Leonas Jurša. Kalnų Karabacho istorijos: kaip Nobelio premijos laureatas žemes dalijo


Andrejus Sacharovas. J. Rosto nuotr.

Pasaulyje pagarsėjęs žmogaus teisių SSRS gynėjas, Nobelio taikos premijos laureatas akademikas Andrejus Sacharovas (1921–1989) iš pradžių dėl visų armėnų nelaimių Kalnų Karabache kaltino Azerbaidžaną. Gyvenimo pabaigoje prabilo kitais žodžiais. Jam nebuvo lemta pamatyti, kokia tragedija viskas baigėsi.

Pasakė ne kas nors, o pats Sacharovas!

Žurnalistai Kalnų Karabacho separatistų vadų kabinetuose matė kabant du portretus – Andrejaus Sacharovo ir Radovano Karadžičiaus – kovotojo, jų manymu, už Bosnijos serbų nepriklausomybę ir karinio nusikaltėlio – kaip nustatė Tarptautinis tribunolas Hagoje, 2016 metais skyręs jam 40 metų kalėjimo.

2001-ųjų pavasarį Armėnijos sostinėje Jerevane atidengė paminklą Rusijos mokslininkui, Nobelio taikos premijos laureatui Andrejui Sacharovui – beje, pirmą buvusios SSRS teritorijoje. Tuometis Armėnijos ministras pirmininkas pasakė armėnus prisimenant ir gerbiant „XX amžiaus didį humanistą, žmogų, kuris pirmas stojo ginti Kalnų Karabacho armėnų interesų…“

Kai armėnams prireikia pretenzijas į Kalnų Karabachą pagrįsti pasaulyje žinomo žmogaus žodžiais, tuoj prisimenamas Andrejus Sacharovas – juo labiau kad ir pasirinkimo nėra. Praėjusių metų vasaryje armėnų žiniasklaida parašė Armėnijos parlamento pirmininko pavaduotoją Eduardą Šarmazovą kalbėjus apie tai, kad lygiai prieš 30 metų Stepanakerte (tuometės Kalnų Karabacho autonominės srities Azerbaidžano SSR sudėtyje administraciniame centre) įvyko pirmas visos liaudies mitingas, ir ta proga priminus žinomo žmogaus teisių gynėjo, akademiko Andrejaus Sacharovo žodžius, esą pasakytus 1988 m. kovo 21 d.: „Arcacho armėnai kovoja už gyvenimą, teisingumą ir laisvę.“ Pačiame Stepanakerte įvyko mitingas „nacionalinio išsivadavimo judėjimo“ 30-mečiui paminėti, nepripažintos Kalnų Karabacho respublikos prezidentas kalbėjo apie „išsivadavimą iš svetimo jungo“ ir priminė Sacharovo žodžius, kad ši kova armėnams yra gyvybės ir mirties klausimas, o Azerbaidžanui – tik ambicijų.

„Gyvybės ir mirties klausimą“ (kai kada „išlikimo“) ir „ambicijas“ (būna „prestižas“) aptinkame pačiose netikėčiausiose vietose. Antai 2016 metų pradžioje Australijos parlamente senatorius kalbėjo apie Karabacho žmonių teisę apsispręsti ir Azerbaidžano pastangas tam sutrukdyti. Priminė Sacharovo žodžius „Azerbaidžanui Karabachas – tai ambicijų klausimas, o Karabacho armėnams – gyvenimo ir mirties klausimas.“ Kaip susitarę – tomis pačiomis dienomis šis pasakymas iš vieno deputato lūpų  nuskambėjo ir Didžiosios Britanijos parlamente.

Šiuos Rusijos disidento Andrejaus Sacharovo žodžius primena britų kelionių svetainės „Wanderlust“ autorius, kviesdamas apsilankyti Kalnų Karabache – „šalyje, kurios nėra“ (For Azerbaijan the issue of Karabak his a matterof ambition; for the Armenians o fKarabakh, it is a matterof life or death). Greičiausiai autorius bus perskaitęs tai 1997 metais paskelbtame baronienės Karolinos Koks iš Kvinsberio tekste („Nagorno Karabakh: forgotten people in a forgotten war“). Ši Lordų rūmų narė ir visokių institutų ir organizacijų dalyvė, tarp jų ir Andrejaus Sacharovo fondo, artimai pasižinojo su akademiko sutuoktine Jelena Boner; pastarasis baronienės apsilankymas nepripažintoje Kalnų Karabacho respublikoje buvos 86-tas!

Jelena Boren. AFP/Scanpix nuotr.

Jelena Boner 1990-ųjų vasarą parašė straipsnį rinkiniui “Kova už laisvę” (Борьба за свободу), iš kurio sužinome akademiką šiuos žodžius pasakius “Aukščiausioje taryboje dvi savaitės prieš mirtį”. Azerbaidžaniečiai siuntė į redakcijas atsakomuosius laiškus, ir viename skaitome: „Velionis Andrejus Sacharovas, matyti, ne be jūsų prisidėjimo parašė: „Azerbaidžanui Karabachas – prestižo klausimas, o armėnams – gyvenimo ir mirties“. Deja, didysis mokslininkas klydo: kaip tik azerbaidžaniečių tautai Karabachas – gyvenimo ir mirties klausimas. Tai – mūsų žemė, ir mes mirsime, bet neatiduosime Karabacho, mūsų tėvų ir protėvių žemės.“

Rusijoje šiam Sacharovo pasakymui neteikė reikšmės ir pamiršo (gal manydami: kokios ambicijos ar prestižas, kai šitiek kraujo?), o štai armėnai į savo tekstus kaišioja iki šiol. Viena autorė prie jų priduria: gyvybės ir mirties klausimas ne tik Kalnų Karabachui, bet ir Armėnijai. Nes „netekę Arcacho, mes užversime paskutinį armėnų tautos istorijos puslapį“ – tai Montės Melkoniano (armėnams – „Didžiosios Armėnijos legendinio sūnaus“, pasauliui – tarptautinio teroristo) žodžiai. Jeigu kils karas, karingai baigia autorė, tai jis visiems pasaulio armėnams bus kova ligi paskutinio kraujo lašo.

Rusijos demokratų garbė ir sąžinė

1968 metais Andrejaus Sacharovo parašytą brošiūrą „Apmąstymai apie pažangą, taikų sambūvį ir intelektualinę laisvę“ išspausdino laikraštis „The New York Times“, perspausdino kitų šalių leidiniai ir ji išplito po pasaulį bendru 18 milijonų egzempliorių tiražu. Sovietinė vadovybė akademiką, vieną termobranduolinės bombos kūrėjų, nušalino nuo visų pareigų, susijusių su valstybės paslaptimis. 1978 metais jam paskirta Nobelio taikos premija (garbės ženklus atsiėmė sutuoktinė Jelena Boner, ji perskaitė ir paskaitą „Taika, pažanga, žmogaus teisės“, kurioje kalbama ir apie kitaminčių persekiojimą SSRS).

8-9 dešimtmečiais Sacharovas buvo labiausiai pasaulyje žinomas SSRS totalitarinės santvarkos kritikas ir žmogaus teisių gynėjas, Sovietų Sąjungoje bundančių demokratinių jėgų vedlys. 1979–1980 metų sandūroje Vakarų spauda skelbė jo griežtus pareiškimus dėl SSRS kariuomenės įvedimo į Afganistaną, ir netrukus Leonido Brežnevo vadovaujamas komunistinis režimas ištrėmė jį su žmona į užsieniečiams neprieinamą Gorkio miestą. Sovietų Sąjungoje „pertvarką“ pradėjęs Michailas Gorbačiovas 1986 metų pabaigoje leido jiems grįžti į Maskvą. 

Tais lemtingais metais „The Washington Post“ korespondentu Maskvoje dirbęs Devidas Remnikas po SSRS žlugimo išleistoje knygoje Sacharovą pavadino „bedieviu šventuoju“. Per Sacharovo laidotuves kitas garsus akademikas, Dmitrijus Lichačiovas, velionį pavadino pranašu, kurio tėvynainiai nesuprato ir „išvijo iš miesto“. Vienas rusų žurnalistas reportaže iš gedulingo minėjimo aprašė minioje matytą apšepusį, kepurėtą armėną. Braukdamas ašaras, jis garsiai aimanavo: jo namą sudegino ir dabar jis pabėgėlis. „Andrejus Dmitrijevičius, – vadino velionį vardu ir tėvavardžiu, – jis vienintelis mums Maskvoje padėjo, vienintelis! Mes prašėme jo: sužinokite, kur toji valiuta, kurią pabėgėliams žadėjo. Aš jums padėsiu, pasakė. O dabar nei Sacharovo, nei valiutos!..“

Kas darydavosi Sacharovui pakėlus balsą, bene geriausiai matome iš jo paties prisiminimų, kuriuos baigė rengti spaudai prieš pat savo mirtį. Kai 1989-ųjų vasarą Uzbekijoje riaušėse nukentėjusių turkų meschų pasiuntiniai kreipėsi į jį su prašymu padėti patekti pas Gorbačiovą, akademikas tuoj pat paskambino į SSRS vadovo sekretoriatą. Jam atsakė, jog Gorbačiovas negalįs priimti pasiuntinių, nes ruošiasi kelionei į Vokietijos Federacinę Respubliką susitikti su kancleriu Helmutu Koliu. Sacharovas pratrūko: „Perduokite Michailui Sergejevičiui, kad jis niekur nevažiuos. Aš paskambinsiu Koliui, kad Gorbačiovo vizitą atšauktų. Kaip galima priimti vadovą, kurio valstybėje leidžiamas genocidas!“ Gorbačiovas nurodė, kad turkus meschus priimtų SSRS ministrų tarybos pirmininkas…

Perduoti Maskvai – ar tai kova už laisvę?

1988 metų kovo 21-oji Sacharovo biografijoje tikrai susijusi Kalnų Karabacho reikalu. Tą dieną jis išsiuntė „atvirą laišką“ Gorbačiovui dėl Krymo totorių sugrąžinimo į gimtąsias vietas ir Kalnų Karabacho prijungimo prie Armėnijos. Kopiją perdavė savaitraščiui „Moskovskije novosti“, tačiau šis balandžio 3 d. tepaskelbė trumpą kreipimosi atpasakojimą („За спокойствие и мудрость”). Sacharovas rašė, kad vasario 20 d. Kalnų Karabacho autonominės srities tarybos deputatai priėmė sprendimą dėl srities perdavimo iš Azerbaidžano SSR pavaldumo į Armėnijos SSR pavaldumą, tačiau to nepaisoma nei Baku, nei Maskvoje. Azerbaidžano ir Armėnijos aukščiausiosios tarybos turi priimti atitinkamą konstitucinį sprendimą, o jeigu nuomonės išsiskirtų – tai paskutinis žodis priklauso SSRS aukščiausiajai tarybai…

Nei „Moskovskije novosti“ pranešime, nei pačiame laiške, paskelbtame jau po Sacharovo mirties, nerandame „kovos už laisvę“ – rašoma apie „kilusią viltį“.

Vėliau Sacharovas nekalba ir apie Kalnų Karabacho perdavimą Armėnijai. Antai 1988 metų liepos 18 d. Kalnų Karabacho reikalą rengėsi svarstyti SSRS aukščiausiosios tarybos prezidiumas. Sacharovas prisiminimuose rašo, jog posėdžio išvakarėse jie paskambino (Boner idėja – „kaip ir daugelis kitų organizacinių idėjų per mūsų bendro gyvenimo metus“) keliems vienminčiams Maskvoje ir Leningrade: patys pasiųskite ir pažįstamų paprašykite pasiųsti į Kremlių telegramas su reikalavimu išlaisvinti Kalnų Karabachą iš Baku priklausomybės ir „perduoti išimtinai Maskvai pavaldžiai administracijai“ (подчиненной лишь Москве администрации). Prieš posėdį akademikas ne kartą mėgino prisiskambinti Gorbačiovui, o šio sekretorius vis prašydavo laukti skambučio iš Kremliaus, tačiau per savaitę taip ir nesulaukė.

Tuo tarpu prezidiumas pasisakė prieš respublikų administracinių ribų keitimą. Kelios dešimtys telegramų, Sacharovo nuomone, vis dėlto turėjo prisidėti prie to, kad 1989 metų pradžioje Sovietų Sąjungos vadovybė įvedė Kalnų Karabache tiesioginį valdymą. Posėdyje kalbėjęs garsusis Dagestano liaudies dainius Rasulas Gamzatovas irgi siūlė: gal Kalnų Karabacho sritį vertėtų perduoti laikinai tiesioginiam SSRS aukščiausios tarybos ar ministrų tarybos pavaldumui? Sacharovas prisimena, kad posėdžio išvakarėse su žmona aplankė savo pažįstamus, taip pat ir Maskvon atvykusį Gamzatovą su prašymu palaikyti jų idėją – šis išsisukinėjo, bet posėdyje „kalbėjo puikiai“.

SSRS liaudies deputatų suvažiavime Konstitucinės komisijos nariu išrinktas Andrejus Sacharovas 1989 metų vasaros pradžioje prabilo apie „Europos ir Azijos respublikų sąjungos konstitucijos“ projektą: visos SSRS respublikos, autonominės sritys, nacionalinės apygardos, nepriklausomai nuo jų dydžio ir gyventojų skaičiaus, turi lygias teises ir laisva valia sudaro konfederaciją – kaip JAV (kai kas šį projektą pavadino „utopija“, dar kiti – „kliedesiu“). Autonominės sritys, aiškino Sacharovas, irgi tampa respublikomis: „Pavyzdžiui, Kalnų Karabacho respublika nepriklausys nei Armėnijai, nei Azerbaidžanui – ji bus savarankiška ir turės teisę megzti ekonominius ir kitokius santykius su kuo panorėjusi.“

Padovanokite Karabachą Armėnijai!

1988 metų gruodžio 21–26 dienomis Sacharovas su Boner ir keliais Maskvos mokslininkais lankėsi Baku ir Jerevane, taip pat pabuvojo Kalnų Karabache – šią kelionę vienas armėnų autorius savo knygoje pavadino „tikrąja tų žodžių prasme taikos tarpininkų misija“. Svečiai pristatė respublikų vadovams, mokslo ir kultūros veikėjams maskviškio Rytų instituto specialistų parengtą teritorijų mainų projektą: armėnų gyvenamas Azerbaidžano vietoves priskirti Armėnijai, pastarosios atitinkamus rajonus – Azerbaidžanui, o kur gyvenama mišriai – skelbti referendumą („misijoje“ dalyvavęs Andrejus Zubovas po keliolikos metų, būdamas gerai žinomas profesorius, kalbėjo tai buvus „sudėtingą projektą“).

Iš Sacharovo prisiminimų sužinome, jog Maskvos pasiuntinių pasiūlymai susilaukė ne tik nepritarimo, bet dargi neslepiamo priešiškumo – „net paties tarpininko asmenybės atžvilgiu“. Antai Jelena Boner sako: armėnus ištiko tokia nelaimė – žemės drebėjimas, o jūs skundžiatės, kad pasaulis nepastebi jūsų geranoriškumo – atiduokite armėnams Kalnų Karabachą ir visas pasaulis atsiklaupęs padėkos, dainose per amžius šlovins… Ir girdi atsakymą: žemės ne dovanojamos, o iškovojamos!

Kaip matyti iš susitikimo Azerbaidžano mokslų akademijoje 1988-ųjų pabaigoje vykusių pokalbių stenogramos, Sacharovas sakėsi atvažiavęs Gorbačiovo siunčiamas („Mes esame aklavietėje“) – kad sužinotų, kokios čia nuotaikos ir kokie pasiūlymai. Vienas akademiko palydovų tikrai paklausė: „Kokie jūsų pasiūlymai? Mano toks: gal atiduosite Karabachą?“ Iš stenogramos: „Zubovas trumpai pasakė: todėl siūlau variantą: 2-3 rajonus šen, O Karabachą – ten.“ Kai kita viešnia, tautinių santykių tyrinėtoja Galina Starovoitova, nutraukė vieną kalbėtojų („Jūs labai ilgai aiškinate, kalbėkime trumpiau ir konkrečiau“) ir pasiūlė: du Armėnijos rajonus – Azerbaidžanui, o Kalnų Karabachą – Armėnijai, pasigirdo šūksnis: „Provokacija!“

Baku atsisveikino tikrai nekaip, azerbaidžaniečiai palydėjo svečius tokiais žodžiais (iš stenogramos): „Jūs nesiteikiate išklausyti mūsų seniausio akademiko nuomonės, jums trūksta kultūros, todėl eikite, kur norite. Mes jūsų nelaikome.“ Jerevane juos priėmė gerai, tačiau apie kokius nors teritorijų mainus nė klausyti nenorėjo. Tomis dienomis iš Armėnijos jau buvo deportuoti beveik visi ten gyvenę azerbaidžaniečiai. 

Apie Azerbaidžaną – tik blogai

Ta pati pokalbių stenograma liudija Sacharovą pasakius: „Mano asmeninė nuomonė tokia: Kalnų Karabachas negali likti Azerbaidžano SSR sudėtyje. Kad ir ką jūs man sakytumėte.“ Ir kiek vėliau: „Sumgaitas – ant Azerbaidžano sąžinės.“ Kaip ir netiktų Nobelio taikos premijos laureatui toks kategoriškumas… Vienoje savo prisiminimų dalyje („Горький, Москва, далее везде“) jis rašo, kad azerbaidžaniečių išvarymą iš Armėnijos 1988-ųjų lapkritį–gruodį „lydėjo smurtas ir žudynės“. Pabrėžia tai buvus atsakymu į tokius pat Azerbaidžano veiksmus. Nurodo buvus nužudyta daugiau kaip 20 azerbaidžaniečių („tai – didelė tragedija“) ir vis dėlto nori skaitytojams įteigti azerbaidžaniečius esant kaip ir kaltesnius – jie pradėjo…

1992 metais išėjo Sankt Peterburgo rašytojo Jurijaus Pompejevo knyga apie baisiąją Karabacho pragarmę („Кровавый омут Карабаха“). Parašė per tris mėnesius. Pasak autoriaus, jį sujaudino ir privertė imtis plunksnos azerbaidžaniečių patirtos nelaimės (pirmieji pabėgėliai iš Armėnijos, sovietinė kariuomenė Baku ir ypač azerbaidžaniečių žudynės Chodžalyje). Dar jis norėjęs paneigti tada po buvusią Sovietų Sąjungą, neišskiriant ir Baltijos šalių, plitusius armėnų pramanus apie įvykius Azerbaidžane ir Karabache. AndrejusSacharovas, anot knygos autoriaus, „ne kartą pasinaudojo savo ypatinga padėtimi pasaulyje, kad paskleistų apie azerbaidžaniečius slogų įspūdį, kaip apie kokius raudonodžius iš Gustavo Emaro romano, tuo tarpu apie armėnus – kaip apie labai kentėjusią ir daug aukų patyrusią tautą“.

Tik 1992 metų rudenį „Nezavisimaja gazeta“ paskelbė neišsiųstą Sacharovo laišką Gorbačiovui, parašytą prieš daugiau kaip ketverius metus, po minėto SSRS aukščiausiosios tarybos prezidiumo posėdžio. Prezidiumo nutarimas, rašė jis neišsiųstame laiške, sukėlė didelį visos armėnų tautos nusivylimą, o Kalnų Karabache – „tiesiog neviltį“. Armėnai įsitikinę, jog autonominei sričiai nieku gyvu negalima (абсолютная невозможность) likti Azerbaidžano priklausomybėje – po Sumgaito įvykių iš viso nelikę „jokios moralinės galimybės“ apie tai kalbėti. Respublikos vadovai „Karabacho klausimu“ daugelį metų apsukriai dangstė nuo liaudies savo tamsius reikalus, o apsišaukėliai mokslininkai tam talkino. Socialiniai reikalai buvo apleisti. „Medvilnę augino ignoruodami ekologijos ir žmonių sveikatos reikalavimus.“ Veikė mafija ir vešėjo korupcija.

Iš Gorbačiovui neišsiųsto laiško matyti, kur akademikas tuo metu kreipė savo pastangas: sudaryti kuo blogesnę nuomonę apie Azerbaidžaną. Sacharovas negalėjo nežinoti, kokia išvadą padarė Tautų Lygos suburta teisininkų komisija dar tada, kai vyko ginčas dėl Alandų salų (nuo 1921 metų yra autonominė provincija Suomijos sudėtyje, apie 30 tūkstančių gyventojų, daugumą sudaro švedai, nėra kariuomenės). Tarptautinė teisė nepripažįsta tautinių grupių atsiskyrimo nuo valstybės, kurios dalimi jos yra, paprasto noro tai padaryti pareiškimu (teisė į secesiją yra galima tik kaip paskutinė priemonė – ultimumremedium).

Pavėluotas prisipažinimas klydus

Sovietinis žurnalas „Družba narodov“ (дружба народов – tautų draugystė) 1989-ųjų spalio mėnesio numeryje išspausdino azerbaidžaniečių rašytojo Maksudo Ibrahimbekovo publicistinį straipsnį „Rytoj bus vėlu“, kuriame autorius parašė ir apie savo pokalbį su Baku apsilankiusiu Sacharovu. Jis paklausęs akademiko: per radiją visam pasauliui pranešėte, kad Azerbaidžane vėl žudo armėnus, dabar Kirovabade (sovietinis Gandžios pavadinimas) užmušti 193 žmonės, sužeista 187.  Iš tikrųjų žuvo 8 žmonės, iš jų du armėnai. Irgi daug. O iš kur akademikas ėmęs, kad žuvo 193? Sacharovas prisipažino suklydęs.

Azerbaidžano žemėlapis. Slaptai.lt nuotr.

Vėliau prisiminimuose Sacharovas parašė, jog tai Liusė (Jelena Boner) paskambino jam iš Maskvos: Kirovabade (lapkričio 21 d.) prasidėjo pogromai prieš armėnus. Padėtis ten siaubinga, žuvo daug  armėnų. Vėliau išaiškėjo pranešimus plaukus iš vieno „ne visiškai atsakingo žmogaus“, tačiau Maskvą jie pasiekdavo įvairiais kanalais ir atrodė tikri. Žmonos pateiktus skaičius jis nurodęs telefonogramoje Miteranui (šis kaip tik viešėjo Maskvoje su oficialiu vizitu ir akademikas skambino naktį į Prancūzijos pasiuntinybę), viešuose pasisakymuose. „Tai buvo viena iš kelių mano pastaraisiais metais padarytų apmaudžių klaidų. Žinoma, reikėjo bent jau neskelbti konkrečių skaičių.“ (Sacharovas suklaidino ir dienraštį „New York Times”, pranešusį apie įvykius Azerbaidžane lapkričio 26 d.: „130 Died, Sakharov Says“.)

Be abejonės – prisipažinti (ir atsiprašyti) derėjo dar karštomis pėdomis. Andrejaus Sacharovo atsiminimų knygą 1990-aisiais išleido Niujorke ir kitur rusų ir kitomis kalbomis (Rusijoje juos spausdino žurnaluose, o knyga išėjo tik 1996-aisiais). Nesusipratimas dėl skaičių, kaip rašė Maksudas Ibrahimbekovas, išsiaiškintas dalyvaujant 40-50 žmonių, o apie masines žudynes buvo pranešta visam pasauliui!

1990-ųjų liepos pabaigoje „New York Times” paskelbė “Atvirą laišką pasaulio visuomenei dėl pogromų prieš armėnus Sovietų Sąjungoje”, kurį pasirašė 133 mokslininkai, rašytojai, dėstytojai, politikai, meno veikėjai iš Europos, Kanados ir JAV. Ne dažnai tokie pasirodo. Daugiau kaip prieš dvejus metus, buvo rašoma laiške, Azerbaidžane prasidėjo armėnų persekiojimas. Po skerdynių Sumgaite 1988 metų vasaryje sekė pogromai Kirovabade ir Baku bei kitose Azerbaidžano vietovėse. 1990-aisiais Azerbaidžane gyvenantys armėnai vėl tapo sąmoningo žvėriškumo ir neleistinų pogromų aukomis. Laiške nurodoma velionį Andrejų Sacharovą laikraščiui „New York Times“ (1988 10 26) sakius, kad šie pogromai „kelią tikrą sunaikinimo grėsmę armėnams, gyvenantiems Azerbaidžane ir Kalnų Karabacho autonominėje srityje, kur jie sudaro 80% gyventojų“. Laiškas baigiamas perspėjimu: abejingumas ir tylėjimas tokios grėsmės akivaizdoje gali tapti naujo genocido priežastimi.

Abejonės ir prakalba studentams

Sacharovas prisimena po Sumgaito pogromų pirmą kartą susimąstęs apie šio įvykio regimas ir nematomas priežastis. Dingstį visada galima rasti arba sufabrikuoti, dalijasi jis įžvalga, esant pakankamai galingų jėgų, siekiančių sukelti kruviną anarchiją, centrinei valdžiai nieko nedarant ir vietinei netiesiogiai palaikant (jo manymu, kaip matyti iš laiško Gorbačiovui, neramumus Azerbaidžane kurstė prieš „pertvarką“ sukilusi „vietinė mafija“). „Laikysimės tokio įvykių Sumgaite, Ferganoje ir kitose vietose modelio“, – rašo jis skliaustuose, – nors esama kai kurių nepatvirtintų faktų, kurie verčia manyti buvus kiek kitokių priežasčių“.

Antiarmėniškų pogromų Sumgaite organizatorius ir vadeiva armėnas Eduardas Grigorianas, šiuo metu gyvenantis Rusijoje

Kitoje prisiminimų vietoje autorius nenutyli aplinkybės („mums pranešė“), kuri esanti nepatikrinta ir todėl vertintina atsargiai: „Nufilmuotuose kruvinų įvykių Uzbekistane vaizduose, siautėjančioje minioje, pavyko atpažinti Armėnijos KGB darbuotojų grupę, jie kelios dienos iki šių įvykių buvo skubiai iškviesti į Maskvą. Jeigu šis pranešimas teisingas, tai galima įtarti KGB dalyvavus Ferganos provokacijoje.“ Autoriui daugiau nieko nepasakant, skaitytojai turėjo patys susimąstyti: jeigu Armėnijos saugumiečiai 1989 metų vasaros pradžioje buvo nusibeldę kažin kur į Uzbekiją, tai jie tikriausiai darbavosi ir Sumgaite…

Po ketverių metų „pertvarkos architektas“, vienu metu bene artimiausias Gorbačiovo bendražygis Aleksandras Jakovlevas teigė: „Sumgaito įvykiai buvo pirmiausia Valstybės saugumo komiteto provokacija. Tai buvo Gorbačiovo valdžios išmėginimas.“ KGB tada tebekontroliavo visa ir visur, 1991 metų valstybės perversmui užsimojo ir pučistus vedė ne kas kitas, o Valstybės saugumo komiteto pirmininkas.

Azerbaidžano mokslo ir kultūros veikėjai parašė ne vieną atsakomąjį laišką Sacharovui („Kaip jūs galite skelbtis nešališku žmogaus teisių gynėju, kai, pataikaudami vienai tautai, darote žalą kitos gyvybiniams interesams. Kaip galima kalbėti apie armėnų teises ir pamiršti azerbaidžaniečių teises?“), tačiau jie centrinėje spaudoje neišvydo dienos šviesos. Tiesa, kai ką paskelbė rusų emigrantų spauda. Akademikas negalėjo nežinoti apie jo pareiškimų dėl Kalnų Karabacho kritiką.

Dvi dienos po Andrejaus Sacharovo mirties laikraštis „Komsomolskaja pravda“ paskelbė, ką velionis sakė vienoje paskutinių savo viešų kalbų – susitikime su studentų forumo dalyviais. Akademikas vėl pareiškė, kad jam tautų apsisprendimo principas yra aukščiausias (kaip ir konstitucijos projekte). Tačiau šį kartą jis regi ir antrąją pusę: „Dabar labai svarbu, – sako, – kad abi tautos susilaikytų nuo smurtinių veiksmų. Kalbama apie dviejų tautų tragediją. Ir mes jau negalime jų šiuo požiūriu skirti.“

Visiškai kita kalba, palyginti su „Azerbaidžanui Kalnų Karabachas – prestižo reikalas…“ Tuo tarpu tai buvo tik pradžia – kruviniausių įvykių Sacharovui nebuvo lemta sulaukti.

2019.03.19; 10:30

print