Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

COVID-19 pandemija gali nusitęsti į neapibrėžtą laiką, naujajai koronaviruso atmainai tapus kasmetiniu sezoniniu reiškiniu, tačiau jau dabar būtų pats laikas pagalvoti ir apie tai, ar su baisiuoju koronaviruso užkratu prisikabinusi prie jo drauge neatkeliaus į mūsų žemyną ir Lietuvą totalitarizmo bacila, kaip  lydintysis visus išgąsdinusios pasaulinės pandemijos reiškinys.  

Verčia suklust jau tai, kaip plačiai yra reklamuojama komunistinės Kinijos sėkmė, sutramdant virusą, šiuo atveju peršant Kinijos pavyzdį taip pat ir demokratinėms Europos šalims, didesniu ar mažesniu laipsniu sutrikusioms tokių iššūkių akivaizdoje, užmirštant, kad iš tos pačios  komunistų valdomos Kinijos jau ne pirmą kartą ir atkeliauja baisiausi virusiniai užkratai, įskaitant ir COVID-19 atmainą. Totalitarizmas – būtų vienas iš jų? Kas galėtų paneigti, kad anksčiau demokratine vadinamos šalies isteblišmentui, patyrusiam egzistencinius sukrėtimus, nekils pagunda atvirkštiniu būdu pagalvoti – nesvarbu, kokios spalvos yra katinas, svarbu, kad jis gaudo peles? O gal kažkas iš sprendimų priėmimo galią turinčių demokratinės šalies politikų ims ir pabandys įskiepyti mažą kiniškos reikalų tvarkymo nuostatos šakelę tvirtame visuomenės kamiene tik ribotam laikui, užmiršdamas, kad nieko nėra pastovesnio už laikinumą, o, kita vertus, palankioje terpėje įterptas skiepas bematant gali subujoti, tapti viską padengiančią lapija.

Niekas neabejoja, kad karantino taisyklių reikia laikytis labai griežtai, tačiau ar tai gali pateisinti prasidėjusias diskusijas dėl nepaprastosios padėties įvedimo su visu žmogaus teisių ribojimo kompleksu arba karštakošiškus pasiūlymus skelbti karo padėtį? Žmogus yra kalbinis gyvulys, kuriam įvardijimai turi imperatyvinę reikšmę, todėl, kaip atrodo, reikėtų vengti tokių pasisakymų, kai prieš viruso plitimą nukreiptų priemonių taikymas yra pavadinamas užsitęsusiu karu prieš nematomą priešą.

Kažkada Karlas Marxas rašė, kad komunizmo šmėkla (virusas yra nematomas plika akimi – mano pastaba) keliauja po Europą, tačiau nerimauti verčia tai, kad komunizmas yra tik vienas epizodas totalitaristinių pasirinkimų skalėje, manding, šiandien be akivaizdaus komunistinio užsiangažavimo viruso sėkmingai gali pasidauginti naujosios formacijos, dar sunkiau atpažįstami kasdieninėje aplinkoje,  postmodernistinio kirpimo, savotiškos post-pro-totalitarizmo (ratas apsisuko) modifikacijos užkratas.

VSD vadovas Darius Jauniškis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Komunistinė Kinija iš tiesų turėjo kažką panašaus į išankstinį pranašumą, suvaldant pandemija, dėl to, kad komunistinis užkratas yra nukreiptas į mobilizacinės arba, tiksliau tariant, pseudomobilizacinės visuomenės būsenos permanentinį palaikymą. Jeigu kalbame apie komunizmą ne kaip apie tam tikrą stilizaciją, o kaip tikrą užsiangažavimą, nesunku bus pastebėti, kad čia dirbtinai yra palaikoma visuomenės kūno karštligė, leidžianti laimėti net kovą už sveikatą su ligotų sprendimų pagalba. Tačiau normalių refleksų politikas supranta, kad nežiūrint to, jog būtina užtikrinti gynybinių šalies pajėgumų parengtį, vis tik kartas nuo karto užstojanti taika yra geriau už permanentinį karą.  

Kita vertus, šiandien ne tik Kinijoje, bet ir kitose, net demokratinius idealus deklaruojančiose šalyse, žmogų į naujojo, pakitusių formų postmodernistinio totalitarizmo prieglobstį stumią naujųjų technologijų įsivyravimas, kai žmogus stebėjimas  kiaurą parą tampa įprastu dalyku, įteisinta norma  Tai, kad žmogus tampa visiškai perregimu, skaidriu, į gerą tikrai neveda, tai galop gali būti vertinama kaip sielos nusavinimas, nes siela visų pirma yra protingos būtybės užkulisiai.  

Martinas Heideggeris studijoje „Technikos klausimu“ cituoja Frydricho Heldernlino strofą: „Bet kur pavojus, ten atsiranda ir tai, kas gelbsti“. Su poeto pagalba filosofas teikia neaiškų pažadą, kad galbūt net dykumėjimo epochoje, labai norint, galima įžvelgti technikos esmėje glūdinčio gelbstinčio prado daigus. Tačiau jeigu minėtas filosofas būtų žinojęs, kaip kito amžiaus pradžioje naujųjų technologijų pakilimas prives prie totalinės, be to, beveik savaiminių būdu, be papildomų pastangų vykstančios žmogaus kontrolės, jis minėtą strofą būtų tikriausiai pervyniojęs taip: o ten, kur gelbstintis pradas pradeda dominuoti, iškyla didysis pavojus! Vienas man labai artimas žmogus dirba veido atpažinimo technologijų sferoje, taigi iš pirmų lūpų esu girdėjęs apie tokius dalykus, nuo kurių šiurpsta oda ir plaukai stojasi piestu.

Slaptai.lt redaktorių Gintarą Visocką pažįstu jau keletą metų, branginu šią pažintį. Galima pasakyti net taip, kad po Gintaro Beresnevičiaus mirties sutikau kitą Gintarą, labai panašiai mielą, neįtikėtinai korektišką, žaismingą žmogų. Visą laiką laikiau jį bendraminčiu. Tačiau incidentą Izraelyje, kai slaptosios tarnybos buvo panaudotos nustatant iki smulkiausių detalių tikslius žmogaus judėjimo kelių ar keliolikos dienų bėgyje maršrutus, traktuoju diametraliai priešingai, kardinaliai nesutinku su jo pateiktomis išvadomis.

Buvęs VSD vadovas Gediminas Grina. Slaptai.lt nuotr.

G.Visockas rašo: „Tikiuosi, nereikia aušinti burnos, kodėl Izraelio premjero Benjamino Netanyahu nurodymas vidaus žvalgybai „Shin Bet“ rinkti duomenis apie koronavirusu užsikrėtusius ir su jais bendravusius asmenis šiandien neatrodo drastiškas. Akivaizdu, kad valstybės ieško pačių veiksmingiausių priemonių, kaip pažaboti į sumaniai užsimaskavusį priešiškos valstybės slaptąjį agentą panašią bacilą. Nenuostabu, kad tuo pačiu esama žmonių, kurie ignoruoja valdžios ir medikų rekomendacijas iki minimumo apriboti visas išvykas, susitikimus. Atvejų, kai „drąsuoliai“ nusispjauna į medikų prašymus užsidaryti tarp keturių sienų, – Lietuvoje užfiksuota užtektinai. Tokių „drąsuolių“, matyt, apstu ir Izraelyje. Todėl Izraelio Vyriausybė, siekdama pažaboti COVID-19 plitimą, ir įgaliojo vieną iš savo žvalgybų imtis netradicinės veiklos – „pasitelkti modernias technologijas stebėti susirgusius žmones“. Šią žinią patvirtino pati „Shin Bet“. O agentūra AFP pabrėžė, kad tokia priemonė įsigaliojo „iš karto“. Tai reiškia, kad žvalgyba „Shin Bet“ iš telekomunikacijos įmonių nuo šiol be teismo leidimo gaus duomenis apie visus vadinamuosius koronapacientus bei karantinuotus žmones. Be to, „Shin Bet“ turės įgaliojimus sekti žmonių judėjimo maršrutus bei nustatyti, su kuo jie pasisveikino, kalbėjosi, glebesčiavosi.“ https://slaptai.lt/gintaras-visockas-kam-reikalinga-zvalgyba-kuriai-nieko-neleidziama-daryti/

Atsiprašau už ilgoką citatą, tačiau, kaip sakoma, iš dainos žodžių neišmesi. Kita vertus, ši citata taip pat liudija, kad modernios šalies slaptosios tarnybos žino apie kiekvieno piliečio visus, net mikroskopinio pobūdžio veiksmus, vaizdžiai tariant, gali papasakoti net tai, kiek kartų žmogelis lankėsi tualete, ką išviduriavo, be to, kaip  tapo visiems akivaizdu, tokia medžiaga yra archyvuojama, žmogaus kasdienybės istorijos gali būti prikeltos iš praeities, kai to kažkam prireikia. Ši prasisunkusi į viešumą detalė, be visa ko kito, leidžia visiškai kitaip suprasti mūsų padangėje nuskambėjusį vadinamąjį sekimo skandalą dėl VSD vykdyto ar nevykdyto prezidentinių rinkimų aplinkos stebėjimo, apie ką G.Visockas taip pat diskutuoja. Taigi, kaip išaiškėja,  jokio sekimo įprasta to žodžio  reikšme slaptųjų tarnybų veikloje beveik ir nelieka, nes visi mes jau esame iš esmės seniai susekti, užtenka, tenkinant  kažkieno smalsumą, tiktai pakelti bazes. Kas be ko,  žvalgybos profesionalai sugeba apeiti visuotiniu tapusį stebėjimą, tačiau mums nereikėtų puoselėti iliuzijų, kad, tarkime, galėtume pasislėpti miegamajame, užgesinę šviesą, taigi nevedžiokite čia meilužių, mielieji, kai jūsų žmonos išvažiuoja į komandiruotes. 

Aptardamas šį skandalą, G. Visockas labai aiškiai stoja VSD vadovo Dariaus Jauniškio pusėje. Tai – pagirtina! Aš taip pat manau, kad šiandien viešojoje erdvėje dažnai pasirodantis VSD vadovas yra charizmatiška būtybė, elegantiškas ir protingas žmogus. Tačiau jo pasisakymuose prasikiša tai, ką yra užsitarnavęs kiekvienas šiame gyvenime ilgesnį laiką pradirbęs, kažką nuveikę žmogus, taigi – akis bado būtent profesinis išsigimėliškumas, aptariamu atveju į svarbų postą atsinešti Vadovybės apsaugos tarnybos darbuotojo refleksai. Net nežinodamas šio jo biografijos fakto, kelis kartus viešojoje erdvėje esu atkreipęs dėmesį į tai, kad D.Jauniškis neskiria valdžios apibrėžties nuo valstybės sąvokos.

Shin Bet

Ką gi, po Gedimino Grinos akibrokšto valstybės vadovams šiame poste tikriausiai reikėjo panašaus į asmens sargybinį, subordinacijos svarbą suprantančio žmogaus labiau nei žvalgybos institucijų vėliavnešio. Kita vertus, jeigu užsiminėme apie G.Griną, pravartu bus pastebėti, kad jo poelgis, ginant tikrus, o ne išgalvotus žvalgybos tarnybų interesus, užstatant dėl to net savo karjerą, yra aukščiausios prabos garbingumo pavyzdys. Tikiuosi, kad šiame departamente ir šiandien tarnauja daug garbingų žmonių, suprantančių, kad veikimas prieš pilietinę visuomenę yra antivalstybinė veikla.

Prezidento rinkimuose balsavau už Ingridą Šimonytę, tačiau po to dėkojau tautiečiams, kurie sau ir man išrinko Gitaną Nausėdą, jau vien dėl tos aplinkybė, jog naujai išrinktas prezidentas iškart bandė pristabdyti barbariškus Remigijaus Šimašiaus, tapusio brangių lietuviams istorinės atminties  ženklų naikintoju, užmojus.

R.Šimašiaus bendraminčiai keršijo už tai, bandė G.Nausėdą paniekinti, vadindami jį silpnu prezidentu, savo ruoštu šių eilučių autorius spiegė, kad JE yra stiprus prezidentas. Tačiau matydamas tai, kaip G.Nausėda pasiduoda VSD spaudimui užtikrinti departamentui palankesnes veiklos sąlygas didesnio ar mažesnio laipsnio žmogaus pilietinių teisių apribojimo sąskaita, pradedu abejoti dėl to – ar mano  oponentai taip jau labai klydo, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, pavadindami G.Nausėdą silpnu prezidentu? Savo ruožtu mūsų politinė sankloda yra šitaip surėdyta, kad silpnas prezidentas gali tapti kvazitotalitaristinio užkrato atsiradimo sąlyga. Kvazitotalitarizmas nėra toks pat baisus dalykas kaip tikrasis totalitarizmas, tačiau ir kvazitotalitarizmo forma veda į moralinį žmogaus pažeminimą.

Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Truputėlį sutirštindamas spalvas pasakysiu, kad politikoje nėra tokio demokrato, kuris nenorėtų tapti tironu. Taip tikriausiai yra dėl to, jog valdžios kaupimo poreikis neturi jokių natūraliai, pagal fiziologinę ritmiką užbrėžtų ribų. Žmogus, patenkinęs savo lytinę aistrą, gali užsiimti kitais reikalais, savo ruožtu valdžios kaupimo poreikis, vaizdžiai tariant, net per miegus būti, niekados negalėdamas tapti visiškai užganėdintu poreikiu. Dėl to privalome budėti ir mes, visuomenė, priversdami politikus žaisti pagal taisykles.

Užstojusio slogučio metu bent mane vienas dalykas linksmina, verčia nusišypsoti. Ar nepastebite to, kaip natūraliai, nesiblaškant, nerodant nerimo ženklų, be jokio persitempimo stojo į vėžes ir tapo visuomenės lyderiu Aurelijus Veryga. Iš tiesų, taip natūraliai tarsi visą gyvenimą būtų ruoštas tapti generalisimu!

(Bus daugiau)

2020.03.21; 11:28

Slaptai.lt skaitytojams pateikiame dar keletą pusiau asmeninių, pusiau visuomeninių prisiminimų, įamžintų Vytauto Visocko ir Gintaro Visocko nuotraukose.

Slaptai.lt redakcija

2020.03.12; 00:00

Seimo narys Rimantas Jonas Dagys. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Šis klausimas kilo tuomet, kai spauda paskelbė, jog Seimo narys Rimantas Jonas Dagys surengė Krikščionių sąjungos „Santarvė ir gerovė“ steigiamąjį suvažiavimą.

Duodamas interviu R.J.Dagys patvirtino tvirtai nusprendęs su savo naująja politine jėga dalyvauti 2020-ųjų spalio rinkimuose į Lietuvos parlamentą. Atsakydamas į kai kurių žurnalistų nuostabą, kodėl prireikė trauktis iš TS-LKD partijos, kurioje jau egzistuoja krikščioniškasis sparnas, Seimo narys paaiškino:

„Užtikrinsime, jog 2020 m. rudenį mūsų piliečiai turėtų akcentuotą krikščionišką alternatyvą politikoje – partiją, kurios darbai nuosekliai derėtų su programoje įtvirtintu vertybiniu kamienu“.

R. J. Dagys pabrėžė, kad nė viena dabartinė politinė partija krikščioniškomis vertybėmis nuosekliai nesivadovauja. O štai jo kuriama partija Krikščionių sąjunga „Santarvė ir gerovė“ aiškiai skiriasi nuo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) požiūriu į šeimą, gyvybę, tėvų vaidmenį auklėjant vaikus, Stambulo konvencijas…

Bent jau taip agentūrai ELTA pasakojo pats parlamentaras R.J.Dagys. O kaip yra iš tiesų? Ar tikrai konservatoriai tapo užkietėjusiais liberalais, kuriems viskas, kas krikščioniška, svetima? Kuo, sakykim, R.J.Dagio, kadaise buvusio socialdemokratu, po to – konservatoriumi, dabar iš jų bėgančio, politinė jėga skiriasi nuo filosofo Vytauto Radžvilo judėjimo? Kokias turime garantijas, kad dar po ketverių metų šis politikas nepanorės tapti liberalu? Juk jau du sykius pakeitė partijas. Galima prisiminti patarlę, jog trečias kartas nemeluoja?

Beje, kas yra tikras krikščionis? Tas, kuris kiekvieną sekmadienį skuba į bažnyčią, atidžiai klausosi pamokslų, uoliai meldžiasi, bet, sugrįžęs namo, nesivadovauja 10-čia Dievo įsakymų? Ar tikru krikščioniu negali vadintis lietuvis, kuris, vertindamas per šimtmečius sukauptą krikščionybės išmintį, vis tik atsižvelgia ir į daugelį civilizacijos padiktuotų pasikeitimų, kurių tiesiog neįmanoma ignoruoti?

Beje, naujai užgimusios partijos lyderiui R.J.Dagiui norėtųsi pateikti vieną klausimą, kurio, besiginčijant, kas yra tikrasis krikščionis, Lietuvoje dar niekas, regis, nekėlė? Bet šis kausimas – svarbus. Jis taip pat gali tapti lakmuso popierėliu, leidžiančius atskirti vaistus nuo nuodų. Taigi: kaip jis vertina tuos, kurie paišė musulmonų pranašo Mahomedo karikatūras? Požiūris į gyvybę, vaikų auklėjimą – svarbūs kriterijai. Bet ne mažiau svarbu, kaip tikrasis krikščionis turėtų vertinti prancūzų satyrinį žurnalą „Charlie Hebdo“, kuris kryptingai, sąmoningai tyčiojosi iš Islamą išpažįstančių žmonių religinių jausmų ir sulaukė kruvino išpuolio.

Žinoma, teroristai, įsiveržę į redakciją ir išžudę jos darbuotojus, – neverti nei pagarbos, nei užuojautos. Juos būtina smerkti, juos privalu griežtai bausti. Bet nejaugi tikras krikščionis gali abejingai tylėti, kai žurnalistai, prisidengdami spaudos ir žodžio laisve, paišo milijonams musulmonų visiškai nepriimtinas karikatūras?

Dar 2015 metų sausio mėnesį mano tėvas Vytautas Visockas portale slaptai.lt rašė:

Vytautas Visockas. Slaptai.lt nuotr.

„Kaip jaustis Prancūzijos piliečiams musulmonams, pavarčiusiems satyrinį savaitraštį „Charlie Hebdo“? Kaip jaustis tiems musulmonams visame pasaulyje, kurie nori taikiai gyventi su krikščionimis ir kitų tikėjimų žmonėmis? Juk daugelis jų smerkia barbariškas žudynes, gailisi žiauraus teroro aukų.

Žudyti žmonių negalima. Negalima žudyti žurnalistų, skelbiančių tegul ir labai bjaurias karikatūras ar nuomones. Žudikai privalo sulaukti griežtos bausmės. Tačiau tapatintis su šlykščias, religinę nesantaiką kurstančias karikatūras paišiusiais bei platinusiais žurnalistais – taip pat nekyla ranka“.

Ar parlamentaras R.J.Dagys pritaria šiai minčiai? Ar jo bendražygiai smerkia Prancūzijos politikus, kurie tvirtino, esą karikatūristai turi teisę tyčiotis iš musulmonams šventų simbolių?

Youtube.com paskyroje neseniai teko išklausyti Jungtinėse Tautose kalbėjusio Pakistano premjero Imraho Chano (Imran Khan) pastabų apie pasaulyje kilusią ir vis dar gają islamofobiją. Svarbu pažymėti, jog ponas I.Chanas kadaise ilgokai gyveno Vakaruose, todėl jis pažįsta „šias problemas iš vidaus“. Jis įsitikinęs, jog priešiškumas musulmonams kilo po 2001-ųjų Rugsėjo 11-osios teroro aktų. Tomis dienomis kai kurie Vakarų pasaulio lyderiai tarp islamo ir terorizmo nubrėžė lygybės ženklą. Ir tai buvo pati didžiausia Vakarų klaida. Islamo negalima skirstyti nei į nuosaikųjį, nei į radikalųjį. Islamas yra islamas. Tai – tokia pat taiki, graži religija kaip ir visos kitos religijos. Pavyzdžiui, tamilų partizanai pasaulyje surengė žymiai daugiau teroro aktų nei musulmonų tikėjimą išpažįstantys žmonės. Bet jų religijos niekas nevadina radikalia. Kadaise japonų kamikadzės rengė mirtininkų išpuolius. Bet ar kas nors kaltina jų religiją radikalizmu?

Pakistano premjeras Imran Khan

Bet štai po 2001-ųjų viskas pasikeitė. Vakarai ėmė manyti, jei esi musulmonas, vadinasi, mažų mažiausiai – įtartinas. Islamą išpažįstančių valstybių vadovai, Pakistano Ministro Pirmininko I.Chano teigimu, padarė didelę klaidą, po Rugsėjo 11-osios puolę aklai pritarti visiems Vašingtono, Londono, Paryžiaus ar Berlyno teiginiams apie islamą. Sutrikusios islamą išpažįstančios valstybės nė nebandė tuometiniams NATO ir Europos Sąjungos lyderiams paaiškinti savo požiūrio.

Kalbėdamas iš JT tribūnos Pakistano premjeras teiravosi: kaip Niujorko ar Paryžiaus valdžia pajėgi atskirti radikalųjį islamo išpažinėją nuo nuosaikaus? Argi terorizmas susįjęs su kokia nors religija? Kiekvienas nusikaltėlis turi tautybę. Bet juk dėl nusikaltėlio padarytų nusikaltimų niekas nepuola kaltinti visos tautos. Ta pati dilema – ir dėl religijos. Jei krikščionis surengė teroro auktą prieš musulmonus, juk niekas nekaltina krikščionybės. Bent jau taip elgiasi musulmonai. Kodėl tada krikščionys žvelgia priešiškai į musulmonus?

Pakistano premjeras teiravosi: kodėl nesityčiojate iš žydamas švento Holokausto, o iš musulmonams šventų relikvijų – ne tik tyčiojatės, bet ir skatinate – tyčiokitės kiek geidžia širdis? Pakistano premjeras niekaip nesupranta, kodėl Europoje moterį galima viešai išrengti, palikti be drabužių, bet toje pačioje Europoje musulmonėms draudžiama dėvėti galvos apdangalus?

Šiuos Pakistano politiko klausimus adresuoju naują krikščionišką partiją kuriančiam R.J.Dagiui ir jo bendražygiams – o ką manote jūs, žadantys nuosekliai vadovautis krikščioniškosiomis vertybėmis?

Krikščionių santykiai su musulmonais – taip pat svarbi, aktuali tema…

2020.02.10; 09:00

Istoriko Algio Kasperavičiaus publikacija „Panašūs, bet skirtingi sausiai. Baku 1990, Vilnius 1991“ (lrytas.lt, 2020-01-13)

Atsiliepimas į dr. Algio Kasperavičiaus publikaciją „Panašūs, bet skirtingi sausiai. Baku 1990, Vilnius 1991“ (lrytas.lt, 2020-01-13)

Kiekvienas turi teisę reikšti savo nuomonę. Tačiau tai nesuteikia teisės, pateikiant tendencingą informaciją, žeminti kitos tautos! Kaip tik tokia nuostata dvelkia istoriko Algio Kasperavičiaus komentaras, skirtas sovietinės kariuomenės prieš 30 metų Baku įvykdytoms žudynėms.

Pasak teksto autoriaus, sovietai 1990 metais įvedė savo kariuomenę į Baku tam, kad apsaugotų azerbaidžaniečių skriaudžiamus armėnus. Toks absurdiškas požiūris kelia nuostabą: juk tai yra ne kas kita, kaip kartojimas senos Kremliaus pasakos, kuri buvo sekama siekiant pateisinti prievartą. Melu buvo dangstomos desperatiškos pastangos išsaugoti sovietinę imperiją. Pasirodo, kad seni metodai vis dar veikia.

Tarp armėnų ir azerbaidžaniečių iš tiesų būta rimtų nesutarimų. Prabilus apie nacionalinę nesantaiką, nepakanka pirštu rodyti į azerbaidžaniečius ir teigti, kad iš Azerbaidžano buvo masiškai vejami armėnai. Negalima nutylėti (o teksto autorius nutyli), kad pirmiausia iš Armėnijos ir Kalnų Karabacho buvo vejami azerbaidžaniečiai.

1990-ųjų sausio 20-oji. Azerbaidžano sostinė Baku

Istorikas nutyli, kad azerbaidžaniečiai nesikėsino į Armėnijos teritorijas, tuo tarpu armėnai pretendavo ir tebepretenduoja į Kalnų Karabachą. Madinga įrodinėti, girdi, tai nuo seno armėnų bendruomenės žemės. Pamirštama pridurti, kad ten nuo seniausių laikų lygiai taip pat gyveno ir azerbaidžaniečiai. Kalbant apie nacionalinę nesantaiką ir jos kurstytojus verta pamąstyti, kodėl šiandieniniame Azerbaidžane gyvena apie 30 tūkst. armėnų, tuo tarpu kai Armėnijoje – nė vieno azerbaidžaniečio…

Keistoka, kad išvadas apie armėnų ir azerbaidžaniečių nesutarimus istorikas daro remdamasis studentišku laikraščiu „Universitas Vilnensis“, ką jame prieš trisdešimt metų parašė po Kaukazą tuomet keliavęs Artūras Zuokas. Tačiau neužsimena apie žurnalisto Ričardo Lapaičio, kuris šiame regione lankėsi gerokai ilgiau ir dažniau, interviu Lietuvos bei užsienio spaudoje ar dokumentinį filmą „Begalinis koridorius“, kuriame R.Lapaitis – pagrindinis herojus…

Norint suprasti tikrąsias konflikto priežastis, neužtenka pabūti Azerbaidžano sostinėje keletą dienų ar savaičių. Jaunojo A.Zuoko paskubomis surašyti pirmieji įspūdžiai vargu ar yra itin patikimas šaltinis. Po Kaukazą 1994-aisiais yra keliavęs ir žurnalistas Gintaras Visockas, kuris tuometiniame „Lietuvos aide“ ir „Valstiečių laikraštyje“ daug rašė apie Čečėniją. Pasak šio žurnalisto, padėtį Čečėnijoje pavyko perprasti, nes Grozne jis praleido beveik vienerius metus. O štai savaitė, praleista Tbilisyje, pasirodė per trumpas laikas deramai įsigilinti į tuometines Gruzijos (Sakartvelas) politines intrigas – kodėl verčiamas Zviadas Gamsachurdija, kodėl į valdžią ateina Eduardas Ševardnadzė.

Yra ir daugiau informacijos šaltinių, leidžiančių susidaryti nuomonę apie tai, kas vyksta (įvyko) Kaukaze, kokios konflikto priežastys.

Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje galima rasti istoriko Algimanto Liekio knygą „Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje“ (2016), kurioje pateikiami ne abstraktūs samprotavimai, o objektyvūs faktai – ne tik apie „blogus azerus“, bet ir apie armėnų „darbelius“ per pastaruosius kelis amžius.

Publicistas Leonas Jurša studijoje „Tautų likimus pakeitę politikų sprendimai“ (2017), remdamasis nepaneigiamais dokumentais, pateikia pasakojimą, kaip armėnai masiškai buvo perkeliami į azerbaidžaniečių gyvenamus kraštus, taip pat – ir į Kalnų Karabachą.

Antiarmėniškų pogromų Sumgaite organizatorius ir vadeiva armėnas Eduardas Grigorianas, šiuo metu gyvenantis Rusijoje

Išleista ir jau minėto žurnalisto Gintaro Visocko knyga „Juodojo Sodo tragedija“ (2016). Joje autorius kelia klausimą: kodėl Lietuva užsispyrusi girdi ir mato tik vieną – armėniškąją –pusę? Tas klausimas atviras ir šiandien.

Sausio žudynėms Baku skirtame komentare istorikas pamini ir 1988-ųjų vasario 27–29 d.Sumgaito įvykius. Laikosi versijos, kad būtent azerbaidžaniečiai yra kalčiausi dėl surengtų antiarmėniškų pogromų. Tikroji istorinė tiesa yra sudėtingesnė.

Sumgaite tuo metu buvo apgyvendinta tūkstančiai azerbaidžaniečių, išvytų iš Armėnijos. Nacionalinė įtampa tarsi tyčia buvo sukurta. Maža to. Vienas iš pogromams Sumgaite vadovavusių vyrų buvo armėnas Eduardas Grigorianas (beje, žudynių organizatorius deramos bausmės išvengė)! Visa tiesa anksčiau ar vėliau išaiškėja.

Sovietinis ir Rusijos politinis veikėjas politologas Sergejus Kurginianas (Vestnik Kavkaza.net, 2018-03-3) atskleidė, jog pogromams Sumgaite iš tiesų vadovavo SSRS saugumas, turėjęs užduotį bet kokia kaina supjudyti armėnus ir azerbaidžaniečius. Tokiais metodais siekta imperijos replėse laikyti ir Armėniją, ir Azerbaidžaną. 

Apmaudu, kad XX a. pabaigos įvykiai vis dar nesulaukia tinkamo mūsų istorikų vertinimo. Gera proga tam buvo 1990-ųjų sausio 20-osios tragedijos Baku minėjimo metinių išvakarės. Reikiamos brandos, matyt, dar nepasiekėme, kad gebėtume pažvelgti į pačią esmę, atskirti ją nuo sovietinių laikų melo. Iki šiol tarsi niekam nekyla klausimas: kodėl byrant Sovietų Sąjungai jos kariuomenė siautėjo Tbilisyje, Baku, Vilniuje, o štai Armėnijos sostinei Jerevanui pasisekė išvengti Kremliaus kumščio? Ką byloja ši detalė?

O autoriaus pasvarstymai, esą visi, kurie neliaupsina Armėnijos, yra „nupirkti“, šiandien skamba absurdiškai. Panašiais kaltinimais svaidomasi, kai pritrūkstama argumentų atremti oponentų teiginius.

Paviršutiniški komentarai jautria Kruvinojo sausio tema yra pavojingi. Jie iškraipo tiesą, žeidžia (šiuo atveju azerbaidžaniečių) tautinius jausmus, kenkia tautų, valstybių santykiams.

Slaptai.lt redakcijos prierašas. Šis straipsnis buvo nusiųstas „Lietuvos ryto“ redakcijai, bet „Lietuvos rytas“ jo nepublikavo.

2020.01.25; 05:00

Gintaras Visockas, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Kol Lietuvoje nerimsta dirbtinai primestos diskusijos, kokių atminimo ženklų nusipelnė Kazys Škirpa ir Jonas Noreika, noriu prisiminti vieną 2000-aisiais nutikusį incidentą. Pasakojimas apie tą barnį svarbus dėl to, kad šiandien kai kurie Lietuvos politikai bei istorikai vis dar bailiai dairosi į visas puses, kas ką pasakys iš svetur, užuot pasielgę principingai – lietuviškai.

Žodžiu, besidomintys Lietuvos istorija turėtų prisiminti, kad 2000-aisiais metais „Minties“ leidykla išleido albumą „Baltijos kelias“. Šio albumo sudarytojas – mano a.a. Tėvas Vytautas Visockas.

Nesiruošiu girti šio Tėvo iniciatyva ir rūpesčiu išleisto veikalo. Tegul jo privalumus ir trūkumus vertina kiti. Tenoriu pabrėžti, jog albume „Baltijos kelias“ yra keletas puslapių skirta ir 1941-ųjų metų Birželio sukilimui prisiminti.

Baltijos kelias. Albumas. Sudarytojas – Vytautas Visockas. Mintis, 2000-ieji. Slaptai.lt nuotr.

Pavyzdžiui, ten esama istoriko Arvydo Anušausko komentarų: „Lietuva buvo antroji Europos šalis (po Suomijos 1939 m.), ginklu pasipriešinusi stalininei agresijai (nors ir pavėlavusi metus) ir pirmoji sukilusi prieš okupantus.“ Arba šis iškalbingas istoriko pastebėjimas: „Sukilimas pačioje užuomazgoje išsklaidė mitą, kad vokiečiai išlaisvino Lietuvą. Ne sukilėliai kalti, kad naciai, vykdydami savąją genocido politiką, į getus sukišo ir iš sovietinių kalėjimų išvaduotus 168 žydus“.

Be abejo, svarbus ir šis istoriko A.Anušausko liudijimas: „Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas, Lietuvos laikinosios vyriausybės suformavimas ir viešas paskelbimas visam pasauliui buvo didelis politinis smūgis tiek Vokietijai, tiek Sovietų Sąjungai“.

Baltijos kelias. Albumas. Mintis, Vilnius, 2000 metai. Sudarytojas – Vytautas Visockas

Beje, „Baltijos kelyje“ apie Birželio sukilimą paskelbta ir istoriko Edvardo Gudavičiaus nuomonė: „Vyriausybė susvyravo, bet nesusvyravo tauta. Ne vokiečių valdžia pakeitė sovietų valdžią 1941 metų birželį. Vokiečiai atėjo į jau išvaduotą šalį…“

Be kita ko, Birželio sukilimui skirtame skyriuje puikuojasi Adolfo Damušio (Lietuvių aktyvistų fronto Kauno štabo nario, Lietuvos laikinosios vyriausybės ministro, antinacinės rezistencijos dalyvio) bei Leono Prapuolenio (Birželio sukilimo Kauno štabo nario) portretai. 

Paskelbta ir Lietuvių Aktyvistų Fronto Štabo atsišaukimo apie laikinosios Ministerių Tarybos sudėtį faksimilė: Kazys Škirpa, Stasys Raštikis ir t.t. Taip pat rašoma, kad „iš viso Lietuvoje per 1941 m. birželio sukilimą žuvo maždaug 2 tūkstančiai žmonių“.

O dabar įsivaizduokime, kad šiame Lietuvos istoriją nuo pat 1939-aisiais metais J.Ribentropo ir V.Molotovo pasirašytų gėdingųjų slaptųjų protokolų gvildenančiame „Baltijos kelio“ albume nėra nė žodžio apie Birželio sukilimą?!

O juk taip galėjo nutikti. Prieš išleidžiant albumą mano Tėvas, be jokios abejonės, konsultavosi ne tik su kolegomis leidėjais, bet ir su istorikais bei politikais. Jam rūpėjo, kad albumas dienos šviesą išvystų ne tik kuo įspūdingiau iliustruotas, bet ir išsamus, obektyvus. Kad vėliau nebūtų gėda parodyti jį ateities kartoms. Kad, galų gale, pats nebūtų apkaltintas neišmanymu ar tendencingumu.

Vytautas Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Štai tada jis ir susidūrė su milžinišku pasipriešinimu. Vienas įtakingas to meto politikas liepė Tėvui išmesti tuos kelis puslapius, kuriuose rašoma apie Birželio sukilimą. Apeliuota į Amerikos žydus. Girdi, jei tie keli puslapiai apie Birželio sukilimą vis tik bus paskelbti, nuo Lietuvos nusisuks ne tik JAV, bet ir kitos įtakingos Europos valstybės, kuriose gyvena gausios, įtakingos žydų bendruomenės. Suprask, jei Tėvas išleis „Baltijos albumą“ pagerbdamas Birželio sukilimą, – komplikuosis mūsų santykiai su Vakarais. Maždaug taip vieną vakarą iš „Minties“ leidyklos sugrįžęs papasakojo man Tėvas. Jis buvo ne tik nusiminęs, bet ir sunerimęs. O jei tas politikas sako tiesą dėl laukiančių nemalonumų? Gal tas politikas turįs daug slaptos, konfidencialios informacijos?

Tėvas ilgai svarstė, ką daryti – paklausyti garsiojo politiko ar vadovautis savo galva.

Po ilgų svarstymų V.Visockas vis tik nusprendė neklausyti prof. Vytauto Landsbergio patarimų, nors jį ypatingai gerbė dėl tvirtos, principingos, lietuviškos laikysenos 1990 – 1991-aisiais metais.

„Baltijos albumas“ išvydo dienos šviesą toks, kokį numatė V.Visockas – Birželio sukilimas nebuvo nutylėtas. O juodosios prof. V.Landsbergio pranašystės neišsipildė. Mes esame NATO ir Europos Sąjungos nariai, JAV – mūsų strateginė partnerė, santykiai su Izraeliu nėra blogi…

V.Visockas iki pat savo mirties, kai tik tekdavo prisiminti Baltijos kelią, džiaugėsi tąsyk pasielgęs principingai – neišsigandęs nei bauginimų, nei spaudimo.

Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kodėl dabar prisimenu beveik 20-ies metų senumo istoriją? Ogi pricipingo lietuviškumo linkiu šiandieniniams politikams, istorikams bei žurnalistams. Būkime drąsūs. Nejaugi mes tokie silpni, kad mus būtų galima užmėtyti kepurėmis? Žiūrėkime į Lietuvos istoriją tik lietuviškomis akimis.

Susiraskime kad ir rašytojo Jono Mikelinsko veikalą apie sudėtingus lietuvių ir žydų santykius (Kada Kodėl Taps Todėl?) ir išverskime jį į anglų, rusų, žydų kalbas. Ten – daug atsakymų į pačius nepatogiausius klausimus. Pavyzdžiui, apie 1940-ųjų išdavystes.

Taip pat pradėkime teirautis, kada mūsų žydų tautybės piliečiai, padedami Izraelio istorikų, galų gale pradės domėtis dušanskių ir raslanų nusikaltimais?

O gal Lietuva – jau ne Lietuva?

2019.08.05; 10:47

Čečėnijos prezidentas Džocharas Dudajevas ir žurnalistas Gintaras Visockas. 1994-ųjų rugpjūtis. Groznas. Slaptai.lt nuotr.

Niekad atidžiai neskaičiau po straipsniais pasirodančių komentarų. Tiesiog jų nevertinu, rimtai į juos nežiūriu. Tokia nuostata vadovaujuosi ne todėl, kad tarp komentarų neįmanoma rasti prasmingų, vertingų pastebėjimų arba po publikacijomis gausiai pasirodantys anoniminiai burnojimai bei saldūs pagyrimai nieko nebylotų apie rašinio aktualumą, svarbą, politines nuotaikas.

Žinoma: kai kurias tendencijas galima apčiuopti. Ir vis dėlto daug dėmesio skirti komentarams, ypač anoniminiams, – kvaila. Kaip kvaila ieškoti vertingų daiktų sąvartynuose (rasti – įmanoma, bet ar rezultatas vertas įdėtų pastangų?). Juolab nežinai, ar teksto vertinimai pasirodė kilus natūraliam susidomėjimui, ar pastabas dirbtinai inspiravo pikta ranka. Taigi niekad negali būti tikras, kas slypi po anoniminėmis kaukėmis – nuoširdus skaitytojas ar tendencingas internetinis trolis.

O jei net ir ne slaptųjų tarnybų pasamdyti komentatoriai dergia tai, kas tau svarbu, ir liauspina tai, ką tu smerki, dažnusyk stebina komentatorių primityvumas. Atkreipkite dėmesį į komentatorių laikyseną. Jie dedasi visažiniais. Jie viską išmano, supranta. Jiems nėra sudėtingų temų. Jie visur ir visada turi nuomonę. Jie net neįsivaizduoja, kaip kvailai atrodo, ypač tie, kurie nesislepia po anonimiškumo skraiste. Juk jie panašūs į laidos „Klausimėlis“ dalyvius: užuot prisipažinę, jog nė velnio neišmano, jie vis tik aiškina, įrodinėja, svarsto. Užuot patylėję ar sprukę kuo toliau nuo televizijos kamerų, jie vis tik bando atrodyti išmintingi, išsilavinę. Jei tik atsiranda galimybė, jie išdėstys argumentus, kodėl Lietuvai reikalinga ar nereikalinga atominė jėgainė, jei tik iškelsi temą, ar Vilniui praverstų požeminis metro, jie čia pat puls šaukti, jog tramvajus – geriau, jei atsiras proga analizuoti Lietuvos žurnalistų tekstus – jie žinos, kurie plunksnos broliai nupirkti, papirkti arba perpirkti.

Kadaise vieną savo straipsnį iliustravau nuotrauka, kurioje užfiksuota akimirka, kaip 1994-aisiais metais rudenį Grozne iš tuometinio Čečėnijos prezidento Džocharo Dudajevo imu interviu, – netrukus komentatoriai jau piršo nuomonę, jog galbūt esu „čečėnų mafijos atstovas Baltijos kraštams“. Kadaise domėjausi Lietuvos teismuose nagrinėjama Rygos omonininko Konstantino Michailovo – Nikulino byla, – tuoj pat buvau apšauktas Rusijos žvalgybos agentu. Bet ko norėti iš tokių, jei net po paskelbtos ištraukos iš istoriko Gintaro Vaičiūno knygos apie Anykščių krašto partizanus pasirodė komentaras: „banditai, o ne partizanai“.

O kaip jie puikiai nusimano JAV politinėse realijose – Barakas Obama buvo šaunuolis, o va Donaldas Trampas – kvailys, Kremliaus mulkinamas bei vedžiojamas už nosies. Nepaisant faktų, jog būtent D.Trampo vadovavimo metu sugriežtintos sankcijos Rusijai, jog būtent D.Trampui valdant oficialusis Vašingtonas pradėjo kalbėti apie būtinybę kur kas rimčiau žvelgti į gynybos reikalus, ėmė kritikuoti karinėms reikmėms per mažai pinigų skiriančią Europą…

Dabar oficialiai startuoja Lietuvos prezidento rinkimų kampanija, tad kai kurie vadinamieji etatiniai komentatoriai jau turi kategorišką nuomonę ir dėl šios aktualijos: filosofas Arvydas Juozaitis – geriausias, Ingrida Šimonytė – blogiausia. Kad gali būti ir kitaip, net visiškai kitaip – jiems nusispjauti.

Jie nesupranta, nenori suprasti, kad politika – kaip riešutas. Prieš praskeldamas jį nežinai, ką rasi viduje: sveiką banduolį ar supuvusį gniužulą. Karti gyvenimiška patirtis byloja, jog kartais pravartu reiškinius vertinti kardinaliai priešingai, nei jie atrodo iš pirmo žvilgsnio. Puikiai prisimenu, kokį įspūdį paliko į rankas patekęs azerbaidžaniečių tyrėjų pasakojimas apie tragiškus 1988-ųjų įvykius jų mieste Sumgaite. Dabar neketinu leistis į smulkmenas, juolab tai jau esu išsamiai aprašęs, tačiau negaliu neprisiminti Lietuvai oficialiai pirštos armėniškos versijos: tais metais neva sužvėrėję azerbaidžaniečiai pradėjo mušti, prievartauti ir žudyti mieste prie Kaspijos jūros gyvenusius armėnų tautybės žmones. Šioji nuostata atrodė įtikinama. Į Sumgaitą tuo metu perkelta daug iš Armėnijos išvarytų azerbaidžaniečių. Vadovaujantis sveika logika, jie galėjo pult keršyti už Armėnijoje patirtas skriaudas.

Eduardas Grigorianas, vadovavęs pogromams Sumgaito mieste

Bet kodėl Armėnijos pusė nutyli, kad prieš armėnus nukreiptiems pogromams prie Baku esančiame Sumgaito mieste vadovavo kriminalinės patirties turėjęs armėnas – Eduardas Grigorianas? Kaip tai gali būti: armėnas vadovauja … armėnų žudymams? Ir vis dėlto tai – nepaneigiama tiesa: 1959 metais gimęs Eduardas Grigorianas išties vadovavo Sumgaito pogromams – jo rankos suteptos mažų mažiausiai keliolikos asmenų (armėnų) krauju.

Štai po tokių į dienos paviršusių iškilusių „smulkmenų“ galvoje kirba dar daugiau rimtų klausimų: ar masinius pogromus 1988-aisiais metais įmanoma surengti be KGB žinios, kokios tautybės asmenys tuo metu sudarė daugumą Michailo Gorbačiovo aplinkoje, kodėl E.Grigorianas, tik truputį pasėdėjęs kalėjime, netrukus atsidūrė laisvėje, kodėl armėnų teroristinės organizacijos, sakykim, ASALA, nė sykio nesurengė prieš jį pasikėsinimo?  

Kai imi į šiuos įvykius gilintis rimtai, pradedi suprasti didžiąją politinę klastą: separatistinių nuotaikų apėmusiai Armėnijai buvo svarbu sukurti „žiaurių, nesukalbamų, barbariškų azerbaidžaniečių įvaizdį“. Antiazerbaidžanietiška propaganda separatistams buvo reikalinga tam, kad, išnaudojant naivių krikščioniškų Vakarų patiklumą, būtų prasminga įrodinėti: Kalnų Karabachą verta atimti iš Azerbaidžano ir prasminga atiduoti armėnams, nes armėnams, matot, nesaugu gyventi drauge su azerbaidžaniečiais. Deja, Vakarams nė į galvą nešovė pasiteirauti, kodėl 1988-aisiais metais Sumgaite buvo žudomi ne visi armėnai – tik tie, kurie draugiškai sugyveno su azerbaidžaniečiais ir kurie nemokėjo piniginių duoklių separatistinėms, teroristinėms armėnų organizacijoms, sakykim, Krunk. Taigi įsikalkime į galvas: žudomi tik tie, kurie nepritarė minčiai, jog reikia iš Kalnų Karabacho išvyti visus azerbaidžaniečius ir tada neva grynai armėnišką terotoriją – prijungti prie Armėnijos. 

Sumgaitas. Įvažiavimas į miestą. Slaptai.lt nuotr.

Žodžiu, 1988-aisiais Sumgaito mieste surengti žiaurumai, Sumgaito įvykiais apibūdinami, galėtų tapti tarptautiniu klastos sinonimu – sakykim, „Sumgaito klasta“ arba labai panašiai. Anksčiau ar vėliau taip, tikiu, nutiks. Sumgaito pavyzdys labai iškalbingas. Jis bus politikų naudojamas politinei klastai apibrėžti taip pat dažnai kaip ir tarptautiniai posakiai „Stokholmo sindromas“ ar „Trojos arklys“ – įkaitų nuotaikoms ir politinei išdavystei apibūdinti.   

Bet iki šio suvokimo – dar tolokai. Tikriausiai dar teks „sukramtyti“ ne vieną komentarą, kurį parašę „visažiniai“ kaltins autorių neišmanant Pietų Kaukazo istorijos.

Todėl ir svarstau – gal pats metas rengti kvailiausio komentatoriaus rinkimus? Juk kvailiausius politikų rinkimus jau turime. Kvailiausių nusikaltėlių rinkimai taip pat organizuojami. Kodėl šios „garbės“ nenusipelnė komentatoriai?

2018.11.13; 11:11

Nuo Astravo AE iki Vilniaus – ranka paduoti

Prieš keletą savaičių Seimo nariams, daugiausia – Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto atstovams, bei Susisiekimo ministerijai, išsiunčiau keletą klausimų. Parlamentarų teiravausi, ką darytume kilus nelaimei Astravo atominėje jėgainėje.

Lietuvos parlamentarams pabrėžiau, kad šiuo metu domiuosi, ar Lietuva užtektinai rimtai ruošiasi galimai atominei nelaimei Astravo atominėje jėgainėje. Seimūnams taip pat priminiau, kad slaptai.lt vieną publikaciją šia tema jau yra paskelbusi: „Ar Lietuva išgyvens po sprogimo Baltarusijos atominėje jėgainėje?“ (https://slaptai.lt/gintaras-visockas-ar-lietuva-isgyvens-po-sprogimo-baltarusijos-atomineje-jegaineje/).

Pirmiausia pateikiu keletą ištraukų iš parlamentarams ir Susisiekimo ministerijai nusiųsto laiško:

„Nežiūrint Lietuvos protestų dėl statomos Astravo AE, ji toliau statoma ir greitai ši AE pradės veikti. Pasaulio atominių elektrinių eksploatacijos patirtis Černobilio Ukrainoje ir Fakušimos Japonijoje rodo, kad yra reali tikimybė, jog, tyčia ar netyčia įvykus nelaimei, bus paskleista radiacija, kuri greitai, ypač pučiant vėjams Lietuvos link, pasiektų Vilnių ir jo apylinkes.

Taigi kas tada nutiktų? Tektų evakuoti sostinę ar slėptis specialiuose bunkeriuose? Tik ar mes pajėgtume greitai pasitraukti iš Vilniaus (didelė tikimybė, jog užstrigtume automobilių spūstyse) ir vargu ar turime užtektinai modernių bunkerių?

Žodžiu, kokie planuojami greiti evakuacijos Vakarų kryptimi būdai ir priemonės: ar planuojamas naujų kelių tiesimas ir senųjų platinimas; ar žinome, per kiek laiko pavyktų realiai evakuoti Vilniaus gyvetojus; ar vakarų kryptimi planuojamas metropolitenas  (požeminis metro) ir greitasis geležinkelis, jungiantis Vilnių su Kaunu; ar planuojama nauja autobusų ir geležinkelio stotis vakarinėje Vilniaus dalyje, leisianti nelaimės atveju vilniečiams sparčiau pasitraukti iš pavojingos zonos?

Kokios jau pastatytos arba planuojamos statyti slėptuvės: slėptuvės po civiliniais ir gyvenamaisiais namais; metropoliteno stotys su evakuacine įranga; požeminiai garažai ir t.t.?

Ar Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas jau svarstė arba svarstys temą, ką ir kaip darysime, jei sprogtų Astravo AE?

Kaip, padidėjus radiacijai, elgtųsi Lietuvoje esantys NATO kariai? Ar ši tema bus aptarta su NATO vadovybe?“

Štai kokių sulaukiau atsakymų.

XXX

Vytautas Bakas, Seimo NSGK pirmininkas. Slaptai.lt nuotr.

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Vytautas Bakas: „Dėkoju Jums už domėjimąsi, persiunčiu Jums atsakymus. Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas pagal kompetenciją dalyvauja sprendžiant gyventojų civilinės saugos klausimus, prižiūri atsakingų institucijų pasirengimą veikti ekstremalių situacijų atveju.

Šiuo metu Vidaus reikalų ministerijos yra parengtas naujas gyventojų apsaugos plano branduolinės avarijos atveju projektas (penktasis jo variantas), kuris šiemet bus tvirtinamas Vyriausybėje. Šis planas, kuris pakeis ankstesnį 2012 m. planą, yra kompleksinis dokumentas, parengtas atsižvelgiant į Astravo AE keliamas grėsmes. Plane yra numatytos visos realios gyventojų apsaugos priemonės bei atsakingų institucijų veiksmai ekstremalios situacijos atveju.

Rudens sesijoje NSGK numato svarstyti civilinės saugos stiprinimo klausimus, taip pat ir išklausyti atsakingų institucijų informaciją apie pasirengimą vykdyti naujojo plano priemones“.

XXX

Seimo NSGK narė parlamentarė Rasa Juknevičienė: „Laba diena, siunčiame Seimo narės R. Juknevičienės komentarą į jūsų pateiktus klausimus:

Kol kas specialiai, atskiru klausimu, kas būtų daroma jei įvyktų avarija Astravo AE, NSGK nėra svarstęs. 

Rasa Juknevičienė. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Šiuo metu Vidaus reikalų ministerija yra parengusi LRV nutarimo projektą „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. sausio 18 d. nutarimo Nr. 99 „Dėl valstybinio gyventojų apsaugos plano branduolinės avarijos atveju patvirtinimo“ pakeitimo. Tai yra, šiemet bus tvirtinamas naujas gyventojų apsaugos planas branduolinės avarijos atveju, kuris pakeis ankstesnį 2012 m. planą. Naujame plane yra numatytos priemonės atsižvelgiant į naujo branduolinio objekto – Astravo AE atsiradimą. Rudens sesijoje NSGK numato svarstyti civilinės saugos stiprinimo klausimus, be kita ko, išklausyti atsakingų institucijų informaciją apie pasirengimą vykdyti naujojo plano priemones.

 Dėl antrojo klausimo – „Kaip, padidėjus radiacijai, elgtųsi Lietuvoje esantys NATO kariai? Ar ši tema bus aptarta su NATO vadovybe?“ – jei tokie pokalbiai su NATO ir būtų, tai ne Komiteto formate. 

Jūsų   klausimas turėtų būti adresuotas vykdomajai valdžiai (t.y. Krašto apsaugos ir užsienio reikalų ministerijoms). Komitetas savo ruožtu būtų informuotas apie šių ministerijų komunikaciją su NATO partnerėmis bei priimtus sprendimus“. 

XXX

Seimo narys Kęstutis Masiulis: „Dauguma klausimų apie branduolinę saugą ir planus grėsmės iš Astravo atveju turėtų būti skirti Vyriausybei.

Seimo narys Kęstutis Masiulis. Slaptai.lt nuotr.

Seimo nariai ne vieną kartą įvairiuose formatuose yra paraginę Vyriausybę rimtai rengtis įvairioms situacijoms. Kiek žinau, Vyriausybė tariasi su užsienio šalių ekspertais, dirba darbo grupės ir saugos planai bus parengti dar šiemet. Jeigu bus poreikis priimti kokių nors įstatymo pataisų, tai manau, kad Seime nebus jokių nesutarimų, nes šiuo klausimu tiek pozicija, tiek opozicija yra vieninga.

Kai Seime buvo svarstomas Metropoliteno įstatymas, buvo kalbama apie galimybes požeminius pastatus panaudoti civilinės avarijos atveju, tačiau politikai labiau susitelkė į kitus šio klausimo motyvus.

Kaip nors papildomai Seimui įsikišti ir pačiam imtis spręsti tokio svarbaus klausimo kaip saugumas branduolinių incidentų atveju, būtų per daug neatsakinga, nes Vyriausybė turi daugiau kompetencijos, daugiau ekspertų, domisi užsienio patirtimi, todėl geriausia, kad darbą darytų tie, kas tą geriausiai išmano.

XXX

Seimo narys Arvydas Anušauskas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Seimo NSGK narys Arvydas Anušauskas: „Tokių klausimų, kokius keliate, NSGK nesvarstė“.

XXX

Seimo narys Jurgis Razma. Slaptai.lt nuotr.

Seimo narys Jurgis Razma: „Pagal klausimų pobūdį matau, kad jie labiau tinkami Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto nariams arba Vilniaus savivaldybės vadovams, tikiuosi, kad į juos ir kreipsitės. Seimo Ekonomikos komitete, kuriam aš priklausau, šių klausimų nesame svarstę“.

XXX

Susisiekimo ministerija: „Pagal civilinę saugą reglamentuojančius teisės aktus (Civilinės saugos įstatymą ir poįstatyminius aktus) už gyventojų evakuaciją nelaimės atveju yra atsakingos savivaldybės, todėl į Jūsų klausimus geriausiai galėtų atsakyti Vilniaus miesto savivaldybė. Savo ekstremaliųjų situacijų valdymo plane savivaldybė yra numačiusi visus veiksmus tokioje situacijoje.

Be to, valstybės institucijų veiksmai branduolinės avarijos atveju yra numatyti valstybės ekstremaliųjų situacijų valdymo plane. Šį planą ir jame numatytas priemones geriausiai galėtų pakomentuoti Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie VRM specialistai.

Valstybiniame gyventojų apsaugos branduolinės avarijos atveju plane nurodyta: 
30. Susisiekimo ministerijai  numatyta šios funkcijos.

30.1. teikia Vyriausybei pasiūlymus dėl gyventojams evakuoti reikalingų transporto priemonių teikimo, kai savivaldybėje neužtenka transporto priemonių gyventojams evakuoti; 

30.2. organizuoja geležinkelių transporto priemonių naudojimą gyventojams evakuoti; 
30.3. koordinuoja viešųjų ryšių tinklų naudojimą atsakingųjų ir remiančiųjų institucijų ekstremaliųjų situacijų valdymo centrų reikmėms užtikrinti.

Prireikus, vadovaujantis kitais teisės aktais, būtų įrengiamos apylankos.“

XXX

Be to, keliolika Seimo narių, pavyzdžiui, Naglis Puteikis, Žygimantas Pavilionis, Mantas Adomėnas, Laurynas Kasčiūnas, Michal Mackevič, kol kas nieko nėra atsakę. Tikriausiai nežino, ką atsakyti, nes tema, – subtiliai paini, sudėtinga. Ir vis dėlto gyvybiškai aktuali.

Centre – Seimo narys Audronius Ažubalis. Slaptai.lt nuotr.

Todėl belieka pritarti Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos nariui Audroniui Ažubaliui, kuris dėl nesaugios elektrinės Astrave siūlo surengti specialius Seimo komitetų posėdžius. Kaip teigia ELTA, Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys Audronius Ažubalis kreipėsi į Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininką Juozą Bernatonį ir Europos reikalų komiteto pirmininką Gediminą Kirkilą, ragindami dėl nesaugos elektrinės Astrave surengti bendrus komitetų posėdžius.

Skelbiame visą ELTA pranešimą:

Parlamentaro teigimu, viešojoje erdvėje kyla vis daugiau spekuliacijų dėl branduolinės elektrinės Astrave statybų, atsijungimo nuo Rusijos ir Baltarusijos elektros sistemų ir sinchronizacijos su Vakarų Europos žemynine elektros sistema procesų, todėl matomas poreikis Seimui žinoti realią padėtį minimais klausimais.

„Dėl apsisaugojimo nuo nesaugios elektrinės Astrave poreikio sutaria visos parlamentinės partijos. Šis klausimas taip pat sulaukia didelio visuomenės dėmesio. Savo rašte prašau Seimo Užsienio ir Europos reikalų komitetų pirmininkų kas mėnesį organizuoti bendrus komitetų posėdžius, kuriuose energetikos ministras arba jo paskirti atstovai bei kitos už Plano įgyvendinimą atsakingos valstybinės institucijos pristatytų Plano įgyvendinimo eigą ir kitas su Astravo branduoline elektrine, desinchronizacijos su Baltarusija ir Rusija bei sinchronizacijos su Vakarų Europos žemynine elektros sistema susijusias aktualijas. Esu įsitikinęs, kad tai padėtų išsklaidyti ir tam tikrus viešojoje erdvėje sklandančius mitus apie Lietuvos laikyseną nesaugios Astravo elektrinės klausimu“, – rašto turinį komentavo A. Ažubalis.

2017 m. rugsėjo 13 d. Vyriausybė priėmė Būtinųjų priemonių, skirtų apsisaugoti nuo nesaugios branduolinės elektrinės Astrave įgyvendinimo veiksmų, planą.

Lietuvos Vyriausybės vertinimu, Baltarusijoje statoma branduolinė elektrinė pripažinta nesaugia, keliančia grėsmę Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui, aplinkai ir visuomenės sveikatai“.

Įdomus ir ELTA pranešimas apie Lenkijos mieste Krynicoje vykusį Europos ekonomikos forumą „Europa – vakar, šiandien ir rytoj“, kuriame dalyvavo Seimo narys bei Energetikos komisijos pirmininkas Virgilijus Poderys. Jis su kitų šalių atstovais aptarė Lietuvai ir visai Europai svarbius energetikos klausimus. Pavyzdžiui, Forume nemažai dėmesio buvo skirta diskusijai apie energetinio saugumo grėsmes, kur Lietuva iš Baltarusijos sulaukė klausimų ir apie Astravo atominę elektrinę (AE).

Astravo AE statybos. EPA – ELTA nuotr.

„Klausė, ar Astravo AE vertiname kaip politinį, ar kaip ekonominį darinį. Aš matau kaip politinį, nes pagal elektros kainas, kokios yra mūsų regione, su savo kaina jie tiesiog negalėtų mums parduoti elektros. Tai klausimas – kur tą elektrą dėti? Lietuviai, estai, latviai, lenkai atsisako, rusai taip pat signalizuoja, kad pas juos yra elektros perteklius“, – Eltai komentavo V. Poderys.

Lietuvos energetikos ministerija neseniai buvo paskelbusi, kad nesidera su Baltarusija dėl elektros pirkimo, o jau įtvirtintas įstatymas netgi draudžia mūsų šalyje parduoti Astravo AE pagamintą elektrą.

2018..10.26; 11:00

Rašytojas Vytautas Martinkus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Sveikiname rašytoją Vytautą Martinkų – dienos šviesą išvydo naujoji jo knyga „Vidaujos link“ (homo liber leidykla; Vilnius, 2018). Kuo ji įdomi, svarbi, aktuali?

Įžangoje rašoma:

„Prozininko ir literatūrologo Vytauto Martinkaus knygoje „Vidaujos link“ – pastarųjų penkerių metų rašiniai (esė, straipsniai, recenzijos) ir pašnekesiai su kolegomis. Daug kas užrašyta ar pasakyta, prisimenant kelią į literatūrą.

To kelio pradžia – tėviškėje prie Vidaujos.

Maža toji upė, gal tik upelis, lyg žaltys vinguriuojantis per brastas, sietuvas ir bebrų patvankas, ties Karšuvos giria puolantis Mituvon. Smilgotų jo pakrančių su prisirpusiomis žemuogėmis vaizdiniai – amžini. Jie vėl ir vėl, kaip vėjo lenkiamos prie kojų smilgos, prisiliečia ir žadina atmintį, verčia galvoti arba atsiduoti nuojautai. Nugrimsti vidujybėje.

Autobiografinės atvertys yra svarbios visoje knygoje, nors, kas be ko, beveik išnyksta straipsniuose ir recenzijose. Jos ypač reikšmingos ten, kur autoriaus bandoma pasakyti, kas sunkiai žodžiais nusakoma.

Ir visiškai pasitikima Skaitytoju“. 

Šia įsimintina proga portalas slaptai.lt skelbia ištrauką iš minėto veikalo – tai rašytojo Vytauto Martinkaus ir slaptai.lt žurnalisto Gintaro Visocko pokalbis politikos, kultūros, literatūros temomis.

Taigi šiandien portalo Slaptai.lt svečias – rašytojas Vytautas MARTINKUS.

Su rašytoju Vytautu MARTINKUMI kalbasi Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.

Continue reading „Vytautas Martinkus: rašytoją vis rečiau bematome viešojoje erdvėje…“

Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.

„Rusija yra okupavusi dalį Azerbaidžano teritorijos“. Šių žodžių autorius – Azerbaidžano parlamento narys Gudratas Gasangulijevas. Rusijai adresuotus kaltinimus jis išdėstė šių metų spalio 1-ąją – Azerbaidžano parlamente prasidėjus rudens sesijai.

Atkreipkime dėmesį – parlamentaras agresore pavadino ne Armėniją, o Rusiją. Apie Armėniją – nė neužsiminė. Šitaip pasielgdamas parlamentaras leido suprasti, jog laikosi akivaizdžios, nors garsiai neaskaluojamos, nuostatos: be Rusijos politinių, karinių ir finansinių resursų armėnai nebūtų pajėgę nuo Azerbaidžano atplėšti Kalnų Karabacho ir dar septynių gretimų rajonų (kruopščiai suskaičiavus visus kilometrus susidarytų apie 20 proc. azerbaidžanietiškų žemių).

Mano manymu, tai – svarbus, stiprus, aštrus pareiškimas. Jį išdėstė oficialus politikas ne mitinge ar spaudos konferencijoje. Taip buvo pasakyta oficialiuose parlamento rūmuose. Be to, G.Gasangulijevas paragino šalies valdžią priimti specialų įstatymą dėl okupuotų teritorijų statuso. Toks reglamentavimas – reikalingas, neišvengiamas. Juk teritorijose, kurių Azerbaidžanas šiandien nekontroliuoja, pluša užsienio firmos, iš regiono išvežančios naudingas žaliavas. Kraštą okupavusios jėgos tikriausiai siekia išgabenti kuo daugiau turtų – jos nėra užtikrintos, kiek dar ilgai galės ten šeimininkauti. Vadinasi, kraštas specialiai alinamas, niokojamas.

Ir vis dėlto mums, lietuviams, svarbiausia įsidėmėti pareiškimą, bylojantį, jog Kalnų Karabachą okupavo ne tiek armėnų, kiek rusų pajėgos. Beje, blaiviai mąstantys, sveiko proto nepraradę lietuviai ir be azerbaidžanietiškų pareiškimų puikiai supranta: Armėnija pajėgė okupuoti Kalnų Karabachą tik todėl, kad jai padėjo Rusija. Armėnų lobistų neapkvailinti lietuviai laikosi tos pačios nuostatos, kokios laikosi ir Lietuvos valstybė drauge su visomis Europos Sąjungos ir NATO šalimis: Kalnų Karabachas yra Azerbaidžano žemė.

Kalnų Karabacho okupacijos padariniai. Slaptai.lt nuotr.

Kodėl dar sykį grįžtu prie šios temos? Rašyti paskatino viena publikacija, atsitiktinai perskaityta 15min.lt portale. Visuomet sakiau ir sakysiu: Lietuvai derėtų atsargiai žiūrėti į įvairaus plauko tinklaraštininkus, specialiai važinėjančius į Kalnų Karabachą iš Armėnijos pusės (be Azerbaidžano sutikimo). Tokios kelionės  – keistos. Tokie blogeriai – keisti.

Štai 15min.lt portale skaitau 2018-ųjų vasario 4 dieną paskelbtą straipsnį „Kalnų Karabachas: kelionė po neegzistuojančią šalį, kur duona priklauso nuo metų laiko“, kuriame, be kita ko, rašoma: „Trys keliautojai iš Lietuvos ir Latvijos praėjusiais metais nusprendė nuvykti į Kalnų Karabachą ir savo akimis pamatyti, kaip atrodo vieta, apie kurią dažniausiai girdime tik konfliktų kontekste. Stanislavas Gorbunovas, Aleksandras Alimovas ir Ivaras Utinanas iš Travelblog.lt kartu su gide karabache Aliona Melkumyan savaitę tyrinėjo šią dar turistų menkai pažintą vietą ir apie savo kelionę sukūrė filmą. Jam muziką netgi specialiai parašė vietos kompozitorius Bagratas Terterianas“.

Na, Lietuva pretenduoja vadintis demokratine šalimi (Lietuvoje išties daug demokratijos), todėl ji negali savo piliečiams draust keliauti po pačius įvairiausius pasaulio kampelius. Ir vis tik Lietuvos užsienio reikalų ministerija nerekomenduoja savo piliečiams (tikriausiai panašius patarimus saviškiams išdėstė ir Latvijos URM) važiuoti būtent į Kalnų Karabachą (apie oficialias rekomendacijas užsimenama net minėtoje 15min.lt publikacijoje).

Armėnų sugriautas Terteras. Kalnų Karabachas. Slaptai.lt foto

Bet trys keliautojai iš Lietuvos ir Latvijos kažin kodėl ryžosi išvykai, kuriai nepritaria Lietuvos URM. Koks tikrasis šio žingsnio – nepaisyti Lietuvos rekomendacijų – motyvas? 15min.lt portale skaitau: „S.Gorbunovas 15min pasakojo, kad kelionei įkvėpė skaudi jo draugo tinklaraštininko istorija. Aleksandras Lapšinas – kelionių tinklaraštininkas, 2011 ir 2012 m. apsilankęs Kalnų Karabacho teritorijoje. Baku už draudžiamos vietos lankymą ir už armėnų separatistus remiančius tekstus buvo paskelbusi tarptautinę jo paiešką. A.Lapšiną 2016 m. sulaikė baltarusiai, o vėliau išdavė Azerbaidžanui. Tinklaraštininkas už keliones į Kalnų Karabachą buvo nuteistas 3 metams kalėjimo, tačiau jau yra atgavęs laisvę. „Jis yra mūsų draugas, ir mums tuomet kilo idėja – jeigu Azerbaidžanas nori keliautojus, tinklaraštininkus gąsdinti, drausti jiems aplankyti Kalnų Karabachą, tuomet mes parodysime, kad nėra ko bijoti“, – 15min pasakojo S.Gorbunovas“.

Ar klystu sakydamas: užsispyrimas bet kokia kaina įvažiuoti į Kalnų Karabachą (ignoruojant niekad nieko blogo Lietuvai nepadariusio Azerbaidžano poziciją) labai primena politinių niuansų turinčią deklaraciją. Mano supratimu, jei žvelgsime itin atidžiai ir priekabiai, panašaus pobūdžio vizitai panašūs net į politines provokacijas. Į tokias pat provokacijas, kada Prancūzijos, Vokietijos ar Italijos politikai, verslininkai bei aktoriai, aplenkdami oficialųjį Kijevą, svečiuojasi Rusijos okupuotame Kryme. Skirtumo – jokio. Arba skirtumas – menkutis. Vienur – politikai, kitur – tinklaraštininkai…

Minėtų keliautojų bandymai pasiteisinti, esą į Kalnų Karabachą važiuota todėl, kad ten labai graži gamta ar svetingi žmonės kepa itin gardžią duoną, – vargu ar įtikinami. Daug kur – labai graži gamta, skani duona ir svetingi žmonės. Šiaurės Korėjoje – taip pat nuostabi gamta. Čečėnija taip pat garsėja gražiais kalnais. Bet ar drąsuoliu blogeriu apsimetantis A.Lapšinas ir jo kolegos išdrįstų aplankyti šias šalis be valdžios leidimo? O gal šie keliauninkai išdrįs be Rusijos leidimo įvažiuoti į Kaliningrado sritį –pasidomės niokojamais prūsų ir Mažosios Lietuvos kultūros, istorijos, archeologijos paminklais (mūsų istorikai, besidomintys Mažosios Lietuvos palikimu, seniai nebeįleidžiami į šią sritį)? O gal jiems užteks drąsos neturint Kremliaus leidimo pakeliauti po Rusijos kariuomenės kontroliuojamas Gruzijos, Moldovos teritorijas, pasižvalgyti po ginčytinas Kurilų salas?

Būsiu atviras: man keista net ir šiuos tinklaraštininkus reklamavusio leidinio pozicija. Kam aprašinėti keliautojus, kurie savo elgsena prieštarauja oficialiai Lietuvos, NATO ir ES pozicijai?  

2018.10.09; 09:25

Azerbaidžano kariuomenė. Baku. Azerbaidžanas

Nepasakysiu nieko naujo, jei akcentuosiu: į valdžią taikios revoliucijos būdu atėjusio Nikolos Pašiniano reformos stringa. Jei pirmosiomis savaitėmis Vakarai į pasikeitimus Armėnijoje žvelgė vildamiesi, esą Nikolas Pašinianas ir jo bendražygiai ne tik turi gražių tikslų, bet ir pajėgs juos įgyvendinti, tai dabar šios viltys žlunga. Slaptai.lt portale jau užtektinai rašyta, kaip naujoji valdžia, nuvertusi išties korumpuotą ir, svarbiausia, karines provokacijas prieš kaimynines šalis organizavusį Seržą Sargsianą, pati pradeda panašiai vadovauti šaliai.

Nepatrauklumo priežastys

N.Pašinianui nesiseka. Jis klumpa kiekviename kelyje. Pasirodo, susodinti į kalėjimus finansinių aferų nevengusius politikus, kariškius, verslininkus, – ne taip paprasta. Ypač jei bandoma laikytis teisinių procedūrų. Be to, nubaudus kyšininkus bei sukčius į jų vietą linkę prasibrauti ne mažiau korumpuoti ir godūs vyrai, o didžioji dauguma Armėijoje gyvenančių armėnų – kaip skurdo, taip skursta. Vakarai jau nebežada didelių finansinių injekcijų. Jie reikalauja: pirma – reformos, ir tik tada – parama. Nes anksčiau iš Vakarų atėjusi parama buvo tiesiog išgrobstoma. Todėl išsaušo diena, kai Vašingtonui ir Briuseliui nusibodo veltui išlaidauti.

Ypač N.Pašinianą į šonus mėto tarptautinių vandenynų audros. Jerevanas lyg ir norėtų atitrūkti nuo korumpuoto, agresyvaus, Vakaruose smerkiamo ir ekonominėmis sankcijomis baudžiamo Kremliaus. Bet tai padaryti nepajėgus. Juk iki šiol Armėnija naudojosi Rusijos finansine bei karine pagalba grobdama svetimas žemes (šis procesas trunka jau kelis šimtus metų). Padėdama Armėnijai veržtis į Azerbaidžano teritoriją (okupuotas azerbaidžanietiškas Kalnų Karabachas bei septyni gretimi rajonai; apie milijonas azerbaidžaniečių tapo pabėgėliais) Rusija pasirūpino visais svertais, kad už šią paslaugą išlaikytų Jerevaną savo gniaužtuose (pavyzdžiui, ilgiems dešimtmečiams Armėnijoje dislokuota Rusijos karinė bazė).

Azerbaidžano vėliava

Vakaruose – taip pat niekas nepuola bičiuliautis su N.Pašinianu. Nepasaint aplinkybės, jog krikščioniški Vakarai jaučia simpatijų panašų tikėjimą išpažįstančiai Armėnijai, naujasis jos vadovas Vakaruose sutinkamas be didelio entuziazmo, atsargiai. Nors Armėnijos valdžia niekuo dėta dėl JAV ar Europoje siautėjančių mafijinių grupuočių, sudarytų iš armėnų tautybės žmonių, tiek Amerikoje, tiek Ispanijoje surengtos karinės operacijos prieš armėnų mafijos lyderius ponui N.Pašinianui solidumo nepridėjo. Neprideda solidumo ir žinia, jog kai kurie armėnų generolai savo namuose metų metais išnaudojo azerbaidžaniečių belaisvius kaip vergus.

Tačiau labiausiai N.Pašinianui kenkia Vakarų nuostata, jog Kalnų Karabachas yra Azerbaidžano teritorija, ir šį regioną nūnai valdanti armėnų valdžia tai daro neteisėtai. Jei N.Pašinianas pradėtų ieškoti būdų, kaip armėnams garbingai pasitraukti iš okupuotų žemių, – Vakarai tai deramai įvertintų. Pagerėtų santykiai ir su ekonomiškai turtingu, įtakingu Azerbaidžanu, nebeliktų tiek daug trinčių su regione taip pat labai įtakinga Turkija. Žodžiu, pasitraukdama iš svetimų žemių Armėnija ne tik nusikratytų mažosios agresorės ir okupantės vardo (didžioji agresorė – Rusija), bet ir atkurtų pašlijusius santykius su visomis valstybėmis, smerkiančiomis ją dėl Juodojo Sodo užgrobimo (Lietuva, kaip ir visos kitos Europos Sąjungos bei NATO šalys, Kalnų Karabachą laiko neatskiriama Azerbaidžano teritorija). Deja, N.Pašinianas pasirinko priešingą kelią. Jis desperatiškai reikalauja, kad Azerbaidžanas derėtųsi ne tik su oficialiuoju Jerevanu, bet kaip lygų derybų partnerį pripažintų šiandieninę Kalnų Karabache įsikūrusią valdžią.

Taigi oficialusis Jerevanas – apsiaustas tirštų neperžvelgiamų dūmų. Armėnijai ir vėl nesiseka. Beje, armėnišką revoliuciją, šiuo metu valdomą Nikolos Pašiniano, dūmų uždanga pavadinau ne aš, o žymus armėnų politologas Andranikas Migranianas. Ir padarė jis tai ne dabar, kai akivaizdu, jog Armėnijai bent jau iki minimalios demokratijos – dar labai toli.

Suvienyti turėjusi idėja tapo prakeiksmu

Štai išvada, kurią brėžia A.Migranianas: „Jau trečią dešimtmetį šalyje nesibaigiančios revoliucijos patvirtina seną kaip pasaulis karčią tiesą, kad talentingai, darbščiai armėnų tautai geriausiai sekasi gyventi svetur, tik ne savo valstybėje. Šiai tautai nesiseka sukurti nepriklausomos nacionalinės valstybės, kuri ekonomiškai ir politiškai klestėtų“.

Analizuojant klausimą, kodėl armėnams sekasi gyventi JAV ar Ispanijoje, bet nesiseka gyventi Armėnijoje, galima būtų prisiminti ir kitą armėnų šviesuolį. Dar 1914-aisiais metais armėnų istorikas Gevorgas Aslanas knygoje „Armėnija ir armėnai“ rašė: „Armėnai neturi valstybingumo tradicijų. Jų nevienija Tėvynė ir politiniai ryšiai. Armėniškas patriotizmas susijęs tik su ta vieta, kur armėnai gyvena“. Šis istorikas dar priduria: „Idėja apie „Didžiąją Armėniją“, kuri kaip valstybė niekada neegzistavo, buvo sukurta kaip koncepcija, turinti suvienyti viso pasaulio armėnus.“

Bet ši koncepcija ne tiek suvienijo, kiek atnešė daug nelaimių, tapo prakeiksmu. Nes sukurti „Didžiąją Armėniją“ įmanoma tik vienu bjauriu būdu – įsikuriant svetimose žemėse. Bandydama įsitvirtinti turkų, azerbaidžaniečių, gruzinų teritorijose armėnai, akivaizdu, susipyko tiek su Turkija, tiek su Azerbaidžanu, taip pat iki šiol įtemti santykiai ir su Gruzija. Ieškodama sąjungininkių Armėnija buvo priversta atsiduoti didžiąją Rusijos imperiją kuriančiam ir ją išlaikyti siekiančiam Kremliui, o nuo Vakarų, kurie – nuodėmingi, bet kur kas padoresni, sąžiningesni ir tvarkingesni už Rusiją, – atitolo. Žodžiu, svetimų teritorijų grobimas Armėnijai laimės neatnešė – tik bėdas.

Azerbaidžano specialiosios pajėgos

Kol šios skaudžios tiesos N.Pašinianas neperpras, kol iliuzijų dėl didžiosios Armėijos neatsisakys bent pusė po visą pasaulį išsibarsčiusių armėnų, tol Armėnija ir liks užguita Kremliaus vasalė, kurios nevertina nei Europa, nei Rusija.

Atsargiai – armėniška provokacija

Kaip artimiausiu metu klostysis tarptautinės intrigos dėl Kalnų Karabacho, – keblu pasakyti. Akivaizdu tik tai, kad N.Pašinianas ir jo komanda dar aršiau nei S.Sargsianas neigia Azerbaidžano teisę susigrąžinti prarastą regioną. Ir tuo pačiu (sąmoningai ar ne?) tarsi kursto Azerbaidžaną … susigrąžinti Juodąjį Sodą karinės operacijos pagalba.

Tikiu, kad Azerbaidžanas karinėmis priemonėmis pajėgtų susigrąžinti Kalnų Karabachą. Gal net susigrąžintų labai greitai – vos per keletą parų. Nes turi išties stiprias ginkluotąsias pajėgas.

Be to, Armėnija dabar pakrikusi – tiek morališkai, tiek finansiškai (armėnai pradeda nusivilti revoliucijos rezultatais). 

O ir Rusija nūnai, regis, neskubėtų ginti Armėnijos visomis priemonėmis, nes vos tik į valdžią atėjęs N.Pašinianas puolė rodyti didelį lojalumą Vakarams: teigė galįs pademonstruoti, jog armėnai sugebės išsilaikyti ant dviejų kėdžių (ilgainiui paaiškėjo, kad tiek Vakarai, tiek Rusija reikalauja iš Jerevano rimto apsisprendimo: arba – arba).

Vis tik viliuosi, kad Azerbaidžanas nepasiduos armėniškoms klastoms. Šiandien pasaulis toks, kad kariuomenės pagalba susigrąžinti savo žemes, net jeigu esi absoliučiai teisus, – labai sunku. Teritorijas susigrąžinti lengviau ir patikimiau derybų keliu (taip pat tiesa, kad dėl Vakarų abejingumo ir ištižimo šios derybos per daug ilgai užtruko, todėl Azerbaidžanas teisus, kai tegia: „mums nusibodo laukti aktyvesnės Vakarų paramos“).

Vienintelė išeitis – būti kantriam

Jei Azerbaidžanas išties nori visiems laikams susigrąžinti Kalnų Karabachą, jis privalo Vakarams kantriai įrodinėti savo teisybę. Beje, per pastaruosius keliolika metų ši musulmoniška šalis pasiekė puikių rezultatų supažindindama Vakarus su tikrąja Pietų Kaukazo istorija. Armėnų lobistų sukurtais mitais apie armėniškas teritorijas nuo jūrų iki jūrų, apie neva visur ir visada skriaudžiamus armėnus, apie labai piktus musulmonus ir geručius krikščionis, – Vakarai vis mažiau tiki (tokių lengvatikių mažėja ir Lietuvoje).

Karinė technika parado metu centrinėje Baku aikštėje

Taigi Azerbaidžanas neturi kitos išeities – reikia būti kantriam. Priešingu atveju oficialusis Baku rizikuoja iš aukos pavirsti agresoriumi. Nereikia azerbaidžanietiškas Kalnų Karabacho šaknis akiplėšiškai neigiančiam N.Pašinianui suteikti galimybės tapti … visų armėnų didvyriu. Nereikia armėnų propagandistams suteikti galimybės Azerbaidžaną įvardinti piktuoju agresoriumi. Nereikia prieš save nuteikti teritorinį Azerbaidžano vientisumą gerbiančių Vakarų.

2018.10.05; 11:30

Jūsų dėmesiui – keletas nuotraukų, kuriose užfiksuotas Azerbaidžanas. Nuotraukų autorius – žurnalistas Gintaras Visockas.

Armėnija okupavo Kalnų Karabachą. Slaptai.lt nuotr. Armėnija okupavo Kalnų Karabachą. Slaptai.lt nuotr.
Azerbaidžaniečių muzikantai. Giandža. Slaptai.lt nuotr. Azerbaidžaniečių muzikantai. Giandža. Slaptai.lt nuotr.
Garsusis Baku Shopping Festivalis Garsusis Baku Shopping Festivalis
Kubos „Memorialinio genocido komplekso“ direktorė Saida Abasova ir istorikas Algimantas Liekis, apie Azerbaidžaną išleidęs knygą Tautų kraustymai Kaukaze. Slaptai.lt nuotr. Kubos „Memorialinio genocido komplekso“ direktorė Saida Abasova ir istorikas Algimantas Liekis, apie Azerbaidžaną išleidęs knygą Tautų kraustymai Kaukaze. Slaptai.lt nuotr.
Gynybinė Azerbaidžano sostinės Baku siena mena Šlko keliu keliavusius prekeivių karavanus Gynybinė Azerbaidžano sostinės Baku siena mena Šlko keliu keliavusius prekeivių karavanus
Gynybinės Baku sienos mena Šlko keliu keliavusius karavanus Gynybinės Baku sienos mena Šlko keliu keliavusius karavanus
Sugriauto Kalnų Karabacho vaizdai. Slaptai.lt nuotr. Sugriauto Kalnų Karabacho vaizdai. Slaptai.lt nuotr.
Karavanas. Slaptai.lt nuotr. Karavanas. Slaptai.lt nuotr.
Šahidų alėja Azerbaidžano sostinėje Baku. Slaptai.lt nuotr. Šahidų alėja Azerbaidžano sostinėje Baku. Slaptai.lt nuotr.
Senolė su anūku. Ordubadas. Slaptai.lt nuotr. Senolė su anūku. Ordubadas. Slaptai.lt nuotr.
Azerbaidžaniečių jaunimas. Baku. Slaptai.lt nuotr. Azerbaidžaniečių jaunimas. Baku. Slaptai.lt nuotr.
Lietuvių žurnalistų Gintaro Visocko ir Leono Juršos knygos apie Azerbaidžaną. Slaptai.lt nuotr. Lietuvių žurnalistų Gintaro Visocko ir Leono Juršos knygos apie Azerbaidžaną. Slaptai.lt nuotr.
Azerbaidžanietiška Nachičevanė. Tolumoje - Iranas. Slaptai.lt nuotr. Azerbaidžanietiška Nachičevanė. Tolumoje - Iranas. Slaptai.lt nuotr.
Azerbaidžanietė. Slaptai.lt nuotr. Azerbaidžanietė. Slaptai.lt nuotr.
Baku Tarptautinio Humanitarinio forumo emblema. Slaptai.lt nuotr. Baku Tarptautinio Humanitarinio forumo emblema. Slaptai.lt nuotr.
Nachičevanė. Slaptai.lt nuotr. Nachičevanė. Slaptai.lt nuotr.
Nachičevanės tvirtovė. Slaptai.lt nuotr. Nachičevanės tvirtovė. Slaptai.lt nuotr.
Azerbaidžano muzikantas. Nachičevanė. Slaptai.lt nuotr. Azerbaidžano muzikantas. Nachičevanė. Slaptai.lt nuotr.
Nachičevanėje. Slaptai.lt nuotr. Nachičevanėje. Slaptai.lt nuotr.
Azerbaidžaniečių šeima. Slaptai.lt nuotr. Azerbaidžaniečių šeima. Slaptai.lt nuotr.
Azerbaidžano senoliai. Nachičevanė. Slaptai.lt nuotr. Azerbaidžano senoliai. Nachičevanė. Slaptai.lt nuotr.
Nachičevanės kilimų muziejuje. Slaptai.lt nuotr. Nachičevanės kilimų muziejuje. Slaptai.lt nuotr.
Baku tarptautinis humanitarinis forumas. Slaptai.lt nuotr. Baku tarptautinis humanitarinis forumas. Slaptai.lt nuotr.
Nachičevanės muziejuje po atviru dangumi. Slaptai.lt nuotr. Nachičevanės muziejuje po atviru dangumi. Slaptai.lt nuotr.
Baku Tarptautiniame Humanitariniame forume. Slaptai.lt nuotr. Baku Tarptautiniame Humanitariniame forume. Slaptai.lt nuotr.
Ordubado kalnuose. Slaptai.lt nuotr. Ordubado kalnuose. Slaptai.lt nuotr.
Azerbaidžano vaikai su senele. Slaptai.lt nuotr. Azerbaidžano vaikai su senele. Slaptai.lt nuotr.

2018.10.07; 15:00

Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas. EPA – ELTA nuotr.

Antanas RAŠIMAS

Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas neseniai svečiavosi Prancūzijoje. Paryžiuje jis gyrėsi, kaip su savo komanda sėkmingai šalina iš valdžios visus korupciniais ryšiais susipainiojusius politikus.

Tačiau mums vidinės Armėnijos trintys – ne tiek svarbios. Mums pirmiausia turėtų rūpėti tarptautiniai reikalai. Taigi: ką naujasis Armėnijos lyderis Paryžiuje prakalbo apie Kalnų Karabacho konfliktą?

Leidinio „Le Monde“ žurnalistai Markas Semo ir Gaidz Minasianas, paėmę interviu iš Paryžiuje su oficialiu vizitu viešėjusio Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano, išgirdo:

„Priimkime tikrovę tokią, kokia ji yra iš tiesų. Azerbaidžano valdžia nori sukurti įvaizdį, esą Kalnų Karabachas privalo priklausyti jiems. Tačiau kaip jie nori pasiekti šio tikslo nepradėdami derybų su Kalnų Karabacho valdžia? Aš nesuprantu tokios logikos, girdi, Kalnų Karabachas privalo egzistuoti Azerbaidžane, bet Azerbaidžanas nenori derėtis su Kalnų Karabacho valdžia. Jei jau taip, tai Kalnų Karabacho valdžia teisi, kai sako, jog armėnai negali gyventi toje pačioje valstybėje, kur gyvena azerbaidžaniečiai. Kadangi gyvenimas kartu su azerbaidžaniečiais kelia grėsmę kiekvieno Kalnų Karabacho gyventojo gyvybei.“

Įžūliau meluoti, nei meluoja N.Pašinianas, – nebeįmanoma. Vakaruose puikiai žinoma, kad nėra jokios neva ypatingomis sąlygomis susiformavusios Kalnų Karabacho tautos, kaip ir nėra neva natūraliai atsiradusios Kalnų Karabacho valdžios. Armėnijos ginkluotųjų pajėgų okupuotame Kalnų Karabache šiandien gyvena armėnai, niekuo nesiskiriantys nuo kitų armėnų, sakykim, gyvenančių sostinėje Jerevane. Tai ta pati tauta. Skirtumas tarp jų nebent toks, koks susiformuoja tarp, sakykim, lygumose ir kalnuose gyvenančių čečėnų, šiaurinėje ir pietinėje Kazachstano dalyje gyvenančių kazachų ar tarp lietuvių žemaičių ir lietuvių dzūkų.

Jūs norite paklausti, kodėl „Didžiosios Armėnijos“ fanatikai kiekviena proga apgaudinėja tarptautinę bendruomenę, neva Kalnų Karabache gyvena ne šiaip armėnai, o armėnams gimininga Kalnų Karabacho tauta, panorusi atsiskirti nuo Azerbaidžano dar prieš Sovietų Sąjungos subyrėjimą? Atsakymas akivaizdus. Jei šią „tiesą“ Jerevano propagandistams pavyktų įpiršti tarptautinei bendruomenei, Armėnija teoriškai pridengtų Kalnų Karabacho okupacijos faktą. Bet, kaip rašo, pavyzdžiui, slaptai.lt ir propatria.lt portaluose rašytoja dr. Daiva Tamošaitytė, „Vakarai smerkia ne vien Rusiją – dėl užimtų Gruzijos, Moldovos ir Ukrainos teritorijų, bet ir Armėniją, su tos pačios Rusijos pagalba okupavusią Azerbaidžanui priklausantį Kalnų Karabachą“.

Azerbaidžaniečių klasiko Uzeiro Gadžibekovo operetė „Aršin mal alan“, pirmą sykį dienos šviesą išvydusi 1913-aisiais metais

Žodžiu, beveik visos Armėnijos valdžios, įskaitant buvusį prezidentą Seržą Sargsianą ir dabartinį premjerą Nikolą Pašinianą, stengiasi paslėpti didįjį melą: esą Kalnų Karabache dabar šeimininkauja specifinės kilmės karabakiečiai, norintys atsiskirti nuo azerbaidžaniečių, bet nenorintys prisijungti prie Armėnijos.

Ir vis dėlto melo kojos – trumpos. Tiek NATO, tiek Europos Sąjunga, tiek NATO ir ES narė Lietuva suvokia: Kalnų Karabachas atplėštas nuo Azerbaidžano lygiai tokiu pat būdu, kaip ir atplėštos teritorijos nuo Gruzijos, Moldovos ir Ukrainos. Skirtumas tarp Kalnų Karabacho ir, sakykim, Krymo okupacijos – mažytis. Krymą okupavo Rusija, o Kalnų Karabachą užėmė Rusijos padedama Armėnija (apie tai portale slaptai.lt daug rašė žurnalistas Gintaras Visockas ir istorikas Algimantas Liekis).

Žodžiu, Azerbaidžano valdžia elgiasi teisingai, kai atsisako derėtis su šiandien Kalnų Karabache įsitvirtinusiais armėnų separatistais. Ukraina, Gruzija ir Moldova elgiasi lygiai taip pat teisingai ir išmintingai, kategoriškai nesutikdama derėtis su Padniestrės, Abchazijos ar Donbaso separatistais kaip „lygus su lygiu“. Azerbaidžano prezidentas Ilchamas Alijevas teisus, nenorėdamas derėtis su azerbaidžaniečius iš Kalnų Karabacho išstūmusiais kolonizatoriais, o Armėnijos premjeras N.Pašinianas primityviai meluoja, kai dedasi nesuprantantis, „kodėl Azerbaidžanas nenori derėtis su Kalnų Karabacho valdžia“.

Taip pat akivaizdu, kad N. Pašinianas blefuoja, kai sako, jog nūnai Kalnų Karabache gyvenantys armėnai tenori atsiskirti nuo Azerbaidžano, bet nenori prisijungti prie Armėnijos – siekia tapti nuo niekieno nepriklausoma valstybe. Jei armėnų separatistams pavykų įyvendinti šį klastingą planą, jie ilgainiui vis tiek prisijungtų prie Armėnijos. Nes tikrasis jų tikslas – prisijungimas prie Armėnijos. Atskira Kalnų Karabacho valstybė – tai tik dėmesį nuo tikrųjų tikslų nukreipianti apgaulė – kaip ir Padniestrės, Pietų Osetijos ar Donbaso respublikos.

Tačiau pats įžūliausias N. Pašiniano melas – „esą gyvenimas kartu su azerbaidžaniečiais kelia grėsmę kiekvieno Kalnų Karabacho gyventojo gyvybei“. Be išankstinių nusiteikimų atidžiai pažvelkime į azerbaidžaniečių – armėnų tarpusavio santykių istoriją ir taps akivaizdu, jog azerbaidžaniečiai – ne tokie baisūs, kaip juos vaizduoja armėnų propagandistai, o armėnai – ne tokie šventi, kaip dedasi.

Juolab kad tvirtinimas, girdi, „armėnams pavojinga kartu gyventi su azerbaidžaniečiais“, – panašus į šovinistinę abrakadabra. Visos tautos gali taikiai bendrauti: vokiečiai ir žydai, rusai ir ukrainiečiai, gruzinai ir osetinai, lietuviai ir lenkai… Draugiškai gyventi galėtų ir armėnai su azerbaidžaniečiais. Tik reikalinga abipusė tolerancija. Taip pat svarbu, kad būtent abi pusės atsisakytų nepagrįstų teritorinių ambicijų bei pripažintų savo klaidas. Bet armėnų separatistai nenori girdėti tarptautinės bendruomenės tvirtinimų, jog, remiantis visuotinai pripažįstama tarptautine teise, Kalnų Karabachas yra neatskiriama Azerbaidžano teritorija. Būtent taip ir ne kitaip: armėnai privalo grąžinti Azerbaidžanui iš jo atimtas Kalnų Karabacho teritorijas (maždaug 20 proc.), liautis pretenduoti į Nachičevanės autonominę respubliką ir, vaizdžiai tariant, dėkoti, kad oficialusis Baku nereikalauja atiduoti kadaise carinės Rusijos okupuotos Irevanės gubernijos (dabartinė Armėnijos sostinė Jerevanas ir jo apylinkės).

O kol Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas linkęs akiplėšiškai meluoti net tarptautinėse išvykose (turiu omenyje vizitą į Paryžių), siūlau rimčiau panagrinėti ir kitas panašaus pobūdžio falsifikacijas. Nebūtinai – karyboje ar politikoje.

Armėnų sugriautas Terteras. Kalnų Karabachas. Slaptai.lt foto

Imkime muzikinius atvejus. Prisiminkime azerbaidžaniečių klasiko Uzeiro Gadžibekovo sukurtą operetę „Aršin mal alan“, pirmą sykį dienos šviesą išvydusią 1913-aisiais metais (vėliau ji visame pasaulyje pripažinta muzikiniu Azerbaidžano šedevru). Taigi vienas armėnų kilmės verslininkas pabandė uzurpuoti šio šedevro autorystę. Tai 1917-aisiais metais padarė išeivis iš Tifliso (dabartinio Tbilisio) režisierius Rubenas Mamulianas. Beje, šis vyras puikiai žinojo, kad muzikinis perlas „Aršin mal alan“ priklauso azerbaidžaniečių muziko plunksnai. Tačiau tai jam nesutrukdė Holivude pastatyti neva „klasikinę armėnų muzikinę komediją „Aršin mal alan“.

Bandymas muzikinį akivaizdžiai azerbaidžaniečio autoriaus kūrinį paversti armėnišku – iškalbingas. Iškalbingas todėl, kad istorija nežino priešingų nutikimų: argi azerbaidžaniečiai kada nors savinosi armėnų autorių muzikinius kūrinius kaip savus, ar azerbaidžaniečių autoriai kada nors apkaltinti plagijavę kitų tautų kūrinius?

Todėl siūlau: kodėl nepratęsus pasakojimų apie politines ir kultūrines falsifikacijas bei klastotes, kurių pagalba oficialusis Jerevanas iškraipo tikrąją Pietų Kaukazo istoriją? Turėtume išsamų, ilgą straipsnį iš mažų mažiausiai keliolikos dalių. Arba storą knygą, kaip istoriją klastoja ne tik Rusija, bet ir Rusijos karines bazes į savo teritoriją ilgam įsileidusi jos sąjungininkė Armėnija.

2018.09.23; 11:40

Astravo atominė elektrinė – mirtinai pavojinga Lietuvai

Iki šiol atsimenu paslaptingąjį vyriškį, į asmeninę mano paskyrą socialiniuose tinkluose atsiuntusį keletą rašinių. Nepažįstamasis leido suprasti, kad neprieštarautų, jei tekstus skelbčiau slaptai.lt portale.

Tendencingumai dėl „Independence“

Tačiau nepažįstamojo tekstus publikuoti delsiau. Rašiniai buvo specifiniai. Juos skaitant būtinai sukirbėdavo įtarimas – kodėl kritika taikoma tik vakarietiškoms investicijoms, mažinančioms Lietuvos priklausomybę nuo Rusijos? Taip, straipsniai – perspėjimai apie iš visų pusių kylančius pavojus, kad ir kokie nemalonūs būtų, – reikalingi. Turime teisę žinoti apie visas galimas avarijas. Bet kodėl smulkmeniškai svarstomi galimi avarijos suskystintųjų gamtinių dujų terminale padariniai, o štai analizės, kaip derėtų elgtis sprogus Astravo atominei jėgainei, – nėra.

Dar kadaise dirbdamas „Valstiečių laikraščio“ kariniame priede „Vardan Lietuvos“ susidūriau su specialiai inspiruojama demagogija: mums nereikalingi kariniai poligonai, nes ten besitreniruojantys NATO kariai per klaidą į šoną nukreips raketą, kuri būtinai sprogs virš vaikų darželio; mums nereikalingas šaudmenų sandėlys, nes į orą išlėks, numetus nuorūką, netoliese esantis miestas; mums nereikalingas aerodromas, nes ant autostrados nukris NATO karinis naikintuvas su pilnais degalų bakais.

Tokių skundų 1998 – 2003-aisiais sulaukdavau gausiai. Tiek primityviai, tiek įtikinamai išguldytų. Dabar akivaizdu, kad anie laiškai buvo specialiai kurpiami. Kremliui nepatiko spartus Lietuvos ėjimas į NATO bei NATO kariškių pratybos Pabradės, Ruklos, Kazlų Rūdos, Kairių poligonuose. Todėl ir siekta paskleisti kuo daugiau nepasitikėjimo apie mus saugančius kariškius.

Nenoras domėtis „baltarusiškais akcentais“

Tad gal nepažįstamasis, peršantis tekstą apie „pavojingąjį“ laivą „Independence“, turi panašių tikslų kaip ir tie „naivuoliai“, kurie 1998-2003-aisiais klausinėjo, kam Lietuvai reikalingas NATO, jei nesiruošiame nieko pulti? Štai tada ir kilo mintis patikrinti: paprašysiu, gal nepažįstamasis galėtų parašyti straipsnį apie Astravo AE keliamus pavojus? Tegul papasakoja, kas nutiktų Lietuvoje, jei Baltarusijos atominėje jėgainėje sprogtų reaktorius, o radioaktyvūs debesys, papūtus stipriam vėjui, pajudėtų būtent Lietuvos pusėn?

Su nepažįstamuoju akis į akį susitikau vienoje iš Vilniaus kavinių. Išgirdęs pasiūlymą iš karto susiraukė. Pareiškė neketinantis imtis „baltarusiškų akcentų“, mat ši tema vargu ar domins Lietuvos skaitytojus. Suprask, tai – baltarusių reikalas.

Baltarusijos atominė elektrinė. Belta.by nuotr.

Po akivaizdaus nenoro domėtis „baltarusiška tema“ įtarimai, jog susidūriau su tendencingu propagandistu, – sustiprėjo. Tuo pačiu sustiprėjo ir noras atidžiau pažvelgti į baltarusiškas realijas.

Štai ką pavyko sužinoti. Šiuo metu galioja dar 2012 metais patvirtintas Lietuvos Vyriausybės nutarimas „Dėl valstybinio gyventojų apsaugos plano branduolinės avarijos atveju patvirtinimo“. Tame dokumente nerasite nė žodžio apie Baltarusijos AE, nes 2012-aisiais šis objektas nebuvo įvardintas kaip branduolinis.

Kaip išlikti gyviems?

Dabar Lietuvos valstybės institucijos rengia naują, patobulintą planą, kur jau vertinami Baltarusijos AE keliami pavojai. Tikėtina, kad naujasis planas bus patvirtintas šiemet.  

Bet ar patvirtinus naująjį planą mes tapsime saugesni? Teorija ir praktika – du skirtingi reiškiniai. Štai lietuviškasis Radiacinės saugos centras išvardina penkias priežastis, kurios verčia nerimauti dėl Baltarusijos AE: netinkamas statybos aikštelės parinkimas; aušinimo sistemų nepatikimumas; galima Neries, Nemuno ir Baltijos jūros tarša radionuklidais; konstrukcijų atsparumas sunkaus lėktuvo kritimo atveju; netinkamas radioaktyviųjų atliekų ir panaudoto branduolinio kuro tvarkymas bei akivaizdus nenoras į projekto vykdymą įtraukti tarptautinius ekspertus.

Jei Astravo atominėje jėgainėje sprogtų bent vienas iš dviejų VVER-1200 tipo reaktorių, skaičiuojančių 1200 MW galingumą, turėtume du būdus išvengti mirtį skleidžiančios radiacijos. Vienas iš jų – nedelsiant, greičiau nei per kelias valandas, pasislėpti specialiai įrengtose slėptuvėse. Tačiau atidžiai perskaitęs naująjį viešai skelbiamą Lietuvos gelbėjimo plano projektą vis tik nesupratau, ar užtektinai turime saugių bunkerių, kuriuose sugebėtume paslėpti į pavojaus zoną patekusius vilniečius ir aplinkinių sostinės rajonų gyventojus? Juk jų – beveik milijonas. Net ir be kruopščių skaičiavimų aišku, jog tiek bunkerių, kuriuose keletą dienų ar net savaičių galėtų gyventi maždaug milijonas žmonių, – Lietuva nepajėgi įsirengti.

Juolab Lietuva nepajėgi sukaupti tiek maisto ir geriamo vandens atsargų, kad milijonas žmonių keletą savaičių nenumirtų badu ar dėl vandens stygiaus. Jei jau nesiteikiame karinėms reikmėms skirti 2 proc. nuo BVP, tai nenorėsime duoti lėšų ir modernių bei brangiai kaštuojančių slėptuvių įrengimui. Beje, kai kurie dar sovietiniais laikais statyti bunkeriai, skirti apsisaugoti nuo bombardavimo bei radiacijos, – seniai privatizuoti, ir požeminių slėptuvių savininkai vargu ar gera valia leistų juos panaudoti visuomeninėms reikmėms. Jie slėptusį ten patys – su visais savo draugais ir artimaisiais.

Taip pat nenutuokiu, kokiame radiacijos nepraleidžiančiame bunkeryje tektų slėptis man pačiam ir tūkstančiams kitų Pilaitės rajono gyventojų? Politika domiuosi, užsieninę bei vietinę informaciją kaupiu, laikraščius skaitau, bet jei šį klausimą pateiktumėte man, – gūžčiočiau pečiais. Gal Vilniaus meras Remigijus Šimašius žino, kur Pilaitės rajono gyventojams įrengtas arba numatomas įrengti bunkeris?

Kodėl neįmanoma evakuacija?

Kitas gelbėjimosi ratas – daug realesnis. Tai – evakuacija. Kaip rašoma gelbėjimosi plano projekte, skubių apsaugos veiksmų zona – 30 km., prevencinė apsaugomųjų veiksmų zona – 5 km., o sanitarinės apsaugos zona – 3 km. Tai reiškia, kad vėjui pasisukus Lietuvos pusėn radiaciniai debesys būtinai atkeliautų iki Vilniaus – apimtų ne tik miestą, bet ir jo apylinkes. Atkeliautų greitai – per kelias valandas. O gal net greičiau. Mat nuo Astravo AE iki valstybinės Lietuvos – Baltarusijos sienos tėra 20 km, o iki paties Vilniaus – vos 50 km. Nelaimės atveju vis tiek tektų skubiai evakuoti visą Vilnių (keli kilometrai šen ar ten nieko nereiškia; be to, nelaimės atveju niekas neskaičiuotų, ar radioaktyvieji debesys jau pasiekė centrą, ar dar tik slenka jo link).

Požeminis Vilniaus metro – dar tik maketuose ir vizijose. Slaptai.lt

Išvežti tiek daug žmonių į saugesnes Lietuvos vietas, sakykim, Latvijos pusėn arba į Klaipėdą, – taip pat sudėtingas uždavinys. Kiekvienas, kuris bent sykį yra įstrigęs Vilniaus automobilių kamščiuose, puikiai supranta, kad evakuacija iš sostinės per kelias valandas ar net parą, – beveik neįmanoma misija. Net jei evakuacija automobiliais būtų atliekama labai tvarkingai, organizuotai, prižiūrint policijai ir kitoms specialiosioms tarnyboms, avarijų tikimybė – didelė. Įtampa, stresas, skubėjimas, panika priverstų vairuotojus klysti. Susidūrus bent keliems automobiliams keliai, suteikiantys galimybę pasitraukti iš Vilniaus šiaurės ar vakarų kryptimi, būtų ilgam užblokuoti.

Rengiamame dokumente rašoma, kad transportą evakuacijai ir evakuaciją geležinkeliais organizuoja Susisiekimo ministerija. O policija užtikrina besitraukiančiųjų saugumą, dar kitos institucijos numato pagrindinius ir atsarginius gyventojų evakuacijos planus, rengia kelių apylankas, tiesia laikinus kelius. Bet tai įmanoma, jei Vilnius turėtų bent kelias požemines metro linijas, jungiančias, pavyzdžiui, Pilaitę su Antakalniu ar Santariškes su Vilniaus Geležinkelio stotimi ir tarptautiniu Vilniaus oro uostu.

Deja, sostinė neturi požeminio metro, kuris, kylant Astravo AE bokštams, reikalingas Vilniui ne vien ekonominiu požiūriu (padėtų išvengti spūsčių – nereikėtų gaišti laiko, be reikalo deginti bezino), bet ir saugumo sumetimais (padėtų surengti sparčią evakuaciją arba leistų pasislėpti). Žodžiu, privalome prisipažinti, jog vilties, kad per keletą ar, tiek to, per keliolika valandų pavyktų pabėgti iš Vilniaus, – beveik nėra. O po keliolikos valandų daugelis iš automobilių spūstyse įstrigusiųjų jau būtų paženklintas mirtinai pavojinga radiacijos doze. Ar beliktų prasmė bėgti gavus mirtiną radiacijos dozę?

Vilniaus metropolitenas – vienintelė išeitis

Bet gal dabar, kai radiacinės grėsmės dėl baltarusiškų statybų vis realesnės, Lietuvos valdžia suprato, kad Vilnius be požeminio metro neturi ateities? Vargu. Atsiverskite šių metų liepos 20-osios „Lietuvos žinių“ numeryje paskelbtą straipsnį „Ką byloja šaršalas dėl Astravo atominės elektrinės“. Vilniaus Gedimino technikos universiteto Filosofijos ir kultūros studijų katedros vedėjas prof dr. Tomas Kačerauskas teigia: „Kartais politinis jovalas (dažniausiai atsitiktinai) sukunkuliuoja racionaliomis putomis. Tarkime, panika dėl Astravo AE galėtų pastūmėti įgyvendinti Vilniaus metro idėją. Juk kažkur reikės pasislėpti tūkstančiams žmonių. Deja, apie tai nekalbama – tik sakoma, kad mes visiškai pasiruošę“.

Rengiamame saugos projekte parašyta, kad „nukentėjusieji, kurių viso kūno apšvitos dozė siekia arba viršija HN99:2011 nustatytųjų lygių, siunčiami gydytis į Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių arba į Kauno klinikas. Bet žmogui, kuris bent sykį yra lankęsis Santariškių ligoninėje, puikiai žino, kad ši įstaiga – senų seniausiai perpildyta. Kas ir kaip joje sugebėtų paguldyti dar keletą tūkstančių ligonių? Vien privažiuoti prie jos būtų sudėtinga. Juk požeminio metro, jungiančio Santariškes su kitomis Vilniaus vietomis, – neturime.

Jei į šią problemą žvelgtume blaiviai, turėtume svarstyti, kaip iš šios ligoninės kuo skubiau išvežti (o ne į ją atvežti) visus ten esančius ligonius – kuo toliau nuo radiacija užteršto Vilniaus. Štai ir vėl tenka prisiminti požeminį metro – vienintelę transporto priemonę, kuri sudaro galimybę išties greitai judėti iš vieno Vilniaus galo į kitą.

Keturios požeminio metro linijos, raižančios Vilnių iš šiaurės, pietų, vakarų ir rytų, padėtų žmonėms skubiai pasiekti geležinkelio stotį ir oro uostą iš Antakalnio, Santariškių, Pilaitės rajonų. Dabar iš Pilaitės iki Vilniaus geležinkelio stoties visuomeniniu trasportu, tegul ir greitaisiais autobusais, tenka važiuoti apie valandą. Kadangi gyvenu Pilaitėje ir iš šio rajono ne sykį važiavau į Vilniaus geležinkelio stotį, tai puikiai žinau:  jei bent vienoje kelio atkarpoje pasitaikys mažytė spūstis, per valandą Geležinkelio stoties nepasieksite. O tai, vaizdžiai tariant, reiškia mirtį, jei iš Astravo apylinkių mūsų link plaukia radiaciniai debesys.

Automobilių spūstis. Slaptai.lt nuotr.

Be to, kvailoka mažiausiai keletą valandų belstis iš Santariškių, Antakalnio ar Pilaitės į Geležinkelio stotį vien tam, kad ten persėstume į Kaunan važiuojantį traukinį. Juk kelionė Vilnius – Kaunas šiandien vis dar užtrunka mažų mažiausiai 50 minučių. Skaičiuokime: valanda iki geležinkelio stoties, paskui dar valanda kelio iki Kauno. Šiais techninių naujovių laikais taip lėtai keliauti – per didelė prabanga. Juk vilniečiai galėtų pasiekti Karmėlavos oro uostą (esantį prie pat Kauno) maždaug per 15 minučių. Netikite? Įrengus požeminio metro linijas, Pilaitėje vertėtų pastatyti ir greitojo traukinio, kuris specialiais bėgiais lėktų Karmėlavos link 250/h greičiu, liniją. Taigi Karmėlavą jis pasiektų per 15 min. Vadinasi, požeminio metro linija iš bet kurio Vilniaus pakraščio specialiąją Pilaitės stotį būtų įmanoma pasiekti per 10 -15 minučių; iš Pilaitės iki Karmėlavos – dar 15 min. Iš viso – pusvalandis. Ekonominiais sumetimais vadovaujantis tokia sparti kelionė iš Vilniaus į Kauną ir atvirkščiai pasiteisintų. Bet ji dar naudinga atsižvelgiant ir į civilinės saugos reikalaivimus. Ji padėtų aplenkti nuo Baltarusijos atslenkančią radiacinę taršą.

Iki Kauno – per 15 minučių

Šią idėją, dar vadinamą dvimiesčiu, įgyvendinti trokštantys mokslininkai savo aiškinamuosiuose raštuose teigia: „Tuo tikslu nuo Vilniaus centro į vakarinį miesto pakraštį planuojamas geležinkelis (metropoliteno trasa), o nuo Pilaitės mikrorajono į Karmėlavą – greitojo geležinkelio „Rail Baltica“ atšaka… Vilniaus ir Kauno geležinkelių prisijungimas prie „Rail Baltica“ trasos taptų pagrindiniu Vilniaus – Kauno dvimiesčio greito, saugaus, komfortiško ir punktualaus susisiekimo elementu bei sudarytų galimybę sujungti abiejų miestų ekonominį, kultūrinį, civilinės saugos ir kitokio pobūdžio potencialus“.

Lietuvos geležinkelių stotis. Slaptai.lt nuotr.

Pavyzdžiui, prof. Jurgis Vanagas dar 2014-aisiais metais, duodamas interviu „Lietuvos žinioms“, yra pareiškęs: „turiu daug argumentų ir galiu valandų valandas pasakoti, kokią naudą dviem didžiausiems šalies miestams Vilniui ir Kaunui, o galiausiai – ir visai Lietuvai, duotų dvimiesčio įkūrimas“.

Prof. J.Vanagas įsitikinęs: „Vienintelė galimybė gyvuoti dvimiesčiui – tai turėti greitą susisiekimą tarp Vilniaus ir Kauno. Kitaip nieko nebus. Nes dabar yra pastebėta tendencija gyventi viename mieste, dirbti ar mokytis – kitame. Ir jei kelionė tarp dviejų miestų tetruktų 20 – 25 minutes, dviejų miestų simbiozė taptų visiškai reali. Tai gali užtikrinti ir iš Kauno į Vilnių nutiesta „Rail Baltica“ atšaka, kuria traukiniai galėtų važiuoti 240 km/h greičiu“.

Tačiau Lietuvos valdžia kažkodėl delsia, lūkuriuoja. Tarsi nežinotų pagrindinio šių dienų reikalavimo: kelio atkarpa nūnai matuojama ne kilometrais ar myliomis, o jai įveikti sugaištu laiku.

Radiacinis Lietuvos okupacijos planas

Beje, visuomet svarstykime pačius nepalankiausius variantus. O pats blogiausias variantas lengvai numatomas: Kremlius dės milžiniškas pastangas, kad Astravo AE ištiktų katastrofa. Taip, taip, taip! Dabartinė Rusijos valdžia norėtų ne saugumo, ne patikimumo, o radiacinės nelaimės. Kremliui reikalingas galingas radiacinis sprogimas netoli Vilniaus. Reikalingas būtent tuo metu, kai oro prognozių specialistai turės žinių – keletą parų nuo Baltarusijos link Lietuvos pūs stiprūs vėjai.

Vladimiras Putinas rodo kumštį

Kodėl įtariu, jog šiandieninė Kremliaus valdžia specialiai, kryptingai, sąmoningai planuoja didelę nelaimę Astrave? Lietuvą gaubiant radiaciniam debesiui (kiek tos mūsų valstybės – vos 300 kilometrų nuo Vilniaus iki Klaipėdos), tikėtina, iš Lietuvos trauktųsi ne tik vilniečiai, kauniečiai ar panevėžiečiai, bet ir kariai. Taigi – ir čia dislokuoti NATO kariai. Sunku patikėti, jog ženkliai pakilus radiaciniam fonui ir nesant užtektinai saugių požeminių bunkerių Lietuvoje liktų budėti britų, vokiečių, portugalų ar amerikiečių ginkluotųjų pajėgų atstovai. Tokios aukos – beprasmės.

Štai tada ir atsirastų puiki proga rusų kariuomenės daliniams užimti ištuštėjusią Lietuvą (Vladimirui Putinui nusispjauti, kad keli tūkstančiai Rusijos karių po kelių mėnesių numirtų dėl spindulinės ligos sukeltų padarinių – juos tiesiog pakeistų kitais). Kremliaus vadovui svarbiausia, kad rusų kariauna atsidurtų Lietuvoje tarsi nejučiomis, be triukšmo ir šūvių. Pretekstas – neva atskubėjo tramdyti ištuštėjusiame Vilniuje plėšikaujančias gaujas.

O kaip klostysis įvykiai po to, puikiai žinome. Rusų kariuomenę vėliau bus labai sunku iškrapštyti. Matome, kaip jie, įkėlę koją į Gruziją, Moldovą, Ukrainą ar Siriją, ten laikosi įsikabinę ir rankomis, ir dantimis, ir kojomis. Tad išsisklaidžius radiacijai juos, įskaitant ir samdinius iš Vagnerio grupės, būtų sunku išprašyti ir iš Lietuvos.

Manau, kad Kremlius yra numatęs įvairiausių Baltijos šalių užėmimo variantų, įskaitant ir radiacinį. Okupacija pasitelkiant į pagalbą radiaciją, – lengviausia, todėl pati patraukliausia. Vladimiro Putino akimis žvelgiant.

2018.08.19; 08:00

Taip išniekintos azerbaidžanietiškos kapinės. Facebook.com nuotr.

Kiekviena civilizuota visuomenė supranta, jog kapai – šventa vieta. Jie – neliečiami. Visas kapines, net jeigu ten palaidoti tavo priešai, – privalu gerbti. Atėjus į amžinojo poilsio vietą nevalia keiktis, šiukšlinti, negalima mindžioti žolės, neleistina ropštis ant paminklinio akmens, trinti akmens luituose iškaltus užrašus. Jei nutarta mirusiųjų palaikus perkelti į kitą vietą, – tai šią ceremoniją privalu atlikti laikantis visų pagarbos principų.

Tačiau socialiniuose tinkluose karts nuo karto paskelbiama nuotraukų, kuriose, pavyzdžiui, užfiksuota, kaip besišypsantis vyriškis sėdi užsiropštęs ant paminklinio akmens.

Iš pradžių į tokias foto nekreipiau dėmesio. Susidomėjau vėliau, perskaitęs paaiškinimą. Pasirodo, tas nuotraukoje užfiksuotas paminklinis akmuo – Azerbaidžanui priklausančiame, tačiau šiuo metu Armėnijos karinių pajėgų okupuotame Kalnų Karabache. Paminklinis akmuo mena azerbaidžaniečio kapą. Bet ką tada veikia, pagrįstai paklausite, ant paminklinio akmens demonstratyviai atsisėdęs vyriškis (nuotrauka pirmą kartą socialiniuose tinkluose paskelbta 2016-aisiais metais)? Pasirodo, ant azerbaidžaniečio amžinojo poilsio vietą ženklinančio akmens užlipęs kažkoks Sergejus Davojanas. Parašas po nuotrauka skelbia: „čia azero palaikai“.

Socialiniuose tinkluose suradus minėtą pavardę intriga tampa akivaizdi: taip linksminasi armėnų separatistai, džiūgaudami, matyt, kad Kalnų Karabachas vis dar priklauso jiems (nors priimdami keturias Jungtinių Tautų rezoliucijas Vakarai aiškiai liepė Jerevanui nešdintis iš užgrobtų žemių).

Žinoma, kiekvienas žmogus turi teisę džiaugtis, linksmintis, šėlioti. Tačiau tai daryti privalu solidžiai, mandagiai, nepažeidžiant kito žmogaus orumo. Juolab – kitos tautos orumo. Ar taip reikšti džiaugsmą, kaip pasielgė S.Davojanas, – solidu, civilizuota, galų gale – krikščioniška? Mano supratimu, sėstis ant paminklinio akmens gali tik liguistos fantazijos vandalas. Juolab barbariška tokio pobūdžio nuotraukas skelbti socialiniuose tinkluose. Taip pat keista, kad bedžiūgaujančio S.Davojano nepasmerkė Armėnijos inteligenija. O gal aš pražiopsojau, nepastebėjau?

Socialiniuose tinkluose jau esama pranešimų, bylojančių, kad armėnų separatistai išvežė iš Agdamo (armėnų okupuotas azerbaidžaniečių miestas) kapinių nacionalinio Azerbaidžano didvyrio Alachverdi Bagirovo paminklinį akmenį ir jį sunaikino. Socialiniuose tinkluose pasirodė ir nuotrauka, demonstruojanti armėnų separatistų nepagarbą azerbaidžaniečių kapams prie Agdamo. Nejaugi galima šiuos faktus nutylėti, praleisti negirdomis?

Kas tai – vandalizmas, barbariškumas, liguistos fantazijos?

Žurnalisto Gintaro Visocko publikacijoje „Tikri vyrai taip nesielgia“ (https://slaptai.lt/gintaras-visockas-tikri-vyrai-taip-nesielgia/) rašoma, kaip Amerikoje teisiamas Armenas Simonianas begėdiškai melavo JAV migracijos tarnyboms, esą jis yra iš maišytos armėnų – azerbaidžaniečių šeimos, esą jį persekiojo kaip neva netikrą azerbaidžanietį, esą jo tėvus nužudė. Be abejo, manipuliuoti tėvų gyvybėmis (pasirodo, abu tėvai yra armėnai, jie gyvi ir sveiki, jų niekas neskriaudė, jie gyvena Armėnijoje), – šventvagiška. Toks elgesys netoleruotinas dar ir dėl to, kad bėda dėl neva persekiojimo tautiniu pagrindu suversta niekuo dėtiems azerbaidžaniečiams. Tad sutinku su straipsnio autoriumi: šitokį melą būtina ir demaskuoti, ir pasmerkti.

Tačiau manau, kad laipiojimas ant kapus ženklinančių paminklinių akmenų, – ne mažiau niekingas. Tokie „alpinistai“ verti griežčiausio pasmerkimo. Ir pasmekti juos pirmiausia turėtų Armėnijos šviesuomenė.

2018.08.13; 09:14    

Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

Ginčytis, kas sugeba iškepti pačius skaniausius šašlykus, – beprasmiška. Šimtai tautų ir tautelių pietums moka paruošti gardžių šašlykų. Būtų kvaila abejoti kulinariniais armėnų, gruzinų, turkų sugebėjimais bei neigti įžvalgą, jog tik armėnai sugeba iškepti pačius skaniausius šašlykus. Kodėl taip negalėtų nutikti?

Dėl šalykų gardumo nesiginčijama

Ir vis dėlto noriu prisiminti išmintingų žmonių patarimą – girtis taip pat reikia mokėti. Patraukliai, solidžiai pasigirti – didelis menas. Santūrumas, kuklumas tokiais atvejais reikalingas.

Žodžiu, šypseną sukėlė portale delfi.lt neseniai paskelbtas tekstas, esą „Lietuvoje gyvenantis armėnas atskleidė, kodėl lietuviams nepavyksta iškepti šašlykų taip skaniai kaip jam“. Tegul jis taip mano. Armėniško restorano savininkas nepasakė nieko smerktino. Po straipsniu pasirodę įsižeidusių lietuvių priekaištai, girdi, „mes niekuo nenusileidžiame armėnams“, – beviltiški. Kam ginčytis ten, kur išties daug erdvės subjektyvumui?

Štai šių eilučių autoriui yra tekę ilgokai gyventi Šiaurės Kaukaze. Jei manęs kas nors paklaustų, kas gardžiausiai iškepa mėsą, neslėpčiau – skaniausi yra čečėniški šašlykai. Dar būtinai pabrėžčiau, kad ne viskas priklauso nuo kulinaro profesionalumo. Tie šašlykai, kuriuos 1994 – 1995 metais valgiau Čečėnijoje, buvo ypatingi ne tik dėl to, kad atsidūrė patyrusių kepėjų rankose, bet dar ir todėl, kad juos ruošė iš kalnuose ganytų avių, juos pagardino kalnuose augusiomis žolelėmis, ugnį kurstė kalnuose augusių medžių pliauskomis, šlakstė tyru kalnų upokšnių vandeniu. Beje, grįžęs į Europą labai gardžių šašlykų niekur neaptikau, nors juos kepė čečėnai, gruzinai, azerbaidžaniečiai, turkai. Tiesiog čia, Lietuvoje, kitokios sąlygos nei ten, Šiaurės Kaukaze. Ir nieko čia nepakeisi.

Kas pirmasis ištiesė dešinę pasisveikinimui?

Tad užuot pasileidę į abejotinos vertės kulinarines diskusijas dėl šašlykų kokybės verčiau atkreiptume dėmesį į kur kas svarbesnius reikalus. Štai Briuselyje buvo surengtas svarbus pasaulio lyderių susitikimas. Kas ten griežė pirmuoju smuiku? JAV prezidentas Donaldas Trampas! Toks būtų teisingas atsakymas. Bet jūs pasižvalgykite po armėniškąją arba su Armėnija susijusią žiniasklaidą ir pamatysite, jog pats svarbiausias asmuo Belgijos sostinėje tuokart buvo … Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas. Sprendžiant iš armėniškoje spaudoje paskelbtų nuotraukų bei videoreportažų lengva susidaryti nuomonę, jog su naujuoju Armėnijos vadovu pasisveikinti veržiasi (o ne atvirkščiai) visi pasaulio lyderiai – nuo didžiausio iki mažiausio. Optinę apgaulę pastebėti galima tuomet, jei palyginamos visos, ne vien tendencingai atrinktos nuotraukos bei vaizdo kadrai. Tada ir paaiškėja – ne JAV prezidentas D.Trampas puola sveikintis su Armėnijos premjeru, o N.Pašinianas pribėgdamas iš šono, įkyriai kiša Amerikos vadovui dešinę ranką. Beje, kitose nuotraukose, kurių armėniška žiniasklaida, žinoma, nepaskelbė, JAV prezidento veido mimika byloja apie nuoširdų nustebimą – gal kas nors gali man paaiškinti, kas jis toks? Be kita ko, internete mačiau daug nuotraukų, kuriose JAV prezidentas nusisukęs nuo Armėnijos premjero, visiškai nekreipia į jį dėmesio, jo tiesiog nepastebi.

Peržiūrėjus šūsnį neva N.Pašiniano politinį reikšmingumą bylojančių nuotraukų (gaila, kad jų negaliu paskelbti – neturiu autorinių teisių) akivaizdu, kas yra tikrasis visų pasisveikinimų iniciatorius. Būtent N.Pašinianas prie visų NATO šalių lyderių bandė tarsi atsitiktinai, tarsi netyčia prisėlinti, kad asmeninis fotografas suspėtų įamžintų „labai svarbias akimirkas“. Įdomu tai, kad apart pasisveikinimų daugiau nieko ir nebūdavo – niekas iš Amerikos ir Europos lyderių neskubėjo su N.Pašinianu bent kiek ilgiau šnekučiuotis.

Pagarba šalių teritorinio vientisumo principams

Liūdnai pagarsėjęs armėnų generolas Manvelas Grigorianas. Vesti.az nuotr.

O apie ką su juo diskutuoti? Tiesa, kai kurie leidiniai iškilmingai tvirtina, kad „Pašinianas būdamas valdžioje per dvejis mėnesius nuveikė 100 kartų daugiau nei Ukrainos prezidentas Petro Porošenko per ketverius metus“. Jie išvardinta bent 30 gerų darbų, kuriuos neva atliko N.Pašinianas. Štai keli pavyzdžiai: amnestija vengiantiems tarnauti kariuomenėje armėnams (eikite tarnauti, ir jūs nebūsite baudžiami), raginimas po pasaulį išsibarsčiusius armėnus grįžti namo, senąją valdžią liaupsinusios TV vadovybės pakeitimas, susikompromitavusio Jerevano mero pašalinimas, areštai ir kratos kriminalinių autoritetų namuose, armėnų kariškiams skirtą humanitarinę labdarą vogusio generolo Manvelo Grigoriano areštas (kad šis generolas kaip vergus keletą metų išnaudojo azerbaidžaniečių belaisvius – nutylima), tarptautinė buvusio Armėnijos prezidento Seržo Sargsiano brolių Aleksandro ir Levono paieška, Tyrimų komisijos, Kasacinio teismo vadovų kaita, pakeitimai Sausumos, Pasienio kariuomenėse, Generaliniame štabe, potvarkiai, įpareigoję prekybos centrų vadovus sumažinti prekių kainas…

Gal tai ir įspūdinga (nors nėra garantijų, jog į vadinamųjų blogiukų vietas ateis tik geriečiai). Tačiau tai – Armėnijos vidaus reikalas. Mus, europiečius, turėtų labiausiai dominti, kada Armėnija teiksis grąžinti Azerbaidžanui priklausantį Kalnų Karabachą (NATO ir Europos Sąjunga vieningai laikosi nuomonės, kad Juodasis Sodas yra neatskiriama Azerbaidžano teritorija). Štai kas svarbiausia. Bet kai pradedame analizuoti naujausius N.Pašiniano pareiškimus dėl Kalnų Karabacho, tada ir paaiškėja, kad Armėnijos lyderis nelinkęs paklusti tarptautinėms Jungtinių Tautų rekomendacijoms. Dar ne taip daug laiko praėjo nuo atėjimo į valdžią, bet jau dabar akivaizdu, kad N.Pašinianą kamuoja sunki liga, vadinama „imperinėmis ambicijomis“. Kad N.Pašinianas paniškai bijo Kalnų Karabacho klausimo, išduoda jo pastangos nubausti Rusijos Federacijos Dūmoje veikiančios Vladimiro Žirinovskio frakcijos narį Vladimirą Saveljevą, paraginusį armėnus grąžinti užgrobtą Kalnų Karabachą teisėtiems šeimininkams. Pasirodo, N.Pašinianas toks fanatiškai kategoriškas, kad net ėmė reikalauti, jog V.Žirinovskis iš partijos išmestų tuos, kurių nuomonė sutampa su NATO ir ES šalių nuomone – Kalnų Karabachas nėra armėniška teritorija.

Žemėlapyje pažymėta, kaip nuo armėnų okupacijos nukentėjo Azerbaidžanas. Slaptai.lt nuotr.

Tad šalių teritorinio vientisumo principus gerbiantys Vakarai teisingai elgiasi, kai ignoruoja imperinių kompleksų neatsikračiusį Armėnijos vadovą. Pirmasis klausimas, kurį Briuselyje, Vašingtone, Berlyne, Paryžiuje ar Vilniuje viešėdamas privalo išgirsti N.Pašinianas, – kada nutrauksite karinę agresiją prieš kaimyninę šalį? O antroji tema, kurią aptarti derėtų nedelsiant, – tai ne „ypatingai skanių armėniškų šašlykų receptas“ (palikime šią temą Andriui Užkalniui), o visai neseniai Ispanijos teisėsaugos iškelti įtarimai, jog Katalonijoje ir kituose šalies regionuose siautėję Armenian Power organizacijos nariai savų atstovų turi ne vien Amerikoje, Vokietijoje, Belgijoje ar Prancūzijoje, bet ir Lietuvoje. Gal N.Pašinianas mūsų teisėsaugai patartų, kaip ieškoti besislepstančio mafijos atstovo, užuot dėjęs milžiniškas pastangas, kad Ispanijos teisėsaugos atlikta unikali operacija prieš specifinę organizuoto nusikalstamumo grupę taptų kuo greičiau užmiršta žiniasklaidos?

2018.07.30; 07:05

Karinis paradas Azerbaidžano sostinėje Baku

Birželio 26-ąją dieną Azerbaidžano sostinėje surengtas iškilmingas kariuomenės paradas. Kodėl būtent birželio 26-ąją? Kaip ir Lietuva, taip ir ši musulmoniška valstybė šiemet švenčia daug svarbių jubiliejų. Viena iš Azerbaidžanui reikšmingų datų – diena, kada oficialiai įkurtos ginkluotosios pajėgos. Toji diena – 1918-ųjų metų birželio 26-oji.

Tad nenuostabu, kad tądien vienoje iš svarbiausių Baku aikščių kiekvienais metais rengiamas karinis paradas. Šiemet karinis paradas buvo įspūdingas kaip niekad. Jame dalyvavo 4000 karininkų ir kareivių, 240 vienetų moderniausių tankų ir šarvuočių bei 70 modernių lėktuvų, orlaivių. Taip pat įsidėmėtina, kad į Kaspijos jūrą specialiai atplaukė keliolika naujausių karinių laivų.

Beje, Azadlyg aikštėje taip pat žygiavo ir Turkijos armijos atstovai. Mat Turkija ir Azerbaidžanas – giminingos šalys. Juolab kad azerbaidžaniečiai iki šiol prisimena, kaip 1918-ųjų metų rugsėjo 15 dieną Kaukazo Islamo armija, į kurios sudėtį įėjo tiek turkų, tiek azerbaidžaniečių kariniai daliniai, išlaisvino Baku miestą nuo bolševikų ir teroristinių dašnakų gaujų.

Azadlyg aikštė. Birželio 26-oji

Azerbaidžaną su kariuomenės įkūrimo diena pasveikino šalies Prezidentas Ilhamas Alijevas. Azerbaidžano prezidentas negailėjo pagyrimų ginkluotosioms pajėgoms. Azerbaidžano kariuomenė šiandien tikrai viena iš stipriausių regione. Bet svarbiausia, kad ji niekam negrasina, nieko neterorizuoja, nieko nepuldinėja – tik ginasi. Konfliktas dėl Kalnų Karabacho, kilęs 1988 – 1992-aisiais metais ir po kruvinų mūšių įšaldytas 1994-aisiais, – inspiruotas Rusijos, kuri siekė ir tebesiekia tarpusavyje kiršinti Kaukazo tautas. Tuomet Kremlius tiesiog pasinaudojo armėnų separatistų, svajojančių apie Didžiąją Armėniją nuo jūrų iki jūrų, kvailumu, primityvumu, bei 1991 – 1993-aisiais Azerbaidžane tvyrojusiu politiniu chaosu, todėl ir sugebėjo, prisidengdamas armėnų teroristinėmis – separatistinėmis organizacijomis, okupuoti Azerbaidžanui pagal tarptautinę teisę priklausančią teritoriją – Kalnų Karabachą (panašų metodą Rusija naudojo atimdama teritorijas iš Moldovos, Gruzijos ir Ukrainos).  

Todėl Azerbaidžanas šiandien negali neskirti dėmesio savo ginkluotųjų pajėgų stiprinimui. Šalies vadovybė teisi, kai sako, jog Azerbaidžanas iki šiol įtrauktas į karinį konfliktą. Net keturios Jungtinių Tautų rezoliucijos, liepiančios armėnų – rusų pajėgoms trauktis iš Juodojo Sodo, – neįgyvendintos. Vakarai nežino, kaip gražiuoju, nenaudojant jėgos, priverst armėnų – rusų pajėgas nešdintis iš Kalnų Karabacho. Azerbaidžanas lengva ranka šiandien susigrąžintų Kalnų Karabachą. Jo pajėgos daug sykių stipresnės už tas, kurias turi Armėnija. Bet oficialusis Baku siekia susigrąžinti žemes taikiu keliu, nepraliedamas nei savo, nei svetimųjų kraujo. Nereikia pamiršti ir aplinkybės, jog Armėniją gina bei remia Rusija. Bent kol kas. Todėl kilus kariniam konfliktui į mūšius įsiveltų greičiausiai ir Rusijos karinės pajėgos (Armėnijoje dislokuota iki dantų ginkluota rusų karinė bazė).

Karinis orlaivis

Beje, Azerbaidžano kariuomenė pelnytai džiaugiasi sėkmingai surengusi atsakomąsias karines operacijas 2016-ųjų balandžio ir 2018-ųjų gegužės mėnesiais.

Priminsime: 2016-ųjų metų balandžio mėnesį armėnų ginkluotosios pajėgos surengė provokaciją fronto linijoje – apšaudė tiek azerbaidžaniečių karines pozicijas, tiek azerbaidžaniečių civilių gyvenamus miestus bei gyvenvietes. Azerbaidžano armija skubiai surengė kontrpuolimą ir susigrąžino dalį Agderino, Fizulino ir Džebrailo rajonų (apie du tūkstančius hektarų). Dabar Leletepe ir Agdere plaikstosi Azerbaidžano vėliavos. Azerbaidžaniečiai nuo šiol kontroliuoja strategiškai svarbias aukštumas šiuose regionuose. Pažymėtina ir tai, kad tomis balandžio dienomis Armėnijos pusė patyrė didelių uostolių – buvo sudeginta 30-imt armėnų tankų.

O 2018-ųjų metų gegužės mėnesį Nachičevanėje dislokuoti azerbaidžaniečių daliniai surengė specialią inžinerinę – žvalgybinę operaciją, kurios metu susigrąžino apie 11 tūkst. hektarų 1990-aisiais prarastų žemių. Taigi Giunut kaimas (Šarursko rajonas) ir strateginės aukštumos Hunut, Gyzylgaja ir Mexridag grįžo teisėtiems šeimininkams.

Tiek 2016-ųjų, tiek 2018-ųjų karinės operacijos parodė, kad Azerbaidžano kariuomenė – daug stipresnė už Armėnijos ginkluotąsias pajėgas. Tai netiesiogiai patvirtina ir Armėnijos spaudoje pasirodžiusi dezinformacija, esą armėnų kariškiai nepasitraukė iš minėtų teritorijų.

Karinė technika

Žodžiu, Azerbaidžano ginkluotosios pajėgos – vienos stipriausių visame Kaukazo regione. Nenuostabu, kad stipriausios. Azerbaidžano ekonomika pastaraisiais metais šoktelėjo į viršų 3,2 karto. Šie laimėjimai pasiekti nesinaudojant jokia ekonomine pagalba iš svetur. Būtent ženklus ekonomikos augimas leido Azerbaidžanui nuo 2003-ųjų metų padidinti karines išlaidas net 15 kartų. Azerbaidžanas nūnai turi 20 karinių gamyklų, kurios tiekia 1200 pavadinimų produkcijos savo ginkluotosioms pajėgoms bei eksportui. Visiems kariškiams, sąžiningai ištarnavusiems dvidešimt metų, nemokamai skiriami butai. Azerbaidžano ginkluotosiose pajėgose tarnauja 20 tūkst. civilių asmenų (sukurtos darbo vietos civiliams, o kariškiai išlaisvinti nuo ūkio darbų). Tvirtinama, kad iki 2020-ųjų metų bus suremontuoti visi iki vieno kariniai miesteliai.

Kariniame parade Azadlyg aikštėje 2018-ųjų birželio 26-ąją buvo galima išvysti pačios naujausios, moderniausios karinės technikos. Sakykim, raketų kompleksus SPAYK ER, šarvuotus automobilius MARAL – 1 ir MARAL – 2, šarvuočius BTR-82A, stebėjimo stotį „Lorens“, bepiločius skraidančius aparatus „Orbiter 1K“, AEROSTAR, GERON, Garop, Germes, tankus T-90C, mobiliąją raketų paleidimo sistemą C-300 Favorit, priešlėktuvinės gynybos kompleksus Ildyrym ir Galhan, sraigtasparnius MI-17…

Azerbaidžano karinis sraigtasparnis

Nors oficialusis Jerevanas šaukia, jog Vakarai privalo atkreipti dėmesį (vaizdžiai tariant, – išsigąsti), kaip sparčiai ginkluojasi Azerbaidžanas, pastarųjų dviejų dešimtmečių istorija rodo, kad ši šalis jėgą naudoja tik tuomet, kai priversta gintis.

Karinį paradą Azadlyg aikštėje šiemet stebėjo Turkijos, Pakistano, Baltarusijos, Bahreino, Jungtinių Arabų Emyratų, Gruzijos, Ukrainos, Irano, Izraelio, Kazachstano, Uzbekistano, Rusijos diplomatijos ir karinių įstaigų atstovai.

2018.06.28; 10:00

Gintaras Visockas, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Turėkime savigarbos. Nepraraskime sveiko proto. Nepradėkime kvailioti.

Pinigai dėžėje

Kai žiniasklaidos puslapiuose ir televizijos eteriuose piktai kritikuojamas Eligijus Masiulis, iš „MG Batic“ paėmęs kartoninėje dėžėje per 100 tūkst. eurų grynaisiais, – suprantama. E.Masiuliui nejaučiame nei gailesčio, nei užuojautos net tada, kai jis pareiškė tik skolinęsis pinigus. Bet kuriuo atveju toks privačios firmos dosnumas Seimo nario mandatą turėjusiam parlamentarui, Liberalų sąjūdžio partijos lyderiui, – akivaizdžiai įtartinas. Net klausti nereikia, ką apie liberalo elgesį gali pamanyti vidutinis statistinis Lietuvos rinkėjas bei skaitytojas.

Bet šių eilučių autoriui tikrai nesuprantama, kodėl užsipuolamas, sakykim, Laurynas Kasčiūnas ar Gabrielius Landsbergis, taip pat turėję susitikimų su „MG Baltic“ vadovais. Politikai neturi bijot susitikti su pačių įvairiausių pakraipų verslininkais. Net ir restoranuose. Drįstu manyti, kad neturėtų bijot pietauti net už verslininko pinigus. Didelio čia daikto! Argi nemokamai pasistiprinęs kad ir labai prabangioje užeigoje politikas tik už tiek parsiduos? Štai už 100 tūkst. eurų – jau kas kita.

Nemokama kava

Todėl ir sakau – persekiokime ponus, kurie pinigus ima dėžėmis. O tuos, kurie tik nemokamai išgėrė kavos, – palikime ramybėje. Politikams leiskime dirbti – laisvai, atvirai, be baimės susitikti ne vien su rinkėjais provincijoje, tačiau ir su verslo atstovais. Tiek įtakingais, tiek pradedančiais. Kalbėtis, bendrauti, ginčytis, kaupti informaciją, vertinti, ieškoti naudingų pažinčių, investicijų, – tai tiesioginis politikų darbas. Svarbu ne tai, su kuo susitiko L.Kasčiūnas, svarbu, kokie po susitikimo padaryti sprendimai. Su Rusijos atstovais bendravęs Mindaugas Bastys taip pat nepadarė nieko blogo, kol nepradėjo rusiškų idėjų propaguoti Lietuvos institucijose.

Taip pat kvaila reikalauti, kad parlamentarai dalyvautų visuose be išimties plenariniuose Seimo posėdžiuose. Jei parlamentaras praleidžia pusę posėdžių, jei pravaikštos – be pateisinamos priežasties, tokį išdaigininką būtina bausti. Sakykim, nemokant atlyginimo už pravaikštas. Bet politika – sudėtingas žaidimas. Čia reikalinga ne tik disciplina. Jei matuosime Seimo nario darbo efektyvumą skaičiuodami plenarinių posėdžių salėje praleistas valandas, būsime kvailesni už patį didžiausią kvailį.

Kur turėtų būti tikras žurnalistas?

Galėčiau pasidalinti asmenine patirtimi. Mano pirmoji darbovietė buvo savaitraštyje „Literatūra ir menas“. Sykį penktadienio popietę susidūriau akis į akį su tuometiniu šviesios atminties vyriausiuoju redaktoriumi Leonidu Jacinevičiumi. Maniau, kad būsiu pagirtas už stropumą: vidurvasaris, penktadienis, gerokai po pietų, o aš, skirtingai nei senbuviai, dar darbe. Bet jis draugiškai priekaištavo. Tikri žurnalistai ilgai darbe nekiurkso. Atneša rankraštį, pasitaria dėl būsimų temų, ir strimgalviais mauna į gatvę. Su kolegomis kalbasi kavinėse, sėdi bibliotekose, lanko knygynus, eina į teatrus, namie skaito ką tik dienos šviesą išvydusio rašytojo romaną… Toks buvo redaktoriaus L.Jacinevičiaus palinkėjimas.

Lietuva – ne kaimas

Taip pat nesižavėkime verslininkais, kurie drįsta tvirtinti, esą „kai gyveni Lietuvoje, tai sergi kaimo sindromu, bet kai išvažiuoji iš Lietuvos, sindromas pradingsta“. Taip, šią „išmintį“ pažėrė Gediminas Žiemelis, sėkmingai Rusijoje užsiimantis aviacijos verslu, o Lietuvoje, vertinant viešas ataskaitas, atidžiai stebimas Lietuvos slaptųjų tarnybų. Mat visiems senų seniausiai žinoma: be Kremliaus palaiminimo sėkmingai kurti verslą Rusijoje itin sunku. Ypač jei tu – lietuvis iš NATO aljansui priklausančios valstybės. Taigi šis sėkmės vyras tegul nepasakoja pasakų, kad „jie yra apolitiški“. Jau vien Lietuvos pravardžiavimas, kad ji – kaimas, – didelė politika. Lietuva niekad nebuvo kaimas. Šiaurės Atėnai, Europos centras, Baltijos šalių lyderė, Blogio imperiją sužlugdžiusi šalis, su sovietų okupacija narsiai kovojusių partizanų kraštas, – taip. Tik ne užkampis.

Advokatas ir jo ginamasis – skirtingos kategorijos

Nebūkime primityvūs vertindami ir advokatų patikimumo reikalus. Jei advokatas gynė žmogžudį, sukčių, – tai dar nereiškia, kad jis teisina savo ginamojo poelgius. Advokato negalima tapatinti su ginamuoju. Taip manyti būti didelė kvailystė. Tai, kad jis kadaise gynė Prezidentės Dalios Grybauskaitės atstovės Daivos Ulbinaitės ar „MG Baltic“ interesus, – jokia nuodėmė. Advokatas Giedrius Danielius galėjo būti Teisingumo ministru.

Amžiaus gėda

Tačiau kokia didžiausia mūsų nuodėmė? Negebėjimas sutramdyti Kultūros ministerijos ir Šiuolaikinio meno centro. Būtent šių institucijų intrigos sutrukdys Lukiškių aikštėje pastatyti dididingą Laisvės karį. Vietoj ryškaus, iš toli matomo, lengvai nufotografuojamo, visiems suprantamo Vyčio teturėsime tik vadinamąjį „Bunkerį“, kuris, būkime atviri, asocijuojasi ne su kova, nacionaliniu išdidumu ar laisvės troškimu. Greičiau atvirkščiai – su baime, pastangomis slėptis. Tik nemanykite, jog noriu pasakyti, girdi, bunkeriuose ir žeminėse gyvenę mūsų miško broliai buvo bailiai. Niekad niekada. Tokios tuomet buvo kariavimo sąlygos. Kitaip jie negalėjo. Bet reprezentacinėje aikštėje įkastas bunkeris ir ant postamento aukštai iškeltas kardą laikantis raitelis, – du akivaizdžiai skirtingi simboliai. Plačiosios masės bunkerį tapatins su bailumu, atsargumu, nenoru gintis. Raitelis žadintų visai kitas emocijas.

Šiuolaikinio meno centras. Slaptai.lt nuotr.

Todėl ir įtariu, kad šiandien specialiai kuriamas besislapstančių, o ne narsiai kovojančių lietuvių įvaizdis. Mums pateikiama neįpareigojanti laisalaikio zona, nors ten turėtume susikaupti valstybinių švenčių dienomis, oficialių vizitų metu privalėtume pakviesti užsienio šalių prezidentus, premjerus, karalius. Dabar tokios vietos neturėsime.

Mes turėtume jausti didžiausią gėdą ir apmaudą. Mūsų istorija ištrinama iš pačios svarbiausios, reprezentacinės valstybės aikštės, o mes tarsi nieko negalime pakeisti.

P.s. Vieną dieną Vilniaus gatvėse išvydau troleibusą, papuoštą Vytį vaizduojančiais mokinių piešiniais. Graži, prasminga akcija. Bet ji tik dar labiau išryškina mūsų bejėgiškumą: fundamentalaus raitelio, centrinėje sostinės aikštėje stovėsiančio šimtmečius, mums negalima turėti. Mums leidžiama tik tiek: keletą savaičių pasidžiaugti Vyties vaizdais ant visuomeninio transporto sienų, stiklų, paskui tuos piešinius nulups ir vėl bus tylu ir ramu…

2018.04.23; 07:00

Karingasis Seržas Sargsianas. Karikatūra

Iš Armėnijos ateina vis daugiau nerimą keliančių žinių. Opozicija tvirtina, kad į Jerevano gatves protestuoti prieš buvusio Armėnijos prezidento Seržo Sargsiano paskyrimą į milžiniškus įgaliojimus turinčio premjero postą jau išėjo per 160 tūkst. žmonių. Tuo tarpu oficialusis Jerevanas teisinasi, kad protestuotojų kelis kartus mažiau – vos apie 35 tūkst., o tai esą vos 7 – 8 proc. rinkėjų. Taigi valdžia, pasak oficialiojo Jerevano, neturinti paklusti menkutės opozicijos reikalavimams.

Guminės lazdos ir garsinės granatos

Paskutiniais duomenimis, Armėnijos policija prieš protestuotojus naudoja jėgą: ne tik gumines lazdas, bet ir garsines granatas. Manoma, kad policija suėmė per 300 aktyviausių mitinguojančių. Tikriausiai jau bus sulaikyti ir visi svarbiausi opozicijos lyderiai. Bent jau užsienio informacijos agentūros teigia, kad Armėnijos jėgos struktūrų atstovai sekmadienį sučiupo pagrindinį antivyriausybinių protestų lyderį Nikolą Pašinianą. Tai greičiausiai įvyko tuoj po trumpo pokalbio su šalies ministru pirmininku Seržu Sargsianu.

Kiek vėliau kartu su N.Pašinianu buvo suimtas ir opozicionierius Sasunas Mikaelianas, raginęs mitinguojančius ginti suimamą lyderį N.Pašinianą. Tiesa, kai kurie leidiniai, remdamiesi oficialiais Jerevano pranešimais, teigia, kad opozicijos lyderis nebuvo suimtas, o tik išvestas iš pastato po nepavykusios diskusijos su S.Sargsianu.

Rusiška rokiruotė

Armėnijoje protestai įsiplieskė balandžio 13-ąją. N. Pašiniano vadovaujami opozicionieriai smerkia valdžios rokiruotę, kurios metu pastarąjį dešimtmetį prezidentu (dvi kadencijos) buvęs S. Sargsianas tapo premjeru (jį išrinko jo partijos kontroliuojamas parlamentas). Be kita ko, premjeru S.Sargsianas tapo po specialiai pakoreguotos Konstitucijos, suteikiančios premjerui daugiau valdžios nei prezidentui (prezidentas dabar turės tik simbolines galias, o premjero rankose bus sukoncentruota reali vykdomoji valdžia).

Žodžiu, Armėniją ištisą dešimtmetį valdęs S.Sargsianas sužaidė rokiruotę, panašią į tą, kurią kadaise surengė Rusijos valdžia: prezidentas Vladimiras Putinas trumpam pasikeitė vietomis su premjeru Dmitrijumi Medvedevu. Skirtumas tarp Armėnijos ir Rusijos tik toks: Rusijoje pirmuoju smuiku groja prezidentas, Armėnijoje svarbiausiu orkestro dirigentu tampa premjeras.

Taigi remiantis 2015-aisiais metais įsigaliojusiais Konstitucijos pakeitimais pagrindinės prezidento galios perduotos premjero postą užimančiam S.Sargsianui.

Gėdingiausias šios istorijos momentas – sulaužytas pažadas. S.Sargsianas kadaise viešai tvirtino po antrosios prezidento kadencijos daugiau nesieksiąs valdžios. Tačiau šį pažadą sulaužė. Jo aplinka šitaip teisino nuomonių kaitą: S.Sargsianas nenori tapti premjeru, bet į šį postą jį kelia jo partija, kontroliuojanti parlamentą. Suprask, vargšas eksprezidentas negali kitaip pasielgti – privalo paklusti partinės vadovybės sprendimui.

Seržas Sargsianas priklausomas kaip mažas vaikas. Jo tėtė – Rusija. Karikatūra

Kol kas sunku prognozuoti, ar šie daugiau nei savaitę trunkantys neramumai išsikvėps, ar peraugs į dar didesnius mitingus, kurie iš valdžios potų išstumtų per dešimtmetį tvirtai įsigalėjusį korumpuotą S.Sargsiano klaną. Taip pat sunku atspėti, kokių veiksmų imsis naujasis premjeras, jei opozicija spaus jį į kampą. Europos Sąjunga perspėja Armėnijos valdžią nesiimti represijų prieš taikiai mitinguojančius.  Tačiau turintis patirties išsilaikyti valdžioje S.Sargsianas moka griebtis provokacijų, leidžiančių panaudoti griežtesnes tramdymo priemones. Pavyzdžiui, apkaltins opozicionierius regiant teroro aktus. Tokiu atveju represinių struktūrų rankos būtų žymiai laisvesnės areštuojant įtariamuosius, naudojant jėgą, atliekant kratas.

Beje, taip ir atsitiko.

Apkaltino terorizmu

Armėnijos nacionalinio saugumo tarnyba šeštadienį pareiškė užkirtusi kelią serijai teroro aktų šalyje, praneša „RIA Novosti“.

„Du Armėnijos piliečiai ketino susprogdinti visuomeninę svarbą turinčiose vietose 100-150 savadarbių nuotolinio valdymo sprogstamųjų įtaisų“, – sakoma tarnybos tinklalapyje paskelbtame pranešime.

Pasak Armėnijos pareigūnų, sulaikytieji susiję su nuteistu opozicijos aktyvistu Žirairu Sefilianu ir grupe „Casna Crer“, kurios nariai 2016 metais užėmė policijos bazę Jerevane.

Specialiųjų tarnybų duomenimis, teroro aktai buvo planuojami Laisvės aikštėje Jerevane, sostinės prekybos centruose, transporto priemonėse, netoli gyvenamųjų namų, kitose vietose. Iškelta baudžiamoji byla, sulaikytiesiems gresia iki 15 metų kalėjimo.

Šią informaciją pateikė ir lietuviškoji ELTA.

Ar atnaujins karą dėl Kalnų Karabacho? 

Tačiau kaltinimai terorizmu – kur kas mažesnė bėda nei atnaujinti koviniai veiksmai dėl Kalnų Karabacho. Žinių, jog šiomis dienomis kilo susišaudymų fronto linijoje, skiriančioje Armėnijos ir Azerbaidžano ginkluotąsias pajėgas, kol kas nėra. Ir vis dėlto provokacijų meistras S.Sargsianas gali įsakyti savo kariuomenei atnaujinti šaudymus bandant kaltę dėl paliaubų pažeidimų suversti azerbaidžaniečiams. Tada jam būtų lengva reikalauti iš armėnų rimties, susiklausymo ir vienybės. Taip ne sykį jau būta. Aršių karinių susidūrimų paženklinti 2010, 2011, 2012, 2014, ir 2016-ieji metai.

Armėnijos okupuotas Kalnų Karabachas žemėlapyje. Slaptai.lt nuotr.

Ypač neramūs buvo 2016-ieji. Tąsyk fronte dėl Kalnų Karabacho žuvo 80 žmonių (daugiausia po 1994-aisiais pasiektų paliaubų). Kas tąsyk nutiko? Susirėmimai truko net penketą dienų, skirtingai nei anksčiau. Baku apkaltino armėnų separatistus su tankų bei aviacijos pagalba užėmus kelias strategines aukštumas Kalnų Karabache. Oficialusis Jerevanas savo ruožtu pareiškė, kad tai Azerbaidžanas smogė separatistams. Nors Azerbaidžano pajėgos tiesiog susigrąžino aukštumas, kurias Kalnų Karabachą okupavusios armėnų pajėgos buvo netikėtai užėmusios. Azerbaidžanas parodė, kad daugiau neleis užimti nė pėdos Kalnų Karabacho žemių.

Beje, tokiais atvejais nustatyti, kas pirmasis pradėjo šaudyti, o kuri pusė vien tik gynėsi, – dažniausiai sudėtinga. Bet Lietuva privalo vadovautis būtent šia taisykle: tarptautinė bendruomenė Jungtinių Tautų, Europos Sąjungos (ES), Atlanto aljanso (NATO), apskritai visų tarptautinių organizacijų asmenyje niekada nepripažino ir pepripažįsta Armėnijos 1992-aisiais įvykdytos Kalnų Karabacho aneksijos, o Jerevanas, nepaisydamas tarptautinės kritikos, tebekontroliuoja virš 11 tūkstančių kvadratinių kilometrų šio regiono teritorijos ir dar okupuoja kitas septynias gretimas Azerbaidžano provincijas. 

Todėl, kad ir kaip bežiūrėsime į Pietų Kaukazo įvykius, azerbaidžaniečių kariai šaudo gindami savo žemes ir teritorijas, o Armėnijos pajėgos šaudo tik tam, kad išlaikytų tai, kas neteisėtai užgrobta.

Ar trokšdamas bet kokia kaina išsilaikyti valdžioje S.Sargsianas griebsis provokacijų Kalnų Karabache, – netrukus pamatysime. Situacija ne tik sudėtinga, bet ir pavojinga, kadangi Armėnijoje dislokuota galinga Rusijos karinė bazė. Niekas šiandien nežino, kokių veiksmų gali griebtis valdžioje taip pat išsilaikyti trokštantis V.Putinas. Gal jam bus naudinga kariauti ne tik Rytų Ukrainoje, Sirijoje, bet dar ir Pietų Kaukaze>

2018.04.23; 03:00

Sumgait – 30. Armėniškos parodos plakatas. Slaptai.lt nuotr.

Prieš keletą dienų lankiausi Genocido aukų muziejuje Vilniuje (Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centras). Kartu su svečiu iš Ukrainos. Lietuvon keliom dienom atvykęs pažįstamas paprašė parodyti šį Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centrui (LGGRTC) priklausantį muziejų. Svečias liko patenkintas.

Bet aš dabar – ne apie didvyrišką mūsų partizanų pasipriešinimą. Vienoje iš muziejaus salių pastebėjau, kad čia surengta dar ir paroda, skirta armėnų žudynių Sumgaite 30-osioms metinėms. Stende parašyta, kad paroda veikia nuo balandžio 4 iki 24 dienos – beveik ištisą mėnesį.

Aplankėme ir šią ekspoziciją. Bet ji paliko keistą įspūdį. Apart užrašų po aukų nuotraukomis, kaip žiauriai jas nužudė, – daugiau nieko. Beveik nieko. Dar kabojo keletas stendų, informuojančių, ką apie tuos įvykius rašė užsienio spauda bei kaip šią didelę nelaimę apibūdino žymūs to meto visuomenės, mokslo, politikos bei kultūros žmonės. Ypač į akis krito užrašas, skelbiantis, kad po Sumgaito tragedijos neva tapo galutinai aišku, kodėl Kalnų Karabachas privalo atitekti armėnams. Tai – Nobelio taikos premijos laureto Andrejaus Sacharovo žodžiai: „Jei kam nors prieš Sumgaitą kildavo abejonių, ar Kalnų Karabachas turėtų priklausyti Azerbaidžanui, po šios tragedijos niekas negali turėti moralinės teisės to reikalauti“. Šaltinis – „Nezavisimaja gazeta“, 1992.10.27.

Bet ar tikrai niekas neturi moralinės teisės tvirtinti, kad Kalnų Karabachas – Azerbaidžano žemės?

Sumgaito tragedija – tai ne taip lengvai išpainiojamas detektyvas, kaip gali pasirodyti iš šono. Pirma, norėčiau paklausti, kokios tautybės buvo A.Sacharovo žmona? Antra, jau seniau esu pastebėjęs, jog Genocido aukų muziejuje, kuriam vadovauja Eugenijus Peikštenis, dažnokai rengiamos būtent armėniškos parodos, kuriose pateikiama būtent armėniška praeities įvykių versija. Štai 2005-aisiais surengta paroda „Armėnų genocidas. 1915“. 2013-aisiais – vėl „Armėnų genocidas“. 2014-aisiais – vėl „Armėnų genocidas“. 2015-aisiais – „Armėnų genocidas pirmuosiuose pasaulio puslapiuose“. Šiais metais – „Sumgait – 30“. Pavarčiau oficialų LGGRTC puslapį, ieškodamas azerbaidžanietiškų parodų. Žymiai mažiau. Vos dvi.

Nenoriu niekam primesti savo versijos, tačiau tokia proga negaliu neprisiminti žurnalisto Gintaro Visocko publikacijos apie Sumgaitą, kuri 2014.05.05 buvo paskelbta portale slaptai.lt. Skaitykite ir galvokite, svarstykite ir lyginkite.

Gintaras Visockas. Sumgaito detektyvas

Sumgaitas: 1988. Azerbaidžanietiška versija. Slaptai.lt nuotr.

Lietuvio klausai žodis „Sumgaitas“ – neįprastas, keistas, net baugus. Jei pasiteirautume, su kuo šis pavadinimas asocijuojasi daugeliui lietuvių, turėtume prisipažinti, jog esame girdėję pasakojimų apie 1988-aisiais šiame azerbaidžanietiškame mieste surengtus antiarmėniškus pogromus. Bet kodėl azerbaidžaniečiai Sumgaite skriaudė armėnus, – tikslesnio paaiškinimo neturime. Nežinome. Niekad nesusimąstydavome.

Daugelis lietuvių vis dar įsitikinę, jog „žiaurūs, klastingi azerbaidžaniečiai“ visąlaik skriaudė „taikius, kultūringus armėnus“. Skriaudė dėl religijos, dėl Kalnų Karabacho… Kad tokia nuostata gali būti tendencinga, dažnas iš mūsų nė nesusimąstydavome.

Nieko keisto. Armėnijai naudingomis žiniomis Lietuva maitinta beveik 20 metų. Azerbaidžanietiškas praeities įvykių vertinimas paskutiniuosius keliolika metų buvo specialiai, sąmoningai, kryptingai nutylimas, menkinamas.

Lietuva tik dabar išgirsta azerbaidžanietiškąją versiją. Azerbaidžanietiškoji versija beldžiasi į mūsų televizijas, bibliotekas, konferencijų sales, universitetus, laikraščių puslapius. Beldžiasi mandagiai, kukliai, niekam per prievartą neprimesdama savų tiesų.

Lietuva neturėtų atmesti azerbaidžanietiškosios pozicijos. Mums derėtų rimčiau susipažinti su tragiška Azerbaidžano istorija ne tam, kad galėtume pasirinkti, kurią konfliktuojančią pusę – liaupsinti, kurią – smerkti. Azerbaidžano istorija mums – tarsi vertinga pamoka, bylojanti, kaip kartais prarandamos teritorijos ir įtakos.

Retas iš mūsų žino, jog dar XX amžiaus pradžioje Jerevanas buvo azerbaidžanietiškas miestas. Maždaug pusė šio miesto gyventojų buvo azerbaidžaniečiai. Dabar Jerevane nesutiksi nė vieno žmogaus, kalbančio azerbaidžanietiškai. Palyginimui: Azerbaidžano sostinėje Baku, nepaisant įvairiausių nesusipratimų ir karų, gyvena apie 30 tūkst. armėnų. Nejaugi šis pastebėjimas byloja apie armėniškąją toleranciją?

Vertingas tiriamosios žurnalistikos pavyzdys

Portalas Slaptai.lt šiandien skelbia naują publikaciją azerbaidžanietiška tema. Beje, mūsų skaitytojai jau supažindinti su dviem knygomis, pasakojančiomis apie sudėtingus armėnų – azerbaidžaniečių tarpusavio santykius. Tai – videoreportažas apie Namiko Alijevo monografiją „Tarptautinė teisė ir Kalnų Karabacho konfliktas“ bei keliolika ištraukų iš Azerbaidžano nacionalinės akademijos parengtos enciklopedijos „Armėnų teroristinių organizacijų nusikaltimai žmoniškumui“.

Šiandien Slaptai.lt dėmesio centre – Eiruzo Mamadovo ir Ramazano Mamadovo istorinis veikalas „Sumgaitas: 1988“ (išleistas Baku, leidykla „NURLAR“). Ar tikrai lietuviui reikia žinoti, kas maždaug prieš tris dešimtmečius dėjosi šiame Azerbaidžano mieste? Atvirai kalbant, ši knyga – įdomus tiriamosios žurnalistikos pavyzdys, tinkantis kiekvienam, kuris domisi istorija, politika ir slaptųjų tarnybų intrigomis. Juolab kad istorinės monografijos autoriai pateikia plačią per tuometinę Sovietų Sąjungą nusiritusių neramumų apžvalgą. Pavyzdžiui, Sumgaito tragediją lygina su kruvinais įvykiais Almatoje, Ošoje, Tbilisyje, Vilniuje…

Tad kas nutiko 1988-ųjų vasario mėnesį Sumgaito mieste?

Azerbaidžaniečiai neneigia, jog 1988-aisiais vasario 27 – 29 dienomis Sumgaite buvo pralietas kraujas. Azerbaidžaniečiai neginčija fakto, kad dauguma nukentėjusiųjų – armėnai.

Tačiau knygos „Sumgaitas: 1988“ autoriai E.Mamadovas ir R.Mamadovas pateikia faktų, leidžiančių manyti, jog šios riaušės buvo specialiai inspiruotos … armėniškų teroristinių organizacijų, siekiančių bet kokia kaina nuo Azerbaidžano atplėšti Kalnų Karabachą. Didžiosios Armėnijos „nuo jūros iki jūros“ ideologams verkiant reikėjo preteksto, pateisinančio teiginius, „esą taikiems armėnams neįmanoma saugiai gyventi ten, kur esama žiaurių azerbaidžaniečių“.

Armėnų teroristinės organizacijos ASALA smogikas, ginkluotas automatu KALAŠNIKOV

Kad būtų lengviau įsigilinti į šį 26-erių metų senumo detektyvą, pirmiausia susipažinkime su oficialia Sumgaito tragedijos statistika: 32 – žuvusieji, per 400 sužeistų, nuniokota apie 200 butų, sunaikinta 50 kultūros ir buities objektų. Iš 32-ųjų žuvusiųjų – 26 armėnai. Dauguma smurtautojų – azerbaidžaniečiai.

Iš 97 asmenų, mušusių, kankinusių ir žudžiusių armėnų tautybės žmones, net 92 buvo azerbaidžaniečiai. Vienas iš jų už Sumgaite surengtus žiaurumus sulaukė net mirties bausmės. Dar du organizatoriais pripažinti azerbaidžaniečiai mirties bausmės išvengė. 444 asmenys teisti už chuliganizmą. Jiems skirtos įvairios bausmės – nuo kelerių iki keliolikos metų kalėjimo.

O dabar atidžiai peržvelkime E.Mamadovo ir R.Mamadovo knygoje gausiai pateikiamus liudininkų parodymus, leidžiančius manyti, jog Sumgaito riaušes specialiai organizavo armėnų teroristinės organizacijos, savo veiksmus suderinusios su proarmėniška tuometinio SSKP Centro Komiteto vadovybe.

Įžvelgti armėniškas intrigas leidžia mažiausiai trys svarbios aplinkybės.

Įrašai taupomosiose kasose

Tragedijos išvakarėse Sumgaito armėnai iš taupomųjų kasų masiškai skubėjo pasiimti savo santaupas. Pasiėmė milijonus rublių. Ne itin dideliam Sumgaito miestui tai – milžiniški pinigai. 1988-aisiais Sumgaite gyveno apie 260 tūkst. žmonių. Iš jų, remiantis oficialia statistika, 14208 žmonės buvo armėnų tautybės. Taigi kruvinojo pogromo išvakarėse dauguma armėnų iš taupomųjų Sumgaito kasų pasiėmė visus savo pinigus.

Šių duomenų – nepaneigsi. Jie užfiksuoti buhalteriniuose dokumentuose. Vadinasi, Sumgaito armėnai žinojo ar bent jau nujautė apie būsimas žudynes?

E.Mamadovo ir R.Mamadovo istoriniame veikale pateikiami gausūs liudininkų parodymai leidžia manyti, jog dauguma armėnų buvo puikiai informuoti apie ruošiamus neramumus. Bet jei turėjo informacijos apie artėjančią nelaimę, kodėl jie nepuolė skambinti pavojaus varpais? Atsakymo į šį klausimą, pasak E.Mamadovo ir R.Mamadovo, tuometiniai baudžiamosios bylos Nr. 18/55461-88 tyrėjai neieškojo.

Specialiai neieškojo. Mat ši byla buvo atsidūrusi išskirtinai rusų ir armėnų prokurorų, tardytojų, teisėjų rankose. Pirmosiomis dienomis šį nusikaltimą tyrė 231 tuometinės Sovietų Sąjungos specialiųjų tarnybų pareigūnas. 47-eri iš jų buvo azerbaidžaniečių tautybės. Maždaug šeštadalis. Tačiau netrukus azerbaidžaniečiai tardytojai, ekspertai, prokurorai buvo tyliai nustumti nuo bylos nagrinėjimo.

Kam buvo siunčiamos piniginės perlaidos?

Akivaizdu ir tai, jog Sumgaito armėnai kelerius metus be sustojimo masiškai kažkam siųsdavo perlaidas. Tos perlaidos nebuvo labai didelės. Dažniausiai svyruodavo nuo 10 iki 15 rublių. Bet jas siųsdavo dažnas armėnas, siųsdavo reguliariai, kiekvieną mėnesį. Siųsdavo daug Sumgaito armėnų.

Dabar, prabėgus beveik trims dešimtmečiams, akivaizdu, jog 10 – 15 rublių dydžio perlaidos buvo siunčiamos būtent armėniškoms organizacijoms, reikalavusioms Kalnų Karabachą prijungti prie Armėnijos bet kokia kaina, esant reikalui – net ir karinėmis priemonėmis. Azerbaidžanas nūnai žino, jog keliolikos rublių dydžio perlaidos buvo siunčiamos būtent karą, terorizmą, neapykantą puoselėjusioms armėniškoms organizacijoms – „Krunk“, „Asala“, „Dašnakcutiun“.

Bet tuomet patikliems, draugiškiems, blogų kėslų prieš savo kaimynus niekad nepuoselėjusiems azerbaidžaniečiams nė į galvą nešovė mintis atkreipti dėmesį į tokias „smulkmenas“. Nejaugi teirausiesi kaimyno, kam ir kodėl jis kiekvieną mėnesį išsiunčia 10 – 15 rublių? Jei siunčia, tai greičiausiai giminėms, artimiesiems, vaikams?

Pykčio užantyje nelaikantys azerbaidžaniečiai (nors į Sumgaitą tuo metu iš Armėnijos atvyko tūkstančiai armėnų spaudimo neatlaikiusių azerbaidžaniečių, iš viso – apie 40 tūkst.) nesureikšmino ir fakto, jog iki tragedijos likus maždaug pusmečiui Sumgaito mieste pas armėnus pradėjo žymiai dažniau nei iki tol svečiuotis „giminės iš Armėnijos“. Tie giminaičiai buvo keisti – dažniausiai jauni, tvirto sudėjimo vyrai, vilkį juodus odinius lietpalčius, kuriuos nešioti mėgo, beje, armėnų teroristinių organizacijų nariai.

Tuokart neatkreiptas deramas dėmesys ir į aplinkybę, jog kai kurie Sumgaito armėnai 1985 – 1988 metais puolė žymiai dažniau lankyti savo tariamus gimines. Dabar oficialusis Baku jau žino, kur iš tikrųjų tie keliauninkai važiuodavo. Juk visai ne pas gimines į Stavropolio kraštą ar į Maskvą. Jie važiuodavo viena kryptimi – į Stepanakertą, kur gausėjo antiazerbaidžanietiškų mitingų, reikalaujančių azerbaidžaniečius išstumti iš visos Kalnų Karabacho teritorijos.

Svarbi ir dar viena detalė. 1988-ųjų vasario 27 – 29 dienomis Sumgaite nukentėjo išskirtinai tie armėnai, kurie jokių perlaidų nesiuntė Kalnų Karabachą nuo Azerbaidžano atplėšti siekusioms organizacijoms.

Proarmėniška Michailo Gorbačiovo pozicija

Kodėl anuomet Azerbaidžanui buvo sunku apginti savo teises į Kalnų Karabachą ir išvengti armėniškų išpuolių? 1985-aisiais į valdžią atėjo Michailas Gorbačiovas. Jis beveik atvirai palaikė proarmėniškąją poziciją. Būtent jo patarėjais tapo armėnų tautybės žmonės. O vienintelio tuomet TSKP Centro Komitete dirbusio azerbaidžaniečio Heidaro Alijevo padėtis – sparčiai blogėjo. Ilgainiui H.Alijevas iš Kremliaus buvo išstumtas. Tai atsitiko 1987-aisiais (maždaug metams likus iki Sumgaito nelaimės).

Tada Didžiosios Armėnijos „nuo jūros iki jūros“ šalininkai įgijo dar didesnės įtakos Gorbiui. Pavyzdžiui, Gorbio patarėjumi ekonomikos klausimais tapęs armėnas A.Aganbekianas, viešėdamas Prancūzijos sostinėje Paryžiuje, viešai pareiškė, jog Kalnų Karabachą būtina prijungti prie Armėnijos. Vargu ar tokius žodžius jis būtų ištaręs be M.Gorbačiovo palaiminimo.

Įsidėmėtina ir M.Gorbačiovo bei jo žmonos Raisos viešnagė Amerikoje 1987-aisiais. Viešėdami Kalifornijoje Gorbačiovai susitiko su Amerikos armėnų diaspora, palaikančia glaudžius ryšius su teroristinėmis organizacijomis „Dašnakcutiun“, „Krunk“ ir „Asala“. Gorbio žmoną turtingi armėnai tiesiog apipylė dovanomis.

Turtingiems arrmėnų lobistams Gorbis žadėjo neužmiršti Kalnų Karabacho klausimo. Gorbis taip pat nuolat Kremliuje susitikdavo su armėnų inteligentija, reikalavusia „Kalnų Karabacho klausimą nedelsiant išspręsti armėnams palankia kryptimi“.

Vienas iš tokių susitikimų surengtas prieš pat Sumgaito įvykius. Tame susitikime armėnų inteligentės Zorija Balajana ir Silvija Kaputikian reikalavo nedelsiant „įvykdyti istorinį teisingumą“ – armėnams grąžinti „isskonno armianskije zemli“. O su azerbaidžaniečių rašytojais, aktoriais, mokslininkais, istorikais dėl Kalnų Karabacho klausimo Gorbis nebuvo linkęs nei pasišnekėti, nei pasitarti.

Į vajų dėl Kalnų Karabacho likimo buvo įveltas net žymus sovietų disidentas Andrėjus Sacharovas. Tiesa, iš pradžių užėmęs aiškią proarmėnišką poziciją jis vėliau pasitraukė iš šio „nešvaraus žaidimo“. Liko neutraliose pozicijose. Tačiau jo žmona Jelena Boner – Alichanian (armėnė) visąlaik rėmė armėnų planą „atsiimti Kalnų Karabachą“.

Kad Kalnų Karabachas turėtų priklausyti Armėnijai, įtakingi armėnų politikai tvirtino ir 1945-aisiais metais. Bet Stalinas tuomet šį klausimą nuleido negirdomis.

Kad armėnai sieks iš Azerbaidžano pasiglemžti Jerevaną, Karabachą ir Karsą, – dar 1906-aisiais metais perspėjo žymus azerbaidžaniečių publicistas Omaras Faikas Nemanzadė.

F.Nemanzadė neklydo. Po sovietų revoliucijos 1918-aisiais iš Azerbaidžano respublikos buvo atimtos Jerevano žemės. Jos atiduotos iš Turkijos imperijos atsikrausčiusiems armėnams.

Po to armėnų žvilgsniai pakrypo Kalnų Karabacho pusėn. Bet Kalnų Karabacho klausimas armėnams naudinga linkme pasistūmėjo būtent po Sumgaito pogromų.

Tarp vykdytojų – ir armėnų tautybės žmonės

E.Mamadovo ir R.Mamadovo veikale „Sumgaitas: 1988“ analizuojama dar viena šokiruojanti aplinkybė. Omenyje turiu iškalbingas nukentėjusiųjų apklausas. Dešimtys nukentėjusiųjų tvirtina, jog smurtavusių žmonių jie niekad nėra anksčiau matę Sumgaite. O juk tik 1935-aisiais pradėtas statyti Sumgaitas nėra didmiestis. Čia visi visus pažįsta.

Vadinasi, nukentėjusiųjų liudijimai leidžia įtarti, jog Sumgaito armėnus persekiojo ne Sumgaite gyvenę azerbaidžaniečiai? Kas juos atsiuntė? Ar buvo įmanoma tokį vizitą atlikti be KGB žinios, nesuderinus su Maskva?

Beje, kiek iš įtariamųjų ir kaltinamųjų turėjo armėniško kraujo? Vaizdžiai tariant, tarp tų, kurie skriaudė Sumgaito armėnus, neturėtų būti nė vieno armėno. Deja, tiesa – kiek kitokia. Vienas iš kaltinamųjų, sulaukusių realios laisvės atėmimo bausmės, – armėnas Eduardas Grigorianas.

Jei remsimės gausiai cituojamų liudininkų parodymais, šis armėnas buvo ypatingai svarbus riaušininkas. Jis buvo panašus į lyderį. Jo nurodymai smurtautojams buvo privalomi. Liepdavo liautis mušt moterį, – šie liaudavosi. Liepdavo ieškoti armėnų gretimoje laiptinėje, – ieškodavo kitur.

Iškalbinga tai, kad šis armėnas, lyginant su riaušininkais azerbaidžaniečiais, – sulaukė itin švelnios bausmės. Jam, kaltinamam dėl daugiau nei vienos žmogžudystės, skirta vos keliolikos metų laisvės atėmimo bausmė, o riaušininkas azerbaidžanietis Achmedas Imanas ogly Achmedovas, pražudęs tik vieną gyvybę, netrukus po teismo buvo sušaudytas.

Be kita ko, Sumgaito neramumų byloje įtariamaisiais iš pradžių buvo įvardinti net 47 armėnų tautybės vyrai. Bet jie stebėtinai greit buvo paleisti į laisvę. Tardytojai iš tikrųjų neturėjo įkalčių ar tardytojai bijojo, jog į paviršių neiškiltų „armėniškasis pėdsakas“?

Įtarimai dėl tardytojų ir prokurorų tendencingumo – neatmestini. Prisiminkime jau sykį minėtą aplinkybę: riaušininkai persekiojo išskirtinai draugiškai su azerbaidžaniečiais sugyvenusius armėnus, nemokėjusius piniginių duoklių nei „Karabacho komitetui“, nei „Krunkui“, nei „Asalai“, nei „Dašnakcutiunui“.

Antiarmėniškų pogromų Sumgaite organizatorius ir vadeiva armėnas Eduardas Grigorianas, šiuo metu gyvenantis Rusijoje

Tad galbūt E.Grigorianas buvo sulaikytas per klaidą, palaikius jį azerbaidžaniečiu? Juk jei atidžiai gilinsimės į tų dienų įvykius, būsime priversti pripažinti ir faktą, jog į Sumgaitą slopinti pogromų įžengusi sovietų armija neskubėjo tramdyti riaušininkų. Oficialiuose dokumentuose teigiama: jei sovietų daliniai būtų įžengę į miestą bent viena valanda anksčiau, kraujo praliejimo buvo galima išvengti. Tačiau knygos „Sumgaitas: 1988“ autoriai mano, jog vėluota – specialiai. Mat į Sumgaitą atvykusiems sovietų daliniams vadovavo … armėnų tautybės karininkai.

Atsitiktinumas? Knygos autoriai tokiais atsitiktinumais netiki. Riaušių sumanytojams reikėjo kuo daugiau kraujo ir žiaurumų. Incidento organizatoriai, matyt, tikėjosi, jog, įplieskus bent menkiausią priešiškumo kibirkštį, azerbaidžaniečiai pradės masiškai kerštauti.

Pagrindo armėnų ir azerbaidžaniečių priešiškumui – į valias. Būtent į Sumgaitą buvo perkelta keliasdešimt tūkstančių azerbaidžaniečių pabėgėlių, pasitraukusių iš Armėnijos. Sumgaito pogromų iniciatoriai, matyt, vylėsi, jog būtent nuo armėnų žiaurumų pasitraukę azerbaidžaniečiai nepraleis progos keršyti už patirtas skriaudas.

Bet Sumgaitas riaušių organizatoriams iškėlė staigmeną. Sumgaito azerbaidžaniečiai nepuolė terioti armėnų. Jie ėmė gelbėti skriaudžiamus armėnus. Tokių užfiksuotų atvejų – dešimtys. Apie pagalbos ranką ištiesusius azerbaidžaniečius savo liudijimuose pasakoja patys armėnai. Jei ne Sumgaito azerbaidžaniečių padorumas, aukų šiame mieste būtų buvę žymiai daugiau.

Taigi dauguma azerbaidžaniečių 1988-aisiais pasielgė garbingai. Į armėnų teroristinių organizacijų rengiamus žiaurumus jie Sumgaite atsakė draugiškumu – slėpė savo namuose persekiojamus armėnus. Rizikuodami savo gyvybėmis, jie vijo šalin chuliganus ir banditus. Sumgaito azerbaidžaniečiai elgėsi panašiai kaip ir azerbaidžanietė Churama Abasova, sulaikiusi tautiečių būrį, susiruošusį keršyti Stepanakerto armėnams.

Kam buvo reikalingas Sumgaito armėnų kraujas?

Sumgaito pogromai buvo kažkam labai reikalingi. Čia vieningos nuomonės tikrai nerasime. Oficiali Armėnijos versija skamba maždaug taip: azerbaidžaniečiai siekė įbauginti armėnus, kad šie atsisakytų teritorinių pretenzijų į Kalnų Karabacho žemes.

Azerbaidžano versija – priešinga. Knygos autorių manymu, armėnų teroristai, puoselėjantys planus kuo daugiau užgrobti svetimų žemių, siekė sukurti neigiamą azerbaidžaniečių įvaizdį, esą „su šiais laukiniais neįmanoma draugiškai sugyventi“. Armėnų karinėms orgaizacijoms reikėjo ir preteksto, suteikiančio bent jau moralinę teisę pradėti atvirą karą prieš Azerbaidžaną.

Tačiau Sumgaito įvykiai nepasižymėjo ypatingu žiaurumu. Sumgaito tragedijos kurstytojai tikėjosi įspūdingesnių skaičių. Gal būtent dėl šios priežasties Vakarų spaudoje pasirodė pranešimų, esą Sumgaite nužudyti visai ne 32 žmonės, bet gerokai daugiau. Vakarų spaudoje mirgėte mirgėjo pranešimai, esą „žiaurūs azerbaidžaniečiai išžudė mažų mažiausiai kelis šimtus, o kai kurių šaltinių teigimu, net tūkstantį armėnų“.

Į šią antiazerbaidžanietišką kampaniją buvo įtrauktas net vienas tuometinis Latvijos laikraštis. Šio leidinio žurnalistai po viešnagės Sumgaite tragiškiems įvykiams skyrė visą laikraščio numerį. Sprendžiant iš tuometinėje „Jūrmaloje“ pasirodžiusių publikacijų buvo rašoma net apie žiaurumus … Sumgaito gimdymo namuose.

Tik pamanyk, azerbaidžaniečių daktarai keršijo tomis dienomis gimdžiusioms armėnų moterims. Bet juk tai – baisi netiesa! Tomis dienomis Sumgaito gimdymo namuose gimė 38 armėnų tautybės naujagimiai. Jokių komplikacijų, jokių mirčių. Tačiau informacija apie Sumgaite nuskriaustas armėnų gimdyves buvo plačiai paskleista po pasaulį.      

Sumgaito legenda

Tad Sumgaito vardas lietuviui neturėtų kelti blogų asociacijų. Juolab kad Sumgaitas apipintas gražiomis legendomis. Šis miestas įsikūręs Kaspijos pakrantėje, kur vasaros – karštos, maža lietaus ir trūkdavę geriamo vandens. Šiose vietovėse gyvenę žmonės puikiai suprato: nebus vandens – ateis mirtis.

Dabartinio Sumgaito apylinkėse gyvenusieji žmonės nuolat kartodavo maldą primenantį prašymą: „Su, gaiyt“. Į lietuvių kalbą išvertus šiuos žodžius turėsime kreipinį: „Vanduo, sugrįšk“. Šiuos žodžius azerbaidžaniečiai taip dažnai kartodavo, kad vėliau niekas net neabejojo, kaip pavadinti čia pradėtą statyti miestą.

Sumgaitas turi ir dar vieną panašią legendą. Esą šiose žemėse kadaise gyveno azerbaidžaniečių jaunuolis, pramintas Sumo vardu. Jis mylėjo gražuolę merginą Džeiranę. Būtent Sumas nustūmė milžinišką akmenį, užtvėrtusį upei kelią. Šitaip pasielgęs drąsuolis nuo mirties išgebėjo troškulio kamuojamus tautiečius. Tačiau pats pražuvo išsiveržusios upės vandenyse.

Jo mergina, laukdama sugrįžtant mylimojo, šaukė „Sum, gaiyt“. Bet Sumas negrįžo. Tada gražuolė Džeiranė, nebenorėdama gyventi, taip pat puolė į sraunius upės vandenis. O posakis „Sum, gaiyt“ liko gyvuoti per amžius…

Slaptai.lt redakcijos prierašas. 

E.Mamadovo ir R.Mamadovo knyga „Sumgaitas: 1988“, be jokios aejonės, vertas atidaus lietuvio skaitytojo žvilgsnio. Deja, knyga kol kas neišversta į lietuvių kalbą ir nėra plačiai prieinama politika besidomintiems lietuviams.

O gal ir ji ilgainiui bus išversta į lietuvių kalbą – kaip N. Alijevo „Tarptautinė teisė ir Kalnų Karabacho konfliktas“? Lietuvai nepakenktų kuo giliau pažinti sparčiai besivystančio, didelę tarptautinę įtaką įgaunančio Azerbaidžano realijas.

2018.04.15; 09:30

Slaptojo agento šešėlis. Slaptai.lt nuotr.

Ši tema gerokai pabodusi. Kiek gi galima kalbėti apie labai aiškius, paprastus dalykus? Bet tema – gyvybiškai svarbi. Klausimas, kiek reikia lėšų skirti Lietuvos gynybinėms reikmėms, – vienas iš svarbiausių.

Jo galėtume neprisiminti tuomet, jei visi mūsų aukštus postus užimantys politikai, įtakingiausi verslininkai bei solidžiausi meno veikėjai į Lietuvos ginkluotąsias pajėgas žiūrėtų kaip į priemonę, kuri yra mūsų saugumo, laimės ir pasiturinčio gyvenimo garantas.

Deja, valdančiosios Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) pirmininkas Ramūnas Karbauskis drįsta teigti, kad „opozicinių partijų spaudimas artimiausiu metu didinti išlaidas gynybai iki 2,5 proc. nuo BVP – susijęs su pastarųjų nenoru, kad šalies gyventojų gyvenimas pagerėtų „valstiečių“ valdymo laikotarpiu“.

Valdančiųjų lyderis formuoja nuomonę, girdi, kuo stipresnę kariuomenę turėsime, tuo skurdžiau gyvensime? Nesąmonė, demagogija, klasta. Kariuomenė ir mūsų gyvenimo kokybė – tampriai susiję reiškiniai. Jie vienas kitą papildo. Jų negalima priešinti. Jei Lietuva nebus saugi kariniu požiūriu, joje gyvenantys lietuviai vargu ar galės džiaugtis gražiu gyvenimu. Valstybių, kurios nėra saugios, vengia stambūs verslininkai, turtingi turistai, kultūros, meno žmonės.

Ar galima pritarti konservatorės Rasos Juknevičienės pareiškimui, jog R. Karbauskio samprotavimai, esą skirdami lėšas Lietuvos gynybai skriaudžiame Lietuvos žmones, – „Kremliaus projektas“? R.Karbauskio noras kuo greičiau bent mažumėlę pagerinti mūsų buitį – tarsi suprantamas. Bet kodėl – būtent kariuomenės, o ne valdininkų, politikų, turtuolių sąskaita? Rusija seniai pučia miglą į akis, esą Lietuvai nereikalinga stipri kariuomenė. Šias nuotaikas Kremliaus bosai skleidžia nuo pat pradžių, vos tik buvo paskelbtas Kovo 11-osios Aktas.

R.Karbauskio pasiaiškinimai, kad jis nenorėtų stipriai didinti išlaidų karinėms reikmėms tik 2019-aisiais, o vėliau – prašom, – nenuoširdūs. Kariuomenę reikia stiprinti nuolat – kasdien, kasmet.

Baisiausia, kad panašiai kaip R.Karbauskis suokia ir mūsų premjeras Saulius Skvernelis. Paprašytas pakomentuoti R. Karbauskio žodžius, Ministras pirmininkas gynė didžiausios frakcijos Seime seniūną. S.Skvernelis tvirtino, kad R. Karbauskis tikriausiai norėjęs pasakyti, jog nepalaiko idėjos finansavimą gynybai didinti iki 2,5 proc. tuoj pat, 2019-aisiais, metais.

S. Skvernelio teigimu, dėl ne itin geros situacijos šalies gynybos srityje yra kaltos ankstesnės vyriausybės, neskyrusios užtektinai lėšų gynybai. Premjeras pabrėžė, kad egzistuoja apie 4 mlrd. eurų skylė, kuri susidarė kelerius metus neskiriant pakankamai lėšų gynybai.

Akivaizdu, kad mestas priekaištas konservatoriams. Taip, ši partija, kaip ir visos kitos, nuodėminga. Kai Lietuvą valdė konservatoriai, Lietuvos kariuomenė negaudavo pinigų tiek, kiek reikėjo. Tačiau konservatorių Achilo kulnas – ne priešiškumas kariniams valstybės poreikiams. Tiesiog taip susiklostydavo aplinkybės, kad jie į valdžią ateidavo tik tuomet, kai valstybės biudžetas – tuščias, išvaistytas. Kitoms į valdžią ateinančioms partijoms sekdavosi geriau. Jeigu esame sąžiningi, principingi konservatorių oponentai, šio neturėtume pamiršti.

Ypač stebina premjero pareiškimas dėl vadinamųjų šimtaprocentinių įrodymų būtinumo. Balandžio 5-ąją duodamas interviu „Žinių radijui“ jis pareiškė: „Manau, kad tiek Jungtinė Karalystė, tiek pasitelkti tarptautiniai ekspertai turėtų labai aiškiai iki galo atsakyti ir padėti tašką, nes dabar yra labai didelė tikimybė, kad tai yra padaryta iš Rusijos pusės, bet didelė tikimybė nėra visiškas, šimtaprocentinis, fakto patvirtinimas“.

Tik pamanykite, mūsų premjeras nežino, kas chemine medžiaga bandė nunuodyti į Didžiąją Britaniją pabėgusį buvusį Rusijos agentą Sergejų Skripalį, išdavusį didžiausias Rusijos paslaptis! Gal britai, amerikiečiai, lietuviai? O gal mūsų premjerui neaišku, kas radioaktyviuoju poloniu nužudė į Vakarus pabėgusį, Vladimirą Putiną gyvenamųjų namų sprogdinimu Maskvoje ir Volgodonske kaltinusį Aleksandrą Litvinenką? Drįstu manyti: jei S.Skvernelis nesuvokia tokių elementarių dalykų, tai tada jis niekad nieko nesupranta apie Rusiją ir todėl jis – silpnas premjeras. O jei blefuoja, tai, vadinasi, ruošiasi Lietuvos prezidento rinkimams. Bet išrinktas prezidentu jis būtų niekam tikęs vadovas, nes nori remtis būtent tais Lietuvos piliečiais, kuriems neva taip pat neaišku, kas ir kodėl žudo V.Putino kritikus.

Nesu didelis konservatorių lyderio Gabrieliaus Landsbergio gerbėjas, bet jis taikliai įvardino mūsų premjero gudravimus: „1. Reikia atnaujinti tarpvyriausybinius santykius tarp Rusijos ir Lietuvos. 2. Nėra faktų, kad Karbauskis daro verslą Rusijoje. 3. Nėra iki galo įrodyta, ar Skripalį nunuodijo rusai. Taip kalba Lietuvos Premjeras. Deleguotas iš rusiškų trąšų praturtėjusio verslininko. To paties, kuris nenori didinti finansavimo gynybai. Visame šitame kontekste nenorom prisimenu VSD ataskaitoje minimą faktą, kad Rusija kitais metais mūsų Prezidento rinkimuose turės savo kandidatą. O gal jau turi? O gal ir programa jau pristatyta?“

Taigi būkime budrūs. Kremlius būtų kvailas, jei nekurptų intrigų. Panašių į tas, kurios iškilo į dienos paviršių dėl įtakingo verslininko Gedimino Žiemelio. Mūsų VSD šį aviacijos verslu sėkmingai Rusijoje užsiimantį biznierių laiko įtartinu. Jis siejamas su įtakingais rusų oligarchais ir valdžios viršūnėle Kremliuje. O kaip kitaip sėkmingai įsikurti Rusijoje?

Lietuviškoje spaudoje apie G.Žiemelio sąsajas su Kremliumi prirašyta ne viena dešimtis išsamių publikacijų. Jose gausu įtikinamų paaiškinimų, kodėl VSD nerekomendavo leist jam investuoti Vilniaus oro uoste bei kituose mūsų strateginiuose objektuose, pavyzdžiui, Zokniuose, kur leidžiasi NATO lėktuvai. Juk logika labai paprasta: jei tinki Kremliui, tai kodėl tavimi turi pasitikėti oficialusis Vilnius?

Bet įdomiausia, kad rusiškoje spaudoje pasirodė garsaus sovietinių laikų lakūno – bandytojo Magomedo Talbojevo straipsnis, lietuvį verslininką įvardinantis kaip NATO šnipą, įsikūrusį greta strateginių Rusijos objektų. Buvęs sovietų lakūnas kreipėsi į Rusijos slaptąsias tarnybas klausdamas, „kas ir kodėl NATO šalies atstovui suteikė teisę įsigyti strateginį objektą šalia Michailo Gromovo skrydžių bandymo instituto, kuriame iki šiol saugomos Rusijos valstybės paslaptys“. Rusijos didvyrio vardą užsitarnavęs generolas majoras skambina pavojaus varpais: „Taip, ten natovcai vaikšto po „Buran“ aikštelę“.

Būtų puiku, jei M.Talbojevo įtarimai pasitvirtintų. Lietuvai turėti agentą pačiame Maskvos centre – puikus pasiekimas! Bet juk viskas aukštyn kojomis. Šių eilučių autoriaus požiūriu, norima sujaukti lietuvių protus, kad neprieteliai atrodytų labai lietuviški.

Panašiai Rusija elgsis ir šiais, ir 2019-aisiais, kai rinksime naująjį Lietuvos prezidentą. Neapsirikime…

Informacijos šaltinis – Amerikoje leidžiamas lietuvių laikraštis Draugas.org

2018.04.11; 06:00