Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Iškilus anglų rašytojas, eseistas, filosofas Gilbertas Keithas Chestertonas yra išrėžęs tokią, iš pirmo žvilgsnio kerėplišką, trikdančią, netelpančią į išankstinius mūsų lūkesčius mintį, kad esą gyventi galima jau vien dėl gyvūnų. Užsiminiau apie išankstinių įsivaizdavimų sutrikdymą dėl to, kad minėtas rašytojas paprastai yra laikomas nepralenkiamu minties orkestruotės meistru, tikru virtuozu, kurio kuriamais mintijimo posūkiais  mėgaujasi labiausiai išpaikinti snobai, o čia – tokiu subtiliu klausimu kaip gyvenimo prasmė – pateikiamas pakankamai šiurkštus išlavintam kultūrininko skoniui, bet drauge reljefiškas gyvūno pavyzdys.

Kačiukai. Slaptai.lt nuotr.

Taigi minėtoji intelekto pažiba, be visa ko kito, aukštai kotiruojamas katalikybės apologetas nesusigundo iškiliais teologiniai argumentais, taip pat neapsiriboja įprastais pamąstymais apie tarnavimą žmonijai arba bent savo palikuonių gerovei, atsakant į klausimą – dėl ko gyvename ir verta gyventi, o tarsi nusuka pokalbį į pašalius arba, gali taip pasirodyti, sunaikina paties klausimo prasmingumą, pateikdamas kažką panašaus į atsakymo karikatūrą.

O visgi, neskubėkime nusivilti! Jeigu nepasidavę sukurtam įvaizdžiui apie minties galiūną, čia neieškosime akrobatinio gudragalviavimo, kažkokių baisiai užšifruotų poteksčių, o viską suprasime pakankamai tiesmukai, paprastai ir dorai, tai, regis, ne vienas iš mūsų sutiks su išsakytu požiūriu. Gi kalbame čia ne apie titaniškus apsisprendimus ir galutinį mūsų vargų šioje ašarų pakalnėje pateisinimą, o, manding, apie tai, kas dar visados lieka, kai tarytum ir nieko nebelieka. Kita vertus, užbėgdamas už akių, pastebėsiu, užsiminiau čia išties  apie tokį prasmės likutį, kuris pats iš savęs slaptingai pasidaugindamas neretai tampa prasmės pertekliumi

Tarkime, mergina pagal įskiepytą kultūros kanoną ir natūros programą ilgai laukusi riterio ant balto žirgo (apie žirgą atskirai pakalbėsime vėliau), galop pavargusi laukti netikėtai įsigyja katiną, kuriuo privalo pasirūpint čia ir dabar, kiekvieną dieną, nieko nelaukus, – gerai žinomas atvejis… Net jeigu mergina laikosi išankstinio požiūrio, kad visi vyrai yra kiaulės, katinas gali padėti sukaupti kažką panašaus į meilaus prisirišimo patirtį. Kaip žinome, katinas yra be galo pretenzinga būtybė ir, jeigu tik bus leista, savo įnoringumu gali užpildyti visą šeimininkės gyvenimą be iracionalaus likučio ar kažkokio užribio.

Kikas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Keletą kartų esu jau citavęs ir dar kartą prisiminsiu vieno iš stačiatikių vizionieriaus išvadą, kad gamta yra ne kas kita, o būtent pažemintas žmogaus nuodėme rojus. Net pats gerai nesuprantu, kodėl štai  tokia nedoktrinieriška, kanonizavimui nepasiduodanti, oficialiai niekur neįteisinta įžvalga taip užburia, kad norisi grįžti ir grįžti prie išsakytos tezės. Galbūt taip yra dėl to, jog minėtoji ištara žadina ne tiek griežtą minties seką, kiek neaiškų vaizduotės plazdėjimą.

Ypač įtaigus yra štai toks momentas, čia porinama apie tai, kad gyvasties kupiname rojuje,  žmogui nusidėjus, gyvūnijos rūšių prototipai reagavo skirtingai, neva vieni iš gyvūnijos provaizdžius įkūnijančių būtybių  žmogų baisiai smerkė, barė, dergė, kiti užsistojo, užjautė, priekaištavo pačiam Dievą dėl neadekvačios bausmės. Esą yra taip, kad  mūsų atmintyje šis išvarymo iš rojaus pasažas leidžia apie save žinoti visą duotą laiką kaip savotiškas estetinio atpažinimo kodas, t. y. gyvasties nekantriausia dalis, tada pasmerkusi žmogų, dabar yra atpažįstama kaip mums šleikštulį keliančios lipnios kirmėlės arba pasibjaurėtini šliužai, o  fatališkos  istorijos žmogaus draugai yra, jeigu galima būtų taip pasakyti, estetinio pasigėrėjimo objektai, tokie, pavyzdžiui, yra ir visados bus kregždutė, žirgas, įnoringai miauksiantis gražuolis katinas ir t. t. Taip pat, pratęsiant šį pasakojimą, galėtume teigti, kad intensyviai kinkuojantis didelę galvą arklys pievoje dar ir šiandien liudija savo apsisprendimą stoti žmogaus pusėje („yra tik taip, o ne kitaip“), kai savo ruožtu tarsi ir be priežasties amsintis šuo prie būdos – žinokite – vis dar kartas nuo karto loja Dievui į langus!

Romos katalikų Dominikonų arba Brolių pamokslininkų ordinas kartais yra pavadinamas Dievo šunų (lot. Domini Canes) religiniu susivienijimu. Talentingiausias XXa. teologas Josephas Ratzingeris, vėliau tapęs popiežiumi Benediktu XVI,  yra pakrikštytas „Dievo pitbulio“ vardu. Kaip visi gerai žinome, iškilmingomis progomis žurnalistas gali būti pavadintas demokratijos sarginiu šunimi. Taigi nuoroda į šunį čia yra net labai garbingas žmogaus, sugebančio gerai atlikti savo pareigą, įvertinimas. Aš net siūlyčiau įsteigti Šuns ordiną, skirtą apdovanoti labai piktiems ir kraštutinai teisingiems (teisesniems net už bolševikus) žurnalistams (gražiausiai būtų, jeigu tokį ordiną nusipelniusiems žurnalistikos asams savo rankomis įsegtų mūsų griežtoji Dalia). 

Kai aš išvedu pasivaikščioti į lauką savo jorkšyrą, anas tuščiai nepraleidžia nė vieno pakeliui sutikto  vyresnio amžiaus žmogaus jo neaplodamas. NeduokDie, taip išėjus pasivaikščioti, sutikti kokį seneliuką su lazdele, nuo mano šunelio teisumo  tada aidi visas mikrorajonas, jorkšyras Nilas amsi su tokiu šventu pasipiktinimu tarsi būtų sutikęs patį Dievą. Jis nemėgsta ir jaunimo, tačiau toleruoja, pro jauną žmogų praeidamas kaip pro tuščią vietą neparodęs savo balselio.

Gražuolis žirgas. Slaptai.lt nuotr.

Nemoku nupasakoti kaip spaudžia širdį dėl to, jog šiandien, stambėjant valstiečio ūkiui, arklys kaip biblijinio likimo bendražygis palieka lietuvišką dirbamos žemės peizažą, kitaip tariant, yra vis labiau abstrahuojamas iš įprastos sau aplinkos ir nukeliamas kažkur į pramogos užribį. Kokių nors ekonominių kontrargumentų nurodyti negaliu, tačiau leiskite priminti poeto žodžius apie galbūt dar išliekantį, tikėtina, arklio pasiilgimo fenomeną, kai „norisi kažką sunkaus pavalkiot arba šiaip pasiganyt kartu“.

Be to, reikėtų atkreipti dėmesį į tai, jog žirgas yra mūsų herbo figūra. Tad jeigu kitų šalių piliečiai, net labiausiai prakutę žemdirbiai, neturi jokių galimybių savo laukuose auginti jiems svarbias heraldines  būtybes, tokias kaip vienaragis ar dvigalvis erelis, lietuviai savo herbo simbolį kiekvienas vis dar gali laisvai puoselėti savo ūkelyje labiausiai tiesmuka to žodžio reikšme.                            

                                                                      X  X  X

                                                         Nelyg pripiešti laukuose

                           gyvulėliai įvairiausio augumo

                            primityvisto

                            ranka

                            suvaryti

                            į erdvę

                           žaliose lankose

žengia tyliai

                           minkštom letenėlėm

                           didžiulė katė

                           nutolusios

                           mykia

                           miniatiūrinės karvės

                           artėjant

                           iš žemės

                           išdygsta

                           titano

                           arklys

                           nebalnotas

 

                            Trūksta

                            žirafos

                            kengūrų

                           ir dramblio

                           animalistinių

                           šachmatų

                           partijai

                           kur

                           visados

                           karaliauja

                           baltas

                           ožys

                           o

                           už kadro

                          lieka

                          beždžionė

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Sakoma, jog Kūčių naktį vieną trumpą akimirką vanduo šaltiniuose tampa vynu, o sodybų gyvūnai prabyla žmogaus balsu, artikuliuotai ir suprantamai išpranašaudami stosiančių metų svarbiausius įvykius.

,,Įsikirsti“ į šią akimirką be galo sunku, tačiau esą vienam kitam yra pavykę. Žinoma, tokiame pasakojime, nežiūrint to, jog kalbama čia apie Kūčias ir šios dienos išskirtinumą, jokių, net labiausiai nukeltų, sublimuotų ar perstruktūruotų teologinės tiesos pėdsakų nėra, šitokį pasakojimą greičiau galime priskirti stebuklinės pasakos žanrui. Kita vertus, šįkart aš ir nesiruošiu liudyti tik tiesą ir vien tik tiesą, visų pirma siekdamas   pasiaiškinti kai kurias vaizdinio raiškos aplinkybes, kitaip tariant, ruošiuosi kalbėti ne tiek apie žodžio atitikimą tikrovei (klasikinė tiesos apibrėžtis), kiek apie žodžio ir mūsų sugebėjimo įsivaizduoti balansą, taigi apie žmogaus keliamų idėjų adekvatumą estetinio reikšmingumo prasme.

Štai, pavyzdžiui, sukelčiau tik pasipiktinimą, būčiau negailestingai nušvilptas, jeigu, modernizuodamas pasakojimą pagal labiau tikroviškas aplinkybes, praneščiau, kad esą Kūčių naktį miesto vandentiekio ištekliai virsta vynu, o mūsų blokiniuose namuose priglausti šunys, katės ir bjauriai keiktis jau išmokytos papūgos gali išpranašauti žmogaus likimą. Iš tiesų, šitokia kalbėjimo seka, –  kažką savavališkai praleidžiant ir kažką savavališkai priduriant, – galima sukarikatūrinti net labiausiai archetipinius vaizdinius. Kaip matome iš šio pavyzdžio, ne kiekvienas vaizdinys, taip sakant, pasiduoda modernizacijai, kai kurie iš jų saugo savo prigimtines ribas, o užmojis tokį vaizdinį išplėtoti privalo paklusti tam tikrai ,,logikai“.

Kaip atrodo, anksčiau minėto pasakojimo ,,logika“ reikalauja įsivaizduoti pirmiausiai ne ką kitą, o būtent tvarto, galima sakyti švelniau, tvartelio vidaus aplinką, kur atskirtam įgalinančios būti autonomišku savo prigimtinėje vietoje ribos gyvūnui suteikiamos stebuklinės savybės pranašauti. Kita vertus, kaip jau sakyta, čia nebus kalbama apie tiesą, neminėsime prakartėlės simbolikos, o apsakysime tik visą grožį, operuodami išgrynintais estetiniais simboliais. Kitas dalykas, jog kraštutinai sublimuotai sąmonei gali iškilti, netgi būtinai iškyla klausimas – ar tvartas kaip toks išvis gali tapti estetinės meditacijos objektu, ar tvarto vaizdinys apskritai nepažeidžia grožio kanonų labiausiai akivaizdžiu pavidalu?

Vienas pavyzdys veržiasi į pokalbio erdvę pats savaime, nors aš dar ilgai bandau spyriotis. Tiesa sakant, šis pavyzdys yra gana iliustratyvus, yra tarsi tamtyč sugalvotas, tinkamas mūsų atvejui, jeigu drauge iš tiesų laikysimės nusakytos taisyklės, reikalaujančios bent laikinai už skliaustelių palikti visas verifikacijos pretenzijas.

Daugelis interneto komentatorių ne kartą yra priekaištavę Vytautui Landsbergiui, žinomam Lietuvos politikui, dėl to, jog anas kadaise bylinėjosi dėl teisės privatizuoti jo tėvams priklausiusį pastatą, pavadintą sąlyginai ,,tvarteliu“. Bylinėjosi su visiškai pašaliniu šeimai žmogumi, kuris ilgą laiką naudojosi minėtomis patalpomis. Ne vienas iš komentatorių mano, kad toks žinomo politiko veiksmas nėra labai gražus, dėl to esą Landsbergiui galima prikišti smulkmeniškumą, net išpeikti jį neva dėl gobšumo.

Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Gali būti, kad ir šių eilučių autorius, atkreipęs dėmesį į tokį, tarsi ir atsitiktinį, dar neaišku kaip iš tiesų klasifikuotiną dalyką, skaitytojui pasirodys pernelyg smulkmeniškas. Tačiau, mano akimis žiūrint, ši istorija jau įgijo principo reikšmę. Galų gale nusibodo nesąmonės, kartojamos metai iš metų. Iš tiesų, nejaugi žinomas žmogus vien dėl savo žinomumo neturi turi teisės grįžti į savo vaikystės žemę, į atminties vaizdinio ,,margis ar sargis, pririštas prie malkinės“ meditaciją?  Žinia, taip paklausti galėtų  kiekvienas jautresnės sielos bendrapilietis, tačiau, antra vertus, už lyriškos intonacijos klausimo drauge slypi sunkiau pastebimas, tačiau daug rimtesnis, beveik valstybinės reikšmės klausimas – kur V. Landsbergis laikytų savo garsųjį arklį, jeigu neturėtų tokio tvartelio?

Apie išmanųjį V.Lansbergio arklį esu viešai bylojęs ir nerimtai pliurpęs ne kartą. Prisimename, kad garbusis politikas, įsikarščiavęs diskusijoje, lemiamais momentais neretai pateikia argumentą, kad tai ar tai neva yra aišku net arkliui. Vis tik čia svarbu nepasiduoti pirmam įspūdžiui, kad  toks V.Landsbergio posakis yra nuoroda į kažkokią lengvabūdišką instanciją. Tiesą sakant, čia kalbama apie visažinį, dar daugiau – turintį aiškiaregystės dovaną arklį, taigi neva atsaini V.Landsbergio nuoroda „tai aišku net arkliui“ gali būti traktuojama kaip Sokrato posakio „aš žinau, kad nieko nežinau, o Protagoras ir to nežino“ viena iš parafrazių. Jeigu norite,  V.Landsbergio arklys gali būti prilygintas net Delfų orakului. Tai savo ruožtu man leidžia kelti hipotezę, kad nepaprastasis  V.Landsbergio arklys yra nužengusio iš herbo Vyčio baltojo žirgo metamorfozė, gyvasis įsikūnijimas su nedidele paklaida. Jeigu tokia prielaida didesniu ar mažesniu laipsniu yra teisinga, toliau nesunku bus padaryti išvadą, kad V.Landsbergio tvartelis įgyja vos ne valstybinės institucijos reikšmę. Būtent čia, o ne kažkur kitur, savo asmeninį asilą pririšęs laiko dabartinis šalies generalinis prokuroras, nuo seno čia savo dienas leidžia VSD sidabrinis grifonas, nerimastingai dūlinėja STT erelis su fakelu (baugu, kad nepadegtų pašiūrės), giliame šešėlyje tūno Dovilės Šakalienės krokodilas (kaip šis egzotiškas gyvūnas pateko į garbingą draugiją – paaiškinsiu vėliau).

Nesunku įsivaizduoti, kad greitai užstosiančių Kūčių naktį V. Landsbegio arklys generalinio prokuroro asilui bandys paaiškinti tai, kokią nešlovę visai šaliai užtraukia prasidėjusios šnipomanijos konvulsijos. Nereikia būti V.Landsbergio arkliu, kad galėtum suprasti, jog labiausiai negerbiamas, šlykščiausias šalies gyventojas nebūtinai yra šnipas. Net ir arkliui aišku, kad šnipai paprastai bando ištirpti pilkoje minioje, nesistengdami atkreipti masinį dėmesį rėksmingomis savo menkystės kompleksų demonstracijomis. Kanopų laižytojui tenka pernelyg didelė garbė pavadinant jį šnipu. V. Landsbergio arklys neabejotinai išsakys savo nuogąstavimus, kad už viso to čia gali slypėti noras trūks plyš skelbti šnipų medžioklės sezono pradžią, galimas daiktas, tokiu būdu pridengiant bjaurias valdžios nesėkmes, nei konkretus reikalas. Nėra žmogaus nei gyvulio Lietuvoje, kuris imtų ir pradėtų gailėtis Algirdo Paleckio, tačiau liūdna patirtis byloja, kad kartą prasidėjusios šnipų medžioklės paprastai turi tendenciją tęstis be pabaigos vis labiau išgalvotais pretekstais.  

Koks asilas, – sakys V. Lansbergio arklys, – galėjo sugalvoti formuluotę, kad  A.Paleckis yra kaltinimas šnipinėjęs Sausio 13-osios bylos aplinkybes. Tarsi čia būtų kokia nors visuomenei nežinoma valstybės paslaptis, kurią gali išžvalgyti priešo pasiųsti šnipai, išskyrus tą aiškią kaip ryto metas, visiems žinomą tiesą, kad nepriklausomos šalies piliečius, civilius gyventojus užpuolė ir žudė ginkluota iki dantų skeltanagių orda. Tokia formuluotė įneša bjaurias, nesunkiai pritempiamas iki šmeižto dviprasmybes, gali suniekinti laisvės kovotojų ir aukų atminimą.   

Kad ir kaip ten būtų, sunku paneigti faktą, kad šiandien mūsų padangėje įtarumo bacila dauginasi su katastrofišku pagreičiu, prasidėjo labiausiai intensyvus nepriklausomybės laikų istorijoje piktavalių kenkėjų paieškos laikotarpis, kai valstybės priešais jau taikomasi pavadinti žmones, kurie bando priešintis Lietuvos miškų nusikalstamam niokojimui ir stoja prieš vasaros viduryje priimtą kretinišką vaiko teisių apsaugos įstatymą bei įsiteisėjusią liūdną praktiką neretai be didesnio preteksto paimti vaikus iš šeimų valstybės vardu.

Dovilė Šakalienė neseniai apsipylusi ašaromis TV ekrane guodėsi dėl to, kad jos nemyli Lietuvos žmonės, rašo nepagarbius ar net grasinančius atsiliepimus komentarų rubrikose. Drąsiai sakau, kad tai krokodilo ašaros, nes ta pati  jautrioji D.Šakalienė jau su nudžiūvusių ašarų veido mimika, be jokio konfūzo aiškina, kad jos oponentai ir kontroversiškojo vaikų teisių įstatymo kritikai dirba priešiškų Lietuvai šalių specialiųjų tarnybų naudai. Kaip atrodo bent man, taip kalbėti gali tik žmogus, kuris jau negrįžtamai yra pasiklydęs padugniškumo rūkuose.

Seimo narė Dovilė Šakalienė. ELTA nuotr.

Kaip atrodo, V.Landsbegio arklys garsiai išsakys savo nerimą, kad valstybei užtraukia didžiulį pavojų tai, jog VSD vadas, kaip rodo jo gudragalviški pasisakymai spaudoje, tapatina valstybę su valdžia. V.Landsbergio arklio žodžiais tariant,  jeigu viskas klostysis ir toliau ta linkme, kitų Kūčių metu valstybinės reikšmės tvartelyje kriuksės tik kiaulių banda be pretenzijų į žmogui suprantamos kalbos artikuliacijas net ir stebuklinę naktį.

Garsus rusų filosofas emigrantas Nikolajus Berdiajevas, apeliuodamas į man nežinomus ezoterinius šaltinius, yra išsakęs tokią tezę, jog esą gamta yra ne kas kita, bet pažemintas rojus. Kadangi šis teiginys tiesiogiai nesisieja nė su vienos konfesijos dogminiais pagrindais, leiskite jį traktuoti kaip savotišką išbandymą vaizduotei. Šiaip ar taip, šiuo atveju ,,išvarymo iš rojaus“ vaizdinys neįpareigoja manyti, jog kažkas kažkuriuo momentu privalėjo išvykti iš taško A į tašką B. Gamta esą yra tas pats rojus, tik kitame statuse, yra su žmogaus nuopuoliu pažeminta aplinka. Kita vertus, tas pats Berdiajevas teikia pastabą, leidžiančią užaštrinti vaizduotę naujais iššūkiais. Esą kažkuris iš šventųjų yra atpasakojęs savo viziją, kad į žmogaus pasmerkimą minėto išvarymo situacijoje atskiros gyvūnų rūšys (tarkime, jog tai buvo neįsivaizduojamo pavyzdžio konfigūracijos gyvūnas-idėja) reagavo skirtingai: vieni gyvūnai žmogų be galo barė, bjauriai koneveikė, rodė jam savo panieką ir pasišlykštėjimą, kiti –  bandė užsistoti, užjausti. Neva dabar, šioje ašarų pakalnėje žmogus vis dar atpažįsta šį įvykį būtent savąja grožio pagava gamtos akiratyje.

Vienos gyvosios gamtos apraiškos žmogui iš tiesų yra nesimpatiškos, šleikščios, pavyzdžiui, lipnios kirmėlės, gleivėti šliužai, kažkokie šūdvabaliai ir pan. Tai esą ir yra minėti kaltintojai, piktžodžiautojai. Savo ruožtu, reikia manyti, visas gamtos grožis, margaspalviai sparnuočių būriai, gražiausios jų trelės dar ir dabar teisina žmogų.

Kokerspanielis Kikas. Slaptai.lt nuotr.

Kita vertus, čia mano vaizduotė, teisėtai ar neteisėtai, įsikiša piešdama savuosius pavyzdžius, įpareigodama įsižiūrėti į mūsų likimo bendrakeleivius. Ką čia matome? Lyg ir kažkam priekaištaudamas kinkavo galvą tuomet senasis arklys, kol jo širdį iš karto užliejo kraujas. Galime spėti, kad užsistodamas žmogų labiausiai triukšmavo, nerimavo, draskėsi šuo. Katinėlis visai pasimetęs sukosi apie kojas…

2018.12.23; 10:14

„Gelbėtojų“ žvaigždė P. Anderson užsidarė narve. EPA-ELTA nuotr.

JAV aktorė Pamela Anderson užsidarė narve. Taip buvusi „Gelbėtojų“ žvaigždė trečiadienį Paryžiuje protestavo prieš gyvūnų laikymą narvuose. „Niekas neištveria narve ilgiau nei kelias minutes, – sakė 51-erių gražuolė, neseniai apsigyvenusi Prancūzijoje. – Tačiau daugelis gyvūnų praleidžia čia visą savo gyvenimą. Aš nesuprantu, kaip žmonės gali būti tokie žiaurūs“.

„Aš esu kovotoja prieš narvus“, – buvo parašyta baltomis raidėmis ant raudono plakato, kurį P. Anderson laikė rankose narve. Ji narve užsidarė su prancūzų šokėju Maxime’u Dereymezu, su kuriuo šoka TV šou laidoje „Šokis su žvaigždėmis“.

Protesto akciją organizavo gamtos apsaugos organizacija CIWF. Ji šiuo metu ES renka parašus prieš gyvūnų laikymą narvuose.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.10.13; 09:39

Tarptautinė kačių paroda. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Seimui siūloma spręsti gyvūnų keliamo triukšmo problemą gyvenamuosiuose pastatuose.

Seimo narys, Peticijų komisijos pirmininkas Petras Čimbaras įregistravo tai numatančius Triukšmo valdymo įstatymo ir Administracinių nusižengimų kodekso pakeitimus.

Įstatymo pataisos atsirado dėl to, kad Peticijų komisija, išnagrinėjusi Aldonos Andriuškevičiūtės peticiją, priėmė sprendimą tenkinti joje pateiktą pasiūlymą priimti įstatymą, griežtai reglamentuojantį gyvūnų savininkų atsakomybę už savo augintinių (šunų, kačių) keliamą triukšmą. Beje, Peticijos komisijos išvadai pritarė ir Seimas.

Pagal siūlomą projektą, „joks asmuo, kuris atsakingas, prižiūri, globoja ar kontroliuoja bet kurį gyvūną, negali sukelti ar leisti gyvūnui sukelti nepagrįstą triukšmą, įskaitant, bet neapsiribojant, bet kokius garsus, kurie yra aiškiai girdimi bet kurioje triukšmo veikiamoje gyvenamosios nuosavybės vietoje: nepertraukiamai 10 minučių ar daugiau nuo 7 val. iki 22 val., nepertraukiamai 5 minutes ar daugiau nuo 22 val. iki 7 val. arba girdimi su pertrūkiais daugiau kaip 30 minučių per 3 valandas.“

Tarptautinė kačių paroda. 2016-ųjų balandis, prekybos centras „Panorama“ Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Siūlomas įteisinti projektas numato, kad „asmenys gyvenamojoje aplinkoje privalo laikytis viešosios rimties, netrikdyti asmenų ramybės, poilsio ar darbo, nešūkauti garsiai, nedainuoti ar groti muzikos instrumentais, kitokiais garsiniais aparatais, netriukšmauti gatvėse, aikštėse, parkuose, paplūdimiuose, viešajame transporte ir kitose viešosiose vietose ir gyvenamosiose patalpose, įmonėse, įstaigose ar organizacijose“.

Taip pat įstatyme siūloma įrašyti, kad „asmenys gyvenamojoje aplinkoje privalo laikytis nustatytų triukšmo ribinių dydžių ir užtikrinti, kad jo keliamas triukšmas ar jo naudojamų įrenginių triukšmo lygis neviršytų vietovei, kurioje naudojami triukšmo šaltiniai, nustatytų triukšmo ribinių dydžių. Per didelis triukšmas reiškia triukšmą, kuris nepagrįstai dirgina, trukdo, yra agresyvus arba kuris nepagrįstai trikdo patogiai gyventi ar naudotis nekilnojamuoju turtu vienam ar daugiau asmenų, gyvenančių bendruomenėje ar kaimynystėje pagrįstu atstumu nuo nuosavybės, kur triukšmaujama“.

„Atsižvelgus į tai, kad praktikoje iškyla nemažai žmonių ir gyvūnų keliamo triukšmo lygio nustatymo problemų, susidaro prielaidos išvengti atsakomybės už Triukšmo valdymo įstatymo nuostatų pažeidimus, todėl manytina, kad yra tikslinga pačiame Triukšmo valdymo įstatyme įrašyti nuostatą, kad triukšmo ribiniai dydžiai gyvenamuosiuose pastatuose ir jų aplinkoje taikomi ir žmonių bei gyvūnų keliamo triukšmo vertinimo atvejais“, – sako Seimo narys P. Čimbaras.

Šuniukas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Administracinių nusižengimų kodekse jis siūlo numatyti, kad Triukšmo valdymo įstatymo ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių triukšmo valdymą, nevykdymas ar pažeidimas užtraukia baudą nuo 20 iki 300 eurų. Šiuo metu už tai numatyta bauda nuo 50 eurų iki 300 eurų.

„Pačių žmonių keliamą triukšmą įtraukus į Triukšmo valdymo įstatymo reguliavimo dalyką, galėtų susidarytų teisinė kolizija, kada už tą pačią veiką, t.y. paties žmogaus keliamą triukšmą, kiltų administracinė atsakomybė pagal du kodekso straipsnius. Todėl siūloma išbraukti straipsnį, numatantį atsakomybę už viešosios rimties trikdymą, o kitame kodekso straipsnyje sumažinti minimalią bausmę už Triukšmo valdymo įstatymo ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių triukšmo valdymą, nevykdymą ar pažeidimą“, – sako P. Čimbaras.

Jo teigimu, žmonių ir gyvūnų keliamą triukšmą pradėjus vertinti pagal triukšmo matavimo rezultatus, policijos ir savivaldybių administracijų pareigūnai turės būti aprūpinti specialiomis garso matavimo priemonėmis (prietaisais), įgyti kompetencijas triukšmui matuoti arba įsigyti paslaugas iš triukšmo matavimus atliekančių bandymų laboratorijų.

Šiuo metu fizinių ir juridinių asmenų pareigos gyvūnų apsaugos ir jų gerovės srityje yra numatytos Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatyme. Jame nustatyta, kad gyvūnų laikytojai privalo užtikrinti, kad jų laikomi gyvūnai nekeltų grėsmės žmonių, kitų gyvūnų gyvybei, sveikatai ar turtui, nepažeistų kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų.

Šunų paroda Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

Triukšmo prevencijos teisinius pagrindus, triukšmo valdymo subjektų teises, pareigas, triukšmo kontrolės ir stebėsenos (monitoringo) tvarką reglamentuoja specialusis Triukšmo valdymo įstatymas, kuriame nurodyta, kad triukšmo šaltinis – bet koks įrenginys ar objektas, kuris kelia (skleidžia) triukšmą.

Atsakomybė už Triukšmo valdymo įstatymo ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių triukšmo valdymą, nevykdymą ar pažeidimus numatyta Administracinių nusižengimų kodekse.

Stacionarių triukšmo šaltinių skleidžiamo triukšmo ribiniai dydžiai gyvenamuosiuose ir visuomeninės paskirties pastatuose bei jų aplinkoje numatyti sveikatos apsaugos ministro 2011 m. birželio 13 d. įsakymu patvirtintoje higienos normoje „Triukšmo ribiniai dydžiai gyvenamuosiuose ir visuomeninės paskirties pastatuose bei jų aplinkoje“.

„Išanalizavus teismų praktiką matyti, kad ši Higienos norma neturėtų būti taikoma vertinant gyvūnų keliamo triukšmo lygį, bet, nesant kitų specialių teisės aktų, reglamentuojančių konkrečius triukšmo ribinius dydžius gyvenamuosiuose pastatuose bei jų aplinkoje, pagal teisės analogiją šios Higienos normos nuostatos šiuo metu taikomos“, – sakoma dokumento aiškinamajame rašte.

Siūloma, kad įstatymo pataisos įsigaliotų nuo kitų metų sausio 1 d.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.08.03; 06:34