Edvardas Čiuldė. Paukščių iš lesyklėlės nuomonės arba hibridinės taikos peripetijos


Print

Galima pateikti daugybę pavyzdžių iš skirtingų istorinių epochų per porą tūkstantmečių, bylojančių apie tai, kad, imperijai priėmus šuolio poziciją, aplinkinėse šalyse tarsi burtų lazdele pamojus steigiasi įvairiausios partijos, susivienijimai, sambrūzdžiai, kartais užmaskuotu pavidalu, o kartais ir be jokio kamufliažo aukštinantys imperijos idėją arba bent jau kviečiantys gyventojus būti nuolankiais, susitaikančiais su likimu. 

Edvardas Čiuldė, šio komentaro autorius.

Tokių darinių panašiais atvejai  pridyksta kaip grybų po lietaus! Tad labai džiugu, maloniai nustebus, kad kažkelintaisiais D. Gybauskaitės viešpatavimo metais Lietuvoje balsai, teisinantys Rusijos agresiją, skamba pavieniui, beveik atsitiktinai, nepatapę valstybei disonansu giedančiu choru, jeigu neimsime už gryną pinigą anonimiškai išsakomų nuomonių įvairovės interneto platybėse.

Kita vertus, demokratinėje visuomenėje kiekviena jau atvirai ir nuoširdžiai išsakoma nuomonė yra verta dėmesio, taigi taip pat nuoširdžiai privalome įsigilinti – kokiais argumentais ar kontrargumentais operuoja oponentai. Sakoma, kad reikia keisti retoriką, neerzinti meškos, nes karingi pasidrąsinimai užtraukia  pavojų šaliai.

Tačiau istorinė patirtis įsakmiai byloja apie tai, kad forsuotai ugdomas nuolankumas pasitarnauja agresoriui, leidžia jam sutaupyti savo resursus, o auką palieka be jokios galimybės apsiginti. Kita vertus, ta pati laisvos visuomenės idėja įpareigoja sakyti žmonėms tiesą, nenuslepiant tikros dalykų padėties, visapusiškai informuojant apie kylančius pavojus.

Užpuolimo pavojaus įsisąmoninimas mobilizuoja tautiečius, kai tokiu atveju ypač svarbu yra pasiruošti, sukaupti gynybos resursus.   Pasakojimas byloja, kad užstojus karo pavojui gimtajam miestui senovės Graikijos filosofas Diogenas iš Sinopės, – taip, žinoma, kad taip, tas pats Diogenas, kuris gyveno  statinėje, – visą dieną susijaudinęs ridinėjo savo statinę miesto gatvėmis – į įkalnę ir atgalios. Paklaustas, ką jis čia veikia, filosofas tąkart atsakė maždaug šitaip: kai visas miestas pluša,  susirūpinęs sienų gynyba, man gėda būtų sėdėti sudėjus rankas.    

Lietuvą šiandien garsina jau ne tiek filosofai, kiek pasaulinę šlovę įgiję režisieriai, ar ne – keletas iš jų dirba net imperijos atstatymo keliu pasukusios mūsų kaimynės sostinėje Maskvoje. Į šią aplinkybė noriu atkreipti dėmesį, nes antraip toliau galėtų susidaryti nuomonė, kad visi garsūs Lietuvos režisieriai, skirtingai nuo paprastų žmonių ir eilinių aktorių, yra nusiteikę prorusiškai, nors iš tiesų tik iš  Maskvoje dirbančių mūsų tautiečių teatro virtuozų kartas nuo karto pasigirsta pasiūlymas Lietuvai kruviname Ukrainos ir Maskvos konflikte nepalaikyti nė vienos iš susipriešinusių pusių, kviečiant puoselėti balanso idėją, laikytis neutraliteto.

Tačiau nesunku pastebėti, kad toks pasiūlymas laikytis visiško neutralumo šiuo atveju tikrai neturi nieko bendro su balanso paieškomis, auksine vidurio taisykle ar objektyvistine maniera, o yra vienpusiškas dabartinės Rusijos interesų protegavimas – grobuoniškas  V.Putino režimas būtų labiausiai pamalonintas, jeigu niekas nesikištų tada, kai Rusija vieną po kitos doroja nepriklausomas valstybes,  daugeliui nusukant akis, kai banditas demonstruoja savo patologinius refleksus žudydamas ir prievartaudamas.

Nuodėmė yra ne dirbti Maskvoje ir užsidirbti, bet bandyti nuduoti, kad ši aplinkybę neturi jokios reikšmės diskutuojant apie Ukrainos užpuolimą ir puoselėjant didžiojo neutraliteto idėją.

Tačiau tarkime, kad autorius  sutirštino spalvas dėl savo vienpusiškumo  nesugebėdamas suprasti, kad mūsų garbieji režisieriai kalba ne savo malonumui, tikrai visai ne tai, kas užplaukia ant seilės, bet siekdamas rusų ir lietuvių tautų taikaus sambūvio, plušėdamas dėl mūsų visų naudos, dėdamas pastangas išgelbėti lietuvių reputacijos likučius rusų akyse.

Tokiu būdu užgimsta hibridinės taikos idėja? Tačiau kai kurie mūsų  režisierių, dirbančių Maskvoje, pasisakymai taip organiškai dera prie V.Putino lūkesčių, kad nelieka jokios galimybės kalbėti apie dramatišką skirtingų nuomonių suartinimą,  gludinant pozicijas, nes čia vyrauja išankstinė, neperliejama šaltu vandeniu dvasios vienybė, tobulas mentalinis sutapimas be jokių paviršiuje glūdinčių sukabinimo siūlių,   tarsi viena krūtine alsuotų dvi būtybės. Galbūt išties ne be pagrindo rašytojas Herkus Kunčius prabilo strofomis apie tarptautinę Putino – Tumino kvazišeimą. Kaip atrodo, tai yra kaip tik tas atvejis, kai juokas pataiko į dešimtuką ir padeda išsklaidyti falšo miglas.

Noriu nuraminti, toliau nesiruošiu dauginti teorinių užkeikimų apie tikruosius vienybės principus. Kita vertus, esu pastebėjęs, kad, kalbant apie vienybę, net ir tuos žmones, kurių paprastai nedomina išvešėję teoriniai išvedžiojimai, vis tik kažkiek intriguoja, sudomina Platono groteskiškas pasakojimas apie pirmykščius žemės gyventojus androginus.

Užblokuodamas bet kokias platoniškos poringės teorines intencijas, atsiribodamas nuo tūkstantmetės interpretavimo tradicijos, dabar priminsiu tik pačią šio pasakojimo fabulą, Platono lūpomis perpasakoto mito siužetą.

Esą kadaise gyveno apvalūs, tobulai išbaigti, su „visais“ žmogiškumo požymiais, keturkojai ir keturrankiai, nepaprastai galingi žmonės. Dėl jų įžūlumo (Hybris) bandant prilygti dievams, aukščiausioji galia perskėlė žmogišką prigimtį pusiau, – nuo to laiko esą viena pusė ieško sau giminingos kitos, siekdama prarastos pilnatvės.

Įdomu, be visa ko kito, ką pasakytų, jeigu galėtų, Platonas, sužinojęs, kad geroji didžiojo vado Putino pusė jungiasi su gerąja didžiojo režisieriaus Tumino puse. O kur tada pasidėti, – paklauskime visai ne retoriškai, – tokiam Ramzanui Kadyrovui kaip pusei žmogaus, nejaugi pastaroji taip ir liks klajoti neaprėpiamoje iracionalumo erdvėje kaip neradęs sau vietos vaiduoklis.

Tačiau ne tuščioje vietoje užgimsta tokie grandioziniai užmanymai, oi ne! Kartas nuo karto mūsų padangėje ima ir staigia įsiplieskia, tarsi kažkam užpylus žibalui, pasišventimas plėtoti žmogaus sąmonės hibridizaciją iki kraštutinės ribos, puoselėjant kažką panašaus į viltį, jog, tarkime, stovint ant civilizacijų tilto, galima į vieną visumą sujungti geriausias Rytų ir Vakarų politinės praktikos puses.

Už skliaustelių čia lieka numanomas pasakojimas apie išmintingą veršį, esą sugebantį pažįsti dvi karves. Ką gi, nominaliai žiūrint, tai veršio išmintis. Savo ruožtu, vertinant tokį entuziazmą Platono perpasakoto mito kontekste, būtina pastebėti, jog kalbame čia apie veršį hermafroditą, kurio įsivaizduojamos pilnatvės išmintis yra dvilypė ir dvilytė. 

2017.01.03; 20:53