Edvardas Čiuldė. Dėl Vytauto Radžvilo užsipuolimo pašaliečio žvilgsniu


Filosofas Vytautas Radžvilas. Slaptai.lt portalo nuotr.

Vytautą Radžvilą jaunystės metais pažinojau kažkiek ir asmeniškai, tačiau bėgant laikui dėl įvairių aplinkybių pažinties sentimentai išblėso. Tą iškart noriu pažymėti, nes čia ruošiuosi laikytis įsisąmonintai neutralaus požiūriu ir, kaip atrodo, tai padaryti man nebus sunku.

Tačiau tai nereiškia, kad vien dėl to privalau rasti tiesą kažkur per vidurį tarp dviejų konfliktuojančių pusių, besivaržančių  retorikos pratybose. Žiūrint į įsiplieskusio konflikto esmę, tik aklas gali nepastebėti, kad profesorių V.Radžvilą buvo užsimota pažeminti pačiu skaudžiausiu ir niekingiausiu būdu, t. y. užsiundant studentus, drauge neabejotinai buvo numatyta ir tai, kad anas dėl savo charakterio nesugebės tyliai nuryti nuoskaudos, o čia atsiras patogi proga išjuokti ir bukai pasišaipyti, išviešinus situaciją.

Taigi prisipažinsiu, kad pašalietį užveda, įtraukia į ginčo sūkurį visų pirma tai, kad V.Radžvilo oponentai šioje situacijoje dedasi visiškai nekaltomis avelėmis, klapsinčiomis didelėmis blakstienomis. Tačiau žiūrint net visiškai formaliai verčia nustebti faktas, kad kažkada aukštos reputacijos Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) aplinka dabar šitaip sukiaulėjo.

Nežinau, kaip kiti tai gali pernešti be moralinių nuostolių, bet mane tiesiog siutina TSPMI administracijos apsimestinis nesugebėjimas suprasti, kad prieš V.Radžvilą, garsėjantį savitu požiūriu į Europos Sąjungą, skundą organizavo magistrantūros studentė, dirbanti Europos  Komisijos (EK) atstovybėje Lietuvoje.

Kam dabar reikia apsimesti durneliais, nesuprantančiais, kad tokie skundai yra netoleruotini dėl interesų konflikto. Arba mus visus laiko kvailiais, kuriuos galima apvynioti aplink pirštą, reikalo esmę paskandinus tuščiose kalbose. Tačiau yra ir kita šio reikalo pusė, norime to ar nenorime, bet minimu atveju buvo negailestingai pažeista EK reputacija, per atstovybės darbuotoją įpainiojant institucijos vardą į idiotišką cenzūros skandalą. Kaip atrodo bent man, tai pirmas kartas, kai EK vardas gali būti siejamas su kitaminčių persekiojimu. Tikėkimės, kad Europos parlamento atstovai Lietuvoje taip pat kažkaip sureaguos, bandydami atstatyti užgautą institucijos garbę.

TSPMI  direktoriaus pavaduotoja, žiūrėdama avies akimis, tarsi niekas niekur, porina, kad V.Radžvilas neva pažeidė kažkokias etikos normas, nesugebėjęs nuslėpti studentės, atsidūrusios skandalo epicentre, vardo ir pareigų. Tačiau magistrantūros studentė, kelianti kvalifikaciją, kartu atsakingos institucijos darbuotoja nėra mažas vaikas, o suaugęs žmogus privalo suprasti, kokia sunki yra niekšybės našta. Apskritai šioje situacijoje labiausiai vimdo tai, kad pigius interesus bandoma pridengti kalbomis apie studijų kokybę, studentų teises ir universiteto gyvenimo demokratizaciją, – taip yra išniekinami žodžiai. Vilniaus universitetas, teisėtai laikomas Lietuvos universitetų lyderiu, pastaraisiais metais pradeda vis labiau garsėti melaginga dvasia, kai čia aukščiausius akademinius postus pelno vidutinybės arba net menkystos, o studentai vis dažniau yra įpainiojami į darbuotojų intrigas prieš kolegas. Tai labai panašėja į atvejį, kai po išpudruotu peruku laksto utelės.

Neapsimetinėkime, nesunku nuspėti, kad studijų kokybė greitai suprastės iki karikatūrinio lygio, jeigu dėstytojų atestacijos rezultatus vis labiau lems studentų balsas. Tai tikrai ne demokratizacija, o nešvankus išsidirbinėjimas.

Labai nerimtai atrodo žodžiai, kad  V.Radžvilo kurso niekas neuždraudė, o neva buvo pakeistas tik kurso statusas iš privalomo į laisvai pasirenkamą. Na, pagalvokime visi, kad turėjo atsitikti kažkas baisaus, jeigu legendine erudicija garsėjančio profesoriaus kursas „Europos  idėja“ padaromas laisvai pasirenkamu Europos studijų magistrantūros programos studentams. Iš tiesų, malūnų gatvė tampa be malūnų, mėnulio gatvė be mėnulio, o pasakos be brolių Grimų.

Edvardas Čiuldė, šio komentaro autorius

Kaip atrodo bent man, neteisingai elgiasi tie stojantys V.Radžvilo pusėje žmonės, kurie akcentuoja faktą, kad buvo užsimota prieš vieną iš Sąjūdžio organizatorių. Iš tiesų, Sąjūdis čia, kaip kartais sakoma, ne prie ko. Daug svarbiau žinoti, kad minimas profesorius yra studentų klasikine to žodžio reikšme, t. y. išminties tikrai siekiančių jaunuolių labai gerbiamas žmogus. Tai žinau ne tik iš nuogirdų, tai man liudija artimi žmonės, tai galiausiai ne taip seniai minėjo kažkas iš administracijos, pranešdamas, kad geriausiais dėstytojais institute studentai paeiliui renka  visados V.Radžvilą arba A.Jokubaitį.

Ar  V.Radžvilas yra toks užkietėjęs euroskeptikas, kaip kartais sakoma? Gal ir taip, nepulsiu čia įrodinėti priešingai. Tačiau dar svarbiau yra pastebėti, kad kritinė dalyko inventorizacija nesunaikina dalyko esmės. Tarkime, I.Kanto grynojo ir praktinio proto kritikos, nesumažina, bet, priešingai, padaugina to proto. Neabejoju, kad ir V.Radžvilo kursas „Europos idėja“ padaugina Europos mūsų padangėje.

Galop, baigiant, pasakysiu dalyką, kuris tikriausiai nepatiks pačiam V.Radžvilui. Esu įsitikinęs, kad ir kritinė Europos Sąjungos idėjos inventorizacija, nuvalant pelėsius, pasitarnauja ne tik subalansuoto požiūrio atstatymui, bet ir susivienijimo gyvybingumo palaikymui. Kad ir kaip žiūrėtume, tokia kritika yra prasmingesnis dalykas nei lėkšta apologetika.

2017.07.17; 10:37

print