LMA Vrublevskių bibliotekos Retų spaudinių skyriaus Senosios periodikos sektoriaus vadovė A.Grybienė parengė parodą „Cenzūros atspindžiai XX a. periodinėje spaudoje“.

Kartais nesusimąstome apie laisvo žodžio vertę. O juk didžioji dalis Lietuvos žurnalistikos istorijos (Lietuvos žurnalistų sąjunga šiemet mini veiklos 90-metį, nors laikraštininkai buvo organizuoti ir iki tol, telkėsi 1922 m. įsteigtoje Lietuvių rašytojų ir žurnalistų sąjungoje) buvo neatsiejama nuo cenzūros.

Nebuvo net nelaimingų įvykių skilties

Sovietiniai laikraščiai buvo pilki ir neįdomūs, tradiciškai pradedami nuo sovietinių vadukų kalbų, absurdiškų gamybinių įsipareigojimų ir iniciatyvų (penkmečio planus įvykdyti per trejus metus ir pan.). Tai buvo duoklė sistemai. Todėl daugelis laikraščius pradėdavo skaityti nuo paskutinio puslapio, kur būdavo įvairenybės iš užsienio, skaityti tarp eilučių skatinusios humoreskos, feljetonai.

Paprasti skaitytojai nežinojo, kokia yra vidinė leidėjų virtuvė – kad joje dalyvauja anaiptol ne tik redakcijos, bet ir cenzoriai iš Glavlito – Vyriausiosios valstybinių paslapčių spaudoje saugojimo valdybos prie SSRS MT Lietuvos padalinio. Realų gyvenimą gaubė informacijos vakuumas, tabu buvo net nelaimingi įvykiai, kriminaliniai nusikaltimai.

Kodėl taip yra, nežinojau ir aš, nes šeimoje apie tokius dalykus nebuvo kalbama. Tėvai buvo prisitaikę prie sistemos ir savo srityje nemažai pasiekę, gal norėjo vaikus apsaugoti nuo pavojų, o gal jiems net nekildavo maištingų minčių – apie tai jie niekada gyvenime ir vėliau nekalbėjo, nors Sąjūdį sutiko su džiaugsmu.

1978 m., būdama septyniolikos metų, nutariau studijuoti žurnalistiką: pasirinkimą skatino noras daugiau žinoti ir suprasti.

Pirmoji pažintis su cenzūra

Ir iš tiesų, netrukus pradėjau daugiau suprasti. Pirmą kartą su cenzūra susidūriau antrajame kurse, atlikdama kūrybinę praktiką rajono laikraštyje. Pakalbinau vieną autobuso vairuotoją, kurį rekomendavo autobusų parko vadovas. O publikacija buvo sustabdyta. Mat aprašomas herojus buvo netinkamas, buvęs tremtinys.

Pasiteiravau savo kurso draugės žiniasklaidos ekspertės, docentės, socialinių mokslų daktarės Jolantos Varapnickaitės-Mažylės, kokia jos patirtis: 1981–1984 m. ji redagavo Vilniaus universiteto laikraštį „Tarybinis studentas“ (1989 m. pavadinimas pakeistas į „Universitas Vilnensis“).

Kolegei bemat iš atminties iškilo atvejis, kai buvo sustabdytas puslapinis straipsnis apie žinomą gamtininką profesorių Tadą Ivanauską (1982–1970), skirtas jo gimimo šimtmečiui. Neeilinis buvo ir autorius – geografas, gamtininkas, politinis veikėjas prof. Česlovas Kudaba (1934–1993).

Sovietmečiu LMA bibliotekoje naudoti spaudai

Informacijos apie šį Lietuvoje ir už jos ribų žinomą gamtininką nutarta laikinai neviešinti dėl artimųjų, pasitraukusių į Vakarus. Vienas iš profesoriaus brolių, Ježis Ivanovskis (1878–1965), buvęs Lenkijos visuomenės veikėjas ir politikas, po karo gyveno Didžiojoje Britanijoje. T.Ivanausko įsūnis Henrikas Algirdas Paškauskas po karo emigravo į JAV, sūnus iš pirmosios santuokos Jurekas Ivanauskas įsikūrė Paryžiuje, paskui Pietų Afrikoje.

J.Varapinckaitei-Mažylei tuomet ne mažesnį įspūdį padarė Glavlito tarnautoja: ji geranoriškai perspėjo studentiško leidinio redaktorę, kad straipsnis apie T.Ivanauską nebūtų išbarstytas – po kelių mėnesių draudimas veikiausiai būsiantis pašalintas. Ir iš tiesų, po kurio laiko ši moteris pati užsiminė apie tą straipsnį ir pranešė, kad jį skelbti galima.

Darbavosi pieštuku, žirklėmis, spec. spaudais

Sovietų Sąjungoje spausdinami leidiniai buvo cenzūruojami prieš spausdinimą – leidėjo pateikti spausdinimui paruošti tekstai būdavo išbraukomi. Anksčiau išleisti, iš užsienio gauti spaudiniai cenzorių buvo peržiūrimi tiesiog bibliotekose ar knygų prekybos tinkle. „Tarybiniam žmogui nepriimtini“ leidiniai patekdavo į uždaro saugojimo patalpas – Specialiojo fondo skyrius, įsteigtus kai kuriose šalies bibliotekose. Ypač žalinga informacija buvo tiesiog iškerpama.

Lietuvos Mokslų Akademijos Vrublevskių bibliotekos Retų spaudinių skyriaus Senosios periodikos sektoriaus vadovė Aida Grybienė pasakoja, kad Glavlito cenzoriai spaudinius žymėdavo specialiais spaudais, kurie lėmė leidinių tolimesnį likimą.

Nekenksmingi spaudiniai buvo žymimi „kampainio“ ženklu – jie galėjo būti parduodami knygynuose, prenumeruojami, įtraukiami į bendruosius bibliotekų fondus. Spaudiniai, kuriuose cenzūra aptikdavo nepageidautinos informacijos, buvo žymimi vienu arba dviem šešiabriauniais spaudais ir pakliūdavo tik į uždarus bibliotekų fondus. Glavlito instrukcijos leido vienu šešiabriauniu žymėtus spaudinius, pašalinus iš jų „kenksmingas“ ir „antisovietines“ vietas (iškirpus atskirus lapus, užtepus teksto vietas ir pan.), naudoti bendruose fonduose.

Vytautas Trečiokas, 1970-1975 m. dirbęs redaktoriumi, knygoje „Kur šuoliuoja raitelis. Rašytojas ir cenzūra“ (Vaga, 1992) rašė:

1926 m. kovo 25 d. „Lietuvos žinių“ numeris su balta dėme vietoj cenzūros uždrausto straipsnio „Rasputino dvasia“.

„Antai Vilniaus muitinėje, kur buvo ir Glavlito objektas, anais laikais tedirbo pusantro žmogaus. (…) Juos vadino „slaptaisiais patarėjais“, nes mums nelabai norėdavo aiškinti, ką jie veikia. Bet vis dėlto žinojome. Tikrindavo banderoles su periodiniais leidiniais, mokslinius straipsnius, siunčiamus į užsienį. Taip pat ir iš užsienio gaunamą lietuvišką spaudą ir knygas, kurias tautiečiai siuntė savo giminėms ir pažįstamiems, bibliotekoms. Adresatai šios spaudos negaudavo. Leidiniai pakliūdavo į Partijos istorijos institutą, LKP CK, dalis į trijų didžiųjų bibliotekų specfondus. Dalis siuntų keliaudavo į Grigiškes ir pakliūdavo po peiliu popieriaus kombinate“.

Grėsė bauda, areštas, leidinio sustabdymas

Lietuvių spauda cenzūros sąlygomis gyvavo ne tik imperinės Rusijos valdymo metais, bet ir Nepriklausomoje Lietuvos Respublikoje. Leidėjams grėsė bauda, areštas, tiražo konfiskavimas ar leidinio sustabdymas.

1919 m. Ypatingaisiais valstybės apsaugos įstatais buvo įvesta karinė cenzūra, kuri karo komendantams suteikė teisę stabdyti laikraščių leidimą, leidėjus bausti piniginėmis baudomis arba kalėjimu. Karinė cenzūra tarpukario Lietuvoje neveikė tik keletą mėnesių: nuo 1926 m. liepos 2 d. iki lapkričio 7 d. Teisė kontroliuoti spaudą 1935 m. priimtu spaudos įstatymu buvo suteikta ne tik karo komendantui, bet ir apskrities viršininkui.

Dienraščio „Lietuvos žinios“ redaktorė Felicija Bortkevičienė (1873–1945) vien tik 1923 m. buvo minima septyniolikoje cenzūros bylų.

Į bibliotekos specialųjį fondą nukreiptas JAV lietuvių tautinės minties savaitraščio „Dirva“ numeris, prie kurio padirbėjo cenzoriai.

Vieną kartą už straipsnį, kuriame įžvelgtas visuomenės kurstymas nepasitikėti valdžia, redaktorei buvo skirta tūkstančio litų bauda. Daug griežtesnės sankcijos ji sulaukė dėl 1925 m. spalio 11 d. numeryje paskelbtos karikatūros, vaizduojančios Seimo pirmininką Vytautą Petrulį ir ministrą pirmininką Leoną Bistrą.

Kauno karo komendantas Vladas Braziulevičius šio laikraščio numerio platinimą sustabdė, o už valdžios atstovų šmeižimą ir jų autoriteto žeminimą F.Bortkevičienei skyrė 2 tūkst. litų baudą arba pusantro mėnesio arešto. Redaktorė baudos susimokėti negalėjo, tad atsidūrė belangėje. Tiesa, išbuvo ten neilgai, iš kalėjimo išvadavo kolegos, surinkę reikiamą pinigų sumą.

2019.05.12; 06:11

venckiene_neringa

„Ge­gu­žės 17 die­nos įvy­kiai Gar­lia­vo­je pra­no­ko ne tik 1941-ųjų bir­že­lio 14 die­nos trė­mi­mus į Si­bi­rą, bet ir 1991-ųjų sau­sio 13-osios įvy­kius Vil­niu­je“, – tei­gia kai ku­rie pe­do­fi­lų kla­no ir tei­sė­sau­gos struk­tū­rų su­pla­nuo­to smur­to ak­tą ma­tę liu­di­nin­kai.

Da­bar, kai bru­ta­laus smur­to pa­da­ri­niai tei­sė­sau­gos struk­tū­rų me­la­gin­gai už­glais­to­mi, kiek pla­čiau no­ri­si pa­žvelg­ti, ko­kios jė­gos vei­kė Gar­lia­vo­je. Šio smur­to iš­ta­kų ten­ka ieš­ko­ti XX am­žiaus 6 de­šimt­me­ty­je, kai aukš­to ran­go KGB ir ko­mu­nis­tų par­ti­jos funk­cio­nie­riai Lie­tu­vo­je vyk­dė oku­pa­ci­nį re­ži­mą, Va­la­kam­piuo­se kel­da­vo pe­do­fi­li­nes or­gi­jas. Tuo­met apie tai ma­žai kas ži­no­jo, nes tu­rė­ta prie­mo­nių „už­čiaup­ti bur­nas“.

Continue reading „Liberalai ir pedofilai griauna Lietuvą“

juskaitis

Kiek laiko ir kaip Jums sekėsi “tarnauti” anuometiniame “Literatūros ir meno” savaitraštyje? Kas ir kaip ten dirbo?

Savo nuomonės turėti negalėjai. Tik “pagal partinę liniją”. O su ta linija būdavo didžiausias vargas. Kiekvieną įtartiną straipsnelį nešk Juozui Žiugždai, Kostui Korsakui, Romui Šarmaičiui, kam kitam arba į Centro Komitetą. Nunešu Kazio Ambraso varomas Žiugždai kažkieno apie G.Lukačą. “Kas tas Lukačas?” – “Vengras, revizionistas.” – “Kad jį velniai, nuo savų gali nuplikti, o dar su vengru terliokis. Kur apie jį pasiskaityti?” Arba redaktorius Vacys Reimeris siunčia su Vytauto Svetulaičio straipsniu apie Liudą Girą pas Korsaką. “Kad man atrodo aišku, nežinau, ką Korsakui sakyti.” – “Tau visada viskas aišku, bet kitiems neaišku. Jei nežinai, papasakok jam viską apie Liudą Girą. Ką žinai.”

Continue reading „Savo nuomonės turėti negalėjai“

glavlitas

Bolševikų okupuotoje Lietuvoje turbūt visi žinojo, kad iš užsienio transliuojamos radijo laidos lietuvių kalba.

Tačiau niekas nedrįsdavo viešai įsijungti radijo imtuvą ir klausytis tų laidų. Žmonės žinojo, kad kiekviename kolektyve gali būti skundikas (rusiškai vadintas “stukač”) ar saugumietis. Ir šiaip – iš burnos išskridusį žodį nežinia kas gali nugirsti.

Be to, sovietinė žiniasklaida, partijos politika vykdė pašėlusią propagandą prieš specialiąsias užsienio radijo laidas sovietijos “lageriui” (taip jie patys savo imperiją vadino). Spaudoje retkarčiais pasirodydavo straipsniai su antraštėmis: “Užnuodyti balsai”, “Šmeižikai iš Miuncheno”, “Tas melagis Vatikano radijas”, “Ko siekia veltėdžiai?” ir pan.

Continue reading „Per bolševizmo imperijos geležinę uždangą be Glavlito cenzūros ir KGB kontrolės“