brigados „Geležinis Vilkas“ vado pasikeitimo ceremonija Rukloje. Št. srž. Virginijaus Stonio nuotr.

Rukloje, Saulės mūšio rikiuotės aikštėje, trečiadienį įvyko iškilminga Lietuvos kariuomenės (LK) Mechanizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis Vilkas“ (MPB „Geležinis Vilkas“) vado pasikeitimo ceremonija. Plk. Mindaugas Steponavičius, beveik ketverius metus vadovavęs MPB „Geležinis Vilkas“ kariams, šias pareigas perdavė plk. Mindaugui Petkevičiui.
 
Su naujosiomis pareigomis plk. M. Petkevičių pasveikino ir sėkmingos tarnybos palinkėjo iškilmingoje ceremonijoje dalyvavęs Lietuvos kariuomenės vadas gen. ltn. Valdemaras Rupšys, kariuomenės Sausumos pajėgų vadas brg. gen. Raimundas Vaikšnoras, MPB „Geležinis Vilkas“ priskirtų batalionų vadovybė. Pasveikinti naujai paskirto vado atvyko Jonavos miesto savivaldybės atstovai, statutinių organizacijų vadovai ir kiti garbūs svečiai.
 
„Pulkininkas Mindaugas Steponavičius – karininkas, kuris ne kartą įrodė, jog yra vertas jam patikėtų pareigų ir tai, kad jo vedama MPB „Geležinis Vilkas“ komanda atliko ypatingos reikšmės darbus ir garsino visos valstybės vardą“, – Krašto apsaugos ministerijos pranešime cituojamas ceremonijoje kalbėjęs LK Sausumos pajėgų vadas brg. gen. R. Vaikšnoras.
 
Pareigas perdavęs plk. M. Steponavičius pabrėžė MPB „Geležinis Vilkas“ karių profesionalumą ir indėlį į tarptautinio saugumo stiprinimo projektus, budėjimą Europos Sąjungos kovinėse grupėse ir nacionalinėse greitojo reagavimo pajėgose, dalyvavimą nacionalinėse ir tarptautinėse pratybose.
 
Kadenciją baigęs MPB „Geležinis Vilkas“ vadas M. Steponavičius toliau tarnybą tęs LK Mokymo ir doktrinų valdybos vado pareigose, praneša MPB „Geležinis Vilkas“ vadovybės atstovas.
 
Naujasis MPB „Geležinis Vilkas“ vadas plk. M. Petkevičius karininko karjerą pradėjo 1996 m., baigęs Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademiją. Karininkas taip pat yra baigęs Baltijos gynybos koledžą (Estijoje), JAV sausumos karo koledžą, įgijęs aukštąjį išsilavinimą Kauno technologijos universitete.
 
Prieš tapdamas MPB „Geležinis Vilkas“ vadu, plk. M. Petkevičius buvo LK Sausumos pajėgų vado pavaduotojas. Dar anksčiau ėjo būrio vado, instruktoriaus, projektų karininko pareigas, o LDK Algirdo mechanizuotajame pėstininkų batalione – bataliono vado pareigas. Karininkas taip pat yra tarnavęs MPB „Geležinis Vilkas“ vadovybėje, LK Jungtiniame štabe (dabar – Gynybos štabas), NATO Jungtinių pajėgų vadavietėje Brunsume (Nyderlanduose) bei NATO Pajėgų integravimo vienete kaip projektų karininkas, vėliau – vado pavaduotojas. Plk. M. Petkevičius yra dalyvavęs tarptautinėje misijoje Afganistane, kur ėjo Provincijos atkūrimo grupės Štabo operacijų skyriaus (J3) viršininko pareigas.
 
Karininkas yra apdovanotas krašto apsaugos sistemos medaliu „Už pasižymėjimą“, LK medaliu „Už nuopelnus“, LK pajėgų medaliu „Už pasižymėjimą“, LK Sausumos pajėgų medaliu „Už pasižymėjimą“, garbės ženklu „Geležinis Vilkas“, taip pat kitais įvairaus lygmens apdovanojimais, vado padėkomis.
 
MPB „Geležinis Vilkas“, kartu su Vakarų Lietuvoje įsteigta motorizuotąja pėstininkų brigada „Žemaitija“, sudaro LK Sausumos pajėgų branduolį, kuriam pavesta užtikrinti valstybės saugumą ir gynybą, priimančiosios šalies paramą atvykstantiems sąjungininkams, pasirengimą kolektyvinės gynybos užduotims.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.11.28; 04:00

Pirmadienį prasideda tarptautinės pratybos „Geležinis vilkas 2019-II“, jose dalyvaus beveik 4000 karių iš 11 NATO šalių. Į Generolo Silvestro Žukausko poligone Pabradėje vyksiančius mokymus jų dalyviai atsiveš apie 1000 karinės technikos vienetų.
 
Didžiausias judėjimo intensyvumas Lietuvos keliuose, kaip praneša Lietuvos kariuomenė, numatomas lapkričio 4 ir 5 dienomis.
 
Lapkričio 4-ąją nuo ryto karinė technika judės maršrutais Rukla – Vievis – Maišiagala – Pabradė ir Rukla – Ukmergė – Maišiagala – Pabradė, taip pat mažesnės kolonos į poligoną vyks iš Kauno ir Radviliškio. Lapkričio 5 dieną didžioji mokymų dalyvių dalis į Gen. S. Žukausko poligoną vyks iš Alytaus, mažesnė dalis – iš Ruklos.
 
Pagrindinis pratybų „Geležinis vilkas 2019-II“ etapas truks iki lapkričio 18 dienos, o technika, planuojama, grįš į nuolatinės dislokacijos vietas lapkričio 18-22 dienomis. Iš viso pratybose dalyvaus beveik 1000 karinės technikos vienetų – tankų, pėstininkų kovos mašinų, šarvuočių, artilerijos pabūklų, aprūpinimo bei administracinės paskirties transporto.
 
Visos kolonos bus lydimos Lietuvos kariuomenės Karo policijos ekipažų, tad prašoma vairuotojų, kad jie kelyje būtų atidūs ir supratingi.
 
Lietuvos kariuomenės Mechanizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis Vilkas“ organizuojamuose mokymuose „Geležinis vilkas 2019-II” beveik 4000 Lietuvos ir sąjungininkų karių iš Belgijos, Čekijos, Didžiosios Britanijos, Estijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Lenkijos, Norvegijos, Nyderlandų, Portugalijos ir Vokietijos treniruosis palaikyti tarpusavio sąveiką planuojant ir atliekant puolimo bei gynybos operacijas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.11.04; 02:00

Lietuvos kariuomenės vadu paskirtas generolas majoras Valdemaras Rupšys. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
Prezidentas Gitanas Nausėda pasirašė dekretą, kuriuo generolas majoras Valdemaras Rupšys nuo liepos 24 d. skiriamas Lietuvos kariuomenės vadu.
 
Atskiru prezidento dekretu, Seimui pritarus, generolas leitenantas Jonas Vytautas Žukas atleidžiamas iš Lietuvos kariuomenės vado pareigų nuo liepos 23 d.
 
Pagal krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymą paskirtas kariuomenės vadas pareigas eina ne ilgiau nei 5 metus.
 
Ketvirtadienį Seimo posėdyje skirti Lietuvos kariuomenės vadu generolą majorą V.Rupšį už balsavo 104 parlamentarai, susilaikė – 2.
 
Jo kandidatūrą teikė prezidentas G. Nausėda po krašto apsaugos ministro Raimundo Karoblio siūlymo. Iki šiol kariuomenės vadas buvo generolas leitenantas J. V. Žukas, šiemet baigėsi jo penkerių metų kadencija.
 
Didžiausioms Lietuvos kariuomenės – Sausumos – pajėgoms gen. mjr. V. Rupšys vadovavo nuo 2016 m. Jis buvo tiesiogiai atsakingas už pagrindinių kovinių pajėgumų plėtrą: mechanizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis Vilkas” modernizaciją, 2016 m. įkurtos motorizuotosios pėstininkų brigados „Žemaitija” vystymą, Sausumos pajėgų kovinės parengties reaguoti į šiuolaikines karines grėsmes stiprinimą.
 
V. Rupšys tarnybą Krašto apsaugos sistemoje pradėjo 1990 m. Jo biografijoje – esminės visų lygių vadovaujamos pareigos Lietuvos kariuomenėje: karininkas tarnavo būrio, kuopos, bataliono ir brigados vadu.
 
Lietuvos kariuomenės paradas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr. 2012.12.23
Karininko išsilavinimą V. Rupšys įgijo jau nepriklausomoje Lietuvoje. Baigęs Lietuvos karo akademiją (1996), tobulinosi užsienio šalių ir tarptautinėse karinio rengimo institucijose. Jis yra Baltijos gynybos koledžo (Estija, 2006) ir Sausumos kariuomenės karo koledžo (Jungtinės Amerikos Valstijos, 2011) absolventas.
 
Už sąžiningą ir pavyzdingą tarnybą V. Rupšys apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu, Lietuvos kariuomenės medaliu „Už pasižymėjimą”, Lietuvos kariuomenės medaliu „Už nuopelnus” ir krašto apsaugos sistemos proginiu įstojimo į NATO medaliu, kitais apdovanojimais, padėkomis, vardinėmis dovanomis.
 
Už ypatingus nuopelnus Vokietijos ginkluotosioms pajėgoms 2017 m. generolas majoras apdovanotas Vokietijos Federacinės Respublikos gynybos ministro Bundesvero auksiniu garbės kryžiumi.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.07.20; 07:00
 
 

Generolo Silvestro Žukausko poligone parodomąja operacija penktadienį baigtos dvi savaites trukusios pratybos „Geležinis Vilkas 2019″. Sėkmingai įgyvendinę iškeltas užduotis, į savo nuolatinės dislokacijos vietas grįžta beveik 4000 karių iš 10-ies NATO šalių.
 
„Visi pagrindiniai pratybų tikslai pasiekti. Kiekvienos panašaus pobūdžio pratybos stiprina mūsų gebėjimą vykdyti kovines operacijas kartu. Taip pat noriu padėkoti už kantrybę ir palaikymą visiems gyventojams, kurių gyvenamoje aplinkoje vyko pratybos”, – teigė mechanizuotos pėstininkų brigados „Geležinis Vilkas” vadas pulkininkas Mindaugas Steponavičius.
 
Šie mokymai buvo skirti įvertinti kiekvienos NATO Priešakinių pajėgų kovinės grupės rotacijos bei dviejų „Geležinio Vilko” brigados batalionų pasirengimą planuoti ir vykdyti karines operacijas. Pratybų metu didžiausias dėmesys skirtas treniruoti ir vertinti mechanizuotajai pėstininkų brigadai „Geležinis Vilkas” priskirtų NATO priešakinių pajėgų kovinės grupės, Karaliaus Mindaugo husarų ir Kunigaikščio Vaidoto mechanizuotųjų pėstininkų batalionų gebėjimus planuoti bei vykdyti gynybą bei sąveiką vykdant bendras operacijas su sąjungininkais ir partneriais.
 
Generolo Silvestro Žukausko poligone, taip pat civilinėse vietovėse aplink poligoną vykusiuose mokymuose naudotas principas „pajėgos prieš pajėgas”, kai dalyvaujantys vienetai mūšio lauke „kovoja” vieni prieš kitus.
 
Tai leidžia vykdomas operacijas kiek įmanoma priartinti prie realaus mūšio sąlygų. Kariai treniravosi atlikti bendrus kovos veiksmus su priskirtais padaliniais. Koviniais ir kovinės paramos vienetais iš Danijos, Didžiosios Britanijos, Lenkijos ir Jungtinių Valstijų buvo sustiprintas Kunigaikščio Vaidoto mechanizuotasis pėstininkų batalionas ir Karaliaus Mindaugo Husarų batalionas.
 
Be pratybas organizuojančių Lietuvos karių ir NATO priešakinių pajėgų kovinėje grupėje tarnaujančių Vokietijos, Belgijos, Čekijos, Nyderlandų, Norvegijos karių, pratybose dalyvavo ir Danijos, Didžiosios Britanijos, JAV, Lenkijos kariai.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.06.23; 08:16

Tarptautinės pratybos „Geležinis Vilkas“. Vyr. srž. Virginijaus Stonio nuotr.
Mechanizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis vilkas“ padaliniuose šeštadienį paskelbtas mokomasis aliarmas – kariai iš kareivinių pajudėjo į karinius poligonus, o birželio 9–11 dienomis Lietuvos keliuose suintensyvės karinės technikos judėjimas, praneša Lietuvos kariuomenė.
 
Didžioji dalis karinės technikos vienetų pajudės į Generolo Silvestro Žukausko poligoną Pabradėje. Lietuvos kariuomenės šarvuočiai M113, Vokietijos kariuomenės tankai „Leopard II“ ir kovos mašinos „Marder“, Čekijos kariuomenės pėstininkų kovos mašinos „Pandur“, Nyderlandų „Boxer“ – tai tik dalis technikos, kurią Lietuvos keliuose galės išvysti vairuotojai.
 
Birželio 9–10 dienomis karinė technika iš Panevėžio judės Utenos, vėliau Švenčionių kryptimi. Birželio 8–11 dienomis karinė technika iš Ruklos judės Ukmergės kryptimi, vėliau Molėtų kryptimi, dalis technikos judės Kaišiadorių kryptimi, vėliau magistraliniu keliu A1 iki Vievio, iš kur tęs žygį į Pabradės apylinkes. Technikos kolonos bus lydimos Lietuvos kariuomenės karo policijos.
 
Šis karinės technikos judėjimas yra tarptautinių pratybų „Geležinis Vilkas“ pradžia. Dvi savaites truksiantys mokymai skirti įvertinti kiekvienos NATO Priešakinių pajėgų kovinės grupės rotacijos bei dviejų „Geležinio vilko“ brigados batalionų pasirengimą planuoti ir vykdyti karines operacijas.
 
Mokymų metu didžiausias dėmesys skiriamas treniruoti ir vertinti mechanizuotajai pėstininkų brigadai „Geležinis Vilkas“ priskirtų NATO priešakinių pajėgų kovinės grupės (NATO PKG), Karaliaus Mindaugo husarų (KMHB) ir Kunigaikščio Vaidoto mechanizuotųjų pėstininkų batalionų (VMPB) gebėjimus planuoti bei vykdyti gynybą bei sąveiką, vykdant bendras operacijas su sąjungininkais ir partneriais.
 
Be pratybas organizuojančių Lietuvos karių ir NATO priešakinių pajėgų kovinėje grupėje tarnaujančių Vokietijos, Belgijos Čekijos, Nyderlandų, Norvegijos karių, pratybose taip pat dalyvaus Danijos, Didžiosios Britanijos, Estijos, JAV, Lenkijos kariai.
 
Siekiant treniruoti padalinių mobilumą, gebėjimą greitai pasiekti bet kurią Lietuvos vietą ir joje gintis bei naikinti priešo pajėgas, pratybų metu bus atliekami karinės technikos žygiai iš dislokacijos vietų į susitelkimo rajonus bei operacijų vietoves. Lietuvos keliais įvairias laikotarpiais judės apie tūkstantis vienetų įvairios karinės technikos: tankai, pėstininkų kovos mašinos, šarvuočiai, artilerijos pabūklai, aprūpinimo bei administracinės paskirties transportas.
 
Antrąją savaitę vyks kompleksinės lauko pratybos, kuriose vienetai treniruosis „pajėgos prieš pajėgas“ principu. Taip pat bus atliekamos kovinio šaudymo pratybos karinių poligonų šaudyklose.
 
Iš viso pratybose „Geležinis Vilkas“ dalyvauja per 4000 karių iš 10 šalių.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.06.09; 15:50

Šeštadienį prasideda dvi savaites vyksiančios tarptautinės karinės pratybos „Geležinis Vilkas 2019-1“. Apie 4 tūkst. karių iš 10 šalių treniruosis ne tik Gaižiūnų (Jonavos r.) ir Generolo Silvestro Žukausko (Švenčionių r.) poligonuose, bet ir civilinėse teritorijose bei jų apylinkėse.
 
Numatomas karinės technikos kolonų judėjimas viešo naudojimo keliuose bei apgyvendintose vietovėse, informuoja Krašto apsaugos ministerija.
 
„Pratybose „Geležinis Vilkas“ dalyvaus Lietuvos kariai ir mūsų sąjungininkai su skirtinga kovine technika, karių operacijas rems sąjungininkų aviacija. Pratybų tikslas yra visas šias priemones integruoti į bendrą mūšio sistemą, efektingai planuojant, vykstant į mūšio lauką ir kovojant jame. Šį pusmetį tai didžiausios mūsų pratybos, kuriose galime veikti išvien su mūsų sąjungininkais“, – sako pratybų vadovas Mechanizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis Vilkas“ vadas pulkininkas Mindaugas Steponavičius.
 
Mokymų metu didžiausias dėmesys, pasak Krašto apsaugos ministerijos pranešimo, skiriamas treniruoti ir vertinti mechanizuotajai pėstininkų brigadai „Geležinis Vilkas“ priskirtų NATO priešakinių pajėgų bataliono kovinės grupės, Karaliaus Mindaugo husarų ir Kunigaikščio Vaidoto mechanizuotųjų pėstininkų batalionų gebėjimus planuoti bei vykdyti gynybą, sąveika vykdant bendras operacijas su sąjungininkais ir partneriais.
 
Be pratybas organizuojančių Lietuvos karių ir NATO priešakinių pajėgų bataliono kovinėje grupėje tarnaujančių Vokietijos, Belgijos Čekijos, Nyderlandų, Norvegijos karių, pratybose taip pat dalyvaus Danijos, Estijos, JAV, Jungtinės Karalystės ir Lenkijos kariai.
 
Siekiant treniruoti padalinių mobilumą, gebėjimą greitai pasiekti bet kurią Lietuvos vietą ir joje gintis bei naikinti priešo pajėgas, pratybų metu bus atliekami kovinės technikos žygiai iš dislokacijos vietų į susitelkimo rajonus bei operacijų vietoves. Lietuvos keliais įvairias laikotarpiais judės apie 1000 vienetų įvairios karinės technikos: tankai, pėstininkų kovos mašinos, šarvuočiai, artilerijos pabūklai, aprūpinimo bei administracinės paskirties transportas.
 
Antrąją savaitę vyks kompleksinės lauko pratybos, kuriose vienetai treniruosis „pajėgos prieš pajėgas“ principu. Taip pat bus atliekamos kovinio šaudymo pratybos karinių poligonų šaudyklose.
 
Tarptautinės pratybos „Geležinis Vilkas“ yra tarptautinės pratybos skirtos įvertinti kiekvienos NATO priešakinių pajėgų bataliono kovinės grupės rotacijos bei dviejų iš brigadai pavaldžių Lietuvos batalionų pasirengimą planuoti ir vykdyti karines operacijas.
 
Pratybų organizatoriai, siekdami užtikrinti skaidrumą ir demonstruodami atvirumą, pakvietė karinius stebėtojus iš Baltarusijos, Rusijos, taip pat Suomijos ir Švedijos. Apie ketinimą siųsti stebėtojus informavo Baltarusija ir Švedija, kurių kariniams atstovams birželio 19 d. bus organizuota pratybų „Geležinis Vilkas“ stebėjimo programa.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.06.08; 06:00

Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgų kariai kursuose Lietuvoje ir JAV mokosi valdyti pėstininkų kovos mašinas, Lietuvoje vadinamas „Vilkais“, o įgytus įgūdžius jau netrukus pritaikys praktikoje.


Kariai jaukinasi „Vilkus“. KAM nuotr.

„Šiuo metu su turimomis dviem mokomosiomis pėstininkų kovos mašinomis „Vilkai“ kiekvieno kurso metu parengiame po šešis kvalifikuotus jų vairuotojus. Tokius kursus rengiame be pertraukų, norėdami užtikrinti, kad kitais metais į Lietuvą atkeliausiančias mašinas padaliniai iš karto galėtų naudoti savo pratybose“, – sako Sausumos pajėgų Juozo Lukšos mokymo centro viršininkas pulkininkas leitenantas Žilvinas Gaubys. 

Gruodžio pradžioje J. Lukšos mokymo centre vairuotojų kursus pradėjo jau trečioji grupė. Praėjusį mėnesį „Vilkų“ vairuotojų kursus baigė pirmosios karių grupės, o JAV treniravosi būsimi kovos mašinų vadai.

Kariai JAV mokėsi pagal partnerių patirtį organizuoti ir vykdyti teorinį ir praktinį pėstininkų kovos mašinų komandų rengimą. Kol kas pagrindiniai kursų klausytojai ir instruktoriai – būsimi vairuotojai iš Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo mechanizuotojo pėstininkų bataliono, kurie ir bus pirmieji apsiginklavę šiomis moderniomis mašinomis. 

Kurso metu vairuotojai mokosi valdyti daugiau nei 35 tonų sveriančią mašiną bekelėje, ant lygios ir slidžios dangos, siaurais miško keliukais, miestuose ir greitkeliuose, taip pat tamsiu paros metu bei išbando jas specialioje ekstremalaus vairavimo mokymo trasoje. 

88 pėstininkų kovos mašinos „Vilkai“ yra didžiausias Lietuvos kariuomenės istorijoje pirkinys. Planuojama, kad Lietuvos karinius dalinius mašinos pasieks per 2019-2021 metus. 

Šiuo metu gamintojai atlieka lietuviškų mašinų prototipų bandymus ir patikrinimus. Pirmieji serijiniai gaminiai Lietuvos kariuomenę turėtų pasiekti kitų metų kovą, ir nuo tada kiekvieną mėnesį į Lietuvą bus pristatoma nuo vienos iki keturių mašinų.

Planuojama, kad visas pirkinys kariuomenei galutinai turėtų būti pristatytas iki 2021 metų rudens, o į Lietuvą atkeliavusios mašinos bus iškart perduodamos kariniams daliniams.

Krašto apsaugos ministerija sutartį dėl pėstininkų kovos mašinų pirkimo Lietuvos kariuomenei pasirašė 2016 m. rugpjūtį.

Pagal ją už 385,6 mln. eurų bus įsigytos 88 bendros Vokietijos ir Nyderlandų įmonės ARTEC gaminamos kovos mašinos su ant jų sumontuotais Izraelio gamybos bokšteliais, ginkluotais greitašaudėmis 30 mm patrankomis ir prieštankinėmis raketomis „Spike LR“.


Kariai mokosi vairuoti „Vilkus“. KAM nuotr.

Naujosiomis pėstininkų kovos mašinomis bus aprūpinti Mechanizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis Vilkas“ Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo mechanizuotasis ir Didžiosios kunigaikštienės Birutės ulonų batalionai. Bendru gamintojo ir Lietuvos sutarimu, pagal mūsų šalies reikalavimus gaminamos mašinos, išlaikant sąsajas su Lietuvos istorija ir kariuomenės tradicijomis, bus vadinamos ne „Boxer“, o „Vilkais“.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.12.08; 06:00

Sekmadienį prasideda dvi savaites vyksiančios tarptautinės karinės pratybos „Geležinis vilkas“. Pratybos apims ne tik karines vietoves, Gaižiūnų ir Generolo Silvestro Žukausko poligonus, bet ir civilines teritorijas bei jų apylinkes. Numatomas karinės technikos kolonų judėjimas viešo naudojimo keliuose bei apgyvendintose vietovėse.

„Pratybas „Geležinis vilkas“ organizuojame siekdami treniruoti ir vertinti padalinių gebėjimą greitai perdislokuoti pajėgas į bet kurią Lietuvos vietą ir ten vykdyti gynybos veiksmus. Šį pusmetį tai didžiausios mūsų pratybos, kuriose galime veikti išvien su mūsų sąjungininkais. Siekiant treniruoti padalinių mobilumą, gebėjimą greitai pasiekti bet kurią Lietuvos vietą ir joje gintis ir naikinti priešo pajėgas, pratybų metu bus vykdomi kovinės technikos žygiai iš dislokacijos vietų į susitelkimo rajonus ir operacijų vietoves“, – Lietuvos kariuomenės pranešime cituojamas pratybų vadovas Mechanizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis Vilkas“ vadas pulkininkas Mindaugas Steponavičius.

Pratybų metu didžiausias dėmesys bus skiriamas treniruoti ir vertinti Mechanizuotajai pėstininkų brigadai „Geležinis Vilkas“ priskirtų NATO priešakinių pajėgų kovinės grupės ir Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Birutės ulonų bataliono gebėjimus planuoti bei vykdyti gynybą, sąveiką atliekant bendras operacijas su sąjungininkais ir partneriais. Pirmąją pratybų savaitę, pasak Lietuvos kariuomenės pranešimo, padaliniai treniruosis veikti su papildomai pratyboms priskirtais padaliniais, antrąją savaitę vyks kompleksinės lauko pratybos, kuriose vienetai treniruosis „pajėgos prieš pajėgas“ principu. Taip pat bus atliekamos kovinio šaudymo pratybos karinių poligonų šaudyklose.

Iš viso pratybose „Geležinis vilkas“ dalyvaus apie 3,5 tūkst. karių iš keturiolikos šalių. Be pratybas organizuojančių Lietuvos karių ir NATO priešakinių pajėgų kovinėje grupėje tarnaujančių Vokietijos, Belgijos, Čekijos, Nyderlandų, Norvegijos ir Liuksemburgo karių, pratybose taip pat dalyvaus Didžiosios Britanijos, Estijos, Italijos, JAV, Kanados, Slovėnijos ir Ukrainos kariai. 

Lietuvos keliais pratybų laikotarpiu judės apie tūkstantis vienetų įvairios karinės technikos: tankai, pėstininkų kovos mašinos, šarvuočiai, artilerijos pabūklai, aprūpinimo ir administracinės paskirties transportas. Tad gyventojai turėtų būti dėmesingi ir kantrūs.

Pratybos „Geležinis vilkas“ yra tarptautinės pratybos, skirtos įvertinti kiekvienos NATO Priešakinių pajėgų kovinės grupės rotacijos ir vieno iš Mechanizuotajai pėstininkų brigadai „Geležinis Vilkas“ pavaldžių Lietuvos batalionų pasirengimą planuoti ir vykdyti karines operacijas.

Informacijos šaltinis ELTA

2018-11-04

Sekmadienį Krašto apsaugos ministerijoje bus pasirašomas Lietuvos kariuomenės ir Vokietijos kariuomenės Sausumos pajėgų vadų susitarimas dėl Lietuvos mechanizuotos brigados „Geležinis Vilkas“ priskyrimo (afiliacijos) Vokietijos divizijai.

Susitarimą pasirašys brigados generolas Valdemaras Rupšys ir generolas leitenantas Jorgas Vollmeris.

„Pasirašysime susitarimą, kuris atvers galimybes per mokymus ir pratybas užtikrinti tinkamą mūsų brigados pasirengimą veikti divizijos sudėtyje. Tai padės užtikrinti ir geresnį sąveikumą su Vokietijos vadovaujamu NATO priešakiniu batalionu“, – sako Sausumos pajėgų vadas brigados generolas V. Rupšys.

Nuo šių metų Mechanizuotoji pėstininkų brigada „Geležinis Vilkas“ pradėjo vykdyti bendrą karinį rengimą su Vokietijos sausumos pajėgų vienetais. Priskyrus Lietuvos brigadą Vokietijos divizijai, mokymų ir pratybų programa intensyvės. Be štabo lygmens mokymų, taip pat bus organizuojami specialistų kursai, patirties pasidalinimo seminarai. Taip pat planuojamas Lietuvos karininkų skyrimas tarnauti į Vokietijos divizijos štabą. 

Vienetų afiliacija leis užtikrinti Mechanizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis Vilkas“ štabo pasirengimą veikti aukštesniojo vieneto sudėtyje.

Vokietijos vadovaujama NATO priešakinių pajėgų bataliono kovinė grupė Lietuvoje yra integruota į Mechanizuotąją pėstininkų brigadą „Geležinis Vilkas“, tačiau mokymų ir pratybų metu įgytos žinios padės brigados štabui užtikrinti dar geresnę brigados sąveiką su Vokietijos vadovaujamu NATO batalionu Lietuvoje. 

Susitarimas įgyvendina Ketinimo protokolą dėl Lietuvos ir Vokietijos kariuomenių vienetų afiliacijos, kurį Lietuvos ir Vokietijos gynybos ministrai pasirašė š. m. vasarį Briuselyje vykusiame NATO gynybos ministrų susitikime.

Mechanizuotoji pėstininkų brigada „Geležinis Vilkas“ iki šių metų mokymo tikslais buvo daugiau nei dešimtmetį priskirta Danijos divizijai, o nuo šių metų ilgametį bendradarbiavimą su danais perėmė Motorizuotoji pėstininkų brigada „Žemaitija“.

Informacijos šaltinis ELTA

2018-10-21

Vokietijos ir Lietuvos draugystės ženklas. Slaptai.lt nuotr.

Lietuvos užsienio reikalų ministerijos vadovybė reiškia gilią užuojautą ir linki stiprybės per NATO priešakinių pajėgų bataliono pratybas Pabradės poligone nelaimingo atsitikimo metu žuvusio Vokietijos kario artimiesiems ir tarnybos draugams, Vokietijos Federacinės Respublikos vadovybei bei Lietuvoje dislokuotai NATO priešakinių pajėgų bataliono kovinei grupei.

Krašto apsaugos sistemos vadovybė taip pat pareiškė nuoširdžią užuojautą mirusio kario artimiesiems ir tarnybos draugams.

Skaudi nelaimė įvyko šeštadienį, spalio 6 dieną, NATO priešakinių pajėgų bataliono pratybų Pabradės poligone metu. Karys žuvo į medį atsitrenkus jo vairuojamai šarvuotai transporto priemonei.

Tyrimą atlieka Vokietijos teisėsaugos institucijos.

Daugianacionalinė NATO priešakinių pajėgų bataliono kovinė grupė Rukloje, Jonavos rajone, yra dislokuota gynybos ir atgrasymo tikslais nuo 2017 metų pradžios reaguojant į pasikeitusią geopolitinę situaciją. NATO bataliono kovinė grupė yra integruota į Lietuvos kariuomenės Mechanizuotąją pėstininkų brigadą „Geležinis Vilkas“.

Taikos metu NATO priešakinių pajėgų batalionas dalyvauja pratybose su Lietuvos kariais, o krizės ar konflikto atveju gintų Lietuvą kartu su Lietuvos nacionalinėmis ir papildomai atvykstančiomis sąjungininkų pajėgomis.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.10.08; 06:05

Lietuvos oro gynyba. Kpt. Ievos Gulbinienės nuotr.

Šią savaitę, rugpjūčio 20-26 dienomis, Generolo Silvestro Žukausko poligone „Budraus Grifono“ pratybose treniruojasi Lietuvos kariuomenės Oro atakos valdymo grupės. Kariai ruošiasi kitą mėnesį Čekijoje prasidėsiančioms NATO didelio masto oro operacijų pratyboms „Platus kirtis“ (angl. „Ample Strike“).

„Platus kirtis“ – tai kasmetinis renginys, kur Lietuvos kariuomenę atstovauja oro paramos vienetai ir Karinės oro pajėgos. Oro atakos valdymo grupė dalyvauja nuo 2013 metų ir jaučiamės sėkmingai įsilieję į NATO valstybių ratą vykdydami tokias užduotis ir dalyvaudami įvairaus pobūdžio pratybose. Pratybos pasižymi didele sąveika ir yra stiprus akstinas tobulėti“, – sako Generolo Romualdo Giedraičio Oro operacijų vyriausiasis karininkas kapitonas A. Bivainis.

Pratybų „Budrus Grifonas“ metu Oro atakos valdymo grupės kariai atlieka taktinį Lietuvos kariuomenės Oro pajėgų lėktuvų užvedimą ant taikinių, naudodami radijo ryšį. Pasak karininko, Oro atakos valdymo grupės gali veikti tiek dienos, tiek nakties metu įvairiose operacinėse aplinkose.

Rugpjūčio pradžioje Lietuvos kariuomenės Oro atakos valdymo grupė taip pat dalyvavo pratybose Sakartvele.

Oro atakos valdymo grupė – tai specifinis pajėgumas, nukreiptas į oro operacijų valdymą, remiant Sausumos pajėgų vienetus. Šis vienetas pilnai funkcionalus Mechanizuotoje pėstininkų brigadoje „Geležinis Vilkas“ ir šiuo metu yra vystomas Motorizuotoje pėstininkų brigadoje „Žemaitija“.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.08.26; 07:02

Lietuvos kariai iš pratybų JAV grįžta įgiję vertingos patirties ir užgrūdinti. Arno Čemerkos (KAM) nuotr.
Atokvėpio minutėlė. Arno Čemerkos (KAM) nuotr.

Lietuvos kariuomenės Mechanizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis Vilkas“ Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo mechanizuotojo pėstininkų bataliono kariai kartu su priskirtais vienetais Jungtinėse Amerikos Valstijose užbaigė beveik mėnesį trukusias pratybas „NTC 18.9“ ir grįžta namo.

Pratybose Lietuvos kariai vykdė puolimo, gynybos ir stabilizavimo operacijas kartu su JAV Sausumos pajėgų Pensilvanijos nacionalinės gvardijos, 56-osios „Stryker“ brigados rotacinių pajėgų kariais.

„Pratybos, kuriose dalyvavo 56-osios „Stryker“ brigados rotacinės pajėgos, buvo tikras iššūkis ir neįkainojama patirtis tiek Pensilvanijos nacionalinės gvardijos kariams, tiek mūsų sąjungininkams lietuviams. Lietuvos kariai, treniruodamiesi drauge su JAV kariais, petys petin atlaikė visus pratybų sunkumus ir iššūkius. Šis bendradarbiavimas mums visiems dar kartą padėjo geriau suprasti, kaip veikti drauge su NATO sąjungininkais, jei ateityje prireiktų kovoti kartu“, – Lietuvos kariuomenės pranešime cituojamas 28-osios pėstininkų divizijos atstovas plk. Marcas Ferraro. Jis pabrėžė ypač puikią 56-osios „Stryker“ brigados ir brigados „Geležinis Vilkas“ karių sąveiką.

Su kariais JAV nacionaliniame mokymo centre buvo susitikęs į JAV su oficialiu vizitu atvykęs Lietuvos kariuomenės vadas gen. ltn. Jonas Vytautas Žukas. Arno Čemerkos (KAM) nuotr.

JAV kariai pratybose dalyvavo su ratiniais šarvuočiais „Stryker“, todėl lietuviai dar turėjo ir puikią progą perimti iš JAV karių patirtį, kaip valdyti pėstininkų kovos mašinas. Tokių įgūdžių jiems reikės, kai pėstininkų kovos mašinomis „Vilkas“ jau nuo 2019 m. bus apginkluojamos dvi Lietuvos bataliono kovinės grupės. Viena iš jų bus sudaryta Algirdo bataliono, o kita – Birutės ulonų bataliono pagrindu.

Lietuvos kariai JAV pratybų metu. Arno Čemerkos (KAM) nuotr.

Kaip pasakoja Lietuvos kariai, pratybos JAV buvo labai intensyvios ir itin naudingos, per jas jie įgijo vertingos patirties, kaip veikti kartu su sąjungininkais, o ir alinęs karštis ir dykumos sąlygos užgrūdino Algirdo bataliono karius veikti mūšio lauke bet kokiomis sąlygomis.

Pratybos „NTC 18.9“ vyko JAV nacionalinio pratybų centro „Fort Irwin” poligone, esančiame Kalifornijos valstijoje. Jose dalyvavo apie 130 Algirdo bataliono ir apie 5 000 karių iš įvairių JAV kariuomenės padalinių.

Pratybose kartu su Algirdo batalionu taip pat dalyvavo kariai iš brigados „Geležinis Vilkas“ štabo, Generolo Romualdo Giedraičio artilerijos bataliono bei atstovai iš Dr. Jono Basanavičiaus karo medicinos tarnybos.

Pratybų akimirka. Arno Čemerkos (KAM) nuotr.

Su kariais JAV nacionaliniame mokymo centre buvo susitikę ir į JAV su oficialiais vizitais atvykę Lietuvos kariuomenės vadas generolas leitenantas Jonas Vytautas Žukas ir Sausumos pajėgų vadas brigados generolas Valdemaras Rupšys.

Prieš mūšį. Arno Čemerkos (KAM) nuotr.

Lietuvos kariuomenės ir JAV Pensilvanijos nacionalinės gvardijos bendradarbiavimas pagal „Valstijos partnerystės programą“ (angl. „State Partnership Program“) vyksta jau 25 metus. Pasak Lietuvos kariuomenės pranešimo, per ketvirtį amžiaus įvyko daugybė bendrų renginių, pradedant patirties apsikeitimu mokymų, seminarų ir susitikimų metu, daugybe bendrų atmintinų datų minėjimų, karinių pratybų, baigiant bendru dalyvavimu tarptautinėje operacijoje Afganistane 2009-2012 metais.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.08.19; 06:30

Lietuvos padangėje – Lietuvos trispalvė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Aš matau Lietuvą kaip BALTIJOS GELEŽINĮ VILKĄ, matau šalį, kurioje gyvena daugiau kaip 4 milijonai lietuvių. Aš matau Lietuvą, kur lengva rasti patinkantį, gerai apmokamą darbą visiems, norintiems dirbti. Aš matau šalį, kurioje žmonės tinkamai gali panaudoti įsigytą išsilavinimą savo darbe. Aš matau Lietuvą, kurioje vyriausybė yra skaidri ir sąžininga.

Aš matau šalį, kurioje valstybė sukuria tinkamas sąlygas visiems tinkamai gyventi. Aš matau vietą, kurioje ūkininkai augina natūralius ekologiškus produktus, kurie ne tik yra vartojami vietoje, bet ir turi didelę paklausą visame pasaulyje. Aš matau šalį, kurioje darbdaviai, įskaitant vyriausybę, vertina ir gerbia savo darbuotojus. Aš matau ir švietimo sistemą, kurioje mokytojai gerbiami ir gerai apmokami. Aš matau nuostabią šalį, su sveikatos priežiūros sistema, kuriai nėra lygių, kur gydytojai ir slaugytojai neprivalo imti kyšių, kad išgyventų.

Aš matau gražią šalį, kurioje pensininkai yra gerbiami ir gali gyventi savo sidabrinius metus be būtinybės raustis šiukšlėse ar rinkti butelius. Aš matau tvirtą gynybą turinčią šalį, kurioje kariuomenei reiškiama didelė pagarba ir su kuria kitomis šalimis geriau nesipykti. Aš matau šalį, kurioje politinės partijos dirba šalies gerovei ir nevalkioja viena kitos po purvą. 

Lietuvos vėliava – motociklininkų rankose. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Aš matau šalį, kurioje žmonės yra patriotai, gerbia vienas kitą, kur toleruojamos skirtingos nuomonės, kurioje žmonės gyvena moralia ir patriotine dvasia. Paprastai tariant,  aš matau šalį, už kurią kovojo ir žuvo partizanai, kentėjo Sibiro tremtiniai ir politiniai kaliniai. Jei sutinkate – tada mes visi turime vienytis ir atlikti eilę būtinų darbų.

Lietuvos ekonominis planas

Būtini esminiai pokyčiai gyventojų emigracijos sustabdymui iš Lietuvos ir jų sugrįžimo skatinimui. Tam reikalinga Vyriausybės vienybė ir tvirta politinė valia. Šio straipsnio rekomendacijos apima tik ekonomiką. Kiti dalykai, tokie kaip informaciniai karai, teisingumo sistema ir požiūris į darbuotojus, taip pat moralinės, patriotinės ir dvasinės vertybės, bus atskiro straipsnio tema. Lietuvos seimo nariai TURI sutelkti dėmesį į kursą, skirtą valstybės laivui. Tvirtai stabdyti visus smulkmeniškus skandalus, įžeidinėjimus ir kačių kovas. Laikas Veiksmui yra čia ir dabar. Kiekvienais metais iš Lietuvos emigruoja šimtas „Boeing 747” lėktuvų, toks išvykstančiųjų mastas. Ar ne laikas labai susirūpinti? Toliau pateiktas dalykų sąrašas nėra baigtinis, tačiau tai strateginio plano pagrindas.

Išlaidų mažinimas

Lietuvos vėliavos spavos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

  1. Siekiant skatinti verslą ir turizmą – reikėtų parduoti daugumą ar visus senus ir gražius vyriausybės pastatus, esančius senamiestyje, ir perkelti šias įstaigas į naujus modernius. Padaryti tai, konsultuojantis su Vilniaus miesto žinovais – tai pagrindinis planas turizmui. Gražus, istorinis senamiestis turi atlaisvinti šį nekilnojamąjį turtą įmonėms – mokesčių mokėtojams. Tai sumažintų eismo srautą, kurį senamiestyje sukelia vyriausybės darbuotojai, vairuojantys automobilius. Senamiestis be automobilių galėtų būti atlygis.
  2. Pilnai privatizuoti „Lietuvos Geležinkelių” ir „Mažeikių Naftos” įmones.
  3. Sumažinti Seimo narių skaičių. Tai būtų geras pasiaukojimo pavyzdys, kaip ir simbolinis darbo užmokesčio sumažinimas. Kelionių ir biuro išlaidų sumažinimas pakeltų visuomenės pasitikėjimą.
  4. Peržiūrėkite visas Vyriausybės įstaigas iš nulinės biudžeto sudarymo pozicijos. Tegul jos pateisina savo egzistavimą ir išlaidas. Pašalinkite besidubliuojančius ir nereikalingus skyrius bei personalą. Suteikite pagrįstą darbo užmokesčio padidinimą ir premijas likusiems žmonėms už jų nuopelnus, skirdami tam iš anksto nustatytą taupymo procentą. Vyriausybės poreikis turi būti sumažintas 25% ar daugiau, tuo pačiu didinamas likusių valstybės tarnautojų darbo užmokestis.
  5. Aš skatinu vyriausybę toliau stiprinti mokyklas ir universitetus – sumažinti administracines išlaidas. Padidinti mokytojų atlyginimus procentine dalimi iš sutaupytų lėšų.
  6. Atlikti mokestinę amnestiją, siekiant sumažinti šešėlinę ekonomiką, paskelbti ribotą laikotarpį įmonėms ir asmenims išeiti iš šešėlių. Nustatyti atgalinių mokesčių terminus iki metų ar dvejų. Mokėjimo terminai ir sąlygos turi būti išbandomi, probacija turi būti šio proceso dalis.
  7. Persvarstykite ir derėkitės dėl Lietuvos Vyriausybės skolos, kad gautumėte gauti geresnes sąlygas.

Vilnius, Katedros aikštė. Švenčiama Kovo 11-oji. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Su šiomis santaupomis Lietuvos Vyriausybė galėtų puikiai prisidėti prie Lietuvos fiskalinio skatinimo. Kaip žino bet koks geras ne sovietinis ekonomistas – privataus sektoriaus pinigai yra didesni nei vyriausybės stimulai, taigi jie grįžta į ekonomiką. Paradoksalu tai, kad taip pat padidėja mokesčių pajamos. Tai paskatina mūsų kitą žingsnį.

Mokesčių lengvatos

  1. Pašalinkite visus PVM mokesčius maisto produktams ir sumažinkite šilumos mokesčius.
  2. Pajamų mokesčio atostogos visiems lietuviams, verslo savininkams, kurių pajamos nesiekia Europos Sąjungos nustatyto minimalaus darbo užmokesčio. Siūlykite dvejų ar daugiau metų pajamų mokesčio atostogas!
  3. Mokesčių atidėjimas į ateitį, siekiant sukurti darbo vietas didelėse įmonėse. Bendrovės turi galimybę panaudoti banko kreditų dalį naujų darbuotojų samdymo išlaidoms.
  4. Sumažinti socialinio draudimo mokesčius iki Europos standartų. JAV šis skaičius yra 127 200 USD.
  5. Mokesčių sumažinimas turi papildomos naudos iš faktiškai didėjančių mokestinių pajamų, nes atlaisvintos lėšos sukuria naujų darbo vietų ir plečia ekonomiką. Tai buvo išbandyta ir tai veikia. Taip padarė J. F. Kenedis, taip pat Ronaldas Reiganas. Deja, pasireiškė viena iš Merfio taisyklių „Vyriausybės pajamų padidėjimas paskatino vienodą ir dar didesnį išlaidų augimą toje pačioje vyriausybėje”. Reikia vengti šio neigiamo elemento.

Kiti žingsniai ekonomikos tobulinimui

Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose

  1. Plėtoti Lietuvos produktų ir paslaugų pardavimo rinkodaros planus užsieniui, rengti Lietuvos diplomatus ir išeivius, kad jie mokėtų parduoti lietuviškus produktus. Šiam tikslui reikia nusipirkti dalį TV, laikraščių, žurnalų rinkos Lietuvos įvaizdžiui formuoti. Užsienio reikalų ministerija turi koordinuoti ir padėti privačiam sektoriui. Surenkite konkursą geriausiai rinkodaros įmonei nustatyti, kuri sukurtų stiprų prekės ženklų planą Lietuvai. Investuokime į tai, kad Lietuvoje būtų atliekami reikalingi darbai šioje srityje. Tam reikia gauti lėšų – žiūrėkite, kokią nuolatinę pridėtinę vertę CNN ir BBC sukuria Makedonijai, Singapūrui, „Emiratams”, bet niekada ten nesimato Lietuvos prekių ženklų ir jos nuostabių produktų bei žmonių.
  2. Ekologiniai žemės ūkio produktai – sūris, sviestas, grūdai, grybai, mėsa, dešrelės ir t.t. Reikia, kad šiems produktams būtų suteiktos vyriausybės garantijos dėl kokybės ir grynumo.
  3. Parduokite Lietuvos švietimo paslaugas, medicinos, aviacijos – kaip ES centro.
  4. Turizmas.
  5. Paslaugų ekonomika – verslumo galimybės.
  6. Administraciniai centrai.
  7. Užbaikite sėkmingų verslininkų niekinimą. Jie yra darbo kūrėjai, todėl turėtume jais didžiuotis, o ne pavydėti ir juos naikinti. Juokinga ir liūdna, kaip mes mylime užsieniečius – Bransoną, Geitsą ir kitus, bet nematome savopačių. Pakanka kalbėti apie Spekuliantus ir pajamų nelygybę. Jūs nepagerinsite šalies ekonomikos ir gerovės, paimdami pinigus iš tų, kurie juos turi, ir atiduodami tiems, kurie jų
    Vasario 16-osios spalvos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

    neturi. Pinigai plaukia į svetingą šalį, kurioje sukurtos sąlygos jų augimui. Ir pinigai išeina, jei nėra pasitikėjimo šalimi ir jos vyriausybe.

Vietoj to, kad keiktumėte tuos, kurie išvyksta, sudarykime tinkamas sąlygas, kad jie pasiliktų ir savo pinigus investuotų.

Istorikas, visuomenės veikėjas, karininkas Kęstutis Eidukonis. Kęstučio Kazlausko nuotr.

  1. Atlikite visus išpuolius prieš rinkodarą finansinėms ir kitoms paslaugoms bei apdirbamojoje pramonėje, kad jos įtrauktume į ES per Lietuvą. BREXIT yra puiki galimybė Lietuvai. Kiti jau yra ten, ir mes turime juos įveikti.
  2. Skatinti verslininkus įsteigti Lietuvos aviakompaniją – privačią ne vyriausybinę – apsvarstykite ilgesnes mokesčių atostogas.
  3. Apsvarstykite privataus laivo registro planą. Tai iš tikrųjų yra partnerystė tarp vyriausybės ir privačios įmonės.
  4. Nedrauskite alaus ir vyno pardavimų nuo šaligatvio – prarastumėte daug turistų ir pajamų. Alkoholikai ten paprastai negeria. Daugelis Seimo narių man teigė, kad nėra plano uždrausti alkoholio pardavimo šaligatvių kavinėms, tačiau žiniasklaida skelbia kažką kita. Dėl besaikio alkoholio vartojimo turime imtis kitokių teigiamų žingsnių: gydymo, vilties į ateitį sukūrimo, švietimona, o jei reikia, tai ir priverstinio įsikišimo, sudarant sąlygas  žmonėms gydytis.
  5. Sustabdyti kalbas apie naujus mokesčius – visuomet, kai Lietuvos vyriausybės pareigūnas atneša naują mokestį. JAV investuotojai arba pabėga, arba atsisako investuoti į Lietuvą. Lietuvai pavyko sukurti tam tikrą JAV administracijai atitinkantį padalinį, tačiau to neužtenka, kad visa bendrovė deklaruotų, jog ji yra kaip namuose Lietuvoje. Pažvelkime į Airiją. Airija visoms įmonėms sudaro tokias sąlygas, kad jos deklaruoja savo namus tenai, ne tik kai kurias jų dalis. Tai iš tikrųjų atneša pajamas.

Paprastai tariant, mums visiems reikia imtis darbų, kad būtų sukurtas BALTIJOS GELEŽINIS VILKAS .

Teksto autorius yra Pasaulio Lietuvių Bendruomenės komisijos ilgametis narys, istorikas, visuomenės veikėjas, karininkas, plk. lt. Kęstutis Eidukonis.

2018.05.10; 07:39

Krašto apsaugos ministras R. Karoblis susitiko su Norvegijos gynybos ministru. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis antradienį susitiko su Lietuvoje viešinčiu Norvegijos gynybos ministru Franku Bakke-Jensenu, su kuriuo aptarė dvišalį Lietuvos ir Norvegijos bendradarbiavimą stiprinant gynybos pajėgumus ir didinant pajėgų sąveikumą.

Anot pranešimo, tarp kitų aptartų klausimų – šalių siekiai artėjančiame NATO viršūnių susitikime, NATO priešakinių pajėgų dislokavimas Baltijos šalyse ir Lenkijoje, saugumo situacija regione ir auganti Rusijos grėsmė.

„Tiek Lietuva, tiek Norvegija yra nedidelės šalys, abi turinčios sienas su Rusija, tačiau mūsų valstybių istorija susiklostė skirtingai, todėl Lietuvos patirtis kovojant su Rusijos keliama grėsme yra labai vertinga“, – sakė Norvegijos gynybos ministras.

R. Karoblis, pristatydamas Rusijos keliamas grėsmes, pabrėžė, kad saugumo situacija negerėja. „Rusija ir toliau siekia didinti įtaką regione, todėl būtinas oro gynybos stiprinimas bei tolimesnis NATO atgrasymo priemonių užtikrinimas, įskaitant NATO priešakinių pajėgų bataliono dislokavimą regione, kurio kovinėje grupėje Lietuvoje tarnauja ir Norvegijos kariai“, – pažymėjo R. Karoblis.

Pasak Norvegijos gynybos ministro F. Bakke-Jenseno, tarptautinis bendradarbiavimas prasideda nuo kaimynų, ir tai yra geras būdas užtikrinti stabilumą regione. „NATO priešakinių pajėgų batalionas yra puikus kolektyvinės gynybos pavyzdys“, – pažymėjo jis.

Kalbėdami apie artėjantį NATO viršūnių susitikimą, Lietuvos ir Norvegijos ministrai sutarė, kad svarbiausia – užtikrinti greitą NATO vadovavimo struktūros pertvarką, tarpusavio sąveikumo gerinimą ir karinio mobilumo supaprastinimą.

Trečiadienį R. Karoblis Krašto apsaugos ministerijoje priims Lietuvoje viešinčią Norvegijos karališkąją porą – kronprincą Haakoną ir kronprincesę Mette-Marit, kurie susitiks su NATO priešakinių pajėgų bataliono kovinėje grupėje Lietuvoje tarnaujančiais Norvegijos kariais, jos vadu pulkininku leitenantu Wolfu Rudigeriu Otto’u ir NATO Pajėgų integravimo vieneto Lietuvoje vadu pulkininku leitenantu Jakobu Sogardu Larsenu.

Vėliau Lietuvos ir Norvegijos gynybos ministrai vyks į Generolo S. Žukausko poligoną Pabradėje, kur susitiks su Lietuvos kariuomenės Mechanizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis Vilkas“ ir į ją integruotos NATO priešakinių pajėgų bataliono kovinės grupės vadovybe bei joje tarnaujančiais Norvegijos kariais. 2017 metais Norvegija prie NATO kovinės grupės prisidėjo atsiųsdama į Lietuvą apie 200 karių su įvairia karine technika ir ginkluote. Pirmajam šių metų pusmečiui Norvegija yra skyrusi per 40 karių.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.04.25; 08:27

Į Lietuvos kariuomenės Transporto priemonių ir įrengimų depą Kaune penktadienį atgabentos dvi mokomosios pėstininkų kovos mašinos (PKM) „Vilkas“.

„Šis projektas žymį kokybinį šuolį modernizuojant kariuomenę, aprūpinant ją šiuolaikine technika, ir ginkluote, kuri priartina prie NATO standartų ir tiesiogiai prisideda prie visų mūsų saugumo stiprinimo“, – pirmadienį sakė krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis, apžiūrėjęs pirmąsias dvi mokomąsias pėstininkų kovos mašinas „Vilkas“.

Mokomosiose PKM nėra ginkluotės ir dalies kitų sistemų, kuriomis bus aprūpintos kovinės PKM. Jose sumontuota papildoma įranga, palengvinanti instruktorių darbą ruošiant vairuotojus.

Šiuo metu vyksta mokomųjų PKM perėmimo iš gamintojo procedūros, kurias baigus, jos oficialiai taps Lietuvos kariuomenės nuosavybe. Šios mašinos jau kitąmet bus naudojamos Lietuvos karių pėstininkų kovos mašinų „Vilkas“ vairavimo įgūdžiams formuoti.

Pagal sutartį Lietuvos kariuomenė įsigys 88 kovines PKM, o pagal atskirai įsigyjamą logistinį paketą – 3 mokomąsias PKM. Į logistinį paketą taip pat įeina remonto dalis, techninė gamintojo logistinė parama, techninė ir metodinė dokumentacija, taip pat simuliacinės ir mokymo priemonės, speciali įranga ir priemonės tinkamai PKM „Vilkas“ priežiūrai, taip pat šaudmenys ir kitos priemonės.

2016 m. rugpjūčio 22 d. Krašto apsaugos ministerijoje buvo pasirašyta sutartis dėl PKM „Boxer“ pirkimo Lietuvos kariuomenei. Už 385,6 mln. eurų bus įsigytos 88 PKM, pagamintos pagal Lietuvos kariuomenės iškeltus reikalavimus.

Pirmosios kovinės PKM į Lietuvą bus atgabentos 2019 metų pradžioje.

Bendru gamintojo ARTEC konsorciumo ir Lietuvos sutarimu, pagal Lietuvos reikalavimus gaminamos mašinos, išlaikant sąsajas su Lietuvos istorija ir Lietuvos kariuomenės tradicijomis, bus vadinamos ne „Boxer“, o pėstininkų kovos mašina „Vilkas“.

Naujosiomis pėstininkų kovos mašinomis bus aprūpinti Mechanizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis Vilkas“ Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo mechanizuotasis ir Didžiosios kunigaikštienės Birutės ulonų batalionai.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.12.19; 00:30

Ar apie paminklus Lietuvoje jau viskas pasakyta ir belieka tik apibendrinti – Vilniuje bus iškastas bunkeris, Kaune pastatytas karžygys, Lietuvoje plėsis kapinės ir visiems laikas nusiraminti?

Ąžuolas – lietuviškos stiprybės simbolis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Lukiškių aikštės įpaminklinimo projekto kontekste pasigirsta balsų, kad „reikia susitarti“, galbūt nieko nebestatyti. Tačiau, kai nėra dėl ko susitarti, reikia ginčytis, kalbėti, nes kai nebekalbėsime apie tai, kas mums svarbu ir dėl ko skauda, beliks tik pastatyti paminklinį kapinių akmenį. Galima ir ne akmenį, o masyvią, didelę, tipinio kapinių paminklo kopiją su kryžiumi, pavardėmis mirusių, išvykusių, negrįžusių. Galima ir be pavardžių, skirtą visiems mirusiems mūsų tėvams ir protėviams.

Tokį paminklą derėtų pastatyti aikštėje prie Seimo, Vyriausybės ar Vilniaus savivaldybės, ne protesto vardan, bet kad primintų, jog visi keliai anksčiau ar vėliau ten nuves. Jeigu norime pažvelgti su ironija – galima pastatyti urną, ji užims mažiau vietos, dar tilps miesto infrastruktūrai reikalingi padargai, komunikacijų tinklai, pastatai.

Daugiau nei paminklas

Tačiau kol urnos ir antkapio šalies piliečiams nepastatė, pelenų neišbarstė, o kūnai nesutrūnijo, kol jie yra gyvi – kalbės. Akivaizdu, kad Lukiškių aikštės paminklinio įprasminimo klausimas pasitarnaus atvirai vertybinei diskusijai, bent tokia yra ir bus jo prasmė bei indėlis Lietuvai. Diskusija vyksta – ir ji daugiau nei eilinis pasipilstymas, kokia gera ar bloga valdžia. Šįkart diskusija tampa net labai prasminga, nes kalbama daugiau nei apie monumentalųjį meną ir net daugiau nei apie vieno ir kito mūsų valstybės istorinio tarpsnio praeities pagerbimą. Kalbama apie dabartį, kas ir kokie esame, kokia yra mūsų tauta ir valstybė, kur mes ir ji eina ar yra vedama. Taip pat atsakoma į klausimą, kas yra tie valstybės vedliai – tarpvalstybinės sąjungos, prezidentai, kultūros komisijos Seime pirmininkai, o gal yra ir visuomenė, piliečiai, mirtingieji?

Kuo toliau, tuo akivaizdžiau, kad atkūrėme tik Lietuvos Nepriklausomybę, bet jokios Lietuvos ateities vizijos nesukūrėme, „gyvename ir tiek“, kaip kam išeina, išmirštame, išvažiuojame, kažkoks nuošimtis apsukresnių žmonių susikūrė karjerą, „pasidarė pinigą“, gyvena geriau, kiti – blogiau. Kaip vanduo Nemune ir Neryje, bėga ir nuneša tėkmė miestų valymo įrenginiuose išvalytus ir iš dirbamų laukų pesticidais praskiestus vandenis, tik kiek gamta pajėgia, tiek pasipriešina, atsijoja. Dalis šalies visuomenės galvoja kaip išgyventi, kita – kaip gyventi geriau, tačiau gėris apsiriboja prestižu, karjera, Mamona, blizgesiu ekrane, žurnalo viršelyje, saviškių elito citadelėje.

Nuo erdvės ir laiko – iki vamzdžio

Vilnius iki šiol neturi paminklo Laisvei. Užtat turi Vlado Urbanavičiaus „Krantinės arką”. Slaptai.lt nuotr.

Paminklai yra simboliai, patinka jie mums ar nepatinka, bet monumentalus menas turi šią keistą ir paslaptingą savybę, nori ar nenori, bet jie tampa simboliais – jei pavyksta taikliai atspindėti gilesnes krašte gyvenančiai visuomenei svarbias reikšmes. Kai nepavyksta – paminklai tiesiog atspindi buitį, tačiau ne taip retai ne visiškai tą, kurią menininkas norėjo parodyti, jei kažkurią akimirką prie kūrinio prisiliečia Dieviškojo kūrėjo ranka.

Genijų kūriniai dažnai pranoksta laiką, yra daugiaprasmiai, iš jų semiasi įkvėpimo būsimos kartos. Amatininkų kūriniai, jei stropiai, talentingai, savo srities meistrų gaminti, dažniau apsiriboja buitinėmis reikšmėmis.

Yra ir trečioji grupė – vamzdininkai, jie ne tik Lietuvos gėda – tai per visą pasaulį besiritančių pokyčių atspindys – triukšmo ir tuštybės, turto vertės suabsoliutinimo, bejėgiškumo ir susitaikymo, paniekos sau ir visuomenei simboliai. Pasaulis – be vertybių – prie Neries Vilniuje sumontuotas vamzdis kaip tik toks yra, tad ir tapo taikliu beprasmybę išreiškiančiu simboliu.

Keistas paminklų rinkinys Vilniuje

Kokie paminklai po Nepriklausomybės atgavimo sostinėje atsirado? Už rėmėjų lėšas Katedros aikštėje pastatytas „Gedimino sapnas“ atspindi tuo metu vyravusį valstybės skurdą – patį tikriausią, nes solidesniam monumentui be tų laikų komersantų, o valstybei pastatyti už savo, t.y. visų piliečių į biudžetą sumokėtas lėšas, pinigų neturėta. Apsipratome su tuo paminklu, nors sarkazmo apie jį daugoka – vieni juokauja, kad pavaizduotas lunatikas, kiti, kad narkomanas ir t.t. Niekas nesupranta, ką reiškia tas šunelis po Gedimino kojomis, nes reikėtų išties kažkuo apsirūkyti, kad susietum tą padarėlį su ant kalno staugiančiu geležiniu vilku. 

Karalius Gediminas. Paminklo autoriai – Vytautas Kašuba, Mindaugas Šnipas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Yra rimtai pasvarstančių, kad tai paminklas klajokliui – medžiotojui su arkliuku bei šunimi ir pan. Skurdas ir lieka skurdu, nepavyko jo paslėpti skulptūros kompozicijos autoriui.

Kitas svarbus paminklas – karaliui Mindaugui. Jis jau brangesnis, pagamintas iš vientiso akmens luito, tik kažkodėl iš karto buvo pramintas Kalėdų seneliu. Pravardė taikli, matyt todėl jis tapo savas ir artimas, kasdieniškas, anonimiškas ir nereikšmingas. Su juo net apsiprasti nereikėjo, pastatė ir lai stovi, galėtų būti, galėtų ir nebūti, nes jis nieko nereiškia. Net kapinėse žmonės ne visada prieitų perskaityti, kam skirtas, neperskaito ir skverelyje prie Nacionalinio muziejaus.

Didžiausias Vilniaus paminklas – Valdovų rūmai, – tai vieno žmogaus ambicija. Paminklą pastatė Panevėžio Statybos trestas Algirdui Mykolui Brazauskui už mokesčių mokėtojų gana nemažus pinigus, užteko jų ir statytojams, ir pagerbtiesiems. Jis dera su priešingame Katedros kampe pastatytu stiklo ir akmens plokščių kubu, tiesa, ten ne paminklas, bet viešbutis. Tačiau jis taip pat simbolizuoja iškovotos Lietuvos Nepriklausomybės vieną iš rezultatų – staiga praturtėjusių Lietuvos žmonių laisvės sampratą – „viskas leista“, kurį labai taikliai ir demonstruoja šis Gedimino pilies papėdėje priešais Katedrą išdygęs statinukas, atskleidžiantis vertybinius pokyčius, įvykusius žmonių galvose – nuo politikų iki verslininkų, nuo paminklosaugininkų iki architektų. Po to jau buvo galima statyti bet ką ir bet kur, svarbiausia – turėti pinigų ir įtakos sprendimų priėmėjams.

Karalius Mindaugas. Skulptorius – Regimantas Midvikis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Todėl vėliau jau natūraliai atsirado ir tas vamzdis prie Neries – paminklas beskonybei bei sostinėje statytinų paminklų atrankos komisijų, jų meno, kultūros ir pilietinio sąmoningumo – ir tų, kurie kūrė, ir kurie vertino bei sprendė – vertybinių pasirinkimų galutinis atspindys.

Prie Konstitucijos prospekto ir Geležinio vilko gatvių sankirtos Vilniuje dar yra paminklas „Laisves kelias“, kitaip dar vadinamas „Siena“ (jis irgi pretendavo į Lukiškių aikštę)  – tai paminklas verslo planui. Piliečiai nusipirko plytas, jas į paminklą sumūrijo ir lai trūnija. Kad tokiu būdu pagerbtas ir įprasmintas 1989-ųjų metų įvykis – Baltijos kelias – buvo ir liko kontraversiškos nuomonės.

Yra dar tų paminklinių, prasmingų ir beprasmių skulptūrų arba bent jau taip vadinamų kompozicijų Vilniuje daugiau, tačiau jau ir išvardintų pakanka, kad būtų galima konstatuoti visišką sostinės erdvių užpildymo kultūrinį, istorinį, pilietinį eklektiškumą.

Prie bendros eklektikos pritampa

Dabartinis Kultūros ministerijos, Vilniaus savivaldybės ir Šiuolaikinio meno centro konkursą laimėjęs projektas Lukiškių aikštėje, iš esmės toks pat svarbių Lietuvai dalykų įprasminimo tęstinumo pavyzdys. Idėja priešais buvusius KGB rūmus pastatyti paminklą rezistencijai – prasminga, tačiau ar vykusi? Labai taikliai ją apibudino teisės filosofas ir teoretikas, M. Romerio universiteto profesorius dr. Alfonsas Vaišvila, „Alkas“, „Pozicija“ ir kt. interneto portalų išplatintame komentare: „Pasirodo Laisvės kovas ir jų dalyvius simbolizuos „Bunkeris“. Bunkeris – tai slėptuvė, slaptavietė. Vadinasi, projekto autoriai nori mums ir visam pasauliui pasakyti, kad partizanai tik slėpėsi, „sunkiai gyveno“ <…> Slapukai, suprantama, nieko negali iškovoti, nes jų tikslas – ne aktyviai veikti, o slėptis, rūpintis tik savo asmeniniu saugumu. Taip pažeminti mūsų laisvės kovotojų nedrįso net sovietai. Bunkeris gali būti partizanų buities, bet ne kovos ir į ją kvietusios idėjos simbolis. Tai siaurai buitinis, be apibendrinančios, kviečiančios ir uždegančios minties statinys ir dėl to neturintis net simboliui būdingų požymių“.

Belieka profesoriui pritarti, kad bunkeris nėra nei rezistenciją reprezentuojantis objektas, nei simbolis. Tačiau, „kažkas“ jis yra, reikšmę toks pasirinkimas vis dėlto turi.

Diskredituotas dar nepastačius

Tai, kad jau juokiamasi dar iš nepastatyto paminklo – liūdina, nes toks juokas gali būti tik iš nevilties, nors humoras nuteikia pozityviai, tad gal ir nėra blogiausias dalykas. Tik reiškia, kad pastačius šį paminklą, reikės saugoti jį nuo vaikų su rogutėmis ir miestiečių su šunimis, jeigu ne blogiau. Kai tik idėja apie bunkerį pasklido, gana rimtai socialiniuose tinkluose buvo užvirusi diskusija, kad bunkeris Lukiškių aikštėje jau yra – dešiniajame kampe prie Gedimino prospekto – kam reikia antro? Užtektų tik lentelę perkabinti, kad čia „bunkeris“ ir būtų sutaupyta pusė mln. eurų mokesčių mokėtojų pinigų. 

Vytautas Didysis – prie griūvančio Gedimino kalno. Vytauto Kašubos skulptūra. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Negalima teigti, kad statytino paminklo ir jau esančio požeminio tualeto sąsaja visiškai pritempta. Bunkeriuose žmonės turėjo gyventi, tad kaip bežiūrėtum, turėjo ten atlikti ir fiziologinius reikalus. Šiuolaikiniam menui tokie įvaizdžiai, metaforos ypač būdingi – kiek jame viduriavimo, nusirenginėjimo, primityvaus natūralizmo. Galbūt tai ir yra tos asociacijos, kuriomis gyvena projektus vertinusios komisijos nariai, tačiau ar tikrai tai yra dalykai, kuriuos norėtume pabrėžti, palikti ateities kartoms statydami jiems paminklus? Ar tokį savo įprasminimo atminimą bent įsivaizdavo rezistencijos kovotojai. Vytis, trispalvė, Gedimino stulpai, galų gale – kryžius, jiems buvo reikšmingi simboliai, tokie už kuriuos ryžosi mirti, iškęsti gyvenimą bunkeriuose, ne tam, kad išliktų, o tam kad kovotų. Kokia tamsa besupo juos žemėse įkastuose kapuose, sielos į šviesą veržėsi, o kai nebesiveržė, rezistencija baigėsi.

Pigus ir brangus skurdas

Nebus per drąsu apibendrinti, kad bendras sostinės naujųjų paminklų prasminis bruožas – dviejų polių supriešinimas. Paminklai atspindi skurdą arba prabangą, o vidurio nėra. Beskoniai todėl, kad valdiškų paminklų statybas diktavo mažiausios kainos kriterijai, o komerciniai statytojai statė stiklinius namus, o ne paminklus, jiems rūpėjo kuo pigiau išsipirkti vietą ir, jei buvo privalu statybų plane įdėti „kultūrinį akcentą“ – tai buvo pasirenkamas kuo pigiau realizuotinas variantas.

Įsivaizduota, kad tie „akcentai“ vertės nekuria, tad kam išlaidauti, niekas jų nenusipirks ir neišnuomos, paminklai tik statybos išlaidų, o ne pajamų „eilutės“. Tokių paminklų – skulptūrų, kurie tėra miesto urbanistikos elementai Vilniuje irgi esama, tarkim, Europos aikštės architektūrinis sprendimas, verslo trikampyje prie Neries du suraityti vamzdžiai ir kt. Prie jų tas kalnelis – bunkeris Lukiškių aikštėje visiškai derėtų. Apie kokias nors menines vertes ir kalbėti neverta, nes miesto erdvių urbanizavimas, stengiantis į jas sugrūsti kiek įmanoma daugiau gyvenamųjų ar komercinių pastatų, prekybos centrų, bereikšmių figūrų tam, kad vienas pastatų kompleksas šiek tiek skirtųsi nuo kito, tėra tik urbanistikos elementai ir jokių prasmių ar meno ten ieškoti ir neverta.

O kalbant apie paminklus tenka pripažinti – kokia valstybė, tokie ir jos paminklai, taip ji ir gerbiama. Belieka tik apgailestauti, kad nebuvo sukurta Lietuvos istorinio paveldo įprasminimo ir įpaminklinimo vieningos strategijos. Tėra tik miestų teritorijų bendrieji ir specialieji planai – kas, kaip išmano, taip ir planuoja, juk stiklinis kubas Katedros aikštėje irgi buvo kažkaip suplanuotas.

Planai yra vieši, tačiau nei kas jais domisi, nei pasižiūri į visumą, lindi savo urveliuose ir stengiasi iš jų nesirodyti. Instituciškai – ši sritis turėtų būti Aplinkos ministerijos rūpestis, istoriškai – Kultūros ministerijos, tačiau, galiausiai, – niekieno. Taip pat galima kelti klausimą, kodėl dėl tokių dalykų nebuvo bendro jei ne visuomenės, tai bent partijų sutarimo. Tačiau ar daug yra dalykų, dėl kurių Lietuva ir Lietuvoje susitarta. 1992 m. mus susitelkti privertė priešas ir reali grėsmė. Susitarėme dėl 2 proc. gynybai, tačiau ar savo iniciatyva, ar vėlgi priversti susitarti dėl tų pačių grėsmių, baimės, kratymosi atsakomybės už savo pačių valstybę.

Laisvei paminklų nebestatome

Nesusitarėme dėl valstybės ateities vizijos, tad ir neturime jos, gyvenime iš inercijos, todėl valstybingumo simboliai mums ir tampa bereikšmiai, ar kalbėtume apie istorinius faktus, ar asmenybes. Nevykę sprendimai yra išjuokiami, bent jau tuo prasiskaidriname sau pilką kasdienybę. Galbūt ir tie mūsų paminklai, jau pastatyti ir statomi šiuo metu, ir išreiškia tai, kas esame ir kokie esame. Jeigu menininkui rezistencija asocijuojasi su slapstymųsi bunkeriuose, o ne su kova už laisvę – tai nieko ir nepadarysi. Toks yra nuoširdus jo požiūris ir natūrali būsena. Juk dauguma menininkų, jei dirbtuves ir turi, – tai kur nors rūsiuose, savotiškuose „bunkeriuose“, kaip jie sako – „yra pasitraukę į vidinę rezistenciją“.

Savo paminklais reprezentuojame skurdą, kuris nėra ir negali būti vertingas ir labai meniškas, o tik apgailėtinas, kad ir savas, bet – tai vergų simbolika. O tas prabangus, tuščias, vartotojiškas kičas, kurio apstu prie kiekvienos stiklinės dėžutės ir jos viduje – teparodo tuštumą ir kūrėjų, ir užsakovų sielose.

Už laisvę nebekovojame, todėl nebekuriame ir nebestatome laisvei skirtų paminklų, netgi nebestatome laisvų paminklų, nes jie kainuoja, o vadinamajam elitui reikia tokių monumentų, kokie yra jie patys, t.y. paminklai negali pranokti jų žmogiškosios savivertės, turi būti tokie, apie kuriuos galima diskutuoti. O diskutuoti yra paprasčiau apie vamzdį, net galima iš jo juoktis, o ne apie kryžių, Gedimino stulpus, nes apie juos diskutuoti būtų jau pernelyg rizikinga.

Vytis – ką reiškia ir kaip išreikšta?

Juo labiau sudėtinga diskutuoti apie Vyties ženklo semantiką. Visuomenė dėl Vyties ženklo įprasminimo Lukiškių aikštėje sutarė, tačiau diskusijos, koks jis turėtų būti, bemaž nesigirdėjo.  Derėtų atminti, kad Vytis turi aiškiai išreikštą semantinę veržlumo reikšmę, be išimties visur atpažįstamą net ir primityviai padarytoje senojoje heraldikoje. Egzistavo tas veržlumas ir tarpukario Lietuvos skulptoriaus Juozo Zikaro, Laivės paminklo Kaune autoriaus, litų monetų bareljefuose, nes šalis už laisvę tebekovojo ir jos vertę suvokė.

Lukiškių aikštei labiausiai tiktų įspūdingas Vytis. Slaptai.lt nuotr.

Žirgas jau mūsų laikais pradėjo uodegą kiloti – tai aukštyn, tai žemyn, galiausiai, Lukiškių aikštės projekte iš viso žirgelis pasibaidė – matyt, išvydęs, kas jo tėvynėje dedasi. Diskusija dėl herbe esančio svarbiausio prasminio simbolio pavaizdavimo monumente buvo ir yra reikalinga. Herbas ir Vytis herbe – yra ženklai – simboliai, neturėtume nuo jų nutolti. Tektų mestelti akmenėlį ir į mūsų skulptorių daržą. Nebemoka jie išreikšti natūralistinių objektų plastikos, nes tokius monumentus pagaminti daug sudėtingiau, reikia išmanyti geometriją, anatomiją – daugelį dalykų.

Modernias ar modernizuotas figūras raizgyti žymiai paprasčiau, kažkas nepavyksta – menininkas gali aiškinti, kad taip ir buvo sumanyta. Keistokos mūsų paminklinio Gedimino kūno proporcijos Katedros aikštes kompozicijoj, Mindaugas – tikslesnis, tačiau tokių paminklų visame pasaulyje pilna, galėjo amatininkas su metru proporcijas bet kur pasitikrinti, be to ir rūbų klostės supaprastino užduotį. Netgi dėl Vincui Kudirkai skirto paminklo, kuris diskusijų nei dėl vietos, nei dėl prasmės nekėlė, dėl proporcijų kritikos buvo. Galima paminėti ir biustą A. M. Brazauskui kapinėse – jis iš tiesų gyvenusį žmogų primena tiek pat, kiek ir dabartiniai valdovų rūmai kažkada egzistavusius – kažkuo abu tie paminklai, biustas ir rūmai, panašūs. Tegu plastikos meno profesionalai sprendžia, ar kūrėjai su dabartine Vyties ženklo įprasminimo užduotimi susidorojo. Matyt, abejonių kilo, nes Kaune, kur dabar ketinama realizuoti aikštei Vilniuje numatytą projektą, kalbama jau apie du skirtingus Vyties paminklus skirtingose miesto vietose.

Kaunas su Vytimi, bet Lietuva be sostinės

Tenka pripažinti Kauno mero Visvaldo Matijošaičio verslininkiškus sugebėjimus ir sumanumą, nesvarbu ar jis pats sugalvojo ar jam patarė, tačiau rinkodaros triukas – lenktyniauti su sostine – jau ne pirmą kartą Kaunui pavykta. Kaip ir anksčiau, taip ir dabar V. Matijošaitis laimi, nes ir šiuo atveju pasinaudojo sprendimu, kuriam pritarė didžioji dauguma Lietuvos piliečių. Rezultatas, tiesa, dviprasmiškas. 

Kunigas Robertas GRIGAS. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Taikliai susiklosčiusią situaciją apibudino kun. Robertas Grigas informaciniame portale „Alkas“: „Kaunas ir toliau (kaip tarpukaryje, kaip per kalantines ir savo Sąjūdžio grupę, be užuolankų kvietusią Nepriklausomybėn 1988–1990 m.) – išlieka dvasinė, moralinė ir politinė Lietuvos sostinė. Politinė – jei politiką suprasime kaip tautos, suvereno pagal konstituciją, o ne vien formalios valdžios dalyvavimą valdyme. Sakau tai be didelio džiaugsmo, nes pripažinti šį faktą reikštų pripažinti, kad Vilniaus kaip Lietuvos sostinės mes iki šiol nesame atgavę“, – konstatuoja kunigas.

Paminklai išreiškia dabartį

Nepaisant kaip besibaigtų ginčai dėl Vyties ir bunkerio statymo ar nestatymo, dėl to nei Vytis – herbas, nei rezidencijos aukos prasmė nenuvertės. Jeigu rezistenciją suprantame ne kaip kovą už laisvę, o kaip auką – galima statyti aukurus, talentingų kūrėjų fantazijai ir atsakomybei būtų plati erdvė kūrybai. Juolab, jie galbūt sulauktų ir Seimo pilkojo kardinolo palaikymo, nes aukuras yra ir pagonybės simbolis, kuriai Ramūnas Karbauskis turi simpatijų, nors su gilesnėm prasmėm ir nesusijusių.

Jeigu rezistenciją suprantame, kaip slapstymąsi – tai laikina. Nepavyks slapstytis visą gyvenimą, tik mūsų laikotarpiui – tai gal ir tinka, nes slapstomės nuo priešo už NATO nugaros, nuo atsakomybės už sprendimų priėmimą už ES, slapstomės nuo savęs, nuo realybės, esame kaip „Gedimino sapno“ paminklas. Šiuo atžvilgiu jis labai taikliai išreiškia ne legendą apie Vilniaus Lietuvos sostinę įkūrimą, bet mūsų visuomenės dabartinę būseną.

Geležinio Vilko skulptūrėlė. Slaptai.lt nuotr.

Galima ir į „bunkerio“ paminklą pažiūrėti ir iš teigiamės pusės. Tos rezistencijos prasmės, ryžto kovoti už Lietuvą, mirti, bet nepasiduoti, siekimo sukurti pragarą okupantams šioje mūsų žemėje, t.y. vyti juos iš Lietuvos – „bunkerio“ paminklo idėja, be abejo, niekaip neatspindi ir neišreiškia, o štai dabartį ir dabartines visuomeninės sąmonės būsenas galbūt ir atspindi, nes bunkeris gali asocijuotis su kapu. Tąsyk, galima pripažinti, kad ir „bunkerio“ kūrėjas anaiptol ne niekalą sugalvojo. Nihilistinis požiūris į šalies ateitį, abejingumas ir susitaikymas su mirtimi – ir mūsų pačių, ir tautos kuriai priklausome – dabartinėms realijoms, nuostatoms, nuomonėms būdingas reiškinys. Kryžius „bunkeryje – kape“, viduj ar išorėje, juk vis vien bus numatytas.

Tad gal „bunkerio – kapo“ kūrėjas iš tiesų tikras menininkas, tik dar nesubrendęs tiek, kad jo kūriniai pranoktų laiką, jie dar neišsiveržia iš dabarties, išreiškiami tik buities, o ne būties kategorijomis. Kaip ir visi dabartiniai mūsų paminklai, atspindi dabartinę mūsų visuomenės būseną, o ne tą laiką ir idėją, kuriai jie skirti. Ateities neatspindi todėl, kad nėra jos nei šalies vadovų galvose ir vizijose, nei visuomenės grupių įvairiose šalies perspektyvų koncepcijose. Kol kas murgdomės „Idėjų Lietuvai“ reklaminėse akcijose, neišdrįsdami įsivaizduoti valstybės, kuri liks po mūsų.

Du pasirinkimai

Tačiau diskusija dėl Vyties įprasminimo Vilniuje dar nebaigta, byla neužversta, vartai neuždaryti. Visuomenė nelinkusi nuleisti rankų, nes šįkart iš tiesų dėl simbolio įprasminimo buvo ir menininkų susitarta, ir visuomenės pritarimo sulaukta. Deja, Seime tokia politinė jėga įsikūrė, kuri visuomenės iniciatyvų bijo ir stengiasi jas slopinti. Istorijos pavyzdžiai liudija, kad tokia elgsena nėra perspektyvi, anksčiau ar vėliau ji nuves į tą „bunkerį–kapą“, kurį sau išsikas. Suvereni tauta turi teisę į savo simbolius, savo vertybes, istorinę atmintį. Kiekviena diena yra pasirinkimas, o jis nėra tik tarp Vyties ir rezistencijos, tarp Remigijaus Šimašiaus  ir V. Matijošaičio, oligarcho ir policininko ir kt. laikinų viešojo eterio reiškinių.

Visuomenės bruzdėjimas kilęs Vilniuje svarbus visai Lietuvai, nes Vilnius – šalies sostinė. Dilema tokia – ar Vilnius savo Vyties paminklą jau turi – tai tas pats „Gedimino sapnas“, tik ten karžygys nulipęs nuo žirgo sapnuoja, o žirgas irgi galvelę nuleido, nebesibaido ir niekur nebesiveržia, ar bus sostinėje pradėta kurti ir statyti monumentai šalies ateičiai – laisvų piliečių, laisvoje šalyje.

2017.12.03; 06:00

Geležinio Vilko skulptūrėlė. Slaptai.lt nuotr.

Jungtinėje Karalystėje spalio 14-16 dienomis vykusiose kasmetinėse tarptautinėse žvalgų vertinamosiose pratybose „Cambrian Patrol 17“ Lietuvos kariuomenės Mechanizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis Vilkas“ Žvalgybos kuopos kariai įvertinti sidabro medaliu. Aukštesnį įvertinimą gavo tik elitiniai Jungtinės Karalystės Gurkų šauliai.

Ypač sudėtingų pratybų tipas – ilgojo nuotolio (angl. „Long Range“) žvalgybos patrulio vykdymas, pratybos vyksta kalnuotoje vietovėje, patrulio metu reikia atlikti įvairias tarpines užduotis.

Lietuvių žvalgai dalyvavo vienoje grupėje kartu su Airijos, Anglijos, Čilės, Nyderlandų ir Velso kariais. Grupėje startavo 16 komandų, iš jų finišą pasiekė 13. Šiais metais pratybose dalyvavo daugiau nei 1 tūkst. karių iš 28 valstybių, 139 komandos po 8 karius.

Pratybų dalyviai turi įveikti daugiau nei 60 km pėsčiomis su turima ekipuote per mažiau nei 48 valandas, vykdyti žvalgybines operacijas, persikelti per vandens kliūtis.

Pasak pratybose dalyvavusių Lietuvos karių, pratybų metu jie turėjo atlikti sulaikymo ir apieškos, karo inžinerijos užduotis, suteikti pirmąją medicinos pagalbą, atlikti netiesioginės ugnies koregavimo, karinės technikos atpažinimo veiksmus. Dar viena užduotis – objekto ataka skyriaus dydžio padaliniu. Kariai, įvykdę patrulį, pagal nustatytus kriterijus, aukštesnei vadovybei turėjo pateikti detalų patrulio raportą. „Geležinių Vilkų“ žvalgai pratybų metu turėjo ne tik atlikti iškeltas užduotis, bet ir pirmąją užduočių dieną ištverti uragano Ofelija („Ophelia“) stichiją, kurio metu vėjo greitis siekė 36 m/s.

Pratybos „Cambrian Patrol“ vyksta nuo 1961 metų, kasmet pritraukdamos vis daugiau dalyvių. Jose vertinamos ir sertifikatais, bronzos, sidabro ar aukso medaliais apdovanojamos labiausiai pasižymėjusios ir visą maršrutą įveikusios komandos.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017-10-22

Literatūros kritikas Alfredas Guščios, šio teksto autorius.

Vieną 2017 rugpjūčio popietės karštą pavakarę atsidūrėme Kauno Geležinkelio stojyje. Pradėjo lyti. Žmona Veronika, pamačiusi stotyje knygų skrynelę, patarė man: „Eik ir išsirink knygą“.

Išsirinkau, – Jūros Marijos Baužytės knygą „ŠVIESA IŠ TOLI“ ,išleistą laikraščio „Vorutos“ leidykoje 2000 metais… Šviesa iš istoriškai tolimų laikų, (knygos paantraštė „Knygnešys Karolis Baužys ir jo palikuonys“). Autorę šiek tiek pažinojau, kai ji dirbo žurnaliste „Tiesos“ redakcijoje.

Aš po konfliktų su „Literatūros ir meno“ vyr. redaktoriumi Osvaldu Aleksa dirbau „Tiesoje“ laikinai neetatiniu korespondentu. „Tiesos“ vyriausias redaktorius buvo Albertas Laurinčiukas, tuo metu garsus žurnalistas, pamėgęs aprašyti keliones, ypač užsienines…  Joje dirbo ir žurnalistas Rimvydas Valatka, ir kurio pavykusius rašinius gamybiniuose aptarimuose gyrė kolegos. Dar dirbo ir jaunesnis už mane korespondentas, bet jis kviesdavo į rūmų apatinį aukštą lošti stalo teniso… Menu, jis dirbo sekretoriate. Į pastabą, kad Vyriausiasis dėl pavėlavimo gali užpykti, atrėždavo: Ot,  Laurinčiukas klauso manęs!“ Dabar Gediminas Vainauskas vadovauja kitam garsiam laikraščiui „Lietuvos rytui“.

Autorė savo garsaus senelio, sakosi, gyvo dar nepažinojusi: „Jis paliko šį pasaulį man tik kūdikiui esant. Per ilgą sovietinių metų virtinę geriau buvo iš viso tylėti, kad tavo gentyje buvo knygnešys, nors jis, dažnai rizikuodamas laisve ir net gyvybe, skleidė tarp žmonių lietuviškus elementorius, maldaknyges, kitus spaudinius. Jei štai būtų nešiojęs „Iskrą“ ar panašius leidinius, tąsyk kalba būtų buvusi visai kitokia“.

Karolis gimė 1865 metais Tverečiuje Mykolo ir Viktorijos Baužių šeimoje. Dar be jo augo dvi seserys ir keturi broliai. Suaugę broliai liko dirbti tėvų žemę, o Karoliui, anot autorės, „likimas nulėmė kitą kelią“. „Kitas kelias“ buvo susietas su tautiniu darbu. Ir su lietuvių bažnyčia. Daug turėjo įtakos Tverečiaus klebonas, vėliau kanauninkas Jonas Burba, garsusis „knygnešių globėjas“. Per kunigo rankas ėjo iš Prūsų gabenamos maldaknygės, giesmynai, „Tėvynės Sargo“, „Vilties“ laikraščiai. Kunigas Jonas Burba paragina Karolį mokytis, vėliau nukreipė į Varšuvą siekti mokslų.

Vėliau Karolis dirba zakristijonu Labanore, Šv. Mergelės Marijos gimimo bažnyčioje. O bendraudamas su kunigu Jonu Burba, vis labiai įsitraukia į aktyvią  tautinį veiklą. Jis pradėjo mokyti lietuviškai Labanoro vaikus ir jo apylinkių vaikus. Karolis pradėjo daraktoriauti, vis išvengdamas, kad nebūtų caro valdininkų užkluptas.

Tačiau likimas, kaip rašo knygos autorė, jam buvo palankus. Knygų ir knygnešystės reikalais jam tekdavo nuvykti į Vilnių. „Tad K. Baužys neblogai pažinojo ne tik mūsų Tautinio atgimimo tėvą Joną Basanavičių, bet ir kitus kovotojus už Lietuvos laisvę.“ Įkopęs į 33-uosius metus, Karolis Baužys vedė 14-a metų jaunesnę Karoliną Meidutę iš Pašiekščio kaimo. Jiems gimė 16 vaikų. Tačiau užaugo tik keturios dukros ir tiek pat sūnų“. 

Apsigyvenęs pas sūnų, kunigą Zenoną, dirbusį Kernavėje, tėvas Karolis mirė 1935 metais. Autorė rašo, kad „Jo vardas, kaip daraktoriaus ir knygnešio, paminėtas ir Bostone (JAV) leistoje „Lietuvių enciklopedijoje“ (T. 14, P. 14).

Baigusi knygos pirmąją dalį „Spausdinto žodžio riteriai“, autorė įdėjo kunigo Švogžlio – Milžino nekrologą iš laikraščio „Mūsų Vilnius“…Paėmęs knygą iš Kauno geležinkelio stoties knygų skrynelės, autorę prisiminiau, bet aš apie tą knygą nežinojau ir nebuvau jos skaitęs. Grįžęs skaičiau ir antroje dalyje „Vaikai ir vaikaičiai“ radau ne vieną asmenį, su kuriuo esu bendravęs. Vieną pirmųjų norisi paminėti Karolio Baužio dukraitę Galiną Baužytę – Čepinskienę, kuri mūsų kursui dėstė Vilniaus universitete užsienio literatūrą. Dėstė puikiai, o iš gražaus veido lūpų sklindantys žodžiai apie Tomą Maną, apie Prustą, apie airių poetą Tomą Mūrą ir kitus žymius rašytojus rasdavo sau vietą studentų atmintyje…

Apie Karolio dukraitę Galiną (kitaip sakant, tetą), autorė Jūra Marija rašo: „Panevėžyje baigė šešis reformuotos pradžios mokyklos skyrius. – 1940 – ųjų birželio 16-ąją, mūsų išleistuvių dieną, Panevėžį užklupo rusai – mena ji. – Jau ketvirtą valandą ryto išgirdome kaip tirta langų stiklai. Važiavo tankai“.

Gimusi ir pergyvenusi karą, profesorė Galina žinojo istorinio laiko skonį. Profesorės vardas jai buvo suteiktas tik atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. Prasidėjus Atgimimui, studentai sakydavo, kad šiai docentei persitvarkyti nereikia. Ir ne tik todėl, kad ir tarybiniais metais per paskaitas pabrėždavo, „jog socialistinis realizmas nėra estetinė kategorija, tad jo neverta tyrinėti“.

Žinojau, kad rašytojas Romualdas Lankauskas buvo pirmaisiais nepriklausomybės Lietuvos metais tarptautinio PEN klubo sekretorius, bet pamiršau, kad Galina Baužytė 1989 metais buvo išrinkta Tarptautinio PEN klubo lietuvių PEN centro generaline sekretore, 1995-1999 metais jo prezidente. Ji daug kalba autorei apie klubo veiklą, pavyzdžiui, kad rašėme į PEN centrus dėl Rusijos intervencijos į Čečėnijoje. Įspėjome, kad toje šalyje gali pasikartoti tas pats scenarijus, kokį buvusi Sovietų sąjunga pritaikė 1991 metais Lietuvoje. PEN centro nariai rašė dėl pakibusios grėsmės Lietuvoje pirmais nepriklausomybės metais… Teko dalyvauti ne vienoje tarptautinėje konferencijoje. „Kalbėdama kongresuose visada pabrėžiu, kad intelektualas šiandien neturi likti vienišas. Reikia organizuotis, priešintis smurtui… Tik tokioje aplinkoje gali gyvuoti intelektualus protas“.

Kai aš buvau jaunesnis ir darbavausi literatūros kritikoje, profesorę susitikdavau kelionėje iš Vilniaus centro į namus Lazdynuose. Profesorė Galina išlipdavo Savanorių gatvėje. Ji teiraudavosi apie tai, ką dabar rašau, kas naujo literatūros kritikos žanre? Nei profesorės vardas, nei PEN centro vadovės pareigos jai nesutrukdė su manim kalbėtis.

Iš knygos sužinojau, kad profesorės vyras Vincas Čepinskis jau miręs. O dukra Irena Aleškovski yra JAV Veslio (Wesleyan) universiteto  profesorė, dėsto civilzacijos ir kultūros kursą bei rusų kalbą. Kita duktė Marytė Audzevičienė – ekonomistė, dirba gamykloje. Sūnus Vincas Čepinksis – fizikas. Dirbo Pramoninio komplekso Skaičiavimo centro grupės vadovu, vėliau bankuose. Vieną jų „įvedė“ į tarptautinio Svifto sistemą.

Profesorė Galina Baužytė užsimena apie kilmę iš knygnešių: „Mano tėvelis Alfonsas palaikė ryšius su žymiausio knygnešio Jurgio Bielinio sūnumi, susirašinėdavo laiškais. O kai mačiau mūsų senelį, buvau dar maža. Jis tuo metu buvo zakristijonas Labanoro bažnyčioje. Žinoma, apie knygnešystę aš tuo metu nieko nenutuokiau ir kažin ar senelis yra man apie tai pasakojęs. Prisiminenu tik, kad jis mėgo meistrauti. Darydavo stalus, kėdes. O kas žino, gal ir iš senelio persidavė man meilė knygai?“

Dar vieną Karolio Baužio dukraitę Nijolę Angelę Baužytę pažinau. Ji – maždaug mano metų. Autorė glaustai aprašo jos darbą: „Lietuvoje yra apie 3000 miestelių. Kiekvienas jų turi savą, tik jam vienam būdingą istoriją, iš jų kilusių žmonių darbai buvo ar yra reikšmingi ne tik tenykščiams gyventojams, bet ir visai Lietuvai. Karolio Baužio dukraitei kilo noras kiek galima daugiau jų įamžinti telvizijos videofilmuose, kad brangūs mums įvykiai ir vardai išliktų ateinančioms kartoms…. Ji, padedama režsisieriui R. Jarašauskui ir operatoriui H. Trumpakojui sukūrė apie 70 miestelių filmų.. Už šiuos filmus Lietuvos žurnalistų sąjunga paskyrė jai Sasio Lozoraičio premiją“.

Nijolė yra lankiusi Juozo Miltinio dramos studiją 1953-1955. Aš esu matęs B. Sruogos pjesę „Milžino paunksmėje“ Vilniaus profsąjungos rūmuose. Be Njolės vaidino ir žymus kalbininkas Vytautas Vitkauskas bei kiti kultūros veikėjai.

Ir apie autorę/t.y. save/ parašyta keli svarūs sakiniai. Pamėgtos kūrybos temos – dorovė, etika. (Parašytos knygos, redaguotos knygos: Konstantino Šakenio atsiminimų knygas „Iki „Vaizdų ir minčių nelaisvėje“ ir „Vaizdai ir mintys nelaisvėje“ (1995 ir 1997 m.). Ji yra istorinės knygos „Lietuva. I.13“ skyriaus apie žuvusius prie televizijos bokšto ir RTV autorė ir sudarytoja.

Jūrai Marijai Baužytei suteiktas Lietuvos Respublikos nusipelniusios žurnalistės vardas.

XXX

Knygoje aprašyti dviejų Karolio Baužio sūnų, tapusių įžymias kunigais, gyvenimai. Tai Danielius ir Zenonas Baužiai. Pirmasis, baigęs Vilniaus ir Vilkaviškio kunigų seminarijas, kunigavo Dieveniškėse. Jis Voronežo pabėgėlių bendrabutyje gyveno su būsimuoju LKP sekretoriumi Antanu Sniečkumi, kurį dėl nedidelio ūgio ir vikrumo vadino Sniečkučiu. Kai kartą Sniečkui būnant aukščiausios valdžios poste, jiedu vėl susitiko, „jis nepraėjo pro mane nuduodamas nepažįstąs  pasireiravo, kaip gyvenu“.

Įsiminė Ievos Snamienskienės – Sužiedėlienės ir Lidijos Mickūnienės noveliškai aprašytos kunigo Danieliaus pasipriešinimas naktiniams grobikams, valančiška kova prieš lenkomanus, prieš kai kurių miestelėnų netinkamą gyvenimą, „kurie ne tik šventą ir paprastą dieną smuklininkui Šmulkei palieka paskutinį litą“.

Antrasis brolio, kunigo, Zenono likimas žymiai tragiškesnis. Autorė aprašo šio drąsaus, patriotiško kunigo, knygnešio padermės palikuonio, remdamasi archyviniais dokumentais, kuriuose nurodytos saugumiečių, pavardės, laipsniai. Po ilgų tardymų naktimis dėdė Zenonas iš Kernavės etapais „nudangintas“ per Nachodką į Magadaną. Tragiškai Zenono Baužio baigmei autorė pasitelkia mokytojo, žurnalisto Jono Rudzinsko ir Galinos Baužytės stiprius atsiminimus. Juose iki simbolinės reikšmės išauga įdėti eilėraščiai, dainos. Atsiveria nostalgijos gelmė, simbolinė metaforos reikšmė. Jono Rudzinsko apybraižos pacituotoje dainoje skleidžiasi kovos dėl Vilniaus aidas. („Vėliavos iškeltos plakas. Renkas vyrai – žygis bus…//Už kalnų karaliaus takas – Vilnius vėl priglaus pulkus“)…

O profesorės atsiminimų pabaiga irgi eiliuota. „Ne man pasaulis šis, ne man gėlė graži, ne man paukščių daina širdelę ramina“…

Geležinio Vilko skulptūrėlė. Slaptai.lt nuotr.

Iš knygos matosi, kaip broliai Baužiai, sesės Baužytės – knygnešių Karolio ir Karolinos Baužių – palikuonys – užsidengia etine bei etnine – folklorine migla… Taip ir  ant mūsų tautos gėrybinio pamato užsidengia simbolinis paminklas, kaip ir tasai kunigo Zenono Baužio iš medžio išskobtas ir ilgai prižiūrėtas Geležinis Vilkas, „nuolat primenąs praeiviams taip brangią sostinę Vilnių“.

Kaip rašo autorė, „vėliau Kernavėje klebonavusio Nikodemo Švogžlio – Milžino paakinti, kunigo Z. Baužio giminaičiai atvežė jam skirtą paminklinę lentą, kuri įmūryta bažnyčios sienoje.“ Tik daug vėliau, 1996 metais, prie tėvo knygnešio Karolio Baužio kapo iškilo paminklas ir Magadano, tarp kurių buvo ir kunigų, ir paprastų Lietuvos žmonių, kankiniams“. O 2000 m. gegužės 8 d. Popiežius tarp kitų dvasininkų bei pasauliečių paskelbė kankiniu ir ir kunigą Zenoną Baužį.

…Kunigo Z. Baužio bareljefą bažnyčios sienoje mačiau 1997 metų liepos 20 dieną Kernavėje per Šv. Mergelės Škaplierinės atlaidus… Pakvietė nuvežti kunigas Kazimieras Vasiliauskas, daug metų kalėjęs sovietinėje Rusijoje. Su gerbiamuoju monsinjoru siejo naujas leidybinis sumanymas. Buvo nusivedęs į savo butą Pylimo gatvėje, iš kurio neišleisdavo, kaip daugiavaikio tėvo, tuščiomis; du kartus buvau, ir gavau po vištą… Kaip liudija ištremtasis į Nachodką Mykolas Gaigalas, „kunigo Zenono niekada neužmiršau, Ir kaip užmirši? Juk mes, kaliniai, patys mažai turėdavom, o jis man gerą savo kostiumą padavonojo. Be ašarų to dalyko prisiminti negaliu…“

O aš nebuvau alkanas, o tik atvira širdimi gaudžiau, ką monsinjoras Vasiliauskas mums pasakojo, retkarčiais atėjęs į Rašytojų sąjungos klubą.

Su žmona ir nuvažiavau į Kernavę. Buvo ir knygos autorė, ir jos sesė Nijolė. Klausiausi Karolio Baužio provaikaičio  Juozo Vytauto Baužio eilėraščio… „Knygnešy geradari, /Lenkiu galvą ir klaupiuos/ skaitydamas Palikimą/ Tavo“… Kai užslinks ant kalbos, ant Tėvynės migla ar rūkas, netruks vėl pasirodyti saulė, ir vėl Tėvynės padangė nušvis… Žmonių, patriotų, besirūpinančių dėl jos kalbos, dėl istorijos, dėka…

Tuo ši knyga man brangi ir ypatinga. Jau 7 metai praslinko nuo jos išleidimo, bet knygos vertė nemažėja… Turiu viltį, kad ją istorijos ar literatūros mokytojai įtrauks į savo „speckursą“….

2017.10.10; 22:30

Krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis. Nuotraukos autorius – vyr. srž. sp. Lukas Kalvaitis (KAM)

Vyriausybei pristatytos krašto apsaugos sistemos aktualijos

Vyriausybė surengė išvažiuojamąjį posėdį Rukloje, Mechanizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis Vilkas“ štabe, kur susipažino krašto apsaugos sistemos aktualijomis.

„Kariuomenė turi matyti toliau, šauti toliau, judėti greičiau, todėl kariuomenės modernizavimas yra vienas iš svarbiausių gynybos prioritetų. Daugumai sprendimų, ypač infrastruktūros plėtros, reikalingas tarpinstitucinis bendradarbiavimas, o jo rezultatyvumui reikalingas buvimas viename informaciniame lauke“, – sakė krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis.

Ministrams buvo pristatyti kariuomenės modernizavimo siekiai bei infrastruktūros atnaujinimo ir plėtros klausimai, taip pat gynybinių pajėgumų stiprinimo aspektais. Vyriausybės nariams pristatytas krašto apsaugos biudžeto panaudojimas, finansavimo prioritetai bei būtini sprendimai, kuriems reikalingas derinimas su keliomis ministerijomis.

Vyriausybės nariai taip pat buvo supažindinti su saugumo situacija regione. „Vienodas grėsmių suvokimas didele dalimi lemia sėkmingų rizikos valdymo sprendimų atsiradimą“, – sakė krašto apsaugos ministras.

Po posėdžio Ministrų kabineto nariai Gaižiūnų poligone stebėjo didžiausių šių metų Lietuvoje tarptautinių pratybų „Geležinis vilkas 2017“ uždarymo ceremoniją.

Nuotraukų autorius – vyr. srž. sp. Lukas Kalvaitis (KAM).

2017.06.25; 02:29

Lietuvoje birželio 12-23 d. vyks didelio masto tarptautinės karinės pratybos „Iron Wolf 2017“ (liet. „Geležinis Vilkas 2017“). Jose dalyvaus apie 5300 karių iš Lietuvos ir 9 NATO šalių: Belgijos, Didžiosios Britanijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Kroatijos, Lenkijos, Vokietijos, Norvegijos, Nyderlandų ir Portugalijos.

„Siekiant užtikrinti kokybišką pasirengimą šalies gynybai ir sąveiką su sąjungininkais, privalome dalį pratybų perkelti ir į civilines teritorijas. Dėl to birželio mėnesį Lietuvos gyventojai matys padidėjusį karių judėjimą ne tik poligonuose, bet ir civiliniuose keliuose, privačiose teritorijose. Karių ir technikos iš užsienio perdislokavimas jau prasidėjo praeitą savaitę. Į Lietuvą atvyko kuopa iš Portugalijos ir batalionas iš JAV. Perdislokavimas vyks ir šią savaitę. Lietuvos kariuomenė apie tai informuoja nuolat ir tikisi gyventojų supratingumo“, – pirmadienį spaudos konferencijos metu kalbėjo Sausumos pajėgų vadas brigados generolas Valdemaras Rupšys. 

Lietuvos kariuomenės diena. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Sausumos pajėgų vadas taip pat supažindino, kad pratybos „Geležinis vilkas“ vyks trijose pagrindinėse teritorijose.

Gaižiūnų poligone (Jonavos r.), taip pat Kėdainių, Kauno ir Jonavos rajonų teritorijose bus treniruojamas ir vertinamas NATO priešakinių pajėgų batalionas. Šioje pratybų dalyje treniruosis beveik 2000 karių iš Vokietijos, Norvegijos, Belgijos, Didžiosios Britanijos, Nyderlandų, JAV ir Lietuvos Generolo Romualdo Giedraičio artilerijos bataliono. Operacijas planuos „Geležinio Vilko“ mechanizuotosios pėstininkų brigados štabas.

Generolo Silvestro Žukausko poligone (Švenčionių r.) treniruosis Karaliaus Mindaugo husarų batalionas, Minesotos nacionalinės gvardijos 2-ojo bataliono ir 1-osios pėstininkų divizijos logistinės brigados pagrindu sudaryta bataliono kovinė grupė su priskirta Portugalijos karių rotacine kuopa. Operacijas planuos „Žemaitijos“ motorizuotosios pėstininkų brigados štabas.

Kazlų Rūdos poligone ir Pietų Lietuvoje – Suvalkų ruože treniruosis Krašto apsaugos savanorių pajėgų Dainavos apygardos 1-oji rinktinė, JAV 2-ojo kavalerijos pulko pagrindu suformuota kovinė grupė, kurios sudėtyje bus Lenkijos, Didžiosios Britanijos ir JAV kariai bei 10-osios artimos oro paramos brigados sraigtasparnių grupė. Operacijas planuos KASP štabas.

Visose pratybų teritorijose oro paramą vykdys JAV, Vokietijos ir Lietuvos karinių oro pajėgų orlaivių grupės. Pasak brg. gen. V. Rupšio, planuojamas plataus spektro orlaivių panaudojimas – nuo transportinio sraigtasparnio, lengvojo atakos lėktuvo iki strateginio bombonešio.

„Ypač aktyvus JAV ir Vokietijos įsitraukimas į pratybas mūsų regione ir parama demonstruoja strateginių Lietuvos partnerių įsipareigojimų laikymąsi ir aiškų saugumo situacijos vertinimą. Bendra operacija su Lenkijoje dislokuotu NATO priešakinių pajėgų batalionu ir priskirtais vienetais Suvalkų ruože aiškiai parodo, kad galvojame, planuojame ir treniruojamės visus būtinus scenarijus tam, kad užtikrintume Lietuvos ir visų Baltijos šalių apginamumą ginkluoto konflikto atveju“, – Krašto apsaugos ministerijos pranešime cituojamas generolas.

„Geležinis vilkas 2017“ yra Baltijos šalyse ir Lenkijoje vykstančių „Kardo kirtis“ (angl. „Saber Strike“) pratybų dalis. Šias pratybas planuoja ir organizuoja JAV Sausumos pajėgų Europoje vadavietė. Šių metų pratybų pagrindinis dėmesys yra NATO priešakinių pajėgų batalionų treniravimas ir jų veiksmų suderinamumo su NATO sąjungininkais gerinimas. Tarptautinėms operacijoms vadovauti paskirtas Tarptautinio Šiaurės Rytų korpuso štabas Šcecine.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.06.06; 00:30