Gintaras Visockas. Slaptai.lt foto

Nesu didelis žurnalisto Andriaus Tapino gerbėjas. Prisipažinsiu: nemėgstu Laisvės TV, kurioje vedėjas elgiasi taip užtikrintai, taip žaismingai, tarsi viską kuo puikiausiai išmanytų, tarsi viskas jam būtų aišku.

Tačiau A. Tapiną yra už ką gerbti. Būdamas sumanus organizatorius, jis pamėtėjo puikią iniciatyvą – tegul lietuviai nuperka turkišką kovinį droną „Bayraktar“ ir šią mūšio lauke itin efektyvią skraidyklę padovanoja Ukrainos kariuomenei. Pasakė – padarė. A. Tapino paraginta Lietuvos visuomenė pasielgė pilietiškai – paaukojo užtektinai pinigėlių, kad turkiškas kovinis dronas atsidurtų Ukrainoje.

Čia, beje, gražų žestą pademonstravo Turkija. Turkai savo kovinį droną Lietuvai tiesiog padovanojo. Neėmė iš lietuvių eurų. Gal buvo sužavėti lietuvių sąmoningumu, o gal turėjo pragmatiškų sumetimų? Juk toks žingsnis – puiki reklama tarptautinėje arenoje! Kaip ten bebūtų, o už surinktus pinigus mes pajėgėme nupirkti papildomos amunicijos, kuri verkiant reikalinga narsiems ukrainiečių kariams.

Visa tai žinome. O į ką neatkreipėme dėmesio?

Youtube erdvėse aptikau A. Tapino laidą „Lenkų Bober, pralošti Las Vegase pinigai ir Turkish delight“. Remiantis vedėju, ji surengta trumpam sugrįžus iš vasaros atsotogų. Vos prieš keletą savaičių.

Kadangi domiuosi sudėtingais Armėnijos – Turkijos – Azerbaidžano santykiais, puoliau klausyti, ką pasakys A. Tapinas. Žiūriu ir netikiu savo akimis. 54 minutes trunkančiame filme daug dėmesio skiriama Turkijai bei Turkijos prezidentui Recepui Tayyipui Erdoganui. Tačiau apie Turkiją – beveik nė vieno gražaus žodžio. O Turkijos prezidentas ne tik kritikuojamas, bet keliuose epizoduose iš jo net tyčiojamasi. A. Tapinas, žinoma, įžeidžiančius epizodus tik pasiskolinęs iš kitų informacijos šaltinių, juos vien žaismingai vertina, ne jis – jų autorius, tad pats juridiškai – niekuo dėtas.

Andrius Tapinas. Laisvės TV. Youtube.com

Mano nuostata tvirta: jei Turkija padovanojo „Bayraktarą“, tai dar nereiškia, kad mes, lietuviai, neturime teisės kritikuoti šios šalies, jos vadovų. Ir vis tik minėtas videopasakojimas dvelkė tendencingu vienpusiškumu. Turkija – beveik blogio įsikūnijimas. Ten jokios demokratijos – vien veidmainystės, dvigubi standartai, politinės intrigos.

O Lietuva, be abejo, šventa? Ar tikrai? Kodėl A. Tapinas, analizuodamas Turkijos tikras ar tariamas klaidas, pavyzdžiui, nekritikuoja Lietuvos parlamentarų, kurie kadaise Seime paskelbė rezoliuciją, esą turkai kalti dėl armėnų genocido (1914-ieji), nors nė vienas iš mūsiškių, įskaitant istorikus bei politologus, nebuvo nė sykio pravėrę turkiškų archyvų? Ar galima Lietuvą vadinti civilizuota, garbinga šalimi, jei ji kaltininkus nurodė nesusipažinusi su pirminiais šaltiniais – su tuo, kas svarbiausia? Šaipykis, kiek geidžia širdis. Bet nesišaipo…

Kodėl A. Tapinas neįvertino, sakykim, nutikimo 2019-ųjų gruodį, kuomet Lietuvoje reziduojantis Turkijos ambasadorius Gokhan Turan į Vilnių pakvietė turkų istorikus, kad šie Lietuvos visuomenei papasakotų turkiškąją versiją apie tragiškus 1914-uosius, bet turkų mokslininkai, tyrinėtojai, ekspertai nebuvo įleisti į Lietuvos Mokslų Akademiją? Prieš tai mūsų Mokslų Akademijoje buvo išsamiai išdėstyta armėniškoji versija, o štai turkams prieš pat nosį užtrenkėme duris. Turkai savąją paskaitą buvo priversti organizuoti viešbutyje. Taip elgtis, kaip pasielgė mūsų Mokslų Akademija, – demokratiška, civilizuota? Šaipykis ironiškai, piktai, šaipykis subtiliai ar drastiškai. Bet nesišaipo…

Kuo remiantis A. Tapinas tvirtina, esą Turkija palaikė 2020-ųjų rudenį karinę operaciją surengusį Azerbaidžaną … tikėdamasi pigesnių dujų ir naftos? Taip, 2020-ųjų rudenį Baku kariniu būdu susigrąžino jam pagal tarptautinę teisę priklausantį Karabacho regioną (didžiąją jo dalį). Taip, beveik pusantro mėnesio trukusiame kare azerbaidžaniečiams talkino Turkija. Bet Turkija parėmė Azerbaidžaną ne vien pragmatiškais sumetimais. Karabachas, remiantis šiandien Pasaulyje galiojančiais teritorinio vientisumo principais, – neatskiriama Azerbaidžano dalis. Azerbaidžanas kantriai laukė beveik tris dešimtmečius, kada gi Europa padės jam atkurti teritorinį vientisumą. Deja, tiek Europa, tiek JAV žaidė dvigubus žaidimus – nespaudė, kad armėnai išvestų savo ginkluotąsias pajėgas iš Karabacho. Tad kas čia keisto, jog Azerbaidžanas vieną dieną pritrūko kantrybės, o jį šioje operacijoje palaikė gimininga nacija – turkai. O gal pagalba atkuriant teritorinį vientisumą – nuodėmė?

Džo Baidenas. Joe Bidenas. EPA – ELTA nuotr.

Kita svarbi tema. A. Tapinas minėtoje laidoje labai smulkiai dėstė, kas, kur ir kodėl klysta. O apie tai, kad 2020-ųjų rudenį Armėnija, kuomet Azerbaidžanas jėga vadovo Karabachą, apšaudė net tris stambius Azerbaidžano miestus, neturinčius nieko bendro su Karabachu, – mirtina tyla. Bardoje, Giandžoje ir Tertere žuvo kelios dešimtys civilių, įskaitant vaikus ir moteris, sugriauta dešimtys pastatų. Armėnija tuomet pasielgė lygiai taip pat, kaip šiandien elgiasi Rusija, apšaudydama Ukrainos miestus. Rusiją smerkiame, kad žudo ukrainiečius. Turkiją barame už karinius veiksmus prieš kurdus. O štai apie Armėniją – nė vieno pikto žodžio. Jokių pasmerkimų. Jokių pasišaipymų.

Eidami tokiu keliu, kurį pasirinko A. Tapinas minėtame videokomentare, turėtume kritikuoti ir JAV prezidentą Joe Bideną. Kaip bežiūrėsi, Amerikos prezidentas – ypač garbaus amžiaus. Mėginimai žvaliai ristele bėgti per pievą link žurnalistų, – neįtikinami. Vis labiau į akis krenta epizodai, kuomet prezidentas klupinėja lipdamas lėktuvo trapu. Kaip bebūtų skaudu, jis vis labiau primena Leonidą Brežnevą paskutinėmis vadovavimo Sovietų Sąjungai dienomis. O juk viešai dar žadėjo, jog sieks antrosios kadencijos. Perfrazuojant A. Tapino pastabas apie Turkijos prezidentą, norėtųsi paklausti, ar Amerika nejaučia gėdos, kuomet į svarbiausią šalies postą išsirinko garbaus amžiaus senuką? Nejaugi vienoje iš galingiausių pasaulio valstybių nėra nė vieno bent kiek rimto, patyrusio ir tuo pačiu bent kiek jaunesnio politiko, kuris būtų galėjęs pakeisti J. Bideną?

Analizuotinas ir ne itin senas Lietuvoje reziduojančio JAV ambasadoriaus akibrokštas, kuomet jis atėjęs svečiuosna pas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro direktorių subtiliai nurodinėjo, kokių temų lietuviams kelti nevalia. Ambasadorius, be abejo, pageidavo, kad Lietuvos istorikai liautųsi nagrinėję žydams nemalonias temas. Panašų vizitą anuomet pas LGGRTC vadovą surengė ir tuometinis Izraelio ambasadorius. Jis piršo tą pačią nuomonę. Kiek čia progų patyčioms? Juk Amerika demokratiška, tad kaip demokratinės valstybės pasiuntinys drįsta įkalbinėti demokratinės Lietuvos istorikus vadovautis dvigubais standartais, atsisakyti objektyvumo, imtis savicenzūros?

Popiežius Pranciškus. EPA-ELTA nuotr.

O kodėl dar nepasišaipius iš Popiežiaus Pranciškaus? Juk Šventasis Tėvas kadaise į Vatikaną atvykusiam Vladimirui Putinui įteikė Taikos angelo medalį. Rusija didžiojo karo prieš Ukrainą tą dieną dar nebuvo pradėjusi, bet tuo metu Kremlius jau buvo sutrypęs Čečėniją, išžudęs nepriklausomybės siekusius Čečėnijos lyderius Džocharą Dudajevą, Zelimchaną Jandarbijevą, Aslaną Maschadovą, iš Gruzijos atėmęs du regionus, susprogdinęs gyvenamuosius namus Maskvoje ir Volgodonske, Londone radioaktyviuoju poloniu nunuodijęs Rusijos nusikaltimus demaskavusį buvusį KGB agentą Aleksandrą Litvinenką. Taip pat ir prieš Kijevą rengė bjaurių provokacijų, kai ukrainiečiai kovosi už demokratiją ir laisvę Maidane. Štai kokiam žmogui Vatikano lyderis ant kaklo pakabino Taikos angelo medalioną, spaudė dešinę, kantriai laukė vėluojančio beveik 50 minučių!

Draugas.org – JAV lietuvių laikraštis

Taigi temų pašaipoms, ironijoms, kritiniams reportažams, straipsniams, videopasakojimams, – apstu. Tik būkime nuoseklūs, sąžiningi, principingi. Pasiėmę rankon padidinamąjį stiklą žvelkime į visas puses.  

Informacijos šaltinis – JAV leidžiamas lietuvių laikraštis Draugas.org

2022.08.13; 18:00       

Klausimų vis daugiau

Ačiū už straipsnį. Patiko ir filosofinė, ir analitinė dalis. Esate teisus – Lietuva turėtų neatsisakyti savo vertybinių pozicijų ir jas viešai deklaruoti net tada, kai tai „racionalių idiotų“ požiūriu kenkia jos interesams. Deja, tai gana sudėtinga.

Kai 1992 m. tuometinė AT pati nutarė atsistatydinti, niekas negalvojo, kad Sąjūdžio žmonės pralaimės rinkimus. Bet jie pralaimėjo ir į valdžia atėjo buvusieji. Tuomet ir baigėsi šviesi idealistų era – daugelis tų, kurie dirbo savo Valstybei, nesiryžo dirbti su naujuoju Seimu. Su kiekvienu, naujai išrinktu Seimu mes turime vis daugiau išsigimusių „europinių“ liberalų ir vis mažiau ginančių mūsų mažą, bet tvirtą Lietuvą. Daugelis intelektualų pasitraukė iš viešosios erdvės, nes socialinių tinklų leksika neatitinka jų išprusimo, o diskusija dažnai vyksta kaip aklo su kurčiu. Antrą vertus, išaugo  ne tik verslui gabaus jaunimo. Jų jau matome ir politikoje. Tikiu, kad jiems užteks tvirtybės netapti politinės karjeros vergais.

Laiškas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Dabar – apie korupciją Ukrainoje. Manau, kiekvienas Ukrainos gyventojas supranta, kad jiems tai yra gyvybės ar mirties klausimas. Kito kelio jie neturi. Kadangi tai suprato ir Kremlius, tai pradėjo naudoti KGB šmeižikiškus ginklus. Ar paveiks ukrainiečius? šiuo metu, manau, dar ne, bet artėjant žiemai gali atsirasti nuovargio. Ar pasiduos Vakarai? Norėčiau pasakyti – ne, bet keistai jie elgiasi, o išlepinta visuomenė kažkodėl galvoja, kad jų patogi buitis yra svarbesnė už ukrainiečių gyvybes…

Nors, tiesą sakant, kas vyksta Europos užsienio ir saugumo politikos kuluaruose, paprastas mirtingasis nežino…

2022.06.05; 16:53

Gintaras Visockas. Slaptai.lt foto

Namų bibliotekėlėje ypatingai pagarbiai saugau rašytojo Petro Dirgėlos knygutę „Tranų pasaulyje“. Tai – 1989 metų lapkričio mėnesį užbaigta esė apie „vaikišką meilę namams ir kapams“. Ji išleista 1990-aisiais, kai dar nežinojome, ar pajėgsime įgyvendinti Kovo 11-osios Aktą. Apie šį filosofinį tekstą esu jau sykį užsiminęs „Drauge“. Tiesa, tai buvo labai seniai.

Tranų pasaulyje. Petras Dirgėla

Kodėl vėl prisiminiau „Tranų pasaulyje“? Šiame esė analizuojama itin svarbi tema – kaip Lietuva privalės elgtis, iškovojusi Nepriklausomybę? Ogi – visur ir visada ieškoti tiesos ir teisingumo. Taip žingsniuodama lietuvių tauta turi daug šansų išsaugoti savo Laisvę. Bet jei lietuviai mėgins mėgdžioti didžiąsias valstybes, dažnai ieškančias ne vien tiesos ir teisingumo, – prapulsime. Nes tik teisingai besielgiančios tautos turi moralinę teisę reikalauti, kad ir su jomis būtų elgiamasi teisingai.

Jei vietoj tiesos sieksime dar ir pragmatiškumo, naudos, gudrausime pagal vadinamosios „real politic“ taisykles, – prapulsime. Didieji pasaulio politikos veikėjai tiesiog mus praris, paaukos arba ištirpins asimiliacijos jūrose. Rašytojo P. Dirgėlos puoselėjama mintis aikivaizdi: jei mums priimtinas žaidimas „naudinga – nenaudinga“, tai ir JAV, Vokietija, Didžioji Britanija, Prancūzija, Kinija turės teisę svarstyti, ar naudinga joms ginti, vaizdžiai tariant, Rusijos užpultą mažytę Lietuvą. Šitaip keliant klausimą galvoje kirba akivaizdus atsakymas – nenaudinga. Jei svarstysime, ar teisinga, sąžininga, pagirtina ginti Rusijos terorizuojamą mažytę Lietuvą, turėsime lietuviams palankų atsakymą: teisinga, sąžininga, pagirtina.

Taigi Lietuva privalo ginti teisybę net tuomet, jei taip elgtis jai galbūt dabar finansiškai ar politiškai nenaudinga. Jokių dvigubų standartų. Tiesą privalu rėžti tiesiai į akis visiems – priešams, draugams, partneriams. Tiesą sakyti reikia visuomet, visada.

Šiandien apžvelgsiu du suneraminusius pavyzdžius. Lietuva privalo reikalauti, jog Vakarai, ypač JAV, siųstų į Ukrainą kuo daugiau rimtos ginkluotės, ypač legendinius Himars, kurie daužo į šipulius Ukrainą puolančią Rusijos armiją.

Namas aukštyn galva. Slaptai.lt foto

Bet prisijungti prie vakariečių, kurie neva nuoširdžiai pergyvena, ar Ukrainoje nėra korupcijos „prekiaujant ginklais“, – nederėtų. Nes ši tema, man regis, išpūsta, dirbtina. Taip, ukrainiečių kilmės JAV politikė Viktorija Spartc šį klausimą kėlė Amerikos Senate ir Kongrese. Taip, Ukraina, raginama Vašingtono, sukūrė savo specialiąją komisiją Aukščiausioje Radoje. Taip, šią temą eskalavo Amerikoje senokai gyvenantis ir Amerikai senokai talkinantis buvęs KGB karininkas Jurijus Švecas, turintis specialųjį kanalą Youtube.com erdvėje.

Tačiau šių eilučių autoriui tokia problema atrodo dirbtinai sukurta. Pirma, stambiosios ginkluotės, sakykim, Himarsų, neįmanoma parduoti nei į kairę, nei į dešinę. Visuose moderniuose vakarietiškuose tankuose, haubicose, naikintuvuose įmontuota speciali įranga, kurios nepajėgūs apgauti net ir rimčiausi Rusijos ir Ukrainos sukčiai. Jei bent vienas tankas ar haubica patektų „ne į tas rankas“, jų gamitojai iškart tai pamatytų savo kompiuterių ekranuose.

O pasakojimai, esą ukrainiečiai juodojoje ginklų rinkoje prekiauja smulkiaisiais ginklais (automatais, rankinėmis granatos ar snaiperiniais šautuvais), – vėl neįtikina. 1994-1995-aisiais metais teko truputį matyti karo baisumų Čečėnijoje. Jei anuomet būčiau spaudoje iškėlęs klausimą, ar čečėnų verslininkai slapta pardavinėja ginklus Rusijos kariškiams bei tarptautiniams ginklų prekeiviams, – būčiau išvadintas idiotu arba provokatoriumi. Jei kas tuomet ir prekiavo ginklais Šiaurės Kaukaze, tai tik – gražiais tikslais. Ką turiu omenyje? Pasitaikė daug atvejų, kai čečėnai perpirkdavo ginklų iš rusų kariškių arba iš tarptautinių nusikalstamų sindikatų. Bet kad Rusijos užpulti čečėnai tuomet už honorus dalintų ginklus rusų generolams bei tarptautiniams nusikaltėliams, – neteko girdėti. Juk čečėnams patiems buvo reikalingi ginklai. Tai buvo gyvybės arba mirties klausimas.

Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis. EPA-ELTA nuotr.

Todėl netikiu, jog Ukrainoje šiuo metu ukrainiečiai masiškai verstųsi ginklų prekyba. Žinoma, visiškai išvengti tokių atvejų įsiplieskus dideliam karui – neįmanoma. Tikriausiai Rusijos slaptosios tarnybos net rengia specialias provokacijas, kad pademonstruotų, kaip neva korumpuoti ukrainiečiai turguje prekiauja ginklais lyg močiutės turguje – kiaušiniais, mėsa ir bulvėmis.

Būkime budrūs. Kurie iki užkimimo keikia korupciją, tokiems nebūtinai rūpi pažaboti kyšininkus, finansinius sukčius, mokesčių vengėjus. Vakarietiškos ginkluotės bijančiam Kremliui svarbu sukelt Vakaruose abejones, ar Ukrainai tiekiami ginklai tikrai atiduodami tiems, kuriems buvo skirti. Tokioms abejonėms įpūsti tinka visi: naivuoliai, nuoširdžiai korupcijos neapkenčiantys teisuoliai, įtakos agentai.

Kita tema – JAV buvo bandoma sukelti abejonių pačiu Ukrainos prezidentu Volodymiru Zelenskiu. Tiksliau tariant, ne prezidentu, kiek jo aplinka. Esą jis iš visų pusių apsuptas nepatikimais asmenimis. J. Švecas, paskutiniuoju metu viešojoje youtube erdvėje itin eskalavęs ukrainietiškos korupcijos istorijas, atvirai priekaištavo Ukrainai ir dėl Andrėjaus Jermako, dešiniosios V. Zelenskio rankos. Girdi, V. Zelenkis praras Vakarų pasitikėjimą, jei neatsikratys asmenimis, į kuriuos bedamas rodomasis pirštas.

Taip, būtų kvaila manyti, jog Ukrainos prezidentūroje, Radoje, užsienio reikalų ministerijoje ar gynybos štabe nebūtų nė vieno Rusijai talkinančio šnipo. Jų tikriausiai net daugiau, nei įsivaizduojame pačiame slogiausiame sapne. Bet kaltinti Ukrainą, kad ši savo gretose neieško vadinamųjų Rusijos „bildukų“, – taip pat neteisinga. Ieško, gaudo, teisia. Ukrainos žvalgyba ir kontržvalgyba pluša nenuleisdama rankų.

Jurijus Švecas. Oficialus internetinis kanalas

Beje, ankstesnėse J. Šveco laidose buvo pasakojama, kiek Amerikoje esama skeptiškai į Ukrainą žvelgiančių kongresmenų, senatorių, žurnalistų, apžvalgininkų, patarėjų. Tik J. Švecas neragino į juos žvelgti rimtai, mat visiems senų seniausiai aišku, kas jie – Kremliui simpatizuojantys įtakos agentai.

Kai lyginu J. Šveco laidas apie Rusijos įtakos agentus Amerikoje ir rusų šnipus Ukrainoje, matau keistą neatitikimą. Remiantis J. Šveco komentarais, rusų šnipų Amerikoje net kur kas daugiau nei rusų šnipų – Ukrainoje. Maždaug tokį įspūdį galima susidaryti lyginant jo laidas apie vidaus problemas JAV ir Ukrainoje. Tačiau J. Švecas nepuola kaltinti JAV prezidento Joe Bideno, kodėl šis jais neatsikrato. J. Švecas priekaištauja tik V. Zelenskiui, kodėl šis nemėto įtartinųjų iš savo aplinkos.

Draugas.org – JAV lietuvių laikraštis

Žodžiu, viešojoje erdvėje gausu tų, kurie nėra visiems vienodai reiklūs ir priekabūs. Jie tarsi perša nepilnavertiškumo kompleksą: tik Ukrainoje siautėja korupcija, tik Ukrainoje knibžda Rusijos slaptųjų tarnybų agentų, tik ukrainiečiai nemoka valdyti valstybės…

Informacijos šaltinis – JAV leidžiamas lietuvių laikraštis Draugas.org

2022.08.04; 12:00

Talino senamiesčio bokštai. Gintaro Visocko nuotrauka

Miuirivachės gatvelė vingiuoja Talino senamiesčiu. Siaura, grįsta akmenimis, iš visų pusių suspausta senoviškų namų. Senojo Tomo mieste tokių – gausu. Visos jos panašios – gražios, jaukios, mielos. Knieti dairytis, grožėtis, tiesiog vaikštinėti.

Tomas įsiminė Miuirivachę visam gyvenimui. Kai 1984 metų rudenį atsibeldė į Taliną paūžauti garsiuosiuose estiškuose baruose, kelionės krepšį numetė Miuirivachėje. Viename iš trečiojo aukšto butų senoviško sukirpimo name.

Už estišką stogą virš galvos vaikinas dėkingas motinai. Erdvus kambarys aukštomis lubomis priklausė institutui, kuriame darbavosi mama. Tik ne lietuviškąjam, o estiškąjam filialui. Miuirivachėje sustodavo į Taliną komandiruotėn išsiųsti instituto darbuotojai iš Lietuvos, Latvijos, Baltarusijos, Rusijos, Uzbekistano. Tą rudenį niekas neplanavo keliauti į Estijos sostinę, todėl mama parūpino sūnui buto raktus. Motinai teko atvirai direktoriui šnibžtelėti, kad sūnus prieš kariuomenę norįs prasiblaškyti Estijoje. Lietuviškojo filialo bosas neprieštaravo.

Raktai nuo kambario – rimta pagalba. Anuomet ieškoti laisvų lovų Talino viešbučiuose – bergždžios pastangos. Kiek tų viešbučių sovietmečiu bebūta? Jei ne mamos protekcija, Tomui nė mintis į galvą nešautų trenktis į Taliną. Kur ištiesi pailsusias kojas? Prišnerkštoje laukiamojoje traukinių stoties salėje, iš kurios ant kietų kėdžių sumigusius išvaiko milicininkai, vos tik už lango pradeda brėkšti?

Numetęs kelionės krepšį Tomas nė neapsidairė. Vėliau, grįžęs apsižvalgys, kur vonia, lova, virtuvė. Vaikinas išsyk patraukė miestan. Skubėjo susirast linksmybių. Slapta kurpė planus, kaip patogu nakčiai būtų parsivest merginą. Čia niekas jo nepažįsta.

Nuodėmingos mintys tikrai sukosi jaunuolio galvoje, negi slėpsi, kas nepaslepiama? Bet smerkti Tomo neskubėkite. Jis – ne toks lengvabūdiškas, kaip galbūt atrodo. Amžius čia – ne didžiausias kaltininkas, nors, tiesą sakant, vasarą vaikinas atšventęs aštuonioliktąjį gimtadienį, tad karštas kraujas tikrai kunkuliuoja.

Pretekstas, kodėl susiruošė pavandravot Taline, visai kitas. Laisve mėgautis belikę vos kelias paras. Trečiosios pavakarę privalės vėl susirangyt ant gulto Lietuvos pusėn bildančiame traukinyje. Parlėks namo tik tam, kad dar po dviejų parų apimtas nerimo pravertų raudona žvaigžde paženklintas karinio komisariato duris tuometinėje Gorkio gatvėje, ir rusų kariškiai velniai žino kur jį išvežtų. Sklandę gandai, kad gruodžio 5-ąją šaukiamus lietuvius gabens arba Archangelsko pusėn, arba nutrenks kažkur už Uralo kalnų. Tomo žinioje – tos kelios paros, kada jis dar galįs siurbčioti alų ir diskotekose kirkinti paneles. Nepakvailios, kita proga pasitaikys tik po dviejų metų.

Bet, jei iki galo būsime atviri, net ir tai – ne svarbiausioji priežastis, kodėl Tomas atsidūrė Taline. Susiklostė taip, kad į kariuomenę išeiti jam buvo lemta paskutiniam. Visus savo klasiokus jau išlydėjęs. Vienus rugsėjo pabaigoje, kitus – spalį, trečius – lapkritį. Jie jau vargsta rusiškuose kariniuose daliniuose. Iš jų kol kas dar nesulaukė nė menkiausio laiškelio, todėl nieko nežino, gal jie jau žiauriai sumušti.

Tomui gi numatyta prisistatyti į karinį komisariatą gruodžio 5-osios rytą. Dabar – pati lapkričio pabaiga. Jis likęs vienui vienas kaip šuo, kaime pririštas prie būdos. Su tais, su kuriais drauge Universitetan įstojo, jis beveik nebendravo. Skyrė juos aklina siena. Per daug skirtingi interesai. Aniems – mokslai, nerūpestingas gyvenimas studentiškame bendrabutyje, pirmosios simpatijos. Jam – kerzavus batus plėšyti. Suvokė, kad kai po dviejų metų sugrįš, jie vienas kito greičiausiai nė nepažins. O jei sveikinsis, tai neišmanys, dėl ko ir kaip šnekučiuotis. Jie jau bus trečiakursiai, jis – vis dar pirmakursis. Ir jie, ir jis – šalto bei karšto ragavę, bet per daug skirtinga bus toji patirtis. Jiems nė velnio nerūpės, kiek skausmo Tomas patyrė kareivinėse. O Tomas jausis svetimas Saulėtekio bendrabučiuose, kur bendroje virtuvėje kepamos bulvės, kur vieni pas kitus be kvietimo užsuka gurkšnoti vyno, kur savaitgaliais lieka daug laisvų kambarių, ir likusieji sostinėje prisikviečia merginų.

Tad nėra ypatingai sunku suprasti, koks bjaurus liūdesys kankino Tomą. Vaikinų, su kuriais spardė kamuolį, žaidė indėnus, meškeriojo Neryje, vaikščiojo į mokyklą Žirmūnuose, – nė vieno. Netekęs paskutinio artimo draugužio, pirmą sykį skausmingai pajuto, kokia alinanti vienatvė. Tomas nuoširdžiai nesuprato, kaip gimtąjame mieste, kur, regis, iki skausmo pažįstamas kiekvienas kiemas, įmanoma jaustis vienišu. Nors kauk kaip kaukia tyruose vilkas. Bet buvo būtent taip. Visi aplink gyveno ne tuo, dėl ko Tomui neramu. Sumetė, kad nepažįstamame Taline galbūt atgaus pusiausvyrą. Mama pasakojusi, kad Talinas – gražus miestas, ten daug gražių blondinių.

XXX

Nubildėjęs laiptais žemyn jis iškart patraukė į senamiesčio centrą, kur, įtarė, įsikūrę populiariausi naktiniai barai. Tomui rūpėjo susirasti tą, kur mirguliuoja šviesos muzika, iš kolonėlių veržiasi mėgstami disko ritmai, o merginos neklausinėja, kam vaikinai jas vilioja į svečius.

Bet pamiršo įsidėmėti gatvės pavadinimą. Susigriebė tuomet, kai po kelias valandas trukusių pasižvalgymų nutarė grįžti į butą trumpam numigti, kad paskui turėtų jėgų iki paryčių trypti nusižiūrėtoje diskotekoje. Deja, gatvės pavadinimas išgaravo iš atminties tarsi niekad jo nebūtų girdėjęs. Mu, miau, mo – galvoje pynėsi tik tokios raidžių santraukos.

Iš pradžių tikėjosi surasiąs ją tiesiog aklai klaidžiodamas – kiek gi to senamiesčio Taline? Bet sukte suko ratus, kyšteldamas galvą į pačius atokiausius skersgatvius, o reikalingos – kaip nėra, taip nėra. Regis, jau prisimins, kur ji driekiasi, bet atskubėjęs mato, kad tai – ne toji, kurios ieškojo iškišęs liežuvį. Tomas nusikalė taip, kad vos pavilko kojas. Neišmanė, ko griebtis. Negi trauksiąs į paštą skambint mamai, koks gatvės, kad ją kur Perkūnas griebtų, užrašas?

Mažumėlę atsipūtė užkrimsdamas pirmoje pasitaikiusioje valgykloje ir vėl leidosi ieškoti. Aptiko ją atsitiktinai. Pasirodo, vingiavo čia pat, ten, kur mažiausiai tikėtasi. Anksti ryte, kai išlipo iš traukinio, virš Talino tvyrojo prietema, tad paryčiui Miuirivachė atrodžiusi vienaip, o kai prašvito, sumirgėjo visai kitomis, optimistiškesnėmis, spalvomis.

Tos gatvės pavadinimo Tomas kaip gyvas nepamirš. Miuirivachė!

XXX

Tomas saldžiai numigo. Išsimaudė. Užsitempė naujausius, ypač madingus džinsus, įsisuko į odinę striukę, taip pat sukirptą pagal paskutinį mados šauksmą. Apsitaisė būtent taip, kaip anuomet priklausė madų besivaikančiam jaunuoliui.

Tada nusileido žemyn. Jau vakarėjo. Miuirivachėje – tik vienas kitas praeivis. Jau buvo pasiruošęs lėkt naktinio baro link. Bet, nesuvokdamas tikrosios priežasties, liko stovėti kaip įbestas. Pats nesuprato, kodėl lipte prilipo prie senoviško pastato durų. Tarsi kažkas paslaptingai šnibždėtų į ausį: palūkuriuok, taip reikia…

Tomas nesipriešino nuojautai: didelės čia bėdos – pusvalandis šen, pusvalandis – ten. Jam pačiam tapo smalsu, ar išties nutiks kažin kas netikėta. Tuomet išgirdo gatve atkulniuojant triukšmingą būrį jaunuolių. „Štai jų man ir betrūko, dar susimušime“, – mintyse ironiškai nusijuokė.

Miuirivache žygiavo į kariuomenę šaukiami estai. Gal koks trisdešimt vaikinų. Plikai nuskustos galvos, ant nugarų pūpsinčios senos, nudrengtos kuprinės. Naujokų su niekuo nesumaišysi, juolab kad juos lydėjo du vyrai sovietinės armijos karininkų uniformomis. Būrys judėjo lėtai. Netoli Tomo jie trumpam stabtelėjo, karininkui rusiškai sušukus „perekur“. Vieni jaunuoliai užsirūkė, kiti – tarpusavyje liūdnai šnekučiavosi.

Tomas prisiminė draugų palydas Vilniuje. Akyse stovėjo anksti ryte valgiais ir gėrimais apkrautoje virtuvėje verkianti Algirdo mama, prašanti sūnaus būti atsargiam. Panašiai nutiko ir tuomet, kai į karinį komisariatą išlydėtas Benas, Raimundas, Giedrius, Saulius. Koridoriuje verkia mamos, tetos, močiutės. Tėvai ir dėdės santūriai kramtė lūpas. Tik jie, šaukiamieji, drąsūs, žvalūs, pasitikintys jėgomis. Tikri kietuoliai. Jie grįšią, būtinai sugrįšiantys. Sveiki ir gyvi. Ne cinkuotuose karstuose.

Prisimindamas šias akimirkas Tomas pagaudavo save vis dažniau svarstant, o kaip nutiks, kai jį lydės? Mama tikrai susigraudinsianti. Bet nejaugi ašarą išspaus ir niekad neverkiantis tėvas? Tomas nenorėjo matyti susigraudinusio tėvo. Tėvas jam buvęs stiprybės, ištvermės, drąsos etalonas. Tėvui ašaros būtų labai netikusios. Bet Tomas nujautė, kad pačią paskutinę akimirką tėvas vis tik susijaudins. Tai greičiausiai nutiks ankštoje virtuvėje, kur mažiau akių.

Tomą pažadino iš naujokų būrio netikėtai prisiartinęs vaikinas. Aukštas, stambus, tvirtas plikis prabilo estiškai. Kai Tomas atsakė esąs lietuvis, šis rusiškai su ryškiu estišku akcentu pasiteiravo, ar nenuvažiuotų į Talino priemiestį Piritą pas jo tėvus ir nepasakytų, kad jis, Rainis, dabar vežamas į aerouostą, bet išskris tik ryte. Jei tėvai galės, tegul atvažiuoja į oro uostą. Jie dar turėtų apie dešimt valandų pašnekučiuoti.

Tomas pasimetė užkluptas keisto prašymo. Nenorėjo belstis kažkur į Talino pakraščius. Bijojo pražiopsoti diskotekos pradžią. Pergyveno, kad bus išgaudytos pačios gražiausios merginos, ir jis liks be nieko. Bet šauktinio pageidavimas buvo tarsi šventas reikalas. Po penkių parų jis pats atsidurs Rainio kailyje.

Tomas užsirašė Rainio tėvų adresą, susirado taksi. Volga ilgokai nardė blausiai nušviestomis nepažįstamo miesto gatvėmis. Galų gale žviegdama įsuko į kažin kokį privačių gyvenamųjų namų kvartalą. Taksistas sustojo prie tvora aptverto dviejų aukštų namo. Tomas paprašė palaukti. Jis – trumpam. Tik ištars kelis žodžius ir – atgal. Į Taliną, šėlioti naktiniame bare. Iki pat pirmųjų gaidžių, iki sąmonės netekimo.

Kiemo vartus pravėrė pagyvenęs vyriškis. Nustebęs žvelgė į Tomą. Šeimininko akys buvo tokios pat liūdnos, susikrimtusios, skausmo paženklintos, kaip ir savo sūnus į kariuomenę lydėjusių Gitano, Giedriaus, Aido tėvų akys. Tomui atrodė, kad jis jau mokąs atskirti, kada tėvai liūdi svetimon kariuomenėn į rekrūtus atiduotų vaikų.

Vos tik Tomas ištarė Rainio vardą, vyriškis tarsi prabudo. Sukluso. Apsidžiaugė. Pakvietė vidun. Iš viršaus pašaukė žmoną. Laiptais atbildėjo pagyvenusi moteriškė, įkandin jai – dvi jaunos merginos, dar kažin koks senolis. Vartus atidaręs vyriškis paskubom joms kažką estiškai aiškino dažnai minėdamas Rainio vardą. Pagyvenęs vyriškis skubino artimuosius. Kai užsimetė kas paltą, kas striukę, visi išvirto į kiemą, puolė baltos volgos pusėn. Taksi pasuko Talino pusėn. Tomą išlaipino Miuirivachėje, jo dar pasidomėjo, kokiame bute įsikūręs. Ir su dukra bei sūnaus mergina Rainio tėvas nuskubėjo į oro uostą. Tos kelios papildomos valandėlės, kurias praleis drauge su sūnumi, pagyvenusiam vyriškiui, regis, buvo svarbesnės už viską pasaulyje. Tomas tai jautė. Tomui buvo malonu, kad taip tvarkingai susiklostė: ir estų vaikinui padėjęs, ir diskotekon nesusivėlino.

Beje, diskotekos būta šaunios. Vertėjo ten užsukti: visi atsipalaidavę, draugiški, linksmi, merginos noriai kabinasi ant kaklo. Degtinė – tyra lyg vaiko ašara, net ir papiktnaudžiavus tokia, ryte galva neplyš iš skausmo.

XXX

Į Miuirivachės gatvę parsirado paryčiais. Jautėsi išvargęs. Ne juokas kiaurą naktį raityti temperamentingus bugi vugi ir gurkšnoti degtinės kokteilius. Nepadaugino, tačiau išseko. Ar jautėsi laimingas? Taip, juk susipažino su žaviomis blondinėmis trumpais sijonukais. Tiesa, atsivilioti į Miurivachę nepavyko nė vienos. Užtat prisijuokė, priskaldė anekdotų. Atsikratė slogių minčių ilgam. Bus ką prisiminti.

Krito lovon. Užmigo kaip užmuštas.

Kai per miegus išgirdo cvaksant durų skambutį, nustebo. Kas gi čia? Gal kažkas iš instituto atėjęs pranešti, kad atvažiavusi delegacija, ir jis privalėsiantis persikraustyti kitur? Bet kur – į geležinkelio stotį, kur trenkia anglimi, dūmais, neplautomis grindimis?

Talino senamiestyje. Gintaro Visocko nuotrauka

Atsargiai pravėrė duris. Išvydo Rainio tėvą. Gal kažkas nutikę Rainiui? Ne, tėvas atvykęs padėkoti už tai, kad Tomas jam padovanojęs galimybę keletą papildomų valandėlių pasidžiaugti sūnumi. Jam tai – velniškai svarbu. Jis šito niekad nepamirš. Norėdamas atsidėkoti jis kviečiąs Tomą pietums. O po pietų pavežiotų po Taliną. Bus šaunesnis už patį iškalbingiausią gidą. Juk – rašytojas. Ne bet koks, o istorinių romanų rašytojas.

Tomas suprato: tai būtent tas atejis, kai atsisakyti – nevalia. Tomui į atmintį įsirėžė pagyvenusio vyro veidas: laimingas, kad dar keletą valandų galėjęs pasiškekučiuoti su sūnumi, ir tuo pačiu – liūdnas, nes išsiskyrimas vis tik labai ilgas. Dveji metai, arba maždaug septyni šimtai parų, arba per 17 tūkstančių valandų. Net nusipurtė, kaip jam tiek teks iškęsti…

Kol Tomas pietavo pas estų rašytoją, šis jam rodė savo knygas, straipsnius, sūnaus nuotraukas, pasakojo savo giminės istoriją. Padovanojo savųjų romanų ir estų kalba, ir išverstų į rusų šneką. Paskui nuvežė į Kik In Di Kiok pilies bokštą, aprodė Rotušę, Ilgojo Hermano bokštą. Anksčiau virš Ilgojo Hermano, kai Estija buvo nepriklausoma, kasryt iškilmingai grojant estiškam himnui, buvo keliama estiška trispalvė. Ji labai gražiai plaikstydavosi vėjuje. Sovietinėje Estijoje ši tradicija griežtai uždrausta. Baltos – mėlynos – juodos vėliavos neišvysi. Tabu.

Paskui jie svečiavosi vyno bare, kur Tomą vaišino ypač gardžiu karštu vynu. Paskui buvo nusileidę į požemius, kur įrengtas pats garsiausias alaus baras Taline. Paskui nukeliavo prie jūros, kur vaikštinėjo paplūdimiu ir grožėjosi Baltijos jūra…

Tomą grąžino į Miurivachės gatvę vakarėjant. Atsisveikindamas Rainio tėvas susigraudino. Prisipažino, kad jam baugu grįžti namo, kur nebėra sūnaus. Bet reikia važiuoti, nes žmona vienui viena. Dar užsiverks.

XXX

Vakare Tomas patraukė ton pačion diskotekon. Vėl – naujos pažintys, vėl – degtinė su sultimis. Tomui atrodė, kad pasilinksminimai naktiniuose Talino baruose – tai svarbiausia gyvenime. Nepasiautėsi – nebūsi tikras vyras. Nepaūžausi – nebūsi kietas vyras. Tai – tarsi stiprybės eleksyras, suteiksiantis jėgų ištverti 730 parų, ir tada vėl atsirasianti proga sugrįžt į požemiuose įrengtą naktinį „Vana Tallinn“ barą.

Bet štai kaip keistai nutiko: maždaug po pusmečio kilusių muštynių su vadinamaisiais „seniais“ dejuodamas karinio dalinio ligoninėje Tomas neprisiminė nei estiškos diskotekos, nei kokteilių su degtine ir sultimis, nei panelių, kurias atsargiai glamonėjo sulaukęs lėto šokio. Jų tarsi niekad nebūta. O štai Rainio tėvą, solidų, pagyvenusį, susikrimtusį estų rašytoją, – prisiminė. Matė labai ryškiai. Įsidėmėjo kiekvieną raukšlę kaktoje, kiekvieną akių žybtelėjimą, iš balso tembro atspėdavo, kada rašytojas – susikrimtęs, kada – džiūgauja.

Besivoliodamas aitriais vaistų kvapais persisunkusioje karinės ligoninės palatoje Tomas kūrė planus, kaip po dviejų metų būtinai sugrįšiąs į Taliną, kad vėl pasivaikščiotų po Miurivachę ir, žinoma, užsuks į svečius pas Rainio tėvą. Jis tuomet nė nenutuokė, kad po Rainio išleistuvių neprabėgus nė kelioms savaitėms senasis rašytojas pasimirė. Sustojo širdis.

Tėvo ir sūnaus susitikimas oro uoste, pasirodo, buvo paskutinis.

Iš būsimos Gintaro Visocko knygos „Novelių karaliaus pasakojimai“.

2022.07.30; 06:30

Gintaras Visockas. Slaptai.lt foto

Praėjusią savaitę viešėjau Turkijos ambasadoje Vilniuje. Lietuvoje reziduojantis Turkijos ambasadorius ponas GÖKHAN TURAN davė išsamų interviu apie įvykius, nutikusius 2016-ųjų liepos 15-ąją jo tėvynėje.

Tema – subtili. Oficiali Ankaros pozicija – karinį pervesmą organizavo FETO organizacijos lyderis Fethullah Gülenas. Oficiali Vakarų laikysena – kitokia. Esama Europos Sąjungos valstybių, kurios FETO vadovą traktuoja kaip demokratijos šauklį. Oficialusis Vašingtonas ponui F. Gülenui suteikęs politinį prieglobstį.

Turime ginčą: NATO narė JAV nelaiko F. Güleno blogio įsikūnijimu, NATO narė Turkija mano, kad šis vyras nusipelnė kalėjimo iki gyvos galvos.

Kaip elgtis NATO narei Lietuvai, kuriai reikalinga tiek JAV, tiek Turkijos karinė parama? Atsakymas tik iš pirmo žvilgsnio sudėtingas. Jei vadovaujamės blaiviu protu, Lietuva privalo atidžiai išklausyti tiek Vakarų, tiek Turkijos argumentus. Jei ieškome tiesos, Lietuvai derėtų suteikti tribūną ne tik amerikiečių, bet ir turkų pareiškimams. Žinoma, niekas nereikalauja tikėti kiekvienu turkų žodžiu. Bet įsiklausyti į jų argumentus – pravartu. Nes ši tema – kur kas sudėtingesnė nei, sakykim, Rusijos šiokiadieniai. Rusiją mes pažįstame kaip nuluptą. Mums nereikia papildomų analizių, tyrimų, eskpertizių. Mūsų neapgausi, girdi, tai gruzinai, moldavai ir ukrainiečiai užpuolė vargšę Rusiją.

Dėl Turkijos – kita situacija. Turkijos mes nepažįstame taip giliai, kad galėtume ją kritikuoti neatlikę išsamių studijų. Todėl ir sakau: bent sykį atidžiai išklausykime, ką sako turkai. Kitaip sulauksime subtilaus Turkijos politikų atkirčio: jums nerūpi turkiški reikalai, mums nusispjauti į lietuviškus reikalus.

Turkijos kariai

Sykį jau taip nutiko: oficialioji Turkijos valdžia neskubėjo palaiminti Baltijos šalių gynybos planų. Kodėl vilkino, priešgyniavo? Viena iš priežasčių – Lietuva visur ir visada pataikauja Armėnijai, leisdama jai visose lietuviškose įstaigose ir aikštėse pasakoti savas istorijas kiek geidžia širdis, o turkiškų pasakojimų mes nesiteikdavome net išgirsti. Pavyzdžiui, 2019-ųjų pabaigoje Lietuvos Mokslų Akademija įsileido armėnų istorikus pasakoti apie 1915-uosius (armėnai tuos įvykius traktuoja esant „armėnų tautos genocidu“), o Turkijos istorikus – pravijo šalin. Tąsyk turkai, konferenciją surengę privačiame viešbutyje, neoficialių pokalbių metu ironiškai juokavo: Lietuvai turkų kariškių pagalbos nereikia – lietuvius nuo Rusijos išpuolių dabar narsiai gins armėnų kariai.

Beje, dėl panašių problemų Turkija neskubėjo palaiminti ir Švedijos bei Suomijos stojimo į NATO protokolų. Žvelgiant formaliai, turkai – teisūs. Mat suomiai ir švedai visiškai ignoravo oficialios Ankaros poziciją dėl kurdų.

Taigi dvigubų standartų taikymas – pavojingas užsiėmimas. Toks kelias vingiuoja akligatvin. Vienpusė draugystė greitai išsikvėpia. Trūksta pavyzdžių? Vašingtonas baudžia Turkiją dėl jos karinio bendradarbiavimo su Rusija. Tegul baudžia. Su šiandienine Rusija bendradarbiauti – negalima. Bet kodėl tuomet Vašingtonas bičiuliaujasi su Indija, nors oficialusis Delis dar intensyviau flirtuoja su Kremliumi kariniuose reikaluose? O juk tarp Turkijos ir Indijos – milžiniškas skirtumas. Turkija – Amerikos sąjungininkė NATO aljanse, Indija – nepriklausė ir nė nesiruošia stoti į NATO gretas. Todėl Baltieji rūmai turėtų būti, regis, atlaidesni Turkijai nei Indijai. Bet viskas – atvirkščiai…

Po šių metų liepos 15-osios viešnagės Turkijos ambasadoje Vilniuje vėl brėžiu ne itin linksmą išvadą. Lietuva nepasimokė iš savo klaidų. Panašiai kaip ir 2020-aisiais bei 2021-aisiais, taip ir dabar, 2022-aisiais, lietuviškoji žiniasklaida ignoravo Turkijos ambasadoriaus pareiškimus dėl 2016-ųjų įvykių.  

TURKIJOS RESPUBLIKOS AMBASADORIUS GÖKHAN TURAN. Slaptai.lt foto

Žvelgiant iš Turkijos pusės – menka bėda. Be lietuviškosios tribūnos ji tikrai nežlugs. Jai lietuviškieji leidiniai, atvirai kalbant, – buvę nebuvę. Lietuviški tiražai – labai menki, tarptautinė įtaka – mažytė.

O štai ar mums neprireiks Turkijos skydo, – tema vis dar gyva. Juk Kremliaus diktatorius tebesiautėja.

Deja, po 2022-ųjų liepos 15-osios Turkija ir vėl turi moralinę teisę mus ignoruoti: lietuviai nutyli turkiškas aktualijas, todėl mes neišgirsime lietuviškų temų.

Naudodamasis šia proga prisiminiau vieną atvejį, kuomet Lietuva ypač bjauriai kvailiojo. Tai nutiko lygiai prieš dešimt metų – 2012 metų gegužės 10 dieną. Tąsyk Lietuvos Seime balsavimui buvo pateikta rezoliucija „Dėl taikaus Kalnų Karabacho konflikto sureguliavimo“. Šioje diskusijoje aktyviai kalbėjo net vienuolika Lietuvos parlamentarų (dauguma jų šiandien – nebe parlamentarai).

Žvelgiant šių dienų akimis – bereikšmis popiergalis. Vis tiek Azerbaidžanas 2020-ųjų pabaigoje buvo priverstas per 44 dienų trukusį karą jėga susigrąžinti jam priklausančias teritorijas. Nes veik tris dešimtmečius trukusios derybos tarp Baku, Jerevano ir Vakarų akivaizdžiausiai bylojo, jog iš ilgokai užtrukusių svaičiojimų apie taiką ir ramybę – maža naudos.

Karabachas – tai Azerbaidžano teritorija. Slaptai.lt foto

Ir vis tik toji diskusija Lietuvos parlamente buvo tikras nesusipratimas. Nė vienas plenariniame posėdyje dalyvavęs lietuvis seimūnas nepareiškė, jog konfliktą tarp Azerbaidžano ir Armėnijos būtina sureguliuoti … teisingai. Visi tarsi apkerėti šaukė „taikiai, taikiai, taikiai“. Niekas iš „taikos šauklių“ viešai nepaklausė, ar Lietuvoje esama politikų, žurnalistų, istorikų, kurie būtų studijavę azerbaidžanietiškus, turkiškus archyvus apie Karabacho praeitį (armėnija į savo archyvus svetimų neįsileidžia)? Juk ši aplinkybė – svarbi. Prieš pakeliant ar nepakeliant balsuoti ranką būtina išmanyti Pietų Kaukazo praeitį.

Liūdna, kad niekas iš kalbėjusių lietuvių politikų neištarė ir dar vienos svarbios pastabos: remiantis tarptautine teise Karabachas priklauso Azerbaidžanui, todėl armėniškos jėgos, administruojančios šį regioną, privalo kuo greičiau nešdintis lauk. Niekas iš lietuvių parlamentarų nesušuko: Armėnija neteisi, todėl oficialusis Vilnius teturi vieną pareigą – reikalauti armėnų pajėgų pasitraukimo iš Hankendžio, Šušos, kitų Karabacho miestų, gyvenviečių.

Deja, lietuviai anuomet neieškojo tiesos, tuo pačiu įžeisdami ne tik Azerbaidžaną, bet ir Azerbaidžano sąjungininkę Turkiją.

Draugas.org – JAV lietuvių laikraštis

Štai kaip viskas painu ir sudėtinga.

Informacijos šaltinis – JAV leidžiamas lietuvių laikraštis DRAUGAS.org

2022.07.21; 09:00

Gintaras Visockas. Slaptai.lt foto

Įsiminė Vokietijos užsienio reikalų ministrės Annalena Baerbock duotas interviu žurnalui „Spiegel“. Ministrė apgailestauja, kad Vakarai negali imtis karinių priemonių civiliams Ukrainos kare apsaugoti.

„Aš, pavyzdžiui, mielai būčiau pažadėjusi, kad mes užtikrinsime humanitarinius koridorius iš mūšių teritorijų Ukrainoje, – sakė ji žurnalui „Spiegel“. – Bet mes to negalime. Toks pažadas turėtų būti užtvirtintas karinėmis priemonėmis“.

Todėl ji, ministrė, privalėjo „aiškiai pasakyti“, kad nebus neskraidymo zonų. „Gera užsienio politika, be kita ko, reiškia, kad reikia išlaikyti šaltą protą, nors širdis liepsnoja, – pabrėžė A. Baerbock bendrame interviu su Liuksemburgo užsienio reikalų ministru Jeanu Asselbornu. – Supratimas, kad nieko negali padaryti – tokia kartais žiauri užsienio politika“.

Panašiai kalbėjo ir J. Asselbornas. „Reikia pripažinti karo realybę, net jei ji barbariška“, – teigė ministras.

Ar tikrai nebuvo išeičių? Juk dar prieš kelis dešimtmečius Vokietija turėjo 26 divizijas. Užtektinai kietas kumštis. Bet bėgo metai, ir šie kariniai junginiai Vokietijoje sparčiai tirpo kaip sniegas Šiaurės ar Pietų ašigaliuose. 2022-ųjų pradžioje, kai Rusija užpuolė Ukrainą, vokiečiai teturėjo šešias divizijas. Vaizdingai tariant, Rusijos agresijos prieš ukrainiečius išvakarėse Vokietija liko beveik nuoga.

Vokietijos užsienio reikalų ministrė Annalena Baerbock. EPA – ELTA foto

Nors esu gyvenime jau matęs daug įvairiausių, keisčiausių nesąmonių, vis tiek nesuprantu, kaip tai įmanoma: NATO aljansui priklausanti viena iš gausiausių valstybių nusiginkluoja, ir niekas iš NATO vadovų bei narių nekelia didelio triukšmo? Jei NATO būtų rimta organizacija, generaliniai sekretoriai keltų tikrai rimtą skandalą: Vokietija neturi teisės taip ženkliai sumažinti savo armijos, nes ji priklauso NATO aljansui. Jei nenori išlaikyti rimtos kariuomenės, tegul traukiasi iš NATO ir tuomet elgiasi, kaip jai patinka.

Skambinti pavojaus varpais privalėjo visos NATO valstybės. Lietuva – taip pat. Lietuvos prezidentai, užsienio reikalų ministrai, parlamento vadovai turėjo ne tik mandagiai priekaištauti Vokietijos kanclerei už per didelį pacifizmą. Poniai Angelai Merkel derėjo akis draskyti. Galbūt derėjo vardan rimto protesto iš Lietuvos išvyti Vokietijos ambasadorių – kam Lietuvai nusiginklavusi Vokietija? Bet Vokietijai dėl silpnėjančios karinės jėgos niekas iš Aljanso rimtai nepriekaištavo, taip pat – ir mano šalis, nes daugelis iš mūsų elgėsi panašai kaip vokiečiai – mažino savo kariuomenės gretas, gailėjo skirti 2 proc. nuo BVP.

Nė vienas NATO generalinis sekretorius su savo gausia pavaduotojų svita neatsistatydino pareikšdamas: negaliu, nenoriu vadovauti Aljansui, kurio dauguma narių neskiria reikiamo dėmesio kariniams reikalams. Kiek prisimenu, tik JAV prezidentas Donaldas Trump kėlė klausimą, kodėl Vokietija tiek mažai eurų atseikėja į bendrą karinį biudžetą. Bet D. Trumpą ėmė kaltinti, jog jis skaldo NATO vienybę, nors iš tiesų šiuo konkrečiu atveju JAV prezidentą derėjo palaikyti. Vienybę griovė ne jis, o tie, kurie taupė saugumo sąskaita. Maždaug taip turėjo nutikti. Vokietijos kanclerė galėjo mažausiai keletą kartų atvykti oficialaus vizito į Vilnių ir labai atidžiai išklausyti lietuvių nuomonės apie iš Rytų kylančius pavojus. Bet ji padoriai nepasielgė. Ji šlykščiai protegavo savąjį dujotiekį „Nord Stream II“.

Vokietijos kariai Kazlų Rūdos poligone. Vokietijos kariuomenės nuotr.
Kariuomenės vadas generolas leitenantas Valdemaras Rupšys lanko Lietuvos karius pratybose Vokietijoje. Lietuvos kariuomenės nuotr.

Dabar gi turime Vokietiją, kuri taip nustekenusi savo karines pajėgas, kad nepajėgi Ukrainai skirti net šarvuotosios technikos. Berlyne pasigirdo balsų, jog jei šarvuotoji technika iš Vokietijos iškeliaus į Ukrainą, Vokietija liks plikut plikutėlė. Todėl ji sulaiko šią į Kijevą keliauti turėjusią siuntą. Šiuose žodžiuose įžvelgiu daug logikos. Bet ji – šiurpą kelianti. Jei Berlyne nesupranta, kad Ukraina šiandien gina ne tik savo, bet ir jų, vokiečių nepriklausomybę, tuomet susiraskite youtube.com erdvėje paskelbtą vieną iš paskutiniųjų videointerviu su politologu Andrejumi Piontkovskiu, kuris, apibūdindamas Berlyno pasiteisinimus, vartoja žodį „idiotai“. Išties: jei Ukraina atsilaikys, nebekils pavojaus nei Baltijos šalims, nei Lenkijai, taigi ir Vokietijai nebus dėl ko baimintis – neteks ginti NATO narių. Jei Ukraina vis tik kris, tai Vladimiro Putino grobuoniškos akys įsistebeilys į Lenkiją, Lietuvą, Latviją, Estiją. Vokietijai tikrai iškils dilema – ar Berlynas nepabūgs ištiesti pagalbos ranką lietuviams ir lenkams, jei juos užpuls Rusijos armija? Tad gal geriau mąstykite blaiviai: padėkite ukrainiečiams dabar, kad vėliau netektų svarstyti dilemos dėl „Baltijos šalių apginamumo“. Argi ne taip, ponia A. Baerbock?

Žodžiu, gausiuose vokiškuose pasiteisinimuose įžvelgiu bjaurių niuansų. Jei Vokietija pati plika ir basa, tai kaip ji rūpinsis Baltijos valstybėmis? O juk šiandien Lietuvoje, kaip tyčia, dislokuota daug vokiečių karių. Ar jie, Kremliui besiveržiant į Vakarus, nebus atšaukti atgal į namus prisidengus tais pačiais demagogiškais pasiteisinimais „mums paties trūksta ginklų ir karių“?

A. Merkel ir V. Putinas. EPA – ELTA nuotr.

Gal vokiečių kariai ir nepaspruks namolio. Bet žvelgiant blaiviai, šiandien belieka pasitikėti tik konkrečiais darbais. Garbės žodis nūnai mažai ko vertas, net ir 5-uoju straipsniu apibrėžtas.

Ką turiu omenyje? Akivaizdu, jog Vokietija, Prancūzija, Italija nenori rimtai žiūrėti į iš Rusijos kylančius karinius pavojus. Ir nieko čia nepakeisi. Neįmanoma priverst nei Berlyno, nei Paryžiaus, nei Romos, kad šie didieji Europos miestai žvelgtų į Kremlių kaip į karo nusikaltėlį. Tad draugaukime su Didžiąja Britanija, kuri rimtai gelbsti Ukrainą. Britų drąsa ir užsipsyrimas padėt ukrainiečiams – žavingas. Žavingos ir užuominos, jog galbūt verta burti aljansą, kuris suburtų rimtai į karinius rusiškus pavojus žiūrinčias valstybes: Jungtinę Karalystę, Lenkiją, Latviją, Estiją, Lietuvą, Švediją, Suomiją, Ukrainą, galbūt Rumuniją, Čekiją, Slovakiją…

Kol kas Vokietija, Prancūzija, Italija tikrai nėra nuoširdžios nei Ukrainos, nei Baltijos šalių draugės.

Draugas.org – JAV lietuvių laikraštis

Informacijos šaltinis – Amerikoje leidžiamas lietuvių laikraštis DRAUGAS.org

2022.07.15. 06:00

Gintaras Visockas. Slaptai.lt foto

Šiandien – žymiai daugiau optimizmo nei jo būta prieš mėnesį. Jei Ukrainos Gynybos ministerijos Vyriausiosios žvalgybos valdybos viršininkas Kirilas Budanovas viešai pareiškė, esą dar šių metų rugpjūtį pasaulis išvys pirmąsias ukrainietiškas pergales fronte, – vadinasi, Ukraina išties iš Vakarų sulaukia rimtos karinės paramos. Tai byloja, jog Vakarai nusprendė daugiau nebeflirtuoti su Kremliaus išsigimėliu.

Panašios nuomonės laikosi ir Ukrainos prezidento administracijos patarėjas, karinės žvalgybos specialistas Aleksejus Arestovičius, birželio mėnesio įvykius (G7 ir NATO viršūnių susitikimai) pavadindamas „esminiu lūžiu“. Jo manymu, į gerąją pusę pakrypo tiek Vokietijos, tiek Prancūzijos lyderiai. Jų – nebeatpažinti. O ką jau bekalbėti apie Didžiosios Britanijos premjerą Borisą Džonsoną, kuris atvirai pasityčiojo iš Vladimiro Putino pomėgio demonstruoti neva raumeningą krūtinę kalnų fone sėdint ant arklio.

Įspūdinga ir tai, kad Vašingtonas su Briuseliu viešai, atvirai įvardino V. Putino valdomą Rusiją strateginiu Vakarų civilizacijos priešu.

Dabar ne tiek svarbu, kaip ir kodėl Vakarai atsikvošėjo. Svarbiausia – atsikvošėjo. Žinoma, kai Vakarų politikai skelbia padėsiantys Ukrainai visur ir visada, linkiu neprarasti budrumo. Tokiais atvejais praverčia JAV gyvenančio atsargos karininko Gario Tabaxo atsargumas: „kol vakarietiškų ginklų dėka Ukrainos kariškiai nepereis į puolimą, tol nepatikėsiu“. Be to, nepamirškime, jog tiek Amerikoje, tiek Europoje knibždėte knibžta V. Putino prisijaukintų įtakos agentų, kurie, vos tik pasitaiko menkiausia proga, iškart šaukia, esą Maskvos – Kijevo konfliktą būtina likviduoti … taikiomis priemonėmis. Tokius Kremliaus mylėtojus, mėginančius ukrainiečiams įpiršti kapituliantiškas nuotaikas, lengva atpažinti: jie niekad neužsimena, jog konfliktus būtina užbaigti teisingai. Jiems rūpi viskas (taika, civilių gyvybės, nuolaidos Maskvai, V. Putino įvaizdis, naftos ir dujų kainos), išskyrus teisingumą. O juk neramumų laikais pati svarbiausia civilizuotų valstybių pareiga yra konfliktą sureguliuoti teisingai, sąžiningai, padoriai, nes taikiomis derybomis konfliktai dažniausiai tik užšaldomi – iki naujo kraujo praliejimo. Agresorius retai sutinka gera valia atiduoti tai, ką neteisėtai pagriebė.

Aleksejus Arestovičius – Politeka televizijos svečias

Pastarieji keli šimtai metų byloja, jog Rusija – nesikeičia. Ji tiesiog negali nekariauti. Ji nieko kito nemoka – tik grobti, žudyti, skriausti, engti. Sukurti savo žemėse gerbūvio nepajėgi. Savame ir svetimame kieme temoka prišnerkšti, sugriauti, išvartyti. Todėl su pasiutusiu šunimi reikia bendrauti griežtai: jei neleistina jo nušauti, tai privalu jį uždaryti narve.

Ukrainos atveju tai reikštų: ukrainiečiai susigrąžina visas prarastas teritorijas, įskaitant Krymą; Rusijai paskelbiamos trilijoninės baudos, ir kol ji ukrainiečiams nepadengia visų nuostolių, tol Vakarai vieningai jai taiko žiaurias ekonomines sankcijas.

Taip turėtų būti. Bet pasaulis, deja, gyvuoja pagal savus principus. Bijau, jog ir šį sykį atsiras daug Kremliaus advokatų, kurie stengsis perprasti „mįslingą rusų širdį“, žavėsis išskirtine Rusijos kultūra, menu, dar, net nenutilus šūviams, reikalaus iš ukrainiečių atlaidumo, nuolankumo.

Norite, kad pateikčiau pavyzdžių?

Vos tik oficialusis Vilnius subtiliai priminė Maskvai, jog tranzitas į Kaliningradą driekiasi būtent per jos teritoriją, ir Lietuva turinti teisę jį apriboti ar net blokuoti, Europos Komisijoje kilo svarstymų, ar lietuviai nesielgia per daug griežtai ir įžūliai. O juk Lietuvą derėtų ne peikti, bet girti, kad ji nedaro nuolaidų, kad ji vadovaujasi Europos Sąjungos vieningai patvirtintomis taisyklėmis.

Tikiuosi, EK bosai išsipagirios – ims blaiviau žiūrėti į „tranzito klausimą“, o Lietuvos vadovai laikysis itin griežtai. Taip griežtai, kad daugiau niekam iš EK „gudruolių“ nekils mintis mokyti Lietuvos, kaip jai pravartu reguliuoti „žemyninius kelius į Karaliaučių“.

Kaliningrado srities (buvusi Mažoji Lietuva) žemėlapis

Dėl Kaliningrado tranzito galvosūkių šitaip pasakysiu. Ar tiesa, kad po Antrojo pasaulinio karo Vakarai nūnai Kaliningrado sritimi vadinamas teritorijas atidavė Maskvai administruoti laikinai? Mano žiniomis, Maskvai valdyti šias žemes leista 50 metų. Šis laikotarpis seniai ištirpo. Todėl stebiuosi: kodėl nei JAV, nei Europos Sąjunga nė sykio nepaklausė V. Putino, kada jis teiksis pasitraukti iš Prūsija, Mažąja Lietuva buvusių žemių?

Jei Vakarai visuomet elgtųsi principingai, teisingai, šiandien Kaliningrado srityje nerastume nė vieno rusų kareivio, ką jau bekalbėti apie atominį ginklą nešti galinčias raketas. Nekiltų rūpesčių ir dėl sunkiai apginamo Suvalkų koridoriaus.

Nes pats išmintingiausias žingsnis – atimti iš padoriai elgtis nemokančios Rusijos šį anklavą ir priskirti jį Europai.

Štai kuo šiandieniniai EK vadovai turėtų rūpintis.

Draugas.org – JAV lietuvių laikraštis

Tikroji diplomatija – ne visuomet neutralūs, malonybiniai aikčiojimai. Tikroji diplomatija – tai ir pipirais pagardinti priekaištai.

Informacijos šaltinis – JAV leidžiamas lietuvių laikraštis Draugas.org

2022.07.08; 08:00

Istorikas Gintaras Vaičiūnas. Slaptai.lt nuotr.

Gintaro Visocko knyga „Didžioji Karabacho paslaptis” – publicistinio pobūdžio straipsnių rinkinys, papildantis ir tęsiantis autoriaus jau prieš 10 metų pasirinktą temą apie tragišką Karabacho istoriją, prieštaringus Armėnijos ir Azerbaidžano santykius, lietuvių visuomenės laikyseną šių dviejų kaimyninių šalių atžvilgiu.

Deja, iki šiol Lietuvoje vadovaujamasi tik armėniška įvykių versija, todėl žurnalisto G. Visocko tekstai, omenyje turiu „Juodojo sodo bylą”, „Ilga kelionė į Hankendį” bei naująją knygą „Didžioji Karabacho paslaptis”, padeda išsivaduoti iš prigijusių stereotipų, atkreipia dėmesį į aplinkybes ir faktus, kurios nesutampa su mūsų visuomenėje politikų bei visuomenės veikėju pateikiamais vetinimais.  

Knygą „Didžioji Karabacho paslaptis” yra lyg ir ankstesnės autoriaus knygos „Ilga kelionė į Hankendį” tęsinys. Abiejose knygose daug intriguojančių biografinio pobūdžio pasakojimų bei nutikimų iš autoriaus kelionių po Azerbaidžaną. Abi knygas galima vertinti kaip grožinės literatūros kūrinius, nors autorius pirmiausiai save laiko žurnalistu, todėl knygose esama tiriamosios žurnalistikos stiliumi parašytų apsakymų. Įdomūs ir įvairiapusiški pasakojimai nepalieka skaitytojo abejingu, skatina domėtis neiškraipyta Azerbaidžano istorija. Knygoje „Didžioji Karabacho paslaptis” greta pasakojimų apie autoriaus keliones po Azerbaidžaną pateikiama daug istorinių faktų apie žiaurias kovas dėl Karabacho, Armėnijos teroristinių organizacijų susikūrimą ir veiklą, nutylėtus istorikų komentarus dėl 1915 m. tragedijos Turkijoje, klastingus armėnų teroristų išpuolius prieš turkų diplomatus Europoje, armėniškas istorijos falsifikacijas.  

Knyga skirstoma į keletą didesnių temų: klausimai dėl 1915 m. įvykių Turkijoje ir vadinamojo armėnų genocido; armėniškojo terorizmo atsiradimas ir jo veiklos istorija, slaptųjų tarnybų veikla ir provokacijos, armėnų ir azerbaidžaniečių tautų santykiai, Lietuvos politinio ir visuomenės elito laikysena Armėnijos ir Azerbaidžano atžvilgiu.

Didžioji Karabacho paslaptis. Slaptai.lt fotografija

Mane kaip istoriką šioje knygoje labiausiai sudomino autoriaus pateiktas faktas, kad Armėnija į savo archyvus neįleidžia kitų šalių piliečių, nors Azerbaidžano ir Turkijos archyvuose užsieniečiams susipažinti su archyviniais dokumentais galima. Daugelis mūsų tautiečių iš žiniasklaidos ir politikų yra girdėję, kad 1915 m. Turkijoje vyko armėnų tautos genocidas, ne vienos šalies, tarp jų – ir Lietuvos parlamentas, yra pripažinęs šį faktą. G. Visockas knygoje pateikia žymių istorikų armėno Filipo Ekozjanco, austro Ericho Faiglo, olando Jano Boekestižno, brito Gvino Daierio, prancūzo Fernano Brodelio bei kitų Vakarų šalių istorikų, kurie yra tyrinėjo 1915 m. įvykius Turkijoje ir kurie mano, kad tuo metu šioje šalyje vyko pilietinis karas ir mažiau ar daugiau nukentėjo visos tautos, o genocido nebuvo. Deja, šie faktai Lietuvos skaitytojui nėra žinomi, G. Visockas pasidomėjo, ar lietuviškų knygynų lentynose yra istorikų, kurie pateikia alternatyvią nuomonę dėl 1915 m. įvykių Turkijoje veikalų. Ne, nėra. Užtat esama rašytojo Franco Verfelio į lietuvių kalbą išleistas romanas „Keturiasdešimt Musa Dagos dienų”, kuriame išdėstyta armėniška šių įvykių versija.

G. Visockas savo knygoje pateikia faktus apie Lietuvoje beveik nežinomą armėniškąjį terorizmą ir jo veiklos istoriją nuo 1885 iki 1988 metų, Turkijos ambasadų sprogdinimus ir šios šalies diplomatų žudymus. Knygos „Didžioji Karabacho paslaptis” skyriuje, pavadintame „Šiurpi Turkijos diplomatų medžioklė”, aprašytos 29 armėnų teroristinių organizacijų atakos prieš turkų diplomatus įvairiose pasaulio šalyse nuo Australijos iki Kanados, nuo Portugalijos iki Serbijos. Šių kruvinų atakų metu, vykusių beveik kasmet nuo 1973 iki 1987 metų, žuvo 15 turkų diplomatų ir 4 buvo sunkiai sužeisti, sprogimų metų žuvo nemažas būrys ir kitų šalių, kuriose buvo puolamos Turkijos diplomatinės atstovybės, piliečių. Daugeliu atveju šių kraštutinių priemonių buvo imamasi dėl keršto arba reikalaujant įvairių politinių nuolaidų. Po 1983 m. birželio 27 d. incindento Lisabonoje, kai armėnai teroristai pabandė šturmuoti Turkijos ambasadą, įkaitais pagrobė diplomatinės misijos pavaduotojo žmonaą, du vaikus ir nužūdė ambasadą saugojusį policininką, JAV prezidentas Ronaldas Reiganas pareiškė, kad armėnų teroristų išpuoliai prieš turkų diplomatus – žiaurūs, nepamatuoti bei niekaip nepateisinami, ir nurodė šalies specialiosioms tarnyboms imtis visų įmanomų priemonių prieš teroristus.

Ilga kelionė į Hankendį. Slaptai.lt nuotraukoje: knygos viršelis

Armėniškasis terorizmas, viena iš kertinių G. Visocko knygos temų, plėtojama ne viename pasakojime. Pradedant bandymu nužudyti žurnaliste Tatjaną Čeladzę Rygoje 1988 m., baigiant kruvinomis skerdynėmis Armėnijos parlamente 1999 m., kai buvo iššaudyti beveik visi Armėnijos vyriausybės nariai. Gaila, kad autorius neparyškino azerbaidžaniečių požiūrio į terorą, įdomu, ar autoriaus išgirta tauta nesiėmė teroro veiksmų prieš armėnus, kai jie Rusijos kariškių remiami nuo Azerbaidžano atplėšė Karabachą ir dar 6 pasienio rajonus bei išvarė iš namų ten nuo seniausių laikų gyvenusius azerbaidžaniečius. 

Kita autoriui bene aktualiausia tema – slaptųjų tarnybų veikla. G. Visocko knygoje ji atspindima rašant apie pagrindinio knygo herojaus žurnalisto Mikio (G. Visocko) nutikimus ir mintys pakliuvus į įvairias netikėtas situacijas. Skrendant į Baku dėl audros lėktuvui pakeitus kursą ir nusileidus Teherane knygos herojus Mikis nuogastauja, kad bus ap[klausiamas Irano slaptųjų tarnybų, o ši šalis Azerbaidžane garsėja tuo, kad masiškai verbuoja slaptaisiais agentais vietinius azerbaidžaniečius ir užsieniečius, kurie vyksta iš Irano pasisvečiuoti į Azerbaidžaną. Mikis bijo, kad netikėtas nusileidimas Irane sugriaus sunkiai pelnytą azerbaidžaniečių pasitikėjimą žurnalistu iš Lietuvos, jis neteks galimybės pakeliauti po šalį ir aplankyti atokius pasienio rajonus, kur dar neseniai vyko kariniai veiksmai.  

Kitas įtemptas nuotykis Mikiui nutinka Baku oro uoste, kai jis ruošiasi skristi į namus, bet patikros poste yra sustabdomas muitininkų įtariant Mikį vežant neleistinus daiktus. Pirma, dėl šio atsitikimo kylusi mintis Mikiui – armėnų slaptosios tarnybos jam nežinant į jo bagažą įkišo narkotikų ir juos aptikus Mikio reputacija ir pasitikėjimas juo azerbaidžaniečių akyse bus sugriauti. Bet, pasirodo, kad tai buvo tik dovana – Kaspijos eršketo ikrų dvi dėžutės, o galima vežtis buvo tik vieną. Šios knygos herojaus mintys daug ką pasako ir apie patį autorių, kuriam pasitikėjimas yra svarbiausia, bet lengvai prarandama tarpusavio santykių vertybė. Kodėl knygos herojus, patekęs į netikėtas situacijas, pirmiausiai įžvelgia slaptųjų tarnybų pėdsaką, nėra tik fantazijos dalykai. Knygos apsakymuose, pavadintuose „akistata su FSB karininku” ir  „zagonščikas”  Mikis tiesiogiai susidūria su slaptųjų Rusijos bei Armėnijos tarnybų atstovais ir provokacijomis. Apsakymuose išsamiai aprašoma, kaip Mikį buvo bandoma užverbuoti ir sukompromituoti

Dar viena aktuali knygos „Didžioji Karabacho paslaptis ” tema – armėnų ir azerbaidžaniečių tautų charakterio bruožų palyginimas. G. Visockas savo knygoje armėnus vaizduoja juodomis o azerbaidžaniečius – šviesiomis spalvomis. Tai išryškinama rašant apie armėniškąjį terorizmą, grobikišką karą prieš Azerbaidžaną ir nacionalinį azerbaidžaniečių kultūrinį paveldą: Karabacho kilimą, muzikines azerbaidžaniečių operetes ir Karabacho veislės žirgus. Pasirodo, visas šias vertybes armėnai plačiai reklamavo kaip savo tautos paveldą. G. Visockas trijuose šios knygos pasakojimuose parodo, kad tikrieji šių vertybių kūrėjai ir saugotojai yra iš Karabacho kilę azerbaidžaniečiai.

G. Visockas bene vienintelis iš žinomų Lietuvos žurnalistų ir publicistų palaiko Azerbaidžano poziciją dėl Karabacho, bet daugelis pamiršta, kad ši pozicija teisinga ir tarptautinės teisės požiūriu, pripažįstant šį kraštą Azerbaidžanui, nors daug šalių, taip pat ir Lietuva, neoficialiai yra armėnų pusėje. Bet autoriui vertėtų ir armėnų tautoje paieškoti daugiau teigiamų savybių ir asmenybių, ne tik istoriko Filipo Ekozjanco, nes būtų įtikinamiau autoriui siekiant pagrindinio tikslo papasakoti neiškraipytą Azerbaidžano istoriją.

Juodojo Sodo byla. Knygos viršelis. Slaptai.lt foto

Knygoje yra pateikiama nemažai faktų, kai mūsų šalies politikai, žinomi visuomenės veikėjai atvirai proteguoja Armėniją ir vengia pasisakyti Azerbaidžano naudai. Daugelis nebando gilintis į šių kaimyninių šalių  santykių istoriją, bet masto labai stereotipiškai; armėnai krikščionys ir jie yra nukentėję nuo musulmonų. Bet armėnai, o ne azerbaidžaniečiai buvo užgrobę svetimas žemes ir 30 metų jų negrąžino, kol sustiprėjęs Azerbaidžanas susigrąžino savo žemes tik karo veiksmų dėka. Iki šiol Armėnija yra ne Vakarų šalių, bet Rusijos sąjungininkė. Toks armėnų apsisprendimas kyla iš istorinės praeities ir šios tautos prigimties, to pačio kaip rusų pravoslavų tikėjimo.  

Galima būtų suabejoti autoriaus objektyvumu, nes G. Visockas visada palaiko tik Azerbaidžaną, tuo tarpu armėnai šioje knygoje vaizduojami kaip blogiečiai. Tai manes iki galo neįtikina, be to, darant tokia išvadą reikia gerai žinoti šia temą, turėti daug kompetencijos ir sąžiningumo.

Visa tai autorius turi, bet į Azerbaidžaną jis žiūri per daug susižavėjusio šia šalimi žmogaus akimis, o tai gali trukdyti siekiant tiesos ir teisingo padėties nušvietimo. Bet knyga „Didžioji Karabacho paslaptis” – pirmiausiai grožinės literatūros kūrinys, todėl kai kurie netikslumai šio žanro knygoms yra leistini, svarbiausia, kad knyga yra parašyta įdomiai su daug intriguojančių pasakojimų ir daugeliui nežinomų faktų, todėl traukia skaitytoją, tą tvirtinu iš savo asmeninės patirties. Tad, mielas Lietuvos skaitytojau, nepagailėk vieno savo vakaro šiai įdomiai knygai, tikrai nesigailėsi ją perskaitęs.

2022.07.05; 07:34

Gintaras Visockas. Slaptai.lt foto

Istorija kartojasi. Prisiminkime: kai 1990-aisiais Lietuva paskelbė nepriklausomybę, kategoriškai atsiribodama nuo Sovietų imperijos, Berlyne, Paryžiuje ir Romoje kilo didelis sąmyšis. Prancūzijos, Vokietijos, Italijos lyderiai baiminosi, jog „karštakošiai lietuviai” neapgalvotais žingsniais pakenks „Gorbio perestroikai”. Vakarai tuomet balsiai reikalavo, kad vardan pasaulio ramybės lietuviai atsisakytų laisvės, bent jau palūkėtų – paklustų Michailo Gorbačiovo reikalavimams atšaukti Kovo 11-osios Aktą.

Net mano mylimos JAV neskubėjo pripažinti mūsų nepriklausomybės, nors iki tol Washingtonas visur ir visada tvirtino smerkiantis Baltijos šalių inkorporavimą į Sovietų Sąjungą. Jei žvelgsime priekabiai, Amerika palaimino Lietuvą esant nepriklausoma valstybe viena iš paskutiniųjų: gerokai po tragiškų Sausio įvykių ir jau po žlugusio pučo Maskvoje. Tai, žinoma, ne bailumas, būtent Amerika savo principinga politika išardė SSRS, ir vis tik formaliai Ameriką galima kaltinti bailumu.

Laimė, 1990–1991 metais prof. Vytautas Landsbergis nepakluso Vakarų spaudimui atsižvelgti į tuometinės Maskvos reikalavimus.

Panaši padėtis dabar klostosi dėl Ukrainos. Vardan Vakarų ramybės esą Kijivas privalo nusileisti Kremliaus ultimatumams – sudėti ginklus paaukodamas savų teritorijų. Būtent šitaip vertinu Vokietijos kanclerio, Prancūzijos prezidento ir Italijos premjero vizitą į Kijivą. Kokie tikrieji buvo šios trijulės planai Ukrainos sostinėje, netiesiogiai išduoda Kremliaus atstovo spaudai Dmitrijaus Peskovo pareiškimai, jog Europos bosai privalo įtikinti Volodymyrą Zelenskį kapituliuoti.

Italijos, Prancūzijos ir Vokietijos lyderiai

Sakote, jog meluoju, nes svečiuosna į Kijivą atskubėjusi trijulė nepuolė V. Zelenskiui piršti kapituliantiškų nuotaikų? Taip, akivaizdžiai neprievartavo pasiduoti V. Putinui. Bet moralė, padorumas ir sąžiningumas čia – niekuo dėti. Trijulė pamatė, koks tikrasis ukrainiečių nusiteikimas, ryžtas, drąsa. Todėl ir atsitraukė. Bet atsisakė savų planų juk ne dėl to, kad juos būtų ėmusi graužti sąžinė.

Taigi būkime budrūs. Jei Vokietija dislokuoja Lietuvoje savų kariškių, jei į Vilnių vokiečių kariškių aplankyti atskrenda pats Vokietijos kancleris, tvirtinantis, esą Rusijos agresijos atveju vokiečių kariškiai tikrai gins Lietuvą tarsi savo tėvynę, – tai kol kas tik gražūs žodžiai. Nes atėjęs į valdžią Olaf Scholz kalbėdamas iš svarbių tribūnų jau keletą sykių niekingai susipaniojo: girdi, vokiški ginklai keliauja į Ukainą, o iš tiesų ginklai tuo metu net nemanė keliauti.

Beje, O. Scholz gudravo net ir Vilniuje, kartu su Lietuvos prezidentu Gitanu Nausėda aiškindamas savo požiūrį bendroje spaudos konferencijoje. Klausydamasis jo pareiškimų susidariau nuomonę, jog Ukraina tiesiog užversta moderniais, galingais vokiškais ginklais. O juk tai – netiesa.

Todėl lietuviai turi teisę svarstyti, ko verti vokiški patikinimai dėl NATO įsipareigojimų nepalaužiamumo.

Žinoma, visur reikalingas saiko jausmas. Net ir kritikuojant kai kada būtina prikąsti liežuvį. Vien bardami potencialius draugus ir bičiulius už neryžtingumą pergalių nešvęsime. Už gerą darbą, tegul ir menkutį, privalu padėkoti. Kitaip tapsime panašūs į „nedėkingus prašytojus”. Tačiau kur toji riba, kuomet privalu sakyti tik tiesą, o kur galbūt derėtų net nusižeminti, prašant amerikietiškų, vokiškų, prancūziškų ar itališkų ginklų?

Senokai stebiu JAV gyvenančio buvusio KGB karininko Jurijaus Šveco videokomentarus. Jis – iš tų, kurie tvirtina, jog Amerika elgiasi teisingai, nedaro jokių klaidų ir padeda Ukrainai net daugiau, nei galima norėti. Viename iš paskutiniųjų interviu jis polemizuoja su klausytoju, vardinančiu, kaip mažai Amerika padeda Ukrainai. J. Švecas pažėrė rimtų argumentų, kodėl jis nekritikuoja nei Washingtono, nei
Joe Biden. J. Švecas baiminasi, jog Amerika galinti įsižeisti, ir tuomet pagalba Ukrainai dar sumažės. O be Vakarų ginklų Ukraina tikrai nelaimės dvikovos su Rusija. Būtent jis pavartojo sąvoką „nedėkingi prašytojai”. Jis nenorėtų, kad Ukrainai priliptų ši etiketė.

Jurijus Švecas. Oficialus internetinis kanalas

J. Švecas – teisus. Jei perlenksime lazdą, JAV gali įsižeisti. Beje, taip manančiųjų – daug. Ypač – Lietuvoje. Nepiktinkime, neerzinkime amerikiečių, nes bus dar blogiau.

Tokios abejonės, tokie svarstymai – svarbūs, vertingi. Tačiau nepersistenkime tiek kritikuodami, tiek dėkodami. Man regis, J. Švecas, pažerdamas rimtų kontrargumentų, persistengia būtent dėkodamas ir pataikaudamas. Ypač akis bado J. Šveco ironiškas klausimas, o kodėl JAV turėtų padėti Ukrainai.

Šių eilučių autoriui šis nusistebėjimas visiškai nepriimtinas. Šį J. Šveco retorinį gūžtelėjimą pečiais suprasčiau, jei JAV nebūtų padėjusios Vietnamui, Kuveitui, Kosovo albanams, nebūtų įsivėlusi į karus dėl Afganistano, Irako, nereikštų susirūpinimo Taivano ateitimi. Tuomet klausimas dėl pagalbos Ukrainaitikrai būtų kvailas. Amerika niekam nepadeda, Amerika niekur nesikiša. Bet Amerika tarptautinėje arenoje – labai aktyvi iki šiol. Bent kol kas Baltieji rūmai nepareiškė, esą nuo šiol jai nerūpi nei demokratijos, nei laisvės. Pasiuskite: Amerika užsidaro savyje. Taip J. Biden niekad niekur netvirtino.

Antra, Budapešto memorandumą pasirašydamas JAV prezidentas įsipareigojo saugoti Ukrainos teritorinį vientisumą, bet vėlesni JAV prezidentai nesugebėjo apsaugoti amerikietišku pažadu patikėjusio Kijivo. Trečia, visiems senų seniausiai aišku, kad jei V. Putinui pavyks ant kelių parklupdyti Ukrainą, Kremlius nesustos mėgindamas „atkurti SSRS”; tai reiškia, kad Washingtonas, per menkai padėdamas Ukrainai, silpnina savo rytinių sąjungininkių NATO aljanse padėtį.

Ketvirta, Ukraina ne sykį viešai prašė, kad ją priimtų į NATO ir Europos Sąjungą, skirtingai nei Kuveitas ar Vietnamas; todėl ukrainiečius reikėtų traktuoti kaip ypač artimus draugus…

Ypač keisti J. Šveco pamokymai, esą Ukraina pati labiau turėjo stengtis naikindama šalyje korupciją bei stiprindama savąją kariuomenę. Šie demagogiški virkavimai tarsi byloja, jog Amerika – ideali valstybė, o Ukraina – iki ausų korumpuota egoistė, panorusi laimėti svetimomis rankomis. Nejaugi buvusiam KGB darbuotojui nėra aišku, kaip pastaraisiais dešimtmečiais V. Putinas atkakliai mezgė Ukrainoje savų įtakos agentų tinklą? Vargu ar buvo galima labiau priešintis Kremliaus brukamiems šnipams nei tai pastaraisiais metais darė ukrainiečiai.

Aleksejus Arestovičius. Markas Feiginas. Videointerviu

Dažnokai lyginu pono J. Šveco komentarus su Ukrainos prezidento administracijos patarėjo kariniams reikalams Aleksejaus Arestovičiaus interviu, kuriuose jis tvirtina, jog už gerus darbus – dėkokime, o už tai, kad ginklų duodate du – tris sykius mažiau nei mums reikia, – piktinamės. Nes kiekviena uždelsta diena – tai šimtai žuvusių ukrainiečių karių ir civilių bei nuo žemės paviršiaus nušluoti ukrainietiškų miestų kvartalai.

Karinės žvalgybos ekspertas A. Arestovičius – teisus. Bepigu mums iš prašmatnių ofisų mokyti ukrainiečius gyvenimiškų tiesų. Iš požeminių bunkerių, apkasų, kurie nuolat apšaudomi, pasaulis atrodo visai kitaip nei pro Baltųjų rūmų langus. Ukraina turi moralinę teisę piktintis, kuomet Vakarai neskuba siųsti ginklų ar perša kapituliantiškus „taikos planus”. Beveik ketveri karo mėnesiai įrodė, jog ukrainiečiai brangina laisvę, garbę, o tai reiškia, kad jie myli ir demokratiją, padorumą, sąžiningumą. Galbūt netlabiau nei išlepinti, išpaikinti, ištižę Paryžiaus, Berlyno ir Romos ponai.

O štai Vakarams piktintis dėl ukrainietiškų priekaištų – nedera. Vakarams labiau tiktų analizuoti savas klaidas. Tų klaidų – labai daug ir jos labai bjaurios. NATO ir Europos Sąjunga neatliko svarbiausio savo darbo – nepažabojo kaimynines šalis skriaudžiančio V. Putino. Nors V. Putino tramdymui turėjo užtektinai ir laiko, ir jėgų.

Draugas.org – JAV lietuvių laikraštis

Informacijos šaltinis – JAV leidžiamas lietuvių laikraštis Draugas.org (2022.06.23)

2022.06.24; 08:00

Gintaras Visockas. Slaptai.lt foto

Duomėdamasis Azerbaidžano – Armėnijos konfliktu dėl Karabacho sulaukdavau labai daug kvailų, primityvių priekaištų, kaltinimų. Per pastaruosius dešimt metų nutiko įvairiausių kuriozų. Ypač jų pabirdavo kaip iš rėčio, kai iš spaustuvės parsivežiau „Juodojo Sodo bylą“, o po kelerių metų – „Ilgą kelionę į Hankendį“. Jei visus šmeižtus sudėčiau į krūvą, o jei dar konkrečiai įvardinčiau, kas juos, kaip ir kodėl platina, – galėčiau parašyti išsamią prisiminimų knygą. Gal kada nors taip ir pasielgsiu. Intrigų ir gandų platinimas – labai įdomi tema.

Šiandien tenoriu papasakoti apie paskutinįjį nustebinusį nutikimą. Į Vilnių iš Estijos sugrįžo vienas pažįstamas žurnalistas. Nei draugas, nei bičiulis. Bet kai pakvietė pasišnekučiuoti sostinės centre, sutikau. Buvo smalsu, kuo užsiima, kuo domisi.

Tik nuoširdaus pokalbio neturėjome. Vos tik padovanojau „Ilgą kelionę į Hankendį“ bei „Didžiąją Karabacho paslaptį“, – čia pat susiraukė. Puolė akis draskyti – kaip aš drįstu palaikyti azerbaidžaniečius? Man beliko gūžtelėti pečiais. Karabachas – tai Azerbaidžano žemė. Tokia oficiali Vakarų, įmant ir Lietuvą, pozicija. Jei esame sąžiningi lietuviai, privalome atmesti visas religines, istorines, kultūrines simpatijas ir antipatijas. Ieškokime tikrųjų tiesų. Tai, kad šiandien Armėnijoje – itin sudėtinga padėtis, nes ten tarpusavyje pjaunasi dvi kardinaliai priešingos jėgos, viena linkusi Azerbaidžanui grąžinti prieš kelis dešimtmečius užgrobtas žemes, kita – dantimis ir nagais tam prieštaraujanti, – Azerbaidžanas niekuo dėtas. Patys neteisėtai, naudodami karines priemones ir klastojimus, užgrobė apie 20 proc. Azerbaidžano žemių ir, norom – nenorom, įsivėlė rimtą konfliktą. Naiviai manė, jog Azerbaidžanas susitaikys su šiomis netektimis. Naiviai tikėjo, jog atpildo nesulauks. Dabar, kai Baku beveik visą Karabachą sėkmingai susigrąžina, Armėnijoje kilęs sąmyšis. Oficialusis Jerevanas iš paskutiniųjų stengiasi išlaikyti savo rankose bent trupinius. Bet jam, regis, nesiseka. Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas laviruoja. Dar nežinia, kuri armėnų grupuotė laimės.

Žurnalo „Karabachas“ viršeliai

Mano supratimu, Lietuva privalo džiaugtis Azerbaidžano pergalėmis, nes tai bus dar vienas tarptautinis pavyzdys, bylojantis, kad okupantai, įsiveržę į svetimas žemes, ilgainiui atsiduria ties suskilusia gelda. Armėnija – tarsi mažoji šiandieninės Rusijos kopija.

Bet mano pašnekovas buvo kategoriškas. mane kaltino neišmanymu. Kokie jo argumentai? Kai jis kadaise tarnavo viename iš sovietinės armijos dalinių, dislokuotų Azerbaidžane, jį buvo sumušę azerbaidžaniečiai. Supratau, kad gavo lupt nuo azerbaidžaniečių net ne vieną sykį.

Štai pagrindinis ir vienintelis iš Estijos atvykusio žurnalisto argumentas: mes privalome palaikyti Armėniją, nes jį apie 1985-uosius kariuomenėje apstumdė jaunuoliai iš Azerbaidžano.

Mano argumento būta kitokio: o jei tave būtų sumušę estai, tu ir Estijos nekęstum, džiaugtumeisi, jei ją užpultų, sakykim, Rusija?

Žodžiu, pokalbis neužsimezgė. Atvirai kalbant, dar tokio idiotiško argumento, kodėl Lietuva turėtų remti Armėnijos pastangas išlaikyti savo rankose Karabachą, nesu girdėjęs. O juk mano pažįstamas nėra kvailas. Ir aukštuosius mokslus krimto, ir daug rimtų knygų perskaitė. Ir vis tiek asmenines nuoskaudas laiko svarbiausiu argumentu narpliojant tarptautinius reikalus. Pavojingi tokie išminčiai… 

Naudodamasis proga šiandien skelbiu nedidelę ištrauką iš neseniai dienos šviesą išvydusios knygos „Didžioji Karabacho paslaptis“. Ten aprašomas panašus nutikimas.

XXX

Gintaras Visockas

„Zagonščikas“ – nebūtinai KGB agentas

Jau kitą rytą, deramai neatsigavęs po kelionės įtampų, Mikis sėdėjo namuose prie rašomojo stalo ir bandė visa tai, ką sužinojo Azerbaidžane, paversti įdomiais, patraukliais straipsniais. Židinyje linksmai traškėjo pliauskos, ant stalo kampe garavo puodelis su kava. Mikis dirbo. Kasdien rytais – po šešetą ar net aštuonetą valandų barškino kompiuterio klavišais. Po pietų pertraukos peržiūrėdavo, ką prirašęs. Ir taip beveik mėnesį. Jokių pramogų, pasilinksminimų. Kol nebrūkštelės paskutinio sakinio, tol, nusprendė, niekur nevaikščios. Neblaškys minčių. Gyvens tarsi asketas.

Didžioji Karabacho paslaptis. Slaptai.lt fotografija

O Mikio priešai, patyrę, jog vaikinas grįžo iš beveik dvi savaites trukusios kelionės, ir, analizuojant pranešimus azerbaidžanietiškoje spaudoje, toji kelionė buvo sėkminga, net perbalo iš pykčio. Nepaklusnusis blondinas, nepanorėjęs perbėgti pas armėnus, vis dar neišvoliotas purve. Šūkaliojimai, esą žurnalistas tapo Azerbaidžano draugu susigundęs azerbaidžanietišku konjaku, atrodytų neįtikinamai, primityviai. Taip prikibti galima prie bet ko.

Beje, šie priekaištai kenktų lietuviams, kurie išsijuosę gina Lenkijos, Izraelio, Armėnijos, Gruzijos, Baltarusijos interesus, domisi, pavyzdžiui, Indija ar Brazilija. Jei anie nuoširdžiai, be užkulisinių interesų, viešojoje erdvėje pasakoja lenkiškas, žydiškas, armėniškas, gruziniškas, baltarusiškas, indiškas istorijas, kodėl negalima tvirtinti, jog ir Mikis pasirinko azerbaidžanietiškąją temą natūraliai? Giedriui Drukteiniui leidžiama išleisti knygą „Izraelis, žydų valstybė“, Rimvydui Valatkai – „Jogailos akmenį“, Virginijui Savukynui – autorinėse televizijos laidose ieškoti lenkiškų, žydiškų argumentų, kuriais neva perspjaunami lietuviškieji argumentai, o štai Mikio susidomėjimas Azerbaidžanu – įtartinas? Žvelgiant atidžiau – jokio įtartinumo. Vaikinas turi nenuginčijamą alibi – tai 1994-ųjų kelionė į Grozną pas čečėnus. Po pusmečio, 1995-aisiais, parsiradęs iš Šiaurės Kaukazo vaikinas lietuviškiems leidiniams pateikė ilgoką „Čečėnijos dienoraštį“ apie šaunius Džocharo Dudajevo čečėnus. Dabar atėjo metas atidžiau pasižvalgyti po Pietų Kaukazą. Akivaizdu, jog Mikis nuoseklus.

Vis tik intrigantai aptiko silpnąją Mikio pusę. Jie iššniukštinėjo, kuo vaikinas užsiėmė 1984–1986 metais, kai tarnavo viename iš Maskvos karinėje apygardoje dislokuotų statybos pulkų. Taip, Mikis beveik iškart buvo įdarbintas pas vieną majorą raštininku. Kiek vėliau – raštininku pas darbų vykdytoją statybose. Tarnybos nepavadinsi labai sunkia. Plytų netampė, griovių nerausė (sunkiau tebuvo sugrįžus vakarais į dalinį ir savaitgaliais, kai neveždavo į darbus; tuomet kuopos vadas Diadko atsigriebdavo prigalvojęs įvairiausių nesąmonių – žygių, treniruočių, krosų).

Žvelgiant priekabiai – įtartina. Prisiminkime: į lietuvius anuomet žiūrėta nepatikliai – vakariečiai, tik ir laukiantys, kada pasitaikys proga sprukti iš Sovietų Sąjungos. Tačiau analizuojant objektyviai, šauktiniai iš Baltijos šalių garsėjo kaip darbštūs, pareigingi, sąžiningi vaikinai. Jei draugiškai paprašysi, atliks kokybiškai ir nė minutės nepavėluos.

Tačiau priešai išsiaiškino, kad, be vadinamųjų „pisoriaus“ užduočių, Mikiui atiteko dar vienos svarbios pareigos. Drauge su kitais kareiviais iš trečiosios kuopos išsiųstas lenkti nugarą į milžinišką slaptą mokslinį institutą beveik pačiame Maskvos centre Mikis stebėtinai greit, vos po kelių savaičių, ten tapo dar ir „zagonščiku“.

Net neaišku, kaip tiksliai į lietuvių kalbą išverčiamas žodis „zagonščik“. Tiesiog kiauras paras lindėdamas ankštoje darbų vykdytojo būdelėje prie telefono Mikis karts nuo karto sulaukdavo skambučių iš instituto teritoriją saugojusių KGB karininkų. Civilių švarkus dėvintys, pistoletais ginkluoti KGB karininkai pranešdavo, prie kurių vartų Mikiui būtina atlėkti – vakarinių, rytinių ar pietinių. Instituto teritorija – milžiniška. Sparčiu žingsniu Mikis tik po pusvalandžio pasiekdavo atokiausius vartus. Atėjęs į sargybinio postą pasirašydavo specialiame žurnale, jog savo žinion perima į teritoriją įvažiuojantį sunkvežimį su plytomis, vamzdžiais ar skiediniu. Tada įsitaisydavo greta vairuotojo. Mikio pareiga – prižiūrėti, jog šoferis nieko nefotografuotų, nieko nefilmuotų. Pagal instrukciją Mikis privalėjo vairuotoją sekti net tuomet, jei šis užsimanydavo į tualetą.

Ilga kelionė į Hankendį. Slaptai.lt nuotraukoje: knygos viršelis

Sunkvežimį iškrovus, Mikis palydėdavo vairuotoją atgal prie vartų, pro kuriuos įvažiuota. Sunkvežimiui išvingiavus iš teritorijos, žurnale suraitydavo parašą, jog incidentų neužfiksuota. Suprask, šoferis elgėsi taip, kaip jam liepta: neišlipo iš automobilio kabinos, nesišnekėjo su kareiviais, nesidomėjo, ką veikia žmonės baltais chalatais jau įrengtuose 12–14 aukštų korpusuose.

Tokių reisų per dieną pasitaikydavo keliolika. Mikis vos spėdavo lakstyti nuo vienų vartų ligi kitų. Bet kareiviui – tai prestižinis užsiėmimas. Svajonė. Mikio nedraugai, suuodę apie „zagonščiko“ pareigas, puolė šią žinią platinti visoje Lietuvoje. Esą tokias pareigas KGB skirdavo tik labai patikimam, patikrintam kareiviui.

Ir vis tik, kodėl instituto vadovybės akys pakrypo Mikio pusėn? Intrigantai nutylėjo, jog vaikinas, be sąžiningumo, dar turėjo aukštąjį išsilavinimą. Būtent dėl šios priežasties jį pasirinko. Jaunuolis lengvai nurungė armėnų tautybės kareivį, taip pat pretendavusį tapti „zagonščiku“. Darbų vykdytojui labiau patiko aukštąjį išsilavinimą turintis atviras, nuoširdus „pribaltas“, nei itin suktas, slidus, tinginiauti mėgstantis Ara iš aukštosios mokyklos Jerevane. Tas Ara visur gudraudavo, visur ieškojo naudos. Darbų vykdytojui tai nepatiko. Štai tokia buitinė paslaptis.

Dabar belieka paklausti, kodėl Jerevane gyvenantis Ara paskambino į Vilnių? Armėnas, su kuriuo Mikiui teko tarnauti toje pačioje kuopoje ir pusantrų metų beveik kasdien važinėti į kompleksą „Iks“, jį atpažino iš publikacijų, pasirodžiusių rusų kalba azerbaidžanietiškuose leidiniuose. Arai, žinoma, nepatiko proazerbaidžanietiška Mikio laikysena. O gal užantyje laikė pyktį, jog Mikiui, o ne jam kadaise atiteko prestižinės „zagonščiko“ pareigos. Todėl pasiteiravo Vilniuje gyvenančių tautiečių, gal galėtų kuo pagelbėti. Taip Vilnius sužinojo apie prestižinę „zagonščiko“ tarnybą. Ara atsiuntė net specialų laišką armėnų ir rusų kalbomis. Vilniuje tekstas buvo išverstas į lietuvių kalbą. O vienas ypač bjaurus Mikio nedraugas, eidamas, sakykim, į Lietuvos užsienio reikalų ministeriją, Seimo Užsienio reikalų komitetą ar Prezidentūrą, su savimi visuomet pasiimdavo ir lietuviškai išguldytą Aros pasakojimą apie neva Maskvoje dar sovietinių saugumiečių užverbuotą blondiną. Jei tik pasitaikydavo proga, tą laišką intrigantas visuomet kyšteldavo Mikio knyga „Juodojo Sodo tragedija“ susidomėjusiam parlamentarui ar diplomatui – tegul susipažįsta ir su liudininko Aros įtarimais.

Bet Mikio galva tuo metu plyšo visai nuo kitų rūpesčių. Priešiškais šmeižtais jis neturėjo kada domėtis. Negi užčiaups jiems burnas? Tegul loja. Protingi atsirinks, o patikliems, naiviems – aiškink neaiškinęs, vis tiek nesupras. Svarbiausia kuo greičiau, kuo tiksliau, kuo įdomiau surašyti azerbaidžanietiškas istorijas. Vaikinas dirbo pasiraitojęs rankoves: kas dvi–tris paras dienos šviesą išvysdavo nauja publikacija.

Kai jau buvo paskelbta dešimtoji, Mikis netikėtai sulaukė žinios, jog vėl yra kviečiamas į Azerbaidžaną. Kaip visuomet: 2–3 dienas truks oficialioji konferencija, o po jos Mikis turi teisę pasirikti specialiąją kelionę į bet kurį Azerbaidžano regioną, kur tik panorės.

Karabachas – tai Azerbaidžano žemė. Slaptai.lt fotografija

Mikis iškart sutiko. Tik kokį regioną pasirinkti? Jis labiausiai norėjo keliauti į Karabachą – pamatyti garsiąją Šušą, kultūrinę Azerbaidžano sostinę, bei pasisvečiuoti Hankendyje, oficialiojoje Karabacho sostinėje. Tačiau 2017 metais Karabache dar šeimininkavo okupacinės Armėnijos pajėgos. Į Karabachą patekti proazerbaidžanietiškai nusiteikusiems žurnalistams buvo neįmanoma.

Mikis vylėsi, jog laisvą Karabachą anksčiau ar vėliau pamatys. Juk tiesa – ryžtingai nusiteikusių azerbaidžaniečių pusėje. Kad ir kaip būtų sunku, jie būtinai susigrąžins prieš kelis dešimtmečius prarastas žemes.

Azerbaidžaniečiai negali gyventi be Karabacho. Tai – gyvybės ar mirties klausimas. Kaip kadaise lietuviai dainavo „mes be Vilniaus nenurimsime“, taip ir azerbaidžaniečiai turi savo posakių apie Karabachą. Tiesiog reikia truputį luktelėti. Tuomet jį būtinai pakvies pasisvečiuoti…

Ištrauka iš knygos „Didžioji Karabacho paslaptis“

2022.06.23; 07:25

Gintaras Visockas. Slaptai.lt foto

Gintaras Visockas

Slaptai.lt skaitytojai prisimena – į Ameriką pasprukusio KGB darbuotojo Jurijaus Šveco spaudoje skelbiamus komentarus stebiu nuo 2015-ųjų. Iki 2022-ųjų pradžios paskelbiau per trisdešimt savų pastabų apie J. Šveco įžvalgas. Negaliu sakyti, jog šio JAV įsikūrusio buvusio KGB agento pastebėjimai visuomet patikdavo, su visomis jo versijomis sutikdavau. Bet ten rasdavau vertingų palyginimų, sugretinimų, duomenų.

Tačiau kuo toliau, tuo labiau kildavo įtarimų, kodėl J. Švecas taip nepagarbiai, taip paniekinančiai atsiliepia apie Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną. Neva V. Putino jau gerokai anksčiau niekas negerbė, nelaikė rimtu saugumiečiu, rimtu politiku. Traktavo jį esant nevykėliu, vidutinybe. Pusiau atvirai, pusiau slapta V. Putiną net pakrikštijo paniekinančia „nuorūkos“ pravarde. Taip, V. Putinas – niekšas, menkysta, karo nusikaltėlis, kokių reta, tik koks jis „nuorūka“, jei taip ilgai išsilaikė didžiojoje politikoje ir iki šiol pagal savo išsigimimus šokdina visus Vakarus. V. Putinas – joks „nuorūka“, V. Putinas – Blogio genijus. Paniekinančiai „nuorūkos “ vardu derėtų vadinti Vakarų politikus, kurie kelis dešimtmečius V. Putinui tik pataikavo, lankstėsi prieš jį, nuolaidžiavo jam, dovanodavo baisiausius jo nusikaltimus. Pavyzdžiui, įsiveržimą į Gruziją, Krymo okupaciją, Aleksandro Litvinenkos nunuodijimą. „Nuorūkos“ – tai tie Vakarų politikai, kurie skambina ir skambina V. Putinui, naiviai tikėdami, jog V. Putinas vieną sykį liausis melavęs… 

Tad jau tada kildavo įtarimų, kodėl J. Švecas taip demonstratyviai menkina V. Putiną ir specialiai aukština NATO bei Europos Sąjungos lyderius? Gal šitaip slopinamas mūsų budrumas: neva neverta į Kremliaus šeimininką rimtai žiūrėti? O šis, kol mes į jį spoksojome kaip į suglamžytą „nuorūką“, sukėlė, vaizdžiai tariant, Trečiąjį pasaulinį karą. Užmigdyti pastebėjimų, esą V. Putinas – didžiausias nevykėlis, kokį tik galima įsivaizduoti, mes pamiršome, kad ir nuorūka retsykiais sukelia milžinišką gaisrą, pražudo tūkstančius žmonių, pelenais paverčia didžiausius, gražiausius namus.

Jurijus Švecas. Oficialus internetinis kanalas

Dabar, 2022-aisiais, J. Šveco komentarai dar labiau nepatinka. Suklusti verčia komentavimo maniera: ką daro Vakarai – viskas teisinga, padoru ir sąžininga, o Ukraina – nuodėminga, korumpuota, nepamatė to, nepastebėjo ano, per daug reikalauja iš kitų, pamiršta savo pareigas.

Ar tikrai  Vakarai – šventa karvė, o Ukraina – nevykėlių gauja?

Viename iš paskutiniųjų ypač nustebinusių interviu J. Švecas polemizuoja su klausytoju, pasipiktinusiu, kodėl Amerika taip mažai padeda Ukrainai. J.Švecas šį sykį labai atvirai pateikė argumentų, kodėl jis nekritikuoja nei Vašingtono, nei Joe Bideno. J. Švecas baiminasi, jog Amerika galinti įsižeisti, ir tuomet pagalba Ukrainai dar sumažės. O be Vakarų ginklų Ukraina nelaimės dvikovos su Rusija. Būtent J. Švecas pavartojo sąvoką „nedėkingi prašytojai“. Jis nenorėtų, kad Ukrainai priliptų ši etiketė.

Šios baimės, žinoma, ne iš piršto laužtos. Asmeninės simpatijos ir antipatijos – taip pat svarbus argumentas. Jei per daug įsiaudrinsime kritikuodami, priekaištaudami, JAV tikrai gali įsižeisti. Beje, taip manančiųjų – ne vien J. Švecas. Tokių esama visur – ir JAV, ir Lietuvoje. Nepiktinkime, neerzinkime amerikiečių, nes bus dar blogiau.

Tačiau persistenkti nederėtų tiek kritikuojant, tiek dėkojant. Man regis, J. Švecas persistengia būtent dėkodamas ir pataikdaudamas. Ypač akis bado J. Šveco ironiškas klausimas, o kodėl JAV turėtų padėti Ukrainai. Šių eilučių autoriui šis nusistebėjimas visiškai nepriimtinas. Šį J. Šveco retorinį gūžtelėjimą pečiais suprasčiau, jei JAV nebūtų padėjusios Vietnamui, Kuveitui, Kosovo albanams, nebūtų įsivėlusi į karus dėl Afganistano, Irako, nereikštų susirūpinimo Taivano ateitimi. Tuomet klausimas dėl pagalbos Ukrainai tikrai būtų kvailas. Amerika niekam nepadeda, Amerika niekur nesikiša. Tad atstokite nuo jos.

Bet Amerika tarptautinėje arenoje – labai aktyvi. Iki šiol. Bent kol kas Baltieji rūmai nepareiškė, esą dabar jiems jau nerūpi nei demokratijos, nei laisvės. Amerika užsidaro savyje. Taip juk J. Bidenas niekad niekur netvirtino.

Antra, Budapešto memorandumą pasirašydamas JAV prezidentas įsipareigojo saugoti Ukrainos teritorinį vientisumą, bet vėlesni JAV prezidentai nesugebėjo apsaugoti amerikietišku pažadu patikėjusio Kijevo. Kalbant priekabiai, Vašingtonas apgavo Kijevą, išviliodamas iš ukrainiečių atominį ginklą. Padorūs politikai mėgintų visomis išgalėmis ištaisyti šią klaidą.

Trečia, visiems senų seniausiai aišku, kad jei Vladimirui Putinui pavyks ant kelių parklupdyti Ukrainą, Kremlius nesustos – „mėgins atkurti visą SSRS“. O tai reiškia, kad Vašingtonas, per menkai padėdamas Ukrainai, silpnina savo rytinių sąjungininkių NATO alanse padėtį. Kuo silpnesnė Ukraina, tuo mažiau saugi Lietuva, Latvija, Estija, Lenkija.

Ketvirta, Ukraina ne sykį viešai prašė, kad ją priimtų į NATO ir Europos Sąjungą, skirtingai nei Kuveitas ar Vietnamas; todėl ukrainiečius reikėtų traktuoti kaip ypač artimus draugus. Juolab jie įsikūrę ne kur nors anapūs jūrų ir kalnų. Juolab jų valstybė – turtinga ištekliais. Kodėl NATO ir ES nenori sustiprėti, įsileisdama Ukrainą?

Vladimiras Putinas. Išsigimėlis

Žodžiu, keistoki J. Šveco pamokymai. Ypač keistoki pastebėjimai, esą Ukraina pati labiau privalėjo stengtis naikindama šalyje korupciją bei stiprindama savąją kariuomenę. Tokie demagogiški virkavimai tarsi byloja, jog Amerika – ideali valstybė, o Ukraina – iki ausų korumpuota egoistė, panorusi laimėti svetimomis rankomis. Nejaugi buvusiam KGB darbuotojui nėra aišku, kaip pastaraisiais dešimtmečiais V. Putinas atkakliai mezgė Ukrainoje savų įtakos agentų tinklą? Vargu ar buvo galima labiau priešintis Kremliaus brukamiems šnipams nei tai pastaraisiais metais darė ukrainiečiai.

Ypač juoką kelia įrodinėjimai, esą per įsisenėjusią korupciją Ukraina nepajėgi pasiekti NATO ir Europos Sąjungos standartų. Tarsi korupcijos Vakaruose nebūtų nė trupinio. Jei giliau pažvelgtume į Vakarus pro „korupcijos prevencijos“ akinius, pamatytume, jog korupcijos kirminas mus visus graužia. Jei tokius reikalavimus, kokius keliam Ukrainai, keltume sau, tai Europos Sąjungoje neliktų akmens ant akmens. Norite pasakyti, jog Italija nėra korumpuota, jos pietuose nebesiautėja mafija? O gal tvirtinate, jog Slovakijoje nebuvo nužudytas žurnalistas, narpliojęs korupcinius ryšius tarp šalies politikų? Nejaugi Malta nepardavinėjo Rusijos turtuolams europietiškų pasų? O gal rusų oligarchai sąžiningai įsigijo nekilnojamojo turto Londone? Kokias paslaptis slepia Vatikano archyvai? Ar mes žinome, ką iš tiesų Ukrainoje veikė JAV prezidento Joe Bideno atžala verslininkas? Toje byloje – viskas skaidru, viskas gražu? O gal manote, jog Lietuva – be nuodėmių?

Vladimiro Putino advokatai: Italijos, Prancūzijos ir Vokietijos lyderiai

Šių eilučių autoriui labiau priimtini tie, kurie tvirtina, jog už gerus darbus – dėkokime, o už tai, kad ginklų duodate du sykius mažiau nei mums reikia, jog nuolat vėluojate, – leiskite piktintis. Nes kiekviena uždelsta diena – tai šimtai žuvusių ukrainiečių karių ir civilių.

Ukraina turi moralinę teisę piktintis, kuomet Vakarai neskuba siųsti ginklų ar perša kapituliantiškus „taikos planus“. Beveik ketveri karo mėnesiai įrodė, jog ukrainiečiai brangina laisvę, garbę, o tai reiškia, kad jie myli ir demokratiją, padorumą, sąžiningumą. Galbūt net labiau nei išlepinti, išpaikinti, ištižę Paryžiaus, Berlyno ir Romos ponai. Bepigu J. Švecui iš jaukių namų mokyti ukrainiečius gyvenimiškų tiesų. Iš požeminių bunkerių, apkasų, kurie nuolat apšaudomi, pasaulis atrodo visai kitaip nei pro Baltųjų rūmų langus.

O štai Vakarams nervuotis dėl ukrainietiškų priekaištų – nedera. Vakarams labiau tiktų analizuoti savas klaidas. Tų klaidų – labai daug ir jos labai bjaurios. NATO ir Europos Sąjunga neatliko svarbiausio savo darbo – nepažabojo kaimynines šalis skriaudžiančio V. Putino. Nors V. Putino tramdymui turėjo užtektinai ir laiko, ir jėgų.

2022.06.21; 09:13

Knygų lentyna

Dabar, kai knygynų lentynos lūžta nuo knygų gausos, sunku išsirinkti, ką vertėtų būtinai perskaityti. Čia pateikiu keletą nuotraukų, kuriose užfiksuotos mane sudominusios knygos.

Gintaras Visockas

« 1 2 »

2022.06.16

Didžioji Karabacho paslaptis. Slaptai.lt fotografija

Gintaras Visockas

Šiandien iš spaustuvės parsivežiau „Didžiąją Karabacho paslaptį“. „Didžioji Karabacho paslaptis“ – tai 2021-ųjų pabaigoje dienos šviesą išvydusio teksto „Ilga kelionė į Hankendį“ tęsinys.

Kaip ir pirmojoje, taip ir šioje apysakoje žvelgiu į Azerbaidžano istoriją lietuvio žurnalisto akimis. Azerbaidžanietiškas istorijas pasakoju prisidengdamas Mikio vardu.

Šį sykį specialiai pateikiu daug faktų: žiaurios kovos dėl Karabacho, armėniškos falsifikacijos, Armėnijos teroristinių organizacijų veiklos analizė, klastingi išpuoliai prieš turkų diplomatus Europoje, nutylėti istorikų komentarai dėl 1915-ųjų tragedijos, tikros ir tariamos Musa Dago liepsnos… Norėjau, kad skaitytojas, sekdamas mano pramintais keliais, išvystų kuo platesnį paveikslą. Tik tuomet prieš akis iškyla tikroji drama!

Painias, sudėtingas istorijas dar apipyniau klausimais, kodėl Lietuva labai nenoriai gilinasi į Pietų Kaukazo istoriją, tačiau, pasitaikius bent menkiausiai progai, būtinai stoja ginti Jerevano žvilgsnį į Pasaulį. Iš kur šis aklas tendencingumas?

Knygoje pažerta kritiškų pamąstymų apie lietuvių laikyseną bendraujant ne tik su armėnais, bet ir lenkais, žydais. Kodėl – visiems nusileidžiame, visų atsiprašome, tarsi būtume didžiausi begėdžiai?

Šis tekstas turi literatūrinį apvalkalą. Literatūriniai rėmai – neišgalvoti, nepramanyti. Taip nutiko. Net ir norėdamas neužginčysi: sykį pažeidžiau Azerbaidžano įstatymus, tarnaudamas sovietinėje armijoje – dirbau „zagonščiku“.

Ilga kelionė į Hankendį. Slaptai.lt nuotraukoje: knygos viršelis

Ar rašau trečiąją dalį? Taip, esu sumanęs išleisti trečiąją knygą. Preliminarus numatyto literatūrinio darbo pavadinimas – „Karabacho sugrįžimas“.

Tuomet popieriuje turėsiu išguldęs užtektinai platų asmeninio pobūdžio vaizdą apie regioną, kurio istorija domiuosi dešimt metų. Sąvąjį tikslą –  papasakoti neiškraipytą Azerbaidžano istoriją – būsiu pasiekęs.

Azerbaidžanas – vertas, kad jį giliau pažintume.

Tekstas – iš knygos „Didžioji Karabacho paslaptis“ įžangos

2022.06.14; 10:00

Gintaras Visockas. Slaptai.lt foto

Nenoriu, kad mane vadintų juoduoju pranašu, bet, man regis, įsisiūbuoja bjaurios tendencijos. Pirmosiomis dienomis pamatę, jog Ukraina nė nemano pasiduoti agresoriui, jog sėkmingai kaunasi visuose frontuose, Vakarai tarsi nuoširdžiai puolė talkinti Kijevui. Tačiau prabėgo daugiau kaip trys kruvino karo mėnesiai, o galingų, modernių vakarietiškų ginklų Ukrainos kariuomenė vis dar neturi tiek, kiek reikėtų perlaužiant Rusijos stuburkaulį.

Žinoma, ginklų tiekimas – slapta misija. Kuo mažiau apie tai žinoma, tuo geriau auka tapusiai Ukrainai. Galbūt Vakarai specialiai apsimeta, jog ginklai vėluoja atkeliauti į Ukrainos kariuomenės sandėlius. Galbūt Kijevas tik dedasi supykęs, jog JAV, Vokietija, Prancūzija, Italija vangiai, tarsi nenoriai jiems siunčia toliašaudžius pabūklus. Gal ukrainietiški priekaištai – tik dūmų uždanga trokštant suklaidinti Kremliaus vadovus? Netikėtumo faktorius – labai svarbi karo dedamoji.

Ir vis tik toji į užsienį pasitraukusio rusų teisininko Marko Feigino laida, kurioje Vakarams keiksmažodžiais dėl vėlavimų priekaištavo Ukrainos prezidento administracijos patarėjas, karinės žvalgybos specialistas Oleksiejus Arestovičius, – įsiminė. Atsimenu ir O. Arestovičiaus apibūdinimą, jog Vokietijos kancleris Olaf Scholz – „unikalus žmogus”. Šis apibūdinimas buvo ištartas ironiškai, vos susilaikius nuo pačių pikčiausių keiksmų (Bundestagui kancleris pareiškia, jog ginklai keliauja į Ukrainą, o iš tiesų niekas niekur nenukeliavo).

Olaf Scholz. LRT televizijos kadras

Įsidėmėjau ir Amerikos atsargos karininko Gary Tabach internetinius komentarus, jog Ukrainos kariuomenė kol kas nieko rimto iš Washingtono nesulaukė – iš už vandenyno vis dar atkeliauja vien tik pažadai. Ypač nuvylė diskusija, ar galima Ukrainai patikėti ginklus, kurie bombas sviedžia 300 km atstumu, ar vis tik užteks 70 km į priekį šaudančių įrenginių? Ukraina turi daugiau nei tūkstančio kilometrų ilgio sieną su Rusija, taigi įtikinėti aplinkinius, jog ukrainiečių kariams užtenka 70 km, – niekšiška, išdavikiška. Tokia G. Tabach pastaba.

Imkime analizuoti į JAV pasitraukusio ekonomisto Andrejaus Ilarionovo piktas pastabas, esą JAV prezidentas Joe Biden savo paskutiniuosiuose viešuose pareiškimuose, įskaitant spaudą, tvirtina padėsiąs Ukrainai apsiginti, bet niekur nebesako, jog jis padėsiąs Ukrainai laimėti. Savo pareiškimuose J. Biden vis konkrečiau, tvirčiau pabrėžia, jog nesieks Vladimiro Putino pašalinimo iš valdžios, neleis ukrainiečių kariams apšaudyti Rusijos Federacijos teritorijų, dėl Ukrainos nesivels į karą su Rusija.

Dar pridėkime JAV slaptosios tarnybos CŽV vadovo William Burns sugalvojimą, jog „V. Putinas negali sau leist pralaimėti, mes jį turime suprasti”, – ir turėsime įspūdingą puokštę gėlių, kuri įteikiama agresoriui, o ne aukai. A. Ilarionovas mano, kad tokie pareiškimai byloja cinišką Ukrainos išdavystę.

Prisiminkime ir rusų apžvalgininko Andrejaus Piontkovskio argumentus, jog Vokietija, Prancūzija, Italija ir dabar dar Vengrija tapo ryškiomis Rusijos advokatėmis – vis ieško preteksto priverst Ukrainą kapituliuoti. Net suplukusios aiškinasi, kokių nuolaidų privalo padaryti Kijevas, kad V. Putinas liktų patenkintas. Italija jau rašinėja taikos planus, nors Kijevas neprašė tokios pagalbos. Ukraina prašo ginklų.

Emmanuelis Macronas. EPA – ELTA nuotr.

Atkreipkime dėmesį į Ukrainos prezidento administracijos patarėjo Michailo Podoliako atsargias pastabas, jog Vakarai remia Ukrainą, tačiau jau pasirodė pirmųjų nuovargio požymių. Taigi ima kelti galvas tie, kurie mano, jog bizniauti su banditu įmanoma, jog Ukraina galėtų vardan taikos paaukoti keletą savų teritorijų. Galų gale sukilo visa Vakaruose įsikūrusi slaptoji Kremliaus agentūra – ji ypač atkakliai perša nuostatą, jog V. Putinas privalo „išsaugoti savąjį veidą”.

M. Podoliakas įsitikinęs, jog Vakarai vis dar paniškai bijo Rusijos, nenori imtis personalinės atsakomybės, Vakaruose subujojusi tokia bjauri biurokratija, kad tiesiog neįmanoma žengti nė vieno rimto žingsnio.

Tiesa, esama ir tokių, kurie mano, jog Vakarai deda visas pastangas gelbėdami Ukrainą. Omenyje turiu į Ameriką pasitraukusį buvusį KGB agentą Jurijų Švecą (šio dabar oficialiai Vakarams talkinančio buvusio kagėbisto viešus komentarus stebiu nuo 2015-ųjų). Vakarai užtektinai vieningi remdami Ukrainą. Henry Kissinger tezės, jog Ukraina privalo nusileisti Maskvai, nes V. Putinui būtina išsaugoti savąją reputaciją, – tik pavieniai pareiškimai. Amerika skuba kuo greičiau nusiųsti į Ukrainą pačių moderniausių, galingiausių ginklų. Tik tai – ne taip paprasta. Užtat Ukrainos politikai, apžvalgininkai, kariniai ekspertai, kritikuodami Washingtoną dėl vėlavimų, kenkia prezidentui Volodymirui Zelenskiui. Atvirai kalbant, Washingtoną mėgina supykdyti su Kijevu. Kvailas užsiėmimas kritikuoti Vakarų lyderius, nuo kurių priklauso, ar Ukrainos kariai turės rimtų ginklų. Maždaug tokia J. Šveco pozicija.

Italijos premjeras Mario Draghis. EPA – ELTA foto

Kokia šių eilučių autoriaus pozicija? Vakarai, matydami ukrainiečių užsispyrimą, sunerimo. Būkime atviri: jie bijo ryškios, akivaizdžios Ukrainos pregalės. Nes Kijevui laimėjus nei NATO, nei Europos Sąjunga nebeliks tokios, kokios buvo iki šiol. Prancūzijai, Vokietijai, Italijai, o ir JAV teks susitaikyti su išaugusia Ukrainos įtaka, taip pat – ir su Rytų Europos, kuri mato iš Rusijos kylančius pavojus, nuomone. Tad senieji biurokratai, kuriems svarbiausia prekyba ir ramybė, nebežino, ko griebtis. Jie supranta, jog senoji Europa, du dešimtmečius nuolaidžiavusi Kremliui, griūna, žlunga.

O kartu iš pelningų, įtakingų postų Briuselyje ir Strasbūre privalės trauktis ir jie, ištižę bailiai, nes ateina karta politikų, kuriems svarbios tikrosios vertybės, kurie nelinkę pataikauti agresoriams, kurie dėl demokratijos pasiruošę ne vien rezoliuciją parašyti ar tarti gražią kalbą iš tribūnos…

Draugas.org – JAV lietuvių laikraštis

Informacijos šaltinis – JAV leidžiamas lietuvių laikraštis Draugas.org

2022.06.09; 08:18

Gintaras Visockas. Slaptai.lt foto

Šiandien norėčiau prisiminti Jurjų Švecą. Šio dabar oficialiai Vakarams talkinančio buvusio kagėbisto viešus komentarus stebiu nuo 2015-ųjų. Savo portale persispausdinęs į lietuvių kalbą išverstų šešiolika išsamių jo interviu. Anuomet J. Šveco viešuose svarstymuose man užkliūdavo dažniausiai tik viena aplinkybė – ar ne per daug menkinamas Vladimiras Putinas? Esą šis – niekam tikęs KGB mokinys, jo niekas Maskvoje rimtai nevertino, nemanė, kad galįs imtis svarbių darbų. J. Švecas savo tekstuose nevengė paniekinančiai vadinti V. Putino net „nuorūka“, kandimi. Nuolat kartojo, jog V. Putinas būtinai žlugs, jo galas – ne taip toli (o kas čia nuostabaus, juk mes visi – mirtingi).

V. Putinas atgrasus ir šių eilučių autoriui. Mano supratimu, taikliausiai V. Putiną apibūdino Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė. Iš Vakarų pasaulio lyderių ji, regis, vienintelė V. Putiną pavadino karo nusikaltėliu ir banditu dar gerokai iki 2022-ųjų vasario 24-osios, kai Kremlius ėmėsi plataus masto agresijos prieš Ukrainą.

Taigi analizuojant emocingus J. Šveco pareiškimus nuolat kildavo noras svarstyti, o kokia tikrovė? Tikrovė – priešinga tam, ką apie V. Putiną sakė ponas J. Švecas. Toji „nuorūka“ jau 22 metus vadovauja Rusijai. „Nuorūka“ sugebėjo išsilaikyti prezidento poste nurungdamas visus konkurentus, opozicionierius, oligarchus. Rusijoje du dešimtmečius tvarkėsi taip, kaip jam patiko. Deja, ir tai svarbiausia, „nuorūka“ visus pastaruosius du dešimtmečius šokdino ne vien savus, Rusijos piliečius. Jis šokdino visus Vakarus, įskaitant NATO ir Europos Sąjungą. Jis puolė Gruziją (Sakartvelas), atplėšdamas keletą jos teritorijų, pavergė savo žinion Baltarusiją, iš Ukrainos atėmė Krymą. O 2022-aisiais užsimojo okupuoti visą Ukrainą. Ir jau daugiau nei šimtą dienų griauna Ukrainą kaip tik įmanydamas.

Vakarai nesugebėjo jo niekur sustabdyti: nei žlugdant demokratiją Rusijoje, nei puldinėjant kaimynines šalis. Taip – V. Putinas niekšas, kraugerys, okupantas. Bet pravardžiuoti jį „nuorūka“ – netikslu. Jam labiau tiktų Blogio genijaus apibūdinimas. „Nuorūkomis“ ir kandimis labiau derėtų pravardžiuoti Vakarų politikus, kurie nuolaidžiavo V. Putinui.

Pagalbon pasitelksiu akivaizdžiausius pavyzdžius. Užfiksuoti net devyneri V. Putino vėlavimai susitinkant su Vakarų lyderiais: Popiežiumi Pranciškumi, Didžiosios Britanijos karaliene Elžbieta II, britų premjeru Tony Blairu, Ispanijos karaliumi Juanu Carlosu II, JAV prezidentu Baracu Obama, JAV valstybės sekretoriumi Johnu Keriu, Pietų Korėjos prezidentu Pak Kun He, Vokietijos kanclere Angela Merkel, „Normandijos ketvertuku“ (Prancūzijos, Vokietijos ir Ukrainos vadovai), Švedijos karaliumi Karoliu XVI…

Tie vėlavimai – tarsi nieko ypatingai baisaus, gyvenime visaip pasitaiko, nors V. Putinas vėluodavo ir valandą, ir net ilgiau. Ir vis tik keista: nė vienas iš Vakarų lyderių neįsižeidė, nesupyko. Popiežius Pranciškus kadaise įteikė net „Taikos angelo“ medalį (kokia Vatikano kvailystė !). O A. Merkel, kai į derybas V. Putinas atsivedė savo šunį, nors puikiai žinojo, jog Vokietijos kanclerė bijo keturkojų, šiai moteriškei pritrūko drąsos bei savigarbos ryžtingai nutraukti pokalbį patraukiant atgal į Berlyną. Prie šio sąrašo dar pridėkime šimtus Prancūzijos, Vokietijos, Italijos lyderių skambučių V. Putinui prašant liautis šantažavus kaimynines šalis ir griovus demokratiją, galų gale prisiminkime, kaip Helsinkyje V. Putiną liaupsino Donaldas Trumpas, kokių būta pirmųjų naujojo JAV prezidento Joe Bideno reakcijų, ir turėsime sodrų paveikslą, bylojantį, kas ko paniškai bijo, kas iš tikrųjų drebina kinkas.

V. Putinas į susitikimą su popiežiumi 2013 ir 2015 atvyko pavėlavęs daugiau nei 50 minučių. EPA-ELTA nuotr.
Vladimirą Putiną demaskuojantys leidiniai

Kita keista J. Šveco tezė pasirodė po 2022-ųjų vasario 24-osios – esą Vakarai gelbėja Ukrainą kiek įmanydami, deda visas pastangas, jog Kijevas laimėtų. Nesiginčysime – Vakarai išties padeda Ukrainai ir, tikiuosi, padės ateityje. Tačiau J. Šveco komentarus lyginu su Marko Feigino (iš Rusijos į JAV pasitraukęs teisininkas), iš Rusijos pasitraukusių politikos komentatorių Andrėjaus Ilarionovo, Andrėjaus Piontkovskio, JAV atsargos karininko Gario Tabacho, Ukrainos prezidento administracijos patarėjo Michailo Podoliako, Ukrainos žvalgybos karininko, Ukrainos prezidento administracijos patarėjo Oleksejaus Arestovičiaus viešais komentarais youtube.com erdvėje, ir matau, kad ne viskas slysta tarsi per sviestą. Keliuose komentaruose O. Arestovičius net keikėsi – kur žadėti ginklai, kodėl vėluojate, kodėl meluojate?

Žinoma, ginklų tiekimas – slapta misija. Kuo mažiau apie tai žinoma, tuo geriau auka tapusiai Ukrainai. Galbūt Vakarai specialiai apsimeta, jog ginklai neteikiami, nors jie iš tikrųjų slapta keliauja į Ukrainą. Ir vis tik toji laida, kurioje Vakarams keiksmažodžiais dėl vėlavimų priekaištavo Ukrainos prezidento administracijos patarėjas O. Arestovičiaus, – įsiminė. Mano supratimu, labai teisinga, kai ukrainiečiai atvirai kritikuoja sąjungininkus dėl vėlavimų. Juk mes – demokratai, privalom gerbti kritines pastabas, mums taikomas. Juolab prisiminkime žiaurias aplinkybes. Ukrainiečius užpuolė galinga Rusijos imperija, ir jei Ukrainos politikai pratrūksta keiksmažodžiais, – atleiskime jiems, supraskime juos. Įtampa – didžiulė. Kiekvieną dieną žūsta tiek ukrainiečių civilių, tiek ukrainiečių karių. Bepigu vakariečiams politkorektiškai politikuoti saugiuose miestuose, saugiose valstybėse, minkštuose krėsluose nebijant iš dangaus krintančių bombų.

J. Švecas tikrai be reikalo kabinėjasi prie aštresnių ukrainietiškų žodžių, esą taip elgtis didžiojoje politikoje negalima. Atvirkščiai – tik po kai kurių atviresnių ukrainietiškų epitetų kai kurie apkiautę Vakarų politikai sparčiau sujudo.

Dar viena keista J. Šveco tezė – esą Vakarai užtektinai vieningi remdami Ukrainą. Esą Henrio Kisindžerio tezės, jog Ukraina privalo nusileisti Maskvai, nes V. Putinui, tik pamanyk, svarbu išsaugoti savo reputaciją, – neva pavieniai pareiškimai. Tačiau O. Arestovičius pastebi, jog Vokietijos kancleris Olafas Scholzas plėšomas į dvi puses: vieni už tai, kad Berlynas padėtų Ukrainai, kiti – prieš rimtą pagalbą Ukrainai. A. Piontkovskis pastebi, kaip Vakaruose vis daugėja tvirtinančiųjų, jog neleistina žeminti Rusijos, jog Ukraina galėtų būti sukalbamesnė – tegul nusileidžia V. Putinui paaukodama vieną kitą rajoną.

Jurijus Švecas. Oficialus internetinis kanalas

Tokių pareiškimų daugėja ir televizijose, ir spaudoje, ir tarptautiniuose forumuose. Jei kiek anksčiau Vakarų politikai dievagojosi, jog sieks absoliučios Ukrainos pergalės, tai dabar jau prabyla, jog neleistina žeminti Kremliaus, jau užteks ir to, kad Ukraina nepralaimėtų. Ypač skeptiškas dėl JAV paramos besiginančiai Ukrainai ponas Andrejus Ilarionovas. Jis vis pabrėžia, kad Joe Bidenas sumažino pagalbą Ukrainai lyginant su Donaldo Trampo parama.

Žodžiu, keista, kad J. Švecas nemato Vakaruose sukilusių Kremliaus įtakos agentų, raginančių prievartauti būtent Ukrainą, o ne Rusiją. Buvęs KGB analitikas turėtų mažų mažiausiai nujausti, kiek daug visokių agentų agentėlių knibžda tiek NATO, tiek Europos Sąjungos erdvėse.

Žodžiu, po 2022-ųjų vasario 24-osios lioviausi  rimtai žvelgęs į J. Šveco komentarus. Per daug viskas gražu jo įžvalgose: V. Putinas neišvengiamai žlugs, Vakarai deda visas pastangas gelbėdami Ukrainą, Budapešto memorandumas, kuriuo JAV įsipareigojo saugoti Ukrainos teritorinį vientisumą – tik popiergalis, o štai Kijevas daro daug klaidų, priimdamas pagalbą, derėdamasis dėl pagalbos…

Toks būtų ironiškas paskutiniųjų J. Šveco komentarų apibūdinimas.

2022.06.06; 09:30

Gintaras Visockas. Slaptai.lt foto

Puikiai suprantu, kad gyvenimas šioje Žemėje klostosi pagal principus, kurie nuo mūsų troškimų nepriklauso. Žemėje – daug blogio, kurio nė kiek nemažėja, kuris, regis, neišvengiamas. Kiek sykių žmonija, išvarginta žiaurių karų ir žudynių, tvirtino „daugiau – niekada” ir tuo pačiu melavo sau pačiai?

Karai niekur nedingo. Kariavome prieš tūkstantį metų, kariaujame šiandien, kariausime rytoj. Karai – mūsų kasdienybė.

Tad kas belieka? Žurnalistai teturi vienui vieną galimybę – komentuoti. Kiek įmanoma nuoširdžiau, mat viešojoje erdvėje atvirų svarstymų – stokojama. Kur kas daugiau politkorektiškumo, atsargumo, apsidraudėliškumo replių subjaurotų analizių.

Šiandien dar kartą kartoju – karo Ukrainoje buvo galima išvengti. Bet NATO ir Europos Sąjunga neparodė užtektinai sugniaužto kumščio Vladimirui Putinui, o Ukrainai – neištiesė pagalbos rankos, kai to labiausiai reikėjo, ir Rusijos kariauna pajudėjo mūsų pusėn.

Karikatūra: Merkel ir Putino tandemas

Suprantu, Vakarų civilizacija nepajėgi pašalinti visų pasaulyje susikaupusių nelaimių. Bet juk Ukraina – čia pat, beveik Europos centras!

Tad vieną kartą liaukimės šaukę, jog mums labai rūpi demokratija, taika, sąžiningumas. Prikąsti liežuvį privalėtų pirmiausia Paryžius ir Berlynas. Padorios valstybės neskuba prekiauti su svetimas teritorijas grobstančiomis valstybėmis. Turėkime drąsos pripažinti, jog už demokratiją ir taiką turime kiek svarbesnių reikalų. Vaizdžiai tariant, tikrasis mūsų Dievas – „Nord Stream 2” dujotiekis. O demokratija, teisingumas ir taika – tik tada, jei netrukdo tiesti „Nord Stream 2” vamzdį.

Jau beveik šimtas parų, kai Rusijos kariauna siautėja Ukrainoje, o Vokietija tik dabar vis drąsiau prabyla, esą nusprendusi ukrainiečių didvyriams sparčiau tiekti sunkiosios ginkluotės. Tas skubėjimas štai koks: vokiška ginkluote Kyjivas bus pajėgus pasinaudoti tik liepos mėnesį. Tad vokiška ginkluotė tarnaus ukrainiečių kariams tik po pusės metų, jei skaičiuosime nuo vasario 24-osios, kai prasidėjo karas.

Pašiepiamas Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ir Merkel su Obama

Ačiū, žinoma, ir už tai, bet vien dėl šito „skubėjimo” neapsiverčia Vokietijos vadinti demokratine, taiką mylinčia valstybe. Juolab kad Vokietijos valdžioje – daug ginčų, ar verta Ukrainai padėti taip stipriai, kad ji akivaizdžiai laimėtų. Gal geriau dėti pastangas, kad niekas šiame kare nešvęstų ryškios pergalės – nei Kyjivas, nei Maskva? Nes jei Ukraina nugalės Rusiją, ją reikės priimti ir į NATO, ir į ES, o tai reiškia, kad Vokietijos įtaka NATO ir ES struktūrose sumenks.

Štai kas ramybės neduoda Vokietijos prezidentui ir kancleriui.

Egoistiškai mąsto ir Prancūzijos prezidentas: jei Ukraina įveiks Kremlių, ją teks įsileisti į europietiškas struktūras, ir Prancūzijos įtaka – ištirps. Štai kodėl Paryžius rėkia, esą Ukraina bus priimta į ES tik po kelių dešimtmečių.

Dabar prie Vokietijos ir Prancūzijos jungiasi Italija. Esą Ukraina galėtų paaukoti keletą savo teritorijų Rusijai. Tegul V. Putinas bent kiek išsaugo savo „veidą”. Tegul atsiranda pretekstas deryboms. Man regis, niekšiškas požiūris. Labai jau lengva dalinti svetimas žemes. Dalinkime – savas. Jei Berlynas, Paryžius ir Roma mano, kad tokiuose ginčuose leistina prekiauti savomis teritorijomis, tai rusų separatistams savas žemes ir atiduokite. Tegul Vokietijoje, Prancūzijoje ir Italijoje įsikuria tokie anklavai kaip, sakykim, Kaliningrado sritis. Apgyvendinkite ten Kremliaus gerbėjus.

kaliningradiec_1
Kaliningrado srities žemėlapis

Apkaltinsite mane, kad šneku nesąmones? Taip – tai nesąmonė. Bet ne aš jų autorius – šias nesąmones, apvertus reikšmes aukštyn kojomis, sapalioja Vokietijos, Prancūzijos ir Italijos lyderiai. Kaip kadaise – tie, kurie Mažosios Lietuvos žemėse įkūrė Kaliningrado sritį. 

Dar viena tema: Amerikos karinė parama Ukrainai. Šiandien ji tarsi velniškai didelė – dešimtys milijardų. Bet išklausę ekonomisto Andrėjaus Ilarionovo, kuris lygina, kiek Washingtonas anuomet skyrė lėšų, pavyzdžiui, Afganistanui ir kiek dabar atseikėja Ukrainai, – pamatysime, jog turime painų Gordijo mazgą. O jei palyginsime, kiek karinės pagalbos, skaičiuojant procentais nuo išlaidų karinėms reikmėms, Ukrainai šiandien skiria Estija ir kiek Ukrainai duoda JAV, vėl apstulbsime. Amerika greičiau skūpi, nei dosni Ukrainai.

Ar skubu į NATO priimti Suomiją ir Švediją? Skubu. Nepaisant karčios tiesos: narystės NATO aljanse šiandien labiausiai nusipelnė Ukraina. Jei gyvenimas šioje Žemėje klostytųsi pagal gėrio principus, Stokholmas ir Helsinkis turėtų kukliai palaukti, nes per daug ilgai svarstė, skaičiavo, lygino, derėjosi. Per daug arogantiškai didžiavosi mokančios susišnekėti su Kremliumi, laviruoti tarp savų ir Rusijos interesų.

Juolab niekam neleistina atsainiai žvelgti į NATO narės Turkijos priekaištus. Oficialioji Ankara elgiasi labai teisingai, kai garsiai ir atvirai įvardina savus priekaištus. Taip ir turėtų būti organizacijoje, kur susirinkę draugai, bičiuliai, partneriai. Privalu liautis stumdyti Turkiją tarsi antrarūšę valstybę.

Turkijos kariai

Šitaip sakydamas galvoju ne tik apie Skandinaviją, bet ir apie Baltijos šalis. Į Europos Sąjungą priimti Turkijos neskubame, vadinamąjį armėnų genocidą 1915-aisiais pripažinome nė nežvilgtelėję į turkiškus archyvus. Jei Turkija poną Fethullah Gülen laiko savo priešu, mes būtinai tvirtinsime atvirkščiai. Jei Turkija kariauja su kurdų grupuotėmis, tuos kurdus būtinai laikysime šventais.

Gink Dieve, nesakau, kad Turkija visur ir visuomet – teisi. Bet man atrodo, jog rimčiau įsiklausyti į Turkijos interesus – būtina. Kitaip anksčiau ar vėliau sulauksime dienos, kai Turkija ignoruos mūsų interesus. Šiandien taip ir atsitiko. Dar visai neseniai į šias pinkles kvailai įkliuvo Lietuva, nes keletą dešimtmečių labai atvirai nuolaidžiavo Rusijos satelite tapusiai, svetimas žemes okupavusiai Armėnijai (omenyje turiu azerbaidžanietišką Karabachą).

O kai Lietuvai prireikė, kad Turkija palaimintų Baltijos šalių gynybos planus, turkai pusiau juokais, pusiau rimtai atkirto: eikite po velnių, mes jūsų neginsime, dabar jus gins narsioji Armėnijos kariuomenė.

Panašiai nutiko ir skandinavams.

Pavojinga pamiršti patarlę: nespjauk į šulinį, nes teks iš jo gerti vandenį.

Draugas.org – JAV lietuvių laikraštis

Informacijos šaltinis – JAV leidžiamas lietuvių laikraštis DRAUGAS.org

2022.05.26; 04:50

Gintaras Visockas. Slaptai.lt foto

Štai ko nesuprantu. Ukraina dar nenugalėjo Rusijos, Vakarai tik pradėję Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms tiekti rimtą ginkluotę, frontuose – tik pirmieji ženklai, jog ukrainiečių kariuomenė ruošiasi plačiam kontrpuolimui, o Vakaruose jau aidi balsai, esą Rusijos negalima žeminti, esą būtinos abipusės nuolaidos, esą būtina tuoj pat nutraukti kovinius veiksmus ir sėstis prie derybų stalo.

Sakydamas „Vakarai“ pirmiausia omenyje turiu ką tik rinkimus laimėjusį Prancūzijos prezidentą Emmanuelį Macroną, prabilusį apie neleistiną Rusijos žeminimą. Keistas ir Vokietijos kanclerio Olafo Scolzo skambutis Vladimirui Putinui. Niekam tikę ir Popiežiaus Pranciškaus pareiškimai, esą pirmiausia – taika, pirmiausia – derybos. Taika – reikalinga, svarbi, bet ko ji verta, jei neparemta teisybe, neparemta pastangomis susigrąžinti tai, ką iš tavęs neteisėtai atėmė?!

Paskutinieji keliolika metų, pradedant 2008-aisiais, kai buvo užpulta Gruzija (Sakartvelas), akivaizdžiausiai parodė, jog Kremlius supranta tik jėgos kalbą; jokios nuolaidos, jokie vizitai, jokie skambučiai neprivertė Vladimiro Putino atsikvošėti. Visa Vakarų politika bendraujant su Kremliumi pastaruosius 14 metų buvo klaidinga. Paryžius, Berlynas, Vašingtonas naiviai manė, jog su Rusija įmanoma draugauti. Paaiškėjo, jog teisios buvo Baltijos šalys, Lenkija, Ukraina, tvirtinusios, jog V. Putinas – teroristas, kuris pripažįsta tik grubią jėgą.

Tai, kad 2022-ųjų vasario 24-ąją Rusijos armija plačiu frontu veržėsi į Ukrainą, kalti ne vien Kremliaus politikai. Kaltė krenta ir ant vokiečių, prancūzų, amerikiečių pečių – neperprato V. Putino, apsižioplino bendraudami su V. Putinu, leido, kad V. Putinas juos apgautų. Todėl šiandieniniai pasikeitimai, kai Vakarai suskubo į Ukrainą vežti sunkiąja ginkluote, – tai visų pirma skola, kurią NATO ir Europos Sąjunga privalo grąžinti Ukrainai už savas nuodėmes. Būtent – skola, o ne geros valios gestas.

Emmanuelis Macronas. EPA – ELTA nuotr.

Ir vis tiek šiandien Vakaruose atsiranda politikų, kurie sapalioja, esą teroristinę Rusiją įmanoma sustabdyti derybomis. Kas tai – idiotizmas ar kolaboravimas? Nejaugi Prancūzijos prezidentas nesupranta, kad reikalaudamas nežeminti agresorės Rusijos jis tuo pačiu žemina auka tapusią Ukrainą? Kaip Prancūzijos prezidentui apsiverčia liežuvis tvirtinti, esą Ukraina taip pat turinti bent kažką paaukoti ant Taikos aukuro? Galų gale niekas nesiruošia Rusijos specialiai žeminti. Grąžins tai, ką neteisėtai atėmė iš Moldovos, Sakartvelo, Ukrainos, Japonijos, pasitrauks iš Kaliningrado srities, sumokės milijardus dolerių už sugriautus Ukrainos miestus, nužudytus ir sužeistus ukrainiečius, mirties baisme nuteis savus karo nusikaltėlius, – tada bus galima mąstyti ir apie atleidimą. Kalbant atvirai, ne prancūzų lyderio reikalas, kaip Kijevas spręs atleidimo – neatleidimo dilemą.

O kokio velnio Vokietijos kancleris skambino V. Putinui? Padorus, demokratiškas kancleris pirmiausia turėjo pasitarti su Baltijos šalių prezidentais – paklausti jų nuomonės. Juk visa pastarųjų metų Vokietijos politika Rusijos atžvilgiu buvo nusikalstamai klaidinga. Jau esama įtakingų vokiečių politikų, kurie beveik atvirai skelbia Vilnių, Rygą ir Taliną buvus teisius, kuomet lietuviai, latviai ir estai baiminosi Rusijos išpuolių. Tad jei nesuvokiate, kas yra Rusija, paklauskite tų, kurie suvokia, ko galima tikėtis iš Kremliaus. Mano įsitikinimu, Vokietijos kancleris pirmiausia turėjo skambinti į Vilnių, Rygą ir Taliną bei teirautis Baltijos šalių patarimų. Šitaip jis privalėjo pasielgti dar ir dėl to, kad NATO ir ES, kaip ypač dažnai Briuselyje ir Strasbūre įrodinėjama, sudarytos iš lygias teises bei pareigas turinčių valstybių. Jei tai – tiesa, o ne vien gražūs žodeliai, tai Lietuva – tokia pat valstybė kaip ir Vokietija.

Bet Vokietijos premjeras, sprendžiant iš viešųjų informacijos šaltinių, neskambino Prezidentui Gitanui Nausėdai. O G. Nausėda, sužinojęs apie O. Scholzo akibrokštą, – neįsižeidė, nesupyko, nepareiškė protesto. Be reikalo nesupyko, be reikalo neįsižeidė. Tokia praktika Europos Sąjungoje privalo būti nutraukta. Jei Paryžius ir Berlynas sumanė šnekučiuotis su Kremliumi, privalu sulaukti Vilniaus, Rygos ir Talino palaiminimo. Tik taip ir niekaip kitaip. NATO ir ES santykiai su Rusija – tai pirmiausia Baltijos šalių ir Lenkijos reikalas. Nes tikimybė, jog Rusija bombarduos Branderburgo vartus Berlyne ar Eifelio bokštą Paryžiuje, – labai nedidelė. O tai, kad išprotėję Kremliaus teroristai numes bent keletą bombų ant Gedimino kalno Vilniuje ar Vavelio rūmų Krokuvoje, – tikimybė kur kas didesnė.

Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Todėl NATO ir ES tiesiog privalo atsižvelgti į nuomonę tų, kuriems lemta gyventi Rusijos pašonėje. Lietuva sakė, kad nereikia tiesti Nord Stream 2, bet anoji Vokietijos kanclerė Angela Merkel net išsišiepusi melavo, jog šis dujotiekis – vien tik verslas ir jokios politikos.

Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė jau kadaise pavadino V. Putiną nusikaltėliu. Vakarai turėjo pagirti D. Grybauskaitę už drąsą. Bet jos pareiškimas šokiravo apkiautusius Vakarus. O juk šiandien akivaizdu, kokia teisi buvo D. Grybauskaitė. Baltijos šalys ne be pagrindo stebėjosi, kodėl V. Putino valdoma Rusija dujas ir naftą Vokietijai ir Prancūzijai linkusi parduoti pigiau nei Vilniui ar Talinui. Mūsų partneriai tokių Kremliaus pasiūlymų turėjo atsisakyti. Bet neatsisakė. Išdavysčių sąrašas – labai ilgas.

O jei Prancūzija su Vokietija ateityje vis tiek piktnaudžiaus savo galia, kolaboruodamos su Rusija, neatmestina versija, jog Europoje ims formuotis nauji politiniai dariniai. Naują gynybinį aljansą galėtų sudaryti Ukraina, Lenkija, Baltijos šalys, Rumunija, Suomija, Švedija.

Tai žinoma – tik teoriniai samprotavimai. Greičiausiai – neteisingi. Bet Ukrainoje aptinku vis daugiau politikų, kariškių, žurnalistų, kurie kalba būtent apie naująjį mažytį NATO, kuriame nebūtų vietos jokioms draugystėms su Kremliumi. Nes Rusijoje politikai keisis, o Rusijos imperinės ambicijos niekur nedings. Kaip nepasikeis ir Prancūzija su Vokietija – vis žvilgčios, kaip įsiteikti Kremliaus gaujai.

Draugas.org – JAV lietuvių laikraštis

Jei jums įdomi mano asmeninė nuomonė, šių eilučių autorius netiki, jog Rusija kada nors taps demokratinė, o Prancūzija ir Vokietija atsisakytų savų išdavysčių.

Informacijos šaltinis – JAV leidžiamas lietuvių laikraštis „Draugas“

2022.05.30; 06:00

Gintaras Visockas. Slaptai.lt foto

Regime stebuklą. Vakarų civilizacija sulyg kiekviena karo Ukrainoje diena tampa padoresne, sąžiningesne, principingesne. Tampa tokia, kokia turėjo būti visuomet – ir taikos, ir karo dienomis.

Ką turiu galvoje? Tiek JAV, tiek kitos NATO bei Europos Sąjungos šalys vis drąsiau ir gausiau tiekia rimtos ginkluotės nuo agresoriaus narsiai besiginančiai Ukrainai. Net vokiečiai, dar visai neseniai gėdingai tūpčioję vietoj (iš pradžių žadėjo Kijevui atsiųsti tik šalmų ir medicininės įrangos), dabar prabilo net apie sunkiosios ginkluotės siuntas. Ne tik pažadėjo, bet jau siunčia.

Džiugu, kad vis daugiau Vokietijos politikų kritikuoja buvusios kanclerės Angelos Merkel politiką nuolaidžiavus Kremliaus diktatoriui. Juk Vokietija ilgokai iš Rusijos gaudavo dujų ir naftos pigiau, nei Rytų Europa, ir už tai tarsi prostitutė privalėdavo Rusijai atidirbti. Vienas iš paskutiniųjų vokiškos prostitucijos pavyzdžių – Vokietijos prezidentas Frank-Walter Steinmeir, pagarsėjęs tuo, kad Kijevo ir Maskvos derybų metu Ukrainai brukte bruko pražūtingas, tik V. Putinui naudingas formules. Ne veltui oficialusis Kijevas pareiškė, kad ponas Steinmeir nepageidaujamas Ukrainoje.

A. Merkel ir V. Putinas. Labai karšta meilė. EPA – ELTA nuotr.

JAV politika taip pat pasikeitė. Kardinaliai pasikeitė. Vasario 24-ąją oficialusis Vašingtonas pasielgė itin šlykščiai, siūlydamas Ukrainos prezidentui Volodymirui Zelenskiui sprukti iš šalies. JAV prezidentas Joe Bidenas garantavo V. Zelenskiui politinį prieglobstį. Žvelgiant giliau, J. Bidenas kvietė V. Zelenskį išduoti Ukrainą. Kvietė pasielgti taip, kaip elgiasi iš skęstančio laivo sprunkančios žiurkės. J. Bidenas pasižymėjo ir tuo, kad karo išvakarėse nedavė Ukrainai ginklų, skūpiai dalino finansinę paramą, neskubėjo į Ukrainą siųsti JAV ambasadoriaus.

Kaip ten bebūtų, šiandien J. Bideno neįmanoma atpažinti. JAV pagalba Ukrainai – neįkainuojama. Jau ko vertas vien 40-ies valstybių gynybos ministrų pasitarimas JAV karinėje bazėje Ramšteine (Vokietija). Oficialusis Vašingtonas skuba sureguliuoti lendlizo (karinės technikos gamybos ir gabenimo į Ukrainos frontą klausimus). Vis garsiau užsimenama ir apie tai, kad Amerika siųs savo karius į Ukrainą, jei V. Putinas ten panaudos cheminius, baktioroliginius ar branduolinius ginklus.

Joe Bidenas šluostosi akis nosinaite. EPA – ELTA foto

Žodžiu, Vakarai atsikvošėjo. Dabar jau ne tiek svarbu, kad atsikovošėjo ne patys, o būtent Ukrainos dėka (tikiuosi, Vašingtonas ir Briuselis tai įsidėmėjo). Nūnai svarbiausia, kad NATO ir ES vėl ėmė ginti laisvę ir demokratiją ne vien lozungais.

Ukrainos prezidento tarnybos patarėjas, karinės žvalgybos darbuotojas Aleksejus Arestovičius tvirtina (Marko Feigino internetinė televizija), kad Vakarai dabar jau lenktyniauja, kas Ukrainai greičiau ir daugiau atveš sunkiųjų artilerijos pabūklų, tankų, priešlėktuvinių ginklų. Šis karinės žvalgybos ekspertas mano, kad Vakarų pasikeitimai po Ukrainos sėkmingo pasipriešinimo agresoriui, – ne vienadieniai. Jie – giluminiai.

O tai tekia vilčių, jog Kremliui bus smogta į dantis taip stipriai, kad ten sėdintys išgamos greitai neatsigaus.

XXX

O Lietuvoje, deja, nematau šviesių pragiedrulių. Pirmiausia sukrėtė valdžios sumanymas pakoreguoti rinkimų įstatymą taip, kad į mūsų Parlamentą galėtų veržtis kuo jaunesni žmonės. Esą taip Lietuvos jaunimas skatinamas domėtis politika. Be to, žiūrėta, kaip mūsų įstatymai dera su bendrąja ES politika (kad tik nepasirodytume senamadiški), aiškintasi, kokio amžiaus vyrai ir moterys gali siekti mero, savivaldybės nario kėdės (tarsi savivaldybės nario pareigos būtų tapačios Seimo nario atsakomybei).

Vaikai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

O man atrodo, kad labai jauniems žmonėms neleistina tapti Lietuvos parlamento nariais. Parlamento neleistina paversti vaikų darželiu. Labai jaunas žmogus, netarnavęs kariuomenėje, nebaigęs nė vienos aukštosios mokyklos, neturi nei žinių, nei gyvenimiškosios patirties. Ir vis tik šventai įsitikinęs, kad seniai viską išmokęs ir perpratęs. Būtent todėl jam nevalia tapti parlamentaru. Perfrazuojant Vladimirą Leniną, ne kiekviena melžėja galinti valdyti valstybę. Bet mūsų Seimo nariai šio svarbiausio argumento beveik nelukšteno. Jie primityviai pataikauja jaunimui.

Korupcijos pančiai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kita liūdnokai nuteikusi žinia – teisme išnagrinėta vadinamoji MG Baltic byla. Taip ir įtariau, jog kaltų nebus. Nes, atvirai sakant, sunku nustatyti prekybą poveikiu remiantis nenuginčijamais, aiškiai apčiuopiamais įkalčiais.

Prekyba poveikiu – keistas terminas. Bet tuomet belieka gūžčioju pečiais: kam reikalingos STT ir FNTT, jei šių institucijų teikiamos bylos subliūkšta lyg pradurtas oro balionas? Dar pridėkime nuolatinius šūkaliojimus, esą teisingumą Lietuvoje vykdo tik teismai, todėl Lietuvos Prezidentas neturi teisės komentuoti Temidės sprendimų, – ir turėsime skandalingai keistą situaciją.

Skadalinga vien dėl to, kad Lietuvos teisėjai susigriebę tiek daug įvairiausių saugumo garantijų, jog neturėtų bijoti nei Prezidento, nei kitų politikų komentarų. Bet elgiamasi taip, tarsi bijotų.

Lietuvių kalbos išdavystė

Mano supratimu, Lietuvos prezidentas išdėstyti savąją nuomonę apie itin svarbias bylas  ne tik turi teisę, bet jam net privalu tarti žodį. Nebent būsiu pražiopsojęs, kada iš demokratijos nusiritome iki diktatūros, kur negalima turėti savo nuomonės.

Trečioji liūdna žinia – pavardžių ir vardų rašymai oficialiuose dokumentuose. Žvelgdamas į šį dirbtinai sukeltą ginčą vadovaujuosi kalbininko, profesoriaus, habilituoto mokslų daktaro Vinco Urbučio moksliniu darbu „Lietuvių kalbos išdavystė“ (išleista dar 2006-aisiais metais). Ten viskas kuo puikiausiai išaiškinta, parodyta.

Ne švarką turime derinti prie sagų, o sagas – prie švarko. Ne lietuvių kalbą privalu derinti prie ne lietuviškas pavardes ir vardus turinčių asmenų, o jų pavardes – prie lietuvių kalbos taisyklių. Kitaip iš lietuvių kalbos netrukus nieko nebeliks – tik skutai.

Draugas.org – JAV lietuvių laikraštis

O jei nebeliks lietuvių kalbos, kas beliks iš Lietuvos valstybės?

Informacijos šaltinis – JAV leidžiamas lietuvių laikraštis DRAUGAS

2022.05.06; 07:16

Gintaras Visockas. Slaptai.lt foto

Gintaras Visockas

Vis daugiau ženklų, jog Vakarų civilizacija tampa išties padoria, sąžininga, principinga. Ką turiu omenyje, tardamas šiuos žodžius?

Tiek JAV, tiek kitos NATO bei Europos Sąjungos šalys vis drąsiau ir gausiau tiekia rimtos ginkluotės nuo agresoriaus narsiai besiginančiai Ukrainai. Net vokiečiai, dar visai neseniai gėdingai tūpčioję vietoj ir bejėgiškai skėsčioję rankomis (iš pradžių žadėjo Kijevui atsiųsti tik šalmų ir medicininės įrangos), dabar jau prabilo net apie sunkiosios ginkluotės siuntas. Ne tik pažadėjo, bet jau siunčia.

Džiugu, kad vis daugiau Vokietijos politikų kritikuoja buvusios kanclerės Angelos Merkel politiką nuolaidžiavus Kremliaus diktatoriui, kad vis daugiau vokiečių mano, jog šalis turėtų bausti su Vladimiro Putino naftos ir dujų kompanijomis bendradarbiavusius vokiečius, įskaitant buvusį kanclerį Gerhardą Šrioderį. Kliūna ir dabartiniam kancleriui Olafui Šolcui, kad pirmosiomis valandomis, vos tik Rusija užpuolė Ukrainą, šis politikas apsiribojo dviprasmiškais pareiškimais, nė nemanydamas Ukrainai duoti nė vieno šovinio. Vokietija pritarė Ukrainai ir tuomet, kai ši nepageidaujamu savo žemėje paskelbė Vokietijos prezidentą Franką – Valterį Štaimajerį (Frank-Walter Steinmeir), pagarsėjusį tuo, kad Kijevo ir Maskvos derybų metu Ukrainai brukte bruko pražūtingas, tik V. Putinui naudingas formules.

A. Merkel ir V. Putinas. EPA-ELTA nuotr.

JAV politika taip pat pasikeitė. Kardinaliai pasikeitė. Vasario 24-ąją oficialusis Vašingtonas pasielgė itin šlykščiai, siūlydamas Ukrainos prezidentui Volodymirui Zelenskiui sprukti iš šalies. JAV prezidentas Džo Baidenas (Joe Bidenas) garantavo V. Zelenskiui politinį prieglobstį. Žvelgiant giliau, J. Bidenas kvietė V. Zelenskį išduoti Ukrainą. Kvietė bėgti – tapti iš skęstančio laivo sprunkančia žiurke. J. Bidenas pasižymėjo ir tuo, kad karo išvakarėse nedavė Ukrainai ginklų, skūpiai dalino finansinę paramą, neskubėjo į Ukrainą atsiųsti JAV ambasadoriaus. Vašingtonas netikėjo, jog ukrainiečiai išsilaikys bent keletą parų? Manė, kad įvykiai klostysis panašiai, kaip Krymo okupacijos dienomis?

Kaip ten bebūtų, šiandien J. Bideno neįmanoma atpažinti. JAV pagalba Ukrainai – neįkainuojama. Jau ko vertas vien 40-ies valstybių gynybos ministrų pasitarimas JAV karinėje bazėje Ramšteine (Vokietija).

Taigi neprabėgo nė kelios karo savaitės, ir Vakarai išvydo, kaip narsiai ir sėkmingai ukrainiečiai gina savo laisvę. Vakarams tapo gėda, kad taip ilgai pataikavo V. Putinui, kad taip paniškai bijojo jo „popierinės kariuomenės“. Vakarai atsikvošėjo. Vakarai ėmė išties ginti laisvę ir demokratiją. Ne žodžiais, o konkrečiais darbais.

Kaip sako Ukrainos prezidento tarnybos patarėjas, karinės žvalgybos darbuotojas Aleksejus Arestovičius (Marko Feigino internetinė televizija), Vakarai dabar jau lenktyniauja, kas Ukrainai greičiau ir daugiau atveš sunkiųjų artilerijos pabūklų, tankų, priešlėktuvinių ginklų. Šis karinės žvalgybos ekspertas mano, kad Vakarų pasikeitimai po Ukrainos sėkmingo pasipriešinimo agresoriui, – ne vienadieniai. Jie – giluminiai. Vakarai – sukrėsti, kaip pasielgė Kremlius, ir Vakarai daugiau nepuls ant kelių prieš V. Putiną. Vakarai taip pat susigėdę, kaip jie bjauriai egoistiškai elgėsi pastaruoius kelis dešimtmečius, nuolaidžiaudami V. Putinui.

Volodymiras Zelenskis. Ukrainos prezidentas

Įsidėmėtinas ir Ukrainos prezidento V. Zelenskio interviu, kurį jis prieš keliolika dienų davė Kijevo požeminiame metropolitene. Klausantis Ukrainos prezidento raginimų, jog Vakarai, jei jiems tikrai rūpi demokratija, padorumas, teisė ir sąžiningumas, privalo siųsti Ukrainai rimtų ginklų dar sparčiau, dar gausiau. Nes kiekviena uždelsta valanda – tai naujos mirtys.

Svarbu tai, kad kalbėdamasis su Vakarų žurnalistais V. Zelenskis išskyrė Azerbaidžaną, kuris, jo žodžiais tariant, elgiasi labai garbingai ir principingai. Ukraina dėkinga Azerbaidžanui už humanitarinę pagalbą. Oficialusis Kijevas puikiai supranta, jog azerbaidžaniečiams tiekti ginklus Ukrainai kol kas sudėtinga, nes patys turi panašių bėdų kaip Ukraina (Armėnijos karinės pajėgos išvytos dar ne iš visų Karabacho vietovių, nors, remiantis tarptautine teise, Karabachas – neatskiriama Azerbaidžano teritorija).

Įsidėmėkime – Ukrainos prezidentas aiškiai, nedviprasmiškai padėkojo Azerbaidžanui už pagalbą. O Armėnijai – nė menkiausio „ačiū“. Kodėl – akivaizdu. Prisiminkime istoriją, kai Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas atidavė Rusijos kariuomenei keletą savo modernių naikintuvų, puikiai žinodamas, jog Maskva juos siųs į Ukrainos frontą. Prisiminkime tuos prie Rusijos ambasados Jerevane surengtus mitingus, kurių dalyviai smerkė „fašistinę Ukrainą“ ir liaupsino „taikdariškąją Rusiją“. Mitinguotojai net prašė, kad nedelsiant būtų pasiųsti kariauti prieš ukrainiečius. Galų gale prisiminkime ir akimirkas, kaip oficialusis Jerevanas elgėsi, kai buvo užpulta Gruzija, okupuojamas Krymas…

Tikrasis Armėnijos veidas. Jerevanas. Rusijos agresiją prieš Ukrainą palaikantys mitinguotojai

Negarbingo Armėnijos elgiasio pavyzdžių – vis daugiau. Štai Kazachstanas pareiškė, jog gegužės 9-ąją nesiruošia švęsti jokių pergalių, rengti karinių paradų. Taip kazachai nusprendė palaikyti Ukrainą, o ne Rusiją. Kazachstanas remia ukrainiečių kovą, o Rusijos agresiją – smerkia. Ir štai neiškentęs Rusijos TV žurnalistas Tigranas Keosajanas youtube.com kanale paskelbė kupiną pagiežos ir pykčio komentarą, esą kazachai – ir šiokie, ir tokie. Ofciali Kazachstano valdžia pasmerkė T. Keosajaną. Ypač įdomus kazachų žurnalisto Armano Šurajevo atkirtis. Žurnalistas pabėžė, jog kazachai – padori tauta, todėl gins tuos, kurie teisūs.

Nikolas Pašinianas ir rusiški naikintuvai

Jūs klausiate, kuo čia dėta Armėnija, jei T. Keosajanas – Rusijos žurnalistas? Taip, oficialiai jis – Rusijos pilietis. Kaip ir jo žmona Margarita Simonian, liūdnai pagarsėjusi Rusijos propagandistė, stojusi Kremliaus pusėn. Peržiūrėjus pastaruosius jų abiejų viešus pareiškimus viešojoje erdvėje, tampa akivaizdu, kad jie – ne tik mirtini Azerbaidžano priešai. Jie – dar ir Ukrainos, Moldovos, Gruzijos (Sakartvelo) priešai. Jie – fanatiški Kremliaus ruporai, kuriems tiesa ir teisingumas – nė motais. Jie senų seniausiai nusispjovę į valstybių teritorinį vientisumą apibėžiančias tarptautines taisykles. Jie nepasmerkė Kremliaus išpuolių prieš Moldovą, Gruziją (Sakartvelas). Jie net užkimę neigia, jog, remiantis tarptautine teise, Karabachas priklauso Azerbaidžanui, ir azerbaidžaniečiai turi teisę susigrąžinti savo žemes arba derybų, arba karo keliu. Žodžiu, jie – agresyviai besielgiančios Armėnijos šalininkai. 

Tigranas Keosajanas

Šį komentarą parašiau todėl, kad mūsų politikai, politologai, žurnalistai atkreiptų dėmesį į dviprasmišką Jerevano elgseną bent jau dabar. Oficialusis Vilnius smerkia Vengriją ir Bulgariją, kai šios neskuba paremti Ukrainos, o štai Armėnijos – nekritikuoja net už kur kas bjauresnius žingsnius. Žiūrėk, dar pakvies dalyvauti Rytų partnerystės programose…

Kodėl? Lietuvoje pilna savų simonianų ir keosajanų? Lietuviai jau protestavo Vilniuje prie Rusijos, Vengrijos, Vokietijos ambasadų. O prie Armėnijos ambasados dar nebuvo nė vienos protesto akcijos, nors Armėnija taip pat verta pasmerkimo. 

2022.04.29; 09:31

Istorikas Gintaras Vaičiūnas. Slaptai.lt nuotr.

„Ilga kelionę į Hankendį“. Tai dar viena žurnalisto Gintaro Visocko knyga apie Azerbaidžaną, šios knygos įvade autoriaus pavadintu antrąja savo Tėvyne.

Esminis šios knygos skirtumas nuo ankstesniųjų G.Visocko darbų apie jo pamiltą šalį – šios knygos tekstas yra ne žurnalistinis, bet grožinio pobūdžio. Autorius vertindamas savo naująjį kūrinį įvade rašo, kad bijantis svarstyti, kokia yra šios knygos literatūrinė vertė, nes įsitikinęs – „30 metų žurnalistinio darbo stažas įklampino į žurnalistinių štampų ir bjaurių bei primityvių konstrukcijų liūną“. Nors kuklumas žmogų puošia, šiuo atveju, manau, kad autorius neteisus. Man labai įdomu buvo skaityti ankstesnę G.Visocko autobiografinių prisiminimų knygą „Ieškau kelrodės žvaigšdės“, kurioje atsiskleidžia neabejotini literatūriniai jo sugebėjimai.

Ilga kelionė į Hankendį. Slaptai.lt nuotraukoje: knygos viršelis

Perskaitęs„Ilga kelionė į Hankendį“ dar kartą galiu tvirtai pasakyti, kad autorius be reikalo neigiamai vertina savo gebėjimus kurti grožinės literatūros kūrinius. Knygoje „Ilga kelionė į Hankendį“ aprašoma pagrindinio knygos herojaus žurnalisto pažintinė kelionę į Azerbaidžaną, kurios metu jis patiria įvairiausių nuotykių. Autorius savo knygos tekstą paskirstė į 8 dalis su intriguojančiais pavadinimais: „Teherano agentas“, „Dar verksi kruvinomis ašaromis“, „Akistata su FSB karininku“, „Amerikos žvalgybų klaidos“, „Nepilnavertiškumo kompleksas“ ir kt. Kiekvienoje knygos dalyje papasakojamas vis kitas  nuotykis, kurį teko patirti pagrindiniam herojui šios „odisėjos“ metu.

Autorius šioje knygoje naudodamas publicistiką ir prozą įdomiai perteikia lietuvio žurnalisto įspūdžius svečiuojantis Azerbaidžane. Jo išgyventų nuotykių centre – įdėmios akys žmogaus, ginkluoto vien meile savo antrajai Tėvynei ir jo žmonėms, ištverme ir kantrybe. Tą patvirtina šie autoriaus teiginiai knygos įvade: „Už šią knygą esu dėkingas azerbaidžianiečiams draugams, kurie padėjo keliauti po Azerbaidžaną. Jei ne jų kantrybė, nuoširdus rūpestis, šios odisėjos nebūtų buvę“, „šioje „kelionėje“ aprašau ir kitą ne iškart suvoktą gyvenimišką patirtį: tik ilgai ir kantriai plušant įmanoma patirti pergalių.“

Šią, antrąją literatūrinio pobūdžio knygą G.Visockas dedikavo šviesiam savo senelių atminimui.

2022.03.30; 15:00