Gintaras Visockas. Demokratiškos cenzūros gniaužtuose


Nebesuprantu, kas mums nutiko? Paaiškinkite šių eilučių autoriui – Lietuva vis dar demokratinė, žodžio ir nuomonės laisvę gerbianti valstybė, ar jau – žlugusi šalis, nes čia leidžiama kalbėti ir rašyti tik taip, kaip nurodoma „iš viršaus“?

Kada KODĖL taps TODĖL?

Jei mes – demokratai, tai neturėjo kilti jokio šurmulio dėl Seimo nario Remigijaus Žemaitaičio išsišokimų. Laisvoje visuomenėje turėtų būti leidžiama skaudžiomis temomis ginčytis visaip – net ir grubiai, netaktiškai, naudojant bjaurius epitetus, skaudžius palyginimus. Brandi visuomenė leidžia net klysti analizuojant sudėtingas temas. Nuo klaidų niekas neapsaugotas.

Jono Mikelinsko knyga „Kada Kodėl taps Todėl”

Taip, kaip parlamentaras R. Žemaitaitis leptelėjo socialiniuose tinkluose žydų ir lietuvių bei žydų ir palestiniečių temomis, – tikrai netinkamas tonas. Tokius Gordijaus mazgus teisinga analizuoti tik taip, kokį kelią pasirinko, sakykim, rašytojas Jonas Mikelinskas savo veikale „Kada Kodėl taps Todėl“ arba istorikas Gintaras Vaičiūnas savo naujausioje knygoje „Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte 1920 – 1941 metais“. Kruvinos temos čia narpliojamos santūriai, pagarbiai, atsargiai, remiantis faktais, dokumentais, bet tuo pačiu – atvirai. Nenutylint visiems nemalonių aplinkybių.

Jei lietuvių autorių neužtenka vardan objektyvumo, imkime žydų darbus. Pavyzdžiui, G. Finkelšteino knygą „Holokausto industrija: kaip išnaudojama žydų kančia“ arba I. Pappės veikalą „Palestinos etninis valymas“. Čia į žydiškas temas patys žydai žvelgia be pagražinimų. Santūriai, remdamiesi faktais, bet nieko nenutyli, nieko neslepia.

Palestinos etninis valymas. Knygos viršelis

Taigi šių eilučių autoriui patinka būtent J. Mikelinsko, G. Vaičiūno, G. Finkelšteino ir I. Pappės, o ne politiko R. Žemaitaičio tonas. Bet užsipulti seimūną R. Žemaitaitį bauginant apkaltomis, baudomis ar pašalinimais iš partijos, mano supratimu, – taip pat nepriimtina taktika. Kaip nepriimtina neseniai visuomenę audrinusi seimūno, istoriko Valdo Rakučio pasmerkimo kampanija, kaip netoleruotina tuometinio Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro direktoriaus Ado Jakubausko pjudymo operacija.

Gintaras Vaičiūnas. Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte 1920 – 1941 metais

Jei Lietuva tikrai atsikračiusi nepilnavertiškumo kompleksų, privalome leist R. Žemaitaičiui kalbėti „be stabdžių“. Tokia demokratijos kaina. Tribūna suteikiama visiems, net ir niekus tauškiantiems.

Juolab kad „kolaborantų ir patriotų tema“ niekur nedingusi. Ji tebeegzistuoja. Ji – amžina. Be abejo, lietuvius įmanoma išprievartaut, nes mūsų – vos trys milijonai. Lietuvius lengva paverst abejingais, apolitiškais, nes Lietuva per maža, kad pajėgtų kaip lygus su lygiu ginčytis su Izraeliu ir JAV. Liūdniausia, baisiausia, kad taip greičiausiai ir nutiks – tapsime savo tikrosios istorijos nežinantys mankurtai. Tačiau tada pripažinkime – gyvename sumaniai slepiamos cenzūros sąlygomis.

Ką pasakytų Matas Valeika?

Kita tema – lenkiški užrašai Vilniaus krašte. Valstybinės kalbos inspekcijos viršininkas Audrius Valotka pareiškė, kad Vilniaus rajone esantys lenkiški Bieliškės ir Ažulaukės kaimų užrašai – „Bieliszki“ ir „Orzełówka“ – turi būti pašalinti. Anot A. Valotkos, šie užrašai ne tik žymi istorinę lenkų okupacinę teritoriją, bet ir pažeidžia Lietuvos įstatymus.

Vilniaus golgota. Mykolo Biržiškos veikalas, pasakojantis, kaip buvo lenkinamas Vilniaus kraštas.

„Tai yra Lietuva, čia galioja Lietuvos įstatymai ir jokių lenkiškų vietovardžių čia būti negali. Ir viskas. (…) Lietuvoje gali būti tik lietuviški vietovardžiai. Tai reglamentuoja valstybinės kalbos įstatymas ir, apskritai, yra bendra tokia europinė praktika“, – ketvirtadienį LRT radijui teigė A. Valotka.

Man regis, labai teisinga pozicija. Poną A. Valotką derėtų pasveikinti už principingumą. Bet kas nutiko Lietuvoje? Tiek žurnalistai, tiek politikai, tiek teisininkai, tarsi sulaukę komandos „pulk“, Valstybinės kalbos inspekcijos viršininką kaltina pačiomis bjauriausiomis nuodėmėmis. Vienas iš pikčiausių priekaištų – neva Lietuva kiršinama su savo strategine partnere Lenkija. Panašu į provokaciją? Suprask, šiandien Lietuvos ir Lenkijos tarpusavio santykiai kaip niekad puikūs, Lietuva jaučia karinę Lenkijos paramą, ir tai labai svarbu, nes Rusija jau pusantrų metų naikina Ukrainą, nėra jokių garantijų, jog nebus puolamos ir Baltijos šalys. Tad kam reikėjo kelti triukšmą dėl kelių lentelių? Atsirado net karštakošių, kurie svarsto, ar pono A. Valotkos nederėtų išspirti iš viršininko pareigų.

Demokratinėje visuomenėje svarstykime visus variantus. Ir vis tik vienpusiškas A. Valotkos pjudymas – įtartinas. Vienas įtakingos televizijos žurnalistas – vedantysis net lygino: Punske ir Seinuose gausu viešų užrašų lietuvių ir lenkų kalbomis, tad kodėl Pietryčių Lietuvoje negalėtų kaboti lietuviški – lenkiški užrašai?

Priežasčių, kodėl Lietuva turi moralinę teisę nepatikliai žvelgti į Lenkiją, nors Varšuvos ir Vilniaus santykiai šiandien kuo puikiausi, – dešimtys. Paminėsiu tik keletą. Pirma, Lenkija oficialiai iki šiol neatsiprašiusi mūsų už Pietryčių Lietuvos okupaciją – du dešimtmečius trukusią grubią, žiaurią, cinišką polonizaciją. Nuo šios temos oficialioji Varšuva visuomet diplomatiškai išsisuka. Tiesiog pripažįstama, kad Vilnius – Lietuvos sostinė. Bet apie lenkiškas okupacijas – jokio aiškaus pareiškimo pačiu aukščiausiu lygiu. Jei Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda – nuoširdus Lietuvos prezidento Gitano Nausėdos draugas, kodėl negalėtų tarti bent kelių atsiprašymo žodelių, sakykim, prie dr. Jono Basanavičiaus paminklo Vilniaus senamiestyje? Bet net tada Lietuva turėtų išlikti budri, nes … prezidentų parašais sutvirtintos sutartys kartais pamirštamos, sulaužomos. Šiandien valdžioje – A. Duda, o kas vadovaus Lenkijai rytoj, poryt?

Antroji priežastis – Vilniaus ir Vilniaus krašto miestelius lyginti su Seinais ir Punsku neteisinga. Milžiniškas skirtumas. Vilnius niekad nebuvo Lenkijos teritorija. O Seinai ir Punskas – lietuviškos žemės, kurias želigovskiai ir pilsudskiai kadaise okupavo. Mes niekad nebuvome užgrobę Varšuvos ir ten gyvenusių lenkų nepersekiojome už tai, kad šie kalba ir rašo lenkiškai, neprievartavome jų kalbėti vien lietuviškai, nelietuvinome jų pavardžių.

Matas Valeika. Dvidešimt penkeri metai Vilniaus krašte

O Lenkija du ilgus dešimtmečius lenkino Pietryčių Lietuvą. Apie tai išsamiai rašyta Mykolo Biržiškos knygoje „Vilniaus Golgota. Okupuotosios Lietuvos lietuvių darbo ir kančių 1919-1928 metų dienoraštis” (pirmą kartą išleista 1930 m. Vilniui Vaduoti sąjungos Kaune B.Šėmio vardu).

Apie žiaurius lenkinimus rasite žinių ir Mato Valeikos knygutėje „Dvidešimt penkeri metai Vilniaus krašte“ (pirmą kartą „Spaudos fondas“ išleido 1934 metais Kaune; 2-oji fotografuotinė laida išleista 1989 metais „Minties“ leidyklos dėka). Beje, antrajame knygutės viršelyje apie M. Valeiką štai kas rašoma: „Įsiveržusių lenkų suimtas ir kalintas Lukiškių kalėjime, iš kur buvo išvaduotas, todėl vėliau lenkai jį nuteisė mirties bausme ir paskyrė 3000 auksinų, kas jį išduos“ (Lietuvių enciklopedija, 32 tomas, JAV, Bostonas, 1965 metai).

Kam prisiminiau šiuos darbus? Niekas neragina kerštauti. Bet jei Lenkija – nuoširdi Lietuvos bičiulė, kodėl jai į lenkų kalbą neišsivertus šių istorinių darbų ir neišplatinus savo knygynuose didžiuliais tiražais? Kodėl bent vieną sykį lenkams nepažvelgus į 1918 – 1940-uosius metus Vilniaus krašte lietuvių akimis?

Trečioji priežastis – skirtingos svorio kategorijos. Lietuvių – saujelė. Lenkų – per trisdešimt milijonų. Lietuva nekelia Lenkijai nė menkiausio pavojaus. O Varšuva mus galėtų lengvai pavergti ir kariškai, ir politiškai, ir kultūriškai. Tad jei mūsų strateginis partneris nuoširdžiai mus myli, turėtų suprasti mūsų baimes ir atsargumus. Vardan gerų santykių Varšuva galėtų Lietuvai grąžinti Punską, Seinus, Suvalkus. Apie reparacijas – nė nebekalbu, neužsimenu.

Bet kamuolys spardomas tik į vienus vartus. Lietuviai privalo įsiklausyti į visus lenkiškus pageidavimus, pradedant lenkiškomis lentelėmis ir baigiant lenkiškomis raidėmis lietuviškame alfabete, o štai lenkams suprasti lietuvių godų – nereikia.

Kodėl nutylima oficialiojo Baku pozicija?

Dabar – apie Azerbaidžano ir Armėnijos tarpusavio santykius. Kodėl toks tendencingas lietuviškas žvilgsnis į Kaukazą? Tarsi ir čia mums kažkas iš viršaus griežtai nurodė neieškoti tiesos ir teisybės. Mums leista vien aklai palaikyti Armėniją.

Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas. EPA – ELTA nuotr.

Pavyzdžiui, AFP ir ELTA agentūros liepos 21-ąją citavo Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano pareiškimus, esą iškilo didelė naujo karo su Azerbaidžanu tikimybė, esą Baku vykdo genocidą ginčijamame Kalnų Karabacho regione, esą azerbaidžaniečiai savivaliauja uždarę Lačino koridorių.

O kur, leiskite paklausti, Azerbaidžano pozicija? Jei esame demokratai, jei mums visuomet rūpi išgirsti abi puses, kodėl pamirštame pridėti Azerbaidžano prezidento Ilhamo Alijevo nuomonę? Jei tai būtų tik pirmas kartas, kuomet žinia pateikiama vien Jerevanui naudinga linkme, – galėčiau nekreipti dėmesio. Bet proarmėniškos tendencijos vyrauja beveik visoje Lietuvos žiniasklaidoje. Azerbaidžano nuomonės dažniausiai nutylimos. O jei ir nenutylimos, Azerbaidžano pareiškimai sutalpinami į vieną sakinį, kai N. Pašinianui leidžiama tarti dešimt sakinių.

Žodžiu, žvilgtelėkime atidžiau į žinutę, kurią pacitavau. Net trys grubios klaidos. Kalnų Karabachas – jokia ginčijama teritorija. Tarptautinė teisė bei taisyklės, kuriomis vadovaujasi Vakarai, analizuodami šalių teritorinio vientisumo klausimus, vieningai pripažįsta šį regioną esant išskirtinai azerbaidžanietišku. Taigi, žiūrint per tarptautinę prizmę, jokių ginčų nėra. Žodis „ginčijama“ čia tikrai netinka.

Azerbaidžano pasieniečiai. Įteikiama Azerbaidžano vėliava

Į akis krenta ir atkaklus kartojimas, esą Karabachas – vis dar – Kalnų, nors oficialusis Baku, susigrąžinęs didžiąją dalį šio regiono 2020-ųjų rudenį karinėmis priemonėmis, pavadinimą „Kalnų Karabachas“ pakeitė į pavadinimą „Karabachas“. Tad kodėl lietuvių skaitytojams nepranešus apie šiuos pakeitimus?

Karabachas – tai Azerbaidžanas. Slaptai.lt fotografija

Dar stebina N. Pašiniano pasipiktinimai, kodėl azerbaidžaniečiai uždarė Lačino koridorių. Atvirai sakant, kvailas N. Pašiniano klausimas. Jei Karabachas – azerbaidžaniečių, kodėl jie negalėtų Lačino koridoriaus blokuoti? Savo namuose turi teisę elgtis kaip tinkami.

Juolab kad oficialusis Baku tvirtina: civiliams gyventojams, negabenantiems nei ginklų, nei narkotikų, leidžiama judėti pirmyn ir atgal be trukdžių. Lačino koridorius uždarytas tik ginkluotiems armėnų separatistams. Bet apie tai daugelyje lietuviškos žiniasklaidos pranešimų – nė užuominos.

Dar stebina N. Pašiniano užsispyrimas naudoti terminą „genocidas“. Tai juk Armėnija 1988 – 1994-aisiais jėga išvijo iš Karabacho ir gretimų septynių rajonų visus azerbaidžaniečius. Jei ką ir galima kaltinti dėl genocido, tai – armėnų separatistus, įskaitant jų teroristines organizacijas ASALA, Dašnakcutiun, Gnčak.

Vėl priminsiu – vos prieš šimtą metų net Armėnijos sostinėje Jeravane dauguma gyventojų buvo azerbaidžaniečiai. Armėnai sudarė mažumą. Bet šiandien Jerevane nerasite nė vieno azerbaidžaniečio. Jie iš Jerevano, kaip ir vėliau – iš Karabacho, pasitraukė ne savo valia. Tik kokiame lietuviškame laikraštyje, kokioje lietuviškoje televizijoje buvo išsamiai pasakojama apie milijoną azerbaidžaniečių, kuriems teko priverstinių pabėgėlių dalia?

Štai kodėl vis dažniau atrodo, jog esame suspausti cenzūros replėmis. Kas tie nematomieji, laikantys suspaustas cenzūros reples?

2023.07.23; 08:00

print

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *