Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Plačiai nuskambėjusios istorijos apie vis dažniau pasitaikančius nemotyvuoto vaikų paėmimo iš šeimų atvejus įaudrino žmones, sujudino visuomenę. Kalbama apie labai skaudžius įvykius, kai vaikai neretai išgalvotu pretekstu atplėšiami nuo tėvų, tačiau, iš kitos pusės,  guodžia bent tai, kad žmonės jau pradeda priešintis brutaliam institucijų užpuolimui, stoja ginti vienas kitą.  

Be jau detaliai aprašytų, spaudoje išviešintų pavyzdžių apie tarnybų savivaliavimą, iš lūpų lūpas keliauja tokie neįtikėtinai baisūs pasakojimai apie vaiko teisių apsaugos skyrių veiklos nekompetentingumą miestuose ir rajonuose, kad esame priversti griebtis už galvos. Tarkime, ne kiekvieną folklorinį pasakojimą būtų galima priimti už gryną pinigą, tačiau tai, kad Lietuvos vaiko teisių apsaugos sistemoje prasidėjo kažkas panašaus į kolapsą, su pagreičiu riedant stačia nuokalne, jau mažai kam kelia abejonių. Savo ruožtu šiame straipsnelyje keliamas klausimas – ar tokia akis badanti nesėkmė vaikų teisių gynimo sferoje yra suaugusių žmonių kvailumo, peraugančio į institucinį kvailumą ir galop kretinizmą pasekmė, ar čia susiduriama su kažkokiais dar labiau giluminiais, ne visados iki galo įsisąmonintais neototalitarizmo atkūrimo mechanizmais?

Pradėsiu nuo to, jog garsusis Immanuelis Kantas žmogaus kvailumą pačia intensyviausia to žodžio reikšme apibrėžė vis dėlto ne kaip intelekto ar proto (tai I.Kanto filosofijoje yra atskiriami dalykai) nepriteklius, o būtent kaip sugebėjimo spręsti arba, dar kitaip tariant, sprendimo galios trūkumą, tokį štai deficitą. Jeigu I.Kantas būtų gyvas, neabejoju, šio teiginio pagrindimui paminėtų Lietuvoje ką tik prasidėjusios vaiko teisių apsaugos reformos faktą, o ypač priimto naujojo vaiko teisių įstatymo mechaniškai sukurptus poįstatyminius aktus ir nusirašytas instrukcijas.

Vaikai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Dar Grynojo proto kritikoje, o po to sprendimo galios aptarimui skirtame atskirame veikale, I. Kantas inventorizuodamas žmogaus mentalines galias, šalia intelekto ir proto išskyrė sprendimo galios sugebėjimą. Trumpai tariant, sprendimo galia čia apibrėžiama kaip žmogaus sugebėjimas taikyti intelekto nustatytas ar proto teikiamas taisykles atskiram konkrečiam atvejui arba, kitaip perfrazavus, kaip sugebėjimas atpažinti to atskiro atvejo subordinuotumą tai ar kitai taisyklei. Kritinės I. Kanto teorijos požiūriu sprendimo galia yra ypatingas žmogaus sugebėjimas (gabumas), kurio negalima išmokti, tačiau kurį iš dalies galima lavinti gyvenimiškos ir profesinės patirties pagrindu.

Kaip rašo kritinės filosofijos kūrėjas, sprendimo galia gali būti vadinama įgimtojo sumanumo specifiniu bruožu, kurio trūkumo negali atstoti jokia mokykla ir mokyklos kuriamas mokytumo tipas. Esą yra taip, jog mokykla net ir ribotam intelektui gali įkalti kiek tik nori taisyklių, tačiau žinojimas, mokytumas, net ir mokslingumas savaime neapsaugo nuo klaidingo tokių taisyklių taikymo ir nesėkmių. Dar daugiau, – I. Kantas šiuo klausimu kaip niekur kitur kalba labai kategoriškai, teigdamas, jog sprendimo galios stoka iš esmės yra tai, kas vadinama bukumu, be to, esą tai yra toks negalavimas, kurio neįmanoma išgydyti. Taktiškasis I. Kantas čia, jau neslėpdamas savo  susierzinimo, pažymi, jog buka ir ribota galva stropiai mokydamasi gali pasiekti gana daug, net mokslingumo, tačiau esą sprendimo galios trūkumas visados  nurodys tik  kvailumo triumfą.

Įdomu tai, kad tokia kvailumo apibrėžtis Grynojo proto kritikoje iš esmės sutampa su tautų pasakose prigijusiu kvailio įvaizdžiu. Žinoma, turime galvoje visai ne pasakų kuriamo „trečiojo brolio”, kuris apsukriųjų savo brolių yra vadinamas kvailiu, nors iš tiesų yra gyvenimo prasmę gelbstintis, išmintingas žmogus, pavyzdį, o kvailį tikrąja to žodžio prasme, t. y. iš esmės pasakų komišką personažą, dėl kurio iššaukiančio, sumaištį keliančio kvailumo nekyla jokių abejonių net atlaidžiajam pasakininkui. Kaip apsakomas toks sumaišties kaltininkas?

Jeigu atsiribosime nuo detalių, skirtingų atskirų tautų folklore, rasime tokią invariantišką išvadą: kvailus nesusipratimus sukelia nurodymų sumaišymas, o, dar tiksliau tariant, nesugebėjimas susieti atskiro atvejo su žinoma, kataloge esančia taisykle.

Vaikų žaidimai smėlio dėžėje. Slaptai.lt nuotr.

Pasaka porina apie vaikinuką, keliaujantį iš taško „a” į  tašką „b”, tarkime, išsiųstą aplankyti tolėliau gyvenančių giminaičių ir pagal mamos pamokymus žinančio, jog, pavyzdžiui, pakeliui sutikus judančią laidotuvių procesiją, būtina nusilenkti, persižegnoti bei išsakyti savo apgailestavimus dėl atsitikusios nelaimės. Taigi, kaip matome, čia niekam netrūksta geros valios, įsipareigojimo geram tonui, noro bendrauti. Bėda tik ta, jog pagrindinis herojus pradeda sielvartauti ir viešai rodyti savo užuojautą sutikęs būtent vestuvių procesiją. Nesugebėjęs įžvelgti skirtumo ir tuo pagrindu pertvarkyti nurodymo, mūsų herojus gauna į kuprą ir pelno kvailio reputaciją.

Sakykite, ką norite, tačiau sunku bus užginčyti faktą, kad su panašia apvertimo situacija susidūrėme dabar, kai „Bernevernet“ sukaupta institucinė patirtis poįstatyminių aktų, instrukcijų, pavojų vaikui lygių nustatymo metodinių rekomendacijų pavidalu buvo perkelta į mūsų lietuvišką dirvą. Todėl kai šiandien, tarsi ir pripažindami vaiko teisių apsaugos skyrių darbo trūkumus, aukšti valdininkai sako, kad bus siekiama taisyti padėtį, institucijų darbuotojai bus dar intensyviau mokomi, man iš baimės šiaušiasi plaukai, bauginantis net pagalvoti – į kokius tolesnius klystkelius tokie bernevernetiniai mokymai mus gali nublokšti. Didžioji motina, apsaugok mus nuo tokių mokymų ir bernevernetinės pakraipos valdiškos išminties!

Jau keletas metų mūsų padangėje buvo intensyviai klykaujama, kad neva privalome, nieko nelaukę, pertvarkyti Lietuvos vaikų teisių apsaugos  sistemą pagal norvegišką pavyzdį, buvo per jėgą įrodinėjama, jog tik „Bernevernet“ skiepas, perkeltas į mūsų dirvą, padės išspręsti visas susikaupusias vaikystės teisių gynimo ir apsaugos problemas. Vertas dėmesio faktas, kad tokiu „Bernevernet“ pavyzdžio protegavimu visados labiausiai susirūpinusios yra visuomeniškai ultra-aktyvios merginos ir moterys, neturinčios savo vaikų, o taip pat konservatorius Mykolas Majauskas.

Kadangi nesu psichopatologas, nepulsiu įrodinėti, kad čia tarp visuomeninio užsiangažavimo ir asmeninio gyvenimo posūkių galima būtų įžvelgti kokį nors priežastinį ryšį, drauge ilgiau nelaukdamas, susikaupus kritinei masei faktų, surizikuosiu pats pasakyti tarsi ir žinomą daugumai žmonių dalyką, kad „Barnavernet“ yra nei daugiau, nei mažiau, o labai liūdnos šlovės nusikalstama organizacija. Sociologiniai tyrimai rodo, kad nuo tėvų „Bernevernet“ atplėšiami vaikai yra labai skaudžiai traumuojami visam gyvenimui, būtent tokio likimo, t. y. praėję „Bernevernet“ procedūras vaikystėje žmonės renkasi nusikaltėlio, narkomano ar savižudžio kelią kelis ar net keliolika kartų dažniau nei užaugę gimdytojų šeimoje.

Pirmieji vaiko žingsniai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Taigi tikriausiai problema nesusiveda tik į tai, kad mums bandoma primesti pavyzdį, netinkantį čia dėl mūsų specifikos, unikalumo, savitumo. Pats pavyzdys yra ydingas, atmestinas kaip nešvankumo užkratas. Klausiate – ar taip galima kalbėti iš principo apie labai modernios, gerovės valstybės žinomą visame pasaulyje institucinės veiklos pavyzdį, apie garsiąją Norvegijos „Bernevernet“? Iš tiesų, vertėtų, labai vertėtų išplėtoti diskusiją, be prietarų kalbant apie moderniosios valstybės pastangas naujomis priemonėmis kontroliuoti žmogų, prasiskverbiant į labiausiai asmeniškas žmogaus gyvenimo sferas, apie valdžios pastangas pakabinti žmogų „už konkolų“, apie dažnai įmantriai maskuojamus politikų bandymus vienaip ar kitaip užveržti visuomenės varžtelius.

Zygmuntas Baumanas  detaliai yra aprašęs mechanizmą – kaip ilgalaikės paskolos, tapimas amžinu bankų klientu vartotojiškoje visuomenėje ne tik įpareigoja žmogų didesnei socializacijai, bet ir ugdo jo nuolankumą, didesnį paklusnumą, imlumą manipuliacijoms, daro jį valdamobiliu. Kaip atrodo, yra pagrindas kalbėti ir apie tai, kad vaiko teisių gynimo valstybinių institucijų veikla yra intensyvinama dėl naujai organizuotos visuomenės  sisteminio poreikio šantažuoti žmogų per labiausiai artimą atstumą, sukuriant pačią klaikiausią baimės rūšį, t. y. siaubą dėl to, kad  net ir formaliu pagrindu gali būti atimti tavo vaikai, paverčiant tėvus kafkiškų procesų dalyviais. Savo ruožtu matome ir tai, kaip per keletą mėnesių subujojo  vaiko teisių apsaugos kuriama naujoji subkultūra, pagrįsta viršenybės hipostazavimu, seklios visažinystės tiražavimu, galop melu ir statistikos klastojimu, galimas daiktas, tarnybos personalui daugiau ar mažiau, bent jau pasąmoniniu lygiu nutuokiant, kad jie dalyvauja galios dalybose.

Labai simptomiška, kad tokios problemos, siejamos su vaiko teisių apsaugos tarnybų veikla, iškilo dabar, kai valdžia siekia visur, kur tik įmanoma ir neįmanoma, užveržti varžtelius. Tačiau kažin ar tokius užmanymus mūsų padangėje gali palydėti didesnė sėkmė, kažin kažin… Taip būčiau linkęs suabejoti jau vien dėl to, kad vidutinis lietuvis yra didesnio refleksijos laipsnio žmogus nei, tarkime, norvegas.

Kas be ko, vaikų skriausti, juolab taikyti fizinio poveikio priemones jų auklėjime negalima, šiukštu!

2018.11.08; 17:38

Premjeras Saulius Skvernelis, Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir VSD vadovas Darius Jauniškis. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Sauliaus Skvernelio vieši pareiškimai tik prasidėjus naujiesiems metams, kad reikia siekti glaudesnio  bendradarbiavimo su Rusija, bemat  susilaukė audringos žurnalistų, politikos apžvalgininkų ir savo nuomonę turinčių politikų reakcijos.

Vis tik nežiūrint pasisakymų gausos šia tema, tarp oponuojančiųjų vyravo, beveik absoliučiai dominavo du S. Skvernelio akibrokšto paaiškinimai: esą esamojo momento premjeras nusišnekėjo, tarkime, ne iki galo sėkmingai užbaigė mintį, ne ten padėjo galutinį akcentą arba, kitas atvejis, neva tokiais viešosios nuomonės provokavimais S. Skvernelis pradeda prezidentinę rinkimų kampanija, visų pirma siekdamas pelnyti simpatijas tų rinkėjų, kartais įtakingų lobistų, kurie ne visada sutinka su nusistovėjusia principinga dabartinės Lietuvos pozicija, vertinant keliamus Rusijos pavojus ir agresijos atvejus.

Taigi čia išryškėja dvilypis požiūris į R. Karbauskio valstiečių deleguotą premjerą: arba anas yra priekvailis ir priekurtis, nepakankamai protingas užimamam postui, bent jau neturintis reikiamos tokiu atveju artikuliacijos galios žmogus, arba, priešingai, dabartinės vyriausybės vadovas gudrauja, pralenkdamas laiką, siekia sužaisti nevienareikšmę partiją, numatant kelis ėjimus į priekį. Tiesą sakant, politikoje ką tik įvardytos  galimybės nebūtinai tampa alternatyvaus pasirinkimo variantais, minėtoje sferoje, regis, protas ir kvailumas kartas nuo karto persipina keisčiausių kombinacijų pavidalais, pereina vienas į kitą, gali būti skirtingai laipsniuojami ir derinami, užmazgomi neatmazgomais mazgais.

Tačiau, kaip atrodo bent šių eilučių  autoriui, šurmulį sukėlę premjero pareiškimai dėl būtinybės koreguoti požiūrį į Rusiją gali būti paaiškinti nepalyginamai paprasčiau, o būtent kaip tam tikro automatizmo, kurį čia sąlyginai pavadinkime parazitavimo refleksu, perkėlimo ar praplėtimo reiškinys.

Pernelyg nesiplėsdami, čia imkime už atskaitos tašką tą parazitavimo paaiškinimą, kurį randame liaudiškojoje Vikipedijos enciklopedijoje: Parazitizmas (gr. παρασσυτισμός) – dviejų rūšių organizmų antagonistinė sugyvenimo forma, kai vienas organizmas (parazitas) gyvena ir minta ant kito ar kitame organizme („šeimininke“) ir sukelia jo funkcijų susilpnėjimą ar žūtį. 

Dabar paprašysiu bent trumpam atsiriboti nuo neigiamų šio žodžio, perkelto į socialinių reiškinių ar politikos sferą, konotacijų, žiūrint tik esmės, vertinant šį žodį čia ne kaip keiksmažodį ar įžeidimo porūšį, o kaip dalykinę nuorodą. Tokiu būdu parazitavimas jau šios temos plėtotėje gali būti apibrėžiamas kaip sugebėjimas maitintis svetimos sistemos syvais, drauge netampant tokios sistemos dalimi,  su didesne ar mažesne sėkme išsaugant svetimkūnio refleksus. Sistemos parazitas toli gražu nėra antisisteminis mąstytojas ar veikėjas, nes sistema – jo maitinančioji terpė, tačiau šitokios konfigūracijos parazito veiklos svarbiausioji prielaida yra kitarūšiškumo išsaugojimas.

LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Nesunku pastebėti, kad S. Skvernelis įsiliejo į R. Karbauskio komandą kaip užkurys, atėjo čia, kaip sakoma, ant viso gero, savo skrydžiui į politikos olimpą pasinaudodamas R. Karbauskio pinigais ir įdirbiu sukurta infrastruktūra. Ne pro šalį būtų paklausti, kodėl R. Karbauskiui visai laikais savo politinių ambicijų tenkinimui be savojo yra reikalingas dar ir pasiskolintas veidas, tačiau jau nuo pirmųjų Ramūno ir Sauliaus bendradarbiavimo žingsnių buvo siekiama deklaruoti šių politikų, disponuojančių tais pačiai ištekliais, ambivalentiškumą: pirmasis visados taikosi būti panašus į ideokratą, valdantį vertybiniais ideologiniais užkeikimais, antrasis nelabai protestuotų pavadintas technokratu arba specialistų vyriausybės vadovu.  

Tarkime, tą patį savo veiklos modelį S. Skvernelis pabandė perkelti į santykį su prezidente D. Grybauskaite, tokiu būdu siekdamas užgrobti anosios sukonstruotą, dailiai išvagotą užsienio politikos lauką, užginčyti D. Grybauskaitę visų pirma toje sferoje, kurios išmoningas tvarkymas užtikrino kadenciją baigiančiai prezidentei legendinę šlovę. Verta atkreipti dėmesį, kad S. Skvernelis labai akcentuotai siekė įpiršti nuomonę, kad skrupulingai laikosi tų pačių kaip ir prezidentė užsienio politikos principų, tačiau drauge leidžia suprasti, kad stovėdamas ant  D. Grybauskaitės pečių tarsi viską užmato dar toliau į priekį ir platesnėje aprėptyje. 

Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Vis tik tokį veiklos modelio, nusistovėjusio vienoje sferoje, perkėlimo į kitą sferą, reiškinį čia jau anksčiau pavadinome savito tipo automatizmu, kai refleksai veikia nepriekaištingai, beveik pavyzdiniu pavidalu, bet katastrofiškai trūksta refleksijos, sugebėjimo įvertinti veiklos sferų skirtingumą. Žinia, Immanuelis Kantą tokį nesugebėjimą atpažinti veiklos sferos skirtingumą, automatiškai taikant tą pačią taisyklę skirtingiems atvejams, teoriškai išplėtotu pavidalu apibrėžia kaip sprendimo galios trūkumą.

XXX

Dar Grynojo proto kritikoje, o po to sprendimo galios aptarimui skirtame atskirame veikale Immanuelis Kantas, inventorizuodamas žmogaus pažintines galias, šalia intelekto ir proto išskyrė sprendimo galios sugebėjimą. Trumpai tariant, sprendimo galia čia apibrėžiama kaip žmogaus sugebėjimas taikyti intelekto nustatytas ar proto kuriamas taisykles atskiram konkrečiam atvejui, atpažįstant taikymo sferos skirtingumą arba, kitaip perfrazavus, kaip sugebėjimas atpažinti to atskiro atvejo subordinuotumą tai ar kitai taisyklei. Kritinės I. Kanto teorijos požiūriu, sprendimo galia yra ypatingas žmogaus sugebėjimas, kurio negalima išmokti ir kurį tik labai menka dalimi galima lavinti gyvenimiškos ir profesinės patirties pagrindu.

Kaip rašo kritinės filosofijos kūrėjas, sprendimo galia gali būti vadinama įgimtojo sumanumo specifiniu bruožu, kurio trūkumo negali atstoti jokia mokykla ir mokyklos kuriamas mokytumo tipas. Esą yra taip, jog mokykla net ir ribotam intelektui gali įkalti kiek tik nori taisyklių, tačiau žinojimas, mokytumas, net ir mokslingumas savaime neapsaugo nuo klaidingo tokių taisyklių taikymo ir nesėkmių. Dar daugiau, – I. Kantas šiuo klausimu kaip niekur kitur kalba labai kategoriškai, teigdamas, jog sprendimo galios stoka iš esmės yra tai, kas vadinama kvailumu, be to, esą tai yra toks negalavimas, kurio neįmanoma išgydyti. Taktiškasis I. Kantas, čia jau neslėpdamas savo  susierzinimo, pažymi, jog buka ir ribota galva stropiai mokydamasi gali pasiekti gana daug, net mokslingumo, tačiau esą sprendimo galios trūkumas visados  nurodys tik  kvailumo triumfą.

Edvardas Čiuldė, šio komentarto autorius.

Įdomu tai, jog tokia kvailumo apibrėžtis Grynojo proto kritikoje iš esmės sutampa su tautų pasakose prigijusiu kvailio įvaizdžiu. Žinoma, čia turime galvoje ne pasakų kuriamo ,,trečiojo brolio”, kuris apsukriųjų brolių yra vadinamas kvailiu, nors iš tiesų yra gyvenimo prasmę gelbstintis, išmintingas žmogus, pavyzdį, o kvailį tikrąja to žodžio prasme, t. y. iš esmės pasakų komišką personažą, dėl kurio iššaukiančio, sumaištį keliančio kvailumo nekyla jokių abejonių net atlaidžiajam pasakininkui. Kaip apsakomas toks sumaišties kaltininkas?

Jeigu atsiribosime nuo detalių, skirtingų atskirų tautų folklore, tai rasime tokią invariantišką išvadą: kvailus nesusipratimus sukelia nurodymų supainiojimas, o, dar tiksliau tariant, nesugebėjimas susieti atskiro atvejo su žinoma, kataloge esančia taisykle dėl veiklos sferų sumaišymo.

Pasakos siužetas pristato mums vaikinuką, išsiųstą aplankyti tolėliau gyvenančių giminaičių ir pagal mamos pamokymus žinančio, jog, pavyzdžiui, pakeliui sutikus judančią laidotuvių procesiją, būtina nusilenkti, persižegnoti bei išsakyti savo apgailestavimus dėl atsitikusios nelaimės. Bėda tik ta, jog herojus pradeda sielvartauti ir viešai rodyti savo užuojautą sutikęs būtent vestuvių procesiją. Nesugebėjęs įžvelgti skirtumo ir tuo pagrindu pertvarkyti nurodymo, mūsų herojus gauna į kuprą ir pelno kvailio reputaciją.

                                                               XXX

                                                 grynojo  oro beprotis

                                                 džiūsta

                                                  už

                                                  grotų

                                                  grynojo proto kritikos

                                                  niekas

                                                   neskaito

                                                   ir

                                                   Zitos

                                                   laiškų

                                                   neskaito

                                                   ten

                                                   Parazitas

2018.01.08; 03:00

Filosofas Vytautas Radžvilas. Slaptai.lt portalo nuotr.

Vytautą Radžvilą jaunystės metais pažinojau kažkiek ir asmeniškai, tačiau bėgant laikui dėl įvairių aplinkybių pažinties sentimentai išblėso. Tą iškart noriu pažymėti, nes čia ruošiuosi laikytis įsisąmonintai neutralaus požiūriu ir, kaip atrodo, tai padaryti man nebus sunku.

Tačiau tai nereiškia, kad vien dėl to privalau rasti tiesą kažkur per vidurį tarp dviejų konfliktuojančių pusių, besivaržančių  retorikos pratybose. Žiūrint į įsiplieskusio konflikto esmę, tik aklas gali nepastebėti, kad profesorių V.Radžvilą buvo užsimota pažeminti pačiu skaudžiausiu ir niekingiausiu būdu, t. y. užsiundant studentus, drauge neabejotinai buvo numatyta ir tai, kad anas dėl savo charakterio nesugebės tyliai nuryti nuoskaudos, o čia atsiras patogi proga išjuokti ir bukai pasišaipyti, išviešinus situaciją.

Taigi prisipažinsiu, kad pašalietį užveda, įtraukia į ginčo sūkurį visų pirma tai, kad V.Radžvilo oponentai šioje situacijoje dedasi visiškai nekaltomis avelėmis, klapsinčiomis didelėmis blakstienomis. Tačiau žiūrint net visiškai formaliai verčia nustebti faktas, kad kažkada aukštos reputacijos Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) aplinka dabar šitaip sukiaulėjo.

Nežinau, kaip kiti tai gali pernešti be moralinių nuostolių, bet mane tiesiog siutina TSPMI administracijos apsimestinis nesugebėjimas suprasti, kad prieš V.Radžvilą, garsėjantį savitu požiūriu į Europos Sąjungą, skundą organizavo magistrantūros studentė, dirbanti Europos  Komisijos (EK) atstovybėje Lietuvoje.

Kam dabar reikia apsimesti durneliais, nesuprantančiais, kad tokie skundai yra netoleruotini dėl interesų konflikto. Arba mus visus laiko kvailiais, kuriuos galima apvynioti aplink pirštą, reikalo esmę paskandinus tuščiose kalbose. Tačiau yra ir kita šio reikalo pusė, norime to ar nenorime, bet minimu atveju buvo negailestingai pažeista EK reputacija, per atstovybės darbuotoją įpainiojant institucijos vardą į idiotišką cenzūros skandalą. Kaip atrodo bent man, tai pirmas kartas, kai EK vardas gali būti siejamas su kitaminčių persekiojimu. Tikėkimės, kad Europos parlamento atstovai Lietuvoje taip pat kažkaip sureaguos, bandydami atstatyti užgautą institucijos garbę.

TSPMI  direktoriaus pavaduotoja, žiūrėdama avies akimis, tarsi niekas niekur, porina, kad V.Radžvilas neva pažeidė kažkokias etikos normas, nesugebėjęs nuslėpti studentės, atsidūrusios skandalo epicentre, vardo ir pareigų. Tačiau magistrantūros studentė, kelianti kvalifikaciją, kartu atsakingos institucijos darbuotoja nėra mažas vaikas, o suaugęs žmogus privalo suprasti, kokia sunki yra niekšybės našta. Apskritai šioje situacijoje labiausiai vimdo tai, kad pigius interesus bandoma pridengti kalbomis apie studijų kokybę, studentų teises ir universiteto gyvenimo demokratizaciją, – taip yra išniekinami žodžiai. Vilniaus universitetas, teisėtai laikomas Lietuvos universitetų lyderiu, pastaraisiais metais pradeda vis labiau garsėti melaginga dvasia, kai čia aukščiausius akademinius postus pelno vidutinybės arba net menkystos, o studentai vis dažniau yra įpainiojami į darbuotojų intrigas prieš kolegas. Tai labai panašėja į atvejį, kai po išpudruotu peruku laksto utelės.

Neapsimetinėkime, nesunku nuspėti, kad studijų kokybė greitai suprastės iki karikatūrinio lygio, jeigu dėstytojų atestacijos rezultatus vis labiau lems studentų balsas. Tai tikrai ne demokratizacija, o nešvankus išsidirbinėjimas.

Labai nerimtai atrodo žodžiai, kad  V.Radžvilo kurso niekas neuždraudė, o neva buvo pakeistas tik kurso statusas iš privalomo į laisvai pasirenkamą. Na, pagalvokime visi, kad turėjo atsitikti kažkas baisaus, jeigu legendine erudicija garsėjančio profesoriaus kursas „Europos  idėja“ padaromas laisvai pasirenkamu Europos studijų magistrantūros programos studentams. Iš tiesų, malūnų gatvė tampa be malūnų, mėnulio gatvė be mėnulio, o pasakos be brolių Grimų.

Edvardas Čiuldė, šio komentaro autorius

Kaip atrodo bent man, neteisingai elgiasi tie stojantys V.Radžvilo pusėje žmonės, kurie akcentuoja faktą, kad buvo užsimota prieš vieną iš Sąjūdžio organizatorių. Iš tiesų, Sąjūdis čia, kaip kartais sakoma, ne prie ko. Daug svarbiau žinoti, kad minimas profesorius yra studentų klasikine to žodžio reikšme, t. y. išminties tikrai siekiančių jaunuolių labai gerbiamas žmogus. Tai žinau ne tik iš nuogirdų, tai man liudija artimi žmonės, tai galiausiai ne taip seniai minėjo kažkas iš administracijos, pranešdamas, kad geriausiais dėstytojais institute studentai paeiliui renka  visados V.Radžvilą arba A.Jokubaitį.

Ar  V.Radžvilas yra toks užkietėjęs euroskeptikas, kaip kartais sakoma? Gal ir taip, nepulsiu čia įrodinėti priešingai. Tačiau dar svarbiau yra pastebėti, kad kritinė dalyko inventorizacija nesunaikina dalyko esmės. Tarkime, I.Kanto grynojo ir praktinio proto kritikos, nesumažina, bet, priešingai, padaugina to proto. Neabejoju, kad ir V.Radžvilo kursas „Europos idėja“ padaugina Europos mūsų padangėje.

Galop, baigiant, pasakysiu dalyką, kuris tikriausiai nepatiks pačiam V.Radžvilui. Esu įsitikinęs, kad ir kritinė Europos Sąjungos idėjos inventorizacija, nuvalant pelėsius, pasitarnauja ne tik subalansuoto požiūrio atstatymui, bet ir susivienijimo gyvybingumo palaikymui. Kad ir kaip žiūrėtume, tokia kritika yra prasmingesnis dalykas nei lėkšta apologetika.

2017.07.17; 10:37

Praėjus dienai po to, kai amerikiečių žvalgyba pateikė ataskaitą apie rusų programišių atakas per JAV prezidento rinkimų kampaniją, išrinktasis prezidentas Donaldas Trumpas Rusijos kritikus išvadino „kvailiais“.

„Geri santykiai su Rusija yra gerai, tik kvailiai ir buki žmonės gali manyti, kad tai blogai“, – pranešė D.Trumpas šeštadienį „Twitter“ http://www.alfa.lt/straipsnis/50125367/trumpas-tik-kvailiai-gali-manyti-kad-geri-santykiai-su-rusija-yra-blogai.

Čia iškart iškyla klausimas, ar mes turime teisę vadinti vienas kitą kvailiais, jeigu nesutampa mūsų politinės nuostatos? Klauskime toliau, ar užimamas postas, tarkime, galingiausios valstybės prezidento pareigos, leidžia laikyti save protingumo kriterijumi, žmogumi, įgaliotu nuspręsti arba, kitaip tariant, išmatuoti, kiek yra kvailas ar bukas kitas žmogus? Kaip apskritai apibrėžti žmogaus kvailumą, neturint pretenzijų tokią neišmatuojamą savybę išmatuoti, ar yra koks nors daugiau ar mažiau pagrįstas kvailo žmogaus apibrėžimas, jeigu mūsų netenkina paprasčiausias drabstymasis purvais, kai kvailiu yra vadinimas kitokią nuomonę turintis žmogus?

Edvardas Čiuldė, šio komentaro autorius.

Žinia, vienas garsus autorius parašė odę „Pagiriamasis žodis kvailybei“. Tai neužginčija bendrosios žmonių nuostatos, kad kvailumas yra trūkumas, dažniausiai suprantamas kaip proto negalia arba intelekto nepritekliai.

Taigi  kvailumo apibrėžimui kaip atsparos taškas yra reikalinga labiau ar menkiau išplėtota proto samprata, bent apytikriai apčiuopta proto idėja. Tačiau, tarkime, mūsų savo ruoštu netenkina tas „labiau ar menkiau“, „daugiau ar mažiau“, tokiu atveju akys savaime nukrypsta į  I.Kantą, „Grynojo proto kritikos“ kaip labiausiai fundamentalaus filosofijos veikalo Vakarų mąstymo istorijoje, autorių. Kaip žinome, pagal savo pagrindinių veikalų pavadinimus I. Kantas yra vadinamas kritinės filosofijos kūrėju, tačiau jaučiu pareigą dar priminti ir tai, kad žodis „kritika“ čia nereiškia kokio nors suniekinimo, pažeminimo, o yra žmogaus pozityvių mentalinių sugebėjimų pamatavimas, jų inventorizacija.

Kita vertus, šios temos plėtotės požiūriu mums labiausiai turėtų rūpėti tai, kad I. Kanto filosofijoje atveriama didinga įvairiapusės proto raiškos ir intelekto veiklos kritinė inventorizacija neteikia jokio atramos taško kvailumo nusakymui, dar kitaip tariant, I. Kanto filosofija neįgalina kvailumo aptikti kaip kažkokio proto ar intelekto trūkumo. I. Kanto požiūriu, tai, ką vadiname žmogaus bukumu, kvailumu yra ne kas kita, o sprendimo galios trūkumas, nuo savęs dar pridursiu, vaizdi tokios negalios iliustracija.

Trumpai drūtai tariant, pagal I.Kantą sprendimo galia yra sugebėjimas intelekto nustatytas ar proto teikiamas taisykles taikyti atskiram atvejui (dedukcinė sprendimo galia) arba atpažinti atvejo priklausomybę taisyklei (refleksinė sprendimo galia), apskritai yra sugebėjimas subordinuoti taisyklei, t. y. skirti ar atvejis paklūsta duotajai taisyklei, ar ne. Taigi I.Kanto filosofijoje sprendimo galia yra apibrėžiama kaip užimantis tarpinę padėtį tarp intelekto ir proto sugebėjimas ir, kaip matėme, sprendimo galios trūkumas čia nusakomas kaip bukumo suvešėjimo pagrindas.

Tarkime, proto ir intelekto trūkumai taip pat nesunkiai yra atpažįstami kaip žmogaus nesugebėjimas peržengti savo betarpišką aplinką, galop kaip nemokšiškumas, tačiau, kaip sako liaudies patarlė, bėgant laikui į protą yra ateinama, o intelekto turtus galima susikrauti studijuojant, mokinantis, dirbant intelektinį darbą. Kita vertus, pagal I.Kantą, sprendimo galios neįmanoma paprasčiausia išmokti, jos esą negali atstoti jokios įkaltos ar iškaltos žinios, įdedamos pastangos esą tokią galią leidžia išlavinti tik labai menku laipsniu.

Įdomu tai, kad pasaulio tautų pasakose labai panašiai yra nusakomas bukos galvos fenomenas, siužeto plėtotėje atpažįstamas kvailumo triumfas. Žinoma, čia turime galvoje ne trečiąjį brolį Joną, vadinamą kvailiu, kuris, kaip išaiškėja, yra daug protingesnis už vyresniuosius brolius, o humoristinių pasakų siužetą, bylojantį apie tai, kaip tikras kvailys patiria dideles negandas, neteisingai pritaikęs mamos pamokymą (intelekto nustatytą ar proto teikiamą taisyklę) atskiram atvejui. Mama išleisdama savo sūnų kvailį aplankyti giminaičių perspėja, kad pakeliui sutikus laidotuvių procesiją reikia nusilenkti, persižegnoti, išreikšti užuojautą artimiesiems, tačiau atsitiko taip, kad mūsų nelaimėlis, sutikęs vestuvių procesiją, neatpažino atvejo savitumo ir išsakęs savo užuojautą jauniesiems skaudžiai gavo į kuprą.

Tarkime, tautologinis užkeikimas „geri santykiai su Rusija yra gerai“ yra kažkas panašaus į intelekto nustatytą ar proto teikiamą (?) taisyklę. Tačiau sunku atsikratyti įspūdžio, kad siekdamas pritaikyti šią taisyklę D.Trumpas elgiasi kaip žmogus, kuris sutikęs laidotuvių procesiją krykštauja iš džiaugsmo, tarsi išpuoštame katafalke būtų išvydęs savo nuotaką.

2017.01.08; 18:50