Važiuodamas traukiniu ilgiausiu Rusijos tiltu, prezidentas Vladimiras Putinas atidarė geležinkelio liniją į Juodosios jūros Krymo pusiasalį.
 
Valstybinė televizija pirmadienį per tiesioginę transliaciją pradžioje rodė, kaip V. Putinas stovi šalia traukinio mašinisto. „Pirmyn“, – tarė jis.
 
Vėliau prezidentas, traukiniui riedant 19 km ilgo tiltu, su darbininkais vagone gėrė kavą. Rusija, nepaisydama tarptautinių protestų, Ukrainai priklausantį Krymo pusiasalį aneksavo 2014-aisiais.
 
V. Putinas į traukinį įlipo Kerčėjė Kryme ir netrukus išlipo Rusijos Tumano pusiasalyje. „Tai didelis įvykis“, – sakė jis geležinkelio stotyje. Milijonai žmonių esą taip ateityje galės pasiekti Krymą.
 
Ginčytino tilto dalį, skirtą automobiliams, V. Putinas atidarė jau pernai. Po daugiau kaip ketverius metus trukusių bėgių tiesimo darbų dabar juo riedės ir traukiniai.
 
Ukraina, kuriai tarptautinės teisės požiūriu Krymas priklauso, taip pat ES ir JAV protestavo prieš tilto tiesimą. 19 km tiltas Kerčės sąsiauryje – tarp Juodosios ir Azovo jūrų – yra ilgiausias Rusijoje ir Europoje. Jo statybos kaštai siekė 228 mlrd. rublių (3,3 mlrd. eurų).
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.12.24; 02:00

« 1 2 »

Alytus man – tai Vidzgiris, ne mažiau brangus už Nemuną. Žinojau kiekvieną jo takelį, kurių tada, po karo, buvo daug. Po karo jį mes gerokai skriaudėme. Čia ganėsi dešimtys ožkų, karvių, iš Vidzgirio vasarą tėvo padirbtu vežimėliu, labai panašiu į tikrą vežimą, žiemai prisiveždavome malkų, neretai ir kokį ąžuokiuką nusikirsdami. Taip darė daugelis pamiškės gyventojų. Vidzgiryje uogaudavom, grybaudavom, žibutes ir konvalijas skynėm. Pastarųjų, kaip vaistažolių, į mokyklą turėdavo atnešti kiekvienas mokinys, kartais jas skindavo organizuotai į mišką atvestos kelios pradinukų klasės. Žinau tą iš savo patirties.

Iš Vidzgirio ąžuolų gilių virdavome labai skanią (ir sveiką!) kavą, jas labai mėgo mūsų kiaulės, kurios kriuksėdavo vos ne kiekvienoje pamiškės sodyboje. Vidzgirio medžių lapus rudenį naudojome vietoj šiaudų kaip kraiką karvėms, ožkoms, kiaulėms. Vidzgirio eglutes Kūčių dieną rėdydavome pačių pasigamintais popieriniais žaisliukais, pigiais saldainiais, obuoliukais… Vėliau, kai į Alytų atvažiuodavau kaip svečias, visa šeima eidavom pasivaikščioti, nusifotografuoti prie Linijos, prie Sustok – pasigrožėk, prie Urbono.

Continue reading „Mano Alytus ( 2 )“

Mano tėviškė – mėlyno Nemuno vingis. Taip teigia ir poetas kolaborantas Antanas Venclova, atkakliai siekęs, kad Lietuva prarastų nepriklausomybę, bet parašęs vieną įsimintiną  eilėraštį, kuriame savo tėviškę įkurdina mėlyno Nemuno vingyje. Tada, kai jis taip rašė, buvo priverstas meluoti. Jo tėviškė ne Nemuno vingis, jo tėviškė Trempiai, Liubavo valsčiuje. Jis pats prisidėjo prie to, kad Lietuvos ilgai negalėjome vadinti tėvyne – tik tėviške. Tame eilėraštyje jis apdainuoja tėvynę, ne tėviškę. Gal todėl kartais nepagalvoję painiojame sąvokas gimtinė, tėviškė, tėvynė.

Prieš pora metų lankiausi bendrinės lietuvių kalbos tėvo Jono Jablonskio tėviškėje, nors kelio rodyklė į ją bylojo – į gimtinę. Gimė Jonas Jablonskis Kubilėliuose, paskui tėvai persikėlė į Rygiškius. Ten jis augo, ten jo tėviškė, ne gimtinė.

Continue reading „Mano Alytus ( 1 )“