Mano Alytus ( 1 )


Print

Mano tėviškė – mėlyno Nemuno vingis. Taip teigia ir poetas kolaborantas Antanas Venclova, atkakliai siekęs, kad Lietuva prarastų nepriklausomybę, bet parašęs vieną įsimintiną  eilėraštį, kuriame savo tėviškę įkurdina mėlyno Nemuno vingyje. Tada, kai jis taip rašė, buvo priverstas meluoti. Jo tėviškė ne Nemuno vingis, jo tėviškė Trempiai, Liubavo valsčiuje. Jis pats prisidėjo prie to, kad Lietuvos ilgai negalėjome vadinti tėvyne – tik tėviške. Tame eilėraštyje jis apdainuoja tėvynę, ne tėviškę. Gal todėl kartais nepagalvoję painiojame sąvokas gimtinė, tėviškė, tėvynė.

Prieš pora metų lankiausi bendrinės lietuvių kalbos tėvo Jono Jablonskio tėviškėje, nors kelio rodyklė į ją bylojo – į gimtinę. Gimė Jonas Jablonskis Kubilėliuose, paskui tėvai persikėlė į Rygiškius. Ten jis augo, ten jo tėviškė, ne gimtinė.

Mano gimtinė ir tėviškė ta pati – mėlyno Nemuno vingis, Alytus. Nemunas ir Alytus – man beveik vienodai brangūs. “Kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka, ten mano tėvynė…”, – dainavo poetas Maironis. “Su Nemunu buvom senovėj, ir būsim, kol Nemunas bus”, – užtikrintai teigia kitas poetas, Paulius Širvys,  nuo Dusetų valsčiaus. Duok, Dieve, duok, Dieve, kad jo žodžiai niekada nepasentų, kad dėl trijų arba dviejų atominių nereikėtų bėgti nuo Nemuno, nuo Neries ir Šešupės. “Kur banguoja Nemunėlis, kur Šešupė miela plaukia, / Ten Lietuva mano brangi, ten širdis vis mane traukia”, – dainavo aušrininkas Ksaveras Sakalauskas Vanagėlis, gyvenęs ir Alytuje (tas namas yra išlikęs). “Op! Op! Kas ten? Nemunėli, ar tu mane šauki?”, – kito aušrininko – Andriaus Jono Višteliausko – daina.

Mano gimtinė ir tėviškė Alytus, kai iš jo išvykau prieš 55-erius metus, labai pasikeitė. Tik Nemunas, ačiū Dievui, vis dar toks pat. Nepatvenktas (buvo tokių savanaudiškų ketinimų), nesužalotas. Ateinu prie Nemuno ties Vidzgiriu, ties Kaniūkų tiltu, ties Antano Juozapavičiaus tiltu, ties Rumbonimis, kur palaidoti mano seneliai, ties Balbieriškiu, kur atsiveria reto grožio panorama. Nemunas toks, koks buvo mano vaikystės ir jaunystės metais, koks dainose apdainuotas – lėtėdamas ramiai srūva “į gražiausias pasauly marias”.

Prie Nemuno prabėgo mano vaikystė. Kasmet po kelis kartus žiemą vasarą ateinu pabandyti įbristi į tą pačią upę, nors ir žinau, kad tai neįmanoma; ateinu pasivyti toli nutekėjusį vandenį ir nesustabdomą, neužtvenkiamą laiką. Štai čia aš ties Vidzgiriu pirmą kartą perplaukiau Nemuną. Čia gaudžiau kilbukus, kurių Nemune tada nardė labai daug, iškart ant dviejų kabliukų užkibdavo. Čia, ties Radziūnais, ties Kaniūkais, daug kartų meškeriojau su Tėvu. Čia, ties Sudvajais, per Nemuną būdavo galima persikelti keltu. Ne kartą keltu kėliaus ir ties sugriautu Juozapavičiaus tiltu.

Žiemą, kai šiušėdami ledai dar judėdavo, bet jau būdavo uždengę visą vandens paviršių, nei keltu, nei valtele  nepersikelsi. Kartais tai trukdavo kelias dienas. Mano klasės draugai, Sudvajų kaimo gyventojai, dėl pateisinamos priežasties neateidavo į mokyklą. Žiemą, kai šaltis Nemuną sustatydavo, į mokyklą jie atšliuoždavo su slidėmis. Du kartus per metus – žiemos pradžioje ir pabaigoje – su Pirmuoju Alytumi susisiekti būdavo sudėtinga, o kartais net pavojinga, kai eiti ar važiuoti reikėdavo skeldėjančiu, aptirpusiu ledu. Gal todėl Pirmasis Alytus man mažiau pažįstamas. Gėda prisipažinti, bet jau studentas būdamas aš dar nežinojau, kad dešiniajame Nemuno krante ties piliakalniu į Nemuną įteka Alytupis. Nieko nežinojau apie Alyčio ir Mirgrausėlės meilę, apie jos ašaras, žuvus mylimajam, į Nemuną  ties piliakalniu srūvančias iki šiol. 

Buvo taip. Pirmoji žiemos egzaminų sesija Vilnaius universitete. Atsisėdusį atsakinėti kalbininkas profesorius Juozas Balčikonis pirmiausia paklausia: “Iš kur esi kilęs?” “Iš Alytaus”, – atsakau ir išsigąstu, nes šį žodį neteisingai sukirčiavau – jo pabaigą. Juk alytiškiai savo miestą paprastai kirčiuodavo ant “y” – Alytus! Bet profesorius neveja šalin už grubią klaidą. Ir tada aš supratau, kad sukirčiavau teisingai, ne taip, kaip alytiškiai dažnai kirčiuodavo. Gal ir dabar? “O kokios upės pro Alytų teka?”, – klausia profesorius. “Nemunas”. “O dar?” Aš sutrikęs, nes apie Alytupį tada nieko nežinojau. Net piliakalnio vietą Antrojo Alytaus gyventojai kartais nurodydavo neteisingai – štai ten, sakydavo, kur iš tiesų dunkso buvusio geležinkelio liekanos.

Malonu, kad piliakalnis dabar gražiai sutvarkytas, gerai matomas nuo kairiojo Nemuno kranto. O nuo piliakalnio viršūnės – visas Antrasis Alytus kaip ant delno. Maloniai nuteikia papėdėje medinės skupltūros istorinėmis, mitologinėmis temomis. Mano vaikystės Alytus šio istorinio akcento neturėjo, todėl apie savo miesto praeitį mažai težinojome.

Įspūdingas kai kuriose vietose Nemunas būna pavasarį, ledams pajudėjus. Eidavom pasižiūrėti, kaip didžiuliai ledo luitai lipa ant krūmų, akmenų ir medžių, garsiai skilinėja, o paskui saulėje tviska ir varva, pranašaudami pavasarį. Mačiau Nemuną ties Alytum 1957-ųjų pavasarį, kai Vilniuje Nėris buvo apsėmusi Arkikatedrą, o galingu Nemunu ties Alytumi tuo metu plaukė tvarteliai, mediniai tualetai. Važiavome potvynio pasižiūrėti ties Balbieriškiu, kai kelias Prienų,, ir nusprendė Kauno link buvo tik perplaukiamas.

Baidare Nemunu esu plaukęs nuo Mastų (Baltarusija) iki Balbieriškio. Kai kuriomis mažesnėmis atkarpomis – daug kartų, pavyzdžiui, iš Alytaus į Punią, į Balbieriškį. Vien tik tos Nemuno kilpos ko vertos! Kartą ties Nemunaičiu Nemuno vidury baidarėje nusprendėme papietauti. Irklai ilsėjosi ant baidarės bortų, judėjome tik tėkmės nešami. Buvo pasakiškai gražu ir gera.

Staiga žmona, sėdėjusi baidarės priekyje, suklykė. Tuo momentu ir aš pamačiau didelį žaltį, jau užšliaužusį ant baidarės priekio. Gerai, kad man pavyko jį iškart irklu nustumti atgal į vandenį. Plaukti žmona nemoka, o šliužų baisiausiai bijo: jeigu žaltį būtumėm įsileidę baidarėn, ji tikrai būtų šokusi vandenin. Smagus pasiplaukiojimas galėjo baigtis tragiškai. O įvyko paprastas sutapimas: žaltys plaukė per Nemuną, mes jam pastojome kelią, ramai plūduriuojančią baidarę jis palaikė rąstu, krantu, ir nusprendė pailsėti. Nublokštas į vandenį jis dar bandė mus pasivyti

Senokai atkreipiau dėmesį: nei vaikystėje, nei dabar iš alytiškių nesu girdėjęs, kad jie Nemuną vadintų tiesiog upe. Kai kur sakoma: “einam prie upės”, neminint jos vardo. Bet niekada nesakoma: “einam prie upės”, omenyje turint Nemuną. “Einam prie Nemuno” – tik šitaip. Nemunas yra daugiau negu upė, Nemunas yra Nemunas, prie kurio “buvom senovėj, ir būsim, kol Nemunas bus”.

Mano tėviškė – Nemuno vingis, kuriame – unikalusis Vidzgiris (ąžuolynas!), kurortas,  parkas. Retas miestas turi tokias gražias apylinkes, tiek daug žalumos ir vandens. Ne veltui Alytų norėta paversti kurortiniu miestu. Tačiau visai netoli – Druskininkai, Birštonas, todėl Alytus tapo pramonės (iki šiol neatsigaunančios) miestu. Bet Alytaus ir jo apylinkių gamtos ta pramonė beveik nepalietė, nukentėjo tik Nemunas, jo vandenys, ypač kai veikė Mėsos kombinatas.

Ta pramoninė miesto dalis, kaip ir naujamiestis, man beveik nepažįstami, nes, kol gyvenau Alytuje, ten, kur dabar gyvenamieji daugiabučiai, plytėjo laukai. Vienas su keturkoju Aru labai mėgau paklajoti žiemą vasarą. Dažnai slidinėdavau be lazdų, su medžiokliniu Tėvo šautuvu rankose. Vasarą be šautuvo gainiodavom kurapkas. Su gatvės draugais eidavom žirniauti, alytiškių daržuose išsiraudavom vieną kitą griežtį, kuriuos paskui sukrimsdavom pagelžkelėje. Dabar tose vietose namai, gatvės, prekybos centrai. Be vadovo čia aš orientuojuosi maždaug taip, kaip retai lankomame Vilniaus miesto rajone Fabijoniškėse.

Labai pasikeitė, labai pagražėjo mano gimtinė. Gyvenau prie geležinkelio. Dar prisimenu traukinį vokiečių okupacijos metais. Kai išgirsdavom tolimą ūktelėjimą, mes, vaikai, kas su metaliniu pinigėliu, kas su vinimi, mažu akmenuku bėgdavom prie bėgių, ant kurių tuos daiktelius padėdavom. Žinojom, kad pravažiuodamas traukinys juos sutraiškys, suplos. Taip ir atsitikdavo. Geležinkeliečiai draudė tokias mūsų išdaigas, bet visko sužiūrėti jie nepajėgė, o tėvai irgi ne viską gali.

Prisimenu vagonus, pilnus išsekusių belaisvių, prašančių vandens arba duonos. Ar tada jie žinojo, kad daugeliui jų mano gimtasis miestas – paskutinė stotis, kad amžiams jie liks miške prie Nemuno. Mes, net vaikai, žinojome tokį jų likimą, nes ne kartą girdėjome nuo Vidzgirio ataidintį automatų ar kulkosvaidžių tratėjimą. Kai Alytaus II-ojoje vidurinėje atlikau pedagoginę praktiką, savo auklėjamąją aštuntąją klasę vedžiau į Vidzgirį pagerbti genocido aukų atminimą. Toje klasėje mokėsi ir alytiškiams gerai žinomas Jurgis Kunčinas, kurio motina ir tėvas buvo mano mokytojai.

Po karo išardytas, sugriautas Alytaus geležinkelis buvo mūsų susibūrimų, žaidimų vieta. Čia kasėme bunkerius, ugnyje sprogdinome įvairius šaudmenis, spardėme brezentinį kamuolį, keikėmės ir kartais įžeidinėjome pro šalį einančias moteris, slaptai rūkėme; žiūrėdami į dangų, gainiojome debesėlius, primenančius neregėtus paukščius ir žvėris. Tada Suvalkų gatvėje vaikų buvo visokių: peštukų, keikūnų, smulkių vagišių, mamų lepūnėlių, dvejetukininkų ir penketukininkų, rusiukų ir net vokietukų, tiesa, vokiškai beveik nemokėjusių… Nemažai jų  jau nebėra.

Ši geležinkelio atkarpa buvo sovietų karių įvairių pratybų vieta. Visais metų laikais čia jie marširuodavo, surikiuoti klausydavo vadų nurodymų, o paskui, už gelžkelio parkritę į ankstyvo pavasario purvyną, šliauždavo arimu, keldavosi, begdavo ir vėl šliauždavo. Mačiau juos, purvinus iki ausų, žygiuojančius į kareivines. Kartais į mūsų pagelžkelę atriedėdavo net tankai, palikdami ryškius vikšrų pėdsakus. Kartais koks kareivėlis nuošalesnėje vietoje glebesčiuodavosi su beveik visuotinio alytiškių pasmerkimo nepaisančia panele, kuriai ir mes neigailėdavome riebių epitetų.

Visa tai matė ir tikriausiai prisimena čia dar iki šiol stebuklingai išlikusios eglės – daug kartų karpytos, trumpintos, kad būtų kuo tankesnės, kaip sniegatvorės. Nūnai jos aukštos ir dailios, išsigydžiusios karo ir mūsų, pokario vaikų, padarytas žaizdas. Gerai, kad alytiškai, šią geležinkelio atkarpą pavertę dailiu pėsčiųjų, dviračių taku, jas paliko kaip istorijos ir gamtos paminklus. Daugiau čia beveik nieko nėra iš mano vaikystės laikų, tik tos eglės, padedančios bent trumpam sustabdyti ir atgal atsukti prabėgusį laiką. Jas aš, kai tik atvažiuoju į Alytų, būtinai aplankau.

P.S. Šį tekstą iliustruoju naujausiomis ir prieš kelis dešimtmečius labai primityviomis  priemonėmis darytomis savo nuotraukomis.

(Bus daugiau)

2012.11.05


Prisijunkite prie diskusijos