Detektyvas. Kada nušausite Kaukazo blondiną. Autorius – Gintaras Visockas
Šiandien iš spaustuvės parsivežiau naują knygutę – „Kada nušausite Kaukazo blondiną“.
Tai – grožinio pobūdžio tekstas, kuriame viskas išgalvota nuo pradžių iki pabaigos, nuo viršaus – iki apačios. Aprašomi įvykiai bei veikėjai tėra autoriaus išmonė. Jei skaitytojams kils įtarimų, jog mato panašumų su realiais įvykiais, nutikusiais apie 1994 – 2022 metus, – jie bus neteisūs. Tai – ne autobiografinio pobūdžio knyga. Tai – trumputis detektyvas. O nuotykiniame detektyve žvalgybiniais klausimais – gausu išmonės, fantazijos, skolinių iš enciklopedinių knygų apie žvalgybas bei filmų apie džeimsus bondus.
Tai – bandymas sukurti detektyvą, kuriame žurnalistika persipynusi su slaptųjų tarnybų temomis. Pasitelkęs fantaziją, aprašiau keletą iš piršto laužtų nuotykių, kuriuos patyrė išgalvotas vaikinas, pramintas Kaukazo blondinu. Tik tiek.
Knyga turi 120 puslapių. Iliustruota spalvotomis fotografijomis. Kieti viršeliai. Tiražas – 150 egzempliorių. Spausdino spaustuvė „Standart impressa“.
Anuomet, kai svajojau tapti rašytoju. Slaptai.lt foto
Šiandien iš spaustuvės parsivežiau naują knygą. Naujosios knygos pavadinimas – „Anuomet, kai svajojau tapti rašytoju”.
Kodėl – būtent toks pavadinimas? „Anuomet, kai svajojau tapti rašytoju“ – iš trijų dalių. Pirmoji – pati svarbiausia. Čia sudėta šešetas išsamių rašytojo Petro Dirgėlos komentarų, kuriuos jis davė šių eilučių autoriui 1990 – 1992 metais (paskelbti „Literatūroje ir mene“ bei „Lietuvos aide“).
Kodėl sumaniau išleisti interviu sudėdamas juos krūvon? Nenoriu, kad liktų išbarstyti. Nors parašyti prieš keletą dešimtmečių, jie nepraradę aktualumo. Man regis, jie bus aktualūs visąlaik, kol tik egzistuos lietuvių tauta.
P.Dirgėlos įžvalgos rimtos, gilios. Kiekviena iš jų dvelkia nuoširdžiu susirūpinimu Lietuvos ateitimi. O kai visi interviu – greta vienas kito, – tuomet dar ryškesnė filosofinė gelmė. Rašytojas atvirai diskutuoja Lietuvai egzistenciškai svarbiais klausimais – dėl mūsų tarpusavio rietenų, santykių su kaimyninėmis valstybėmis, lietuviškojo istorinio romano perspektyvų. Jis skelbia meilę gimtiesiems namams, tėviškei, tėvynei. Jis nuoširdus, atviras, nors, primenu, savo politines pažiūras ir kūrybinius nusiteikimus deklaravo tuomet, kai iš Lietuvos nebuvo išsinešdinusi okupacinė armija. Taip atvirauti anuomet drįso ne kiekvienas.
Turiu prisipažinti – P.Dirgėla vienas mėgstamiausių mano lietuvių rašytojų. Anuomet prarijau visus svarbiausius jo kūrinius: „Joldijos jūrą“, „Anciliaus ežerą“, „Kūlgrindą“, Minijos žemę“, „Vėtrungiškąją dalią“, „Amžių dienai dūzgiančią girią“… Visos knygos paliko neišdildomą įspūdį. Interviu su P.Dirgėla rengiau remdamasis jo veikaluose aptiktomis tiesomis. Dirgėliška išmintis man padeda gyventi ir šiandien, po trisdešimties metų!
Tačiau ši knyga – ne vien apie P.Dirgėlą ir jo garsiuosius romanus. Antrojoje dalyje skaitytojas ras fotografijų, kurios byloja, jog, be P.Dirgėlos, esu kalbinęs dar keliolika žymių plunksnos meistrų. Tie pokalbiai – taip pat įdomūs, vertingi, turintys išliekamosios vertės. Taigi esu laimės kūdikis. Asmeninėje mano bibliotekoje – interviu su rašytojais Leonidu Jacinevičiumi, Juozu Apučiu, Vytautu Martinkumi, Ramūnu Klimu, Liudviku Gadeikiu, poetais Eugenijumi Matuzevičiumi, Valdemaru Kukulu, Justinu Marcinkevičiumi, Marcelijumi Martinaičiu, literatūros kritike Vanda Zaborskaite, filosofo Vydūno kūrybos žinovu, populiarintoju Vaciu Bagdonavičiumi, rusų literatūros dėstytoja profesore Birute Masioniene…
O juk savo kelyje sutikau daug žodžio meistrų, su kuriais nesu parengęs interviu, tačiau kurių patarimus tebeprisimenu. Šis sąrašas taip pat ilgokas: Romualdas Granauskas, Vygandas Račkaitis, Kazimieras Jonušas, Vaclovas Mikailionis, Danielius Mušinskas, Algimantas Bučys, Paulina Žemgulytė, Jonas Juškaitis…
O štai trečioji dalis – tai keletas mano beletristinių bandymų. Kam, kodėl jie čia? Kadaise svajojau tapti rašytoju. Šiai svajonei nebuvo lemta išsipildyti. Vietoj rašytojo tapau žurnalistu. Tačiau šie keli tekstai – tai tarsi įrodymas, jog laisvalaikiu tarp žurnalistinių komandiruočių, spaudos konferencijų, skubiai kurpiamų vedamųjų tikrai mėginau rašyti noveles, apsakymus. Šioje sudėti „Traukiniai važiuoja į niekur”, „Lūžusi ranka”, „Miūrivahės gatvės paslaptis”, „Čečėniška rožė”, „Sodyba Voronių kaime”, „Kruvina korida Barselonoje” ir „Pastumdėlis”.
Žodžiu, šis darbas – nuoširdi padėka P.Dirgėlai, kuriam skolingas už visus visus interviu, palinkėjimus, drąsinimus. Tai – padėka ir visiems kitiems rašytojams, poetams, literatūros kritikams, su kuriais bendravau dirbdamas Lietuvos leidiniuose.
Ypač dėkingas rašytojui Vytautui Martinkui (jo istorinis romanas „Žemaičio garlėkys“ labai patiko; taip pat susidomėjęs perskaičiau „Tavo bažnyčios rūsį“). V.Martinkui sakau ačiū už kantrybę aiškinant, kokia turėtų būti tikra novelė, tikras apsakymas.
Beje, mano pirmoji redakcija, kurios duris pravėriau, dar nė nebaigęs Vilniaus Universiteto, buvo „Literatūra ir menas“. Nors ten pradirbta tik keletą metų, bet dienų, praleistų anuomet netoli „Alumnato“ kavinės įsikūrusioje redakcijoje, niekad neužmiršiu. Tai buvo viena iš laimingiausių mano gyvenimo atkarpų, kurią visuomet mielai prisimenu.
Dabar skaitytojai žino, kodėl šią knygą pavadinau „Anuomet, kai svajojau tapti rašytoju“.
Didžioji Karabacho paslaptis. Slaptai.lt fotografija
Gintaras Visockas
Šiandien iš spaustuvės parsivežiau „Didžiąją Karabacho paslaptį”. „Didžioji Karabacho paslaptis“ – tai 2021-ųjų pabaigoje dienos šviesą išvydusio teksto „Ilga kelionė į Hankendį“ tęsinys.
Kaip ir pirmojoje, taip ir šioje apysakoje žvelgiu į Azerbaidžano istoriją lietuvio žurnalisto akimis. Azerbaidžanietiškas istorijas pasakoju prisidengdamas Mikio vardu.
Šį sykį specialiai pateikiu daug faktų: žiaurios kovos dėl Karabacho, armėniškos falsifikacijos, Armėnijos teroristinių organizacijų veiklos analizė, klastingi išpuoliai prieš turkų diplomatus Europoje, nutylėti istorikų komentarai dėl 1915-ųjų tragedijos, tikros ir tariamos Musa Dago liepsnos… Norėjau, kad skaitytojas, sekdamas mano pramintais keliais, išvystų kuo platesnį paveikslą. Tik tuomet prieš akis iškyla tikroji drama!
Painias, sudėtingas istorijas dar apipyniau klausimais, kodėl Lietuva labai nenoriai gilinasi į Pietų Kaukazo istoriją, tačiau, pasitaikius bent menkiausiai progai, būtinai stoja ginti Jerevano žvilgsnį į Pasaulį. Iš kur šis aklas tendencingumas?
Knygoje pažerta kritiškų pamąstymų apie lietuvių laikyseną bendraujant ne tik su armėnais, bet ir lenkais, žydais. Kodėl – visiems nusileidžiame, visų atsiprašome, tarsi būtume didžiausi begėdžiai?
Šis tekstas turi literatūrinį apvalkalą. Literatūriniai rėmai – neišgalvoti, nepramanyti. Taip nutiko. Net ir norėdamas neužginčysi: sykį pažeidžiau Azerbaidžano įstatymus, tarnaudamas sovietinėje armijoje – dirbau „zagonščiku“.
Ilga kelionė į Hankendį. Slaptai.lt nuotraukoje: knygos viršelis
Ar rašau trečiąją dalį? Taip, esu sumanęs išleisti trečiąją knygą. Preliminarus numatyto literatūrinio darbo pavadinimas – „Karabacho sugrįžimas“.
Tuomet popieriuje turėsiu išguldęs užtektinai platų asmeninio pobūdžio vaizdą apie regioną, kurio istorija domiuosi dešimt metų. Sąvąjį tikslą – papasakoti neiškraipytą Azerbaidžano istoriją – būsiu pasiekęs.
Azerbaidžanas – vertas, kad jį giliau pažintume.
Tekstas – iš knygos „Didžioji Karabacho paslaptis” įžangos
Ilga kelionė į Hankendį. Slaptai.lt nuotraukoje: knygos viršelis
Gintaras Visockas
„Ilga kelionė į Hankendį“ – tai grožinio pobūdžio tekstas, pasakojantis apie Azerbaidžano istorija susidomėjusio lietuvių žurnalisto keliones, įspūdžius, pastebėjimus. Nepaisant kelių išgalvotų situacijų, čia gausu tikrai nutikusių nuotykių, tikrai patirtų jausmų. Pagrindinis herojus Mikis jaučia būtent tai, ką kadaise teko savo kailiu patirti šių eilučių autoriui, keliaujančiam į Baku, Giandžą ar Nachičevanę. Būtų kvaila tai neigti. Tačiau riebaus lygybės ženklo brėžti taip pat nederėtų.
Be to, šiuo rašiniu susidomėjusius skaitytojus perspėju: „Ilga kelionė į Hankendį“ – ne vien apie Azerbaidžaną, kurį, beje, išties pamilau ir laikau savo antrąja Tėvyne. Čia mėginu svarstyti, ar prasminga žurnalistinė veikla, jei taviškis rašinys po kelių savaičių (ką jau bekalbėti apie kelerius metus), tampa neįdomus, neaktualus?
Šioje „kelionėje“ aprašau ir kitą ne kartą suvoktą gyvenimišką patirtį: tik ilgai ir kantriai plušant įmanoma patirti pergalių. Verkšlendamas, tinginiaudamas, vaikydamasis lengvų honorarų nieko nepasieksi.
Trečioji man svarbi tema – ar Lietuva nėra praradusi savigarbos, ar ne per lengvai leidžiamės stumdomi net tų, kuriuos pagarbiai vadiname „strateginiais partneriais“?
Kokia šios knygos literatūrinė vertė – bijau svarstyti. Baiminuosi todėl, kad per pastaruosius tris dešimtmečius, aktyviai dirbdamas žurnalistu, iki kaklo įklimpau į žurnalistinių štampų, bjaurių, primityvių konstrukcijų liūną. Išsiropšti, išsiveržti iš šios pelkės – ne taip paprasta.
Už šią knygą esu dėkingas azerbaidžaniečiams draugams, kurie padėjo keliauti po Azerbaidžaną. Jei ne jų kantrybė, nuoširdus rūpestis, šios odisėjos nebūtų buvę.
Jei būsime sveiki gyvi, 2022-aisiais metais numatęs išleisti „Ilgos kelionės į Hankendį“ tęsinį.
Prieš jus – knyga „Ieškau kelrodės žvaigždės. Žurnalisto išpažintis“.
Joje – devyniolika nuoširdžiai, atvirai surašytų pasakojimų, kuriuose, be abejo, labai daug to, ką pats mačiau, patyriau, supratau. Čia – ir odė Žirmūnų stadionui, kuriame vaikystės metais bėgiodavau krosus, ir išvyka į Tian-Šanio kalnus, ir sunki tarnyba sovietinėje armijoje, ir įsimintina 1994-ųjų kelionė į Grozną, ir keletas prisiminimų iš tų dienų, kai Lietuvoje leidau karinį priedą, domėjausi rezonansinėmis bylomis, ir naktinio paštininko tarnyba Danijos sostinėje Kopenhagoje, ir nutikimas, kai teismo salėje buvau apkaltintas esąs omonininkas…
Jei atvirai, didžiuojuosi, kad likimas lėmė tapti žurnalistu, džiaugiuosi, kad likimas mėtė po visą pasaulį. Nors, žinoma, būta ir sunkių, keblių akimirkų.
Jūsų dėmesiui – įžanginis žodis.
XXX
Įtariu, kad mano Gerbiamą skaitytoją galįs sudominti žodis „žvaigždė“, atsidūręs mano knygos pavadinime. Apie kokią žvaigždę čia gali būti šnekama? Kol kas, atrodo, dar niekur pasaulyje nėra įsteigtas specialus ordinas ar medalis, tarkim, „Žurnalisto aukso žvaigždė“, kurį skirtų žurnalistams už nuopelnus ieškant tikrųjų tiesų.
Gal greičiau reikėtų prisiminti „žvaigždę“, kurią įkaitinta iki baltumo geležimi išdegindavo kaktoje laisvės ištroškusiam vergui, pamėginusiam pabėgti iš vergijos valstybės žemių į nežinomus nepriklausomus kraštus? Tokį neklaužadą pagaudavo ir pažymėdavo „žvaigžde“, idant visi iš tolo matytų ir vengtų susidėti su neklusniuoju, įsigeidusiu laisvės ir teisybės…
Ieškau kelrodės žvaigždės. Žurnalisto išpažintis
Norėjosi įdėti žodį „žvaigždė“ į dienoraštinių užrašų ir prisiminimų knygos pavadinimą tik todėl, kad nuo pat vaikystės man patikęs senovinis įvaizdis „kelrodė žvaigždė“. Skaitydavau, kaip nė velnio nebijantys jūrų vilkai išplaukdavo savo burlaiviais ar irklinėmis galeromis į nežinomas žemes laimės ir turto ieškodami, o kryptį tamsiomis naktimis jiems rodydavusi būtent „kelrodė žvaigždė“: plauk į mane, nenukrypk nuo kurso ir atplauksi ten, kur tave veda tavo viltis, protas ir daugeliui atrodantis kvailas, nuostolingas sumanymas, rizikingas užsispyrimas, o tau pačiam – tavo keistos gyvenimo kelionės „kelrodė žvaigždė“…
Taigi kviečiu mano Gerbiamą skaitytoją, pavartant laisvalaikiu šią knygą, pasekti mano žurnalistinio gyvenimo sėkmės ir nesėkmės epizodų kaitą pagal mano paties tuometinius užrašus, straipsnius ir keletą dabartinių pamąstymų, kas yra baimė, drąsa, garbė, kur slypi gyvenimo grožis, kur ieškoti prasmingų nuotykių.
Iš anksto perspėju, kad rengdamas knygą vengiau taisyti anuometinę laikraštinę kalbą, jos žurnalistinę leksiką, tarp kita ko, – ne per daugiausiai nutolusią nuo mūsų šiuolaikinio žargono spaudoje, televizijoje ir internetinėje erdvėje.
Pamaniau: telieka kasdienės „žurnalizmo duonos“ skonis – kartais sprangus, kartais aitrokas, aštrus…
„Juodojo Sodo byla“ – tai antrasis Gintaro Visocko straipsnių rinkinys Kalnų Karabacho tema. Jame surinkti svarbiausi žurnalisto rašiniai, šia tema paskelbti portale slaptai.lt nuo 2018 iki 2021 metų.
Knygos įžangoje G.Visockas pasakoja:
„Skaitytojams pirmiausia derėtų paaiškinti, kam prireikė naujos knygos apie sudėtingus Armėnijos – Azerbaidžano tarpusavio satykius. Juk apie Pietų Kaukazo skaudulius neseniai vieną straipsnių rinkinį esu išleidęs. Tai – 2016-aisiais viešumoje pasirodžiusi „Juodojo Sodo tragedija“.
Atsakymas į klausimą – akivaizdus. 2020-ųjų pabaigoje šiame regione nutiko svarbių pasikeitimų. Azerbaidžanas sugebėjo susigrąžinti daug 1988 – 1994-aisiais prarastų teritorijų – Kalnų Karabachą ir keletą gretimų rajonų.
Taigi Azerbaidžanas – vienintelė buvusi Sovietų Sąjungos respublika, kuriai pavyko atgauti dėl Kremliaus intrigų prarastas teritorijas. Nei Moldovai, nei Gruzijai (Sakartvelas), nei Ukrainai atkurti savąjį teritorinį vientisumą nenusišypsojo laimė. Nei derybų, nei ginklo pagalba. Tuo tarpu Azerbaidžanas susigrąžino beveik viską, kas jam priklauso remiantis tarptautine teise.
Karinis Azerbaidžano žygis išvaduojant Kalnų Karabachą iš armėnų separatistų gniaužtų truko apie šešetą savaičių. Kalnų Karabacho išvadavimo nepavadinsi ilga ir kruvina. Taip, jo metu karių žuvo abiejose pusėse. Tačiau Pasaulis žinantis kur kas žiauresnių karų.
Antra svarbi detalė – susigrąžinant savo žemes Azerbaidžanui talkino NATO narė Turkija. Nors Europos Sąjunga pastaruosius tris dešimtmečius ieškojo Kalnų Karabacho sureguliavimo būdų, tačiau europietiškos paieškos pasirodė esančos bevaisės. Drįsčiau net taip pasakyti: Europa pastaruosius du – tris dešimtmečius tik gudravo, neva jai labai rūpi ne tik taikiai, bet ir teisingai išnarplioti Kalnų Karabacho konfliktą. Viena vertus, didžiosios Europos valstybės su JAV pripažįsta, jog Kalnų Karabachas – tai Azerbaidžano teritorija. Tačiau užkulisiuose elgėsi taip, tarsi džiaugtųsi, jei oficialusis Baku nusileistų armėnų separatistams – atsisakytų savo teisių į Juoduoju Sodu vadinamą Kalnų Karabachą.
Kiek Armėnija skolinga Azerbaidžanui. Slaptai.lt nuotr.
Azerbaidžanas elgėsi principingai – nesutiko padovanoti Juodojo Sodo okupantams. Nė vienos pėdos, nė vieno centimetro. Nesulaukę deramos Europos paramos azerbaidžaniečiai, padedami brolių turkų, patys ėmėsi iniciatyvos. Ir jiems puikiai pavyko. Žodžiu, Turkijos remiamas Azerbaidžanas nugalėjo Rusijos remiamą Armėniją. Nepasaisant aplinkybės, kad Kremlius labai nenorėjo, jog Azerbaidžanas susigrąžintų savas teritorijas. Maskvai parankiau buvo neapibrėžtumas – kad galėtų, esant reikalui, spustelėti tiek vieną, tiek kitą pusę.
Bet Baku ir Ankara pasirodė esančios tvirtesnės. Rusijos vadovybė dabar akivaizdžiai prarandanti turėtą įtaką šiam regionui. 2020-ųjų pabaigoje Azerbaidžano – Turkijos tandemas sutramdė ne tik sveiką nuovoką ir saiko jausmą praradusius armėnų separatistus. Azerbaidžanas ženkliai susilpnino ir Kremliaus intrigas.
Štai kodėl Azerbaidžanas ir Turkija nusipelo pagyrimų – šios dvi valstybės akivaizdžiai parodė Europai, kaip teritorinius konfliktus vis tik įmanoma išnarplioti užtektinai greitai ir be didelio kraujo praliejimo net tais atvejais, kai priešinasi Rusijos Federacija. Tereikia daugiau ryžto, atkakllumo ir mažiau – tuščių šnekų.
Tiesa, nesusigaudymo, kodėl Azerbaidžanas – teisus, o Armėnija neteisi – dar daug. Nesusipratimų pasitaiko ir Lietuvoje.
Šioje knygoje surinktos 2018-2021 –aisiais metais portale Slaptai.lt paskelbtos publikacijos byloja, kodėl šalies teritorinį vientisumą aturti sugebėjęs Azerbaidžanas vertas pagarbos ir sveikinimų. Šioje knygoje ginčijamasi su oponentais, nematančiais jokių Armėnijos ir Europos klaidų“.
Kokius Azerbaidžano miestus apšaudė Armėnijos kariškiai. Slaptai.lt nuotr.
Knyga suskirstyta į šešetą dalių: „Jerevano intrigos”, „Lietuviškos pastabos”, „Prancūziški nenuoseklumai”, „Filipo Ekozjanco įžvalgos”, „Turkiški akcentai”, „Painios istorijos”. Ten – kelios dešimtys straipsnių, įskaitant ir šiuos: „Armėnijos ambasadoriaus gudravimai”, „Tikrasis Armėnijos premjero žmonos veidas”, „Kodėl apšaudyta Giandža”, „Karo nusikaltimai ar nusikaltimai žmoniškumui”, „Kiek milijardų dolerių Armėnija skolinga Azerbaidžanui”, Kalnų Karabacho byla ir Klaipdėdos išvadavimo operacija”, „Ko nepasakė prof. Šarūnas Liekis”, „Ko pasigedau Lietuvos politikos forume”, „Jei Emmanuelis Macronas būtų padorus prezidentas”, „Kova dėl „genocido” pripažinimo nėra kova dėl teisingumo pergalės”, „Jei būčiau Turkijos pilietis”, „Kaip Lietuvoje buvo įžeisti Turkijos politikai”, „Už ką turėtume dėkoti turkams”, „Uzbekiškas detektyvas” ir t.t.
Beje, autorius numatęs išleisti dar vieną, trečiąją, knygą apie Azerbaidžaną. Ją linkęs pavadinti „Juodojo Sodo sugrįžimu“.
Šiandieninį komentarą Pietų Kaukazo temomis pradėsiu nuo kelių Azerbaidžano žurnalisto Bairamo Elšadovo citatų day.az leidinyje. Skelbiu pirmąją citatą: „Lietuvos ambasadorius Armėnijoje Andrius Pulokas susitiko su Armėnijos parlamento pirmininku Alenu Simonianu ir svarstė Karabacho armėnų klausimą. Problema ta, kad Lietuvos ambasadorius arba nežino, kad Azerbaidžanas šiomis dienomis visiškai atkūrė suverenitetą ir Karabacho klausimas liko istorijos šiukšlyne, arba, o tai dar blogiau, Lietuvos diplomatui tarptautinė teisė yra antraeilės reikšmės klausimas“.
Andrius Pulokas. Lietuvos ambasadorius Armėnijoje
Padiskutuokime, kas teisus? Teisus – Azerbaidžano komentatorius. Kodėl? Remiantis tarptautine teise, Karabachas tikrai yra neatskiriama Azerbaidžano teritorija. Jei Lietuvos diplomatui A. Pulokui parūpo Karabacho armėnų likimas, jis pirmiausia turėtų belstis ne į Armėnijos, o į Azerbaidžano valdžios duris. Juk Karabachas – Azerbaidžano žemė. Tad, vadovaujantis sveiku protu, mūsų diplomatui Karabache gyvenančių armėnų problemas aptarti derėtų Baku mieste. Jerevano poziciją reikia žinoti, bet tik po to, kai bus įsiklausyta į oficialius Azerbaidžano politikų komentarus. Nes Karabachas, dar sykį priminsiu, – tai ne Armėnijos teritorija. Jei mūsų ambasadorius ponas A. Pulokas apie Karabacho armėnų lūkesčius tariasi su Armėnija, vadinasi, jis grubiai kišasi į Azerbaidžano vidaus reikalus. Ar tai – oficiali Lietuvos URM pozicija?
O čia – dar viena citata iš prieš keliolika dienų viešojoje erdvėje pasirodžiusios Bairamo Elšadovo publikacijos. Štai azerbaidžanietiški priekaištai Lietuvai: „Lietuvos diplomatijos vadovo Gabrieliaus Landsbergio pasisakymų esmė tokia, kad lokalinės antiteroristinės Azerbaidžano priemonės pakerta tarptautinės bendrijos pastangas siekiant taikos. Mes net neakcentuosime kvailumo, šališkumo bei situacijos nesuvokimo. Tik pasakysime, kad ponas Landsbergis patraukė Vakarų politikų pamėgtu keliu, kai ieškoma ne tiesos, o „demonstruojama sava mielaširdystė“.“
Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Ir vėl – teisingi azerbaidžaniečių priekaištai. Begėdiška tvirtinti, esą 2023-ųjų rugsėjo 19-ąją Azerbaidžanas kažin ką pakirto. Ponas G. Landsbergis turėtų žino, juk jau nėra mažas vaikas, jog dažniausiai neįmanoma pasiekti rimtų susitarimų taikiomis priemonėmis. Tereikia prisiminti, kaip gražiuoju nepavyko sutramdyti Kuveitą puolusio Irako, Jugoslavijos karų, sutaikyti šiaurės ir pietų Vietnamo, pietų ir šiaurės Korėjos, kaip meiliais žodeliais nepasisekė Moldovai susigrąžinti Padniestrės, Sakartvelui – Pietų Osetijos ir Abchazijos, kaip pokalbiais nebuvo užbaigti karai Sirijoje, kaip, Vakarams svaičiojant demokratijos temomis, Ukraina neteko Krymo, Donbaso, Luhansko regionų.
Pietų Kaukazo bėdos – dar vienas puikus pavyzdys, ko teverta vakarietiška diplomatija siekiant sutaikyti besipykstančias tautas. Prisipažinsiu, per pastaruosius tris dešimtmečius nė sykio nesu girdėjęs oficialaus Vilniaus garsiai ir aiškiai ištariant, jog Karabachas – tai Azerbaidžanas, todėl armėnų separatistai privalo nešdintis iš Šušos ir Hankendžio. Beje, šių žodžių aiškiai, garsiai nenorėjo ištarti oficialusis Paryžius, oficialusis Vašingtonas, oficialusis Briuselis, oficialusis Strasbūras. Kalbant atvirai, visus tris dešimtmečius Vakarai elgėsi taip, tarsi Azerbaidžanas privalo paaukoti Armėnijai savąjį Karabachą. O kai Baku nesutikdavo, Europos Sąjunga prigalvodavo įvairiausių priekabių, koks Azerbaidžanas neva blogas, piktas ir žiaurus. Tuo tarpu armėnai – tarsi šventesni net ir už patį Šventąjį Tėvą – Popiežių Pranciškų. Neva armėnai – demokratiški, taikūs, draugiški, be menkiausių korupcijų. Tad, mano supratimu, mažų mažiausiai netaktiška nurodinėti Azerbaidžanui, kad šis, trisdešimt metų kantriai laukęs „taikių susitarimų“, dar keletą dešimtmečių luktelėtų, kol mes, Vakarai, sužaisime savo dvigubų standartų politikas, skatindami armėniškąjį separatizmą ir platindami antiazerbaidžanietiška nuotaikas.
Azerbaidžaną mums derėtų sveikinti susigrąžinus Karabachą. Sveikinti Azerbaidžaną turėtume ne tik už tai, kad jis galų gale atkūrė savo šalies teritorinį vientisumą. Galėtume pasakyti ačiū dar ir už tai, kad savo karines operacijas 2020-ųjų rudenį ir 2023-ųjų rugsėjo 19-ąją dieną jis organizavo profesionaliai, ypač stengdamasis išvengti civilių aukų. O dabar, kai Karabachas – Azerbaidžano rankose, azerbaidžaniečiai vėl demonstruoja solidumą, orumą. Su vietiniais armėnais jie elgiasi pagarbiai, humaniškai, civilizuotai. Norite grįžti į Armėniją – važiuokite, niekas nedraudžia. Norite likti Karabache – pasilikite, tik turėsite gyventi pagal Azerbaidžano įstatymus ir tvarką. Jokios prievartos, jokio keršto. Sulaikomi, areštuojami tik Karabacho separatistų valdžios ir ginkluotųjų pajėgų atstovai. Žodžiu, nėra jokių „etninių valymų“, kaip mėgina teigti armėnų separatistams palankūs propagandistai. Azerbaidžanas – puikus pavyzdys visoms pasaulio valstybėms, patyrusioms teritorinių praradimų. Sakartvelas, Moldova, Ukraina širdies gilumoje pavydi Azerbaidžanui. O kaip elgiasi Lietuvos URM vadovas G. Landsbergis? Jam vaidenasi, kad „lokalinės antiteroristinės Azerbaidžano priemonės pakerta tarptautinės bendrijos pastangas siekiant taikos“.
O kokią poziciją užėmė Lietuvos parlamento Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Žygimantas Pavilionis? Vienoje „Lietuvos ryto“ televizijos laidų tik tarp kitko užsiminė, jog, remiantis tarptautine teise, Karabachas priklauso Azerbaidžanui. Kaip skelbė agentūra ELTA, Ž. Pavilionis puolė įrodinėti, jog Lietuvos diplomatai privalo nedelsiant skristi į Armėniją ir Armėnijos sostinėje Jerevane aptarti Pietų Kaukaze susidariusią situaciją. Man regis, mūsų parlamentaras pirmiausia turėjo organizuoti kelionę į Azerbaidžaną, ir tik po to, jei prireiks, – į Jerevaną. Juk agresorius šiuo konkrečiu atveju – ne Azerbaidžanas. Agresorius – Armėnija. Bet kaip ir diplomato A. Puloko atveju, taip ir čia – viskas atvirkščiai. Pirmiausia – į Armėniją, o į Azerbaidžaną – jei reikės…
O kaip leidinyje 15min.lt kalbėjo Lietuvos gynybos ekspertas Darius Antanaitis? Jis pripažino, jog Karabachas – tai Azerbaidžano teritorija, bet tuo pat pridūrė – „atsiprašau armėnų“. Nesuprantu, kam tie atsiprašymai? Kodėl bijome armėnams priekaištauti, kai jie elgiasi neteisingai, kodėl armėnams nenorime sakyti tiesos?
Štai Vilniaus Universiteto tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto politologas, „Freedom House“ vadovas Vytis Jurkonis, duodamas interviu Lietuvos televizijoms ir internetiniams leidiniams, nė sykio aiškiau neužsimena, jog Karabachas, remiantis tarptautine teise, – Azerbaidžano teritorija. Neįsivaizduoju, kaip galima keliolika minučių „pilstyti iš tuščio į kiaurą“ ir aiškiai neužsiminti, ką apie Karabacho priklausomybę mums sako tarptautinė teisė? Ko verti tokie V. Jurkonio pasiplepėjimai?
Vienintelis Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Egdūnas Račius, davęs leidiniui 15min.lt interviu, kalbėjo aiškiai ir be užuolankų. Karabachas – tai Azerbaidžanas, ir šios aksiomos negalima pamiršti, kai kalbame apie Azerbaidžano karines operacijas Karabache 2020-ųjų ar 2023-ųjų rudenį.
Konstantinas Borovojus – Ukrainos vėliavos fone
Beje, ypač įdomių pastabų dėl paskutiniųjų įvykių Karabache internetinėje youtube.com erdvėje yra išdėstęs Rusijos disidentas, verslininkas, apžvalgininkas Konstantinas Borovojus. Kodėl remiuosi šiuo į JAV pasitraukusiu Rusijos opozicionieriumi? Jis vienas iš pirmųjų kaltino Rusijos vadovą Vladimirą Putiną 1999-iaisiais sprogdinus gyvenamuosius namus Maskvoje, Volgodonske ir Buinakske, kad turėtų pretekstą pulti Čečėniją. K. Borovojus – iš tų opozicionierių, kurie senų seniausiai kaltino tiek JAV, tiek Europą nusikalstamai pataikaujant V. Putinui.
Taigi jo komentarai bent šiuo metu man atrodo teisingi, įtikinami. Paklaustas, kurią pusę palaikąs dėl Pietų Kaukazo, K. Borovojus visuomet primena, jog pastaruosius tris dešimtmečius separatistams Karabache vadovavo … Kremliaus statytiniai. Pastaruosius tris dešimtmečius Karabachą valdė V. Putino šutvė. Tiesa, visi tie Karabacho premjerai, prezidentai, parlamento vadovai, gynybos ministrai, kariuomenių generolai vaidino demokratus, humanistus, laisvės gynėjus, o iš tikrųjų slapta padėjo V. Putinui diegti savąją „skaldyk ir valdyk“ politiką, specialiai kiršino armėnų ir azerbaidžaniečių tautas, trukdydami į priekį judėti ir Armėnijai, ir Azerbaidžanui. Pasak K. Borovojaus, vaduodamas Karabacho regioną iš armėnų separatistų Azerbaidžanas šiandien vaidina teigiamą vaidmenį – jis iš regiono veja lauk V. Putino komandą. K. Borovojaus teigimu, nereikia gailėti armėnų separatistų vadų. K. Borovojus taip pat nėra sužavėtas Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano politika. N. Pašinianas pasirodė ne toks kietas, drąsus ir principingas kaip kadaise, sakykim, buvo Gruzijos (Sakartvelas) reformatorius Michailas Saakašvilis.
Mano supratimu, Lietuva turėtų įsidėmėti šiuos K. Borovojaus žodžius.
Kas šiandien dedasi Pietų Kaukaze? Kaip praneša agentūra AFP, Azerbaidžanas rugsėjo 19-ąją pradėjo antiteroristines operacijas Karabacho teritorijoje, reikalaudamas, kad Armėnija visiškai išvestų savo pajėgas. Trumpai priminsime: šis rajonas pagal tarptautinę teisę nepriklauso Armėnijai, todėl Jerevanas, remiantis pasaulinėmis teritorinio vientisumo taisyklėmis, neturi jokių teisių į Karabachą.
Azerbaidžano gynybos ministerija išplatino labai teisingą pareiškimą: „Vienintelis būdas pasiekti taiką ir stabilumą regione yra besąlygiškas ir visiškas Armėnijos ginkluotųjų pajėgų išvedimas iš Azerbaidžanui priklausančio Karabacho regiono ir vadinamojo (armėnų separatistinio) režimo panaikinimas“.
Azerbaidžanas taip pat paskelbė atidaręs humanitarinius kelius, kad Karabacho gyventojai, kurie nėra kovotojai, galėtų pabėgti nuo karo veiksmų. „Siekiant užtikrinti gyventojų evakavimą iš rizikos zonos, Lačino kelyje ir kitomis kryptimis sukurti humanitariniai koridoriai bei priėmimo punktai“, – pabrėžiama Gynybos ministerijos pranešime.
Rugsėjo 20-osios rytą tapo žinoma, kad oficialusis Baku ragina Karabacho regiono armėnus separatistus sudėti ginklus ir pasiūlė derybas su Armėnijos atstovais Jevlacho mieste, jei šie pasiduos.
Azerbaidžano prezidentūra paskelbė pareiškimą: „Kad būtų sustabdytos antiteroristinės priemonės, nelegalios Armėnijos ginkluotosios pajėgos turi iškelti baltą vėliavą, sudėti visus ginklus, o neteisėtas režimas turi atsistatydinti. Kitaip antiteroristinės priemonės bus tęsiamos iki galo“.
Karabachas – tai Azerbaidžanas. EPA – ELTA foto
Kokią poziciją turėtų užimti Lietuva? Vienintelis teisingas oficialiojo Vilniaus žingsnis – reikalauti, jog ginkluoti armėnų separatistai pasitrauktų į Armėniją be kraujo praliejimo. Vienintelis teisingas Lietuvos diplomatijos pareiškimas – kaltinti meluojančią, išsisukinėjančią, intrigas Briuselyje ir Strasbūre rengiančią Armėnijos valdžią. Azerbaidžanas nuo 2020-ųjų rudens, po savo sėkmingos 44 paras trukusios karinės operacijos, kantriai laukė, kol Armėnija gera valia iš Karabacho išves visas savo pajėgas. Bet pastaruosius trejetą metų oficialusis Jerevanas nesilaikė duoto žodžio, ignoruodamas tiesą, jog Karabachas – tai ekonominis Azerbaidžano rajonas. Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas nuolat begėdiškai melavo: oficialių derybų metu pripažindavo Azerbaidžano teisę į Karabachą, tačiau kovinės armėnų separatistų grupės, remiamos Jerevano, vis tik nesiliovė rengusios kruvinas provokacijas prieš azerbaidžaniečių karius, minavo kelius, kuriais važiuodavo azerbaidžaniečių kariai, mėgino į Karabachą neteisėtai įvežti iš Rusijos gautos ginkluotės. Tad ar nuostabu, jog Azerbaidžanas neteko kantrybės? Juk nuo 2020-ųjų rudens prabėgo treji metai. Tiek laiko turėjo užtekti, jog Armėnija atsikvošėtų ir pripažintų Karabachą esant azerbaidžanietišką. Tai – ne jų teritorija.
Taigi Azerbaidžanui nusibodo laukti. Dėl šaudymų šių metų rugsėjo 19 – 20 dienomis kaltas pats N. Pašinianas, pavyzdžiui, visai neseniai, vos prieš keletą savaičių, pasveikinęs neteisėtus armėnų separatistų rinkimus Karabache. Kalti ir bedančiai Europos Sąjungos lyderiai, griežtai netrinktelėję kumščiu į stalą, kad Armėniją laikytųsi tarptautinių įsipareigojimų – gerbtų Azerbaidžano teritorinį vientisumą. Atvirai kalbant, ES lyderiai dvigubai kalti, nes visus pastaruosius metus slapta pataikavo armėnų separatistams ir savo metų metais trunkančiais demagogiškais pliurpalais trukdė Azerbaidžanui elgtis ryžtingai susigrąžinant savas žemes. ES dviveidiškumas ypač akivaizdus, kai lyginame Ukrainą ir Azerbaidžaną. Ukrainai niekas nepriekaištauja, kai ji jėga vaduoja savas teritorijas. Azerbaidžanui kažin kodėl puolame priekaištauti, kai šis ginklu gina savo Karabachą.
Azerbaidžano kariai. EPA – ELTA foto
Todėl negaliu pritarti Lietuvos diplomatijos šefui Gabrieliui Landsbergiui, socialiniame tinkle X (buvęs Twitter) pareiškusiam: „Azerbaidžano pradėta karinė operacija kenkia tarptautinės bendruomenės pastangoms užtikrinti ilgalaikę taiką. Raginame nedelsiant nutraukti ugnį ir pradėti dialogą tarp Baku ir Karabacho armėnų, nes tai vienintelis kelias į taikų sambūvį“.
Atkreipkite dėmesį: Lietuvos užsienio reikalų ministras G. Landsbergis nedrįso nė užsiminti, jog Karabachas, remiantis tarptautine teise, – tai Azerbaidžano žemė. Įsidėmėkime: mūsų vyriausiasis diplomatas pabijojo pabrėžti, jog visos tarptautinės bendruomenės pastangos sureguliuoti pykčius tarp Azerbaidžano ir Armėnijos patyrė fiasko. Ponas G. Landsbergis neturėjo drąsos kalbėti atvirai: visur, kur ES įsikišdavo, mėgindamos išsaugoti taiką, baigdavosi liūdnai. Moldova iki šiol neatgavusi Padniestrės, 2008-aisiais Sakartvelas (Gruzija) buvo užpultas Rusijos ir neteko dviejų regionų, 2014-aisiais Ukraina, užpulta Rusijos, neteko Krymo. O 2022-ųjų vasarį Rusija pradėjo plataus masto karą prieš Ukrainą. Tad kuo toliau – tuo blogiau. Užuot pripažinę savo klaidas ir klystkelius, Europos vadovai nesiliauja tauškę nesąmones.
Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Charles Michelis štai ką pareiškė socialiniuose tinkluose: „Šiandien iš buvusios Karabacho srities sklinda niokojančios naujienos. Azerbaidžano kariniai veiksmai turi būti nedelsiant sustabdyti, kad būtų galima užmegzti nuoširdų Baku ir Karabacho armėnų dialogą“. Tačiau šis ponas nepaaiškino, kaip gi pradėti nuoširdų dialogą, jei viena iš pusių jo nenori?
Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Niekus pliurpė ir ES užsienio politikos vadovas Josepas Borrellis. Jis virkavo, esą „visa Europa smerkia karinį eskalavimą ir apgailestauja dėl gyvybių praradimo“.
Nenuostabu, kad, pataikaudamas savo didiesiems broliams Europos Sąjungoje, ėmė verkšlenti ir ponas G. Landsbergis, beje, visai neseniai viešėjęs tiek Armėnijoje, tiek Azerbaidžane. Regis, kelionių į Jerevaną ir Baku metu turėjo suprasti, jog vienintelė galimybė pažaboti armėnų separatistus – kumštis. Bet ponas G. Landsbergis viešojoje erdvėja nedrįsta atskleisti tikrosios tiesos, kokia ji bebūtų karti. Jis linkęs kalbėti tik taip, kaip jam leidžia didieji broliai ES vadovybėje.
Tad, kaip bežiūrėsi, o Lietuvos diplomatai – ES pastumdėliai. Kaip mums liepia, taip ir šaukiame. Jei įsako draskyti akis Kinijai dėl Taivano – puolame Kiniją. Jei rekomenduoja teisinti armėnų separatistus, – klusniai vykdome visus Briuselio ir Strasbūro įsakymus.
Tad lietuviškoji diplomatija šlubuoja. Regis, šiandien vienintelis Azerbaidžanas pajėgs susigrąžinti savo žemes. Bet, užuot jį pasveikinę, mes jį kritikuojame. Vardan ko priekaištaujame tiems, kurie teisūs?
Pastarosiomis dienomis lietuviškoje erdvėje pasidžiaugta, esą Armėnija vis drąsiau nusisuka nuo Rusijos ir atsigręžia į Vakarus.
Taip, šių metų rugsėjo 8-ąją dieną Maskvoje ant kilimo buvo iškviestas Rusijoje reziduojantis Armėnijos ambasadorius. Taip, Rusijos diplomatai Armėnijos diplomatui priekaištavo dėl „Jerevano nedraugiškų veiksmų“, omenyje pirmiausia turėdami Armėnijoje rengiamas JAV karines pratybas, kurių pradžia – rugsėjo 11-oji. Maskva, regis, rimtai perpyko, nors amerikiečių pratybos netoli Jerevano esančiame „Zar“ poligone nėra tikros karinės pratybos. 85-eri amerikiečių ir 175-eri armėnų kariai mokysis ne tiek kariauti, kiek – palaikyti taiką. Žodžiu, „Eagle Partner“, – tik pamokos, kaip privalu saugoti taiką.
Tačiau Rusija dar prisiminė Armėnijos premjero žmonos viešnagę Ukrainos sostinėje Kyjive ir Jerevano norus siekti narystės Tarptautiniame Baudžiamajame Teisme (TBT). Esą „Eagle Partner“, premjero žmonos vizitas į Ukrainą, kurios Rusijai nepavyskta okupuoti, ir noras bičiuliautis su TBT, kuris pasiruošęs teisti Vladimirą Putiną, – tokių akibrokštų jau per daug.
Lietuviškieji naivuoliai ėmė sutartinai ploti rankomis, esą paskutiniųjų dienų Jerevano žingsniai liudija, kad „buvusi sovietinė respublika Armėnija tolsta nuo savo tradicinės sąjungininkės Rusijos“.
Niekur ji netolsta. Pirma, dar nežinia, ar ši oficialiojo Jerevano laikysena – ilgam. Juk Armėnija visus pastaruosius tris dešimtmečius buvo ištikima Rusijos sąjungininkė. Tokia klusni, tokia prorusiška, kad į savo teritoriją įsileido Rusijos karinę bazę, kuri prie Giumri dislokuota vos ne šimtmečiui.
Nikolas Pašinianas – Irano sostinėje Teherane
Antra, Armėnija rimčiau ant Kremliaus supyko tik 2020-aisiais, kai V. Putinas nesiteikė karine jėga stabdyti Karabachą išlaisvinti nusprendusio Azerbaidžano. Pretekstas armėniškam pykčiui – Rusija nepadėjo armėnų separatistams savo rankose išlaikyti neteisėtai iš Azerbaidžano atimto Karabacho.
Šios „smulkmenos“ pamiršti neleistina. Įsidėmėkime, Armėnija troško, kad Rusija kariautų su Azerbaidžanu dėl Armėnijos interesų savo rankose išlaikyti 1988 – 1994-aisiais neteisėtai užimtą Karabachą. Piktindamasis dėl Kremliaus pozicijos šiuo konkrečiu atveju ponas Nikolas Pašinianas – bjauriai neteisus. Valstybės, kurioms rūpi tarptautinė teisė, teritorinio vientisumo taisyklės ir padorumas, privalo palaikyti ne Armėniją, bet Azerbaidžaną. Nes Karabachas – tai Azerbaidžanas. Azerbaidžanas nedaro nieko blogo, nieko smerktino. Jis tik mėgina kuo greičiau ir su kuo mažesniais nuostoliais susigrąžinti prarastas žemes.
Trečia, nuo pat 2020-ųjų rudens, kai per vadinamąją 44 dienų karinę operacija Azerbaidžano specialiosios pajėgos išplėšė iš armėnų separatistų beveik visas Karabacho žemes, Jerevanas be perstojo meluoja. Vos tik pažada laikytis paliaubų metu prisiimtų įsipareigojimų, vos tik sutinka vadovautis tarptautine teise, čia pat pasienio regionuose surengiamos provokacijos. Arba šaudoma, arba sprogdinamos bombos. Armėnijos valdžia apkaltina azerbaidžaniečius, nors tos diversijos Azerbaidžanui nenaudingos, ir pareiškia, esą Jerevanas priverstas stabdyti derybas. Aidint šūviams ir sprogstant bomboms jis neva nepasirašys svarbių susitarimų. Nors tie pasienio incidentai – tai Armėnijos diversantų išpuoliai, kurių pagalba siekiama destabilizacijos.
Į pagalbą Armėnijos valdžia dar pasitelkia klaidinančius pranešimus, esą azerbaidžaniečiai neleidžia į Karabachą įvežti vaistų, vandens, maisto produktų, todėl ten likę armėnai miršta badu, todėl šiame regione – gili humanitarinė krizė. Jokios humanitarinės krizės, žinoma, nėra, civiliams armėnams niekas netrukdo į Karabachą įvežti maisto produktų, vandens ir vaistų vadinamuoju Agdamo keliu. Tačiau Armėnijos separatistų lobistai Vakaruose suranda lengvatikių, kuriems „armėniškos ašaros“ atrodo tikros ir nuoširdžios.
Vladimiras Putinas rodo kumštį
Vaizdžiai tariant, Armėnijos valdžia, įskaitant ir premjerą N. Pašinianą, ir Karabacho separatistų lyderius, tiek daug sykių melavo, jog didžiausia kvailystė – tikėti jų „garbės žodžiu“. Kam mums lengvo elgesio moteris, kuri šiandien flirtuoja su Maskva, rytoj – su Briuseliu ir Vašingtonu, dar vėliau, žiūrėk, susidės su priešišku Azerbaidžano valstybei Iranu. Be kita ko, Iranas kadaise iš Azerbaidžano atplėšė visą vadinamąjį pietinį Azerbaidžaną, o šiandien bičiuliaujasi su Rusija, tiekdamas rusų kariuomenei dronus, kurių pagalba bombarduojami Ukrainos miestai ir gyvenvietės.
Todėl neskubėkime aklai tikėti Jerevano provakarietiška laikysena. Jei Rusija pralaimės dvikovą su Ukraina, Armėnija, tikėtina, tikrai nusisuks nuo Maskvos. Bet jei kris ne Maskva, o Kyjivas, – Armėnijos premjerai ir prezidentai vėl puls pataikauti V. Putinui. Jei Armėnija net nuoširdžiai pasuks Vakarų kryptimi, pirmiausia pareikalaukime, kad ji gerbtų Azerbaidžano teritorinį vientisumą – ne tik pasitrauktų iš Karabacho, bet ir pripažintų Karabachą esant Azerbaidžano dalimi bei oficialiai pažadėtų daugiau niekad nebepuoselėti separatistinių užmačių. Reikalaukime, jog Armėnija galų gale liautųsi įžūliai melavusi. Bauskime ją už melą.
Tad oficialusis Vašingtonas greičiausiai daro grubią klaidą, netoli Jerevano šiandien rengdamas bendras amerikiečių – armėnų karines pratybas. Armėnijos valdžia dar nepripažino savų klaidų ir klystkelių. Armėnija dar nesiliovė puldinėjusi Azerbaidžano pasieniečių.
Į bjauriai besielgiančių Europos Sąjungos politikų sąrašą šiandien norėčiau pirmiausia įtraukti Paryžiaus merę Anne Hidalgo. Kodėl būtent ją? Ką pastarosiomis dienomis iškrėtė ši politikė?
Ko siekia Paryžiaus merė Anne Hidalgo?
Rugpjūčio pabaigoje Prancūzijos politikai, įskaitant Paryžiaus merę Anne Hidalgo, prisijungė prie Prancūzijos vietos tarybų finansuojamo dešimties sunkvežimių humanitarinio konvojaus, kuriam buvo neleista įvažiuoti į Azerbaidžanui priklausantį Karabachą. A. Hidalgo socialiniame tinkle „X“ viešai parašė, kad „dėl Azerbaidžano kaltės jokia humanitarinė pagalba negali patekti į Karabachą. Ji socialiniuose tinkluose taip pat verkšleno, jog Azerbaidžanas „pažeidžia Karabache gyvenančių žmonių teises“, todėl šiame regione kilusi … pati tikriausia humanitarinė krizė“.
Pirma, į akis krenta keistas Paryžiaus merės susirūpinimas, kas dedasi kitame pasaulio krašte – tolimajame Azerbaidžane. Juk Prancūziją ir Azerbaidžaną skiria tūkstančiai kilometrų. Kaip pasielgtų lietuviai, jei, sakykim, Vilniaus meras imtų entuziastingai rūpintis Karabache gyvenančių armėnų likimu? Greičiausiai tokį merą pasmerktume kaip išsišokėlį, kuris bando šeimininkauti ne jam priklausančiame darže.
Antra, jau ne sykį minėjau: armėnai į Karabachą galintys nekliudomi patekti pasirinkę vadinamąjį Agdamo kelią. Kodėl jie veržte veržiasi būtent per Lačino koridorių, lengva paaiškinti.
Lačino koridoriaus iki Armėnijos agresijų prieš Azerbaidžaną 1992 – 1994-aisiais nebuvo. Šį kelią nutiesė tuomet, kai Armėnija buvo okupavusi visą Azerbaidžanui pagal tarptautinę teisę priklausantį Karabachą. Lačino kelias – tai šiandieninio Krymo tilto analogas. Krymo tiltas, sujungęs pusiasalį su žemynine Rusija, – tai Rusijos okupantų statinys, turėjęs palengvinti Ukrainos teritorinio vientisumo negerbiantiems asmenims keliauti pirmyn ir atgal, apeinant ukrainietiškus įstatymus.
Anne Hidalgo. EPA – ELTA nuotr.
Panaši ir Lačino kelio istorija – jį nutiesė armėnų separatistai, kad būtų lengviau susisiekti su Armėnija. Skirtumas tik toks: kai ukrainiečių kariai bombarduoja Krymo tilto atramas arba grasina jį iki pamatų sugriauti, niekas iš Vakarų, įskaitant ir Paryžiaus merę, neverkia, esą Kryme kils humanitarinė krizė. O kai azerbaidžaniečiai savo žemėje ima kontroliuoti Lačino perėjas, kyla vakarietiška nepasitenkinimo banga. Girdi, Karabache gyvenantys armėnai nebeturės nei maisto, nei geriamo vandens. Ar tikrai mirs badu? Juk, imant patį blogiausią variantą (beje, civiliams armėnams, Lačino keliu gabenantiems maisto produktus, azerbaidžaniečiai nedaro jokių trukdžių) egzistuota Agdamo kelias, kuriuo įmanoma laisviausiai patekti į Karabachą. Bet armėnai būtent šiuo keliu nenori naudotis. Jį patys ir blokuoja. Bet Paryžiaus merė specialiai neklausia armėnų, kodėl šie ignoruoja Agdamo kelią.
Taigi Karabache negali būti jokios humanitarinės krizės. Ten likusiems armėnams užtenka ir maisto, ir vandens, ir vaistų, ir drabužių. Ten gyvenantys armėnai gyvena kaip gyvenę: kelia vestuves, švenčia gimtadienius. Maistas iš lentynų parduotuvėse prapuola tik tuomet, kai atvažiuoja į regioną susirūpinę Vakarų žurnalistai. Kai pamatę tuščias lentynas šie išskrenda namo taukšti nesąmones apie „humanitarinę krizę“, parduotuvės vėl lūžta nuo maisto gausos. Viską, ko reikia pilnaverčiui gyvenimui, lengva atsivežti vadinamuoju Agdamo keliu. Tiesiog Armėnija, niekaip nenorinti pasitraukti iš Karabacho, vis dar rengia tiek informacines, tiek karines provokacijas. Paryžiaus merė – viena iš tų politikų, kurie talkina ne tiesai ir teisingumui, o būtent armėnų separatistams, nenorintiems pasitraukti iš svetimų teritorijų.
Todėl Azerbaidžanas teisingai pasielgė pasmerkdamas Prancūziją už „tiesioginį kišimąsi į azerbaidžanietiškojo Karabacho reikalus“.
Azerbaidžanas privalėjo Baku reziduojančiam Prancūzijos ambasadoriui įeikti protesto notą dėl akivaizdžios paramos „armėnų separatistams“.
Ko siekia pabėgėlis iš Irako Salwanas Momika?
Viena iš labiausiai į akis šiandien krentančių kvailiotojų – vėl Švedija. AFP agentūra informavo, kad rugsėjo 3 dieną Malmės mieste dar sykį deginta musulmonams šventa knyga – Koranas. Šio barbariško renginio organizatorius – liūdnai pagarsėjęs pabėgėlis iš Irako Salwanas Momika.
Protestuotojas Salwanas Momika su Koranu rankoje. EPA-ELTA nuotr.
Nežinia kodėl į Švediją atsibastęs šis vyras jau nebe pirmą sykį degina Koraną ir tuo pačiu piktina milijonus musulmonų visame pasaulyje. O Švedijos valdžia, keistai traktuodama Konstitucijos saugomas teises į žodžio laisvę ir susibūrimus, atvykėliui ne tik netrukdo niekinti musulmonams šventą rankraštį, bet įtartinąjį svečią akylai saugo nuo išpuolių, neišveja jo lauk .
Štai švedų Visuomeninis transliuotojas SVT teigė, kad į S. Momikos akciją rugsėjo 3-iąją susirinko apie 200 stebėtojų. Ne visi iš susirinkusiųjų palaikė įtartinąjį S. Momiką. Švedijos policijos teigimu, keletas iš atvykusiųjų pažiūrėti, kas dedasi, demonstravo akivaizdų nepasitenkinimą, kai organizatorius niekino Koraną. „Atmosfera kartkartėmis buvo įtempta“, „atsirado raginančių smurtauti“, „bandyta prasiveržti pro užtvaras“, „stabdytas policijos automobilis, kuriame pareigūnai globojo Korano degintoją“, – tai citatos iš švedų policininkų ataskaitų. Be kita ko, dar pridurta, kad tądien vis tik kilo „smurtinės riaušės“. Už viešosios tvarkos trikdymą neva sulaikyta apie dešimt asmenų, o dar du smurtauti raginę žmonės buvo suimti.
Bet ar Švedijos policija nieko nesupainiojo? Idiotiškiau nesugalvosi. Užuot už atlapų griebusi provokaciją nebe pirmą sykį rengiantį S. Momiką, ji ėmė persekioti tuos, kurie … piktinosi agresyviai besielgiančiu provokatoriumi. Oficialusis Stokholmas pamiršo, kad demokratinėse, civilizuotose valstybėse viešai nedeginamos jokios knygos. Ypač religinės. Padori visuomenė knygas saugo bibliotekose, knygynuose, muziejuose, privačiose kolekcijose. Knygas viešai degina tik niekšai ir cinikai, turintys kažin kokių negražių tikslų. O tie, kurie leidžia barbarams viešai tyčiotis iš knygų, – taip pat nusipelnė kritikos. Korano deginimas – jokia teisė į žodžio laisvę ir susibūrimus. Jei Švedijos Karalystė nesuvokia šios elementariausios tiesos, tai ji neverta pagarbos. Jei Švedijos valdžia būtų protinga, būtent Korano degintoją teistų už neapykantos kurstymą ir viešosios tvarkos pažeidimus. Teistų pačia griežčiausia, kokia tik įmanoma, bausme. Arba deportuotų įtartinąjį Korano niekintoją iš šalies paskelbdama jį „persona non grata“ amžiams. Į nepageidaujamų asmenų sąrašą šį neapykantos kurstytoją turėtų įtraukti ne tik Švedija, bet ir visos kitos Europos Sąjungos šalys. S. Momikai turėtų būti užkirsti visi įvažiavimai į ES teritoriją, taip pat – ir į Lietuvą.
Regis, Danijos Karalystė jau pradeda suvokti, kas iš tikrųjų rūpi Korano degintojams. Deja, Švedija vis dar apsimeta, jog tiki pasakėlėmis apie „žodžio ir saviraiškos laisves.“
Kada nušausite Kaukazo blondiną. Gintaras Visockas. Knygos viršeliai. Slaptai.lt foto
Jau minėjau: šių metų rugpjūčio mėnesį iš „Standart Impressa“ spaustuvės parsivežta knygutė „Kada nušausite Kaukazo blondiną“ – grožinio pobūdžio tekstas. Čia viskas išgalvota. Aprašomi įvykiai bei veikėjai tėra autoriaus išmonė. Tai – ne autobiografinio pobūdžio knyga. Tai – trumputis detektyvas. O nuotykiniame detektyve žvalgybiniais klausimais – gausu išmonės, fantazijos, skolinių iš enciklopedinių knygų apie slaptąsias tarnybas bei filmų apie džeimsus bondus.
Beje, nepretenduoju į bestselerius. Žinau, kad neaplenksiu nei Džono le Kare, nei Agatos Kristi, nei Konan Doilio, nei Viktoro Pronino. Tiesiog šovė į galvą sukurt knygutę, kurioje žurnalistika persipynusi su žvalgybinėmis – kontržvalgybinėmis temomis.
Kada nušausite Kaukazo blondiną. Slaptai.lt foto
Detektyvas nėra ilgas – 120 puslapių. Tiražo taip pat nepavadinsi milžinišku – 150 egzempliorių. Čia – keturiolika skyrių. Štai jų pavadinimai: „Flirtas su Rusijos žvalgu“, „Latviškieji niuansai“, „Mūsų žmogus Grozne“, „Paslaptingasis zagonščikas“, „Miško brolius pasiuntė velniop“, „Finansinis aferistas“, „Pasakojimas apie susirgusią motiną ir purvinas kojines“, „Pionierių stovyklos vadovė“, „Teroristai iš ASALA organizacijos“, „Kerštaujanti dama“, „Nedėkinga kiaulė“, „Ketvirtis milijono – už išdavystę“, „Svečias iš Karagandos ir Rusijos propagandisto viešnagė“, „Kaip atkeršijo blondinas“.
Detektyvas daugiausiai iliustruota spalvotomis Vytauto Visocko (1939 – 2018) nuotraukomis.
Jei susidomėsite, detektyvo ieškokite knygyne „Keistoteka“.
Azerbaidžano sostinė Baku. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Pareiškęs, jog Azerbaidžano sostinė – gražesnė už Lietuvos sostinę Vilnių, – gudrauju. Aš – lietuvis, gimęs ir užaugęs Vilniuje. Todėl pats puikiausias pasaulio miestas šių eilučių autoriui – Vilnius, mat Vilnius – mano gimtasis miestas, mano Tėvynės sostinė.
Memorialas turkų kariams Azerbaidžano sostinėje Baku. Slaptai.lt nuotr.
Tvirtindamas, jog Baku galbūt pranašesnis už Vilnių, tenoriu atkreipti dėmesį į svarbų skirtumą, kurį užčiuopiau daug sykių svečiuodamasis daugiamilijoniniame Baku mieste. Vilnius turi dėl ko pavydėti Baku miestui. Pretekstas pavydui – ne puikieji Baku fontanai, ne nuostabioji Baku krantinė, kurią skalauja Kaspijos jūros bangos, ne žalieji parkai su atrakcionais, kavinėmis ir restoranais. Pavydą kėlė Baku gyvenančių azerbaidžaniečių požiūris į savąją istoriją, kultūrą, meną. Kiek ten paminklų, biustų, bareljefų, paminklinių lentų, kuriomis įamžinti žymūs azerbaidžaniečių politikai, istorikai, mokslininkai, muzikantai, rašytojai, filosofai, karininkai! Į kokią gatvelę beužsuktumei, kokioje aikštėje beatsidurtumei, visuomet aptiksi bareljefą arbą paminką, skelbiantį, jog štai šiame name gyveno ir dirbo žymus Azerbaidžano mokslininkas, poetas arba karvedys. Be kita ko, skulptūros – ne abstrakčios, todėl, žvelgdamas į jas puikiai įsivaizduoju, kaip atrodė pagerbti garsūs Azerbaidžano veikėjai.
Tokių ženklų – šimtai, tūkstančiai. Visa Azerbaidžano istorija – tarsi po atviru dangumi. Net sunku suskaičiuoti, kiek daug žymių veikėjų gyventa Azerbaidžano sostinėje. Regis, Baku nepamiršo nė vieno įžymesnio savo žemiečio. Ypač didinga, ypač įspūdinga milžiniška Azerbaidžano vėliava, besiplaikstanti ant įspūdingai aukšto postamento. Azerbaidžano vėliava tokia didelė, taip aukštai iškelta, kad ja, regis, įmanoma grožėtis iš atokiausių apie penketą milijonų gyventojų turinčio miesto kampelių.
Azerbaidžano sostinė Baku. Senoji gynybinė siena. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.Sausio 20-osios aukoms atminti. Paminklas Azerbaidžano sostinėje Baku. Slaptai.lt nuotr.
O štai mano gimtasis Vilnius lyginant su Baku – skurdus miestas. Per trejetą dešimtmečių, skirtingai nei azerbaidžaniečiai, sugebėjome rimčiau pagerbti tik karalius Mindaugą ir Gediminą bei patriarchą Joną Basanavičių. Dėl paminklo Laisvės kariui, prezidentui Antanui Smetonai, poetui Justinui Marcinkevičiui – tebesiginčijame. Apie įspūdingą paminklą Mykolui Biržiškai, kovojusiam prieš Vilniaus lenkinimą (parašė itin vertingą istorinį darbą „Vilniaus Golgota“ – okupuotos Lietuvos lietuvių darbo ir kančių 1919-1928 m. dienoraštis“), – net nedrįstame užsiminti. Mano supratimu, sveika, susipratusi, savigarbos nepraradusi tauta neturėtų veltis į kvailus ginčus. Įspūdingas Laisvės karys privalo stūksoti Lukiškių aikštėje. Įspūdingas paminklas išdavikiškus gaivalus du dešimtmečius sėkmingai tramdžiusiam A. Smetonai – būtinas. Poetas J. Marcinkevičius, tautinę savimonę žadinęs „Katedra“, „Mažvydu“ ir „Mindaugu“ gūdžiais sovietiniais laikais, – nusipelnė solidaus, rimto paminklo vienoje iš gražiausių Vilniaus aikščių ar skverų.
Jei jau kalbame atvirai, Vilniui būtina turėti ne tik daugiau istorinio pobūdžio paminklų, bet galbūt net keletą specialių parkų. Viename – mūsų didieji kunigaikščiai ir karaliai (panašūs į kunigaikščius ir karalius, o ne į vamzdžius). Kitame – partizanų vadai (panašūs į to meto karius, tik ne į vamzdžius). Trečiasis – skirtas rašytojams, poetams (kad būtų įmanoma atskirti veidus). Įsivaizduoju, kad ten turėtų stūksoti paminklai ne tik Justinui Marcinkevičiui, bet ir, pavyzdžiui, Romualdui Granauskui, Petrui Dirgėlai ar Jonui Juškaičiui (tik ne tiems, kurie važiavo į Maskvą parvežti stalinietiškos saulės).
Jei ne šis vamzdis, Lietuvos sostinė būtų gražesnė. Slaptai.lt nuotr.
Deja, jau ne sykį esu minėjęs: lietuvių tauta sunkiai serga. Mes tesugebame kvailai ginčytis, esą Laisvės karys erzintų kitataučius, esą poetas parašė „Pušį, kuri juokiasi“, esą smetoniška konstitucija tuomet buvo per mažai demokratiška. Nejaugi nematome, kad mūsų priešai mus specialiai stumia į bedugnę? Tegul lietuviai nebežino, ko griebtis, tegul beviltiškai nuleidžia rankas. Tegul nutautėja, tegul ištirpsta. Tegul greičiau užmiršta savo garbingą praeitį. Tegul savo puikias erdves greičiau užleidžia kitoms, gyvybingesnėms ir gudresnėms, tautoms.
Taip jau beveik ir nutiko. Mes neturime net paminklo Geležiniam Vilkui, tai gražiai viduramžių legendai! Užtat Neries pakrantėje puikuojasi Kanalizacijos vamzdis, į kurį ilgai bežiūrint neva atsiveria gilių, originalių minčių klodai. Vokiečių gatvėje išdygęs ornamentais papuoštas stulpas, neva simbolizuojantis Lietuvos karalienę. Prie pat MO muziejaus – iš dirbtinai sukonstruoto upelio išplaukia keletas žalčių ar ungurių. Bet štai apie Vilniaus didybę pasauliui skelbiančio Geležinio Vilko, kuris būtų bent kiek panašus į tikrą vilką, – nė vieno (tiesa, Vilniaus geležinkelio stotyje ant stogo yra užkeltas vienas mažiukas, vos pastebimas vilkas be informacinio paaiškinimo). O juk Geležiniai Vilkai, pasak vieno rašytojo, galėtų sergėti visus pagrindinius įvažiavimus į Vilnių. Kad kiekvienas, keliaujantis į Lietuvos sostinę, norom nenorom išgirstų apie gražiąją lietuviškąją senovės legendą.
Taigi pavyzdžiu Azerbaidžano sostinei. Baku, skirtingai nei Vilnius, neliaupsina vamzdžių.
Pavyzdžiu Azerbaidžanui dar ir dėl to, kad šios šalies prezidentas Ilhamas Alijevas pastarosiomis dienomis pademonstravo vyrišką principingumą – nesusitiko su viena aukšto rango Belgijos politike. Omenyje turiu ponią Chadžą Labib – Belgijos užsienio reikalų ministrę. Ši ponia visai neseniai svečiavosi Armėnijoje ir, ten būdama, pademonstravo atvirą palankumą armėnų separatistams, vis dar norintiems savo rankose išlaikyti pagal tarptautinę teisę jiems niekaip nepriklausantį Karabachą. Po vizito Jerevane ponia, žinoma, susiruošė į Baku. Remiantis tarptautiniu protokolu, Azerbaidžano prezidentas I. Alijevas privalėjo priimti Belgijos užsienio reikalų ministrę. Bet Azerbaidžano lyderis pasielgė kitaip. Jis atšaukė visus savo susitikimus su Belgijos diplomatijos vadove, įpareigodamas pasišnekėti su proarmėniška ponia žemesnio rango Azerbaidžano politikams.
Vamzdis – šiuolaikinio Vilniaus simbolis. Slaptai.lt nuotr.
Įsidėmėkime šį azerbaidžanietišką antausį savo oponentams. Kartais nesilaikyti tarptautinio protokolo – geriau, nei jo laikytis. Retsykiais pasielgti taip, kaip pasielgė I. Alijevas, – labai sveika. Negalima leist, kad priešai užsiliptų tau ant sprando. Jei gerbi savo valstybę ir savo tautą, būtina demonstruoti ne tik lankstumą, bet ir principingumą.
Man regis, Lietuvos prezidentams, premjerams, parlamentarams ir diplomatijos vadovams šiandien labai trūksta azerbaidžanietiško kietumo ginčijantis ne tik su savo konkurentais, bet ir su savo tikrais ar tariamais sąjungininkais. O mūsų visuomenei užsispyrimo ypač trūksta ginant teisę statyti didingą Lietuvos istoriją bylojančius paminklus. Neleiskime, kad mus įviliotų į diskusijas, kuriose teisūs tik tie, kurie klusniai šoka pagal kosmopolitų ir globalistų nurodytą melodiją.
Lietuvoje ne itin noriai prisimenami NATO generalinio sekretoriaus Jenso Stoltenbergo atstovo pareiškimai, girdi, vardan taikos Ukraina privalėtų padovanoti Rusijai keletą savų teritorijų, ir tuomet visiems iki gyvo kaulo nusibodęs kruvinas karas sustotų. Lietuva linkusi tylėti, nes tokie akibrokštai nedaro garbės visam NATO aljansui.
Ką byloja NATO generalinio sekretoriaus laikysena?
Tiesa, kiek vėliau skandalingasis J. Stoltenbergo klerkas atsiprašė, leisdamas suprasti, jog ne itin tiksliai sudėliojo žodžius ir todėl liko nesuprastas.
NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas (Jens Stoltenberg). EPA – ELTA nuotr.
Taigi – kaip reaguoti į šį nesusipratimą? Tėra dvi išeitys. Arba šį kvailą „taikos mylėtojo“ nusišnekėjimą išties priskiriame smulkiems nesusipratimams, arba žiūrime priekabiai, įtardami, jog nieko atsitiktinio didžiojoje politikoje nenutinka. Jei J. Stoltenbergo sekretorius prakalbo, vadinasi, galima įtarti, jog J. Stoltenbergas šnipinėja, kokia bus Ukrainos ir ją remiančių šalių reakcija. Jei Ukraina ir jos sąjungininkai labai piktinsis – viena tema. Jei prisisems į burną vandens – kita byla.
Beje, Ukrainos prezidentas Volodymiras Zelenskis ir jo komanda aiškiai pareiškė, jog Kijevas nelinkęs prekiauti savomis žemėmis vardan abejotinos taikos su Kremliaus banditais.
V. Zelenskio pozicija bent iki šiol – aiški, nuosekli. Nuodėmė paaukoti Krymą ir dar keletą sričių tave niekingai užpuolusiam, tave žiauriai žudančiam agresoriui. Žinoma, pasaulyje gausu neteisybės, todėl neatmestina, jog Ukraina bus priversta rinktis ne patį geriausią, o patį blogiausią variantą. Juk ji ypač priklausoma nuo stipriausios ir įtakingiausios NATO narės JAV malonių. Deja, šiandieninis JAV prezidentas Džo Baidenas (Joe Bidenas) neduoda Ukrainai tiek daug rimtos ginkluotės, kad ukrainiečių kariai sparčiai išspirtų okupacinę Rusijos kariuomenę iš visų savo teritorijų. Gal artėjant Amerikos prezidento rinkimams 2024-aisiais metais senukas Dž. Baidenas pakeis savąją nuomonę. Bet kol kas tematome keistą JAV prezidento administracijos tūpčiojimą vietoje. Tarsi šiandieninis Baltųjų rūmų Vašingtone šeimininkas nenorėtų aiškios Ukrainos pergalės. Dž. Baidenas muistosi tarsi ungurys: tai Ukrainoje per daug korupcijos, tai Ukrainoje per mažai demokratijos, tai Vladimiras Putinas pagrasino atominiu ginklu, tai Kremlius pagrūmojo kumščiu, jog Rusijos raketomis bus atakuojamos Lenkija ir Baltijos šalys, jei Amerika nusiųs į Ukrainą daug galingų pabūklų, tankų ir naikintuvų…
Joe Bideno kritimai
Tad nenuostabu, jog ir J. Stoltenbergas puolė dvejoti, matydamas pusantrų metų besitęsiančius Dž. Baideno nenuoseklumus. Tačiau pats asmeniškai nedrįso prabilti apie būtinybę „aukoti žemes vardan taikos“. Liepė šią mintį ištarti pavaldiniui. Jei taip tikrai nutiko, – amoralu, niekinga.
Šlykštu ne vien dėl to, kad J. Stoltenbergas į viešumą stumtelėjo savąjį padėjėją, užuot pats atvirai, vyriškai, kietai išdėstęs mintis. Niekinga ir amoralu todėl, kad tokia solidi, itin gražiems tikslams sukurta organizacija tarsi smulkus kišenvagis ima prekiauti … svetimomis teritorijomis. Priminsiu ponui J. Stoltenbergui: tu turi teisę dovanoti, aukoti arba parduoti Rusijai tik savas žemes. Jei jau knieti pamaloninti Rusijos diktatorių teritorinėmis nuolaidomis, tai aukok Rusijai savo tėvynę – Norvegiją. Pavyzdžiui, atriek Rusijai šiaurinę Norvegiją! Bet štai Ukrainos pjaustyti į gabalus tu neturi nei moralinės, nei juridinės teisės. Teisę plėšyti į gabalus Ukrainą turi tik ukrainiečiai.
Tokį atsakymą privalo išgirsti visi pasaulio didžiūnai, kurie ateityje panorės prekiauti svetimomis žemėmis. Jei Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas (Emmanuel Macron) pliurps, jog Ukraina privalo aukoti Donecką, Luhanską, Krymą ar Charkovą, priminkime Prancūzijos lyderiui karčią tiesą. Malšinti V. Putino imperinius apetitus jis galįs aukodamas tik prancūziškas teritorijas.
Kaip elgtis, jei ir Vokietijos kancleris Olafas Šolcas (Olaf Scholz) susapnuos, jog šio karo be ukrainietiškų nuolaidų neįmanoma nutraukti? Vėl mandagiai priminkime: O. Šolcas tegali Kremliaus vadovą pamaloninti vokiškomis teritorinėmis nuolaidomis. Sakykim, tegul imperiniu nepilnavertiškumo kompleksu sergantiems Kremliaus vadovams atriekia visą rytų Vokietiją – buvusią Vokietijos demokratinę respubliką. O Krymo – neaukok Rusijai, nes Krymas – ne tavo turtas.
Jei buvęs ilgametis JAV valstybės sekretorius, buvęs ilgametis JAV prezidento padėjėjas nacionalinio saugumo klausimais ponas Henris Kisendžeris (Hery Kissinger) ims įrodinėti, jog Ukraina privalo pamiršti, sakykim, Krymą, garbaus amžiaus sulaukusiam amerikiečiui turėtume į akis išdėti tą pačią karčią tiesą. Prekiauti su V. Putinu jis turįs teisę aukodamas tik Kaliforniją, Teksasą ar Čikagą. Krymas ar Donbasas – ne amerikietiškoje piniginėje, ne amerikietiškame seife.
Kuomet Vakarai elgėsi nesąžiningai
Per pastaruosius tris dešimtmečius Lietuva jau užtektinai regėjo vakarietiško nesąžiningumo. Prisiminkime, kaip tuometiniai Vokietijos ir Prancūzijos lyderiai kritikavo 1990-ųjų kovo 11-ąją nepriklausomybę paskelbusią Lietuvą. Girdi, lietuviškas skubėjimas išsiveržti iš Blogio imperijos pakenks … Michailo Gorbačiovo reformoms ir tuo pačiu – Vokietijų susivienijimui. Koliai ir miteratai tuomet rėkė, jog svarbiausia – Berlyno sienos griūtis, o žiaurią sovietinę vergiją pusę amžiaus kentę lietuviai galį dar palaukti. O kodėl – ne atvirkščiai? Kodėl negalėjo palaukti vokiečiai? Tiesa, vėliau viskas susiklostė užtektinai palankiai tiek Vokietijai, tiek Lietuvai. Bet anuometinio Berlyno ir Paryžiaus gudravimų nederėtų užmiršti.
Michailas Saakašvilis. EPA-ELTA nuotr.
Juolab kad panašaus pobūdžio išdavysčių matome ir šiandien. 1994 ir 1999-aisiais Vakarai išdavė Čečėniją, palikdami ją visiškoje Kremliaus įtakoje. 2008-aisiais Vakarai išdavė Gruziją (Sakartvelą). Gruzija taip pat buvo paaukota V. Putino imperinėms ambicijoms. Žinoma, visiškai okupuoti Gruzijos neleido. Tačiau tai – menka paguoda. Vakarų neryžtingumo dėka Kremliui buvo suteikta galimybė atsiriekti Abchaziją ir Pietų Osetiją. Tai, kad šiandien Sakartvelo kalėjime mirtimi vaduojasi buvęs Gruzijos prezidentas reformatorius Michailas Saakašvilis – ne tik V. Putino kaltė. Kalti ir Vakarai, kurie ryžtingai nestabdė V. Putino imperinių ambicijų. Pripažinkime, 2008-aisiais Vakarai panašiai tūpčiojo pagal NATO generalinio sekretoriaus atstovo šiandienines rekomendacijas: jei paaukosite Kremliui teritorijų, tuomet karas liausis…
Bet Rusijos imperiniai apetitai nebuvo numalšinti. V. Putino ambicijos tik išsipūtė. V. Putinas netrukus užsimanė Krymo (2014-ieji), o 2022-ųjų vasarį – ir visos Ukrainos. Jei amerikiečiai dar šiais metais neduos Ukrainai ginklų tiek, kiek reikia rimtai pergalei, Kijevas kris. Jį išprievartaus suteikti V. Putinui teritorinių nuolaidų. Tad, vadovaujantis Kremliaus logika, 2024 ar 2025 metais V. Putinas vėl reikalaus naujų teritorijų. Kur pakryps V. Putino žvilgsnis po metų ar dviejų, įmanoma nuspėti. Didžiausias pavojus – Lietuvai. Kremlius greičiausiai nusitaikys būtent į mus, nes jam itin svarbus sausumos susisiekimas su Kaliningrado sritimi. Kaip elgsis NATO? Dž. Baidenas tebešauks, kad Vašingtonas gins kiekvieną NATO milimetrą, o iš tiesų mums, lietuviams, bus liepta Kremliui atiduoti keletą savų teritorijų. Pavyzdžiui, Klaipėdą. Didieji Vakarų pragmatikai teisinsis: V. Putinas pagrasino branduoliniu karu, tad mes vardan mažytės Lietuvos negalime rizikuoti … viso pasaulio likimu.
Azerbaidžanietiška sėkmė
Klausiate, ar esama bent vieno pavyzdžio, kuomet šalis per pastaruosius tris dešimtmečius konfliktų metu išsaugojo savo teritorinį vientisumą? Tai – Azerbaidžanas. Ši Pietų Kaukaze esanti valstybė ne tik neprarado, bet net susigrąžino daugumą 1988 – 1994-aisiais prarastų teritorijų. Omenyje turiu Karabachą. 2020-ųjų rudenį Baku surengė sėkmingą karinę operaciją – iš Karabacho išstūmė armėnų separatistus ir armėnų teroristus. Karinis žygis užtruko 44 paras. Pareikalavo aukų.
Azerbaidžano sostinė Baku. Karinis paradas. Švenčiama pergalė. EPA – ELTA nuotr.
Ar buvo įmanoma išvengti žūčių tiek vienoje, tiek kitoje pusėje? Dėl 2020-ųjų rudenį pralieto kraujo Karabache kalčiausi … Vakarai. Būtina priminti: Azerbaidžanas šias žemes susigrąžino ne Vakarų organizuotų derybų dėka. Vakariečių pastangos taikiai sureguliuoti armėnų – azerbaidžaniečių konfliktą dėl Karabacho buvo bevaisės. Vakarai nuo pat pradžių elgėsi nesąžiningai. Viena ranka pripažindami, jog Karabachas – neatskiriama Azerbaidžano teritorija ne tik dėl moralinių, etninių, bet dar ir dėl tarptautinių taisyklių, tiek JAV, tiek Europa tris dešimtmečius prievartavo Azerbaidžano vadovus nusileisti armėnų separatistų užgaidoms. Vaizdžiai tariant, bandė įpiršti nuomonę, jog Azerbaidžanas išgyvens ir be Karabacho, o štai Armėnija – ne. Visus tris dešimtmečius Armėnijai siuntė klaidingas viltis, esą Azerbaidžanas galų gale nusileis. Užuot aiškiai pareikalavę, kad armėnų separatistai nešdintųsi lauk iš azerbaidžanietiškų kalnų, lygumų, miestų ir gyvenviečių, Vakarai piršo Jerevanui klaidingą viltį – priešinkitės, ir mes visi drauge palaušime azerbaidžaniečių valią.
Ypač niekingą poziciją šiuo klausimu užėmė Prancūzijos prezidentai. Šlykščiai elgiasi ir šiandieninis Prancūzijos vadovas E. Makronas. Jis tarptautinėje arenoje vinguriuoja taip, tarsi azerbaidžaniečiai privalo suteikti Armėnijai teritorinių nuolaidų.
Kokia svarbi šiandienos aktualija? Vakarai vis dar apsimeta naivuoliais dėl Lačino – neva nesupranta, kodėl Azerbaidžanas įrengęs pasienio postus šiame kelyje. Pirma, tai – Azerbaidžano teritorija. Azerbaidžaniečiai savo žemėje turi teisę įrengti tiek pasienio, tiek muitinių postus kur tik panorėję. Antra, Karabache likę armėnai dėl Lačino kelyje įrengtų patikrinimo postų tikrai nebadauja. Nes yra kitas kelias, kuriuo armėnai galį patekti į Karabachą. Tai – vadinamasis Agdamo kelias. Vadinamasis kelias per Agdamą egzistavo nuo seniausių laikų. O Lačino kelią nutiesė armėnų separatistai, okupavę Karabachą. Tad Lačino kelias jei ir turi didelę prasmę, tai tik simbolinę prasmę … armėnų separatistams.
Neliekite krokodilo ašarų, Karabache niekas nebadauja, niekas nemiršta iš troškulio. Karabache likę armėnai nekenčia dėl vaistų trūkumo. Viskas, ko reikia pilnaverčiui gyvenimui, įmanoma atsigabenti vadinamuoju Agdamo keliu. Jokių humanitarinių katastrofų, apie kurias Armėnijos politikai virkauja Jungtinėse Tautose ar Europos Sąjungos parlamente, – nėra. Tiesiog visuomet, kai atvyksta Vakarų žurnalistai, armėnų separatistai iš maisto produktų parduotuvių išveža visas prekes, o kai korespondentai nufotografuoja tuščias lentynas, kitą dieną prekes grąžina į parduotuvę. Arba parodo ligoninėje onkologine liga susirgusį vaikiuką – meluoja vakariečiams, neva kūdikis sulyso dėl bado.
Emmanuelis Macronas. EPA – ELTA nuotr.
Štai tokie pigūs triukai. Bet šiomis dezinformacijomis Prancūzijos prezidentas E. Makronas šventai tiki. Atkreipkite dėmesį: ta pati istorija kaip ir dėl Ukrainos. Ne agresorius turi nusileisti. Nusileisti privalo, remiantis oficialiuoju Paryžiumi, – auka. Jei jau E. Makronui nuoširdžiai rūpi armėnų separatistų likimas, tegul atiduoda jiems dalį Prancūzijos teritorijos. Nes prekiauti azerbaidžanietiškomis žemėmis jo niekas neįpareigojo.
Štai tokios liūdnos mintys. Jei apie tai šiandien garsiai ir atvirai nekalbėsime, jei neanalizuosime sėkmingos Azerbaidžano politikos, įmanoma situacija, kad ir Lietuva, Latvija, Estija bei Lenkija vardan pasaulinės ramybės netrukus bus prievartaujamos atsisakyti savo regionų.
Lietuva neturi ateities? Tikiuosi, taip niekad nenutiks. Tačiau kurion pusėn šiandien bepažvelgsi, vien antilietuviški žingsniai.
Pavyzdžiui, kokia keista, bauginanti, į neviltį varanti diskusija, ar poetas Justinas Marcinkevičius vertas didingo paminklo vienoje iš prestižinių Vilniaus aikščių ar skverų? Žinoma, vertas! Gūdžiais sovietiniais laikais jis puoselėjo lietuvybę. Lietuviškus interesus žiaurios okupacijos metais jis gynė meniškai, įtaigiai, vaizdingai. Puikiai prisimenu, kaip atsistoję plojo ir verkė žiūrovai, Klaipėdos dramos teatre pamatę dramą „Mažvydas“!? Tada dar buvau paauglys, už lango – bjaurus sovietmetis, o keli šimtai žmonių pašokę iš kėdžių nesiliauja ploję ir skandavę žodį „Lietuva“. Tarp jų – ir aš, pyplys, šaukiu kiek tik pajėgiu.
Neužmirštama, kokį gilų įspūdį paliko drama „Mindaugas“. Perskaičiau ją keletą sykių. Kiekvieną kartą, užvertęs paskutinį puslapį, mintyse kartojau: noriu išlikt lietuviu, noriu būti lietuviu, būti lietuviu – gražu, garbinga, prasminga. Iki šiol neužmiršau ir poeto eilėraščių, puoselėjančių meilę gimtiesiems namams, tėviškei, Tėvynei. Atmintyje įsirėžęs ir „Dienoraštis be datų“. Kiek ten – prasmės, gilumos, lietuviškumo!
Poetas Justinas Marcinkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Todėl nesuvokiu, kaip galėjo kilti ginčai, ar poetas vertas solidžios pagarbos? Brandi, susipratusi, išlikti trokštanti Lietuva privalo kartoti: J. Marcinkevičius nusipelnė įspūdingo paminklo. Beje, paminklas privalo būti ne abstraktus. Į jį pažvelgę turėtume be vargo atpažinti poetą J. Marcinkevičių. Nes viešojoje Vilniaus erdvėje stovintis paminklas skirtas plačiosioms masėms, o ne keliems neva giliai meną išmanantiems ekspertams, kanalizacijos vamzdyje įžvelgiantiems didelį grožį ir didelę prasmę.
O visus tuos priekaištus, esą poetas buvo „sovietinės santvarkos produktas“, esą „mėgavosi sovietinėmis privilegijomis“, esą „Pušis, kuri juokiasi“ viską užbraukia“, esą „šiandien jau visai kita epocha“, – meskime į šiukšlių kibirą. Nė neverta su tokiais ginčytis. J. Marcinkevičius atliko svarbiausią užduotį – skatino mus būti Lietuvą mylinčiais lietuviais. Piršo šią mintį ypač sunkiomis sąlygomis – sovietinės okupacijos metais. Dėl šių aplinkybių „Mažvydas“, „Katedra“, „Mindaugas“ – dar vertingesni. Nepaisant visų kompromisų ir klystkelių.
Bėda ta, kad Lietuva šiandien prievartaujama tapti kosmopolitine, išsivaikščiojančia, gerbiančia tik tai, kas svetima. Štai šioms jėgoms J. Marcinkevičius tikrai nereikalingas. Lietuviškos Lietuvos ardytojams trukdo ne tik J. Marcinkevičius ir visi jo lietuviški darbai, bet ir didingas paminklas Antanui Smetonai, kuris itin sunkiu metu priešinosi vokiškoms, lenkiškoms bei rusiškoms okupacijoms, ir literatūrologo, literatūros kritiko, rašytojo Algimanto Bučio senuosiuose rankraščiuose rasti įrodymai, jog Lietuva turėjo ne vieną, o daug karalių, ir didingas paminklas Lietuvą nuo agresijų gynusiems kariams Lukiškių aikštėje. Vilnius šiandien neturi net paminklo Geležiniam Vilkui, kuris, remiantis gražia senoviška legenda, liepė Lietuvos valdovams pastatyti didingą miestą.
Justinas Marcinkevičius. Vytauto Visocko nuotr.
Diskusija dėl J. Marcinkevičiaus paminklo akivaizdžiai byloja, kokios nuostatos mums kalamos į galvas. Lietuviai neva privalo tapti dar nuolankesni, dar kuklesni. Lietuviams negalima turėti savarankiškos politikos. Net susimąstyti apie tai neturime teisės. Visi mūsų didybės įrodymai turi būti sunaikinti. Mes teturime vieną teisę – paklusti didesniems, įtakingesniems, stipresniems. Liepia įsileisti keletą lenkiškų raidžių ir tokiu būdu sugriauti lietuviškąją gramatiką, – privalome įsileisti, nors tai, pasak kalbininko Vinco Urbučio, „Lietuvių kalbos išdavystė“. Liepė nugriauti paminklą Juozui Krikštaponiui – nugriaukime, nors Ukmergė, regis, ne Izraelis (Kazio Škirpos gatvelės jau nebeliko; paminklinė lenta Jonui Noreikai – Generolui Vėtrai tik per didžiausius vargus apginta). Briuselis liepė į Lietuvą iš Baltarusijos neteisėtai įsiveržusius pabėgėlius mylėti labiau nei savo tėvą ir motiną, tad ir mylėkime atvykėlius, o ne saviškius. Strasbūras mums pateikė „naujovišką tradicinės šeimos apibrėžimą”, todėl šiuo teiginiu mes privalome šventai tikėti…
Žodžiu, be liūdnos ironijos apie šias įtampas kalbėti nebeįmanoma. Baisiausia, kad jėgos, kurios mus verčia tapti Čingizo Aitmatovo romane aprašytais mankurtais, – galingos, įtakingos.
Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas. EPA – ELTA nuotr.
2024-aisiais sukaks lygiai dešimt metų, kai domiuosi Azerbaidžano ir Armėnijos tarpusavio santykiais. Mano sąskaitoje – du straipsnių rinkiniai . Omenyje turiu 2016-aisiais išleistas „Juodojo Sodo tragediją“ ir 2021-aisiais – „Juodojo Sodo bylą“. Beje, 2021 – 2022-aisias metais dienos šviesą išvydo ir du grožinio pobūdžio darbai – „Ilga kelionė į Hankendį“ bei „Didžioji Karabacho paslaptis“. Tad į Pietų Kaukazo istoriją pažvelgta iš pačių įvairiausių kampų. Tarsi jau daugiau nebėra ką pridurti – viskas pasakyta.
Bet štai – nauja tema, naujas žvilgsnis. Internetinėse Youtube erdvėse aptikau armėno autoriaus redaguojamą kanalą „V centre objektiva“ (rusų kalba). Įdomu tai, kad autorius – armėnas. Jis tvirtina niekad niekur necituojantis Azerbaidžano prezidento Ilhamo Alijevo. Tokia jo, komentatoriaus, valia. Gera ar bloga – ne tai svarbiausia.
Svarbiausia, kad šį sykį vedantysis elgiasi priešingai. Jis sąmoningai cituoja Azerbaidžano lyderį. Jis perpasakoja, už ką Ilhamas Alijevas dėkoja armėnų politikams, kariškiams, žurnalistams, dainininkams, saugumo tarnybų vadovams, šventikams, verslininkams. Maždaug dešimties minučių trukmės video komentare vedantysis pamini beveik keturiasdešimt armėniškų pavardžių ir armėniškų organizacijų, kurioms Azerbaidžano prezidentas taria žodį „ačiū“.
Sakote – neįtikėtina? I. Alijevas niekad nedėkotų tiems, kurie iš Azerbaidžano 1988 – 1994-aisiais atplėšė Karabachą ir iki pat 2020-ųjų rudens šį kraštą laikė okupuotą?
Ir vis tik – dėkoja. Tik padėka, žinoma, – ironiška, pašaipi, kritiška. Kanalo „V centre objektiva“ vedantysis pasakoja apie buvusius Armėnijos prezidentus, parlamentarus, generolus, visuomenininkus, kurie visus pastaruosius tris dešimtmečius šaukė, koks brangus jiems Karabachas ir kaip nuoširdžiai jie rūpinosi Karabacho armėnų saugumu bei gerbūviu. O iš tiesų, remiantis vedančiojo žodžiais, už milijardus vogtų dolerių ir eurų Karabacho patriotais pasivadinę armėnų politikai ir kariškiai pirko prabangius viešbučius ir vilas Maskvoje, Sankt Peterburge, Stavropolio krašte, Paryžiuje, Dubajuje, Graikijoje, Čekijoje, JAV, Kanadoje. Tvirtino, jog be Karabacho negalėtų išgyventi nė dienos, tačiau už pinigus, sukauptus vagiant iš biudžeto ir švaistant pasaulio armėnų surinktas aukas, statė asmeninius prekybos centrus Sočyje, Maskvoje, skraidydavo palošti į prabangius kazino Europoje, atostogaudavo ne Karabache, bet tik Italijoje, Ispanijoje, Graikijoje.
Objektyvo centre. Youtube kanalas, kuriame armėnų apžvalgininkas pasakoja apie armėniškąją korupciją
Vogdavo iš Karabache dislokuotų karinių dalinių mėsos konservus ir juos pardavinėdavo savo asmeniniuose prekybos centruose. Atidarydavo asmeninius restoranus, o ten patiekalus virdavo karinio dalinio virėjai, elektra į restoraną atkeliaudavo iš to paties karinio dalinio. Žinoma net atvejų, kai buvo išvogti naktinio matymo prietaisai, ir į Karabachą permesti armėnų kariškiai liko be šių itin svarbių priemonių.
Vadinamasis Karabacho armėnų klanas, įskaitant už saugumą atsakingus kariškius ir slaptųjų tarnybų vadovus, šantažuodavo sąžiningus verslininkus. Išgalvoję keisčiausių pretekstų kišdavo juos į kalėjimus ir ten kankindavo, kol šie atsisakydavo savo firmų smurtautojų naudai.
Užuot investavę bent vieną centą į Karabacho ekonomiką keli ypač garsiai save Karabacho patriotais laikantys armėnai išlaikė dešimtis prostitučių, nusipirko Graikijai priklausančią kurortinę salą, nušvilpdavo pusę į Karabachą keliaujančių humanitarinio pobūdžio siuntinių. Tie, kurie šaukė, jog renka lėšas cerkvių atstatymui Karabache, už sukauptus milijardus rentė prekybos centrus visur, tik ne Karabache. Jų sūnūs nė dienos netarnavo Armėnijos kariuomenėje, juolab tuose daliniuose, kurie buvo permesti į Karabachą. Paminėta pavardė net armėno, kuris, užuot rūpinęsis Karabacho reikalais, plovė pinigus Vladimiro Putino aplinkos žmonėms ir už šį triūsą į jo asmenines sąskaitas pribyrėjo vienas milijardas amerikietiškųjų dolerių.
Juodojo Sodo byla. Knygos viršelis. Slaptai.lt foto
Žodžiu, laidos „V centre objektiva“ vedančiojo komentaras – šokiruojantis. Visą jį peržiūrėjus paaiškėja, kodėl Azerbaidžano prezidentas ironiškai, pašiepiančiai dėkoja dešimtims armėnų politikų ir kariškių. Dėkoja už tai, kad šie tik žodžiais, bet ne darbais rūpinosi Karabachu. Vaizdžiai tariant, buvo korumpuoti nuo galvos iki kojų, nuo kojų – iki galvos. Juk ir armėniškoji korupcija (ne tik azerbaidžanietiškas patriotizmas ir azerbaidžanietiškieji ginklai bei Turkijos parama) padėjo Azerbaidžanui susigrąžinti unikalųjį regioną – Karabachą. Vedantysis pabrėžė net keliolika kartų: kol Ilhamas Alijevas statė miestus, armėnų politikai rentė vilas. Žinoma, omenyje turėtos asmeninės vilos.
Didžioji Karabacho paslaptis ir Ilga kelionė į Hankendį
O dabar norėčiau grįžti į Lietuvą. Nuo pat 2014-ųjų, kai susidomėjau Azerbaidžano ir Armėnijos istorija, lietuviškoje erdvėje, regis, nė sykio negirdėjau, jog mūsų politikai, žurnalistai, visuomenininkai būtų rimtai priekaištavę Armėnijai dėl korupcijos. Lietuviškoje erdvėje dažniausiai pabrėždavo, jog Armėnijoje esama sunkumų, bet ši šalis neva tvirtai, drąsiai, užtikrintai žingsniuoja pažangos ir doros keliu. Dar pakentėkime truputėlį, ir Armėnija neva bus atsikračiusi korupcijos vėžio visiems laikams. Armėnija dažnokai lyginta su Azerbaidžanu. Armėnija neva žiauriai nepakanti korupcijai, o Azerbaidžanas – neva jos antipodas.
Esu iš tų žurnalistų, kurie mano, jog korupcijos neįmanoma iki galo išnaikinti. Kol egzistuos pasaulis, tol egzistuos ir šis bjaurus reiškinys. Korupcijos esama ne vien Pietų Kaukaze – jos gausu net JAV, net Lietuvoje. Nėra šventas ir Azerbaidžanas. Tačiau Lietuvoje pastaruosius dešimt metų, kol domiuosi Pietų Kaukazo tema, buvo subtiliai peršama nuomonė, jog vis tik šiame Žemės rutulyje egzistuoja viena korupciją beveik iki galo pažabojusi šalis. Tai – neva Armėnija. Tik pmanyk. Armėnija – vienintelė Kaukazo viltis. O štai Azerbaidžanui iki Armėnijos neva taip toli, kaip iki Mėnulio.
Ar tik nebus taip, kad šį antiazerbaidžanietišką mitą mums mūsų diplomatai, ambasadoriai, prezidentai, apžvalgininkai tris dešimtmečius sąmoningai piršo stengdamiesi pridengti Armėnijos nuodėmes? Ar ilgainiui nepaaiškės, jog Armėnija – tokia pat nuodėminga kaip ir mes visi, todėl neverta principingos kovotojos su korupcija titulo?
Jau esame keletą kartų kritikavę Švediją, leidusią atvykėliams iš kitų šalių jos teritorijoje niekinti musulmonams šventą knygą – Koraną.
Akivaizdu, jog Korano niekinimas, jį trypiant, plėšant į skutus ar deginant centrinėse Švedijos miestų aikštėse, – jokia saviraiškos laisvė. Civilizuotos, demokratinės valstybės neleidžia niekinti jokių knygų. Juolab – religinėms bendruomenėms svarbių knygų. Koraną supleškinti miesto aikštėje – lygiai tokia pat beprotybė, kaip ir mėginimai tyčiotis iš krikščionims šventos Biblijos ar žydams šventų torų. Jei nori pareikšti savo nuomonę, kritikuok laikraščių puslapiuose, televizijų ekranuose, socialiniuose tinkluose. Jei šito maža – išeik į aikštę rankose laikydamas plakatą, kuriame parašyta, kuo gi tau neįtiko šventa knyga. Bet liepsnose pleškinti Koraną, trypti jį kojomis arba aplieti srutomis, – sveiku protu nesuvokiama niekšybė.
Deja, Švedijos valdžia, pasirodo, nesuvokia elementariausių padorumo ir mandagumo taisyklių ir, nori nenori, pati tampa panaši į barbarus, chuliganus ar bepročius. Šitaip sakydamas omenyje turiu ir Švedijos karališkąją šeimą.
Beje, esama dar vieno svarbaus aspekto. Atkaklūs išpuoliai prieš musulmonams brangius simbolius labai panašūs į provokacijas, kurių tikslas – supjudyti visuomenes bei religines bendruomenes. Galbūt siekiama, jog Švedijoje kiltų rimtos riaušės tarp Korano gerbėjų ir Korano priešininkų. Suprask, tegul Švedija krenta į chaosą, kuris neleis švedams rūpintis svarbiausiais reikalais – kaip sustiprinti NATO aljansą, į kurį šių metų liepos 11 – 12 dienomis buvo oficialiai pakviesta. Tokio įtarimo neatmeskime: besiginčijant dėl knygų deginimo lengva pražiopsoti Rusijos provokacijas.
Švedijos ambasada. Rezervuota. Slaptai.lt foto
Švedijos vidaus žvalgybos tarnyba „Säkerhetspolisen“ ne šiaip sau perspėjo: Koranų deginimas Švedijoje padidino pavojų šalies saugumui. Slaptosios tarnybos teigimu, Švedijos reputacija nukentėjo dėl veiksmų, susijusių su jau kurį laiką vykusiomis dezinformacijos kampanijomis. Ilgai laikyta itin tolerantiška šalimi, dabar Švedija vertinama kaip priešiška islamui ir musulmonams, sakoma pranešime. Tai apima suvokimą, kad išpuoliai prieš musulmonus Švedijoje yra toleruojami, o socialinės tarnybos „grobia“ musulmonų vaikus.
Kaip skelbia agentūra DPA, „ypač pikta reakcija buvo Irake, vyriausybė net išsiuntė iš šalies Švedijos ambasadorių; prieš tai protestuotojai įsiveržė į Švedijos ambasadą Bagdade ir ją padegė“.
Kam Švedijai rietis su Iraku, jei didysis Stokholmo priešas – Kremlius? Kam švedams pyktis su Pakistanu, jei didysis Stokholmo priešas – Vladimiro Putino valdoma Rusija? Galų gale kam švedams erzinti kolegę Turkiją politiniame – kariniame NATO aljanse, jei didysis Stokholmo priešas – bjaurų karą prieš Ukrainą pradėjusi Maskva?
Deja, vos tik atsirado vilčių, esą Švedija po truputį atsikvošėja, kvailioti ėmė Danija.
Danija. EPA – ELTA nuotr.
Danijoje šią savaitę jau trečią sykį tyčiotasi iš Korano. Tai – kraštutinių dešiniųjų grupuotės „Danijos patriotai“ veikla. Provokacijas primenanti veikla. Pirmiausia jie niekino Koraną priešais Irako ambasadą, paskui – priešais Egipto ambasadą, po keliolikos valandų – prie Turkijos ambasados. Šaukdami „Velniop islamą!“ jie padegdavo šventąją musulmonų knygą.
Leiskite paklausti, iš kur ateina neapykanta Islamui? Danijos piliečiai verčiami tapti musulmonais? Jie prievartaujami skaityti Koraną? Jiems liepiama melstis mečetėse, laikytis musulmoniškų papročių? Galų gale – ką blogo Danijai padarė Irakas, Turkija, Egiptas? Jei Danijos aikštėse ugnies liepsnose būtų pleškinama Rusijos vėliava, Rusijos herbas, Rusijos prezidento V. Putino, „Wagner“ samdinių vado Jevgenijaus Prigožino, užsienio reikalų ministro Sergėjaus Lavrovo, Rusijos gynybos ministro Sergėjaus Šoigu portretai, – suprasčiau. Šiandieninė Rusija kelia mirtiną pavojų ne tik Ukainai, bet ir visai Europai, įskaitant ir Europos Sąjungos viduryje esančią Danijos Karalystę. Dabar gi – nesuprantu. Toks danų patriotizmas panašus į idiotizmą, kai tyčia ar per kvailumą nesugebama matyti tikrųjų grėsmių ir pavojų.
O Lietuvos valdžia, kaip jai įprasta, pasirinko „tyla – gera byla” taktiką. Bijo net švelniai papriekaištauti kvailiojančiam Stokholmui ir kvailiojančiai Kopenhagai…
Šiandien tęsiu liepos 23 dieną publikacijoje „Demokratiškos cenzūros gniaužtuose“ išdėstytus nuogąstavimus. Jei Lietuva bijo viešai tarti bent menkiausią priekaištą Lenkijai, Izraeliui ir Armėnijai, tai oficialusis Vilnius bus dar atsargesnis, dar kuklesnis vertinant JAV prezidento Džo Baideno (Joe Bidenas) administracijos veiklą. Tokia logika – suprantama. Lietuva – per mažai įtakinga, jog turėtų užtektinai raumenų visiems į akis rėžti karčią tiesą.
Tačiau kartais dalintis nepatogiomis nuojautomis bei įžvalgomis – būtina. Štai – tik keletas nuogąstavimų dėl Džo Baideno laikysenos. Ukrainai ginklai iš Vakarų keliauja itin lėtai ne todėl, kad Amerika jų neturėtų. JAV neskuba aprūpinti Ukrainos nei toliašaudžiais ATACAMS, nei šarvuotais Abrams, nei moderniais naikintuvais F-16 ne todėl, kad bijotų Trečiojo pasaulinio karo. Oficialusis Vašingtonas draudžia Ukrainai atakuoti Rusijos teritorijoje esančius karinius objektus ne todėl, jog drebintų kinkas dėl Vladimiro Putino atominio šantažo. Oficialusis Vašingtonas neleidžia Didžiajai Britanijai, Lenkijai ir Baltijos šalims rimtai remti ukrainiečių karių ne todėl, jog nuoširdžiai saugotų Europą nuo Baltarusijoje dislokuotų samdinių „Wagner“ pajudėjimų Varšuvos ir Vilniaus kryptimi.
Žinoma, atsakingai žvelgiantis į Pasaulio ateitį politikas tokių grėsmių neturi teisės ignoruoti. Viskas įmanoma, net – patys juodžiausi scenarijai.
J. Bidenas ir V. Putinas. EPA-ELTA nuotr.
Bet šiuo konkrečiu atveju – kitos priežastys. Vis įkyriau galvon lenda mintys, jog šiandieninė JAV prezidento administracija specialiai kenkia Ukrainai. Baltųjų rūmų šeimininkas nenori, jog Ukraina sėkmingai tramdytų Rusiją. Tarp Dž. Baideno ir V. Putino – bjaurūs susitarimai. Demokratų partijos prezidentai Barakas Obama ir Džo Baidenas senų seniausiai Kremliui padovanojo Ukrainą. Tai jau buvo akivaizdu 2014-aisiais, kai Vašingtonas įsakmiai draudė Kijevui ginti Krymo pusiasalį. Šiandien – dar akivaizdžiau. Vos tik JAV prezidento poste respublikoną Donaldą Trampą (Donald Trump) pakeitė demokratas Džo Baidenas, Kremlius vos po kelerių mėnesių pradėjo vadinamąją „specialiąją karinę operaciją“.
Vaizdžiai tariant, D. Trampą pakeitęs Dž. Baidenas leido V. Putinui grobti Ukrainos žemes, kiek tik pajėgs. Tik niekas nei Vašingtone, nei Maskvoje nesitikėjo, jog ukrainiečių kariai taip šauniai priešinsis. Tad Dž. Baidenas šiandien pakliuvęs tarp kūjo ir priekalo. Jis priverstas gudrauti. Jei neduos Ukrainai nė vieno šovinio, išsiduos, jog yra V. Putino sąjungininkas, rizikuoja susipykti su Rytų Europa. Todėl demokratas Dž. Baidenas šiek tiek numeta Ukrainai ginklų. Bet – trupinius. Tik tiek, kad neįsižeistų Kremliaus diktatorius.
Tuo pačiu Dž. Baidenas visomis įmanomomis priemonėmis, o jis jų turi užtektinai, tramdo Londoną, Varšuvą, Vilnių, kad šios šalys per daug nuoširdžiai nesirūpintų Ukrainos likimu. Mat slaptuose Dž. Baideno ir V. Putino susitarimuose nėra Ukrainos. Visai panašiai, kaip slaptuose Molotovo ir Ribentropo protokoluose 1939-aisiais nebeliko Lietuvos, Latvijos ir Estijos.
Štai kokią versiją viešojoje erdvėje dėsto Andrėjus Ilarionovas, Konstantinas Borovojus ir Gary Tabachas. Stengiuosi nepraleisti nė vieno jų komentaro youtube.com erdvėje. Kuo toliau, tuo jų perspėjimai dėl giluminės Dž. Baideno išdavystės – įtikinamesni. Pareiškimai, esą D. Trampą užverbavo Maskvoje besilinksminant su prostitutėmis dar tomis dienomis, kai jis tebuvo verslininkas, esą jis kaltas dėl savo šalininkų įsiveržimo į Kapitolijų 2021-ųjų sausio 6-ąją, esą jis – iki ausų korumpuotas, mėto kur papuola slaptus dokumentus, – visa tai laužta iš piršto norint sukompromituoti Rusijai nepataikaujantį Amerikos politiką. Argumentai, girdi, Rusijos nacionalistas Vladimiras Žirinovskis kadaise džiaugėsi D. Trampo prezidentine pergale, net pakėlė šampano taurę į jo sveikatą, – tėra širma, skirta mulkinti lengvatikius. V. Žirinovskio liaupsės D. Trampui buvo tokios pat nenuoširdžios, kaip ir Dž. Baideno pareiškimai, esą V. Putinas – nusikaltėlis. Vieną sako, kitą – galvoja, trečią – daro!
Donald Trump (Trampas). EPA – ELTA nuotr.
Viename iš savo paskutiniųjų komentarų į JAV persikėlęs Rusijos politikas K. Borovojus, žymios disidentės Valerijos Novodvorskajos bendramintis, atvirai pareiškė: angažuodamas ir teismus, ir prokurorus, ir prisiekusiuosius, ir Federalinę saugumo tarnybą, Dž. Baidenas su savo oponentu D. Trampu grumiasi pačiomis bjauriausiomis priemonėmis, įskaitant ir neleistinas. Sakykim, kaltina D. Trampą neteisėtai savo viloje laikant slaptus dokumentus, nors pagal JAV Konstituciją prezidentai turi teisę spręsti, kokie popieriai – slapti, o kas – atvira. Kaltinti D. Trampą prieš tris dešimtmečius seksualiai priekabiavus prie merginos, – taip pat absurdiška.
Pasak K. Borovojaus, persekiodamas D. Trampą ponas Dž. Baidenas mažumėlę primena Baltarusijos diktatorių Aliaksandrą Lukašenką, be menkiausių sąžinės skrupulų susidorojantį su savo oponentais. Taip, D. Trampas – dar nenužudytas, bet uždaryti į belangę jį siekiama ilgiems dešimtmečiams.
O juk, remiantis tiek A. Ilarionovo, tiek K. Borovojaus, tiek G. Tabacho įžvalgomis, demokratinė visuomenė tirtų ne vien D. Trampo, bet ir paties Dž. Baideno ir jo sūnaus Hanterio Baideno (Hunter Biden) veikas. Dž. Baideno sūnelis jau turėjęs bėdų dėl narkotikų ir nelegaliai laikyto ginklo. Tik stebėtinai lengvai išsisuko.
Mano paminėti apžvalgininkai mano, jog Volodymiras Zelenskis yra padaręs vieną grubią klaidą. Kai prezidento poste sėdėjęs D. Trampas kvietė jį į Vašingtoną aptarti gyvybiškai svarbius klausimus, taip pat – ir Baidenų šeimos verslo Ukrainoje skaidrumą, – Ukrainos prezidentas neva nepanoro veltis į JAV vidaus reikalus. Neskrido į Vašingtoną. Žvelgiant giliau, V. Zelenskis pasielgė korumpuotai – nepanoro tęsti tyrimų dėl Baidenų verslo teisėtumų Ukrainoje. Juk atviras politikas nedarytų niekam išimčių. Net prezidentams.
Volodymyras Zelenskis. EPA – ELTA foto
Tuometinis V. Zelenskio tendencingas palankumas demokratui Dž. Baidenui nūnai smogė tarsi bumerangas – atgal. Pasirodo, Dž. Baidenas – nėra nuoširdus Ukrainos draugas, o D. Trampas nėra Ukrainos priešas. Būtent D. Trampas teisus, įsivaizduojantis, jog šį karą įmanoma užraukti per keletą dienų. Jei V. Putinas nesutinka atsitraukti, JAV skiria Ukrainai tiek ginklų, kiek reikia. Tai reiškia, kad V. Putinas teturi dvi išeitis: arba kapituliuoja, arba sutriuškinamas mūšio lauke.
Beje, klaidų bus privėlęs ir garsusis Aleksejus Arestovičius. Šiandien matome, kad, duodant gausybę interviu Markui Feiginui, jo būta per daug optimistiško. Tik pamanyk – Amerika užvers Ukrainą ginklais, Rusijos kariuomenė išsibėgios, Rusijoje baigsis sviediniai, rusų generolams trūksta karių, sėkmingas ukrainiečių kontrpuolimas – neišvengiamas, lendlizas mums nereikalingas ir t.t.
Optimizmas – kartais labai puiki priemonė nuo depresijų ir nevilčių. Jis – reikalingas. Bet kai jo per daug, kai jis – nepagrįstas, – tuomet laukime didelės bėdos. Nusivylimas galįs būti toks milžiniškas, kad išklibins valstybės pamatus.
Aleksejus Arestovičius – Politeka televizijos svečias
Ypač man nesuprantama, kodėl žymusis A. Arestovičius nepanoro akis į akį pasiginčyti su A. Ilarionovu, G. Tabachu, K. Borovojumi dėl, sakykim, lendlizo. A. Ilarionovas, G. Tabachas ir K. Borovojus ne sykį viešai minėjo, kokiuose kanaluose jie tapo „personomis non gratomis“. Vien už tai, kad kritikavo Dž. Baideną dėl per menkos karinės pagalbos Ukrainai! Jei šaunusis A. Arestovičius vengia nepatogių klausimų, tai jau – negerai. Pakvipę ukrainietiška cenzūra.
O kokios lietuviškosios cenzūros spalvos? Jei Dž. Baidenas ir V. Putinas dėl Ukrainos tikrai sukirtę rankomis (šių eilučių autorius vis dar viliasi, jog taip nėra), tai Lietuvai nėra ko džiūgauti, jog šių metų liepos 11 – 12 dienomis Vilnių savo vizitu pagerbė JAV prezidentas Dž. Baidenas. Ir senąjam Vilniaus universitetui – jokia garbė. Greičiau – milžiniška gėda.
Bet ar kas nors iš lietuvių išdrįs apie tai prabilti?
Nebesuprantu, kas mums nutiko? Paaiškinkite šių eilučių autoriui – Lietuva vis dar demokratinė, žodžio ir nuomonės laisvę gerbianti valstybė, ar jau – žlugusi šalis, nes čia leidžiama kalbėti ir rašyti tik taip, kaip nurodoma „iš viršaus“?
Kada KODĖL taps TODĖL?
Jei mes – demokratai, tai neturėjo kilti jokio šurmulio dėl Seimo nario Remigijaus Žemaitaičio išsišokimų. Laisvoje visuomenėje turėtų būti leidžiama skaudžiomis temomis ginčytis visaip – net ir grubiai, netaktiškai, naudojant bjaurius epitetus, skaudžius palyginimus. Brandi visuomenė leidžia net klysti analizuojant sudėtingas temas. Nuo klaidų niekas neapsaugotas.
Jono Mikelinsko knyga „Kada Kodėl taps Todėl”
Taip, kaip parlamentaras R. Žemaitaitis leptelėjo socialiniuose tinkluose žydų ir lietuvių bei žydų ir palestiniečių temomis, – tikrai netinkamas tonas. Tokius Gordijaus mazgus teisinga analizuoti tik taip, kokį kelią pasirinko, sakykim, rašytojas Jonas Mikelinskas savo veikale „Kada Kodėl taps Todėl“ arba istorikas Gintaras Vaičiūnas savo naujausioje knygoje „Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte 1920 – 1941 metais“. Kruvinos temos čia narpliojamos santūriai, pagarbiai, atsargiai, remiantis faktais, dokumentais, bet tuo pačiu – atvirai. Nenutylint visiems nemalonių aplinkybių.
Jei lietuvių autorių neužtenka vardan objektyvumo, imkime žydų darbus. Pavyzdžiui, G. Finkelšteino knygą „Holokausto industrija: kaip išnaudojama žydų kančia“ arba I. Pappės veikalą „Palestinos etninis valymas“. Čia į žydiškas temas patys žydai žvelgia be pagražinimų. Santūriai, remdamiesi faktais, bet nieko nenutyli, nieko neslepia.
Palestinos etninis valymas. Knygos viršelis
Taigi šių eilučių autoriui patinka būtent J. Mikelinsko, G. Vaičiūno, G. Finkelšteino ir I. Pappės, o ne politiko R. Žemaitaičio tonas. Bet užsipulti seimūną R. Žemaitaitį bauginant apkaltomis, baudomis ar pašalinimais iš partijos, mano supratimu, – taip pat nepriimtina taktika. Kaip nepriimtina neseniai visuomenę audrinusi seimūno, istoriko Valdo Rakučio pasmerkimo kampanija, kaip netoleruotina tuometinio Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro direktoriaus Ado Jakubausko pjudymo operacija.
Gintaras Vaičiūnas. Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte 1920 – 1941 metais
Jei Lietuva tikrai atsikračiusi nepilnavertiškumo kompleksų, privalome leist R. Žemaitaičiui kalbėti „be stabdžių“. Tokia demokratijos kaina. Tribūna suteikiama visiems, net ir niekus tauškiantiems.
Juolab kad „kolaborantų ir patriotų tema“ niekur nedingusi. Ji tebeegzistuoja. Ji – amžina. Be abejo, lietuvius įmanoma išprievartaut, nes mūsų – vos trys milijonai. Lietuvius lengva paverst abejingais, apolitiškais, nes Lietuva per maža, kad pajėgtų kaip lygus su lygiu ginčytis su Izraeliu ir JAV. Liūdniausia, baisiausia, kad taip greičiausiai ir nutiks – tapsime savo tikrosios istorijos nežinantys mankurtai. Tačiau tada pripažinkime – gyvename sumaniai slepiamos cenzūros sąlygomis.
Ką pasakytų Matas Valeika?
Kita tema – lenkiški užrašai Vilniaus krašte. Valstybinės kalbos inspekcijos viršininkas Audrius Valotka pareiškė, kad Vilniaus rajone esantys lenkiški Bieliškės ir Ažulaukės kaimų užrašai – „Bieliszki“ ir „Orzełówka“– turi būti pašalinti. Anot A. Valotkos, šie užrašai ne tik žymi istorinę lenkų okupacinę teritoriją, bet ir pažeidžia Lietuvos įstatymus.
Vilniaus golgota. Mykolo Biržiškos veikalas, pasakojantis, kaip buvo lenkinamas Vilniaus kraštas.
„Tai yra Lietuva, čia galioja Lietuvos įstatymai ir jokių lenkiškų vietovardžių čia būti negali. Ir viskas. (…) Lietuvoje gali būti tik lietuviški vietovardžiai. Tai reglamentuoja valstybinės kalbos įstatymas ir, apskritai, yra bendra tokia europinė praktika“, – ketvirtadienį LRT radijui teigė A. Valotka.
Man regis, labai teisinga pozicija. Poną A. Valotką derėtų pasveikinti už principingumą. Bet kas nutiko Lietuvoje? Tiek žurnalistai, tiek politikai, tiek teisininkai, tarsi sulaukę komandos „pulk“, Valstybinės kalbos inspekcijos viršininką kaltina pačiomis bjauriausiomis nuodėmėmis. Vienas iš pikčiausių priekaištų – neva Lietuva kiršinama su savo strategine partnere Lenkija. Panašu į provokaciją? Suprask, šiandien Lietuvos ir Lenkijos tarpusavio santykiai kaip niekad puikūs, Lietuva jaučia karinę Lenkijos paramą, ir tai labai svarbu, nes Rusija jau pusantrų metų naikina Ukrainą, nėra jokių garantijų, jog nebus puolamos ir Baltijos šalys. Tad kam reikėjo kelti triukšmą dėl kelių lentelių? Atsirado net karštakošių, kurie svarsto, ar pono A. Valotkos nederėtų išspirti iš viršininko pareigų.
Demokratinėje visuomenėje svarstykime visus variantus. Ir vis tik vienpusiškas A. Valotkos pjudymas – įtartinas. Vienas įtakingos televizijos žurnalistas – vedantysis net lygino: Punske ir Seinuose gausu viešų užrašų lietuvių ir lenkų kalbomis, tad kodėl Pietryčių Lietuvoje negalėtų kaboti lietuviški – lenkiški užrašai?
Priežasčių, kodėl Lietuva turi moralinę teisę nepatikliai žvelgti į Lenkiją, nors Varšuvos ir Vilniaus santykiai šiandien kuo puikiausi, – dešimtys. Paminėsiu tik keletą. Pirma, Lenkija oficialiai iki šiol neatsiprašiusi mūsų už Pietryčių Lietuvos okupaciją – du dešimtmečius trukusią grubią, žiaurią, cinišką polonizaciją. Nuo šios temos oficialioji Varšuva visuomet diplomatiškai išsisuka. Tiesiog pripažįstama, kad Vilnius – Lietuvos sostinė. Bet apie lenkiškas okupacijas – jokio aiškaus pareiškimo pačiu aukščiausiu lygiu. Jei Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda – nuoširdus Lietuvos prezidento Gitano Nausėdos draugas, kodėl negalėtų tarti bent kelių atsiprašymo žodelių, sakykim, prie dr. Jono Basanavičiaus paminklo Vilniaus senamiestyje? Bet net tada Lietuva turėtų išlikti budri, nes … prezidentų parašais sutvirtintos sutartys kartais pamirštamos, sulaužomos. Šiandien valdžioje – A. Duda, o kas vadovaus Lenkijai rytoj, poryt?
Antroji priežastis – Vilniaus ir Vilniaus krašto miestelius lyginti su Seinais ir Punsku neteisinga. Milžiniškas skirtumas. Vilnius niekad nebuvo Lenkijos teritorija. O Seinai ir Punskas – lietuviškos žemės, kurias želigovskiai ir pilsudskiai kadaise okupavo. Mes niekad nebuvome užgrobę Varšuvos ir ten gyvenusių lenkų nepersekiojome už tai, kad šie kalba ir rašo lenkiškai, neprievartavome jų kalbėti vien lietuviškai, nelietuvinome jų pavardžių.
Matas Valeika. Dvidešimt penkeri metai Vilniaus krašte
O Lenkija du ilgus dešimtmečius lenkino Pietryčių Lietuvą. Apie tai išsamiai rašyta Mykolo Biržiškos knygoje „Vilniaus Golgota. Okupuotosios Lietuvos lietuvių darbo ir kančių 1919-1928 metų dienoraštis” (pirmą kartą išleista 1930 m. Vilniui Vaduoti sąjungos Kaune B.Šėmio vardu).
Apie žiaurius lenkinimus rasite žinių ir Mato Valeikos knygutėje „Dvidešimt penkeri metai Vilniaus krašte“ (pirmą kartą „Spaudos fondas“ išleido 1934 metais Kaune; 2-oji fotografuotinė laida išleista 1989 metais „Minties“ leidyklos dėka). Beje, antrajame knygutės viršelyje apie M. Valeiką štai kas rašoma: „Įsiveržusių lenkų suimtas ir kalintas Lukiškių kalėjime, iš kur buvo išvaduotas, todėl vėliau lenkai jį nuteisė mirties bausme ir paskyrė 3000 auksinų, kas jį išduos“ (Lietuvių enciklopedija, 32 tomas, JAV, Bostonas, 1965 metai).
Kam prisiminiau šiuos darbus? Niekas neragina kerštauti. Bet jei Lenkija – nuoširdi Lietuvos bičiulė, kodėl jai į lenkų kalbą neišsivertus šių istorinių darbų ir neišplatinus savo knygynuose didžiuliais tiražais? Kodėl bent vieną sykį lenkams nepažvelgus į 1918 – 1940-uosius metus Vilniaus krašte lietuvių akimis?
Trečioji priežastis – skirtingos svorio kategorijos. Lietuvių – saujelė. Lenkų – per trisdešimt milijonų. Lietuva nekelia Lenkijai nė menkiausio pavojaus. O Varšuva mus galėtų lengvai pavergti ir kariškai, ir politiškai, ir kultūriškai. Tad jei mūsų strateginis partneris nuoširdžiai mus myli, turėtų suprasti mūsų baimes ir atsargumus. Vardan gerų santykių Varšuva galėtų Lietuvai grąžinti Punską, Seinus, Suvalkus. Apie reparacijas – nė nebekalbu, neužsimenu.
Bet kamuolys spardomas tik į vienus vartus. Lietuviai privalo įsiklausyti į visus lenkiškus pageidavimus, pradedant lenkiškomis lentelėmis ir baigiant lenkiškomis raidėmis lietuviškame alfabete, o štai lenkams suprasti lietuvių godų – nereikia.
Kodėl nutylima oficialiojo Baku pozicija?
Dabar – apie Azerbaidžano ir Armėnijos tarpusavio santykius. Kodėl toks tendencingas lietuviškas žvilgsnis į Kaukazą? Tarsi ir čia mums kažkas iš viršaus griežtai nurodė neieškoti tiesos ir teisybės. Mums leista vien aklai palaikyti Armėniją.
Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas. EPA – ELTA nuotr.
Pavyzdžiui, AFP ir ELTA agentūros liepos 21-ąją citavo Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano pareiškimus, esą iškilo didelė naujo karo su Azerbaidžanu tikimybė, esą Baku vykdo genocidą ginčijamame Kalnų Karabacho regione, esą azerbaidžaniečiai savivaliauja uždarę Lačino koridorių.
O kur, leiskite paklausti, Azerbaidžano pozicija? Jei esame demokratai, jei mums visuomet rūpi išgirsti abi puses, kodėl pamirštame pridėti Azerbaidžano prezidento Ilhamo Alijevo nuomonę? Jei tai būtų tik pirmas kartas, kuomet žinia pateikiama vien Jerevanui naudinga linkme, – galėčiau nekreipti dėmesio. Bet proarmėniškos tendencijos vyrauja beveik visoje Lietuvos žiniasklaidoje. Azerbaidžano nuomonės dažniausiai nutylimos. O jei ir nenutylimos, Azerbaidžano pareiškimai sutalpinami į vieną sakinį, kai N. Pašinianui leidžiama tarti dešimt sakinių.
Žodžiu, žvilgtelėkime atidžiau į žinutę, kurią pacitavau. Net trys grubios klaidos. Kalnų Karabachas – jokia ginčijama teritorija. Tarptautinė teisė bei taisyklės, kuriomis vadovaujasi Vakarai, analizuodami šalių teritorinio vientisumo klausimus, vieningai pripažįsta šį regioną esant išskirtinai azerbaidžanietišku. Taigi, žiūrint per tarptautinę prizmę, jokių ginčų nėra. Žodis „ginčijama“ čia tikrai netinka.
Azerbaidžano pasieniečiai. Įteikiama Azerbaidžano vėliava
Į akis krenta ir atkaklus kartojimas, esą Karabachas – vis dar – Kalnų, nors oficialusis Baku, susigrąžinęs didžiąją dalį šio regiono 2020-ųjų rudenį karinėmis priemonėmis, pavadinimą „Kalnų Karabachas“ pakeitė į pavadinimą „Karabachas“. Tad kodėl lietuvių skaitytojams nepranešus apie šiuos pakeitimus?
Karabachas – tai Azerbaidžanas. Slaptai.lt fotografija
Dar stebina N. Pašiniano pasipiktinimai, kodėl azerbaidžaniečiai uždarė Lačino koridorių. Atvirai sakant, kvailas N. Pašiniano klausimas. Jei Karabachas – azerbaidžaniečių, kodėl jie negalėtų Lačino koridoriaus blokuoti? Savo namuose turi teisę elgtis kaip tinkami.
Juolab kad oficialusis Baku tvirtina: civiliams gyventojams, negabenantiems nei ginklų, nei narkotikų, leidžiama judėti pirmyn ir atgal be trukdžių. Lačino koridorius uždarytas tik ginkluotiems armėnų separatistams. Bet apie tai daugelyje lietuviškos žiniasklaidos pranešimų – nė užuominos.
Dar stebina N. Pašiniano užsispyrimas naudoti terminą „genocidas“. Tai juk Armėnija 1988 – 1994-aisiais jėga išvijo iš Karabacho ir gretimų septynių rajonų visus azerbaidžaniečius. Jei ką ir galima kaltinti dėl genocido, tai – armėnų separatistus, įskaitant jų teroristines organizacijas ASALA, Dašnakcutiun, Gnčak.
Vėl priminsiu – vos prieš šimtą metų net Armėnijos sostinėje Jeravane dauguma gyventojų buvo azerbaidžaniečiai. Armėnai sudarė mažumą. Bet šiandien Jerevane nerasite nė vieno azerbaidžaniečio. Jie iš Jerevano, kaip ir vėliau – iš Karabacho, pasitraukė ne savo valia. Tik kokiame lietuviškame laikraštyje, kokioje lietuviškoje televizijoje buvo išsamiai pasakojama apie milijoną azerbaidžaniečių, kuriems teko priverstinių pabėgėlių dalia?
Štai kodėl vis dažniau atrodo, jog esame suspausti cenzūros replėmis. Kas tie nematomieji, laikantys suspaustas cenzūros reples?
Šiandien man gėda, jog priklausau NATO struktūroms. 2023-ųjų liepos 11 – 12 dienomis tapo aišku, kas tikrasis šios politinės – karinės organizacijos vadovas. Pirmuoju smuiku griežia ne JAV, ne Didžioji Britanija, ne Vokietija, ne Prancūzija, o Rusijos diktatorius Vladimiras Putinas. Tai jis sprendžia, ką NATO galinti priimti į savo gretas, o ką – palikti už vartų.
Beje, Kremlius jau senokai čia turi veto teisę. Mažų mažiausiai – nuo 2008-ųjų, kai Bukarešte NATO šalių lyderiai pabijojo į savo gretas priimti Ukrainą ir Gruziją (Sakartvelą). Anuomet, pakvietę gruzinus ir ukrainiečius į savo šeimą, galėjome sumažinti Kremliaus apetitus puldinėjant kaimynines šalis. Jei būtume pasielgę kietai, vyriškai, turėjome galimybę išvengti ir 2008-ųjų Rusijos karo prieš Gruziją, ir 2014-ųjų Krymo okupacijos, ir 2022-ųjų puolimo trokštant okupuoti visą Ukrainą. Bet Barakas Obama ir Džo Baidenas – ne Ronaldas Reiganas, ne Margaret Tečer. Kremlius gerbia tik jėgą. Jokių kitų argumentų šis banditas nepripažįsta.
Šiandien akivaizdu, jog Lietuva prieš 19-a metų į NATO buvo priimta visai ne todėl, kad atitiko griežtus šios militarinės organizacijos reikalavimus. 2004-aisiais mus Briuselis po savo skėčiu priglaudė todėl, kad šiam sprendimui nesipriešino Maskva. Jei Kremliaus vadovai 2004-aisiais būtų kėlę skandalus, Lietuva matytų NATO kaip savo ausis. Galėjome išnaikinti savo žemėje visų rūšių korupcijas, prisipirkti šimtus tankų ir haubicų, bet mūsų nepriimtų, nes taip kumščiu į stalą trinktelėjo Kremliaus vadovai.
J. Bidenas ir V. Putinas. EPA-ELTA nuotr.
Kalbos, jog Ukraina neatliko dar visų jai skirtų namų darbų, – tėra melas, skirtas lengvatikiams mulkinti. Ukraina šiandien vienintelė tikrai verta narystės NATO aljanse. Bet ji – liko už borto. Jai net neleido Vilniuje atvirai kalbėti, nors NATO valstybių vadovai šaukte šaukia remiantys žodžio, spaudos, nuomonių laisvę, gerbia pliuralizmą, nes tik ginčuose gimsta tiesa. Nuo Rusijos agresijos narsiai, šauniai besiginančios šalies vadovas turėjo teisę būti nepatenkintas, nes būtent jo kariai tramdo agresorių. Vaizdžiai tariant, jie gina ne vien Ukrainą, bet ir visą Rytų Europą. O kaip iš tikrųjų? Vos tik Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis liepos 11-ąją viešai nusivylė aptakiais NATO lyderių pažadais, pavadindamas tūpčiojimą absurdu, tuoj LITEXPO rūmų kuluaruose buvo užsipultas, kad šneka ne taip, kaip reikia, vertina ne taip, kaip galima. Jam, regis, buvo net pagrasinta: džiaukis tuo, ką šiandien gauni, nes priešingu atveju … atsidursi prie suskilusios geldos. NATO lyderių išprievartautas V. Zelenskis liepos 12-ąją jau nebešnekėjo apie absurdus. Štai tokia vakarietiška demokratija.
Taigi turime patį blogiausią variantą. V. Putinas ir jo gauja pamatė: NATO bijo, NATO nežino, ko griebtis, NATO pasimetusi, NATO tesugeba prie derybų stalo ilgai ir nuobodžiai pliurpti. Pareiškimai, jog NATO šiandien kaip niekad stiprus, vieningas ir pasiruošęs atremti absoliučiai visus iššūkius, – pigi demagogija. Todėl V. Putinas ir tie, kurie jį pakeis, taps dar įžūlesni, žiauresni. Jei pavergs Ukrainą, tikrai klibins Briuselio duris, reikalaudami atiduoti Maskvos įtakos zonai Lietuvą, Latviją ir Estiją. Kaip tuomet elgsis NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas, pasitaręs su JAV, Vokietijos, Prancūzijos lyderiais? Įtariu, jog mus labai panašiai išduos, kaip šių metų liepos 11 – 12 dienomis buvo paaukota Ukraina. Nes NATO – arba bijo, arba taip nusilpęs, kad nepajėgus nei pats gintis, nei kaimyną apginti, arba esama slaptų susitarimų su V. Putinu.
V. Putinas ir J.Bidenas. EPA – ELTA nuotr.
Šiandien vis labiau linkęs tikėti, jog pačios stipriausios ir įtakingiausios NATO valstybės vadovas JAV prezidentas Joe Bidenas su V. Putinu slapta susitarę dėl Ukrainos ateities. Tas susitarimas – išdavikiškas. Ukraina atiduodama Rusijos įtakai. V. Putinas galįs elgtis Ukrainoje kaip tinkamas. Tik šitaip galiu paaiškinti, kodėl J. Bidenas pusantrų metų neskubėjo ukrainiečių kariams atvežti rimtų tankų, rimtų toliašaudžių patrankų, toli lekiančių sviedinių, galingų naikintuvų. Jei J. Bideno administracija dar 2022-ųjų vasarą būtų atsiuntusi Ukrainos gynėjams visko, ko jiems reikia, jie būtų priešą senų seniausiai išstūmę lauk. Bet ginklų tiekimas Ukrainai buvo itin skūpus, lašino tarsi pipete. Tik po kelis ar keliolika egzempliorių. Akivaizdu, kad ukrainiečiai nepajėgė sėkmingai veržtis į Rytus, o Rusija turėjo laiko įsitvirtinti užgrobtose žemėse, pergrupuoti dalinius, pakviesti naujų apmokytų karių. Dabar Ukrainą jau demagogiškai prievartauja sėstis prie derybų stalo – jei daugiau nebepajėgiate susigrąžinti žemių, tuomet privalu tartis su Kremliumi dėl paliaubų. Ypač niekšiška ukrainiečius šantažuoti – vis tiek būsite priversti tartis su V. Putino gauja, nes, priešingu atveju, jums daugiau nebeduosime modernios ginkluotės, ir jūs, norite ar ne, būsite priversti pasiduoti.
Joe Bidenas ir Vladimiras Putinas. Youtube.com
Tad koks tikrasis šios išdavystės vardas? Pasak apžvalgininkų Andrėjaus Ilarionovo, Konstantino Borovojaus, Gario Tabacho – JAV prezidentas demokratas Džo Baidenas. Tai jis nenori Ukrainos pergalės. Peržiūrėkite dešimtis apžvalgininkų komentarų youtube.com kanaluose. Ten smulkiai, aiškiai, išsamiai papasakota, kas iš tiesų yra šiandieninis Baltųjų rūmų Vašingtone šeimininkas ir kodėl įmanoma jo slapta bičiulystė su V. Putinu. Šiandien daug kas įsitikinę, jog tai buvęs prezidentas Donaldas Trampas – blogio genijus (panašiai kadaise manė ir šių eilučių autorius). Dabar vis daugiau įtarimų, jog D. Trampo deskriditavimo kampanija buvo dirbtinai išpūsta tam, kad pridengtų J. Bideno darbelius. Atkreipkite dėmesį – kai Jungtinėms Valstijoms vadovavo D. Trampas, V. Putinas nesiryžo pulti nei Ukrainos, nei jokios kitos šalies. Vos tik į Baltuosius rūmus įžengė J. Bidenas, Kremlius nedelsiant ėmė žvanginti ginklais. Sutapimas? Galbūt – nelemtas atsitiktinumas. Tačiau A. Ilarionovas, K. Borovojus, G. Tabachas įsitikinę, jog didžiojoje politikoje nei sutapimų, nei atisitiktinumų nėra.
Lietuvoje šių metų liepos 11 – 12 dienomis viešėjo J. Bidenas. Net aplankė senąjį Vilniaus universitetą. Bet ar šis faktas – didelė garbė Lietuvai? Juk būtent J. Bideno žodis NATO viršūnių susitikime buvo lemiamas – Ukrainos kelionė į NATO bus tokia pat ilga, kaip Turkijos – į Europos Sąjungą. Po liepos 11 – 12-osios sprendimų, kurių tikrasis redaktorius yra būtent J. Bidenas, nepasitikėjimo ateitimi – tik daugiau. Ne tik Ukrainoje, bet ir Rytų Europoje. O Kremliuje – džiūgauja, ploja iš džiaugsmo rankomis, geria šampaną…
Kas šiomis dienomis labiausiai krito į akis? Ogi Lietuvos prezidento Gitano Nausėdos įsivaizdavimai, kokios priežastys Vokietiją paskatino priimti sprendimą dislokuoti brigadą Lietuvoje. Duodamas interviu LNK Žinioms prezidentas pabrėžė, kad užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio aštri retorika derybose nepadėjo.
„Aštri retorika čia tikrai nepadeda. (…) Juk vokiečiai turėjo spręsti, ką suteikti Lietuvai, o ne Lietuva dovanojo Vokietijai kažką. Tai, žinoma, kad reikia kitokios retorikos, reikia kitokio bendradarbiavimo, pirmiausiai reikia labai aiškaus patikinimo, kad mes pasitikime savo partneriais“. Štai tokia mūsų prezidento nuomonė. Dar galima priminti ir šiuos G. Nausėdos žodžius: „Mes turime pastatyti kaip galima greičiau visą reikalingą infrastruktūrą ir tada Vokietija įgyvendins savo pažado dalį. Čia yra abipusio pasitikėjimo klausimas, kuris geriau įrodomas ne popieriais, o darbais“.
Beje, ELTA primena, kad neseniai viešėjęs Vokietijos gynybos ministras Borisas Pistoriusas pareiškė, girdi, Berlynas pasirengęs visam laikui šalyje dislokuoti vokiečių karių brigadą. Vis dėlto, kada tiksliai brigados lygio karinis vienetas galėtų būti perkeltas į Lietuvą, gynybos ministras negalįs atsakyti. Jo teigimu, tai priklausys nuo infrastruktūros sąjungininkų kariams plėtros.
Prezidentas Gitanas Nausėda. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Mano supratimu, su savo sąjungininkais NATO ir Europos Sąjungos struktūrose lietuviai privalo kalbėti … labai ATVIRAI. Tiek nuolankiai atsiklaupę ant kelių, tiek piktai trinksėdami kumščiu į stalą. Nežiūrint, kokia padėtis. Pastarieji keliolika metų akivaizdžiai įrodė – baimė ištarti bent vieną piktesnį epitetą – tokia pat žalinga kaip ir nuolatiniai barniai, priekaištai. Vaizdingai tariant, reikalingas ne vien meduolis, bet ir bizūnas. Jei sąjungininkai elgiasi padoriai, sąžiningai – pagirkime juos, jei jie daro, mūsų manymu, lemtingas klaidas, tai taip ir rėžkime jiems į akis be jokių politkorektiškumų.
Štai mūsų šiaurinė kaimynė Švedija prieš pat lemtingus sprendimus NATO viršūnių susitikime Vilniuje liepos 11 – 12 dienomis ėmė ir sukvailiojo. Viešai deginti šventas knygas – jokia saviraiškos laisvė. Tai – viduramžius primenantis barbarizmas. Be kita ko, labai panašus į Rusijos specialiųjų tarnybų provokaciją, kurios užsakovai trokšta narystės NATO struktūrose siekiančiai Švedijai pakišti koją ir tuo pačiu … susilpninti visą NATO, ypač tris Baltijos valstybes.
Kaip Lietuva turėjo elgtis šiuo konkrečiu atveju? Lietuvos vadovai galėjo labai garsiai pasmerkti idiotiškai pasielgusią partnerę Švediją (kažin kokiam atvykėliui leido viešai demonstruoti cinišką nepagarbą viso pasaulio musulmonams – išniekinti Koraną). Sutikime, Lietuvai gyvybiškai svarbu, kad Švedija taptų NATO nare. Baltijos jūra taptų tarsi vidine NATO jūra. Bet Turkija greičiausiai dabar nepalaimins Švedijos narystės NATO aljanse. Kaip skelbia AFP – ELTA, Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas piktai pasmerkė Švediją už tai, kad leido protestuotojui deginti Koraną. „Galiausiai pamokysime arogantiškus vakariečius, kad musulmonų įžeidinėjimas nėra žodžio laisvė“, – per televiziją sakė R. T. Erdoganas.
R. T. Erdoganas. Turkijos prezidentas. EPA – ELTA nuotr.
Taigi Švedija narystę NATO struktūrose šiemet greičiausia matys tarsi savo ausis. O tai reiškia, kad, žvelgiant rimčiau, Švedija pakenkė ne vien sau, bet ir Lietuvai, Latvijai, Estijai. Įsidėmėkime šitą aplinkybę – Švedija savo kvailiojimais susilpnino ne tik save, bet ir tris Baltijos valstybes ypač pavojingu metu, kai Rusija jau antrus metus tęsia nuožmų karą prieš Ukrainą.
Ką sakys Lietuvos prezidentas G. Nausėda liepos 11 – 12 dienomis, kai Turkija pareikš veto? Kaltinsime Švediją ar Turkiją? Mano supratimu, oficialusis Vilnius privalėtų priekaištauti tik … Švedijos valdžiai. Turkija – niekuo dėta. Turkijos prezidentas elgiasi nuosekliai, padoriai, principingai.
Panaši padėtis – dėl Vokietijos. Jei Vokietija išties dislokuos Lietuvoje savo karių brigadą, – didelis AČIŪ. Jei Berlynas griežtai laikysis savo įsipareigojimų – nuoširdžiausia PAGARBA. Bet turime karčių istorijos pamokų, kai sutartys laužomos, ignoruojamos, pamirštamos. Imkime garsųjį Budapešto memorandumą 1994-aisiais metais, kai JAV prezidentas Bilas Klintonas, Didžiosios Britanijos premjeras Džonas Meidžoras ir Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas pažadėjo saugoti Ukrainos nepriklausomybę ir teritorinį vientisumą mainais į atiduodamą atominį ginklą. Šiandien matome, kad iš šį dokumentą pasirašiusių valstybių duotų pažadų laikėsi tik Ukraina – tikrai atidavė atominius ginklus. Visos kitos valstybės ciniškai pamiršo savo pažadus.
Todėl Lietuva teturi tik vieną kelią – nepatikliai žiūrėti į bet kokius susitarimus. Taip, Vokietijos kancleris Olafas Šolcas (Olaf Scholz) šiandien palaimino vokiečių brigados kelionę į Lietuvą. Bet ką darysime, jei susiklostys paini padėtis – Rusijos agresijos išvakarėse oficialusis Berlynas, sugalvojęs įvairiausių priežasčių, lieps savo kariams bėgti iš Lietuvos? Ar bent plaukas nukris tuomet nuo O. Šolco galvos? Gal O. Šolcą jau bus pakeitęs kitas kancleris – Angelos Merkel arba Gerhardo Šrioderio sukirpimo politikai, tvirtinantys, jog neprivalo laikytis pirmtako skelbtų susitarimų.
Kur tuomet ponas G. Nausėda dės savo žodžius „mes pasitikime savo partneriais“? Atkreipkime dėmesį – Vokietijos kancleris šiandien daug kur painiojasi, nenuoseklus, kalba dviprasmiškai. Jis tarsi praregėjo dėl labai bjaurių tikslų turinčios Rusijos. Šaunuolis. Bet kaip suprasti jo paskutiniąsias mintis, kuomet Jevgenijaus Prigožino kariauna „Wagner“ žygiavo Maskvos link, o kraugerys Vladimiras Putinas spruko iš Kremliaus kažkur į Valdajų? Vokietijos kancleris puolė šaukti, esą nei Vokietija, nei NATO neketina nuversti V. Putino. Girdi, Vakarams labai svarbus stabilumas Rusijoje. Tad, jei žvelgsime priekabiai, O. Šolcas – V. Putino sąjungininkas. Ar ponas G. Nausėda kreipėsi į Vokietijos kanclerį reikalaudamas pasiaiškinti? V. Putinas – padoresnis už „Wagner“ bosą J. Prigožiną?
Vokietijos kanclerio pozicija (panašiai dėl būtinybės išsaugoti V. Putiną po „Wagner” maršo suokė ir Baltieji rūmai Vašingtone, ir Prancūzijos prezidentas), esą Vakarai nenori V. Putino griūties, – stebina, glumina. Viena vertus, Vakarai rengia tarptautinį tribunolą – pasiruošę V. Putiną tupdyti į kalėjimą iki gyvos galvos, kita vertus, bijo perversmų, kad į Kremlių neateitų dar bjauresnis. Bet ar gali būti baisesnių už V. Putiną?
Šia proga verta prisiminti Helmutą Kolį. Šis Vokietijos kancleris, kuomet Lietuva siekė nepriklausomybės, priekaištavo mums, esą lietuviai neturi kenkti Michailo Gorbačiovo pertvarkai – neleistina skelbti Kovo 11-osios akto. Pasak H. Kolio – svarbiausia, kad M. Gorbačiovas leido išardyti Berlyno sieną. O lietuviai tegul ir toliau kenčia okupacijas, rusifikacijas, pažeminimus. Tegul palaukia geresnių laikų. Mano manymu, H. Kolis elgėsi niekšiškai ir ciniškai. Beje, jį tuomet palaikė JAV bei Prancūzijos prezidentai – vardan M. Gorbačiovo sėkmės Baltijos šalys privalo atsisakyti savos nepriklausomybės. Nejaugi pamiršome šį vakarietišką cinizmą? Nejaugi neverta šių niekšybių priminti J. Bidenui, O. Šolcui, E. Makronui?
Joe Bideno kritimai
Šiandien Vakarai, įskaitant ir JAV prezidentą Džo Baideną (Joe Bidenas), ir Vokietijos kanclerį O. Šolcą, ir Prancūzijos prezidentą Emmanuelį Macroną, daro tą pačią klaidą, kaip ir jų pirmtakai, įskaitant kolius bei miteranus. Užuot nuo pat pirmųjų dienų elgęsi vyriškai, Vakarai tebenuolaidžiauja Kremliui. Leido naikinti Čečėniją, Paskui, 2008- aisiais, leido pulti Gruziją. Po to JAV prezidentas Barakas Obama ir jo tuometinė dešinioji ranka J. Bidenas leido okupuoti Krymą, drausdami ukrainiečiams priešintis. Šiandien, 2023-aisiais, kuomet Ukraina jau beveik dvejus metus didvyriškai ginasi nuo Rusijos ordų ir tuo pačiu gina Europą, Vakarai, pirmiausia – Amerika, nesiteikia ukrainiečių kariams atgabenti užtektinai modernių, galingų ginklų. Vakarai tiekia Ukrainai ginklus taip skūpiai, tarsi lašintų iš pipetės. Tai neduos toliašaudžių artilerijos sistemų, tai neduos tankų, tai neleis apšaudyti Rusijos teritorijos, tai neduos technikos, kuria įmanoma apsaugoti oro erdvę.
Paskutiniosios žinios irgi nieko gero nežada. Pasirodo, ukrainiečių lakūnų mokymai valdyti naikintuvus F-16 dar net nepradėti. Ukrainos valdžia tiki, jog Ukraina turės naikintuvus F-16, nes šis sprendimas jau priimtas. Bet Ukrainos karinė vadovybė tiesiog maldauja: „Mūsų karinės ir politinės vadovybės prašymas partnerėms, kad tai nebūtų atidėliojama, kai galima paspartinti procesus“, – skelbiama leidinyje „Ukrinform“.
Taigi – vien vilkinimai, vien vėlavimai ! Ką tai galėtų reikšti? Tokiais būdais Vakarai siekia, kad Rusija dar rimčiau įsitvirtintų užgrobtose teritorijose ir ukrainiečių kariams būtų žymiai sunkiau laimėti? Gal išties teisūs tie JAV prezidento J. Bideno kritikai (Andrėjus Ilarionovas, Gary Tabachas, Konstantinas Borovojus), kurie sako, kad tarp J. Bideno ir V. Putino – slapti susitarimai. Jie mano, kad J. Bidenas leido V. Putinui terioti Ukrainą (jei J. Bidenas būtų griežtai protestavęs 2022-ųjų vasarį, V. Putinas nebūtų drįsęs pulti). O gal teisūs tie, kurie mano, jog ginklų Ukrainai neduodama užtektinai tik todėl, kad Vakarai trokšta išsekinti tiek Kijevą, tiek Maskvą? Žodžiu, versijų užtektinai: Vakarams nusispjauti į Ukrainą, Vakarai paniškai bijo Kremliaus, Vakarai bijo Rusijos griūties (kad neišsivaikščiotų atominiai ginklai), Vakarai bijo Ukrainos konkurencijos, Vakarai bijo atominio karo. Lengviau išvardinti, ko Vakarai nebijo. Tiesiog patalogiški bailiai.
Taigi jau seniai nebesuprantu Vakarų. Nebesusigaudau, kada jie tiesą sako, kada meluoja, kuomet po gražiais lozungais slepia savąjį cinizmą, egoizmą ir nusikaltimus.
Azerbaidžano sostinė Baku. Karinis paradas. Švenčiama pergalė. EPA – ELTA nuotr.
Lietuvos taip pat dažnai nesuprantu. Nesupratau tuomet, kai 2015-aisiais mūsų seimūnai, nė valandėlės nepabuvę nei Turkijos, nei Azerbaidžano, nei Armėnijos archyvuose, palaimino rezoliuciją, smerkiančią Osmanų imperiją dėl 1915-ųjų įvykių (girdi, tai neabejotinai – genocidas prieš armėnų tautą). Nesupratau tuomet Lietuvos, kai ji nė sykio nepasmerkė teroristų iš ASALA, Gnčak, Dašnakcutiun, dar visai neseniai žudžiusių turkų ir azerbaidžaniečių politikus Vakarų sostinėse, kai nė žodeliu neužjautė milijono azerbaidžaniečių pabėgėlių, išvytų iš savo gimtųjų namų Karabache ir gretimuose rajonuose. Nesuprantu oficialiojo Vilniaus ir šiandien, kuomet Lietuvos valdžia nepasveikino Azerbaidžano, 2020-ųjų rudenį ginklu atkovojusio beveik visą Karabachą.
Nesuprantu Lietuvos, kai ji nesiteikia statyti paminklo Prezidentui Antanui Smetonai, kai linkusi į savo alfabetą įsileisti svetimas raides ir sugriauti visą gramatikos struktūrą, kai itin nuolankiai pataikauja kiekvienam žydų priekaištui, tarsi būtume Izraelio okupuota kolonija, kai klusniai sutinkame Briuselio ir Strasbūro spaudimui Lietuvos sieną kirtusius pabėgėlius labiau mylėti nei savus, lietuvius…
Klaustukų, abejonių, nerimo – vis daugiau ir daugiau. Vakarus kritikuojantis Turkijos prezidentas šiandien man labiau suprantamas nei Vakarams pataikauti raginantis Lietuvos vadovas.
