Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Niekas negalėtų paneigti, kad prasidėjo ir tęsiasi Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos revoliuciniai pokyčiai įvaizdžio srityje, kai jau pradeda pasimiršti senojo raugo konservatorių arogancija, o į premjero postą nuo partijos siūloma labai charizmatiška asmenybė, t. y. žavinga ir, kaip atrodo, neabejotinai kompetentinga savo srityje moteris su taškuota suknele.

Kita vertus, tas nelemtas abejonės kirminas įsigraužia net ir į tokią sakralią sferą kaip užburiantis Ingridos Šimonytės žavesys ir blizgesys, kai imame ir paklausiame bent savęs – apie kokios kompetencijos sferą čia visų pirma kalbame, kokių dalykų specialistė ši naujai užgimusi  politikos žvaigždė pirmiausiai yra. Ar sakote, kad finansininkė, ekonomistė, viešojo sektoriaus tvarkymo specialistė?..

I.Šimonytė yra kaip reta verbalizuotas žmogus, oratorė pagal prigimtį, greitai mąstanti ir dar greičiau kalbanti politikė, neįveikiama jokiam oponentui priešininkė kalboje. Čia jos galia ir stiprybė. Tačiau net ir man, visų sričių diletantui, akivaizdu, kad anoji tikrai nėra tokia gili ekonomistė, kaip norėtųsi manyti, jeigu savo ruožtu yra pasiryžusi tvirtinti, kad ekonominis augimas savaime užtikrina didesnę gerovę visiems visuomenės sluoksniams pagal principą „kai visko yra daug, su kaupu arba net per daug, visiems visko pradeda užtekti“, tarsi ir čia galiotų skystųjų kūnų fizikoje išpažįstamas susisiekiančių indų dėsnis.  

Tikras ekonomistas neabejotinai pasakytų, kad tokia mintijimo seka yra pigi klastotė, kaip tiesa yra ir tai, kad ekonominis augimas, paliktas savieigai, tik dar labiau užaugina ir pagilina socialinę nelygybę. Kita vertus, I.Šimonytei išsprūdę žodžiai apie tai, kad neva sąlyginio skurdo nustatymo metodika yra grynasis populizmas, leidžia manyti, kad šios ekonomistės su taškuota suknele ekonominis išprusimas gali nuvesti labai toli nešvankumo linkme.

Kas be ko, I.Šimonytės ekonominis išprusimas yra nepalyginamas dalykas su buvusio policininko ekonomikos dalykų išmanymu, tačiau buvęs policininkas, tarkime, buvo atviras pasiklausti ir įsiklausyti į kompetentingų žmonių patarimus, kai savo ruožtu negali būti tikras dėl to, jog I.Šimonytės įsitikinimas savo kompetencijos pakankamumu neužkirs kelio girdėti kelias skirtingas nuomones.

Kadaise net ir Gitanas Nausėda, dirbdamas Vilniaus banko prezidento patarėju, bandė užburti žmonių vaizduotę, įtikinėdamas, kad visų pirma reikia išsikepti pyragą, ir tik po to neva būtų galima jį bandyti padalinti. Tačiau šiandien prezidentas G. Nausėda nusipelno pagarbos kaip žmogus sugebėjęs žengti tokį neįtikėtinai platų (septynmylį?) žingsnį  į priekį, kad net yra laikomas gerovės valstybės idėjos įgyvendinimo generatoriumi. Žinia, Naujosios koalicijos sutarties projekte užuominų apie gerovės valstybę nerasite nė su žiburiu (delfi.lt) https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/skelbiamas-visas-naujos-koalicijos-sutarties-projektas.d?id=85659643, kaip, tarkime, negali užsisėti ir pasidauginti gyvybės formos net užuomazginiu pavidalu, net kaip bakterijos plastmasės masyvo gelmėje. Ta proga dar pastebėsiu, kad iš esmės minėtos sutarties projektas (toliau – Projektas) yra akultūrinis, didele dalimi anticivilizacinis, visuomenės ir valstybės dehumanitarizacijos užmanymo projektas.

Ingrida Šimonytė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Tarsi ir nekelia didesnių abejonių Projekto bendrieji principai ir vertybinės deklaracijos, kur su užsidegimu kalbama apie  žmogaus teises ir orumą. Tačiau gali pasirodyti ir taip, kad čia su dideliu trenksmu veržiamasi pro atviras duris, jeigu išdrįsime pripažinti faktą, jog ir prie ankstesnės kadencijos valdžios nebuvo taip baisiai, kad žmogaus teisės būtų sumintos į purvą, o orumas – nuplėštas. Iš tiesų, nepalyginamai didesnius nuogąstavimus kelia būtent tai, jog jau anksčiau spaudoje išviešinti Laisvės partijos pasiūlymai koalicijos sutarčiai buvo perkelti į Projektą neadaptuotu, t. y. nepritaikytu prie civilizacijos standartų pavidalu. Tai anksčiau ar vėliau, tarkime, tokiam Projektui tapus vyriausybės veiklos programa, gali išprovokuoti didelius neramumus visuomenėje ar net kultūrinį sukilimą. Galima spėti ir dėl to, kad tokios pakraipos Projektas, tapęs vyriausybės veiklos gairėmis, pasitarnautų atoveiksmio jėgų atsigavimui, paskatintų po užstojusios pauzės patriotinių ar net nacionalistinių jėgų mobilizaciją.

Kalbant apie verslo sąlygų nenutrūkstamą gerinimą, Projekte skelbiama: „Įgyvendinsime verslo priežiūros institucijų reformą, mažinant biurokratiją ir perteklinį verslo reguliavimą, pertvarkydami prižiūrinčias institucijas, siekdami, kad jų tikslai būtų susiję su visuomenės gerove, o ne su biurokratizmo įtvirtinimu, o veikimo metodai paremti skaidrumu, nuspėjamumu, analize, bendradarbiavimu ir pasitikėjimu“. 

Ką reiškia įsipareigojimas sumažinti perteklinį verslo reguliavimą, gerai žinome iš andai Šimašiaus vadovaujamos Teisingumo ministerijos priimto nutarimo, jog aplinkosaugos inspektoriai gali apsilankyti įmonėje tik iš anksto, t. y prieš 3 ar 5 dienas perspėję įmonės vadovus apie planuojamą vizitą. Būtent šis nutarimas labiausiai tiesmuku pavidalu prisidėjo prie tokių monstrų kaip Grigeo atsiradimo, sukūrė apsaugos ratą teršiančio Lietuvos gamtą ir keliančio pavojų žmonių sveikatai verslo plėtotei. Todėl labai šventvagiškai toliau Projekte skamba žodžiai apie žaliąjį kursą.

Projekte skelbiama, jog rengiant vyriausybės programą suderintu būdu tarp koalicijos dalyvių bus įvertintos galimybės keisti įmonių pelno mokestį, atsisakant reinvestuoto pelno apmokestinimo. Tai neabejotinai Laisvės partijos pažadas tokios konfigūracijos verslui, kuris siekia išvengti pelno mokesčių. Tačiau štai mane dar labiau nei šis godumo mentalitetui draugiškas pažadas privertė sunerimti iš pirmo žvilgsnio nekalti Projekto žodžiai, kad „bus stiprinama profesinė savivalda, perduodant jai licencijavimo, atestavimo, kontrolės ir kvalifikacijos kėlimo funkcijas“. Tai neabejotinai žingsnis atgal, ne vienu atveju įteisinant lobizmo kriminalinius refleksus. Net nupurto, kai pabandau įsivaizduoti, jog vadinamieji Odontologų rūmai, visados mūru stojantys prieš apgautus, apvogtus ir apkvailintus klientus, netrukus atgaus licencijavimo ir atestavimo teisę, leidžiančią dar sėkmingiau pridengti šioje sferoje klestinčią sukčiavimo praktiką.

Batai. Slaptai.lt nuotr.

Laisvės partijos naujakalbėje skelbiama, kad mokyklose bus plėtojami IT sugebėjimai kaip trečioji kalba po anglų. Tačiau labai charakteringa, kad apie pirmąją, t. y. gimtąją kalbą, tautos istoriją ir tautinę kultūrą čia net neužsimenama. Kaip žinome, Laisvės partija į Švietimo ir mokslo ministro postą stumia buvusį rektorių, išgarsėjusį savo užmanymais sunaikinti lituanistinę dvasią VU. Išties, kaip atrodo bent man, vadinamoji Laisvės partija su laisve, švietimu ir kultūra turi bendro tik tiek, kiek antiutopijos „84-ieji“ Tiesos ministerija su tiesa. Jeigu man leisite kalbėti savo žodžiais, vadinamoji Laisvės partija yra užsimojęs suskaitmeninti stribų dvasią darinys, tai yra išmanioji stribų karta.

Galop, bala nematė tos Laisvės partijos nupušėlių, daug skaudžiau yra tai, kad iš anksčiau ne karto deklaruoto konservatorių triukšmingo patriotinio užsiangažavimo Projekte liko tik vos-ne-vos vienas apgailėtinas sakinys apie užduotį saugoti kultūrinį paveldą.

2020.11.06; 15:30

Kultūros ministerijoje apdovanoti Gražiausių lietuviškų įmonių pavadinimų konkurso nugalėtojai. Jau dvyliktą kartą organizuotu konkursu Valstybinė kalbos inspekcija siekia įprasminti Tarptautinės gimtosios kalbos dienos minėjimo tradiciją.
 
„Norėčiau mums visiems palinkėti ne tik puoselėti, bet ir mylėti gimtąją lietuvių kalbą. Galbūt didžiųjų kalbų įsigalėjimas kelia tam tikrų įtampų, bet manau, kad kartu suteikia galimybių labiau mylėti savo kalbą. Ir būtent tai rodo lietuvių verslininkai, kurie pavadina įmones gražiais lietuviškais pavadinimais“, – apdovanojimų renginyje sakė kultūros viceministrė Gintautė Žemaitytė.
 
Tarptautinės gimtosios kalbos dienos proga taip pat sveikino Valstybinės kalbos inspekcijos viršininkas Audrius Valotka.
 
2019 metų konkurso nugalėtojomis išrinkta 16 įmonių: „Aušra kelyje“, „Graži kaimynystė“, „Jaukus patarimas“, „Nepalik vieno“, „Popierinis kirtis“, „Svajojantis medis“, „Šaukšto kelionė“ iš Vilniaus, „Pašto balandis“ iš Vilniaus rajono, „Rimti dalykai“, „Sava sesė“ iš Kauno, „Basa žemė“ iš Jonavos, „Vilko daina“ iš Jonavos rajono, „Gero oro“ iš Palangos, „Labos nakties“ iš Alytaus, „Kvepia pasakom“ iš Šiaulių, „Kiemo vaikai“ iš Šiaulių rajono.
 
Apdovanotų įmonių veikla įvairi: švenčių organizavimas ir dekoravimas, transporto nuoma, prekyba ekologiškais produktais ir miegamojo tekstile, etninių grupių maisto gamyba ir prekyba, slauga namuose, sklypų tvarkymas, interjero kūrimas, gyvūnų priežiūra, pašto siuntų pristatymas, reklamos paslaugos, medžio dirbinių, popierinių pakuočių gamyba ir skrydžiai oro balionais.
 
Į Gražiausių lietuviškų įmonių pavadinimų apdovanojimą pretendavo įmonės, pernai įregistruotos Registrų centre. Tokių buvo 12 651. Buvo rinkti tik verslo įmonių pavadinimai, atsisakyta pavadinimų, sudarytų su dirbtiniais žodžiais, skaičiais, vietovardžiais ar asmenvardžiais. Tarp nugalėtojų nepateko ir tie, apie kurių veiklą nepavyko rasti jokios informacijos.
 
Savo nugalėtoją rinko ir naujienų portalo DELFI skaitytojai. Daugiausia balsų surinkusi įmonė „Rimti dalykai“ apdovanota specialiu šio portalo prizu.
 
Gražiausių lietuviškų įmonių pavadinimų konkursas rengiamas nuo 2009-ųjų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.02.22; 00:30

2016 m. lapkričio 14 d. Vilniaus universiteto bibliotekos Baltojoje salėje  buvo atidaryta paroda, skirta Vilniaus universiteto Baltistikos katedros prof. Alekso Girdenio 80-mečiui. Į parodos atidarymą susirinko Profesoriaus bendramoksliai, kolegos, mokiniai. Kai kurie pasidalino prisiminimais, kalbėjo apie jo gausius reikšmingus darbus, parašytas knygas, suguldytas parodos stenduose.

Ir aš ten buvau. Kam profesorius, kalbininkas, didis mokslininkas, o man Aleksas Girdenis dar ir kurso, kambario draugas, apie kurį iš studentiškų laikų galėčiau nemažai papasakoti. Tepasakysiu, kad jau tada pastebėjome nepaprastus Alekso gabumus, puikią atmintį. Pavyzdžiui, mokėjo žaisti šachmatais nežiūrėdamas į lentą. Kurį laiką mano akyse jis buvo daugiau literatas, poetas, nei būsimas didis kalbininkas. Ipolitas Ledas supeikė jo eilėraščius, ir nuo tada Aleksas visą save atidavė lietuvių kalbai.

Stengėsi būti dėmesio centre. Labai mėgo dainuoti. Kambaryje visu balsu dažnai užtraukdavom jo iš tėviškės atsivežtą „kudlotą“ ketureilį. Buvo staigaus būdo. Kartą vienas kitam ne juokais įsikibome į atlapus. Tą konfliktą Ipolitas Ledas man dažnai primindavo po daugelio metų. Penktame kurse išsiskyrėme kaip geriausi draugai. Didžiuojuosi, kad jaunystėje turėjau laimės gyventi šalia būsimo mokslininko, kurio 80-metis turėtų būti paminėtas ne siaurame jo mokinių, kolegų ratelyje, o didelėse salėse. Deja, lietuvių kalbai ir šiandien ne patys geriausi laikai, nors tikėjomės.

O, Girdeni, kalbamokslio mūsų slaunus Trubeckojau,

Kurs žemaitiškai moki prašnekint lietuvninkų tuntus,

Kurs esi mokinių neaprėpiamą bažmą priveisęs!

Tai sakyk, ar nesprogtų bet kas iš pavydo juodžiausio,

Tieka liaupsių Tavo asmeniui čiulbant išgirdęs?

Kad talentų skarbais tave laumės apsčiai apibarstė.

Eiliuoto Alberto Rosino sveikinimo draugui Aleksui Girdeniui ištraukėlė, paimta iš atsiminimų knygos „Lituanistai“.

Labai gražiai, šiltai, įdomiai tą popietę Vilniaus universiteto bibliotekos Baltojoje salėje apie Aleksą Girdenį kalbėjo ir jo kurso draugai, mokiniai, kolegos, kuriuos matote čia pateikiamose nuotraukose. Kai kurios primins Alekso Girdenio studentiškos jaunystės laikus.

Išsamiai apie Alekso Girdenio darbus –  prof. Birutės Jasiūnaitės ir prof. Bonifaco Stundžios straipsnis.

Vytautas Visockas

XXX

TARMĖSE – TIKROJI KALBOS GYVASTIS. PROFESORIUS ALEKSAS GIRDENIS (1936–2011)

Profesorius Aleksas Stanislovas Girdenis, gimė 1936 m. spalio 19 d. Telšių rajono Tryškių miestelyje. 1962 m. su pagyrimu baigė Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultetą ir pradėjo dirbti Lietuvių kalbos katedros dėstytoju. 1967 m. apgynė filologijos mokslų kandidato (dabar – daktaro) disertaciją „Mažeikių tarmės fonologinė sistema“ (mokslinis vadovas – prof. Jonas Kazlauskas). 1970 Aleksui Girdeniui suteiktas docento vardas, 1970–2005 jis redagavo mokslinio žurnalo „Kalbotyra“ sąsiuvinius, skirtus lietuvių kalbai (be to, 1987–2011 buvo „Baltisticos“ redaktorių kolegijos narys, nuo 2006 – redaktoriaus pavaduotojas).

1973–1996 ir 2001–2007 m. Girdenis vadovavo VU Eksperimentinės fonetikos laboratorijai, 1993–2001 – jo paties sukurtai Eksperimentinės, vėliau – Bendrosios kalbotyros katedrai. 1983 m. apginta filologijos mokslų daktaro (dabartinė habilituoto daktaro) disertacija „Teoriniai lietuvių fonologijos pagrindai“. 1986 m. Girdeniui suteiktas profesoriaus vardas. 1984–1989 jis buvo VU Filologijos fakulteto dekanas, 1991–1993 – Lietuvos mokslo tarybos narys, 1996–2006 – Lietuvių kalbos komisijos narys. 1996 m. gegužės mėnesį išrinktas Lietuvos Mokslų Akademijos nariu korespondentu, 1997 m. birželio mėnesį – nekonkursiniu Vilniaus universiteto profesoriumi.

Nuo 2001 iki 2007 m. Girdenis dirbo VU Baltistikos ir bendrosios kalbotyros (vėliau – Baltistikos) katedros profesoriumi; nuo 1992 m. profesoriavo ir Vilniaus pedagoginiame universitete, yra skaitęs speckursų Šiaulių universitete. Svarbiausi dėstomieji dalykai buvo: lietuvių dialektologija, bendrinės lietuvių kalbos fonetika, bendroji ir lietuvių kalbos fonologija, bendroji kalbotyra, šiuolaikinės kalbotyros kryptys ir metodai. Taip pat skaitė lietuvių kalbos istorinę gramatiką, baltų filologijos įvadą, baltų etnogenezės speckursą.

1980 m. kartu su bendraautoriais Aleksas Girdenis buvo apdovanotas respublikine premija už vadovėlius mokyklai, 1986 m. išrinktas Milano kalbotyros draugijos (Sodalizio Glottologico Milanese) nariu korespondentu. 1988 m. jam suteiktas nusipelniusio mokslo veikėjo vardas. 1996 m. tapo antruoju (po prof. Alberto Rosino) žymiojo lietuvių kalbininko Jono Kazlausko premijos laureatu. 1999 m. drauge su kitais įvertintas mokslo premija už „Dabartinės lietuvių kalbos gramatiką“ rusų, lietuvių ir anglų kalbomis. 2001 m. tapo Šiaulių universiteto garbės daktaru. 2008 m. už ilgamečius fonologijos, dialektologijos ir kalbos istorijos tyrimus jam paskirta Lietuvos Respublikos mokslo premija. Apdovanotas LDK Gedimino ordino karininko kryžiumi (2002).

Profesorius daug metų vadovavo studentų mokslo darbui, buvo disertantų mokslinis vadovas, konsultantas. Sėkmingai apgintos 37 jo vadovautos arba konsultuotos disertacijos, sukurta lietuvių ir latvių tarmių eksperimentinės fonetikos ir fonologijos tyrimų tradicija. 1962–1984 Girdenis vadovavo Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos moksliniam būreliui, 1979–1990 – iš jo išaugusiam Lietuvos jaunųjų kalbininkų seminarui. Profesorius garsėjo kaip puikus ir mėgstamas pedagogas, kuris mielai dalijosi su vyresniais ir jaunesniais kolegomis savo atradimais, hipotezėmis, gyvenimo patirtimi. Visus traukė jo filologinis išprusimas, kalbų mokėjimas, gyvas, natūralus bendravimas. Pabuvęs tarp jaunimo tarsi įgydavo antrą kvėpavimą, todėl nelengvai pakėlė išėjimą į emeritūrą. Tiesa, ryšių su studentais nenutraukė – iki paskutinių metų magistrantams ir doktorantams rudens semestre vedė dialektologijos ir kalbos istorijos seminarą.

Mokslo tiriamąjį darbą Girdenis pradėjo studijų metais (1959). Yra paskelbęs daugiau kaip 400 darbų įvairiais kalbos mokslo ir praktikos klausimais (kai kuriuos – Estijoje, Latvijoje, Rusijoje, Čekijoje, JAV). Su pranešimais dalyvavo daugelyje konferencijų – skyrium minėtini dešimt baltistų konferencijų ir tarptautinių kongresų Vilniuje ir Rygoje (1964–2005) bei XI tarptautinis fonetikos mokslų kongresas Taline (1987).

Prof. habil. dr. Aleksas Girdenis buvo puikus fonologas, lingvistinės statistikos specialistas, modernus dialektologas ir lietuvių bei kitų baltų kalbų istorijos tyrėjas. Skaitant jo gausius ir originalius darbus, aiškiai matyti orientacija į diachroniją. Sinchroniniai profesoriaus atradimai (tokie, kaip fonologiniai šalutiniai kirčiai tarmėse, atitrauktinio kirčio priegaidžių niuansai, antriniai priegaidžių tipai, susiję su pralietuvių akcentinėmis paradigmomis ir kt.) savaime veda į kalbos istorijai svarbias išvadas. Jis patikimai yra įrodęs vad. Pajūrio žemaičių skiriamosios ypatybės nefonetinę kilmę, atskleidęs neutralizacijos ir palatalizacijos poveikį vokalizmo raidai, pateikęs svarių fonologinių argumentų, kad bendrabaltiškoji balsių sistema buvusi keturkampė, naujai nušvietęs lietuvių kalbos priesagų kirčio genezę ir priegaidžių garsinių ypatybių raidą. Diachroninės išvados daromos net iš Girdenio pamėgtos lingvistinės statistikos duomenų, – pvz., apie kuršių ir žemaičių ribas pagrįstai mėginama spręsti iš šiaurės žemaičių balsinių fonemų dažnumo įvairiuose šios tarmės ploto taškuose; statistiniais duomenimis motyvuojamos ir tam tikros tarmių vokalizmo raidos ypatybės bei jų izofonos, vadinamuoju glotochronologijos metodu patvirtinamos svarbios baltų bei slavų divergencijos datos; naujai interpretuojama baltų tarminės diferenciacijos pradžia.

Prof. A. Girdenis – žymus moderniosios teorinės kalbotyros specialistas: čia jis tartum tęsia prof. J. Kazlausko pradėtą darbą, bet kartu yra labai originalus. Jis skiriasi nuo daugelio struktūralistų didesne pagarba tradicijai ir konkretiems kalbos faktams. Tai liudija ne tik jo publikacijos, bet ir didžiulis asmeniškai sukauptas iš magnetofono įrašų iššifruotų tarminių tekstų fondas. Jį sudaro per 400 valandų tarmių (daugiausia žemaičių) tekstų, įrištų į daugiau nei 40 rankraštinių tomų. Iš šio didžiulio aruodo išrinkta apie 50 tūkst. žodžių „Lietuvių kalbos žodynui“, publikuoti du tekstų rinkiniai su vertingais komentarais. Prieš pat mirtį baigta trečia knyga, kurią, profesoriaus beveik visiškai parengtą, vėliau išleido jo mokiniai. Tekstuose sistemingai žymimi svarbiausi frazės intonacijos bruožai, o išnašose sinchroniškai ir diachroniškai aiškinami visi ypatingesni tarmės reiškiniai.

Nemaža dalis Girdenio darbų grindžiami eksperimentiniais tyrimais. Jis nepaprastai mėgo eksperimentus ir jų duomenų statistinį apdorojimą, o ypač teorinį interpretavimą. Buvo įsitraukęs ir į kalbos garsų sintezavimą, iš natų rekonstravo Frydricho Kuršaičio priegaides. Geras tarmių ir matematinės statistikos metodų išmanymas padėjo Girdeniui įrodyti, kad Kristijono Donelaičio „Metų“ eilėdara yra savita toninio ir metrinio hegzametro sintezė. Tai leido nustatyti ir tikrąją poeto kūrinių santykinę chronologiją, atskleisti naujų jo kūrybinės laboratorijos aspektų.

Girdenis parengė du svarbiausius žemaičių raštijos paminklus – 1759 m. „Ziwatą“ ir jo indeksą (su bendraautoriais) ir XIX a. rankraštinį veikalą „Purpura“. Pastarajame leidinyje įdėta didelė šaltinio rengėjo studija, kurioje kruopščiai ištirta paminklo rašyba, fonetika ir iš dalies morfologija, įrodyta, kad abu paminklai parašyti ta pačia, tik skirtingo laikotarpio, kretingiškių tarme.

Mokslinių Girdenio interesų platumą ir kartu kryptingumą rodo jo nemažas įnašas į bendrinės kalbos teoriją, kalbos ir mokyklos praktiką (jis – vienas iš mokyklinių lietuvių kalbos vadovėlių autorių). Profesorius rašė ne tik mokslo žurnalams, bet ir enciklopedijoms, populiariai spaudai, nuolatos bendradarbiavo „Mūsų kalbos“ ir „Gimtosios kalbos“ žurnaluose. Jam rūpėjo ir kalbotyros problemos, ir bendrinės kalbos kodifikavimo teoriniai pagrindai, kasdienė norminamoji veikla, rašybos dalykai. Plačiajai visuomenei jis buvo gerai pažįstamas kaip „Mūsų kalbos“ televizijos laidų vedėjas ir nuolatinis dalyvis.

Pripažinimo yra susilaukę profesoriaus teorinės fonologijos darbai: didelę reikšmę turinčios monografijos „Fonologija“ (1981) ir „Teoriniai fonologijos pagrindai“ (1995; 2003), po autoriaus mirties išleisti rusų ir anglų kalbomis (2014), habilituoto daktaro disertacija „Теоретические основы литовской фонологии“ (1983), akademinių veikalų „Грамматика литовского языка“ (1985), „Dabartinės lietuvių kalbos gramatika“ (1994; 1996), „Lithuanian Grammar“ (1997) fonologijos ir morfonologijos skyriai.

Minėtini ir gausūs moksliniai straipsniai fonologijos klausimais. Rinktinės publikacijos sudėtos į svarų raštų tritomį „Kalbotyros darbai“ (2000–2001). Tie darbai ir mokslinė organizacinė Alekso Girdenio veikla padėjo pagrindus Lietuvos fonologijos mokyklai, kuriai jis išugdė didelį būrį jaunosios kartos kalbininkų ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje.

Prof. A. Girdenis, plačios erudicijos ir gyvos minties mokslininkas, ypač daug yra padaręs, kad lietuvių kalbotyros teoriniai pamatai prilygtų aukščiausiems pasaulio lingvistinės minties standartams. Profesorius praturtino mokslą ne tik vertingomis teorinėmis knygomis, gausiais straipsniais, poleminėmis recenzijomis, bet ir žemaičių raštijos paminklų leidimais ir tyrimais, nepamirštamais pranešimais ir diskusijomis konferencijose, įkvėptomis paskaitomis. Jo darbai reikšmingi ne tik lituanistikai bei baltistikai, bet ir indoeuropeistikos mokslui, taip pat bendrajai teorinei kalbotyrai.

Profesoriaus būta ne tik iškilaus mokslininko, bet ir išskirtinai plataus akiračio humanitaro, kūrėjo (yra rašęs ir vertęs poeziją), didžio žemaičio ir svarbiausio gimtosios tarmės tyrėjo, apkeliavusio kone visą žemaičių žemę.

Prof. Birutė Jasiūnaitė, Prof. Bonifacas Stundžia

VU Filologijos fakulteto Baltistikos katedra.

2016.11.16; 13:04

Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena. Trys didingos kolonos. Trys stulpai, į kuriuos remiasi visos tautos ir valstybės.

Daug turime švenčių, beveik visas vadiname gražiausiomis, prasmingiausiomis. Meldžiamės, sveikiname, daliname dovanas ir gėles, valgome ir geriame… O čia – tik diena. Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena.

Ką veiksime gegužės 7-ąją? Džiaugsimės, kad prieš šimtą dešimt metų atgavome spaudą, kad lietuvių kalba – jau valstybinė, kad, kaip niekada, išleidžiame daug knygų? Galima, žinoma, ir pasidžiaugti, ir švęsti, nors tai tik diena, kai turėtumėm labai rimtai pamąstyti apie spaudą, apie kalbą, apie knygą. 

Continue reading „Ką pasakytų profesorius Juozas Pikčilingis?“

Gerai prisimenu rugsėjo 27-osios dienos vakarą prieš 25-erius metus. Tada dirbau „Minties“ leidykloje. Diktorius Juozas Šalkauskas į kabinetą atnešė kvietimą, kuriame buvo prašoma atsilankyti  į pirmąją lietuvių kalbos šventę „Kaipgi tu gyvas likai, durtuvu persmeigtas žodi?“ Primygtinai paprašė dalyvauti. Šiek tiek nustebau dėl to primygtinumo. Ką tai galėtų reikšti?

Sėdžiu galiorkoj kažkokios įmonės salėj Žirmūnuose tarp senų pažįstamų, mokslo draugų, o toli scenoje graži moteris, pasipuošusi balta megzta kepuraite, vadovauja susirinkimui. Daug žymių kultūros, meno  žmonių. Poetas Justinas Marcinkevičius, kalbininkas Juozas Pikčilingis…

Ir staiga girdžiu savo pavardę. Nenorėjau patikėti, nes tada „Vagoje“ dirbo mano bendrapavardis. Gal jis kviečiamas, bet kad paminėjo Santaikos aštuonmetę mokyklą, kurioje tikrai šiek tiek dirbau. „Mokytojau, čia aš, Albina“, – sako ta graži jauna moteris, kai užlipu ant scenos. Ir tik tada aš kaip pro miglas prisiminiau pirmame suole sėdinčią mergaitę, skaitančią ištrauką iš V. Krėvės apsakymo „Antanuko rytas“. Susitikimas beveik po ketvirčio amžiaus!

Ir štai 2013 m. rugsėjo 27 d. mes vėl, po 25-erių metų, susitinkam. Jaukioje kavinėje „Albina“, bet jau kaip seni pažįstami. Dabar man būtų nelengva pasakyti, kiek panašių susitikimų įvyko nuo ano tolimo, viltingo rugsėjo iki šių dienų, kai jau beveik sudužo visos viltys.

Esu dėkingas savo mokinei, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos…vyriausiajai kalbos tvarkytojai Albinai Šiupienienei už tai, kad ji manęs niekada nepamiršo, kai, prof. Juozo Pikčilingio žodžiais tariant, pakilom ir ėjom „į žygį už gimtąją kalbą“. Dalyvavau keliose dešimtyse įvairiausių susitikimų, susirinkimų, ir ne tik Vilniuje. Vartau 2001 m. išleistą (ir Albinos padovanotą) gausiai iliustruotą knygą „Per žodžio gyvastį ir dvasią“, kur surašyti keliolikos metų darbai darbeliai ginant lietuvių kalbą, kai „Tauta pakilo naujai būčiai“ (vėl prof. J.Pikčilingio žodžiai).

„Savitas tautystės metraštis, skirtas šviesaus atminimo lietuvių kalbos stilistikos pradininkui, vienam Gimtojo žodžio bičiulių Aidijos įkūrėjų, pirmiausia yra apie Jį, prof. Juozą Pikčilingį. Apie Kalbos tėvą Joną Jablonskį, Mokytoją ir žodynininką Juozapą Balčikonį, kuriuos profesorius labai brangino ir nuolat citavo. Apie kitus – gyvus ir mirusius: kalbininkus ir poetus, rašytojus ir žurnalistus, kunigus, politikus ir prezidentus, kurie gynė ir puoselėjo lietuvių kalbą ir būdą. Apie patriotus, vilniečių sueigų dalyvius ir visus aukštaičius, dzūkus, sūduvius ir žemaičius, kurie į Nepriklausomybę ėjo gražiai pasidainuodami, įsiklausydami, pasibardami, bet IŠVIEN. Apie Aidijos bičiulius, su kuriais Profesorius drauge nerimo…“ – knygos pratarmėje rašo jos sudarytoja Albina Šiupienienė.

Esu buvęs knygų leidėjas, todėl žinau, kaip sunku sudaryti ir išleisti tokią sudėtingą knygą. Bet aš nežinau, tik bandau įsivaizduoti, kaip sunku sukviesti dešimtis, kartais net šimtus žmonių į kalbos šventę, pavyzdžiui, Sintautuose, Vilniaus Neringos arba štai Albinos kavinėje, kad tas renginys būtų ne tik smagus, bet ir prasmingas. Albina Šiupienienė ir žino, ir moka. Ji man bent du kartus yra sakiusi: viskas – dabar jau paskutinis mano  renginys. Labai norėčiau, kad ji šio žodžio neištesėtų.

Reikėtų išleisti antrą knygos „Per žodžio gyvastį ir dvasią“ dalį – apie laikotarpį nuo 2001-ųjų iki šių dienų, kurioje atsispindėtų, nepaisant, deja, nuolat blogėjančios lietuvių kalbos padėties, gimtosios kalbos mylėtojų veikla. Ši dalis, be abejo, būtų žymiai skaudesnė, nes tada, prieš 25-erius metus, mes negalėjome įsivaizduoti, kad laisvoje Lietuvoje mūsų gimtoji kalba bus taip sparčiai išstumiama iš viešojo gyvenimo. Minėtoje knygoje yra citata: „Atimk iš tautos viską, – sako didis rusų pedagogas ir mintytojas Konstantinas Ušinskis, – ji gali viską atgauti, bet atimk kalbą, ir tauta daugiau niekados jos nesusikurs. Net naują tėvynę gali susikurti, bet kalbos – niekuomet. Mirė kalba tautos lūpose – mirė tauta“.

Dabar mums įrodinėjama, kad tauta gali gyvuoti  ir be lietuvių kalbos, ir net ne Lietuvoje. Kai lietuvių kalba buvo paskelbta valstybine, pagalvojau: dabar tai jau mes amžini. Pasirodo – nė velnio!Maždaug taip viename renginyje Rašytojų sąjungos klube yra pasakęs poetas Justinas Marcinkevičius – vienas iš atkakliausių lietuvių kalbos gynėjų. Laisvoje Lietuvoje lietuvių kalbą ginti gal net sunkiau nei tada, kai ją smaugė rusai, lenkai… Dar nemokam priešintis globalizmui, kai niekas mūsų tarsi ir nesmaugia.  Nepaisant to,  lietuvių kalbos vis mažiau gatvėse, mokyklose, universitetuose… Ir nieko negalime (ar nenorime?) padaryti.

———————————————-

Taigi, rugsėjo 27 d. įvyko Vilniaus tarmių sąlėkis „Gimtųjų žodžių apkabintas, aš gyvas kalboje“. Ir aš ten buvau, turiu to renginio scenarijų, todėl jo ištraukas čia ir pateiksiu. Svarbiausios akimirkos – Alfredo Girdziušo nuotraukose.

Lygiai prieš dvidešimt penkerius metus rugsėjo 27-ąją – su dideliu užsidegimu talkinant šviesaus atminimo profesoriui Juozui Pikčilingiui – Vilniuje buvo surengta pirmoji lietuvių kalbos šventė, pavadinta pagal Justiną Marcinkevičių – „Kaipgi tu gyvas likai, durtuvu persmeigtas žodi?“

It Maironis, šaukęs lietuvį mylėti brangią žemę, jos kalbą ir senovės būdą, tądien Justinas Marcinkevičius, amžinai dainavęs Lietuvą – ašarą Dievo aky – nuoširdžiai linkėjo: „Tegu meilė kalbai švente nesibaigia“, o paskui… iš aukštų tribūnų tarytumei įspėjo: „Nepriklausomybės keliu Tauta ir Kalba turi eiti drauge.“

Beje, prieš gerą dešimtmetį gryną teisybę yra pasakiusi Poeto žmona Genovaitė: Lietuvybę išlaikys ne valdžia, ne gražūs ponai, o kita Tėvynės žmonių dalis. Taigi, kita žmonių dalis, atėjusi iš Dzūkų pirkios, Aukštaičių gryčios, Suvalkiečių stubos ar Žemaičių trobos, ir yra ta tautos šviesuomenė, šį vakarą sugrįžusi byloti –  „Gimtųjų žodžių apkabintas, aš gyvas kalboje“, – kalbėjo Albina Šiupienienė.

Be galo džiugu Tarmių sąlėkyje matyti senus pažįstamus ir malonu  išvysti naujus veidus, tačiau liūdna neregėti daugelio – jau amžinąjį atilsį – mūsų žygio „Už Lietuvą per žodžio gyvastį ir dvasią“ šviesuolių.

Šiandien Antakalnyje prie Tautos dainiaus Justino Marcinkevičiaus kapo supleveno trispalvė ugnelė, nuvilnijo poeto Jono Šėlos „Rauda“. Ten buvo sukalbėtas poterėlis, sugiedota Maironio „Lietuva brangi“ ir kartu buvo nusilenkta visiems namolio išėjusiems poetams, kalbininkams, mokytojams, dainininkams, kunigams, fotografams ir kitiems bičiuliams.

Skauda širdis, kad, Europos užburta, mąžta Lietuva: nyksta tautystė ir menksta jos ramstis – lietuviškas žodis, dažnam šių dienų verslo vystytojui tapęs rakštimi.

Pamažu gęsta patriotinės dainos, ugdančios savigarbą, pasididžiavimą savo kalba ir tauta, – kalbėjo Albinas Vaičiūnas.

Netrukus sukaks 25-eri metai, kai lietuvių kalbai grąžintas valstybinės kalbos statusas, kai atkurta Lietuvių kalbos draugija ir kai žurnalas „Mūsų kalba“ tapo „Gimtąja kalba“. Tada prie darbo stojo garbingas Žmogus… Tai dr. Aldonas Pupkis – Lietuvių kalbos draugijos garbės pirmininkas, ilgametis Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Valstybinės kalbos reikalų visuomeninės komisijos narys. Jam atkurtos Lietuvių kalbos draugijos 25-mečio proga Vilniaus mero Artūro Zuoko padėka.

Ilgam išliko atminty daktaro Aldono Pupkio lyriška prakalba – „Lenkiuosi Motinai“. Savo Motinai. Iš Kazlų Rūdos, kur visai neseniai – Savivaldybės tarybos sprendimu – Aldonui Juozapui Pupkiui buvo suteiktas Garbės piliečio vardas – už Kazlų Rūdos krašto garsinimą Lietuvoje bei už nuopelnus saugojant ir puoselėjant lietuvių kalbą, – sakė Albina Šiupienienė.

Gerbiamasis Pranai Kniūkšta,nuoširdžiai sveikinu Jus garbingo 80 metų jubiliejaus proga.

Visą savo gyvenimą paskyrėte kalbai – mus visus vienijančiai gijai, kurią audėte neskaičiuodamasvalandų, nesivaikydamas įvertinimų. Audėte kruopščiai, atsakingai, suvokdamas savo darbo prasmę ir reikšmę Lietuvai, jos kultūrai ir istorijai. Jos dabarčiai ir ateičiai. Esate žmogus, saugantis šią giją, nepailstantis jos kurti toliau. Jubiliejaus proga linkiu Jums stiprybės ir geros nuotaikos, kuria dalytumėtės su savo artimaisiais!

Dalia Grybauskaitė- Lietuvos Respublikos Prezidentė

Šį tekstą perskaitė Valstybinės kalbos inspekcijos viršininkas Donatas Smalinskas. Jubiliatas buvo apjuostas Aldonos Mickuvienės išausta tautinių raštų juosta,  jam įteiktas medalis.

Lietuvos Respublikos Seimo pirmininko žemaičio Vydo Gedvilo perduotą atminą įteikė ir sveikinimą dviem kalbomis perskaitė buvęs Seimo narys žemaitis Gintaras Songaila:

Didžiai gerbiamas dr. Pranai Kniūkšta! Aštuoniasdešimt metų – gražaus gyvenimo sukaktis, į kurią prasmingai sudėta kalbinė Jūsų išmintis: administracinė, kanceliarinė, viešosios kalbos vartosena… – apie tai byloja knygos, vadovėliai ir žiniasklaida visokia. Lietuvių kalbos komisijos sekretorius, narys, redaktorius… –Tautos sueigose visad laukiamas kaip garsus oratorius! Tad ar bereikia klausti – Ta kon tu mon saka?.. Sveikindami garbinga jubiliejaus pruoga, linkiedami geruos sveikatas  i da daug daug poikių metų, diekavuodami nuoram pasakyti:Tamsta su sava darbas – Onžouls Žemaitėjis – mūsa žemis syla!

Vydas Gedvilas- Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas

Daktarą Praną Kniukštą  telegrama dusetiškių tarme pasveikino Valstybinės lietuvių kalbos komisijos narė daktarė Rasuolė Vladarskienė, Vilniaus meras Artūras Zuokas jam atsiuntė padėką už prasmingą ir gražią veiklą puoselėjant lietuvių kalbą , jį sveikino Vilniaus sąjūdžio tarybos nariai  ir jos pirmininkas žemaitis Leonas Kerosierius, Lietuvai pagražinti draugijos pirmininkas Juozas Dingelis…

Daktarui Pranui Kniūkštai visų pirma dėkoju už begalinį sielvartą ir kasdienį rūpestį dėl nulietuvinto Vilniaus.  Dėkui už tvirtą būdą iš prigimties ir žemaitiško žodžio raišką! Dėkui, kad dvidešimt metų buvote greta – niekada neišdavėt, neišjuokėt ir nuo pikta gynėte mane, – sakė Albina Šiupienienė.

Tai tik svarbiausi sveikinimai; pasveikinti ir apdovanoti buvo vos ne visi renginio dalyviai. Bene trylika gimtojo žodžio puoselėtojų namo parsinešė po Angelą. Jis įteiktas ir poeto Justino Marcinkevičiaus žmonai žemaitei Genovaitei Marcinkevičienei.

Buvo daug dainų ir tarmiškų kalbų. Dainavo profesionalas dainininkas Vytautas Babravičius. Kompozitorius Lionginas Abarius padainavo savo ir poeto Pauliaus Širvio meilės dainą, skirtą moteriai, kurią jie abu buvo įsimylėję. Kaip tikras solistas dzūkišką dainą dzūkiškai traukė Juozas Dingelis, apie žirgelį padainavo Žalgirio dieną gimęs Albinas Vaičiūnas, o savo kūrybos eilėraštį perskaitė poetė Dalia Tarailienė.

Visko nesurašysi. Prašau atleisti. Bet negaliu nepaminėti, kad gausiausiai apdovanotasis daktaras Pranas Kniūkšta vakaro pabaigoje pavirto žemaičiu Onte:

Vadėnous aš Vaškīs Ontė –

Prīšakie ba vėina dontė.

Matuot patis, kuoks aš vaikis,

Tuokiū retā pasėtaikīs:

Platiū petiū, aukšta stuota,

Čioprīnelė garbanuota…

Vuonės, Barbės ė Petruonės

Kiaurā loptėis lioub diel monės.

Babkuoms šierė, vīnās gėrdė,

Ne vėina atvierė šėrdi.

Aš – nie krust, a nie ėš vėitas…

Sakė – eso būda kėita.

Tēp ė būtiuo omžio bėngės,

Meilės bortu gal ėšvėngės,

Jego ne ta auksaplaukė,

Kor gīvenėma sojaukė.

Anuos akis kap perkūnā

Trėnkė mona vėsa kūna:

Žondā bala, ausis kaita,

Junto – vėsa dūšė raituos…

Junto – nabier Vaškė Ontės,

Belėikt paėiškuotėis pontė,

Ožsėnertė sau ont kakla

Ėr ožbėngtė meilė akla.

„Dorni, dorni, – viel galvuojo, –

Spiesi dar ožverstė kuojės.

Prabavuok sosėpažintė,

Prisėglaustė, apkabintė…“

Prabavuojau. Atsėkondau –

Ožveliejė mon par spronda.

Mažėlėkė, vuo kad diejė –

Gera posdėini goliejau.

Puo tuo bova baisi gieda,

No, bet anuos naregietė.

Aš, bruolelē, nabgaliejau

Tēp jau dėdėlē mīliejau.

Anuos amats – dontis trauktė.

Nier kuo, mėslėjo, balauktė.

Nuejau, aprėšėis žonda,

Sosėgiedės, nusėgondės…

– Pavardė?

– Aš – Vaškīs Ontė,

Atejau ėštrauktė dontė…

Gelžėis krasie pasvadėna,

Mona galva atkragėna…

I anuos akis veiziejau –

Daugiau nieka nabnuoriejau.

– Kurioj vietoj jaučiat skausmą?

– Vėsor, daktarė brongiausė.

– Kurį trauksim? – viel paklausė.

– Tou, kor prīšakie, pėrmiausē.

No ėr traukė, no ėr ruovė,

Aš kap veršis pjaunams bliuoviau.

Nuoro anon viel regietė –

Ontra donti rēks pridietė…

Grētā borna Vaškė Ontės

Par ton meilė lėks badontė.

Pjaun ba peilė, dor ba īlas,

Šėrdės kraujēs apsėpīlė.

Vaikē, mergės, ratavuokėt,

Kon darītė – sogalvuokėt.

(Kazragis Algėrds, Pjaun ba peiė, dor ba ilas…)

Alfredo Girdziušo nuotr.

2013.10.03

1990 me­tais aš kaip ir čia esan­tys Ko­vo 11-osios sig­na­ta­rai, Lais­vės gy­nė­jai, kaip ir dau­ge­lis Lie­tu­vos žmo­nių ži­no­jau at­sa­ky­mus į dau­gy­bę klau­si­mų. Ko­dėl mes esa­me Lie­tu­va? Ko­dėl mes no­ri­me bū­ti lais­vi? Ko­dėl ga­li­me ati­duo­ti vis­ką, kad bū­tu­me to­kie?

Šian­dien aš no­riu jū­sų vi­sų pa­klaus­ti, kiek kai­nuo­ja Lie­tu­va? Ar esan­tys šio­je sa­lė­je ga­li at­sa­ky­ti į to­kį, at­ro­dy­tų, vi­siš­kai pa­pras­tą klau­si­mą? Kiek kai­nuo­ja Lie­tu­va? Ar ga­li bet ku­ris Lie­tu­vos žmo­gus šian­dien at­sa­ky­ti į šį klau­si­mą: kiek kai­nuo­ja Lie­tu­va? Ar kas nors ži­no, kaip rei­kė­tų ver­tin­ti, įver­tin­ti? Ką skai­čiuo­tu­me? Že­mę? Upes? Eže­rus? Miš­kus? Vi­sų mū­sų dar­bą? Kiek vi­sa tai ga­lė­tų kai­nuo­ti? Tūks­tan­tį? Mi­li­jo­ną? Mi­li­jar­dą? Gal de­šimt mi­li­jar­dų? O kiek kai­nuo­tu­me mes pa­tys? Dar de­šimt mi­li­jar­dų? Dvi­de­šimt? Tris­de­šimt?

O ko­dėl ap­skri­tai už mus bū­tų ver­ta mo­kė­ti? Kad esa­me gra­žūs? Iš­si­la­vi­nę? Ge­ri? Tei­sin­gi? Są­ži­nin­gi?

Continue reading „Prisiminkime: tauta prasideda nuo žodžio“

steponavicius_gintaras

Dėl lietuvių kalbos statuso

Keistai sudvejinta šių metų rugsėjo pirmoji (trečioji) buvo tarsi pranašas tos sumaišties, kuri netikėtai užgriuvo Lietuvos mokyklas vos tik nusiteikus kibti į mokslus.

Sumaištį sukėlė Švietimo ir mokslo ministro Gintaro Steponavičiaus rugpjūčio 31 d. pasirašytas, o nuo rugsėjo 7 d., paskelbus „Valstybės žiniose”, įsigaliojęs įsakymas Nr. V-1292 dėl geriausiai vidurinio ugdymo programą baigusiųjų eilės sudarymo 2014 metais tvarkos, kuri bus taikoma stojant į aukštąsias mokyklas.

Continue reading „Atviras laiškas Švietimo ir mokslo ministrui Gintarui Steponavičiui“

jakaitiene_1

MŪSŲ KALBOS IR TAUTOS DVASIOS SVEIKATA

Kas dabartinėje mūsų visuomenėje lieka dar? Lieka šviesiausia mūsų jaunimo dalis, tie studentai ir moksleiviai, kurie motyvuotai mokosi, kurie nenumeta į pašalį knygos, kurie, nors ir žvalgosi po pasaulį, savo gyvenimą ir darbus pasiryžę skirti Lietuvai.

Jie (sakykime, tai mūsų skautija, tai smalsūs mūsų dvidešimtmečiai ar kiek vyresni, tai tie, kurie vyksta į Sibiro platybes ieškoti tremtinių kapaviečių, tie, kuriuos jaudina ne tik mūsų tautos praeitis ar tradicijos, bet kurie bando suprasti, kuo šiandien ir ateityje kiekviena tauta gal būti įdomi pasauliui) ir yra dvasinės kultūros ugdymui palankiausia dirva. Mūsų kalbos puoselėtojai privalo jų nepražiopsoti! Meilės Lietuvai, pagarbos gimtajai kalbai visus juos reikia mokyti iš mažens.

Noriu priminti dar porą mūsų visuomenei būdingų požymių, kurių neturėtų išleisti iš akių ir lietuvių kalbos politikos kūrėjai, ir visi kultūros žmonės. Jau aišku, kad šiandien Lietuvoje nėra tokio kalbos autoriteto, koks XX amžiaus pradžioje buvo Jonas Jablonskis ar dar vienas kitas kalbos mokytojas, o ir, apskritai, į bet kokius autoritetus dabar žvelgiama įtariai ir be atodairos jiems nepaklūstama.

Continue reading „Baimės ir viltys (4)“

jakaitiene_1

MŪSŲ KALBOS IR TAUTOS DVASIOS SVEIKATA

Tai ką dabar daryti – dėl tokios kalbos būklės tik liūdėti, piktintis tais kretinais, mažakraujais ar imunitetą praradusiais? O gal vis dėlto mąstyti ir imtis žygių gelbėti ir kalbą, ir mūsų tautos dvasią – suvargintą, nuskurdintą, modernaus triukšmo niokojamą?

Mąstau apie tai ir aš, ir daugelis kitų kalbos darbininkų, ir tiesiogiai su kalbos reikalais nesusijusių žmonių. Tuos pamąstymus kartais paskelbia spauda, vieną kitą mintį galima išgirsti ir televizijos ar radijo laidose. Juk Lietuvoje dar yra žmonių, kurie moka, gerbia ir puoselėja savo tėvų kalbą, supranta, kad tik ji išsaugo kultūros tradiciją net ir didžiausių lūžių akivaizdoje.

Betgi jokia paslaptis, kad kultūros saugotojams ir kūrėjams visais laikais buvo ir tebėra sunku brautis per gyvenimą. Mat jiems paprastai trūksta įžūlumo (o jis šiandien įgyja vis daugiau teisių) ir bet kokia prievarta jiems tiesiog atgrasi. Tokie žmonės dažnai visiškai nesivaržant nustumiami iš kelio, iš jų nevengiama pasišaipyti, nesibodima pajuokti.

Continue reading „Baimės ir viltys (3)“

jakaitiene_1

MŪSŲ KALBOS IR TAUTOS DVASIOS SVEIKATA

Kita šią ligą labai skatinanti priežastis – pragaištinga kompiuterių ir mobiliųjų telefonų įtaka mūsų vaikams ir jaunimui.

Tikrai nenoriu sumenkinti šių technikos stebuklų vertės, jie iš tiesų sukūrė puikią prieigą prie pasaulinių informacijos, meno, kultūros šaltinių, palengvino asmeninę ir tarptautinę komunikaciją.

Tačiau vien žiūrėdami filmukus internete, gebėdami rašyti tik trumpąsias žinutes mobiliuoju telefonu, jauni žmonės tiesiog atpranta kalbėti, ima atsainiai žiūrėti į galimybę tiksliai ir vaizdingai reikšti mintis gimtąja, pagaliau ir kokia kita jų mokama kalba. Jie neskaito knygų, neberašo rišlių laiškų, tik skubriai spaudo klavišus, vos spėja pamatyti lekiančius vaizdus, net nesistengdami jų suvokti.

Kad bent ką pamatę bandytų atpasakoti! Jie apskritai aptingsta mąstyti, nes juk mąstymas reikalauja pastangų. Kai kartais žvilgteliu į straipsnių ar įvykių komentarus internete, apima baisi neviltis. Apie rašančiųjų mąstymo kultūrą, kalbos rišlumą, stilingumą ir net elementarų raštingumą galima tik pasapnuoti. 

Continue reading „Baimės ir viltys (2)“

jakaitiene_1

MŪSŲ KALBOS IR TAUTOS DVASIOS SVEIKATA

Vilniaus universiteto leidykla serijoje “Mintis ir atmintis” neseniai išleido kalbininkės Evaldos Strazdaitės-Jakaitienės (habil. dr., profesorė emeritė) atsiminimų knygą “Gyvenau… Ir dar noriu”.

Evalda Strazdaitė – “iš Strazdų kaimo, jaukiai rymančio senų galingų medžių paunksmėje ten, kur susilieja Baluošo ežero ir Būkos upelio vandenys”, – rašo profesorė. Taigi iš ypatingo Rytų Aukštaitijos kaimo, kurio gyventojai daug dešimtmečių buvo beveik vien Strazdai, iš nuostabaus Lietuvos ežerų krašto.

Ji taip pat ir iš šimtmečio kurso. “Šimtmečio kursu lituanistus, studijavusius Vilniaus universitete 1957-1962 metais, yra pavadinęs profesorius Juozas Pikčilingis… Tokį iškilų vertinimą patvirtina jau vien tai, kad dvylika šio kurso absolventų vėliau dėstė aukštosiose mokyklose, dešimt iš jų apsigynė mokslines disertacijas, net šeši tapo profesoriais. O kur dar rašytojai, leidyklų direktoriai, žurnalistai, teatro aktoriai ir režisieriai, šalyje išgarsėję mokytojai. Net Lietuvos Atkuriamojo Seimo signataras jame mokėsi”, – tai dar viena citata iš prof. E. Jakaitienės knygos, kurioje, be kita ko, ji pasakoja apie iškiliausius savo kurso draugus kalbininkus Aleksą Girdenį, Albertą Rosiną, Aldoną Pupkį ir kt., apie jiems dėsčiusius mokslininkus kalbininkus Joną Kazlauską, Juozą Pikčilingį, Vytautą Mažiulį, Joną Balkevičių, Adelę Laigonaitę, Vincą Urbutį ir kt., su kuriais jai Vilniaus universitete teko bendrauti ir dirbti.

Continue reading „Baimės ir viltys ( 1 )“

labutis

Savo nuomonę dėl kalbos normų kriterijų, ko nors taisymo, ypač dėl atskirų kalbos faktų normiškumo, gali turėti kiekvienas jos vartotojas. Tačiau nuomonė nuomonei nelygu. Vertingesnė argmentuota nuomonė, o ne emocijų protrūkiai.

Jau ima pasigirsti balsų, kad iš viso reikia liautis lietuvių kalbą norminti, ją prižiūrėti. Ypač kelia nerimą skelbiamos mintys apie pačios lietuvių kalbos neįgalumą, skurdumą, negebėjimą derintis prie globalizacijos, naujų technologijų ir kitų staigių šių dienų gyvenimo pokyčių. Deja, tokių lietuvių kalbos menkintojų chore jau girdisi savo nihilistinį požiūrį  deklaruojančių vadinamųjų moderniųjų intelektualų balsų. Jiems toną duoda keletas kalbininkų.

Continue reading „Modernieji intelektualai atsuka nugarą lietuvių kalbai ir tyčiojasi iš kalbininkų“

poskoniu

Sausio 18 dieną švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius lankėsi Šalčininkų rajono lietuviškose ir lenkiškose mokyklose, susitiko su rajono vadovais.

Buvo kalbama apie pasirengimą planuojamam įvesti lietuvių kalbos brandos egzaminui vietoj buvusių lietuvių valstybinės ir lietuvių gimtosios kalbos egzaminų. Taip pat buvo aptartos klasių komplektavimo galimybės tautinių mažumų mokyklose bei kiti opūs klausimai.    

Šalčininkų rajono savivaldybės salėje vykusio pasitarimo su rajono švietimo įstaigų vadovais metu grupė Šalčininkų rajono švietimo įstaigų dirbančių valstybine kalba darbuotojų ministrui G.Steponavičiui įteikė kreipimąsi „Dėl švietimo Šalčininkų rajone“. 

Continue reading „Pagalbos šauksmas iš lenkų diskriminuojamo Šalčininkų rajono“