Žalgirio mūšio inscenizacija

Šiais metais, kaip ir kasmet, tęsdami tradicijas ir minėdami vieną žymiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pergalių, Lietuvos kariuomenės atstovai dalyvauja Žalgirio mūšio inscenizacijoje Lenkijoje, buvusioje mūšio vietoje.

Kovose dalyvavo daugiau nei 1200 riterių, o su pagalbininkais ir stovyklų gyventojais inscenizacijoje buvo apie 4500 dalyvių.

Pagrindinė inscenizacijos kova – istorinis Žalgirio mūšis – buvo atliekama liepos 15 dieną, 15 valandą vietos laiku.

Lietuvai renginyje atstovavo ir kovose dalyvavo Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopos kariai, vilkintys atkurtais XIV amžiaus elitinių karių šarvais ir viduramžių istorijos ir riterių kovų menų rekonstrukcijos klubas „Viduramžių pasiuntiniai“.

Žalgirio mūšio lauke

Vytauto Didžiojo vaidmenį inscenizacijoje atliko Lietuvos kariuomenės Kauno įgulos karininkų ramovės viršininkas majoras Donatas Mazurkevičius.

Šiais metais kartu su Lietuvos stovykla renginyje dalyvavo ir rekonstrukcijos klubai iš Ukrainos. Inscenizacijoje dalyvavę kariai ir jų pagalbininkai įsikūrė viduramžiškai įrengtoje stovykloje, kur gyveno viduramžių laikotarpio stilistikos palapinėse, naudojo tam laikotarpiui būdingus rakandus ruošdami valgį, tvarkydami ginklus ir ilsėdamiesi. Renginį kaip ir kasmet, stebėjo daugiau nei 100 000 žiūrovų.

Žalgirio mūšio inscenizacijos Lenkijoje pradėtos rengti nuo 1998 metų. Renginys Griunvaldo lauke sutraukia apie šimtą tūkstančių žiūrovų, jame dalyvauja riteriai iš visos Europos.

Nuo 2008 m. Žalgirio mūšio inscenizacijose dalyvauja ir Garbės sargybos kuopos kariai, o nuo jubiliejinių 600-ųjų Žalgirio mūšio metinių, 2010 metais, mūšio inscenizacijoje Vytauto Didžiojo vaidmenį atlieka Lietuvos kariuomenės atstovas majoras Donatas Mazurkevičius.

Žygiuoja lietuvių raiteliai

1410 m. liepos 15 d. laimėtas Žalgirio mūšis – vienas didžiausių ir reikšmingiausių mūšių. Lietuvai ir Lenkijai suvienijus jėgas pavyko sumušti vieną labiausiai organizuotų priešininkų ir pakeisti visos Europos istoriją.

Toks jėgų sutelkimas anuomet buvo tikra strateginė partnerystė, kurios tradicijas abi šalys, bendradarbiaudamos karinėje srityje, dalyvaudamos bendrose operacijose tęsia ir dabar.

Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto ir Lenkijos karaliaus Jogailos vadovaujama jungtinė Lietuvos didžiosios kunigaikštystės ir Lenkijos karalystės kariuomenė sumušė Kryžiuočių ordiną ir sustabdė du šimtus metų trukusią jo agresiją į Rytus.

Dėl šios pergalės buvo nustota puldinėti ir grobstyti Lietuvos kunigaikštystės žemes. Pergalingas Žalgirio mūšis – Lietuvos istorinis pasididžiavimas, įvykis, sustiprinęs ir iškėlęs Lietuvos autoritetą tarp Europos ir Azijos valstybių.

Nuotraukų aut. – Ugnius Naudžius

Informacijos šaltinis – Krašto apsaugos ministerija

2017.07.18; 07:56

Prisimindamas bei gerbdamas Žalgirio mūšį laimėjusius didvyrius portalas Slaptai.lt skelbia pluoštą Vytauto Visocko nuotraukų, kurios buvo darytos 2008-aisiais metais dalyvavus specialioje ekskursijoje į Griunvaldą. 

Liepos 11 d. nuo Krašto apsaugos ministerijos pajudėjo du autobusai. Prasidėjo ekskursija į Žalgirio mūšio vietą, Dariaus ir Girėno žūties vietą, į buvusią kryžiuočių sostinę ir kitur. Yra įvykių, kurie tautos atmintyje, dvasiniame gyvenime išlieka šimtmečius, virsta legendomis ir perduodami iš kartos į kartą. Vienas iš tokių taurių žygdarbių – Žalgirio mūšis, kuriam vadovavo lietuviai Jogaila ir Vytautas. Šis mūšis ne tik žinomas istorijoje, bet gyvas ir lietuvių tautoje. “1410 m. liepos 15 d., trečiadienį, auštant, Jogaila su visa kariuomene pakilo ir išžygiavo iš Gilgenburgo. Tos pačios dienos rytą jis atvyko į lauką tarp Tanenbergo ir Griunfeldo kaimų” – rašo istorikas M. Jučas. [Toliau skaityti po nuotr.]

Vytauto Visocko nuotr.

Šv. Lipka
Marienburgo pilis
Griunvaldas
Bažnyčios viduje
Marienburgo pilis
Marienburgo pilis
Marienburgo pilis
Marienburgo pilis
Marienburgo pilis
Marienburgo pilis
Marienburgo pilis
Marienburgo pilis
Marienburgo pilis
Marienburgo pilis
Marienburgo pilis
Marienburgo pilis
Griunvaldas
Griunvaldas
Griunvaldas
Griunvaldas
Griunvaldas
Griunvaldas
Griunvaldas
Griunvaldas
Griunvaldas
Griunvaldas
Griunvaldas
Griunvaldas
Griunvaldas
Griunvaldas
Šv. Lipka Marienburgo pilis Griunvaldas Bažnyčios viduje Marienburgo pilis Marienburgo pilis Marienburgo pilis Marienburgo pilis Marienburgo pilis Marienburgo pilis Marienburgo pilis Marienburgo pilis Marienburgo pilis Marienburgo pilis Marienburgo pilis Marienburgo pilis Griunvaldas Griunvaldas Griunvaldas Griunvaldas Griunvaldas Griunvaldas Griunvaldas Griunvaldas Griunvaldas Griunvaldas Griunvaldas Griunvaldas Griunvaldas Griunvaldas
Šv. Lipka

“S.Ekdalis atkreipė dėmesį į tokią E. S. Pikolominio rašinio detalę: Jogaila nežinojęs, ką daryti, kai jam vokiečiai įteikė kalaviją – kvietimą į kautynes. Jis išsigandęs išklausęs mišias ir neišmanęs, ką atsakyti, o Vytautas pareiškęs, priimąs kalaviją ir tikįsis šiandien pergalės. Pergalę nulėmęs Vytautas” (M. Jučas “Žalgirio mūšis”). Sukako 598-eri metai nuo tos istorinės dienos. Šių metų liepos 12 d. mes buvome ten – Žalgirio mūšio minėjime. Deja, tais atmintinais metais laimėtojams nepavyko užimti Marienburgo pilies. Mes taip pat jos vidun nepatekome, per pusantros valandos suspėjome ją tik apeiti. Čia buvo kalinamas Kęstutis. Jam pavyko pabėgti.

2008-07-17

Šiais metais, kaip ir kasmet, tęsdami tradicijas ir minėdami vieną žymiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pergalių, Lietuvos kariuomenės atstovai dalyvaus Žalgirio mūšio inscenizacijoje Lenkijoje, buvusioje mūšio vietoje. Pasak Krašto apsaugos ministerijos pranešimo, planuojama, kad kovose dalyvaus daugiau nei 1200 riterių, o su pagalbininkais ir stovyklų gyventojais inscenizacijoje bus apie 4500 dalyvių.

Pagrindinė inscenizacijos kova – istorinis Žalgirio mūšis – vyks liepos 15 dieną, 15 valandą vietos laiku. Lietuvai renginyje atstovaus ir kovose dalyvaus Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopos kariai, vilkintys atkurtais XIV amžiaus elitinių karių šarvais ir viduramžių istorijos ir riterių kovų menų rekonstrukcijos klubas „Viduramžių pasiuntiniai“. Vytauto Didžiojo vaidmenį inscenizacijoje atliks Lietuvos kariuomenės Kauno įgulos karininkų ramovės viršininkas majoras Donatas Mazurkevičius. Šiemet kartu su Lietuvos stovykla renginyje dalyvaus ir rekonstrukcijos klubai iš Ukrainos, skelbiama Krašto apsaugos ministerijos pranešime. Inscenizacijoje dalyvausiantys kariai ir jų pagalbininkai įsikurs viduramžiškai įrengtoje stovykloje, kur gyvens viduramžių laikotarpio stilistikos palapinėse, naudos tam laikotarpiui būdingus rakandus ruošdami valgį, tvarkydami ginklus ir ilsėdamiesi. Tikimasi, kad renginį kaip ir kasmet stebės daugiau nei 100 000 žiūrovų.

Žalgirio mūšio inscenizacijos Lenkijoje pradėtos rengti nuo 1998 metų. Renginys Griunvaldo lauke sutraukia apie šimtą tūkstančių žiūrovų, jame dalyvauja riteriai iš visos Europos. Nuo 2008 m. Žalgirio mūšio inscenizacijose dalyvauja ir Garbės sargybos kuopos kariai, o nuo jubiliejinių 600-ųjų Žalgirio mūšio metinių, 2010 metais, mūšio inscenizacijoje Vytauto Didžiojo vaidmenį atlieka Lietuvos kariuomenės atstovas majoras D. Mazurkevičius.

1410 m. liepos 15 d. laimėtas Žalgirio mūšis – vienas didžiausių ir reikšmingiausių mūšių. Lietuvai ir Lenkijai suvienijus jėgas pavyko sumušti vieną labiausiai organizuotų priešininkų ir pakeisti visos Europos istoriją. Toks jėgų sutelkimas anuomet buvo tikra strateginė partnerystė, kurios tradicijas abi šalys, bendradarbiaudamos karinėje srityje, dalyvaudamos bendrose operacijose tęsia ir dabar.

Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto ir Lenkijos karaliaus Jogailos vadovaujama jungtinė Lietuvos didžiosios kunigaikštystės ir Lenkijos karalystės kariuomenė sumušė Kryžiuočių ordiną ir sustabdė du šimtus metų trukusią jo agresiją į Rytus. Dėl šios pergalės buvo nustota puldinėti ir grobstyti Lietuvos kunigaikštystės žemes. Pergalingas Žalgirio mūšis – Lietuvos istorinis pasididžiavimas, įvykis, sustiprinęs ir iškėlęs Lietuvos autoritetą tarp Europos ir Azijos valstybių.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.07.14; 04:36

Chačkaras nėra blogas, smerktinas ar kaip nors kitaip kritikuotinas simbolis. Beje, jis panašus į lietuviškąjį kryžių. Tai vientisame tufo arba bazalto luite išraižytas armėnų tautos sakralinis paminklas. Armėnai stato jį svarbiomis progomis. Norite paklausti, kas blogo, jei 2015-aisiais, pavyzdžiui, Klaipėdoje išdygo armėniškas chačkaras? 

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Ir vis tik klaida, kurią Lietuva padarė, leisdama statyti armėnišką chačkarą, – akivaizdi.

Nereikia būti patikliems ir naiviems

Lietuviai neturėtų būti patiklūs, naivūs. Niekas nieko nedaro šiaip sau. Kai kurie žingsniai turi gilią politinę potekstę. Net ir šis iš pirmo žvilgsnio gražus lietuvių – armėnų draugystės ženklas pilnas politinių niuansų.

Chačkaras – ne šiaip sau kryžius. Jis dažniausiai skiriamas paminėti prieš šimtmetį armėnams nutikusius skaudžius įvykius, kai tuometinė Osmanų imperija, būsimoji Turkija, kariavo su carine Rusija. Leisdami armėnams pastatyti chačkarą mes norom nenorom atstumiame Turkiją. Lietuvai prieš išduodant leidimus chačkarų statybai derėtų bent retsykiais prisiminti turkiškąją versiją: tuo metu, t.y. 1915-aisiais, vyko nuožmus turkų – rusų karas, armėnai nuo pat pradžių stojo Turkijos priešų pusėn, tad ar buvo įmanoma išvengti aukų, juolab kad konflikto metu masiškai žuvo ne vien armėnai, bet ir turkai…

Taigi Klaipėdos miesto valdžia, leisdama statyti chačkarą, būkime atviri, pamalonino nei Europos Sąjungai, nei Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijai nepriklausančią, užtat Rusijos karinę bazę įsileidusią Armėniją. Patenkinę Lietuvoje gyvenančių armėnų sumanymą įsivėlėme į rimtą politinį konfliktą, kurio galėjome išvengti (argi mums kas nors drįstų prikišti, jog esame kalti dėl 1915-aisiais metais Turkijos – Rusijos kare skriaustų armėnų?).

Juolab kad uostamiestyje išdygęs chačkaras – ne vienintelis. Iki tol chačkaras buvo pastatytas Kryžių kalne, dar kitas – Kaune. Jau esama norų chačkarą statyti kituose Lietuvos miestuose. Todėl ir klausiu: ar ne per dideli Lietuvoje gyvenančių armėnų apetitai? Lietuvoje – vos pusantro tūkstančio armėnų, o mūsų žemėje jau stūkso trys chačkarai! Gal armėnai siekia savuosius kryžius sustatyti visuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose ir tokiu būdu galutinai sujaukti Lietuvos santykius su NATO partnere?

O gal, sakau, Amėnija mainais už Lietuvoje pastatytus chačkarus savo sostinėje Jerevane pastatys įspūdingą paminklą nuo sovietinės okupacijos nukentėjusiems lietuvių partizanams, tremtiniams, politiniams kaliniams? Vadovaujantis pragmatiniu principu: „Mes – jums, jūs – mums?“ Aš taip įsivaizduočiau prasmingą valstybių bendradarbiavimą. Be kita ko, oficialųjį Jerevaną mes ypatingai pagerbėme dar 2005-aisiais, kai pripažinome 1915-ųjų metų armėnų žūtis genocidu.

Rusijos karinė bazė Armėnijoje – iki 2044 metų

Nebūkime naivūs. Paminklo lietuvių partizanams Jerevanas vis tiek nestatys. Nestatyts bent jau tol, kol Giumri mieste bus dislokuota Rusijos karinė bazė. O ji ten funkcionuos labai ilgai. Sutartis dėl Rusijos karinės bazės dislokavimo buvo pasirašyta 25-eriems metams. O po to pratęsta dar 49-iems metams (iki 2044 metų), kai 2010-aisiais metais tuometinis Rusijos Federacijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas atvyko oficialaus vizito į Armėniją.

Bet paminklas lietuvių partizanams Jerevane mums ir nereikalingas. Kuo čia dėti armėnai, kad 1940-aisiais mus užpuolė Kremliaus kariauna? Sutikite, paminklas Lietuvos partizanams bei tremtiniams Jerevano centre atrodytų keistokai. Tarsi ne vietoj, tarsi be rimto preteksto, tarsi nežinia vardan ko…

Ir vis tik lietuviškojo paminklo Jerevane idėją iškėliau sąmoningai. Kad susimąstytume: o chačkarai Lietuvoje neatrodo keistai?

Abejonės dėl gražių ketinimų statant chačkarus dar labiau sustiprėjo, kai visai neseniai gruodžio 24-ąją portale rus.delfi.ee perskaičiau Vilniuje reziduojančio Armėnijos ambasadoriaus Baltijos kraštams Tigrano Mkrtčiano interviu „Mes turime daug bendro“. Svečiuodamasis oficialaus vizito Estijoje metu Armėnijos diplomatas žurnalistei pateikė išsamų pasakojimą, kokių planų Armėnija turi Baltijos šalyse. Štai skaitant tą interviu ir kilo įtarimų, jog chačkarų statymas Lietuvoje – ne šiaip sau. Vertinant ambasadoriaus ambicijas, Armėnija siekia Baltijos šalyse tvirtai įkelti koją.

Nieko smerktino. Tačiau ambasadoriaus Tigrano Mkrtčiano pasakojime – daug ginčytinų teiginių. Kad ir šioji – „Mes turime daug bendro“. Be abejo, panašumų esama. Visi mes žmonės. Tačiau Baltijos šalys turi ir vieną svarbų, rimtą skirtumą. Nei Lietuvos, nei Latvijos, nei Estijos negalima apkaltinti, kad jos pastaraisiais dešimtmečiais būtų okupavusios bent pėdą svetimos žemės. O Armėnija su Rusijos pagalba iki šiol laiko okupavusi kaimyninės šalies teritorijas.

Armėnijos ambasadorius fantazavo, esą įmanoma palaikyti draugiškus santykius su Rusija ir Europos Sąjunga bei JAV. Bet kaip sėdėti vienu tuo pačiu metu ant dviejų – trijų skirtingų kėdžių, – nepaaiškino.

Paklaustas, ką manąs apie Rusijos ambasadoriaus Turkijoje nužudymą, Armėnijos ambasadorius prisiminė, kaip Stambulo centre 2007-aisiais metais buvo nužudytas armėnų žurnalistas Grantas Dinkas būtent dėl savo tautybės. Tačiau Armėnijos amabasadorius nė žodeliu neužsminė, kiek dešimčių Turkijos diplomatų ir konsulų Europos sostinėse vos prieš kelis dešimtmečius yra nužudžiusios armėnų teroristinės organizacijos, įskaitant ir žiauriąją ASALA.

Armėnijos ambasadorius gyrėsi, kad Armėnija, būdama nedidele valstybe, priglaudė dešimtis tūkstančių armėnų kilmės pabėgėlių iš Sirijos. Bet nepridūrė, kad pabėgėliai iš Sirijos apgyvendinami ne tik Armėnijoje, bet ir Armėnijos – Rusijos ginkluotųjų pajėgų nuo Azerbaidžano atplėštame Kalnų Karabache.

Žalgirio mūšis ir armėnų pulkas

Paminklas Žalgirio mūšio didvyriams Lenkijoje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tačiau įdomiausia, kad Armėnijos ambasadorius tvirtino, esą Žalgirio mūšyje sumušti kryžiuočius lietuviams padėjęs … armėnų pulkas. Taip, tokio pobūdžio pasakoms mes jau atsparūs. Pripratome, kad Žalgirio pergalę sau priskiria visi, kas tik netingi: rusai, lenkai, baltarusiai…

Jei visas tas pretenzijas sudėtume į krūvą, turėtume pripažinti, jog Žalgirio mūšį laimėjo visi, išskyrus … lietuvius.

Atkaklios oponentų pastangos menkinti lietuvių indėlį – pavojingos. Tarptautiniuose politiniuose, istoriniuose, visuomeniniuose sluoksniuose bandoma formuoti nuomonę, esą lietuvių karių vaidmuo Žalgirio mūšyje – tik pagalbinis, atsitiktinis, simbolinis.

Bet kaip lietuviams apsiginti nuo tendencingų traktuočių?

Žalgirio mūšio inscenizacija Griunvaldo (Žalgirio) lauke Lenkijoje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Šiandien išgirdome dar vieną šokiruojančią naujieną. Pasirodo, Žalgirio kautynėse su mumis petys į petį kovėsi … armėnai. Ir jų buvo daug – visas pulkas.

Armėnijos ambasadoriaus Tigrano Mkrtčiano citatą apie Griunvaldą pateikiu be sutrumpinimų:

„Su Lietuva, beje, mes turime užtektinai turtingą bendrą istoriją. Nuo 15-ojo amžiaus mes jau bendravome su lietuviais! Ir kai minėjome diplomatinių armėnų – lietuvių santykių 25-metį, aš šiuose renginiuose pabrėžiau, kad armėnų pulkas dalyvavo lemiamose kautynėse 1410 metais prie Griunvaldo (Griunvaldo kautynės – tai lemiamas „Didžiojo karo“, trukusio 1409 – 1411 metais, mūšis, įvykęs 1410-ųjų liepos 15-ąją. Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sąjunga sutriuškino Teutonų ordiną – red. pastaba). Tai svarbus ir simbolinis faktas“.

Panašu, kad Lietuvoje formuojamas pretekstas naujoms armėniškų paminklų statyboms. Juk jei armėnams savo kryžius leidžiame statyti šiaip sau, be jokio rimto politinio motyvo bei naudos sau, tai už pagalbą Žalgirio mūšyje privalu atsidėkoti tikrai kelis sykius solidžiau, įspūdingiau!  

Jei įvykiai ir toliau taip sparčiai rutuliosis, mus nuo tikėtinos Rusijos agresijos gins … Rusijos karinę bazę įsileidusi Armėnija.

2016.01.05; 06:39