepinas buvo ir Kirovo regioninio parlamento narys, priklausęs V. Putino „Vieningosios Rusijos“ partijai, be kita ko, rašoma LRT tyrime.
Lenkija pirks suskystintąsias gamtines dujas iš JAV beveik 30 proc. pigiau negu dabar perka gamtines dujas iš Rusijos koncerno „Gazprom“.
Tai trečiadienį per spaudos konferenciją pareiškė Lenkijos energetikos kompanijos PGNiG (Polskie Gornictwo Naftowe i Gazownictwo) vadovas Piotras Wozniakas, komentuodamas su JAV bendrove pasirašytą naują sutartį, pagal kurią Lenkija kasmet gaus 2 milijonus tonų suskystintųjų gamtinių dujų.
„Tai bus beveik 30 proc. pigiau negu rusiškos dujos“, – pažymėjo jis, atsakydamas į Rusijos žurnalistų klausimą.
Lenkija per metus suvartoja 15 mlrd. kubinių metrų dujų. Trečdalį šio kiekio ji išgauna savo teritorijoje, o visa kita importuoja. Pagrindinis dujų tiekėjas Lenkijai – Rusijos koncernas „Gazprom“. Pagal ilgalaikę sutartį su juo šalis gali kasmet įsigyti 10,2 mlrd. kubinių metrų dujų.
Pernai į Lenkijos uostus atplaukė 13 laivų su suskystintosiomis gamtinėmis dujomis.
Elektros tinklai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuva turi savo sėkmės istoriją, kaip atsakyti į energetinio saugumo iššūkius. Suskystintųjų gamtinių dujų terminalas Klaipėdoje ne tik išvadavo Lietuvą iš Rusijos dujų monopolisto spąstų, suvaldė iki terminalo atsiradimo politiškai diktuotas dujų kainas, bet ir pakeitė žaidimo taisykles visame Baltijos regione. Tai transatlantiniame saugumo forume Vašingtone pažymėjo energetikos ministras Žygimantas Vaičiūnas.
Forume, pasak Energetikos ministerijos pranešimo, buvo diskutuojama apie energetinio saugumo iššūkius, į kuriuos būtinas globalus atsakas.
Lietuvos energetikos ministro teigimu, solidaraus ir bendro atsako reikalauja tokie projektai kaip „Nord Stream 2“ ar Baltarusijoje, pažeidžiant branduolinės saugos reikalavimus, statoma Astravo branduolinė elektrinė, kurie nukreipti silpninti ES energetinį saugumą ir didinti Rusijos energetinę įtaką.
Elektros tinklai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Lietuva jau išmoko priklausomybės nuo vieno dujų tiekėjo pamokas, kuri anksčiau ar vėliau, tiesiogiai ar netiesiogiai, virsta energetiniu šantažu. Nors Europa ir supranta geopolitines „Nord Stream 2” projekto pasekmes, tačiau kol kas tėra pasyvi stebėtoja, o dujų tiekimo šaltinių diversifikacija kol kas tėra tik graži vizija, nutolusi nuo realybės“, – pažymėjo energetikos ministras diskusijoje „Energetinis saugumas: laisvos rinkos versus vamzdžio politika“.
Pasak Ž. Vaičiūno, kalbant apie ES energetinį saugumą, kartu būtina kalbėti apie saugius dujų tiekimo šaltinius ir didinti SGD importą, pirmiausiai iš tokių šalių kaip JAV.
„Tuo metu dabar mes matome priešingas tendencijas. Nepaisant visų pastangų diversifikuoti dujų tiekimą, dauguma Europos šalių išlieka smarkiai priklausomos nuo rusiškų dujų. Per trejus metus rusiškų dujų importas į Europos rinkas išaugo 30 proc. ir Rusija šią priklausomybę nutiesdama papildomą tiekimo infrastruktūrą tik dar labiau padidins, jeigu nebus konkurencingo savalaikio atsako iš SGD rinkos. Būtent JAV SGD konkurencinis spaudimas galėtų efektyviausiai atsverti „Gazprom“ įtaką ES“, – pranešime cituojamas Ž. Vaičiūnas.
Astravo atominė elektrinė – mirtinai pavojinga Lietuvai
Diskusijoje ministras taip pat pabrėžė Lietuvos kaimynystėje statomos Astravo branduolinės elektrinės grėsmę Lietuvai, jos nacionaliniam saugumui ir visam regionui bei branduolinės energetikos reputacijai pasaulyje.
Pasak Ž. Vaičiūno, sistemingai pažeidžiant tarptautines konvencijas statomas ir aukščiausių branduolinės saugos standartų neatitinkantis Astravo branduolinės elektrinės projektas privalo sulaukti JAV atsako tiek dvišaliu, tiek daugiašaliu lygiu, išnaudojant visus tarptautinius instrumentus.
Forumą organizuoja Europos politikos analizės centras (angl. Center for European Policy Analysis CEPA). Kartu su ministru diskusijoje apie energetinį saugumą taip pat dalyvavo už JAV energetiką atsakingi pareigūnai, Vokietijos užsienio ir saugumo politikos analitikai, Lenkijos vyriausybės specialusis įgaliotinis strateginei energetinei infrastruktūrai Piotras Naimskis.
Kai 2010 metais Vokietijos KDS (Krikščionių demokratų sąjunga) partijos deputato Fridberto Pfliugerio karjera sustojo, politikas nusprendė pradėti naują gyvenimą ir pasišvęsti mokslui. Būdamas kviečiamu profesoriumi Londono Karališkajame koledže, dabar jis propaguoja dujotiekį „Šiaurės srautas–2“ (Nord Stream 2), ir už tai jam moka dujų lobistai, rašo Der Spiegel žurnalistė Siuzan Giotcė.
Pfliugerio strategija pasikeitė kardinaliai: kadaise žinomas deputatas virto savotišku energetinės politikos propaguotoju, – pažymi žurnalistė. – Spiegel ir visuomeninės organizacijos Lobbycontrol atlikti tyrimai rodo, kad buvęs politikas užtaria tokius projektus, kaip „Šiaurės srautas–2“ ir kaip konsultantas, ir kaip mokslinis bendradarbis. Nors Pfliugeris ne toks žinomas, kaip Rusijos energetikos kompanijai dirbantis buvęs kancleris Gerhardas Šrioderis, užkulisiuose buvęs KDS funkcionierius tapo vienu iš svarbiausių lobistų Europoje dujų politikos sferoje“.
Buvęs deputatas Londone prie Karališkojo koledžo įsteigė Europos energetikos ir energetinio saugumo centrą (EUCERS), o prieš metus iki pasitraukdamas iš politikos Pfliugeris atidarė Berlyne kompaniją Pflüger International, praneša leidinys. Vienas iš žinomiausių Pfliugerio konsultacinės firmos klientų yra Gazprom‘o „duktė“ „Šiaurės srautas–2“, t. y. kompanija, kuri dabar stumia antrojo dujotiekio statybą iš Rusijos į Meklenburgą – Priešakinę Pomeraniją per Baltijos jūrą. Projektas yra itin ginčytinas politikos požiūriu, pabrėžia Giotcė.
Savo ruožtu, Pfliugerio institutas prie Karališkojo koledžo Londone 2016 metais paskelbė du tyrimus apie dujotiekio realizavimą ir geopolitinę reikšmę. Tyrimo rezultatas buvo aiškiai projekto naudai. Naujasis dujotiekis neva tai sustiprins Europos energetinį saugumą ir konkurencingumą ir bus naudingas Europos vartotojams. Vieną iš tyrimų rėmė dujotiekio investuotojai – kompanijos Shell, Engie, Wintershall, Uniper ir OMV. Be to, tuo metu EUCERS mokslinėje taryboje sėdėjo Ilja Kočevrinas, o jis yra Gazprom‘o dukterinės kompanijos Gazprom eksport‘o direktorius, praneša leidinys.
Pfliugeris sumaniai išnaudoja ir gerus ryšius, kuriuos jis užmezgė, būdamas Bundestago deputatu ir KDS/SKS (Krikščionių demokratų sąjungos ir Socialinės krikščionių sąjungos blokas) frakcijos užsienio politikos ekspertu: 2009 metais jis rengė energetikos klausimų svarstymą Reichstage, kur kviečiami žymūs politikai bei verslininkai, sakoma publikacijoje.
Tuo pačiu metu, būdamas EUCERS direktoriumi, Pfliugeris duoda interviu, pateikdamas „Šiaurės srauto–2“ mokslinį vertinimą. Antai, viename ekonominiame forume jis kalbėjo su valstybinio kanalo Russia Today vokiečių tarnyba, pabrėžia Giotcė.
Užmegzti kontaktus su teisingais žmonėmis, siekiant pastūmėti „Šiaurės srautą–2“, Pfliugeris stengiasi ir Briuselyje: Lobby control tyrimo duomenimis, 2016 metais jis du kartus nesėkmingai bandė pakviesti į „Šiaurės srautui–2“ skirtą renginį Eurokomisijos energetikos reikalams vice prezidentą Marosą Sefcovičių.
„Jis atlieka mokslinio bendradarbio vaidmenį, neatskleisdamas, kad tuo pačiu metu dirba lobistu ir konsultantu toje sferoje“, – Pfliugerį kritikuoja Lobby control bendradarbis Ulrichas Miuleris.
Kadangi Vokietijoje nėra lobistų registro, čia jiems ypač lengva reikštis visuomenėje neutralių ekspertų vaidmenyje ir maskuoti savo tikrąją funkciją. „Kadangi nėra skaidrumo principų, tai tokių ypač aktualių projektų, kaip „Šiaurės srautas–2“, dėmesio centre atsiduria tik atskiros asmenybės, tokios, kaip Gerhardas Šrioderis, o ne visas lobistų tinklas, įtraukiantis buvusius įvairių partijų politikus“, – pabrėžia Miuleris.
Rusija kelia bene daugiausiai grėsmių Lietuvai. Tuomet, ką daryti su Lietuvos energetikos gelbėtoju laikomu koncernu „Fortum“, kuris yra strateginis Rusijos gigantų „Rosatom“, „Gazprom“ partneris, rašo dienraštis „Kauno diena“.
Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas (NSGK), tyręs verslo ir politikų ryšius, aiškiai įvardijo, kad vienos didžiausių grėsmių Lietuvai kyla dėl Rusijos interesų.
„Fortum“ Rusijoje – vienas pagrindinių užsienių investuotojų. Ši bendrovė turi ir oficialų pripažinimą kaip strateginė partnerė atominės ir vėjo energetikos srityse. Bendrovė yra investavusi į Rusijos elektros ir šilumos ūkį, valdo energetikos įmones Uralo ir Vakarų Sibiro regionuose, Leningrado ir Murmansko apskrityse.
Nuolat tiek Rusijos, tiek Vakarų žiniasklaidoje pranešama apie aukščiausio lygio „Fortum“, „Gazprom“, „Rosatom“ susitikimus. Buvęs Rusijos premjeras ir „Rosatom“ vadovas, dabar dirbantis prezidento Vladimiro Putino administracijos vadovo pirmuoju pavaduotoju, Sergejus Kirijenka džiaugiasi, kad „Fortum“ yra branduolines programas vykdančio „Rosatom“ senas partneris.
Suomijos energetikos koncernas dalyvauja ir nevienareikšmiškai vertinamame „Nord Stream 2“ projekte.
„Fortum“ teigia, kad ji yra pirmaujanti švarios energijos įmonė, tiekianti elektros energiją ir šildymo bei vėsinimo paslaugas, taip pat išmaniuosius sprendimus, didinančius išteklių vartojimo efektyvumą, tačiau Lietuvoje užsiima ne tokia švaria energetika kaip Rusijoje.
Pagrindinė veikla – atliekų deginimas jau veikiančioje Klaipėdos kompanijoje ir planuojamoje statyti Kauno kogeneracinėje jėgainėje kartu su valstybės valdoma „Lietuvos energija“. Ar toks svarbus Rusijos partneris gali rūpintis mūsų energetine nepriklausomybe, kai Seimo NSGK išvados skelbia, kad didžiausia grėsmė – Rusija?
Klausimų daugiau nei atsakymų
„Fortum“ atstovas ryšiams su visuomene Andrius Kasparavičius priminė, kad Suomijos koncernas yra strateginis energetikos kompanijų partneris ne tik Rusijoje, bet ir Lenkijoje, Lietuvoje, Indijoje, kitose šalyse.
„Labai seniai žinoma, kad „Fortum“ turi ryšių su Rusija, – sakė Seimo Aplinkos apsaugos komiteto ir Energetikos komisijos narys Linas Balsys. – Man labai keista buvo, kai „Fortum“ atsidarė savo atliekų deginimo gamyklą, šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė tiesiog jai atstovavo, vos ne įmonės reklamą darė, juostelę kirpo ir džiaugėsi, kokia tai puiki kompanija. Ji visiškai nutylėjo, kad ši įmonė labai plačiai veikia Rusijoje. Aišku, tai, kad dirba Rusijoje, dar nesako, kad ji būtų prieš Lietuvą. Didelė suomių įmonė, jos veikla nukreipta į Rytus. Bet, turint omeny visą kontekstą ir tas Seimo NSGK išvadas, tokia įmonė, kurios pagrindinė veikla yra Rusijoje, kuri labai stipriai koją įkėlusi į Lietuvą, gali turėti tam tikro poveikio sprendimams“.
„Mes nagrinėjome tik tas įmones, kurios turi tiesioginių sąsajų su Rusija ir jos kariniu-pramoniniu kompleksu, – NSGK narys A. Anušauskas nenorėjo pripažinti, kad milijardus Rusijoje investavęs koncernas „Fortum“ turi tiesioginių sąsajų su mūsų Rytų kaimynu. – Oro navigacijos, geležinkelių. Tokių, kaip „Siemens“ turi partnerystės ryšius, tiekia įrangą geležinkeliams, mes nenagrinėjome. Ir nesiruošiame. Mes nenagrinėjame partnerysčių apskritai, kas ten ir su kuo. Čia, kaip sakoma, jau verslo reikalai.”
Seimo narys Arvydas Anušauskas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kol kas Seimas, VSD atkreipė dėmesį į „Gazprom“, „Rosatom“ koncernus. Gal kažkada ateis laikas Seimui išsiaiškinti, kaip ir kas Lietuvoje laimėjo kitus konkursus?
„Gal ir vertėtų patyrinėti, – sako L.Balsys. – Mes jau praėjusią kadenciją Seime turėjome parlamentinio tyrimo statusą turinčią komisiją ir tyrėme energetikoje vykstančius procesus. Jei atsirastų politinė valia, būtų galima ir šią kadenciją patyrinėti. Bet, matot, teisinėje valstybėje įvykusius konkursus turėtų nagrinėti teismai. Jie, o ne parlamentinės komisijos nustato teisėtumą. Parlamentinės komisijos, jei matoma, kad atsiranda kažkokios tendencijos, jas galėtų tyrinėti nekvestionuodamos pačių konkursų rezultatų, aplinkybių, kaip jie vyko“, – „Kauno dienai“ sakė L.Balsys.
Iš skandalų neišbrendantis Jozefas Blateris. Youtube.com nuotr.
Neseniai įvyko buvusio Tarptautinės futbolo asociacijų federacijos vadovo Jozefo Blaterio „privatus susitikimas“ su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu. Tačiau daug įdomiau, kokia proga FIFA prezidentas prieš keliolika metų Maskvos restorane gėrė konjaką su Rusijos „kortų karaliumi“?
Parodęs pirštu į parako statinę
Likus mėnesiui iki Pasaulio futbolo čempionato pradžios, Vokietijos TV kanalas ARD pranešė, kad Rusija neįsileidžia jiems kuriančio žurnalisto Hajo Zepelto (Hajo Seppelt). Dėl to subruzdo žurnalistų organizacijos, Vokietijos užsienio reikalų ministerija ir net kanclerė Angela Merkel pakėlė balsą. Tarptautinė futbolo asociacijų federacija (FIFA) paskelbė oficialų pareiškimą Rusijos pusę turint paaiškinti tokį akibrokštą. Rusijos pasiuntinybė Vokietijoje pripažino, kad šis žurnalistas įrašytas į nepageidaujamų jų šalyje asmenis, tačiau viza jam išduota ir jis galės dirbti čempionate tokios pačiomis teisėmis kaip ir visi.
Viskas baigėsi tuo, kad Zepeltas pats atsisakė vykti Maskvą, kaip pasakė kolegoms – nusprendė kartu ARD vadovais, iš Federalinės kriminalinės policijos tarnybos (BKA) ataskaitos sužinoję, kad Rusijoje jis negalėsiąs jaustis saugus. Tą patį jam patarė ir užsienio reikalų ministras. Mat Rusijos tyrimų komitetas irgi pasakė savo žodį: žurnalistui būnant Rusijos teritorijoje tyrėjai pasistengsią apklausti žurnalistą baudžiamojoje byloje, iškeltoje buvusiam šalies dopingo kontrolės laboratorijos direktoriui. Į JAV pabėgęs ir žiniasklaidoje visaip išgarsėjęs pabėgėlis Grigorijus Rodčenkovas tėvynėje įtariamas piktnaudžiavimu ir kitais nusikaltimais.
Vienas Valstybės dūmos deputatas apie vokiečių žurnalistą pasakė: jis „vykdo užsakymą diskredituoti Rusijos sportą“. Daugelis Rusijoje ant jo griežia dantį: „Vakarų užsakymu jis sutrypė į purvą didžiąją sporto valstybę“. Šiaip jau jis išgarsėjo kaip atkakliausias kovotojas su draudžiamų preparatų vartojimu sporte. Jo sukurtose dokumentiniuose filmuose tuo kaltinami ne vienos valstybės sporto veikėjai: buvusios Vokietijos Demokratinės Respublikos, Kinijos, Kenijos, Meksikos, Šiaurės Korėjos, Didžiosios Britanijos. Britams atėjo eilė po to, kai ARD parodė tris filmus su liudijimais prieš Rusijos sporto veikėjus. Rusai labiausiai ir nukentėjo: Tarptautinis olimpinis komitetas neleido Rusijai dalyvauti 2016 vasaros žaidynėse Brazilijoje kaip valstybei, tas pats atsitiko šių metų žiemos žaidynėse Japonijoje ir tuo, atrodo, nesibaigs.
Naujame filme, parodytame šių metų pradžioje, Zepeltas suteikė žodį Jungtinėse Valstijose slapstomam Rodčenkovui ir pasakė, kad jo pėdsakus uostinėja Rusijos specialiosios tarnybos; Rusijos olimpinio komiteto vadovas esą pareiškęs: „Rodčenkovą reikia sušaudyti!“ Likus kelioms savaitėms iki pasaulio futbolo čempionato Rusijoje pradžios, buvęs laboratorijos vadovas vėl prabilo – šį sykį apie tai, kad 2014 metais buvo suklastoti Rusijos futbolininkų dopingo kontrolės mėginiai: esą sporto ministras Vitalijus Mutka jam nurodęs, kad neturi būti „teigiamų“ (rodančių vartojus draudžiamus preparatus) futbolininkų mėginių. „Jis buvo mano viršininkas, ir aš padariau taip, kaip jis įsakė.“ (Rusijos rinktinei šiame čempionate didele persvara nugalėjus pirmuosius du varžovus, JAV dopingo kontrolės tarnybos vadovas paragino FIFA patikrinti Rusijos futbolininkus, kaip tai daroma sportininkams nelauktai pasiekus labai gerų rezultatų.)
Vokiečių žurnalistas tvirtina, kad Rusijoje gyvuoja valstybės palaikoma dopingo sistema su didžiuliu priedangos aparatu, iš kur ir tampoma už virvučių. Visas sportas Rusijoje yra visiškai kontroliuojamas vyriausybės ir Sporto ministerijos. Valstybės įvaizdžiui ir prestižui pasaulio akyse pagerinti nėra tinkamesnio instrumento nei sportas. Dėl to ir olimpinės žaidynės Sočyje, ir Pasaulio futbolo čempionatas. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas „geriau nei kas kitas pasaulyje suprato, kad per sportą galima daryti politiką. Tamsiąją pusę mėginama pakišti po dangčiu, tačiau tai yra kaip parako statinė, kuri kada nors tikrai sprogs.“ Dėl šių žodžių ir visa kita Hako Zepeltas Rusijos žiniasklaidoje vadinamas „parsidavėliu žurnalistu“. O į Maskvą atsisakė vykti todėl, kad esą „išsigando“.
Buvusio prezidento padangėje lieka apsiniaukę
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas čempionato dienomis priėmė keleto valstybių vadovus, o neseniai įvyko jo „privatus susitikimas“ su vienu „aistruoliu“, atvykusiu, kaip paaiškino žurnalistams, „pasimėgauti Pasaulio čempionatu“. Pats atvykėlis, buvęs Tarptautinės futbolo asociacijų federacijos prezidentas Jozefas Blateris, valstybinei naujienų tarnybai TASS pasakė, kad „truputį pasikalbėjome, be kita ko, prisiminėme 2010 m. gruodžio 2 d. įvykius (tą dieną FIFA vykdomojo komiteto nariai balsavo dėl to, kurioms dviem valstybėms suteikti teisę rengti 2018/2022 metų Pasaulio futbolo taurės turnyrus, nugalėjo Rusija ir Kataras – red.). Tada jis (Putinas – red.) buvo vyriausybės pirmininkas. Jam pranešė, kad Rusija laimėjo teisę rengti pasaulio čempionatą ir jis tuojau pat atskrido į Ciurichą, kur surengė spaudos konferenciją. Toliau mes kalbėjomės tik apie pasaulio čempionatą“. Jau anksčiau Blaterio spaudos sekretorius pranešė žurnalistams, kad buvusį FIFA vadovą atvykti į Pasaulio čempioną pakvietė Rusijos prezidentas, su kuriuo jį daug metų sieja „artimi santykiai“, Rusija įgijo teisę rengti pasaulio futbolo čempionatą tuo laikotarpiu, kai FIFA prezidentu buvo Blateris.
FIFA emblema
Rusiškai rašantis armėnų leidinys (Rusarminfo.ru) pranešė, kad Blaterį kelionėje į Maskvą atlydėjo sugyventinė ir ta „labai graži moteris, kurios nuotrauka kabo labiausiai matomoje vietoje Blaterio namuose Ciuriche“, esanti armėnė. NTV priminė ankstesnius Jozefo Blaterio žodžius, kad Pasaulio čempionato Rusijoje rengėjų pastangos nusipelno didžiausių pagyrimų ir kad jis iki paryčių negalėjo užmigti po Rusijos rinktinės pergalės prieš Egiptą. Dar kiti parašė, kad atvyko 82 metų „buvęs“ ir tiek.
Tuo tarpu didieji leidiniai pasistengė paaiškinti, kodėl „Putino kvietimu“. RT: FIFA etikos komitetas nušalino Blaterį nuo veiklos, susijusios su futbolu, šešeriems metams ir jis atvyko į Pasaulio čempionatą kaip privatus asmuo. TASS paaiškino, dėl ko nušalino: jo nurodymu FIFA pervedė 2 milijonus Šveicarijos frankų Europos futbolo asociacijų federacijos (UEFA) prezidentui Mišeliui Platiniui 2011 metais. Tačiau „Blaterio atvykimas nėra FIFA etikos komiteto sprendimo pažeidimas, nes buvęs futbolo veikėjas pasaulio čempionato rungtynes lanko kaip privatus asmuo“. RBK pranešė ne tik apie FIFA etikos komiteto sprendimą: 2015 metų rugsėjį Blateriui ir Platiniui iškėlė baudžiamąją bylą. Pagrindas pradėti tyrimą buvo tai, kad Blateris išmokėjo Platiniui 2 milijonus Šveicarijos frankų kaip atlygį už darbą specialiuoju patarėju FIFA 1998–2002 metais. 2018 metų gegužę prancūzų leidinys „Le Monde“ pranešė, kad Platinis atleistas nuo visų kaltinimų.
Apie tai, kad „Šveicarijos prokuratūra atsiėmė kaltinimus buvusiam UEFA prezidentui dėl korupcijos“, gegužės pabaigoje paskelbė daugybė rusiškai rašančių leidinių. Esą tai leidiniui „Le Monde“ pasakė Platinio interesams atstovaujantis advokatas, gavęs prokuroro laišką: byla nutraukiama trūkstant įkalčių. Pats Blateris Twitter‘yje parašė: „Tai geras ženklas man. Aš nekantriai laukiu tolesnių įvykių.“ Laukia greitai stosiant giedrą Blaterio padangėje ir daugybė jo gerbėjų Rusijoje. Tuo tarpu tolesni įvykiai gali susiklostyti ir priešingai jų lūkesčiams. Blateris jam iškeltoje byloje įtariamas aplaidžiu pareigų vykdymu ir grobstymu, taigi 2 milijonai frankų Platiniui – tik vienas epizodų. Kita vertus, Platinio advokatas žurnalistus suklaidino. AFP prokuratūroje sužinojo: tyrimas dėl korupcijos buvusio UEFA prezidento atžvilgiu nenutrauktas ir radusis naujų įkalčių jis bus tęsiamas toliau.
Žurnalistai atkreipė dėmesį, kad Blateris pastarąjį kartą viešai lankėsi užsienyje 2015 metų vasarą – kaip tik Rusijoje, kai Sankt Peterburge vyko Pasaulio futbolo čempionato atrankos turnyro burtų traukimo ceremonija. Tada Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pareiškė FIFA prezidentą Jozefą Blaterį esant ypatingai nusipelniusį tarptautinį sporto veikėją. „Jeigu kas ir vertas Nobelio premijos, tai būtent tokie žmonės“, – pasakė jis šveicarų TV ir radijo kompanijai RTS. Jis asmeniškai netikįs nė vienu žodžiu iš to, kas kalbama apie Blaterio korupciją. Žurnalistai prisiminė kolegos Endriu Dženingso žodžius, kodėl Blateris vengia rodytis už Šveicarijos sienų – kurio nors miesto gatvėje sustos policijos automobilis ir šerifas pasakys: „Prašom sėstis, ponas Blateri“. Tuo tarpu Rusijoje jis gali jaustis saugus.
Neregėto masto sąmokslas
Beje, ir Jozefas Blateris – tik vienas įtariamų tyrime, kurį nuo 2015-ųjų pavasario atlieka Šveicarijos prokurorai. Visuomenė apie tai sužinojo po to, kai gegužės 27-osios ankstyvą rytą šveicarų policija Ciuricho viešbutyje sulaikė penkis aukšto rango FIFA veikėjus. Generalinė prokuratūra paskelbė, kad sulaikytieji ir kiti su FIFA susiję asmenys įtariami „kriminalinio pobūdžio“ veikimu ir „neteisėtu praturtėjimu“ vykstant varžytuvėms dėl teisės surengti 2018 ir 2022 metų pasaulio futbolo čempionatus. Šveicarai taip pat pranešė, kad tyrimą dėl galimos korupcijos FIFA veikloje nepriklausomai nuo jų, tačiau derindama veiksmus atlieka su JAV teisingumo ministerija.
Amerikiečiai ta proga žurnalistams prikalbėjo tiek ir tiek. JAV generalinė prokurorė Loreta Linč pasakė, kad Federalinis tyrimų biuras su kitomis žinyboms atskleidė iki tol neregėto masto sąmokslą: pradedant 1991 metais dvi futbolo valdininkų kartos, naudodamosi savo postais, ėmė „milijonų dolerių“ kyšius iš marketingo kompanijų mainais į komercines teises FIFA turnyruose. JAV mokesčių tarnybos vadovas Ričardas Veberis: geriausi pasaulio finansų detektyvai ir šios srities specialieji agentai išaiškino sudėtingas pinigų plovimo schemas, aptiko dešimtis milijonų dolerių, slepiamų lengvatinio apmokestinimo zonose – Honkonge, Kaimanų saloje, Šveicarija. „Iš tikrųjų vyko pasaulinis sukčiavimo čempionatas ir dabar mes parodėme FIFA raudonąją kortelę“. FTB direktorius Džeimsas Komis: „Šveicarijoje suimti asmenys reguliariai naudojosi amerikiečių finansine sistema savo transakcijoms slėpti“.
FTB visą tai narpliojo ketverius metus, o ant pėdsakų užėjo tirdami kai kurių Rusijos organizuotų nusikalstamų grupuočių veikimą. „The New York Times“ parašė amerikiečių tyrėjus supratus, kokį milžinišką darbą reikia atlikti, kad būtų iki galo atskleistos „galingiausios sportinės organizacijos“ paslaptys. Teisingumo ministerijos atstovas: „Procesas gali užtrukti ne vienerius metus“.
2016 metų pavasarį FIFA pripažino tyrėjų išvadą, kad buvo papirkinėjami vykdomojo komiteto nariai, kurių balsai lėmė 1998 ir 2010 metų pasaulio čempionatų šeimininkais būti Prancūziją ir Pietų Afrikos Respubliką. FIFA teisininkai kreipėsi į Niujorko apygardos teismą, kur atkeliavo FIFA valdininkų korupcijos byla, su prašymu pripažinti organizaciją nukentėjus nuo atsakovų ir išieškoti iš jų ne mažiau kaip $38 milijonų žalai atlyginti; žala gali ir padidėti, nes federacija tebekenčia dėl jos reputacijos pažeminimo.
FTB ir antrankiai
2017 metų pavasarį Prancūzijos prokuratūra ėmėsi tyrimo dėl galimo papirkinėjimo renkant šalis, 2018 ir 2022 metų pasaulio futbolo čempionatų šeimininkes. Įtariama korupcija, piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi, nusikalstamas susitarimas. Prancūzų tyrėjai apklausė buvusį FIFA prezidentą Jozefą Blaterį. Šveicarijos tyrėjai daugiau tylėjo. Praėjusių metų vasaros pradžioje šios šalies generalinis prokuroras Michaelis Lauberas žiniasklaidai pranešė, jog tiriamos 25 bylos dėl korupcijos Tarptautinėje futbolo federacijoje.
Toliau iškinamasi dėl įtarimą keliančių 172 pervedimų Šveicarijos bankuose tuo laikotarpiu, kai buvo varžomasi dėl teisės surengti 2018 ir 2022 metų turnyrus. 2017 metų pabaigoje „Le Monde“ parašė, kad praėjus 7 metams tuos rinkimus dengia „paslapties skraistė“. Šveicarijos prokurorai patikrino 180 pranešimų su įtarimais pinigų plovimu. Iš 22 tada balsavusiųjų FIFA vykdomojo komiteto narių trylika buvo nušalinti, pasitraukė arba jų veiksmai tiriami.
Šių metų vasario pradžioje sužinojome, kad Jungtinėse Valstijoje vykdomas platus tyrimas dėl didžiausių tarptautinių organizacijų (Tarptautinis olimpinis komitetas, futbolo ir lengvosios atletikos federacijos) ir marketingo kompanijų galimai neteisėtos veiklos. JAV prokurorai atkreipė akis į kompaniją „Helios Partners“, kuriai padedant ne viena valstybė laimėjo teisę rengti didelius sporto forumus. Amerikiečių manymu, rašoma, Rusija gavo teisę vykdyti 2014 olimpiadą Sočyje ir dabar pasaulio čempionatą padedant ir šios kompanijos neteistiems veiksmams. Kitame tyrime, „New York Times“ duomenimis, aiškinamasi įtarimus Alimžanui Tochtachunovui („Taivančik“). „Be valstybinių suėmimo orderių ir šaukimų į prisiekusiųjų teismą, amerikiečių leidinio autoriaus nuomone, gali būti kaltinamųjų išvadų, laikomos paslaptyje iki to momento, kai korumpuoti Rusijos veikėjai pasirodys tokiose vietose, kur juos galima suimti ir perduoti į JAV teisingumo rankas.“
PA nuotraukoje – MI6 būstinė Londone
Visiškai neseniai „The Daily Beast“ suteikė žodį škotų žurnalistui Endriu Dženingsui: „FTB tyrimas dar toli gražu nebaigtas.“ Britų leidinys pritaria savo pašnekovui: „Žaidimas dar nebaigtas.“ Škotų žurnalistas penkiolika metu tiria korupciją aukštuosiuose FIFA sluoksniuose, parašė apie tai ne vieną knygą. „Blateris ir FIFA vadovybė atitinka visus organizuotos nusikalstamos grupuotės požymius, – prieš keletą sakė vokiečių leidiniui „Bild am Sonntag“. – Korupcijos ir apgaulės mastas užgniaužia kvapą.“ Jis tvirtina, jog pradedant 2002-ųjų pasaulio futbolo čempionatu teisė rengti šiuos turnyrus buvo perkama. Kai kuriais atvejais ne tiek šalys geidė tapti rengėjomis per kyšius, kiek jų reikalavo balsuotojai.
Kaltindamas kitus pripažino buvus slaptą susitarimą
2015 metų spalio pradžioje FIFA etikos komitetas nušalino Jozefą Blaterį ir Mišelį Platinį nuo pareigų 90 dienų. Paskutinėmis mėnesio dienomis Blateris Rusijos naujienų tarnybai TASS kiek praskleidė tiek triukšmo sukėlusių rinkimų kulisus. Anot jo, 2010 metais buvo vidinis įsitikinimas, kad vienas Pasaulio čempionatas vyks Rusijoje – Rytų Europos valstybėje dar ne karto nebuvo tokio turnyro, o 2022-ųjų metų varžybų rengėja regėjosi JAV. Tad pasaulio čempionatų šeimininkėmis būtų tapusios dvi pagrindinės politinės pasaulio jėgos. Viskas klostėsi sklandžiai iki Prancūzijos prezidento Nikolia Sarkozi susitikimo su Kataro princo įpėdiniu – dabartiniu emyru. Tada Sarkozi pasakė Platiniui, kad 2022 metais neblogai būtų nuvažiavus į Katarą. Tai sumaišė visas kortas. Rinkimuose amerikiečiai turėjo laimėti prieš Katarą santykiu 12:10. Tačiau po to keturi Europai atstovaujantys FIFA vykdomojo komiteto nariai perėjo į Kataro pusę. Užuot džiaugęsi dviem puikiais pasaulio čempionatais, Rusijoje ir JAV, „mes kalbame apie FIFA krizę“.
Šis Blaterio interviu žiniasklaidoje sulaukė piktų, net sarkastiškų atgarsių. „Frankfurter Allgemeine Zeitung“: iki šiol visi manė, kad pasaulio čempionatų rengėjai išrenkami balsavimu, tuo tarpu Blateris pripažįsta, kad dėl to galima tiesiog susitarti! Futbolui padedant, gelia vokiečių laikraštis Blateriui ir Putinui, „mūsų žydrojoje planetoje vis dėlto surado vienas kitą du žmonės, apie kuriuos ir nepagalvosi, kad jie galėtų turėti bičiulių“. Blaterio žodžiais itin pasipiktinta Didžiojoje Britanijoje, kuri 2010 metų rinkimuose triuškinamai pralaimėjo Rusijai. „The Telegraph“ suteikė žodį Anglijos futbolo asociacijos direktorių tarybos pirmininkui Gregui Daikui: norėta susitarti dar iki balsavimo, tad galima teigti buvus sandėrį. Anglai savo paraiškos palaikymui išleido 21 milijoną svarų sterlingų ir dabar būtų neblogai susigrąžinti šiuos pinigus. Laikraštis „The Australian“: tai kam Australija, irgi pretendavusi į 2018 metų turnyro šeimininkes, išleido 45 milijonus savo dolerių, jeigu iš anksto buvo susitarta, kad čempionatas teks Rusijai? Britų „Mirror“ sarkastiškai klausė, ar tik Blateris nesiekia apsišaukti nepakaltinamuoju: užsimojęs apjuodinti Platinį jis apkaltino pats save – ar tai ne beprotystė? Ar tik nesirengia Blateris, šitaip dėkojantis Vladimirui Putinui už paramą, prašytis politinio prieglobsčio Rusijoje – nepavykus apsimesti bepročiu?
BBC atkreipė dėmesį, kad TASS neteisingai išvertė į rusų kalbą Blaterio pasakyta angliškai: „Dėl čempionatų, mes susitarėme, kad tai bus Rusija, nes Rusijoje, Rytų Europoje (…), o 2022 metais grįšime į Ameriką.“ Ne „buvo vidinis įsitikinimas“, o tiesiog „susitarėme“… Beje, leidiniui „The Financial Times“ Blateris papasakojo apie aukštųjų FIFA vadovų sprendimą dėl 2018 metų pasaulio čempionato („suderintą, tačiau ne raštiškai“) be kokių nors dviprasmybių: „Susitarėme, kad palaikysime dvi didžiąsias valstybes: Rusiją ir JAV.“ Balsavimą dėl JAV sužlugdė Platinis, atidavęs savo balsą Katarui. Tada pralaimėjusios šalys pradėjo „FIFA žlugdymo kampaniją.“
Su žmogumi, kuris aplošė pusę pasaulio
Rusijai laimėjus FIFA vykdomajame komitete vykusius rinkimus dėl 2018 metų pasaulio čempionato, jau po kelių dienų Rusijos paraiškos pateikimo komiteto narys, FIFA garbės narys Viačeslavas Koloskovas papasakojo apie tai, kas „laikyta paslaptyje ir tik dabar galima atskleisti“. Vyriausybės vadovas Vladimiras Putinas ne tik žodžiais palaikė paraišką, tačiau ir slapta susitiko su mažiausiai trečdaliu FIFA vykdomojo komiteto narių. Aktyviai talkino dirigentas Valerijus Gergijevas, atvedęs Blaterį, gerą savo pažįstamą, į Rusijos komitetą. Pats Koloskovas pažįstamas su Blateriu nuo 1980 metų, jie buvo nenugalima pora teniso kortuose. „Aš buvau 100% tikras, kad savo balsą Blateris atiduos už Rusiją.“
Tada, 2010-ųjų pabaigoje, kai Ciuriche Jozefas Blateris paskelbė Rusiją tapus 2018 metų pasaulio futbolo čempionato šeimininke, Maskvos delegacijos nariai netvėrė savo kailyje, o pirmoje eilėje sėdėjęs milijardierius Romanas Abramovičius nė nemirktelėjo. Tarytum būtų žinojęs, pastebėjo vienas žurnalistas, kad kitaip ir negalėjo būti. Buvęs britų specialiosios tarnybos MI-6 agentas Kristoferis Stilas irgi aiškinosi, kaip Rusijai pavyko gauti teisę rengti Pasaulio futbolo čempionatą 2018 metais. Jo duomenimis, svarbų vaidmenį suvaidino Abramovičius (vieno garsiausių Anglijos futbolo klubų savininkas) ir kiti oligarchai, taip pat valstybinė kompanija „Gazprom“. Rusijos futbolo akademijos prezidentą Abramovičių pirmą kartą tarp aukštų FIFA veikėjų pastebėjo 2010-aisiais Pietų Afrikos Respublikoje; ten vykusio Pasaulio futbolo čempionato metu jis bendravo ir su Blateriu. 2013 metų gruodį milijardierių, savo ištaigingąja jachta užplaukusį į Niujorką, apklausė FTB. Jo advokatas paaiškino amerikiečius domėjusius, kokiu būdu Rusija gavo teisę rengti pasaulio futbolo čempionatą – amerikiečiai įtaria šiame reikale buvus „korupcijos sudedamąją“.
2016-aisiais FIFA partneriu tapo Rusijos valstybinė kompanija „Gazprom“. Žurnalistai atskleidė, kad likus kelioms dienoms iki balsavimo viena „Gazprom“ bendrovių sudarė sutartį su Kipro naftos kompanija „Petrolina“, priklausančia FIFA vykdomojo komiteto nariui; po kontrakto pasirašymo „Petrolinos“ pajamos padidėjo vienu trečdaliu. Tas vykdomojo komiteto narys iš pradžių neigė: „Ne, ne, ne. Mes neturime jokių santykių su „Gazprom“. Kai vokiečių dokumentinio filmo kūrėjai jam parodė dokumentus, ėmė teisintis, jog Rusijos kompanija – viso labo klientė, o ne partnerė. Šis FIFA veikėjas turėjo reikalų ir su Kataru: viena valstybinių kompanijų nupirko iš jo žemės sklypą Kipre už 32 milijonus eurų. „Tai neturi nieko bendra su tuo, už ką aš balsavau, – gynėsi Kipro milijonierius. – Niekas nežino, kaip aš balsavau.“
Šių metų pradžioje „Mail on Sunday“ parašė apie Australijos rašytojos ir futbolo veikėjos pokalbį su Blateriu. 2010 metais, likus keliems mėnesiams iki balsavimo FIFA vykdomajame komitete, jis asmeniškai tarėsi su Kataro valstybiniu TV kanalu „Al Jazeera“ (dabar – „BeIN Sports“), kad šis pervestu FIFA 100 milijonų dolerių ir taip padėtų šaliai laimėti teisę rengti 2022 metų pasaulio futbolo čempionatą. Tą patį tvirtino ir vienas buvęs FIFA veikėjas: Blateris vadovavo, o jam talkino UEFA prezidentas Mišelis Platinis…
Rusijos žiniasklaidoje Kataro klastos irgi smerkiamos. Ir piestu stojama už Rusiją – tiesiog nekaltas avinėlis nuožmių plėšrūnų puotoje. Taip, Sporto ministras Vitalijus Mutka siuntinėjo laiškus FIFA vykdomojo komiteto nariams dėl „abipusių interesų“, tačiau tai – tik standartinė tokiais atvejais kalbos figūra. Viename laiške rašoma apie „partnerystę balsavimo metu“, tačiau tai, rusų galva, irgi tik kalbos grožybė… Tuo tarpu esama tam tikrų įkalčių, kad Rusija ir Kataras galėjo veikti netgi išvien. Šios valstybės sudarė sutartį dėl Rusijoje, Jamalo pusiasalyje, slūgsančių milžiniškų gamtinių dujų išteklių išgavimo. Ir energingiausiai šiame reikalą varė tuomečio emyro bičiulis, ilgametis FIFA vykdomojo komiteto narys, galiausiai iki galvos nušalintas nuo pareigų dėl daugybės korupcinių suktybių.
2014 metais vokiečių leidinys „Bild am Sonntag“ įdėjo nuotrauką, kurioje FIFA prezidentą Jozefą Blaterį matome su Alimžanu Tochtachunovu, daugeliui žinomą pravarde (Тайванчик) – su konjako taurėmis rankose; atokiau stovi tas pats Viačeslavas Koloskovas, tuometis FIFA viceprezidentas ir Rusijos futbolo sąjungos prezidentas. Nuotraukos darytos Maskvos restorane „China Club“ dar 2005 metų pradžioje. Jas žurnalistams davė vokiečių specialiosios tarnybos. Blateris dėl jų nesileido į ilgas kalbas: Galima rasti tūkstančius mano nuotraukų su man nepažįstamais žmonėmis. Šito pono aš neprisimenu.“
Alimžanas Tochtachunovas – Taivančikas
„Taivanietis“ dėl tokių žodžių galėjo smarkiai įsižeisti. Tai Vakaruose jį vadina „Rusijos gangsteriu“, o Rusijoje jis – „garsus verslininkas ir mecenatas“. Vladimirą Putiną pirmą kartą pamatė Monte Karle, kai tas ten lankėsi dar būdamas Peterburgo mero pavaduotoju, ir nuo to laiko labai gerbia. Tiesa, Vakaruose jo dosnumas nepripažįstamas. Jis įtariamas dar 2002 metų Žiemos olimpinėse žaidynėse papirkęs dailiojo čiuožimo varžybų teisėją ir padėjęs Rusijos sportininkei iškovoti aukso medalį. Jo ieško „Interpolas“. Jis laikomas „korupcijos sporte specialistu“. Vokiečių spauda: Tuo metu, kai Rusija kovojo dėl teisės surengti žiemos olimpiadą Sočyje, „Taivanietis“ buvo susitikęs su Rusijos vyriausybės atstovais ir kartu svarstė, kaip pakenkti Zalcburgui – konkurentu. „New York Times“ neseniai jį pavadino „vienu pagrindinių Putino korupcinės veiklos bendrininkų“. Jis pralobo dar Sovietų Sąjungos laikais, pogrindyje lošdamas kortomis. Kalbama, išlošęs vieną milijoną dolerių iš Monako princo.
Taivaniečiu“ vėl susidomėjo FTB. Gal sužinosime, kokia proga „kortų karalius“ ir FIFA prezidentas susitiko Maskvos restorane ir už ką gėrė? „Ar tai buvo vienintelis jų pasimatymas? „Bild am Sonntag“: „Dėl tokių prestižinių renginių kaip olimpinės žaidynės ir pasaulio futbolo čempionatas, vyriausybė, specialiosios tarnybos ir nusikalstamos grupuotės veikia išvien. Tai yra dalis Rusijos užsienio politikos.“
Tiesiamas azerbaidžanietiškas dujotiekis Europos link. Azertaq.az nuotr.
Šventė „Pietų dujų koridoriuje“
Iškilmingame dujotiekio TANAP atidarymo iškilmėse birželio 12 d. Turkijoje, Eskišehiro provincijoje, Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas kalbėjo ne šiaip apie dviejų šalių – Turkijos ir Azerbaidžano – bendradarbiavimą. TANAP, pasak jo, “tai broliškų santykių tarp Turkijos ir Azerbaidžano liudijimas“.
Abiejų valstybių politine valia įrašyta svari pergalė į XXI amžiaus energetikos metraštį. Redžepas Erdoganas projektą pavadino „energetiniu Šilko keliu“ ir „istoriniu žingsniu mūsų regionui ir šaliai“, o Azerbaidžano prezidentą – „brangiu broliu“. Jis kalbėjo, kad abi šalys pradėjo nuo dujotiekio Baku-Tbilisis-Džeihanas, vėliau Turkija pratęsė strateginį bendradarbiavimą su Azerbaidžanu ir Gruzija tiesiant dujotiekį Baku-Tbilisis-Erzerumas, kuriuo Azerbaidžano dujos pasiekė Turkiją. Nesitenkinta vien energetikos projektais. Su Azerbaidžanu ir Gruzija nutiestas geležinkelis Baku-Tbilisis-Karsas: „Mes sujungėme Londoną ir Pekiną“. TANAP yra naujų bendrų projektų ateityje pranašas.
TANAP atidarymo dieną JAV dar kartą patvirtino palaikanti „Pietų dujų koridoriaus“ projektą. Ši dujotiekių sistema leis Vidurio Azijos, Kaukazo, Irako, Rytų Viduržemio šalims nukreipti savo energetinius išteklius į Europą. Jungtinės Valstijos tikisi sėkmingos projekto plėtros. Nors JAV vyriausybė tiesiogiai nedalyvauja šiame projekte, sakoma Valstybės departamento pareiškime, tačiau per įvairias kompanijas prisideda prie jo vykdymo. Tai liudija, kokią didelę svarbą JAV teikia „Pietų dujų koridoriui“ – esminiam Europos energetinio saugumo veiksniui. JAV remia ir rems savo partnerių energetinį saugumą.
Dujotiekis TANAP (Trans-Anatolian Natural Gas Pipeline) – antroji „Pietų dujų koridoriaus“ atkarpa. Rytuose jis susietas su Azerbaidžaną ir Gruziją kertančiu Pietų Kaukazo dujotiekiu (SCP). 2020-aisiais Turkijos vakariniame pasienyje prie TANAP prijungs per Graikiją, Albaniją, Adrijos jūros dugnu iki Italijos pietinio kyšulio einantį dujotiekį TAP (Trans Adriatic Pipeline). Azerbaidžanui priklausančiame Kaspijos jūros pakraštyje esančios verslovės pradžioje per metus patieks 16 milijardų kubinių metrų gamtinių dujų, iš kurių 6 milijardai teks Turkijai, o 10 milijardų pasieks Europą.
TANAP atidarymo iškilmių išvakarėse visi rašė, kad Azerbaidžane išgaunamos dujos Europos Sąjungą pasieks 2020 metais. Kad tai įvyks po to, kai Turkijos-Graikijos pasienyje prie TANAP bus prijungtas per Graikiją, Albaniją, Adrijos jūrą iki Pietų Italijos einantis dujotiekis – TAP. Europos energetinės sąjungos vardu vieno jos vadovų Marošo Šefčovičiaus pareiškime sakoma, kad Europos Sąjunga siekia sukurti bendrą Europos energetikos rinką, pagrįstą laisvąja prekyba, konkurencija, įvairiais energijos gavimo ir transportavimo šaltiniais. „Pietų dujų koridorius“ yra strategiškai svarbus Europos Sąjungos energetiniam saugumui, ypač lengviausiai pažeidžiamose jos dalyse – Pietryčių Europoje ir Pietų Italijoje“. Šiame pareiškime taip pat reiškiamas lūkestis sulaukti Kaspijos dujas pasiekiant Europą iki 2020 metų.
Redžepas Erdoganas iškilmėse pabrėžė, kad visų projekte dalyvaujančių šalių bendradarbiavimas leido dujotiekį TANAP paleisti anksčiau numatyto termino. O svarbiausia: „Pietų dujų koridoriumi“ dujos jau ateinančių metų birželį pasieks Graikiją. Be pirmaisiais smuikais griežiančių Azerbaidžano ir Turkijos, šiame projekte dalyvauja Gruzija, Bulgarija, Graikija, Albanija ir Italija. Dar anksčiau kalbėta, kad prisidės Bosnija ir Hercegovina, Kroatija, Juodkalnija. Beveik apsisprendė Turkmėnistanas. Svarsto Kazachija, Izraelis…
Galima pavydėti tokio vaisingo bendradarbiavimo!
Iškilmėse dalyvavo Ukrainos ir Serbijos prezidentai Petro Porošenka ir Aleksandras Vučičius. Porošenka kalbėjo, kad Kijevas visiškai palaiko šį projektą ir kad tikisi „Pietų dujų koridoriumi“ ateisiant dujas į jų šalį – per Bulgariją ir Rumuniją. Visam regionui atsiveria platesnės energetinės perspektyvos ir garantuojamas didesnis saugumas. „Pastaraisiais metais Rusijos Federacija piktnaudžiavo energetiniais ištekliais: projektas „Severnyj potok-2“ tokio spaudimo pavyzdys.“
Vučičius sakė, jog Serbija labai domisi tokiais projektais ir pasirengusi prie jo įgyvendinimo prisidėti savo indėliu. Tokie projektai esą svarbūs ne tik Serbijai, tačiau tarnauja ir viso regiono energetiniam saugumui. „Aš tikiu, kad dujotiekis TANAP prisidės prie energetinio saugumo ir Pietryčių Europoje.“
Maskva per naktį pastatė šerį
Kremlius birželio 12-ąją šventė Rusijos dieną, tačiau ir šiokiu metu būtų nė nepažvelgęs į Turkijos pusę. Rusijos valstybinė naujienų tarnyba „Novosti“ vakare santūriai pranešė apie iškilmes ir tik antraštė rodė, kad Maskva nelabai tuo džiaugiasi: „Turkijoje atidarė dujotiekį, aplenkiantį Rusiją“. Tačiau birželio 13-osios rytą pasirodė atnaujintas pranešimas ir antraštėje tie patys žodžiai išdėstyti kitaip: „Aplenkiant Rusiją: Turkijoje paleido dujotiekį TANAP“ (vienas skaitytojas iškart pakomentavo: Juk TANAP ir neplanavo tiesti per Rusiją, tad „aplenkiant Rusiją“ kvepia provokacija. Lygiai taip pat galima parašyti „Aplenkiant Ukrainą“). Atnaujintame pranešime kalbama ir apie „Porošenkos norus“, nutylimas tik „Rusijos Federacijos piktnaudžiavimas“. „Novosti“ pridėjo, kad Rusijos koncernas „Gazprom“ dabar „realizuoja“ dujotiekio Turkijoje projektą. 2014 metų pabaigoje Rusija paskelbė „Turkijos srauto“ atsisakanti dėl nekonstruktyvios Europos Sąjungos pozicijos“, tačiau dabar „Gazprom“ svarsto „Turkijos srauto“ tęsinio per Bulgariją ir Turkiją arba Graikiją ir Italiją variantus.
TANAP iškilmingas atidarymas. Azerbaidžano ir Turkijos prezidentai Ilhamas Alijevas ir Redžepas Erdoganas – centre. Trend.az nuotr.
Rusijos naujienų agentūra „Regnum“ irgi kelis sykius papildė pranešimą iš Turkijos. Po vidurnakčio šis Kremliui antrinantis leidinys rašė: „TANAP: Azerbaidžano dujų tiekimas į Turkiją bus pradėtas birželio 30-ąją“. O rytą pasirodė kita antraštė: „Dujos, kurių Europos Sąjungoje nepastebės? Paleistas dujotiekis TANAP“. Leidinys pasitelkė savo apžvalgininką, kuris pareiškė, kad JAV, Europos ir Baku politikai siekė „Pietų dujų koridorių“ iškelti vos ne kaip vienintelę alternatyvą rusiškajam „Turkijos srautui“ (Ankarai dėl suprantamos priežasties nepriekaištaujama).
Iš tikrųjų „Pietų dujų koridorius“ negali konkuruoti su „Turkijos srautu“, nes juo bus tiekiami nedideli dujų kiekiai – Europos rinkoje tų dujų gali ir nepastebėti. Be to, nauja Italijos vyriausybė pareiškė ketinimą svarstyti, ar verta prisidėti prie dujotiekio TAP. „Regnum“ pirmajame pranešime parašė, kad TANAP atidarė Turkijos, Azerbaidžano ir Ukrainos prezidentai. Įdėjo nuotrauką, kurioje tarp stovinčių prie simbolinio čiaupo matyti… ir Serbijos prezidentas. Leidinys dar kelis sykius „plėtojo siužetą“, tačiau taip ir nenurodė iškilmėse dalyvavus Aleksandrą Vučičių…
Kas neperka Rusijos dujų – tas prieš Rusiją
Šių metų kovo pradžioje, BNS pranešus apie numatomą dujotiekio, siekiančio Kaliningrado sritį, remontą Kauno ruože, „Regnum“ sutrimitavo pavojaus signalą. Ar tai nebus „Lietuvos geopolitinio žaidimo elementas“? Kompanijos „Amber Grid“ atstovas paaiškino, kad dėl to dujų tiekimo į Rusijos eksklavą nenutrauks, remonto metu kurą tieks iš SGD terminalo Klaipėdoje. „Regnum“ surado Kaliningrade ekspertą, kuris pareiškė abejonių dėl tokios „schemos“ patikimumo (leidinys skliaustuose nei į tvorą, nei į mietą pastebėjo: 2017 metais Lietuvos ministras pirmininkas oficialiai pripažino jūrinį terminalą Klaipėdoje esant nerentabilų – įgėlė…). Ekspertas paragino atkreipti dėmesį į „kai kurių įvykių sutapimą“. Lietuva pranešė apie numatomą dujotiekio remontą praėjus trims dienoms po to, kai „mūsų prezidentas atidarė prie Kaliningrado dvi dujomis kūrenamas šilumines elektrines“ (kiek anksčiau „Regnum“ parašė, kad Putino atidarytos elektrinės – „sprigtas Vilniui per nosį“) ir tuo „mes sustiprinome Kaliningrado energetinį saugumą“.
Dujos ateina tik per Lietuvą, porino „Regnum“ pašnekovas, ir naujos elektros stotys be dujų liks vien „metalo krūva“. Lietuviai teigia suspėsiantys viską padaryti per keturias paras. Tačiau prisiminkime naftotiekį „Družba“. Juk jį uždarė irgi laikinai – avarijos padariniams likviduoti. O dabar „Družba“ visų pamiršta. „Dabar lietuviai irgi gali pasakyti, atleiskite, dujotiekis pasirodė besąs skylėtas ir reikalauja rimtesnio remonto, o pinigų tam nėra.“
Dujotiekio „Družba“ (Draugystė) uždarymą dar prisimename. 2006 metais vasarą sužinojome šiame naftotiekyje kažinkur prie Briansko įvyko avariją. Iš tikrųjų – „uždarė laikinai“. O kitais metais perskaitėme: „Draugystė“ baigėsi. Dujotiekio į Lietuvą nesuremontuos niekada“. Esą Lietuva padarė savo pasirinkimą (pardavė Mažeikių naftos perdirbimo gamyklą lenkų „Orlen“, o ne Rusijos kompanijoms) ir tegul dabar vežasi naftą tanklaiviais, moka rinkos kainą… 2008 metų pavasarį Rusijos vyriausybės pirmininko pavaduotojas Igoris Sečinas į lietuvių prašymą atnaujinti naftos tiekimą į Mažeikius atkirto: „Kokie gali būti reikalavimai mums ir pretenzijos? Kodėl mes turėtume dalyti savo išteklius?“
2014 metais Ukrainai netekus rusiškų dujų, rusiškai rašantys žurnalistai klausinėjo mūsų specialistų: ką darysime, jeigu Rusija ir mums užsuks čiaupą? Vienas atsakė: Kol už Lietuvos yra Kaliningradas, Rusija neužsuks dujų. Neilgai trukus, kai ukrainiečiai blokavo Krymą, klausė jau kitaip: ar neužsuksite čiaupo į Kaliningradą? Atsakymą žinojo patys: „Lietuva gerai supranta: kai tik jie užsuks ventilį pasienyje su Kaliningradu, tuoj pat bus nutrauktas dujų tiekimas jų pasienyje. O šalti civilizuotame Baltijos krašte labai nesinori.“
2015 metų pabaigoje mūsų kompanija „Amber Grid“ su „Gazprom“ sudarė 10 metų sutartį dėl rusiškų dujų tiekimo į Kaliningrado sritį. Tuo metu Rusijos eksklave 94 proc. elektros energijos buvo pagaminama deginant dujotiekiu Minskas-Vilnius-Kaunas-Kaliningradas gaunamą kurą. 2016-ųjų rudenį Eadaily.com rašė, kad ateinančiais metais „Gazprom“ Baltijos jūroje prie Kaliningrado pastatys suskystintųjų gamtinių dujų terminalą ir „atsiras galimybė nepriklausyti nuo dujų tiekimo dujotiekiu, einančiu per Baltarusiją ir Lietuvą“ (toli gražu ne pirmas toks pareiškimas). Vienas ekspertas neslėpė piktdžiugos: dabar „Gazprom“ galės „pažaisti čiaupu“ Lietuvos pasienyje, atsakydamas į Lietuvos antirusišką akibrokštą – SGD terminalą Klaipėdoje.
Tiesa, kitas ekspertas prieštaravo: Kaliningrade terminalas reikalingas kaip tik dėl priešingos priežasties – kad Lietuva neužsimanytų „pažaisti čiaupu“. Mat turėdama SGD terminalą, tegul ir brangiai kainavusį, Lietuva gali pradėti „elgtis neadekvačiai“. Juk šios šalies „arkliukas“ visada buvo kalbėti prieš Rusiją. Todėl sutrikimų dujų tranzite į Kaliningrado sritį rizika – „ne nulinė“.
Praėjusį rudenį Rusijos pasiuntinys mūsų šalyje Aleksandras Udalcovas pareiškė: „Gazprom“ paliks Lietuvą be dujų tranzito į Kaliningradą“ (Baltnews.lt). Esą ši Rusijos kompanija iki metų pabaigos ketina paleisti SGD terminalą. O prie Sankt Peterburgo statoma gamtinių dujų skystinimo gamykla, kuri ir tieks atšaldytą kurą į Kaliningrado sritį. Tai reikštų visiškai nepriklausomą srities aprūpinimą dujomis. „Mūsų veiksmai yra priverstiniai ir negali būti jokių kalbų apie kokį nors šantažą“, – kalbėjo diplomatas.
Čia Baltnews.lt priminė, kuo pasiuntinys skundėsi leidiniui ankstesniais kartais: Lietuva sumanė tolintis nuo Rusijos, boikotuoti ją ir netgi grasina „nubausti Maskvą“. Draudimas kai kuriems Rusijos piliečiams įvažiuoti į Lietuvą („Magnitckio įstatymas“) atrodo tiesiog juokingas: „Niekas iš mūsų šalies rimtų žmonių čia seniai neatvažiuoja. Dabar čia nėra nei su kuo, nei apie ką kalbėti.“
Šių metų pradžioje rusiškai perskaitėme, kad Rusijos kompanija „Gazprom“ didina dujų tiekimą į Lietuvą ir rusiško kuro dalis sudaro jau 64 proc. (iš SGD terminalo Klaipėdoje paimta 7,3 proc., likusi dalis – iš saugyklos Latvijoje). Rusijos kompanija, pasak vieno leidinio, „sugniuždė SGD terminalą Lietuvoje“: praėjusiais metais rusiškų dujų dalis sudarė beveik 60 proc. Lietuvos gautų dujų, kai tuo tarpu 2019-aisiais tesudarė 38,5 procento. Šių metų vasario mėnesį Rusijos leidinys „Sputnik“ iš Rygos pranešė, kad SGD terminalas Kaliningrado srityje, Baltijos jūros akvatorijoje, bus paleistas iki 2018 metų pabaigos.
Gal vis dėlto rusai pastatys tą terminalą, pavadintą „Maršalas Vasilevskis“. O iš Rusijos gauname jau vos ne du trečdalius dujų… Ir vis ieškoma priekabių…
Azerbaidžanas iškilmingai atidaro 1 850 km kilometrų ilgio dujotiekį TANAP, įeinantį į „Pietų dujų koridorių“. Centre – Azerbaidžano Prezidentas Ilhamas Alijevas. Azetaq. az nuotr.
Birželio 12 d. Turkijoje iškilmingai atidaromas šalį kertantis daugiau kaip 1 850 km kilometrų ilgio dujotiekis TANAP, įeinantis į „Pietų dujų koridorių“, kuriuo Azerbaidžane išgaunamos gamtinės dujos bus tiekiamos į Europą.
Diversifikavimas, o ne diversija prieš Rusiją
Rusijos valstybinė naujienų tarnyba „Novosti“ šių metų vasario pradžioje ne be pasitenkinimo pranešė, kad „generolas Šaltis verčia Europą pamilti „Gazpromą“: pasitaikius šaltesnei žiemai Europa neturi iš kur paimti papildomai kuro, išskyrus Rusijos monopoliją. Ir ateityje Europa neišsivers be rusiškų dujų: Norvegija neplės verslovių, o Nyderlandai du kartus sumažins gavybą didžiausiame Europoje sausumo telkinyje (buvo išgaunama 24 milijardai kubinių metrų per metus). Jau tik specialistai prisimena sužlugusį „Nabucco“, o „didžiausias neįgyvendintas projektas“ rusiškų dujų apmažinimui – naftotiekis Kataras-ES liko nenutiestas „puikiai pasidarbavus Rusijos kariuomenei Sirijoje“. Pastarąją kiek miglotą valstybinės naujienų tarnybos užuominą išlukšteno vienas komentatorius: Rusijos tikslas Sirijoje yra neleisti Katarui ir jo sąjungininkams atkovoti Europos dujų rinką.
Rusija, regisi, net naktimis nepaliauja raudojusi dėl jai daromų skriaudų, bent jau leidinys „Lenta.ru“ du tekstus apie gamtinių dujų eksportą į Europos Sąjungos valstybes įdėjo pačiame vidurnaktyje. Vienas tekstų pavadintas „Aplink priešai“ (Кругом враги). „Europa panoro atsisėsti ant Azerbaidžano vamzdžio. Rusijai teks pasislinkti.“ 2017 metais Rusija patiekė Europai 194 milijardus kubinių metrų dujų, antrą vietą užėmė Norvegija – 122 milijardai.
Abi šalys padidino šio kuro tiekimą, tačiau norvegų eksporto didėjimas nekelia europiečiams nerimo, o štai „Gazprom“ – priešingai. Anot leidinio, europiečių abejones aitrina JAV, tenykštis žurnalas „Foreign Policy“ rašo: pigios rusiškos dujos padeda vystyti Europos ekonomiką, tačiau iš tikrųjų jos yra Maskvos įkeltas „Trojos arklys“ Europos Sąjungos vienybei suskaldyti.
Toliau rusiško leidinio pateiktame tekste kyšo „peilis nugaroje“ (Нож в спину): rusiškoms dujoms perspektyvi rinka yra Turkija, tačiau sykiu ji ir „Gazprom“ konkurentams atvėrė „langą į Europą“. Per Turkiją nusidrieks dujotiekis TANAP, sudarantis dalį „Pietų dujų koridoriaus“, kuriuo Azerbaidžane išgaunamos dujos 2020-aisiais ims plūsti į Europą.
O štai kito teksto – kaip tik apie artėjantį TANAP atidarymą – antraštėje „Lenta.ru“ autorius nurodė kitą išdavystės įnagį, gal pamanęs jį geriau atitinkant azijietišką dvasią: „Iešmas į nugarą“ (Шампур в спину). „Rusiją aplenkiantį dujotiekį paleis Rusijos dieną. Ačiū Turkijai ir Azerbaidžanui“ (birželio 12-ąją minima 1990 metais priimta deklaracija dėl RSFSR suvereniteto). Tiesa, labai greitai paaiškėja, kad tai tiesiog sutapimas, o ne azijiečių klasta. O dėl pakenkimo Rusijos monopolijos „Gazprom“ per Juodąją jūrą tiesiamam „Turkijos srautui“, tai TANAP pajėgumas yra palyginti nedidelis ir Maskvoje visiškai nesibaiminama konkurencijos šia, pietų, kryptimi. Turkija yra antra pagal dydį rusiškų dujų eksporto rinka, praėjusiais metais turkams patiekta daugiau kaip 29 milijardai kubinių metrų. Dviejų „Turkijos srauto“ šakų pajėgumas du kartus pranoks TANAP. Ir vis dėlto: iešmas į nugarą!
2011 metais Europos Komisijos pirmininko Žozė Manuelio Barozo ir Azerbaidžano prezidento Ilhamo Alijevo pasirašytoje bendroje deklaracijoje buvo pasakyta, kad „Pietų dujų koridorius“ yra strateginė iniciatyva dėl Kaspijos jūroje, Vidurio Azijoje ir Artimuosiuose Rytuose išgaunamų dujų pristatymo į Europos rinką ir pagrindinis diversifikavimo instrumentas energetinių išteklių tiekimo saugumui garantuoti. Projekto įgyvendinime dalyvauja septynios valstybės: Azerbaidžanas, Gruzija, Turkija, Bulgarija, Graikija, Albanija ir Italija. Vokietija suteikė kredito garantijas. JAV prezidentas Donaldas Trampas tarptautinės parodos ir konferencijos „Kaspijos nafta ir dujos 2017“ dalyviams atsiuntė kreipimąsi: „Aš labai vertinu partnerystę su Azerbaidžanu ir tikiuosi ją stiprėsiant. JAV lieka „Pietų dujų koridoriaus“ įgyvendinimo šalininkai. Pareiškiu esąs pasirengęs su jumis bendradarbiauti“.
Baku reguliariai aplankantis vienas Europos komisijos vadovų, Marošas Čefšovičius, šių metų vasarį kalbėjo „Pietų dujų koridorių“ esant strategiškai svarbų Europos energetiniam saugumui. Europos Sąjunga importuoja 69 procentus sunaudojamų gamtinių dujų, 89 procentus naftos ir didžiąją dalį energetinių išteklių tiekia Rusija, Norvegija ir Alžyras. Jis paaiškino, kaip Europoje suprantamas „tikrasis diversifikavimas“: kiekviena Europos Sąjungos narė ar ES partnerė bus iš tikrųjų energetiškai saugi turėdama ne mažiau kaip tris skirtingus gamtinių dujų gavimo šaltinius. „Pietų dujų koridorius“ – pirmas naujas dujotiekis, kuris tieks dujas iš naujo strategiškai svarbaus energetinių išteklių regiono. Azerbaidžano dujos padarys Europą stiprią kai niekada anksčiau.
„Pietų dujų koridoriuje“ daug durų
Netrukus pradėsiantis veikti dujotiekis TANAP (Trans-Anatolian Natural Gas Pipeline) – antroji „Pietų dujų koridoriaus“ atkarpa. Rytuose jis susietas su Azerbaidžaną ir Gruziją kertančiu Pietų Kaukazo dujotiekiu (SCP). Pastarasis buvo paleistas dar 2006-aisiais, tačiau pastaraisiais metais jo pralaidumą padidino iki 20 milijardų kubinių metrų per metus. Atnaujintą dujotiekį iškilmingai atidarė šių metų gegužės 28 d. ir šią datą pasirinko neatsitiktinai: 2006-ųjų gegužės 28-ąją Azerbaidžano nafta pasiekė Viduržemio jūrą naujuoju 1 774 km ilgio naftotiekiu Baku-Tbilisis-Džeihano naftotiekiu; prezidento Heidaro Alijevo vardu pavadintas naftotiekis simbolizuoja jam valdant pradėtą įgyvendinti Azerbaidžano naująją energetikos strategiją.
O prasideda „Pietų dujų koridorius“ Azerbaidžanui priklausančioje Kaspijos jūros pakraštyje, kur 1999 metais buvo aptiktas didžiulis gamtinių dujų telkinys (1,2 trilijono kubinių metrų dujų ir naftos kondensato). Tarptautinio konsorciumo valdoma Šahdenizo verslovė pradėjo veikti 2006 metais, jos metinis pajėgumas – apie 9 milijardai kubinių metrų. Netrukus po TANAP atidarymo paleis šios verslovės „antrąją eilę“, iš kurios gręžinių numatoma išgauti po 16 milijardų kubinių metrų kasmet. 2020-aisiais Turkijos vakariniame pasienyje prie TANAP prijungs per Graikiją, Albaniją, Adrijos jūros dugnu iki Italijos pietinio kyšulio einantį 878 km ilgio dujotiekį TAP (Trans Adriatic Pipeline). Neseniai Europos investicijų bankas skyrė 1,5 milijardo eurų TAP tiesimo darbams finansuoti – tiek daug dar nebuvo sulaukęs nė vienas energetinis projektas. Pradėjus veikti visoms „Pietų dujų koridoriaus“ atkarpoms, šios naftotiekių sistemos ilgis sudarys apie 3,8 tūkstančio kilometrų. Šah Denizo-2 verslovė pradžioje per metus patieks 16 milijardų kubinių metrų gamtinių dujų, iš kurių 6 milijardai teks Turkijai, o 10 milijardų pasieks Europą.
„Dujų tiekimas iš Azerbaidžano – sena Europos svajonė, kuri netrukus bus įgyvendinta.“ Tai pasakė ne politikas ar žurnalistas, o rimtos konsultavimo kompanijos („Mediterranean Energy Political Risk Consultancy“) specialistas. „Pietų dujų koridorius“, kaip sakyta, prisidės prie visos ES energetikos sistemos patvarumo. Ar dujos į Pietų Europą tekėtų iš Kataro, ar iš Irano, ar iš Rusijos, jų laukia kelias per Turkiją, siekiančią tapti svarbiu energijos išteklių skirstymo centru, kaip pasakė šalies prezidentas Redžepas Erdoganas 2015 metų pavasarį, pradedant kloti dujotiekį TANAP. Ekspertų nuomone, Turkija ne tik gaus pajamų iš dujų tranzito per jos teritoriją, tačiau ir turės savo balsą nustatant šio kuro kainą. Turkija įgys didesnį ir ekonominį, ir politinį svorį Europos Sąjungos akyse. 2/3 Turkijos gyventojų tebenori, kad jų šalis įstotų į Europos Sąjungą. „Vieną kartą Turkija prisijungs prie Europos Sąjungos“, – tiki Europos Komisijos pirmininkas Žanas Klodas Junkeris.
Tiesiamas „Pietų dujų koridorius”. Hafta.az nuotr.
„Pietų dujų koridorių“ 51 proc. dujotiekio TANAP akcijų priklauso Azerbaidžano valstybinei naftos kompanijai (SOCAR). Ankara jau sulaukė svarių įdėjimų į šalies energetiką iš Azerbaidžano ir toliau bendradarbiaus su Baku. Azerbaidžanas iš naftos pardavimo uždirbo 130 milijardų dolerių ir pelnysis iš šios žaliavos eksporto dar tris dešimtmečius (2017 metais Baku pratęsė 1994 metais su tarptautiniu naftos kompanijų konsorciumu sudarytą „amžiaus kontraktą“ dėl naftos gavybos azerbaidžaniečiams priklausančioje Kaspijos jūros dalyje iki 2050 metų). Nafta išlieka pasaulyje geru pajamų šaltiniu, tačiau jos strateginė svarba mąžta ir Baku, ekspertų nuomone, pačiu laiku ėmėsi gamtinių dujų gavybos; Azerbaidžanas siekia tapti ir šio kuro eksporto bei ir tranzito šalimi.
Azerbaidžanas į „Pietų dujų koridorių“ įdėjo 9 milijardus USD (iš viso projekto įgyvendinimas kainuos $41,1 milijardo). Greičiau susigrąžinti gręžinių statybai ir dujotiekių tiesimui išleistus milijardus padės ir kartu su dujomis išgaunamas kondensatas (lengvesnė ir brangesnė nafta). 2017 metais Šahdenizo-1 verslovėje išgauta 10,2 milijardo kubinių metrų dujų (vertė – apie $2 milijardai) ir 2,4 milijono tonų kondensato (daugiau kaip $1 milijonas); Šahdenizo-2 verslovėje numatoma gauti 16 milijardų kubinių metrų dujų ir 3,5-4 milijonus tonų kondensato. Azerbaidžane iki šiol išžvalgyti gamtinių dujų ištekliai siekia 2,6 trilijono kubinių metrų.
Azerbaidžano ir Turkijos vykdomuose pastarojo dešimtmečio projektuose (be naftotiekio ir dujotiekio, geležinkelis Baku-Tbilisis-Karsas) dalyvauja ir Gruzija. 2007 metų pradžioje jai gamtines dujas pradėjo tiekti Azerbaidžanas ir Tbilisis ėmė gręžtis nuo Rusijos kompanijos „Gazprom“. Per pastarąjį dešimtmetį tarp šių kaimynų ne kartą perbėgo juoda katė, tačiau strateginiuose reikaluose Gruzija randa bendrą kalbą ir su Azerbaidžanu, ir su Turkija. Nuo šių metų gruzinai visą jiems reikalingą dujų kiekį pirks iš Azerbaidžano. Gruzija tikisi jai itin naudingą būsiant dujų tiekimą per jos teritoriją nusidriekusiu „Pietų dujų koridoriumi“, nes dalis šio kuro (5%) jai, tranzito šaliai, teks nemokamai (gruzinams moka ir kompanija „Gazprom“, tiekianti dujas per jos teritoriją einančiu dujotiekiu Armėnijai).
Galima teigti, kad atsisakymas nuo „Gazprom“ paslaugų yra gryna komercija, ir nieko daugiau. Tačiau dalyvavimas dideliame transnacionaliniame projekte, politologijos profesoriaus Malchazo Macaberidės įsitikinimu, padidina ir politinį respublikos saugumą. Vargu ar Rusija, okupavusi penktadalį šalies teritorijos, ryšis naujoms provokacijoms, matydama, kad ir iš kitų pasaulio valstybių sostinių stebima, kas dedasi Gruzijos padangėje.
Galiausiai ryžosi nerti į Kaspijos dugną
Kaip prisimename, 2011 metais Europos Komisijos pirmininko Žozė Manuelio Barozo ir Azerbaidžano prezidento Ilhamo Alijevo pasirašytoje bendroje deklaracijoje buvo pasakyta apie Kaspijos jūroje, Vidurio Azijoje ir Artimuosiuose Rytuose išgaunamų dujų pristatymo į Europos rinką. 2017 metų rudenį Europos Komisijos patvirtintame svarbiausių strateginių projektų sąraše, be aptartųjų magistralinių naftotiekių, įrašytas ir dar vienas „Pietų dujų koridoriui“ priskiriamas „segmentas“: Kaspijos dujotiekis.
Europos Sąjungoje dar 2006-aisiais pritarė Turkmėnijos ir Azerbaidžano krantus jungiančio povandeninio dujotiekio (300 km) tiesimui. Tas pats EK pirmininkas lankėsi ir Baku, ir Turkmėnbašyje, kur šį reikalą aptarė su šalies prezidentu Gurbanguliu Berdimuhamedovu. 2012 metų rudenį pagarsinamas JAV pasiuntinio Azerbaidžane pareiškimas: Jungtinės Valstijos pasirengusios kiek galėdamos prisidėti prie bendrų Azerbaidžano, Turkmėnistano ir Turkijos bei Europos Sąjungos pastangų įgyvendinti „Kaspijos dujotiekio“ projektą. 2013 rudenį pasigirsta ES patikėtinio Turkmėnijoje raginimas nepraleisti palankiausio meto šiam darbui pradėti: „Pirmas dujotiekis gali būti nutiestas dar iki imantis „Pietų dujų koridoriaus“.
2017 metų pabaigoje po ilgų svarstymų Rusija, Kazachstanas, Azerbaidžanas, Turkmėnistanas ir Iranas suderino konvencijos dėl Kaspijos jūros teisinės padėties projektą ir numatė ją pasirašyti šių metų pirmoje pusėje. Dabar dviem pajūrio valstybėms imantis kokios nors bendros veiklos, kad ir to paties dujotiekio tiesimo, joms priklausančiose Kaspijos dalyse nereikės gauti kitų trijų valstybių sutikimo. Iki tol Rusija ir Iranas ilgai ir atkakliai tam priešinosi (šioms didžiulius gamtinių dujų išteklius turinčioms šalims nepageidaujama visa, kas ugdo konkurentus). Azerbaidžanui ir Turkmėnijai teliko pačioms susitarti, kam priklauso dujų telkiniai, dėl kurių pasitaikė ir nemažų barnių. 2017 metų pabaigoje Europos Komisijoje vėl paskelbta, kad Kaspijos dujotiekio statyba „atitinka Europos interesus“.
Rusijos žiniasklaida, visame kame įtarianti veikimą „aplenkiant Rusiją“, pastebėjo šių metų vasario mėnesį Baku vykusiame „Pietų dujų koridoriaus“ konsultacinės tarybos posėdyje dalyvavus ir Turkmėnijos pasiuntinius. Šios šalies prezidento patarėjas pasakė: „Kaspijos dujotiekis – vienintelis įmanomas maršrutas mūsų dujoms iš Turkmėnbašio jūros dugnu pristatyti į Baku, o iš ten – į Europos rinką.“ Prieš savaitę Azerbaidžano energetikos ministras Parvizas Šachbazovas žurnalistams pasakė, kad „Baku yra pasirengęs suteikti savo dujotiekį turkmėnų dujų tranzitui“. Turkmėnistanas rodo susidomėjimą „Pietų dujų koridoriumi“ ir Azerbaidžanas yra pasirengęs bendradarbiauti su juo. „Tam yra ir techninės galimybės, ir politinė valia.“
Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas su svečiais atidarant „Pietinį dujų koridorių”. Azertaq.az nuotr.
Prieš kelias dienas žiniasklaida pranešė, kad Gruzija prisidės prie Europos Sąjungos finansuojant Kaspijos dujotiekio techninių išvadų rengimą. Manoma, dviem šio dujotiekio šakoms Kaspijos jūros dugnu pakloti prireiks 1,5 milijardo USD – gerokai mažiau, nei būtų tekę investuoti prieš 10 metų. Mat Turkmėnija iki 2015 metų pabaigos savo išgalėmis ($3 milijardai) nutiesė magistralę „Rytai-Vakarai“, susiejusią į vieningą sistemą visus šalies dujotiekius ir vedančią iki Kaspijos jūros. Manyta šią magistralę tapsiant Europos link vesiančio „Nabucco“ grandimi…
Dabar Turkmėnijos gamtinės dujos Europą gali pasiekti „Pietų dujų koridoriumi“. Ten jų laukiama jau seniai. Turkmėnija yra viena iš keturių didžiausius gamtinių dujų išteklius turinčių pasaulio šalių (dar Rusija, Iranas ir Kataras).
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Ar galima sakyti, jog Europos Komisija (EK), vertindama „Gazprom“ veiklą, pasielgė išdavikiškai – nusispjovė į teisėtus Lietuvos lūkesčius? Jei kvėpuojame demokratinės šalies oru, tai palyginimas „išdavikiškas elgesys“ – nei per daug piktas, nei per daug kategoriškas.
Bent jau šių eilučių autorius įžvelgia kiaulystę: nenubausdama „Gazpromo“ solidžia pinigine bausme EK pasielgė tarsi Kremliaus advokatas. Juk EK vadovybė tik žodžiais pasmerkė iki šiol išskirtinėmis monopolijos teisėmis piktnaudžiavusį rusišką koncerną, o Lietuvą, ne vienerius metus kentusią „Gazprom“ šantažą, paliko be nieko – ir be pinigų, ir be garbės.
Žinoma, skirdami rusiškam koncernui griežtus būsimos veiklos nurodymus (jeigu „Gazprom“ pažeis nurodymus, EK be papildomų svarstymų galės skirti baudą, siekiančią iki 10 proc. įmonės pasaulinės metinės apyvartos) Vakarai dedasi esantys principingi. Tačiau Vakarai neišdrįso žengti svarbiausio žingsnio – nepaskyrė „Gazpromui“ baudos už tai, kaip jis niekingai Lietuvą engė iki šiol.
Taigi „Gazpromas“ gurkšnoja pergalės šampaną: rusų dujų kompanija išvengė 8 milijardų eurų baudos, kuri galėjo būti skirta už akivaizdų piktnaudžiavimą monopoline padėtimi Europos Sąjungos dujų rinkose. Lietuva gi dar sykį pažeminta: dėl nesąžiningos „Gazprom“ kainodaros, regis, niekad nebeatgaus pusantro milijardo prarastų eurų. Be to, smuktelėjo Lietuvos prestižas bent jau Maskvos akimis žvelgiant – Vakarų sąjungininkai nepalaikė Lietuvos ieškinių, taigi, galima manyti, jog Lietuva tiesiog … pasikarščiavo.
Lietuvą menkai guodžia EK paskelbtose išvadose brėžiama nuostata: „nuo šiol „atitinkamiems „Gazprom“ klientams suteikiama veiksminga priemonė užsitikrinti, kad jų mokama dujų kaina atitiktų kainų lygį Vakarų Europos dujų rinkose, visų pirma, suskystintų dujų prekyvietėse“. Kaip bus ateityje, be abejo, – svarbu. Bet ateitį numatyti sunku. Ypač kai tenka tartis su duoto žodžio nesilaikančia Rusija. Tik kvailys gali patikėti, kad „Gazpromas“ klusniai vadovausis EK nubrėžtomis taisyklėmis. Kremliaus gudročiai būtinai sugalvos naujų suktybių bent jau silpniausiems ir mažiausiems ES nariams skriausti. Ką tada suoks EK vadovybė? Dar sykį pagrūmos piršteliu, kad, jei Rusija ir vėl šantažuos silpnuosius, tai jau tada tikrai sulauks konkrečių sankcijų?
ES konkurencijos komisarė Margrethe Vestaeger. EPA – ELTA nuotr.
Rusija jaučiasi nebaudžiama, nes Europai ir vėl pritrūko padorumo, sąžiningumo, principingumo, drąsos.
Žinoma, už konkurencijos politiką atsakingos Europos Komisijos narės Margrethe Vestager teiginiai, esą „nuo dabar panaikinamos „Gazprom“ sudarytos kliūtys, trukdžiusios laisvai tekėti dujų srautams Vidurio ir Rytų Europoje“, – viltingi. Bet tai – tik žodžiai, neparemti konkrečiais darbais. Kur dabar EK rekomendacijos ir paliepimai guli – ant Vladimiro Putino stalo Kremliuje ar šiukšlių konteineryje?
Ypač nuvylė ponios M. Vestager pastebėjimas: „Kaip visada, šioje byloje siekiama ne pirštu badyti verslą, bet pasiekti Europos vartotojams ir įmonėms naudingiausią rezultatą“. Jei ponia M. Vestager nuoširdžiai mano, kad „Gazpromas“ yra verslas, o ne didžioji Rusijos politika, tai tada drįstu manyti, jog ji nieko nenutuokia nei didžiojoje, nei mažojoje politikoje. Kaip su tokiais „žinovais“ diskutuoti?
Bet greičiausiai ponia M.Vestager supranta, kad Rusija dujomis ne tik prekiauja, bet dar ir politikuoja: į valdžią prastumia prorusiškus premjerus, prezidentus, koreguoja atėjusių balsuoti rinkėjų nuotaikas, perka žiniasklaidą, ant kojų pastato palankius verslininkus, priešiškus – sužlugdo. Tačiau išdėti šią tiesą Rusijai – baugu. Ypač baugu Rusiją konkrečiai bausti. Dar nušaus arba nunuodys. Kaip Aleksandrą Litvinenką, Borisą Berezovskį ar Sergejų Skripalį. 8 milijardų eurų suma – tai pinigai, dėl kurių tikrai galima netekti galvos tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme.
Europos Sąjunga. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Jokiu būdu nenoriu būti skeptiku, įtariai žvelgiančiu į savo sąjungininkus – Europos Sąjungą. Bet kad kitaip – niekaip. Vokietija užsispyrusi Baltijos jūroje tiesia Nord Stream – 2, nors puikiai supranta, kad šis projektas – labiau politinis nei ekonominis, išduodantis ir Baltijos šalis, ir Ukrainą.
Prancūzijos prezidentas veržte veržiasi į Kremlių susitikti su kaimynines šalis puldinėjančios Rusijos prezidentu, nors pačios veiksmingiausios derybos su Kremliaus vadovu – jokių derybų. Jaunasis Prancūzijos prezidentas mano pergudrausiąs Kremlių ir sustiprinsiąs savąjį europietišką prestižą. Džiaugčiausi, jei taip nutiktų. Bet nutiks atvirkščiai – prancūzas liks be nieko. Nes Putinas pripažįsta tik grubią jėgą. Diplomatiniais tūpčiojimais Kremliaus šeimininko nesugraudinsi.
Jei Putinas žinotų, kad niekas iš ES ir NATO su juo tikrai niekad niekados nesusitiks, kol nebus grąžintos okupuotos teritorijos, separatistų greitai sumažėtų ne tik Donecke, Luhanske, Kryme, bet ir Abchazijoje, Kalnų Karabache, Padniestrėje…
Bet prorusiškų separatistų šiandien – visur gausu.
Tekstas paskelbtas Amerikoje (Čikagoje) leidžiamame lietuvių laikraštyje „Draugas“
Seimo NSGK nariai. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Rusijos korporacija „Rosatom“, pasinaudodama valdoma bendrove „Nukem“, siekė daryti neteisėtą poveikį valstybės institucijoms, kai kuriems politikams ir (ar) politiniams procesams, siekdama užsitikrinti Lietuvos valdžios pritarimą Rusijos Federacijai palankiems strateginiams projektams: naujų atominių elektrinių prie Lietuvos sienos statybai, elektros perdavimo jungčių su Kaliningrado sritimi, per kurias būtų prekiaujama statomose atominėse elektrinėse pagaminta elektra, tiesimui, Kruonio HAE panaudojimui šiuose projektuose.
Tai nustatė parlamentinį tyrimą atlikęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas.
Pasak NSGK pirmininko Vytauto Bako, palaikomais ryšiais su grėsmę valstybės interesams galinčiais kelti asmenimis Rusijos valstybinės korporacijos „Rosatom“ ir jos valdomos bendrovės „Nukem“ atstovais siekta daryti neteisėtą poveikį valstybės institucijoms priimant sprendimus ar neteisėtą įtaką kai kuriems politikams ir (ar) politiniams procesams.
NSGK išvadose nemažai dėmesio skiriama ir koncernui „MG Baltic“.
Pasak išvadų projekto, „MG Baltic“ kaip įtakingiausios Lietuvos įmonės, taip pat parlamentinio tyrimo metu nustatytų įmonių savininkų ir atstovų veikla, „kuria siekiama daryti ir daromas neteisėtas poveikis politinei sistemai, taip pat valstybės institucijoms priimamiems sprendimams ir neteisėta įtaka kai kuriems politikams bei politiniams procesams, kelia grėsmę demokratiniam valstybės valdymui ir nacionaliniam saugumui“.
Išvadų projekte sakoma, kad tam tikros „valstybės institucijos galėjo būti vertinamos kaip de facto užvaldytos“. „Šį teiginį patvirtina atvejai, kai verslo grupės, siekdamos išspręsti kilusias problemas, kreipiasi pagalbos į koncerną „MG Baltic“. Tokia „MG Baltic“ verslo grupės veikla kelia grėsmę valstybės sąrangai, nes: politinius sprendimus de facto priima niekam neatskaitingos asmenų grupės; politinė įtaka tapo preke; kai to reikalauja koncerno interesai, jo kontroliuojama žiniasklaida išnaudojama kaip spaudimo ir manipuliacijų įrankis. Galima tokios veiklos pasekmė – fasadinė demokratija, kurioje valdo pinigai ir neformalūs įtakos tinklai“, – pažymima išvadų projekte.
Anot jų, koncerno „MG Baltic“ strategijos ilgalaikį sisteminį įgyvendinimą, atsižvelgiant į „MG Baltic“ atstovų veikimo mastą, galima vertinti kaip destruktyvią veiklą, galinčią destabilizuoti valstybės sąrangą ir demokratinę politinę sistemą, todėl keliančią grėsmę valstybės interesams ir nacionaliniam saugumui.
Anot NSGK, koncerno vadovybė, veikdama savarankiškai ir naudodama koncerno lėšas, nuosekliai plėtojo veiklą, kuria buvo siekiama neteisėtais metodais užsitikrinti valstybės ir savivaldybių politikų, valstybės ir savivaldybių įmonių vadovų, valstybės vykdomų akcinių bendrovių vadovų nuolatinę paramą, sukūrė korupciniais ryšiais, neteisėtu poveikiu paremtą įtakos sistemą, skirtą paremti sau naudingus sprendimus valstybės ir vietos savivaldos lygiuose.
Iš NSGK disponuojamos medžiagos matyti, kad šia įtaka minėta asmenų grupė naudojosi pelno tikslais, teikdama jau minėta neteisėta įtaką paremtas, atlygintinas paslaugas kitiems verslo subjektams ir darė tai sistemingai, tarpusavyje pasidalijusi vaidmenimis ir siekdama asmeninės naudos. Pagal komiteto gautą informaciją, yra duomenų, kad turima įtaka buvo prekiaujama, suteikiant paramą kitoms verslo grupėms ir iš to gaunant tiesioginės materialinės ir kitokios naudos, kuri nebūtinai tekdavo koncernui, kaip juridiniam asmeniui, o atitekdavo tiesiogiai jo vadovybei asmeniškai.
„Tai leidžia daryti prielaidą, kad iš kelių asmenų suformuota, iš anksto susitarusių asmenų grupė ilgą laiką vykdė veiklą, kuri iš esmės atitinka organizuotos nusikalstamos grupės požymius“, – sakoma išvadų projekte.
Anot NSGK dokumento, ypatingą nerimą kelia tai, kad minėta asmenų grupė per sau palankius politikus, tarnautojus, valstybės įmonių darbuotojus, jų vadovus pasinaudodama neteisėtai daroma įtaka, atstovavo ir, komiteto duomenimis, tebeatstovauja ne tik savo, bet ir kitų įmonių, įskaitant „Rosatom“, interesams.
„Didžioji dalis pastarųjų interesų yra susiję su siekiu pakeisti Lietuvos Respublikos politikos geopolitinę kryptį. Komitetas gavo duomenų, kad tokio pobūdžio projektus, kurie susiję su Ignalinos AE uždarymu, gali įgyvendinti mažiausiai 46 įmonės iš Europos, JAV, Japonijos, todėl tikslinga, siekiant užtikrinti nacionalinio saugumo interesus, siūlyti Lietuvos Respublikos Vyriausybei ieškoti rangovų, atitinkančių euroatlantinius saugumo kriterijus“, – sakoma NSGK išvadose.
Vertinant tai, kad tiek Rusijos energetikos kompanijos „Rosatom“, tiek koncerno veikla remiasi neteisėtos įtakos valdžios institucijoms darymu ir tai, kad abi įmonės neskaidriai siekia daryti įtaką politiniams procesams bei „Rosatom” tikslai dominuoti regiono energetikos sektoriuje, nesuderinami su Lietuvos Respublikos siekiu užsitikrinti energetinę nepriklausomybę nuo Rusijos Federacijos, NSGK mano, kad „toks susiformavęs ryšys kėlė ir tebekelia tiesioginį pavojų Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui“.
Gegužės 29-ąją Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas iškilmingai atidarė dujotiekį „Pietinis dujų koridorius“. Šis dujotiekis pirmiausia svarbus Europai. Būtent juo į Europą bus transportuojamos azerbaidžanietiškos dujos iš Šah Denizo regiono. Būtent jis taps rimtas konkurentas rusiškoms „Gazpromo” dujoms. O tai reiškia, kad Azerbaidžano dėka europiečiai netrukus galės nebijoti Rusijos dujų ir naftos kompanijų spaudimo ar šantažo manipuliuojant kainomis mainais į politinį lojalumą.
Oficialiame dujotiekio „Pietinis dujų koridorius” atidaryme dalyvavo JAV ir Jungtinės Karalystės naftos bei dujų kompanijų vadovai. Azerbaidžaną atidarant tokį svarbų projektą sveikino ir Europos Sąjungos vadovai.
Projekto vertė – apie 40 milijardų JAV dolerių. Planuojama, kad juo į Europą per metus bus transportuojama 10 mlrd. kubinių metrų azerbaidžanietiškų dujų. Jos į Europą keliaus iš Azerbaidžano per Gruzijos ir Turkijos teritorijas. Azerbaidžanietiškos dujos pasieks ir vakarines Turkijos sritis. Į Europos Sąjungą jos atkeliaus 2020-aisiais metais.
Kaspijos šelfe esančio Šah Denizo ištekliai – solidūs. Maždaug 1,2 trilijonų kubinių metrų.
Šio projekto esmė: speciali, moderni dujų vamzdynų sistema nuo azerbaidžanietiškų išteklių Šah-Denize (Kaspijos jūra) keliaus į pietų Italiją (per Gruziją, Turkiją, Graikiją ir Albaniją). Būtent ja numatyta gabenti 6 milijardus kubinių metrų į Turkiją ir 10 mlrd.. kubinių metrų – į Europą. Kontraktą su devyniomis tarptautinėmis dujų ir naftos kompanijomis Azerbaidžanas pasirašė 25-eriems metams į priekį. Kontraktas pasirašytas dar 2013-aisiais metais.
Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas su svečiais iškilmių metu. Azertaq.az nuotr.
Kiek anksčiau manyta, kad prie šio projekto prisidės ir Turkmėnistanas bei Iranas. Tačiau su šiomis šalimis Azerbaidžanui susitarti nepavyko. Turkmėnija dujas eksportuoti pradėjo į Kiniją.
Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas iškilmingame atidaryme pareiškė: „Mūsų dujų atsargos sudarys sąlygas 100 ir daugiau metų jas tiekti partneriams. Azerbaidžanas ne tik užtikrina regiono energetinį saugumą, bet jau ir įgijo tokį statusą tarptautiniu mastu“.
Manoma, kad azerbaidžanietiškas „Pietinis dujų koridorius“ – rimtas konkurentas rusiškoms „Gazpromo“ dujoms. Taigi Azerbaidžano dėka europiečiai netrukus nebebijos Rusijos dujų ir naftos kompanijų spaudimo ir šantažo keliant kainas bei naudojantis monopolinėmis teisėmis.
Europos Komisija paskelbė išvadas tyrime dėl „Gazprom“ piktnaudžiavimo monopoline padėtimi Bulgarijoje, Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje ir Lenkijoje 2004-2012 m.
Energetikos ministro Žygimanto Vaičiūno teigimu, Lietuvos iniciatyva pradėtas vienas didžiausių EK antimonopolinių tyrimų turės teigiamą įtaką nuolat kontroliuojant „Gazprom“ elgesį Europos dujų rinkoje. Tačiau Lietuvai, dėl iš esmės pasikeitusios situacijos dujų rinkoje, pasiekti įsipareigojimai mažiau aktualūs.
„Mes vertiname tai, kad Europos komisija atsižvelgė į nemažą dalį Lietuvos pateiktų pasiūlymų, kurie anksčiau pateiktus simbolinius „Gazprom“ įsipareigojimus pavertė realiai rinkoje veiksiančiais instrumentais. Jie privers „Gazprom“ laikytis europinių ir sąžiningos konkurencijos taisyklių, taikyti lankstesnes ir palankesnes dujų tiekimo sąlygas“, – teigia Ž. Vaičiūnas.
Pasak energetikos ministro, be to, kad bus sukuriama „Gazprom“ kainų kontrolės sistema bei užtikrinama galimybė keisti dujų pristatymo vietas, EK turės dar ir konkretų „Gazprom“ įsipareigojimų laikymosi kontrolės mechanizmą.
„Visą įsipareigojimų galiojimo laiką – aštuonerius metus – bus stebima, ar „Gazprom“ šių įsipareigojimų laikosi. Jei „Gazprom“ jų nesilaikys, be jokių papildomų tyrimų Rusijos bendrovei bus skiriama bauda. Žinoma, kad per tą ilgą laiką, kol vyko tyrimas, situacija Lietuvos dujų rinkoje pasikeitė iš esmės, nes pasistačius SGD terminalą Klaipėdoje, nebeliko rusiškų dujų monopolio ir nebeturime ilgalaikių dujų kontraktų su „Gazprom“. Todėl šie „Gazprom“ įsipareigojimai šiandien Lietuvai yra mažiau aktualūs. Vis tik Rusijos kompanijai tai yra labai aiškus signalas, kad diktuoti sąlygų taip, kaip buvo galima anksčiau, ji nebegalės“, – sako energetikos ministras.
Pasak ministro, EK pasiekimai leidžia užkirsti kelią „Gazprom“ piktnaudžiavimui ateityje, tačiau praeities klausimas – žalos kompensacija – lieka neišspręstas.
„Negalime nurašyti pusantro milijardo eurų žalos, kurią, mūsų vertinimu, Lietuvos vartotojams padarė „Gazprom“ piktnaudžiaudamas monopoline padėtimi rinkoje, todėl ieškosime būdų, kad „Gazprom“ ją atlygintų. Juo labiau, kad Europos Komisijos tyrimas ir pasiekti susitarimai tam kelio neužkerta“, – sako energetikos ministras.
EK tyrimas dėl „Gazprom“ dominuojamos pozicijos kai kuriose Europos valstybėse truko septynerius metus. Jo veiksmus aktyviai skatino Lietuvos Vyriausybė.
ES konkurencijos komisarė Margrethe Vestaeger. EPA – ELTA nuotr.
Europos Komisija (EK) paskelbė sprendimą ginče su Rusijos dujų koncernu „Gazprom“. Ji pateikė koncernui tolesnės veiklos nurodymus, tačiau baudų nepaskyrė. Jos numato, kad, jeigu „Gazprom“ pažeis nurodymus, EK galėtų skirti baudą, siekiančią iki 10 proc. įmonės pasaulinės metinės apyvartos.
EK tyrimas dėl „Gazprom“ dominuojamos pozicijos kai kuriose Europos valstybėse truko septynerius metus.
Rusijos dujų kompanijai grėsė apie 8 mlrd. eurų baudos už piktnaudžiavimą monopoline padėtimi Europos Sąjungos dujų rinkose.
Skaičiuojama, kad dėl nesąžiningos „Gazprom“ taikytos kainodaros Lietuva yra patyrusi apie pusantro milijardo eurų nuostolį.
EK ketvirtadienį paskelbtame sprendime rašoma, kad „Gazprom“ yra dominuojanti dujų tiekėja daugelyje Vidurio ir Rytų Europos šalių.
2015 m. balandį EK bendrovei „Gazprom“ išsiuntė prieštaravimo pareiškimą – pateikė preliminarią nuomonę, kad „Gazprom“ pažeidžia Europos Sąjungos (ES) antimonopolines taisykles, taikydama bendrą Vidurio ir Rytų Europos dujų rinkų skaidymo pagal nacionalines sienas strategiją aštuoniose valstybėse narėse (Bulgarijoje, Čekijoje, Estijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Lietuvoje, Slovakijoje ir Vengrijoje). Pasinaudodama šia strategija, „Gazprom“ galėjo penkiose iš tų valstybių narių (Bulgarijoje, Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje ir Lenkijoje) nustatyti aukštesnes dujų kainas.
Ketvirtadienio EK sprendimu nutraukia šiuos „Gazprom“ veiksmus ir nustato keturis teisiškai privalomus įsipareigojimus, kuriais iš esmės keičiami veiklos metodai Vidurio ir Rytų Europos dujų rinkose.
Pirma, nebegalima sutartimis riboti galimybių laisvai tiekti dujas: „Gazprom“ privalo panaikinti bet kokius apribojimus klientams perparduoti dujas į kitas valstybes nares.
Antra, prievolė palengvinti dujų tiekimą į izoliuotas rinkas ir iš jų: „Gazprom“ sudarys sąlygas tiekti dujas į Vidurio ir Rytų Europos regionus, kurie dėl jungiamųjų dujotiekių trūkumo iki šiol izoliuoti nuo kitų valstybių narių (Baltijos šalys ir Bulgarija), ir iš jų.
Trečia, struktūrinė konkurencingos dujų kainos užtikrinimo tvarka: atitinkamiems „Gazprom“ klientams suteikiama veiksminga priemonė užsitikrinti, kad jų mokama dujų kaina atitiktų kainų lygį Vakarų Europos dujų rinkose, visų pirma, suskystintų dujų prekyvietėse.
Ketvirta, nebegalima naudotis dominuojama padėtimi dujų tiekimo rinkoje: „Gazprom“ nebegalės pasinaudoti jokiais su dujų infrastruktūra susijusiais pranašumais, kuriuos galėjo išsiderėti iš klientų pasinaudodama savo padėtimi dujų tiekimo rinkoje.
Jei bendrovė kurį nors šių įsipareigojimų pažeistų, EK galėtų skirti baudą, siekiančią iki 10 proc. įmonės pasaulinės metinės apyvartos, be būtinybės įrodyti, kad buvo pažeistos ES antimonopolinės taisyklės.
„Apskritai, reali konkurencija Vidurio ir Rytų Europos dujų rinkose priklauso ne tik nuo ES konkurencijos taisyklių vykdymo užtikrinimo, bet ir nuo to, kaip investuojama į įvairesnį dujų tiekimą ir ar energetiką reglamentuojantys Europos ir nacionalinės teisės aktai tiksliai atitinka poreikius ir tinkamai įgyvendinami. Todėl vienas svarbiausių Europos Komisijos prioritetų – sukurti Europos energetikos sąjungą“, – rašoma EK pranešime.
Už konkurencijos politiką atsakinga Europos Komisijos narė Margrethe Vestager teigia, kad ketvirtadienio sprendimu panaikinamos „Gazprom“ sudarytos kliūtys, trukdžiusios laisvai tekėti dujų srautams Vidurio ir Rytų Europoje.
„Kaip visada, šioje byloje siekiama ne pirštu badyti verslą, bet pasiekti Europos vartotojams ir įmonėms naudingiausią rezultatą. Šiuo sprendimu taškas dar nepadėtas: iš tikrųjų šiandien pradedame užtikrinti, kad „Gazprom“ vykdytų įsipareigojimus“, – pranešime cituojama M. Vestager.
Premjeras Saulius Skvernelis yra sakęs, kad EK sprendimas nebausti „Gazprom“ būtų keistas.
JAV penktadienį įvedė sankcijas septyniems Rusijos oligarchams, kuriuos kaltina palaikant ir finansuojant prezidento Vladimiro Putino siekį pakirsti Vakarų demokratijų pagrindus.
Aukšto rango JAV pareigūnai šiuos verslininkus apibūdino kaip V. Putino „artimiausios aplinkos“ žmones.
„Jungtinės Valstijos imasi šių veiksmų, atsakydamos į tebesitęsiančią ir vis įžūlesne tampančią Rusijos valdžios kenkėjišką veiklą, kurią ji vykdo visame pasaulyje“, – sakė vienas iš pareigūnų.
Tarp asmenų, kuriems įvestos nuobaudos, – aliuminio magnatas Olegas Deripaska ir valstybinės energetikos bendrovės „Gazprom“ direktorius Aleksejus Mileris.
Slaptai.lt foto – europarlamentarė Dr. Laima Andrikienė.
Sprendžiant pagal pastarosiomis dienomis išplatintą informaciją, Vokietijoje išduoti visi reikalingi leidimai, ir Nord Stream 2 projektas Vokietijos teritorijoje gali startuoti. Tai pranešta kovo 27 dieną.
Rusijos “Gazpromo” vadovaujamo konsorciumo vadai sako, kad dujotiekis bus pastatytas dar šiais metais, kaip ir buvo planuota.
Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir naujasis šalies Užsienio reikalų ministras Heiko Maas tvirtina, kad Nord Stream 2 yra tik ekonominis projektas. Tačiau tam prieštarauja dauguma ES valstybių narių, tame tarpe ir Lietuva, taip pat Europos Komisija, projektui kategoriškai nepritaria JAV. Projektui įgyvendinti būtinų leidimų dar nėra išdavę Danija, Suomija ir Švedija, per kurių teritorinius vandenis turi driektis dujotiekis.
Jei šis projektas būtų įgyvendintas, 80 proc. Rusijos dujų, tiekiamų Europos Sąjungai, tekėtų šiuo dujotiekiu. Toks veikimas būtų tikras pasityčiojimas iš ES sankcijų Rusijai, kurios galioja nuo Rusijos karinės agresijos prieš Ukrainą ir Krymo aneksijos bei Rytų Ukrainos okupacijos. Nord Stream 2 projektas prieštarauja ir ES energetikos politikos nuostatoms, todėl jam negali pritarti nei Europos Komisija, nei Europos Parlamentas.
Birželio mėnesį vyksiančiame ES aukščiausiojo lygio susitikime valstybių vadovai turės spręsti šį klausimą. Tikiuosi, kad susitikimo išvadose bus griežtas Nord Stream 2 projekto pasekmių įvertinimas visai ES bei jos partnerei Ukrainai.
JAV savo ruožtu grasina sankcijomis Vakarų kompanijoms, tokioms kaip Engie, Shell, Wintershell, OMV, Uniper ir kitoms, jei jos ko-finansuos šį prieš ES ir Ukrainą nukreiptą projektą.
Europos Parlamente šiuo metu baigiamas rengti įstatymas, kuris turės tiesioginės įtakos visiems ofšoriniams dujotiekiams, taip pat ir Nord Stream 2 projektui.
Rusija bando sutrukdyti vieną svarbiausių pastarojo dešimtmečio energetikos projektų – Baltijos šalių elektros tinklų sinchronizaciją su kontinentine Europa.
Pirmadienį paskelbtoje Valstybės saugumo departamento ataskaitoje teigiama, kad Baltarusijoje statoma Astravo atominė elektrinė, taip pat Karaliaučiuje esantis Baltijskajos AE projektas yra skirti dominuoti regiono elektros sektoriuje ir taip „sutrukdyti jo integracijai į Europos energetikos sistemą“.
Anot ataskaitos, Baltarusija šalia Lietuvos sienos statomos Astravo atominės elektrinės (AE) elektrą tikisi eksportuoti į Europos Sąjungą. Todėl vykdoma aktyvi lobistinė veikla ES institucijose bei kitose Europos valstybėse.
„Rusija taip pat siekia padaryti įtaką sprendimams dėl Baltijos šalių elektros sistemų sinchronizacijos su kontinentinės Europos tinklais. Siekdama šio tikslo, Rusija bando įtraukti Baltijskajos AE projektą į Baltijos šalių sinchronizacijos su KET procesą“, – teigiama ataskaitoje.
Tačiau, VSD nuomone, lobistinė veikla kol kas nebuvo sėkminga ir Rusijai nepavyko paveikti sprendimų dėl sinchronizacijos.
„Viešojoje erdvėje Baltijos šalių desinchronizacijos su Rusijos tinklais planus ji pristato kaip grėsmę Kaliningrado srities energetiniam saugumui. Kartu Rusija jau nuo 2014 metų vykdo savo energetikos sistemos pertvarką, kuri užtikrins srities sistemos galimybę veikti izoliuotai“, – rašoma ataskaitoje.
Tuo pačiu atkreipiamas dėmesys, kad visus elektros tinklų rekonstrukcijos projektus bei naujų elektrinių statybas Rusija siekia užbaigti dar gerokai iki Baltijos šalių atsijungimo nuo Rusijos, kuris įvyks 2025 metais. Rusija planuoja darbus užbaigti 2020 metais.
VSD teigimu, Rusija taip pat sieks susigrąžinti dujų milžinės „Gazprom“ įtaką Lietuvoje. Neatmetama, kad įmonė bandys manipuliuoti dujų kainomis Lietuvoje per lojalius prekybos partnerius, sudarydama jiems ypač palankias sąlygas. Taip, pasak žvalgybos, gali būti stiprinama Rusijos politinė ir ekonominė įtaka Lietuvoje.
Lenkijos Prezidentas Andrzejus Duda Vilniuje pasipiktino Europos Sąjungos noru priklausyti nuo rusiškų dujų. Taip Lenkijos vadovas sureagavo į Vokietijos kanclerės Angelos Merkel sprendimą palaikyti „Nord Stream 2“ projektą.
Varšuva ir Vilnius dujotiekio, kuris bus tiesiamas Baltijos jūros dugnu, projektą laiko ne ekonominiu, o geopolitiniu, siekiant Bendriją padaryti priklausomą nuo dujų. Tačiau ES šalys nėra vieningos šiuo klausimu. Štai Vokietija jau anksčiau išdavė leidimą savo teritoriniuose vandenyse tiesti dujotiekį, o A. Merkel penktadienį po susitikimo su Lenkijos Premjeru Mateuszu Morawieckiu pareiškė, kad nuomonės dėl „Nord Balt 2“ išsiskiria.
Į tai Lenkijos Prezidentas A. Duda Vilniuje sureagavo neigiamai.
„Aš galiu tik pareikšti savo nustebimą, kad Europos Sąjunga, turiu omenyje vakarinę dalį, nori būti priklausoma nuo „Gazprom“. (…) stebėjome Ukrainos patirtį, kurios atžvilgiu dujos buvo ginklas, kai buvo užsukamos tuomet, kai jų labiausiai reikėjo“, – į Eltos klausimą dėl Vokietijos pozicijos „Nord Stream 2“ atžvilgiu sakė A. Duda.
Lenkijos vadovo nuomone, Europoje būtina diversifikuoti dujų tiekimo šaltinius. Kitu atveju, pasak A. Dudos, šalys turės mokėti brangiau, nes nebus konkurencijos „Gazprom“.
„Mums reikalingas tų produktų diversifikavimas ir, kai manęs klausia, kodėl, aš atsakysiu taip – kodėl mes mokame daugiau negu vokiečiai? Dėl to, kad neturėjome pasirinkimo, reikėjo lig šiol imti dujas iš „Gazprom“, dabar turime suskystintų gamtinių dujų terminalą. (…) Ieškome kitų šaltinių, statydami iš Norvegijos į Daniją dujotiekį, o iš Danijos „Baltic Pipe“ dujotiekį į Lenkiją“, – sakė A. Duda.
Lenkija skelbia, kad nutiesusi dujotiekį „Baltic Pipe“, kuriuo jūros dugnu būtų tiekiamos norvegiškos dujos, ketina atsisakyti rusiškų dujų. Tačiau A. Duda Vilniuje nebuvo toks kategoriškas. Pasak Lenkijos Prezidento, jei „Gazprom“ sugebės konkuruoti, dujas iš jo Lenkija pirks.
„Aš nesakau, kad Lenkija neims dujų iš „Gazprom“, bet mes norime, kad Rusija turėtų konkuruoti šioje srityje kaina ir kokybe, turėti pilną dujų diversifikavimą“, – tikino A. Duda.
Lenkijos vadovas taip pat neatmetė, kad Lenkija, užbaigus dujų jungtį su Lietuva, galės užtikrinti Baltijos šalių energetinį saugumą.
Po susitikimo su A. Duda Prezidentė Dalia Grybauskaitė taip pat teigė, kad Lietuva nepalaiko šio projekto ir, nors Vilnius ir Varšuva negali tiesiogiai jo sustabdyti, galima teikti pasiūlymus diversifikuoti energijos šaltinius Europoje.
„Tai geopolitinis projektas, neturintis ekonominio pagrindimo, kuris padaro didžiąsias Europos valstybes net 80 proc. priklausomas nuo vienos šalies tiekimo – rusiškų dujų. (…) Tiesiogiai stabdyti, be abejo, to projekto mes negalime, bet mes galime proaktyviai siūlyti pokyčius europinėse direktyvose, kurios užtikrintų, kad Europa diversifikuotų dujų ar kitų energetinių šaltinių tiekimą į Europą“, – sakė D. Grybauskaitė.
Kompanija „Nord Stream 2“ vasario pradžioje gavo leidimą „Nord Stream 2” dujotiekio statybai ir eksploatacijai Vokietijos teritoriniuose vandenyse ir pakrantės teritorijoje Lubmine, šalia Greifsvaldo. Štralzundo kasybos tarnyba oficialiai pritarė šiam 55 kilometrų ilgio dujotiekio ruožui.
Pernai lapkričio pabaigoje Danijos parlamentas priėmė įstatymą, leidžiantį uždrausti projektus Danijos teritoriniuose vandenyse, jeigu šie kelia grėsmę saugumui. Įstatymas priimtas būtent dėl Rusijos dujotiekio.
Nepaisant pakartotinių pažadų mažinti energetinį Europos priklausomumą nuo Maskvos, Europa šiuo metu labiau nei bet kada yra priklausoma nuo dujų tiekimo iš Rusijos.
Rusijos dujų gigantas „Gazprom“ šį mėnesį skelbė, kad 2017 metais į Europą ir Turkiją eksportavo rekordinį kiekį dujų – 193,9 mlrd. kubinių metrų ir buvo pagerintas 2016 metais pasiektas rezultatas.
Šie skaičiai, anot „Gazprom“, „rodo augantį Rusijos dujų poreikį Europos šalims“. Remiantis bendrovės skaičiavimais, tiekiamų dujų kiekis į Vokietiją ir Austriją buvo istoriškai aukštas, o į Prancūziją, palyginti su 2016 metais, eksportuota 6,7 proc. daugiau dujų.
Šiuo metu Rusijos ir Europos Sąjungos (ES) santykiams esant blogiausiems nuo Šaltojo karo laikų, tai ne tik finansinė, bet ir politinė pergalė „Gazprom“. Po Maskvos ir Kijevo konflikto dėl dujų Briuselis nustatė tikslus įvairinti energijos šaltinius, tačiau į Europą eksportuojamų Rusijos dujų kiekis pastaraisiais metais tik išaugo.
