Kalnų Karabacho griuvėsiai

Prieš 30 metų labai skirtingos jėgos susigrūmė vienoje geopolitinėje erdvėje, kuri vadinosi Kalnų Karabachas. Pasak tų įvykių dalyvio, vieni šiame „didžiajame žaidime“ veikė labai apgalvotai, kiti – vos ne stichiškai, treti – perdėm savanaudiškai, ketvirti – būdami suklaidinti ir t. t.

Nėra, nebuvo ir negalėjo būti!

Armėniškojo leidinio “Golos Armeniji“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoja Marina Grigorian neseniai vėl apkaltino Baku: ten archyvuose saugoma didžioji dalis bylų dėl riaušių Sumgaite 1988 metų vasario 27–29 d., tačiau Armėnijos pusei su jomis esą neleidžiama susipažinti.

Tiesa, Grigorian ir be to niekada neabejojo, kad tai buvo tikriausias armėnų genocidas (ši žurnalistė vadovauja dar ir Armėnijos prezidento administracijos vykdomam projektui „Paprastas genocidas“). Ji pati apie tai ne kartą rašiusi: „Sumgaitą“ planavo ir organizavo Azerbaidžano SSR valstybės saugumo komitetas, pogromų eigą kontroliavo ir koordinavo šios specialiosios tarnybos bendradarbiai. O tai, kas rašoma 2015 metais Baku išleistoje Ibrahimo Mamedovo knygoje – pogromus sukurstė SSRS valstybės saugumo komiteto (KGB) agentai su armėnų nacionalistais – yra neva „sena pasakaitė“.

Sumgaitas: 1988. Azerbaidžanietiška versija. Slaptai.lt nuotr.

Marinai Grigorian užkliuvo jau pats knygos pavadinimas: „Sumgaito provokacija prieš Azerbaidžaną. Grigoriano byla“. Girdi, Azerbaidžano prokurorai, po ketvirčio amžiaus atnaujinę Sumgaito nusikaltimų tyrimą, terado tarp šimtų nusikaltėlių vieną armėnišką pavardę, paskelbė būtent šį žmogų esant didžiulio nusikaltimo organizatoriumi ir paskelbė jo paiešką.

Tuo tarpu nei vienas nukentėjusysis ar liudytojas nevadina šio žmogaus organizatoriumi ar gaujos vadeiva – jis buvo paprastas pogromininkas, prievartautojas ir kurstytojas… Žurnalistė priminė: Eduardą Grigorianą 1989 metų pabaigoje nuteisė 12 metų nelaisvės, vėliau iš dienas baigiančios SSRS persiuntė kalėti į Armėniją, o 1992 metų pabaigoje Armėnijos prezidentas paskelbė amnestiją ir jis išėjo į laisvę. Toliau jo pėdsakai dingsta, tačiau tikrai galima pasakyti, kad „šis tipas“ paliko Armėniją. Viena aišku: į laisvę Grigorianą paleido teisėtai. Tad kokiu teisiniu pagrindu Azerbaidžano prokurorai skelbia jo paiešką?

„Beje, – tarsi staiga prisiminusi praneša straipsnio autorė, – ne kartą buvo įrodyta, kad Grigorianą galima laikyti armėnu tik santykinai.“ Jo tėvas mirė 20 metų iki šių įvykių, vaikus auklėjo motina – rusė. Teisme ji paliudijo: šeima nepalaikė santykių su vyro giminaičiais armėnais. O Vokietijoje gyvenanti Eduardo sesers Aidos bendraklasė (jos koordinatės žinomos) papasakojo, kad kai klasėje mokinių klausė, kokios jie tautybės, Aida atsakė esanti rusė. Mokiniai pasipiktino: juk tavo pavardė Grigorian! O ta: tai tik pavardė, ji savęs nelaikanti armėne. Autorė nutyli paties Grigoriano pase ir kitur esant įrašyta „armėnas“ – juk ne įrašas svarbiausia.

Eduardas Grigorianas, šiuo metu gyvenantis Rusijoje

Vienoje armėnų autoriaus knygoje rašoma, kad Sumgaito skerdynes galima palyginti tik su armėnų, asirų, graikų ir kitų krikščionių žudymu Osmanų imperijoje. Ir nurodoma aplinkybė, turinti patvirtinti jas buvus iš anksto parengtas, būtent: „tarp sulaikytų pogromininkų buvo kažin koks subjektas, pavarde Grigorianas.“ Armėnas pagal tėvą, rusas pagal motiną, augo be tėvo, du kartus teistas… Autorius primena, kas buvo pasakyta spaudos konferencijoje Jerevane 1989 m. rugsėjo 23 d. Esą viena nukentėjusioji paliudijo, kad pas Grigorianą apsilankę keli anksčiau kartu su juo kalėję azerbaidžaniečiai jam pasakė: rytoj eisime mušti armėnų, tokią ir tokią valandą būk ten ir ten. Kai tas ėmė spyriotis, išgirdo: neateisi – užmušim. Ir Grigorianas nuėjo. Pogromo metu bute, kur gyveno nukentėjusioji, jis buvo išbalęs ir veikė tarsi būtų kieno taikiklyje. „Štai ir visa istorija…“ – buvo pasakyta toje konferencijoje.

Dar vienas armėnų autorius praneša, kad jo paties atliktas kruopštus tyrimas „patvirtino tai, kas ir taip buvo aišku nuo pat pradžių“. Grigorianas, armėnas pagal anksti mirusį tėvą ir rusas pagal motiną, buvo eilinis didžiulio naikinimo mechanizmo sraigtelis. Jis nieko nenužudė ir viso to, ką jam prikiša azerbaidžaniečių teisėsauga, šioje baudžiamojoje byloje „suprantama, irgi nėra, nebuvo ir negalėjo būti“.

Praėjusių metų kovo pradžioje (30 metų nuo Sumgaito įvykių) Moldovos valstybinio universiteto lektorius ir „Laisvės radijo“ rumuniškosios redakcijos apžvalgininkas Ernestas Vardanianas rašė sutinkantis, kad armėno ir rusės sūnus, nemokėjęs armėniškai ir nelaikęs savęs armėnu, keletą kartų teistas, iš tikrųjų dalyvavo pogromuose prieš savo gentainius – tačiau nežudė. Apžvalgininkas ragino kiekvieną atsakyti sau į klausimą: ar Armėnija būtų amnestavusi žmogų, ant kurio rankų armėnų kraujas?

Negera šlovė

Baudžiamojoje byloje iš tiesų nepasakyta, kurio pogromininko smūgis ir kam buvo mirtinas – daužė visi. Tikrai Grigorianas smogė kirviu per galvą vienam armėnui, o po to, manydamas užmušęs, ištraukė iš kišenės kažin kokį popieriaus lapelį ir žvilgtelėjęs į jį bendrininkų paklausė: „Šitas trečias ar ketvirtas?“ Kirviu trenktasis išgyveno ir liudijo teisme… Iš tos pačios baudžiamosios bylos duomenų matyti Grigorianą anaiptol ne prievarta ėjus „mušti armėnų“: vienam bendrininkų jis pasakęs, kad šie įvykiai jam – tai „dievo dovana, sėkmė pati eina į rankas“. Ir ne kiti jam nurodinėjo: „Aš nežinojau, kur gyvena armėnai, mus vedė Grigorianas“.

Pirmas iš kairės – Eduardas Grigorianas

Kaip rašoma bylos medžiagoje, kaltinamasis Grigorianas tyrimo metu siekė paveikti ne tik nukentėjusiuosius ir savo bendrus, bet ir tyrimą „jėgos demonstravimu“. Teismo metu bendrininkai nutildavo jam vien pažvelgus… Jam tegalėjo vadovauti įvykių metu mieste pastebėti „žmonės juodais lietpalčiais“ – šie nepažįstamieji tyrėjų nesudomino, o teisėjas  nenorėjo nė klausyti apie kokius nors „organizatorius“. Teismas neatsižvelgė į valstybės kaltintojo prašymą skirti Grigorianui aukščiausią bausmę, tačiau nuteisė kalėti gerokai ilgesniam laikui nei bendrininkus.

„Šio tipo“ nepamiršo ne tik Azerbaidžane (prieš kelerius metus nustatyta jį gyvenant pamaskvėje ir nevargstant). Praėjusių metų rudenį Kabardos-Balkarijos respublikoje būta etninių susirėmimų ir juos, kaip išaiškinta, kurstė socialiniuose tinkluose darbavęsi provokatoriai. Apie tai pranešusi Rusijos naujienų tarnyba „EADaily“ paaiškino, jog toks veikimas, kai dedantis „priešu“ kurstoma prieš „savus“, vadinamas „Grigoriano metodu“ – „Eduardo Grigoriano, laikomo vienu masinių armėnų skerdynių Sumgaite 1988 metais kaltininkų, vardu“. Provokatoriaus vardą net iškėlė į antraštę: „Eduardo Grigoriano reikalas gyvuoja ir nugali“ (Кенделенские столкновения в КБР: дело Эдуарда Григоряна живет и побеждает).

Eduardas Grigorianas – dešinėje

Lavonų prikrauti vagonai ir kita

Geriau žinomas panašių provokacijų pavadinimas susijęs su ispanų korida („picadillo“), lietuviškai galime tai pavadinti „buliaus erzinimu“. Vienas buvęs KGB generolas savo prisiminimuose rašo, kad toks metodas buvo naudojamas Afganistane (sovietiniai agentai pjudė vienas gaujas ant kitų), Rumunijoje (1989 metais kilus neramumams neaiškiomis aplinkybėmis žuvo apie 1 000 žmonių), Maskvoje (1993 metais Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas ėmėsi „ryžtingų žingsnių“). Generolas tikina provokatorius veikus ir Vilniuje 1991 metų sausyje ir vaizduoja to meto įvykius kitomis spalvomis, nei pas mus priimta.

Šio generolo žodžiais, į Lietuvos sostinę tomis dienomis buvo atvykęs SSRS ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo vyriausiosios žvalgybos valdybos (GRU) karininkas, jau iki tol buvojęs ir vėliau veikęs įvairiuose „karštuose taškuose“, taip pat ir Kalnų Karabache (2009 metais nelauktai mirė, manoma, buvo nunuodytas). Kiti iki šiol teberašo, kad operaciją Vilniuje planavo KGB, ji nepavyko ir atsakingas už tai generolas (irgi visaip pagarsėjęs) buvo atleistas iš šios organizacijos pirmininko pavaduotojo pareigų. Dar žinome tuo metu Vilniuje buvus ir tokių reikalų specialistą iš Vakarų… Nešališki autoriai pripažįsta, kad vargu ar įmanoma visas šias istorijas, tarp jų ir Sumgaito įvykius, išnarplioti iki galo, nes veikė ne viena jėga, daugelis dalykų vyko ne be sąmokslų ir provokacijų.

Kelios dienos prieš Sumgaito tragediją Kalnų Karabache buvojo Michailo Gorbačiovo iš Maskvos atsiųstas įtakingas komunistų partijos centrinio aparato veikėjas Karenas Brutencas. Šis Baku gimęs ir ten karjerą pradėjęs armėnas 1998 metais išėjusioje prisiminimų knygoje („Тридцать лет на Cтарой площади“) parašė sužinojęs apie „tokius veiksmus (ir Armėnijoje, ir Azerbaidžane), kurie atrodė kaip tikros provokacijos“. Antai Kafane (Armėnijos rajono centre) sulaikė moterį, kuri rovėsi sau plaukus ir ne savo balsu šaukė, kad užmušė jos brolį, seserį ir t.t. Patikrinus pasirodė, kad nieko neužmušė ir moteris plyšojo aplinkiniams įaudrinti.

Sumgaito riaušininkus apkaltino veikimu iš chuliganiškų paskatų, nors netgi tuometėje spaudoje (vis dėlto glasnost – viešumas) radosi spėjimų Sumgaito pogromus buvus kažin kokių jėgų (kas nori tolesnio įtampos tarp dviejų tautų kaitinimo) sumanyta provokacija. Rašyta ir apie pabėgėlius iš Kafano ar jais apsimetusius asmenis (tarp jų nurodomi „nevietinės išvaizdos jauni vyrai, kurie kaitino minią“). Vieną miesto aikštėje isteriškai šaukusį apie šeimos nelaimę žmogų irgi patikrino – pasirodė, kad jis ne iš Kafano ir neturi šeimos, yra anksčiau teistas…

KGB būstinė Lubiankos aikštėje Maskvoje, kai ten dar stovėjo čekisto kraugerio Felikso Dzeržinskio paminklas.

Jau gerokai vėliau Sankt Peterburge gyvenanti ir Armėnijoje buvojanti etninių santykių tyrėja Svetlana Lurjė pastebėjo daugelį Jerevano armėnų kalbant, kad jie iš pat pradžių neatmetė galint įvykti „sumgaitą“. Mokslininkei atrodo tokių nuojautų arba visiškai nebuvus, arba buvus labai miglotas – mat armėnai tuo momentu jautėsi esą labai stiprūs ir saugūs. „Kita vertus, – skaitome mokslininkės parašyta (2009), – Sumgaito įvykiai iš tikrųjų nepaaiškinami pasitelkus įprastą žmonišką logiką: iki tol taikingo miesto gyventojai negalėjo per vieną valandą netekti galvos, todėl vargu ar galima buvo rimtai svarstyti įvykius galint pakrypti tokia linkme.“ Jai teko girdėti apie Sumgaite plitusį gandą, jog iš Armėnijos (iš Kafano) atsiuntė vagonus (!), prikrautus azerbaidžaniečių lavonų (kita versija – nupjautų ausų). „Ar šis melas buvo paskleistas, ar kitas, – rašo ji, – tačiau turėjo būti netikėta ir stipri provokacija.“

Karabacho negalima palikti galvažudžiams!

Taigi, Marinos Grigorian tikinimu, „sumgaito“ scenarijų kruopščiai suplanavo ir įgyvendino Azerbaidžano KGB. Baku esą tikėjosi, kad armėnai išsigąs naujų pogromų ir atsisakys reikalavę prijungti Kalnų Karabachą prie Armėnijos. Ir dar: šio nusikaltimo prieš armėnų tautą organizatoriai numatė viską, netgi tai, kad „Azerbaidžanas neišvengiamai bus apkaltintas genocido vykdymu – lygiai taip, kaip turkus apkaltino armėnų genocidu 1915–1923 metais.“

Azerbaidžaną tikrai apkaltino. Sovietinė spauda  tomis dienomis daugiausia rašė apie tautų draugystę (per televiziją parodė „linksmas vestuves“: armėnė išteka už azerbaidžaniečio). Užtat kas dėjosi Vakarų žiniasklaidoje! Apie tai pasakojo azerbaidžaniečių rašytojas Maksudas Ibrahimbekovas sąjunginiame žurnale „Družba narodov“ (дружба народов – tautų draugystė) 1989 metų spalio mėnesio numeryje. Vieną rytą Azerbaidžano miestų ir kaimų gyventojai sužinojo esantys kraugeriai žudikai ir smurtautojai. Pasaulio radijo stotys pranešė: nuo kraujo kvapo apdujusios azerbaidžaniečių ordos žudo armėnus. Tomis dienomis dažniausiai skambantys žodžiai buvo „genocidas“ ir „skerdynės“.

Rašytojas primena, jog kruvini įvykiai ne visiems buvo staigmena: išvakarėse į miestą atvyko žmonės su kino ir videokameromis. Sumgaite tą baisią dieną kūrė filmą! Ir sukūrė. Filmą parodė visose Europos ir Amerikos šalyse, kuriose yra armėnų bendruomenės, visose, išskyrus Sovietų Sąjungą. Rašytojas pasakoja, ką matė ir girdėjo žmonės Švedijoje (beje, kaip tik iš Švedijos atvykęs armėnas, kaip rašo kiti autoriai, filmavo ir po to parodė filmą pavadinimu „išgelbėkite mus“). Antai pogromų liudininkas pasakoja, kaip jo draugui su žmona nukirto galvas, trylika azerbaidžaniečių išniekino jų dukterį, sukapojo ją į smulkius gabalus ir iškepė šašliką… Užsienio ir sąjunginės visuomenės akyse azerbaidžaniečių tauta ėmė atrodyti kraugerių galvažudžių sambūriu.

Vokiečių žurnalas „Der Spiegel“ rašė, kad pogromai Sumgaite 1988 metų vasaryje, kai įaudrinta musulmonų minia linčiavo armėnus (die Armenier am Ortlynchte), pažadino prisiminimus apie pirmąsias šimtmečio etnines žudynes (Völkermord) – Turkijos armėnų išnaikinimą 1915 metais ir „įvarė pirmajai istorijoje krikščioniškai tautai naujo genocido (Genozid) baimę“. Kitoje vietoje: masinės armėnų žudynės tapo Azerbaidžano nomenklatūros atsakymu į Karabacho liaudies susirinkimo sprendimą prisijungti prie Armėnijos. Osmanų imperijos turkai reagavo lygiai taip pat, kai tenykščiai armėnai reikalavo autonomijos rajonams, kuriose jie sudarė daugumą arba arti to.

Rašytojas Zorijus Balajanas prisimena, kad „pirmomis dienomis po pogromų Azerbaidžano SSR vadovybė buvo ištikta šoko“. Išeitų, ir „šokas“ buvo „kruopščiai suplanuotas“? O gal

Andrejus Sacharovas. J. Rosto nuotr.

Azerbaidžano vadovus, kurie ryžosi būti apkaltinti baisiausiu nusikaltimu – genocido vykdymu, šokas ištiko nuo to, kad armėnai neišsigando ir neatsisakė Kalnų Karabacho, kaip manyta atsitiksiant po „sumgaito“? Tiesą sakant, Baku ištiko ne visiškas paralyžius. Vasario 27-ąją, šeštadienį, tuometis Azerbaidžano komunistų partijos centro komiteto pirmasis sekretorius Kiamranas Bagirovas visais telefonais skambino į Maskvą ir, kaip sakė girdėjusieji, „maldavo“ pasiųsti į Sumgaitą vidaus kariuomenę, o kitą dieną kreipėsi į žmones per TV…

Nuo pirmųjų dienų po tragedijos Armėnijoje buvo ne tiek sielvartaujama dėl aukų, kiek stengiamasi pasakyti pogromus dar kartą patvirtinus: armėnai negali gyventi azerbaidžaniečių valdžioje. Karabachą reikia atiduoti Armėnijai! Akademikas Andrejus Sacharovas laiške Gorbačiovui irgi aprašinėja žudynių siaubus ir skelbia vos ne nuosprendį: „Po šios tragedijos nelieka jokio moralinės galimybės reikalauti palikti Kalnų Karabacho autonominę sritį Azerbaidžanui.“

Sunku patikėti Azerbaidžaną siekus, kad Sacharovas, o su juo ir kiti Rusijos demokratai, jau nekalbant apie visą pasaulį, imtų manyti kaip tik taip…

O ką veikė armėnų saugumiečiai?

Kita vertus, keista Armėnijos KGB pražiopsojus „kruopščiai suplanuotą nusikaltimą prieš armėnų tautą“. Juk armėnų saugumiečiai tuo metu veikė ir Azerbaidžano teritorijoje (beje, Azerbaidžano KGB Kalnų Karabacho skyriuje, kuriam tuo metu vadovavo rusas, tebuvo vienas azerbaidžanietis, dauguma – armėnai).

Buvęs Armėnijos KGB pirmininkas vėliau prisipažino komitetą turėjus ginklų ir šaudmenų atsargą ypatingiems atvejams. Ją galėjo praimti tik su Maskvos leidimu, tačiau nepaisė šio reikavimo ir siuntė ginklus į Karabachą: granatsvaidžius, kulkosvaidžius, automatus, šovinius. Vienas armėnų separatistų lyderių, Igoris Muradianas, britų rašytojui Tomui de Vaalui kalbėjo, kad jau 1986 metų vasarą jie gavo pirmąsias siuntas ginklų iš užsienio. Visos vietinės organizacijos buvo ginkluotos. „Visi vietiniai komjaunuoliai, – gyrėsi buvęs „Karabacho komiteto“ narys, – turėjo asmeninį ginklą. “Apsiginkluoti padėjo užsienyje ir respublikoje (pogrindyje) veikę nacionalistinės partijos „Dašnakcutiun“ nariai (dašnakai). Muradianas neigė veikęs KGB naudai, tačiau neslėpė pasižinojęs su Armėnijos valstybės saugumo komiteto vadovais.

Dašnakų emblema

Sumgaito pogromų išvakarėse su armėnų separatistais susitikęs Karenas Brutencas tuo metu ėjo Sovietų Sąjungos komunistų partijos centro komiteto tarptautinio skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigas (vėliau dirbs SSRS prezidento Michailo Gorbačiovo padėjėju). Vakarų specialiosios tarnybos neabejojo, kad Maskva tiesiogiai susijusi armėnų ekstremistų nuo 8 dešimtmečio vidurio vykdomomis teroristinėmis atakomis prieš turkų pareigūnus ir diplomatus. Jų duomenimis, šias ir kitas slaptąsias operacijas koordinavo SSKP CK tarptautinio skyriaus vedėjo pavaduotojas Brutencas. Armėnų teroristų grupė ASALA, kaip rašė turkų spauda, gauna įsakymus iš Maskvos, o vadovauja terorui rusų slaptosios policijos (KGB) 3 skyriaus viršininkas Brutencas. Sovietai apmoko ASALA būrius ir finansuojajų teroristinę organizaciją (ASALA buvo siejama su „Dašnakcutiun“).

1992 metais Armėnijos prezidentas Levonas Ter Petrosianas apkaltino partijos „Dašnakcutiun“ vadovus bendradarbiavimu su SSRS KGB. Buvęs dar vienas Armėnijos saugumiečių vadovas patvirtino, kad 9 dešimtmečio pabaigoje jo pavaldiniai susitikinėjo, bendravo ir „turėjo abipusių įsipareigojimų“ su šios partijos veikėjais ir Armėnijoje, ir Sovietų Sąjungoje. Tada dašnakai pareiškė Armėnijos prezidentą patį nuo 1977 metų buvus sovietinio saugumo agentu (kaip išaiškėjo, priklausė KGB rezervui – turėjo veikti karo atveju). Marina Grigorian rašo apie ir tai, dėl ko „seniai neabejojama“: jeigu ne visi, tai dauguma „Karabacho komiteto“ narių bendradarbiavo su sovietinėmis (gali būti, ne tik su šiomis) specialiosiomis tarnybomis.

Andrejus Sacharovas savo prisiminimų knygoje nenutyli aplinkybės („mums pranešė“), kuri esanti nepatikrinta ir todėl vertintina atsargiai: „Nufilmuotuose kruvinų įvykių Uzbekistane vaizduose, siautėjančioje minioje, pavyko atpažinti Armėnijos KGB darbuotojų grupę, jie kelios dienos iki šių įvykių buvo skubiai iškviesti į Maskvą. Jeigu šis pranešimas teisingas, tai galima įtarti KGB dalyvavus Ferganos provokacijoje.“ Kaip sakyta, prokurorai atsisakė aiškintis, kas tokie buvo Sumgaito gatvėse pastebėti „nepažįstamieji juodais lietpalčiais“, tačiau vis dėlto sužinojo vėliau juos išvykus į Uzbekistaną…

Paslaptį nusinešė į kapus

SSRS valstybės saugumo komiteto pirmininkas Vladimiras Kriučkovas irgi parašė prisiminimus. 1993 metais laikraštis „Sovetskaja Rosija“ paskelbė ištrauką, kurioje Gorbačiovo bendražygis ir „pertvarkos architektas“ Aleksandras Jakovlevas kaltinamas daug metų šnipinėjęs Jungtinių Amerikos Valstijų naudai. Jakovlevas per „Literaturnaja gazeta“ atsikirto, kad buvusiam KGB vadovui su kitais valstybės perversmo 1991 metais dalyviais telieka šmeižti kitus: „Kriučkovas visada buvo provokacijų meistras.“ Jakovlevas pareiškė žinantis, jog Kriučkovas „organizavo provokacijas Sumgaite, Rygoje, Vilniuje“.

Kai Kriučkovo klausė, ar Karabacho komiteto nariai ir kiti armėnų veikėjai bendradarbiavo su KGB, jis teisinosi: „Aš nelabai gerai prisimenu tuos metus…“ Ir dar: „Supraskite, aš juk negaliu pasakyti visko ir didžiąją dalį to, ką žinau, nusinešiu su savimi.“ Mirė 2007 metais. Vis dėlto sužinome Kriučkovą apgailestavus dėl kraujo praliejimo Sumgaite ir Baku (1990 metų sausyje). Apie tai jis kalbėjo savo bendražygiui, vėliau parašiusiam prisiminimus. Kriučkovas aiškino, kad aukščiausioji komunistų partijos vadovybė iš KGB pranešimų žinojo apie bręstantį konfliktą, tačiau niekas nedavė leidimo imtis kardomųjų veiksmų.

Kriučkovas apgailestavo per vėlai sužinojęs, jog „draugai iš Armėnijos“ atsiuntė į Sumgaitą pogromų kurstytojus. Jie atvykę su konkrečia užduotimi: sukurti laukinių azerbaidžaniečių įvaizdį  ir tuo padėti ideologinį pagrindą savo grobuoniškai politikai Azerbaidžano atžvilgiu. Kriučkovas paaiškino ir tai, kodėl provokacijos sumanytojai pasirinko būtent šį Azerbaidžano miestą. Esą čia pabėgėlių tirštynėje nedaug tereikia masiniam nepasitenkinimui įžiebti, mažesniame mieste paprasčiau kontroliuoti ir nukreipti pogromininkus, čia mažiau milicijos, provokacijos vykdytojams lengviau pasprukti į visas puses vedančiais nekontroliuojamais keliais. O svarbiausia, sakė buvęs KGB vadas, daugiau galimybių skubiai išvežti iš Azerbaidžano nufilmuotus Sumgaito žiaurybių vaizdus.

Armėnų teroristinės organizacijos ASALA smogikas, ginkluotas automatu KALAŠNIKOV

Nuo 1989 metų rudens Kalnų Karabachą valdė vadinamasis organizacinis komitetas ir vienas jo narių, Aleksejus Sinicynas, vėliau parašė apie čia vykusį „didįjį žaidimą“ (Great Game): „visiškai skirtingos jėgos susidūrė vienoje geopolitinėje erdvėje, kuri ir vadinosi Kalnų Karabachas.“ Vienos veikė labai apgalvotai, kitos – vos ne stichiškai, trečios – perdėm savanaudiškai, ketvirtos – būdamos suklaidintos ir t.t. Šis autorius tarp veikėjų regi ir Maskvos atstovus, ir Vakarų agentus, ir vietinius veikėjus… Akademikas Andrejus Sacharovas savo prisiminimuose neramumų Azerbaidžane kurstytojų toli neieškojo: tai prieš „pertvarką“ sukilusi „vietinė mafija“.

Buvę SSRS valstybės saugumo komiteto padalinio kovai su „karinguoju nacionalizmu“ bendradarbiai po daugelio metų sakė, kad nacionalistiniais šūkiais buvo dangstoma ne kas kita, o materialinių gėrybių dalybos. Ir tvirtino galintys nurodyti, kas Kalnų Karabache tik kalbėjo apie tautos kultūros išsaugojimą, o iš tikrųjų siekė pasiglemžti gamtos išteklius, nuosavybę: marmuro karjero direktorius, konjako fabriko direktorius… „Šešėliniam kapitalui“ tarnavo nusikaltėliai, pasirengę visokiems žygiams, tarp jų – ir provokacijoms.

2019.03.24; 06:45

Andrejus Sacharovas. J. Rosto nuotr.

Pasaulyje pagarsėjęs žmogaus teisių SSRS gynėjas, Nobelio taikos premijos laureatas akademikas Andrejus Sacharovas (1921–1989) iš pradžių dėl visų armėnų nelaimių Kalnų Karabache kaltino Azerbaidžaną. Gyvenimo pabaigoje prabilo kitais žodžiais. Jam nebuvo lemta pamatyti, kokia tragedija viskas baigėsi.

Pasakė ne kas nors, o pats Sacharovas!

Žurnalistai Kalnų Karabacho separatistų vadų kabinetuose matė kabant du portretus – Andrejaus Sacharovo ir Radovano Karadžičiaus – kovotojo, jų manymu, už Bosnijos serbų nepriklausomybę ir karinio nusikaltėlio – kaip nustatė Tarptautinis tribunolas Hagoje, 2016 metais skyręs jam 40 metų kalėjimo.

2001-ųjų pavasarį Armėnijos sostinėje Jerevane atidengė paminklą Rusijos mokslininkui, Nobelio taikos premijos laureatui Andrejui Sacharovui – beje, pirmą buvusios SSRS teritorijoje. Tuometis Armėnijos ministras pirmininkas pasakė armėnus prisimenant ir gerbiant „XX amžiaus didį humanistą, žmogų, kuris pirmas stojo ginti Kalnų Karabacho armėnų interesų…“

Kai armėnams prireikia pretenzijas į Kalnų Karabachą pagrįsti pasaulyje žinomo žmogaus žodžiais, tuoj prisimenamas Andrejus Sacharovas – juo labiau kad ir pasirinkimo nėra. Praėjusių metų vasaryje armėnų žiniasklaida parašė Armėnijos parlamento pirmininko pavaduotoją Eduardą Šarmazovą kalbėjus apie tai, kad lygiai prieš 30 metų Stepanakerte (tuometės Kalnų Karabacho autonominės srities Azerbaidžano SSR sudėtyje administraciniame centre) įvyko pirmas visos liaudies mitingas, ir ta proga priminus žinomo žmogaus teisių gynėjo, akademiko Andrejaus Sacharovo žodžius, esą pasakytus 1988 m. kovo 21 d.: „Arcacho armėnai kovoja už gyvenimą, teisingumą ir laisvę.“ Pačiame Stepanakerte įvyko mitingas „nacionalinio išsivadavimo judėjimo“ 30-mečiui paminėti, nepripažintos Kalnų Karabacho respublikos prezidentas kalbėjo apie „išsivadavimą iš svetimo jungo“ ir priminė Sacharovo žodžius, kad ši kova armėnams yra gyvybės ir mirties klausimas, o Azerbaidžanui – tik ambicijų.

„Gyvybės ir mirties klausimą“ (kai kada „išlikimo“) ir „ambicijas“ (būna „prestižas“) aptinkame pačiose netikėčiausiose vietose. Antai 2016 metų pradžioje Australijos parlamente senatorius kalbėjo apie Karabacho žmonių teisę apsispręsti ir Azerbaidžano pastangas tam sutrukdyti. Priminė Sacharovo žodžius „Azerbaidžanui Karabachas – tai ambicijų klausimas, o Karabacho armėnams – gyvenimo ir mirties klausimas.“ Kaip susitarę – tomis pačiomis dienomis šis pasakymas iš vieno deputato lūpų  nuskambėjo ir Didžiosios Britanijos parlamente.

Šiuos Rusijos disidento Andrejaus Sacharovo žodžius primena britų kelionių svetainės „Wanderlust“ autorius, kviesdamas apsilankyti Kalnų Karabache – „šalyje, kurios nėra“ (For Azerbaijan the issue of Karabak his a matterof ambition; for the Armenians o fKarabakh, it is a matterof life or death). Greičiausiai autorius bus perskaitęs tai 1997 metais paskelbtame baronienės Karolinos Koks iš Kvinsberio tekste („Nagorno Karabakh: forgotten people in a forgotten war“). Ši Lordų rūmų narė ir visokių institutų ir organizacijų dalyvė, tarp jų ir Andrejaus Sacharovo fondo, artimai pasižinojo su akademiko sutuoktine Jelena Boner; pastarasis baronienės apsilankymas nepripažintoje Kalnų Karabacho respublikoje buvos 86-tas!

Jelena Boren. AFP/Scanpix nuotr.

Jelena Boner 1990-ųjų vasarą parašė straipsnį rinkiniui “Kova už laisvę” (Борьба за свободу), iš kurio sužinome akademiką šiuos žodžius pasakius “Aukščiausioje taryboje dvi savaitės prieš mirtį”. Azerbaidžaniečiai siuntė į redakcijas atsakomuosius laiškus, ir viename skaitome: „Velionis Andrejus Sacharovas, matyti, ne be jūsų prisidėjimo parašė: „Azerbaidžanui Karabachas – prestižo klausimas, o armėnams – gyvenimo ir mirties“. Deja, didysis mokslininkas klydo: kaip tik azerbaidžaniečių tautai Karabachas – gyvenimo ir mirties klausimas. Tai – mūsų žemė, ir mes mirsime, bet neatiduosime Karabacho, mūsų tėvų ir protėvių žemės.“

Rusijoje šiam Sacharovo pasakymui neteikė reikšmės ir pamiršo (gal manydami: kokios ambicijos ar prestižas, kai šitiek kraujo?), o štai armėnai į savo tekstus kaišioja iki šiol. Viena autorė prie jų priduria: gyvybės ir mirties klausimas ne tik Kalnų Karabachui, bet ir Armėnijai. Nes „netekę Arcacho, mes užversime paskutinį armėnų tautos istorijos puslapį“ – tai Montės Melkoniano (armėnams – „Didžiosios Armėnijos legendinio sūnaus“, pasauliui – tarptautinio teroristo) žodžiai. Jeigu kils karas, karingai baigia autorė, tai jis visiems pasaulio armėnams bus kova ligi paskutinio kraujo lašo.

Rusijos demokratų garbė ir sąžinė

1968 metais Andrejaus Sacharovo parašytą brošiūrą „Apmąstymai apie pažangą, taikų sambūvį ir intelektualinę laisvę“ išspausdino laikraštis „The New York Times“, perspausdino kitų šalių leidiniai ir ji išplito po pasaulį bendru 18 milijonų egzempliorių tiražu. Sovietinė vadovybė akademiką, vieną termobranduolinės bombos kūrėjų, nušalino nuo visų pareigų, susijusių su valstybės paslaptimis. 1978 metais jam paskirta Nobelio taikos premija (garbės ženklus atsiėmė sutuoktinė Jelena Boner, ji perskaitė ir paskaitą „Taika, pažanga, žmogaus teisės“, kurioje kalbama ir apie kitaminčių persekiojimą SSRS).

8-9 dešimtmečiais Sacharovas buvo labiausiai pasaulyje žinomas SSRS totalitarinės santvarkos kritikas ir žmogaus teisių gynėjas, Sovietų Sąjungoje bundančių demokratinių jėgų vedlys. 1979–1980 metų sandūroje Vakarų spauda skelbė jo griežtus pareiškimus dėl SSRS kariuomenės įvedimo į Afganistaną, ir netrukus Leonido Brežnevo vadovaujamas komunistinis režimas ištrėmė jį su žmona į užsieniečiams neprieinamą Gorkio miestą. Sovietų Sąjungoje „pertvarką“ pradėjęs Michailas Gorbačiovas 1986 metų pabaigoje leido jiems grįžti į Maskvą. 

Tais lemtingais metais „The Washington Post“ korespondentu Maskvoje dirbęs Devidas Remnikas po SSRS žlugimo išleistoje knygoje Sacharovą pavadino „bedieviu šventuoju“. Per Sacharovo laidotuves kitas garsus akademikas, Dmitrijus Lichačiovas, velionį pavadino pranašu, kurio tėvynainiai nesuprato ir „išvijo iš miesto“. Vienas rusų žurnalistas reportaže iš gedulingo minėjimo aprašė minioje matytą apšepusį, kepurėtą armėną. Braukdamas ašaras, jis garsiai aimanavo: jo namą sudegino ir dabar jis pabėgėlis. „Andrejus Dmitrijevičius, – vadino velionį vardu ir tėvavardžiu, – jis vienintelis mums Maskvoje padėjo, vienintelis! Mes prašėme jo: sužinokite, kur toji valiuta, kurią pabėgėliams žadėjo. Aš jums padėsiu, pasakė. O dabar nei Sacharovo, nei valiutos!..“

Kas darydavosi Sacharovui pakėlus balsą, bene geriausiai matome iš jo paties prisiminimų, kuriuos baigė rengti spaudai prieš pat savo mirtį. Kai 1989-ųjų vasarą Uzbekijoje riaušėse nukentėjusių turkų meschų pasiuntiniai kreipėsi į jį su prašymu padėti patekti pas Gorbačiovą, akademikas tuoj pat paskambino į SSRS vadovo sekretoriatą. Jam atsakė, jog Gorbačiovas negalįs priimti pasiuntinių, nes ruošiasi kelionei į Vokietijos Federacinę Respubliką susitikti su kancleriu Helmutu Koliu. Sacharovas pratrūko: „Perduokite Michailui Sergejevičiui, kad jis niekur nevažiuos. Aš paskambinsiu Koliui, kad Gorbačiovo vizitą atšauktų. Kaip galima priimti vadovą, kurio valstybėje leidžiamas genocidas!“ Gorbačiovas nurodė, kad turkus meschus priimtų SSRS ministrų tarybos pirmininkas…

Perduoti Maskvai – ar tai kova už laisvę?

1988 metų kovo 21-oji Sacharovo biografijoje tikrai susijusi Kalnų Karabacho reikalu. Tą dieną jis išsiuntė „atvirą laišką“ Gorbačiovui dėl Krymo totorių sugrąžinimo į gimtąsias vietas ir Kalnų Karabacho prijungimo prie Armėnijos. Kopiją perdavė savaitraščiui „Moskovskije novosti“, tačiau šis balandžio 3 d. tepaskelbė trumpą kreipimosi atpasakojimą („За спокойствие и мудрость”). Sacharovas rašė, kad vasario 20 d. Kalnų Karabacho autonominės srities tarybos deputatai priėmė sprendimą dėl srities perdavimo iš Azerbaidžano SSR pavaldumo į Armėnijos SSR pavaldumą, tačiau to nepaisoma nei Baku, nei Maskvoje. Azerbaidžano ir Armėnijos aukščiausiosios tarybos turi priimti atitinkamą konstitucinį sprendimą, o jeigu nuomonės išsiskirtų – tai paskutinis žodis priklauso SSRS aukščiausiajai tarybai…

Nei „Moskovskije novosti“ pranešime, nei pačiame laiške, paskelbtame jau po Sacharovo mirties, nerandame „kovos už laisvę“ – rašoma apie „kilusią viltį“.

Vėliau Sacharovas nekalba ir apie Kalnų Karabacho perdavimą Armėnijai. Antai 1988 metų liepos 18 d. Kalnų Karabacho reikalą rengėsi svarstyti SSRS aukščiausiosios tarybos prezidiumas. Sacharovas prisiminimuose rašo, jog posėdžio išvakarėse jie paskambino (Boner idėja – „kaip ir daugelis kitų organizacinių idėjų per mūsų bendro gyvenimo metus“) keliems vienminčiams Maskvoje ir Leningrade: patys pasiųskite ir pažįstamų paprašykite pasiųsti į Kremlių telegramas su reikalavimu išlaisvinti Kalnų Karabachą iš Baku priklausomybės ir „perduoti išimtinai Maskvai pavaldžiai administracijai“ (подчиненной лишь Москве администрации). Prieš posėdį akademikas ne kartą mėgino prisiskambinti Gorbačiovui, o šio sekretorius vis prašydavo laukti skambučio iš Kremliaus, tačiau per savaitę taip ir nesulaukė.

Tuo tarpu prezidiumas pasisakė prieš respublikų administracinių ribų keitimą. Kelios dešimtys telegramų, Sacharovo nuomone, vis dėlto turėjo prisidėti prie to, kad 1989 metų pradžioje Sovietų Sąjungos vadovybė įvedė Kalnų Karabache tiesioginį valdymą. Posėdyje kalbėjęs garsusis Dagestano liaudies dainius Rasulas Gamzatovas irgi siūlė: gal Kalnų Karabacho sritį vertėtų perduoti laikinai tiesioginiam SSRS aukščiausios tarybos ar ministrų tarybos pavaldumui? Sacharovas prisimena, kad posėdžio išvakarėse su žmona aplankė savo pažįstamus, taip pat ir Maskvon atvykusį Gamzatovą su prašymu palaikyti jų idėją – šis išsisukinėjo, bet posėdyje „kalbėjo puikiai“.

SSRS liaudies deputatų suvažiavime Konstitucinės komisijos nariu išrinktas Andrejus Sacharovas 1989 metų vasaros pradžioje prabilo apie „Europos ir Azijos respublikų sąjungos konstitucijos“ projektą: visos SSRS respublikos, autonominės sritys, nacionalinės apygardos, nepriklausomai nuo jų dydžio ir gyventojų skaičiaus, turi lygias teises ir laisva valia sudaro konfederaciją – kaip JAV (kai kas šį projektą pavadino „utopija“, dar kiti – „kliedesiu“). Autonominės sritys, aiškino Sacharovas, irgi tampa respublikomis: „Pavyzdžiui, Kalnų Karabacho respublika nepriklausys nei Armėnijai, nei Azerbaidžanui – ji bus savarankiška ir turės teisę megzti ekonominius ir kitokius santykius su kuo panorėjusi.“

Padovanokite Karabachą Armėnijai!

1988 metų gruodžio 21–26 dienomis Sacharovas su Boner ir keliais Maskvos mokslininkais lankėsi Baku ir Jerevane, taip pat pabuvojo Kalnų Karabache – šią kelionę vienas armėnų autorius savo knygoje pavadino „tikrąja tų žodžių prasme taikos tarpininkų misija“. Svečiai pristatė respublikų vadovams, mokslo ir kultūros veikėjams maskviškio Rytų instituto specialistų parengtą teritorijų mainų projektą: armėnų gyvenamas Azerbaidžano vietoves priskirti Armėnijai, pastarosios atitinkamus rajonus – Azerbaidžanui, o kur gyvenama mišriai – skelbti referendumą („misijoje“ dalyvavęs Andrejus Zubovas po keliolikos metų, būdamas gerai žinomas profesorius, kalbėjo tai buvus „sudėtingą projektą“).

Iš Sacharovo prisiminimų sužinome, jog Maskvos pasiuntinių pasiūlymai susilaukė ne tik nepritarimo, bet dargi neslepiamo priešiškumo – „net paties tarpininko asmenybės atžvilgiu“. Antai Jelena Boner sako: armėnus ištiko tokia nelaimė – žemės drebėjimas, o jūs skundžiatės, kad pasaulis nepastebi jūsų geranoriškumo – atiduokite armėnams Kalnų Karabachą ir visas pasaulis atsiklaupęs padėkos, dainose per amžius šlovins… Ir girdi atsakymą: žemės ne dovanojamos, o iškovojamos!

Kaip matyti iš susitikimo Azerbaidžano mokslų akademijoje 1988-ųjų pabaigoje vykusių pokalbių stenogramos, Sacharovas sakėsi atvažiavęs Gorbačiovo siunčiamas („Mes esame aklavietėje“) – kad sužinotų, kokios čia nuotaikos ir kokie pasiūlymai. Vienas akademiko palydovų tikrai paklausė: „Kokie jūsų pasiūlymai? Mano toks: gal atiduosite Karabachą?“ Iš stenogramos: „Zubovas trumpai pasakė: todėl siūlau variantą: 2-3 rajonus šen, O Karabachą – ten.“ Kai kita viešnia, tautinių santykių tyrinėtoja Galina Starovoitova, nutraukė vieną kalbėtojų („Jūs labai ilgai aiškinate, kalbėkime trumpiau ir konkrečiau“) ir pasiūlė: du Armėnijos rajonus – Azerbaidžanui, o Kalnų Karabachą – Armėnijai, pasigirdo šūksnis: „Provokacija!“

Baku atsisveikino tikrai nekaip, azerbaidžaniečiai palydėjo svečius tokiais žodžiais (iš stenogramos): „Jūs nesiteikiate išklausyti mūsų seniausio akademiko nuomonės, jums trūksta kultūros, todėl eikite, kur norite. Mes jūsų nelaikome.“ Jerevane juos priėmė gerai, tačiau apie kokius nors teritorijų mainus nė klausyti nenorėjo. Tomis dienomis iš Armėnijos jau buvo deportuoti beveik visi ten gyvenę azerbaidžaniečiai. 

Apie Azerbaidžaną – tik blogai

Ta pati pokalbių stenograma liudija Sacharovą pasakius: „Mano asmeninė nuomonė tokia: Kalnų Karabachas negali likti Azerbaidžano SSR sudėtyje. Kad ir ką jūs man sakytumėte.“ Ir kiek vėliau: „Sumgaitas – ant Azerbaidžano sąžinės.“ Kaip ir netiktų Nobelio taikos premijos laureatui toks kategoriškumas… Vienoje savo prisiminimų dalyje („Горький, Москва, далее везде“) jis rašo, kad azerbaidžaniečių išvarymą iš Armėnijos 1988-ųjų lapkritį–gruodį „lydėjo smurtas ir žudynės“. Pabrėžia tai buvus atsakymu į tokius pat Azerbaidžano veiksmus. Nurodo buvus nužudyta daugiau kaip 20 azerbaidžaniečių („tai – didelė tragedija“) ir vis dėlto nori skaitytojams įteigti azerbaidžaniečius esant kaip ir kaltesnius – jie pradėjo…

1992 metais išėjo Sankt Peterburgo rašytojo Jurijaus Pompejevo knyga apie baisiąją Karabacho pragarmę („Кровавый омут Карабаха“). Parašė per tris mėnesius. Pasak autoriaus, jį sujaudino ir privertė imtis plunksnos azerbaidžaniečių patirtos nelaimės (pirmieji pabėgėliai iš Armėnijos, sovietinė kariuomenė Baku ir ypač azerbaidžaniečių žudynės Chodžalyje). Dar jis norėjęs paneigti tada po buvusią Sovietų Sąjungą, neišskiriant ir Baltijos šalių, plitusius armėnų pramanus apie įvykius Azerbaidžane ir Karabache. AndrejusSacharovas, anot knygos autoriaus, „ne kartą pasinaudojo savo ypatinga padėtimi pasaulyje, kad paskleistų apie azerbaidžaniečius slogų įspūdį, kaip apie kokius raudonodžius iš Gustavo Emaro romano, tuo tarpu apie armėnus – kaip apie labai kentėjusią ir daug aukų patyrusią tautą“.

Tik 1992 metų rudenį „Nezavisimaja gazeta“ paskelbė neišsiųstą Sacharovo laišką Gorbačiovui, parašytą prieš daugiau kaip ketverius metus, po minėto SSRS aukščiausiosios tarybos prezidiumo posėdžio. Prezidiumo nutarimas, rašė jis neišsiųstame laiške, sukėlė didelį visos armėnų tautos nusivylimą, o Kalnų Karabache – „tiesiog neviltį“. Armėnai įsitikinę, jog autonominei sričiai nieku gyvu negalima (абсолютная невозможность) likti Azerbaidžano priklausomybėje – po Sumgaito įvykių iš viso nelikę „jokios moralinės galimybės“ apie tai kalbėti. Respublikos vadovai „Karabacho klausimu“ daugelį metų apsukriai dangstė nuo liaudies savo tamsius reikalus, o apsišaukėliai mokslininkai tam talkino. Socialiniai reikalai buvo apleisti. „Medvilnę augino ignoruodami ekologijos ir žmonių sveikatos reikalavimus.“ Veikė mafija ir vešėjo korupcija.

Iš Gorbačiovui neišsiųsto laiško matyti, kur akademikas tuo metu kreipė savo pastangas: sudaryti kuo blogesnę nuomonę apie Azerbaidžaną. Sacharovas negalėjo nežinoti, kokia išvadą padarė Tautų Lygos suburta teisininkų komisija dar tada, kai vyko ginčas dėl Alandų salų (nuo 1921 metų yra autonominė provincija Suomijos sudėtyje, apie 30 tūkstančių gyventojų, daugumą sudaro švedai, nėra kariuomenės). Tarptautinė teisė nepripažįsta tautinių grupių atsiskyrimo nuo valstybės, kurios dalimi jos yra, paprasto noro tai padaryti pareiškimu (teisė į secesiją yra galima tik kaip paskutinė priemonė – ultimumremedium).

Pavėluotas prisipažinimas klydus

Sovietinis žurnalas „Družba narodov“ (дружба народов – tautų draugystė) 1989-ųjų spalio mėnesio numeryje išspausdino azerbaidžaniečių rašytojo Maksudo Ibrahimbekovo publicistinį straipsnį „Rytoj bus vėlu“, kuriame autorius parašė ir apie savo pokalbį su Baku apsilankiusiu Sacharovu. Jis paklausęs akademiko: per radiją visam pasauliui pranešėte, kad Azerbaidžane vėl žudo armėnus, dabar Kirovabade (sovietinis Gandžios pavadinimas) užmušti 193 žmonės, sužeista 187.  Iš tikrųjų žuvo 8 žmonės, iš jų du armėnai. Irgi daug. O iš kur akademikas ėmęs, kad žuvo 193? Sacharovas prisipažino suklydęs.

Azerbaidžano žemėlapis. Slaptai.lt nuotr.

Vėliau prisiminimuose Sacharovas parašė, jog tai Liusė (Jelena Boner) paskambino jam iš Maskvos: Kirovabade (lapkričio 21 d.) prasidėjo pogromai prieš armėnus. Padėtis ten siaubinga, žuvo daug  armėnų. Vėliau išaiškėjo pranešimus plaukus iš vieno „ne visiškai atsakingo žmogaus“, tačiau Maskvą jie pasiekdavo įvairiais kanalais ir atrodė tikri. Žmonos pateiktus skaičius jis nurodęs telefonogramoje Miteranui (šis kaip tik viešėjo Maskvoje su oficialiu vizitu ir akademikas skambino naktį į Prancūzijos pasiuntinybę), viešuose pasisakymuose. „Tai buvo viena iš kelių mano pastaraisiais metais padarytų apmaudžių klaidų. Žinoma, reikėjo bent jau neskelbti konkrečių skaičių.“ (Sacharovas suklaidino ir dienraštį „New York Times”, pranešusį apie įvykius Azerbaidžane lapkričio 26 d.: „130 Died, Sakharov Says“.)

Be abejonės – prisipažinti (ir atsiprašyti) derėjo dar karštomis pėdomis. Andrejaus Sacharovo atsiminimų knygą 1990-aisiais išleido Niujorke ir kitur rusų ir kitomis kalbomis (Rusijoje juos spausdino žurnaluose, o knyga išėjo tik 1996-aisiais). Nesusipratimas dėl skaičių, kaip rašė Maksudas Ibrahimbekovas, išsiaiškintas dalyvaujant 40-50 žmonių, o apie masines žudynes buvo pranešta visam pasauliui!

1990-ųjų liepos pabaigoje „New York Times” paskelbė “Atvirą laišką pasaulio visuomenei dėl pogromų prieš armėnus Sovietų Sąjungoje”, kurį pasirašė 133 mokslininkai, rašytojai, dėstytojai, politikai, meno veikėjai iš Europos, Kanados ir JAV. Ne dažnai tokie pasirodo. Daugiau kaip prieš dvejus metus, buvo rašoma laiške, Azerbaidžane prasidėjo armėnų persekiojimas. Po skerdynių Sumgaite 1988 metų vasaryje sekė pogromai Kirovabade ir Baku bei kitose Azerbaidžano vietovėse. 1990-aisiais Azerbaidžane gyvenantys armėnai vėl tapo sąmoningo žvėriškumo ir neleistinų pogromų aukomis. Laiške nurodoma velionį Andrejų Sacharovą laikraščiui „New York Times“ (1988 10 26) sakius, kad šie pogromai „kelią tikrą sunaikinimo grėsmę armėnams, gyvenantiems Azerbaidžane ir Kalnų Karabacho autonominėje srityje, kur jie sudaro 80% gyventojų“. Laiškas baigiamas perspėjimu: abejingumas ir tylėjimas tokios grėsmės akivaizdoje gali tapti naujo genocido priežastimi.

Abejonės ir prakalba studentams

Sacharovas prisimena po Sumgaito pogromų pirmą kartą susimąstęs apie šio įvykio regimas ir nematomas priežastis. Dingstį visada galima rasti arba sufabrikuoti, dalijasi jis įžvalga, esant pakankamai galingų jėgų, siekiančių sukelti kruviną anarchiją, centrinei valdžiai nieko nedarant ir vietinei netiesiogiai palaikant (jo manymu, kaip matyti iš laiško Gorbačiovui, neramumus Azerbaidžane kurstė prieš „pertvarką“ sukilusi „vietinė mafija“). „Laikysimės tokio įvykių Sumgaite, Ferganoje ir kitose vietose modelio“, – rašo jis skliaustuose, – nors esama kai kurių nepatvirtintų faktų, kurie verčia manyti buvus kiek kitokių priežasčių“.

Antiarmėniškų pogromų Sumgaite organizatorius ir vadeiva armėnas Eduardas Grigorianas, šiuo metu gyvenantis Rusijoje

Kitoje prisiminimų vietoje autorius nenutyli aplinkybės („mums pranešė“), kuri esanti nepatikrinta ir todėl vertintina atsargiai: „Nufilmuotuose kruvinų įvykių Uzbekistane vaizduose, siautėjančioje minioje, pavyko atpažinti Armėnijos KGB darbuotojų grupę, jie kelios dienos iki šių įvykių buvo skubiai iškviesti į Maskvą. Jeigu šis pranešimas teisingas, tai galima įtarti KGB dalyvavus Ferganos provokacijoje.“ Autoriui daugiau nieko nepasakant, skaitytojai turėjo patys susimąstyti: jeigu Armėnijos saugumiečiai 1989 metų vasaros pradžioje buvo nusibeldę kažin kur į Uzbekiją, tai jie tikriausiai darbavosi ir Sumgaite…

Po ketverių metų „pertvarkos architektas“, vienu metu bene artimiausias Gorbačiovo bendražygis Aleksandras Jakovlevas teigė: „Sumgaito įvykiai buvo pirmiausia Valstybės saugumo komiteto provokacija. Tai buvo Gorbačiovo valdžios išmėginimas.“ KGB tada tebekontroliavo visa ir visur, 1991 metų valstybės perversmui užsimojo ir pučistus vedė ne kas kitas, o Valstybės saugumo komiteto pirmininkas.

Azerbaidžano mokslo ir kultūros veikėjai parašė ne vieną atsakomąjį laišką Sacharovui („Kaip jūs galite skelbtis nešališku žmogaus teisių gynėju, kai, pataikaudami vienai tautai, darote žalą kitos gyvybiniams interesams. Kaip galima kalbėti apie armėnų teises ir pamiršti azerbaidžaniečių teises?“), tačiau jie centrinėje spaudoje neišvydo dienos šviesos. Tiesa, kai ką paskelbė rusų emigrantų spauda. Akademikas negalėjo nežinoti apie jo pareiškimų dėl Kalnų Karabacho kritiką.

Dvi dienos po Andrejaus Sacharovo mirties laikraštis „Komsomolskaja pravda“ paskelbė, ką velionis sakė vienoje paskutinių savo viešų kalbų – susitikime su studentų forumo dalyviais. Akademikas vėl pareiškė, kad jam tautų apsisprendimo principas yra aukščiausias (kaip ir konstitucijos projekte). Tačiau šį kartą jis regi ir antrąją pusę: „Dabar labai svarbu, – sako, – kad abi tautos susilaikytų nuo smurtinių veiksmų. Kalbama apie dviejų tautų tragediją. Ir mes jau negalime jų šiuo požiūriu skirti.“

Visiškai kita kalba, palyginti su „Azerbaidžanui Kalnų Karabachas – prestižo reikalas…“ Tuo tarpu tai buvo tik pradžia – kruviniausių įvykių Sacharovui nebuvo lemta sulaukti.

2019.03.19; 10:30

Sumgaitas. Įvažiavimas į miestą. Slaptai.lt nuotr.

Šalin rankas nuo mūsų genocido!

Šio kovo pradžioje viename armėnų leidinių pasirodžiusio teksto antraštė („Почерк людоедов“) iš karto nurodo, kur veisiasi tie „žmogėdros“ – aišku, Azerbaidžane. Žurnalistei Marinai Grigorian užkliuvo šios šalies užsienio reikalų ministerijos atstovės pareiškimas, jog tai, kas įvyko 1988 m. vasario 27-29 d. Sumgaite, ir tai, kas dėjosi 1992 m. naktį į vasario 26 d. Agdamo miesto apylinkėse (Chodžalyje), buvo „gerai suplanuotos ir organizuotos Armėnijos akcijos prieš Azerbaidžaną“.

Žurnalistė piktinasi: kaip galima lyginti tokius dalykus! Juk Sumgaitas – tai armėnų genocidas, o iki šiol kaip reikiant neišpainiotas beginklių žmonių sušaudymas Chodžalyje – democidas. „Azerbaidžano užsienio reikalų ministerijoje, tikimės, suvokia skirtumą tarp šių dviejų nusikaltimų žmoniškumui kategorijų“. Visa, kas ištiko armėnus Sumgaite ir kitur, rodo žmogėdrų braižą. Jie neapgailestauja ir neatgailauja. Žmogėdrų taisyklės reikalauja viską versti nuo kojų ant galvos, iškraipyti, veidmainiauti. O svarbiausia – jie visu savo elgesiu rodo pasirengimą pakartoti. Ir tuo pat metu, nutaisę naivių avelių žvilgsnį, klausia: ir kodėl gi armėnai nesirengia taikai?

Marina Grigorian yra leidinio“ Golos Armenii“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoja, nuo 2009 metų vadovauja Armėnijos prezidento administracijos visuomenės ryšių centro vykdomam projektui „Paprastas genocidas“ (rus. „Обыкновенный геноцид“). Atidžiai stebi rašoma ir sakoma Azerbaidžane ir triuškinamai kerta, kai azerbaidžaniečių dėsto savo poziciją. Chodžalio žudynėse armėnų žurnalistei viskas atrodo taip painu, kad ji net nesiryžta nurodyti žudikų, nors ten viskas taip akivaizdu, kad akivaizdžiau negali būti: išžudyti civiliai azerbaidžaniečiai, juos išžudė Armėnijos teroristinės – karinės grupuotės (aukų – per 600).

LGGRTC Genocido muziejuje Vilniuje 2017-aisiais buvo atidaryta paroda Hodžaly aukoms atminti. Slaptai.lt nuotr.

Pirmi niekada nešaudo?

1988 m. kovo 1 d. viename pagrindinių SSRS laikraščių, „Izvestija“, pasirodė trumpas valstybinės telegramų tarnybos TASS pranešimas, kad vasario 28 d. Sumgaite (Azerbaidžano SSR) chuliganų grupė išprovokavo riaušes. Tų metų vasarą britų dienraštis “The Guardian” priminė: vasario mėnesį Sumgaito mieste visą šalį sukrėtusioje baisioje nacionalistinėje orgijoje siautėjančios azerbaidžaniečių gaujos nužudė 26 armėnus.

1989-ųjų spaudos konferencijoje Jerevane žurnalistams atsakyta ir į klausimą, kaip Armėnijos atstovai pristatė Sumgaito įvykius SSRS liaudies deputatų suvažiavime. Jie, be abejo, neišdėstė visos tiesos. Pavyzdžiui, nepapasakojo, jog vienas iš pagrindinių Sumgaito pogromo iniciatorių ir vykdytojų buvo … armėnas Eduardas Grigorianas, kaip dabar jau tiksliai žinoma, asmeniškai kaltas dėl daugiau nei vienos žmogžudystės. Armėnija iki šiol slepia: E.Grigorianas tesulaukė keliolikos metų laisvės atėmimo bausmės, kai dėl vienos žmogžudystės apkaltintas azerbaidžanietis Achmedas Imamas ogly Achmedovas netrukus buvo nuteistas mirties bausme ir sušaudytas.

Antiarmėniškų pogromų Sumgaite organizatorius ir vadeiva armėnas Eduardas Grigorianas, šiuo metu gyvenantis Rusijoje

SSRS liaudies deputatų suvažiavime neišdrįsta pasakyti visos tiesos apie Sumgaitą ir dar dėl vienos priežasties. Dauguma neturėjo supratimo, kas ištiko armėnus vasaryje, bet ir nežinojo, kas kur kas anksčiau buvo nutikę azerbaidžaniečiams Armėnijoje. Suvažiavimo oratoriai armėnai baiminosi, kad, jiems prabilus apie Sumgaitą, priešinga pusė ims kalbėti apie anksčiau surengtą armėnų smurtą prieš azerbaidžaniečius. Juos išgąsdino Azerbaidžano SSR deputatų iš suvažiavimo tribūnos paskelbta informacija apie žuvusius azerbaidžaniečius…

Savivarčiai su akmenimis kaimynams

Tą rudenį riaušės Kirovabade (Gandžioje) ir kitose Azerbaidžano vietovėse įsiplieskė lapkričio 21 d., po to, kai prieš tris dienas Baku prasidėjo mitingas, kurio dingstimi buvo provokacinis sprendimas Kalnų Karabache, Azerbaidžano SSR teritorijoje, statyti poilsio namus Armėnijos fabriko darbininkams. Mitingas truko 18 dienų. Vienas iš mitingo reikalavimų buvo „suteikti autonomiją Armėnijoje gyvenantiems azerbaidžaniečiams arba panaikinti tokį statusą Karabacho armėnams“.

Tuo tarpu Jerevano spaudoje jau lapkričio 22 d. buvo parašyta abi respublikas jungiančiu plentu priešingomis kryptimis plūstant pabėgėlių voras. Lapkričio 30 d. pabėgėlių reikalų komisija pranešė, jog iki tos dienos į Armėniją atvyko 30 907 asmenys, o išvyko 40 652. Kita vertus, kokia prasmė (neturint piktų kėslų) aiškintis, kas po ko sekė rudenį, kai ši niekuo dėtų žmonių tragedija prasidėjo gerokai anksčiau. Baku duomenimis, iki 1988 metų vasario vidurio iš Armėnijos „dėl ten kaitinamos baimės atmosferos ir prievartinių veiksmų“ buvo išsikraustę daugiau kaip 4 tūkstančiai azerbaidžaniečių. Vasario 28–kovo 21 d. iš Armėnijos atkeliavo 16 900 pabėgėlių, iš kurių 8 600 buvo grąžinta atgal. Kalnų Karabacho administraciniame centre Stepanakerte (Chankendis – tikrasis azerbaidžanietiškas pavadinimas) azerbaidžaniečių neliko rugsėjyje (pogromininkai sudegino 125 jų namus,  200 – apiplėšė).

Žodžiu, nebuvo armėnų santūrumo „ilgiau kaip 8 mėnesius“, kaip dažnai rašyta ano meto spaudoje. Santūrumą kaip tik demonstravo kita pusė – azerbaidžaniečiai. 1988 m. lapkričio 4 d. Jerevane vykusiame mitinge separatistų komiteto “Karabach” veikėjas Rafaelis Kazarianas (vėliau jis tapo Armėnijos mokslų akademijos nariu) kalbėjo apie „emigraciją“, kurią turi vykdyti iš anksto sudaryti būriai. „Pirmą kartą per šiuos dešimtmečius mums atsivėrė unikali galimybė išvalyti Armėniją nuo šitų turkų. Aš laikau tai didžiausiu mūsų kovos laimėjimu per pastaruosius dešimt mėnesių.“

Kaip iš gimtųjų namų buvo vejami azerbaidžaniečiai

Azerbaidžaniečių pabėgėliai

Apie 2015 metų pavasarį paskelbtą žurnalistės Manė Papian tekstą („События в Гугарке. Как громили азербайджанцев в Армении“) kai kurie tėvynainiai atsiliepė labai smerkiamai. Jiems labai nepatiko pagarsinimas to, kas atsitiko tuometiniame Gugarke rajone vasario 26 d., „dvi dienos iki Sumgaito įvykių“. Ogi Šaumiano kaimo mokyklos direktorė tos dienos rytą pasigedo visų azerbaidžaniečių – mokytojų ir mokinių. Jai pasakė, kad juos visus autobusais išvežė iš Armėnijos. Po kelių dienų čia ėmė plūsti pabėgėliai iš Sumgaito ir likusiems rajone azerbaidžaniečiams atėjo labai sunkios dienos (be kita ko, 624 atleido iš darbo), o lapkričio pabaigoje – ir tragiškos. Vėliau Manė paaiškino apie įvykius Gugarko rajone sužinojusi tik prieš kelis mėnesius ir kaip žurnalistė turėjusi apie tai parašyti, kad ir kaip sunku tai būtų daryti esant Armėnijos pilietei.

Gegužės 11 d. pogromininkai nusiaubė azerbaidžaniečių gyvenamą Širazlio kaimą Ararato rajone: apiplėšė 330 šeimų, nuniokojo 64 namus, aštuonis – sudegino; juos vedė vietinės valdžios pareigūnai ir milicininkai. Išgriovė garsią šventovę ir mirtinai sumušė 90-metį jos sergėtoją. Pogromo metu nukentęs dviejų mėnesiui kūdikis irgi mirė. Iš kaimo išvaryti 880 azerbaidžaniečių apsistojo po atviru dangumi SSRS-Turkijos sienos neutraliojoje juostoje, Arakso upės pakrantėje. Vasarą prie jų prisidėjo dar penkių kaimų gyventojai, iš viso – apie 10 tūkstančių žmonių. Pastarųjų kaimų iškraustymui, be vietinių, vadovavo ir iš Jerevano atvykę viršininkai, tarp jų respublikos ministrų tarybos pirmininko pavaduotojas Surenas Arutunianas, vėliau tapęs Armėnijos komunistų centro komiteto pirmuoju sekretoriumi – pirmuoju asmeniu respublikoje.

Išvyti iš gimtųjų namų azerbaidžaniečiai

1988 m. birželio 19–25 d. Armėnijoje buvojo Azerbaidžano atsakingų partinių ir valstybinių darbuotojų grupė. Ji parengė ataskaitą Sovietų Sąjungos komunistų partijos vadovybei. Joje irgi kalbama apie „chuliganų grupes“ – jų nariai, reikšdami nepasitenkinimą Azerbaidžano SSR aukščiausiosios tarybos sprendimu nepritarti Kalnų Karabacho autonominės srities perdavimui į Armėnijos SSR sudėtį, vykdė neteisėtus veiksmus prieš Armėnijoje gyvenančius azerbaidžaniečius. Antai birželio 17 d. surengė pogromus kai kuriuose gyvenvietėse, sudegino 7 privačius namus; 11 asmenų patyrė sunkius sužeidimus, „daugelio jų veidai buvo subjauroti“. Su ypatingu žiaurumu veikė „žaliūkai“, kuriuos atveždavo autobusais, lydimais sunkvežimių ir savivarčių, prikrautų geležinių strypų, akmenų, lazdų (Sumgaite irgi dalijo strypus ir netrūko atvežtinių akmenų bei kita). Vietinė valdžia ir milicija riaušininkų nestabdo, o respublikinė televizija ir radijo, vietinė spauda dar net ir kursto.

Atrodo, ne be Azerbaidžano atstovų įsikišimo moteris ir vaikus iš pabėgėlių stovyklos Arakso upės pakrantėje, kur nesant medicinos pagalbos ir kitų būtiniausių dalykų („realiai gresia epideminių ligų pavojus“), perkėlė į artimiausią gyvenvietę. Visa kita taip ir liko. Galiausiai vilties netekę pabėgėliai pagrasino pereisią sieną ir plaukte persikelsią į Turkijos pusę. Tik tada Maskva sukruto: per kelias savaites naktimis pasieniečių ir milicininkų lydimus pabėgėlius išgabeno iš Armėnijos į Azerbaidžaną.

Kam tankai, kai yra autobusų

Jerevane tuo metu gyvenusi ir netgi prisidėjusi prie armėnų „revoliucionierių“ sociologė Svetlana Lurjė vėliau stebėjosi: ne tik Rusijoje, bet ir Armėnijoje, tai yra Jerevane, nieko nebuvo girdėti apie azerbaidžaniečių išvarymą iki 1989 metų vasaros, kai turgavietėse itin sumažėjo maisto produktų. Tylėjo ir Azerbaidžanas. Iki Rusijos žinia apie ištrėmimą atėjo tik 1989 metų rudenį–žiemos pradžioje. Tuo tarpu 1988-ųjų lapkričio pabaigoje azerbaidžaniečius iš Armėnijos deportavo, galima sakyti, per tris dienas. Mokslininkė rašė nesanti tikra, ar patys armėnai galėjo veikti šitaip organizuotai (lygiai po savaitės atsitiko žemės drebėjimas ir viskas vyko šleivai kreivai). Ar tik prie deportacijos neprikišo rankos kokios nors jėgos Kremliuje, siekusios įžiebti karą Karabache, „lygiai taip pat nesu tikra, ar šios jėgos neprisidėjo ir prie Sumgaito įvykių“ (iki tol taikiai sugyvenę miesto gyventojai negalėjo staiga prarasti galvos, turėjo būti netikėta ir didelė provokacija).

Tomis dienomis armėnų mitinguose, kai pastebėjo anglų žurnalistas Markas Grigorianas, aiškinta, jog „armėnus iš Azerbaidžano išveja, o azerbaidžaniečiai iš Armėnijos išvažiuoja patys, savo noru“. Važiavo ir patys. Traukė pėsčiomis. Tačiau daugelį tiesiog išvežė. Autobusais. Greitai ir brutaliai.

Antai į Spitako rajone esančius azerbaidžaniečių kaimus atvykę respublikos valstybės saugumo komiteto pirmininko pavaduotojas, rajono vykdomojo komiteto pirmininkas ir vidaus reikalų viršininkas paragino gyventojus skubiai išsikraustyti – jų pačių saugumo labui. Žmonėms atsisakius, kažin kas į kaimus ėmė šaudyti ir juos turėjo tildyti atsiųsti kareiviai. Kitą dieną į vieną kaimų atvairavo 34 autobusus – po vieną dviem šeimoms. Autobusus lydėjo kareiviai, tačiau pasiekus Gugarko rajoną (artėjant prie Azerbaidžano) koloną vėl nežinia kas apšaudė. Tris nušovė (tarp jų – vienuolikametį), 7 sužeidė. O kitą dieną žmonių paliktą turtą apie 40 savivarčių išvežė į Spitaką, kas liko – sudegino.

Vardeniso rajono gyventojai rusai papasakojo, kad į kaimą atvykęs respublikos agropramoninio komiteto viršininkas davė azerbaidžaniečiams tris dienas pasirengti kelionei. Irgi šaudė; atjungė elektrą; parduotuvėje neliko duonos. Šio kaimo gyventojams teko keliauti kalnų keliais, siaučiant pūgai, mašinas nuolat apšaudė. Vienas azerbaidžaniečių kaimas laikėsi iki gruodžio 8 d. (išvakarėse įvyko žemės drebėjimas). Liudytojos žodžiais, sraigtasparnis atskraidino gerai ginkluotus armėnus, kurie išvarė azerbaidžaniečius iš namų ir įsakė keliauti per kalnus į Azerbaidžaną.

Vietinės valdžios ir teisėsaugos darbuotojus matė ir kitaip elgiantis. Vienas liudytojas papasakojo kartu su giminaičio šeimos nariais iš Masiso rajono laimingai pasiekęs Azerbaidžaną, o pats giminaitis su rakandais pasiskolinta mašina leidosi į kelionę rytojaus dieną. Pakeliui sustabdė milicijos pulkininkas ir kelių inspekcijos majoras bei dar trys įtartini asmenys. Pastarieji ištempė azerbaidžanietį iš mašinos ir po žiaurių kankinimų nužudė. Liudytojui pažįstamo tardytojo (totoriaus) dėka pavykę pargabenti lavoną į Azerbaidžaną. Jis tvirtino tardytojo rankose matęs 130 nužudytų azerbaidžaniečių sąrašą.

Šias ir kitas tragedijas 1991 metais Rusijos žmogaus teisių gynėjų leidinyje („Экспресс-хроника“) paskelbęs istorikas Arifas Junosovas rėmėsi Azerbaidžano pabėgėlių draugijos dokumentais, pačių pabėgėlių iš Armėnijos (azerbaidžaniečių, rusų, kurdų) liudijimais. Jo tyrimais, iš viso 1988–1998 metais žuvo 214 azerbaidžaniečių, gyvenusių Armėnijoje; be nužudytųjų, įtraukė ir sušalusius kalnuose, mirusius nuo širdies smūgio, taip pat nesuteikus medicinos pagalbos (65). Per paskesnius dvejus metus numirė apie 6 tūkstančiai pabėgėlių, daugiausia – senyvo amžiaus žmonių. Kiek vėliau tame pačiame leidinyje Armėnijos KGB pirmininkas tvirtino, kad jie kruopščiai patikrino šiuos duomenis ir toliau laikosi savo: tuo laikotarpiu žuvo 25 azerbaidžaniečiai.

1988 metų pabaigoje SSRS prokuratūra į Armėniją atsiuntė didelę grupę tyrėjų. Vienoje jos vadovo Maskvai pasiųstų pažymų nurodoma: Armėnijoje lapkričio 23–gruodžio 1 d. buvo nužudyti (žuvo) 24 azerbaidžaniečiai; sužeista – 90. Daugiausia azerbaidžaniečių – vienuolika –  žuvo Gugarko rajono Šaumiano kaime. Ten, kaip papasakojo tyrėjams liudytojai, armėnų gauja nužudytų azerbaidžaniečių lavonus degino – kad jų negalima būtų atpažinti; tyrėjai nužudymus pavadino sadistiškais.

Azerbaidžaniečių deportacija

Gruodžio 6 d. Sovietų Sąjungos komunistų partijos centro komitetas ir ministrų taryba priėmė nutarimą dėl neleistinų abiejų respublikų kai kurių vietinių organų pareigūnų veiksmų – piliečių vertimo palikti nuolatines gyvenamąsias vietas. Armėnijoje dėl tokių veiksmų 13 vadovaujančių darbuotojų buvo pašalinti iš komunistų partijos, 68 gavo papeikimus, kai kuriuos vietinius vadovus ir prokurorus atleido; neteko pareigų Gugarko rajono partijos ir vykdomojo komitetų vadovai. Dėl Armėnijoje etniniu pagrindu įvykdytų nusikaltimų buvo iškeltos 675 baudžiamosios bylos.

Kas neapgailestauja ir neatgailauja

Dar 1992 metų pavasarį savo nuomonę viename pagrindinių Rusijos laikraščių („Российская газета“) išdėstė istorikas Sergejus Lezovas: Armėnijos-Azerbaidžano kare sprendžiama jau ne Karabacho likimas, o „būti ar nebūti armėnams Pietų Kaukaze“. Straipsnyje („Опыт интерпретации мифического мышления: В Нагорном Карабахе и вокруг него“) samprotaujama, kokią įtaką konflikto eigai padarė armėniškame pasaulyje vyraujantys etniniai ir politiniai mitai (antikinę kultūrą paveldėjusi tauta, krikščionių pasaulio sargybinė Rytuose, amžinai skriaudžiama turkų su visais tamsiais kitatikiais ir išduodama savanaudiškų Vakarų). Jis pastebi, jog armėnų lyderiai ir žiniasklaida atkakliai stengiasi užgniaužti visa, kas tam prieštarauja.

Straipsnio autoriaus nuomone, vienas svarbiausių įvykių, po kurio konfliktas virto karu iki paskutiniųjų, tai yra iki fizinio vienos iš etninių grupių sunaikinimo ar išvarymo, „buvo azerbaidžaniečių deportacija iš Armėnijos 1988 metų lapkritį“. Tuometiniai Karabacho lyderiai viešai nepripažino, kad veikia pagal urvinių laikų kruvino keršto ir kolektyvinės atsakomybės principą. Tai, kas įvyko, netapo viešų svarstymų tema ir suvokimo reikalu. Tai nebuvo pripažinta armėnų nacionaline gėda – imtasi kažin kokių miglotų aiškinimų, iš kurių pasaulis turėjo suprasti, kad Armėnijos azerbaidžaniečiai dėl visko patys kalti.

Seržas Sargsianas, buvęs Armėnijos prezidentas

Iš buvusio Armėnijos prezidento Seržo Sargsiano per daugelį metų pasakyta pasaulis įsiminė viena. 2000 metais, būdamas Armėnijos gynybos ministru, atsakė knygą rašančiam britų tyrėjui Tomui de Vaalui į klausimą, kas atsitiko Agdamo miesto apylinkėse 1992 m. naktį į vasario 26 d. „Iki Chodžalio azerbaidžaniečiai sau manė, kad armėnai – žmonės, kurie nepakels rankos prieš taikius gyventojus. Reikėjo visa tai pergalėti, – atsakė Sargsianas, ėjęs tais metais separatistų „gynybos ministro“ pareigas. – Štai kas atsitiko.“

Šis atsakymas – ne vien Armėnijos pusės (talkinant buvusios SSRS ginkluotųjų pajėgų 366-to pulko kariams) įvykdyto nusikaltimo žmoniškumui pripažinimas. Kaltinti derėtų ir tuometinės SSRS ginkluotąsias bei specialiąsias tarnybas – ne tik kariškius, bet ir KGB…

2019.03.18; 11:51

Armėnijos ambasadoriaus Tigrano Mkrtčiano interviu, paskelbtas žurnale „Ekspress nedelia“

Birželio viduryje rusų kalba leidžiamame žurnale „Ekspres nedelia“ pasirodė Deniso Kišinevskio pokalbis su Baltijos šalyse reziduojančiu Armėnijos ambasadoriumi Tigranu Mkrtčianu. Teksto pavadinimas – „Gilios armėniškos šaknys Lietuvoje“.

Intriga dėl Žalgirio mūšio

Į šį interviu nebūčiau atkreipęs dėmesio, jei ne iššaukiantis pavadinimas – ar tikrai gilios tos šaknys? Tiesa, prieš išdėstydamas priekaištus privalau pabrėžti, jog laikausi nuostatos: jei ambasadorius liaupsina savo šalį, nieko smerktino. Tokios politinės žaidimo taisyklės. Ir vis tik nederėtų persistengti. Jei esi solidus ambasadorius, neprarask saiko jausmo. Nepulk girtis sunkiai įrodomais dalykais, neklaidink skaitytojų. Ypač svarbu, kad nepradėtum dėstyti „tiesų“, kurios prieštarauja valstybės, kurioje reziduoji, užsienio politikai.

Deja, Armėnijos ambasadoriui, regis, nusispjauti į džentelmenams privalomas elgesio taisykles. Jo interviu radau keistų pareiškimų bei išvadų.

Pavyzdžiui, ambasadorius tvirtina: „Remiantis vokiškais šaltiniais armėnai dalyvavo Griunvaldo kautynėse 1410 metais lietuvių ir lenkų pusėje“. Iš kur ištraukti šie duomenys? Kur originalūs vokiški dokumentai, leidžiantys neabejoti armėnų karių pagalba lietuviams mušant kryžiuočius? Gal ši armėniška traktuotė tiek pat verta, kiek ir kai kurių Rusijos, Baltarusijos istorikų tvirtinimai, esą lietuviams 1410-aisiais pasiaukojančiai talkino skaitlingi rusų bei baltarusių pulkai? Beje, pasakojimas apie armėnišką pėdsaką Griunvaldo kautynėse (jei tai ne pasaka) greičiausiai – pragmatiškas, buitinis: jei armėnų tikrai pastebėta Griunvaldo lauke, gal tai buvo ne kariai, o į lietuvių karo stovyklą maisto atgabenę prekiautojai, siekę savo prekes kelis kartus brangiau parduoti nei rinkos kaina?

Įtariu: jei Armėnijos ambasadorius būtų turėjęs konkrečių įrodymų dėl Žalgirio mūšio, jis neabejotinai pridėtų senųjų rankraščių kopijas. Mat teiginys apie armėnų karių dalyvavimą lemtingose viduramžių kautynėse – įdomus. Iš jo lengva padaryti sensaciją.

Ir vis tik Armėnijos ambasadoriaus įrodymai kol kas –  abstraktūs, migloti („vokiški šaltiniai“). Tačiau abejotiną, sunkiai patikrinamą tezę jis atkakliai kala mums į galvas. Dar prieš keletą metų užsienio spaudoje (rus.delfi.ee portale) R.Mkrtčianas kalbėjo, kad Žalgirio mūšyje lietuviams sumušti kryžiuočius padėjo armėnų pulkas. Štai toji gluminanti citata: „Su Lietuva, beje, mes turime užtektinai turtingą bendrą istoriją. Nuo 15-ojo amžiaus mes jau bendravome su lietuviais! Ir kai minėjome diplomatinių armėnų – lietuvių santykių 25-metį, aš šiuose renginiuose pabrėžiau, kad armėnų pulkas dalyvavo lemiamose kautynėse 1410 metais prie Griunvaldo (Griunvaldo kautynės – tai lemiamas „Didžiojo karo“, trukusio 1409 – 1411 metais, mūšis, įvykęs 1410-ųjų liepos 15-ąją. Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sąjunga sutriuškino Teutonų ordiną – red. pastaba). Tai svarbus ir simbolinis faktas“.

Paminklas žymiam azerbaidžaniečių išminčiui, filosofui, poetui Nizami Gandževi (1140 – 1209)

Atkreipkime dėmesį: ir tada, ir dabar – jokių paaiškinimų, kuo remiantis taip sakoma. Belieka spėlioti, kodėl armėnams toks svarbus Žalgirio mūšis? Vien tam, kad būtų įrodytas teiginys dėl „gilių armėniškų šaknų“? Ar tam, kad lietuviai jaustų amžiną dėkingumą – leistų toliau Lietuvos miestuose statyti politinę potekstę turinčius armėniškus chačkarus, o santūriesiems azerbaidžaniečiams, nesigiriantiems nuopelnais Žalgirio kautynėse, draustų pastatyti paminklą net žymiam viduramžių filosofui ir poetui Nizami?   

Iš kur ištraukta Karabacho tauta?

Ir vis tik pasigyrimai dalyvavus Žalgirio kautynėse – ne pats keisčiausias Armėnijos ambasadoriaus pareiškimas. Pacituosiu dar vieną citatą iš minėto interviu. Cituoju: „1980 – 1990-aisiais metais Baltijos šalių išsivadavimo frontai, įskaitant ir Sąjūdį, kryptingai palaikė Armėnijos nepriklausomybės siekius. Nuo pat pirmųjų Kalnų Karabacho išsivadavimo judėjimo, kurio trisdešimtmetį dabar švenčiame, dienų lietuviai demonstravo moralinę ir politinę paramą Karabacho tautai“.

Šiuose ambasadoriaus žodžiuose esama tiesos. Bet ji sumaišyta su išsigalvojimais. Neneigsiu – Lietuva nuo pat pirmųjų Atgimimo dienų rėmė Armėnijos nepriklausomybę. Tik kuo ši pozicija išskirtinė? Juk Lietuva rėmė visų buvusių SSRS respublikų atsiskyrimą nuo Rusijos. Taip pat – ir Azerbaidžano siekį gyventi laisvai, nepaisant Kremliaus diktato.

O štai teiginys, kad lietuvių tauta dar Sąjūdžio laikais teikė moralinę bei politinę paramą Karabacho tautai, – jau akis badantis išsigalvojimas. Lietuviai negalėjo remti Karabacho tautos, nes tokios tautos nėra. Kaip nėra nei žemaičių, nei dzūkų, nei suvalkiečių tautų – tik lietuvių tauta. Būkime atviri: jei suklaidinti lietuviai tuomet ką nors ir rėmė, tai tik „krikščionišką armėnų tautą, kurią neva skriaudžia musulmonai azerbaidžaniečiai“ (puikiai prisimenu anuos lemtingus laikus, nes jau buvau užtektinai suaugęs, kad suprasčiau, kas dedasi: studijavau Vilniaus Universiteto Žurnalistikos katedroje; dažnai dalyvavau Sąjūdžio pasitarimuose, mitinguose, važinėjau į komandiruotes – dabartinę Kaliningrado sritį, Baltarusiją, Latviją, Šiaurės Kaukazą – Čečėniją, Gruziją, Ingušiją). 

Negarbingas elgesys

Be kita ko, T.Mkrtčianas nemeluoja ir tuomet, kai sako, jog daug lietuvių (žinoma, kad ne visi), kilus konfliktui dėl Kalnų Karabacho, kadaise stojo Jerevano pusėn. Taip, puolėm remti Jerevaną. Tik šis faktas mums nedaro garbės. Juk tokią laikyseną pasirinkome paskubomis, neišsiaiškinę visų niuansų ir subtilybių. Labai lengvai patikėjome gausiai į Lietuvą tuomet važiavusių Armėnijos aktyvistų „garbės žodžiu“ (azerbaidžaniečių delegacijų Vilniuje anais laikais neprisimenu). Aklai patvirtindami proarmėniškas rezoliucijas mes nesusimąstėme, jog prieš pasirašant viešus laiškus būtina išklausyti azerbaidžanietiškus argumentus.

Kad Sąjūdžio metais buvome neteisūs, remdami Armėniją dėl Kalnų Karabacho, patvirtina šiandieninė Lietuvos ir kitų Europos Sąjungos bei NATO valstybių pozicija: Kalnų Karabachas laikomas neatskiriama Azerbaidžano dalimi. Tokią nuomonę remia visas civilizuotas pasaulis. Tad Armėnijos ambasadorius elgiasi nesąžiningai, džiūgaudamas, jog lietuviai 1980 – 1990-aisiais dėl Juodojo Sodo (toks Kalnų Karabacho pavadinimas išvertus iš azerbaidžaniečių kalbos) buvo itin proarmėniški. Tegul jis paaiškina, kodėl NATO ir ES, kartu su Lietuva, nūnai reikalauja grąžinti Kalnų Karabachą valstybei, kurios pavadinimas – Azerbaidžanas?

Užuot pūtęs miglą į akis dėl iš kažkur atsiradusios „Karabacho tautos“ tegul ambasadorius paaiškina, kodėl 1988-aisiais metais Sumgaito mieste antiarmėniškiems pogromams vadovavo ne azerbaidžanietis, o armėnas Eduardas Grigorianas, taip ir nenuteistas mirties bausme (senokai išleistas į laisvę; gyvena Rusijoje)? Tegul ambasadorius papasakoja, kokias istorijas įamžinęs azerbaidžanietiškoje Guboje pastatytas „Memorialinis genocido kompleksas“? Nejaugi ten saugomi nužudytų azerbaidžaniečių kaulai byloja apie armėnišką toleranciją, pakantumą ir draugiškumą, parodytą 1918-aisiais? O gal Baku centre stūksantis didingas paminklas Chodžaly aukoms (1992-ųjų vasario mėnuo) – tai azerbaidžanietiška propaganda? Chodžaly mieste tais metais nebuvo masiškai žudomi civiliai azerbaidžaniečiai – moterys, vaikai, seneliai? Tad klausimų – daug. Tik vargu ar kada nors Armėnija teiksis į juos sąžiningai atsakyti.

Paminklo Hodžaly aukoms atminti fragmentas. Azerbaidžano sostinė Baku. Slaptai.lt nuotr.

Beje, kad Lietuva per daug lengvai linkusi tikėti kiekviena armėniška versija, netiesiogiai pripažino ir pats Armėnijos ambasadorius. Minėtame interviu jis apgailestauja, jog iš trijų Baltijos šalių tik Lietuva šiandien pripažįsta 1915-ųjų tragediją buvus armėnų tautos genocidu. Latvija ir Estija vis dar susilaiko nuo kategoriškų vertinimų. Tad, apverčiant aukštyn kojomis pono T.Mkrtčiano žodžius, verta svarstyti, gal Lietuva 2005-aisiais paskubėjo, pripažindama 1915-ųjų įvykius buvus genocidu, o ne kruvinu, žiauriu karu.

Gal vis tik įžvalgesni latviai ir estai, pasielgę atsargiai, rezervuotai? 

2018.06.18; 12:38