Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Visai neseniai keli lietuviški leidiniai pažėrė informacijos apie buvusį Azerbaidžano pareigūną milijonierių, kuris turto, pasirodo, turįs net Lietuvoje. Tuose pranešimuose išvardytos buvusio Azerbaidžano nacionalinio saugumo ministro Eldaro Mahmudovo ir jo šeimos valdomos bendrovės bei nekilnojamasis turtas tiek Jungtinėje Karalystėje, Liuksemburge ir Ispanijoje, tiek ir Lietuvoje.

Turi turto ir Lietuvoje

Tyrimas atskleidė, kad turto vertė – maždaug 100 mln. eurų. Iš kur Lietuva susirinko šiuos duomenis? Žinių apie 2004 – 2015-aisiais metais Azerbaidžano saugumui vadovavusio E.Mahmudovo pinigus pateikė tarptautiniai tiriamosios žurnalistikos centrai OCCRP, „Finance Uncovered“ ir „Transparency International“. Jie išanalizavo praėjusių metų lapkritį iš banko „Cayman National Bank“, veikiančio Meno saloje, į viešumą patekusius dokumentus.

Pirmasis užsienyje šios temos ėmėsi, regis, britų „The Guardian“ laikraštis. Lietuvoje – 15min.lt internetinis leidinys. Tema išties įdomi, neabejotinai galinti padidinti leidinio tiražą.

Ginklų kontrabanda

Bet neišnarpliotų Pietų Kaukazo paslapčių esama ir daugiau. Štai buvęs Armėnijos ambasadorius Vatikane, buvusio Armėnijos prezidento Seržo Sargsiano žentas Mikaelas Minasianas savo asmeninėje paskyroje Facebooke paskelbė daug triukšmo sukėlusį videopranešimą apie skandalus, į kuriuos, jo tvirtinimu, įsipainiojo dabartinis Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas. 

Nikolas Pašinianas – kairėje, Mikaelas Minasianas – dešinėje. Slaptai.lt

Tas videokomentaras paskelbtas gegužės 30-ąją rubrikoje „Melo pabaiga“. Pranešimo pavadinimas – „Nelegali prekyba ginklais, „priešistorinių“ ginklų įsigijimo sandoris, korupcija ir ignoruojamos mirtys“.

Buvęs Armėnijos ambasadorius prie Šventojo Sosto ponas Mikaelas Minasianas pažymi, jog esama neginčijamų faktų, bylojančių, jog premjeras Nikolas Pašinianas įtraukė šalį į juodąjį prekybos nelegaliais ginklais tinklą, taip pat sutepė savo reputaciją prekyba kontrabandinėmis cigaretėmis. O kad paslėptų nuodėmes, vieną savo patarėją gegužės 23 dieną slapta komandiravo į Voronežą, kad ten šis surengtų slaptas derybas su Rusijos slaptųjų tarnybų atstovais.

Buvęs Armėnijos diplomatas taip pat tvirtina: „Yra faktų, kad N.Pašiniano atstovas su kažkokiu Davidu Galstianu iš Voronešo nuvyko į Maskvą, kad ten su Rusijos gynybos ministerijos pareigūnais sureguliuotų į paviršių iškilusį skandalą dėl nelegalios prekybos ginklais. Taigi N.Pašinianas dėl savo asmeninių reikalų kenkia ne vien Armėnijos prestižui. Jis kenkia ir šalies saugumui“.

Ar tarptautiniai tiriamosios žurnalistikos centrai OCCRP, „Finance Uncovered“ ir „Transparency International“ imsis šios temos? Beje, ši informacija smulkiai išguldyta armenianreport.com leidinyje, tad Azerbaidžanas – niekuo dėtas. Lietuvai ši tema taip pat turėtų rūpėti. Juk čia pat – Rytų partnerystės programos renginiai. 

Mafija posėdžiavo Lietuvoje

Taip pat būtų įdomu išgirsti, ar tarptautinė tiriamoji žiniasklaida deramai išanalizavo 2018-aisiais metais birželio ir rugpjūčio mėnesį Ispanijoje sulaikytų armėnų – gruzinų mafijos lyderių darbelius? Priminsiu: 2018 metų birželio 26-ąją Ispanijos teisėsauga sudavė skaudų smūgį armėnų mafija vadinamai grupuotei (be 129 narių suimti ir septyni „įteisinti vagys“). Tąsyk atliktos 74 kratos Ispanijos miestuose Madride, Barselonoje, Valensijoje, Granadoje, Alikantėje, Marbelyje. Kratų metu paimta 100 tūkst. eurų grynaisiais, 9 šaunamieji ginklai, neperšaunamos liemenės bei įrenginys, skirtas perlydyti brangiuosius metalus.

Artiomas Sargsianas (Saratovskij) – įteisintas vagis iš armėnų mafijos sindikato

Intensyvus tyrimas dėl armėnų mafijos (Armenian Power) pradėtas, kai Ispanijos teisėsauga nustatė, jog Marbelio mieste gyvena keletas asmenų, palaikančių ryšius su vienu iš įtakingiausių „įteisintų vagių“ Europoje. Pasirodo, tas ypač įtakingas „įteisintas vagis“ yra gyvenęs ir Lietuvoje – būtent iš Lietuvos vadovavo gaujai, kurią Ispanijos teisėsauga sučiupo 2018-ųjų birželio mėnesį. 

Ispanijos policijos duomenimis, mafijos atstovas Artiomas Sargsianas (pravardė – Artiom Saratovskij) – tai būtent tas žmogus, kuris po pasikėsinimo į vieno jo kontroliuojamos organizacijos nario gyvybę, įsakė Ispanijoje veikiantiems armėnų mafijos nariams susirinkti Lietuvoje – čia aptarti nesutarimus tarp gaujų.

Ar mes jau žinome, kas ir kodėl leido atvykti A. Sargsianui su savo sėbrais į Lietuvą? 

Apie gruzinų mafiją – nė žodžio

Belieka dar pridurti, kad 2017-aisiais metais Ispanijos teisėsauga sudavė skaudų smūgį gruzinų mafijai, kuomet sučiupo 30 gruzinų, kaltinamų priklausius gruzinų mafijai. Bet ar apie tai tarptautiniai tiriamosios žurnalistikos centrai OCCRP, „Finance Uncovered“ ir „Transparency International“ parašė bent vieną eilutę? Ką šia tema rašė lietuviškasis 15min.lt?

Ką paskelbė ESISC?

2017 metais europietiška organizacija European Strategic Intelligence and Security Center (Europos Strateginės žvalgybos ir saugumo centras) paskelbė sensacingą ataskaitą.

The European Strategic Intelligence and Security Center (ESISC)

Minėtoje ataskaitoje pasakojama, kaip Azerbaidžanas atsidūrė nepavydėtinoje situacijoje. Pasirodo, prieš Azerbaidžaną ilgai, metodiškai, kryptingai rengtas sąmokslas, kurio užsakovai – po visą pasaulį išsibarsčiusi armėnų diaspora, dirbtinai kursčiusi lobistines Europos organizacijas. Europos Strateginės žvalgybos ir saugumo centro (veikia Belgijoje nuo 2002 metų; sutrumpintas pavadinimas – ESISC) demaskuoti europiečiai politikai, tampriai susidraugavę su Vakarų armėnų diasporomis, organizuojančiomis tendencingas antiazerbaidžanietiškas akcijas. Tos akcijos specialiai nukreiptos prieš Azerbaidžano Vyriausybę siekiant ją diskredituoti svarbiose Europos institucijose, įskaitant ir Europos Tarybos Parlamentinę Asamblėją.

Vienas iš ataskaitos autorių – ESISC vadovas Klodas Monikė. Jis – buvęs prancūzų žvalgybos darbuotojas (Prancūzijos užsienio žvalgybos generalinė direkcija). Jo darbo specifika – žvalgybos analitikas, nagrinėjantis terorizmo, šnipinėjimo, organizuoto nusikalstamumo, tarptautinių konfliktų temas. Žurnalistinė veikla tebuvo priedanga. Jis yra parašęs knygų apie teroro aktus, surengtus rugsėjo 11-ąją Niujorke. K.Monikės knygos sulaukė didelio populiarumo. Nuo 2002-ųjų metų K.Monikė vadovauja Strateginės žvalgybos ir saugumo centrui.

Klodas Monikė. ESISC vadovas

Žodžiu, K.Monikės vadovaujama komanda 2017-aisiais pateikė Europos visuomenės dėmesiui ataskaitą įsimenančiu pavadinimu: „Armėnų ryšininkas: ESBO slaptosios grupės tinklas ir tarptautinės teisės pažeidimai“. (Visą šios ataskaitos tekstą galima rasti www.esisc.org portale).

Taigi šios organizacijos dėka demaskuota tendencinga, angažuota armėnų diasporos lobistų remiama europarlamentarų grupė, kurios svarbiausias uždavinys – daryti ženklią įtaką Europos šalių vyriausybėms bendraujant su Centrinės ir Rytų Europos valstybėmis. Angažuotų parlamentarų dėmesio centre – ir Azerbaidžanas. Prieš Azerbaidžaną ši grupė parengė gausų arsenalą priemonių, kurių pagalba daromas milžiniškas, bet slaptas spaudimas tarptautinei opinijai, kad Kalnų Karabacho priklausomybė būtų nulemta Azerbaidžanui nenaudinga kryptimi. Toji slapta europiečių grupė tendencingai manipuliavo šiandieninėmis Kalnų Karabacho konflikto pasekmėmis, rėmė neteisėtas Armėnijos pretenzijas į Kalnų Karabachą ir darė spaudimą oficialiam Baku, kad šis sutiktų ginčus dėl Kalnų Karabacho narplioti būtent Jerevanui naudingomis sąlygomis.

Koks šiandien tų 2017-aisiais tendencingai veikusių europarlamentarų likimas? Gal jie – jau nebeišrinkti į Europos Parlamentą, bet į jų vietas susėdo kiti, dar tendencingesni? Kodėl tyli tiriamosios žiniasklaidos lyderiai?

Armėniški archyvai – vis dar uždaryti

Štai istorikas Zigmas Vitkus portale LRT.lt šių metų gegužės 6-ąją skelbia straipsnį „Armėnų genocidas – nepamirštas“. Išskirtinis teksto bruožas – autorius dedasi taip gerai išmanąs šią temą, jau toks tikras kiekvienu savo žodžiu, kad, regis, 1915-ųjų tragediją, ironiškai kalbant,  bus matęs savo akimis. O kad egzistuoja ir kita medalio pusė – šiam istorikui nė motais. Jis, be abejo, nieko nenori girdėti apie istorijos tyrinėtoją Filipą Ekozjansą, neseniai išleidusį knygą „Izraelis Ori. Pandoros skrynia“. O juk šis armėnų tautybės tyrinėtojas slaptai.lt portalui rašė:

Filipas Ekozjancas. Youtube.com nuotrauka

„Pirmiausia aš noriu pasakyti, kad kova dėl „genocido“ pripažinimo nėra kova dėl teisingumo pergalės. Tai kova už tai, kad viena sąvoka būtų pakeista kita: visų Osmanų imperijos tautų tragediją pervadinti vienos armėnų tautos genocidu. Protingai mąstančiam žmogui aišku, kad tokiomis sąlygomis, kai Osmanų imperija kovojo keliuose frontuose, kai jos viduje buvo keli pilietinės konfrontacijos židiniai, atsiradę ir religiniu, ir tautiniu pagrindu, tuomet buvo itin sudėtinga vesti šią liūdną statistiką, kuria šiandien manipuliuoja „genocido aukos“ (sakydamas „genocido aukos“ aš turiu omenyje, žinoma, ne tuos, kurie žuvo, amžiną jiems atilsį, o tuos, kurie šiandien bando gauti finansinius ir moralinius „honorarus“ už jų mirtį). Akivaizdu, kad šiandien neįmanoma tiksliai išsiaiškinti, kas būtent vyko kiekviename mieste, kiekviename kaime, kiekvienoje fronto atkarpoje. Argi kuris nors iš mūsų supranta: kas, ką ir dėl ko žudo Irake ir Libijoje? Juk šiandien mes naudojamės palydoviniu ryšiu, internetu, žiniasklaida, vaizdo įrašais, turime tūkstančius profesionalių žurnalistų, dirbančių karštuosiuose taškuose. Ir mes vis tiek negalime neabejodami atsakyti į šiuos klausimus. Ką jau kalbėti apie šimto metų senumo įvykius!“

Jei nepasitikima F.Ekozjancu, bent jau paklauskime Armėnijos valdžios, kodėl ši į savo archyvus iki šiol neįsileidžia užsienio istorikų, tyrinėtojų, žurnalistų, o Turkija ir Azerbaidžanas plačiai atvėrę archyvus, kur tik esama informacijos apie 1915-ųjų žudynes.

Vėl  pamiršo Kalnų Karabachą

Gal Vakarai mano, jog šitaip nuolaidžiaudami Armėnijai suvilios ją pasukti Vakarų kryptimi? Gal manome, kad, nepasmerkdami neteisėtų rinkimų okupuotame Kalnų Karabacho regione, padarysime Jerevaną ištikimu sąjungininku (Lietuva – iš tų valstybių, kurios aiškiai nepasmerkė armėnų separatistų surengtų rinkimų okupuotame Kalnų Karabache)? O gal manome, kad minėdami Krymo, Padniestrės, Abchazijos ir Pietų Osetijos atvejus ir pamiršdami Kalnų Karabacho tragediją, priversime Jerevaną elgtis teisingai?

Lietuvos užsieio reikalų ministras Linas Linkevičius Rytų partnerystės išvakarėse štai taip kalbėjo: „Dėl savo Europinio pasirinkimo penkios iš šešių Rytų partnerių patiria išorinių jėgų spaudimą: tai – užšaldyti konfliktai Sakartvele ir Moldovoje, tiesioginė agresija prieš Ukrainą. Baltarusija yra vienintelė partnerė, kurioje konflikto nėra, todėl esame pasirengę prisidėti stiprinant Baltarusijos nepriklausomybę ir suverenumą. Tačiau tai sunku daryti, nes Baltarusija neįgyvendina privalomų tarptautinių ekspertų reikalavimų dėl streso testų Astravo branduolinėje elektrinėje“ (informacijos šaltinis – ELTA). O kur bent mažytė užuomina dėl Kalnų Karabacho skaudulių?

„Nepaisant „aksominės revoliucijos“, politinė kryptis nesikeis“

Norint perprasti Pietų Kaukazo regiono specifiką verta susirasti 2019-aisiais paskelbtą Lietuvos Valstybės saugumo departamento (VSD) ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie KAM (AOTD) atsakaitą dėl „Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimo“.

Lietuvos saugumas (VSD)

VSD ir AOTD ataskaitoje už 2018-uosius metus apie Kalnų Karabachą štai kas parašyta:  

„Rusijos vaidmuo įšaldytuose konfliktuose posovietinėje erdvėje suteikia galimybę užsitikrinti jai palankią šalių užsienio politiką – tai labiausiai pastebima Armėnijos atveju. Armėnijos priklausomybė nuo Rusijos paramos Kalnų Karabacho konflikte lemia, kad Jerevanas siekia išlaikyti gerus santykius su Kremliumi. Nepaisant 2018 m. įvykusios „Aksominės revoliucijos“, šalies užsienio politikos kryptis nesikeis“.

Ši nedidelė Lietuvos saugumo citata tegul atveria akis tiems, kurie vis dar turi keistų iliuzijų dėl šių metų birželio mėnesį rengiamų diskusijų Rytų partnerystės temomis.

2020.06.16; 08:33

Knygos apie šnipus ir žvalgybininkus. Slaptai.lt nuotr.

Gintaras Visockas

„Visuomenė niekuomet nejautė ir negali jausti valstybei iškilusių pavojų ir gyvena tuo, ką mato, todėl ne kartą prisieina padėti daug energijos ir triūso, kad įrodžius, kiek artimas yra pavojus, kiek reiks dar mums pergyventi, kad atsikračius tų pragaištingų idėjų, kiek laiko dar prisieis kovoti, kad nebūtume vergais, kad jėga ir dvasia atsispirti visiems, kurie griauna mūsų nepriklausomybės pamatus“.

Šiuos žodžius yra ištaręs M.Lipčius, vienas iš aktyviausių, gabiausių tarpukario Lietuvos karinės žvalgybos darbuotojų (žuvo 1942 metais sovietinėje katorgoje).

Iš tiesų – baisu net įsivaizduoti, kaip greitai būtų ištikusi mūsų valstybę nelaimė, jeigu vadovybė nebūtų tiek daug jėgų ir lėšų skyrusi karinės žvalgybos, karinės kontržvalgybos reikmėms, jeigu nebūtų turėjusi tokių sumanių, gabių, išsilavinusių žvalgybos specialistų kaip J.Žilinskas, M.Lipčius, A.Užupis, pulkininkas V.Sizychas (rusas), kapitonas L.Prušakevičius (baltarusis), A.Avižienis, A.Chmieliauskas, P.Tamošiūnas…

Nuo 1918-ųjų vasario 16-osios iki pat okupacijos 1940-aisiais metais Lietuvos žvalgai, karo atstovai didžiausią dėmesį skyrė trims valstybėms – Lenkijai, Vokietijai bei Sovietų Sąjungai. Ir mūsų žvalgų aktyvi veikla dažniausiai būdavo sėkminga. Žvalgai jiems skiriamų pinigų veltui nešvaistė.

Pavyzdžiui, Lietuvos žvalgybos skyrius itin daug prisidėjo prie sėkmingos karinės operacijos Klaipėdos krašte. Kad mums pavyko susigrąžinti Klaipėdą, daug pasidarbavo būtent žvalgai. Lietuviai 1920 – 1922 metais, rizikuodami gyvybe, sugebėjo surinkti išsamios, tikslios, patikimos informacijos ne tik apie gyventojų nuotaikas Klaipėdos krašte, bet ir apie okupacinę prancūzų kariuomenę, lenkų konsulato darbuotojus.

Nepaisydami rimtų pavojų, mūsų žvalgai dieną naktį stebėjo prancūzų prefektūrą, uostą. Kai tuometinis ministras pirmininkas E.Galvanauskas pritarė sukilimo idėjai Klaipėdos krašte, Žvalgybos skyriaus viršininkas M.Lipčius 1922 metų rudenį į uostamiestį nusiuntė patyrusių žvalgų grupę, kuriai buvo pavesta iki galo išsiaiškinti, kokios realios Klaipėdos išvadavimo galimybės. Prasidėjus sukilimui, tiksli informacija apie įvykius kasdien pasiekdavo Lietuvos Respublikos Prezidentą. Kai 1923 metų sausio 15 dieną sukilėlių vadas J.Budrys pranešė apie pergalę uostamiestyje, Lietuvos prezidentūra jau žinojo apie sėkmę. Džiugią naujieną pirmieji prezidentui pranešė žvalgai.

Šnipai, žvalgyba, kontržvalgyba. Slaptai.lt nuotr.

O štai sekant Lenkijos kariuomenę, Lietuva patyrė skaudžių nuostolių. 1920 metų spalio pabaigoje į lenkų nelaisvę pateko mūsų žvalgybos darbuotojas A.Chmieliauskas. Lenkai, prieš nužudydami suimtąjį, jį dar ilgai ir žiauriai kankino, mėgindami išgauti paslapčių.

Tačiau sunkiausia, matyt, buvo tiems mūsų žvalgams ir karo ekspertams, kurie dirbo Maskvoje. Iš slaptos sovietų Rusijos pareigūno G.Čičerino direktyvos, paskelbtos Maskvoje 1921 metais, aiškėja, kad bolševikai laikėsi itin klastingos taktikos. Tos taktikos esmė – žadėti kaimyninėms valstybėms viską, ko jos pageidaus. O iš tiesų Maskva slaptai darė tai, kas nesiderino su gražiais jos pažadais. Maskva atkakliai siekė įgyvendinti visas savo imperines užmačias. Pavyzdžiui, kaimyninėse valstybėse, taip pat ir Lietuvoje, užsiėmė aktyvia ardomąja veikla.

Štai buvęs krašto apsaugos ministras K.Žukas, ėjęs ministro pareigas 1920 – 1921 metais, yra rašęs, jog sovietų diplomatas Akselrodas, dirbęs Kaune, žino viską, kas kalbama uždaruose Lietuvos Vyriausybės ir gynybos posėdžiuose. Matyt, Maskva turėjo savo informatorių pačioje Krašto apsaugos ministerijoje.

Sunkiausiomis ir nesaugiausiomis sąlygomis 1920 – 1922 metais Maskvoje darbavosi karo atstovas Kazys Svilas. Įdomu tai, jog Rusija įkurdino Lietuvos atstovybę … pačiame „čekistų lizde“ – užsienio reikalų liaudies komisariate. Rusai viską žinojo apie mūsų atstovybę – kas, kada ir su kuo išeina, kada grįžta ir t.t. Vieną sykį kapitoną K.Svilą, grįžtantį į savo darbo kabinetą su pažįstamu lietuviu, sulaikė čekistai ir pradėjo įžūliai kamantinėti. Tada Lietuva nusiuntė į Maskvą protesto notą. Bet Maskva net neatsiprašė. Ši nenormali padėtis tęsėsi iki pat 1922-ųjų metų.

Maskvos čekistai kai kada griebdavosi net teroro, politinių žmogžudysčių. 1921 metų gruodžio 6 dieną Lietuvos karo atstovo Maskvoje padėjėjas kapitonas Kostas Avižienis išsiuntė į Lietuvą dokumentus, iš kurių aiškėjo, jog M.Butkienė – Zablockaitė yra sovietų Rusijos ČK darbuotoja ir intensyviai renka duomenis apie Lietuvos kariuomenę, todėl ją būtina suimti. Nepraėjo nė mėnuo, ir kapitonas K.Avižienis buvo nužudytas Lietuvos atstovybėje Maskvoje. Nors žudikas buvo surastas ir teisiamas, Masva taip ir nepasistengė išsiaiškinti, ar žudikas Želdukovas – Pavlovas įvykdė politinę žmogžudystę.

Severino Vaitiekaus veikalas „Lietuvos žvalgyba“

Beje, net ir po mirties sovietai nepaliko K.Avižienio ramybėje. Pasienyje, Sebežo stotyje, čekistai neteisėtai atidarė ir patikrino karstą. Dėl neteisėto patikrinimo, žinoma, neatsiprašė. Šie faktai leidžia manyti, jog kapitonas K.Avižienis vis tik buvo nužudytas politiniais sumetimais.

Nepaisant sunkių darbo sąlygų Sovietų Rusijoje mūsų darbuotojas K.Svilas  buvo laikomas vienu iš veikliausių Lietuvos karo atstovų. Kapitono K.Svilo ir jo bendražygių analizės leido perprasti klastingą Rusijos elgesį – viena kalbėti, o visai kitką daryti. Būtent Rusijoje dirbusių mūsų žvalgų pastebėjimai padėjo išsiaiškinti tikrąją Maskvos politiką – niekad neatsisakyti teritorinių pretenzijų į Baltijos šalis.

Šios istorijos Rusija iki šiol nėra išslaptinusi.

2020.06.01; 17:14

Gintaras.Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Gintaras Visockas

Karo korespondento išpažintis. Pirmasis mūšis

Štai kaip susiklostė: rytoj tikrai bus puolamas Groznas. Greičiausiai auštant…

Kad karas neišvengiamas – senokai supratau. Gyvendamas Čečėnijos sostinėje nuolat jaučiau, kaip virš Šiaurės Kaukazo tvenkiasi kraujo praliejimą pranašaujanti įtampa. Nereikėjo būti labai pastabiam, kad susigaudyčiau, jog ruošiamasi blogiausiam. Tereikėjo žvilgtelėti į gyvenamuosius kvartalus – kiek daug čečėnų išvažiavo į kalnus pas gimines, o ir tie, kurie vis dar liko mieste, artimiausiu metu ketino į aūlus išgabenti bent vaikus. Paskutinėmis savaitėmis Groznas pastebimai ištuštėjo.

Bet kad tai nutiks jau rytoj, buvo netikėta. Lyg perkūnas iš giedro dangaus.

Informaciją, jog po kelių valandų į Čečėniją veršis rusų tankai, man perdavė taip, tarsi ši žinia būtų beveik neverta dėmesio. Na, šturmuos sostinę, taip, gatvių mūšiai neišvengiami. Tačiau kam jaudintis, juk pergalę švęs ne tie, kurie susiruošė ant kelių parklupdyti Džocharą Dudajevą!

Daugiau – jokių tikslesnių žinių, nė menkiausios smulkmenos.

Džocharo Dudajevo knyga

Išeidami iš buto, kuriame buvau apsistojęs, čečėnų kariai drąsino: jei rusai prasiverš, jie būtinai atskubės manęs paimti. Išvež į saugesnę vietą. Todėl protingiausia laukti mūšio pabaigos Dagestano gatvėje. Čečėnams būtina žinoti, kur mane galėtų surast, iškilus pavojui.

Generolo Dudajevo apsaugos vyrais pasitikėjau. Jei tikino, kad nepaliks bėdoje, vadinasi – taip ir bus. Atsisveikindami dar linksmai pamojavo: „nebijok, mes – nenugalimi“. Gatvėje išgirdau šūktelėjant Oschabą: „Rytoj pamatysi, kaip kaunasi tikri čečėnai“. O jo bičiulis, taip pat iš apsaugos būrio, linksmai pridūrė: „Nepamiršk, vakare valgysime šašlykus“.

Čečėnų drąsa žavėjo. Būtent taip privalo elgtis tikri vyrai. Bet kodėl jie šventai tiki pergale? Iš kur jie gali numanyti, kaip pakryps rytdienos puolimas? Jie tikriausiai žino kur kas daugiau nei sako. Galbūt čečėnai, su kuriais ką tik atsisveikinau, tiesiog negali atvirai papasakoti, kiek daug ginklų sukaupę, kokios gausios savanorių pajėgos, kiek daug kalnuose įrengta neįveikiamų stovyklų?

Dagestano gatvė, kurioje gyvenau paskutiniuosius trejetą mėnesių, – strategiškai palankioje vietoje. Nei per daug arti Dudajevo rūmų, kurie rusų kariaunai pats svarbiausias trofėjus, ir ne sostinės priemiesčiuose, kur, tikėtina, užvirs žiauriausi mūšiai. Tikimybė, jog man skirtas dviejų kambarių butas taptų taikiniu, – nedidelė.

Nebent nukristų sviedinys paklydėlis, prašvilptų atsitiktinė kulka. Kokia tikimybė, kad bomba driokstels tiesiai po langais, plytų ir betono nuolaužomis užversdama duris, išardydama laiptinę… O kaip elgtis, jei rusai į Grozną pasiųstų itin gausias tankų kolonas, ir čečėnai nepajėgtų atremti puolimo, nespėtų atvažiuoti į Dagestano gatvę?

Kai juodųjų minčių susikaupdavo nepakeliamai daug, jas, žinoma, vydavau šalin. Nesiruošiau pasiduoti panikai. Deja, pesimistiniai variantai atrodė įtikinamesni. Tada vėl bandydavau atsikratyti apėmusio nerimo. Kaliau sau į galvą: vėlu svarstyti, ar derėjo užsibūti Čečėnijoje, kai Kremlius svaidėsi griežtais ultimatumais. Vis tiek nieko nepakeisiu. Net ir norėdamas iš Grozno jau nebeišvažiuosiu. Troškau kuo ilgiau išsilaikyti Grozne, kad parskridęs į Vilnių nepritrūkčiau medžiagos išsamiems straipsniams? Tad kodėl, po perkūnais, nesidžiaugiu sulaukęs puikios progos – bent akies krašteliu pamatyti tikrą mūšį? Jei ir galiu šiąnakt ką nors prasmingo nuveikti – tai neprarasti vilties, jog likimas bus palankus.

Dar nebuvo nė vidurnakčio. Turėjau galimybę keletą valandėlių numigti. Bet nujaučiau: kamuojant įtampai nepavyks net pasnūduriuoti. Tik be reikalo vartyčiausi lovoje. Tad slapmpinėjau iš vieno kampo į kitą. Karts nuo karto klausdavau savęs, ar viskas – po ranka. Lyg ir taip. Kelionės krepšyje senų seniausiai sudėti visi svarbiausi daiktai. Jis – koridoriuje. Tik čiupk ir bėk pro duris. Vilniuje rezidavusio Čečėnijos atstovo rekomendacinis laiškas, kad čečėnai man visur ir visada padėtų, – suplėšytas. O va žurnalisto pažymėjimą išsaugojau. Įsikišau į vidinę striukės kišenę, šalia paso. Jei rusai užimtų Grozną, – šitaip gal būsią saugiau. Korespondentams gal bus draugiškesni…

Nesugalvojau, kuo dar galėčiau užsiimti. Nebent – vėl šliaužėti iš kampo į kampą? Bet kiek gi galima? Nežinomybė – varginantis, sekinantis jausmas. Kad bent truputį prasiblaškyčiau, išsiviriau kavos, prisikepiau bulvių. Užkandžiaudamas atidžiai klausiausi, gal jau kur nors toli toli dunda? Ne, tylu, tik nakties tamsos apgaubta gatve retsykiais nuvažiuodavo mašina. Keletą sykių atrodė, kad jau prasideda, bet paskui paaiškėdavo, jog kažkur toli burzgdami pralėkė sunkvežimiai.

Čečėnai buvo teisūs: pirmuosius duslius driokstelėjimus išgirdau brėkštant vėsiam, drėgnam lapkričio rytui. Iš pradžių – labai tolimus. Net nustebau apsidžiaugęs: „greičiau prasidės, greičiau baigsis“. Ūžesys artėjo lėtai. Bet vis tik grėsmingai artinosi. Dundėjo vis garsiau, skardžiau, pikčiau. Iš pradžių – tik iš vienos pusės. Paskui – ir kitose. Buvo akivaizdu, kad į Grozną veržiamasi keliomis kryptimis. Netrukus pradėjau skirti, kada rusai lupa iš tankų, o kada šaudo čečėnai iš granatsvaidžių, patrankų, kada kalena kulkosvaidžiai. Įsitempęs klausiausi, ar visus tankų šūvius palydi granatsvaidžių bumbtelėjimai. Gal man tik atrodė, kad skiriu, kas ir kada šaudo.

Virš Grozno keletą sykių kaukdami prašvilpė naikintuvai. Be abejo, tai buvo rusų karo mašinos. Čečėnai tuo metu naikintuvų jau neturėjo. Jų naikintuvai stovėjo sudaužyti Grozo oro uoste. Jei rusai ne tik šturmuos, bet ir bombarduos miestą, bus visiškai liūdna.

Po kelių valandų švito. Pro buto langą mačiau tuščią gatvę. Anksčiau ji nebuvo tokia nyki – tai „žiguliukai“ per duobes šokinėdavo, tai per purvo balas brisdavo praeiviai. Dabar – nieko. Tarsi fantastiniame filme apie išmirusį miestą. Bet ne. Štai bėga keli granatsvaidžiais ginkluoti čečėnai. Akivaizdu, kur skuba – pasitikti neprašytų „svečių“. Paskui – dar keletas karių skubiu žingsniu patraukė priemiesčių link. Paskui – dar vienas būrys.

Ir vėl – nė gyvos dvasios. Tik dusliai trinksi sprogstantys sviediniai. Trankosi labai dažnai. Kartais atrodo, kad jau čia pat, beveik po langais. Bet pro langą nematau nei ugnies, nei dūmų. Neištvėręs išeinu į gatvę pasižvalgyti. Centrinėje gatvėje, į kurią atsiremia manoji, vėl išdygsta nežinia iš kur pasirodžiusių čečėnų būrys. Žiūriu į juos, ir stebiuosi, kokie jie vis tik ramūs, susitvardę. Tarsi žaistų karą. O juk kautynės – tikros. Šiandien – pirmasis kartas, kai po keliolikos ligoto, prasigėrusio Boriso Jelcino ultimatumų nuspręsta Čečėniją tramdyti jėga. Šiandien bus pralietas pirmasis kraujas. Kažkas iš jų negrįš. Tačiau čečėnų karių veiduose – nė trupinėlio baimės. Jie bėga pasitikti rusų tankų tarsi sportininkai, susiruošę į … sporto varžybas.

Stoviu prisišliejęs prie namo kampo ir mąstau: sapnuoju ar vis tik tikrai stoviu rusų puolamame Grozne už tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos? Įdomu, ką šį rytą veikia kolegos redakcijoje Vilniuje, ką apie šios dienos įvykius praneša lietuviškos televizijos? Gal dar nieko nežino? Dirstelnu į laikrodį. Teprabėgo kelios valandos, o atrodo, kad 1994-ųjų lapkričio 22-osios rytas tęsiasi ištisą amžinybę. Laikas tarsi sustojęs.

Vėl iš kažkur paslaptingai išnyra grupelė čečėnų. Jie mato, kad aš – šviesiaplaukis, vadinasi, atvykėlis. Draugiškai pataria grįžti į slėptuvę. Taip būsią saugiau. Rodo pergalės ženklą. Skuba šaligatviu nesislapstydami. Pastebėjau: kai sudunda sprogimai, nė vienas iš jų nekrūptelna, nepasilenkia prie žemės. Lyg driokstelėjimai tebūtų naujametinis fejerverkas.

Grįžtu į butą. Vėl ta pati kankynė – nežinau ko griebtis. Gal skaičiuoti, kiek kartų per mintutę sprogsta sviedinių? Triukšmas tampa nebepakeliamas. Rusų tankai bus pralaužę čečėnų gynybą – ne kitaip.

———————————

Kažkodėl prisimenu, kai plaukdamas Nemunu su tėvais pakliuvau į vasarišką audrą. Dangus netikėtai apniuko, sutemo taip, tarsi būtų gūdi naktis, debesys prakiuro – pradėjo pliaupti tarsi džiunglėse. Kaip sakydavo močiutė, dangus maišėsi su žeme, o žemė – su dangumi.

Bet baisiausia, kad be perstojo žaibavo ir griaudėjo. Kai blyksteldavo žaibas, viskas kelioms sekundėms nušvisdavo, paskui – vėl tamsa. Tada – kurtinantis griausmas, lyg kažkur netoliese byrėtų didžiausias kalnas. Atrodė, kad mus visus užmuš. Žaibų buvo tiek daug, jie taip dažnai blykščiojo iš visų pusių, jog buvau įsitikinęs: išlikti gyvam – neįmanoma. Anksčiau ar vėliau pataikys. Iškepsime kaip bulvės žarijose.

Nemunas nuo Punios piliakalnio. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Prisišvartavome prie kranto. Išlipome. Kur slėptis? Aplink – vien bruzgynai, kiek toliau – tamsi miško siena. Kiaurai sušlapome. Sulijo baidarėje buvusi palapinė ir miegmaišiai. Mama verkė. Ji labai bijojo griaustinio. Man buvo gaila mamos. Užjaučiau ir nežinantį ko griebtis tėvą. Tuomet mane vadino paaugliu ligašiumi, persirgusiu plaučių uždegimu, ir tėveliai, be abejo, baiminosi, kad vėl neperšalčiau. Bet ar tėvas kaltas, kad netikėtai užklupo vasariška audra? Juk iki audros išvyka buvo labai graži pramoga.

Kelionė Nemunu baigta. Ties Vidzgiriu. Slaptai.lt nuotr.

Kelionė Nemunu baigėsi sėkmingai. Išgelbėjo … karvės. Stovinčius po medžiu ir nežinančius ko griebtis mus apsupo paklaikusios karvės. Nežinia iš kur atsiradusios jos ėmė prie mūsų glaustytis. Tėvas ramino: vargšelės bijo audros, ieško žmogiškos šilumos. Kaip tik tuomet tėvui toptėlėjo išganinga mintis: jei čia – nuo grandinių nutrūkę gyvuliai, vadinasi, netoliese – sodyba. Tikrai: po pusvalandžio sugrįžęs tėvas pradžiugino aptikęs girininko namą. Miškininkų šeima mus priglaus. Šeimininkas atvažiavo arkliu kinkytu vežimu, padėjo įkelti baidarę, sukrovė mantą ir vingiuotu girios keliuku atvežė į savo sodybą, leido išsimiegoti ne tvarte ant šieno, o gražioje, jaukioje svetainėje.

Virš Nemuno siautėjusi audra tapo sėkmingai pasibaigusiu nuotykiu. Džiaugiuosi, kad tai patyriau. Bet jausmas, kad esu bejėgis, nes mano likimas priklauso nuo Perkūno malonės, nuo žaibo taiklumo, atminty išliko. Tarp audros prie Nemuno ir mūšio čečėnų sostinėje mačiau panašumų. Kaip ir prie vaizdingo Nemuno vingio, taip ir čia, musulmoniškame Grozne, mano gyvybės siūlas buvo kitų rankose…

—————————————

Apie pietus, kai, regis, dundėjo visuose Grozne priemiesčiuose, išgirdau cypsint durų skambutį. Netekau žado. Neabejojau: rusų tankai vis tik bus prasiveržę ir manęs atėjo pasiimti. Bet tarpdury stovėjo ne kariai, o kaimynas iš gretimo buto. Su Dagestano gatvės gyventojais sutariau puikiai. Dar nebuvo tokio vakaro, kad kas nors iš jų neateitų į svečius, nepasiterautų, ar man ko nors netrūksta. Aplankydavo ne tuščiomis rankomis – tai arbūzą atnešdavo, tai čečėniško sūrio.

Šį sykį buvo kitaip. Pagyvenęs Aslambekas teiravosi, gal žinąs, kuo visa tai baigsis? „Tu juk bendravai su aukščiausiais vadais, ką jie tau sakė?“, – abejonėmis dalinosi žmoną ir dvi mažametes mergaites turintis vyras. Jei atvirai, tai aš norėjau jo klausti, ar sveiki gyvi sulauksime vakaro? Tačiau apsimečiau esąs ramus. Pabrėžiau, kad nieko blogo nelaukiu…

Nežinau, ar jis patikėjo. Jis pakvietė nusileisti į rūsį, kur susirinko visi likę namo gyventojai. Tad ir man atsirasią vietos. Apsidžiaugiau, kad nereikės būti vienam. Prieš nulipdamas į rūsį ant durų prikabinau lapelį su užrašu, kad aš – apačioje, jei ieškotų. Rūsyje buvo įsikūrusios kelios čečėnų šeimos. Suaugusieji sėdėjo ant atsineštų kėdžių, ant patiestų patalų gulėjo vaikai. Viduryje – virdulys, po juo – nedidelė ugnelė. Jei būčiau norėjęs arbatos, būtų pavaišinę. Bet nuo įtampos sustojo skrandis. Nenuryčiau nė grurkšnelio.

Čečėnija. Groznas. Sugriauti Džocharo Dudajevo rūmai

Čečėnų vaikai smalsiai spoksojo. Tėvai juos net subarė, girdi, nemandagu taip ilgai žiūrėti į suaugusį žmogų. Čečėnų mažyliai buvo labai gražūs – judrūs, juodaplaukiai, juodomis tyromis akutėmis. Gailėjausi, kad kišenėje neturiu nė mažyčio lietuviško šokolado. Apgailestavau ir dėl to, kad neturėjau lietuviškų centų, kuriuose pavaizduotas raitelis – Vytis. Čečėnų berniukams būtų patikę.

Besėdint rūsyje dundėjimas kiek aprimo. Nuotaika pasitaisė. Nutarėme trumpam išsiskirstyti. Po valandos sugrįšime, atsinešime valgio, draugiškai pasidalinsime lauknešėliais. Nes vaikai juk alkani. Jiems nusispjaut, kad į Grozną atėjo karas, ir turgavietė bei parduotuvės – uždarytos.

Vos tik grįžęs į butą vėl išgirdau cypiant skambutį. Dabar jau tikrai nusiteikiau išgirsti blogą žinią. Bet tarpduryje ir šį sykį stovėjo ne Dudajevo apsaugos kariai, nelaimės valandą turėję mane išgabenti tikriausiai kažkur į kalnus. Tarpduryje išvydau tris granatsvaidžiais apsikarsčiusius, ne sykį matytus, bet vis tik beveik nepažįstamus čečėnų karius. Jie paklausė, ar neleisčiau jiems truputį sušilti. Prašom. Kuo baigsis mūšis – neklausinėjau. Jie patys prasitarė – „duodam į kaulus taip, kad daugiau nebenorės lįsti“. Jų žodžiais nepatikėjau.

Netrukus suburbuliavo vieno kario racija, ir jie, nespėję nieko paaiškinti, išlėkė laukan. Po kelių minučių gretimoje gatvėje trinktelėjo du kartus taip skambiai, kad, regis, net šiek tiek apkurtau. Atrodė, kad visu kūnu iki skausmo pajutau, kaip į gabalus draskomas plienas. Tada užlipęs laiptais vienas iš trijų čečėnų pakvietė išeiti į gatvę. Sakė parodysiąs tai, ko dar nesu regėjęs. Taip, tokio vaizdo dar nebuvau matęs savo akimis. Tik filmuose apie karą. Ties Dagestano ir Laisvės prospketo sankryža degė du rusų tankai – priekinis ir paskutinis. O iš trijų viduryje užspeistų tankų ropštėsi rusų kariai iškeltomis aukštyn rankomis. Belaisviai. Jų jau laukė iš Dž.Dudajevo rūmų atskubėję automatininkai. Užuodžiau aitrų degančio benzino ir parako kvapą. Į dangų kamuoliais veržėsi ne tik liepsnos, bet ir tiršti, tamsūs dūmai. Pirmasis tankas riogsojo be bokštelio. Tanko kepurė rūko nusviesta už keliolikos metrų į šoną. Prie tanko voliojosi keli sumaitoti tankistų kūnai.

Tik vėliau sužinojau, kad tankų kolonas čečėnai specialiai įsileido į miestą, kad jas be vargo išgliaudytų kaip graikinius riešutus gliaudo specialiomis replėmis. Tankas miesto gatvėse be pėstininkų – puikus taikinys. Šaudyk iš už kampo, pro langą, nuo stogo. Tu puikiai matai jį, o tankistas nežino, kur tu pasislėpęs, nemato tavęs, nežino, kur šaudyti. Tą 1994-ųjų lapkričio dieną tankai veržėsi į miestą būtent be pėstininkų paramos. Čečėnai įviliojo juos į spąstus. O paskui sumalė į miltus. Todėl man nuolat vaidenosi, kad Grozne jau knibždėte knibžda rusų tankų. Beje, čečėnai elgėsi protingai: visų nepleškino. Juk šarvuotosios mašinos, kurių ekipažus pavykdavo nuginkluoti taikiomis priemonėmis, likdavo Dž.Dudajevo kariams.

Penkių tankų koloną per keletą minučių be vargo sustabdę čečėnai vėl atėjo į svečius – ramiai baigė gurkšnoti arbatą. Lyg nieko ypatingo nebūtų nutikę.

Gerokai po pietų dundesys nurimo. Apie 17 valandą jau buvo visiškai ramu. Iš gyvenamųjų namų į gatvę sugužėjo vyrai, moterys, vaikai. Visi džiaugėsi pergale.

Aš privalėjau bėgti į Dž.Dudajevo rūmus, iš kur tikėjausi paskambinsiąs į Vilnių. Skubėjau pranešti svarbią žinią: Grozne švenčiama pergalė. Laimė, ryšys nebuvo prapuolęs. Bet tėvas iš pradžių nepatikėjo. Tikrai rusų ataka atremta? Tikrai Dž.Dudajevas sėdi savo darbo kabinete? Tėvui net keletą kartų turėjau kartoti, jog manęs niekas neverčia taip šnekėti, jog aš – saugus, nepaimtas nelaisvėn.

Senoji čečėnų žemė. Šį albumą padovanojo 1994-aisiais Grozną gynę čečėnai. Slaptai.lt nuotr.

Tėvas paaiškino, jog Lietuvos televizijos ką tik perpasakojo rusiškų televizijų ir agentūrų pranešimus „apie kritusį Grozną“. Šią informaciją pakartojo ir visos lietuviškosios. Todėl jis ir nepatikėjo mano žodžiais. Bet dabar nedelsiant skambinsiąs į LRT – perduos, ką aš jam ką tik papasakojau.

Tą vakarą tėvui pavyko Lietuvos televizijai perduoti mano pasakojimą apie mūšį. Televizijos žinių redaktorė perskaitytė jį kaip priklauso: nurodyta pavardė, vardas, papasakota, iš kur aš pranešu… Tiesa, LRT buvo atsargi: mano informaciją pateikė po to, kai perpasakojo „Vremia“ paskelbtą versiją. Bet kitą dieną mano pranešimai jau buvo perduodami pirmiau. „Vremia“ liko antroji. Juolab kad šios televizijos diktorei netrukus teko pripažinti, jog žinia „Groznas krito“ – ne visiškai tiksli.

————————————–

Mano pasakojimai, kuriuos tąsyk pacitavo Lietuvos televizija, – smulkmena. Juolab kad aš jų niekam negaliu parodyti kaip giriamasi straipsnių kopijomis ar knygomis. Be to, šiandien susiklosčiusi visai kitokia padėtis. Groznas vis tik krito, o Dž. Dudajevą – nužudė. Tačiau tos per televiziją 1994-aisiais rudenį perskaitytos kelios žinutės man labai brangios. Juk aš buvau pirmasis, kuris Lietuvai pranešė, kaip šauniai Groznas atrėmė pirmąjį rusų tankų šturmą.

Groznui aš už daug ką skolingas. Būtent Grozne sužinojau, kas yra tikroji drąsa, tikrasis garbės žodis, tikroji pagarba svečiui.

Ačiū Groznui ir už tai, kad išmokė atpažinti klastingiausias rusiškas dezinformacijas. Čečėnijos sostinėje 1994-aisiais buvo galima matyti keletą rusiškų programų. Viena iš jų – „Vremia“. Gyvendamas Grozne regėjau, kaip rusiškų televizijų diktorės kryptingai, ciniškai, begėdiškai meluodavo, viską apversdamos aukštyn kojomis.

Suprantu, kiekviena pusė trokšta kuo gražiau atrodyti. Smulkučiai pagražinimai, mažyčiai pasiteisinimai – neišvengiami. Tačiau taip meluoti, kaip 1994-aisiais melavo Rusija, – vis tik negalima. „Vremia“ pasakoja, kad Grozne – labai blogai, o aš, vaikščiodamas miesto gatvėmis, mačiau visai kitką.

Sykį į Grozną suvažiavo svečių iš Suomijos. Gal penkiolikos asmenų delegacija įskaičiuojant žurnalistus. Išėjusiems iš Dž.Dudajevo rūmų užsieniečiams apsaugos kariai pasiūlė pramogą: pašaudyti į orą iš jų asmeninių automatų. Ne kur nors Grozno pakraštyje, o centrinėje Grozno aikštėje. Suomių delegacija, kurioje būta daug moterų, – neatsisakė. Į orą keletą minučių pleškino gal iš trisdešimties automatų. Kartu su rūmų apsauga. Štai koks neįprastas paprotys – leist garbingam svečiui pašaudyti iš ginklo! O vakarinėse žiniose rusų televizija išdidžiai raportavo, esą prie Dž. Dudajevo rūmų ir vėl įvyko susišaudymas, esą Kremliui palankiai opozicijai užimti pastato nepavyko tik mažyčio atsitiktinumo dėka. Suprask, kitą kartą opozicijai tikrai pavyksią nuversti D.Dudajevą.

Čečėnijos kalnuose

Arba prisiminkime, ką po žlugusio tankų mūšio kalbėjo su rusų tankistais belaisviais susitikti į Grozną sugužėję rusų žurnalistai. Viena rusų televizininkė cypiančiu balseliu įkyriai klausinėjo, ką privalo perduoti suimtųjų vyrų žmonoms. Čečėnų sargybinis neiškentė: „pranešk žmonoms, kad jų vyrų kišenėse radome prezervatyvų“. Ir nedelsdamas parodė, ką jie aptiko keliuose į nelaisvę patekusiuose tankuose – degtinės bei prezervatyvų. Tankistams buvo pažadėta, kad čečėnai, vos tik išvydę rusiškus tankus, bailiai spruks, kur akys mato, o jie, šaunuoliai – išvaduotojai, turės progų paišdygauti su čečėnėmis, kurios labai gražios ir karštos.

Rusijos televizijos šio čečėniško komentaro, žinoma, neparodė – tik suko ir suko siužetą, kaip žurnalistė verksmingu balseliu klausia sutrikusio tankisto, kokią žinią perduoti jo antrąjai pusei.  

Tokių rusiškų melų, nutylėjimų, iškraipymų anuomet pasipylė labai daug. Visų neprisiminsi, visų nesurašysi.


Tą lapkričio vakarą Dagestano gatvėje čečėnai kepė šašlykus. Dalyvavau jų vaišėse. Jas visuomet prisimenu su graudžiu džiugesiu – kaip trumpos, tačiau labai tikros, nuoširdžios, prasmingos laimės akimirkas. 

2020.05.30; 19:51

Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Būtų primityvu iš politikos reikalauti absoliutaus padorumo, sąžiningumo, tikslumo. Mūsų būtis – lyg susipainioję žvejo tinklai. Surask, kur pradžia, kur – pabaiga. Susigaudyk, kada matome priežastį, o kada – pasekmę.

Kada bus įkurta Palestinos valstybė?

Tačiau norėtųsi, kad mes prisilaikytume bent minimalių lygybės principų: jei aniems taikau griežtus reikalavimus, tai ir su šiais ponais privalau žaisti pagal panašias žaidimo taisykles. Kuo mažiau dvigubų, trigubų, keturgubų standartų! Dabar retsykiais (laimė – ne visada) turime mišrainę, kuri ant šeimininkės stalo atrodo kaip puikiausias kulinarijos stebuklas, bet jei paragautume – nedelsdami išspjautume.

Kai kritikuojame Krymą okupavusią Rusiją, kodėl nepriekaištaujame Vakarų kranto gyvenvietes aneksuojančiam Izraeliui? Suprantama, Lietuva negali drąskyti akių Izraeliui, nes jis yra labai svarbus mūsų strateginės partnerės JAV sąjungininkas ir bičiulis. Kibti į atlapus Izraeliui – tai plėšyti JAV vadovų švarkus.

Izraelis griauna palestiniečių namus rytiniame Jeruzalės priemiestyje. EPA-ELTA nuotr.

Tačiau gal Lietuva pajėgtų bent truputėlį santūriau pataikauti Tel Avivui, gal mums privalu domėtis ne vien žydų naujakurių, bet ir palestiniečių vargais? Retsykiais susimąstykime, kodėl Izraelio valstybė senų seniausiai įkurta, pripažinta, o palestiniečiai iki šiol negali pasigirti turį valstybingumą? Sakote, palestiniečiai – blogieji, o žydai – šventieji? Esate įsitikinę, kad jei radikalus islamo judėjimas „Hamas“ sudėtų ginklus, Izraelis nebeblokuotų Palestinos valstybės įteisinimo procesų, liautųsi plėtęs savo įtaką palestiniečių žemių sąskaita? Surastų naujų priežasčių…

Izraelio smūgių Gazos Ruožui aukomis tapo 31 palestinietis. EPA-ELTA nuotr.

Štai Izraelio premjeras Benjaminas Netanjahu grasina aneksuosiąs likusias Vakarų Kranto teritorijas, reikalauja, kad didžiosios Pasaulio valstybės pripažintų Golano aukštumas esant Izraelio teritorija. Palyginkime šiuos Izraelio Ministro Pirmininko ketinimus su tuo, kaip elgiasi Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. Ką regime – panašumus ar skirtumus? Nors Jungtinės Tautos – organizacija, kur daug kalbama ir dažniausiai nieko rimto nenuveikiama, bet vis tik pravartu prisiminti, kaip jos vertina Izraelio agresyvumą: „rimtas tarptautinės teisės pažeidimas“.

Kas aprašys dušanskių ir raslanų nusikaltimus?

Dabar – kita sudėtinga tema. Vos tik Seimo narys istorikas Arūnas Gumuliauskas pasiūlė mūsų parlamentui priimti oficialią rezoliuciją, jog lietuvių tauta dėl Holokausto niekuo dėta, tuoj atsirado prieštarautojų, kam gi to reikia? Esą ”joks Izraelio premjeras ar prezidentas, joks aukštas valstybės atstovas nėra kaltinęs Lietuvos valstybės ar lietuvių tautos, kaip kolektyvo, vykdžius Holokaustą. To niekada nėra dariusi ir Lietuvos žydų bendruomenė“. Omenyje turiu kad ir istoriko, humanitarinių mokslų daktaro Zigmo Vitkaus straipsnį „Lietuvos valstybė ir lietuvių tauta Holokauste nedalyvavo…“ Kas tuo abejoja? (LRT.lt).

Nachmanas Dušanskis, NKVD tardytojas
Petras Raslanas, NKVD tardytojas, Rainių žudynių organizatorius

Taip, Izraelio prezidentai ir premjerai viešai niekur niekad mums neprikergė hitlerinės Vokietijos nuodėmių. Vienas Izraelio ambasadorius savo vizitu net pagerbė iškilaus Lietuvos partizanų vado Adolfo Ramanausko – Vanago dukrą. Bet ar to užtenka? Leiskite pastebėti, kad Izraelio valdžia niekad niekur niekada viešai, oficialiai nepasmerkė akiplėšiškai lietuvius terorizuojančių zurofų, vyzentalių. Ši aplinkybė – neverta dėmesio? Manote, kad čia neįmanoma klastinga intriga: jūs – lokite, o mes apsimesime, kad nieko nežinome, nieko negirdime…

Nejaugi aplinkybė, jog Lietuvos žydų bendruomenė iki šiol neišleido knygų, kuriose būtų skrupulingai analizuojami dušanskių ir raslanų nusikaltimai Lietuvos valstybei, – nežeidžia mūsų savigabos? Mes, lietuviai, net suplukę fiksuojame kiekvieną žydams padarytą skriaudą. Visuomet atsiprašome, visuomet atgaulaujame. Ir tai – teisinga, sąžininga, gražu, padoru. Bet galų gale kada Lietuvos knygynų lentynose pasirodys dušanskių ir raslanų žiaurumus atskleidžiantys veikalai lietuvių, rusų, anglų kalbomis? Kas tai, jei ne dvigubi standartai: jie negali pamiršti skriaudų, mes – mes privalome pamiršti viską?

Lenkiška Konstitucija

Štai Seimui siūloma 2021 metus paskelbti Abiejų Tautų Respublikos Gegužės 3-iosios Konstitucijos ir Tarpusavio įžado metais.

Gal ir gražu. Juk 2021-aisiais sukaks Abiejų Tautų Respublikos Gegužės 3-iosios Konstitucijos ir Tarpusavio įžado akto 230-osios metinės. Be to, kaip skelbia ELTA, „Gegužės 3-iosios Konstitucija yra pirmoji rašytinė konstitucija Europoje ir antroji rašytinė konstitucija pasaulyje“.

Lenkija ir Lietuva – nelygios jėgos. Slaptai.lt nuotr.

Tikiu, jog toji Konstitucija – labai puikus dokumentas vertinant ją teisiniu požiūriu ar ieškant pažangių demokratinių nuostatų. Tačiau negaliu pamiršti kadaise daryto interviu su šviesios atminties politiku, filosofu Romualdu Ozolu. Jis jau senų seniausiai piktinosi Lietuvos Seimu, besiruošiančiu liaupsinti Konstituciją, iš kurios buvo ištrintas … Lietuvos valstybės vardas! Tuomet R.Ozolas nuoširdžiai stebėjosi, kodėl Lietuva pratinama dievinti Konstituciją, kurią prisimindami mes privalėtume raudonuoti iš gėdos? Juk Lietuva tapo Lenkijos provincija, lietuvius apgavo, paniekino, nugalėjo. Mes tapome jaunesniaisiais Lenkijos broliais…

Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Todėl viešai teiraujuosi šią idėją parlamente stumiančio Seimo nario Eugenijaus Jovaišos – ar tai ta pati Konstitucija, kurią kritikavo R.Ozolas? Gal kažin ką painioju? Bet jei 2021-aisiais bus liaupsinama būtent R.Ozolo išpeikta Konstitucija, tada aš nieko nebesuprantu. Lietuva džiaugsis dokumentu, kuriame nebeliko jos vardo? Lenkai tąsyk pasirodė esą atkaklesni, gudresni, stipresni. Mus nustūmė į šalį. Tad dabar tegul vieni mėgaujasi pergalės šampano purslais. O jei Varšuvai vis tik negalime pasakyti itin griežto „ne“ (strateginis partneris, Suvalkų koridorius, bendros karinės pratybos ir t.t.), tai bent jau tą gėdingą dokumentų minėkime kiek įmanoma santūriau, kukliau.

Taivanietiškas galvosūkis

Filosofas Vytautas Radžvilas ragina Lietuvos valdžią, kad ši pripažintų Taivano nepriklausomybę. Suprask, šitaip pasielgdamas Vilnius būtų labai panašus į 1990-aisiais Lietuvą nepriklausoma valstybe pripažinusią Islandiją. Puikiai suprantu, kad demokratiškas Taivanas gražiau tvarkosi nei žemyninė komunistinė Kinija. Demokratija, žmogaus, spaudos, žodžio laisvė – visa tai pažangiau nei komunizmas, griežta piliečių priežiūra, karinė jėga.

Filosofas Vytautas Radžvilas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Bet juk Taivane įsikūrę tie patys kinai, kaip ir anie, gyvenantys žemyninėje Kinijoje. Skirtumas tik toks: vienur – demokratija, kitur – komunizmas. Ar ši aplinkybė suteikia teisę Taivanui atsiskirti nuo Kinijos? Ar šiuo konkrečiu atveju jau nebegalioja šalių teritorinio vientisumo taisyklės? Perskaitykite V.Radžvilo tekstą „Apie padlaižystę, drakono erzinimą ir moralinę skolą“, kuriame aiškiai išdėliotos priežastys, kodėl galima pripažinti Kinijos Respublikos Taivaną esant nuo Pekino visiškai nepriklausoma šalimi. V.Radžvilas prirašė daug svarbių argumentų, tik apie valstybės teisę į teritorinį vientisumą, – nė menkiausios užuominos.

Taivanas. Sostinė – Taipėjus

Jei Krymas tvarkysis kur kas demokratiškiau nei Ukraina, jei šis pusiasalis sugebės pažaboti korupciją, kyšininkavimą, taps demokratiškas, labai gerbiantis žmogaus, spaudos, žodžio laisves, o oficialusis Kijevas – ne, remiantis V.Radžvilo logika, Krymo valdžia taip pat turės teisę atsiskirti nuo Ukrainos? Jei Klaipėdos meras ir Klaipėdos savivaldybė tvarkysis pažangiau nei likusi Lietuva, uostamiesčiui leisime atsiskirti nuo Lietuvos?

Žinoma, jei Kinija pultų Taivaną, tada Lietuva neturėtų moralinės teisės tylėti. Bet ar dabar mes turime teisę itin drastiškai kištis į Kinijos vidaus reikalus? Ar tikrai tarp iš Sovietų Sąjungos išsiveržusios Lietuvos ir į griežtą Kinijos politinį glėbį sugrįžti nenorinčio Taivano – lygybės ženklas? Ko iš tiesų siekia Kiniją erzinti sumanęs filosofas? Prieš artėjančius Seimo rinkimus prireikė populiarumo, žinomumo?

Lietuvos viešojoje erdvėje pastebiu daug keistų nenuoseklumų.

2020.05.22; 09:50

Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Slaptai.lt skaitytojų dėmesiui – naujas rašinys, skirtas skyreliui „Tekstai“. Į jį nederėtų žiūrėti kaip į autobiografinį pasakojimą. Taip, čia – daug asmeninių faktų, pastebėjimų, pergyvenimų. Bet „Karo korespondento išpažintyje“ rasite ir dirbtinai sukurtų situacijų, išgalvotų personažų. Kas – tikra, o kas – ne, – tegul lieka paslaptyje.

Šį pasakojimą vadinu grožiniu kūrinėliu, nors puikiai suprantu, kad jis – per silpnas vadintis apsakymu. Lietuvos rašytojai, su kuriais užsimezgė rimta draugystė, mane, be abejo, kritikuotų, jei tik teiraučiausi jų nuomonės. Labai nenorėčiau išgirsti priekaištų, girdi, atsirado dar vienas grafomanas. Tačiau suprantu, kad tokių vertinimų tikrai sulauksiu.

Ir vis tik drįstu skelbti. Vadovaujuosi taisykle: geriau jau tik tokie, negu – visai nieko…

Žadu publikuoti ir daugiau žurnalistinių prisiminimų. Kada jie atsidurs „Tekstuose“, – nežinau. Juos rašyti – labai sunku. Noriu pabrėžti, kad juos rašau pirmiausia sau, savo archyvui. Jų niekam neprimetu. Įdomu – skaitykite, neįdomu – užverskite.

Beje, šiandien prisimenu šviesios atminties fotografą Juozą Kazlauską, kuris šių eilučių autorių ne sykį lydėjo kelionėse po Čečėniją. Jis buvo labai mielas, kantrus, ištikimas bendražygis. Jei ne jo įgudusi profesionalo ranka, nūnai neturėčiau kelių labai brangių fotografijų, primenančių 1994-ųjų metų Grozną. 

Pagarbiai – Gintaras Visockas

XXX

Gintaras VISOCKAS

Karo korespondento išpažintis. Trapi laimė

Sunkiausia pašokti iš lovos, kai suburbuliuodavo žadintuvas. Kiekvieną sykį, kai jis imdavo triukšmauti, saldžiai pūsdavau į ūsą. „Jei ne skambutis, miegočiau lyg užmuštas“, – suspausdavo širdį. Tas žadintuvo keliamas triukšmas man buvo toks pat bjaurus, kaip ir bombų švilpimas tomis dienomis, kai bombarduodavo Grozną.

Danijos kariai. Slaptai.lt nuotr.

Bet susigundęs dar mažumėlę snustelėti, visuomet gailėdavausi. Kietai jau nebeįmigdavau, užtat po to tekdavo lėkti tarsi išdegus akis. Paskubomis prausdavausi, paskubomis vakarieniaudavau. Stengdavausi kuo greičiau sulįsti į firmos dovanotus drabužius. Nors per keletą mėnesių įpratau vikriau užsisegti kišenėles, sagutes ir užtrauktukus – vis tiek prarasdavau keletą minučių.

Tuomet – apsižiūrėdavau, ar nepamiršau įsimesti paso, kurį, kaip sykį pamokė lietinga naktis, patartina rūpestingai suvynioti į neperšlampamą maišelį. Taip pat tikrindavau, ar kišenėje pūpso mobilusis. Neturėsi po ranka mobiliojo telefono – nepaskambinsi į firmą ištikus bėdai, pavyzdžiui, prakiurus padangai. O dviračio padangos prakiurdavo dažnai.

Tada – tuščiomis Lingbio rajono gatvėmis sparčiu žingsniu kulniuodavau stotelėn, kad nepavėluočiau į 23 valandą privažiuosiantį autobusą. Iki stotelės – puskilometris. Toji atkarpa – dar vienas pretekstas liūdesiui. Žygiuodamas vienaaukščiais namukais iš visų pusų apstatyta gatve pro užuolaidas languose matydavau, kaip danų namuose šilta ir jauku – šeima sėdi priešais mirguliuojantį televizorių arba draugiškai vakarieniauja prie plataus stalo. Manęs gi laukė kalnas laikraščių, kuriuos iki aušros privalu išvežioti pagal nurodytus adresus nepaisant lietaus, nuovargio, paslydimų.

Liūdnas mintis vydavau šalin. Tik jas pakeitusios nebuvo nė trupučio šviesesnės. Niekuo kitu neturėjau jėgų domėtis. Man terūpėjo, kiek šįsyk M-P savininkai skirs laikraščių, ar be painių klaidžiojimų surasiu visas nurodytas gatves, ar smarkiai pliaups rudeniškas lietus?

Jau dvejis mėnesius gyvenau tik šiais rūpesčiais. Sakykim, kas nutiks, jei nespėsiu atbėgti stotelėn? O nutiks štai kas. Kitas autobusas atpūškuos po pusvalandžio, vadinasi, į laikraščių platinimo verslu besiverčiančios kompanijos būstinę nusigausiu prasidėjus darbams. Tai – bloga pradžia. Kiekviena prarasta sekundė – tragedija. Paskutinysis terminas, kada reklaminiai „Dato“ ir „Timer 24“ bei politiniai „Politiken“, „Jyllands-Posten“, „Estrabladet“ privalo gulėti pašto dėžutėse, – aštuonios ryto. Net jei netinginiausiu, – beveik neįmanoma suspėti. Jei žioplinėsiu, – tikrai vėluosiu. Tada pasipils skundai iš rytinių laikraščių nesulaukusių danų, ir, jei tai pasikartos, mane išspirs lauk. Likčiau be uždarbio, suteikiančio galimybę nuomuotis kambariuką ir turėti šiek tiek pinigų maistui.

Štai kodėl jausdavausi pakiliau, jei tarsi vergas paklusdavau žadintuvo komandoms. Tai buvo solidi garantija, jog, prieš pradėdamas kiaurą naktį truksiantį lakiojimą tamsiomis Kopenhagos gatvėmis, turiu galimybę pasimėgauti bent jau sočia vakariene ir stiprios juodos kavos gurkšneliu.

Danija. Kopenhaga. Symfonivei gatvė. Namas, kuriame teko gyventi. Slaptai.lt nuotr.

Supraskite, plušant firmoje, kurioje, laimei ar nelaimei, įsitaisiau, – linksmybių maža. Vienas iš tikrai nenuginčijamų malonumų – miegoti kiek geidžia širdis. Voliotis lovoje tiek ir taip, kad prabudus nebemaustų nei raumenų, nei sąnarių. Štai tikrasis, neišgalvotas džiaugsmas.

Prie saldžiųjų valandėlių neabejotinai priskirtina ir laisvoji naktis, kai nereikėdavo į pašto dėžutes grūsti įgrysusių laikraščių. Vienintelę laisvą naktį per savaitę praleisdavau drauge su likimo broliais. Mūsų buvo dešimt. Mes, naktiniai paštininkai, nuomavomės Symfonivei gatvėje dviaukštį šešerių kambarių kotedžą, kurio erdvioje palėpėje susirinkdavome tik savaitgaliais, sulaukę išganingosios nakties iš šeštadienio į sekmadienį. Ši vakaronė – be didelių įmantrybių, bet vis tik pramoga. Gerdavome degtinę, viskį, alų, krimsdavome rūkytas dešreles, žiūrėdavome dedektyvus ir, žinoma, filosofuodavome, kokių klaidų padarėme, kad likimas taip bjauriai iš mūsų pasijuokė.

Moderniai įrengtoje palėpėje praleista naktis labiau priminė primityvias išgertuves, nei intelektualiais pokalbiais įprasmintą vakarą. Ir vis tik būtent tą naktį laikėme šaunia privilegija – mums niekur nereikėjo skubėti. Niekas mums nenurodinėjo, ką privalome daryti. Turėjome teisę ją praleisti kaip tinkami.

Širdis dar džiūgaudavo, jei dirbant kiaurą naktį nė sykio nenušniokšdavo lietus. Paaiškinsiu, kodėl tai svarbu. Sušlapę laikraščiai tapdavo gerokai sunkesni. Be to, sudrėkusį popierių sudėtingiau ištraukti iš krepšio, taip pat – sunkiau sugrūsti į siaurą pašto dėžutės plyšį. Tad džiaugdavomės net tuomet, jei silpnai lynodavo. Nuo krapnojimo tiek reklaminius, tiek politinius laikraščius pajėgdavome apsaugoti.

Čečėnų karys. 1994 metai. Groznas. Juozo Kazlausko nuotr.

Tiesa, pamiršau gražiuoju paminėti akimirką, kada pašto dėžutė prarydavo paskutinį krepšyje gulėjusį „Politiken“ arba, sakykim, „Jyllands-Posten“. Tai nutikdavo jau švintant. Tikrai ne anksčiau. Nepatikėsite, bet ant dviračio sukabinti subliuškę paštininko krepšiai, – širdžiai mielas vaizdas. Krepšiai tarsi džiūgaudavo – ei, vaikine, šios nakties vargai liovėsi, važiuok miegot!

Į namais tapusį dviaukštį namą Symfonivei gatvėje grįždavau tuo pačiu autobusu, kokiu atsibelsdavau į centrinę firmos būstinę vakarais. Rytinė kelionė ilsintis minkštame autobuso krėsle neprailgdavo. Nuovargio iškamuotas dažniausiai snausdavau. Tačiau būtent rytiniame autobuse pasijusdavau nieko nevertas. Nevykėliu manydavau esąs ne tik todėl, kad aplink mane sėdėdavo išsimiegoję, švarūs, linksmi žmonės, kuriems viskas, kas juos supa, – sava, brangu, o man – svetima ir nemiela. Labiausiai žeidė, kad negaliu imtis veiklos, kurią laikiau vieninteliu prasmingu užsiėmimu. Kas neleidžia griebtis mėgiamo darbo? Tiesiog taip susiklostė aplinkybės. Kas viską sujaukė, – nesupaisysi. Aišku tik tai, kad Danija dar ilgai manęs nepaleis. Mažų mažiausiai – dešimt mėnesių.

O jei nesiseks uždirbti rimtesnių pinigų, – Danijoje užtruksiu ilgiau nei vienerius metus. Mat teks prašyti, jog kontraktą pratęstų dar dvylikai mėnesių. Tai jau būtų visai nepakeliama. Čečėnai kariauja, žūsta, o aš, neišspausdinęs svarbiausių, aštriausių „Čečėniško dienoraščio“ dalių, lyg niekur nieko vežioju pašto siuntas. Čečėnai vylėsi, jog esu kietas vaikinas, tad lietuviškoje spaudoje būtinai paskelbsiu publikacijų, pasakojančių, kas 1994-aisiais dėjosi Grozne. Deja, jau keletą mėnesių atiduodu visas savo jėgas tik tam, kad keli šimtai danų, pakirdę iš miegų, prie pusryčių stalo galėtų pavartyti laikraštį.

Dar tokioje kvailoje padėtyje nebuvau atsidūręs: vakar – karo korespondentas, šiandien – ant dviračio sėdįs pašto pastumdėlis. Jei neprieteliai žinotų – išjuoktų negyvai. O ir čečėnų kariai, kuriuos kadaise mačiau Grozne prie Vyriausybės rūmų, įvažiavimų į miestą ar prie prezidento Džocharo Dudajevo darbo kabineto, gūščiuotų iš nuostabos pečiais.

Tikiuosi, Alachas mato: grįžęs į Vilnių užbaigiau knygą, kurioje smulkiai aprašyti Šiaurės Kaukaze patirti įspūdžiai, ypač tos dienos, kai Rusijos kariuomenė pirmąsyk agresyviai veržėsi į Čečėnijos sostinę. Viską sudėliojau iki paskutinio sakinio taip, kaip supratau, kaip buvau matęs. Bet prisiminimai knyga netapo. Leidyklos, redakcijos, televizijos, kurioms siūliau savo pasakojimus, vengė čečėniškų temų. Tokias išpažintis vadino slidžiomis, nedėkingomis, net pavojingomis. Aš buvau bejėgis ką nors pakeisti.

Mėginsite nuraminti, kad tai – ne mano kaltė? Taip, ar aš kaltas, kad Lietuvoje apie Džocharo Dudajevo valdomą respubliką susiformavo du kardinaliai priešingi požiūriai, kad persvėrė tas – juodasis, negatyvusis, Rusijos propagandistų dirbtinai primestas? Ir vis tik jaučiausi sumautai. Traukdamasis iš degančio Grozno žadėjau labiau sau nei čečėnams: kaip gi, knyga bus. Ir pats, beje, šventai tikėjau, jog mano pasakojimus Lietuvoje graibstyte graibstys. Juk aš – gyvas liudininkas!

Bet gyvenimas susiklostė kiek kitaip. Blogiau nė nesugalvosi. Varstydamas redakcijų, leidyklų duris ilgainiui įtariau, kad kalti ne tik skirtingi žvilgsniai, kuo laisvės karys skiriasi nuo teroristo. Be susikirtimų vertinant Džocharą Dudajevą atsirado dar kažin koks sunkiai paaiškinamas priešiškumas. Tik žymiai vėliau ir, be abejo, atsitiktinai, sužinojau, kas paskleidė gandą, jog Grozne mane neva supančiojo čečėnų mafija.

Po tokių kompromitavimų tapau „persona non grata“, bergždžiai besibeldžiančiu į redakcijų duris. Kelias savaites beprasmiškai šliaužiojau Vilniaus gatvėmis, ieškodamas išeities. Buvo akivaizdu, kad privalu pačiam griebti jautį už ragų. Kuo greičiau – tuo geriau. Man niekas nepadės. Privalau pats išsikapstyti iš šios duobės.

Štai kodėl atsidūriau Danijoje.

————————————–

Danija – graži šalis, danai – puiki tauta. Bet kaip bjauru, kad jūs žinotumėte, gyventi Danijoje, kai mintys – visai kitur? Danijos Karalystė norom nenorom tapo kalėjimu. O kalėjime, nors ir savanoriškai pasirinktame, – kalinio dalia. Kartais, išvargęs po naktinės pamainos, sapnuodavau, kaip su Oschabu lipu kalnų keliuku, kaip kremtu aūle ant laužo pačirškintus sultingus šašlykus, kaip Grozno turgavietėje, apsuptas smalsių čečėnų vaikų, skanauju vaisių, kaip jaudinuosi, belaukdamas interviu generolo Dudajevo laukiamąjame, kuriame vos telpa nuo galvos iki kojų ginkluoti asmens sargybiniai. Žinokite, niekur kitur nesu įkvėpęs tokio gaivaus oro – tik Čečėnijos kalnuose, niekur kitur nekrimtau tokių sultingų kepsnių, tik Vedeno apylinkėse, niekur kitur nesutikau mirties visiškai nebijančių karių – tik Generolo aplinkoje.

Dažnai prisimindavau, kaip su čečėnų vyrais naktį važiuoju apžiūrėti postų, kurie iš smėlio maišų įrengti prie visų įvažiavimų į Čečėnijos sostinę. Aplink – tamsu, pilna automatų, granatsvaidžių, kulkosvaidžių, kur nepasisuksi – kariai ir jų neįprastai gomuringi, rūstūs čečėniški šūksniai. O baimės, kad esu visiškai vienas tarp visiškai svetimų ginkluotų žmonių, – nė trupinėlio … 1994-aisiais čečėnai buvo labai draugiški, vaišingi, paslaugūs. Visi, visur ir visada. Kartais dėl jų nuoširdaus bičiuliškumo pasijusdavau nejaukiai. Ar ne per daug garbės mano personai? Ar ne per daug jie tikisi iš manęs? Juk aš – tik jaunutis, akivaizdžiai rimtos gyvenimiškos patirties neturintis žurnalistas, kurio tekstus redaktorius arba spausdina, arba atmeta nė nepaaiškinęs tikrųjų atmetimo priežasčių.

Keletą sykių buvau prisiminęs čečėnų merginą, su kuria atsitiktinai susipažinau valstybinėje informacijos agentūroje „Čečėnpress“. Belos būta labai dailios. Net nesupratau, kodėl ji taip krito į akį. Gal dėl to, kad mes tokie priešingi: ji – juodaplaukė, juodaakė, tamsaus gymio, o aš – šviesiaplaukis? Belos akys žybtelėjo, kai nežinia kodėl pareiškiau imsiąs ją į žmonas. Mergina nepasimetė. Ryžtingai mostelėjo rankomis – neišdegs. Čečėnėms neleidžiama tekėti už svetimtaučių. Argi aš šito nežinau? Nenusileidau: jei draus, tai, pasitelkęs pagalbon čečėniškus senoviškus papročius, ją pagrobsiu. O ji atkirto, kad aš – ne čečėnas, man negalima vadovautis čečėniškomis taisyklėmis. Aš privaląs gyventi pagal lietuviškus kanonus.

Prie įvažiavimo į Grozną. 1994-ieji. Juozo Kazlausko nuotr.

Mes, žinoma, juokavome, bet jos išdidų žvilgsnį įsiminiau visam gyvenimui. Sutikusi persimesti keliais žodžiais su nepažįstamuoju, ji elgėsi pabrėžtinai mandagiai. Tačiau kiekvienas juodaplaukės judesys šaukte šaukė, kaip nuoširdžiai ji didžiuojasi esanti čečėnė. Už jokių lietuvių ji niekad netekės. Nė nesvajokite. Ji puikiai žino, kad patys geriausi vyrai – jos tautiečiai. Ir niekas niekad jos neprivers manyti kitaip.

Prabudus iš tokių prisiminimų M-P firmos angaras tapdavo dar pilkesnis, laikraščiai dar labiau pasunkėdavo, o mano pusrūsis, kuris teturėjo mažytį langelį, leidžiantį matyti vien praeivių kojas, – tapdavo dar ankštesniu. Džiugu, kad bent Bela nemato, kaip vegetuoju tarp lovos, mažiuko staliuko ir senos spintos su darbui skirtais drabužiais. Taip, spintoje – nė vienos išeiginės eilutės, vien darbiniai drabužiai ir nudrengti sportbačiai. Kostiumo, kaklaraiščio, baltų marškinių nepasigesdavome, vis tiek niekur neidavome. Nebūdavo nei jėgų, nei laiko, nei noro, nei kronų…

——————————

Senbuviai paštininkai tvirtina, kad pavasarį, o ypač vasarą, bus lengviau. Nusimesime sunkius žieminius drabužius, o ir žibintų nereikės – gatvės pavadinimus įžiūrėsime be papildomo apšvietimo.

Gal ir tiesa. Pagyvensime – pamatysime. Tačiau be perstojo kirbantis beprasmybės jausmas skaudžiai žeidė. Jį dar labiau aitrino nuojauta, jog firma, kuriai atiduodu visas jėgas, atseikėja labai menkus honorarus. Jeigu savininkai būtų mokėję tiek, kiek žadėjo, po 12 mėnesių trukusių vargų tapčiau apvalią sumelę susitaupusiu jaunuoliu. Už tuos pinigus būtų galima imtis rimtos žurnalistinės veiklos. Bet danų darbdaviai traktavo, kad laikraščius, kuriuos vos spėdavome išvežioti per aštuonetą valandų, sumėtyti į pašto dėžutes įmanoma per dvi – tris valandas. Todėl mums mokėdavo tik už tris valandas. Vilniuje žadėtas solidus valandinis atlygis Kopenhagoje subliuško keletą kartų. O drauge išgaravo ir viltis greit išleist „Čečėnijos dienoraštį“. Nebeliko nieko – net vilties. Kai nebėra vilties – tai jau labai nyku.

Štai tada, kai, regis, nemačiau nė menkiausių pragiedrulių, likimas atsiuntė išeitį, kuri iš pradžių atrodė kaip dar vienas nemalonumas. Paklausykite, gal sudominsiu…

Vieną vakarą ruošiantis darban į mano kambariuką atbildėjo jau metus naktiniu paštininku plušantis latvis Edgaras, laikytas tarsi vyresniuoju. Jis pranešė, kad mumis susidomėjo Danijos televizija. Jos atstovai atvažiuosiantys savaitgalį, kai turėsime laisvąją naktį. Kadangi aš – žurnalistas, man teks vadovauti „paradui“.

Viešumos nenorėjau. Nebuvo nė menkiausio noro didžiuotis „pasiekimais“. Tik nuoskauda, jog buvau priverstas palikti namus Lietuvoje, – ne pats didžiausias galvos skausmas. Bijojau, kad į viešumą prasprūdusi žinutė, kaip Dudajevo karių drąsa žavėjęsis korespondentas nūnai prasimano pinigų pragyvenimui, pakenks ne tik mano, bet ir tų, apie kuriuos rašiau „Čečėniškame dienoraštyje“, reputacijai.

Ir vis tik neturėjau kur dėtis. Symfonivei gatvės 54-ojo namo gyventojai buvo vieningi. Vienas kitam visuomet padėdavome. Jei manęs paprašė – negaliu neateiti į palėpę. Toks akibrokštas būtų palaikytas niekinga išdavyste.

Kai užsikabarojau laiptais, viršuje jau sėdėjo keletas mūsiškių. Ant stalo – tik kava, arbata, sausainiai. Nė lašo alkoholio. Danai nevėlavo. Operatorius atsibeldė su stovais ir ryškią šviesą plieskiančiomis lempomis. Dvi merginos atsitempė mažesnius darbo įrankius – fotoaparatus ir diktofonus. Mus kankino trejetą valandų. Reikalavo be perstojo pasakoti. Karštis išmušė, suprakaitavome, burna išdžiūvo. O jie vis tiek neatlyžo: dar patikslinkite, priminkite…

Prie Džocharo Dudajevo rūmų. Groznas, 1994-ieji. Juozo Kazlausko nuotr.

Tačiau maloniausia, kad danų žurnalistai pasirodė esantys supratingi žmonės. Jie žvelgė į mus taip, kaip man atrodė, kad turėtų žiūrėti. Be užuojautos, be susižavėjimo, ir vis tik – pagarbiai. Štai kaip lietuviai su latviais kabinasi į gyvenimą!

Be reikalo baiminausi, kad būsime pavaizduoti Tėvynę išdavusiais svieto perėjūnais. Vyliausi, kad būtent toks reportažas jei nepadės, tai ir nepakenks vėliau ieškant padoresnės redakcijos.

Prabėgo keletas dienų. Vėl artinosi laisvoji naktis. Prieš užlipant į palėpę, kaip visuomet, nutariau snustelėti. Saldžiai įmigus, kaukšėdamas batais ir trankydamas visomis durimis, kiek tik jų buvo, įlėkė latvis. Įtariau, kad nutiko kažkas baisaus. Mes visuomet vaikščiodavome tyliai, ant pirštų galiukų. Kad nepažadintume po naktinės pamainos įmigusių draugų. O čia – bildesys toks, kad, regis, važiuoja tankas.

Darkyta rusų kalba susijaudinęs latvis puolė klausinėti, ką blogo esu padaręs čečėnams.

  • Nieko blogo, visiškai nieko, – nustebau.
  • Tavęs ieško čečėnai… Pamatė televizijos reportažą… Buvo atėję, tokie juodi, niūrūs, kamantinėjo, kada galėtų pamatyti tave. Mes melavome, kad grįši rytoj vėlai vakare. Kad turėtum galimybę pasprukti… Jei nedingsi – liksi be galvos. Mums atrodo, kad jie nejuokauja…

Atsisėdau ant lovos krašto. Miegai išlakstė tarsi nė neprigulta. Kad ir kaip minkiau atmintį, negalėjau suprasti, kas būtent iš čečėnų mane prisiminė? Daug draugų, su kuriais susipažinau Grozne, greičiausiai jau žuvę, sužeisti arba patekę rusams į nelaisvę. Dudajevas – žuvęs, jo aplinka – išblaškyta po visą pasaulį. Tad kam manęs prireikė?

Laikiau save pesimistu. Pirmiausia apsvarstydavau blogiausius variantus. Palankiausius palikdavau nuošaly kaip vis tiek neišsipildysiančius. Bet šį kartą jaučiausi ramus. Čečėnijoje neiškrėčiau nieko bjauraus, kvailo, nepriimtino. O kad lietuviški leidiniai paskelbė tik kelias ištraukas iš „Čečėniško dienoraščio“, – tai ar aš atsakingas, kad nepalankiai susigulėjo politinė konjunktūra?

Teturėjau vieną silpną vietą. Keletą savaičių Grozne gyvenau kartu su paslaptinguoju vilniečiu, kuris dėjosi esąs nuoširdus Džocharo draugas. Jis išties su generolu kadaise tarnavo kažkur Sovietų Sąjungos platybėse. Jis tikrai buvo pažįstamas su Dudajevu. Ir, regis, vienas kitu pasitikėjo. Tačiau kresno, judraus, visuomet besišypsančio vyro demonstruojama draugystė su Čečėnijos prezidentu ėmė erzinti. Nuolatinis pabrėžimas, esą jie – beveik kraujo broliai, priminė dirbtiną, nenatūralią vaidybą.

Ypač įtarimų padaugėjo, kai Dudajevo draugu besidedantis vyriškis pažadėdavo supažindinsiąs su aukšto rango čečėnų karo vadais. Pajutau, kad čečėnai, pas kuriuos jis nuveda, tarsi atsiriboja, nenorėdami turėti jokių bendrų reikalų. O karo vadai, su kuriais užmegzdavau pažintį be jo pagalbos, būdavo draugiškesni, nuoširdesni, atviresni. Pradėjau suvokti, kad be įkyruolio rekomendacijų lengviau sektųsi medžioti įdomius interviu.

Tuomet, gyvendamas Grozne, negalėjau patikėti, jog iš Vilniaus į Grozną atsibeldęs vyriškis galėtų būti užverbuotas Rusijos slaptųjų tarnybų. Bet tokia mintis karts nuo karto šmėstelėdavo. Tada pašiurpdavo oda: o jei jis tikrai į Čečėniją atskrido tik tam, kad priešams teiktų konfidencialių žinių apie Dudajevą ir jo aplinką?

1994-ieji. Groznas. Juozo Kazlausko nuotr.

Žodžiu, kelios savaitės, kurias kartu praleidau su juo po vienu stogu, – vienintelis iki šiol ramybės neduodantis galvosūkis. Gal po Dudajevo nužudymo kažkas iš čečėnų sumanė išsiaiškinti, kas mus siejo?

Matydamas, kad vis dar svarstau, ko griebtis, latvis pasiūlė:

  • Kreipkis į Danijos policiją, gal apsaugos?

Papurčiau galva. Niekur nebėgsiu, niekur nesislapstysiu. Tarpduryje stovinčiam Edgarui mestelėjau – kodėl turėčiau slapstytis?

  • O net jei reikėtų nešdintis, kur akys mato, tai už kokius pinigus? Piniginė tuščia, pats žinai, – pasiguodžiau.

Mano atsakymas Edgaro neįtikino. 

  • Na, žiūrėk, perspėjome, o tu pats laužyk makaulę, kaip išnešti sveiką kailį, – tarstelėjo latvis.

Jis palaukė, kol apsirengsiu, tada abu užlipome į viršų švęsti laisvadienio.

Nakties būta įtemtos. Susitikimo su čečėnais nebijojau, bet vis tik laukti buvo sunku. Prisipažįstu, – prisigėriau iki žemės graibymo. Ištuštinau visą butelį viskio. Auštant griuvau į lovą, numigau keletą valandų. Keista, bet pakirdęs iš miegų jaučiausi visiškai blaivus. Nusliūkinau į virtuvę gamintis pietų.

Čečėnijos dienoraštis

Kai į kiemą netikėtai įvirto du tamsaus gymio vyrai, pietavau su saviškiais. Lauko durų niekas nerakindavo, todėl po kelių akimirkų atvykėliai jau stovėjo verandoje, priešais virtuvę, kur mes užkandžiavome. Kai tarpduryje pamačiau du tvirto sudėjimo vyrus, vieną aukštesnį, kitą – kiek mažesnį, – sutrikau. Mintyse sukirbėjo, jog sprukti per vėlu – anksčiau reikėjo galvoti apie pasitraukimo kelius.

Lyg ir susitvardžiau. Bent man pačiam atrodė, kad neišsiduodu esąs velniškai susirūpinęs. Maniškiai gi žado neteko. Puikiai nujaučiau, kaip jie vertino įėjusius čečėnus: gal ir ne samdomi žudikai, bet… O aš, tarp čečėnų pragyvenęs vienerius metus, žinojau, kad niūri išvaizda nieko blogo nereiškia.

Aukštesnio ūgio čečėnas netikėtai nusišypsojo, žvelgdamas tiesiai man į akis.

  • Tave dažnai prisimindavome… Kaip tau sekasi, kur prapuolęs? – tarė aukštaūgis.

Tuomet supratau, kad jį jau esu kažkur matęs. Prisiminiau – tai generolo asmens sargybinis Vaha, vežiojęs mane po Grozną senu mersedesu, rodydamas gatves, kuriomis turėtų veržtis priešo tankai, jei vis tik įsipliekstų karas.

Dar kelios sekundės praėjo, ir nė nepajutau, kaip atsidūriau jo glėbyje. Vaha mane apkabino pagal čečėnišką paprotį – tarsi brolį. Aš atsakiau tuo pačiu. Paskui čečėniškai pasisveikinau su jį lydinčiu vyru.

Įtampa Symfonivei gatvėje nuslūgo. Visi supratome, jog kraujo praliejimo nebus.

Su čečėnais pasišnekėjome apie šį bei tą, ir mano likimo broliai paštininkai taktiškai išsivaikščiojo po kambarius, leisdami aptarti reikalus be liudininkų.

Čečėnijos prezidentas Džocharas Dudajevas ir žurnalistas Gintaras Visockas. Groznas, 1994-ieji metai. Juozo Kazlausko nuotr.

Būtent toje įvairiausių maisto kvapų pritvinkusioje, ne itin rūpestingai iššluotoje virtuvėje išgirdau pasiūlymą, apie kurį visąlaik slapta svajojau.

Vaha dėl nieko nepriekaištavo. Jis elgėsi taip, tarsi jam būtų aiškiau negu aišku. Jis nujautė, kad pakliuvau bėdon – nerašau ne todėl, kad bijočiau, o todėl, kad nepublikuoja…

Dar ir dabar prisimenu, kaip jis atsargiai pasiteiravosi, ar nenorėčiau dviračio pedalų iškeisti į žurnalistinį plunksnakotį? Generolo asmens sargybinis prisipažino žinąs redakciją, kuri mielai išspausdintų ne tik visas „Čečėniško dienoraščio“ ištraukas, bet ir imtųsi knygos leidybos keliomis užsienio kalbomis, priimtų mane politikos apžvalgininku. Vaha siūlė tai, ko aš labai norėjau.

Išpylė šaltas prakaitas: o jei tą vakarą nebūčiau nepasirodęs danų žurnalistams? Vaha dabar nežinotų, kad aš – Kopenhagoje. Tebevežiočiau daniškus laikraščius per savaitę šešetą naktų iš eilės, o dienomis miegočiau kaip užmuštas, neturėdamas jėgų domėtis, kas dedasi pasaulyje…  

Čečėnas nespėjo iki galo išdėstyti pasiūlymo, kai nejučiomis išsprūdo: „aš sutinku“. Labai bijojau, kad šis šansas neišsprūstų iš rankų.

Paskutiniąją naktį nesudėjau bluosto. Keista: kol nebūta vilties ištrūkti, tuomet labai norėjau pabėgti iš Danijos, o kai pasitaikė tokia galimybė, – lyg kažko pagailo.

Daniškus sentimentus netrukus pakeitė čečėniški prisiminimai. Aš vėl regėjau Čečėniją. Nusileidęs lėktuvu „Mineraliniuose Vandenyse“, pasisamdau Groznan važiuosiančią „Volgą“ ir šešetą valandų įsitempęs sėdžiu per į stepes panašias lygumas lekiančiame automobilyje. Net keliolika kartų postuose stabdo nežinia kam priklausantys ginkluoti patruliai, atidžiai tikrina vizą, bet nedaro kliūčių, nors teturiu teisę keliauti tik į Ingušiją. Nervinuosi, kada galų gale pasieksime Grozną. Mano likimas – jau ne mano rankose. Jei kas nors nutiktų, Lietuva nepadėtų. Per daug toli.

Džocharo Dudajevo knygos „Ternistyj put k svobode“ antrasis viršelis.

Tik atvažiavęs į Grozną apstulbstu. Visur – ginkluoti vyrai. Net į kavinę užeinantys čečėnai nesiskiria su ginklais. Prie Vyriausybės rūmų čečėnai temperamentingai žygiuoja pagal religinio šokio ritmą. Aukštaūgiai sargybiniai, saugantys įėjimą į Vyriausybės rūmus, teiraujasi, ar aš turįs leidimą peržengti slenkstį? Kai sužino, kad esu iš Lietuvos, nebereikia jokio leidimo. Net nežvilgtelėję į pasą palydi tiesiai pas „Čečėnpreso“ vadovą. Jei norėsiu – nuves pas viceprezidentą Zelimchaną Jandarbijevą, jei manysiu esant reikalinga – supažindins su gynybos štabo viršininku Aslanu Maschadovu. Čečėnai lietuvius anuomet vertino taip, tarsi nė vienas lietuvis negalėtų būti Kremliaus užverbuotas. Pasitikėjimas – absoliutus…

Džocharo Dudajevo knyga. Slaptai.lt nuotr.

Prisimenu pirmuosius Grozno bombardavimus, kaip sykį, užvirus tikrai peklai, teko slėptis gyvenamojo namo sandėliuke su keliomis čečėnų šeimomis, auginančiomis mažamečius vaikus, matyti sunerimusių motinų, tėvų žvilgsnius. Prisimenu pirmąjį mūšį, kaip rusų tankų kolonos bandė prasiveržti iki miesto centro, riaumodamos vos už kelių metrų nuo buto, kuriame apsistojau, kaip juos iš granatsvaidžių sunaikino nežnia iš kur paslaptingai išdygę čečėnų kariai, kaip džiaugiausi spėjęs nufotografavuoti išdraskytas, bokštelių netekusias šarvuotąsias mašinas, kaip klaikiai nuo pat ankstyvo ryto iki popietės dundėjo sproginėjantys sviediniai, kaip išdužo visų aplinkinių namų ir parduotuvių stiklai ir einant gatve, po kojomis gurgždėjo stiklų šukės, kaip, išgąsdinti sprogimų, krūpčioja valkataujantys šunys, kaip dega šašlykinė Dagestano gatvėje…

———————————–

Sėdėjau Vahos automobilyje. Važiavome dviese. Iki vakaro privalėjome nusigauti į redakciją, kuri, anot čečėno, mielai skelbs mano rašinius ir dar mokės honorarą. Dž. Dudajevo apsaugos būrio karininkas pasakojo, kaip klojosi reikalai Čečėnijoje, kai žuvo Prezidentas Dudajevas ir, svarbiausia, pasakė pavardę žmogaus, kurį įtarė žaidžius dvigubus žaidimus. Vaha įsitikinęs, jog apsimetėlis bus sąmoningai paskleidęs žinią, girdi, lietuvių žurnalistas, t.y. aš, susidėjo su Kaukazo mafioziais, todėl nevertas nė menkiausio pasitikėjimo. Vaha omenyje turėjo energingąjį vyrą, su kuriuo beveik mėnesį gyvenau Čečėnijos priemiestyje esančiame bute.

  • Tave miegantį galėjo nušauti, o pėdas sumėtytų taip, kad niekas nė nesuprastų, kas nutiko. Nelaimę pateiktų, lyg tu pats nusišovei, supratęs, jog neišsivaduosi iš mafijos rankų, – svarstė Vaha.
Džocharo Dudajevo autografas. Slaptai.lt nuotr.

Knietėjo pasiteisinti: mes, du vilniečiai, atsidūrę Grozne, negalėjome nuomuotis skirtingų butų. Kvailai atrodytų, jei gyventume skirtingose vietose. Be to, iš pradžių anas atrodė itin naudingas kompanionas, galintis padėti ieškant įdomių pašnekovų. Bet nutilau pamatęs, kaip čečėnas paskęsta savo mintyse.

O aš mintyse puoliau tobulinti „Čečėnijos dienoraštį“, karštligiškai svarstydamas, kokius skyrius reikėtų taisyti, papildyti.

Džiūgavau kaip mažas vaikas: po keliolikos valandų sėdėsiu prie rašomojo stalo!

Jaučiausi laimingiausias žmogus pasaulyje. Vargai, kuriuos teko nugalėti, siekiant komandiruotės į Grozną, ieškant tinkamos redakcijos Vilniuje ar vargstant naktinės Kopenhagos gatvėse, atrodė nereikšmingi, lyginant su jausmu, kad žurnalistinė pergalė – čia pat, ranka pasiekiama.

———————–

Jūs klausiate, ar derėjo tiek daug kentėti vardan kelių laimės akimirkų? Vertėjo. Tai, ką patyriau karingame Grozne ir lietingoje Kopenhagoje, – tūkstantį kartų brangesnė gyvenimiška patirtis nei toji, kuri manęs būtų laukiusi Vilniuje rašant banalius tekstukus apie vietines politikų intrigas ar vaikščiojant į nuobodžias spaudos konferencijas ministerijose ir departamentuose.

Jei manęs, paliekančio Daniją, būtumėte pasiteiravę, kas yra laimė, atsakyčiau – žinau. Tik ji trapi ir permaininga. Jei kamantinėtumėte, ar suvokiu, kas yra gyvenimo prasmė, atsakyčiau: o kaip gi, suvokiu. Tačiau prasmingai gyventi nėra lengva.

Šio požiūrio nepakeičiau iki šiol, nors nuo visam gyvenimui įsiminusių kelionių prabėgo daug metų.

2020.05.18; 11:30

Vilnius – mano gimtasis miestas. Čia – gimiau (Antakalnio ligoninėje). Žirmūnuose – užaugau (dar ir dabar, važiuojant Žirmūnų gatve, apima keistai malonus gradulys – kiek daug gražių, prasmingų akimirkų mena ši gatvė, jos kiemai?) Valakupių miškuose žaisdavome indėnus, piratus, vasarą važinėdavome dviračiais, žiemą slidinėdavome. Mokiausi pačioje mieliausioje sostinės mokykloje – 7-ojoje vidurinėje; jai priklausančiame stadijone, stengdamasis nepraleisti nė vieno ryto, bėgiodavau krosus. Studijavau puikiąjame Vilniaus universitete, kuris padėjo giliau pažinti istoriją, literatūrą, pramokt rašyti. Pirmoji redakcija, kurioje įsidirbinau ir kurią prisimenu su didžiausia nostalgija, buvo savaitraštis „Literatūra ir menas“ (tuomet leidinio buveinė buvo įsikūrusi Universiteto gatvėje, jaukiame Aliumnato kiemelyje). Dabar gyvenu Pilaitės rajone, tarp miškelių ir ežeriukų (deja, prie tų vandens telkinių jau beveik neįmanoma prieiti – vien tvoros, vien „privačios valdos“).

Kiekvieną kartą, užverdamas namų duris, pasiimu ir fotoaparatą, – gal ką įdomaus pavyks užfiksuoti?

Iš kur atėjo šis įprotis? Taip visą gyvenimą elgėsi mano Tėvas. Jis nesiliovė fotografavęs net sunkiai sirgdamas. Šį pomėgį Tėvas, matyt, perdavė ir man.

Jūsų dėmesiui – keliolika nuotraukų iš paskutiniųjų pasivaikščiojimų gražuolio Vilniaus gatvėmis ir po jo apylinkes.

Gintaras Visockas

2020.05.11; 10:25

Šio straipsnio kopiją atsitiktinai aptikau peržiūrėdamas senų laikraščių, rankraščių šūsnis. Publikacija „Vienišas vilkas“ – man labai brangi. Kodėl brangi – lengva paaiškinti. Tai buvo pirmoji rimta komandiruotė, pirmoji išvyka į užsienį. Ne į ramią Vakarų Europą, bet į bruzdančią, nepriklausomybės trokštančią Čečėniją tolimąjame Šiaurės Kaukaze. Taip jau nutiko, kad kelių mėnesių, praleistų Grozne, užteko, kad pamilčiau Kaukazą. Visam gyvenimui.

Ir vis dėlto kaip visa tai seniai buvo – 1994-ųjų metų vasarą! Kai atvykau į Čečėnijos sostinę Grozną, man tebuvo 28-eri. Gal todėl puikiai prisimenu, regis, kiekvieną akimirką, tarsi tai būtų nutikę tik vakar – ir jaudulį, laukiant interviu su Čečėnijos prezidentu Džocharu Dudajevu, ir čečėniškus šašlykus, kepamus tiesiog gatvėje, ir ginkluotus čečėnų karius, saugančius įvažiavimą į miestą, ir medžioklę kalnuose, ir temperamentingus religinius vyrų šokius centrinėje Grozno aikštėje, ir pirmuosius rusiškus bombardavimus, pirmąją rusų tankų ataką…

Labai gaila, kad ne viską anuomet pavyko užfiksuoti, paskelbti, nufotografuoti. Bet šiandien nieko nebepakeisi.

Taigi pagrindinė šios serijos nuotrauka – „Vienišas vilkas“. Beje, tekstas iliustruotas anuomet mane lydėjusio puikaus fotografo Juozo Kazlausko fotografijomis.

2020.04.10; 14:30

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

COVID-19 pandemija gali nusitęsti į neapibrėžtą laiką, naujajai koronaviruso atmainai tapus kasmetiniu sezoniniu reiškiniu, tačiau jau dabar būtų pats laikas pagalvoti ir apie tai, ar su baisiuoju koronaviruso užkratu prisikabinusi prie jo drauge neatkeliaus į mūsų žemyną ir Lietuvą totalitarizmo bacila, kaip  lydintysis visus išgąsdinusios pasaulinės pandemijos reiškinys.  

Verčia suklust jau tai, kaip plačiai yra reklamuojama komunistinės Kinijos sėkmė, sutramdant virusą, šiuo atveju peršant Kinijos pavyzdį taip pat ir demokratinėms Europos šalims, didesniu ar mažesniu laipsniu sutrikusioms tokių iššūkių akivaizdoje, užmirštant, kad iš tos pačios  komunistų valdomos Kinijos jau ne pirmą kartą ir atkeliauja baisiausi virusiniai užkratai, įskaitant ir COVID-19 atmainą. Totalitarizmas – būtų vienas iš jų? Kas galėtų paneigti, kad anksčiau demokratine vadinamos šalies isteblišmentui, patyrusiam egzistencinius sukrėtimus, nekils pagunda atvirkštiniu būdu pagalvoti – nesvarbu, kokios spalvos yra katinas, svarbu, kad jis gaudo peles? O gal kažkas iš sprendimų priėmimo galią turinčių demokratinės šalies politikų ims ir pabandys įskiepyti mažą kiniškos reikalų tvarkymo nuostatos šakelę tvirtame visuomenės kamiene tik ribotam laikui, užmiršdamas, kad nieko nėra pastovesnio už laikinumą, o, kita vertus, palankioje terpėje įterptas skiepas bematant gali subujoti, tapti viską padengiančią lapija.

Niekas neabejoja, kad karantino taisyklių reikia laikytis labai griežtai, tačiau ar tai gali pateisinti prasidėjusias diskusijas dėl nepaprastosios padėties įvedimo su visu žmogaus teisių ribojimo kompleksu arba karštakošiškus pasiūlymus skelbti karo padėtį? Žmogus yra kalbinis gyvulys, kuriam įvardijimai turi imperatyvinę reikšmę, todėl, kaip atrodo, reikėtų vengti tokių pasisakymų, kai prieš viruso plitimą nukreiptų priemonių taikymas yra pavadinamas užsitęsusiu karu prieš nematomą priešą.

Kažkada Karlas Marxas rašė, kad komunizmo šmėkla (virusas yra nematomas plika akimi – mano pastaba) keliauja po Europą, tačiau nerimauti verčia tai, kad komunizmas yra tik vienas epizodas totalitaristinių pasirinkimų skalėje, manding, šiandien be akivaizdaus komunistinio užsiangažavimo viruso sėkmingai gali pasidauginti naujosios formacijos, dar sunkiau atpažįstami kasdieninėje aplinkoje,  postmodernistinio kirpimo, savotiškos post-pro-totalitarizmo (ratas apsisuko) modifikacijos užkratas.

VSD vadovas Darius Jauniškis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Komunistinė Kinija iš tiesų turėjo kažką panašaus į išankstinį pranašumą, suvaldant pandemija, dėl to, kad komunistinis užkratas yra nukreiptas į mobilizacinės arba, tiksliau tariant, pseudomobilizacinės visuomenės būsenos permanentinį palaikymą. Jeigu kalbame apie komunizmą ne kaip apie tam tikrą stilizaciją, o kaip tikrą užsiangažavimą, nesunku bus pastebėti, kad čia dirbtinai yra palaikoma visuomenės kūno karštligė, leidžianti laimėti net kovą už sveikatą su ligotų sprendimų pagalba. Tačiau normalių refleksų politikas supranta, kad nežiūrint to, jog būtina užtikrinti gynybinių šalies pajėgumų parengtį, vis tik kartas nuo karto užstojanti taika yra geriau už permanentinį karą.  

Kita vertus, šiandien ne tik Kinijoje, bet ir kitose, net demokratinius idealus deklaruojančiose šalyse, žmogų į naujojo, pakitusių formų postmodernistinio totalitarizmo prieglobstį stumią naujųjų technologijų įsivyravimas, kai žmogus stebėjimas  kiaurą parą tampa įprastu dalyku, įteisinta norma  Tai, kad žmogus tampa visiškai perregimu, skaidriu, į gerą tikrai neveda, tai galop gali būti vertinama kaip sielos nusavinimas, nes siela visų pirma yra protingos būtybės užkulisiai.  

Martinas Heideggeris studijoje „Technikos klausimu“ cituoja Frydricho Heldernlino strofą: „Bet kur pavojus, ten atsiranda ir tai, kas gelbsti“. Su poeto pagalba filosofas teikia neaiškų pažadą, kad galbūt net dykumėjimo epochoje, labai norint, galima įžvelgti technikos esmėje glūdinčio gelbstinčio prado daigus. Tačiau jeigu minėtas filosofas būtų žinojęs, kaip kito amžiaus pradžioje naujųjų technologijų pakilimas prives prie totalinės, be to, beveik savaiminių būdu, be papildomų pastangų vykstančios žmogaus kontrolės, jis minėtą strofą būtų tikriausiai pervyniojęs taip: o ten, kur gelbstintis pradas pradeda dominuoti, iškyla didysis pavojus! Vienas man labai artimas žmogus dirba veido atpažinimo technologijų sferoje, taigi iš pirmų lūpų esu girdėjęs apie tokius dalykus, nuo kurių šiurpsta oda ir plaukai stojasi piestu.

Slaptai.lt redaktorių Gintarą Visocką pažįstu jau keletą metų, branginu šią pažintį. Galima pasakyti net taip, kad po Gintaro Beresnevičiaus mirties sutikau kitą Gintarą, labai panašiai mielą, neįtikėtinai korektišką, žaismingą žmogų. Visą laiką laikiau jį bendraminčiu. Tačiau incidentą Izraelyje, kai slaptosios tarnybos buvo panaudotos nustatant iki smulkiausių detalių tikslius žmogaus judėjimo kelių ar keliolikos dienų bėgyje maršrutus, traktuoju diametraliai priešingai, kardinaliai nesutinku su jo pateiktomis išvadomis.

Buvęs VSD vadovas Gediminas Grina. Slaptai.lt nuotr.

G.Visockas rašo: „Tikiuosi, nereikia aušinti burnos, kodėl Izraelio premjero Benjamino Netanyahu nurodymas vidaus žvalgybai „Shin Bet“ rinkti duomenis apie koronavirusu užsikrėtusius ir su jais bendravusius asmenis šiandien neatrodo drastiškas. Akivaizdu, kad valstybės ieško pačių veiksmingiausių priemonių, kaip pažaboti į sumaniai užsimaskavusį priešiškos valstybės slaptąjį agentą panašią bacilą. Nenuostabu, kad tuo pačiu esama žmonių, kurie ignoruoja valdžios ir medikų rekomendacijas iki minimumo apriboti visas išvykas, susitikimus. Atvejų, kai „drąsuoliai“ nusispjauna į medikų prašymus užsidaryti tarp keturių sienų, – Lietuvoje užfiksuota užtektinai. Tokių „drąsuolių“, matyt, apstu ir Izraelyje. Todėl Izraelio Vyriausybė, siekdama pažaboti COVID-19 plitimą, ir įgaliojo vieną iš savo žvalgybų imtis netradicinės veiklos – „pasitelkti modernias technologijas stebėti susirgusius žmones“. Šią žinią patvirtino pati „Shin Bet“. O agentūra AFP pabrėžė, kad tokia priemonė įsigaliojo „iš karto“. Tai reiškia, kad žvalgyba „Shin Bet“ iš telekomunikacijos įmonių nuo šiol be teismo leidimo gaus duomenis apie visus vadinamuosius koronapacientus bei karantinuotus žmones. Be to, „Shin Bet“ turės įgaliojimus sekti žmonių judėjimo maršrutus bei nustatyti, su kuo jie pasisveikino, kalbėjosi, glebesčiavosi.“ https://slaptai.lt/gintaras-visockas-kam-reikalinga-zvalgyba-kuriai-nieko-neleidziama-daryti/

Atsiprašau už ilgoką citatą, tačiau, kaip sakoma, iš dainos žodžių neišmesi. Kita vertus, ši citata taip pat liudija, kad modernios šalies slaptosios tarnybos žino apie kiekvieno piliečio visus, net mikroskopinio pobūdžio veiksmus, vaizdžiai tariant, gali papasakoti net tai, kiek kartų žmogelis lankėsi tualete, ką išviduriavo, be to, kaip  tapo visiems akivaizdu, tokia medžiaga yra archyvuojama, žmogaus kasdienybės istorijos gali būti prikeltos iš praeities, kai to kažkam prireikia. Ši prasisunkusi į viešumą detalė, be visa ko kito, leidžia visiškai kitaip suprasti mūsų padangėje nuskambėjusį vadinamąjį sekimo skandalą dėl VSD vykdyto ar nevykdyto prezidentinių rinkimų aplinkos stebėjimo, apie ką G.Visockas taip pat diskutuoja. Taigi, kaip išaiškėja,  jokio sekimo įprasta to žodžio  reikšme slaptųjų tarnybų veikloje beveik ir nelieka, nes visi mes jau esame iš esmės seniai susekti, užtenka, tenkinant  kažkieno smalsumą, tiktai pakelti bazes. Kas be ko,  žvalgybos profesionalai sugeba apeiti visuotiniu tapusį stebėjimą, tačiau mums nereikėtų puoselėti iliuzijų, kad, tarkime, galėtume pasislėpti miegamajame, užgesinę šviesą, taigi nevedžiokite čia meilužių, mielieji, kai jūsų žmonos išvažiuoja į komandiruotes. 

Aptardamas šį skandalą, G. Visockas labai aiškiai stoja VSD vadovo Dariaus Jauniškio pusėje. Tai – pagirtina! Aš taip pat manau, kad šiandien viešojoje erdvėje dažnai pasirodantis VSD vadovas yra charizmatiška būtybė, elegantiškas ir protingas žmogus. Tačiau jo pasisakymuose prasikiša tai, ką yra užsitarnavęs kiekvienas šiame gyvenime ilgesnį laiką pradirbęs, kažką nuveikę žmogus, taigi – akis bado būtent profesinis išsigimėliškumas, aptariamu atveju į svarbų postą atsinešti Vadovybės apsaugos tarnybos darbuotojo refleksai. Net nežinodamas šio jo biografijos fakto, kelis kartus viešojoje erdvėje esu atkreipęs dėmesį į tai, kad D.Jauniškis neskiria valdžios apibrėžties nuo valstybės sąvokos.

Shin Bet

Ką gi, po Gedimino Grinos akibrokšto valstybės vadovams šiame poste tikriausiai reikėjo panašaus į asmens sargybinį, subordinacijos svarbą suprantančio žmogaus labiau nei žvalgybos institucijų vėliavnešio. Kita vertus, jeigu užsiminėme apie G.Griną, pravartu bus pastebėti, kad jo poelgis, ginant tikrus, o ne išgalvotus žvalgybos tarnybų interesus, užstatant dėl to net savo karjerą, yra aukščiausios prabos garbingumo pavyzdys. Tikiuosi, kad šiame departamente ir šiandien tarnauja daug garbingų žmonių, suprantančių, kad veikimas prieš pilietinę visuomenę yra antivalstybinė veikla.

Prezidento rinkimuose balsavau už Ingridą Šimonytę, tačiau po to dėkojau tautiečiams, kurie sau ir man išrinko Gitaną Nausėdą, jau vien dėl tos aplinkybė, jog naujai išrinktas prezidentas iškart bandė pristabdyti barbariškus Remigijaus Šimašiaus, tapusio brangių lietuviams istorinės atminties  ženklų naikintoju, užmojus.

R.Šimašiaus bendraminčiai keršijo už tai, bandė G.Nausėdą paniekinti, vadindami jį silpnu prezidentu, savo ruoštu šių eilučių autorius spiegė, kad JE yra stiprus prezidentas. Tačiau matydamas tai, kaip G.Nausėda pasiduoda VSD spaudimui užtikrinti departamentui palankesnes veiklos sąlygas didesnio ar mažesnio laipsnio žmogaus pilietinių teisių apribojimo sąskaita, pradedu abejoti dėl to – ar mano  oponentai taip jau labai klydo, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, pavadindami G.Nausėdą silpnu prezidentu? Savo ruožtu mūsų politinė sankloda yra šitaip surėdyta, kad silpnas prezidentas gali tapti kvazitotalitaristinio užkrato atsiradimo sąlyga. Kvazitotalitarizmas nėra toks pat baisus dalykas kaip tikrasis totalitarizmas, tačiau ir kvazitotalitarizmo forma veda į moralinį žmogaus pažeminimą.

Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Truputėlį sutirštindamas spalvas pasakysiu, kad politikoje nėra tokio demokrato, kuris nenorėtų tapti tironu. Taip tikriausiai yra dėl to, jog valdžios kaupimo poreikis neturi jokių natūraliai, pagal fiziologinę ritmiką užbrėžtų ribų. Žmogus, patenkinęs savo lytinę aistrą, gali užsiimti kitais reikalais, savo ruožtu valdžios kaupimo poreikis, vaizdžiai tariant, net per miegus būti, niekados negalėdamas tapti visiškai užganėdintu poreikiu. Dėl to privalome budėti ir mes, visuomenė, priversdami politikus žaisti pagal taisykles.

Užstojusio slogučio metu bent mane vienas dalykas linksmina, verčia nusišypsoti. Ar nepastebite to, kaip natūraliai, nesiblaškant, nerodant nerimo ženklų, be jokio persitempimo stojo į vėžes ir tapo visuomenės lyderiu Aurelijus Veryga. Iš tiesų, taip natūraliai tarsi visą gyvenimą būtų ruoštas tapti generalisimu!

(Bus daugiau)

2020.03.21; 11:28

Slaptai.lt skaitytojams pateikiame dar keletą pusiau asmeninių, pusiau visuomeninių prisiminimų, įamžintų Vytauto Visocko ir Gintaro Visocko nuotraukose.

Slaptai.lt redakcija

2020.03.12; 00:00

Seimo narys Rimantas Jonas Dagys. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Šis klausimas kilo tuomet, kai spauda paskelbė, jog Seimo narys Rimantas Jonas Dagys surengė Krikščionių sąjungos „Santarvė ir gerovė“ steigiamąjį suvažiavimą.

Duodamas interviu R.J.Dagys patvirtino tvirtai nusprendęs su savo naująja politine jėga dalyvauti 2020-ųjų spalio rinkimuose į Lietuvos parlamentą. Atsakydamas į kai kurių žurnalistų nuostabą, kodėl prireikė trauktis iš TS-LKD partijos, kurioje jau egzistuoja krikščioniškasis sparnas, Seimo narys paaiškino:

„Užtikrinsime, jog 2020 m. rudenį mūsų piliečiai turėtų akcentuotą krikščionišką alternatyvą politikoje – partiją, kurios darbai nuosekliai derėtų su programoje įtvirtintu vertybiniu kamienu“.

R. J. Dagys pabrėžė, kad nė viena dabartinė politinė partija krikščioniškomis vertybėmis nuosekliai nesivadovauja. O štai jo kuriama partija Krikščionių sąjunga „Santarvė ir gerovė“ aiškiai skiriasi nuo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) požiūriu į šeimą, gyvybę, tėvų vaidmenį auklėjant vaikus, Stambulo konvencijas…

Bent jau taip agentūrai ELTA pasakojo pats parlamentaras R.J.Dagys. O kaip yra iš tiesų? Ar tikrai konservatoriai tapo užkietėjusiais liberalais, kuriems viskas, kas krikščioniška, svetima? Kuo, sakykim, R.J.Dagio, kadaise buvusio socialdemokratu, po to – konservatoriumi, dabar iš jų bėgančio, politinė jėga skiriasi nuo filosofo Vytauto Radžvilo judėjimo? Kokias turime garantijas, kad dar po ketverių metų šis politikas nepanorės tapti liberalu? Juk jau du sykius pakeitė partijas. Galima prisiminti patarlę, jog trečias kartas nemeluoja?

Beje, kas yra tikras krikščionis? Tas, kuris kiekvieną sekmadienį skuba į bažnyčią, atidžiai klausosi pamokslų, uoliai meldžiasi, bet, sugrįžęs namo, nesivadovauja 10-čia Dievo įsakymų? Ar tikru krikščioniu negali vadintis lietuvis, kuris, vertindamas per šimtmečius sukauptą krikščionybės išmintį, vis tik atsižvelgia ir į daugelį civilizacijos padiktuotų pasikeitimų, kurių tiesiog neįmanoma ignoruoti?

Beje, naujai užgimusios partijos lyderiui R.J.Dagiui norėtųsi pateikti vieną klausimą, kurio, besiginčijant, kas yra tikrasis krikščionis, Lietuvoje dar niekas, regis, nekėlė? Bet šis kausimas – svarbus. Jis taip pat gali tapti lakmuso popierėliu, leidžiančius atskirti vaistus nuo nuodų. Taigi: kaip jis vertina tuos, kurie paišė musulmonų pranašo Mahomedo karikatūras? Požiūris į gyvybę, vaikų auklėjimą – svarbūs kriterijai. Bet ne mažiau svarbu, kaip tikrasis krikščionis turėtų vertinti prancūzų satyrinį žurnalą „Charlie Hebdo“, kuris kryptingai, sąmoningai tyčiojosi iš Islamą išpažįstančių žmonių religinių jausmų ir sulaukė kruvino išpuolio.

Žinoma, teroristai, įsiveržę į redakciją ir išžudę jos darbuotojus, – neverti nei pagarbos, nei užuojautos. Juos būtina smerkti, juos privalu griežtai bausti. Bet nejaugi tikras krikščionis gali abejingai tylėti, kai žurnalistai, prisidengdami spaudos ir žodžio laisve, paišo milijonams musulmonų visiškai nepriimtinas karikatūras?

Dar 2015 metų sausio mėnesį mano tėvas Vytautas Visockas portale slaptai.lt rašė:

Vytautas Visockas. Slaptai.lt nuotr.

„Kaip jaustis Prancūzijos piliečiams musulmonams, pavarčiusiems satyrinį savaitraštį „Charlie Hebdo“? Kaip jaustis tiems musulmonams visame pasaulyje, kurie nori taikiai gyventi su krikščionimis ir kitų tikėjimų žmonėmis? Juk daugelis jų smerkia barbariškas žudynes, gailisi žiauraus teroro aukų.

Žudyti žmonių negalima. Negalima žudyti žurnalistų, skelbiančių tegul ir labai bjaurias karikatūras ar nuomones. Žudikai privalo sulaukti griežtos bausmės. Tačiau tapatintis su šlykščias, religinę nesantaiką kurstančias karikatūras paišiusiais bei platinusiais žurnalistais – taip pat nekyla ranka“.

Ar parlamentaras R.J.Dagys pritaria šiai minčiai? Ar jo bendražygiai smerkia Prancūzijos politikus, kurie tvirtino, esą karikatūristai turi teisę tyčiotis iš musulmonams šventų simbolių?

Youtube.com paskyroje neseniai teko išklausyti Jungtinėse Tautose kalbėjusio Pakistano premjero Imraho Chano (Imran Khan) pastabų apie pasaulyje kilusią ir vis dar gają islamofobiją. Svarbu pažymėti, jog ponas I.Chanas kadaise ilgokai gyveno Vakaruose, todėl jis pažįsta „šias problemas iš vidaus“. Jis įsitikinęs, jog priešiškumas musulmonams kilo po 2001-ųjų Rugsėjo 11-osios teroro aktų. Tomis dienomis kai kurie Vakarų pasaulio lyderiai tarp islamo ir terorizmo nubrėžė lygybės ženklą. Ir tai buvo pati didžiausia Vakarų klaida. Islamo negalima skirstyti nei į nuosaikųjį, nei į radikalųjį. Islamas yra islamas. Tai – tokia pat taiki, graži religija kaip ir visos kitos religijos. Pavyzdžiui, tamilų partizanai pasaulyje surengė žymiai daugiau teroro aktų nei musulmonų tikėjimą išpažįstantys žmonės. Bet jų religijos niekas nevadina radikalia. Kadaise japonų kamikadzės rengė mirtininkų išpuolius. Bet ar kas nors kaltina jų religiją radikalizmu?

Pakistano premjeras Imran Khan

Bet štai po 2001-ųjų viskas pasikeitė. Vakarai ėmė manyti, jei esi musulmonas, vadinasi, mažų mažiausiai – įtartinas. Islamą išpažįstančių valstybių vadovai, Pakistano Ministro Pirmininko I.Chano teigimu, padarė didelę klaidą, po Rugsėjo 11-osios puolę aklai pritarti visiems Vašingtono, Londono, Paryžiaus ar Berlyno teiginiams apie islamą. Sutrikusios islamą išpažįstančios valstybės nė nebandė tuometiniams NATO ir Europos Sąjungos lyderiams paaiškinti savo požiūrio.

Kalbėdamas iš JT tribūnos Pakistano premjeras teiravosi: kaip Niujorko ar Paryžiaus valdžia pajėgi atskirti radikalųjį islamo išpažinėją nuo nuosaikaus? Argi terorizmas susįjęs su kokia nors religija? Kiekvienas nusikaltėlis turi tautybę. Bet juk dėl nusikaltėlio padarytų nusikaltimų niekas nepuola kaltinti visos tautos. Ta pati dilema – ir dėl religijos. Jei krikščionis surengė teroro auktą prieš musulmonus, juk niekas nekaltina krikščionybės. Bent jau taip elgiasi musulmonai. Kodėl tada krikščionys žvelgia priešiškai į musulmonus?

Pakistano premjeras teiravosi: kodėl nesityčiojate iš žydamas švento Holokausto, o iš musulmonams šventų relikvijų – ne tik tyčiojatės, bet ir skatinate – tyčiokitės kiek geidžia širdis? Pakistano premjeras niekaip nesupranta, kodėl Europoje moterį galima viešai išrengti, palikti be drabužių, bet toje pačioje Europoje musulmonėms draudžiama dėvėti galvos apdangalus?

Šiuos Pakistano politiko klausimus adresuoju naują krikščionišką partiją kuriančiam R.J.Dagiui ir jo bendražygiams – o ką manote jūs, žadantys nuosekliai vadovautis krikščioniškosiomis vertybėmis?

Krikščionių santykiai su musulmonais – taip pat svarbi, aktuali tema…

2020.02.10; 09:00

Istoriko Algio Kasperavičiaus publikacija „Panašūs, bet skirtingi sausiai. Baku 1990, Vilnius 1991“ (lrytas.lt, 2020-01-13)

Atsiliepimas į dr. Algio Kasperavičiaus publikaciją „Panašūs, bet skirtingi sausiai. Baku 1990, Vilnius 1991“ (lrytas.lt, 2020-01-13)

Kiekvienas turi teisę reikšti savo nuomonę. Tačiau tai nesuteikia teisės, pateikiant tendencingą informaciją, žeminti kitos tautos! Kaip tik tokia nuostata dvelkia istoriko Algio Kasperavičiaus komentaras, skirtas sovietinės kariuomenės prieš 30 metų Baku įvykdytoms žudynėms.

Pasak teksto autoriaus, sovietai 1990 metais įvedė savo kariuomenę į Baku tam, kad apsaugotų azerbaidžaniečių skriaudžiamus armėnus. Toks absurdiškas požiūris kelia nuostabą: juk tai yra ne kas kita, kaip kartojimas senos Kremliaus pasakos, kuri buvo sekama siekiant pateisinti prievartą. Melu buvo dangstomos desperatiškos pastangos išsaugoti sovietinę imperiją. Pasirodo, kad seni metodai vis dar veikia.

Tarp armėnų ir azerbaidžaniečių iš tiesų būta rimtų nesutarimų. Prabilus apie nacionalinę nesantaiką, nepakanka pirštu rodyti į azerbaidžaniečius ir teigti, kad iš Azerbaidžano buvo masiškai vejami armėnai. Negalima nutylėti (o teksto autorius nutyli), kad pirmiausia iš Armėnijos ir Kalnų Karabacho buvo vejami azerbaidžaniečiai.

1990-ųjų sausio 20-oji. Azerbaidžano sostinė Baku

Istorikas nutyli, kad azerbaidžaniečiai nesikėsino į Armėnijos teritorijas, tuo tarpu armėnai pretendavo ir tebepretenduoja į Kalnų Karabachą. Madinga įrodinėti, girdi, tai nuo seno armėnų bendruomenės žemės. Pamirštama pridurti, kad ten nuo seniausių laikų lygiai taip pat gyveno ir azerbaidžaniečiai. Kalbant apie nacionalinę nesantaiką ir jos kurstytojus verta pamąstyti, kodėl šiandieniniame Azerbaidžane gyvena apie 30 tūkst. armėnų, tuo tarpu kai Armėnijoje – nė vieno azerbaidžaniečio…

Keistoka, kad išvadas apie armėnų ir azerbaidžaniečių nesutarimus istorikas daro remdamasis studentišku laikraščiu „Universitas Vilnensis“, ką jame prieš trisdešimt metų parašė po Kaukazą tuomet keliavęs Artūras Zuokas. Tačiau neužsimena apie žurnalisto Ričardo Lapaičio, kuris šiame regione lankėsi gerokai ilgiau ir dažniau, interviu Lietuvos bei užsienio spaudoje ar dokumentinį filmą „Begalinis koridorius“, kuriame R.Lapaitis – pagrindinis herojus…

Norint suprasti tikrąsias konflikto priežastis, neužtenka pabūti Azerbaidžano sostinėje keletą dienų ar savaičių. Jaunojo A.Zuoko paskubomis surašyti pirmieji įspūdžiai vargu ar yra itin patikimas šaltinis. Po Kaukazą 1994-aisiais yra keliavęs ir žurnalistas Gintaras Visockas, kuris tuometiniame „Lietuvos aide“ ir „Valstiečių laikraštyje“ daug rašė apie Čečėniją. Pasak šio žurnalisto, padėtį Čečėnijoje pavyko perprasti, nes Grozne jis praleido beveik vienerius metus. O štai savaitė, praleista Tbilisyje, pasirodė per trumpas laikas deramai įsigilinti į tuometines Gruzijos (Sakartvelas) politines intrigas – kodėl verčiamas Zviadas Gamsachurdija, kodėl į valdžią ateina Eduardas Ševardnadzė.

Yra ir daugiau informacijos šaltinių, leidžiančių susidaryti nuomonę apie tai, kas vyksta (įvyko) Kaukaze, kokios konflikto priežastys.

Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje galima rasti istoriko Algimanto Liekio knygą „Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje“ (2016), kurioje pateikiami ne abstraktūs samprotavimai, o objektyvūs faktai – ne tik apie „blogus azerus“, bet ir apie armėnų „darbelius“ per pastaruosius kelis amžius.

Publicistas Leonas Jurša studijoje „Tautų likimus pakeitę politikų sprendimai“ (2017), remdamasis nepaneigiamais dokumentais, pateikia pasakojimą, kaip armėnai masiškai buvo perkeliami į azerbaidžaniečių gyvenamus kraštus, taip pat – ir į Kalnų Karabachą.

Antiarmėniškų pogromų Sumgaite organizatorius ir vadeiva armėnas Eduardas Grigorianas, šiuo metu gyvenantis Rusijoje

Išleista ir jau minėto žurnalisto Gintaro Visocko knyga „Juodojo Sodo tragedija“ (2016). Joje autorius kelia klausimą: kodėl Lietuva užsispyrusi girdi ir mato tik vieną – armėniškąją –pusę? Tas klausimas atviras ir šiandien.

Sausio žudynėms Baku skirtame komentare istorikas pamini ir 1988-ųjų vasario 27–29 d.Sumgaito įvykius. Laikosi versijos, kad būtent azerbaidžaniečiai yra kalčiausi dėl surengtų antiarmėniškų pogromų. Tikroji istorinė tiesa yra sudėtingesnė.

Sumgaite tuo metu buvo apgyvendinta tūkstančiai azerbaidžaniečių, išvytų iš Armėnijos. Nacionalinė įtampa tarsi tyčia buvo sukurta. Maža to. Vienas iš pogromams Sumgaite vadovavusių vyrų buvo armėnas Eduardas Grigorianas (beje, žudynių organizatorius deramos bausmės išvengė)! Visa tiesa anksčiau ar vėliau išaiškėja.

Sovietinis ir Rusijos politinis veikėjas politologas Sergejus Kurginianas (Vestnik Kavkaza.net, 2018-03-3) atskleidė, jog pogromams Sumgaite iš tiesų vadovavo SSRS saugumas, turėjęs užduotį bet kokia kaina supjudyti armėnus ir azerbaidžaniečius. Tokiais metodais siekta imperijos replėse laikyti ir Armėniją, ir Azerbaidžaną. 

Apmaudu, kad XX a. pabaigos įvykiai vis dar nesulaukia tinkamo mūsų istorikų vertinimo. Gera proga tam buvo 1990-ųjų sausio 20-osios tragedijos Baku minėjimo metinių išvakarės. Reikiamos brandos, matyt, dar nepasiekėme, kad gebėtume pažvelgti į pačią esmę, atskirti ją nuo sovietinių laikų melo. Iki šiol tarsi niekam nekyla klausimas: kodėl byrant Sovietų Sąjungai jos kariuomenė siautėjo Tbilisyje, Baku, Vilniuje, o štai Armėnijos sostinei Jerevanui pasisekė išvengti Kremliaus kumščio? Ką byloja ši detalė?

O autoriaus pasvarstymai, esą visi, kurie neliaupsina Armėnijos, yra „nupirkti“, šiandien skamba absurdiškai. Panašiais kaltinimais svaidomasi, kai pritrūkstama argumentų atremti oponentų teiginius.

Paviršutiniški komentarai jautria Kruvinojo sausio tema yra pavojingi. Jie iškraipo tiesą, žeidžia (šiuo atveju azerbaidžaniečių) tautinius jausmus, kenkia tautų, valstybių santykiams.

Slaptai.lt redakcijos prierašas. Šis straipsnis buvo nusiųstas „Lietuvos ryto“ redakcijai, bet „Lietuvos rytas“ jo nepublikavo.

2020.01.25; 05:00

Gintaras Visockas, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Kol Lietuvoje nerimsta dirbtinai primestos diskusijos, kokių atminimo ženklų nusipelnė Kazys Škirpa ir Jonas Noreika, noriu prisiminti vieną 2000-aisiais nutikusį incidentą. Pasakojimas apie tą barnį svarbus dėl to, kad šiandien kai kurie Lietuvos politikai bei istorikai vis dar bailiai dairosi į visas puses, kas ką pasakys iš svetur, užuot pasielgę principingai – lietuviškai.

Žodžiu, besidomintys Lietuvos istorija turėtų prisiminti, kad 2000-aisiais metais „Minties“ leidykla išleido albumą „Baltijos kelias“. Šio albumo sudarytojas – mano a.a. Tėvas Vytautas Visockas.

Nesiruošiu girti šio Tėvo iniciatyva ir rūpesčiu išleisto veikalo. Tegul jo privalumus ir trūkumus vertina kiti. Tenoriu pabrėžti, jog albume „Baltijos kelias“ yra keletas puslapių skirta ir 1941-ųjų metų Birželio sukilimui prisiminti.

Baltijos kelias. Albumas. Sudarytojas – Vytautas Visockas. Mintis, 2000-ieji. Slaptai.lt nuotr.

Pavyzdžiui, ten esama istoriko Arvydo Anušausko komentarų: „Lietuva buvo antroji Europos šalis (po Suomijos 1939 m.), ginklu pasipriešinusi stalininei agresijai (nors ir pavėlavusi metus) ir pirmoji sukilusi prieš okupantus.“ Arba šis iškalbingas istoriko pastebėjimas: „Sukilimas pačioje užuomazgoje išsklaidė mitą, kad vokiečiai išlaisvino Lietuvą. Ne sukilėliai kalti, kad naciai, vykdydami savąją genocido politiką, į getus sukišo ir iš sovietinių kalėjimų išvaduotus 168 žydus“.

Be abejo, svarbus ir šis istoriko A.Anušausko liudijimas: „Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas, Lietuvos laikinosios vyriausybės suformavimas ir viešas paskelbimas visam pasauliui buvo didelis politinis smūgis tiek Vokietijai, tiek Sovietų Sąjungai“.

Baltijos kelias. Albumas. Mintis, Vilnius, 2000 metai. Sudarytojas – Vytautas Visockas

Beje, „Baltijos kelyje“ apie Birželio sukilimą paskelbta ir istoriko Edvardo Gudavičiaus nuomonė: „Vyriausybė susvyravo, bet nesusvyravo tauta. Ne vokiečių valdžia pakeitė sovietų valdžią 1941 metų birželį. Vokiečiai atėjo į jau išvaduotą šalį…“

Be kita ko, Birželio sukilimui skirtame skyriuje puikuojasi Adolfo Damušio (Lietuvių aktyvistų fronto Kauno štabo nario, Lietuvos laikinosios vyriausybės ministro, antinacinės rezistencijos dalyvio) bei Leono Prapuolenio (Birželio sukilimo Kauno štabo nario) portretai. 

Paskelbta ir Lietuvių Aktyvistų Fronto Štabo atsišaukimo apie laikinosios Ministerių Tarybos sudėtį faksimilė: Kazys Škirpa, Stasys Raštikis ir t.t. Taip pat rašoma, kad „iš viso Lietuvoje per 1941 m. birželio sukilimą žuvo maždaug 2 tūkstančiai žmonių“.

O dabar įsivaizduokime, kad šiame Lietuvos istoriją nuo pat 1939-aisiais metais J.Ribentropo ir V.Molotovo pasirašytų gėdingųjų slaptųjų protokolų gvildenančiame „Baltijos kelio“ albume nėra nė žodžio apie Birželio sukilimą?!

O juk taip galėjo nutikti. Prieš išleidžiant albumą mano Tėvas, be jokios abejonės, konsultavosi ne tik su kolegomis leidėjais, bet ir su istorikais bei politikais. Jam rūpėjo, kad albumas dienos šviesą išvystų ne tik kuo įspūdingiau iliustruotas, bet ir išsamus, obektyvus. Kad vėliau nebūtų gėda parodyti jį ateities kartoms. Kad, galų gale, pats nebūtų apkaltintas neišmanymu ar tendencingumu.

Vytautas Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Štai tada jis ir susidūrė su milžinišku pasipriešinimu. Vienas įtakingas to meto politikas liepė Tėvui išmesti tuos kelis puslapius, kuriuose rašoma apie Birželio sukilimą. Apeliuota į Amerikos žydus. Girdi, jei tie keli puslapiai apie Birželio sukilimą vis tik bus paskelbti, nuo Lietuvos nusisuks ne tik JAV, bet ir kitos įtakingos Europos valstybės, kuriose gyvena gausios, įtakingos žydų bendruomenės. Suprask, jei Tėvas išleis „Baltijos albumą“ pagerbdamas Birželio sukilimą, – komplikuosis mūsų santykiai su Vakarais. Maždaug taip vieną vakarą iš „Minties“ leidyklos sugrįžęs papasakojo man Tėvas. Jis buvo ne tik nusiminęs, bet ir sunerimęs. O jei tas politikas sako tiesą dėl laukiančių nemalonumų? Gal tas politikas turįs daug slaptos, konfidencialios informacijos?

Tėvas ilgai svarstė, ką daryti – paklausyti garsiojo politiko ar vadovautis savo galva.

Po ilgų svarstymų V.Visockas vis tik nusprendė neklausyti prof. Vytauto Landsbergio patarimų, nors jį ypatingai gerbė dėl tvirtos, principingos, lietuviškos laikysenos 1990 – 1991-aisiais metais.

„Baltijos albumas“ išvydo dienos šviesą toks, kokį numatė V.Visockas – Birželio sukilimas nebuvo nutylėtas. O juodosios prof. V.Landsbergio pranašystės neišsipildė. Mes esame NATO ir Europos Sąjungos nariai, JAV – mūsų strateginė partnerė, santykiai su Izraeliu nėra blogi…

V.Visockas iki pat savo mirties, kai tik tekdavo prisiminti Baltijos kelią, džiaugėsi tąsyk pasielgęs principingai – neišsigandęs nei bauginimų, nei spaudimo.

Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kodėl dabar prisimenu beveik 20-ies metų senumo istoriją? Ogi pricipingo lietuviškumo linkiu šiandieniniams politikams, istorikams bei žurnalistams. Būkime drąsūs. Nejaugi mes tokie silpni, kad mus būtų galima užmėtyti kepurėmis? Žiūrėkime į Lietuvos istoriją tik lietuviškomis akimis.

Susiraskime kad ir rašytojo Jono Mikelinsko veikalą apie sudėtingus lietuvių ir žydų santykius (Kada Kodėl Taps Todėl?) ir išverskime jį į anglų, rusų, žydų kalbas. Ten – daug atsakymų į pačius nepatogiausius klausimus. Pavyzdžiui, apie 1940-ųjų išdavystes.

Taip pat pradėkime teirautis, kada mūsų žydų tautybės piliečiai, padedami Izraelio istorikų, galų gale pradės domėtis dušanskių ir raslanų nusikaltimais?

O gal Lietuva – jau ne Lietuva?

2019.08.05; 10:47

Čečėnijos prezidentas Džocharas Dudajevas ir žurnalistas Gintaras Visockas. 1994-ųjų rugpjūtis. Groznas. Slaptai.lt nuotr.

Niekad atidžiai neskaičiau po straipsniais pasirodančių komentarų. Tiesiog jų nevertinu, rimtai į juos nežiūriu. Tokia nuostata vadovaujuosi ne todėl, kad tarp komentarų neįmanoma rasti prasmingų, vertingų pastebėjimų arba po publikacijomis gausiai pasirodantys anoniminiai burnojimai bei saldūs pagyrimai nieko nebylotų apie rašinio aktualumą, svarbą, politines nuotaikas.

Žinoma: kai kurias tendencijas galima apčiuopti. Ir vis dėlto daug dėmesio skirti komentarams, ypač anoniminiams, – kvaila. Kaip kvaila ieškoti vertingų daiktų sąvartynuose (rasti – įmanoma, bet ar rezultatas vertas įdėtų pastangų?). Juolab nežinai, ar teksto vertinimai pasirodė kilus natūraliam susidomėjimui, ar pastabas dirbtinai inspiravo pikta ranka. Taigi niekad negali būti tikras, kas slypi po anoniminėmis kaukėmis – nuoširdus skaitytojas ar tendencingas internetinis trolis.

O jei net ir ne slaptųjų tarnybų pasamdyti komentatoriai dergia tai, kas tau svarbu, ir liauspina tai, ką tu smerki, dažnusyk stebina komentatorių primityvumas. Atkreipkite dėmesį į komentatorių laikyseną. Jie dedasi visažiniais. Jie viską išmano, supranta. Jiems nėra sudėtingų temų. Jie visur ir visada turi nuomonę. Jie net neįsivaizduoja, kaip kvailai atrodo, ypač tie, kurie nesislepia po anonimiškumo skraiste. Juk jie panašūs į laidos „Klausimėlis“ dalyvius: užuot prisipažinę, jog nė velnio neišmano, jie vis tik aiškina, įrodinėja, svarsto. Užuot patylėję ar sprukę kuo toliau nuo televizijos kamerų, jie vis tik bando atrodyti išmintingi, išsilavinę. Jei tik atsiranda galimybė, jie išdėstys argumentus, kodėl Lietuvai reikalinga ar nereikalinga atominė jėgainė, jei tik iškelsi temą, ar Vilniui praverstų požeminis metro, jie čia pat puls šaukti, jog tramvajus – geriau, jei atsiras proga analizuoti Lietuvos žurnalistų tekstus – jie žinos, kurie plunksnos broliai nupirkti, papirkti arba perpirkti.

Kadaise vieną savo straipsnį iliustravau nuotrauka, kurioje užfiksuota akimirka, kaip 1994-aisiais metais rudenį Grozne iš tuometinio Čečėnijos prezidento Džocharo Dudajevo imu interviu, – netrukus komentatoriai jau piršo nuomonę, jog galbūt esu „čečėnų mafijos atstovas Baltijos kraštams“. Kadaise domėjausi Lietuvos teismuose nagrinėjama Rygos omonininko Konstantino Michailovo – Nikulino byla, – tuoj pat buvau apšauktas Rusijos žvalgybos agentu. Bet ko norėti iš tokių, jei net po paskelbtos ištraukos iš istoriko Gintaro Vaičiūno knygos apie Anykščių krašto partizanus pasirodė komentaras: „banditai, o ne partizanai“.

O kaip jie puikiai nusimano JAV politinėse realijose – Barakas Obama buvo šaunuolis, o va Donaldas Trampas – kvailys, Kremliaus mulkinamas bei vedžiojamas už nosies. Nepaisant faktų, jog būtent D.Trampo vadovavimo metu sugriežtintos sankcijos Rusijai, jog būtent D.Trampui valdant oficialusis Vašingtonas pradėjo kalbėti apie būtinybę kur kas rimčiau žvelgti į gynybos reikalus, ėmė kritikuoti karinėms reikmėms per mažai pinigų skiriančią Europą…

Dabar oficialiai startuoja Lietuvos prezidento rinkimų kampanija, tad kai kurie vadinamieji etatiniai komentatoriai jau turi kategorišką nuomonę ir dėl šios aktualijos: filosofas Arvydas Juozaitis – geriausias, Ingrida Šimonytė – blogiausia. Kad gali būti ir kitaip, net visiškai kitaip – jiems nusispjauti.

Jie nesupranta, nenori suprasti, kad politika – kaip riešutas. Prieš praskeldamas jį nežinai, ką rasi viduje: sveiką banduolį ar supuvusį gniužulą. Karti gyvenimiška patirtis byloja, jog kartais pravartu reiškinius vertinti kardinaliai priešingai, nei jie atrodo iš pirmo žvilgsnio. Puikiai prisimenu, kokį įspūdį paliko į rankas patekęs azerbaidžaniečių tyrėjų pasakojimas apie tragiškus 1988-ųjų įvykius jų mieste Sumgaite. Dabar neketinu leistis į smulkmenas, juolab tai jau esu išsamiai aprašęs, tačiau negaliu neprisiminti Lietuvai oficialiai pirštos armėniškos versijos: tais metais neva sužvėrėję azerbaidžaniečiai pradėjo mušti, prievartauti ir žudyti mieste prie Kaspijos jūros gyvenusius armėnų tautybės žmones. Šioji nuostata atrodė įtikinama. Į Sumgaitą tuo metu perkelta daug iš Armėnijos išvarytų azerbaidžaniečių. Vadovaujantis sveika logika, jie galėjo pult keršyti už Armėnijoje patirtas skriaudas.

Eduardas Grigorianas, vadovavęs pogromams Sumgaito mieste

Bet kodėl Armėnijos pusė nutyli, kad prieš armėnus nukreiptiems pogromams prie Baku esančiame Sumgaito mieste vadovavo kriminalinės patirties turėjęs armėnas – Eduardas Grigorianas? Kaip tai gali būti: armėnas vadovauja … armėnų žudymams? Ir vis dėlto tai – nepaneigiama tiesa: 1959 metais gimęs Eduardas Grigorianas išties vadovavo Sumgaito pogromams – jo rankos suteptos mažų mažiausiai keliolikos asmenų (armėnų) krauju.

Štai po tokių į dienos paviršusių iškilusių „smulkmenų“ galvoje kirba dar daugiau rimtų klausimų: ar masinius pogromus 1988-aisiais metais įmanoma surengti be KGB žinios, kokios tautybės asmenys tuo metu sudarė daugumą Michailo Gorbačiovo aplinkoje, kodėl E.Grigorianas, tik truputį pasėdėjęs kalėjime, netrukus atsidūrė laisvėje, kodėl armėnų teroristinės organizacijos, sakykim, ASALA, nė sykio nesurengė prieš jį pasikėsinimo?  

Kai imi į šiuos įvykius gilintis rimtai, pradedi suprasti didžiąją politinę klastą: separatistinių nuotaikų apėmusiai Armėnijai buvo svarbu sukurti „žiaurių, nesukalbamų, barbariškų azerbaidžaniečių įvaizdį“. Antiazerbaidžanietiška propaganda separatistams buvo reikalinga tam, kad, išnaudojant naivių krikščioniškų Vakarų patiklumą, būtų prasminga įrodinėti: Kalnų Karabachą verta atimti iš Azerbaidžano ir prasminga atiduoti armėnams, nes armėnams, matot, nesaugu gyventi drauge su azerbaidžaniečiais. Deja, Vakarams nė į galvą nešovė pasiteirauti, kodėl 1988-aisiais metais Sumgaite buvo žudomi ne visi armėnai – tik tie, kurie draugiškai sugyveno su azerbaidžaniečiais ir kurie nemokėjo piniginių duoklių separatistinėms, teroristinėms armėnų organizacijoms, sakykim, Krunk. Taigi įsikalkime į galvas: žudomi tik tie, kurie nepritarė minčiai, jog reikia iš Kalnų Karabacho išvyti visus azerbaidžaniečius ir tada neva grynai armėnišką terotoriją – prijungti prie Armėnijos. 

Sumgaitas. Įvažiavimas į miestą. Slaptai.lt nuotr.

Žodžiu, 1988-aisiais Sumgaito mieste surengti žiaurumai, Sumgaito įvykiais apibūdinami, galėtų tapti tarptautiniu klastos sinonimu – sakykim, „Sumgaito klasta“ arba labai panašiai. Anksčiau ar vėliau taip, tikiu, nutiks. Sumgaito pavyzdys labai iškalbingas. Jis bus politikų naudojamas politinei klastai apibrėžti taip pat dažnai kaip ir tarptautiniai posakiai „Stokholmo sindromas“ ar „Trojos arklys“ – įkaitų nuotaikoms ir politinei išdavystei apibūdinti.   

Bet iki šio suvokimo – dar tolokai. Tikriausiai dar teks „sukramtyti“ ne vieną komentarą, kurį parašę „visažiniai“ kaltins autorių neišmanant Pietų Kaukazo istorijos.

Todėl ir svarstau – gal pats metas rengti kvailiausio komentatoriaus rinkimus? Juk kvailiausius politikų rinkimus jau turime. Kvailiausių nusikaltėlių rinkimai taip pat organizuojami. Kodėl šios „garbės“ nenusipelnė komentatoriai?

2018.11.13; 11:11

Nuo Astravo AE iki Vilniaus – ranka paduoti

Prieš keletą savaičių Seimo nariams, daugiausia – Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto atstovams, bei Susisiekimo ministerijai, išsiunčiau keletą klausimų. Parlamentarų teiravausi, ką darytume kilus nelaimei Astravo atominėje jėgainėje.

Lietuvos parlamentarams pabrėžiau, kad šiuo metu domiuosi, ar Lietuva užtektinai rimtai ruošiasi galimai atominei nelaimei Astravo atominėje jėgainėje. Seimūnams taip pat priminiau, kad slaptai.lt vieną publikaciją šia tema jau yra paskelbusi: „Ar Lietuva išgyvens po sprogimo Baltarusijos atominėje jėgainėje?“ (https://slaptai.lt/gintaras-visockas-ar-lietuva-isgyvens-po-sprogimo-baltarusijos-atomineje-jegaineje/).

Pirmiausia pateikiu keletą ištraukų iš parlamentarams ir Susisiekimo ministerijai nusiųsto laiško:

„Nežiūrint Lietuvos protestų dėl statomos Astravo AE, ji toliau statoma ir greitai ši AE pradės veikti. Pasaulio atominių elektrinių eksploatacijos patirtis Černobilio Ukrainoje ir Fakušimos Japonijoje rodo, kad yra reali tikimybė, jog, tyčia ar netyčia įvykus nelaimei, bus paskleista radiacija, kuri greitai, ypač pučiant vėjams Lietuvos link, pasiektų Vilnių ir jo apylinkes.

Taigi kas tada nutiktų? Tektų evakuoti sostinę ar slėptis specialiuose bunkeriuose? Tik ar mes pajėgtume greitai pasitraukti iš Vilniaus (didelė tikimybė, jog užstrigtume automobilių spūstyse) ir vargu ar turime užtektinai modernių bunkerių?

Žodžiu, kokie planuojami greiti evakuacijos Vakarų kryptimi būdai ir priemonės: ar planuojamas naujų kelių tiesimas ir senųjų platinimas; ar žinome, per kiek laiko pavyktų realiai evakuoti Vilniaus gyvetojus; ar vakarų kryptimi planuojamas metropolitenas  (požeminis metro) ir greitasis geležinkelis, jungiantis Vilnių su Kaunu; ar planuojama nauja autobusų ir geležinkelio stotis vakarinėje Vilniaus dalyje, leisianti nelaimės atveju vilniečiams sparčiau pasitraukti iš pavojingos zonos?

Kokios jau pastatytos arba planuojamos statyti slėptuvės: slėptuvės po civiliniais ir gyvenamaisiais namais; metropoliteno stotys su evakuacine įranga; požeminiai garažai ir t.t.?

Ar Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas jau svarstė arba svarstys temą, ką ir kaip darysime, jei sprogtų Astravo AE?

Kaip, padidėjus radiacijai, elgtųsi Lietuvoje esantys NATO kariai? Ar ši tema bus aptarta su NATO vadovybe?“

Štai kokių sulaukiau atsakymų.

XXX

Vytautas Bakas, Seimo NSGK pirmininkas. Slaptai.lt nuotr.

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Vytautas Bakas: „Dėkoju Jums už domėjimąsi, persiunčiu Jums atsakymus. Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas pagal kompetenciją dalyvauja sprendžiant gyventojų civilinės saugos klausimus, prižiūri atsakingų institucijų pasirengimą veikti ekstremalių situacijų atveju.

Šiuo metu Vidaus reikalų ministerijos yra parengtas naujas gyventojų apsaugos plano branduolinės avarijos atveju projektas (penktasis jo variantas), kuris šiemet bus tvirtinamas Vyriausybėje. Šis planas, kuris pakeis ankstesnį 2012 m. planą, yra kompleksinis dokumentas, parengtas atsižvelgiant į Astravo AE keliamas grėsmes. Plane yra numatytos visos realios gyventojų apsaugos priemonės bei atsakingų institucijų veiksmai ekstremalios situacijos atveju.

Rudens sesijoje NSGK numato svarstyti civilinės saugos stiprinimo klausimus, taip pat ir išklausyti atsakingų institucijų informaciją apie pasirengimą vykdyti naujojo plano priemones“.

XXX

Seimo NSGK narė parlamentarė Rasa Juknevičienė: „Laba diena, siunčiame Seimo narės R. Juknevičienės komentarą į jūsų pateiktus klausimus:

Kol kas specialiai, atskiru klausimu, kas būtų daroma jei įvyktų avarija Astravo AE, NSGK nėra svarstęs. 

Rasa Juknevičienė. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Šiuo metu Vidaus reikalų ministerija yra parengusi LRV nutarimo projektą „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. sausio 18 d. nutarimo Nr. 99 „Dėl valstybinio gyventojų apsaugos plano branduolinės avarijos atveju patvirtinimo“ pakeitimo. Tai yra, šiemet bus tvirtinamas naujas gyventojų apsaugos planas branduolinės avarijos atveju, kuris pakeis ankstesnį 2012 m. planą. Naujame plane yra numatytos priemonės atsižvelgiant į naujo branduolinio objekto – Astravo AE atsiradimą. Rudens sesijoje NSGK numato svarstyti civilinės saugos stiprinimo klausimus, be kita ko, išklausyti atsakingų institucijų informaciją apie pasirengimą vykdyti naujojo plano priemones.

 Dėl antrojo klausimo – „Kaip, padidėjus radiacijai, elgtųsi Lietuvoje esantys NATO kariai? Ar ši tema bus aptarta su NATO vadovybe?“ – jei tokie pokalbiai su NATO ir būtų, tai ne Komiteto formate. 

Jūsų   klausimas turėtų būti adresuotas vykdomajai valdžiai (t.y. Krašto apsaugos ir užsienio reikalų ministerijoms). Komitetas savo ruožtu būtų informuotas apie šių ministerijų komunikaciją su NATO partnerėmis bei priimtus sprendimus“. 

XXX

Seimo narys Kęstutis Masiulis: „Dauguma klausimų apie branduolinę saugą ir planus grėsmės iš Astravo atveju turėtų būti skirti Vyriausybei.

Seimo narys Kęstutis Masiulis. Slaptai.lt nuotr.

Seimo nariai ne vieną kartą įvairiuose formatuose yra paraginę Vyriausybę rimtai rengtis įvairioms situacijoms. Kiek žinau, Vyriausybė tariasi su užsienio šalių ekspertais, dirba darbo grupės ir saugos planai bus parengti dar šiemet. Jeigu bus poreikis priimti kokių nors įstatymo pataisų, tai manau, kad Seime nebus jokių nesutarimų, nes šiuo klausimu tiek pozicija, tiek opozicija yra vieninga.

Kai Seime buvo svarstomas Metropoliteno įstatymas, buvo kalbama apie galimybes požeminius pastatus panaudoti civilinės avarijos atveju, tačiau politikai labiau susitelkė į kitus šio klausimo motyvus.

Kaip nors papildomai Seimui įsikišti ir pačiam imtis spręsti tokio svarbaus klausimo kaip saugumas branduolinių incidentų atveju, būtų per daug neatsakinga, nes Vyriausybė turi daugiau kompetencijos, daugiau ekspertų, domisi užsienio patirtimi, todėl geriausia, kad darbą darytų tie, kas tą geriausiai išmano.

XXX

Seimo narys Arvydas Anušauskas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Seimo NSGK narys Arvydas Anušauskas: „Tokių klausimų, kokius keliate, NSGK nesvarstė“.

XXX

Seimo narys Jurgis Razma. Slaptai.lt nuotr.

Seimo narys Jurgis Razma: „Pagal klausimų pobūdį matau, kad jie labiau tinkami Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto nariams arba Vilniaus savivaldybės vadovams, tikiuosi, kad į juos ir kreipsitės. Seimo Ekonomikos komitete, kuriam aš priklausau, šių klausimų nesame svarstę“.

XXX

Susisiekimo ministerija: „Pagal civilinę saugą reglamentuojančius teisės aktus (Civilinės saugos įstatymą ir poįstatyminius aktus) už gyventojų evakuaciją nelaimės atveju yra atsakingos savivaldybės, todėl į Jūsų klausimus geriausiai galėtų atsakyti Vilniaus miesto savivaldybė. Savo ekstremaliųjų situacijų valdymo plane savivaldybė yra numačiusi visus veiksmus tokioje situacijoje.

Be to, valstybės institucijų veiksmai branduolinės avarijos atveju yra numatyti valstybės ekstremaliųjų situacijų valdymo plane. Šį planą ir jame numatytas priemones geriausiai galėtų pakomentuoti Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie VRM specialistai.

Valstybiniame gyventojų apsaugos branduolinės avarijos atveju plane nurodyta: 
30. Susisiekimo ministerijai  numatyta šios funkcijos.

30.1. teikia Vyriausybei pasiūlymus dėl gyventojams evakuoti reikalingų transporto priemonių teikimo, kai savivaldybėje neužtenka transporto priemonių gyventojams evakuoti; 

30.2. organizuoja geležinkelių transporto priemonių naudojimą gyventojams evakuoti; 
30.3. koordinuoja viešųjų ryšių tinklų naudojimą atsakingųjų ir remiančiųjų institucijų ekstremaliųjų situacijų valdymo centrų reikmėms užtikrinti.

Prireikus, vadovaujantis kitais teisės aktais, būtų įrengiamos apylankos.“

XXX

Be to, keliolika Seimo narių, pavyzdžiui, Naglis Puteikis, Žygimantas Pavilionis, Mantas Adomėnas, Laurynas Kasčiūnas, Michal Mackevič, kol kas nieko nėra atsakę. Tikriausiai nežino, ką atsakyti, nes tema, – subtiliai paini, sudėtinga. Ir vis dėlto gyvybiškai aktuali.

Centre – Seimo narys Audronius Ažubalis. Slaptai.lt nuotr.

Todėl belieka pritarti Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos nariui Audroniui Ažubaliui, kuris dėl nesaugios elektrinės Astrave siūlo surengti specialius Seimo komitetų posėdžius. Kaip teigia ELTA, Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys Audronius Ažubalis kreipėsi į Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininką Juozą Bernatonį ir Europos reikalų komiteto pirmininką Gediminą Kirkilą, ragindami dėl nesaugos elektrinės Astrave surengti bendrus komitetų posėdžius.

Skelbiame visą ELTA pranešimą:

Parlamentaro teigimu, viešojoje erdvėje kyla vis daugiau spekuliacijų dėl branduolinės elektrinės Astrave statybų, atsijungimo nuo Rusijos ir Baltarusijos elektros sistemų ir sinchronizacijos su Vakarų Europos žemynine elektros sistema procesų, todėl matomas poreikis Seimui žinoti realią padėtį minimais klausimais.

„Dėl apsisaugojimo nuo nesaugios elektrinės Astrave poreikio sutaria visos parlamentinės partijos. Šis klausimas taip pat sulaukia didelio visuomenės dėmesio. Savo rašte prašau Seimo Užsienio ir Europos reikalų komitetų pirmininkų kas mėnesį organizuoti bendrus komitetų posėdžius, kuriuose energetikos ministras arba jo paskirti atstovai bei kitos už Plano įgyvendinimą atsakingos valstybinės institucijos pristatytų Plano įgyvendinimo eigą ir kitas su Astravo branduoline elektrine, desinchronizacijos su Baltarusija ir Rusija bei sinchronizacijos su Vakarų Europos žemynine elektros sistema susijusias aktualijas. Esu įsitikinęs, kad tai padėtų išsklaidyti ir tam tikrus viešojoje erdvėje sklandančius mitus apie Lietuvos laikyseną nesaugios Astravo elektrinės klausimu“, – rašto turinį komentavo A. Ažubalis.

2017 m. rugsėjo 13 d. Vyriausybė priėmė Būtinųjų priemonių, skirtų apsisaugoti nuo nesaugios branduolinės elektrinės Astrave įgyvendinimo veiksmų, planą.

Lietuvos Vyriausybės vertinimu, Baltarusijoje statoma branduolinė elektrinė pripažinta nesaugia, keliančia grėsmę Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui, aplinkai ir visuomenės sveikatai“.

Įdomus ir ELTA pranešimas apie Lenkijos mieste Krynicoje vykusį Europos ekonomikos forumą „Europa – vakar, šiandien ir rytoj“, kuriame dalyvavo Seimo narys bei Energetikos komisijos pirmininkas Virgilijus Poderys. Jis su kitų šalių atstovais aptarė Lietuvai ir visai Europai svarbius energetikos klausimus. Pavyzdžiui, Forume nemažai dėmesio buvo skirta diskusijai apie energetinio saugumo grėsmes, kur Lietuva iš Baltarusijos sulaukė klausimų ir apie Astravo atominę elektrinę (AE).

Astravo AE statybos. EPA – ELTA nuotr.

„Klausė, ar Astravo AE vertiname kaip politinį, ar kaip ekonominį darinį. Aš matau kaip politinį, nes pagal elektros kainas, kokios yra mūsų regione, su savo kaina jie tiesiog negalėtų mums parduoti elektros. Tai klausimas – kur tą elektrą dėti? Lietuviai, estai, latviai, lenkai atsisako, rusai taip pat signalizuoja, kad pas juos yra elektros perteklius“, – Eltai komentavo V. Poderys.

Lietuvos energetikos ministerija neseniai buvo paskelbusi, kad nesidera su Baltarusija dėl elektros pirkimo, o jau įtvirtintas įstatymas netgi draudžia mūsų šalyje parduoti Astravo AE pagamintą elektrą.

2018..10.26; 11:00

Rašytojas Vytautas Martinkus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Sveikiname rašytoją Vytautą Martinkų – dienos šviesą išvydo naujoji jo knyga „Vidaujos link“ (homo liber leidykla; Vilnius, 2018). Kuo ji įdomi, svarbi, aktuali?

Įžangoje rašoma:

„Prozininko ir literatūrologo Vytauto Martinkaus knygoje „Vidaujos link“ – pastarųjų penkerių metų rašiniai (esė, straipsniai, recenzijos) ir pašnekesiai su kolegomis. Daug kas užrašyta ar pasakyta, prisimenant kelią į literatūrą.

To kelio pradžia – tėviškėje prie Vidaujos.

Maža toji upė, gal tik upelis, lyg žaltys vinguriuojantis per brastas, sietuvas ir bebrų patvankas, ties Karšuvos giria puolantis Mituvon. Smilgotų jo pakrančių su prisirpusiomis žemuogėmis vaizdiniai – amžini. Jie vėl ir vėl, kaip vėjo lenkiamos prie kojų smilgos, prisiliečia ir žadina atmintį, verčia galvoti arba atsiduoti nuojautai. Nugrimsti vidujybėje.

Autobiografinės atvertys yra svarbios visoje knygoje, nors, kas be ko, beveik išnyksta straipsniuose ir recenzijose. Jos ypač reikšmingos ten, kur autoriaus bandoma pasakyti, kas sunkiai žodžiais nusakoma.

Ir visiškai pasitikima Skaitytoju“. 

Šia įsimintina proga portalas slaptai.lt skelbia ištrauką iš minėto veikalo – tai rašytojo Vytauto Martinkaus ir slaptai.lt žurnalisto Gintaro Visocko pokalbis politikos, kultūros, literatūros temomis.

Taigi šiandien portalo Slaptai.lt svečias – rašytojas Vytautas MARTINKUS.

Su rašytoju Vytautu MARTINKUMI kalbasi Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.

Continue reading „Vytautas Martinkus: rašytoją vis rečiau bematome viešojoje erdvėje…“

Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.

„Rusija yra okupavusi dalį Azerbaidžano teritorijos“. Šių žodžių autorius – Azerbaidžano parlamento narys Gudratas Gasangulijevas. Rusijai adresuotus kaltinimus jis išdėstė šių metų spalio 1-ąją – Azerbaidžano parlamente prasidėjus rudens sesijai.

Atkreipkime dėmesį – parlamentaras agresore pavadino ne Armėniją, o Rusiją. Apie Armėniją – nė neužsiminė. Šitaip pasielgdamas parlamentaras leido suprasti, jog laikosi akivaizdžios, nors garsiai neaskaluojamos, nuostatos: be Rusijos politinių, karinių ir finansinių resursų armėnai nebūtų pajėgę nuo Azerbaidžano atplėšti Kalnų Karabacho ir dar septynių gretimų rajonų (kruopščiai suskaičiavus visus kilometrus susidarytų apie 20 proc. azerbaidžanietiškų žemių).

Mano manymu, tai – svarbus, stiprus, aštrus pareiškimas. Jį išdėstė oficialus politikas ne mitinge ar spaudos konferencijoje. Taip buvo pasakyta oficialiuose parlamento rūmuose. Be to, G.Gasangulijevas paragino šalies valdžią priimti specialų įstatymą dėl okupuotų teritorijų statuso. Toks reglamentavimas – reikalingas, neišvengiamas. Juk teritorijose, kurių Azerbaidžanas šiandien nekontroliuoja, pluša užsienio firmos, iš regiono išvežančios naudingas žaliavas. Kraštą okupavusios jėgos tikriausiai siekia išgabenti kuo daugiau turtų – jos nėra užtikrintos, kiek dar ilgai galės ten šeimininkauti. Vadinasi, kraštas specialiai alinamas, niokojamas.

Ir vis dėlto mums, lietuviams, svarbiausia įsidėmėti pareiškimą, bylojantį, jog Kalnų Karabachą okupavo ne tiek armėnų, kiek rusų pajėgos. Beje, blaiviai mąstantys, sveiko proto nepraradę lietuviai ir be azerbaidžanietiškų pareiškimų puikiai supranta: Armėnija pajėgė okupuoti Kalnų Karabachą tik todėl, kad jai padėjo Rusija. Armėnų lobistų neapkvailinti lietuviai laikosi tos pačios nuostatos, kokios laikosi ir Lietuvos valstybė drauge su visomis Europos Sąjungos ir NATO šalimis: Kalnų Karabachas yra Azerbaidžano žemė.

Kalnų Karabacho okupacijos padariniai. Slaptai.lt nuotr.

Kodėl dar sykį grįžtu prie šios temos? Rašyti paskatino viena publikacija, atsitiktinai perskaityta 15min.lt portale. Visuomet sakiau ir sakysiu: Lietuvai derėtų atsargiai žiūrėti į įvairaus plauko tinklaraštininkus, specialiai važinėjančius į Kalnų Karabachą iš Armėnijos pusės (be Azerbaidžano sutikimo). Tokios kelionės  – keistos. Tokie blogeriai – keisti.

Štai 15min.lt portale skaitau 2018-ųjų vasario 4 dieną paskelbtą straipsnį „Kalnų Karabachas: kelionė po neegzistuojančią šalį, kur duona priklauso nuo metų laiko“, kuriame, be kita ko, rašoma: „Trys keliautojai iš Lietuvos ir Latvijos praėjusiais metais nusprendė nuvykti į Kalnų Karabachą ir savo akimis pamatyti, kaip atrodo vieta, apie kurią dažniausiai girdime tik konfliktų kontekste. Stanislavas Gorbunovas, Aleksandras Alimovas ir Ivaras Utinanas iš Travelblog.lt kartu su gide karabache Aliona Melkumyan savaitę tyrinėjo šią dar turistų menkai pažintą vietą ir apie savo kelionę sukūrė filmą. Jam muziką netgi specialiai parašė vietos kompozitorius Bagratas Terterianas“.

Na, Lietuva pretenduoja vadintis demokratine šalimi (Lietuvoje išties daug demokratijos), todėl ji negali savo piliečiams draust keliauti po pačius įvairiausius pasaulio kampelius. Ir vis tik Lietuvos užsienio reikalų ministerija nerekomenduoja savo piliečiams (tikriausiai panašius patarimus saviškiams išdėstė ir Latvijos URM) važiuoti būtent į Kalnų Karabachą (apie oficialias rekomendacijas užsimenama net minėtoje 15min.lt publikacijoje).

Armėnų sugriautas Terteras. Kalnų Karabachas. Slaptai.lt foto

Bet trys keliautojai iš Lietuvos ir Latvijos kažin kodėl ryžosi išvykai, kuriai nepritaria Lietuvos URM. Koks tikrasis šio žingsnio – nepaisyti Lietuvos rekomendacijų – motyvas? 15min.lt portale skaitau: „S.Gorbunovas 15min pasakojo, kad kelionei įkvėpė skaudi jo draugo tinklaraštininko istorija. Aleksandras Lapšinas – kelionių tinklaraštininkas, 2011 ir 2012 m. apsilankęs Kalnų Karabacho teritorijoje. Baku už draudžiamos vietos lankymą ir už armėnų separatistus remiančius tekstus buvo paskelbusi tarptautinę jo paiešką. A.Lapšiną 2016 m. sulaikė baltarusiai, o vėliau išdavė Azerbaidžanui. Tinklaraštininkas už keliones į Kalnų Karabachą buvo nuteistas 3 metams kalėjimo, tačiau jau yra atgavęs laisvę. „Jis yra mūsų draugas, ir mums tuomet kilo idėja – jeigu Azerbaidžanas nori keliautojus, tinklaraštininkus gąsdinti, drausti jiems aplankyti Kalnų Karabachą, tuomet mes parodysime, kad nėra ko bijoti“, – 15min pasakojo S.Gorbunovas“.

Ar klystu sakydamas: užsispyrimas bet kokia kaina įvažiuoti į Kalnų Karabachą (ignoruojant niekad nieko blogo Lietuvai nepadariusio Azerbaidžano poziciją) labai primena politinių niuansų turinčią deklaraciją. Mano supratimu, jei žvelgsime itin atidžiai ir priekabiai, panašaus pobūdžio vizitai panašūs net į politines provokacijas. Į tokias pat provokacijas, kada Prancūzijos, Vokietijos ar Italijos politikai, verslininkai bei aktoriai, aplenkdami oficialųjį Kijevą, svečiuojasi Rusijos okupuotame Kryme. Skirtumo – jokio. Arba skirtumas – menkutis. Vienur – politikai, kitur – tinklaraštininkai…

Minėtų keliautojų bandymai pasiteisinti, esą į Kalnų Karabachą važiuota todėl, kad ten labai graži gamta ar svetingi žmonės kepa itin gardžią duoną, – vargu ar įtikinami. Daug kur – labai graži gamta, skani duona ir svetingi žmonės. Šiaurės Korėjoje – taip pat nuostabi gamta. Čečėnija taip pat garsėja gražiais kalnais. Bet ar drąsuoliu blogeriu apsimetantis A.Lapšinas ir jo kolegos išdrįstų aplankyti šias šalis be valdžios leidimo? O gal šie keliauninkai išdrįs be Rusijos leidimo įvažiuoti į Kaliningrado sritį –pasidomės niokojamais prūsų ir Mažosios Lietuvos kultūros, istorijos, archeologijos paminklais (mūsų istorikai, besidomintys Mažosios Lietuvos palikimu, seniai nebeįleidžiami į šią sritį)? O gal jiems užteks drąsos neturint Kremliaus leidimo pakeliauti po Rusijos kariuomenės kontroliuojamas Gruzijos, Moldovos teritorijas, pasižvalgyti po ginčytinas Kurilų salas?

Būsiu atviras: man keista net ir šiuos tinklaraštininkus reklamavusio leidinio pozicija. Kam aprašinėti keliautojus, kurie savo elgsena prieštarauja oficialiai Lietuvos, NATO ir ES pozicijai?  

2018.10.09; 09:25

Azerbaidžano kariuomenė. Baku. Azerbaidžanas

Nepasakysiu nieko naujo, jei akcentuosiu: į valdžią taikios revoliucijos būdu atėjusio Nikolos Pašiniano reformos stringa. Jei pirmosiomis savaitėmis Vakarai į pasikeitimus Armėnijoje žvelgė vildamiesi, esą Nikolas Pašinianas ir jo bendražygiai ne tik turi gražių tikslų, bet ir pajėgs juos įgyvendinti, tai dabar šios viltys žlunga. Slaptai.lt portale jau užtektinai rašyta, kaip naujoji valdžia, nuvertusi išties korumpuotą ir, svarbiausia, karines provokacijas prieš kaimynines šalis organizavusį Seržą Sargsianą, pati pradeda panašiai vadovauti šaliai.

Nepatrauklumo priežastys

N.Pašinianui nesiseka. Jis klumpa kiekviename kelyje. Pasirodo, susodinti į kalėjimus finansinių aferų nevengusius politikus, kariškius, verslininkus, – ne taip paprasta. Ypač jei bandoma laikytis teisinių procedūrų. Be to, nubaudus kyšininkus bei sukčius į jų vietą linkę prasibrauti ne mažiau korumpuoti ir godūs vyrai, o didžioji dauguma Armėijoje gyvenančių armėnų – kaip skurdo, taip skursta. Vakarai jau nebežada didelių finansinių injekcijų. Jie reikalauja: pirma – reformos, ir tik tada – parama. Nes anksčiau iš Vakarų atėjusi parama buvo tiesiog išgrobstoma. Todėl išsaušo diena, kai Vašingtonui ir Briuseliui nusibodo veltui išlaidauti.

Ypač N.Pašinianą į šonus mėto tarptautinių vandenynų audros. Jerevanas lyg ir norėtų atitrūkti nuo korumpuoto, agresyvaus, Vakaruose smerkiamo ir ekonominėmis sankcijomis baudžiamo Kremliaus. Bet tai padaryti nepajėgus. Juk iki šiol Armėnija naudojosi Rusijos finansine bei karine pagalba grobdama svetimas žemes (šis procesas trunka jau kelis šimtus metų). Padėdama Armėnijai veržtis į Azerbaidžano teritoriją (okupuotas azerbaidžanietiškas Kalnų Karabachas bei septyni gretimi rajonai; apie milijonas azerbaidžaniečių tapo pabėgėliais) Rusija pasirūpino visais svertais, kad už šią paslaugą išlaikytų Jerevaną savo gniaužtuose (pavyzdžiui, ilgiems dešimtmečiams Armėnijoje dislokuota Rusijos karinė bazė).

Azerbaidžano vėliava

Vakaruose – taip pat niekas nepuola bičiuliautis su N.Pašinianu. Nepasaint aplinkybės, jog krikščioniški Vakarai jaučia simpatijų panašų tikėjimą išpažįstančiai Armėnijai, naujasis jos vadovas Vakaruose sutinkamas be didelio entuziazmo, atsargiai. Nors Armėnijos valdžia niekuo dėta dėl JAV ar Europoje siautėjančių mafijinių grupuočių, sudarytų iš armėnų tautybės žmonių, tiek Amerikoje, tiek Ispanijoje surengtos karinės operacijos prieš armėnų mafijos lyderius ponui N.Pašinianui solidumo nepridėjo. Neprideda solidumo ir žinia, jog kai kurie armėnų generolai savo namuose metų metais išnaudojo azerbaidžaniečių belaisvius kaip vergus.

Tačiau labiausiai N.Pašinianui kenkia Vakarų nuostata, jog Kalnų Karabachas yra Azerbaidžano teritorija, ir šį regioną nūnai valdanti armėnų valdžia tai daro neteisėtai. Jei N.Pašinianas pradėtų ieškoti būdų, kaip armėnams garbingai pasitraukti iš okupuotų žemių, – Vakarai tai deramai įvertintų. Pagerėtų santykiai ir su ekonomiškai turtingu, įtakingu Azerbaidžanu, nebeliktų tiek daug trinčių su regione taip pat labai įtakinga Turkija. Žodžiu, pasitraukdama iš svetimų žemių Armėnija ne tik nusikratytų mažosios agresorės ir okupantės vardo (didžioji agresorė – Rusija), bet ir atkurtų pašlijusius santykius su visomis valstybėmis, smerkiančiomis ją dėl Juodojo Sodo užgrobimo (Lietuva, kaip ir visos kitos Europos Sąjungos bei NATO šalys, Kalnų Karabachą laiko neatskiriama Azerbaidžano teritorija). Deja, N.Pašinianas pasirinko priešingą kelią. Jis desperatiškai reikalauja, kad Azerbaidžanas derėtųsi ne tik su oficialiuoju Jerevanu, bet kaip lygų derybų partnerį pripažintų šiandieninę Kalnų Karabache įsikūrusią valdžią.

Taigi oficialusis Jerevanas – apsiaustas tirštų neperžvelgiamų dūmų. Armėnijai ir vėl nesiseka. Beje, armėnišką revoliuciją, šiuo metu valdomą Nikolos Pašiniano, dūmų uždanga pavadinau ne aš, o žymus armėnų politologas Andranikas Migranianas. Ir padarė jis tai ne dabar, kai akivaizdu, jog Armėnijai bent jau iki minimalios demokratijos – dar labai toli.

Suvienyti turėjusi idėja tapo prakeiksmu

Štai išvada, kurią brėžia A.Migranianas: „Jau trečią dešimtmetį šalyje nesibaigiančios revoliucijos patvirtina seną kaip pasaulis karčią tiesą, kad talentingai, darbščiai armėnų tautai geriausiai sekasi gyventi svetur, tik ne savo valstybėje. Šiai tautai nesiseka sukurti nepriklausomos nacionalinės valstybės, kuri ekonomiškai ir politiškai klestėtų“.

Analizuojant klausimą, kodėl armėnams sekasi gyventi JAV ar Ispanijoje, bet nesiseka gyventi Armėnijoje, galima būtų prisiminti ir kitą armėnų šviesuolį. Dar 1914-aisiais metais armėnų istorikas Gevorgas Aslanas knygoje „Armėnija ir armėnai“ rašė: „Armėnai neturi valstybingumo tradicijų. Jų nevienija Tėvynė ir politiniai ryšiai. Armėniškas patriotizmas susijęs tik su ta vieta, kur armėnai gyvena“. Šis istorikas dar priduria: „Idėja apie „Didžiąją Armėniją“, kuri kaip valstybė niekada neegzistavo, buvo sukurta kaip koncepcija, turinti suvienyti viso pasaulio armėnus.“

Bet ši koncepcija ne tiek suvienijo, kiek atnešė daug nelaimių, tapo prakeiksmu. Nes sukurti „Didžiąją Armėniją“ įmanoma tik vienu bjauriu būdu – įsikuriant svetimose žemėse. Bandydama įsitvirtinti turkų, azerbaidžaniečių, gruzinų teritorijose armėnai, akivaizdu, susipyko tiek su Turkija, tiek su Azerbaidžanu, taip pat iki šiol įtemti santykiai ir su Gruzija. Ieškodama sąjungininkių Armėnija buvo priversta atsiduoti didžiąją Rusijos imperiją kuriančiam ir ją išlaikyti siekiančiam Kremliui, o nuo Vakarų, kurie – nuodėmingi, bet kur kas padoresni, sąžiningesni ir tvarkingesni už Rusiją, – atitolo. Žodžiu, svetimų teritorijų grobimas Armėnijai laimės neatnešė – tik bėdas.

Azerbaidžano specialiosios pajėgos

Kol šios skaudžios tiesos N.Pašinianas neperpras, kol iliuzijų dėl didžiosios Armėijos neatsisakys bent pusė po visą pasaulį išsibarsčiusių armėnų, tol Armėnija ir liks užguita Kremliaus vasalė, kurios nevertina nei Europa, nei Rusija.

Atsargiai – armėniška provokacija

Kaip artimiausiu metu klostysis tarptautinės intrigos dėl Kalnų Karabacho, – keblu pasakyti. Akivaizdu tik tai, kad N.Pašinianas ir jo komanda dar aršiau nei S.Sargsianas neigia Azerbaidžano teisę susigrąžinti prarastą regioną. Ir tuo pačiu (sąmoningai ar ne?) tarsi kursto Azerbaidžaną … susigrąžinti Juodąjį Sodą karinės operacijos pagalba.

Tikiu, kad Azerbaidžanas karinėmis priemonėmis pajėgtų susigrąžinti Kalnų Karabachą. Gal net susigrąžintų labai greitai – vos per keletą parų. Nes turi išties stiprias ginkluotąsias pajėgas.

Be to, Armėnija dabar pakrikusi – tiek morališkai, tiek finansiškai (armėnai pradeda nusivilti revoliucijos rezultatais). 

O ir Rusija nūnai, regis, neskubėtų ginti Armėnijos visomis priemonėmis, nes vos tik į valdžią atėjęs N.Pašinianas puolė rodyti didelį lojalumą Vakarams: teigė galįs pademonstruoti, jog armėnai sugebės išsilaikyti ant dviejų kėdžių (ilgainiui paaiškėjo, kad tiek Vakarai, tiek Rusija reikalauja iš Jerevano rimto apsisprendimo: arba – arba).

Vis tik viliuosi, kad Azerbaidžanas nepasiduos armėniškoms klastoms. Šiandien pasaulis toks, kad kariuomenės pagalba susigrąžinti savo žemes, net jeigu esi absoliučiai teisus, – labai sunku. Teritorijas susigrąžinti lengviau ir patikimiau derybų keliu (taip pat tiesa, kad dėl Vakarų abejingumo ir ištižimo šios derybos per daug ilgai užtruko, todėl Azerbaidžanas teisus, kai tegia: „mums nusibodo laukti aktyvesnės Vakarų paramos“).

Vienintelė išeitis – būti kantriam

Jei Azerbaidžanas išties nori visiems laikams susigrąžinti Kalnų Karabachą, jis privalo Vakarams kantriai įrodinėti savo teisybę. Beje, per pastaruosius keliolika metų ši musulmoniška šalis pasiekė puikių rezultatų supažindindama Vakarus su tikrąja Pietų Kaukazo istorija. Armėnų lobistų sukurtais mitais apie armėniškas teritorijas nuo jūrų iki jūrų, apie neva visur ir visada skriaudžiamus armėnus, apie labai piktus musulmonus ir geručius krikščionis, – Vakarai vis mažiau tiki (tokių lengvatikių mažėja ir Lietuvoje).

Karinė technika parado metu centrinėje Baku aikštėje

Taigi Azerbaidžanas neturi kitos išeities – reikia būti kantriam. Priešingu atveju oficialusis Baku rizikuoja iš aukos pavirsti agresoriumi. Nereikia azerbaidžanietiškas Kalnų Karabacho šaknis akiplėšiškai neigiančiam N.Pašinianui suteikti galimybės tapti … visų armėnų didvyriu. Nereikia armėnų propagandistams suteikti galimybės Azerbaidžaną įvardinti piktuoju agresoriumi. Nereikia prieš save nuteikti teritorinį Azerbaidžano vientisumą gerbiančių Vakarų.

2018.10.05; 11:30

Jūsų dėmesiui – keletas nuotraukų, kuriose užfiksuotas Azerbaidžanas. Nuotraukų autorius – žurnalistas Gintaras Visockas.

Armėnija okupavo Kalnų Karabachą. Slaptai.lt nuotr. Armėnija okupavo Kalnų Karabachą. Slaptai.lt nuotr.
Azerbaidžaniečių muzikantai. Giandža. Slaptai.lt nuotr. Azerbaidžaniečių muzikantai. Giandža. Slaptai.lt nuotr.
Garsusis Baku Shopping Festivalis Garsusis Baku Shopping Festivalis
Kubos „Memorialinio genocido komplekso“ direktorė Saida Abasova ir istorikas Algimantas Liekis, apie Azerbaidžaną išleidęs knygą Tautų kraustymai Kaukaze. Slaptai.lt nuotr. Kubos „Memorialinio genocido komplekso“ direktorė Saida Abasova ir istorikas Algimantas Liekis, apie Azerbaidžaną išleidęs knygą Tautų kraustymai Kaukaze. Slaptai.lt nuotr.
Gynybinė Azerbaidžano sostinės Baku siena mena Šlko keliu keliavusius prekeivių karavanus Gynybinė Azerbaidžano sostinės Baku siena mena Šlko keliu keliavusius prekeivių karavanus
Gynybinės Baku sienos mena Šlko keliu keliavusius karavanus Gynybinės Baku sienos mena Šlko keliu keliavusius karavanus
Sugriauto Kalnų Karabacho vaizdai. Slaptai.lt nuotr. Sugriauto Kalnų Karabacho vaizdai. Slaptai.lt nuotr.
Karavanas. Slaptai.lt nuotr. Karavanas. Slaptai.lt nuotr.
Šahidų alėja Azerbaidžano sostinėje Baku. Slaptai.lt nuotr. Šahidų alėja Azerbaidžano sostinėje Baku. Slaptai.lt nuotr.
Senolė su anūku. Ordubadas. Slaptai.lt nuotr. Senolė su anūku. Ordubadas. Slaptai.lt nuotr.
Azerbaidžaniečių jaunimas. Baku. Slaptai.lt nuotr. Azerbaidžaniečių jaunimas. Baku. Slaptai.lt nuotr.
Lietuvių žurnalistų Gintaro Visocko ir Leono Juršos knygos apie Azerbaidžaną. Slaptai.lt nuotr. Lietuvių žurnalistų Gintaro Visocko ir Leono Juršos knygos apie Azerbaidžaną. Slaptai.lt nuotr.
Azerbaidžanietiška Nachičevanė. Tolumoje - Iranas. Slaptai.lt nuotr. Azerbaidžanietiška Nachičevanė. Tolumoje - Iranas. Slaptai.lt nuotr.
Azerbaidžanietė. Slaptai.lt nuotr. Azerbaidžanietė. Slaptai.lt nuotr.
Baku Tarptautinio Humanitarinio forumo emblema. Slaptai.lt nuotr. Baku Tarptautinio Humanitarinio forumo emblema. Slaptai.lt nuotr.
Nachičevanė. Slaptai.lt nuotr. Nachičevanė. Slaptai.lt nuotr.
Nachičevanės tvirtovė. Slaptai.lt nuotr. Nachičevanės tvirtovė. Slaptai.lt nuotr.
Azerbaidžano muzikantas. Nachičevanė. Slaptai.lt nuotr. Azerbaidžano muzikantas. Nachičevanė. Slaptai.lt nuotr.
Nachičevanėje. Slaptai.lt nuotr. Nachičevanėje. Slaptai.lt nuotr.
Azerbaidžaniečių šeima. Slaptai.lt nuotr. Azerbaidžaniečių šeima. Slaptai.lt nuotr.
Azerbaidžano senoliai. Nachičevanė. Slaptai.lt nuotr. Azerbaidžano senoliai. Nachičevanė. Slaptai.lt nuotr.
Nachičevanės kilimų muziejuje. Slaptai.lt nuotr. Nachičevanės kilimų muziejuje. Slaptai.lt nuotr.
Baku tarptautinis humanitarinis forumas. Slaptai.lt nuotr. Baku tarptautinis humanitarinis forumas. Slaptai.lt nuotr.
Nachičevanės muziejuje po atviru dangumi. Slaptai.lt nuotr. Nachičevanės muziejuje po atviru dangumi. Slaptai.lt nuotr.
Baku Tarptautiniame Humanitariniame forume. Slaptai.lt nuotr. Baku Tarptautiniame Humanitariniame forume. Slaptai.lt nuotr.
Ordubado kalnuose. Slaptai.lt nuotr. Ordubado kalnuose. Slaptai.lt nuotr.
Azerbaidžano vaikai su senele. Slaptai.lt nuotr. Azerbaidžano vaikai su senele. Slaptai.lt nuotr.

2018.10.07; 15:00

Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas. EPA – ELTA nuotr.

Antanas RAŠIMAS

Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas neseniai svečiavosi Prancūzijoje. Paryžiuje jis gyrėsi, kaip su savo komanda sėkmingai šalina iš valdžios visus korupciniais ryšiais susipainiojusius politikus.

Tačiau mums vidinės Armėnijos trintys – ne tiek svarbios. Mums pirmiausia turėtų rūpėti tarptautiniai reikalai. Taigi: ką naujasis Armėnijos lyderis Paryžiuje prakalbo apie Kalnų Karabacho konfliktą?

Leidinio „Le Monde“ žurnalistai Markas Semo ir Gaidz Minasianas, paėmę interviu iš Paryžiuje su oficialiu vizitu viešėjusio Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano, išgirdo:

„Priimkime tikrovę tokią, kokia ji yra iš tiesų. Azerbaidžano valdžia nori sukurti įvaizdį, esą Kalnų Karabachas privalo priklausyti jiems. Tačiau kaip jie nori pasiekti šio tikslo nepradėdami derybų su Kalnų Karabacho valdžia? Aš nesuprantu tokios logikos, girdi, Kalnų Karabachas privalo egzistuoti Azerbaidžane, bet Azerbaidžanas nenori derėtis su Kalnų Karabacho valdžia. Jei jau taip, tai Kalnų Karabacho valdžia teisi, kai sako, jog armėnai negali gyventi toje pačioje valstybėje, kur gyvena azerbaidžaniečiai. Kadangi gyvenimas kartu su azerbaidžaniečiais kelia grėsmę kiekvieno Kalnų Karabacho gyventojo gyvybei.“

Įžūliau meluoti, nei meluoja N.Pašinianas, – nebeįmanoma. Vakaruose puikiai žinoma, kad nėra jokios neva ypatingomis sąlygomis susiformavusios Kalnų Karabacho tautos, kaip ir nėra neva natūraliai atsiradusios Kalnų Karabacho valdžios. Armėnijos ginkluotųjų pajėgų okupuotame Kalnų Karabache šiandien gyvena armėnai, niekuo nesiskiriantys nuo kitų armėnų, sakykim, gyvenančių sostinėje Jerevane. Tai ta pati tauta. Skirtumas tarp jų nebent toks, koks susiformuoja tarp, sakykim, lygumose ir kalnuose gyvenančių čečėnų, šiaurinėje ir pietinėje Kazachstano dalyje gyvenančių kazachų ar tarp lietuvių žemaičių ir lietuvių dzūkų.

Jūs norite paklausti, kodėl „Didžiosios Armėnijos“ fanatikai kiekviena proga apgaudinėja tarptautinę bendruomenę, neva Kalnų Karabache gyvena ne šiaip armėnai, o armėnams gimininga Kalnų Karabacho tauta, panorusi atsiskirti nuo Azerbaidžano dar prieš Sovietų Sąjungos subyrėjimą? Atsakymas akivaizdus. Jei šią „tiesą“ Jerevano propagandistams pavyktų įpiršti tarptautinei bendruomenei, Armėnija teoriškai pridengtų Kalnų Karabacho okupacijos faktą. Bet, kaip rašo, pavyzdžiui, slaptai.lt ir propatria.lt portaluose rašytoja dr. Daiva Tamošaitytė, „Vakarai smerkia ne vien Rusiją – dėl užimtų Gruzijos, Moldovos ir Ukrainos teritorijų, bet ir Armėniją, su tos pačios Rusijos pagalba okupavusią Azerbaidžanui priklausantį Kalnų Karabachą“.

Azerbaidžaniečių klasiko Uzeiro Gadžibekovo operetė „Aršin mal alan“, pirmą sykį dienos šviesą išvydusi 1913-aisiais metais

Žodžiu, beveik visos Armėnijos valdžios, įskaitant buvusį prezidentą Seržą Sargsianą ir dabartinį premjerą Nikolą Pašinianą, stengiasi paslėpti didįjį melą: esą Kalnų Karabache dabar šeimininkauja specifinės kilmės karabakiečiai, norintys atsiskirti nuo azerbaidžaniečių, bet nenorintys prisijungti prie Armėnijos.

Ir vis dėlto melo kojos – trumpos. Tiek NATO, tiek Europos Sąjunga, tiek NATO ir ES narė Lietuva suvokia: Kalnų Karabachas atplėštas nuo Azerbaidžano lygiai tokiu pat būdu, kaip ir atplėštos teritorijos nuo Gruzijos, Moldovos ir Ukrainos. Skirtumas tarp Kalnų Karabacho ir, sakykim, Krymo okupacijos – mažytis. Krymą okupavo Rusija, o Kalnų Karabachą užėmė Rusijos padedama Armėnija (apie tai portale slaptai.lt daug rašė žurnalistas Gintaras Visockas ir istorikas Algimantas Liekis).

Žodžiu, Azerbaidžano valdžia elgiasi teisingai, kai atsisako derėtis su šiandien Kalnų Karabache įsitvirtinusiais armėnų separatistais. Ukraina, Gruzija ir Moldova elgiasi lygiai taip pat teisingai ir išmintingai, kategoriškai nesutikdama derėtis su Padniestrės, Abchazijos ar Donbaso separatistais kaip „lygus su lygiu“. Azerbaidžano prezidentas Ilchamas Alijevas teisus, nenorėdamas derėtis su azerbaidžaniečius iš Kalnų Karabacho išstūmusiais kolonizatoriais, o Armėnijos premjeras N.Pašinianas primityviai meluoja, kai dedasi nesuprantantis, „kodėl Azerbaidžanas nenori derėtis su Kalnų Karabacho valdžia“.

Taip pat akivaizdu, kad N. Pašinianas blefuoja, kai sako, jog nūnai Kalnų Karabache gyvenantys armėnai tenori atsiskirti nuo Azerbaidžano, bet nenori prisijungti prie Armėnijos – siekia tapti nuo niekieno nepriklausoma valstybe. Jei armėnų separatistams pavykų įyvendinti šį klastingą planą, jie ilgainiui vis tiek prisijungtų prie Armėnijos. Nes tikrasis jų tikslas – prisijungimas prie Armėnijos. Atskira Kalnų Karabacho valstybė – tai tik dėmesį nuo tikrųjų tikslų nukreipianti apgaulė – kaip ir Padniestrės, Pietų Osetijos ar Donbaso respublikos.

Tačiau pats įžūliausias N. Pašiniano melas – „esą gyvenimas kartu su azerbaidžaniečiais kelia grėsmę kiekvieno Kalnų Karabacho gyventojo gyvybei“. Be išankstinių nusiteikimų atidžiai pažvelkime į azerbaidžaniečių – armėnų tarpusavio santykių istoriją ir taps akivaizdu, jog azerbaidžaniečiai – ne tokie baisūs, kaip juos vaizduoja armėnų propagandistai, o armėnai – ne tokie šventi, kaip dedasi.

Juolab kad tvirtinimas, girdi, „armėnams pavojinga kartu gyventi su azerbaidžaniečiais“, – panašus į šovinistinę abrakadabra. Visos tautos gali taikiai bendrauti: vokiečiai ir žydai, rusai ir ukrainiečiai, gruzinai ir osetinai, lietuviai ir lenkai… Draugiškai gyventi galėtų ir armėnai su azerbaidžaniečiais. Tik reikalinga abipusė tolerancija. Taip pat svarbu, kad būtent abi pusės atsisakytų nepagrįstų teritorinių ambicijų bei pripažintų savo klaidas. Bet armėnų separatistai nenori girdėti tarptautinės bendruomenės tvirtinimų, jog, remiantis visuotinai pripažįstama tarptautine teise, Kalnų Karabachas yra neatskiriama Azerbaidžano teritorija. Būtent taip ir ne kitaip: armėnai privalo grąžinti Azerbaidžanui iš jo atimtas Kalnų Karabacho teritorijas (maždaug 20 proc.), liautis pretenduoti į Nachičevanės autonominę respubliką ir, vaizdžiai tariant, dėkoti, kad oficialusis Baku nereikalauja atiduoti kadaise carinės Rusijos okupuotos Irevanės gubernijos (dabartinė Armėnijos sostinė Jerevanas ir jo apylinkės).

O kol Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas linkęs akiplėšiškai meluoti net tarptautinėse išvykose (turiu omenyje vizitą į Paryžių), siūlau rimčiau panagrinėti ir kitas panašaus pobūdžio falsifikacijas. Nebūtinai – karyboje ar politikoje.

Armėnų sugriautas Terteras. Kalnų Karabachas. Slaptai.lt foto

Imkime muzikinius atvejus. Prisiminkime azerbaidžaniečių klasiko Uzeiro Gadžibekovo sukurtą operetę „Aršin mal alan“, pirmą sykį dienos šviesą išvydusią 1913-aisiais metais (vėliau ji visame pasaulyje pripažinta muzikiniu Azerbaidžano šedevru). Taigi vienas armėnų kilmės verslininkas pabandė uzurpuoti šio šedevro autorystę. Tai 1917-aisiais metais padarė išeivis iš Tifliso (dabartinio Tbilisio) režisierius Rubenas Mamulianas. Beje, šis vyras puikiai žinojo, kad muzikinis perlas „Aršin mal alan“ priklauso azerbaidžaniečių muziko plunksnai. Tačiau tai jam nesutrukdė Holivude pastatyti neva „klasikinę armėnų muzikinę komediją „Aršin mal alan“.

Bandymas muzikinį akivaizdžiai azerbaidžaniečio autoriaus kūrinį paversti armėnišku – iškalbingas. Iškalbingas todėl, kad istorija nežino priešingų nutikimų: argi azerbaidžaniečiai kada nors savinosi armėnų autorių muzikinius kūrinius kaip savus, ar azerbaidžaniečių autoriai kada nors apkaltinti plagijavę kitų tautų kūrinius?

Todėl siūlau: kodėl nepratęsus pasakojimų apie politines ir kultūrines falsifikacijas bei klastotes, kurių pagalba oficialusis Jerevanas iškraipo tikrąją Pietų Kaukazo istoriją? Turėtume išsamų, ilgą straipsnį iš mažų mažiausiai keliolikos dalių. Arba storą knygą, kaip istoriją klastoja ne tik Rusija, bet ir Rusijos karines bazes į savo teritoriją ilgam įsileidusi jos sąjungininkė Armėnija.

2018.09.23; 11:40

Astravo atominė elektrinė – mirtinai pavojinga Lietuvai

Iki šiol atsimenu paslaptingąjį vyriškį, į asmeninę mano paskyrą socialiniuose tinkluose atsiuntusį keletą rašinių. Nepažįstamasis leido suprasti, kad neprieštarautų, jei tekstus skelbčiau slaptai.lt portale.

Tendencingumai dėl „Independence“

Tačiau nepažįstamojo tekstus publikuoti delsiau. Rašiniai buvo specifiniai. Juos skaitant būtinai sukirbėdavo įtarimas – kodėl kritika taikoma tik vakarietiškoms investicijoms, mažinančioms Lietuvos priklausomybę nuo Rusijos? Taip, straipsniai – perspėjimai apie iš visų pusių kylančius pavojus, kad ir kokie nemalonūs būtų, – reikalingi. Turime teisę žinoti apie visas galimas avarijas. Bet kodėl smulkmeniškai svarstomi galimi avarijos suskystintųjų gamtinių dujų terminale padariniai, o štai analizės, kaip derėtų elgtis sprogus Astravo atominei jėgainei, – nėra.

Dar kadaise dirbdamas „Valstiečių laikraščio“ kariniame priede „Vardan Lietuvos“ susidūriau su specialiai inspiruojama demagogija: mums nereikalingi kariniai poligonai, nes ten besitreniruojantys NATO kariai per klaidą į šoną nukreips raketą, kuri būtinai sprogs virš vaikų darželio; mums nereikalingas šaudmenų sandėlys, nes į orą išlėks, numetus nuorūką, netoliese esantis miestas; mums nereikalingas aerodromas, nes ant autostrados nukris NATO karinis naikintuvas su pilnais degalų bakais.

Tokių skundų 1998 – 2003-aisiais sulaukdavau gausiai. Tiek primityviai, tiek įtikinamai išguldytų. Dabar akivaizdu, kad anie laiškai buvo specialiai kurpiami. Kremliui nepatiko spartus Lietuvos ėjimas į NATO bei NATO kariškių pratybos Pabradės, Ruklos, Kazlų Rūdos, Kairių poligonuose. Todėl ir siekta paskleisti kuo daugiau nepasitikėjimo apie mus saugančius kariškius.

Nenoras domėtis „baltarusiškais akcentais“

Tad gal nepažįstamasis, peršantis tekstą apie „pavojingąjį“ laivą „Independence“, turi panašių tikslų kaip ir tie „naivuoliai“, kurie 1998-2003-aisiais klausinėjo, kam Lietuvai reikalingas NATO, jei nesiruošiame nieko pulti? Štai tada ir kilo mintis patikrinti: paprašysiu, gal nepažįstamasis galėtų parašyti straipsnį apie Astravo AE keliamus pavojus? Tegul papasakoja, kas nutiktų Lietuvoje, jei Baltarusijos atominėje jėgainėje sprogtų reaktorius, o radioaktyvūs debesys, papūtus stipriam vėjui, pajudėtų būtent Lietuvos pusėn?

Su nepažįstamuoju akis į akį susitikau vienoje iš Vilniaus kavinių. Išgirdęs pasiūlymą iš karto susiraukė. Pareiškė neketinantis imtis „baltarusiškų akcentų“, mat ši tema vargu ar domins Lietuvos skaitytojus. Suprask, tai – baltarusių reikalas.

Baltarusijos atominė elektrinė. Belta.by nuotr.

Po akivaizdaus nenoro domėtis „baltarusiška tema“ įtarimai, jog susidūriau su tendencingu propagandistu, – sustiprėjo. Tuo pačiu sustiprėjo ir noras atidžiau pažvelgti į baltarusiškas realijas.

Štai ką pavyko sužinoti. Šiuo metu galioja dar 2012 metais patvirtintas Lietuvos Vyriausybės nutarimas „Dėl valstybinio gyventojų apsaugos plano branduolinės avarijos atveju patvirtinimo“. Tame dokumente nerasite nė žodžio apie Baltarusijos AE, nes 2012-aisiais šis objektas nebuvo įvardintas kaip branduolinis.

Kaip išlikti gyviems?

Dabar Lietuvos valstybės institucijos rengia naują, patobulintą planą, kur jau vertinami Baltarusijos AE keliami pavojai. Tikėtina, kad naujasis planas bus patvirtintas šiemet.  

Bet ar patvirtinus naująjį planą mes tapsime saugesni? Teorija ir praktika – du skirtingi reiškiniai. Štai lietuviškasis Radiacinės saugos centras išvardina penkias priežastis, kurios verčia nerimauti dėl Baltarusijos AE: netinkamas statybos aikštelės parinkimas; aušinimo sistemų nepatikimumas; galima Neries, Nemuno ir Baltijos jūros tarša radionuklidais; konstrukcijų atsparumas sunkaus lėktuvo kritimo atveju; netinkamas radioaktyviųjų atliekų ir panaudoto branduolinio kuro tvarkymas bei akivaizdus nenoras į projekto vykdymą įtraukti tarptautinius ekspertus.

Jei Astravo atominėje jėgainėje sprogtų bent vienas iš dviejų VVER-1200 tipo reaktorių, skaičiuojančių 1200 MW galingumą, turėtume du būdus išvengti mirtį skleidžiančios radiacijos. Vienas iš jų – nedelsiant, greičiau nei per kelias valandas, pasislėpti specialiai įrengtose slėptuvėse. Tačiau atidžiai perskaitęs naująjį viešai skelbiamą Lietuvos gelbėjimo plano projektą vis tik nesupratau, ar užtektinai turime saugių bunkerių, kuriuose sugebėtume paslėpti į pavojaus zoną patekusius vilniečius ir aplinkinių sostinės rajonų gyventojus? Juk jų – beveik milijonas. Net ir be kruopščių skaičiavimų aišku, jog tiek bunkerių, kuriuose keletą dienų ar net savaičių galėtų gyventi maždaug milijonas žmonių, – Lietuva nepajėgi įsirengti.

Juolab Lietuva nepajėgi sukaupti tiek maisto ir geriamo vandens atsargų, kad milijonas žmonių keletą savaičių nenumirtų badu ar dėl vandens stygiaus. Jei jau nesiteikiame karinėms reikmėms skirti 2 proc. nuo BVP, tai nenorėsime duoti lėšų ir modernių bei brangiai kaštuojančių slėptuvių įrengimui. Beje, kai kurie dar sovietiniais laikais statyti bunkeriai, skirti apsisaugoti nuo bombardavimo bei radiacijos, – seniai privatizuoti, ir požeminių slėptuvių savininkai vargu ar gera valia leistų juos panaudoti visuomeninėms reikmėms. Jie slėptusį ten patys – su visais savo draugais ir artimaisiais.

Taip pat nenutuokiu, kokiame radiacijos nepraleidžiančiame bunkeryje tektų slėptis man pačiam ir tūkstančiams kitų Pilaitės rajono gyventojų? Politika domiuosi, užsieninę bei vietinę informaciją kaupiu, laikraščius skaitau, bet jei šį klausimą pateiktumėte man, – gūžčiočiau pečiais. Gal Vilniaus meras Remigijus Šimašius žino, kur Pilaitės rajono gyventojams įrengtas arba numatomas įrengti bunkeris?

Kodėl neįmanoma evakuacija?

Kitas gelbėjimosi ratas – daug realesnis. Tai – evakuacija. Kaip rašoma gelbėjimosi plano projekte, skubių apsaugos veiksmų zona – 30 km., prevencinė apsaugomųjų veiksmų zona – 5 km., o sanitarinės apsaugos zona – 3 km. Tai reiškia, kad vėjui pasisukus Lietuvos pusėn radiaciniai debesys būtinai atkeliautų iki Vilniaus – apimtų ne tik miestą, bet ir jo apylinkes. Atkeliautų greitai – per kelias valandas. O gal net greičiau. Mat nuo Astravo AE iki valstybinės Lietuvos – Baltarusijos sienos tėra 20 km, o iki paties Vilniaus – vos 50 km. Nelaimės atveju vis tiek tektų skubiai evakuoti visą Vilnių (keli kilometrai šen ar ten nieko nereiškia; be to, nelaimės atveju niekas neskaičiuotų, ar radioaktyvieji debesys jau pasiekė centrą, ar dar tik slenka jo link).

Požeminis Vilniaus metro – dar tik maketuose ir vizijose. Slaptai.lt

Išvežti tiek daug žmonių į saugesnes Lietuvos vietas, sakykim, Latvijos pusėn arba į Klaipėdą, – taip pat sudėtingas uždavinys. Kiekvienas, kuris bent sykį yra įstrigęs Vilniaus automobilių kamščiuose, puikiai supranta, kad evakuacija iš sostinės per kelias valandas ar net parą, – beveik neįmanoma misija. Net jei evakuacija automobiliais būtų atliekama labai tvarkingai, organizuotai, prižiūrint policijai ir kitoms specialiosioms tarnyboms, avarijų tikimybė – didelė. Įtampa, stresas, skubėjimas, panika priverstų vairuotojus klysti. Susidūrus bent keliems automobiliams keliai, suteikiantys galimybę pasitraukti iš Vilniaus šiaurės ar vakarų kryptimi, būtų ilgam užblokuoti.

Rengiamame dokumente rašoma, kad transportą evakuacijai ir evakuaciją geležinkeliais organizuoja Susisiekimo ministerija. O policija užtikrina besitraukiančiųjų saugumą, dar kitos institucijos numato pagrindinius ir atsarginius gyventojų evakuacijos planus, rengia kelių apylankas, tiesia laikinus kelius. Bet tai įmanoma, jei Vilnius turėtų bent kelias požemines metro linijas, jungiančias, pavyzdžiui, Pilaitę su Antakalniu ar Santariškes su Vilniaus Geležinkelio stotimi ir tarptautiniu Vilniaus oro uostu.

Deja, sostinė neturi požeminio metro, kuris, kylant Astravo AE bokštams, reikalingas Vilniui ne vien ekonominiu požiūriu (padėtų išvengti spūsčių – nereikėtų gaišti laiko, be reikalo deginti bezino), bet ir saugumo sumetimais (padėtų surengti sparčią evakuaciją arba leistų pasislėpti). Žodžiu, privalome prisipažinti, jog vilties, kad per keletą ar, tiek to, per keliolika valandų pavyktų pabėgti iš Vilniaus, – beveik nėra. O po keliolikos valandų daugelis iš automobilių spūstyse įstrigusiųjų jau būtų paženklintas mirtinai pavojinga radiacijos doze. Ar beliktų prasmė bėgti gavus mirtiną radiacijos dozę?

Vilniaus metropolitenas – vienintelė išeitis

Bet gal dabar, kai radiacinės grėsmės dėl baltarusiškų statybų vis realesnės, Lietuvos valdžia suprato, kad Vilnius be požeminio metro neturi ateities? Vargu. Atsiverskite šių metų liepos 20-osios „Lietuvos žinių“ numeryje paskelbtą straipsnį „Ką byloja šaršalas dėl Astravo atominės elektrinės“. Vilniaus Gedimino technikos universiteto Filosofijos ir kultūros studijų katedros vedėjas prof dr. Tomas Kačerauskas teigia: „Kartais politinis jovalas (dažniausiai atsitiktinai) sukunkuliuoja racionaliomis putomis. Tarkime, panika dėl Astravo AE galėtų pastūmėti įgyvendinti Vilniaus metro idėją. Juk kažkur reikės pasislėpti tūkstančiams žmonių. Deja, apie tai nekalbama – tik sakoma, kad mes visiškai pasiruošę“.

Rengiamame saugos projekte parašyta, kad „nukentėjusieji, kurių viso kūno apšvitos dozė siekia arba viršija HN99:2011 nustatytųjų lygių, siunčiami gydytis į Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių arba į Kauno klinikas. Bet žmogui, kuris bent sykį yra lankęsis Santariškių ligoninėje, puikiai žino, kad ši įstaiga – senų seniausiai perpildyta. Kas ir kaip joje sugebėtų paguldyti dar keletą tūkstančių ligonių? Vien privažiuoti prie jos būtų sudėtinga. Juk požeminio metro, jungiančio Santariškes su kitomis Vilniaus vietomis, – neturime.

Jei į šią problemą žvelgtume blaiviai, turėtume svarstyti, kaip iš šios ligoninės kuo skubiau išvežti (o ne į ją atvežti) visus ten esančius ligonius – kuo toliau nuo radiacija užteršto Vilniaus. Štai ir vėl tenka prisiminti požeminį metro – vienintelę transporto priemonę, kuri sudaro galimybę išties greitai judėti iš vieno Vilniaus galo į kitą.

Keturios požeminio metro linijos, raižančios Vilnių iš šiaurės, pietų, vakarų ir rytų, padėtų žmonėms skubiai pasiekti geležinkelio stotį ir oro uostą iš Antakalnio, Santariškių, Pilaitės rajonų. Dabar iš Pilaitės iki Vilniaus geležinkelio stoties visuomeniniu trasportu, tegul ir greitaisiais autobusais, tenka važiuoti apie valandą. Kadangi gyvenu Pilaitėje ir iš šio rajono ne sykį važiavau į Vilniaus geležinkelio stotį, tai puikiai žinau:  jei bent vienoje kelio atkarpoje pasitaikys mažytė spūstis, per valandą Geležinkelio stoties nepasieksite. O tai, vaizdžiai tariant, reiškia mirtį, jei iš Astravo apylinkių mūsų link plaukia radiaciniai debesys.

Automobilių spūstis. Slaptai.lt nuotr.

Be to, kvailoka mažiausiai keletą valandų belstis iš Santariškių, Antakalnio ar Pilaitės į Geležinkelio stotį vien tam, kad ten persėstume į Kaunan važiuojantį traukinį. Juk kelionė Vilnius – Kaunas šiandien vis dar užtrunka mažų mažiausiai 50 minučių. Skaičiuokime: valanda iki geležinkelio stoties, paskui dar valanda kelio iki Kauno. Šiais techninių naujovių laikais taip lėtai keliauti – per didelė prabanga. Juk vilniečiai galėtų pasiekti Karmėlavos oro uostą (esantį prie pat Kauno) maždaug per 15 minučių. Netikite? Įrengus požeminio metro linijas, Pilaitėje vertėtų pastatyti ir greitojo traukinio, kuris specialiais bėgiais lėktų Karmėlavos link 250/h greičiu, liniją. Taigi Karmėlavą jis pasiektų per 15 min. Vadinasi, požeminio metro linija iš bet kurio Vilniaus pakraščio specialiąją Pilaitės stotį būtų įmanoma pasiekti per 10 -15 minučių; iš Pilaitės iki Karmėlavos – dar 15 min. Iš viso – pusvalandis. Ekonominiais sumetimais vadovaujantis tokia sparti kelionė iš Vilniaus į Kauną ir atvirkščiai pasiteisintų. Bet ji dar naudinga atsižvelgiant ir į civilinės saugos reikalaivimus. Ji padėtų aplenkti nuo Baltarusijos atslenkančią radiacinę taršą.

Iki Kauno – per 15 minučių

Šią idėją, dar vadinamą dvimiesčiu, įgyvendinti trokštantys mokslininkai savo aiškinamuosiuose raštuose teigia: „Tuo tikslu nuo Vilniaus centro į vakarinį miesto pakraštį planuojamas geležinkelis (metropoliteno trasa), o nuo Pilaitės mikrorajono į Karmėlavą – greitojo geležinkelio „Rail Baltica“ atšaka… Vilniaus ir Kauno geležinkelių prisijungimas prie „Rail Baltica“ trasos taptų pagrindiniu Vilniaus – Kauno dvimiesčio greito, saugaus, komfortiško ir punktualaus susisiekimo elementu bei sudarytų galimybę sujungti abiejų miestų ekonominį, kultūrinį, civilinės saugos ir kitokio pobūdžio potencialus“.

Lietuvos geležinkelių stotis. Slaptai.lt nuotr.

Pavyzdžiui, prof. Jurgis Vanagas dar 2014-aisiais metais, duodamas interviu „Lietuvos žinioms“, yra pareiškęs: „turiu daug argumentų ir galiu valandų valandas pasakoti, kokią naudą dviem didžiausiems šalies miestams Vilniui ir Kaunui, o galiausiai – ir visai Lietuvai, duotų dvimiesčio įkūrimas“.

Prof. J.Vanagas įsitikinęs: „Vienintelė galimybė gyvuoti dvimiesčiui – tai turėti greitą susisiekimą tarp Vilniaus ir Kauno. Kitaip nieko nebus. Nes dabar yra pastebėta tendencija gyventi viename mieste, dirbti ar mokytis – kitame. Ir jei kelionė tarp dviejų miestų tetruktų 20 – 25 minutes, dviejų miestų simbiozė taptų visiškai reali. Tai gali užtikrinti ir iš Kauno į Vilnių nutiesta „Rail Baltica“ atšaka, kuria traukiniai galėtų važiuoti 240 km/h greičiu“.

Tačiau Lietuvos valdžia kažkodėl delsia, lūkuriuoja. Tarsi nežinotų pagrindinio šių dienų reikalavimo: kelio atkarpa nūnai matuojama ne kilometrais ar myliomis, o jai įveikti sugaištu laiku.

Radiacinis Lietuvos okupacijos planas

Beje, visuomet svarstykime pačius nepalankiausius variantus. O pats blogiausias variantas lengvai numatomas: Kremlius dės milžiniškas pastangas, kad Astravo AE ištiktų katastrofa. Taip, taip, taip! Dabartinė Rusijos valdžia norėtų ne saugumo, ne patikimumo, o radiacinės nelaimės. Kremliui reikalingas galingas radiacinis sprogimas netoli Vilniaus. Reikalingas būtent tuo metu, kai oro prognozių specialistai turės žinių – keletą parų nuo Baltarusijos link Lietuvos pūs stiprūs vėjai.

Vladimiras Putinas rodo kumštį

Kodėl įtariu, jog šiandieninė Kremliaus valdžia specialiai, kryptingai, sąmoningai planuoja didelę nelaimę Astrave? Lietuvą gaubiant radiaciniam debesiui (kiek tos mūsų valstybės – vos 300 kilometrų nuo Vilniaus iki Klaipėdos), tikėtina, iš Lietuvos trauktųsi ne tik vilniečiai, kauniečiai ar panevėžiečiai, bet ir kariai. Taigi – ir čia dislokuoti NATO kariai. Sunku patikėti, jog ženkliai pakilus radiaciniam fonui ir nesant užtektinai saugių požeminių bunkerių Lietuvoje liktų budėti britų, vokiečių, portugalų ar amerikiečių ginkluotųjų pajėgų atstovai. Tokios aukos – beprasmės.

Štai tada ir atsirastų puiki proga rusų kariuomenės daliniams užimti ištuštėjusią Lietuvą (Vladimirui Putinui nusispjauti, kad keli tūkstančiai Rusijos karių po kelių mėnesių numirtų dėl spindulinės ligos sukeltų padarinių – juos tiesiog pakeistų kitais). Kremliaus vadovui svarbiausia, kad rusų kariauna atsidurtų Lietuvoje tarsi nejučiomis, be triukšmo ir šūvių. Pretekstas – neva atskubėjo tramdyti ištuštėjusiame Vilniuje plėšikaujančias gaujas.

O kaip klostysis įvykiai po to, puikiai žinome. Rusų kariuomenę vėliau bus labai sunku iškrapštyti. Matome, kaip jie, įkėlę koją į Gruziją, Moldovą, Ukrainą ar Siriją, ten laikosi įsikabinę ir rankomis, ir dantimis, ir kojomis. Tad išsisklaidžius radiacijai juos, įskaitant ir samdinius iš Vagnerio grupės, būtų sunku išprašyti ir iš Lietuvos.

Manau, kad Kremlius yra numatęs įvairiausių Baltijos šalių užėmimo variantų, įskaitant ir radiacinį. Okupacija pasitelkiant į pagalbą radiaciją, – lengviausia, todėl pati patraukliausia. Vladimiro Putino akimis žvelgiant.

2018.08.19; 08:00