Didžiosios Britanijos policija nustatė pagrindinius įtariamuosius buvusio Rusijos GRU pulkininko Sergejaus Skripalio ir jo dukters Julijos apnuodijimo byloje. Tai pranešė laikraštis „The Telegraph“.
Leidinio duomenimis, Skotland Jardo antiteroristinio skyriaus specialistai dabar rengia baudžiamąją bylą asmenims, kurie, pasak Jungtinės Karalystės policijos atstovų, šiuo metu yra Rusijoje.
Nors tyrimas, kaip manoma, truks dar kelis mėnesius, pastarosiomis dienomis buvo žengtas didelis žingsnis į priekį, kuris leido apibrėžti pagrindinių įtariamųjų ratą, rašo „The Telegraph“. Spėjama, kad policijai pavyko nustatyti konkrečius vardus išnagrinėjus lėktuvų keleivių sąrašus, peržiūrėjus stebėjimo kamerų įrašus ir patikrinus automobilių numerius.
Skotland Jardo atstovai pripažįsta, kad Maskva priešinsis visiems mėginimams apklausti įtariamuosius ir tuo labiau patraukti juos baudžiamojon atsakomybėn.
Kovo 4 d. buvęs Rusijos GRU pulkininkas S. Skripalis ir jo duktė Julija buvo paveikti nervus paralyžiuojančios medžiagos. Jie buvo rasti be sąmonės Solsberio mieste, kuris yra už 140 kilometrų nuo Londono.
Didžioji Britanija apkaltino Rusiją prisidėjus prie S. Skripalio ir jo dukters apnuodijimo. Maskva neigia turinti ką nors bendra su šiuo incidentu.
Estijos pilietis, verslininkas iš Tartu Ilja Tichanovskis balandžio pradžioje buvo nuteistas ketverius metus kalėti už šnipinėjimą Rusijos vyriausiajai žvalgybos valdybai (GRU). Tai ketvirtadienį pranešė portalas ERR.
Kaip informavo žurnalistus Saugumo policijos (KaPo) generalinis direktorius Arnoldas Sinisalu, nuosprendis Rusijos šnipui dar neįsiteisėjo.
40 metų I. Tichanovskis buvo sulaikytas praėjusių metų gruodžio 10 d. Jis kaltinamas palaikęs kontaktus su užsienio šalies organizacija ir išdavęs savo valstybę.
Kaip pažymima kaltinime, I. Tichanovskis, vykdydamas Rusijos specialiųjų tarnybų užduotį, rinko informaciją apie Estijos valstybės gynybą ir gyvybiškai svarbių šalies objektų veiklą, atliko kitus pavedimus.
Ketvirtadienį paskelbtame KaPo metiniame pranešime konstatuojama, kad Rusijos žvalgybinė veikla Estijos atžvilgiu pastaraisiais metais suintensyvėjo.
Kipro pietuose bazuojamų Didžiosios Britanijos karinių oro pajėgų ekspertai tą dieną, kai Solsberyje buvo apnuodyti Sergejus Skripalis ir jo duktė Julija, perėmė pranešimą, išsiųstą iš Damasko priemiesčio į Maskvą. Tai pirmadienį pranešė laikraštis „The Times“.
Leidinio duomenimis, jame buvo frazė „siunta nugabenta“. Pranešime taip pat buvo sakoma, kad du asmenys „sėkmingai išvyko“. Jį pamatęs vienas Jungtinės Karalystės karinių oro pajėgų leitenantas prisiminė dar vieną pranešimą, perimtą prieš parą, kuriam nebuvo skirta reikiamo dėmesio.
Kaip teigiama straipsnyje, perimta informacija tapo dalimi žvalgybos duomenų, kuriuos Londonas perdavė sąjungininkams prieš tai, kai iš keliolikos šalių dėl incidento buvo išsiųsti Rusijos diplomatai.
Kovo 4 d. buvęs Rusijos GRU pulkininkas S. Skripalis ir jo duktė Julija buvo paveikti nervus paralyžiuojančios medžiagos. Jie buvo rasti be sąmonės Solsberio mieste, kuris yra už 140 kilometrų nuo Londono.
Didžioji Britanija apkaltino Rusiją prisidėjus prie S. Skripalio ir jo dukters apnuodijimo. Maskva neigia turinti ką nors bendra su šiuo incidentu.
Rusų generolams, kurie be gailesčio sprogdina ir šaudo, labiau už klastingiausią priešą pavojingas jų vyriausiasis vadas – čekistas šaltomis žuvies akimis, pasirengęs viskam…
Rusų generolai krinta kaip lapai
Tarptautinės tyrėjų bendrijos „Inform Napalm“ savanoriai 2016 metų pradžioje paskelbė Rusijos generolų ir admirolų, mirusių ar žuvusių per pastaruosius 25 metus ne visiškai aiškiomis aplinkybėmis, sąrašą. Iš 42 kariuomenės, vidaus reikalų, specialiųjų tarnybų generolų tik trys, tikėtina, mirė savo mirtimi. 14 generolų nusišovė arba buvo nušauti; 10 žuvo eismo įvykiuose; du pasikorė ir dar 13 rasti negyvi nežinia dėl ko. Praėjusį rudenį žuvo dar vienas – priešakinėse pozicijose, kur generolams ne vieta.
Boriso Jelcino valdymo metu gal didžiausio atgarsio sulaukė Valstybės dūmos deputato, Visos Rusijos sąjūdžio armijai, gynybos pramonei ir karo mokslui remti pirmininko generolo leitenanto Levo Rochlino mirtis – jį 1998 metų liepos pradžioje nušovė jo paties vasarnamyje pamaskvėje. Nežinia, ar kas patikėjo prokurorų išvada, kad tai padarė jo sutuoktinė. Rochlinas vadovavo Čečėnijos prezidento rūmų šturmui Grozne, kitoms operacijoms. 1997 metais sukūrė politinį sąjūdį, kritikavo Jelciną ir, pasak kai kurių autorių, kūrė planus išversti jį iš valdžios ginklu. Beje, būdamas Dūmos gynybos komiteto pirmininku, pirmas prabilo apie slapta siunčiamas dideles ($ 1 milijardas) rusiškų ginklų partijas Armėnijai.
2010 metų rudenį buvęs Rusijos vyriausybės pirmininko pavaduotojas (1992) Michailas Poltoraninas, pristatydamas iš spaudos išėjusią savo knygą (“Власть в тротиловом эквиваленте. Хроника царя Бориса“) papasakojo bendravęs su generolu Rochlinu kelios dienos iki jo žūties ir tas jam ištaręs: Mane užsakė. Girdi, Rochlinui paskambinęs prezidento žentas („Jelcino šeimos“ narys): Borisas Nikolajevičius siūlo gynybos ministro pavaduotojo pareigas; generolas pasiuntęs prezidentą velniop…
Generolą nušovė liepos 3-iosios paryčiais, o dieną ne per toliausiai nuo jo vasarnamio miške rado trijų smarkiai apdegusių 25-30 metų vyrų lavonus; tą pačią dieną pasikėsinta į generolo bendražygį – teisinių paslaugų bendrovės vadovą. Liepos 23 d. Jelcinas paskyrė Federalinės saugumo tarnybos (FSB) direktoriumi dar mažai kam šalyje žinomą prezidento administracijos viršininko pavaduotoją Vladimirą Putiną. Kalbos apie tai, kad prie Rochlino nužudymo prisidėjo Putinas, pasigirdo dar naujojo amžiaus pradžioje. Poltoraninas žurnalistams pareiškė tada negalėjęs tiesiai pasakyti, kad Rochlino nužudymą parengė Putinas, nes iškart būtų padavę į teismą ir pareikalavę įrodymų. Tačiau tikrai nustatytų įvykių ir faktų visuma rodo, kad tos kalbos buvo ne be pagrindo. Jelcino artimiausioji aplinka iš pradžių norėjo šį reikalą patikėti FSB Maskvos padalinio viršininkui, tačiau vėliau pasirinko čekistą šaltomis žuvies akimis, pasirengusį viskam…
Borisas Jelcinas
Paties Putino valdymo pradžioje daugiausia kalbų sukėlė generolo Aleksandro Lebedžio žūtis 2002-ųjų pavasarį, nukritus sraigtasparniui, skraidinusiam jį su palyda; generolą sutraiškė 1,5 tonos sveriantis sraigtas… Tuo metu jis buvo Krasnojarsko krašto gubernatorius. Iki tol desantininkų generolas pabuvojo daugelyje „karštų vietų“. Kariavo Afganistane, vadovavo Rusijos kariuomenės desantininkams, siautėjusiems 1989 metų balandį Tbilisyje (žuvo 18 žmonių), 1990 metų sausį Baku (130 aukų), o 1992 metais – 14-ai armijai Padniestrėje… Su Putinu nedraugavo, tačiau ir nieko pikta, regis, nebuvo jam iškrėtęs. Tačiau daug kitų jo nemėgo, tarp jų ir buvęs prezidentas Jelcinas, pasakęs: Šito žmogaus negalima leisti prie šalies valdymo nė per patrankos šūvį. Karštos galvos ragino pakelti14-ą armiją ir nukreipti ant Maskvos, tačiau generolui šie raginimai buvo tuščias garsas.
Lebedį iškėlė į Rusijos prezidentus ir jis rinkimuose (1996) iškovojo trečią vietą. 1998 metais jį išrinko Krasnojarsko krašto gubernatoriumi. Buvo ūmaus ir valdingo būdo; be kita ko, žmonėse paplito kai kurie jo „sparnuotieji posakiai“ (Paskutinis juokiasi tas, kas šaudo pirmas; Lekiančio laužtuvo nepagauti; Aš stukteliu du kartus, pirmą kartą – į kaktą, antrą – į karsto dangtį…), paprasti žmonės jį mėgo. Daugelis jį, „rusų Pinočetą“, laikė Jelcino įpėdiniu (ar tik ne Jelcino aplinkoje ir pažadėjo jam, kad „Senis“ ilgai netrauks ir tada prezidento postas teks jam, Lebedžiui, rinkimuose atėmusiam nemažai balsų iš komunistų kandidato; Jelcinas žinojo generolą laukiant jo paskutinių dienų, todėl ir nemėgo ).
Vienas Krasnojarsko krašto deputatas paskleidė per generolo laidotuves Maskvoje iš dviejų GRU (Rusijos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo vyriausiosios žvalgybos valdybos) karininkų išgirdęs, kad daugeliui neįtinkantis generolas žuvo specialios operacijos metu. Kalbos apie tai, kad sraigtasparnis nukrito ne šiaip sau, sklandė iki 2004-ųjų, kai teismas pripažino įgulos kaltę. Tačiau įsidėmėtina, kad diversija laikyta visiškai įmanoma… Tais pačiais 2002-aisiais vienas armijos generolas mirė nuo širdies priepuolio, kitas, generolas majoras, – eismo įvykyje, dar vieną generolą majorą nušovė atsitiktinė pakeleivė iš jo paties pistoleto, trečias generolas majoras sudegė savo automobilyje, ketvirtas – mirė; vienas generolas leitenantas žuvo automobilio avarijoje, o kitą su visa automobilyje buvusia palyda sušaudė Grozne. Galiausiai rudenį numirė dar vienas armijos generolas – šis buvo senyvo amžiaus ir ilgai sirgo, tačiau kiekviena aukšto rango karininko mirtis jau rodėsi įtartina.
Kiek kryžių – tiek klaustukų
2009 metų lapkričio pabaigoje neaiškiomis aplinkybėmis mirė GRU karininkas 48-erių Antonas Surikovas. Tikrai net nežinoma, kokį laipsnį jis turėjo – pulkininko ar generolo, dar tirštesnė migla dengė jo žygius. Kaukaze jį pažinojo Mansuro Načojevo vardu. Kalbėta, sukėlė karą Abchazijoje, vertė iš prezidentų Zviadą Gamsachurdiją Gruzijoje, sukurstė Šamilį Basajevą užpulti Dagestaną… Surikovą siejo su paslaptinga bendrove „Far West Ltd.“, ginklų prekyba (pardavinėjo strategines raketas X-55 Iranui, siuntė ginklus į Afganistaną, Šiaurės Afriką, Kalnų Karabachą) ir dar daug su kuo… Rodosi, jam buvo žadamos GRU viršininko pareigos…
Čečėnija. Groznas. Sugriauti Džocharo Dudajevo rūmai
Pulkininką (ar generolą), slaptąjį Rusijos vyriausybės patarėją palaidojo Maskvoje, dalyvaujant aukštiems valdžios pareigūnams ir lydint šnabždesiui, kad buvo nunuodytas Rusijos ginklų kalvėje, Iževsko mieste, kavinėje… Vadinasi, vyksta pjautynės tarp Rusijos specialiųjų tarnybų ar jų viduje? 1996 metais Surikovas kalbėjo apie Rusijos kariuomenės įvedimą į Baltijos šalis tuo atveju, jeigu šios įstosiančios į NATO. Keli mėnesiai prieš mirtį samprotavo: Pašalinus Putiną ir išlaisvinus Chodorkovskį, prasidės Perstroika-2 ir Rusijos tautoms reikia būti pasirengusioms nepriklausomybei. Jeigu to neįvyks, tai, jo galva, dar 10–15 metų tęsis „primityvios žaliavinės ekonomikos“ griūtis, o Rusijos federacijos ir buvusios Sovietų sąjungos tautos turės rengtis karui. Trečio kelio nėra…
2010-ieji tapo paskutiniais gyvenimo metais dar keliems generolams. Atsargos generolo leitenanto Georgijaus Dubrovo žūtis spalio 28 d. buvo itin, pasakytume, nepritinkanti generolui: nukrito nuo perono po atriedančio traukinio ratais. Kodėl imta manyti, kad tai buvo ne tragiškas incidentas, o užsakomoji politinė žmogžudystė? 73-ejų Dubrovas buvo Rusijos aukščiausiosios karininkų tarybos pirmininkas, 2010 metų vasario mėnesį jam pirmininkaujant įvyko Visos Rusijos karininkų pasitarimas, kuriame buvo nutarta priešintis Putino ir Medvedevo režimui. Lapkričio 7-ąją Dubrovas turėjo sakyti kalbą Rusijos desantininkų sąjungos telkiamame mitinge „Armija prieš Serdiukovą“ (tuometį gynybos ministrą); žuvo grįždamas namo iš šio mitingo organizavimo komiteto posėdžio.
Šio mitingo nesulaukė ir atsargos generolas leitenantas Borisas Debašvilis: jį spalio 30 d. rado negyvą prie vieno daugiaaukščių Maskvos centre be smurto žymių. Mitinge turėjo dalyvauti ir generolas leitenantas Vladimiras Šamanovas, tačiau tą pačią dieną prie Tulos automobilį, vežusį Oro desanto pajėgų vadą, taranavo į priešingą eismo juostą išvažiavęs sunkvežimis; žuvo BMV vairuotojas, o sužalotas Šamanovas atsidūrė ligoninėje.
Rusijos oro desanto pajėgų vadu Šamanovą paskyrė 2009 metais, o iki tol jis vadovavo desantininkų padaliniams per abejus karus Čečėnijoje (1999 metais jam suteikė Rusijos didvyrio vardą), Abchazijoje, Gruzijoje, Kryme. Jau pačioje pradžioje čečėnai jam davė „Antrojo Jermolovo“ pravardę, prilyginę Kaukazo kare XIX amžiuje žiaurumu pagarsėjusiam caro generolui. 1999 metų rudenį rusų aviacija subombardavo čečėnų pabėgėlių minią, žuvo ne mažiau kaip 150 gyventojų ir Strasbūro žmogaus teisių teismas atsakingu dėl jų žūties pripažino Šamanovą. Tad nenuostabu, kad jį dar vadino „mėsininku“, „čečėnų tautos maru“…
Giltinės dalgis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kalbama, daug kas nerimavo dėl būsimojo mitingo, neišskiriant ir Kremliaus šeimininko. Ar tik ne karinis perversmas rengiamas? Prokuroras atsiuntė Rusijos desantininkų sąjungos vadovui, buvusiam Oro desanto pajėgų vadui Vladislavui Ačalovui įspėjimą užkardyti mitinge net ir menkiausią ekstremizmą. Mitingo išvakarėse Maskvoje įvyko šios sąjungos konferencija, kurioje perskaitė generolo Šamanovo laišką, raginantį nestoti į priešpriešą su gynybos ministerija; Šamanovas rašė (ar jam kas parašė) neabejojąs, jog oro desanto pajėgos po reformų bus dar galingesnės.
Lapkričio 7 d. Maskvoje, ant Poklonajos kalvos, įvykusiame mitinge „Apginsime armiją ir laivyną nuo valdininko Serdiukovo savivalės“ dalyvavo, anot „Lenta.Ru“, apie 1 000 žmonių (rengėjai prašė miesto valdžios leisti susirinkti 10 000, gavo leidimą 5 000). Kas tikėjosi mitingo dalyvius ryžtingai patrauksiant Kremliaus link, tas turėjo smarkiai nusivilti… (Beje, generolas pulkininkas Ačalovas, dėl nesutaikomo priešiškumo Putino režimui vadinamas „generolu maištininku“, mirė 2011-ųjų vasaros pradžioje, eidamas 66-uosius, tačiau ir šią mirtį lydėjo abejonės: ar tikrai dėl ilgos ir sunkios ligos?).
Paslapčių nugramzdintas skenduolis
Bene su didžiausiomis paslaptimis šį pasaulį 2010 metų rugpjūtį paliko GRU viršininko pavaduotojas, generolas majoras Jurijus Ivanovas. Tačiau pradėkime nuo kiek ankstėliau buvusį Rusijos užsienio žvalgybos tarnybos (SVR) pulkininką Sergejų Tretjakovą ištikusios mirties. Šis iki 2000 metų buvo rusų šnipų Niujorke rezidento pavaduotoju, dėdamasis Rusijos atstovybės Jungtinėse Tautose pirmuoju spaudos atašė (vadovavo dabartinis užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas), o po to perėjo į amerikiečių pusę. 2008 metais išleido prisiminimų knygą. Mirė savo namuose 2010 m. birželio 13 d., teigiama, paspringęs, tačiau žiniasklaidoje tuo ne visi patikėjo: esą tai Maskva atkeršijo išdavikui. Priminė, ką velionis sakęs po Lenkijos prezidento lėktuvą prie Smolensko balandžio 10 d. ištikusios katastrofos: Rusijoje naudojami įvairūs planai ir scenarijai užsienio lyderiams likviduoti, kai to pageidauja Putinas ir FSB. Esama įrodymų, patvirtinančių Putiną ir jo specialiąsias tarnybas prikišus ranką prie Kačinskio žūties.
Samdomas žudikas
O rugpjūčio 13 d. turkų žiniasklaida paskelbė, kad prieš penkias dienas Viduržemio jūros pakrantėje žvejai užėjo skenduolį su stačiatikių kryželiu ant kaklo. Rusijos pasiuntinybės Turkijoje aiškinimu, tai buvo 53-ejų metų rusų diplomato Jurijaus Ivanovo kūnas; diplomatas atvyko į Sirijos miestą Latakiją turistu ir nuskendo maudydamasis. Dar po kelių dienų apie rusų diplomato mirtį pranešė ir Rusijos valstybinė naujienų tarnyba „Novosti“. O rugpjūčio 28 d. „Novosti“ skaitytojai sužinojo tą Ivanovą buvus visiškai ne diplomatą: maudydamasis žuvo GRU viršininko pavaduotojas (ne nuskendo, o, kaip pasakyta antraštėje, žuvo, beje, vos prieš kelias dienas – „Несколько дней назад во время купания погиб генерал-майор Юрий Иванов”.
Apie generolo laidotuves, įvykusias rugpjūčio 28-ąją, po dviejų dienų pranešusi „Rosijskaja gazeta“ nurodė ir mirties oficialiąją versiją: žvalgas poilsiavo Sirijoje, nuėjo maudytis ir nuskendo, pervertinęs savo jėgas. Tačiau mirties (tragedija įvyko dar rugpjūčio 6 d.) aplinkybės taip ir liko migloje. Ar verta spėlioti? – klausė vyriausybinis laikraštis. – Pastarąją vasarą nuskendo daugybė žmonių, dargi labai gerų plaukikų. Todėl ir tai, kad šitaip žuvo net profesionalus žvalgas, nėra kažin kas ypatinga.
Vienas žydų autorius netrukus brūkštelėjo apie Rusijos oficialių pranešimų reputaciją: Jeigu Vakarų ir nepriklausomi analitikai bei žurnalistai nelaikytų Rusijos oficialiųjų organų pranešimų žinomai melagingais arba tuščiažodžiavimu, tai pagrindinio oficialaus laikraščio pranešimas apie tai, jog rusų aukšto rango žvalgai krinta tiesiog kaip musės nuo visokių atsitiktinių priežasčių ir nieko ypatinga čia nėra, būtų buvęs tikra sensacija.
Rugpjūčio 30 d. Rusijos žiniasklaida parašė: GRU nesiims vidinio tyrimo dėl generolo mirties – suprask, viskas aišku kaip ant delno. Vienas Rusijos vyriausiosios karinės prokuratūros karininkas žurnalistams pašnibždėjo: darant skrodimą kūne aptikti pėdsakai medicininių preparatų, kurių didelė dozė ir spaudimo permaina (generolas buvo povandeninio plaukiojimo mėgėjas) galėjo ūmiai sutrikdyti širdies raumens veikimą. Rusijos žiniasklaida dar piršo mintį, kad generolas, gali būti, nardė įkaušęs.
Izraelio naujienų tarnyba „Debka File“ (rašo gynybos ir žvalgybos temomis) netrukus paskelbė šalies specialiųjų tarnybų spėjimą, kad Jurijus Ivanovas ne nuskendo, kaip tvirtina Rusijos žiniasklaida, o buvo nužudytas. Pasigirdo, jog ir Ivanovo bičiuliai, GRU karininkai, ėmęsi neoficialaus tyrimo, padarė išvadą: jų šefą išvalė („зачистили”) FSB specialistai. Oficialioje žūties versijoje iš tikrųjų nesimezgė galai: jeigu prigėrė, tai kūnas turėjo nugrimzti į dugną, o ne plaukti bangų nešamas; per dvi paras lavoną nuplukdė net 90 km, iki Turkijos pakrantės; neįtikėtinu būdu ant kaklo liko bangų nenuplėštas kryželis…
Apdovanoti ir nedovanoti
2000 –2006 metais generolas Jurijus Ivanovas vykdė Šiaurės Kaukazo karinės apygardos žvalgybos viršininko pareigas ir kurpė slaptus čečėnų kovotojų vadų ir Putino asmeninių priešų naikinimo planus. Ne vienas autorius tikino GRU generolą prikišus ranką ir prie Lenkijos prezidento lėktuvo Tu-154M katastrofos. Kai kurie Lenkijos žurnalistai ir ekspertai tvirtino, jog būtent jis vadovavo teroristinei operacijai, kurios eigoje buvo sunaikintas Lenkijos prezidento lėktuvas. Kai kam Lenkijoje pasirodė, kad generolas nuskendo vonioje savo bute Maskvoje, tiksliau – buvo nuskandintas rugpjūčio 24-26 d. Mes esame tikri, – parašė Lenkijos naujienų tarnyba „Polska Web News“, – kad „vonioje prigėręs“ Ivanovas vadovavo balandžio 10 d. sąmokslui Smolenske, bendradarbiaudamas su vienu lenkų generolu iš karinės žvalgybos WSI. Dar vienas lenkų leidinys, „Pardon“: Vienas iš svarbiausių žmonių rusų žvalgyboje prieš kelias dienas… nuskendo maudydamasis. Taip būna tik Rusijoje.
Ukrainos politiko, buvusio karinės kontržvalgybos kovos su korupcija ir organizuotu nusikalstamumu skyriaus viršininko Grigorijaus Omelčenkos įsitikinimu, po kiekvienos svarbesnės Kremliaus nusikalstamos operacijos Putino nurodymu slaptas FSB padalinys vykdo „valymus“ Rusijos aukščiausioje karinėje vadovybėje. Jo duomenimis, būdamas Latakijoje ir išgėrinėdamas su kolegomis iš kitų rusų specialiųjų tarnybų, Ivanovas pasigyrė savo žygiu prieš lenkus. Girdi, kaip kadaise Ivanas Susaninas paklaidino liachus miške prie Smolensko, nuleido „psia krew” (šunišką kraują) Kačinskiui ir kitiems. Viskas buvo padaryta kaip reikiant – uodas snapo neįkiš. Už tai iš Putino rankų gavo ordiną… Šis prasitarimas esą ir kainavęs jam gyvybę.
Pasak kitų, priešingai – operacijos prie Smolensko nepavyko nuslėpti. Netrukus po Lenkijos lėktuvo sudužimo internete pasirodė vaizdo liudijimas: katastrofos vietoje šmirinėja rusiškai kalbantys asmenys (Visi atgal, dingstame iš čia!) ir girdėti pistoleto šūviai. Lenkų ir kiti apžvalgininkai padarė išvadą, jog pirmieji lėktuvo sudužimo vietoje, dar iki atvažiuojant ugniagesiams, atsirado greičiausiai GRU specialiosios grupės smogikai – mat aerodromas „Smolensk-Severnyj“ yra karinis. Vaizdo įraše girdėti ir lenkiškai kalbant (Nežudykite mūsų!), šmėžuoja vien baltiniais vilkintys žmonės – greičiausiai įgulos nariai. Visa tai telefonu nufilmavo netoli tragedijos vietos esančios techninio aptarnavimo stoties darbininkas.
Vadinasi, lėktuvui sudužus ne visi keleiviai žuvo! Įraše girdėti šūviai – iš to galima daryti išvadą, kad rusų smogikai pribaigė gyvuosius. Vėliau rusai pranešė, kad 21 žuvusiojo nepavyko atpažinti (liko tik genetinė medžiaga). Ekspertų nuomone, iš nedidelio aukščio nukritusiame lėktuve neatpažįstamai sudarkytų kūnų galėjo būti daugiausia 10-12. Ir žūti visi ligi vieno negalėjo. Mat prieš šią katastrofą prie Maskvos leisdamasis sudužo lėktuvas Tu-204, irgi miške, jam irgi nuplėšė sparnus, tačiau visi (tiesa, skrido tik įgulos nariai) liko gyvi, nors keli ir buvo smarkiai sužaloti. Prie Smolensko sudužus lėktuvui gyvų galėjo likti nuo 10 iki 21, tai yra tie, kurių kūnų nepavyko atpažinti. Dauguma jų buvo karininkai ir prezidento asmens sargybiniai, supratę, kad jų lėktuvą numušė. Juos ir pribaigė rusų specialiųjų tarnybų grupė (juk su rusiška kulka galvoje, kaip 1940 metais, žuvusio lėktuvo katastrofoje artimiesiems nesugrąžinsi).
Lenkijos vyriausybinio lėktuvo katastrofa prie Smolensko aerouosto
Sklido kalbos vieną aukštą karininką iš Rusijos gynybos ministerijos prasitarus, kad Smolensko operacijos vykdytojų jau nėra tarp gyvųjų. Nelikę ir antros linijos šaulių, kurie pateko į telefono objektyvą. Putinas esą nedovanojo operacijai vadovavusiam generolui Jurijui Ivanovui, nesugebėjusiam nuslėpti galų – po keturių mėnesių tarp gyvųjų neliko ir jo…
Ir dar apie vieną mirtį – lenkų kario. Prokurorai, aiškindamiesi katastrofos aplinkybes, tarp kitų apklausė ir lenkų lėktuvo Jak-40 įgulos techniką Remigiušią Mušą. Jie ne be vargo nutūpė „Smolensk-Severnyj” likus 1 valandai iki numatomo prezidento lėktuvo pasirodymo. Technikas sėdėjo lėktuvo kabinoje ir girdėjo rusų skrydžių valdymo tarnybos nurodymus prie nusileidimo tako artėjančio prezidento lėktuvo įgulai. Lenkas girdėjo ką kita, negu vėliau radosi šio pokalbio popieriniame variante: jis girdėjo įgulai leidžiant skristi iki 50 m aukštyje, o ant popieriaus buvo parašyta būti pasirengusiems kilti antram ratui pasiekus „100 m aukštį”… 2012 metų rudenį šį liudytoją rado savo namų rūsyje pasikorusį.
„Rusų pavasario“ ruduo
Per dvejus metus, rašo Rusijos nepriklausomų žurnalistinių tyrimų laikraštis „Naša versija“, iš gyvųjų tarpo pasitraukė beveik visi Donbaso savanorių vadai (донбасского ополчения – Гиви, Моторола, Бэтмен, Болотов, Ищенко, Дрёмов и Мозговой). Žuvo ir kai kurie aukšti Rusijos karininkai, dalyvavę „rusų pavasario“ įvykiuose Kryme ir Donbase. Ar tai stebėtina nelaimingų įvykių virtinė, ar vis dėlto jų mirtys buvo neatsitiktinės?
2017-ųjų rudenį Sirijoje, Deir ez Zoro miesto apylinkėse, žuvo rusų patarėjų grupės vyresnysis, generolas leitenantas 51-erių metų Valerijus Asapovas. Iki komandiruotės į Artimuosius Rytus buvęs 5-os armijos vadas tarnavo Donbase, kur nuo 2015 metų rudens vadovavo „Donecko liaudies respublikos milicijai“ – Donecko separatistų, vadinančių save savanoriais, pajėgoms; ten jį pažinojo kaip Valerijų Primakovą. Tai išaiškino ukrainiečių kontržvalgyba ir tai dar kartą parodė Maskvą meluojant, kad Donbase nėra Rusijos kariuomenės.
Tokio aukšto rango patarėjo žūtis – ypatingas atvejis. Sunkiai įtikėtina tai buvus atsitiktinumą. Rusijos federacijos tarybos (aukštųjų rūmų) saugumo komiteto pirmininko pavaduotojas Francas Klincevičius, pats telkęs ir lydėjęs rusus savanorius į Krymą, pasakė: Esama tikrų duomenų, kad tai buvo išdavystė.
Kartu su Asapovu žuvo dar vienas Rusijos karininkas – pulkininkas, kuris 2014 metų pavasarį okupuojant Krymą derino kariuomenės junginių ir specialiųjų tarnybų veiksmus. Jis nelindo į akis, tačiau paslapčių žinojo kaip niekas kitas. Paskutinis atsisveikinimas su juo įvyko rugsėjo 19 d. Jekaterinburge, kur tarnavo. Tarnybos draugai taip ir nesužinojo tikrų jo žūties aplinkybių. Juos nustebino, kad kare žuvusį karininką pašarvojo vienos miesto ligoninių ritualinių paslaugų salėje, kai tam labiau tiko karininkų namai.
Generolas Asapovas žuvo rugsėjo 23 d., o prieš savaitę įvyko įsidėmėtinas incidentas – Murmansko srityje vidury baltos dienos, kaip rašo „Naša versija“, susidūrė du automobiliai ir avarijoje tik per stebuklą liko gyvas generolas pulkininkas Andrejus Serdiukovas – Rusijos oro desanto pajėgų vadas; sunku pasakyti, ar jis galės tęsti tarnybą. Jis laikomas vienu „rusų pavasario“ didvyrių, ukrainiečių ginkluotųjų pajėgų atstovai tvirtina jį tiesiogiai vadovavus Krymo pusiasalio užgrobimo operacijai. Vėliau jis (pravarde „Sedov“) vadovavo abiejų apsišaukėlių respublikų separatistų pajėgoms. Kartu su Serdiukovu Kryme veikė dar du generolai – Aleksandras Šušukinas ir Igoris Sergunas.
Pirmasis – oro desanto pajėgų štabo viršininko pavaduotojas – mirė 2015 metų pabaigoje būdamas 52 metų, sustojus širdžiai, Kryme jis vykdė Andrejaus Serdiukovo įsakymus. Antrasis – Rusijos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo viršininko pavaduotojas – mirė, oficialiu pranešimu, 2016 m. sausio 3 d., turėdamas 57 metus, nuo infarkto (amerikiečių privati kompanija „Stratfor“ pranešė generolas mirus ne pamaskvėje, o Libane, pirmosiomis 2016 metų dienomis). Įžvalgieji atkreipė dėmesį, kaip Rusijos leidinyje „Vesti.Ru“ parašyta apie gynybos ministro užuojautą: Šoigu užjaučia dėl GRU viršininko Serguno žūties; tiesa, netrukus žūtį pakeitė, bet abejonės liko. Ukrainiečiai tvirtina Serguną buvus pagrindiniu slaptu visų Rusijos operacijų Ukrainoje vykdytoju. Taigi dabar didžiausias „rusų pavasario“ paslaptis težino sužalotasis generolas Serdiukovas.
Dar ne visi. Šie, tiesa, ne generolai, tačiau buvo greta. 2015-ųjų kovo mėnesį neliko ir trijų šaukimų Ukrainos parlamento deputato Viktoro Janukovyčiaus, nuverstojo šalies prezidento jaunesniojo sūnaus. Nuskendo… Baikale (su keturiais bičiuliais keliavo ežero ledu ir jam įlūžus vienintelis neįstengė išsigelbėti). Janukovyčius jaunesnysis, kalbama, buvo pagrindinis Krymo okupacijai vadovavusio rusų štabo ir Maskvai artimų Ukrainos politikų ryšininkas, taigi Rusijos specialiųjų tarnybų agentas, kurį jos vėliau aprūpino naujais asmens dokumentais… „Krymo pavasario“ mirtininkų sąrašą 2015 metų gruodį papildė dar vienas. Sevastopolyje už prisijungimą prie Rusijos aktyviai veikęs Valerijus Saratovas po visų įvykių išvyko į Maskvą gydytis. Ten jam darė chirurginę operaciją, kurios metu ir mirė.
Ukrainiečių skausmas
2017 metų rudenį į Maskvą sugrįžęs buvęs „Donecko liaudies respublikos gynybos ministras“ Strelkovas-Girkinas savo internetiniams skaitytojams pranešė: į Siriją gena vis naujas partijas patrankų mėsos – buvusius Donecko ir Luhansko „liaudies respublikų“ kovotojus. Šių metų vasario pradžioje JAV karo aviacija nušlavė prie Deir ez Zoro miesto kurdų pozicijas atakavusias Sirijos vyriausybines pajėgas, kurių gretose buvo ir Rusijos pasiųstų samdinių. „Laisvės“ radijo korespondentės kalbinamas kazokų atamanas Jevgenijus Šabanovas pakartojo tai, ką buvo sakęs dar iki įvedant kariuomenę į Siriją. Kremliuje vyko pasitarimas, kur, jo žiniomis, Aleksandrui Borodajui (buvusiam „Donecko liaudies respublikos“ veikėjui, nuo 2015 metų rudens – „Donbaso savanorių sąjungos“ pirmininkui) nurodė utilizuoti tą daugybę žmonių, kurie matė, kaip galima keisti valdžią, pasakykime, ne rinkimų keliu. Tokie žmonės nereikalingi mūsų šalyje. Maskva pasiuntė samdinius naftos ir dujų verslovėms užgrobti, tačiau turėjo ir kitą tikslą – Donbaso veteranų utilizavimą. Daugelis anksčiau ten nuvykusių buvo likviduoti (зачищены), tiksliau – juos siuntė šturmuoti Sirijos miestų pirmose gretose… Atamanas neslėpė, kad neatšauktas ir to paties Strelkovo-Girkino likvidavimas.
Stalinas būtų patenkintas
Kitaip samprotauja žinomas rašytojas ir istorikas Borisas Sokolovas; profesorius parašė daugiau kaip 40 knygų, tarp jų – apie Stalino represijas, kritikavo paplitusį teiginį SSRS per Antrąjį pasaulinį karą netekus apie 27 milijonų karių ir civilių, tvirtindamas, kad žuvusiųjų buvo daugiau – iki 43 milijonų. Viena pastarųjų jo knygų – apie prieškariu bene labiausiai pagarsėjusį SSRS karvedį maršalą Tuchačevskį, Stalino pasmerktą myriop 1937 metais ir tapusį masinių represijų Raudonojoje armijoje simboliu.
Sokolovas rašo, kad Kremliui būtų prireikę šalinti anaiptol ne šlovingų Rusijos ginkluotųjų pajėgų žygio į Krymą liudytojus nebent tuo atveju, jeigu pusiasalis tuoj turėtų grįžti Ukrainai. Tačiau net ir šiuo atveju valymas (зачистка) netrodo kaip kažin kas būtiniausia; tuo tarpu Putinas visiškai nesirengia atsisakyti Krymo. Labiau tikėtinas kitas dalykas: ir Šušukino, ir Serguno pavaldume buvo, pabrėžia profesorius, specialiosios paskirties daliniai. Jų uždavinys yra greitai ir netikėtai užgrobti priešininko rankose esančius objektus, tarp jų – ir vyriausybinius pastatus. Sokolovas siūlo prisiminti, kas vyko prieš šešiasdešimt metų, kai SSRS valdė Chruščiovas.
Nikita Chruščiovas
Tada gynybos ministras maršalas Žukovas, labiausiai išliaupsintas sovietinis karvedys, nutarė įkurti prie Tambovo miesto „diversantų mokyklą“ (2 tūkstančiai specialios paskirties pajėgų karininkų). Chruščiovas apie „diversantų mokyklą“, steigiamą be Sovietų Sąjungos komunistų partijos prezidiumo žinios ir pritarimo, sužinojo likus porai mėnesių iki jos atidarymo. SSRS valdovui pasirodė Žukovą telkiant patikimą padalinį, pajėgų įvykdyti valstybinį perversmą: diversantams nieko nereiškė kaip mat atsidurti Maskvoje. Dar Žukovas siūlė vidaus reikalų ministru paskirti savo bendražygį maršalą Konevą, Valstybės saugumo komiteto (KGB) pirmininku – irgi Ginkluotųjų pajėgų atstovą (greičiausiai GRU viršininką Štemenką, „diversantų mokyklos“ globėją). Chruščiovui teliko manyti, kad Žukovas rezga patį tikriausią valstybės perversmą.
Chruščiovo valioje buvo padaryti taip, kaip būtų padaręs Stalinas: tiesiog sušaudyti Žukovą ir jo artimiausius bendražygius. Tačiau sąmokslininkams galvos liko ant pečių: Žukovą atleido iš ministro pareigų, Štemenkai pažemino laipsnį, o Konevą privertė pasirašyti po Žukovą smerkiančiu straipsniu pagrindiniame komunistų partijos laikraštyje „Pravda“. Griežčiausių represijų nesiėmė gal manydamas, kad ateityje nauji sąmokslininkai nepagailėtų ir jo paties. Taip ir atsitiko 1964 metais: Brežnevas su savais paėmė valdžią be kraujo, tiesiog išvarę Chruščiovą į pensiją.
Visiškai įtikėtina, rašo Sokolovas, kad Putiną pasiekė ar tikri, ar pramanyti gandai generolus kažin ką rezgant prieš jį. Tačiau dabartinis Kremliaus valdovas, skirtingai nuo Chruščiovo, sąmokslininkų nepasigailėjo (perspėdamas ir kitus). FSB slaptose laboratorijose, paveldėtose iš KGB ir dar ankstesnių pirmtakų, seniai esama nuodų, sukeliančių ūmų širdies nepakankamumą… Tačiau nieko tikra nežinoma, perspėja Sokolovas. Teoriškai galima įtarti, kad du generolus pašalino ir kokia nors ukrainiečių diversantų grupė, tačiau sunku patikėti ją galėjus atlikti tokį žygį. O svarbiausia, – neabejoja profesorius, – visiškai neįtikėtina, kad tokią užduotį galėjo duoti politinė vadovybė.
Taigi nė galvon neateina mintis Kijevą galint ryžtis tokiam žingsniui, o štai Kremliaus klasta turima omenyje visada, vos kokį garsesnį asmenį ištinka mirtis. Tokia reputacija.
Kai visi sako, kad Rusijai buvo nenaudinga sprogdinti ar nuodyti, neskubėkime su tuo sutikti. Šitai pataria žmonės, sakantys perpratę „Who is Mister Putin?“
Vėl Maskva? Ar blondinė iš Kijevo?
Rusijos ginkluotųjų pajėgų TV kompanija „Zvezda“ diena dienon kartoja: Sergejus Skripalis ir jo duktė Julija buvo apnuodyti Solsberio mieste. Didžiosios Britanijos valdžia be kokių nors įrodymų kaltina prie to prisidėjus Rusiją. Maskva Londono versiją kategoriškai neigia. Beje, „Zvezda“ suteikė žodį radijo mėgėjui iš Uralo, įsitikinusiam, jog nustatė nuodytoją: tai prekybos centre buvusį Rusijos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo vyriausiosios žvalgybos valdybos (GRU) karininką sekusi blondinė; o svarbiausia tai, kad absoliučiai identiška blondinė dirba Ukrainos gynybos ministerijoje…
Tiesą sakant, Didžiosios Britanijos ministrė pirmininkė Tereza Mei (Teresa May) anaiptol ne iš karto apkaltino Rusiją dėl Sergejaus Skripalio (66 m.) ir jo dukters Julijos (33 m.) apnuodijimo; kaip parašė „Novaja gazeta“ korespondentas Briuselyje Aleksandras Minejevas, palyginti ilgai delsė (достаточно долго воздерживалась от возложения на Россию ответственности). Nors parlamentas primygtinai ragino vyriausybę kirsti kuo greičiau ir kuo stipriau. Kovo 10 d. Didžiosios Britanijos vidaus reikalų ministrė Ember Rad (Amber Rudd) pareiškė esą dar anksti kalbėti apie šios cheminės atakos kaltininką. Įvykio vietoje radosi daugiau kaip 250 darbuotojų, atstovaujančių aštuoniems iš 11 policijos kovos su terorizmu padalinių. Tiriama daugiau kaip 240 galimų daiktinių įkalčių, apklausta apie 200 liudytojų.
Lechas Kačynskis ir Valdas Adamkus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kovo 12 d. oficialiame premjerės pareiškime jau sakoma policiją ir saugumo tarnybą aptikus pakankamai įrodymų, jog buvęs GRU pulkininkas ir jo duktė buvo apnuodyti nervus paralyžiuojančiais nuodais, pagamintais Rusijoje. Atsižvelgdama į tai, vyriausybė priėjo išvadą: labai tikėtina, kad Rusija yra atsakinga už cheminę ataką Solsberyje. Ministrė pirmininkė ištarė ir rusišką šio žudančio preparato pavadinimą: „Novichok“.
Borisas Nemcovas. Slaptai.lt nuotr.
Laikraštis „Sunday Times” apkaltino vyriausybę sudelsus atsiliepti ir padarius tai nepakankamai griežtai. Leidinys neabejoja, kad prie to bus prisidėjusi Rusija. Tuo tarpu „Financial Times“ ragino nedaryti skubotų politinių išvadų be įtikinamų įrodymų, kad pasikėsinimą surengė rusai ir juo labiau – Rusijos aukščiausioji vadovybė. Tačiau priminė Rusijos specialiosiose tarnybose esant bendrininkaujančių su nusikaltėliais ir jie galėjo panaudoti nuodus be Kremliaus įsakymo ir žinios kokiais nors savo tikslais arba keršydami. Arba norėdami įtikti politinei vadovybei. Antai opozicijos veikėją Borisą Nemcovą nužudė gailesčio nežinančio Putino vasalo Ramzano Kadyrovo samdiniai. Tai padaryta viešoje vietoje (viešesnės nerasti – Kremliaus kaimynystėje!) – šitaip katė palieka sumedžiotą pelę ant šeimininko slenksčio…
Beje, ir Jungtinės Valstijos ne iš karto užsipuolė Rusiją, o kiek padelsusios (после некоторой паузы). Valstybės departamentas pareiškė sutinkantis su Didžiosios Britanijos pozicija, kad Rusija yra prikišusi nagus prie šio nusikaltimo. Valstybės departamento pareiškime sakoma: mes visiškai įsitikinę tyrimu, kurį vykdo Didžioji Britanija, ir išvada, jog Rusija, greičiausiai, yra atsakinga už ataką panaudojant nervus paralyžiuojantį agentą. Rusija yra neatsakinga jėga, kelianti grėsmę stabilumui pasaulyje ir veikianti su neslepiamu kitų valstybių suvereniteto negerbimu.
Reputacija: valstybė nuodytoja
Rusijos naujienų tarnyba “Novosti“ kovo 12 d. parašė, kad Rusijai būtų buvę nenaudinga (было бы невыгодно) apnuodyti buvusį GRU pulkininką Sergejų Skripalį ir jo dukterį, juo labiau šitaip demonstratyviai, ir kad susiklosčiusioje padėtyje regisi nauda Londonui, kuris nori apkaltinti Rusiją kišimusi į vidaus reikalus.
Netrūksta lengviau prieinamų nuodų, greitai suyrančių, be kvapo ir skonio, teigia laikraštyje „Novaja gazeta“ Valerijus Širiajevas, tarsi atsakydamas valstybinei naujienų tarnybai. Pastarųjų metų skandalinguose nunuodijimuose Rusijoje (ar siejamuose su Rusija) buvo panaudoti reti, nenustatomos valstybės gamintojos nuodai, dažniausiai greitai suyrantys aukos kūne. Kai kurie nuodai taip ir liko nežinomi (antai neišėjo nustatyti, kuo apnuodytas mirė Rusijos žurnalistas Jurijus Ščekočichinas). Aleksandrui Litvinenkai nunuodyti žudikai pasirinko greitai suyrantį izotopą ir tik moderniausiais detektoriais pavyko aptikti polonio pėdsakus, be to, paskutinėmis Litvinenkos gyvenimo valandomis – dar kiek sudelsus nebūtų likę menkiausių įkalčių.
Disidento mirtis. Aleksandras Litvinenka. Slaptai.lt nuotr.
Tuo tarpu kėsindamasi nunuodyti buvusį GRU pulkininką grupė žiaurių ir išradingų žmonių apgalvotai pasirinko, galima sakyti, barbarišką nuodą, neabejodami, kad jį atpažins buvusios Sovietų Sąjungos cheminio ginklo arsenalą išmanantys ekspertai (giliai kapstytis nelinkusiai visuomenės nuomonei tai aiški nuoroda į Rusiją) ir tai sukels didžiausią politinį efektą. Juk tai, kiek aš žinau, – rašo „Novaja gazeta autorius, – pirmas istorijoje masinio naikinimo ginklo panaudojimas Didžiosios Britanijos – NATO narės teritorijoje.
Mūsų šalies kaip šalies nuodytojos reputacija visiškai pelnyta. Politinių ir kriminalinių-ekonominių nuodijimų istorija naujoje Rusijoje dar sulauks didžių režisierių, kaip sulaukė Bordžijų giminė. Gali būti, kaip tik tokia šalies reputacija paskatino piktadarius panaudoti masinio naikinimo ginklą Anglijoje (iki šiol menančioje Litvinenką), – samprotauja autorius. – Žudikas prisegė prie Skripalio palto brūkšninį kodą „Padaryta Rusijoje“.
Briuselyje žurnalistai veržėsi prie Kremliaus kritiko Michailo Chodorkovskio, dalyvavusio viename forumų Europos parlamente. Daugelis norėjo išgirsti atsakymą į vieną ir tą patį klausimą: Rusijos specialiųjų tarnybų ilgos rankos pričiumpa ir užsienyje pasislėpusius – ar jis nesibaimina galįs tapti kita auka? Dėl pastarojo pasikėsinimo jis nieko nepasakė – neįsigilinęs. Tačiau apgailestavo, kad Vakaruose Kremlius iš anksto rodomas nusikaltėliu – dar nesulaukus tyrimo pabaigos. Ir dėl tokio išankstinio nusistatymo kalta tik pati Rusijos vadovybė. Pirma jūs susikuriate sau reputaciją, o tada jau reputacija byloja už jus.
„Novaja gazeta“ autorius kaip ir nori pasakyti, kad tokia šalies reputacija galėjo prisidengti kas tik panorėjęs. Kita vertus, o kodėl tąja reputacija nepasinaudojus vėlgi tam pačiam Kremliui? Pačioje Rusijoje daugelis žmonių nė kiek neabejoja: tėvynės išdavikams taip ir reikia, kad ir ką dėl to sakytų Amerika ar Anglija (Juk Vladimiras Putinas vieną kartą pasakė, kad išdavikų laukia galas patvoryje, – priminė „Times“ apžvalgininkas; Rusijos pasiuntinybės Londone Twitter‘yje apie Skripalį: Jis iš tikrųjų buvo britų šnipas, veikė MI6 labui). Daugelis neabejoja ir tuo, kad Vakarai jų tėvynei telinki pikta. Štai ir vėl: nieko dorai neišsiaiškinę apkaltino Rusiją!
Politinio efekto iš tikrųjų sulaukta. Buvęs GRU pulkininkas – toli gražu ne pirmas perbėgėlis iš Rusijos, į kurio gyvybę kėsintasi Didžiojoje Britanijoje. Tiesa, pateikti nepaneigiamų įrodymų šitai dedantis su Kremliaus žinia nepavykdavo. Kita vertus, nė karto, netgi mirties atvejais, Londonas nesimojo ant Maskvos taip griežtai kaip dabar. Kovo 14 d. Tereza Mei paskelbė apie Londono sprendimą išsiųsti iš šalies 23 Rusijos diplomatus. Ryžtingų žingsnių ėmėsi Europos Sąjungos valstybės, Kanada, Norvegija, Ukraina ir, žinoma, Jungtinės Valstijos.
Kovo 26 d. JAV valstybės departamento oficialioji atstovė paskelbė pareiškimą, kuriame neliko žodžio galimai ir tiesiai šviesiai sakoma: kovo 4 d. Rusija panaudojo karinės paskirties nervus paralyžiuojančio veikimo nuodingąją medžiagą pasikėsindama nužudyti Didžiosios Britanijos pilietį ir jo dukterį. Pavojuje atsidūrė daugelio nieko dėtų žmonių gyvybė, o trys asmenys, tarp jų policininkas, patyrė kūno sužalojimų. Atsakydama į šį pasibaisėtiną Konvencijos dėl cheminio ginklo uždraudimo sulaužymą, taip pat tarptautinės teisės pažeidimą, Jungtinės Valstijos šiandien išsiunčia 60 Rusijos oficialiuosius asmenis. JAV to imasi, kad parodytų neišardomą solidarumą su Jungtine Karalyste ir priverstų Rusiją pajusti rimtas pasekmes dėl nesiliaujančių tarptautinių normų pažeidimų. Taip pat rengiasi išsiųsti 12 Rusijos nuolatinės atstovybėje Jungtinėse Tautose veikiančių žvalgybos operatyvinių darbuotojų, kurie piktnaudžiavo gyvenimo Jungtinėse Valstijoje privilegijomis.
Tik ar Rusija išsigąs?
Nuo Lenino iki Litvinenkos ir toliau
Kovo 14 d. Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministerijos Twitter’yje pasirodė apie 1 min. trukmės vaizdo pristatymas „Rusijos agresijos schema“. Jame vaizduojama chronologinė linija prasideda 2006 metų lapkritį, kai Londone buvo nunuodytas buvęs FSB darbuotojas Aleksandras Litvinenka. Kitos datos ir veiksmai: 2008, rugpjūtis – Rusija pademonstravo itin įžūlų Gruzijos teritorinio vientisumo negerbimą; 2014, kovas – Rusija aneksavo Krymą; 2015, gegužė – Rusijos kibernetinė ataka prieš Vokietijos parlamentą; 2015 ir 2016– Rusija įsismelkė į Danijos gynybos ir užsienio reikalų ministerijų internetines svetaines; 2017– Rusija įsikišo į rinkimus Juodkalnijoje; 2017– kibernetinio šnipinėjimo Ukrainoje kampanija; 2018– Rusijos pajėgos nesiliauja pažeidinėjusioskitų šalių oro erdvę. Išvada: Rusija siekia sugriauti esama pasaulio tvarką.
Rusijoje nužudyta Vladimiro Putino kritikė žurnalistė Ana Politkovskaja
Pasikėsinimas nužudyti buvusį GRU karininką, radusi prieglobstį Anglijoje, britams vėl priminė Litvinenkos nunuodijimą 2006-aisiais. Kitą dieną po buvusio Rusijos saugumo karininko mirties velionio artimas bičiulis Аleksandras Golfarbas per britų televiziją perskaitė jo pareiškimą, esą parašytą paskutinėmis gyvenimo dienomis, beveik neturint vilties pasveikti (aiškiai girdžiu mirties angelo sparnų plevenimą). Dėl savo dabartinės būklės mirštantysis apkaltino Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną. Pareiškimą baigė negailestingam barbarui skirtais žodžiais: Tegul Dievas atleidžia jums už tai, ką jūs padarėte – ne tik su manimi, bet ir su mano mylima Rusija ir jos liaudimi. Šis pareiškimas buvo perskaitytas ir pradėjus Litvinenkos mirties aplinkybių viešąjį tyrimą Londone praėjus nuo jos vos ne dešimt metų.
Dar tyrimo išvakarėse britų spaudoje pasirodė pranešimai, kad Didžioji Britanija gavo iš JAV nacionalinio saugumo tarybos šios bylos pagrindinių įtariamųjų telefono pokalbių įrašus ir, pasak „The Telegraph“ šaltinio, britų pareigūnai iš šių neskelbtinų pokalbių padarė išvadą, kad tai yra nužudymas valstybės užsakymu. 2016 metų pradžioje Londono aukštasis teismas nustatė Litvinenkos žudikus ir kurstytojus. Teismas pripažino esant didelę tikimybę, kad Litvinenką nužudė pritarus asmeniškai Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui, o nusikaltimą parengė Federalinė saugumo tarnyba, taigi Rusijos valstybė.
Slaptųjų tarnybų istoriko, buvusio Rusijos karinės žvalgybos GRU karininko, knygos „KGB nuodų fabrikas: nuo Lenino iki Litvinenkos“ (Фабрика ядов КГБ: от Ленина до Литвиненко) autoriaus Boriso Volodarskio tvirtinimu, Litvinenka buvo nunuodytas ne grynu polonio izotopu (tai neįmanoma), o specialioje laboratorijoje ypatingai paruoštais nuodais su atitinkama doze Po-210. Dabartinėje Rusijoje, kaip teigia Volodarskis, vienintelė specialioji tarnyba, kuri pranoksta tiek FSB (federalinė saugumo tarnyba), tiek SVR (užsienio žvalgybos tarnyba) ir prieina prie visų rūšių ginklų, tarp jų ir nuodų, – tai prezidento saugumo tarnyba.
Prisiminta ir dar vieno perbėgėlio iš Rusijos mirtis, 2012 metais. Vieną lapkričio dieną Londone gyvenančiam buvusiam Rusijos verslininkui Aleksandrui Perepeličnui sportuojant pasidarė bloga ir jis krito vietoje. Britų policija nusprendė, kad mirė savo mirtimi. Tačiau daugelis susipažinusių su šia paslaptinga istorija, taip pat ir Prancūzijos policija nunuodijimo versiją laiko labiau nei tikėtina. Tas pats Borisas Volodarskis irgi nė kiek neabejoja, kad Perepeličnas buvo nužudytas. Jo nuomone, visa pasaulio žiniasklaida klaidino, kad Perepelično organizme buvo aptikta „kinų nuodų“ pėdsakų (garsusis ekstraktas su „Gelsemiumelegans”). Iš tikro nežinoma, ar jį į kapus nuvedė šis augalas, ar kas kita. Netgi nėra pagrindo tikinti, kad buvo nunuodytas. Labai galimas daiktas, kad jį nužudė kitu būdu. Svarbu tai, kad jis buvo visiškai sveikas žmogus, kelios dienos iki mirties jį tyrė gydytojai ir jis po to sudarė ar ne 5 mln. svarų vertės draudimo sutartį. O po kelių dienų 44-erių vyras netikėtai mirė, sustojus širdžiai.
Pasak Volodarskio, visa žiniasklaida vėlgi visiškai klaidingai prieštaringos reputacijos veikėjo mirtį sieja su „Magnitskio byla“ ir kompanija „Hermitage Capital“ (2010 metais Maskvoje, kvotos izoliatoriuje, mirė advokatas Sergejus Magnitskis, kaltinęs aukštus Rusijos valdininkus sukčiavimu susikrovus 200 milijonų eurų). Perepeličnas minėtos kompanijos savininkui milijardieriui Brauderiui (tas pats, kuris teigia buvusį jo draugą Vladimirą Putiną susikrovus $200 milijardų) perdavė dokumentų kopijas (Volodarskiui jas parodė Šveicarijos advokatai), kurios rodė jį galbūt žinant visas schemas, pagal kurias FSB ir kitos Rusijos specialiosios tarnybos perveda pinigus į užsienį. Šitai atskleisti buvo labai pavojinga!
Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.
2017-ųjų viduryje prancūzų leidinys „Le Parisien” parašė, kad Perepeličnas galėjo būti nunuodytas Paryžiuje, kur jis lankėsi kelios dienos prieš savo mirtį, bendravo su moterimi (blondine!). Ši, sužinojusi apie Aleksandro mirtį, labai nenustebo: Tai atsitinka rusams Londone. Jis teikė informaciją šveicarams. Už tokį dalyką gali užmušti. Prancūzams atrodo, kad britai ne per uoliausiai stengiasi išaiškinti Perepelično mirties priežastį, nors ir ėmėsi pakartotinio tyrimo. Mes manome, kad jį užmušė pas mus, – tikino „Le Parisien“ šaltinis, artimas Paryžiaus kriminalistams. „Buzzfeed“ irgi tvirtina, kad tai buvo būtent žmogžudystė, užsakyta Kremliaus.
Gal ateityje sužinosime, kas iš tikrųjų nutiko daug žinojusiam Aleksandrui Perepeličnui Londone ar Paryžiuje. Juk, kaip pasakyta, nėra nieko slapta, kas nepasidarytų žinoma. Štai kovo 27 d. žiniasklaidoje vėl sumirgėjo JAV mirusio buvusio Rusijos prezidento Vladimiro Putino patarėjo, buvusio spaudos ministro, Kremliaus propagandos monstro „Russia Today“ (dabar – RT) įkūrėjo Michailo Lesino pavardė. 2015 m. gruodžio 5 d. jį rado negyvą vieno Vašingtono viešbučių numeryje. Netrukus rusai paaiškino: ištiko širdies priepuolis. Šių metų sausio pabaigoje Rusijos naujienų tarnybos pranešė (atrodo, su palengvėjimu) JAV federalinį tyrimų biurą paskelbus Lesino mirties tyrimo išvadą: jis kambaryje buvo vienas ir mirė ne smurtine mirtimi; tiesiog buvo labai girtas ir atsitrenkė galva į kažin ką kieta…
Ir štai dabar sužinome (BuzzFeed): Lesiną užmušė žmonės, kuriuos pasamdė Kremliaus šeimininkui artimas oligarchas. Tiesa, banditams (rusų saugumo agentams, uždarbiaujantiems ir patarnavimu oligarchui) buvo įsakytą Lesiną tik aptalžyti, tačiau tie persistengė…
Giltinės dalgis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lenkai iškėlė aikštėn kai kurias iki šiol nežinomas ar slepiamas tragedijos, pavadintos „Antrąja Katyne“, aplinkybes. Kaip prisimename, 2010 metų balandžio 10 d. rytą leisdamasis prie Smolensko sudužo Lenkijos prezidento lėktuvas, skraidinęs šalies delegaciją, turėjusią dalyvauti lenkų karininkų sušaudymo Katynėje 70-mečio minėjime. Žuvo prezidentas Lechas Kačinskis, jo sutuoktinė ir visi juos lydėję asmenys, taip pat įgulos nariai – visi 96 lėktuvu skridę žmonės. Tokios tragedijos šiuolaikinėje istorijoje dar nebuvo – valstybė vienu metu neteko beveik visų savo vadovų. 2011 metais liepos mėnesį katastrofą tyrusi Lenkijos valstybinė komisija nustatė, kad lėktuvas skrido pernelyg žemai, atsitrenkė į medžius ir pradėjo byrėti. Taigi komisija patvirtino tai, kuo iš pat pradžių stengėsi įtikinti Rusijos naujienų tarnybos ir visa Kremliaus maitinama žiniasklaida ir ką nustatė Maskvos komisija: lėktuvas sudužo dėl įgulos, neįstengusios jo suvaldyti sudėtingomis meteorologinėmis sąlygomis, kaltės.
2015 metais į valdžią sugrįžus brolių Lecho ir Jaroslavo įkurtai Teisės ir teisingumo partijai (PiS), gynybos ministras Antonis Macierevičius subūrė naują komisiją Smolensko katastrofai tirti. Prieš dvejus metus lenkai gavo iš amerikiečių palydovines nuotraukas, kurios su labai didele tikimybe, galima sakyti, beveik neabejojant (z ogromnym prawdopodobieństwem, prawie z pewnością) leidžia tvirtinti, jog lėktuvas pradėjo byrėti dar būdamas ore. Nuotraukose matyti aerodromo „Smolensk Severnyj“ prieigos prieš katastrofą ir tuoj po jos.
Pastarosios liudija, kad lėktuvo nuolaužos ėmė kristi žemėn dar gerokai prieš lėktuvo sparnui užkliudant nelemtąjį beržą, kuris 2011 metais buvo pripažintas katastrofos „kaltininku”.
Vadinasi, numušė?
Kaip kalbėti su barbarais?
Tą patį 2010-ųjų pavasarį Georgijus Gordinas internetiniame leidinyje Ruscomment.com (apie įvykius, kokie jie yra iš tikrųjų: be Kremliaus cenzūros) rašė, kad Vakarai taip ir neįstengė iki galo išsiaiškinti „Who is Mister Putin?“. Savo straipsnyje apie Smolensko katastrofą – vieną įžūliausių XXI amžiaus nusikaltimų autorius apibūdina Putino firminį braižą („В убийстве Качинского виден почерк Путина”).
Įsakyti pavaldiniams nužudyti kitos valstybės prezidentą savosios šalies teritorijoje! Kremliuje manoma, kad niekas nepatikės Rusijos prezidentą galėjus tam ryžtis. Jeigu Vakarų šalių politikams ir piliečiams pateiks nepaneigiamus įrodymus, jie vis viena nepatikės! Tuo tarpu Putinas, gavęs valdžią, pastoviai žudė žmones, kuriuos laikė savo priešais. Vykdė operacijas, taip pat ir užsienyje, kurios vakariečių akimis žiūrint yra nenaudingos Maskvai. Kremlius, publicisto nuomone, būtent tuo ir naudojasi – niekas tokiu žiaurumu nepatikės net pateikus visus įkalčius! Antai 1999 metų rudenį sprogdino gyvenamuosius namus Maskvoje ir Volgodonske (apie vieną sprogimą pranešė, dar jam neįvykus). Netgi Adolfas Hitleris neleido sau sprogdinti taikiai miegančių vokiečių ir pasitenkino Reichstago padegimu!
Bet kurio nusikaltėlio elgesyje yra būdingų bruožų, kurių kitas negali pakartoti. Antai 2004-ųjų pradžioje Katare susprogdino Kremliaus nekenčiamą Zelimchaną Jandarbijevą ir jo 13-os metų sūnų. Nusikaltėlius suėmė, nes jie paliko daug įkalčių. Putinas pasiekė, kad jie būtų grąžinti Maskvai, kur šiuos banditus sutiko kaip sutinkami užsienio šalių vadovai. Dabar jie didvyriai! Gordinas paaiškina, kas yra būdinga Putino braižui, ką galima vadinti Putino autografu, lydinčiu tuos nusikaltimus, kurių idėjiniu kurstytoju jis buvo yra dabar ir bus iki Tarptautinio tribunolo kaltinamųjų suolo. Po kiekvieno teroristinio akto Putinas leidžia suprasti: Oficialiai mes niekuo dėti, tačiau visi turi žinoti ir suvokti, kad tai galėjome padaryti tik mes! Ir taip bus visiems, kurie išdrįs stoti prieš mus!
Aleksandras Perepeličnas
Po to, kai nušovė žurnalistę Aną Politkovskają, Putinas leido sau viešai tyčiotis: jos nužudymas atnešė mums nepalyginti daugiau žalos negu tai, ką jį parašė. Tarp eilučių reikia skaityti ne be pasididžiavimo pasakyta: drebėkite, mes galime ne tik užmušti, tačiau užmušti, nusispjauti ir užmiršti! Tas pats ir dėl Kačinskio lėktuvo. Gordinas rašo: oficialiai, katastrofa, „apgailestaujame ir liūdime kartu su draugiška lenkų tauta dėl žuvusių baisioje lėktuvo katastrofoje“ – tačiau visi turi žinoti ir suprasti, kas ir dėl ko pribaigė Lenkijos prezidentą bei jo bendražygius. Ir kas laukia kitų, jeigu kas. Štai ką reikia žinoti, rašė prieš aštuonerius metus publicistas, Rusijos valdžiai įvykdžius naują piktadarystę. Tai žinantys jau nesakys: „Šito negali būti! Šito padaryti niekas neišdrįstų!“
…Praėjus keturiems mėnesiams po Lenkijos prezidento lėktuvo katastrofos, neaiškiomis aplinkybėmis žuvo GRU viršininko pavaduotojas generolas majoras Jurijus Ivanovas. Tai viena paslaptingiausių Rusijos generolų mirčių. Apskritai, Rusijos generolai pasirodė esą ne tik mirtingi, tačiau ir ūmiai mirtingi. Tarptautinės tyrėjų bendrijos „Inform Napalm“ savanoriai 2016 metų pradžioje paskelbė Rusijos generolų ir admirolų, mirusių ar žuvusių per pastaruosius 25 metus ne visiškai aiškiomis aplinkybėmis, sąrašą. Iš 42 kariuomenės, vidaus reikalų, specialiųjų tarnybų generolų tik trys, tikėtina, mirė savo mirtimi. 14 generolų nusišovė arba buvo nušauti; 10 žuvo eismo įvykiuose, du pasikorė ir dar 13 rasti negyvi nežinia dėl ko.
JAV prezidento Donaldo Trumpo administracija paskelbė naujas sankcijas Rusijos piliečiams, kaltinamiems mėginus paveikti 2016-ųjų prezidento rinkimų baigtį ir vykdžius atskiras kibernetines atakas.
Pasak aukšto rango JAV saugumo pareigūnų, sankcijos įvestos penkiems subjektams ir 19-ai fizinių asmenų. Tarp jų yra Rusijos federalinė saugumo tarnyba (FSB), karinės žvalgybos agentūra (GRU) ir 13 asmenų, kuriems kaltinimus neseniai pareiškė galimą Rusijos kišimąsi į JAV rinkimus tiriantis specialusis prokuroras Robertas Muelleris.
Be to, nuobaudos įvestos asmenims, susijusiems su kibernetine ataka „Petya“ ir, kaip teigiama, tebevykstančiais mėginimais įsilaužti į JAV energijos tiekimo tinklus.
„Administracija susiduria ir kovoja su kenkėjiška kibernetine Rusijos veikla, įskaitant mėginimą kištis į JAV rinkimus, destruktyvias kibernetines atakas ir įsilaužimus į ypatingos svarbos infrastruktūrą“, – teigė iždo sekretorius Stevenas Mnuchinas.
„Šios tikslinės sankcijos – dalis platesnio masto pastangų, kuriomis siekiama kovoti su besitęsiančiomis atakomis iš Rusijos“, – pridūrė jis.
Didžiajai daliai šių subjektų ir asmenų – įskaitant žvalgybos agentūras ir „trolių fabriko“ bosą Jevgenijų Prigožiną – jau buvo taikomos tokios nuobaudos kaip turto įšaldymas ir draudimas atvykti į JAV.
Publicistas Leonas Jurša, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.
Kovo 6 d. Sirijoje sudužo Rusijos transporto lėktuvas An-26. Žuvo visi: 6 įgulos nariai ir 33 keleiviai – Rusijos kariuomenės karininkai, tarp jų generolas majoras. Valstybinis televizijos kanalas „Rosija-1“ pokalbių laidoje „60 minučių“ šiai katastrofai skyrė 1 minutę. Laidos dalyviai puolė toliau aptarinėti Rusijos ir Ukrainos nesutarimų dėl dujų… Maskva labai nemėgsta komentuoti nemalonių naujienų. Ypač prieš rinkimus.
Kosminėms pajėgoms padedant…
2016 metų pavasarį vienas Rusijos generalinio štabo viršininkų pranešė, kad Sirijoje veikia Specialiųjų operacijų pajėgos (kai kuriais duomenimis, pasirodė dar iki pradedant operaciją 2015-ųjų rudenį). Generolas pulkininkas valstybiniam laikraščiui „Rosijskaja gazeta“ pasakė Neslėpsiu (Не буду скрывать) praėjus kelioms dienoms po to, kai mūšyje dėl Palmyros žuvo šių pajėgų vyresnysis leitenantas, žvalgęs taikinius karinių kosminių pajėgų atakoms.
Vasario 27 d. Rusijos aneksuotame Kryme, Simferopolyje, paminėta Specialiųjų operacijų pajėgų diena. Mitingo dalyviai padėjo gėlių prie paminklo „Mandagiems žmonėms“ (tiesą sakant, ten išlietas vienas žmogus, labiau panašus į kokį kosminį ateivį, ir katinas). Maskvoje ši diena praėjo be žmonių sueigų, bent jau žiniasklaida apie jas neužsiminė.
Calend.ru paaiškina, kodėl Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas 2015 metų pradžioje būtent šią metų dieną paskelbė šventine, kitaip dar vadinama „Mandagių žmonių diena“. Būtent 2014 metų naktį į vasario 27-ąją Kryme Ukrainos ginkluotųjų pajėgų dislokavimo vietas blokavo ir visus pusiasalyje esančius strateginius objektus užėmė nežinomi žmonės maskuojamąja uniforma be atpažinimo ir skiriamųjų ženklų. Su vietos gyventojais jie elgėsi „labai mandagiai“. Po kelių savaičių Putinas paaiškino, kad mandagūs žmonės (anot Calend.ru, jis taip pavadino būtent Rusijos specialiųjų operacijų pajėgų karius) garantavo Krymo gyventojams galimybę laisvai pareikšti savo valią referendume dėl Krymo statuso. Rusijos gynybos ministras Sergejus Šoigu kažin kaip ypatingai dialektiškai juos palygino su nesančia juoda kate, kuri protinga, drąsi ir mandagi.
Apie tokių pajėgų (SSO) sudarymą oficialiai paskelbta 2013 metų kovo mėnesį. Jų sudėtį sudaro išimtinai pagal kontraktą Rusijos kariuomenėje tarnaujantys kariai. Gynybos ministerijos išaiškinimu, specialiųjų operacijų pajėgos naudoja įprastoms pajėgoms nebūdingus kovinių veiksmų metodus ir būdus, tarp jų – ir partizaninius (разведывательно-диверсионные, подрывные, контртеррористические, контрдиверсионные, контрразведывательные, партизанские, антипартизанские и другие действия). Joms įsakinėja Vadovybė, pavaldi tiesiogiai Generalinio štabo viršininkui. Rusijos naujienų tarnyba „Novosti“savo ruožtu paaiškino, kuo nė jokiai Rusijos kariuomenės rūšiai nepriskiriamos Specialiųjų operacijų pajėgos skiriasi nuo specialiosios paskirties padalinių („Alfa“ ir „Vympel“): tai ne mažos iš aukšto lygio profesionalų sudarytos specialiosios grupės, o galingos tokių pat profesionalų kariuomenės pajėgos. Jos turi teisę, iškilus reikalui, pasitelkti karinių kosminių pajėgų ir karinio jūrų laivyno dalinius. Kai kuriais duomenimis, SSO tarnauja 14 tūkstančių karių, iš kurių 12 tūkstančių sudaro liūdnai pagarsėjusios Generalinio štabo vyriausiosios valdybos (anksčiau vadintos GRU) ugdytiniai.
Oficialiai, Alepo miestą 2016 metų pabaigoje užėmė Sirijos vyriausybinės pajėgos (Sirijos armija, SSA), padedamos Rusijos karinių kosminių pajėgų. Tarptautinė žmogaus teisių gynybos organizacija „Human Rights Watch“ pareiškė, jog šios operacijos negalima vadinti „Alepo išlaisvinimu“, nes tai buvo miesto sunaikinimas, lydimas kariavimo įstatymų pažeidimų, o gal ir karo nusikaltimų (Rusijos ir Sirijos aviacijos bombordavimų metu žuvo apie 3 tūkstančiai žmonių). “The Wall Street Journal” parašė, jog prie Alepo užėmimo labiausiai prisidėjo Rusijos specialiųjų operacijų pajėgų kariai (“Russian Special Forces Seen as Key to Aleppo Victory”). Daugelis jų žygių liko paslaptimi, tačiau sužinoja juos sėkmingai medžiojus sukilėlių vadus miesto rytinėje dalyje… 2017 metų pavasarį Palmyra, kaip pranešė Rusijos žiniasklaida, buvo pakartotinai išlaisvinta ir didžiausiu indėliu prie to prisidėjo specialiųjų operacijų bei karinės kosminės pajėgos.
Šešėliai dingsta vidurdienį
2017 metų rudenį leidinys„Vojenoje obozrenije“ pranešė, jog greičiau nei per mėnesį Sirijos kariuomenė išlaisvino didžiąją dalį Deir ez Zoro miesto, išbuvusio apsiaustyje trejus metus, ir persikėlė per Eufratą. „Islamo valstybės“ priešinimasis Sirijos rytuose baigiamas palaužti ir dabar, nesibaiminant atskleisti karinės paslapties, galima kalbėti apie pajėgas, kurios iki šiol buvo slepiamos šešėlyje. Nors pastarosios pergalės laurai oficialiai vėl teko Sirijos armijos generolo Suhelio vadovaujamiems elitiniams daliniams („Tiger Force“), pagrindinį darbą padarė Rusijos savanoriai, siejami su Vagnerio PKK.
Kaip rašoma „Vojenoje obozrenije“ tekste („Российские добровольцы: их вклад в успех сирийской операции“), savanoriai padėjo Sirijos armijai pasiekti ne vieną pergalę. Palmyra, Alepas, Deir ez Zoras, taip pat daugybė bevardžių aukštumų ir vietovių, kur Rusijos kariai-savanoriai kovojo dėl pergalės prieš terorizmą Sirijoje, visiems laikams įrašyti į PKK karinės šlovės metraštį. Beje, šiame tekste randame visiškai be patetikos parašyta: dabar Rusijos savanoriai saugo Sirijos kariuomenei prieigas verslovių išlaisvinimui kairiajame Eufrato krante (tai yra tose vietose, kur įvyko vasario 8-osios incidentas).
Rusijos gynybos ministerijos pranešimu, 2017 metų rugsėjo 2 d. strategiškai svarbų miestą Akerbatą išlaisvino vyriausybinės kariuomenės padaliniai, padedami Rusijos karinių kosminių pajėgų, tačiau žurnalistų pašnekovai tvirtino, kad paskutinįjį teroristų pasipriešinimo židinį ėmė vien Rusijos privačių karinių kompanijų brigados. Siriečiai įžengė po jų – mes dargi pasitraukėme į šoną, kad nenufilmuotų kartu su jais naujienoms.
Iš tikrųjų – apie Sirijos kareivius juos savo akimis mačiusieji atsiliepia nekaip. Pasak vieno „Vagnerio grupės“ nario, Sirijos kareivių darbą dirbo kiti: „Vagneris“, „ISIS-hunters“ (SAA elitinis specialusis padalinys, 2017 metų pradžioje sukūrė ir finansuoja Rusijos specialiosios tarnybos, „medžiotojus“ apmokė Specialiųjų operacijų pajėgų instruktoriai), iraniečių specialieji padaliniai (daugiausia “Hezbollah”, kai kada “The Islamic Revolutionary Guard Corps”), kai kurie Sirijos armijos daliniai; palaikė Rusijos karinės kosminės pajėgos, dar veikė specialiųjų operacijų pajėgos. Apie įsimintiną mūšį, kuriame teko dalyvauti, žurnalisto pašnekovas atsisakė papasakoti (nenorįs atskleisti nei vietos, nei aplinkybių): Galiu viena pasakyti, „Vagneris“ – tai patrankų mėsa, ten vykdant užduotį nuostolių ne itin paisoma.
Kitas pašnekovas prisiminė pirmąjį Palmyros išlaisvinimą, 2016-ųjų pavasarį: Iš pradžių dirba „Vagnerio“ vyrukai, po to eina Rusijos sausumos daliniai, vėliau jau arabai ir kameros. „Vagnerio grupę“ siuntė daugiausia į karščiausias vietas – kad mažesni būtų Sirijos reguliariųjų pajėgų nuostoliai. Dar du „Vagnerio grupės“ nariai 2016 metų vasaros pabaigoje britų televizijos kanalui „Sky News“ pasakė, kad samdinius suntė į savižudiškas misijas (самоубийственные миссии) – priešininkui apdoroti prieš Sirijos reguliariųjų pajėgų puolimą. Palmyros šturmo metu mes buvome kaip patrankų mėsa (Во время штурма Пальмиры нас использовали как пушечное мясо). Vieno „Sky News“ pašnekovų duomenimis, Sirijoje žuvo iki 500-600 samdinių, arba kas antras… O dar vienas buvęs „Vagnerio grupės“ narys, dalyvavęs mūšiuose Sirijoje, aiškino žurnalistams, kad pulti kaktomuša – mėgstama „Vagnerio“ taktika. Dėl to dideli nuostoliai – vos ne kas trečias virsta „kroviniu 200“ (žuvęs) arba „300“ (sužeistas).
2017 metų rudenį buvęs „Donecko liaudies respublikos gynybos ministras“ Strelkovas-Girkinas savo internetiniams skaitytojams pranešė: į Siriją gena vis naujas partijas patrankų mėsos – buvusius Donecko ir Luhansko „liaudies respublikų“ kovotojus. Jo žodžiais, „Vagnerio grupę“ sudaro dviejų kategorijų kariai – „elitas“ (specialiosioms operacijoms vykdyti) ir „nurašomieji“. Į pastarąją kategoriją patenka suklaidinti ir viskuo nusivylę „Novorosijos“ savanoriai – utilizavimui. Tiesa, didelius nuostolius patiria ir „elitiniai“. Girkinas jų neužjaučia: iš savanorių eiti į samdinius ir žūti toliausiai nuo Tėvynės, kai tuo tarpu labai greitai prireiks kareivių jai pačiai ginti – tai ne išeitis, o išdavyste kvepiantis dalykas. Jam pritariama: Dalyvavimas Afganistano kare buvo baisu, tačiau šioji avantiūra – košmaras. Tiesiog žmonių utilizavimas. Dar vienas: Dabar su vyruku kalbėjau, sužeistas guli ligoninėje. Iš 300 vaikinų per du mėnesius gyvų liko 8…
Kadangi Specialiųjų operacijų pajėgų Rusijoje ir užsienyje vykdomos užduotys pernelyg neafišuojamos, o kariaujama kaip ir nesilaikant karo įstatymų ir papročių, tai galima manyti SSO pasitelkiant ne tik kosmines pajėgas (Kryme mandagūs žmonės veikė sykiu su jūrų pėstininkais, oro desanto ir motorizuotais šaulių padaliniais, „vietos savigyna“ ir dar visokiausio plauko ginkluotais asmenimis). Juk Putinas 2014 m. kovo 4 d. pasakė, kad Rusijos kariai stovės už žmonių nugarų, ne priekyje, o už nugarų – ir tegul tik pamėgina ukrainiečiai šaudyti į savus žmones… Tad kodėl vykdant ekspedicinę misiją pirma nepasiuntus į ugnį tų, kurios Girkinas pavadino nurašomaisiais (расходники), o tada tęsti specialiąją operaciją su visokeriopai brangintinu elitu? Juo labiau kad valstybė, kaip parašė Kremliaus propagandos flagmanas RT, neprivalo atsiskaityti dėl operacijų rezultatų ir patirtų nuostolių.
Kariuomenė. Pati tikriausia!
„Laisvės“ radijo apžvalgininkas, Ukrainos publicistas Vitalijus Bortnikovas netrukus po kalbamo incidento Sirijoje perspėjo: pasikliauti žiniasklaidos pranešimais, kad dauguma ten žuvusiųjų yra „Vagnerio grupės“ samdiniai, juo labiau – savanoriai, reiškia vėl pakliūti į Kremliaus apgaulės tinklus. Privačios karinės kompanijos, – pasak jo, – tam ir sukurtos, kad Rusijos aukščiausiajai valdžiai – politinei ir karinei – nereikėtų atsakyti už savo pavaldinių avantiūras. Tuo tarpu iš tikrųjų šios kompanijos – tokie patys Rusijos Federacijos ginkluotųjų pajėgų padaliniai. Publicistas primena daug triukšmo sukėlusią nuotrauką, kurioje Putinas pozuoja su ordinus prisisegusiais „Vagnerio grupės“ vadais Dmitrijumi Utkinu ir Andrejumi Troševu bei dar dviem jų bendrais (kalbama, Troševui „Rusijos didvyrio“ vardas suteiktas už Palmyros paėmimą). Rusijos didvyrio žvaigždė ir ordinas „Už narsumą“ – aukščiausi kariniai apdovanojimai ir už dalyvavimą kokiose privačiose operacijose, Portnikovo nuomone, jie neteikiami.
Vadinamosios privačios karinės kompanijos niekur nevyksta pačios – jos atliekamos Rusijos vadovybės įsakymus. Tuo tarpu pati vadovybė neprisiima jokios atsakomybės. Todėl susitarti su ja dėl ko nors yra visiškai neįmanoma. Ir tai – Kremliaus gudrystės esmė. Donbase savanoriai gali padėti ginklus ir pasitraukti, tačiau „Vagneris“ liks. Ir toliau kontroliuos okupuotas teritorijas ne blogiau už reguliariąją kariuomenę. Tai todėl, kad „Vagneris“ ir yra reguliarioji kariuomenė, dar daugiau – parengta diversijų ir teroro vykdymui, – teigia Vitalijus Bortnikovas. – Todėl, kad po „Vagnerio“ kauke slepiasi Putinas.
2017 metų rudenį Ukrainos saugumo tarnyba paskelbė, kas nustatyta tiriant šalies rytuose separatistų pusėje kariavusios samdinių grupės nusikalstamą veikimą. Ukrainos saugumiečiai nustatė, kad aukščiausiu „Vagnerio“ globėju buvo Rusijos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo viršininko pavaduotojas Nikolajus Bogdanovskis, o tiesiogiai jam vadovavo generolas majoras Jevgenijus Nikiforovas. Ukrainos saugumiečiai „Vagnerio PKK“ narius laiko Rusijos ginkluotųjų pajėgų kariais (военнослужащими Вооруженных сил Российской Федерации). Mat sutinkamai su 2017-ųjų pradžioje įsiteisėjusiomis įstatymo dėl karinės prievolės pataisomis atsargos kariai laikomi einantys karinę tarnybą, kai, be kita ko, dalyvauja užkardant tarptautinę teroristinę veiklą už Rusijos Federacijos ribų. Ukrainos saugumo tarnyba su šio tyrimo išvadomis supažindino savo tarptautinius partnerius, nes Putino privati armija gali būti panaudota bet kurioje pasaulio vietoje.
Tarptautinės bendrijos „Inform Napalm“ tyrėjai su savo pagalbininkais (Ихтамнет_м0292, Ukrainian Cyber Alliace) neseniai paskelbė nustatę 25 „Vagnerio grupės“ samdinius – buvusius ir esamus tankų įgulų narius; kai kurie iš jų Rusijos prezidento įsaku apdovanoti medaliais už savo žygius Rytų Ukrainoje. „Inform Napalm“ padarė išvadą, kad Kremlius panaudoja „Vagnerio PKK“ kaip grandį Rusijos hibridiniame kare Ukrainoje, Sirijoje, o ateityje gali pasiųsti į Balkanus. Šios grupės branduolį sudaro Rusijos atsargos kariai, vykdantys Rusijos vadovybės įsakymus. „Vagnerio grupė“ pasitarnavo kaip Rusijos reguliariosios kariuomenės priedanga mūšiuose dėl Debalcevo miesto ir Luhansko oro uosto; viena jos užduočių buvo pašalinti separatistų lauko vadus, veikusius pernelyg savarankiškai.
Praėjusių metų pradžioje leidinys „Otkrytaja Rosija“ pranešė, jog Vagnerio privati karinė kompanija“ rengiasi naujiems mūšiams Sirijoje. S.Nikolajus papasakojo, kad su „Vagnerio grupės“ nariais susipažino 2014 metais „Luhansko liaudies respublikoje“ (skiriamasis ženklas ant uniformos ir technikos raidė „W“ – bene vienintelis toks liudijimas). Jie vykdė, kaip suprato Nikolajus, delikačiausias užduotis (наиболее щепетильные задачи). Saugojo nepripažintų respublikų vadovus, suimdavo arba likviduodavo neįtikusius „savanorių“ lauko vadus, nuginkluodavo nepaklusnius būrius (pavyzdžiui, ypatingosios paskirties brigadą „Odesa“). Tapęs „Vagnerio grupės“ nariu, Nikolajus keletą kartu pabuvojo su ja Sirijoje. Nieko privataus šiame būryje nėra. Grupė vykdo Rusijos karinės vadovybės užduotis. Tai pati tikriausia kariuomenė. O nevykusį „privačios karinės kompanijos“ pavadinimą sugalvojo žurnalistai – sakytum, mus galima būtų pasamdyti vasarnamiui ar jachtai saugoti.
Prancūzų žurnalas DSI (tarptautinis saugumas) 2017-iesiems baigiantis išspausdino straipsnį, kuriame pasakojama apie Rusijos ginkluotųjų pajėgų sausumos operaciją Sirijoje („Le modele de l’intervention russe“). Rusijos specializuotam leidiniui „Novosti VPK“ (karinio pramoninio komplekso naujienos) pasirodė, kad netgi NATO priklausančios valstybės ekspertas buvo priverstas pripažinti didelius „Vagnerio PKK“ nuopelnus sutriuškinant „Islamo valstybę“ Sirijoje („Признание на Западе:ЧВК Вагнера получила высокую оценку во Франции“). Eksperto (Michel Goya) nuomone, rusai intervencijai galėjo pasitelkti 1-2 mechanizuotąsias arba oro desanto brigadas, o nutarė pasiųsti vieną jūrų pėstininkų batalioną bazėms ginti ir ne mažiau kaip 3 000 žmonių iš PKK, kurių nuostuoliai ne taip matomi ir juntami (PKK pavadinimai nenurodomi).
Viskas, eksperto galva, buvo padaryta palyginti nedidelėmis sąnaudomis. Rusijos gynybos ministerijos duomenimis, žuvo 37 kariai. Tačiau šis skaičius, be abejonės, yra 2-3 kartus didesnis, skaičiuojant ir „nereguliariuosius“ dalinius. Net „devynių dienų“ kare prieš Gruziją oficialiai skelbiami nuostoliai buvo didesni. Apie „Vagnerio grupę“ prancūzas nerašo – „Novosti VPK“ apie ją prideda nuo savęs: sėkmę lėmė aukštas kovotojų profesionalumas ir naujausia materialinė-techninė bazė. Esą „Vagnerio grupė“, be kitų ginklų, turėjo net tankus T-72, todėl iš žvalgybos-šturmo grupės virto tikru motorizuotuoju pėstininkų padaliniu. Į rusų kalbą išverstas straipsnis susilaukė komentarų. Tai toks valstybės ėjimas žirgu,- paaiškino vienas komentantorius dėl privačių karinių kompanijų. – Valstybė kaip ir niekuo dėta, kariauja privati kompanija, sudaryta iš savanorių, todėl valstybė ne karo padėtyje, žūva ne kariai, o „laukiniai žąsinai“, patys tai pasirinkę.
Kovo 9 d., tai yra praėjus mėnesiui, sužinojome, kad JAV ginkluotųjų pajėgų štabų viršininkų komiteto pirmininkas ir Rusijos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo viršininkas aptarė incidentą Sirijoje. Tai, kas įvyko, pasak NATO karinio komiteto vadovo čekų generolo Petro Pavelo, yra akivaizdus pavyzdys vis daugėjant atvejų, kai sukarintų organizacijų samdiniai panaudojami karinėms misijoms. Ir tai ateityje reikėtų rimtai apsvarstyti.
O jūs įrodykite, įrodykite!
Kai 2012 metais Valstybės dūmoje Vladimiro Putino, tuomečio Rusijos vyriausybės pirmininko, paklausė apie galimybę panaudoti privačias karines kompanijas įtakai užsienyje daryti, jis atsakė: Tai iš tikrųjų yra instrumentas įgyvendinti nacionalinius interesus be tiesioginio valstybės dalyvavimo. Manau, reikėtų apie tai pagalvoti, apsvarstyti. Po Krymo aneksijos 2014 metais, nepaskelbto karo Donbase, įsikišimo į Sirijos karą ir pastarojo triuškinamo amerikiečių kirčio ekspertai mėgina įsivaizduoti netrukus vėl prezidentu tapusio Putino minčių tėkmę. Ir spėti, kodėl Dūma nepritarė jau keliems tokių kompanijų įteisinimo projektams.
Veikti be tiesioginio valstybės dalyvavimo yra visokeriopai naudinga. Juo labiau kai tai neįteisinta: nereikia oficialiai atsakyti už Rusijos piliečių veiksmus Donbase ar kitur ir jų žūtį. Jeigu pastarąjį kartą būtų žuvę oficialūs Rusijos kariai, ketverius metus amerikiečių baubu gąsdinami žmonės būtų ėmę reikalauti nubausti JAV. O stoti su Amerika akis į akį mūšio lauke…
Praėjusių metų pradžioje Rusijos nepriklausomų žurnalistinių tyrimų laikraštis „Naša versija“ jau kėlė klausimą, kodėl Rusijai naudingiau užsienyje kariauti nelegaliai; straipsnis taip ir vadinosi „Ichtamnetų armija“. Pradėjo net nuo Ivano Žiauriojo laikų: caras pasiuntė Sibiro užkariauti ne šaulių būrį, o kazokus, kuriuos ginklais ir viskuo aprūpino pirkliai (beje, atamanas Jermakas 1581 metais kariavo Lietuvoje). „Vagnerio grupė“, paaiškino vienas žinovas, visiškai ne privati karinė kompanija, o sukarinta organizacija be oficialaus statuso. Ją lengva ir paprasta panaudoti bet kuriais atvejais. Samdiniai padarys tai, ko negali daryti reguliarioji kariuomenė. Kam žuvus, nebus teisminių ginčų, nesukils žiniasklaida ir visuomenė. Be to, tai ir kainuoja gerokai pigiau. O jeigu kas – nuo jų visada galima atsižegnoti.
„The New Times“, pirmasis Rusijoje visuomeninis leidinys (taip jį vadina vyriausioji redaktorė, žinoma opozicijos veikėja Jevgenija Albac, nelikus savininkų) išspausdino karinio apžvalgininko Aleksandro Golco komentarą. Autorius rašo, kad Rusijos politikos firminiu stiliumi tapo vadinamosios slaptosios operacijos, kurios nei vienam nėra paslaptis. „O jūs įrodykite“ – pastoviai kartoja Vladimiras Putinas ir Sergejus Lavrovas, kai kalbama apie slaptą karą Donbase, kišimąsi į kitų šalių, tarp jų ir JAV, vidinę politiką, sausumos operaciją Sirijoje. Jie tai daro žinodami, kad nėra tokio teismo su prisiekusiaisiais, kuriam galima būtų pateikti branduolinės valstybės kaltumo dėl tarptautinės teisės pažeidimo įrodymus. Antai Rusija, primena apžvalgininkas, blokavo pasiūlymą įsteigti tarptautinį teismą dėl Donbase numušto Malaizijos keleivinio lėktuvo.
Vienas incidento Deir ez Zoro provincijoje dalyviu prisistatęs asmuo, dargi padalinio vadas, „Laisvės“ radijui pasakė: Tokia ir yra privačių karinių kompanijų esmė: už nieką neatsiskaitai ir nieko nepripažįsti. Kiti pritaria. Kas iš to, kad JAV paskelbė Private Military Company ‘Wagner’ ir jos vadui sankcijas – nėra tokio juridinio asmens, taigi nėra ir galimybės juos nubausti. Rusų žurnalistas Ilja Mečnikovas iš Bostono: Nesantis „Vagneris“ juk tuo ir naudingas, kad būdamas gyvas ir kariaudamas didina mūsų šauniosios kariuomenės šlovę, o kai žūva – tyliai virsta pelenais, tarytum jo niekada nė nebuvo.
Ar praregės mulkinamieji?
Rusijos nepriklausomo tyrimų centro „News ader“ ekspertų išvadoje apie „Vagnerio grupę“ sakoma tai, ką jau girdėjome. Prisidengdami privačios karinės kompanijos vardu (dar ir oficialaus statuso neturinčios) šios komandos kovotojai iš tikrųjų atlieka Rusijos kariuomenės vaidmenį tarptautiniuose konfliktuose. Kremliaus gudriai suregzta: šių kovotojų žūtys nelaikomos Rusijos armijos netektimis, be to, ši gudrybė leidžia iki apsiputojimo įrodinėti, esą Rusija nekariauja Donbase ir nevykdo sausumos operacijos Sirijoje (prisiminkime juodą katę tamsiame kambaryje). Visiems Kremliaus politinė afera (kitaip nepavadinsi) akivaizdi, tačiau pagauk už rankos ir įrodyk… Ir vis dėlto „News ader“ ekspertai, skirtingai nuo daugelio, dar ir pranašauja: šitai negali tęstis be galo.
Tas pats karinis apžvalgininkas Aleksandras Golcas pareiškė, kad sumanymas kariauti privačių karinių kompanijų rankomis (steigiame tokias kompanijas ir nusišaliname nuo atsakomybės dėl jų netekčių) nepasiteisino. Gynybos ministerija gali kiek nori aiškinti, kad jie niekuo dėti, tačiau visuomenės akyse jiems nepavyksta PKK atskirti nuo Rusijos armijos. Iš tiesų – nors nuo Kremliaus labiausiai priklausanti žiniasklaida glaisto savo ponų primindyta, tų pėdsakų apsčiai parodyta internete ir jie matyti iš toliausiai. Socialiniuose tinkluose Putinas lyginamas su Hitleriu, Rusijos didvyrio žvaigžde po mirties apdovanotas rusų lakūnas vadinamas karo nusikaltėliu, Rusijos ir Sirijos tautos raginamos reikalauti visų Kremliaus pajėgų išvedimo iš Sirijos; Rusijos politiniai ir kariniai vadovai turi stoti prieš teismą ir atsakyti dėl įvykdytų karo nusikaltimų…
Vasario 12 d. kandidatas į Rusijos prezidentus Grigorijus Javlinskis kreipėsi į dabartinį šalies vadovą, reikalaudamas aiškiai pasakyti, kas įvyko Sirijoje. Jo nuomone, valdžios tikinimai nieko nežinant apie privačių karinių struktūrų veiklą primena jos išsisukinėjimus dėl Rusijos kareivių žūties Čečėnijoje ir Donbase. Tai, kas atsitiko Sirijoje, turi būti svarstoma viešai. Jeigu iš tikrųjų žuvo daug Rusijos piliečių, tai valstybės pareigūnai, neišskiriant Ginkluotųjų pajėgų vyriausiojo vado, turi apie tai pranešti visiems žmonėms ir nurodyti atsakingus. Būtina vieša Vladimiro Putino ataskaita apie Rusijos karių veiksmus Sirijoje dabartiniu metu, žuvusių Rusijos piliečių skaičių, nepriklausomai nuo to, kokia buvo jų tarnybinė padėtis… Javlinskis taip pat pareikalavo viešos ataskaitos apie santykius su JAV, nurodydamas didėjančią atsitiktinio ar sąmoningo karinio susirėmimo tarp Rusijos ir Jungtinių Valstijų grėsmę.
Kai kas papriekaištavo Javlinskiui, kad taip griežtai kalbantis tik prieš rinkimus. Netiesa. Šis politikas dar praėjusių metų pavasarį rašė: Sirija – tai spąstai, į kuriuos Rusija pakliuvo dėl trumparegiškos ir avantiūristinės Kremliaus užsienio politikos. Kremlius ten ne su terorizmu kovojo, o gynė klibantį Asado režimą. Rusijos žiniasklaida daugiau kritikavo ir smerkė JAV vadovaujamą koaliciją, o ne jos priešininką – „Islamo valstybę“. Kremliui būtina parodyti politinę valią, vadovautis jeigu ne išmintimi, taip bent sveiku protu: pripažinti klaidas ir atsisakyti dalyvauti karuose ir avantiūrose. Tada mažai kas išgirdo. Gal dabar išgirs?
Neseniai Jekaterinburgo naujienų tarnybos „Znak“ žurnalistas incognito pabuvojo „Vagnerio grupės“ stovykloje, esančioje 30 km nuo Krasnodaro, Generalinio štabo vyriausiosios valdybos anksčiau vadinosi) GRU 10-osios specialiosios paskirties brigados pašonėje. Jis pakalbėjo su vietiniu gyventoju, buvusiu kariu, kuris irgi ten patenka (gal dirba kuo), tačiau visų paslapčių nežino. Samdinių nuostolius jis skaičiuoja autobusais: išvyksta penkiais-šešiais, grįžta dviem-trimis. Pasamdyta daug naujokų. Mažiausia išvykstančiųjų partija – 150 žmonių. Neseniai išvyko 5 autobusai. Rengiami dar penki.
… Kaliningrade laukiama atgabenant Sirijoje vasario pradžioje žuvusio žemiečio kūną. Šimtininkas Vladimiras žuvo nelygiame mūšyje Sirijos Deir ez Zoro rajone. Žuvo, didvyriškai gindamas mūsų Tėvynę tolimose prieigose nuo pakvaišusių barbarų antplūdžio, – parašyta Baltijos kazokų apygardos internetiniame puslapyje. Linkstame manyti, kad kūnai bus atgabenti po rinkimų, – kalbėjo Kaliningrado kazokų atamanas Jevgenijus Labudinas. – Kad nebūtų audrinama visuomenė, nenukentėtų dabartinės aukščiausiosios valdžios, kandidato prezidento Putino įvaizdis. Tai – siaubinga situacija.
Sausio 29 d. JAV finansų ministerija, sutinkamai su įstatyme dėl sankcijų Amerikos priešininkams (CAATSA, 2014) nustatytu terminu, pateikė pranešimą apie Rusijos aukštus politinius pareigūnus ir oligarchus. Per žiniasklaidą nuvilnijo nustebimo banga. Buvo laukiama paskelbiant duomenis apie 45-50 asmenis, bendrininkaujančius su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu, o dabar išvardyta 210 žmonių, nepateikus jiems kokių nors įkalčių…
Politiniai šūkiai ir konkretus darbas
Po kelių dienų finansų ministro padėjėjas turėjo paaiškinti, kad šis pranešimas nereiškia sankcijų taikymo jame nurodytiems 210 asmenų, kaip pamanė žiniasklaidos atstovai, tai – pagrindas būsimiems sprendimams. Prie šio sąrašo pridedama slaptoji pranešimo dalis su duomenimis apie nurodytų asmenų korupciją ir tarptautinius verslo ryšius, jie gauti iš slaptų šaltinių ir slaptais metodais. Šie duomenys įslaptinti tam, kad nurodyti fiziniai ir juridiniai asmenys neatsiimtų savo aktyvų.
Rusijos pasiuntinys JAV ponas Anatolijus Antonovas vienoje valstybinio TV kanalo „Rosija 1“ laidų sausio 30 d. atskleidė, jog prieš savaitę Vašingtone lankėsi Rusijos užsienio žvalgybos tarnybos (SVR) direktorius Sergejus Naryškinas. Buvo susitikęs su savo kolegomis, svarstė kovos su terorizmu reikalus. Rusijos ir Amerikos specialiosios tarnybos, kalbėjo pasiuntinys, bendradarbiavo ir sunkiausiais laikais. Politika yra politika, o darbas lieka darbu, – išvedžiojo jis. – Yra politiniai šūkiai, o yra realus darbas. Pasiuntinys priminė, jog abi pusės palaikė ryšius Olimpiados Sočyje metu. Reikėtų tikėtis, kad šis bendradarbiavimas tęsis ir per šiais metais Rusijoje rengiamą pasaulio futbolo čempionatą. Darbas vyksta. Tik jis, kas turbūt ir teisinga, nelabai matomas mūsų žiūrovui, mūsų skaitytojui.
Tik dabar amerikiečiai sužinojo, kas pas juos svečiavosi. Senato demokratų mažumos vadovas Čakas Šumeris pareikalavo iš prezidento Donaldo Trampo administracijos paaiškinti visas šio apsilankymo aplinkybes. Juk SVR direktorius yra tarp Rusijos pareigūnų, kuriems taikomos sankcijos, taip pat ir draudimas atvykti į JAV (Sergejus Naryškinas į “juodąjį sąrašą pateko Rusijai aneksavus Krymą 2014 metais, tada jis buvo Rusijos valstybės dūmos pirmininku). Rusija kišosi į mūsų rinkimus. Mes taikome užsienio žvalgybos vadovui sankcijas. O dabar Trampo administracija jį kviečia valso per paradines duris, – piktinosi senatorius žurnalistų akivaizdoje. Ar Jungtinių Valstijų oficialūs asmenys, susitikę su Naryškinu, kėlė klausimą dėl Rusijos kišimosi į rinkimus? Jeigu kėlė, ką sužinojo? O svarbiausia, ar ne po šio vizito Trampo administracija atsisakė nuo sankcijų?
FSB tave stebi dieną naktį
Senatorius buvo teisus, kai teigė Naryškiną atskridus ne vieną, tačiau greičiausiai nė neįsivaizdavo, kas tai per paukščiai. Kaip sužinojo žurnalistai iš savo šaltinių, Vašingtone tuo metu svečiavosi dar du aukščiausi Rusijos slaptųjų tarnybų vadovai – Federalinės saugumo tarnybos (FSB) ir Gynybos ministerijos vyriausiosios valdybos (anksčiau vadinosi vyriausiąja žvalgybos valdyba, GRU). Kaip ir Naryškinas, FSB direktorius Aleksandras Bortnikovas buvo susitikęs su JAV centrinės žvalgybos (CIA) direktoriumi Maiku Pompeo…
Galiausiai tai patvirtino ir pats Pompeo: viskas vyko sutinkamai su įstatymais, aptarė kai kuriuos nelengvus klausimus. O Valstybės departamento spaudos atstovė paaiškino dėl draudimo atvykti: leidžiama daryti išimtis, kai tai susiję su JAV nacionaliniais interesais. Maikas Pompeo BBC žurnalistams kiek anksčiau pasakė, kad JAV ir Rusijos žvalgybos agentūros bendradarbiauja, tačiau Rusija ir toliau laikoma oponentu su branduoliniu arsenalu. Ir vis dėlto šis atvejis, kai Jungtinėse Valstijose vykdomas tyrimas dėl Rusijos kišimosi į 2016-ųjų prezidento rinkimus ir vienu metu Vašingtone apsilanko trijų Rusijos specialiųjų tarnybų vadovai, daugumai apžvalgininkų, tarp jų ir buvusiems žvalgybos karininkams, pasirodė labai neįprastas. Negaliu prisiminti tai buvus per pastaruosius 15 metų, – pasakė buvęs CIA rezidentūros Maskvoje vadovas Stivenas Holas.
Terorizmas – ir nieko daugiau!
Vasario 6 d. rusų žiniasklaida pranešė, kad Maskvoje FSB vadovas Naryškinas papasakojo žurnalistams apie savo kelionę į JAV. Tas papasakojo, paklausus, ar susijusi jo kelionės su vadinamojo „Kremliaus sąrašo“ paskelbimu, sutilpo į vieną eilutę: Atsakysiu trumpai: Jungtinėse Amerikos Valstijose dirbau tik savo profesinės veiklos rėmuose, taškas.
Daugelis abejoja kovą su terorizmu buvus svarbiausia slapto iš karto trijų aukštų pareigūnų vojažo į Vašingtoną tikslu. Pasakos vaikams, – leidinio „Sobesednik.ru“ žurnalistui pasakė dimisijos generolas leitenantas Nikolajus Leonovas, kadaise ėjęs aukštas pareigas SSRS valstybės saugumo komiteto (KGB, Rusijoje padalytas į FSB, SVR ir kt.) užsienio žvalgybos valdyboje. Pasak jo, turėjo būti svarbesnis tikslas, gal net platesnis nei santykiai su JAV. Tai – aukštoji politika. Ir Rusijai to labiau reikėjo – jeigu amerikiečiams ko nors reikia, jie atvažiuoja patys pas mus mus arba susitikimui suranda trečiąją šalį, taip buvo ir sovietiniais laikais. Internetinio leidinio Agentura.ru redaktoriaus, žvalgybos tarnybų istoriko Andrejaus Soldatovo nuomone, kovos su terorizmu tema tėra dingstis, nes dauguma susitikimų ir kontaktų tarp Rusijos ir JAV specialiųjų tarnybų aiškinama būtent tuo. Šis susitikimas, greičiausiai, turėjo reikšti, kad ryšiai išlieka, tačiau signalas kažin koks nesuprantamas.
Terorizmas
Praėjusių metų gruodžio viduryje JAV ir Rusijos prezidentai kalbėjosi telefonu net du kartus per tris dienas. Pirmas paskambino Trampas ir padėkojo už palankų atsiliepimą apie jo valdymo laikotarpiu pagerėjusius Jungtinių Valstijų ekonomikos reikalus. Vis dėlto labiausiai JAV prezidentui turėjo patikti Putino pasakymas toje pačioje metinėje spaudos konferencijoje: kaltinimai Rusijai dėl kišimosi į rinkimus JAV – šnipomanija, daugiau nieko. O gruodžio 17 d. pats Putinas paskambino Trampui ir padėkojo jam už Centrinės žvalgybos valdybos Rusijos pusei perduotus duomenis, kurie leido užkardyti teroristinę ataką Sankt Peterburge (rusų specialiosios tarnybos susekė ir sulaikė septynis teroristus, planavusius sprogdinimus Kazanės soboro rajone ir kitose žmonių susibūrimo vietose). Savo ruožtu Trampas paskambino CIA direktoriui Maikui Pompeo ir padėkojo talentingiems bendradarbiams ir visai žvalgybos bendrijai už puikų darbą.
Ir štai dar ką pasakė Putinas telefonu, o išgirdo visi: Rusijos specialiosios tarnybos, gavusios duomenų apie teroristinę grėsmę JAV ir jos piliečiams, nedelsdama perduos juos kolegoms amerikiečiams partnerystės kanalais. Beje, 2016 metų rudenį Rusijos prezidentas prancūzų TV kanalui TF1 skundėsi, jog JAV dažnai numoja ranka į Rusijos specialiųjų tarnybų amerikiečiams perduodamus duomenis apie planuojamus teroristinius aktus. Antai jie pranešė apie grėsmę keliančius asmenis (brolius Carnajevus), tačiau amerikiečiai į tai neatsižvelgė , o po kelių mėnesių Bostone nuaidėjo sprogimai (2013)… Politologui Andrejui Piontkovskiui įsiminė Putiną ne vieną kartą grįžtant prie šios istorijos ir priekaištaujant: štai matote, jie nepasirengę bendradarbiauti su mumis kovoje su tarptautiniu terorizmu net tais atvejais, kai būna grėsmė jų pačių saugumui.
Rusiškas virusas po padidinamuoju stiklu
Rusijos slaptųjų tarnybų vadovai ko gero dar tebebuvojo Vašingtone, kai olandų „De Volkskrant” parašė, kaip šalies žvalgybos ir saugumo tarnyba (AIVD) atskleidė Rusiją kišantis į rinkimus JAV 2016 metais („Dutch agencies provide crucial intel about Russia’s interference in US-elections”). Operaciją pradėjo 2014-ųjų vasarą. AIVD programuotojas įsismelkė į Maskvos universiteto rūmų Raudonosios aikštės apylinkėje kompiuterių tinklą nežinodamas, kas jo laukia, ir tik praėjus vieneriams metams išaiškėjo, kad tai buvo skandalingai žinomos rusų įsilaužėlių grupės „Cozy Bear“ (malonioji meška?) tinklas. Ši viena geriausiai pasaulyje žinomų kenkėjiškų programų kūrėjų ir elektroninių duomenų vagių grupė nuo 2010 metų daug sykių atakavo įvairių šalių vyriausybių ir korporacijų, taip pat ir olandų, duomenų saugyklas. Kai „Cozy Bear“ nusitaikė į JAV demokratų partijos nacionalinio komiteto tinklą, olandai visa tai stebėjo rusams nieko neįtariant.
Didelės paslapties olandai neatskledė, tačiau sužinojome juos nustačius vietą, kur plušėjo kenkėjai. Vingiuotas koridorius, durys, stebėjimo kamera, rodanti įeinančius ir išeinančius… Olandai sugebėjo prisijunti prie šitos kameros ir nuo tol stebėjo, ne tik kaip daromas nusikaltimas, tačiau ir kas jį daro. Šios patalpos lankytojų nuotraukas lygino su žinomų rusų šnipų atvaizdais…
Nyderlandų žvalgybos AIVD būstinė. ANP nuotr.
2015-ųjų lapkričio mėnesį, kai rusai rengėsi atakuoti vieną savo taikinių – Valstybės departamentą, olandų žvalgyba apie tai pranešė JAV nacionalinės žvalgybos agentūros (NSA) atstovui Jungtinių Valastijų pasiuntinybėje Hagoje. Tas nedelsdamas perspėjo savo šalies specialiąsias tarnybas. Tada prasidėjo „mūšis“: puolantieji mėgino giliau įsiskverbti į Valstybės departamento duomenų sistemą, pasiekti ten įdiegtą savo programą ir prieiti prie duomenų, o FBI ir NSA komandos slopino vėl ir vėl pradedamą puolimą. Rusai veikia itin agresyviai, tačiau jie nežino, kad juos seka. Olandų padedami amerikiečiai įstengia kiekvieną kartą greitai užkirsti kelią kenkėjams… – aprašo „De Volkskrant“ ištisą parą trukusį „mūšį“. Vėliau CNN iš savo šaltinių sužinojo, kad tai buvo grėsmingiausia ataka prieš Amerikos vyriausybę.
Anot „De Volkskrant”, būtent olandų JAV federaliniam tyrimų biurui (FBI) perduoti duomenys buvo pagrindas pradėti tyrimą dėl Rusijos kišimosi į rinkiminę kovą. Tačiau Donaldas Trampas atsisako pripažinti šį faktą ir tai yra viena iš priežasčių, dėl ko amerikiečių specialiosios tarnybos skleidžia slaptus duomenis, – rašo laikraštis. Tai papiktino olandų žvalgybą, jie pasijuto išduoti. Visiškai nepriimtina atskleisti draugiškos žvalgybos tarnybos metodus, ypač jeigu naudajamasi jų surinktais duomenimis.
2017 metų pradžioje JAV žvalgyba paskelbė pranešimą, kuriame teigiama: Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas mėgino padėti kandidatui Donaldui Trampui laimėti prezidento rinkimus. Putino nurodymu JAV buvo vykdoma slapta įtakos kampanija norint paskleisti nepasitikėjimą rinkimais, diskredituoti demokratų partijos kandidatę Hilary Klinton. Nekilo abejonių Putiną ir Rusijos vyriausybę palaikant Trampą. Maskvai ėmus rodytis, kad valstybės sekretorė Klinton gali laimėti, imtasi dar labiau ją juodinti. Putinas greičiausiai keršijo misis Klinton už tai, kad ji pritarė masiniams protestams prieš jo režimą 2011 ir 2012 metais. Tačiau nėra įrodymų rusus turėjus kokią nors įtaką pačių rinkimų vyksmui ar balsų skaičiavimui… Dabar jau prezidentu išrinktas Trampas, Baltųjų rūmų vadovas ir Kongresas gavo slaptą pranešimo versiją – su įrodymais to, kas teigiama.
Išrinktasis prezidentas keletą mėnesių mojosi nuo specialiųjų tarnybų pareiškimų dėl Rusijos kišimosi į rinkimus. Perskaitęs pranešimą, kai ką pripažino. Nors Rusija, Kinija, kitos šalys, išorės grupuotės ir privatūs asmenys nuolat mėgina pažeisti mūsų vyriausybinių institutų, verslo ir visuomeninių organizacijų, tarp jų ir Demokratų partijos nacionalinio komiteto, infrastruktūros saugumą, tai neturėjo visiškai jokios įtakos rinkimų rezultatams, – buvo pasakyta jo pareiškime.
Dvylika klausimų Baltųjų rūmų šeimininkui
JAV prezidentas Donaldas Trampas su žmoma. EPA – ELTA nuotr.
Prezidentas Trampas, anot amerikiečių politologas profesoriaus Jeno Bremerio (Ian Bremmer), pateko į spąstus. Įtariama kai kuriuos padėjėjus, administracijos bendradarbių palaikius arba smerktinus, ar tiesiog neteisėtus ryšius u rusais. Tačiau,profesoriaus nuomone, Trampas nespaus Rusijos dėl kišimosi į rinkimų kampanija ne todėl, kad gali išaiškėti jį sudarius su Maskvą kokį nors sąmokslą – mažai tikėtina taip buvus. Trampui kaip žmogui svarbiausia, kad nebūtų sumenkinta jo pergalė: jis laimėjo rinkimus su didžiausia persvara, į inauguraciją atėjo daugiausia nei kada nors buvo žmonių!
Tuo tarpu kalbos apie Rusijos įsikišimą verčia abejoti, ar jo pergalė buvo tokia jau įtikinama. Žinant Trampą (nepriklausomai nuo to, ar jis kada nors kalbėjo su rusais, ar ne) galima būti tikriems jį padarysiant visa įmanoma, kad galėtų teigti: tai ne rusai padėjo – aš pats laimėjau! Tuo tarpu galėjo būti ir taip, ir kitaip. Todėl nieko stebėtina, kaip teigia profesorius, kad Trampas priešinasi sankcijoms prieš Rusiją. Ir vis dėlto „Kremliaus sąrašas“ – vienadienė naujiena. Pasak profesoriaus, visi nekantraudami laukia, kuo baigsis tyrimas dėl galimo Rusijos kišimosi į prezidento rinkimus 2016 metais.
Tyrimui vadovauja Teisingumo ministerijos specialiuoju prokuroru (Special Counsel) paskirtas 72-ejų Robertas Miuleris, garsėjantis nepriekaištinga reputacija (įstatymo gynėjas iki kaulo smegenų). 2001 metais Senatas jį vienbalsiai paskyrė FBI direktoriumi ir šias pareigas jis ėjo visus 12 metų (beje, pradėjo prieš pat rugsėjo 11-osios teroristines atakas). Miuleris turi ištirti visus ryšius ar suderintus veiksmus tarp Rusijos vadovybės ir bet kurių asmenų, susijusių su Donaldo Trampo rinkiminiu štabu. Specialusis prokuroras atsiskaitinėja Tesingumo ministerijai vadovaujančio generalinio prokuroro pavaduotojui Rodui Rozenstainui, nes pats generalinis, Džefas Sešnsas, nusišalino, kilus įtarimų, kad per rinkiminę kampaniją bendravo su Rusijos pasiuntiniu Trampo pavedimu. Amerikiečiams aišku, kad tyrimas užtruks ne vienerius metus ir nenuspėjamai paveiks būsimus Kongreso ir naujus prezidento rinkimus. Robertas Miuleris gerbiamas ir respublikonų, ir demokratų ir laikomas vienu iš nedaugelio Jungtinėse Valstijose, kas gali išsklaidyti prezidentui Trampui prikišamas nuodėmes – jo išvadai Amerika pritars.
Praėjusių metų vasarą žiniasklaida pranešė Miulerį aiškinantis, ar prezidentas Trampas netrukdė teisingumo vykdymui. Netikėtai prezidento atstatydintas FBI vadovas Džeimsas Komis Kongrese papasakojo Trampą jį prašius palikti ramybėje buvusį nacionalinio saugumo reikalų patarėją Maiklą Flyną, gerą vyruką. Buvusio FBI direktoriaus nuomone, Rusijos kišimasis į rinkimus JAV nekelia jokių abejonių. Neseniai „The New York Times” pranešė Miulerį ketinant apklausti ir prezidentą Trampą. Jį domina 2016 metais įvykęs jo sūnaus susitikimas su teisininke iš Rusijos. Sūnus parašė apie tai paaiškinimą, kuris vėliaus pasirodė esąs melagingas. Specialiojo prokuroro žmonės jau apklausė kai kuriuos Baltųjų rūmų darbuotojus, kaip buvo rašomas šis paaiškinimas ir ar dalyvavo prezidentas.
Donaldo Trampo jaunesnysis susitiko su Rusijos teisininke Natalija Veselnickaja 2016 metų vasarą Niujorke, praėjus dviem savaitėms po to, kai respublikonai jo tėvą išrinko kandidatu į prezidentus. Susitikime dalyvavo Trampo vyresniojo žentas ir rinkimų štabo vadovas Polas Manafortas. Žiniasklaidos duomenimis, Trampas vyresnysis pats diktavo minėtą paaiškinimą: susitiko aptarti rusų vaikų įvaikinimo programos. Vėliau Donaldas jaunesnysis paskelbė elektroninius laiškus, iš kurių matyti, jog su ruse advokate susitiko gavęs pranešimą šią turint labai naudingų dokumentų apie Hilary Klinton ryšius su Maskva ir šiuos dokumentai esant gautus iš Rusijos generalinio prokuroro aplinkos. Rusijos prezidento spaudos sekretorius vėliau tikino, jog Vladimiras Putinas nė girdėti negirdėjęs apie kažin kokią Veselnickąją.
Šis susitikimas – viena iš dvylikos temų, kuriose gali rastis daugiau aiškumo po to, kai bus apklaustas prezidentas Trampas. Sausio pabaigoje specialusis prokuroras apklausė JAV generalinį prokurorą Džefą Sešnsą – vieną artimiausių prezidento Trampo bendražygių. Pats Trampas per TV pareiškė su nekantrumu laukiantis pokalbio su Miuleriu ir pasirengęs duoti parodymus prisiektinai, nes jam nesą ko slėpti. Baltųjų rūmų šeimininkas gal norėtų greičiau atsikratyti jį lydinčių įtarimų ir padaryti galą kalboms apie „rusų sąmokslą“. Prezidento atėjimas į apklausą – tai ypatingas atvejis; Trampo pirmtakai to vengė. Prezidento advokatai svarsto, ar ne geriau būtų atsisakyti apklausos. Reputacija, suprantama, smarkiai nukentės, tačiau bus dar blogiau apsimelavus. Nebet pateikti raštiškus atsakymus, atidžiai juos apsvarsčius…
Dvidešimt Amerikos senatorių ir kongresmenų parašė piktoką laišką JAV prezidentui Donaldui Trampui. Jie reikalauja, kad prezidentas paaiškintų, kokio velnio į Vašingtoną buvo atvykę Rusijos slaptųjų tarnybų vadovai.
Omenyje turimas Rusijos užsienio žvalgybos vadovas Sergėjus Naryškinas, Federalinės saugumo tarnybos FSB direktorius Aleksandras Bortnikovas ir Vyriausiosios žvalgybos valdybos GRU generalinio štabo viršininkas Igorius Korobovas.
Manoma, kad tai susiję su vadinamąja „Kremliaus ataskaita“, kurią parengė JAV finansų ministerija (griežtos ekonominės sankcijos Rusijos prezidento Vladimiro Putino aplinkos žmonėms). Buvęs Rusijos federacijos Valstybės Dūmos deputatas Ilja Ponomariovas, remdamasis šaltiniais JAV Kongrese, viešai televizijoje „Priamoj“ pareiškė, kad po Rusijos žvalgybos struktūrų bosų atvykimo į Ameriką toji „Kremliaus ataskaita“ galėjo būti koreguojama. Ir koreguojama greičiausiai tik viena kryptimi – švelninama.
GRU emblema
Ilja Ponomariovas mano, kad šis Rusijos saugumiečių vizitas byloja apie amerikietišką sabotažą – esą tokiais veiksmais tyčiojamasi iš veiksmingas ekonomines sankcijas Rusijai pritaikyti siekiančių Amerikos politikų. Jis netiki Rusijos ambasadoriaus Vašingtone pasiteisinimais, esą į Ameriką atvykę Rusijos žvalgybų vadovai su amerikiečiais aptarė, kaip išmintingiau koordinuoti abiejų šalių kovą su terorizmu.
Ilja Ponomariovas dar pareiškė, kad Kongrese esama manančiųjų, kad rusų žvalgybos bosai bandė susitarti su D.Trampu, jog vadinamoji „Kremliaus ataskaita“ nebūtų viešai skelbiama. Komanda pakeisti (koreguoti) „Kremliaus ataskaitos“ sąrašą atėjo netrukus po FSB, SVR ir GRU vadovų vizito į Amerikos sostinę.
Beje, šių metų sausio 29-ąją JAV Finansų ministerija perdavė svarstyti vadinamąjį „Kremliaus dosje“ – sąrašą 114 aukštų Rusijos valdininkų ir 96 labai turtingų Rusijos oligarchų, kuriems dėl tamprių ryšių su V.Putinu būtų taikomos griežtos ekonominės sankcijos (išaldytos jų sąskaitos Vakaruose, jie egalėtų atvykti į JAV). Taigi jei šios sankcijos įsigalios, finansinių trukdžių turės artimiausi V.Putino patarėjai ir padėjėjai, visi Rusijos vyriausybės nariai, įskaitant premjerą Dmitrijų Medvedevą, Maskvos ir Sankt – Peterburgo merai ir 96 verslininkai, kurių asmeninis turtas viršija 1 milijardą dolerių.
Vyriausioji žvalgybos valdyba
JAV finansų ministras Stivenas Mnučinas pabrėžė, kad antrojoje, įslaptintoje, „Kremliaus dosje“ dalyje rašoma apie galimybes Rusijai taikyti naujas ekonomines sankcijas.
Atlantic Counsil ekspertas Andersas Aslundas, kuris dalyvavo rengiant „Kremliaus dosje“, pripažino, kad sąrašas rusų, kuriuos siekiama finansiškai bausti už draugystę su V.Putinu, buvo pakoreguotas pačiu paskutiniu momentu.
Sausio 31-ąją laikraštis „The Washington Post“ pranešė, kad Naryškinas, Bortnikovas ir Korobovas buvo susitikę su JAV Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) direktoriumi Maikomu Pompeo. Beje, pats CŽV vadovas patvirtino, kad būta tokio susitikimo. Įdomu dar ir tai, kad amerikiečių parengtų sankcijų sąrašuose Naryškino pavardė puikuojasi nuo 2014-ųjų, o Korobovo – nuo 2016-ųjų metų. Taigi šie ponai neturėjo teisės įvažiuoti į JAV. Bet vis tik įvažiavo ir net susitiko su aukštais Amerikos žvalgybos pareigūnais.
XXX
Duodamas interviu ukrainietiškam portalui „Gordonua.com“ rusų politologas Stanislavas Belkovskis pareiškė, kad Rusijos elitas staiga atsikvošėjo, suprato, suvokė – palaikydami V.Putiną jie tuo pačiu rėmė hibridinį karą, ir dabar jiems už tai teks atsakyti savo kailiu. Žinoma, dėl tokio posūkio jie nėra laimingi. Nes tai griauna jų dešimtmečiais kurtas gyvenimiškas strategijas. Jie iki paskutinės akimirkos vylėsi, kad nebus įtraukti į „Juoduosius sąrašus“. Jie juk dėjosi esą liberalais, ir staiga paaiškėjo, kad juos liberalais laiko tik Rusijos nepraustaburniai ir kvailiai. O Vakaruose jie – kalti, tegul ir netiesogiai, dėl karo nusikaltimų.
Politologas Stanislavas Belkovskis
St.Belkovskis: „Aš kaip nusimanantis šiuose klausimuose ekspertas galiu pasakyti – Rusijos elitas apimtas panikos. Jie visąlaik buvo įsitikinę, akd jų vaikai ir anūkai pasiturinčiai ir ramiai gyvens Vakaruose. Dabar ši svajonė – labai abejotina“.
Vienintelis, kas dėl tokio likimo keliamų viražų patenkintas – tai Rusijos prezidentas. Kodėl? Ši psichikos būsena aprašyta Zigmundo Froido knygoje „Kitoje malonumo pusėje“. Taigi V.Putinas nori atkeršyti savo draugams. Jis prezidentu tapo užtektinai jaunas – 47-erių metų. O tapęs prezidentu prarado visą asmeninę laisvę. Kada Putinas sako, kad jis vergas, irkluojantis galerą, jis sako tiesą. Jis labai daug ko neali. Jis negali laisvai maudytis jūroje be apsaugos ir palydos, jis negali paplaukioti savo jachta po Ramųjį vandenyną, jis net negali savo vaikams duoti savo pavardės.
O visi jo draugai, būtent jo dėka uždirbę milijonus ir milijardus, žymiai laisvesni. Todėl V.Putinas mano, kad jo draugai, kuriems jis už lojalumą padėjo praturtėti, turi dėl jo ir nukentėti. Maždaug taip: aš jums padėjau įgyti milžiniškos finansinės ir politinės įtakos, dabar jūs turite įrodyti, kad aš neapsirikau, pasirinkdamas jus savo draugais ir leisdamas jums tapti turtingais. Tai reiškia, kad jūs ir ateityje turite demonstruoti ištikimybę man, o ne Vakarams.
Bet, pasak St.Belkovskio, Rusijos elitas dabar nėra tikras, jog jam būtinai reikia aukotis dėl V.Putino. Elitas nenori aukotis. Jis svarsto, kaip būtų galima išvengti tokios dalios.
St.Belkovskio įsitikinimu, JAV prezidentas D.Trampas siekia tęsti Barako Obamo politiką Rusijos atžvilgiu. Tiksliau tariant, nenori Rusijos spausti. Nei žodžiais, nei darbais.
Apie Mata Hari sukurta ypač daug filmų, parašyta daug knygų
Žinomos šnipų istorijos nukelia net į 1800-uosius metus prieš Kristaus gimimą, kuomet asirai įkūrė slaptąją valstybės tarnybą „Karaliaus akis“. Įvairiais amžiais slaptosios tarnybos rinko įvairaus pobūdžio informaciją karinėms invazijoms ir jų metu.
Tarp vyrų įsiamžino ir moterys. Pirmojo pasaulinio karo metais garsiausių šnipų gretose buvo talentinga olandų šokėja, kurtizanė Margaretha Geetruida Zelle (1876-1917), pagarsėjusi Matos Hari vardu. Ši Prancūzijos ir Vokietijos agentė H21 jau įamžinta pustrečio šimto dokumentinių ir meninių romanų puslapiuose, TV serialuose, filmuose prieš pat mirtinus šūvius, atvirai žvelgianti budeliams į akis, pasiunčia oro bučinį… Jos garbei gimtajame Leuvardene pastatyta skulptūra.
2017 metais suomių rašytojas Martti Backmanas paskelbė dokumentinį romaną „Šnipai“ („Vakoojat“) ir skaitytojams atvertė skandalingiausią Suomijos bylą – 1933 metais atskleistą užsienio agentų sambūrį. Ši knyga iškart tapo pretendente būti geriausia Suomijos metų knyga. Latvijos laikraštis „Latvijas Avīze“ paskelbė J. Rislaki publikaciją „Latvių „Mata Hari“ sovietų tarnyboje. Marijos Emmos Šūlės aristokratiškas gyvenimas ir tragiška pabaiga“. Štai apie ką pasakoja J. Rislaki ir M. Backmanas.
M. E. Šūlė (1896-1943) – Duobelės vežiko dukra. Vaikystėje ganė kiaules. Pirmojo pasaulinio karo metais dirbo padavėja ir „baro gražuole“ Kijeve bei Rygoje. Tuomet ją užverbavo tarptautinė komunistų organizacija Kominternas. Būdama profesionali šnipė, ištekėjo už Janio Tiltinio ir abu drauge dirbo Paryžiuje, Niujorke. Į Suomiją atvyko kartu su sūnumi Georgu ir prisistatė turtingo Kanados verslininko žmona Marija Luiza Martina. Šnipų grupės draugai ją pažinojo tik kaip „Ireną“. Šūlė nedelsdama pasikvietė iš JAV matematikos studentą Arvydą Jakobsoną, kurį užverbavo Raudonosios armijos žvalgybos vado Janio Bėrzinio agentė Aino Kuusinen, garsaus suomių komunisto O.V. Kuusineno žmona.
M. E. Šūlė apsigyveno Helsinkio turtingųjų rajone, buvusio amerikiečių diplomato bute, šalia Carlo Gustafo Mannerheimo vilos. Jos bute nuolat vykdavo pobūviai, laisvai liejosi šampanas.
Atvykusi į Helsinkį, Šūlė iškart ėmė vadovauti GRU agentų ratui. Jai ypač padėdavo Toivo Vehe, tikriau – rusų pasienietis Ivanas Petrovas.
Reikšmingiausias Šūlės agentas buvo Suomijos armijos leitenantas Vilho Pentikeinenas. Šis naktimis iš Gynybos ministerijos generalinio štabo seifo imdavo dokumentus su slapta valstybės karine informacija ir perduodavo gatvėje laukiančiam SSRS karo atašė. Sovietų Sąjungos ambasadoje dokumentus tuojau perfotografuodavo ir tą pačią naktį juos gražindavo į seifą.
Rašytojo Martti Backmano dokumentinis romanas „Šnipai“ („Vakoojat“)
Po ilgų šnipinėjimo metų neatlaikė leitenanto Pentikeineno nervai, ir jis 1933 metų spalį automobiliu pabėga į Sovietų Sąjungą, sukeldamas Suomijoje didžiulį skandalą. Sovietų Sąjungoje bėglį sutiko šaltai. Teko GRU vadui J. Bėrziniui patvirtinti, kad Pentikeinenas buvo jo agentas. Pabėgėliui buvo suteikta galimybė dirbti „organuose“ iki 1941 metų, kuomet jis buvo apkaltintas šnipinėjimu Suomijai. Po metų Pentikeinenas mirė įkalinimo įstaigoje.
Šūlės suomių agentų neprofesionalumas buvo lemtingas. Beje, ir pati Šūlė suklydo. Ji su Jakobsonu autobusu vyko aplankyti Vehės šeimos, gyvenusios netoli Helsinkio. Vairuotojas atkreipė dėmesį į prašmatniai apsirengusią moterį, kuri už kelionę atsiskaitė didelės vertės kupiūra, ir apie tai pranešė Suomijos slaptajai policijai. Ši pradėjo slaptą telefono pokalbių pasiklausymą. Areštas ir krata įvyko per patį pokylio įkarštį. Šilko suknele vilkinti Šūlė laikėsi ramiai ir šypsojosi, o jos aukšti suomių svečiai protestavo: ponia Martina yra garbinga ledi, pasaulio moteris iš Kanados!
Kai moterį areštavo, jos septynerių metukų sūnus Georgas liko vienas nemokėdamas suomių kalbos. Pažįstami padėjo berniukui išvykti į Norvegiją, o po to, manoma, jis pateko į Sovietų Sąjungą.
Susipažinęs su šia byla, vienas Suomijos slaptosios policijos vadų sušuko: „Tai tikra Mata Hari!“
Per tardymą Šūlė nieko nepasakojo ir neprisipažino. Ji kartojo nesuprantanti rusiškai. Niekas nežinojo tikrosios „Irenos“ pavardės, net Jakobsonas. Netrukus paaiškėjo, kad ji yra latvė. Tada buvo gauta papildomos informacijos iš Latvijos.
Šūlę įkalino aštuoneriems metams. Kalėjime ji išmoko suomių ir švedų kalbas, siuvo apatines Suomijos armijos kareiviams. Jai simpatizavo Suomijos slaptosios policijos vadas Esko Riekis. Jis šnekučiuodavosi su ja, veždavo papietauti į ištaigų Helsinkio restoraną. Tačiau Šūlė nepasidavė vilionėms, net siūlymui išvykti į Vakarus. Būdama kalėjime, ji sužinojo, kad jai paskirtas aukštas SSRS apdovanojimas. 1939 m. Suomijos prezidentas atmetė Šūlės malonės prašymą. 1940-1941 vyko Suomijos ir SSRS derybos dėl apsikeitimo belaisviais. Buvo minima ir Šūlė, bet suomiai už ją norėjo vienintelio Pentikeineno. SSRS nesutiko.
1942 metais pasibaigė Šūlės įkalinimo bausmės laikas, bet moters nepaleido, ją laikė slaptosios policijos kameroje. Tuomet suomiai svarstė: gal „vokiečiai galėtų ja kažkaip pasinaudoti“. Pati Šūlė norėjo vykti tik į Švediją. Riekis, jau buvęs Suomijos slaptosios policijos viršininkas, padarė išvadą, kad Šūlė nepakeitė savo nuostatų, „kalėjime nemaž nepaseno“, priedo „geležinių nervų“.
Veltui jis prašė neatiduoti Šūlės į gestapo rankas. 1942 metais moteris kartu su aštuoniais Austrijos žydais buvo išduota Vokietijai: juos laivu nuplukdė iki Talino, o iš tenai traukiniu nuvežė į Berlyną.
Po M. Backmano knygos išėjimo paaiškėjo, kas vėliau nutiko Šūlei. Jos pavardė yra Ravensbriuko koncentracijos stovyklos, skirtos moterims ir komunistams, sąrašuose. Iš pradžių ją tardė gestapas Berlyno policijos kalėjime. Areštantai ją laikė suome, ji tai nepaneigė. Berlyne Šūlė neišdavė nei savo darbdavio, nei organizacijos narių.
1943 metų pabaigoje Mariją Emmą Šūlę perkėlė į Aušvico koncentracijos stovyklą, kur 1943 metų gruodžio 15 dieną nužudė.
Ukrainos saugumo tarnybos (SBU) generolas leitenantas Grigorijus Omelčenka. Nuotrauka iš asmeninio generolo archyvo.
Jelena Poskannaja; Gordonua.com
Interviu leidiniui „Gordon“ buvęs liaudies deputatas ir Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos (ETPA) narys, Ukrainos didvyris, Ukrainos saugumo tarnybos (SBU) generolas leitenantas Grigorijus Omelčenka papasakojo apie lėktuvo katastrofos Rusijoje, Smolenske, per kurią žuvo Lenkijos aukščiausios politinės vadovybės elitas, savąjį tyrimą.
Papasakojo ir apie Rusijos prezidento Vladimiro Putino vaidmenį Smolensko tragedijoje, apie lėktuvo sunaikinimo operacijos organizavimą ir realizavimą, Rusijos poveikį tyrimo eigai ir kodėl ji nenori grąžinti lenkams lėktuvo Tu-154M skeveldrų.
XXX
Generolas leitenantas Grigorijus Omelčenka – teisės mokslų kandidatas, Ukrainos didvyris. Anksčiau buvo SBU karinės kontržvalgybos skyriaus viršininkas, Aukščiausiosios Rados penkių šaukimų deputatas ir ETPA narys 2006–2010 metais. Daugiau kaip septynerius metus jis tiria lėktuvo Tu-154M katastrofą ties Smolensku, per kurią žuvo Lenkijos aukščiausioji politinė vadovybė, kartu ir šalies prezidentas Lechas Kačinskis.
Kaip pasakojo Gr. Omelčenka leidinio „Gordon“ korespondentui, į tą darbą jį pastūmėjo Lenkijos ir Pabaltijo kolegos iš ET PA, kurie paprašė atlikti nepriklausomą privatų tyrimą. Be to, buvo ir asmeninių motyvų – sudužusiame lėktuve buvo politikui artimų žmonių.
Omelčenkos tyrimas pagrįstas informacija, gauta iš atvirų šaltinių (tėvynės ir užsienio žiniasklaidos, interneto), Rusijos ir Lenkijos techninių valstybinių lėktuvo katastrofos priežasčių nustatymo komisijų pranešimų. Jis taip pat asmeniškai bendravo su karinės ir civilinės aviacijos ekspertais, surinko daug konfidencialios informacijos, o „jai gauti galimybių pakanka“, pabrėžė pašnekovas. Didelę dalį žinių Omelčenka išklojo knygoje „Prezidento lėktuvas“, kuri išėjo 2012 metais. Bet tuo jo darbas nesibaigė. Tada daugelio faktų jis nenorėjo atskleisti, kad nepakenktų tyrimui. Tik pasikeitus Lenkijoje valdžiai jis perdavė Varšuvai savo triūso rezultatus.
Interviu leidiniui „Gordon“ Omelčenka papasakojo, kokių faktų aptiko pastaraisiais metais, kokios medžiagos turi tyrimas Vakarų tyrėjų bei specialiųjų tarnybų darbo dėka, o taip pat apie tai, kodėl Rusija neišduos lenkams lėktuvo nuolaužų ir užsispyrusi laikysis savosios lėktuvo katastrofos versijos.
Kremlius buvo priverstas nusileisti, bet tai padarė ciniškai – davė leidimą skristi nelikus nė parai iki vizito. Šiandien jau žinoma, kad lėktuvas iš anksto buvo pasmerktas žūti.
– Ne taip seniai Lenkija kreipėsi į JTO ir Tarptautinį Baudžiamąjį Teismą (TBT) tikėdamasi, kad jie padės išsireikalauti sudužusio lėktuvo nuolaužas. Kaip manote, ar padės tokio aukšto rango tarptautinių institucijų įsikišimas?
– Rusija puikiai supranta, kad visų nusikaltimų pėdsakų neįmanoma sunaikinti, todėl neketina ir negrąžins nuolaužų lenkams. Jos laikomos po atviru dangumi, ir visus tuos septynerius metus jas metodiškai naikina sniegas, lietus, šaltis, karštis. Lenkija jau siuntė protesto notą RF vyriausybei. Nepadėjo. Tai jau nebe taip ir svarbu. Tarptautiniai ekspertai ir kariniai specialistai įrodė, kad lėktuvas buvo susprogdintas prieš nusileisdamas.
Padėti gali (ne tik Lenkijai, bet ir Ukrainai bei kitoms pasaulio šalims, prieš kurias RF įvykdė nusikaltimų) tik visiška Rusijos prezidento Vladimiro Putino izoliacija. Reikia iš pradžių sustiprinti finansines sankcijas, areštuoti Putino artimiausios aplinkos žmonių sąskaitas bei nekilnojamąjį turtą užsienyje, politinę bei karinę vadovybę, paskelbti jų tarptautinę paiešką ir suimti. Pašalinti RF iš visų tarptautinių organizacijų, taip pat ir iš JTO. Baigti bet kokį meilikavimą Putinui, net nutraukiant diplomatinius santykius su šalimi. Po tokių priemonių Rusija greitai atsikratys režimo, o būsimieji šalies vadovai patys nugabens Putiną ir karinius nusikaltimus vykdžiusius jo bendrininkus į Hagos tribunolą.
SBU ženkliukas
Putino sukurtas režimas turi būti pasmerktas pasaulio bendrijos, o pats diktatorius – likviduotas, jeigu nenutrauks karo Ukrainoje ir Sirijoje, jei neišlaisvins okupuoto Krymo ir dalies Donbaso ir savo noru nepasiduos tarptautiniam teisingumui.
Situacijoje, kuri susiklostė dėl Rusijos karinės agresijos prieš Ukrainą, Putino likvidavimas pagal tarptautinės teisės normas ir nacionalinius įstatymus bus pripažintas teisėtu, analogiškas Usamos bin Ladeno nužudymui. To tarptautinio nusikaltėlio sunaikinimas, pasak RF užsienio reikalų ministro Lavrovo, buvo pateisinamas tarptautinės teisės ir teisės į savigyną požiūriu. Tada gi Dmitrijus Medvedevas, būdamas Rusijos prezidentu, vienas iš pirmųjų pasveikino JAV prezidentą Baraką Obamą ir kartu su juo pasidžiaugė „teroristo numeris vienas“ likvidavimu.
Aš įsitikinęs, jog Medvedevas ir Putinas kartu pasidžiaugs, kai dviese sėdės tarptautiniame kalėjime, vienoje kameroje, o jų ne pakars, kaip Sadamą Huseiną, arba nesudraskys ir nenužudys, kaip Muamarą Kadaafį.
– Jūs tikite, kad pagaliau byla bus perduota teismui ir kaltininkai bus nubausti? Kiek metų praėjo, o tyrimas nebaigtas…
– Tikėjimas ir viltis – puikūs dvasiniai jausmai, be kurių sunku gyventi, bet jie nėra žinojimas! Istorija ne kartą patvirtino, kad karinius nusikaltėlius anksčiau ar vėliau teisia. Tai patvirtina ir tai, kad Tarptautinis tribunolas nuteisė 161 buvusios Jugoslavijos karinį nusikaltėlį.
Noriu pabrėžti, kad jeigu kas nors mano, jog tokias bylas, kaip Lenkijos lėktuvo ar Malaizijos Boingo katastrofa, galima ištirti per keletą mėnesių, tai jis ne profesionalas.
Iškart po katastrofos aš supratau, nors ir neturėjau pakankamai įrodymų, jog Rusijos ministro pirmininko Putino nurodymu buvo parengta kelių etapų speciali operacija, kuri neleistų įvykti Lecho Kačinskio vizitui į Katynę.
– Ir kodėl gi Kremlius taip nenorėjo įleisti Lenkijos delegacijos?
– Čia susipynė istorija, ideologija ir paprasčiausiai patologiška Putino neapykanta Kačinskiui, kuris iš visų ES lyderių buvo principingiausias Rusijos užsienio politikos kritikas. Ypač po karo Gruzijoje, kurį Lenkijos prezidentas griežtai pasmerkė, pavadindamas Rusiją valstybe-agresore, o Putiną – grėsme pasauliui.
Putinas negalėjo atleisti Kačinskiui vizito į Gruziją 2008 metų rugpjūčio 12 kartu su Ukrainos, Latvijos, Lietuvos, Estijos prezidentais ir pasisakymo mitinge Tbilisyje. Tas vizitas, iš esmės, sutrukdė Rusijos kariuomenei visiškai okupuoti Gruziją ir areštuoti prezidentą Michailą Saakašvilį, kuriam Putinas grasino asmeniškai. Maža to, Kačinskis pasirinko politinį glaudaus bendradarbiavimo su JAV ir ES kursą ir nusprendė dislokuoti Lenkijoje amerikiečių priešlėktuvinės gynybos sistemas.
Trumpai priminsiu vieną istorinį faktą: 1943 metų balandį vokiečiai surengė šalia Smolensko, ties Katynės kaimu, enkavedistų sušaudytų belaisvių lenkų karininkų kapinyno kasinėjimus ir nugabeno transporto lėktuvu Lenkijos delegaciją į tą patį aerodromą. Autobusais nuvežė lenkus, Raudonojo Kryžiaus atstovus ir dvasininkus į egzekucijos vietą. Delegacija pasimeldė, nusifotografavo, paėmė kai kokius sušaudytų karininkų daiktus, grįžo autobusu į aerodromą ir tuo pačiu lėktuvu į Varšuvą.
Lechas Kačynskis ir Valdas Adamkus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lechas Kačinskis nusprendė tą maršrutą pakartoti po 70 metų. Katynėje jis ketino pareikšti, kad karo belaisvių sušaudymas yra lenkų genocidas, ir pareikalauti iš Rusijos kaip SSSR teisių perėmėjos atsiprašyti lenkų tautos ir juridiškai išteisinti sušaudytuosius kaip nekaltai nužudytus. Tai Kačinskis pareiškė Putinui į akis dar 2009 metų rugsėjį Lenkijoje, dalyvaujant keliasdešimčiai Europos ir kitų pasaulio šalių vadovų.
Tai Putiną taip suerzino ir sužadino tokią neapykantą Kačinskiui, kad jūs net negalite įsivaizduoti! Putinas negalėjo leisti pažeminimui pasikartoti, ir dar „senojoje Rusijos žemėje“, Smolenske! Rusija nesutiko su lenkų numatytu apsilankymo Katynėje scenarijumi. Kačinskio atstovai pareiškė, kad jeigu jiems neleis pakartoti maršruto, kils tarptautinis skandalas. Ir Kremlius buvo priverstas nusileisti, bet tai padarė ciniškai – davė leidimą skristi nelikus nė parai iki vizito. Šiandien jau žinoma, kad lėktuvas buvo iš anksto pasmerktas žūčiai.
Tiriant Lenkijos ir Malaizijos lėktuvų sunaikinimo aplinkybes aš nustačiau, kad apie 30 generolų bei pulkininkų, susijusių su įvairiomis nusikalstamomis specialiosiomis operacijomis, žuvo paslaptingomis aplinkybėmis.
– 2012 metais išėjo Jūsų knyga „Lėktuvas prezidentui“. Ar ten paskelbta informacija – tai išsami tyrimo ataskaita?
– Aš tada paskelbiau ne visą medžiagą. Pašalinau vieną skyrių. Buvau priverstas tai padaryti, nes Lenkijos ministras pirmininkas Donaldas Tuskas visiškai pasidavė Putinui ir bylos tyrimo monopoliją atidavė Rusijai, kuri iškart visą kaltę už lėktuvo katastrofą suvertė Lenkijos ekipažui ir blogam orui. Aš nuogąstavau, kad per ankstyvas tos informacijos paskelbimas gali privesti prie mano gautų įrodymų sunaikinimo.
Tik kai valdžia Lenkijoje pasikeitė ir Generalinėje prokuratūroje buvo sudaryta nauja tyrimo grupė ir Gynybos ministerijoje komisija, aš nusiunčiau jiems mano nustatytus faktinius duomenis ir pradėjau publikuoti savo tyrimo medžiagą. O iki tol objektyvus tyrimas buvo neįmanomas ir beprasmis. Jis buvo visiškai kontroliuojamas Rusijos specialiųjų tarnybų per jų totalią agentūrą Lenkijoje.
Pateiksiu pavyzdį: 2010 metų vasarą vienoje Vakarų Europos šalyje Lenkijos karinės žvalgybos bendradarbiai gavo iš JAV kolegų (jų iniciatyva) fotografijas iš palydovo, kuriose užfiksuotas Lenkijos lėktuvo Tu-154M sprogimas. Lenkijos žvalgai iškart suprato, kokia čia sėkmė! Įkvėpti sėkmės, grįžo į Varšuvą ir pranešė apie susitikimo rezultatus. Lenkijos Užsienio žvalgybos tarnybos (SBU analogas) vadovas Kšištofas Bondarikas apie gautas fotografijas raštu pranešė Tuskui. Tuskas davė komandą paslėpti viską „ilgam į stalčių“ ir atsisakė JAV pagalbos. Sužinoję apie tai, amerikiečiai pareiškė, kad Lenkijos vyriausybės elgesys – tai Lenkijos ir jos NATO sąjungininkių interesų išdavystė.
Dar pavyzdys: tą pačią vasarą į Lenkijos ambasadą Maskvoje atėjo Rusijos specialiųjų tarnybų karininkas, kuris paprašė suteikti jam ir jo šeimai politinį prieglobstį Vakarų Europoje mainais už žinias apie tai, kaip buvo suplanuotas teroro aktas, parengta ir atlikta Lenkijos lėktuvo sunaikinimo operacija. Visiems žinoma, kad kiekvienoje ambasadoje po diplomato priedanga dirba žvalgai. Gavę tokią informaciją lenkų diplomatai-žvalgai iškart apie tai pranešė vadovybei, pasiuntę raštišką žinutę ir RF piliečio, kuris kreipėsi, pareiškimą. Žvalgybos vadovai pranešė Tuskui, o šis, savo ruožtu, davė nurodymą visą medžiagą ir informaciją apie tą žmogų nusiųsti RF FSB.
Tą informaciją dokumentais patvirtino Lenkijos Seimo uždarame posėdyje 2016 metų gegužės 11 dieną Lenkijos ministras – specialiųjų tarnybų koordinatorius Mariušas Kaminskis. Koks to Rusijos piliečio likimas – nežinia. Greičiausiai jis buvo sunaikintas FSB agentų ir tapo „nelaimingo atsitikimo“ auka.
FSB emblema
Jau po to, kai knyga buvo išėjusi, aš nustačiau, kokios Rusijos FSB ir GRU grupės dalyvavo lėktuvo sunaikinime, kaip į darbą buvo įtraukti asmenys, užsiimantys juodąja magija (RF gynybos ministerijoje yra įslaptintas MTI – Mokslinių tyrimų institutas, kuris užsiima karine astrologija ir kuris sudarė brolių Kačinskių, lėktuvo įgulos ir net paties lėktuvo natalinį astrologinį žemėlapį), sužinojau, koks likimas asmenų, kurie vykdė specialią Lenkijos delegacijos sunaikinimo operaciją. Jų likimas tragiškas. Antai, diversinės grupės, vadovaujamos Rusijos Ginkluotųjų pajėgų Generalinio štabo Vyriausiosios valdybos (anksčiau – GRU) viršininko pavaduotojo Jurijaus Ivanovo, po įvykdytos operacijos buvo „išvalytos“.
– Kai Jūs sakote „išvalytos“, ar tai reiškia – nužudytos?
– Aš Jums atsakiau jų kalba. „Išvalė“ – reiškia: likvidavo. Visai taip, kaip 2014 metų liepą „išvalė“ karinį „Buko“ ekipažą, kuris numušė Malaizijos Boingą.
FSB „valymo“ grupė iš pradžių nušovė visus išgyvenusius lėktuvo katastrofą ties Smolensku. Kaip tai vyko – yra nufilmuotas vaizdas mobiliuoju telefonu, kuris buvo įdėtas į internetą. Pasak amerikiečių žurnalistų, CŽV patvirtino po katastrofos išgyvenusių lenkų nužudymo faktą. Paskui FSB žmonės likvidavo Ivanovo diversines grupes kartu su specialistais, kurie, panaudodami šiuolaikiškas technologijas, išmušė iš nusileidimo kurso lėktuvą ir jį sunaikino.
Pats Ivanovas irgi neilgai teišgyveno. Beje, jis mokėsi Kijevo Frunzės aukštojoje karinės vadovybės mokykloje, karinės žvalgybos fakultete. Ją baigė 1980 metais. Pas mane dar išlikusi jo mokyklos absolvento nuotrauka. Aš asmeniškai su juo susipažinau dirbdamas tyrėju 1977 metais.
Praėjus pusmečiui po Smolensko katastrofos Ivanovo palaikus žvejai aptiko Turkijos pakrantėje. Oficiali versija: karo žvalgas nuskendo, neapskaičiavęs savo jėgų, atostogaudamas Sirijoje, Latakijos kurorte, Sirijos prezidento Bašaro Asado vasaros rezidencijoje, esančioje už 90 km nuo tos vietos, kur rasti palaikai.
Ivanovo kolegos atliko savą tyrimą ir išsiaiškino, kad generolą likvidavo FSB slapto padalinio specialistai. Mano duomenimis, tai atsitiko po to, kai išgėręs Ivanovas prasitarė kolegoms iš Rusijos ir Sirijos specialiųjų tarnybų, kad jis, „kaip Ivanas Susaninas, įvedė lenkus į mišką ties Smolensku ir paleido „Niką“ į psiakrew (šunsnukius) Kačinskį ir liachus“. Ir pasigyrė, kad už tai Pergalės dieną gavo ordiną iš Putino rankų. Užstalės dalyviai ne išsyk suprato, už ką „tokia boba“. Ivanovas paaiškino, kad jo „specai“ panaudojo aukšto dažnio elektromagnetinę patranką, pavadintą pergalės deivės vardu, o taip pat paleido aerodrome dirbtinį rūką iš ginkluotėje turėtų aerozolinių agregatų.
– Paklausykite, specialiosios paskirties specialistų parengimas – labai brangus malonumas. Nejaugi po kiekvienos operacijos naikins tiek specų?
– Nebūkite naivūs, nusiimkite „rožinius akinius“. Tai įprasta praktika bet kurių specialiųjų tarnybų darbe. Toks nešvarus darbas buvo ypač dažnas sovietų laikais. Prisiminkite Žukovo žodžius: „Kareivių negailėti – bobos dar prigimdys“. Tai pačios sistemos, saugančios totalinį režimą ir jo diktatorių, mūsų atveju – Putiną, egzistencijos dėsnis.
Tirdamas Lenkijos ir Malaizijos lėktuvų sunaikinimo aplinkybes aš nustačiau, kad apie 30 generolų ir pulkininkų, susijusių su įvairiomis nusikalstamomis specialiomis operacijomis Čečėnijoje, Gruzijoje, Ukrainoje ir kitose šalyse, kurias atlikti įsakė Putinas, žuvo paslaptingomis aplinkybėmis. Kažkas nusišovė, kažkas „atsitiktinai“ žuvo nuo kulkos medžioklėje, kažkas iššoko pro langą arba pakliuvo po traukiniu, kažkas žuvo per transporto įvykį kelyje, o apie mirusius nuo infarkto ar insulto nėra ko ir kalbėti. Visi jie buvo Putino užsakytų arba suorganizuotų nusikaltimų liudytojai.
Tik vienas pavyzdys. Rusijos Vidaus žvalgybos tarnybos pulkininkas Sergejus Tretjakovas. Jis vadovavo Rusijos žvalgybos specialiosioms operacijoms JAV 1995 – 2000 metais ir paprašė amerikiečių politinio prieglobsčio. Jis tiesiogiai apkaltino Putiną Lenkijos lėktuvo sunaikinimu ties Smolensku. Po poros mėnesių anksčiau niekada sveikata nesiskundęs 53-jų metų Tretjakovas staiga mirė savo namo kieme. Mirties priežastis FTB žinoma. Bet ji, kaip ir jam žinoma informacija, JAV specialiųjų tarnybų įslaptinta.
Bet kokios mafijos (kriminalinės, politinės, finansinės) įstatymas: geriausias liudytojas – miręs liudytojas. Rusijos FSB – SSSR KGB teisių perėmėja. Ji savo šėtoniškoje veikloje išsaugojo savo protėvių – VČK, OGPU, NKVD, KGB – dvasią, pritaikydama moderniausius metodus Putinui neįtinkantiems asmenims naikinti.
Jeigu lėktuvas iš tikrųjų nukrito iš tokio aukščio, kad užkliudė beržą (kaip tvirtina rusai), jis būtų suskilęs į keturias ar šešias dideles nuolaužas, ir daugelis keleivių būtų likę gyvi.
– Viename iš paskutinių Lenkijos tyrimo komisijos pareiškimų kalbama apie sprogimą lėktuve: „Staigų temperatūros šuolį sudėtinga paaiškinti kokiomis kitokiomis priežastimis, išskyrus sprogimą, ypač kai prasidėjo virtinė trikdžių, kuriuos užregistravo lėktuvo prietaisai. Jie buvo užregistruoti tuo momentu, kai užfiksuotas paskutinis TAWS sistemos signalas. Pabandykim aptarti, apie ką čia kalbama?
– Tas pareiškimas taip pat patvirtino mano ankstesnes išvadas, kurias aš pasiunčiau į Lenkiją dar 2016 metų birželį. Mano nuomone, pirmasis smūgis lėktuvui buvo suduotas iš aukšto dažnio elektromagnetinės patrankos „Nika“. Būtent tai ir užfiksavo savirašiai. Paprastai sakant, patranka išvedė iš rikiuotės elektroniką, ją išlydė kaip sūrį mikrobangėje krosnelėje. Paskui, po kelių sekundžių, lėktuvas buvo susprogdintas termobariniu užtaisu. Tokią išvadą padariau ne tik aš, bet ir kiti ekspertai.
Aš atkreipiau dėmesį, kad beveik visi lėktuvo keleivių kūnai buvo apanglėję ir be drabužių. Tai galėjo atsitikti nuo nepaprastai galingos sprogimo bangos. Ją galėjo sukurti termobarinis užtaisas. Toksai sudrasko net šarvuotą karinę techniką. Per sprogimą temperatūra pakyla iki tūkstančio laipsnių, nuo jos kūnai ir suanglėjo. Ekspertai nustatė, kad gaisro lėktuve nebuvo, jis nedegė. Buvo tik atskiri degimo židiniai, kurie lengvai ir greitai buvo užgesinti.
Rusijos armija ginkluota įvairių modifikacijų raketiniais pėstininkų liepsnosvaidžiais „Šmel“, taip pat ir su branduoliniais užtaisais. Man pavyko rasti to ginklo naudojimo instrukciją. Jūs dabar ją matote, bet publikuoti negalima.
Termobarinio užtaiso kuro ir oro mišinys įsiskverbė į lėktuvo sparnus per išleistus dangtelius ir į tas vietas, kur yra šasi, kurios tuo momentu jau buvo išleistos. Aerozolinio mišinio sprogimas sunaikino visa, kas gyva, o lėktuvą sudraskė į gabalus dėl nukritusio slėgio.
Jei pažvelgsime į nuotraukas ir vaizdo įrašus iškart po katastrofos, tai aiškiai matyti, kokios didelės buvo lėktuvo nuolaužos. Dabar palyginkite su Rusijos Tarpvalstybinio aviacijos komiteto nuotrauka. Tas vaizdelis iškalbingai patvirtina, kad didelės lėktuvo nuolaužos buvo specialiai sunaikintos.
Aš turiu operatyvinį vaizdo įrašą (jį perdaviau Lenkijai), įamžinusį, kaip Rusijos MČS (Ypatingųjų situacijų ministerija) bendradarbiai laužtuvais daužo išlikusius sveikus iliuminatorius, o ekskavatoriaus kaušais ir kūjais – dideles lėktuvo fiuzeliažo nuolaužas, nors tai kategoriškai draudžiama. Tai buvo daroma specialiai: ant iliuminatorių, apmušalų, šasi ir lėktuvo elektroninės įrangos liko specifinių pėdsakų nuo aukšto dažnio elektromagnetinės patrankos ir termobarinio užtaiso.
– Jūs tvirtinate, kad lėktuvas atakuotas du kartus. Kada tai atsitiko?
– Šiais laikais lėktuvai-šnipai gali lengvai daug ką susekti. Aš mačiau lėktuvo susprogdinimo nuotraukas, ir ne tik jas. Nuotraukos ir ekspertizės jau pridėtos prie Lenkijos baudžiamosios bylos medžiagos.
Iškart pabrėšiu, kad paskutines 30 Lenkijos lėktuvo skrydžio minučių Putinas realiu laiku žiūrėjo operacijos eigą monitoriuje savo kabinete, kaip po metų ir JAV prezidentas Barakas Obama žiūrėjo online režimu operaciją „Neptūno strėlė“, sunaikinant „teroristą numeris vienas“ Usamą bin Ladeną.
Keletą minučių prieš lėktuvo susprogdinimą buvo išjungta jo elektronika ir elektra – tai buvo elektromagnetinės patrankos „Nika“ ataka. Po to sekė termobarinio užtaiso smūgis, ir lėktuvas, buvęs visiškai arti žemės, subyrėjo į keletą didelių gabalų ir dešimtis tūkstančių smulkių skeveldrų.
Tas mano išvadas Rusija gali paneigti tik su viena sąlyga – jei išduos Lenkijai visas lėktuvo nuolaužas (įskaitant elektroninę ir elektros įrangą, kabinos bei iliuminatorių stiklų skeveldras), kad būtų atlikta nepriklausoma tarptautinė ekspertizė. Kad nepriklausoma ekspertizė patvirtins mano išvadas ir analogiškas kitų ekspertų išvadas, aš neabejoju.
– Kodėl Jūs toks garantuotas?
– Amerikoje Akrono miesto universiteto specialioje laboratorijoje apie 40 žymiausių JAV, Didžiosios Britanijos, VFR, Niderlandų, Ispanijos ir kitų pasaulio šalių specialistai kartu su NASA specialistais atliko įvairių ekspertizių, tirdami Lenkijos Tu-154M lėktuvo katastrofos priežastis. Jie padarė vienareikšmę išvadą – lėktuvas pradėjo byrėti dar ore, iki atsitrenkdamas į žemę, o tai įmanoma tik dėl lėktuvo sprogimo.
Jeigu lėktuvas būtų iš tikrųjų nukritęs iš tokio aukščio, kad kliudytų beržą (kaip tvirtina rusai), jis būtų subyrėjęs į keturis ar šešis didelius gabalus ir daugelis keleivių būtų likę gyvi. O realiai iš lėktuvo teliko keletas didelių nuolaužų ir apie 60 tūkstančių smulkių skeveldrų, o jų išsibarstymas 600 iš 700 metrų perimetro aikštėje, ekspertų nuomone, liudija buvus sprogimo.
Lėktuvo ekipažas buvo tyčia suklaidintas. Iš tikrųjų lėktuvas vedamas leistis „pikiravimo“ kampu, šalia nusileidimo tako, – beveik 150 metrų kairiau nuo jo, maždaug už 500 metrų nuo jo krašto.
– Pasak Jūsų, Tu-154M sunaikinimas – ne šiaip teroro aktas, o ištisa speciali operacija. Jums žinomos jos detalės?
– Pabrėšiu, kad operacija buvo ne vieno akto, o buvo numatyti keli variantai. Juos vykdė įvairūs Rusijos specialiųjų tarnybų padaliniai, ir kiekvienam iš jų buvo užbrėžti savi uždaviniai bei jų vykdymo seka.
Pirmasis operacijos etapas vadinosi „Nekviestas svečias“ („Totorius“) – analogiškai kaip žinoma patarlė. Jos uždavinys – perskirti Donaldo Tusko ir Lecho Kačinskio vizitą į Smolenską, suteikiant oficialų statusą tik Tusko vizitui, o Kačinskio vizitui – privatų statusą. Tą operacijos dalį Putinas sėkmingai įvykdė dalyvaujant Tuskui, su prezidento Medvedevo ir Rusijos URM pagalba.
Man pavyko nustatyti, kad padalyti vizitą Putinas ir Tuskas nusprendė dar 2009 metų rugsėjo 1-ąją Gdanske. Po renginio Antrojo pasaulinio karo pradžios 70-osioms metinėms paminėti, vaikštinėdami prieplaukos pakrante, jie slapta susitarė kartu vyriausybiniu lygiu paminėti Katynės tragedijos 70-metį, nedalyvaujant Kačinskiui.
Rusija kategoriškai prieštaravo, kad Kačinskio vadovaujama Lenkijos delegacija atskristų lėktuvu būtent į Smolensk-Severnyj aerodromą, nors balandžio 7 dieną jame nusileido Tuskas ir Putinas, kurie kartu surengė vyriausybiniu lygiu gedulingą paminėjimą pagal Rusijos scenarijų.
Operacijos, kurią vykdė Rusijos gynybos ministerijos Generalinio štabo Vyriausioji valdyba, kodas – IS, t. y., jos organizatorių nuomone, buvo Rusijos trejybė – istorinė, nacionalinė ir dvasinė.
Kodėl IS? Pirma dedamoji – Ivanas Susaninas, Rusijos nacionalinis herojus, kuris 1613 metų žiemą nuvedė būrį „liachų“ į mišką pražūčiai, užtat buvo užkapotas kardais, o patys lenkai miške sušalo. Antra IS dedamoji nukelia mus į 1939 metų rugsėjį, kai SSSR ir Vokietija pagal slaptą Hitlerio ir Josifo Stalino susitarimą okupavo ir padalijo Lenkiją, o taip pat į 1940 metų pavasarį, kai jo įsakymu buvo sušaudyti 21 857 lenkų karo belaisviai. Trečia dedamoji – Stalino garbei Antrojo pasaulinio karo metais taip buvo pavadintas pavojingiausias ir sunkiausias tankas.
Antrasis operacijos etapas – neleisti lėktuvui nutūpti Smolenske. Reikia iškart pabrėžti, kad jeigu kariniai dispečeriai (skrydžių grupės vadovai) nebūtų sąmoningai suklaidinę Lenkijos lėktuvo ekipažo, tai, turint omeny aukštą vado, antrojo piloto, šturmano ir skrydžio inžinieriaus, kuriems jau yra tekę veikti panašiomis aplinkybėmis, profesionalumą, jie būtų sėkmingai nutupdę lėktuvą. Pažymėsiu, kad lėktuvo vadas Arkadiušas Protasiukas sėkmingai nutupdė tą patį lėktuvą tame pačiame aerodrome, kai juo skrido kaip antrasis pilotas balandžio 7 dieną su Tusko vadovaujama delegacija.
Aerodromo, kuriame turėjo nusileisti Lenkijos Tu-154M, statusas – karinis. Toks buvo ir Lenkijos prezidento lėktuvas. Karo aviacijoje galioja kitokios skrydžių saugumo taisyklės, nei civilinėje. Jei trumpai, tai: civilinėje aviacijoje sprendimą nusileisti priima lėktuvo vadas, o kariniuose aerodromuose ir kariniams lėktuvams sprendimą leisti ar drausti nusileidimą priima tik skrydžių vadas, o ne ekipažo vadas!
Kai „staiga“ atsirado rūkas, kuris krito žemiau nusileidimui aerodrome nustatytos leistinos matomumo normos, skrydžių vadovas ir nusileidimo zonos vadovas žinojo, kad, pagal skrydžių saugumo instrukciją Smolensk-Severnyj aerodrome ir RF federacinių skrydžių saugumo taisykles, tupdyti lėktuvą draudžiama. Reikėjo nedelsiant uždaryti aerodromą, uždrausti Lenkijos lėktuvo vadui ruoštis nusileidimui ir pasiųsti jį į Vnukovo aerodromą, kuris Maskvos buvo nurodytas kaip atsarginis. Taip buvo pasielgta su Rusijos kariniu transporto lėktuvu, kuris gabeno transportą Lenkijos delegacijai. Bet ne su Tu-154M.
Skrydžių vadovas pranešė Maskvai, kad negalima nutupdyti lėktuvo dėl oro sąlygų. Bet iš ten gavo komandą vesti lėktuvą į nusileidimą. Kadangi skrydžių vadovas – kariškis, jis pakluso nusikalstamam aukštesnio viršininko įsakymui, žinodamas, kad niekas neturi teisės kištis į jo tarnybinę veiklą priimant sprendimus. Jis privalo vykdyti skrydžių saugumą reglamentuojančius federalinių taisyklių nurodymus ir aerodromo instrukciją, o ne įsakymą iš Maskvos.
Užrašas skelbia: „Ten, kur Rusijos kariuomenė – ten karas. Rusijos kareivi, grįžk namo”
Kariškių pareigūnai – skrydžių vadovas pulkininkas Nikolajus Krasnokutskis, skrydžių vadovas papulkininkis Pavelas Pliusninas, nusileidimo zonos vadovas majoras Viktoras Ryženka, jų aukštesnis viršininkas generolas Vasilijus Sucharevas ir pareigūnas iš Maskvos generolas Vladimiras Benediktovas (davęs rekomendacinį įsakymą vesti Tu-154M į nusileidimą) buvo atsakingi už Lenkijos prezidento lėktuvo skrydžio saugumą Rusijos oro erdvėje ir jo saugumą nusileidžiant Smolensk-Severnyj aerodrome. Pažeidę minėtas Federalines taisykles bei instrukciją, jie įvykdė karinį pareigybinį nusikaltimą.
Lenkija jau pasiuntė Rusijai prašymą patraukti juos baudžiamojon atsakomybėn. RF tyrimo komitetas atsisakė vykdyti tą prašymą.
Maža to, lėktuvo ekipažas buvo tyčia klaidinamas, kad jis tiksliai ruošiasi nusileidimui (dispečeriai kartojo: „Jūs kurse, jūs slystate (pereinate į glissade)“. O iš tikrųjų lėktuvas buvo vedamas į nusileidimą „pikiravimo“ kampu, – daugiau nei 150 metrų kairiau nuo tako ir maždaug už 500 metrų nuo jo krašto. Tokį atstumą patvirtino Maskvos techninė komisija. Jeigu skrydžių vadovai būtų vedę lėktuvą tiksliai į nusileidimo taką, tai Tu-154M būtų nusileidęs net aklai.
Technikos specialistai, kurie aprašinėjo lėktuvo prietaisų būklę, užfiksavo įdomų faktą: aukščio matuoklio rodmenys lėktuvo vado ir šturmano ekrane skyrėsi daugiau kaip 50 metrų. Lėktuvui tai mirtinai pavojinga, jei matomumas blogas. Ir nė vienas iš ekipažo narių nebūtų galėjęs perjungti aukščio matuoklio, neatsistodamas nuo krėslo.
– Ir kaip tokį parametrų skirtumą paaiškinti techniniu požiūriu?
– Ekspertai įsitikinę, kad šiuolaikiškomis technologijomis lėktuvo elektroninėse sistemose ir aerodromo bokšte buvo atliktos manipuliacijos. Stačiai sakant, „akiniuotis“ (hakeris) sulaužė apsaugos sistemą, tuo pačiu įsilaužė į Lenkijos lėktuvo ir skrydžių vadovų aerodromo bokštelyje kompiuterius, pakoregavo lėktuvo kurso ir nusileidimo kampo parametrus, padidindamas slydimo kampą, o tai ir nesprogdinant lėktuvo sukeltų katastrofą. Pastebėti tokį pakeitimą kompiuterio monitoriuje praktiškai buvo neįmanoma.
– Visiškai aišku, kad rusai negalėjo viso to prasukti nedalyvaujant lenkams…
– Žinoma, išdavikų visada atsiranda. Gynybos ministras Antonijus Macerevičius pasiuntė Lenkijos Generalinei prokuratūrai oficialų pareiškimą, kad buvęs ministras pirmininkas Donaldas Tuskas būtų patrauktas atsakomybėn už „diplomatinę išdavystę“, padariusią žalos valstybės interesams. Jam gresia 10 metų kalėjimo.
Donaldas Tuskas. EPA – ELTA nuotr.
Lenkijos prokuratūra pateikė kaltinimus Lenkijos vyriausybės, kuriai vadovavo Tuskas, kanceliarijos vadovui ir dviem pareigūnams, o taip pat dviem Lenkijos ambasados Maskvoje bendradarbiams.
Lenkijos generaliniam prokurorui pasiųsta medžiaga, kurioje pasakojama apie Lenkijos ir Rusijos specialiųjų tarnybų „glaudų bendradarbiavimą“, kad tyrimas būtų atliekamas Rusijai tinkama linkme, apie tai, kaip FSB per savo agentūrą Lenkijoje kontroliavo bylos tyrimą, kurį vykdė buvę Lenkijos kariniai prokurorai. Jiems jau iškelta byla.
Tarp Lenkijos ginkluotųjų pajėgų karininkų atskleisti trys RF specialiųjų tarnybų agentai. Jie jau nuteisti. Esama informacijos, kad generolas Ivanovas koordinavo Kačinskio lėktuvo sunaikinimo operaciją kartu su vienu iš seniausių Lenkijos karinės žvalgybos karininkų, kuris savo laiku buvo užverbuotas Rusijos GRU. Lenkijos kontržvalgyba tuos duomenis tikrina.
Dar daug klausimų liko neatsakytų. Lenkijos tyrėjai dabar aiškinasi: ar Rusijos karinio lėktuvo Il-76, kuris gabeno transportą Lenkijos delegacijai, bet nenusileido dėl rūko, ekipažo nariai ir vadas gyvi; ar gyvi sargybiniai, kurie buvo lėktuve ir privalėjo garantuoti Lenkijos delegacijos saugumą; ar gyvas rusų karinis šturmanas, gerai žinojęs Smolensk-Severnyj aerodromą, kuris turėjo skristi kartu su Kačinskiu balandžio 10 dieną, bet prieš patį skrydį buvo nuo jo nušalintas; kas iš Lenkijos gynybos ministerijos pareigūnų paskutiniu momentu įsakė atšaukti iš reiso rusų šturmaną.
Šie asmenys turi būti apklausti apie visas bylos aplinkybes.
Dabar, klausydamas Lenkijos oficialių pareiškimų, džiaugiuosi už kolegas ir jaučiu, kad nepraradau profesionalumo. Jie patvirtina mano ankstesnes išvadas ir surinktų duomenų teisingumą. Lenkijos tyrėjai nustatė, kad didelė dalis žuvusiųjų medicininių dokumentų buvo suklastoti, rusai pakeitė kai kieno kūnus. Aš tvirtinau, kad negalėjo būti „geležinio“ beržo, kurį neva tai sparnu kliudė lėktuvas ir nuo smūgio į žemę subyrėjo. Išsyk buvo aišku, kad lėktuvas nenuskrido iki beržo. Vėliau ir tai patvirtino ekspertai.
EPA-ELTA nuotraukoje – Vladimiras Putinas
Mano tyrimas – neoficialus, jo išvados – negalutinės ir neprivalomos tyrimui ir teismui. Bet jis nušviečia daugelį aplinkybių ir pagrindžia išvadą, kad Lenkijos prezidento lėktuvo katastrofa buvo Putino organizuoto teroro aktas. O galutines išvadas turi padaryti Tarptautinis tribunolas Hagoje, prieš kurį turi stoti kaip kaltinamieji Putinas, Medvedevas, Tuskas ir Rusijos specialiųjų tarnybų vadovai.
Naujienų agentūra „Unian“ pranešė apie vadinamosios „Luhansko liaudies respublikos“ vadeivos Igorio Plotnickio pasitraukimą.
Tokiam sprendimui pritarė 38 „Luhansko liaudies tarybos parlamentarai“. Teigiama, kad I. Plotnickis nusprendė pasitraukti neva dėl savo sveikatos būklės.
Naujuoju pasiskelbusios „Luhansko liaudies respublikos“ lyderiu tapo Leonidas Pasečnikas.
Lapkričio 23 d. buvo pranešta, kad I. Plotnickis išvyko į Rusiją, o į okupuotą Luhansko teritoriją buvo įvesta apie 1 tūkst. reguliariosios Rusijos Federacijos kariuomenės karių, įskaitant Vyriausios žvalgybos valdybos (GRU) ir Rusijos vidaus reikalų ministerijos specialiąsias pajėgas, tankus, šarvuočius ir artilerijos pabūklus.
Anot „Unian“, lapkričio 21 d. Luhanske kilo konfliktas tarp separatistų vadeivų I. Plotnickio ir Igorio Korneto. Į konfliktą įsitraukė ir vadinamoji „Donecko liaudies respublika“ bei Rusijos Federacijos federalinė saugumo tarnyba (FSB).
Žurnalistas Arūnas Spraunius, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.
Siekdamos operatyvinių tikslų specialiosios tarnybos tradiciškai taikydavo nutekinimus.
Tarkime, palyginti nesena ir beveik romantiška istorija Jameso Bondo stiliumi. 2012-ųjų gruodžio 11 dienos „The Guardian“ numeryje paskebtos dvi dienraščio diplomatijos skyriaus redaktoriaus Julian Borger publikacijos, skirtos Irano branduolinei programai. Pirmoje „Irano branduolinė programa – „šventasis Gralis“ specialiųjų tarnybų bendruomenei“ pasakojama, kaip įvairių šalių specialiųjų tarnybų agentai veržiasi į Tarptautinės atominės energijos agentūros TATENA posėdžius Vienoje.
Taip pat cituojamas knygos „Šnipai prieš Armagedoną“ vienas autorių izraelietis Yossis Melmanas, pasak kurio, 2007-ųjų kovą Izraelio „Mossado“ agentai įsilaužė į TATENA komisijos Sirijos branduolinės programos klausimais vadovo Vienos butą, iš kurio išgabeno duomenis apie slaptą branduolinio reaktoriaus statybą Al-Kibare.
Po 6 mėnesių izraeliečiai šį objektą subombardavo.
Antra publikacija „Izraelį įtaria „nutekinus“ duomenis apie Irano branduolinę programą“ priminta istorija su tariamai Irano sukurta diagrama, patvirtinančia Teherano branduolines ambicijas. Ją publikavo „Associated Press“, mokslininkai netruko rasti elementarią klaidą, kaip nurodė „Bulletin of the Atomic Scientists“, diagrama arba bylojo apie paviršutinišką analizę, arba buvo diletantiška klastotė. Vis dėlto ji buvo TATENA pažymoje, kurios pagrindu Europos Sąjunga (ES) ir Jungtinės Valstijos2011-ųjų pabaigoje paskelbė Iranui naujas sankcijas. Vakarų pareigūnų vertinimu, diagramą bei kitą Tarptautinės atominės energijos agentūros informaciją nutekino Izraelis, laikęsis nuomonės, jog Vakarų reakcija į Irano branduolinę programą pernelyg atlaidi.
Vertinant iš šiandieninės perspektyvos, tai, kaip minėta, primena romantiškas J.Bondo stiliaus šnipų istorijas. Dabar (tepraėjus 5-eriems metams) „tik“ žvalgybiniai siužetai veikiau atsidūrę pagrindinių įvykių periferijoje, kai akivaizdūs informacinės lavinos požymiai internete.
Grėsmės nebeaplenkia nieko – nei verslo, nei privačių asmenų, pakanka prisiminti didžiausią kibernetinę ataką istorijoje 2016 metais, kai buvo pavogtos 500 milijonų „Yahoo“ vartotojų paskyros bei slaptažodžiai. Šiuo metu įvairiose planetos valstybėse veikia ne mažiau 40 milijonų kibernetinių nusikaltėlių, kurių padaryta žala vertinama apie 500 milijardų dolerių. Virusų atakų kiekis kiekvieną mėnesį padidėja maždaug 3 proc., atakų prieš interneto svetaines 2,5 proc.
Politika – jokia išimtis. Melagingų žinių (fakenews) epochoje „nutekinimai“ tapo rutinine tarptautinės (o ir vidaus) politikos praktika. Nutekinimo formų jau daugybė ir kuo įvairiausių, ne veltui palyginti nauja „fakenews“ sąvoka „google“ paieškos sistemoje jau renka 146 milijonus užklausų.
„WikiLeaks“ šių metų kovo pradžioje publikavo didžiausią istorijoje iš Centrinės Žvalgybos Valdybos (CŽV) nutekintų duomenų „porciją“, pirmoje jos dalyje paskelbta virš 8 tūkstančių dokumentų apie CŽV globalią interneto įsilaužimų programą bei tam reiklalui skirtų priemonių (taip pat technologinių) arsenalą.
Pasak „WikiLeaks“, paskutiniu metų ši tarnyba daugeliu atžvilgių prarado programos ir arsenalo kontrolę, ir nemažai CŽV sukauptų duomenų per paskutinius trejus metus atsidūrė trečių asmenų rankose, iš kur gali patekti kitų šalių žvalgyboms ar interneto įsilaužėliams. Jei tai tiesa (o pastarojo bent pusmečio įvykiai parodė, kad tai net labai tikėtina), atverta tikra informacinė „Pandoros skrynia“.
„Trumpas – nacionalinė gėda ir tarptautinis parijas“, „Clinton – godi, nieko pakeisti nepajėgi persona, dėl savo pasipūtimo gadinanti viską, prie ko prisiliečia; jos vyras, hm, vis dar pramogauja su mergužėlėmis, kol žmonos nėra namuose“.
Amerikos žvilgsnis
Tokius ir panašius sakinius iš buvusio valstybės sekretoriaus Colino Powello privačios elektroninės korespondencijos buvo galima perskaityti 2016-ųjų vasarą atsiradusiame interneto puslapyje „DCLeaks“. C.Powello spaudos sekretorius pripažino, jog paskebti laiškai tikri ir išgauti internetinio įsilaužimo būdu. Apie istoriją informavusio „The Washington Post“ (2016.09.16) vertinimu, politikas veikiausiai tapo dar viena šachmatų figūra, Rusijos vyriausybei siekiant sukompromituoti Amerikos politiką.
Tų pačių metų liepos 22-ąją „WikiLeaks“ paleido į viešumą iš JAV demokratų partijos nacionalinio komiteto pavogtų dokumentų pirmą porciją.
Pora interneto vaiduoklių – „Guccifer 2.0“ ir „DCLeaks“ – savo veiklą pradėjo praėjusią vasarą. Tik po kurio laiko kibernetinio saugumo specialistai nustatė, jog abu veikė kaip rusų specialiųjų tarnybų priedanga, nors iš pradžių „Guccifer 2.0“ pasivadino už žodžio laisvę besikaunančiu rumunu (beje, tai „Guccifer 2.0“ „nulaužė“ demokratų partijos nacionalinio komiteto serverius), „DCLeaks“ skelbė, jog jį įkūrė už žodžio laisvę kovojantys Amerikos „haktyvistai“.
Vėliau apsimetinėti liautasi, pasak su šiuos „pirmeivius“ pakeitusia interneto platforma „Fancy Bears“ reikalų turėjusio „Sky News“ korespondento Tomo Cheshireo, ši demonstravo dalykinį užmojį – siūlė sensacingus nutekinimus dozuotomis porcijomis ir mėgino kištis į jų publikavimą. Rusų karinė žvalgyba (GRU) prisidengusi kitomis struktūromis bei naudodamasi laisvos spaudos atvirumu siekė susilpninti JAV prezidento rinkimų kampaniją, skelbdama ant Hillary Clinton bei kitų JAV politikų šešėlį metančius dokumentus.
Bet koks informacijos nutekinimas stato žurnalistus prieš dilemą – dera ją skelbti ar susilaikyti, ypač jei informacija pelnyta interneto įsilaužimo būdu priešiškos valstybės iniciatyva? Žurnalisto misija yra visuomenei svarbios, o ne jį nutekinusiųjų tikslams tarnaujančios informacijos skelbimas. Atvira visuomenė bent pradiniame etape „poveikio operacijomis“ labiau pažeidžiama negu uždara. Ypač kontekste kai kurių dabartinių globalių tendencijų, tokių kaip visuomenės poliarizacija, „fakenews“ įsitvirtinimas bei bandos poveikį neretai turintis interneto socialinių tinklų poveikis.
Ne veltui JAV kongreso Atstovų Rūmų narys Adamas Schiffas bei „Wilson Center“ prezidentė Jane Harman „The Washington Post“ publikacijoje „Rusija atakavo mūsų demokratiją. Situacija reikalauja, kad Kongresas atliktų rimtą patikrinimą“ (2016.12.26) konstatavo nuostolį JAV demokratijai.
O dabartinės Baltųjų Rūmų administracijos nenoras pripažinti žvalgybos bendruomenės beveik vienbalsį tvirtinimą, jog interneto įsilaužimams bei informacijos nutekinimams vadovavo aukščiausia Rusijos valdžia, kerta tiems, kas geriausiai dorojasi su naujais iššūkiais.
Vis dėlto Maskvai iš pradžių viltingai klostęsis siužetas ilgainiui pasuko jai netikėta linkme. Prasidėjus tyrimams dėl rusų kišimosi į JAV prezidento rinkimus Kongrese, savą tyrimą vykdant specialiajam prokurorui Robertui Muelleriui, jau į Amerikos ir viso pasaulio spaudą plūstelėjo galybė nutekinimų, po kurių atsistatydinti teko visai „puokštei“ prezidento D.Trumpo komandos narių. Kaip yra nurodęs „The Washington Post“ apžvalgininkas Eugenas Robinsonas, analizuodamas JAV prezidento atleisto Federalinio tyrimų biuro (FTB) direktoriaus Jameso Comey liudijimą Senato žvalgybos komitete, jūs nutekinate informaciją žiniasklaidai apie pokalbį su prezidentu Baltųjų Rūmų ovaliniame kabinete vasario 14-ąją, kuriame patyrėte prezidento D.Trumpo spaudimą, tikėdamasis specialaus prokuroro paskyrimo, ir tai suveikia. D.Trumpas labai tikėjosi, kad tyrimas dėl Rusijos atleidus FTB šefą baigsis, deja, šio atleidimas tyrimą tik paskatino.
Visuomenė pavargo nuo informacijos gausos ir melagingų žinių. Slaptai.lt nuotr.
Bet kuriuo atveju efektingų nutekinimų dar sulauksime. Maskvai netikėtai (pati „paleido“ tyrimų procesą), Rusijos tema dar ilgai nuodys gyvenimą prezidentui D.Trumpui. Nutekinimai tampa įtakingu viso šiuolaikinio viešo gyvenimo faktoriumi.
Kita vertus, kai kalbame apie perspektyvą, ypač drumstame informaciniame lauke bet kuris mėginantis iš fragmentų dėlioti visumą atsakingas ekspertas jau supranta, jog prisikasti prie tikrų priežasčių bei motyvų dažnai neįmanoma, pernelyg didelis (bent pradiniame etape) yra tikros informacijos deficitas.
Belieka sekti dažnai viena kitą paneigiančių kažkieno vis pametamų žinių srautą – šnipai gaudo šnipus, kurie tai prisipažįsta šnipinėję, tai viską neigia. Darosi vis kebliau suprasti, kas čia šnipas, kas – ne, ir kokie tikrieji kai kada net ištisų vyriausybių motyvai.
Ne veltui Amerikos laikraščiuose dabar samdoma kaip niekad daug faktų „skenuotojų“, priekabiai nagrinėjančių kiekvieno pasisakymo ir fakto tikrumą.
Taigi šiandien konspirologijos klestėjimo laikas, kuris ramybės planetai tikrai neprideda.
Estijos Harju apskrities teismas nuteisė 30 metų Artiomą Zinčenką penkerius metus kalėti už neteisėtą bendradarbiavimą su Rusijos karine žvalgyba, praneša „Interfax“.
Kaip informavo pirmadienį Estijos valstybinės prokuratūros spaudos tarnyba, Rusijos vyriausioji žvalgybos valdyba (GRU) užverbavo A. Zinčenką 2009 metais, ir nuo 2013 metų iki pat sulaikymo jis aktyviai dalyvavo veikloje prieš Estijos saugumą.
Pagrindinis jo uždavinys buvo rinkti informaciją apie svarbius objektus Estijos teritorijoje, taip pat apie Estijos gynybos pajėgų ir sąjungininkų karinės technikos judėjimą.
Surinktus duomenis A. Zinčenka perduodavo GRU darbuotojams tiek ryšio priemonėmis, tiek per asmeninius susitikimus Sankt Peterburge.
Rusijos pilietis A. Zinčenka turėjo leidimą nuolat gyventi Estijoje ir gyveno joje nuo 2013 metų. Jis buvo sulaikytas šių metų sausio 9 d.
Vokietijos verslą, matyt, smarkiai kamuoja kibernetinės atakos ir kitokių formų šnipinėjimas bei sabotažas, praneša Vokietijos laikraštis Tagesspiegel.
Vokietijos Federalinės Konstitucijos apsaugos tarnybos (BfV) prezidentas Hansas Georgas Maasenas pranešė, kad kasmet dėl tokios veiklos patiriama apie 50 mlrd. eurų nuostolių. Pasak Maaseno, tikslios sumos pasakyti neįmanoma, nes daugelis kibernetinių atakų aptinkamos tik praėjus kiek laiko.
Pasak BfV vadovo, daugelis kompanijų žiūri į naujos produkcijos plėtrą pagal principą „saugumas – tai stabdys“, ir dalinai dėl to kalti klientai, norintys „turėti ištaigų, o ne saugų produktą“.
Be to, daugelis kompanijų supranta, kad „jos patyrė kibernetines atakas per vėlai – po pusmečio ar net vėliau, toliau kalbėjo Maasenas. Beje, firmos dažnai apskritai nežino apie kibernetines atakas prieš jas, nes užsienio žvalgybos sunaikina savo Trojos programas, kuriomis naudotasi puolimui. Todėl kompanijos pamato padarytus nuostolius tik po to, kai kokia nors užsienio firma išleidžia į rinką analogiškus produktus.
Maseno nuomone, Vokietija, aukštų technologijų ir tvirtos ekonomikos šalis, „vis labiau patenka į valstybinių ir nevalstybinių struktūrų vykdomo šnipinėjimo akiratį“. BfV vadovas ypač išskyrė kibernetines atakas iš Rusijos, Kinijos, Indijos ir Irano.
Antai, prieš metus Vokietijos Federalinė konstitucijos apsaugos tarnyba perspėjo, kad Sofacy hakerių grupė, pavaldi Rusijos karinei žvalgybai GRU, atakuoja Vokietijos energetikos kompanijas.
Tagesspiegel pavyko sužinoti, kad tos kibernetinės atakos iš tikrųjų įvykdytos, bet BfV neįvardijo aukomis tapusių kompanijų, nes pagarsinimas galėjo „padaryti žalos verslui ir atstumti klientus“.
Tuo tarpu rizikos zonoje atsiduria ne tik stambios kompanijos, bet ir vidutinis verslas, beje, šis net dar labiau, priduria Tagesspiegel.
Anot Forsa tyrimo, atlikto Vokietijos draudikų asociacijos (GDV) užsakymu, mažiausiai kas ketvirta Vokietijos vidutinio verslo kompanija yra patyrusi materialinių ar techninių nuostolių dėl kibernetinių atakų.
„Vladimiro Putino laiškas gali būti daugybės formų. Jis gali būti toks šiurkštus, kaip pora rusų bombonešių, praskrendančių Aliaskos pakrantėse, arba toks pat mirtinas, kai perbėgėlio nužudymas Kijevo gatvėse“, – rašo Kevinas Pulsenas Amerikos leidinyje The Daily Beast.
O dabar Putinas, galimas dalykas, siunčia savo žinią Amerikos vyriausybei įmantresniu kanalu: eskaluodamas Amerikos žvalgybinių duomenų nutekinimą, kai praėjusią savaitę buvo paviešinta Nacionalinio saugumo agentūros operacija Artimuosiuose Rytuose ir joje dalyvavusio agentūros bendradarbio pavardė.
Kaip praneša autorius, „grupės, apsimetančios hakeriais ir pasivadinusios Shadow Brokers, nutekinimai prasidėjo paskutiniaisiais Obamos administracijos mėnesiais ir padažnėjo bei tapo svaresni po to, kai šį mėnesį JAV smogė Sirijos aviacijos bazei, tuo supykdydamos Rusiją“.
Grupės ryšys su Kremliumi ne toks akivaizdus kaip su įsilaužimais per prezidento rinkimus, rašo leidinys, bet „saugumo specialistai sako, kad Shadow Brokers puolimai sutampa su pasikartojančiu Rusijos GRU veiksmų modeliu per įsilaužimus rinkimų laikotarpiu“.
Kaip išsiaiškino Amerikos žvalgyba, per tą operaciją „Rusija sukūrė prasimanytų internetinių personažų, kad išplautų dalį vogtų elektroninių laiškų, pavyzdžiui, netikrą informatorių tinklapį, pavadintą DCLeaks, ir prasimanytą rumunų hakerį vardu Guccifer 2.0″.
Kaip primena autorius, Shadow Brokers pirmąsyk pasirodė scenoje 2016 metų rugpjūty, išspausdinęs NSA slaptus dokumentus įsilaužimui į užsienio kompiuterius siekiant rinkti žvalgybinius duomenis. FTB pradėjo tyrimą, ir rugpjūty agentai suėmė NBA rangovą Haroldą Martiną, aptikę, kad jis sandėliavo agentūros paslaptis savo namuose ištisus 20 metų, sakoma straipsnyje. „Bet kol Martinas laukė savo likimo federaliniame kalėjime, Shadow Brokers toliau publikavo pranešimus ir failus“.
Buvęs NSA rangovas Edvardas Snoudenas, atskleidęs agentūros paslaptis ir pasislėpęs Rusijoje, o taip pat kiti ekspertai padarė prielaidą, kad rusai gavo NSA slaptąjį kodą nedalyvaujant insaideriui, pažymi žurnalistas. „Žvalgybos tarnybos, įskaitant NSA, praktikuoja turėti kaip slaptą nuosavybę, nuomą arba įsilaužimą į vadinamuosius tarpinius viešai prieinamo interneto serverius, kad vykdytų savo atakas anonimiškai, – sakoma straipsnyje. – Į tuos kompiuterius būtinai pakraunami bent jau kai kurie agentūros instrumentai“.
Snoudenas spėja, kad rusai įsiskverbė į vieną iš tokių serverių, kad pavogtų NSA kodą.
Paskutiniai duomenys, Shadow Brokers paskelbti praėjusią savaitę, rodė NSA hakerio instrumentų sudėtingo rinkinio kodą, orientuotą į Windows sandarą, „tuo pačiu atverdami priėjimą prie kai kurių maždaug 2013 metų agentūros įrankių kiekvienam pradedančiam hakeriui, sugebančiam naudotis klaviatūra“.
Tačiau, kaip pažymi autorius, „tąsyk Shadow Brokers nepasiribojo kodu. Pirmą kartą per savo trumpą istoriją jie taip pat paskelbė vidinio naudojimo lenteles, dokumentus bei prezentacijas, kai kurios iš jų buvo su ženklais ar pastabomis „visiškai slaptai“, kurios pažįstamos visiems, kas matė Snoudeno nutekinimus“.
Kaip praneša leidinys, tas nutekinimas „detaliai demaskavo NSA 2013 metų hakerių operaciją, pavadintą Jeep Flea Market, kuri leido giliai įsibrauti į EastNets в Дубае kompaniją, atliekančią bankinius pervedimus daugeliui Artimųjų Rytų bankų – tai klausimas, aiškiai dominantis JAV žvalgybą“.
Tačiau hakeriai demaskavo ne tik operaciją. „Failuose paliktuose metaduomenyse buvo pavardė 35-rių metų NSA bendradarbio San Antonio, kuris, matyt, dalyvavo įsilaužime“. Kaip pažymi autorius, „NSA hakeriai nesusiduria su tokia pat rizika, kaip CŽV bendradarbiai, dirbantys po priedanga užsienyje, bet tikimybė, kad Rusija pradėjo atskleidinėti jų pavardes sąryšy su konkrečia operacija, kelia žvalgybininkų tarifą“.
Žurnalisto nuomone, Shadow Brokers nutekinimas penktadienį išsyk paneigė vieną teoriją. „NSA niekada netalpintų PowerPoint įslaptintų lentelių bei skaidrių tarpiniame serveryje. Tokie duomenys galėjo ateiti tik iš NSA vidaus, – sakoma straipsnyje. – O tai rengia dirvą šaltojo karo laikų garsiojo žvalgybos ritualo – rusų „kurmio“ medžioklės – atgimimui su iš to išplaukiančiu agentūros moralinės dvasios nuosmukiu. „Aš manau, kad greičiausiai mes ieškome kažko, kas pažeidė taisykles iš vidaus, arba kontraktininko, kuris turėjo priėjimą prie informacijos, – pabrėžė kalbėdamas su autoriumi Carbon Blac kompanijos nacionalinio saugumo strategas Erikas O‘Nilas. – Šiaip ar taip, kažkas žvalgyboje yra aukšto rango šnipas“.
Bet jeigu Rusija ir turėjo „kurmį“ NSA-oje 2013 metais (mums artimiausia paskelbtų dokumentų data), IBM Resilient kompanijos techninis direktorius Briusas Šnajeris mano, kad vargu ar jis tebėra, kitaip nebebūtų Shadow Brokers, sakoma straipsnyje.
„Informacija spausdinama tik tada, kada ji naudingesnė, kad įpykintų, o ne žvalgybos sumetimais, – pabrėžė žymus amerikiečių kompiuterinio saugumo specialistas. – Jeigu jūs turite agentą NSA-oje, jūs nespausdinsite informacijos. Toks agentas pernelyg svarbus“.
„Snoudenas, kuris išsinešė iš NSA atmintinę su paslaptimis, parodė, kad dabar vogti ir slapta išsinešti slaptą informaciją palyginti lengva, – rašo autorius. – Tačiau O‘Nilas pabrėžia, kad FTB kontržvalgybos misija irgi lengvesnė dėl išsikerojančių sisteminių žurnalų ir serverių žurnalų įslaptintuose tinkluose“. „Norėtųsi galvoti, kad toji „kurmio“ medžioklė bus lengvesnė, nei anksčiau“, – pažymėjo ekspertas.
O kol kas laukite naujų Shadow Brokers pasireiškimų, apibendrina autorius. Nutekinimu penktadienį jie užsiminė apie naujus nutekinimus šią savaitę. „Kas žino, kas nutiks toliau?“
Jeigu tariamai į Lietuvą įsibrovė nedraugiškos Udijos valstybės specialiųjų pajėgų būrys ir kovotojai vilkėjo juodai, koks nelabasis pakurstė žurnalistus pavadinti juos žaliaisiais žmogeliais?
Toli gražu ne visada kaip pavadinsi – nepagadinsi. Vidaus reikalų ministras kalbėjo apie žinybines pratybas, o Šalčininkų rajono savivaldybė tai pavadino politine provokacija.
Gyvenimas – tai nuolatinės grumtynės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Geriau būtų pavadinę tiesiog ateiviais iš Marso
Prieš savaitę Šalčininkuose policijos komisariatą užpuolusius automatais ginkluotus vyrukus DELFI pavadino žaliaisiais žmogeliais. Gal taip vadintini visi, kurie su automatais kur nors braunasi ir ką nors užima? Ne, DELFI korespondentas gynybos temomis Vaidas Saldžiūnas leido suprasti, jog reikalas primena Krymo užgrobimą 2014 metų pavasarį.
Pasak jo, kai Kryme pasirodė kariai be skiriamųjų ženklų, greitai išpopuliarėjo terminas „žalieji žmogeliukai“, kuris kilo dėl naujų žalios spalvos rusiškų uniformų. Autorius dar pridėjo, jog tarsi imituodami Rusijos karius Kryme, kurie dėl savo elgesio prorusiškai nusiteikusių vietos gyventojų buvo praminti „mandagiais žmonėmis“, minėti vyrukai Šalčininkuose irgi elgėsi mandagiai: iš komisariato išleido moteris ir vaikus. Pareigūnėms pasiūlyta prisėsti. Tekste jie dar vadinami sukilėliais.
Autorius atskleidė ir jų kėslus: užgrobti policijos komisariate ginklinę, paimti įkaitų ir skelbti „Šalčininkų liaudies respubliką“. Gal todėl autorius juos pavadino dar ir liaudies respublikos išvaduotojais.
Neatsiliko ir lrytas.lt: Rusija nutarė pradėti karą su Lietuva, tačiau pirmiausia čia slapta pasiuntė vadinamuosius žaliuosius žmogeliukus, kurie pabandė įkurti „Šalčininkų liaudies respubliką“. Tačiau toliau tekste, sakytum autoriui pasitraukus nuo stalo, kažin kas kitas rašo: pagal pratybų scenarijų nedraugiškos Lietuvai Udijos valstybės specialiosios pajėgos (maždaug 30 žmonių) nelegaliai kirto sieną ir rengėsi užimti vieną iš pasieniečių užkardų bei Šalčininkų policijos komisariatą. Galiausiai pirmas autorius grįžta į darbo vietą ir praneša, ką po mokymų pasakė pats ministras: Buvo imituotas žaliųjų žmogeliukų įsiveržimas į Lietuvos teritoriją, taip pat jų išsilaipinimas iš traukinio. Čia pat paaiškina, jog žaliaisiais žmogeliukais buvo praminti Rusijos specialiųjų pajėgų kariai be atpažinimo ženklų, pradėję Krymo okupacijos operaciją.
Dar „Lietuvos rytas“ parašė, kad slaptų ateivių kėslas įkurti „Šalčininkų liaudies respubliką“ suglumino buvusį Valstybės saugumo departamento (VSD) direktorių, Kovo 11-osios Akto signatarą Mečį Laurinkų: Taip tiesmukai lyginti padėties toje Lietuvos dalyje su Ukrainos įvykiais negalima. „Lietuvos rytas“: Ar tai visiškai nerealu? – Aišku, kad ne. Kodėl? Todėl, kad nerealu. Po trijų dienų lrytas.lt pranešė apie Šalčininkų rajono savivaldybės pareikštą pasipiktinimą Vidaus reikalų ministerijos surengtomis taktinėmis pratybomis, kurių metu siekta patikrinti, kaip tarnybos pasirengusios atremti diversantų ataką. Ir kaip niekur nieko paaiškino, kas imituota pratybų metu: Šalčininkus puola žalieji žmogeliukai, siekdami čia įkurti „Šalčininkų liaudies respubliką“.
Beje, ir DELFI, po kelių dienų pranešęs, kad Šalčininkų savivaldybė skundžiasi VRM pratybomis, toliau rašė kaip ir rašęs: Šis scenarijus primena 2014 metų Krymo aneksiją, kai regione ėmė veikti Rusijos kariai uniformomis be skiriamųjų ženklų ir civiliais drabužiais. Šios Rusijos pajėgos buvo pramintos žaliaisiais žmogeliukais.
Žmonės nuolat tarpusavyje kariavo. Vytauto Visocko (slaptai.lt) nuotr.
Išeitų, žurnalistai nesuprato, kad savivaldybę, ir ne tik ją, papiktino kaip tik jų, žurnalistų, išvedžiojimai apie „žaliuosius žmogelius“ ir „Šalčininkų liaudies respubliką“. Jeigu viskas kaip Kryme, kaip Ukrainos rytuose, kur apsišaukė „liaudies respublikos“, tai ir Šalčininkams metamas įtarimas separatizmu.
Lenkų kresy.pl parašė kaip visada be atodairos: Tai ne pirmas atvejis, kai Lietuvos saugumo tarnybos vietinius lenkus vaizduoja potencialiais diversantais. Internetiniame leidinyje L24.lt lenkų politologas (Bogusław Rogalski) irgi nevyniojo žodžių į vatą: Šiuose pratybose lenkus pavertė priešais Donbaso separatistų pavyzdžiu. Tai aiški provokacija! Rusijos inforeactor.ru ir dar keli internetiniai leidiniai rado reikalinga pakartoti tai, ką parašė kresy.pl (o kaip gi – Lietuvoje metamas šešėlis tautinei mažumai!).
Tiesą sakant, Rusijos ginkluotųjų pajėgų specialiosios pajėgos – žalieji žmogeliukai, arba mandagūs žmonės – nė kojos nebuvo įkėlusios į tas „respublikas“ (kvailystė būtų buvę siųsti Rusijos ginkluotųjų pajėgų Vyriausiosios žvalgybos valdybos (GRU) specialiosios paskirties dalinius nedidelių miestų milicijos skyrių ir kitų administracinių pastatų užėmimui – ne tas lygis). Tačiau užtenka dalyvavimo „Krymo referendume“, kuriame jie, Rusijos prezidento Vladimiro Putino žodžiais, garantavo sąlygas laisvam valios reiškimui. Krymo aneksijos pirmųjų metinių proga „Komsomolskaja pravda“, tebesidabinanti sovietiniais ordinais, išspausdino tekstą „Krymo prijungimas: kaip žalieji žmogeliai tapo mandagiais žmonėmis“ (Присоединение Крыма: Как „зеленыечеловечки“ стали „вежливыми людьми“). Pasak autorių, paslaptingai atsiradę ginkluoti žmonės žalia uniforma garantavo taikų pusiasalio perėjimą į Rusijos sudėtį.
Kaip sakė Mečys Laurinkus, valstybė ir jos struktūros gali imituoti pačius įvairiausius dalykus, tad, sutikime, ir nedraugiškos Lietuvai Udijos valstybės specialiųjų pajėgų kovotojai gali iššokti iš traukinio, su šypsena aiškinti prieš TV kamerą apie siekį įkurti nepriklausomą respubliką, kurioje būtų gerbiamos mūsų teisės (tik jų?), eiti su policininkais ir policininkėmis ristynių… Tačiau Lietuvos kariuomenei bręstantiems jaunuoliams ir būsimiems policininkams neturėtų susidaryti įspūdis, jog lygiai taip veikia ir Rusijos specialiųjų operacijų pajėgos. Nebent po Šalčininkų įvykių žalieji žmogeliai, jie gi – ir mandagūs žmonės, į savo kovinį arsenalą įtraukė dar vieną gudrybę: padrikai puolant lietuviškai šaukti: Vyrai, nešaudykite, tai tik pratybos!
Tikrasis vardas – Krymo okupantai
„Komsomolskaja pravda“, prieš atskleisdamas kai kurias kariniu požiūriu puikios specialiosios operacijos paslaptis, papasakojo anekdotą ne anekdotą, kaip atsirado daug patrauklesnis žaliųjų žmogelių (ironija) pakaitalas – mandagūs žmonės. Esą žurnalistai klausinėjo naktį į vasario 27-ąją Krymo Autonominės Respublikos aukščiausiosios rados pastate budėjusių ir paryčiais nežinomų ginkluotų žmonių išvesdintų darbuotojų, kaip ateiviai su jais elgėsi. Kokie jie? Ir vienas santechnikas, kurį ateiviai pakėlė iš miegų ir gerokai sutrikusį palydėjo iki durų, pagalvojęs, atsakė: Žinote, tokie… mandagūs… Ukrainos prokurorai šį „mandagumą“ tą pačią dieną kvalifikavo kaip „teroristinį aktą“.
Tikrai žinoma, kaip mandagūs žmonės išplito Internete, virto tuo, kas angliškai vadinama Internet meme. Ukrainos svetainė (Политнавигатор) pranešė, ką žurnalistai sužinojo Krymo milicijoje: Apie pirmą valandą nakties užimtas Simferopolio oro uostas – tų pačių žmonių (turima galvoje Krymo parlamento ir vyriausybės pastatai). Su ginklais, kresni, tokia pačia apranga. Apsaugos viršininkas pranešė, kad jo žmonių mandagiai paprašė išeiti. Vienam internetiniam aštrialiežuviui tai pasirodė esant net komiška: nežinomi asmenys užima strateginius objektus ir dar mandagiai kreipiasi – mandagūs žmonės!
Netrukus naujas žaliųjų žmogelių vardas sumirgėjo Rusijos ir užsienio žiniasklaidoje. Britų „The Telegraph“ kovo 2 d. išspausdino straipsnį „Ukraine crisis: ‘Politepeople’ leading the silentinvasion of the Crimea“. Pasigavo jį ir Kremliaus propagandistai: daugiau nereikėjo sukti galvos, kaip paaiškinti, kas yra tie nė kokiu vardu neprisistatantys ginkluoti asmenys. Ir vaikai žinojo, jog Kryme žalias uniformas be skiriamųjų ženklų vilki Rusijos kariai, tačiau klasikinės televizijos priemonėmis to įrodyti buvo neįmanoma (Slon.ru). Mandagūs žmonės – chi-chi-chi…
Jau po „referendumo“ į Krymą atvykusio garsiojo Rusijos armijos dainų ir šokių ansamblio choras traukė liaupsę „Mandagūs žmonės“. Rusijos gynybos ministerijos įmonė „Vojentorg“ įregistravo prekės ženklą „Mandagūs žmonės“. Rusijos naujienų agentūros „Novosti“ apklaustų ekspertų nuomone, šis sparnuotas posakis palaipsniui virsta nauju Rusijos ginkluotųjų pajėgų simboliu. Putinas 2015 metų pradžioje vasario 27-ąją paskelbė šventine diena – Specialiųjų operacijų pajėgų. Tuo tarpu kalbininkai šį sparnuotą posakį laiko eufemizmu – švelnesniu pasakymu, vartojamu vietoj nemalonaus, nepadoraus, įžeidžiančio, bauginančio. Tas slepiamas tikrasis vardas – „Krymo okupantai“.
Ne avinėlių tylėjimas…
Kokias kariniu požiūriu puikios specialiosios operacijos paslaptis atskleidė „Komsomolskaja pravda“ minėtame tekste? Pasirodo, Rusijos prezidentas iš gynybos ministro ir generalinio štabo viršininko pareikalavo, kad rusų karių veiksmai Kryme būtų kuo mandagiausi ir net inteligentiški (в высшей мере вежливыми и даже интеллигентными). Kaip čia neprisiminsi pirmosios Krymo aneksijos, 1783 metais, kai Rusijos valdovė Jekaterina II reikalavo, kad visa rusų kariuomenė, okupavusi pusiasalį, su gyventojais elgtųsi draugiškai, nedarytų skriaudų. Tiesa, imperatorė neslėpė, kieno kariuomenė ten šeimininkauja, o dėtis Krymo totorių bičiuliais ragino tam, kad šiems nė mintis nekiltų priešintis. Netrukus būsimasis generalisimas Aleksandras Suvorovas be gailesčio susidorojo su maištą pakėlusiais stepių gyventojais – nogajais.
Putinas gerokai pranoko pirmtakus nekonvencinėmis gudrybėmis. Rusijos prezidentas pareiškė galintis pasinaudoti jam suteikta teise įvesti į Ukrainą kariuomenę tuo atveju, jeigu reikės ginti Ukrainos piliečius. Ir tegul kas nors iš Ukrainos karių pamėgina šaudyti į savo žmones, rusų kariai stovės žmonėms už nugarų, ne jų priekyje, o už jų. Tuo tarpu žalieji žmogeliai veikė Kryme jau pusantros savaitės. Stotis už moterų ir vaikų nugarų jiems neprireikė, tačiau mandagūs žmonės vaikščiojo ne vieni. Juos į strateginius objektus lydėjo, o tiksliau vedė Krymo savigynos pajėgų savanoriais pasivadinę vietiniai (kaip vėliau paaiškėjo, daugiausia buvę milicijos darbuotojai ir kariai).
Nežinomiems ginkluotiems asmenims užėmus Simferopolio oro uostą ir likus jo saugoti, pakalbinti juos veržėsi Ukrainos ir užsienio šalių žurnalistai, tačiau veltui. Jų neprileido savanoriai, tiksliau vienas jų vadų – buvęs Ukrainos milicijos karininkas Vladimiras Mercalovas. Jis vadinamas vienu pagrindinių Krymo pavasario veikėjų, tai jį Putinas netrukus apdovanojo aukštos prabos ordinu ir dar medaliu. Jis dalyvavo užimant strateginius objektus, vedė derybas su Ukrainos karinių dalinių vadais dėl pasidavimo. Žalieji žmogeliai tylėjo it žuvys – kaip ir buvo liepta, o kalbėjo šis iš tikrųjų mandagus žmogus. Jis atsiskaitinėjo aukštam Rusijos gynybos ministerijos pareigūnui Olegui Belavencevui, kurį Putinas netrukus paskyrė savo atstovu „Krymo federalinėje apygardoje“.
Vėliau Mercalovas (kai skaudžiai nukentėjo nuo savųjų) prisipažino Simferopolio oro uoste žurnalistų akivaizdoje turėjęs dėtis kvailiu: iš kur jis galįs žinoti, ar tai Rusijos kareiviai? Jis nesąs ekspertas, o tai, kad jie su Kalašnikovo automatais, tai pusė pasaulio juos nešioja. Vienas oro uoste uždarbiaujantis taksistas šitaip pajuokavo: Mus užgrobė ateiviai iš kitos planetos. Žalieji žmogeliai. Rusiškai nekalba, ukrainietiškai, totoriškai – irgi. Bet viską užima – hipnozės galia, reikia manyti.
Galia iš tikrųjų reiškėsi. Štai ką papasakojo internetiniam leidiniui „Meduza“ (meduza.io) medaliu „Už Krymo sugrąžinimą“ (За возвращение Крыма) apdovanotas Olegas Teriušinas, 2014-aisiais tarnavęs seržantu 31-oje atskirojoje gvardijos desantinėje šturmo brigadoje Uljanovske: Aliarmas, lėktuvai, sunkvežimiai, galiausiai desantinio laivo triumai – vasario 24 d. rytą desantininkai išlipo į denį ir pamatė per dvi paras atsiradę Sevastopolyje, Juodosios jūros laivyno bazėje. Niekas, išskyrus vadus, nė nenutuokė, ką jiems reikės daryti. Vos nužengus iš laivo į krantą, mums įsakė nuimti visą valstybinę simboliką ir kariuomenės skiriamuosius ženklus. Su pašaliniais nebendrauti, nekalbėti telefonu su artimaisiais. Ir būti pasirengusiems vykdyti bet kokį įsakymą.
“Meduzos” pašnekovo manymu, jie buvę tarp pirmųjų, kuriuos pradėjo vadinti mandagiais žmonėmis, o brigadą pasiuntė į Krymą visos sudėties Rusijos kariuomenės galiai pademonstruoti (tiesą sakant, jie buvo niekieno kariuomenė, nes antsiuvus su Rusijos vėliavos spalvomis jiems grąžino tik po „referendumo“).
Kaip mandagūs žmonės bendravo su Krymo gyventojais, „Meduzai“ papasakojo Rostislavas Lomtevas, tuometis Ukrainos ginkluotųjų pajėgų jūros pėstininkų 1-ojo atskirojo bataliono vado pavaduotojas auklėjamajam darbui. Rusijos kareiviai įtaisė prie dalinio vartų nedidelę stovyklą, pastatė palapinę, kurioje gyventojams pilstė arbatą ir degtinę. Kitoje palapinėje dalijo agitaciją, o prie kontrolinio praleidimo punkto pastatė automobilį su megafonu, per kurį moteris ragino dalyvauti mitinguose. Ji pasakojo žmonėms, kad ukrainiečių karinės dalies teritorijoje slepiasi fašistai, kurie rengiasi žudyti paprastus žmones. Žmonės rinkosi, prisigerdavo ir pradėdavo koncertus. Vieną kartą prie dalinio susirinko apie 500 žmonių, ir jeigu jiems būtų įsakę, jie būtų išgriovę vartus. Mes, žinoma, išėjome ir paaiškinome, kad šaudyti nesirengiame.
Tikslaus skaičiaus Rusijos karių, veikusių Kryme be atpažinimo ir skiriamųjų ženklų, nežinoma, kai kuriais duomenimis, iki prasidedant krizei pusiasalyje buvo 16 tūkst. Rusijos karių, o dar 9 tūkst. buvo atskraidinta. Ta pati „Komsomolskaja pravda“ ne be didžiavimosi parašė, kad Rusija į Krymą pasiuntė Specialiųjų operacijų pajėgas, kurias sudarė žvalgai, desantininkai, kitų kariuomenės rūšių specialieji padaliniai. Tai pajėgos, kurios, įsakius, bet kuriuo momentu gali susiburti į 30 tūkst. durtuvų junginį su vieninga vadovybe ir atsidurti bet kurioje planetos vietoje. Pradėję pasakojimą apie kuo mandagiausią ir net inteligentišką veikimą, šio leidinio autoriai baigė tuo, ką esą pasakė jų kalbinti NATO karininkai: Mes nesitikėjome iš rusų tokio ryžtingo įžūlumo (решительной наглости). Putinas nemelavo, kad prieš „referendumą“ Kremliaus siųstieji žmonės domėjosi Krymo gyventojų nuotaikomis, tačiau nutylėjo, kaip žmonės atsiliepė apie jį patį: daugelį stipriai nuvylė tai, kad Rusijos prezidentas atsisakė pripažinti mandagiuose žmonėse savo kareivius, tai yra sumelavo į akis.
Sevastopolyje jų laukė 20 metų
Prieš du mėnesius Rusijos centrinė valstybinė informacijos agentūra TASS išspausdino pokalbį su Aleksejumi Čalyjumi,verslininku ir anų dienų Sevastopolio liaudies meru, kuris įsiminė pirmiausia tuo, kad Kremliuje Krymo ir Sevastopolio priėmimo į Rusijos sudėtį sutartį pasirašė vilkėdamas megztinį. TASS jį vadina irgi vienu pagrindinių 2014 metų rusų pavasario veikėjų. Interviu antraštėje pateikiami jo žodžiai: „Mes rengėmės 2014 metų įvykiams daugelį metų“ (Алексей Чалый: мы готовились к событиям 2014 года много лет).
Pasak šio veikėjo, jau 1993 metais belstasi į Rusijos Aukščiausiąją tarybą su prašymu pripažinti Sevastopolį Rusijos miestu, tačiau Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas liko ištikimas Susitarimui dėl Nepriklausomų Valstybių Sandraugos įkūrimo (1992). Pasitaikė dar keletas palankių progų įeiti į Rusijos sudėtį, tačiau tam neatsirado juridinės dingsties, anot Čalyjaus, tokio laikotarpio, kada Ukrainoje neveiktų įstatymai (период беззакония). 2004-2005 metais oranžinės revoliucijos metu valdžia Kijeve buvo perduota teisėtai. 2008-aisiais, kai vyko karas Pietų Osetijoje ir Ukrainos prezidentas Viktoras Juščenka įsakė neįleisti iš tos operacijos grįžtančių Juodosios jūros laivyno pajėgų į Sevastopolį, – tada mes irgi rengėmės užgrobti valdžią mieste (готовились к захвату власти в городе), tačiau nepavyko, kaimynystėje gyvenantys karininkai tiesiog neišdrįso šaudyti vienas į kitą. O štai 2014-aisiais…
Pasirodo, Čalyjus per dešimt metų buvo sukūręs Sevastopolyje žiniasklaidos tinklą, per kurį suskato skleisti priešingą Euromaidanui propagandą. Pats parašė kreipimąsi į Ukrainos deputatus ir prezidentą su reikalavimu atsisakyti asociacijos sutarties Europos Sąjunga, kurį pasirašė 69 žmonės. 2014-ųjų vasario 21-ąją, penktadienį, Ukrainos prezidentui Viktorui Janukovyčiui pabėgus iš Kijevo, jis supratęs, jog telikusi viena diena šitai revoliucijai (эту самую революцию) sukelti ir nutarė vasario 23 d. sukviesti žmones į mitingą (mes jau trys mėnesiai tam ruošėmės, liaudis buvo pasirengusi, mobilizuota). Tačiau, kaip prisipažino šiame interviu, suprato Putiną juos palaikysiant tik vasario 27-ąją, kai paryčiais nežinomi žmonės įėjo į Krymo aukščiausiosios tarybos rūmus ir iškėlė virš jų Rusijos vėliavą.
Putino žodžiais, specialiųjų tarnybų vadovams jis pavedęs imtis darbo dėl Krymo grąžinimo į Rusijos sudėtį vasario 23-iosios paryčiais, Žiemos olimpinių žaidynių Sočyje uždarymo išvakarėse. Ant Rusijos gynybos ministerijos medalio „Už Krymo sugrąžinimą“ reverso matome datą: 20.02.14-18.03.14, ir reikėtų suprasti, kad darbas prasidėjo vasario 20-ąją, kai Janukovyčius dar vykdė Ukrainos prezidento pareigas (tą dieną įsakė šaudyti į Euromaidano protestuotojus, o kitą dieną pasirašė Susitarimą dėl politinės krizės Ukrainoje sureguliavimo). Laisvės radijas“ atkreipė dėmesį, jog 2014-ųjų vasario pabaigoje-kovo pradžioje viskas klostėsi labai panašiai, kaip buvo aprašyta dar 2008 metais internetiniame leidinyje „Ruskij žurnal“ (Операция „Механический апельсин“), vadovaujamame pagarsėjusio Kremliaus politinių technologijų kūrėjo Glebo Pavlovskio. Ten buvo aiškinama, kokia dingstimi ir kaip Rusijos kariuomenė galėtų užimti Krymą (tiesa, pusiasalį prijungti prie Rusijos manyta po dvejų metų). Tame scenarijuje buvo numatyta įvykdyti ir tokį parodomąjį-grasomąjį branduolinį sprogimą naktį (apskritai, daug kas daryta naktimis) stratosferoje viršum Pripetės pelkių pietinės dalies…
Publicistas Leonas Jurša, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.
Dar „Rusų žurnale“ rašyta, kad vykdant šį scenarijų dėl Kijevo valdžios svyravimų rimto pasipriešinimo nekils. Taip ir atsitiko 2014-aisiais. Teoriškai, sutinkamai su statutu, Ukrainos kariai galėjo atidengti ugnį į užpuolikus, tačiau politinė bei karinė vadovybė taip ir neapsisprendė, kaip elgtis. Ateiviai veikė be triukšmo, minkštai… Scenarijuje buvo nepamirštas ir vietinių gyventojų palankumas Rusijai. Kaip matome iš Čalyjaus atviravimų, vietiniai gyventojai nesėdėjo rankų sudėję, laukdami to momento, kai Ukrainoje neliks teisėtos valdžios ir įsikiš Rusija.
Beje, dėl teisėtos valdžios nebuvimo, tai buvęs liaudies meras prisipažino be perstojo derėjęsis su Ukrainos valdžia (naująja), Sevastopolis mokėjo mokesčius į Ukrainos biudžetą ir netgi spėjo gauti iš jo nemažai pinigų. Kaip prisimename, Putinas pasakė Rusijai nesant reikalo laikytis susitarimo dėl saugumo garantijų Ukrainai, nes tokios valstybės jau nėra…
Štai tokie dalykai prisimena, kai prasižiojama apie žaliuosius žmogelius.
O jeigu iš tikrųjų būtų pradėję atsišaudyti?
…Šalčininkuose pareigūnai irgi nešaudė į užpuolikus. O juk jie turėjo nežinoti, jog dalyvauja pratybose, treniruotėje diversantų atakai atremti. Sutinkamai su Policijos įstatymo 28 straipsniu (Šaunamųjų ginklų ir sprogmenų naudojimas) pareigūnas turi teisę panaudoti šaunamąjį ginklą prieš asmenis, atremdamas ginkluotą įsiveržimą į Lietuvos Respublikos teritoriją, ir dar ne vienu atveju, tarp jų ir kai ginklu puolamos valstybės ar savivaldybių įstaigos; gali panaudoti ginklą ir šiuos užimtus objektus išlaisvindamas. Tačiau kai puola žmonės su automatais, o kartu su jais bėga TV žmonės su kameromis… Kaip žinome, savo piktadarystes fiksuoja tik “Islamo valstybės” teroristai.
Policijos įstatymo tame pačiame straipsnyje sakoma, kad pareigūnai turi būti specialiai parengti ir reguliariai tikrinami, ar jie sugeba veikti situacijomis, susijusiomis su šaunamojo ginklo ar sprogmenų naudojimu. Pareigūnų parengimo ir tikrinimo tvarką nustato Vyriausybė. Sunku inscenizuotą policijos komisariato užpuolimą pavadinti pratybomis: pratybose abi pusės paprastai žino, ką daryti, ir mokosi tai daryti.
Netikėtose pratybose dalyvavęs pareigūnas (lrytas.lt) prisipažino, jog jie nežino, kaip elgtis daugeliu ekstremalių kasdienių situacijų (juo labiau hibridinio karo atveju) ir neturi ko reikia kasdienėms užduotims atlikti (jau nekalbant apie galimą valstybės užpuolimą). Jeigu iš tikrųjų nežino ir neturi, tai ką lavinti ir ką tikrinti?
Kita vertus, pareigūnai susidūrė su tam tikra provokacija, pasakykime, žinybine, ir nežinia, kas vienam ar kitam jų galėjo tuo metu ateiti į galvą. Nesinorėtų tikėti, jog Vyriausybė būtų nustačiusi tvarką, kuri stato pareigūnus į tokią padėtį.
Štai ir sulaukėme naujos VSD ataskaitos apie Lietuvai kilusias grėsmes praėjusiais metais bei galimus pavojus šiemet.
Norėčiau pabrėžti – ir ankstesnės VSD ataskaitos buvo vertos dėmesio. Šioji taip pat nusipelnė pagyrimų. Būdama užtektinai atvira ir konkreti ji leidžia susidaryti platų panoraminį vaizdą apie mūsų silpnąsias puses bei mūsų oponentų darbo metodus. Būtent to mūsų visuomenei ir reikia.
Taigi Rusija agresyviai siekia dominuoti regione, kuriam priklauso Lietuva. Rusijos nuožmumas nevengiant nė atviros agresijos – akivaizdi grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui. Kitas Lietuvai iškilęs pavojus – sisteminis mūsų kaimynės Baltarusijos priklausomumas nuo Rusijos užgaidų. Todėl nenuostabu, kad agresyvią priešišką veiklą prieš Lietuvą tęsė tiek Rusijos, tiek ir Baltarusijos slaptosios tarnybos – ir kartu, ir atskirai. Didžiausias pavojus mūsų energetiniam saugumui – Astravo atominės elektrinės statyba Baltarusijoje bei bandymai atgaivinti Baltijskaja AE Kaliningrado srityje projektą.
Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.
Įsidėmėtina, kad Rusija siekia daryti neigiamą įtaką Lietuvos ir užsienio auditorijai dėl NATO pajėgų dislokavimo Lietuvoje, kaltina Lietuvą falsifikuojant istoriją, kuria neigiamus mitus apie, pavyzdžiui, 1991-ųjų sausio 13-osios tragediją Vilniuje.
Ne veltui trys Rusijos energetikos kompanijos – „Gazprom”, „Lukoil” ir „Inter RAO UES” – 2016 m. oficialiai deklaravo išleidžiančios lobizmui Briuselyje 2 mln. eurų, ir tai tik nedidelė, neslepiama Rusijos lobizmo dalis. Rusija turi pakankamai pajėgumų (kibernetinės atakos, informacinė politika, Kremliaus lobistai, žvalgybos ir saugumo tarnybų operacijos) veikti ES šalių vidaus procesus sau palankia linkme.
Tačiau problemoms, apie kurias mes jau žinome iš ankstesniųjų VSD ataskaitų, skelbtų 2016 ar 2015-aisiais metais, nenorėčiau skirti daug dėmesio.
Svarbiau pažvelgti į dalykus, kurių ankstesnėse VSD nebuvo arba jie nebuvo akcentuojami.
Ką turiu omenyje? Šių metų rugsėjo mėnesį Kremlius prie pat Lietuvos planuoja plataus masto strateginių Rusijos ir Baltarusijos ginkluotųjų pajėgų pratybas „Zapad 2017“. Įprastai prieš tokio lygmens mokymus Rusijos ginkluotosiose pajėgose surengiamas plataus masto vadinamasis netikėtas kovinės parengties patikrinimas. Prieš pat „Zapad 2017“ tikėtinas toks patikrinimas ir Vakarų karinėje apygardoje. Oficialiais Rusijos ir Baltarusijos duomenimis, „Zapad 2017“ lygmens mokymuose dalyvauja apie 13 000 karių. Bet oficialia Rusijos statistika tikėti neverta. Greičiausiai tikrasis mokymų dalyvių skaičius bus didesnis, o mokymų scenarijuje – vien ginkluotas konfliktas su NATO. Be to, rusų ir baltarusių kariai mokysis pulti NATO aljansą visiškai greta Lietuvos Respublikos valstybės sienos.
Todėl VSD vadovas Darius Jauniškis atsakaitoje ir perspėja dėl tyčinių arba atsitiktinių incidentų tikimybės. Tyčiniai arba atsitiktiniai incidentai – rimtas pavojus, nes juos galima iš anksto suplanuoti. Kas nutiks, jei keli rusų ar baltarusių tankai „atsitiktinai“ įvažiuos į Lietuvos teritoriją? Ar pagalvojome, kaip elgsimės, jei kelios dešimtys iki dantų ginkluotų rusų kariškių „atsitiktinai“ pasiklys mūsų miškuose – pradės šaudyti, paims įkaitais grybautojų, uogautojų? Ką daryti privalės mūsų ginkluotosios pajėgos, jeigu kelios galingos raketos „atsitiktinai“ nukryps nuo kurso – sprogs Lietuvos teritorijoje?
Labai svarbi ir kita VSD pastaba: Rusija jau šiuo metu sugebėtų per 24–48 val. pradėti kovos veiksmus prieš Baltijos valstybes. Tai reiškia, kad Rusija pasiruošusi staigiam, netikėtam puolimui, į kurį NATO pajėgoms šiandien tikriausiai būtų sunku operatyviai duoti atkirtį, nors Baltijos šalyse jau yra vokiečių, britų, amerikiečių karių. Vadovaujantis sveiku protu sunku patikėti, kad Rusija tikrai nori išbandyti kaip veikia 5-asis NATO straipsnis (vienas – už visus, visi – už vieną). Greičiausiai Kremliui rūpi iš Vakarų išgauti kuo daugiau nuolaidų savo geopolitiniams apetitams patenkinti. Taigi iki tikro karinio konflikto, – vos keletas žingsnių.
Negalima pamiršti ir aplinkybės, kad Rusijai išlieka svarbus „Maskvos namų“ Vilniuje projektas. Šio projekto perspektyvos turi palyginti didelę simbolinę ir praktinę reikšmę Rusijai kaip potencialus jos įtakos, tėvynainių politikos ir viešosios diplomatijos instrumentas. Iki šiol Rusijai nepavyko Lietuvoje įkurti jokios panašaus statusą turinčios institucijos (pvz., Rusijos užsienio reikalų ministerijai pavaldžios federalinės agentūros „Rossotrudničestvo“), todėl Rusijos užsienio reikalų ministerija ir Rusijos ambasada Vilniuje aktyviai rūpinasi „Maskvos namų“ projekto eiga.
Laimė, 2016 m. gruodį Vilniaus miesto apylinkės teismas panaikino „Maskvos namų“ statybų leidimą ir nustatė 3 metų terminą statyboms įsiteisinti. 2017 m. Rusija greičiausiai imsis įvairių propagandinių ir neoficialių spaudimo priemonių, siekdama priversti Lietuvą užtikrinti, kad būtų leista įgyvendinti šį Rusijos įtakos sklaidai naudingą projektą. Kokia turėtų būti Lietuvos reakcija? Jokių Maskvos namų nei Vilniuje, nei Kaune, nei Klaipėdoje. Jei Vilniuje bus pastatyti Maskvos namai, Lietuvai iškils naujų papildomų pavojų.
O dabar – apie tai, ko ankstesnėse VSD ataskaitose nėra. Pirmą kartą VSD vadovybė savo viešame dokumente prabilo apie Lietuvos tautines bendrijas ir tautines mažumas. Rusija gali bandyt jas išnaudoti savo reikmėms. Štai viena citata iš VSD dokumento: “Rusijos įtaką Lietuvos visuomeniniams procesams padės išlaikyti neigiamas Rusijos propagandos poveikis Lietuvos tautinėms bendruomenėms“. Ir dar vienas sakinys: „2016 metais Rusija siekė silpninti Lietuvos socialinį integralumą, eskaluodama etninę priešpriešą“. Šimtą kartų teisios mūsų žvalgybos, kai teigia: „suteikus išskirtines teises lenkų bendruomenei, būtų sudarytos prielaidos Rusijai ir jos įtakos grupėms reikalauti tų pačių teisių ir galiausiai išskirtinio statuso rusų bendruomenėms visose Baltijos valstybėse“.
Beje, VSD nepasakė nieko naujo ir sensacingo. Tik neišmanėliai gali tikėtis, kad Kremliaus ideologai nesvarsto galimybės, kaip pasinaudoti Varšuvos reikalavimais dėl lenkiškų užrašų arba įkyriu holokausto temos eskalavimu, lietuvius vadinant vos ne didžiausiais žydšaudžiais. Šie pavojai egzistavo ir dar ilgai egzistuos. Egzistuos tol, kol Lenkija nesiliaus kištis į Lietuvos vidaus reikalus, kol meluos apie čia skriaudžiamus lenkus, o holokausto temos eskaluotojai nesuvoks, kad negalima „perlenkti lazdos“.
Mano supratimu, ši VSD ataskaitoje atsiradusi tema labai svarbi. Tačiau koks triukšmas kilo lietuviškoje spaudoje? Ypač pasižymėjo VU TSPMI docentas Kęstutis Girnius, portale delfi.lt parašęs straipsnį „Policinė valstybė Lietuva“.
Viena vertus, sutinku su K.Girniaus pastabomis, kad „ribojimai gali sukelti atvirkštinę reakciją“, kad „geriau pasitikėti nei įtarinėti“. Galima būtų sutikti ir su šia K.Girniaus mintimi: „Svarbiausias skirtumas yra tai, kad Rytų Europos šalyse nepasitikima mažumomis, jos laikomos potencialia „penktąja kolona“, kuri labiau ištikima ne savo šaliai, bet kaimynei, ne Lietuvai, bet Rusijai. Etniniai santykiai vertinami „nulinės sumos“ žaidimo perspektyva, kas naudinga mažumai esą kenkia daugumai“ (delfi.lt, BNS).
Kita vertus, aklai pasitikėti – taip pat pavojinga. Tokioms tautinėms bendrijoms, kurios iš tiesų nėra tautinės mažumos, nes prie pat mūsų – milžiniškos jų valstybės, oficialusis Vilnius turi teisę kelti pasitikėjimo testus. Jei žvelgsime ypač priekabiai, tai per pastaruosius kelerius metus Lietuvoje gyvenantys rusai nesurengė nė vienos protesto akcijos prie Rusijos ambasados Vilniuje, reikalaudami nešdintis iš Krymo ir Rytų Ukrainos. Ar ponas K.Girnius žino, kodėl?
Lietuvoje gyvenantys lenkai taip pat nė sykio nesusibūrė protesto mitingui prie Lenkijos ambasados Vilniuje, nepareikalavo, kad Varšuva liautųsi skelbti lietuviams ultimatumus dėl neva pažeidžiamų „lenkų mažumų teisių“. Juk Lietuvoje lenkų niekas neskriaudžia. Lietuvoje lenkai jaučiasi žymiai geriau nei jų tautiečiai, gyvenantys JAV, Baltarusijoje, Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje… Ar neva viską išmanantis apžvalgininkas K.Girnius suvokia, kodėl Vilniaus krašto lenkai neskuba smerkti bjaurių oficialiosios Varšuvos išpuolių prieš Lietuvą?
Dar labiau nei K.Girniaus „įžvalgos“ nustebino Vytauto Didžiojo universiteto docento Andžėjaus Pukšto priekaištai mūsų saugumiečiams, esą samprotavimai apie lenkus – ne saugumiečių profesionalų reikalas, jų teiginiai labiau atspindi ksenofobiško vidutinio lygio apžvalgininko pastabas, VSD peržengė savo kompetencijos ribas (BNS, delfi.lt).
VSD vadovas D.Jauniškis teisingai atkirtęs: perspėjimas dėl išskirtinių teisių lenkams yra perspėjimas dėl galimo separatizmo. Vadovaukimės sveika nuovoka: argi Lietuva apdrausta nuo tokių nemalonumų? O jei apdrausta, gal universiteto atstovas galėtų paaiškinti, kas, kada ir kaip Lietuvą apdraudė nuo šios daugelį pasaulio valstybių kamuojančios ligos?
Keista, kad universiteto žmogui sunku suvokti, koks pavojingas separatizmas neskaitlingoms tautoms, ypač toms, kurios šimtmečiais kentė ir rusifikaciją, ir germanizaciją, ir polonizaciją. Ponas Pukšto akivaizdžiai tendencingas, nenuoširdus. Jam patarčiau atidžiai perskaityti apžvalgininko, komentatoriaus Vytauto Sinicos pareiškimą Facebook erdvėse:
„Net bjauru skaityti, kaip karštai puolė liberalūs politologai VSD ataskaitą už akivaizdaus fakto konstatavimą: privilegijų Lietuvos lenkams suteikimas yra vienas iš Kremliaus tikslų Baltijos šalyse (paskelbtos grėsmių ataskaitos 31 puslapis). Tą n metų kartojo ir latvių kalbininkai, ir latvių politikai, apie tai rašyta Lietuvos žiniasklaidoje, bet niekas nenorėjo girdėti. Mes juk įsiteikinėjame Lenkijai, o latviai mums kas? Pukšto, Girniaus ir turbūt dar ne vieno politologo nuomone to sakyti nebuvo galima, nes čia vidaus politikos klausimas. Didesnio nenuoseklumo negali būti. Kai patiems paranku, visi iš eilės W šalininkai rėkia apie tai, kaip svarbu ją įteisinti dėl gerų santykių su Lenkija ir koks čia visai ne vidaus politikos, o geopolitikos ir įsipareigojimų klausimas. Kai ta pati geopolitika ir akivaizdus Rusijos interesas per lenkų kortą (šįkart metaforiškai) skaldyti Baltijos valstybes primenamas VSD (dvaro politologai tą patogiai pamiršta), pasirodo, jau vidaus reikalas. Aš tik priminsiu dar vieną faktą, kurio irgi niekas girdėti nenori: tyrimai rodo, kad tik 15 proc. Lietuvos lenkų išvis laiko pavardžių rašymą arba lenteles svarbiu klausimu. Kitaip sakant, kovojama dėl Tomaševskio išgalvotos ir visiems primestos problemos. Bet tie, kas garsiausiai rėkia, mielai ir VSD užčiauptų.“
Būtų didžiausia kvailystė, jei imtume cenzūruoti VSD viešus pareiškimus. Rusijos FSB, GRU ir SVR tik apsidžiaugtų. Nesuteikime Rusijos saugumiečiams tokios progos. Lietuva nenori būti nei Lenkijos, nei Rusijos, nei Izraelio provincija. Ir tai – šventa jos teisė.
Informacijos šaltinis – JAV leidžiamas lietuvių laikraštis DRAUGAS (www.draugas.org).
„Juodkalnija pateiks kaltinimus aukšto rango Rusijos specialiųjų tarnybų bendradarbiui“, – praneša The Sunday Times žurnalistas Bojanas Pančevskis. Valdžia kaltina tą žmogų organizavus bandymą nuversti vyriausybę ir sužlugdyti Juodkalnijos įstojimą į NATO.
Užrašas skelbia: „Rusijos šnipai”
„46-rių metų Rusijos KJP kapitonas Eduardas Šišmakovas, demaskuotas kaip GRU – karinės žvalgybos – agentas, kaltinamas tuo, kad vadovavo dimisijos karininkų ir sukarintų formuočių kovotojų iš Juodkalnijos ir kaimyninės Serbijos tinklui, susijusiam su bandymu surengti perversmą (Juodkalnijoje, – red. pas.) praėjusį spalį“, – tvirtina korespondentas.
Leidinio duomenimis, Juodkalnija paskelbė Šišmakovo ir „kito Rusijos agento“ Vladimiro Popovo tarptautinę paiešką.
„Atliekamas tyrimas dėl trečio Rusijos specialiųjų tarnybų bendradarbio, kuris, kaip manoma, dirbo FSB naudai, bet jo asmenybė neišsiaiškinta“, – praneša autorius.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas – puikus žvalgybinių intrigų meistras.
„Sužlugdžiusi numanomą sąmokslą, Serbijos valdžia suėmė Šišmakovą ir Popovą. Juos paleido po to, kai į tą šalį skubaus vizito atvyko Rusijos Saugumo tarybos sekretorius Nikolajus Patruševas. Numanoma, kad tiedu žmonės grįžo į Maskvą kartu su juo. Nelabai tikėtina, kad Putino Rusija išduotų Šišmakovą ir jo draugą sąmokslininką, bet oficialių Maskvos sąsajų su perversmu įrodymai pastatys į nepatogią padėtį Kremlių, kuris neigia kišimosi į Juodkalnijos reikalus faktą“, – sakoma straipsnyje.
Informacijos šaltinis: laikraštis The Times ir inopressa.ru internetinis leidinys.
Gaidžio metai – svarbūs. 2017-ieji gali tapti lūžio laikotarpiu, kada viskas kardinaliai keičiasi. Nebūtinai gerojon pusėn. Užsienio politikos apžvalgininkai vis dažniau pripažįsta: griūna iki šiol galiojusi pasaulinė tvarka, ir į pasaulinę areną vėl ropščiasi vadinamoji „stipriojo teisė“. Kremlius bando įrodyti, jog stipresnysis turi visas teises, o silpnoji pusė teturi tik vieną teisę – nusilenkti stipresniojo valiai.
Lietuva privalo būti budri. Mums svarbu suvokti, kuo baigsis tikrą karą primenantys naujojo JAV prezidento ginčai su šalies specialiosiomis tarnybomis.
Kuo greičiau paaiškės, kas laimi – JAV žvalgybininkai, kaltinantys Kremlių bandžius paveikti JAV prezidento rinkimų rezultatus, ar Donaldas Trampas (Donad Trump), neigiantis Vladimiro Putino hakerių įtaką jo pergalei, – tuo lengviau numatyti tolimesnius naujojo prezidento ketinimus dėl bendravimo subtilybių su šiandienine Rusija.
Tada tikriausiai bus galima svarstyti, ar Baltijos šalyse dislokuojami Amerikos daliniai – ilgam. Tokiu atveju būtų įmanoma net prognozuoti, ar į Lenkiją permetami vokiečių tankai, – taip pat ilgam. Juk Vokietijos elgsena saugant rytines NATO sienas priklauso ne vien nuo Vokietijos kanclerės, bet ir nuo JAV prezidento nuotaikų.
Ir vis dėlto atrodo, kad D.Trumpas – į didžiąją politiką įsiveržęs verslininkas, kurio veiksmų neįmanoma suvokti, jei manome, kad jis nėra nei Rusijos įtakos agentas, nei labai primityvus žmogus.
Lengva perprasti, kad būsimajam Baltųjų rūmų šeimininkui nėra malonu, kai Amerikos žvalgybinė bendruomenė sutartinai tvirtina „nė neabejojanti buvus milžinišką Rusijos slaptųjų tarnybų poveikį 2016-ųjų prezidento rinkimams JAV“. Tačiau, užuot viską neigęs, D.Trumpas, jei jis nuoširdus JAV patriotas ir pretenduoja tapti rimtu politiku, privalėtų elgtis kiek kitaip, nei elgiasi dabar. Žymiai išmintingiau. Pavyzdžiui, amerikiečių tautą ir pasaulį galėjo senų seniausiai nuraminti: „konkrečiais darbais įrodysiu, kad niekam negalima kištis į JAV rinkimus“. Štai tokie pareiškimai sumažintų įtarimus. Bet D.Trumpas elgiasi būtent taip, tarsi diskusijas dėl „įtakos agento“ ar „primityvaus kvailio“ norėtų kuo labiau sustiprinti. Labai iškalbingas Twitter paskyroje neseniai atsiradęs jo įrašas: „Geri santykiai su Rusija yra gerai, tik kvailiai ir buki žmonės gali manyti, kad tai blogai“ (šiuos žodžius cituoja ir alfa.lt).
Tikrai kvailumui nėra ribų. Kas gi įrodinėja, kad geri santykiai su Rusija – blogis? Visi mes tvirtinome, tvirtiname ir tvirtinsime: „bičiuliautis su svetimų žemių neokupuojančia Rusija – didžiausias gėris“. Bet štai bičiuliautis su svetimas teritorijas grobiančia Rusija – didžiausia nuodėmė. Man regis, ši aksioma tokia akivaizdi, kad nė nereikia papildomų paaiškinimų: padoriam, garbingam žmogui turėtų būti bjauru sėdėti net prie vieno stalo su V.Putinu, juolab jam ištiesti ranką. Tad ar galima manyti, kad D.Trampas išnaudojo visus limitus, peržengė visas ribas?
Be abejo, D.Trampui nėra lengva. Jis pateko tarp dviejų ugnių. Jis nežino, kaip išsinarplioti iš Rusijos primestų žaidimo taisyklių.
Rusijos opozicionierius Vladimiras Milovas pastebi, kad D.Trampas – nepavydėtinoje padėtyje. Jo reputacija rimtai pašlijusi. Tvirtinti, kad, tapęs šalies lyderiu, pakels kairiųjų pažiūrų Barako Obamos sugriautą ekonomiką, – viena. O štai neigti V.Putiną davus įsakymą Rusijos žvalgybai įtakoti JAV prezidento rinkimus, – tai tas pat, kas advokatauti Rusijos slaptosioms tarnyboms. Nuo kaltinimų, esą jis išrinktas ne tik amerikiečių rinkėjų, bet ir Kremliaus intrigantų, D.Trampas gali tik … neigdamas Rusijos FSB, GRU, Rusijos programišių ir Rusijos prezidento nusikalstamas veikas, taigi – kenkdamas pačiai Amerikai ir jos specialiosioms tarnyboms.
Amerikiečių publicistas, Aleksandro Litvinenkos fondo vadovas Aleksandras Goldfarbas – dar griežtesnis. Ukrainiečių portalui gordonua.com jis tvirtino, kad tarp JAV žvalgybos ir D.Trampo prasidėjo rimtas karas. JAV žvalgyba sako: „nėra jokių abejonių – Kremlius rimtai kišosi į JAV rinkimų kampaniją kibernetinių atakų pagalba, V.Putinas už tai asmeniškai atsakingas“. O ką tvirtina D.Trampas? Jis teigia netikįs amerikiečių žvalgybų ataskaitomis, nes, matote, kadaise jos apsižioplino Irake, tvirtinusios Sadamą Huseiną turint cheminį ginklą. Taip, tai buvo JAV žvalgybos klaida. S.Huseinas cheminio ginklo neturėjo.
Bet ar tai reiškia, kad NSA, CŽV ir visos kitos žvalgybinės organizacijos klysta tvirtindamos, jog Rusija prieš Ameriką seniai pradėjo kibernetinį karą? Kaltindamas savąsias žvalgybas, kad šios politikuoja, analizuodamos Rusijos veiklą, arba teigdamas, kad JAV slaptosios tarnybos nežino, kas organizavo programišių atakas prieš Hilary Klinton ir jos šalininkus, D.Trampas rimtai įžeidė Amerikos žvalgybas.
Tačiau A.Goldfarbas – ne pats aštriausias. Pats aštriausias buvo rusų publicistas ir politologas Andrejus Piontkovkis. Vertindamas naujojo JAV vadovo elgesį ginčijantis su savo žvalgybomis parašė: „D.Trumpas – kvailys, jei mano, kad už kiberntinių atakų prieš JAV slypi ne Kremlius“ (gordonua.com).
A.Piontkovskis aštriai kritikavo ir rusų komentatorius, kurie bando įtvirtinti nuomonę, esą prieš pat 2017-uosius metus parengtos JAV sankcijos Rusijai ir 35 rusų diplomatų išvijimas iš Amerikos – tai nueinančiojo B.Obamos asmeninis kerštas „žymiai šauniau savo kieme besitvarkančiam V.Putinui“.
Kad B.Obama primityviai kerštauja įtakingiausiu pasaulio politiku nominuotam V.Putinui, Rusijos radijui „Echo Moskvy“ pareiškė, pavyzdžiui, žymi Rusijos žurnalistė, politikos apžvalgininkė Julija Latynina.
Taip manančią J.Latyniną publicistas A.Piontkovskis pavadino kagėbiste, kuriai specialiai leidžiama dėl smulkių dalykų piktai kritikuoti V.Putiną. Užtat drąsios opozicionierės aureolę suskirūrusi J.Latynina privalo Kremliui atidirbti prastumdama V.Putino poziciją … pačiais svarbiausiais klausimais susiklosčius ypač nepalankiai situacijai. Versija dėl B.Obamos keršto – būtent tas atvejis, kada reikia sumenkinti V.Putinui skausmingus nueinančiojo JAV prezidento sprendimus. Tokią nuomonę paskleisti naudingiausia patikėti ne atviriems Kremliaus propagandistams, nes jų žodžiai atrodys neįtikinamai, o būtent žurnalistams, kurie apsimeta esantys Kremliaus oponentai, mat jų pareiškimai atrodys panašūs į tiesą. Štai J.Latynina, pasak A.Piontkovskio, ir pratrūko…
Informacijos šaltinis – JAV leidžiamas lietuvių laikraštis DRAUGAS (internetinė versija www.draugas.org)
