JAV pajėgoms nukovus vieną aukščiausių Irano generolų ir pakilus įtampai Artimuosiuose Rytuose, NATO šalių ambasadoriai pirmadienį susitiks Aljanso būstinėje Briuselyje.
„Šiaurės Atlanto taryba aptars situaciją regione“, – tvirtino vienas NATO pareigūnas.
„Generalinis sekretorius (Jensas Stoltenbergas) nusprendė sušaukti NATO ambasadorių susitikimą po konsultacijų su sąjungininkais“, – sakė jis.
Praėjusią savaitę įvykęs JAV drono smūgis Bagdado oro uoste, per kurį nukautas aukštas Irano generolas Qasemas Soleimani, nustebino daugelį Vašingtono sąjungininkų ir sukėlė virtinę raginimų deeskaluoti padėtį.
Iranas savo ruožtu pažadėjo atkeršyti už savo kariuomenės vado žūtį, o JAV prezidentas Donaldas Trumpas pagrasino „didžiuliu atsaku“, jei bus smogta amerikiečių taikiniams.
Situacija taip pat tapo itin įtempta Irake, kur parlamentarai paragino patraukti iš šalies 5 200 ten dislokuotų JAV karių.
NATO taip pat vykdo apmokymų misiją Irake, kur apmoko vietos pajėgas kovoti su „Islamo valstybės“ (ISIS) grupuotės ekstremistais, tačiau šią misiją gali tekti nutraukti, jei koalicijos pajėgos pasitrauks iš Irako.
Šeštadienį NATO atstovas patikino, kad misija, kurioje dalyvauja keli šimtai Aljanso kariškių, yra tęsiama, tačiau pripažino, jog „apmokymų veikla šiuo metu yra sustabdyta“.
Atstovas taip pat patvirtino, kad NATO generalinis sekretorius J. Stoltenbergas po penktadienį įvykusio JAV smūgio pasikalbėjo telefonu su Jungtinių Valstijų gynybos sekretoriumi Marku Esperiu.
NATO narės Europos šalys ketverius metus iš eilės didino savo išlaidas gynybai, artėjant NATO viršūnių susitikimui sakė Aljanso generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas.
2017 metų pradžioje į valdžią atėjęs JAV prezidentas Donaldas Trumpas ne kartą kaltino Vašingtono sąjungininkes nemokant savo teisingos dalies. Ypač didelės kritikos susilaukė Vokietija. Išlaidos gynybai buvo pagrindinis praėjusių metų NATO viršūnių susitikimo klausimas.
Nerimaujama, kad D. Trumpo nepasitenkinimas nepakankamomis išlaidomis gynybai aptemdys kitą savaitę rengiamą NATO viršūnių susitikimą.
J. Stoltenbergas sakė, kad Europos šalys ir Kanada skiria gynybai daugiau nei manyta anksčiau ir prognozuojama, kad 2019 metais bus padidinusios išlaidas gynybai 4,6 proc.
„Prezidentas Trumpas yra teisus dėl to, kad svarbu, jog Europos sąjungininkės ir Kanada skirtų daugiau lėšų, ir jis labai aiškiai kelis kartus perdavė šią žinią sąjungininkėms. Tačiau Europos sąjungininkės ir Kanada neturėtų investuoti į gynybą, kad įtiktų prezidentui Trumpui. Jos turėtų investuoti į gynybą, nes mes susiduriame su naujais iššūkiais, mūsų saugumo aplinka tapo pavojingesnė“, – teigė J. Stoltenbergas.
NATO šalys 2014 metais susitarė per dešimtmetį gynybos išlaidas padidinti iki 2 proc. savo BVP. Tačiau apie pusę iš 29 Aljanso narių dar yra toli šio tikslo.
Vokietijos užsienio reikalų ministras Heiko Maasas. EPA – ELTA nuotr.
Europa, pasak Vokietijos užsienio reikalų ministro Heiko Maaso, negali viena pasirūpinti savo saugumu. „Be Jungtinių Valstijų mes dabar nei Vokietijoje, nei Europoje negebėtume efektyviai apsiginti“, – pareiškė jis antradienį Berlyne surengtame užsienio politikos forume.
Todėl H. Maasas įspėjo dėl europiečių ir amerikiečių saugumo atsiejimo. „Tai būtų labai pavojinga“, – pabrėžė jis.
Taip H. Maasas dar kartą atsiribojo nuo Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono, kuris pareiškė, kad NATO yra ištikusi „smegenų mirtis“ ir pareikalavo didesnio europiečių savarankiškumo. „Galima visiškai pagrįstai pareikšti: NATO yra gyva, ir beje – nuo galvos iki kojų, nors yra ir kitokių diagnozių“, – kalbėjo ministras.
H. Maasas dar kartą paragino paskirti ekspertų komisiją dėl NATO reformos. Kad yra nesutarimų, akivaizdu, sakė H. Maasas. NATO užsienio reikalų ministrų susitikime praėjusią savaitę atitinkamas pasiūlymas esą sutiktas pozityviai. „Jis visų pirma padėjo beveik jau toksiškais tapusius debatus nukreipti tvarkinga ir produktyvia linkme“, – teigė Vokietijos ministras.
Kitą savaitę savo viršūnių susitikime Briuselyje apie tai kalbės NATO šalių lyderiai.
Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Prezidentas Gitanas Nausėda atsargiai vertina Seimo Biudžeto ir finansų komiteto (BFK) siūlymą dėl skolinimosi krašto gynybai. Pasak jo, labai neatsakinga kvestionuoti partijų pasiektą nacionalinį susitarimą dėl krašto gynybos finansavimo.
„Dabar būtų labai neatsakinga savo pačių rankomis imti kvestionuoti šitą nacionalinį susitarimą. Mano giliu įsitikinimu, tai užbrauktų pasitikėjimą visais kitais būsimais nacionaliniais susitarimais ateityje. (…) Elkimės atsakingai, gerbkime savo pačių priimtus dokumentus, nes tai buvo ne prezidento, ne premjero pasirašytas nacionalinis susitarimas, o pirmiausiai politinių partijų lyderių susitarimas“, – savo poziciją išreiškė G. Nausėda.
Anot prezidento, kova tarp socialinių išlaidų ir gynybos išlaidų finansavimo yra visiškai suprantama, tačiau noras ieškoti lėšų šaltinių socialinėms reikmėms krašto apsaugos sąskaita yra pavojingas.
„Visada bus šita amžina kova tarp socialinių išlaidų arba išlaidų kitoms reikmėms ir krašto apsaugos išlaidų. Tai turbūt nėra jokia speciali Lietuvos istorija, panašius iššūkius ir panašias diskusijas patiria visos šalys, jeigu būtų kitaip, turbūt išlaidos kariniams tikslams arba gynybos tikslams būtų ne 2 proc., o 10 arba 20 proc. Aš suprantu norą ieškoti šaltinių kitoms socialinėms išlaidoms gynybos išlaidų sąskaita, tačiau tai yra ganėtinai pavojingas kelias“, – kalbėjo šalies vadovas.
Lietuvos ir Lenkijos prezidentų spaudos konferencijos metu G. Nausėda akcentavo, kad nacionalinio susitarimo negalima sulaužyti ir dėl įsipareigojimų NATO. Lietuvos kariuomenės paradas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr. 2012.12.23
„Šiuo metu mes tikrai matome, kad mūsų didesnio prisidėjimo prie NATO būtinai reikia, ir jeigu norime tikėtis mūsų partnerių NATO paramos, mes turime patys pademonstruoti, kad gebame vykdyti savo įsipareigojimus“, – teigė prezidentas.
ELTA primena, kad pasirašytame Lietuvos politinių partijų susitarime įsipareigota 2,5 proc. nuo BVP skirti gynybai iki 2030 metų.
Prezidento G. Nausėdos patarėjo nacionalinio saugumo klausimais Vytauto Žuko teigimu, šis BFK sprendimas gali pakenkti Lietuvos nacionaliniam prestižui, o mažesnis finansavimas gynybai gali sutrukdyti Lietuvai įvykdyti tarptautinius įsipareigojimus.
Seimo Biudžeto ir finansų komitetui (BFK) trečiadienį pasiūlius mažinti gynybai skiriamas lėšas, numatytas kitų metų Vyriausybės teikiamame valstybės biudžeto projekte, komiteto pirmininko pavaduotojas, liberalas Kęstutis Glaveckas tikina, kad nieko dramatiško neįvyko. Lietuva, pasak parlamentaro, ir dabar įvykdo savo įsipareigojimus bei skiria gynybai 2 proc. nuo šalies BVP.
„Aš manau, kad įsipareigojimų reikia laikytis, (…) bet išeinant iš dabartinės situacijos, aš manau, kad reikėtų santūriau. Rizikos gana didelės, negali iškart nušauti kelių zuikių. Jei daugiau kaip 2 proc. mes ir taip duodam… Tarp ES šalių, kurios yra NATO, tai mes lyderiai. Mes ir estai. O vokiečiai, kur iš tikro turi didžiulę masę pinigų ir didžiules galimybes bei įtaką gynybai, (…) ženkliai mažiau (skiria lėšų gynybai. – ELTA) kol kas“, – Eltai sakė K. Glaveckas.
K. Glavecko manymu, yra kitų tautai svarbių sričių, kurioms reikalingos lėšos, o toks siūlymas nežymiai mažinti suplanuotas išlaidas gynybai, anot jo, nepamina partijų susitarimo iki 2030 m. palaipsniui pasiekti ir skirti 2,5 proc. nuo BVP krašto apsaugos finansavimui.
„Išlaikomi tie 2 proc. Bet ką tai reiškia, jeigu ekonominė situacija bus krizinė, kaip buvo 2008 metais – tada mažino ir nežiūrėjo. Negali taip daryti, reikia ir su tauta skaitytis. Manau, kad čia nieko dramatiško neįvyko – truputį, kelių dešimtųjų procentų mažesnis (siūlomas gynybos finansavimas. – ELTA), bet daugiau kaip 2 proc. – tas svarbiausias dalykas“, – pridūrė K. Glaveckas.
ELTA primena, kad Seimo BFK trečiadienį nutarė, jog Lietuvos išlaidos gynybai kitąmet siektų ne mažiau kaip 2,01 proc. BVP, o ne 2,05 proc., kaip siūlė Vyriausybė. Vis dėlto pasirašytame Lietuvos politinių partijų susitarime įsipareigota 2,5 proc. nuo BVP skirti gynybai iki 2030 metų.
Pirmadienį Londono Vestminsterio magistrato teisme įvyko dar vienas organizacijos „WikiLeaks“ įkūrėjo Juliano Assange`o ekstradicijos į JAV bylos procedūrinis posėdis.
Kaip praneša naujienų agentūra „The Press Association“, jame australo advokatai pareiškė, jog jų klientui turi būti suteikta prieiga prie interneto, kad J. Assange`as galėtų ruošis savo gynybai.
„Mes aktyviai rengiamės šios itin sudėtingos bylos nagrinėjimui, bet mums viena iš didžiausių kliūčių yra tai, jog ponas J. Assange`as neturi prieigos prie to, kas jam būtina, kad galėtų gilintis į savo bylą. Po daug mėnesių trukusios kovos jam buvo parūpintas kompiuteris, bet ne toks, kuris jam padėtų ruoštis būsimiems posėdžiams“, – pareiškė J. Assange`o advokatė Gareth Peirce. Ji patikslino, kad su jam suteikta technika jos klientas negali naudotis internetu, kad susipažintų su reikiama teisine informacija ir panašių bylų nagrinėjimo istorija.
Atsakydama į gynybos atstovės pastabą, teisėja Vanessa Baraitser pareiškė neturinti reikiamų įgaliojimų, kad pakeistų J. Assange`o laikymo suėmus sąlygas.
Nauji australo bylos posėdžiai įvyks gruodžio 13-ąją ir 19-ąją. Pagal Jungtinės Karalystės įstatymus, nagrinėjant ekstradicijos bylas, teisiamieji turi būti pristatyti į teismą ne rečiau kaip kartą per 28 dienas. Šiame teismo posėdyje J. Assange`as dalyvavo vaizdo konferencijos būdu iš Belmaršo kalėjimo.
Rugsėjo 13-ąją teismas nusprendė, kad J. Assange`as liks kalėjime, kol bus nagrinėjama jo ekstradicijos byla. Jo advokatai neprašė paleisti jį už užstatą, nes teismas pareiškė, jog „esama svarių priežasčių manyti“, kad J. Assange`as vėl mėgins išvengti teisingumo, jeigu atsidurs laisvėje.
J. Assange’as 2006 metais įkūrė portalą „WikiLeaks“, kuriame skelbiama slapta informacija apie kai kurių šalių, taip pat ir JAV, vyriausybių veiklą. Bijodamas ekstradicijos į Jungtines Valstijas iš Švedijos, kur dvi moterys jį apkaltino išžaginimu ir seksualiniu priekabiavimu, jis 2012 metais paprašė prieglobsčio Ekvadoro ambasadoje Londone, kur praleido beveik septynerius metus.
Balandį Ekvadoras nusprendė nebeteikti J. Assange’ui prieglobsčio, ir jis buvo suimtas. Gegužės 1-ąją Londono teismas nuteisė J. Assange’ą 50 savaičių kalėti už tai, kad jis pažeidė paleidimo už užstatą sąlygas. Taip pat svarstomas prašymas dėl jo ekstradicijos į JAV.
Česlovas Iškauskas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Signataro Egidijaus Bičkausko kalba Seime per Kovo 11-osios minėjimą vis dar kelia didelį rezonansą. Sąmoningai ar ne, valdantieji ja pradėjo visą iškilmingą parlamento posėdį, tarsi norėdami pabrėžti, kad į šventinį ažiotažą reikia įmaišyti ir kokį šaukštą deguto. Populizmas ir tariamas patriotiškumas tapo šio priedo esminiu ingredientu.
Tad netikėtas žinomos kalbininkės, virtualios erdvės kolegės Jūratės Laučiūtės pasvarstymas „Vėjų vėjai… Tribūnose ar galvose?“ apie „tiesos sakytojo“ akibrokštą šventėje privertė grįžti prie signataro pasisakymo.
Žinoma, tokie vertinimai subjektyvūs. Niekaip negali atsikratyti kartėlio, kurį jauti tokią iškilmingą dieną klausydamas įgudusio teisininko, diplomato, Nepriklausomybės Akto signataro abejonių, ar verta didinti gynybos išlaidas, nes juk vis tiek neapsiginsime nuo galimos agresijos iš Rytų, o Vakarai nusigręžę nuo mūsų. Pažiūrėkite: net tokia Vokietija neskiria gynybai 2 proc. BVP, kaip reikalauja D. Trumpas, o čia mažytė Lietuvėlė suskato jas didinti iki 2,5 proc.
Pats signataras ir jo kalbos vertintoja tarsi sako: iš anksto pakelkime rankas prieš galimą agresorių, paskelbkime neutralitetą kaip prieškariu, o gal geriau vietoj NATO pajėgų įsileiskime kokius 130 tūkst. „žmogeliukų“ iš kaimyninės šalies, kaip pasielgė Lietuvos vadovybė 1939-1940 m. Tada ši kariuomenė susijungs su Karaliaučiuje dislokuota didžiule branduoline armada, ir štai turėsime patikimą gynybinį stogą…
Lietuvos kariuomenės paradas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr. 2012.12.23
Žinoma, utriruoju. Šito nesakė nei E. Bičkauskas, nei J. Laučiūtė. Bet potekstė skamba būtent taip: grėsmė iš Rytų nereali, o jei ir kils, mes su savo 2 proc. vargu ar apsiginsime. Nesvarbu, kad Lietuvos saugumo strategijoje valstybinės gynybinės funkcijos galimo pavojaus pradžioje yra aiškiai apibrėžtos: išsilaikyti savo jėgomis tam tikrą laikotarpį, duodant signalą sąjungininkams NATO atremti potencialų priešą.
Betgi J. Laučiūtė vėl klausia: ką mes, didindami karines išlaidas, ruošiamės ginti: teritoriją ar žmones? Valstybę, savo tautą, kurią sudaro ir teritorija, ir žmonės. Paskui dar: ar kas nors kada nors pakvietė visuomenę diskusijai gynybos ir saugumo klausimais? Apie tai diskutuojama nuo pat atkurtos nepriklausomos Lietuvos pirmųjų dienų, gi kasmet – tvirtinant valstybės metų biudžetus.
JAV kariuomenės atstovai Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Čia vėl nuslystama į populistinius mintijimus: gal geriau vietoj to daugiau lėšų skirkime emigracijai mažinti, atvykėlių srautui riboti… Kitaip sakant, valstybės gynybos ir saugumo reikmes pakeiskime sotesniu duonos kąsniu, pasienio tvorų statymu… J. Laučiūtės ypač vertinamas signataro kalbos pasažas: „Istorinė patirtis rodo, kad vertybės, kurios atrodytų akivaizdžios ir svarbiausios mums, gali tokiomis ir nebūti ar būti gerokai mažiau svarbios, žiūrint į jas kitomis, ypač didesnėmis akimis.“
Iš tiesų, į mūsų tautos vertybes „didesnėmis akimis“ pažvelgė ir nesuprastas menininkas M. Ivaškevičius, apdergęs partizaninį judėjimą ir jo vadus, arba R. Vanagaitė, žydšaudžiais vaizdavusi kone visą tautą. Dabar kitos prioritetinės vertybės – ginti savo valstybę – pakaitalų ieško E. Bičkauskas su savo simpatikais.
Nesiimu spręsti, ar užsienio reikalų ministro atsakas signatarui yra išsamus, parengtas ne trafaretine kalba, ar taip jis negina savo kėdės, tačiau konservatorės Radvilės Morkūnaitės-Mikulėnaitės (kažkodėl jos pavardė nepagarbiai trumpinama iki inicialų MM, lyg premjero – SS) beletristinis kūrinėlis ironiška forma tiksliai formuluoja pagrindinę mintį: E. Bičkausko išsakyta kritika pagrindiniams valstybės prioritetams klibina šios valstybės pamatus ir yra naudinga Kremliui. J. Laučiūtei nereikia piršti nuorodų į Rusijos naujienų agentūras, kurios uoliai išplatino ir komentavo signataro kalbą… Tai irgi iškalbingas faktas.
Lietuvos kariuomenė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
E. Bičkausko kalboje pakaitom su populistiniais viražais buvo ir disonansu jiems skambėjusių trafaretinių frazių, kaip antai: „Dabartinėmis sąlygomis esu Europos projekto šalininkas. Kaip objektyvios, neišvengiamos būtinybės jai tampant pasaulio galios subjektu ir konkuruojant su kitomis pasaulio galiomis. Šioje didelėje interesų ir ambicijų priešpriešoje Lietuva negali būti viena“.
Tuo galėtume ir užbaigti. Bet Kovo 11-osios iškilmėse man išdidžiau buvo klausytis gyvos atsakomybės už savo Tėvynę ir jos didvyrius persmelktos 2019 m. Valstybės Nepriklausomybės stipendijos laureatės dr. Justinos Kozakaitės kalbos. Pagalvojau: štai kur Lietuvos ateitis.
Ekonomistas Gitanas Nausėda. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Rytų Europos studijų centre vykstančioje diskusijoje kandidatas į prezidentus Gitanas Nausėda pristatė savo užsienio politikos gaires. G. Nausėda pabrėžė, kad yra gilesnės ES integracijos šalininkas, tačiau, pasak G. Nausėdos, gynybos srityje pagrindu ir toliau turi išlikti NATO. Kartu ekonomistas tvirtino, kad Lietuvos užsienio politika neturi apsiriboti vien tik Vakarais. Jo teigimu, Lietuva, siekdama ekonominių interesų, turi būti aktyvi ir Rytuose. ,,Aš esu už tai, kad kalbėtis galima su visais, kurie turi noro kalbėtis“, – sakė G. Nausėda.
G. Nausėda pabrėžė, kad ES išlieka svarbiausia Lietuvos platforma, kurioje leidžiama tartis atskiroms demokratinėms valstybėms.
Kandidatas į prezidentus neatmeta galimybės, kad reikia kelti klausimą dėl ES bendrųjų gynybos pajėgų. Pasak jo, šios diskusijos ES kyla ne veltui, nes NATO ir JAV buvimas Europoje „nėra iškaltas akmenyje, tai yra politinės dienotvarkės klausimas, ir tai gali keistis“.
Tačiau, pabrėžė G. Nausėda, ES gynybinės pajėgos negali dubliuotis su pagrindiniu Lietuvos gynybos garantu – NATO.
,,Saugumo garantijos, neturiu jokių abejonių, NATO – svarbiausias mūsų skydas (…) Mes turime ne tik retorika stiprinti NATO, bet ir priimti įsipareigojimus. Man BVP procentas nėra tik statistinis dydis, tai yra nuoseklus Lietuvos įsipareigojimas“, – teigė jis.
Kita vertus, pabrėžė jis, Lietuva užsienio politikoje turi būti aktyvi ne tik santykiuose su ES. Pasak jo, Lietuva ir toliau turi plėtoti dvišalius santykius ir bandyti kalbėtis su tais, su ,,kuriais sunku kalbėtis“. Ekonomistas tvirtino, kad reikia užmegzti dialogą su rytinėmis kaimynėmis – Rusija ir Baltarusija – pirmiausia dėl ekonominio bendradarbiavimo bei siekiant kelti klausimus dėl žmogaus teisių ar geopolitinės įtampos mažinimo.
,,Aš esu už tai, kad kalbėtis galima su visais, kurie turi noro kalbėtis, bet dialoge mes turime turėti tam tikrų principų ir juos rodyti“, – teigė jis.
G. Nausėda taip pat neslepia, kad pirmas jo vizitas būtų Lenkijoje. Pasak jo, Lietuva ir Lenkija turi stiprinti dvišalius santykius tiek gynyboje, tiek ekonomikoje.
,,Santykiai su Lenkija turi būti tobulinami, turi būti persilaužimas ekonomikos srityje ir saugumo srityje (…). Lenkija – viena sparčiausiai augančių valstybių Europoje“, – teigė jis.
Paklaustas, ar leistų Lietuvoje rašyti Lietuvos piliečių pavardes lenkiškomis rašmenimis, G. Nausėda atsakė, kad leistų antrame paso puslapyje.
Kalbėdamas apie bendradarbiavimą su Kinija, G. Nausėda teigė, kad importas ir eksportas tikrai gali būti sparčiau plėtojamas. Bet kalbėdamas apie Kinijos investicijas, pabrėžė, kad reikia būti atsargesniems, ir visos Kinijos investicijos turėtų pereiti nacionalinio saugumo filtrą – ypač energetiniai projektai.
,,Ekonominis bendradarbiavimas su Kinija turi būti plėtojamas (…). Kalbant apie investicijas, jos turi pereiti nacionaliniu saugumu besirūpinančių institucijų filtrą (…). Kad politikai atsižvelgtų į visas rizikas, nes Kinija, be ekonominių planų, gali turėti ir kitų, turime matyti visas rizikas“, – teigė G. Nausėda.
Paklaustas, ar susitiktų su Dalailama, G. Nausėda atsakė, kad tai būtų nebent neoficialus susitikimas, nes prezidentas susitinka su politiniais lyderiais.
„Dalailama yra religinis lyderis ir jam apsilankius Lietuvoje su juo galėtų susitikti dvasininkai. Prezidentas susitinka su politiniais lyderiais (…). Galime diskutuoti nebent apie neoficialų susitikimą“, – teigė jis.
Kovo 11-osios Akto signataras Egidijus Bičkauskas kviečia Seimo narius nenusišalinti nuo pačių svarbiausių Lietuvos ateičiai politinių klausimų svarstymo.
„Atviros ir, mano nuomone, būtinos diskusijos, atsisakant išankstinio oponento prirašymo į Lietuvos priešus, reikalingos, būtinos, tarp jų ir ypač čia, Seime. Ar kaip apie visavertę diskusiją, ar iš viso kokią nors diskusiją, negūžčiojant pečių, galima kalbėti apie kad ir įstatymo tarp Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir JAV Vyriausybės susitarimo dėl bendradarbiavimo gynybos srityje ratifikavimo priėmimą. Dokumentas svarstytinas ne tik politiniu, tačiau ir konstituciniu aspektu. Jo pateikimas, svarstymas ir priėmimas Seime užtruko lygiai 25 minutes, svarstymo ar priėmimo metu nepasisakė nė vienas Seimo narys. Nekalbu apie paties ratifikavimo reikalingumą ar ne, kalbu apie patį požiūrį į itin rimtą klausimą“, – iškilmingame Kovo 11-osios minėjime Seime sakė E. Bičkauskas.
Pasak jo, atkurdami nepriklausomybę turėjome galvoje anuomet egzistavusią nepriklausomybės, suvereniteto sampratą. Keičiantis pasauliui, keitėsi ir ši samprata.
„Klasikinės nepriklausomybės jau nebėra ir negali būti. Kai kur atiduodi, kai kur gauni. Gal net daugiau. Dabartinėmis sąlygomis esu Europos projekto šalininkas. Kaip objektyvios, neišvengiamos būtinybės jai tampant pasaulio galios subjektu ir konkuruojant su kitomis pasaulio galiomis. Šioje didelėje interesų ir ambicijų priešpriešoje Lietuva negali būti viena. ES amorfinė, bejėgė, negalinti priimti sprendimų taip pat betikslė, o jos realus stiprumas neatsiras iš niekur. Jis gali atsirasti tik iš jos sudedamųjų dalių, taip pat ir iš Lietuvos.
Kur siekdami išsaugoti savo tapatybę bei unikalumą, jeigu norite – šiuolaikinę nepriklausomybę, mes turime užbrėžti raudonąsias linijas, kokiais etapais, ką galime paaukoti, o ko ne – tai iš tikrųjų neatidėliotino būtinumo, t. y. šiandienos klausimai, reikalaujantys išimtinių diskusijų ir sprendimų“, – sakė signataras.
E. Bičkausko nuomone, ir dabar grėsmės mūsų saugumui, nepriklausomybei kyla tiesiogiai ne iš mūsų, t. y. Lietuvos santykių su Rusija ar požiūrio į ją, arba tiksliau, ne vien tik dėl to, o iš didžiųjų pasaulio galių tarpusavio santykių ir galimų konfliktų tarp jų, kai, siekiant jų išvengti ar juos sureguliuoti, gali iškilti klausimai dėl tam tikrų nuolaidų ar aukų.
„Suprasdamas galimas konfliktines situacijas tarp šių galių puikiai suprantu, jog Lietuva nėra, nebus ir negali būti viena iš pagrindinių geopolitinių žaidėjų, tačiau, suprasdamas šių galių konfliktų pavojus būtent mums, nenoriu, kad Lietuva būtų tokių konfliktinių santykių viena iš žiežirbų ar katalizatorių. Viena ar kartu su kitais. Pati sau, ar kad ir nesąmoningai ar net norėdama įsiteikti ir vykdydama kitų valią ir sudarydama situaciją, kai ir dėl pačių mūsų veiksmų galime tapti derybų objektu ar vieta, kur spręstųsi pats konfliktas“, – sakė E. Bičkauskas.
Signataras sakė nenorįs ginčyti skiriamos krašto apsaugai 2 proc. sumos (įsipareigojimus, net žodinius, reikia vykdyti), tačiau skeptiškai žiūri į avansinius politinius pareiškimus dėl didėsiančių išlaidų ateityje.
„Kokios bebūtų tolesnės išlaidos savarankiškos gynybos prasme, jos nesukurs adekvatumo, o todėl, mano požiūriu, jos paprasčiausiai perteklinės. Ar darydami tokius politinius pareiškimus, mes nestatome į keblią padėtį savo artimiausių partnerių Europos Sąjungoje? O gal tai darome sąmoningai ir paskatinti? Ar naiviai tikimės, kad, didindami fizinės gynybos, karinės technikos apimtis, mes priversime oponentus atsisakyti to paties?
Manau, jog toks procesas – tai tik kaip pasaka be galo (geriausiu atveju), o blogiausiu – veda į tyčinio ar netyčinio (kad ir techninio) konflikto galimybę ir parodo mūsų politikų nepajėgumą ar tiesiog nenorą spręsti susidarančių situacijų politinėmis priemonėmis arba, o tai dar blogiau, tolesnę ir nekintančią politinę kryptį, beje, gal ir netiesiogiai, tačiau skatinant ta kryptimi eiti ir kitus“, – sakė jis.
Kalbėdamas apie saugumo ir gynybos politiką, E. Bičkauskas prisipažino, kad į daugelį klausimų neturįs atsakymų.
„Ar mes, konstruodami savo politiką, galime leisti prabangą rizikuoti savo nedidele teritorija, nedidele tauta ir jos išlikimu, suteikdami galimybes tam didžiajam mūšiui vykti būtent čia? Ar mes galime leisti prabangą, kurią galbūt turi didžiosios valstybės, didžiosios galios ir iš esmės kurių konfliktas ir būtų sprendžiamas?
Neturiu vienareikšmio atsakymo. Patriotinį-lozunginį atsakymą turbūt suformuluočiau labai greitai, o pasverto ir atsakingo, deja, kol kas neturiu“, – prisipažino E. Bičkauskas.
Kviesdamas politikus diskusijoms, signataras teigė manąs, kad šie klausimai neturėtų likti nuošalyje nei renkant Europos Parlamento narius, nei, juo labiau, Respublikos prezidentą.
JAV prezidentas Donaldas Trumpas teigia, jog tai, kad jis yra nepopuliarus dalyje Europos, tik patvirtinta, kad jo politika yra teisinga. „Jei aš būčiau populiarus Europoje, nedirbčiau savo darbo“, – sakė D. Trumpas trečiadienį žurnalistams Baltuosiuose rūmuose.
„Europos požiūris į mane manęs nedomina. Mane išrinko ne europiečiai, o amerikiečiai“, – kalbėjo prezidentas. Jis dar kartą pabrėžė, kad Europos šalys, pavyzdžiui, Vokietija, jo nuomone, nepakankamai investuoja į gynybą ir todėl išnaudoja JAV.
Buvęs respublikonų kandidatas į prezidentus ir būsimasis senatorius Mittas Romney’is trečiadienį straipsnyje „Washington Post“, be kita ko, kritikavo D. Trumpo užsienio politiką ir atkreipė dėmesį į jo dažnai prastus populiarumo rodiklius Europoje.
Spalį atlikta „Pew“ nuomonės tyrimo instituto apklausa rodo, kad, pavyzdžiui, Vokietijoje, tik 10 proc. respondentų mano, kad D. Trumpo veiksmai globaliais klausimais yra teisingi. Pasitikėjimas D. Trumpo pirmtaku Baracku Obama šiuo klausimu per šio paskutiniuosius kadencijos metus 2016 metais buvo 86 proc. Panašūs rodikliai buvo Prancūzijoje. Tačiau Rytų Europos šalyse, pavyzdžiui, Lenkijoje, apklausų rezultatai buvo žymiai palankesni D. Trumpui.
D. Trumpas trečiadienį sakė: „Aš noriu, kad Europa mokėtų už gynybą“. Vokietija esą, pavyzdžiui, gynybai skiria tik 1 proc. savo BVP. „Ji turėtų mokėti 4 proc.“, – pažymėjo prezidentas. Anot D. Trumpo, Europos šalių vyriausybių vadovai, tarkim, Vokietijos kanclerė Angela Merkel, patys stebisi, kad buvę JAV prezidentai leido taip elgtis.
Prie Lietuvos inicijuoto Europos Sąjungos kibernetinių greitojo reagavimo pajėgų kūrimo projekto oficialiai prisijungė Lenkija. Ketinimų protokolą šeštadienį pasirašė Vilniuje viešintis Lenkijos gynybos ministras Mariuszas Blaszczakas.
Tokį ketinimų protokolą šių metų birželį Liuksemburge jau pasirašė Lietuva, Estija, Kroatija, Nyderlandai, Rumunija ir Ispanija. Dar bent kelios šalys narės yra išreiškusios norą jungtis prie tarptautinių kibernetinių greitojo reagavimo pajėgų kūrimo ateityje.
„Lenkijos prisijungimas prie ES kibernetinių pajėgumų vystymo projekto tik įrodo, kad Lietuvos pasiūlyta iniciatyva gali praktiškai sujungti pajėgas kovai su grėsmėmis kibernetinėje erdvėje ir sustiprinti kolektyvinę gynybą šioje dimensijoje“, – pranešime cituojamas krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis.
Ketinimų protokolas yra labai svarbus žingsnis siekiant glaudesnio šalių bendradarbiavimo įgyvendinant Lietuvos pasiūlytą projektą pagal ES Nuolatinį struktūrizuotą bendradarbiavimą (PESCO).
Lietuvos iniciatyva siekiama sukurti kas pusmetį rotuojamas ES Kibernetines greitojo reagavimo komandas, kurias sudarytų projekte dalyvaujančių šalių kibernetinių incidentų tyrimų ir kitų saugumą užtikrinančių institucijų specialistai.
Planuojama, kad projekte dalyvaujančių ES šalių narių kibernetinio saugumo padaliniai reikšmingo kibernetinio incidento atveju virtualiu, o jeigu reikia – ir fiziniu būdu, įsitrauktų į incidento likvidavimą bei tyrimą. Pirmoji tokia ES Kibernetinė greitojo reagavimo komanda, sudaryta iš šalių narių kibernetinio saugumo padalinių vadovų, dalyvavo šių metų spalį Lietuvoje vykusiose kibernetinio saugumo pratybose „Kibernetinis skydas 2018“.
Pasak Krašto apsaugos ministerijos, vystant Lietuvos pasiūlytą projektą, pirmojo etapo metu šalys dalyvės kartu su ES institucijomis vertina techninius ir teisinius tokių ES kibernetinių komandų veikimo aspektus, analizuoja galimybes projektą finansuoti iš ES biudžeto lėšų. Kitas žingsnis – bendros nuolatinės pratybos ir bendrų kibernetinės gynybos įrankių kūrimo perspektyvos.
ES bendradarbiavimo kibernetinėje gynybos srityje projektui vadovauja Lietuva, aštuonios ES šalys narės – Estija, Ispanija, Kroatija, Lenkija, Nyderlandai, Prancūzija, Rumunija ir Suomija yra projekto dalyvės, dar keturios šalys – Belgija, Graikija, Slovėnija ir Vokietija yra šio projekto stebėtojos.
Lietuvos pasiūlyta kibernetinių greitojo reagavimo pajėgų ir savitarpio pagalbos kibernetinio saugumo srityje iniciatyva yra viena iš 17-os Nuolatinio struktūrizuoto bendradarbiavimo (PESCO) patvirtintų projektų, kuriuos 2017 m. pabaigoje patvirtino ES Taryba.
Nuolatinis struktūrizuotas bendradarbiavimas (angl. Permanent Structured Cooperation, PESCO) yra ES Lisabonos sutartyje numatytas instrumentas, skirtas gilinti bendradarbiavimą saugumo ir gynybos srityje toms ES valstybėms narėms, kurių kariniai pajėgumai atitinka aukštesnius kriterijus ir kurios tarpusavyje yra susaistytos didesniais įsipareigojimais.
Česlovas Iškauskas, komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
www.iskauskas.lt
Vienu požiūriu vis garsiau skambanti iniciatyva sukurti ES ginkluotąsias pajėgas filosofo Vytauto Radžvilo įvertinta tiksliai: Merkel ir Macrono pasiūlymas naudingas Putinui. Kodėl? Sena jo svajonė supriešinti JAV ir Europą pildosi.
Ši idėja nėra nauja. Diskusijos pagyvėjo tuomet, kai 2003 m. Briuselyje priimtas sprendimas dislokuoti ES policijos pajėgas Balkanų šalyse, tiksliau – tvarkai Makedonijoje palaikyti, perimant šias funkcijas iš NATO taikdarių (EUROFOR), nebuvo labai vykęs. Regione, ypač pasienyje su Albanija ir Kosovu, siautėjo nusikalstamos grupuotės, kurias, kaip buvo įtariama, inspiravo Serbija.
Kelių šimtų Europos policininkų kontingentas nesusidorojo su padėtimi šiose buvusiose Jugoslavijos respublikose, be to, strigo koordinacija su NATO misija, tad gimė idėja kurti savas ginkluotąsias pajėgas. 2015 m. kovą, kaip rašė politologas Vadimas Volovojus, Europos Komisijos pirmininkas J. C. Junckeris „tiesiog susprogdino eterį savo pasiūlymu sukurti ES kariuomenę“.
„Vieninga Europos armija parodytų pasauliui, kad tarp ES šalių daugiau nebus karo. Tokia armija taip pat padėtų mums suformuoti bendrą užsienio ir saugumo politiką ir leistų Europai prisiimti atsakomybę už tai, kas vyksta pasaulyje. Su savo armija Europa galėtų užtikrinčiau reaguoti į grėsmes taikai ES narėse arba kaimyninėse valstybėse. Bendra Europos armija pasiųstų aiškią žinią Rusijai, kad mes rimtai pasiruošę ginti savo europines vertybes“, – tada pareiškė EK vadovas.
JAV prezidentas Donaldas Trampas su žmoma. EPA – ELTA nuotr.
NATO tam neprieštaravo. Tuo pat metu šviesą išvydo Europos politikos studijų centro paruošta ataskaita „Daugiau vienybės Europos gynyboje“, kurios rengimo vadovu buvo ne kas kitas, o pats Javieras Solana – buvęs NATO generalinis sekretorius bei ES Vyriausiasis įgaliotinis užsienio reikalams ir saugumo politikai. Šiame dokumente, be kita ko, rašoma, kad Europa turi turėti „politinę ir karinę galimybę autonomiškai vykdyti intervencines operacijas už ES ribų“, o plėtoti europinę gynybinę integraciją gali „vienodai mąstančių šalių grupė“.
Įdomu, kad pirmoji šiai idėjai pritarė Vokietija, ilgai po kapituliacijos 1945 m. neturėjusi teisės savo ribotas ginkluotąsias pajėgas naudoti už valstybės sienų. Paskui tam pritarė Prancūzija. Buvo manoma, kad B. Obama pritars šiam pasiūlymui, nes, kaip rašė „US News“, ES kariuomenė galės apginti ne NATO narius Europoje, o, be to, europiečiai pagaliau pradės patys mokėti už savo saugumą.
Tada idėją palaikė Suomija, net ES nepriklausanti Turkija, kuri pažadėjo Europos kariuomenei duoti 60 tūkstančius karių (bėda tik ta, kaip rašo V. Volovojus, kad vokiečiai ir prancūzai priešinasi turkų narystei ES). Palankiai pasiūlymą įvertino Austrija ir Švedija.
Rusijai aneksavus Krymą, kilus karui Ukrainoje, išsiplėtus migrantų antplūdžiui į Europos šalis, „Union Europa Forces“ (UEF) idėja įgavo pagreitį. Europietiškų ginkluotųjų pajėgų kūrimo sumanymas buvo aptartas 2016 m. rugpjūtį vykusiame Vokietijos, Prancūzijos ir Italijos lyderių uždarame susitikime italų lėktuvnešyje „Garibaldi“ prie Ventotene salos. Britams traukiantis iš ES, italai, kuriems ypač aktuali pabėgėlių problema, finansai ir šlyjanti ekonomika, tampa geri idėjos bendraautoriai.
Ar Europa neišbarstys savo saugumo ir gerbūvio? Slaptai.lt nuotr.
Vienu pirmųjų rimtesnių idėjos realizavimo momentų tapo Europos parlamento 2017 metų vasarį priimta rezoliucija Europos Sąjungoje įsteigti vieningą kariuomenę. Motyvas aiškus: vieningos Europos ginkluotosios pajėgos gali kainuoti ES šalims pigiau, nei gynybos išlaidų didinimas iki 2 proc. bendrojo vidaus produkto, kaip to nuosekliai reikalauja naujasis JAV prezidentas Donaldas Trumpas.
Dar 2010 m. „Respublikos“ diskusijų platformoje svarstėme, kuo Lietuvai būtų naudingas naujas ES jėgos mechanizmas. Jau kuris laikas Briuseliui nepakanka priemonių, kuriomis galima būtų kontroliuoti tai, kas dedasi ES valstybėse narėse. Mat ekonominiai ir politiniai svertai ne visuomet veikia taip, kaip norėtųsi.
“Šiuo metu mechanizmai, kuriais Briuselis gali priversti atskiras ES valstybes nares imtis susitvarkyti savo darže, nėra labai patikimi. O netvarka atskirose valstybėse kenkia visai Sąjungai, – kalbėjo šių eilučių autorius. – Be abejo, kariuomenė sustiprintų ES įtaką. Tikėtina, kad ji galėtų atlikti savotišką įbauginimo funkciją, tarkime, prieš nepaklusnias ar nenorinčias susitvarkyti Bendrijos nares”.
Amerikos kariai Arkikatedros aikštėje Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Bet kaip ir NATO, Europos armija negalėtų kištis į jos narių vidaus reikalus. „Tai tik dar labiau padidintų piliečių nepasitenkinimą savo šalies valdžia ir ES”, – tada pritarė V. Volovojus. „Veikiausiai tai labiau būtų savotiškos policijos funkcijos, panašios į tas, kurias ES šiuo metu atlieka Kosove. Pavyzdžiui, viešosios tvarkos palaikymas, karių rengimas, vietinių pareigūnų mokymas. Tokiu atveju ES kariuomenė skirtųsi nuo Aljanso funkcijų”, – anuomet svarstė diskusijos dalyviai.
Iš tiesų, idėja rizikinga, dėl jos apsispręsti bus nelengva. Juo labiau, kad ES atotrūkis nuo JAV pastaruoju metu didėja. D. Trampas daug pastangų deda vengdamas Rusijos ir Kinijos keliamų grėsmių, o JAV karinė galia, kaip pastebi laikraštis „The New York Times“, nagrinėjantis 90 puslapių Kongreso komisijos parengtą pranešimą „Dėl nacionalinės gynybos strategijos“, tolydžio mažėja. Komisija rekomenduoja 3-5 proc. virš infliacijos tempų kasmet didinti JAV karinį biudžetą, kad, be kita ko, augtų NATO karinis dalyvavimas aljanso Rytų flange ir Baltijos šalyse.
Bet štai D. Trumpas kalba kitaip. Jis sukritikavo E. Macrono pasiūlymą kurti vieningas Europos ginkluotąsias pajėgas – „realią Europos armiją“, kad „apsisaugotume nuo Kinijos, Rusijos ir netgi Jungtinių Valstijų“. Amerikos vadovui ypač nepatiko mintis, kad Europai kada nors gali tekti gintis ir nuo Amerikos. D. Trumpas savo „Twiterio“ paskyroje idėją pavadino „labai įžeidžiama“. Gi Prancūzijos lyderis tai pavadino „tviterio tauškalais“.
Vilniečiai – drauge su svarbiausios Lietuvos partnerės kariais – amerikiečiais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kol kas neaišku, kokia Lietuvos pozicija šiuo klausimu. Rusijos naujienų agentūra „Sputnik“ išplatino pranešimą, esą D. Grybauskaitė paragino E. Macroną „priešintis ordoms iš Rytų“. Žinoma, sunku įtarti, kad Lietuva, pritardama UEF idėjai, sutinka būti įtraukta, kaip V. Radžvilas rašo, į Merkel-Putino paktą, panašų į Miuncheno sąmokslą, kad ji dėl to grįžtų į Rusijos įtakos sferą. Jos pasirinkimas, kaip ir prieškarių, labai ribotas…
Užtat stebina tai, kad V. Putinas nedvejodamas pritarė Europos armijos kūrimui. A. Merkel paaiškino, kad UEF „parodytų pasauliui, jog karas Europoje neįmanomas“. Kitaip tariant, bet kokioms Rusijos pastangoms įžiebti ir išplėsti konfliktą Senajame žemyne būtų užkirstas kelias. Maskvos išskaičiavimas čia aiškus: JAV ir ES supriešinimas po „Brexit“ lūžio ir pabėgėlių invazijos, naudingas V. Putinui, siekiančiam suskaldyti ir taip traškančią Bendrijos vienybę bei pakirsti NATO slinktį link vakarinių Rusijos sienų. Kitaip sakant, Vakarų galios sumažėjimas pačių Vakarų rankomis…
Kur du pešasi – trečias laimi. Lietuva bet kuriuo atveju ketina stoti pralaimėjusių pusėn. Ar iš tiesų kartojasi 1938-ųjų situacija?
Sekmadienį prasideda dvi savaites vyksiančios tarptautinės karinės pratybos „Geležinis vilkas“. Pratybos apims ne tik karines vietoves, Gaižiūnų ir Generolo Silvestro Žukausko poligonus, bet ir civilines teritorijas bei jų apylinkes. Numatomas karinės technikos kolonų judėjimas viešo naudojimo keliuose bei apgyvendintose vietovėse.
„Pratybas „Geležinis vilkas“ organizuojame siekdami treniruoti ir vertinti padalinių gebėjimą greitai perdislokuoti pajėgas į bet kurią Lietuvos vietą ir ten vykdyti gynybos veiksmus. Šį pusmetį tai didžiausios mūsų pratybos, kuriose galime veikti išvien su mūsų sąjungininkais. Siekiant treniruoti padalinių mobilumą, gebėjimą greitai pasiekti bet kurią Lietuvos vietą ir joje gintis ir naikinti priešo pajėgas, pratybų metu bus vykdomi kovinės technikos žygiai iš dislokacijos vietų į susitelkimo rajonus ir operacijų vietoves“, – Lietuvos kariuomenės pranešime cituojamas pratybų vadovas Mechanizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis Vilkas“ vadas pulkininkas Mindaugas Steponavičius.
Pratybų metu didžiausias dėmesys bus skiriamas treniruoti ir vertinti Mechanizuotajai pėstininkų brigadai „Geležinis Vilkas“ priskirtų NATO priešakinių pajėgų kovinės grupės ir Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Birutės ulonų bataliono gebėjimus planuoti bei vykdyti gynybą, sąveiką atliekant bendras operacijas su sąjungininkais ir partneriais. Pirmąją pratybų savaitę, pasak Lietuvos kariuomenės pranešimo, padaliniai treniruosis veikti su papildomai pratyboms priskirtais padaliniais, antrąją savaitę vyks kompleksinės lauko pratybos, kuriose vienetai treniruosis „pajėgos prieš pajėgas“ principu. Taip pat bus atliekamos kovinio šaudymo pratybos karinių poligonų šaudyklose.
Iš viso pratybose „Geležinis vilkas“ dalyvaus apie 3,5 tūkst. karių iš keturiolikos šalių. Be pratybas organizuojančių Lietuvos karių ir NATO priešakinių pajėgų kovinėje grupėje tarnaujančių Vokietijos, Belgijos, Čekijos, Nyderlandų, Norvegijos ir Liuksemburgo karių, pratybose taip pat dalyvaus Didžiosios Britanijos, Estijos, Italijos, JAV, Kanados, Slovėnijos ir Ukrainos kariai.
Lietuvos keliais pratybų laikotarpiu judės apie tūkstantis vienetų įvairios karinės technikos: tankai, pėstininkų kovos mašinos, šarvuočiai, artilerijos pabūklai, aprūpinimo ir administracinės paskirties transportas. Tad gyventojai turėtų būti dėmesingi ir kantrūs.
Pratybos „Geležinis vilkas“ yra tarptautinės pratybos, skirtos įvertinti kiekvienos NATO Priešakinių pajėgų kovinės grupės rotacijos ir vieno iš Mechanizuotajai pėstininkų brigadai „Geležinis Vilkas“ pavaldžių Lietuvos batalionų pasirengimą planuoti ir vykdyti karines operacijas.
Gruzijos palaikymo akcija prie Rusijos ambasados Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis lapkričio 1-2 dienomis dalyvaus Batumyje vykstančioje XII kasmetinėje Sakartvelo (Gruzijos) gynybos ir saugumo konferencijoje. Tai – didžiausias gynybai ir saugumui skirtas renginys. Jame, pasak Krašto apsaugos ministerijos, dalyvauja aukšto rango politikai, saugumo ir gynybos ekspertai, nevyriausybinių organizacijų atstovai, akademikai ir spaudos atstovai.
Konferencijoje bus diskutuojama apie kintančią Juodosios jūros regiono ir globalią saugumo situaciją, naujas grėsmes ir iššūkius, pasirengimą atremti juos bei Sakartvelo kariuomenės transformaciją ir jos pasirengimą tapti NATO nare.
R. Karoblis lapkričio 1-ąją pasisakys trečioje diskusijoje, kurios tema – „Euroatlantinės bendruomenės iššūkiai – prisitaikymas prie kintančios saugumo aplinkos“. Kartu su ministru šioje ekspertų diskusijoje dalyvaus Jungtinės Karalystės, Turkijos, Gruzijos, Karališkojo jungtinių tarnybų instituto (RUSI) atstovai.
Lietuvos krašto apsaugos ministerijos atstovai kasmet kviečiami dalyvauti šioje gynybos ir saugumo konferencijoje. Taip pat renginyje dalyvaus ir Lietuvos kariuomenės atstovai, Seimo nariai.
Lankydamasis Batumyje R. Karoblis susitiks su Sakartvelo kolega, gynybos ministru Levanu Izorija ir jo pavaduotoja Lela Chikovani. Numatoma aptarti aktualius dvišalio bendradarbiavimo gynybos srityje klausimus ir Lietuvos paramą įgyvendinant Gruzijos gynybos reformą, taip pat ir esmines NATO ir Sakartvelo paketo iniciatyvas.
Ministras R. Karoblis pastarąjį kartą Gruzijoje lankėsi šių metų gegužės 25-27 dienomis, kai gynybos ministro L. Izorijos kvietimu dalyvavo Sakartvelo nepriklausomybės 100-mečio minėjimo renginiuose.
Lietuva remia Sakartvelo nepriklausomybę, suverenumą ir teritorinį vientisumą, šalies narystės NATO ir ES siekius. Lietuva ir Sakartvelas gynybos srityje bendradarbiauja nuo 2001 m., kai buvo pasirašytas dvišalis susitarimas.
Ketvirtadienį užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius su JAV valstybės sekretoriaus padėjėju A. Wessu Mitchellu telefonu aptarė strateginį Lietuvos ir JAV bendradarbiavimą saugumo klausimais. JAV atstovas dar kartą patvirtino, kad šalies politika Rusijos atžvilgiu ir glaudus bendradarbiavimas su Baltijos šalimis nesikeičia.
Tą pačią žinią pakartojo ir ketvirtadienį Vilniuje viešėjusi JAV Kongreso delegacija, vadovaujama Atstovų rūmų Asignavimų komiteto Valstybės, užsienio operacijų ir susijusių programų pakomitečio pirmininko Halo Rogerso.
Kongreso atstovai pabrėžė Lietuvos skiriamo dėmesio transatlantiniam bendradarbiavimui, gynybos išlaidų iki 2 proc. BVP didinimui svarbą.
Ministras padėkojo JAV atstovams už paramą Ukrainai ir Krymo aneksijos nepripažinimo politiką. Transatlantinė vienybė būtina užtikrinant bendrą atsaką Rusijos agresijai.
Jungtinės Amerikos Valstijos turėtų vertinti Europą kaip artimiausią sąjungininkę, prieš artėjantį NATO viršūnių susitikimą kreipdamasis į prezidentą Donaldą Trumpą sakė Europos Vadovų Tarybos (EVT) pirmininkas Donaldas Tuskas, pabrėždamas, kad Europa gynybai skiria kelis kartus daugiau nei Rusija.
„Miela Amerika, vertink savo sąjungininkus, nes, tiesą sakant, neturi jų tiek jau daug. Ir, miela Europa, daugiau lėšų skirk savo gynybai, nes visi nori, kad jų sąjungininkas būtų gerai pasiruošęs ir apsirūpinęs“, – kalbėjo D. Tuskas. „Pinigai – svarbu, bet dar svarbiau turėtų būti tikras solidarumas“, – pridūrė jis.
Be kita ko, D. Tuskas mėgino atremti teiginį, kad tik JAV gina Europą. Jis priminė, kad Europa pirmoji plačiu mastu sureagavo po 2001-ųjų rugsėjo 11-osios išpuolių JAV ir po to vykusiame Afganistano kare neteko 870 karių.
„Mielas pone prezidente, prašau, prisiminkite tai rytoj, kai susitiksime NATO viršūnių susitikime, o dar svarbiau – prisiminkite tai, kai Helsinkyje susitiksite su (Rusijos) prezidentu Vladimiru Putinu. Visada gerai žinoti, kas tavo strateginis draugas, o kas – strateginė problema“, – sakė EVT vadovas.
Lietuvos ir Moldovos gynybos ministrai Raimundas Karoblis ir Eugenis Sturza. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis su oficialaus vizito į Lietuvą atvykusiu Moldovos gynybos ministru Eugeniu Sturza aptarė dvišalį bendradarbiavimą gynybos srityje ir jo perspektyvas, Moldovos gynybos reformų eigą ir bendradarbiavimą su Europos Sąjunga ir NATO, apsikeitė nuomonėmis apie regioninio saugumo situaciją.
„Moldova Lietuvai yra svarbi Rytų partnerystės valstybė, tuo pačiu esame pasirengę ne tik išlaikyti dabartinį dvišalio bendradarbiavimo gynybos srityje lygį, bet ir jį plėsti. Mums yra svarbus Moldovos europinės krypties pasirinkimas ir tvirtas ėjimas pasirinktu keliu bei reformų įgyvendinimas“, – sakė ministras R. Karoblis. Ministras susitikime taip pat pažymėjo, kad Lietuva palaiko Moldovos sprendimus prisidėti prie NATO ir Europos Sąjungos Rytų parneriams skirtų iniciatyvų ir projektų.
Moldovos gynybos ministras E. Sturza, kalbėdamas apie regioninį saugumą, didelį dėmesį skyrė saugumo situacijai Padnestrėje, kur dislokuotas Rusijos karines pajėgas įvardijo grėsme nacionaliniam saugumui.
Lietuvos ir Moldovos gynybos ministrai sutarė, kad abiem valstybėms iškyla panašių hibridinių grėsmių, todėl svarbu dalytis turima patirtimi įveikiant visiems bendrus iššūkius, didinant visuomenės atsparumą propagandai ir užtikrinant kibernetinį saugumą.
Penktadienį Moldovos gynybos ministras su delegacija taip pat lankėsi Užsienio reikalų ministerijoje ir Seime, NATO Energetinio saugumo kompetencijos centre Vilniuje ir Nacionaliniame kibernetinio saugumo centre prie KAM, o šeštadienį planuoja dalyvauti Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dienos renginiuose Alytuje.
Lietuva ir Moldova gynybos srityje bendradarbiauja nuo 2004 metų. Lietuva konsultuoja Moldovą gynybos reformų, strateginės komunikacijos srityje, demokratinės ginkluotųjų pajėgų kontrolės ir kitais aktualiais klausimais. Moldovos atstovai Lietuvos lėšomis mokomi anglų kalbos ir štabo karininkų kursuose Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje, o nuo 2008 m. ir Baltijos gynybos koledže (Estija). Moldovos atstovai kviečiami į instruktorių kursus Divizijos generolo S. Raštikio Lietuvos kariuomenės mokykloje ir į karo medikų kursus Lietuvos kariuomenės vienetuose. Lietuva dvišalio bendradarbiavimo pagrindu ir kartu su NATO gynybos karinio rengimo programos ekspertais padeda reformuoti ir stiprinti Moldovos kariuomenės puskarininkių sistemą.
Klausimas ne toks jau paprastas. Pagal diplomatinį etiketą, esant normaliems santykiams tarp valstybių, toks pasveikinimas visiškai suprantamas. Mandagumo principas vyrauja ir tarpvalstybiniuose santykiuose. Jeigu tie santykiai pašliję, šalys pačios sprendžia, kaip gali būti suprastas ir vertinamas toks sveikinimo laiškas: ar kaip signalas geresniems santykiams, ar kaip silpnesniojo nuolaidžiavimas, ar kaip paprasčiausias formalumas.
Dažnai valstybės rizikuoja peržengti pablogėjusių santykių ar nepasitikėjimo rubikoną ir nugalėtojui nusiunčia nieko neįpareigojantį sveikinimą, kuris gali būti suprantamas vien tik kaip pasaulinio diplomatinio etiketo ženklas.
Nenuostabu, kad V. Putiną pasveikino NVS šalių lyderiai, daugelio Azijos valstybių vadovai, tarp jų, žinoma, ir Šiaurės Korėjos, taip pat Europos Komisijos pirmininkas, Vokietijos, Prancūzijos, Italijos, Izraelio, Vengrijos, Čekijos, Bulgarijos prezidentai. Didžioji Britanija, Lenkija, Latvija nuo sveikinimų susilaikė.
Pagaliau, išlaukęs penkias dienas, Kremliaus šeimininką pasveikino ir JAV prezidentas D. Trumpas, paskambinęs V. Putinui. Dingstis šiam kontaktui nebuvo vien V. Putino pergalė rinkimuose, o daugiausiai buvo kalbėta apie situaciją Šiaurės Korėjoje ir apie galimą Rusijos bei JAV aukščiausiojo lygio susitikimą „kaip įmanoma greičiau“.
Už šį skambutį JAV prezidentas gavo pylos. Senatorius respublikonas McCainas sukritikavo D. Trumpą, teigdamas, kad skambutis „įžeidė Rusijos piliečius, kuriems buvo atimta teisė laisvai pareikšti savo valią sąžininguose rinkimuose ir galimybė nulemti savo šalies ateitį. Jungtinių Valstijų prezidentas negali būti laisvojo pasaulio lyderis, jeigu jis sveikina diktatorių su pergale suklastotuose rinkimuose“.
Įdomu, kad šis sveikinimas nuskambėjo po to, kai Vašingtonas įvedė papildomas sankcijas Maskvai, tačiau, kaip rašo „The New York Times“, D. Trumpas nutarė nerodyti priešiškumo V. Putinui, nes mano, kad „geri kontaktai tarp lyderių yra vienintelis būdas pagerinti santykius tarp valstybių“. Beje, pasveikinimus V. Putinui nusiuntė ir buvę JAV prezidentai B. Obama bei Georgas Bushas jaunesnysis.
Laikraštis „The Washington Post“ primena, kad D. Trumpas yra pasveikinęs Turkijos lyderį R. Erdoganą su pergale referendume, kai po jo jam buvo suteikti autokratiniai įgaliojimai, taip pat Kinijos vadovą, kai jam buvo pašalinti visi apribojimai likti valstybės vadovu iki gyvos galvos.
Mūsų kaimynystėje dėmesį atkreipė tai, kad V. Putinas sulaukė Estijos prezidentės Kersti Kaljulaid sveikinimo laiško, kuriame pabrėžiama viltis „vystyti gerus draugiškus santykius tarp mūsų šalių“. Ar tai reiškia, kad Talinas tapo „balta varna“ tarp Baltijos šalių? Estai dažnai santūriau elgiasi Rusijos režimo atžvilgiu, nors taip pat, kaip ir visa ES ir demokratinis Vakarų pasaulis, nepripažino Krymo aneksijos ir kaltina Maskvą karo eskalavimu Rytų Ukrainoje.
Racionalios politikos braižo nesilaiko Lietuvos vadovai. Rusijoje akibrokštu nuskambėjo pranešimas, kad D. Grybauskaitė atsisakė pasveikinti V. Putiną su pergale. Kaip naujienų agentūroms paaiškino Lietuvos Prezidentės aparate, „kol Rusija nerodo pagarbos tarptautinės teisės principams ir pažeidžia kitų šalių teises bei interesus, mes nuo sveikinimų susilaikome“.
Vilnius jau ne pirmą kartą išryškina savo negatyvią poziciją Rusijos režimo atžvilgiu. Prieš keletą metų D. Grybauskaitė ją išvadino teroristine valstybe, o įvairiuose tarptautiniuose susitikimuose pabrėžia agresyvią V. Putino politiką ir pasisako už sankcijų griežtinimą. Daugelis apžvalgininkų tokį Prezidentės elgesį vadina „pertekliniu“, t.y. bereikalingu ir tik didinančiu įtampą su didžiąja kaimyne. Potenciali „pafrontės“ valstybė, teigia jie, neturėtų taip drastiškai „tampyti liūto už ūsų“ ir galėtų pasimokyti iš santūriųjų estų arba iš real politik propaguojančių vokiečių.
Laikraščio „Lietuvos rytas“ vedamasis trečiadienį taip ir baigiamas: „Lietuvai ir į ją panašioms valstybėms, ko gero, tektų elgtis, kaip turėjo būti elgiamasi po didžiojo Maskvos ir Vakarų konflikto dėl Ukrainos pradžios: daugiau situacijos pačioje Rusijoje ir jos galimos raidos blaivaus vertinimo, ramaus pasirengimo galimiems pavojams, mažiau tuščio parodomojo šūkavimo, orientuoto pirmiausia į savo pačių vidaus politinę rinką. Juk pastaroji veikla nieko nepakeis – nei pačioje Rusijoje, nei aplink ją“.
Kitas klausimas: ar stručio taktika – kišti galvą į smėlį – ir yra ta pozicija, kuri, kylant realioms grėsmėms, palankiausia Lietuvai? Istorija jau yra įrodžiusi, kad neutralumo ar pasyvumo politika toli gražu neužtikrina valstybės saugumo. Žinoma, V. Putino perrinkimas naujai kadencijai kol kas nevertintinas kaip tos grėsmės išaugimas. Tačiau Rusija nenuspėjama. Todėl prieš kelias dienas posėdžiavusi Valstybės gynimo taryba, patvirtinusi prioritetinius šalies gynybos poreikius, pagrįstai numatė per 12 metų gynybai skiriamą BVP dalį padidinti iki 2,5 proc…
Galima sakyti, kad sveikinimo laiškelis V. Putinui neprieštarautų šiai perspektyvai. Galbūt, tačiau palikime klausimą: ar po metų išrinktas naujas Lietuvos vadovas pasielgs taip pat?
Sausio 11-12 dienomis Trakų rajone vykusio neformalaus Lietuvos ir užsienio saugumo politikos ekspertų „Sniego susitikimo“ (Snow Meeting) metu buvo aptariami pagrindiniai transatlantinei bendruomenei kylantys iššūkiai ir atsakas į juos.
Susitikime dalyvavo Latvijos, Estijos ir Vatikano užsienio reikalų ministrai Edgaras Rinkevičius, Svenas Mikseris ir Paulas Richardas Gallagheris, Švedijos ir Estijos gynybos ministrai Peteris Hultqvistas ir Juris Luikas, taip pat apie 100 aukšto rango diplomatų, patarėjų, parlamentarų, analitinių ir tyrimo centrų tarptautinės ir saugumo politikos ekspertų iš maždaug 15 šalių, NATO ir Europos Sąjungos (ES) institucijų.
„Į šį susitikimą susirenka transatlantinių ryšių entuziastai ir rėmėjai. Telkiame juos, vardan Europos ir NATO stipresnių saitų, siekiame, kad sprendimai, ypač susiję su Rytų Europa ir Baltijos šalimis, tokie kaip priešakinių pajėgų dislokacija, būtų tęsiami“, – po susitikimo vykusioje spaudos konferencijoje sakė užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius.
„Sniego susitikimo“ metu buvo diskutuojama, kaip toliau stiprinti transatlantinį ryšį ir įveikti iššūkius saugumui, su kuriais šiuo metu susiduria euroatlantinė bendrija. Renginio dalyviai aptarė pasirengimą šių metų liepos 11-12 dienomis Briuselyje vyksiančiam NATO valstybių ir vyriausybių vadovų susitikimui bei galimus sprendimus dėl sąjungininkų saugumo sustiprinimo konvencinių ir hibridinių grėsmių akivaizdoje.
Atskira sesija buvo skirta glaudesnio ES bendradarbiavimo gynybos srityje iniciatyvoms aparti.
