Michailas Saakašvilis. Slaptai.lt nuotr.
Maždaug 3 tūkst. įkalinto buvusio Sakartvelo prezidento Michailo Saakašvilio šalininkų susirinko prie kalėjimo ir reikalavo jo paleidimo, kai ministras pirmininkas pagrasino naujais kaltinimais, jei jis „nesielgs gerai”.
M. Saakašvilis, pagrindinės Sakartvelo opozicinės jėgos Jungtinio nacionalinio judėjimo įkūrėjas ir šalies prezidentas nuo 2004 iki 2013 m., slapta grįžo iš tremties šeštadienį vykusių vietos rinkimų išvakarėse ir netrukus buvo areštuotas.
Mojuodami raudonos ir baltos spalvos Sakartvelo vėliavomis ir skanduodami M. Saakašvilio vardą šalininkai susirinko priešais kalėjimą Rustavi mieste netoli sostinės Tbilisio ir pažadėjo artimiausiomis dienomis rengti masinius protestus. „Sakartvelą atkūręs M. Saakašvilis sėdi kalėjime, o tie, kurie griauna šalį, yra valdžioje, – naujienų agentūrai AFP sakė 51 metų slaugytoja Natela Svanidze. – Jis turi būti paleistas“.
M. Saakašvilis 2018 m. buvo nuteistas už akių dėl kaltinimų piktnaudžiavimu tarnyba šešeriems metams kalėjimo. Jo sulaikymas pagilino užsitęsusią politinę krizę Sakartvele, kur opozicijos partijos pasmerkė plačiai paplitusį sukčiavimą pernai vykusiuose parlamento rinkimuose, kuriuos laimėjo valdančioji partija „Sakartvelo svajonė“.
Sekmadienį ministras pirmininkas Iraklis Garibašvilis per televiziją sakė, kad „niekas planetoje neįtikins mūsų paleisti M. Saakašvilio“.
Iš įžūlaus provakarietiško reformatoriaus buvo atimtas Sakartvelo pasas, kai jis įgijo Ukrainos pilietybę ir ėmė vadovauti vyriausybinei reformų agentūrai toje šalyje. Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis pareiškė, kad sieks M. Saakašvilio paleidimo. I. Garibašvilis sakė, kad „M. Saakašvilis atliks visą bausmę ir tada, žinoma, galės grįžti į Ukrainą“.
Sakartvelo premjeras sakė, kad M. Saakašvilis turėjo pasirinkimą. „M. Saakašvilis turėjo pasitraukti iš politikos arba mes turėjome jį sulaikyti“, – sakė jis ir pridūrė, kad „jis verčiau gerai elgtųsi, antraip pateiksime jam naujų kaltinimų ir prie jo (kalėjime) prisidės kiti“.
„Žmogus nesitraukia iš politikos, neprašo atleidimo, neprašo malonės“, – pridūrė I. Garibašvilis. Michailas Saakašvilis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Sakartvelo prezidentė Salome Zurabišvili, ilgametė M. Saakašvilio priešininkė, sakė, kad „niekada jam neatleis“.
53 metų M. Saakašvilis neigė padaręs ką nors neteisėta, pasmerkė nuosprendį kaip politiškai motyvuotą ir po arešto paskelbė bado streiką.
Valdančioji „Sakartvelo svajonės“ partija pirmavo šeštadienio vietos rinkimuose, surinkusi 46,7 proc. balsų, o visos opozicijos jėgos gavo iš viso 53,3 proc. balsų. M. Saakašvilio partija UNM laimėjo daugumą keliuose dideliuose miestuose. Visuose didžiuosiuose miestuose, įskaitant sostinę Tbilisį, spalio 30 d. numatomos antrojo rato „Sakarvelo svajonės“ ir UNM kandidatų į merus varžybos.
Opozicija pasmerkė sukčiavimą per šeštadienio balsavimą. Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos stebėtojai teigė, kad balsavimą „temdė plačiai paplitęs bauginimas, balsų pirkimas, spaudimas kandidatams ir rinkėjams“. Tūkstančiai žmonių Sakartvele reikalauja paleisti M. Saakašvilį. EPA – ELTA nuotr.
M. Saakašvilis sakė, kad rezultatas parodė, jog opozicija įgauna pagreitį, ir paragino opozicijos partijas „susivienyti, pamiršti visas nuoskaudas ir visam laikui atkurti demokratiją Sakartvele“. „Dabar visuose didžiuosiuose miestuose, kur vyks antrasis ratas, turime pradėti daug stipresnį puolimą“, – sakė jis sekmadienį feisbuke paskelbtame įraše.
Kritikai apkaltino „Sakartvelo svajonę“ pasitelkiant baudžiamąjį persekiojimą prieš politinius oponentus ir žurnalistus.
Sakartvele dėl koronaviruso plitimo stabdomas visuomeninis transportas. EPA-ELTA nuotr.
Sakartvele nuo šeštadienio iki rugsėjo 4 d. nutraukia darbą visuomeninis transportas. Atitinkamą sprendimą priėmė tarpžinybinė koordinacinė kovos su koronavirusu taryba prie šalies ministro pirmininko.
Vyriausybės atstovai pažymėjo, jog teko įvesti apribojimus, kad būtų galima efektyviau kovoti su infekcijos plitimu. Draudimas nebus taikomas taksi ir tarpmiestiniams pervežimams.
Be to, valdžios sprendimu, visą šį laikotarpį šalyje nevyks festivaliai, masiniai renginiai, koncertai, sporto varžybos, išskyrus tarptautines.
Nedirbs ir vaikų pramogų centrai. Privačių įmonių ir valstybinių įstaigų darbuotojams rekomenduojama dirbti nuotoliniu būdu.
Sakartvele visuomeninis transportas dėl koronaviruso stabdomas jau ketvirtą kartą.
Pirmasis užsikrėtimo Covid-19 atvejis Sakartvele buvo nustatytas praėjusių metų vasario 26 d. Nuo šių metų liepos sergamumas šalyje didėja. Antradienį buvo užfiksuotas naujų atvejų skaičiaus paros prieaugio antirekordas – 5 697, maksimalus tą dieną buvo ir mirčių skaičius – 54.
Iš viso nuo pandemijos pradžios daugiau kaip 3,7 mln. gyventojų turinčioje šalyje nustatyti 471 685 koronaviruso atvejai, mirė 6 321 pacientas.
Sakartvele nuo kovo 15 d. vyksta vakcinacijos kampanija. Naudojamos „AstraZeneca“, „Pfizer“, „Sinopharm“ ir „Sinovac Biotech“ vakcinos. Naujausiais duomenimis, iki šiol abi preparato dozes gavo 225 053 žmonės, arba 6,04 proc. šalies gyventojų.
Rusijos ambasada Vilniuje. Vytauto Visocko foto
Ketvirtadienio vidurdienį Boriso Nemcovo skvere (Latvių g. priešais Rusijos ambasadą), Jaunųjų konservatorių lyga (JKL) organizuoja mitingą, siekdama priminti nepelnytai primirštamą faktą, kad 2008 m. prasidėjęs Sakartvelo ir Rusijos karas dėl Abchazijos ir Pietų Osetijos tebevyksta.
13 metų tebesitęsiantis konfliktas yra vienas geriausių pavyzdžių, ką Rusijos valstybė leidžia sau kaimyninių valstybių atžvilgiu – žemių aneksiją, agresiją prieš civilius, ekonominį embargą ar net logistines blokadas (šią vasarą įtvirtintas draudimas iš Rusijos skristi į Sakartvelą, taip atnešant kaimyninei šaliai dešimčių ar net šimtų milijonų finansinę žalą).
„Sakartvelas yra vienas ir nedalomas. Negali 20 procentų valstybės priklausyti kitai šaliai, taip juk yra pažeidžiama daugybė tarptautinių teisės normų ir susitarimų. Ketvirtadienį buriamės todėl, kad šis 13 metų besitęsiantis košmaras Rytuose yra viešojoje erdvėje mažai beaptariamas – tad siekiame priminti. Tą tradiciškai darome kasmet. Visų neabejingų prie Rusijos ambasados lauksime ir šiemet“, – pažymėjo JKL pirmininkė Kotryna Briedytė.
Renginyje kviečiami dalyvauti politikai, diplomatai, šiai problemai neabejingi piliečiai.
Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis susitikimais Tbilisyje baigė vizitą Pietų Kaukaze. URM nuotr.
Baigdami vizitą Pietų Kaukaze Lietuvos, Austrijos ir Rumunijos užsienio reikalų ministrai Gabrielius Landsbergis, Alexanderis Schallenbergas ir Bogdanas Aurescu šeštadienį Tbilisyje susitiko su Sakartvelo ministru pirmininku Irakliu Garibašviliu ir vicepremjeru bei užsienio reikalų ministru Davidu Zalkalianiu.
Susitikimuose ministrai akcentavo Europos Sąjungos (ES) įsitraukimą Sakartvele, paramą Sakartvelo suverenumui ir teritoriniam vientisumui, ES ir Sakartvelo asociacijos susitarimo ir tolesnio reformų įgyvendinimo svarbą. Užsienio reikalų ministerija pažymi, kad ypač pabrėžta būtinybė visoms Sakartvelo politinėms jėgoms laikytis balandžio 19 dieną tarpininkaujant Europos Vadovų Tarybos pirmininkui Charlesui Micheliui sudaryto susitarimo tarp valdžios ir opozicijos atstovų, numatančio reikšmingas šalies teisingumo ir rinkimų sistemos reformas.
Trijų ES valstybių ministrų susitikimuose su Sakartvelo kolegomis taip pat aptarta situacija Rusijos kontroliuojamuose Sakartvelo regionuose, saugumo padėtis Pietų Kaukaze bei pasirengimas šių metų pabaigoje planuojamam Rytų partnerystės viršūnių susitikimui.
Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis Tbilisyje. URM nuotr.
„Asociacijos susitarimą su ES pasirašęs Sakartvelas yra artimiausias bloko partneris Pietų Kaukaze. Raginame mūsų draugus Sakartvele nesustoti ir tęsti šalies žmonių ateičiai svarbias reformas, nes tik taip bus įmanoma pasiekti ambicingų tikslų. Taip pat matome ir vertiname labai svarbų asmeninį Sakartvelo ministro pirmininko Iraklio Garibašvilio vaidmenį prisidedant prie pasitikėjimo tarp Armėnijos ir Azerbaidžano atkūrimo, palaikome Sakartvelo pastangas šia linkme“, – viešėdamas Tbilisyje sakė Lietuvos užsienio reikalų ministras, pažymėdamas, kad Sakartvelo vidaus reformų pažanga ES sostinėse bus matuojama pagal balandžio 19 dienos susitarimo įgyvendinimą.
Vizito metu ES ministrų delegacija taip pat lankėsi prie linijos su Rusijos okupuotu Cchinvalio regionu (Pietų Osetijos). Apsilankydami ministrai patvirtino ES paramą Sakartvelo suverenitetui ir teritoriniam vientisumui bei paragino Rusiją įgyvendinti jos prisiimtus įsipareigojimus pagal ES tarpininkauto 2008 metų ugnies nutraukimo susitarimą.
Trijų ES valstybių narių užsienio reikalų ministrai birželio 24-26 dienomis lankėsi Pietų Kaukazo regione ES vyriausiojo įgaliotinio užsienio ir saugumo politikai ir Europos Komisijos vicepirmininko Josepo Borrellio pavedimu, primena Užsienio reikalų ministerija.
Gabrielius Landsbergis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis kartu su Austrijos kolega Alexanderu Schallenbergu ir Rumunijos diplomatijos vadovu Bogdanu Aurescu birželio 24-26 dienomis viešės Pietų Kaukaze.
Trijų Europos Sąjungos (ES) valstybių narių ministrų vizitas į Azerbaidžaną, Armėniją ir Sakartvelą rengiamas ES vyriausiojo įgaliotinio užsienio ir saugumo politikai ir Europos Komisijos vicepirmininko Josepo Borrellio pavedimu, sakoma URM pranešime. Dėl šio vizito susitarta gegužės 27 dieną Lisabonoje vykusiame neformaliame ES užsienio reikalų ministrų (Gymnich) susitikime, kurio metu, be kita ko, diskutuota apie įšaldytus konfliktus ES Rytų kaimynystėje.
„Džiaugiuosi, kad buvo išgirstas Lietuvos kvietimas skirti didesnį geopolitinį dėmesį Pietų Kaukazui. Puikiai pažįstame šį regioną ir žinome, kaip svarbu regiono valstybėms jausti ES paramą jų saugumui ir stabilumui. Norime labai aiškiai pasakyti – Europa yra ir bus tik dar aktyvesnė Pietų Kaukaze. Lietuva kartu su kitomis ES šalimis yra pasiryžusi visapusiškai prie to prisidėti, taip pat išnaudojant ir Rytų partnerystės teikiamas galimybes“, – prieš vizitą sakė užsienio reikalų ministras G. Landsbergis.
Birželio 25 d. numatomi G. Landsbergio, A. Schallenbergo ir B. Aurescu susitikimai su Azerbaidžano ir Armėnijos lyderiais šių šalių sostinėse, o birželio 26-ąją ministrus Tbilisyje priims Sakartvelo vadovybė.
Europos Sąjunga šeštadienį paskelbė, kad sumokėjo užstatą už suimtą Sakartvelo opozicijos lyderį Nikanorą Meliją. Taip nutiestas kelias jo paleidimui ir politinės krizės šioje Kaukazo šalyje pabaigai.
„Šiandien buvo sumokėtas 40 000 larių (9 600 eurų) užstatas, kad būtų galima paleisti poną Meliją iš kardomojo kalinimo“, – teigiama ES delegacijos Sakartvele pranešime, kuriame šis žingsnis pavadintas „svarbiu, siekiant užbaigti politinę krizę Sakartvele“.
Kol kas nėra aišku, kada 41-erių N. Melija bus paleistas į laisvę.
N. Melija, kuris yra Sakartvelo pagrindinės opozicinės partijos „Vieningasis nacionalinis judėjimas“ pirmininkas, buvo suimtas vasarį po to, kai policija atliko kratą partijos būstinėje. Vakarai šį žingsnį griežtai pasmerkė.
Jam grėsė iki devynerių metų kalėjimo bausmė dėl kaltinimų „masinio smurto organizavimu“ per 2019 m. vykusius protestus prieš vyriausybę.
Teismas nurodė skirti N. Melijai kardomojo kalinimo bausmę, kai šis atsisakė sumokėti padidintą užstatą.
Jo paleidimas turėtų nutiesti kelią politinės krizės, kuri šalį apėmė 2019 m., pabaigai. Krizė kilo po to, kai opozicija pasmerkė šalyje vykusius parlamento rinkimus kaip suklastotus.
N. Melijos partija praėjusį mėnesį nepasirašė ES tarpininkaujant pasiekto susitarimo numalšinti krizę, kurį pasirašė atskiri valdančiosios partijos „Sakartvelo svajonė“ nariai ir beveik visos opozicijos partijos. Partija nurodė, kad tai padarys tik tuomet, kai N. Melija bus paleistas.
Tęsdamas oficialų vizitą Pietų Kaukazo valstybėse, užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis Tbilisyje su Sakartvelo valdžios atstovais aptarė reformų procesą šioje šalyje, pasirengimą rudenį numatytam Rytų partnerystės viršūnių susitikimui, dvišalių ryšių aktualijas. Su prezidente Salome Zourabichvili, ministru pirmininku Irakliu Garibashviliu, parlamento pirmininku Kakhaberu Kuchava ir vicepremjeru bei užsienio reikalų ministru Davidu Zalkalianiu kalbėtasi apie saugumo padėtį regione ir destruktyvų Rusijos vaidmenį.
Ministras atkreipė dėmesį į tarpininkaujant Europos Vadovų Tarybos pirmininkui Charlesui Micheliui sudarytą susitarimą tarp Sakartvelo valdžios ir opozicijos atstovų, numatantį reikšmingas šalies teisingumo ir rinkimų sistemos reformas.
„Balandžio 19-osios susitarimas leis užtikrinti stabilumą, reikalingą siekiant ambicingų tikslų, todėl raginu visą Sakartvelo politikos spektrą prisijungti prie kompromiso ir efektyviai įgyvendinti tai, kas sutarta“, – teigė G. Landsbergis.
Užsienio reikalų ministras išreiškė Lietuvos palaikymą Sakartvelo siekiams įstoti į Europos Sąjungą (ES) bei NATO ir pabrėžė būtinybę tęsti integracijos procesui reikalingas reformas. Ministras pažymėjo, kad Lietuva ir toliau teiks įvairiapusę paramą Sakartvelui, įgyvendinant Asociacijos susitarime su ES numatytas reformas, ypač srityse, susijusiose su ES Žaliuoju kursu ir šalies atsparumo didinimu. Abiejų šalių pareigūnai sutarė glaudžiai bendradarbiauti rengiantis Rytų partnerystės viršūnių susitikimui ir formuluojant ambicingus jo tikslus. Šiame kontekste ministras G. Landsbergis pabrėžė Sakartvelo koordinavimosi su kitomis asocijuotomis partnerėmis – Ukraina ir Moldova – svarbą.
Kalbėdami apie iššūkius Pietų Kaukazo regiono saugumui, Lietuvos diplomatijos vadovas ir Sakartvelo pareigūnai pabrėžė, kad didžiausią grėsmę jam kelia agresyvi Rusijos laikysena ir tebesitęsianti penktadalio Sakartvelo teritorijos okupacija. Ministras G. Landsbergis pažadėjo tęsti mūsų šalies paramą Sakartvelo suverenumui ir teritoriniam vientisumui, aktyviai kelti šį klausimą tarptautinėje arenoje.
Vizito Tbilisyje metu ministras taip pat susitiks su nevyriausybinių organizacijų bei politinių partijų atstovais, su kuriais aptars balandžio 19 dienos susitarimo turinį bei galimą Lietuvos ir ES paramą Sakartvelui, įgyvendinant šiuo susitarimu numatytas teisingumo ir rinkimų sistemos reformas.
Ketvirtadienį ministras G. Landsbergis lankysis Odzisio gyvenvietėje prie Rusijos okupuoto Cchinvalio regiono (Pietų Osetijos) administracinės ribos ir pradės oficialų vizitą Azerbaidžane.
Sekmadienį užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis išvyksta pirmojo oficialaus vizito į Pietų Kaukazo šalis. Ateinančią savaitę Armėnijoje, Sakartvele ir Azerbaidžane viešėsiantis G. Landsbergis susitiks su aukščiausiais šių šalių pareigūnais ir pilietinės visuomenės atstovais.
Numatoma aptarti galimybes toliau plėtoti Lietuvos ryšius su Pietų Kaukazo valstybėmis bei jų bendradarbiavimo su Europos Sąjunga (ES) perspektyvas, išreikšti paramą reformų procesams.
„Vizitą vertinu ne tik kaip svarbią galimybę iš pirmų lūpų išgirsti apie šiose Rytų partnerystės šalyse bei regione vykstančius procesus, bet ir kaip bandymą drauge apsibrėžti vienijančius elementus, kuriais ateityje remsimės tiek plėtodami dvišalius santykius, tiek ir geriau išnaudodami ES bei kitų tarptautinių organizacijų turimus instrumentus regione”, – teigė G. Landsbergis.
Lietuva yra suinteresuota visų Rytų partnerystės iniciatyvoje dalyvaujančių valstybių sėkme ir pasisako už ambicingų tikslų patvirtinimą šių metų rudenį numatytame ES ir Rytų partnerystės valstybių viršūnių susitikime.
Be oficialių vizito programos renginių numatytas žaliosios erdvės „Lietuvos giraitė”, skirtos Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 30-osioms metinėms bei Lietuvos ir Armėnijos diplomatinių santykių 30-mečiui, atidarymas viename iš Armėnijos regionų, apsilankymas prie okupuotos Sakartvelo teritorijos administracinės linijos, taip pat – Baku (Azerbaidžane) Lietuvos totoriams skirtos parodos atidarymas ir bendras su Lenkija renginys Gegužės 3-iosios Konstitucijos 230-ųjų metinių proga.
Žygimantas Pavilionis. Slaptai.lt nuotr.
Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Žygimantas Pavilionis išvyksta į Sakartvelo sostinę Tbilisį, kur vasario 19–22 dienomis dalyvaus susitikimuose su Sakartvelo valdžios, politinių partijų ir nevyriausybinių organizacijų atstovais.
Palaikant Sakartvelo siekį atnaujinti politinį dialogą ir stabilizuoti padėtį šalyje, vizito metu yra numatyti susitikimai su Sakartvelo prezidente, Sakartvelo parlamento pirmininku, Užsienio reikalų komiteto pirmininku, Sakartvelo užsienio reikalų, taip pat gynybos ministrais.
„Neformaliai lietuvių balsas Sakartvele pagal savo svorį ir patikimumą vertinamas ne mažiau nei amerikiečių, nes mes visą laiką buvome kartvelų pusėje: niekada nepalikome Sakartvelo, visada buvome jų pusėje. Šiuo metu mūsų strateginiai partneriai atsidūrė vienoje iš didesnių savo politinių krizių. Norime pasidalinti savo patirtimi, kad opozicijos ar kitaip mąstančių lyderių negalima suimti ir kad reikia vieningai ir nuosekliai dirbti, kol strateginiai tikslai bus pasiekti. Tai buvo Lietuvos sėkmės raktas, kurį tikimės perduoti ir Sakartvelo broliams ir sesėms. Lietuva buvo, yra ir išlieka Sakartvelo balsas visoje transatlantinėje erdvėje, ir tikimės šį vaidmenį išlaikyti“, – sako Ž. Pavilionis.
Parlamentaro komandiruotei į Sakartvelą pritarė Seimo valdyba.
Sveikiname Sakartvelą, įgyvendinusį rinkimų sistemos reformą ir sklandžiai surengusį rinkimus sudėtingomis COVID-19 pandemijos sąlygomis, sakoma sekmadienį išplatintame Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos (URM) pareiškime dėl Sakartvelo parlamento rinkimų.
Kaip jau skelbta, spalio 31 dieną Sakartvelo (Gruzijos) piliečiai rinko naująjį parlamentą, priimsiantį svarbiausius šalies sprendimus artimiausiems ketveriems metus.
„Tarptautinių stebėtojų vertinimu, šiuose rinkimuose buvo laikomasi demokratinių standartų, procesas vyko sklandžiai ir laikantis įstatymų, nors ir neišvengta kai kurių pažeidimų bei incidentų, kuriuos raginame nedelsiant ištirti. Ruošiantis parlamento rinkimų antrajam turui (vyks lapkričio 21 dieną), kviečiame Sakartvelo politines partijas bei Centrinę rinkimų komisiją atsižvelgti į tarptautinių rinkimų stebėtojų pareikštas pastabas ir užtikrinti, kad antrojo turo rinkimų organizavimas ir jų rezultatai nekeltų jokių abejonių,
Šiuos parlamento rinkimus laikome svarbiu žingsniu, įtvirtinant demokratiją Sakartvele. Naujoji rinkimų sistema padidino politinių partijų ir piliečių pasitikėjimą demokratiniu procesu. Tikimės, kad ateityje toliau tobulinant rinkimų sistemą bus sudarytos galimybės platesniam politinių jėgų spektrui būti atstovaujamam parlamente”, – sakoma URM pareiškime.
URM pareiškia tikinti, kad po antrojo rinkimų turo suformuota valdančioji dauguma neatidėliodama imsis tolesnių Sakartvelo piliečiams svarbių reformų, ypač įgyvendindama Europos Sąjungos (ES) ir Sakartvelo Asociacijos susitarimą.
„Lietuva pasirengusi tęsti glaudų bendradarbiavimą su šalies piliečių pasitikėjimą užsitikrinusia Sakartvelo valdžia, toliau nuosekliai pasisakys už Sakartvelo nepriklausomybės stiprinimą bei teritorinio vientisumo atkūrimą ir teiks paramą Sakartvelui siekiant integruotis į ES ir NATO”, – sakoma Lietuvos URM pareiškime.
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Šiandien norėčiau paklausti – ko verta žurnalistika, jei ji neieško tiesos? Ko verti fotoreportažai, jei jų autoriui neįdomus teisingumas? Tokia žurnalistinė veikla ne tik bevertė. Ji pavojinga. Galinti nuvesti šunkeliais: sukiršinti valstybes, išprovokuoti naujus karinius susidūrimus, įskaudinti auką, paskatinti agresorių naujiems išpuoliams…
Ar teisėta tokia kelionė?
Nesiginčiju: kartais sunku rasti tikrąją tiesą. Kartais tiesa labai bjauri. Bet sąmoningai jos neieškoti ir dar tuo didžiuotis, – kebloka suprasti tokį žmogų.
Šį savo nusistebėjimą siunčiu fotožurnalistui Vidmantui Balkūnui, portale delfi.lt skelbiančiam „Laiškus iš Kalnų Karabacho“. Savo socialinių tinklų paskyroje šis daug po pasaulį keliavęs ir vertingų nuotraukų publikavęs žurnalistas rašo: „Gal dėl to aš niekad nesistengiu aiškintis, kuri pusė teisi, o kuri – ne. Ir nebus teisingo atsakymo dažniausiai. Man svarbu parodyti, kaip gyvena žmonės, patekę į tą sūkurį (…) Geopolitiniai dalykai tikrai nėra mano sritis (…). Ir tuo pačiu man sunku suprasti žmones, kurie būdami tūkstančius kilometrų nuo karo, pasakoja savo tiesas ir aiškina, kuri pusė klysta, o kuri yra teisi…“
Štai taip jis filosofuoja socialiniuose tinkluose. Jo teisė, jo valia. Juolab iš V.Balkūno neatimsi – drąsus vyras. Kalnų Karabache nūnai pavojinga.
Bet vardan ko toji drąsa? Kelionė į Kalnų Karabachą iš Armėnijos pusės, turint armėniškąją vizą, – neteisėta. Neteisėta ir Lietuvos, ir Europos Sąjungos, ir NATO, ir Jungtinių Tautų akimis žvelgiant. Tarptautinė bendruomenė Kalnų Karabachą laikanti Azerbaidžano teritorija. Net Armėnija oficialiai nepripažįsta Kalnų Karabacho savu. Todėl kiekvienas išsilavinęs žurnalistas turėtų suprasti, jog, jei norima išvysti Kalnų Karabachą, – būtina Azerbaidžano viza. Jei skrendi į Armėniją, azerbaidžanietiškas leidimas, žinoma, nereikalingas. Tačiau jei skubi į Kalnų Karabachą – azerbaidžanietiškas antspaudas privalomas, nepaisant oficialiųjų Jerevano išvedžiojimų, esą Kalnų Karabachas – etninių armėnų teritorija.
O Azerbaidžanas, įtariu, vargu ar bus palaiminęs V.Balkūno kelionę į Juodąjį Sodą (tiesioginis Kalnų Karabacho vertimas į lietuvių kalbą). Mat jei oficialusis Baku būtų pritaręs vizitui, V.Balkūno tikriausiai neįsileistų šiuo metu Kalnų Karabachą kontroliuojanti Armėnija. Vaizdžiai tariant, palaikytų Azerbaidžano agentu…
Šios aplinkybės – svarbios. Mano supratimu, jei nesilaikysime taisyklių, kuriomis įtvirtinta pagarba Azerbaidžano teritoriniam vientisumui (su Kalnų Karabachu), galime patekti į didelį chaosą, mat atsiras valstybių, kurios nusispjaus į Lietuvos teisę turėti, sakykim, Vilniaus ir Klaipėdos kraštus. Ar Lietuva nūnai turinti moralinę teisę smerkti Vakarų ir Rusijos dainininkus, žurnalistus, politikus, neteisėtai, be Kijevo, Kišiniovo ir Tbilisio palaiminimų, atvykstančius į okupuotą Krymą, Padniestrę ar Pietų Abchaziją? Juk mes, pasirodo, turime savų „keliauninkų“, kuriems nė motais pagarba tarptautinėms taisyklėms, įteisinusioms sienas tarp valstybių.
Lietuvos užsienio reikalų ministerijos kaltė
Kad Lietuva turinti keistų „turistų“, įžvelgiu milžinišką Lietuvos užsienio reikalų ministerijos kaltę. Ji iki šiol oficialiai, garsiai, aiškiai neįvardinusi, jog kelionės į Kalnų Karabachą, įsigijus armėniškąją vizą, – nerekomenduotinos. Draust Lietuvos piliečiams keliauti į Kalnų Karabachą iš Jerevano, o ne iš Baku, – negalima. Tačiau perspėti – privalu. Perspėjimas buvo ypač reikalingas nuaidėjus pirmiesiems šūviams. Juk buvo galima nuspėti – Lietuvoje reziduojantis Armėnijos ambasadorius Tigranas Mkrtčianas karštligiškai ieškos smalsuolių, sutiksiančių pasižiūrėti, kaip gi kenčia Kalnų Karabacho armėnai.
Armėnų artilerijos sugriautas azerbaidžaniečių kaimas Tertero regione. Slaptai.lt nuotr.
Kuo nepageidautinos lietuvių kelionės į Kalnų Karabachą turint Jerevano palaiminimą, pastaraisiais metais perspėti galėjo ir mūsų Seimo Užsienio reikalų komitetas, ir parlamentinių draugystės grupių su Armėnija bei Azerbaidžanu vadovai, ir, galų gale, Lietuvos žurnalistų organizacijos. Jokių draudimų, jokių grasinimų. Tik perspėjimas – nerekomenduojame. Beje, mano sąžinė švari – nesiveržti į Kalnų Karabachą iš Armėnijos pusės lietuvius savais straipsniais portale slaptai.lt raginau dar 2014-aisiais metais.
Gasan Gaja kaimas Tertero rajone. Prie duobės, kurią išrausė Armėnijos artilerijos sviedinys. Slaptai.lt nuotr.
Jei klausiate, kas man suteikė teisę priekaištauti į karštuosius taškus vykstantiems drąsiems žurnalistams, atsakysiu – turiu tokią teisę. Žurnalistu plušu daugiau nei 35-erius metus ir savo akimis regėjau keletą žiaurių konfliktų. Rusų – čečėnų, osetinų – ingušų, gruzinų – abchazų susidūrimai, – visai tai mačiau, apie tai rašiau. Bet, skirtingai nei V.Balkūnui, man pirmiausia rūpėjo, kas teisus, o ne kas garsiau, įtikinamiau verkia.
Taip pat negaliu nutylėti, jog labai puikiai susipažinęs su armėnų – azerbaidžaniečių konfliktu. Šia tema domiuosi daugiau nei dešimt metų. Pasigirti, jog Azerbaidžaną išvažinėjau skersai išilgai, – būtų per drąsu. Tačiau man teko matyti Hodžavendo, Tertero, Bardos regionus, kuriuose gyvena nuo armėnų apšaudymų nukentėję, savo artimųjų netekę azerbaidžaniečiai. Ypač sukrėtė 2016-ųjų kelionės po Tertero regiono Gasan Gaja, Kapanly, Maraga, Šikaro kaimus, intensyviai apšaudytus armėnų artilerijos. Ten esu regėjęs apgriautų namų, suluošintų vaikų, verkiančių prie kapo moterų. Esu svečiavęsis Giandžoje, kurią visai neseniai apšaudė Armėnijos karinės pajėgos. Galiu galvą duot nukirst – tiek azerbaidžaniečių, tiek armėnų motinų ašaros vienodai tyros, skaidrios. Kad įsitikintumėme, jog armėnų ir azerbaidžaniečių kraujas vienodai raudonas, nebūtina leistis į kelionę.
Kiek azerbaidžaniečių gyveno Jerevane?
Tačiau vis tik skirtumas tarp Giandžos ir Kalnų Karabacho apšaudymų – akivaizdus. Pagal tarptautinę teisę Giandžoje, Tertere, Gasan Gaja miestuose ir kaimuose namus turintys azerbaidžaniečiai gyvena savo valstybėje – Azerbaidžane. O Kalnų Karabache įsikūrę armėnai gyvena ne Armėnijoje. Jie – Azerbaidžanui priklausančioje teritorijoje. Jei jie klusnūs piliečiai, jie privalo paklusti Baku.
Oponentai šių eilučių autoriui puls, žinoma, draskyti akis, girdi, Kalnų Karabache – vien etniniai armėnai, esą ten nėra azerbaidžaniečių. Būtent. Ne vien įspūdingų kadrų, bet ir tiesos ieškantis žurnalistas turėtų paklausti – kur dingę vos prieš kelis dešimtmečius Kalnų Karabache gyvenę azerbaidžaniečiai? Jie savo noru pasitraukė iš ten ar buvo ciniškai išvyti?
Nuotrauka atminčiai – Tertero regioną saugantys azerbaidžaniečių kariai. Slaptai.lt foto
Nepatogių klausimų surasčiau ir daugiau. O kur, sakykim, prapuolė prieš šimtą metų Jerevane gyvenusi gausi azerbaidžaniečių bendruomenė? Prieš šimtą metų Jerevane azerbaidžaniečiai sudarė ženklią daugumą – jų buvo apie 75 proc. Kvaila neigti šią statistiką. Nūnai Jerevane – nė vieno azerbaidžaniečio. Nejaugi jie visi paliko miestą gera valia?
Džavachetijos pamoka
Galų gale kodėl Džavachetijos regione (Sakartvelas, senasis pavadinimas – Gruzija) gyvenanti gausi armėnų bendruomenė šiandien įrodinėja (susiraskite armėnišką portalą armenianreport.com), kad ši gruziniška teritorija – ne gruziniška, o armėniška? Todėl jiems, tik pamanyk, reikėtų atsiskirti nuo gruzinų įkuriant nepriklausomą valstybę! Džavachetijoje naudojama labai panaši taktika, kuri buvo išmėginta Kalnų Karabache: išstumiami vietiniai, po to – vis garsiau imamos propaguoti separatizmo idėjos. Sakartvelo valdžia vis pikčiau šantažuojama – nepalaikystite Jerevano, būsite nubausti – prarasite Džavahetiją!
Jei jau lietuvis žurnalistas pateko į Kalnų Karabachą, jam turėtų rūpėti visi klausimai. Pavyzdžiui, kiek armėnams kariauti prieš azerbaidžaniečius padeda iš JAV, Prancūzijos, Rusijos atvykusių armėnų kilmės vyrų? Kad Armėnijai trūksta karių, nes Armėnijoje – tik apie tris milijonus gyventojų, kai Azerbaidžane tris kartus daugiau gyventojų, – akivaizdu. Kad armėnams puldinėti Azerbaidžaną jau anksčiau padėję įvairiausio plauko armėnų kilmės smogikai (pavyzdžiui, į Kalnų Karabachą iš Jemeno kadaise atvykęs tūlas Monte Melkonianas; vėliau žuvo), – vieša paslaptis, prieinama tiems, kurie ieško atsakymų į visus, net ir nepatogius klausimus.
Prancūziška dūmų uždanga
Drauge su Kapanly kaimo gyventojais, kurių namai buvo sugriauti per Armėnijos artilerijos atakas. Slaptai.lt nuotr.
O tos pasakėlės, esą Turkija į Azerbaidžaną kariauti prieš armėnus siunčia Ankarai ir Stambului pavaldžius karius iš Sirijos, Libano, kurdų gyvenamų rajonų – nesąmonė. Rašydamas šiuos žodžius remiuosi Lietuvos reziduojančio Turkijos ambasadoriaus Gokhano Turano suteikta informacija. Ir, be kita ko, Turkijos ambasadoriaus žodžiai – įtikinami. Azerbaidžaniečiams tikrai netrūksta karių ginčijantis su Armėnija. Jei Azerbaidžanas ginčytųsi su Kinija, tada būtų galima patikėti – Azerbaidžanas turįs per mažai ginklą valdyti mokančių vyrų. Dabar – ne.
Šiose nuotraukose užfiksuoti nuo Armėnijos karinių atakų nukentėję civiliai azerbaidžaniečiai. Slaptai.lt foto
Tie tvirtinimai, neva azerbaidžaniečiams skriausti krikščionis armėnus padeda įvairiausio plauko Turkijos kontroliuojami smogikai, tėra dūmų uždanga, reikalinga Jerevanui pridengiant savas aferas. Dūmų uždanga šiandien reikalinga net armėniškose intrigose susipainiojusiam Prancūzijos prezidentui Emmanueliui Macronui. Prancūzijoje gyvenanti gausi armėnų bendruomenė. Ji – neproporcingai įtakinga. Prancūzijos valdžia jos nebesuvaldo. Jerevanas per Prancūziją (ne tik per šią šalį) verbuoja karius į vadinamąjį Kalnų Karabacho frontą. Jei visi prancūziški toleravimai paaiškėtų, Prancūzijos prezidentas su savo prancūziškomis žvalgybomis ir patarėjais atsidurtų bjaurioje padėtyje. Tad geriausia gynyba – puolimas. Pradėjo kaltinti tuo, dėl ko patys kalti. O tai reiškia, kad oficialusis Paryžius daro milžinišką klaidą. Tiesa – tai toks daiktas, kuris vis tiek anksčiau ar vėliau išlenda į paviršių, pamato dienos šviesą.
Šias pastabas teikiu tiems, kuriems neužtenka vien sensacingų nuotraukų. Šias įžvalgas adresuoju tiems, kurie ieško tiesos.
Trečiadienį su Azerbaidžanu besiribojančiame Sakartvelo Kachetijos regione nukrito mažiausiai du nežinomos kilmės bepiločiai skraidymo aparatai. Tai pranešė Sakartvelo vidaus reikalų ministerija.
„Spalio 7 d. maždaug 18 val. 35 min. ir 18 val. 45 min. Sakartvelo vidaus reikalų ministerijai buvo pranešta, kad Kachetijos regiono Sanavardo ir Udabno kaimuose nukrito dvi bepilotės skraidyklės. Per incidentą žmonės nenukentėjo“, – sakoma žinybos pranešime.
Anot ministerijos atstovų, dronų kritimo vietose dirba ekspertai kriminalistai, kurie aiškinasi incidento aplinkybes.
Udabno kaimas yra už maždaug 50 kilometrų nuo sienos su Azerbaidžanu, o Sanavardas – Kachetijos teritorijos gilumoje.
Padėtis Kalnų Karabache vėl susikomplikavo rugsėjo 27 d., ginčijamoje teritorijoje vyksta mūšiai. Azerbaidžane ir Armėnijoje įvesta karinė padėtis, paskelbta mobilizacija. Abi šalys praneša apie žuvusiuosius ir sužeistuosius, tarp kurių yra civilių. Baku teigia, kad jo armija užėmė kelis Kalnų Karabacho kaimus ir strategines aukštumas. Jerevanas šią informaciją neigia ir praneša, kad apšaudoma ir Armėnijos teritorija.
Armėnijos ir Azerbaidžano konfliktas dėl Kalnų Karabacho prasidėjo 1988 metų vasarį, kai Kalnų Karabacho autonominė sritis, kur gyventojų daugumą sudaro armėnai, pareiškė pasitraukianti iš Azerbaidžano SSR sudėties. 1991 metų rugsėjį autonomijos administraciniame centre Stepanakerte buvo paskelbta, kad įkuriama Kalnų Karabacho Respublika. Kilus kariniam konfliktui, Azerbaidžanas prarado Kalnų Karabacho kontrolę.
Nuo 1992 metų vedamos derybos dėl Kalnų Karabacho problemos taikaus sureguliavimo, bet jos iki šiol nedavė rezultatų.
Sakartvele (Gruzija) nerimsta aistros dėl jaunos merginos mirties. Kol kas težinoma, kad 23 metų amžiaus tiksliųjų technologijų (IT) specialistė Tamara Bačaliašvili liepos 18 dieną išvažiavo savo nuosavu automobiliu iš namų Tbilisyje ir prapuolė.
Jos kūnas be gyvybės ženklų aptiktas maždaug už 65 kilometrų nuo Sakartvelo sostinės. Kūną surado tik po penkių parų. Mergina gulėjo ant užpakalinės automobilio sėdynės. Oficiali mirties priežastis – savižudybė.
Tačiau merginos tėvai mano, kad jų duktė buvo nužudyta. Mirusios merginos artimieji įsitikinę, jog Tamara, būdama profesionali programuotoja, atsitiktinai aptiko slaptus failus, įrodančius, kaip trys aukšto rango gruzinų pareigūnai įsipainioję į nelegalią prekybą ginklais. Esą mergina internete aptiko schemas, bylojančias, kaip oficialūs Sakartvelo pareigūnai slapta permeta ginklus armėnų separatistams į Kalnų Karabachą (tarptautinė bendruomenė Kalnų Karabachą priskiria Azerbaidžanui, tačiau šis kraštas iki šiol okupuotas armėnų separatistų). Prekyba sureguliuota taip, kad nei NATO, nei Europos Sąjunga, nei Azerbaidžanas, nei Turkija, nei kitos šalys nesusigaudytų. Net įtarimas nekristų, jog taip elgtis – įmanoma.
Todėl Tamaros artimieji prie Sakartvelo Generalinės prokuratūros rengia protesto mitingus. Jie reikalauja, kad būtų tiriama ne tik versija „pastūmėjo savižudybėn“, bet ir „žmogžudystė politiniais sumetimais“.
Kad Armėnija įvairiausiais būdais, vengdama tarptautinio dėmesio, bando apginkluoti Kalnų Karabachą okupavusią valdžią, jau rašėme remdamiesi armėniškais šaltiniais, pavyzdžiui, armenianreport.com. Pavyzdžiui, perpasakojome, kaip buvęs Armėnijos ambasadorius Vatikane, buvusio Armėnijos prezidento Seržo Sargsiano uošvis Mikaelas Minasianas savo asmeninėje paskyroje Facebooke skelbė daug triukšmo sukėlusį videopranešimą apie skandalus, į kuriuos, jo tvirtinimu, įsipainiojo Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas.
Tas videokomentaras buvo paskelbtas gegužės 30-ąją rubrikoje „Melo pabaiga“. Pranešimo pavadinimas – „Nelegali prekyba ginklais, „priešistorinių“ ginklų įsigijimo sandoris, korupcija ir ignoruojamos mirtys“. Buvęs Armėnijos ambasadorius prie Šventojo Sosto ponas Mikaelas Minasianas įrodinėjo, jog esama faktų, skelbiančių, kad premjeras Nikolas Pašinianas įtraukė šalį į juodąjį prekybos nelegaliais ginklais tinklą.
Kad nelegalus, slaptas ginklų tiekimas separatistams į Kalnų Karabachą įmanomas, byloja ir Maskvai adresuoti Azerbaidžano klausimai, ką reiškia tie dažni pastarojo meto rusų transporto lėktuvų skrydžiai į Armėniją ir į nuo Azerbaidžao atplėštą Kalnų Karabachą. Oficiali Rusijos valdžia dievagojosi, suprask, transporto lėktuvais Armėnijos ir Kalnų Karabacho pusėn gabenamos tik statybinės medžiagos. Jokių ginklų. Oficialusis Baku pareiškė, kad azerbaidžaniečiai tokiu Kremliaus paaiškinimu netiki. Išties, cementą ar plytas patogiau gabenti automobiliais ir traukiniais.
Beje, Romela Mnacakanian portale ArmenianReport.com, analizuodama T.Bačaliašvili mirties aplinkybes, leido sau nepagarbiai pareikšti, jog gyvybės liepos 18-ąją netekusi gruzinė greičiausiai buvo „nervų kamuolys“. Kad „mergina buvo isteriška”, neva užtenka pasižiūrėti į jos portretą.
Toks ArmenianReport.com kategoriškumas dėl T.Bačaliašvili mirties aplinkybių leidžia manyti, jog ši istorija – kur kas painesnė ir sudėtingesnė, nei bando nuduoti oficialusis Jerevanas.
Parengta remiantis armenianreport.com ir haqqin.az pranešimais
Slaptai.lt skaitytojams ukrainietiškas portalas gordonua.com seniai žinomas. Mes ne sykį informavome apie portalo savininko ir redaktoriaus Dmitrijaus Gordono parengtus sensacingus videointeviu su buvusiais slaptųjų tarnybų agentais ar į Vakarus iš Rusijos pasitraukusiais žymiais politikais.
Slaptai.lt skaitytojai galį prisiminti Gordonua.com pokalbius su, pavyzdžiui, buvusiu KGB karininku Jurijumi Švecu, į Didžiąją Britaniją pabėgusiu SSRS karinės žvalgybos aukšto rango darbuotoju Viktoru Suvoruvu, buvusiu Vladimiro Putino ekonomikos patarėjumi Andrėjumi Illarionovu.
Vienas iš paskutiniųjų Gordonua.com dėmesio vertų interviu – pokalbis su Rytų Ukrainoje prorusiškiems separatistams vadovavusiu buvusiu FSB atstovu Igoriu Girkinu, norom – nenorom atskleidusiu kai kurias Kremliaus intrigas prieš Kijevą.
Dabar – vėl įdomus pokalbis. Omenyje turime neseniai yotube.com kanale „Svečiuose pas Gordoną” paskelbtą diskusiją su buvusiu Gruzijos prezidentu Michailu Saakašviliu, kuris prisiminė 2005-ųjų metų gegužės 10 dieną, kai Tbilisyje viešėjo JAV prezidentas Džordžas Bušas – jaunesnysis.
Amerikos prezidento Dž.Bušo-jaunesniojo ir Gruzijos vadovo M.Saakašvilio susitikimai su gruzinais Laisvės aikštėje Tbilisio centre 2005-ųjų pavasarį baigėsi sėkmingai. Tačiau mirtinas pavojus tiek Amerikos, tiek Gruzijos vadovams buvo iškilęs. Labai nedaug trūko, kad tądien Laisvės aikštėje būtų sprogusi rankinė granata. Aukų išvengta tik todėl, kad granata nesprogo. Ji tik sužeidė mergaitę (buvo pataikyta į vaiko galvą).
Michailas Saakašvilis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kas sviedė sprogmenį į Gruzijoje viešėjusį JAV prezidentą, – žinome. Tai 27-metų amžiaus Tbilisio gyventojas Vladimiras Arutiunianas. Tiesa, šis jaunuolis buvo sulaikytas ne iš karto. Sučiupo jį po maždaug mėnesio remdamiesi lenkų žuralisto nufilmuotais kadrais (objektyvas aprėpė būtent tą vietą, iš kurios į šalies lyderius jaunuolis švysteltelėjo granatą). Suimamas nusikaltėlis priešinosi. Jis mirtinai sužeidė Gruzijos VRM Kontržvalgybos vadovą, pats irgi buvo sužeistas. Jo namuose rasta sprogmenų, šaudmenų.
Gruzijos psichiatrai nustatė, kad suimtasis – pakaltinamas. Jį nuteisė kalėti iki gyvos galvos. V.Arutiunianas iki šiol kali viename iš Gruzijos (Sakartvelas) kalėjimų. Visi prašymai pasigailėti arba bent jau sušvelninti bausmę – atmesti.
JAV Federalinių tyrimų biuras (FTB) iškėlęs versiją, kad šis jaunuolis priklausė vienai iš teroristinių Armėnijos organizacijų. Gruzijos tyrėjai tuo metu daug dėmesio ir jėgų skyrė tirdami vadinamąjį Rusijos slaptųjų tarnybų pėdsaką.
Verta priminti ir tai, kad Armėnijos bažnyčios lyderiai ne sykį kreipėsi į Gruzijos valdžią, prašydami V.Arutiunianą paleisti į laisvę. Juk tądien, kai buvo mesta granata, niekas nežuvo. Toks jų argumentas.
Kai kurie proarmėniški leidiniai buvo paskelbę net versijų, esą granata, sviesta į JAV prezidentą, tebuvo muliažas.
Žodžiu, intrigos dėl 2005-ųjų gegužės 10-osios įvykių tęsiasi iki šiol. Oficialusis Jerevanas stengiasi bet kokia kaina išlaisvinti V.Arutiunianą. Gal bijo, kad suimtasis vieną gražią dieną išduos užsakovus?
Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius pirmadienį telefonu kalbėjosi su Sakartvelo (Gruzijos) kolega Davidu Zalkalianiu. Ministrai aptarė pasirengimą birželį vyksiantiems renginiams – Europos Sąjungos (ES) ir Rytų partnerystės šalių užsienio reikalų ministrų bei lyderių vaizdo konferencijoms, taip pat pasidalijo informacija apie kovą su COVID-19 pandemija, aptarė kitas aktualijas.
Lietuvos diplomatijos vadovas išreiškė paramą Sakartvelo siekiams integruotis į Europos ir euroatlantines struktūras ir pažymėjo, kad Lietuva toliau sieks, jog Rytų partnerystė išliktų tarp ES prioritetų ir būtų ambicingai plėtojama. Ministras, kaip teigiama Užsienio reikalų ministerijos pranešime, paragino Sakartvelą kartu su kitomis asociacijos susitarimus su ES pasirašiusiomis valstybėmis – Ukraina ir Moldova – aktyviai dalyvauti artėjančiuose nuotoliniuose susitikimuose, išsakyti savo siekius dėl glaudesnių ryšių su ES.
Ministrai taip pat aptarė vidaus politinę padėtį Sakartvele, pasirengimą šį rudenį vyksiantiems parlamento rinkimams. L. Linkevičius pabrėžė kovo 8 dieną pasirašyto susitarimo tarp valdžios ir opozicijos įgyvendinimo svarbą siekiant užtikrinti, kad rinkimai įvyktų laisvai ir demokratiškai. D. Zalkalianis užtikrino, kad reikalingos Konstitucijos ir įstatymų pataisos netrukus bus priimtos.
Sakartvelo medikams vargais negalais pavyko paguldyti į ligoninę 10 Bolnisio rajono Muševanio kaimo gyventojų, kuriems buvo patvirtintas koronavirusas. Tai šeštadienį žurnalistams pranešė Bolnisio municipaliteto vadovas Davidas Šerazadišvilis.
„Dabar kaime ramu. Mes susitikome su dalimi jo gyventojų, su tais, kurie protestavo. Mes juos įtikinome, kad būtina hospitalizuoti žmones ir juos gydyti. Jie su mumis sutiko, viską suprato teisingai“, – sakė meras.
Gydytojai nuo penktadienio mėgino nugabenti infekuotuosius į ligoninę. Medikų pasirodymas kaime penktadienį sukėlė vietos gyventojų nepasitenkinimą. Jie tikino, kad kaime nėra infekcijos ir visi žmonės sveiki. Medikams teko iškviesti policiją. Bet atvykus pareigūnams padėtis Muševanyje dar labiau susikomplikavo.
Kaip pranešė Sakartvelo žiniasklaida, žmonės apmėtė greitosios pagalbos ir policijos automobilius akmenimis ir pagaliais. Policininkai ir gydytojai turėjo palikti kaimą, jie grįžo ten tik šeštadienį. Šįsyk jų misija buvo sėkminga.
Bolnisio ir kaimyninis Marneulio rajonai dėl koronaviruso epidemijos paskelbti griežto karantino zonomis. Įvažiuoti ir išvažiuoti iš ten griežtai draudžiama.
Naujausiais duomenimis, Gruzijoje nustatyti 582 užsikrėtimo koronavirusu atvejai, aštuoni infekuotieji mirė.
Praėjusių metų pabaigoje Kinijos Uhano mieste prasidėjęs naujojo koronaviruso sukeliamo susirgimo protrūkis išplito į daugumą pasaulio šalių. Kovo 11 d. Pasaulio sveikatos organizacija jį pripažino pandemija. Naujausiais duomenimis, pasaulyje koronavirusu užsikrėtusių žmonių skaičius viršijo 3,2 milijono, mirė daugiau kaip 230 tūkstančių infekuotųjų.
Sakartvelo Prezidentė Salome Zurabišvili. Lietuvos Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda, tęsdamas pokalbius su Europos Sąjungos Rytų partnerystės šalių lyderiais dėl artėjančio viršūnių susitikimo birželio 18 d., konferenciniu skambučiu bendravo su Sakartvelo vadove Salome Zurabišvili.
Prezidentas apgailestavo, kad dėl susiklosčiusios padėties teko atšaukti planuotą vizitą į Sakartvelą gegužės 26 d., šaliai minint 102-ąsias nepriklausomybės metines.
Pokalbio metu daugiausia dėmesio skirta Rytų partnerystės darbotvarkės aptarimui. Sutarta, kad ES Rytų partnerystės rezultatai būtų orientuoti į ilgalaikius motyvuojančius ir ambicingus įsipareigojimus tiek iš ES, tiek iš Rytų partnerystės šalių. Lietuva palaiko Sakartvelo euroatlantinės integracijos aspiracijas ir ragina aktyviai imtis efektyvaus Asociacijos susitarimo įgyvendinimo. Šalies vadovas priminė, kad Lietuva aktyviai dalyvauja ES Rytų partnerystės politikos formavimo ir įgyvendinimo procese.
Kalbėta apie saugumo situaciją Sakartvele. Akcentuota, kad šiuo iššūkių kupinu laikotarpiu ypač svarbu aktyviai sekti Rusijos veiksmus regione. Prezidentas išreiškė susirūpinimą konflikto eskalavimu Pietų Osetijoje ir pandemijos laikotarpiu intensyvėjančia borderizacijos grėsme.
Šalies vadovas ragina transatlantinės bendrijos nares ginti Rytų partnerystės šalių nacionalinio saugumo interesus ir stiprinti bendradarbiavimą kibernetinio saugumo, hibridinių grėsmių srityse.
Pokalbyje aptarti ir Sakartvelo vidaus politikos klausimai, ypač naujos parlamento rinkimų įstatymo keitimo iniciatyvos įgyvendinimas. Pasidalyta informacija apie koronaviruso plitimo dinamiką šalyse ir pasiteisinusias viruso užkardymo priemones. Lietuva priminė skyrusi Sakartvelui humanitarinę paramą medicininėmis priemonėmis. Prezidentas pabrėžė, kad Lietuva palaiko ES paramos programą trečiosioms šalims kovai su koronaviruso pasekmėmis ir išreiškė įsitikinimą, kad ES ir Rytų partnerystės šalių solidarumas ir vienybė stiprės.
Informacijos šaltinis – Prezidento komunikacijos grupė
Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
„Lietuvos ryto“ televizijos laida „Nauja diena“ prieš keletą dienų paskelbė interviu su Lietuvos karo akademijos politologe Jūrate Novagrockiene. „Naujos dienos“ žurnalistas teiravosi politologės, kodėl Prezidentas Gitanas Nausėda būtent dabar, kai Lietuvos ekonomika sustingusi dėl siautėjančio koronaviruso, Seimo pozicija su opozicija taip susipykusios, kad nė nesišneka, o rudenį šalyje numatyti parlamento rinkimai, tad prasideda rinkiminė kampanija, – ėmėsi Rytų partnerystės stiprinimo?
Politologė J.Novagrockienė pastebėjo, kad tokia Prezidento taktika neturėtų stebinti. Šalies vadovui pagal pareigas priklauso kuruoti užsienio politiką.
Be to, jau dabar ruošiamasi ES Rytų partnerystės viršūnių susitikimui, kuris numatytas šių metų birželio 18 dieną. Jo metu bus tikslinamos, koreguojamos ES ir Rytų partnerystės valstybių santykių gairės.
Telefonu mūsų Prezidentas jau kalbėjosi su Baltarusijos ir Moldovos vadovais. Pašnekėsys su Baltarusijos prezidentu Aliaksandru Lukašenka truko 50 minučių. Verta atkreipti dėmesį, kad su A.Lukašenka pokalbio būta užtektinai atviro – pasikeista nuomonėmis net dėl Astravo AE, kurią oficialusis Vilnius traktuoja kaip Lietuvos saugumui rimtą pavojų keliančią atominę jėgainę, netoli Vilniaus Baltarusijos teritorijoje pastatytą pataikaujant politinėms Kremliaus užgaidoms.
A. Lukašenka. EPA-ELTA nuotr.
Prasmingas užsiėmimas – diskutuoti su užsienio šalių prezidentais ne tik maloniomis, bet ir sudėtingomis temomis. Taip ir turėtų elgtis visi dėl valstybės reikalalų nuoširdžiai pergyvenantys vadovai.
Bet štai prieš keletą dienų G.Nausėdos ir Moldovos prezidento Igorio Dodono pokalbio metu, regis, nė neužsiminta apie Padniestrės problemą. Oficialiame Prezidento G.nausėdos spaudos centro pranešime rašoma, kad abu prezidentai šnekučiavosi apie būtinas teismų sistemos reformas, antikorupcines iniciatyvas.
Rusijos tankai Moldavijos Padniestrėje
Tačiau oficialiame Lietuvos prezidentūros spaudos centro išplatintame pranešime neaptikau nė užuominos, kaip Kišiniovas vertina susiklosčiusią padėtį dėl Rusijos karinių pajėgų okupuotos Padniestrės ir kuo Lietuva, tuo pačiu ir Europos Sąjunga, galėtų moldavams padėt susigrąžinant prarastą žemę. Kaip šnekantis su Moldovos vadovu įmanoma išvengti Padniestrės temos? O gal šnekėjosi, tik apie tai nepranešta viešai?
Tad įdomu, kaip Prezidentui G.Nausėdai seksis diskutuoti, sakykim, su Ukrainos, Sakartvelo (Gruzijos), Azerbaidžano, Armėnijos lyderiais? Beje, balandžio 27-ąją jau numatyti oficialūs G.Nausėdos pokalbiai su Ukrainos prezidentu Volodymyru Zelenskiu ir Azerbaidžano prezidentu Ilhamu Alijevu. Nejaugi pasikeitimo nuomonėmis metu nebus vertinama susiklosčiusi situacija Kryme, Donbase ir Kalnų Karabache?
O Kalnų Karabacho fronte – nieko naujo.
Armėnų separatistų okupuotame Kalnų Karabache neseniai buvo surengti niekur pasaulyje nepripažįnti parlamento rinkimai. Tačiau Armėnijos vadovai elgiasi taip, tarsi Kalnų Karabache išrinkta valdžia būtų teisėta.
Pesimistiškai nuteikia ir paskutinieji Armėnijos vadovų pareiškimai, jog oficialusis Jerevanas neketina Azerbaidžanui grąžinti net septynių užgrobtų, bet su Kalnų Karabachu tiesiogiai nesusijusių rajonų. O derybose dėl Kalnų Karabacho konflikto sureguliavimo oficialusis Jerevanas vėl gieda tą pačią, visiems seniai nusibodusią giesmelę. Suprask, sėsis prie derybų stalo tik tuomet, jei lygiaverčiais derybininkais bus pripažinta trečioji šalis – kažin kokia arcacho tauta, neva nuo seno gyvenusi Kalnų Karabache.
Nikolas Pašinianas. EPA – ELTA nuotr.
Ar Lietuvos prezidentas, kalbėdamasis su Armėnijos premjeru Nikolu Pašinianu, išdrįs jam atvirai pasakyti, kaip išdrįso atvirai išdėstyti A.Lukašenkai kritišką nuomonę dėl Astravo atominės jėgainės, jog agresyvi Jerevano laikysena – nekonstruktyvi, nepriimtina, smerktina? Ar Lietuvos prezidentas primins ponui N. Pašinianui, kad, remiantis tarptautine teise, Kalnų Karabachas yra Azerbaidžano teritorija, ir Lietuva, vadovaudamasi tomis visame pasaulyje pripažintomis taisyklėmis, konflikte dėl Juodojo Sodo (toks Kalnų Karabacho azerbaidžanietiškas pavadinimas) bęsąlygiškai remia Baku? Ar bus pabrėžta, jog jei Armėnija vis tik gudraus, manipuliuodama iš kažkur atrastos mistinės tautos teise apsispręsti – sukurti nepriklausomą valstybę svetimoje teritorijoje, konflikto taikiomis priemonėmis nebus įmanoma sureguliuoti. Beliks arba konfliktą įšaldyti dar keliems dešimtmečiams, viliantis, jog į valdžią Jerevane kada nors ateis padoresni žmonės, arba kariauti, arba Armėniją, užuot rėmus Rytų partnerystės programos pinigais, bausti taikant griežtas ekonomines sankcijas. Tiksliau tariant, Armėnija bus prilyginta šiandieninei Rusijai.
V. Zelenskis. EPA-ELTA nuotr.
Šnekantis su Armėnijos premjeru N. Pašinianu ar Armėnijos diplomatais nereikėtų pamiršti, ką ataskatoje apie 2019-ųjų metų šaliai iškilusias grėsmes paskelbė Sakartvelo (Gruzijos) slaptosios tarnybos. Šios žvalgybos analitikai daug dėmesio skiria analizei, kaip Armėnija bando Tbilisį sukiršinti su Turkija ir Azerbaidžanu. Panaudojamos visos priemonės: ir Sakartvele nuo seno gyvenanti armėnų bendruomenė, ir turtingi armėnų verslininkai. Į pagalbą pasitelkiami visi informacinių ir hibridinių karo metodai. Esą gruzinai skriaudžia armėnų tautinę mažumą, trukdo armėnų biznieriams puoselėti savo verslus, neleidžia armėnų politikams patekti į parlamentą, Vyriausybę. Kiršinimui išnaudojami net Sakartvelo – Azerbaidžano trintys dėl vienos ginčytinos sienos atkarpos.
Sakartvelo žvalgyba mano, kad dešimt šalyje veikiančių politinių, visuomeninių ir kultūrinių organizacijų dirbtinai stumia šalies valdžią į konfrontaciją su NATO nare Turkija ir Turkijai artimu Azeraidžanu. Tų dešimties proarmėniškų organizacijų ir partijų tikslas – priverst Sakartvelą regione bičiuliautis tik su Armėnija. Vienas iš šantažo pavyzdžių – reikalavimas, kad gruzinai net 422 savo maldos namus atiduotų armėnų bažnyčiai. Be jokio pagrindo. Šiaip sau. Vien dėl to, kad armėnų tauta – labai nukentėjusi…
Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas. Axar.az nuotr.
Apie Sakartvelo saugumo tarnybos perspėjimus dėl šių intrigų rašoma plačiai, ne tik azerbaidžanietiškuose ir gruziniškuose leidiniuose.
Michailas Saakašvilis. Slaptai.lt nuotr.
Nereikia užmiršti, kad Armėnija agresyviai kišasi net į Ukrainos vidaus reikalus. Vos Ukrainos prezidentas Volodymiras Zelenskis patvirtino, jog svarsto galimybę buvusį Gruzijos prezidentą Michailą Saakašvilį paskirti šalies vicepremjeru, armėniškoje spaudoje pasirodė piktų, įžeidžiančių pareiškimų. Mat M.Saakašvilis visuomet laikėsi pozicijos, kad Sakartvelas, siekdamas draugiškų santykių su Armėnija, nepamirštų palaikyti draugiškų santykių ir su kaimyniniu Azerbaidžanu bei jo sąjungininke Turkija iš NATO aljanso.
Ypač Armėnija įsiuto, kai Ukrainos URM ministro pavaduotojas pareiškė, jog oficialūs šalies politikai privalo atsisakyti termino „armėnų genocidas“. Apibūdinant 1915-ųjų tragediją tuometinėje Osmanų imperijoje, pasak Ukrainos diplomatų, derėtų naudoti kur kas švelnesnius terminus, išvengiant žodžio „genocidas“. Šitai derėtų elgtis dėl kelių priežasčių. Pirma, Ukrainos istorikai nėra studijavę Armėnijos, Turkijos, Rusijos archyvų, todėl apie 1915-uosius susidarę tik paviršutinišką nuomonę, paremtą vien Armėnijos versija. Antra, visose tarptautinėse organizacijoje, kai kalbama apie Ukrainos teisę susigrąžinti Krymą, Armėnija aklai palaiko Rusiją. Jei Jerevanas negerbia Ukrainos, kodėl Kijevas privalo gerbti Armėniją?
Karabachas vis dar okupuotas
Juolab kad armėniška spauda, pasipiktinusi suprantamu Ukrainos noru bičiuliautis ne vien su Armėnija, bet ir su Turkija bei Azerbaidžanu, peržengė visas padorumo ribas. Pavyzdžiui, ArmenianReport.com pasipylė ypač įžeidžiančių pareiškimų. Perpasakosiu tik keletą, labiausiai įstrigusių atmintin. „Ukraina – ne valstybė, o pašvinkusi mišrainė, kurios neįmanoma valgyti“… „Ukrainiečiai neverti laisvės, jie tegali būti vergais. Juos reikia laikyti prispaustus“… „Ukraina būtinai subyrės į gabalus. Kažkas atiteks Lenkijai, kažkas – Vengrijai, Rusijai. Ir tai bus teisinga. Taip jiems ir reikia, jei jie nepalaiko Armėnijos“… „Ukrainos prezidentas Zelenskis – cholopas, ištiesęs ranką išmaldai. Zelenskio žmona – negraži, jos į lovą turkams ir azerbaidžaniečiams nepasiūlysi“…
Žodžiu, labai įdomu, kaip G.Nausėdai seksis bendrauti su Rytų partnerystės šalimis. Kur linksta lietuviškasis vektorius, pirmąsias tendencijas pamatysime po Lietuvos prezidento balandžio 27-osios pokalbių su Azerbaidžano prezidentu I. Alijevu ir Ukrainos prezidentu V. Zelenskiu.
Besidomintiems kariniais konfliktais, kylančiais dėl teritorijų, – turiu žinių. Šių metų pradžioje rusų kalba išleistas mokslinio pobūdžio veikalas apie vis dar kraujuojančią Padniestrės žaizdą. Padniestrės problemą primiršusiai Lietuvai tai galėtų būti įdomu. Knyga taip ir pavadinta – „Padniestrės konfliktas“.
Rusenantis Padniestrės konfliktas
Tai – solidi mokslinė analizė, kurios leidyba užsiėmė „Universal“ leidykla Tbilisyje. Knygos autorius – prof. Namikas Alijevas, buvęs Azerbaidžano ambasadorius Moldovoje, šią šalį išvažinėjęs skersai išilgai, ne sykį lankęsis ir Padniestrėje, todėl puikiai nusimanantis moldaviškuose niuansuose.
Dar verta pažymėti, kad „Padniestrės konfliktas“ – ne vienintelis prof. N.Alijevo veikalas kruvinų teritorinių ginčų temomis. Jis parengė spaudai, pavyzdžiui, knygą apie Azerbaidžanui vis dar atsikvėpti neleidžiantį konfliktą dėl Kalnų Karabacho („Tarptautinė teisė ir Kalnų Karabacho konfliktas“; ji išversta į lietuvių kalbą ir 2013-aisiais pristatyta Vilniuje) bei 2008-aisiais tarp Rusijos ir Gruzijos kilusį karą (dėl Abchazijos ir Pietų Osetijos teritorijų).
Prof. dr. Namikas Alijevas, knygų „Tarptautinė teisė ir Kalnų Karabachas” bei „Padniestrės konfliktas” autorius
Tad prof. N.Alijevas turi sukaupęs unikalios informacijos apie tris dešimtmečiais trunkančius kruvinus ginčus buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje. Nederėtų pamiršti ir aplinkybės, kad jo sūnus Kamalis Makili – Alijevas, šiuo metu dėstantis Švedijos universitetuose teisės mokslus, parašė studiją apie Švedijos – Suomijos trintis XIX amžiuje dėl Alandų salų („Teritoriniai ginčai ir tarptautinė teisė“, „Routledge“, 2019). Išvertus šiuos darbus į lietuvių kalbą ir sudėjus krūvon turėtume daug svarbios, susistemintos informacijos, leidžiančios lyginti, vertinti, analizuoti keturis tiek skirtumų, tiek panašumų turinčius susidūrimus.
O dabar – apie tai, kuo įsiminė būtent paskutinysis prof. N.Alijevo veikalas? Knygoje išryškintos visos Kremliaus politinės intrigos Moldovoje. Nors 1991-ųjų gruodžio 18-ąją Rusijos Federacija ir pripažino Moldovą esant nepriklausoma valstybe drauge su visa Padniestre, tačiau iškart pusiau slapta, pusiau viešai griebėsi ardomosios veiklos. Puikiai žinoma, kaip tuometinis SSRS komunistų lyderis Michailas Gorbačiovas grasino Kišiniovui: nepasirašysite sąjunginės sutarties – prarasite Padniestrę. Toks tuomet buvo gorbačioviškas perspėjimas (mums, beje, grasino, kad neteksime Vilniaus ir Klaipėdos, Estija – Narvos, Latvija – Latgalijos).
Moldovai nepasisekė. Jei trys Baltijos valstybės išsaugojo savo teritorijas, tai Moldova neišvengė praradimų. Nuo 1989 iki 1992 metų, pasak prof. N.Alijevo, kariniai veiksmai dėl Padniestrės laikytini „vidiniu Moldovos reikalu“ (grūmėsi tik Kišiniovas su Tiraspoliu), tai po 1992-ųjų birželio jis peraugo į tarptautinį. Mat į ginčus, kas kam priklauso, įsivėlė 14-oji Rusijos armija, akivaizdžiai stojusi ginti Padniestrės separatistų.
Rusijos 14-osios armijos nusikaltimai
Žinoma, Kremlius visąlaik slėpė, kad remia Moldovą suskaldyti siekiančias jėgas. Ir vis tik tuometinio Rusijos prezidento Boriso Jelcino potvarkiai dėl Moldovos teritorijoje esančių sovietinių ginkluotųjų pajėgų padalijimo leido numanyti, jog kraujo praliejimo nepavyks išvengti. Visa sovietinė ginkluotė, tais laikais dislokuota Moldovoje, turėjo atitekti moldavams. Bet B.Jelcino įsakymai įpareigojo Padniestrėje dislokuoto galingo karinio junginio neperduoti Kišiniovo žinion. Tos karinės pajėgos drauge su tankais, šarvuočiais, patrankomis ir sraigtasparniais padovanotos su Maskva draugiškai flirtavusiai Tiraspolio valdžiai.
Bandymų sąžiningai ir taikiai užgesinti Padniestrės gaisrą būta daug. Visų neišvardinsi. Tačiau kaskart sutrukdydavo sumaniai surengtos provokacijos. Kažkas nušaudavo arba Moldovos, arba Padniestrės atstovus, skiriamojoje linijoje vėl nuaidėdavo šūviai, ir nieko nepešę derybininkai išsiskirstydavo namo. Iki kito karto.
Namiko Alijevo veikalas „Padniestrės konfliktas”
Kad Rusija nesuinteresuota teisingomis derybomis (tarptautiniai įstatymai byloja, jog subyrėjus Sovietų Sąjungai naujosios valstybės atkuriamos būtent tose ribose, kokios buvo SSRS griūties išvakarėse, o ne pagal etninę gyventojų sudėtį), – akivaizdu. Kiekvienam bent kiek blaiviai mąstančiam politikui aišku, jog Padniestrė, remiantis tarptautine teise, priklauso Moldovai, nors šiame regione, pavyzdžiui, daugumą sudaro ne moldavai (panaši situacija ir dėl Kalnų Karabacho, Abchazijos, Pietų Osetijos, Krymo).
Nėra tokios tautos
Kad Kremliui reikalingas nuolat rusenantis konfliktas, byloja ir 2012-ųjų liepos 31-ąją renginyje „Seliger-2012“ ištarti Vladimiro Putino žodžiai, esą „kryptį turėtų pasirinkti ten įsikųūrusi Padniestrės tauta“. Visi puikiai žino, kad Moldova – daugiatautė valstybė. Čia gyvena ir rusai, ir moldavai, ir ukrainiečiai, totoriai, armėnai, bet vadinamosios Padniestrės tautos ten niekad nebuvo ir nebus. Tik praradusiam sveiką protą politikui apsiverčia liežuvis įrodinėti, girdi, Padniestrėje gyvena kažin kokia … Padniestrės tauta (beje, panašiai tvirtina Jerevanas, esą Kalnų Karabacho likimą turėtų nulemti šiuo metu ten nežinia iš kur, nežinia kaip atsiradusi Arcacho tauta).
Moldovai nėra lengva. Jos politiką apsunkina sudėtinga demografinė padėtis. Moldavai nesudaro akivaizdžios daugumos. Moldavų tėra apie 35 proc. Visi kiti – ukrainiečiai, rusai, totoriai, mongolai, gagaūzai. Tad tie, kurie norėtų į Vakarus integruotos Moldovos, nesudaro ryškios daugumos. Be to, esama moldavų, kurie norėtų matyti savo tėvynę, susijungusią su Rumunija (šito labai bijo rusakalbiai). Dar pridėkime sudėtingą ekonominę padėtį, iš bankų išvogtus milijardus, korupciją, ir suprasime, kodėl ten gaji nostalgija dėl neva „puikių sovietinių laikų, kai Moldova buvo sovietinė respublika“.
Moldovos vėliava
Į Moldovos žemes pretenduoja Nor-ASALA
Moldovos padėtis kebli dar ir dėl to, kad 2012-aisiais metais rugpjūčio mėnesį Libane susikūrė nauja teroristinė organizacija „Nor –ASALA“, kurios tikslas kuo greičiau suburti Nor-Chajastan (Naująją Armėniją). Šios organizacijos programoje numatytas tikslas sukurti armėnišką darinį specifiniame Budžako regione, nusidriekusiame tarp Ukrainos, Moldovos ir Rumunijos. Taigi į Moldovos žemes pretenduoja ne vien Rusija. Savo gabalą atsiriekti trokšta ir „Nor – ASALA“, kurios interesai sutampa su Padniestrės separatistų interesais.
Beje, niekam nėra paslaptis, kad 2014-ųjų metų liepos 25 dieną tuometiniai Padniestrės lyderiai su Rusijos vicepremjeru Dmitrijumi Rogozinu kurpė planus šį regioną prijungti prie Ukrainos žemėse kuriamos „Novorosijos“.
Moldovos klaida
Atidžiai, geranoriškai analizuodamas Padniestrės konfliktą prof. N.Alijevas pastebi vieną Moldovos klaidą, kuri norom – nenorom apsunkino Ukrainos, Sakartvelo (Gruzija) bei Azerbaidžano pastangas susigrąžinti savas žemes. Spaudžiamas prorusiškų jėgų tiek šalies viduje, tiek išorėje oficialusis Kišiniovas sykį buvo neatsargiai besutinkąs, kad derybose dėl Padniestrės dalyvautų ne tik Moldova ir Rusija, bet ir Padniestrė.
Vėliau ši klaida ištaisyta. Bet Maskva nuolat remiasi šiais kadaise neatsargiai išsprūdusiais žodžiais. Juos nuolat prisimena, visur kaišioja. Tokias Moldovai nepalankias idėjas kursto ir Abchazijos, Pietų Osetijos, Donbaso, Luhansko, Kalnų Karabacho separatistai. Esą ne tik Moldova, bet ir Sakartvelas, Ukraina ir Azerbaidžanas pasielgtų protingai, jei pilnateisiais derybininkais pripažintų separatistų komandas.
Prof. N.Alijevas mano, kad kapituliantiškos nuotaikos – labai pavojingos. Skaitant „Padniestrės konfliktą“ akivaizdu, jog knygos autorius Moldovą, Sakartvelą, Ukrainą ir Azerbaidžaną ragina veikti ranka rankon, kaip vieną galingą kumštį. Prof. N.Alijevas pastebi, jog tokios teritorijas praradusios valstybės kaip Azerbaidžanas, Sakartvelas, Moldova ir Ukraina privalo visuomet viena kitai pagelbėti.
Tačiau realybė, deja, kiek kitokia. Lietuvos skaitytojai tikriausiai nežino, jog viešai, atvirai, kategoriškai palaikyti Azerbaidžano teritorinį vientisumą oficialusis Kijevas pradėjo tik tuomet, kai neteko Krymo, kai prasidėjo bėdos dėl Donbaso ir Luhansko. Iki tol oficalusis Kijevas buvo gan abejingas Azerbaidžano skausmui. Oficialusis Baku dėl pasyvios ukrainietiškos laikysenos nesupyko, neįsižeidė. Neatsakė Ukrainai tuo pačiu – jums formaliai terūpėjo Kalnų Karabacho likimas, mes paviršutiniškai domėsimės Krymo problemoms. Oficialusis Baku buvo vienas iš tų, kurie nuo pat pirmųjų konflikto akimirkų rėmė Ukrainos teritorinį vientisumą.
Padniestrės separatizmas. AFP nuotr.
Tad anksčiau tvyrojusius diplomatinius, į viešumą neprasprūdusius nesusikalbėjimus tarp Ukrainos ir Azerbaidžano verta prisiminti ne tam, kad ieškotume pretekstų naujai kritikos bangai. Šie niuansai prisimintini tam, kad dar sykį suprastume, kokia svarbi vienybė. Juk separatistinės jėgos, plėšančios į gabalus Moldovą, Ukrainą, Sakartvelą ir Azerbaidžaną, – karštligiškai ieško galimybių draugauti. Jos vienijasi. Jei joms pavyks įteisinti savo ekspansijas, Kremliaus apetitai dar ką nors apiplėšti tik sustiprės. O jei Rusija, vaizdžiai tariant, gautų per nagus, taptume saugesni ir mes – lietuviai, latviai, estai. Kremlius suprastų – tarptautinės organizacijos skaudžiai baudžia už kiekvieną svetimos žemės pėdos okupaciją, tad plėšiko amatu verstis neapsimoka. Dabar gi Krymo likimas byloja, jog bėdos užgriūti gali bet ką, net ir tuos, kurių saugumą iškilmingai garantavo tokios galybės kaip JAV ir Didžioji Britanija.
Kodėl visas dėmesys tik sakartvelui ir Ukrainai?
Skaitydamas prof. N.Aljevo darbą prisiminiau, kad ir Lietuva galėtų būti kur kas principingesnė. Kiek sykių prie Rusijos ambasados Vilniuje buvo surengti piketai, smerkiantys Osetijos, Pietų Abchazijos ir Krymo okupacijas! Kai kuriose slaptai.lt nuotraukose užfiksuota, kaip Rusijai priekaištaujama dėl agresijos prieš Sakartvelą. Fotografijose įamžinti parlamentarai Mantas Adomėnas, Emanuelis Zingeris, Audronius Ažubalis, prof. Vytautas Landsbergis… O štai prie Rusijos ambasados surengtų protestų, smerkiančių Padniestrės ir Kalnų Karabacho okupacijas – ar teko matyti? Ne, nematėme. Tokių nebuvo. Kodėl?
Gruzijos palaikymo akcija prie Rusijos ambasados Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotrauka
Nebūtume teisūs, visą kaltę permesdami neaktyvioms užsienio ambasadoms. Manau, kad priekaištų nusipelnė ir tie lietuviai, kurie protesto akcijas prie Rusijos ambasados rengia tik dėl gruzinų ir ukrainiečių bėdų, o Padniestrę ir Kalnų Karabachą – pamirša.
Tiems, kurie sakys, jog mitingus dėl Kalnų Karabacho derėtų rengti ne prie Rusijos, bet prie Armėnijos ambasados, atsakyčiau, jog Armėnija be Rusijos politinės ir karinės pagalbos nebūtų pajėgusi įsitvirtinti Kalnų Karabache, todėl užtektų susibūrimo ir Latvių gatvėje. Bet, žinoma, nekenktų ir dvigubas piketas – prie Rusijos ir Armėnijos ambasados, juolab kad Rusijos ir Armėnijos diplomatinės atstovybės – netoli viena kitos.
Be visų mūsų pastangų nepavyks sąžiningai sureguliuoti teritorinių konfliktų, į kuriuos įsivėlusi Rusija. Konfliktą dėl Alandų salų lengvai užgesinti pavyko tik todėl, kad pagrindiniai derybininkai buvo padorumą, sąžiningumą, garbingumą, teisigumą branginančios suomių ir švedų tautos. Kremlius – ne toks.
„Nuo Gruzijos piliečio nužudymo Berlyno centre praėjo du mėnesiai. Remiantis turima informacija, suimtasis yra rusas, tačiau tyrėjai negali tikėtis pagalbos iš Maskvos. Rusijos valdžia iki šiol palaiko tariamą žudiką”, – rašo Vokietijos laikraštis ” Die Welt” .
BfV būstinė ir emblema
Zelimkhanas Khangošvilis buvo nušautas Berlyne rugpjūčio 23 d. „Yra daug požymių, kad tai – užsakomoji žmogžudystė. Bet kas konkrečiai už jos slypi, neaišku. Esama ženklų, rodančių į Rusiją. Ne daugiau, bet ir ne mažiau”, – sako žurnalistai Kristina Brause, Aleksejus Hawkas, Martinas Lutzas ir Christianas Schweppe’as.
„Atrodytų, kad jei Rusija nėra susijusi su nusikaltimu, Kremlius turėtų būti suinteresuotas bendradarbiauti atliekant tyrimą. Rusija buvo kviečiama talkinti tyrimui. Vokietijos vyriausybės atstovas pripažino:” Vokietijos saugumo institucijos, o vėliau federalinė vyriausybė pasiuntė užklausas dėl šios bylos Rusijos valdžios institucijoms“. „Bet akivaizdu, kad Rusijos pusė yra labai atsargi”, – pabrėžia leidinys.
„Niekas nenori duoti oficialių komentarų dėl šios bylos. Ypač nekalbi Kelno federalinė konstitucinės apsaugos agentūra (BfV). Padarius mažiausią klaidą, diplomatiniai santykiai tarp Vokietijos ir Rusijos iškart taptų komplikuoti. Anot Die Welt,” BfV „jau išsiuntė kelis prašymus Rusijos valdžios institucijoms. Tačiau atsakymai – nei į tvorą, nei į mietą “.
„Rusai nerodo noro bendradarbiauti. Todėl labai sunku ar net neįmanoma ištirti, kurie asmenys susiję ir kurie neturi jokių sąsajų su žmogžudyste“, – pabrėžia žurnalistai.
Zelimchanas Changošvili
„Tikroji žudiko tapatybė dar nėra nustatyta. Vyras, kuris vis dar tyli, buvo aplankytas Rusijos ambasados darbuotojų, jis teigė esąs Rusijos pilietis. Yra ženklų, rodančių jo artumą Rusijos valstybiniam aparatui. Pasak tyrimams skirtos svetainės” Bellingcat”, pasą, už kurį nusikaltėlis gavo vizą į Europą, išdavė tas pats departamentas, kaip ir asmenų, kurie tariamai įvykdė pasikėsinimą į Skripalį, dokumentus“.
„Todėl Vokietijos tyrėjai susiduria su dilema: viena vertus, jiems pavyko sugauti įtariamą žudiką. Jie turi akivaizdžių įrodymų: ginklą, kuriuo buvo nuždytas žmogus, panaudotą dviratį ir peruką, ištrauktą iš Šprės upės”.
„Tačiau, pasak Die Welt, žmogžudystės tyrimo skyriaus tyrėjai dar negali nustatyti nužudymo motyvo. Jie taip pat neturi tikrojo nusikaltėlio vardo. Tie, kurie slepiasi už žmogžudystės, elgėsi labai profesionaliai. Berlyno departamentas turi per mažai informacijos, kad galėtų tvirtinti kategoriškai“, – rašoma straipsnyje.
„Priešingai nei Skripal „byloje, nėra jokių Vokietijos vyriausybės atstovų politinių pareiškimų. Tačiau tai, kad tai nėra eilinė žmogžudystė, parodo Federalinės teisingumo ministerijos atsakymas.” Natūralu, kad palaikomas ryšys su kanclerio departamentu, sakė ministerijos atstovas. Bet tai, ką mano federalinė vyriausybė, lieka neaišku. Tai – konfidfenciali informacija“.
Zelimchanas Changošvili
„Visų pirma, opoziciją vis labiau stebina tai, kad Vokietijos generalinė prokuratūra (GBA) Karlsrūhėje netyrė šio klausimo. Iki šiol jie tik stebi tyrimą, nepaisydami Rusijos valstybės dalyvavimo požymių.”
„Šiuo metu Generalinė prokuratūra negali perimti Berlyno bylos tyrimo, nes tam nėra įstatyme nustatytų būtinų sąlygų, praneša agentūra. Kitaip tariant, informacijos apie tikrąjį nužudymo pagrindą yra mažai.”
Tuo pačiu metu į įtarimą, kad užsienio žvalgybos agentūra nužudė Vokietijoje gyvenantį žmogų, reikia žiūrėti rimtai, sakė FDP frakcijos specialistas vidaus politikos klausimais Konstantinas Kule. „Diplomatinis taktas čia netinkamas“, – teigė pavaduotojas, ragindamas skubiai ištirti bylą.
„Tiergarteno nužudymo parke atveju užsienio pajėgų dalyvavimo požymiai – akyvaizdūs, bet… Jei dabartinis tyrimas, Generalinės prokuratūros požiūriu, neperžengs šios kliūties, ši byla teisiškai liks vien tik eiline žmogžudyste”.
Primename, ką apie tai Saulius Kizelavičius jau rašė slaptai portale (https://slaptai.lt/saulius-kizelavicius-suviai-berlyne-vel-gru-pedsakas/) Šių metų rugpjūčio 23 dieną Vokietijos sostinėje Berlyne netoli Reichstago buvo nužudytas Zelimchanas Changošvili. Šis Sakartvelo (Gruzija) pilietybę turėjęs čečėnas nužudymo dieną buvo paprašęs politinio prieglobsčio. Jo prašymą Vokietijos valdžia labai atidžiai nagrinėjo, nes baiminosi, ar jis neturi ryšių su teroristais – islamistais.
KGB. Yra tokia profesija – žudyti žmones
Nūnai metu vis daugiau įtarimų, kad šį čečėną likvidavo ne kas kitas, o būtent Rusijos slaptosios tarnybos arba jų prižiūrimas liūdnai pagarsėjęs šiandieninis Čečėnijos vadovas Ramzanas Kadyrovas.
Kad tai gali būti Rusijos slaptosios tarnybos GRU rankų darbas (o gal – FST?), ypač daug rašo vokiški leidiniai, sakykim, Der Tagesspiegel ir Der Spiegel. Tačiau šios versijos neatmeta ir tokie tiriamosios žiniasklaidos leidiniai kaip Bellingcat ir The Insider, tokiais įtarimais dalinasi ir rusiški leidiniai svoboda.org bei Radio Svoboda.
Pirmiausia, nužudytasis kadaise buvo Čečėnijos nepriklausomybės šalininko, šios Šiaurės Kaukazo respublikos prezidento Aslano Maschadovo patikėtinis. Taigi tiek Rusija, tiek Kremliui pataikaujantis R.Kadyrovas jį traktuoja esant mirtinu priešu.
Antra, Zelimchanas Changošvili yra gyvenęs Gruzijoje, kur, įtariama, talkino tuometiniam Gruzijos prezidentui Michailui Saakašviliui, 2008-aisiais pralaimėjusiam Rusijai karą dėl Pietų Osetijos vadinamąjame penkių dienų kare.
Tad Kremlius šio čečėno turėtų nekęsti dar ir dėl to, kad šis palaikė Gruzijos nepriklausomybę ir jos teritorinį vientisumą. Tačiau kai Gruzijoje pasikeitė valdžios, Zelimchanui ten tapo nesaugu, ir jis persikėkė į Ukrainą, pas Odesos srities gubernatoriumi tapusį tą patį M.Sakašvilį.
Žodžiu, Zelimchanas galėjo būti Kremliaus įtrauktas į juoduosius sąrašus ir dėl požiūrio į Maskvos – Kijevo konfliktą.
2016-aisiais metais šis čečėnas, baimindamasis grasinimų, persikėlė gyventi į Vokietiją, kur paprašė politinio prieglobsčio, bet Vokietija suteikti neskubėjo: maždaug dvejis metus aiškinosi, ar jis nepalaiko ryšių su teroristais – islamistais. Kai paaiškėjo, jog čečėnas – švarus, tapo palankesnė.
Disidento mirtis. Aleksandras Litvinenka. Slaptai.lt nuotr.
Twitter paskyroje dėl nužudymo užuojautą suskubo pareikšti pats M.Saakašvilis, pridurdamas, esą žudiką užsakė Rusijos slaptosios tarnybos.
Kad šūvius paleido Rusijos specialiųjų tarnybų žmogus, mano ir Zelimchano brolis Zurabas. Jo teigimu, Zelimchanas turėjo daug priešų. Visi jo priešai – Rusijos imperialistai.
Ir tai – panašu į tiesą, nes į šį čečėną jau buvo keletą kartų pasikėsinta. Jis buvo sužeistas į petį ir ranką. Pavyzdžiui, vienas pasikėsinimas surengtas 2015 metais Tbilisyje. Paskutiniuoju metu Z.Changošvili dangstėsi svetima pavarde.
Vokietijos policijai pavyko sulaikyti įtariamąjį. Įtariamasis žudikas sulaikytas netrukus po žmogžudystės. Vyras bandė pasprukti dviračiu, turėjo peruką. Šiuos daiktus išmetė į upę, o pats slapstėsi krūmuose. Mažytį pistoletą, iš kurio paleido keletą šūvių, taip pat išmetė į upę.
Įtariamasis – 49 metų Vadimas Sokolovas. Nors vyras neprisipažįsta esąs kaltas, įtarimus sustiprina kelios aplinkybės: prašydamas vizos prancūzų konsulate Maskvoje jis nurodė, kad gyvena Irkutske Alpių gatvėje, nors ten tėra Alpių skresgatvis. Be to, prašydamas vizos, nenurodė nei namo, nei buto numerio, nors tai – privalu. Vėliau, patikrinus, ar toks vyriškis kada nors gyveno nurodytu adresu, sulaukta neigiamo atsakymo.
Sergejus Skripalis. Reuters/Scanpix nuotr.
Į Vokietiją pateko per Prancūziją. Keista, kad įvažiavęs į Prancūziją iškart pradingo. Į Maskvą turėjo grįžti po žmogžudystės praėjus parai.
Tėra viena švelninanti aplinkybė – įtariamasis turi keletą tatuiruočių. Vargu ar profesioaliam GRU žudikui būtų leista turėti tatuiruočių – juk jos krenta į akis, jas lengva atpažinti. Bet gal tos tauiruotės byloja buvus gudrų sumanymą – nukreipti dėmesį nuo įtariamojo. Arba suimtasis nėra tikras GRU daruotojas – jį galėjo pasamdyti tik šiam konkrečiam išpuoliui…
Jei paaiškės, kad čečėną Berlyne prie Bundestago vidurdienį nušovė pagal Rusijos slaptųjų tarybų užsakymą, turėsime įspūdingą Europoje GRU atliktų žmogžudysčių sąrašą – Aleksandras Litvinenka, Sergejus Skripalius, dabar – Zelimchanas Changošvili.
O Vokietija lyg niekur nieko ir toliau tiesia dujotiekį Nord Stream II.
Ironiškai paklauskime: kas čia nuostabaus – juk šaudo dar ne Bundestage, šaudo dar tik šalia Bundestago…
