Heidegeris

SkaitomiausiosŽurnalisto užrašai

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Liaudies išmintis skelbia, neik su velniu obuoliauti, bet eik su Grybauskaite grybauti! Tai mums visiems vėl verta prisiminti šiandien, kai buvusi Lietuvos prezidentė yra kotiruojama kaip viena iš perspektyviausių kandidačių užimti NATO generalinio sekretoriaus postą.

Tačiau, įsivaizduoju, ne vienas gali pasakyti: grybavimas kaip hobis netinka prie rimto vyriškio įvaizdžio. Kitas dalykas, reikia suprasti, yra medžioklė ir žvejyba. Esą patys tikriausi vyrai kartas nuo karto žvejoja banginius Didžiajame vandenyne, o labiausiai linkę rizikuoti keliauja į Afrikos savanas pašaudyti liūtų. Be to, visi gerai žinome, jog tik žvejyba ir medžioklė, o ne grybų rinkimo menas, teikia neišsenkamus vyriško orumo įtvirtinimo atributikos rezervus. Nesunku suprasti, jog netoliese gestikuliuojantis žmogelis, staiga ištiesiantis į šonus rankas visa apimtimi, įtemdamas net pirštų galiukus iki pamėlynavimo, ne tik siekia vaizdžiai parodyti „nutrūkusio laimikio ilgį“, bet drauge bando aplinkiniams įskiepyti visai pašalinę mintį apie neįtikėtiną savo vyriškumą. Kas be ko, dar akivaizdžiau ši intencija ryškėja dažno medžiotojo įpročiuose svetainių sienas nukabinėti briedžio arba, pavyzdžiui, vienaragio ragais. Kita vertus, šįkart aš vis tik esu nusiteikęs papasakoti apie tuos išbandymus, riziką ir rimtus pavojus, kurie gali ištikti būtent grybautoją.

Erkė – pavojinga žmogaus sveikatai. Slaptai.lt nuotr.

Bijai vilko, neik į mišką, – porina senoji patarlė. Tačiau mūsų postmodernistiniais laikais, regis, tiksliau būtų kalbėti apie užkrėstos ir baisias ligas galinčios sukelti erkės įkandimo baimę. Tai baimė, kuri vienija medžiotojus, grybautojus, uogautojus, medkirčius, raudonkepuraites ir šiaip miške pasiklydusiu neaiškios reputacijos žmones. Savo ruožtu specifiniai išbandymai grybautojui, kaip atrodo, labiau siejasi ne su aplinkos keliamais pavojais, o su vidiniais paties žmogaus kompleksais. Įvardinti šiuos kompleksus, pasirodo, vis tik nėra taip paprasta ir lengva.

Tarkime, ramiai nusiteikęs žmogus vaikštinėja po mišką, apsimetęs, kad rankioja grybus, taigi, pakeitęs įprastą aplinką, tokiu būdu ilsisi. Miškas išties yra tokia filtrų sistema, kuri padeda iškylautojui apsivalyti nuo nereikalingų minčių ir blogų emocijų. Kita vertus, čia neretai „įkraunamos baterijos” teigiamomis emocijomis. Kaip visi gerai žinome, tokiose iškylose žmogus paprastai atstato pusiausvyrą, randa balansą. Tačiau įsivaizduokime kitą kraštutinį atvejį, kai paskendęs savo mintyse grybautojas visai netikėtai užeina į kitų grybautojų dar nenušliaužtus pakraščius su tokia čia tyvuliuojančia geriausiųjų grybų gausybe (norėčiau sakyti pratęsdamas „nutįsusia iki horizonto”, bet horizonto miške nėra), jog pradeda raibti akys. Galima laikyti kažkuo panašiu į prakeikimą, tekusiu man, jog net labiausiai negrybingais metais vieną ar kitą kartą netyčia papuolu į nepažymėtas jokiuose žemėlapiuose vietas, kuriuose iš po kojų atsiveria baravykų „klondaikai”. Tikriausiai nereikia dabar pasakoti, kiekvienas gerai įsivaizduoja pats, jog tokiais atvejais ramybę kažkas nupučia iš karto, o visos mintys išgaruoja kaip nebūtos.

Žvejys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tik vėliau, kai šeimininkės jau valo grybus ir deda į puodą, vieną akimirką užgniaužia kvapą tarsi ir gėdos jausmas arba kažkoks nesmagumas, jog, surinkęs savuosius šimtą ar du šimtus baravykų, tu dar ilgai sukai ratus, trypinėjai aplinkui, ieškodamas to mažiausiojo, nepastebėto.

Ar aprašytoji situacija liudija tik gobšumo įvykį, – sunku vienareikšmiškai atsakyti. Šiaip ar taip, grybautojo pasija, regis, mažai ką bendro turi su žvejybos ir medžioklės aistromis. Gretinamuoju atveju labai svarbūs yra pergalės prieš gamtą trofėjai. Surinkti grybai, žinoma, tokiais trofėjais nėra ir negali būti. Kita vertus, aprašytoji grybavimo patirtis kažkokia, galbūt tik labai menka dalimi leidžia nutuokti apie apsėstojo turtėjimo manijos išgyvenimus, įpareigoja suprasti, pavyzdžiui, be saiko plečiančio savo verslo imperiją žmogaus patosą, teikia progą įsivaizduoti netramdomo noro turėti „daugiau ir daugiau” patologijos prieštaras. Dar daugiau, – šią vasarą vėl buvau įpuolęs į tokią baisią geltonuojančių voveruškų gausybę, jog vienu momentu pasijutau nelyg koks įsilaužėlis į juvelyrinę parduotuvę, kuris drebančiomis rankomis renka aukso dirbinius iš vitrinų. Kitas dalykas, jog net labiausiai prisiekęs grybautojas išėjęs iš miško greitai blaivosi, tuo tarpu tikras gobšuolis neturi ramybės net sapnuose.

Ne paslaptis, ne visados grybautoją lydi tik sėkmė, ne visados miške gali atrasti vienatvę. Būna ir taip, jog į mišką susirenka daugiau grybautojų nei yra pačių grybų. Nieko nesakykite, vis tik įdomu pabūti tokioje kompanijoje, kai žmonių nesimato, bet girdisi  intensyvūs susišūkavimai. Tokiu atveju žmogaus balsas tampa labiau savarankišku, įgyja tikrą substancinį svorį. Iš visų pusių girdisi BALSAI, pasijunti papuolęs į vaiduoklių mitingą.

Grįžę iš darbų Vokietijoje žmonės man pasakojo, jog grybų ten niekas jau neberenka, nors vokietis biurgeris net labai yra linkęs grybais paįvairinti savo virtuvę. Vokietis  perka rytų europiečių surinktus miškuose arba specialiuose grybų tvartuose Vakaruose išaugintus grybus. Esą čia laikomasi nuostatos, kad pačiam vaikščioti po miškus ir rinkti grybus yra labai žema, neoru, netgi vyrauja nuomonė, jog taip elgtis gali tik antros rūšies žmonės. Gali būti, jog taip iš tiesų šiandien savo orumą įsivaizduoja pirmarūšiai grynakraujai biurgeriai.

Grybai, grybai, grybai. Vytauto Visocko nuotr.
Grybai. Vytauto Visocko nuotr.

Drauge esu įsitikinęs, jog didysis vokiečių filosofas M.Heideggeris buvo prisiekęs grybautojas. Užteks prisiminti tik tai, kokią didelę reikšmę šio mąstytoje raštuose turi tokie prasmėvaizdžiai kaip „tankmė“, „laukymė”, „proskyna”, „prošvaistė“. Yra labai rimtas pagrindas teigti, jog šie prasmėvaizdžiai yra įkrauti būtent grybautojo, o ne medžiotojo patirtimi. Nepaslėpties (tiesos) kaip proskynos ar prošvaistės įvardijimuose nėra nė mažiausios užuominos apie taikinio ieškančio žvilgsnio įtampas. Iš tiesų nusitaikyti į būtį kaip į objektą neįmanoma išvis, tačiau likimo esame  įpareigoti rinkti į vieną neužbaigiamą visumą sudužusio būties veidrodžio šukes. Neatsitiktinai pats M.Heideggeris pastebi, jog gr. kilmės žodis „logos”, t.y. žodis nurodantis į mąstymo procesą ir kartu tapęs vakarietiškos mąstysenos savotišku kodu (liet. verčiamas – žodis, mintis) esą kyla iš archaiško žodžio „legein“, graikų kalboje reiškiančio  „surinkti“. Žinoma, tokia etimologija  nėra tiesiogiai išvedama iš grybavimo patirties, tačiau netiesiogiai mūsų, grybautojų, savimeilę glosto.

Kaip nieko kito laukiu  būtent susitikimo su rudeniu miško laukymėje. Čia esi įleidžiamas į akistatą su klaikiu, visų reiškinių laikinumą manifestuojančiu grožiu. Būtent tokiu metu laikinumas tampa besaikiu puošnumu, įgyja miško laukymėse stebimo žiauraus grožio pavidalą.

Ar pastebėjote, šiais grybingais metais artėjant prie sostinės, daugėjo musmirių?..

2021.10.02; 07:03

SkaitomiausiosŽurnalisto užrašai

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Šiandien, jau prabėgus keletą metų, tarsi ir būtų galimą per saugų atstumą pabandyti įvertinti tuos nuostolius, kuriuos andai atnešė visą šalį išjudinusi kampanija „Padovanok idėją Lietuvai“. Kita vertus, strimgalviais, praradus atsargumo jausmą, to daryti nereikėtų, nes populiacija po tų liūdnų įvykių dar nesugebėjo iki galo atsigauti, užslinkęs ant žmogaus sielos apdujimas taip greitai neišsisklaido. Trumpai tariant, žmonės liko įskaudinti, nusiminę…. 

Tąsyk dorieji piliečiai  giliai į širdį priėmė Komiteto paraginimą padovanoti idėją Lietuvą, ir panašiai kaip tie sovietinių laikų pionieriai, tempiantys iš visų pašalių metalo laužą į krūvą, sukrovė didžiulį idėjų laužą turgaus aikštės viduryje. Įspūdis – buvo nemenkas. O, tiesą sakant, dar ir šiandien sunku atsakyti į klausimą – kaip tokioje mažutėlėje šalyje, vadovaujantis  vien tik nuogu entuziazmu, buvo galima supilti tokį milžinišką banalybių kalnagūbrį? Piramidžių statytojai privalėtų nusprogti iš pavydo!

Ir kaip tokia išskirtine proga  būtų galima imti ir neprisiminti Platono idėjų teorijos kontroversijų, neužsiminti apie tą painiavą, kurią platoniškoji idėjų teorija įneša į sveiko proto ritmiką.

O savo ruožtu, kas įstengtų pasakyti kažką banaliau pirmai pradžiai nei priminti, kad Platonas idėją (gr. idea, eidos, ousia) suprato ne tiek kaip kažkokį ketinimą, užmanymą, racionalizacinį pasiūlymą, kurį būtų galima su didesne ar mažesne sėkme įgyvendinti tikrovėje, kaip kartais sakoma, įkūnyti, kiek kaip tokį idealų pradą, kuris yra tikroviškas savaime, dar daugiau, yra tikroji tikrovė, Platono žodžiais tariant, būtiškoji būtis (gr. to ontos on)?

Senovės filosofas Platonas

Vadovėliniu žargonu tariant, Platonas yra idealistas, idealizmas apskritai pagal savo radikaliausią pavyzdį neretai yra vadinamas platonizmu, o mes savo ruožtu esame linkę tokį idealizmą įsivaizduoti kaip kažkokį klajojimą padebesiais, atitrūkus nuo realios tikrovės. Tačiau tikriausiai esate girdėję sakant žmogų apie kitą žmogų, kad anas yra tikras žmogus, o mes teisingai supratome, kad taip gražiai įvertintas buvo  kasdieninius lūkesčius pranokstantis, didesniu ar mažesniu laipsniu idealus žmogus, drauge suvokiant, kad empiriškai išsibarsčiusiam žmogui labiausiai už viską trūksta realumo. Kas nutuokia tokių posakių prasmę, daugiau ar mažiau yra platonikas, nori to ar nenori. Užvis įdomiausias dalykas, su kuriuo tenka kartas nuo karto susidurti, baisiai nustebus, yra tai, kad neretai nuo Platono triukšmingai atsižegnoja, labai rezervuotai jį vertina kraštutiniais realistais save laikantys žmonės, kurie iš esmės yra didesni platonikai net už šių eilučių autorių, linkusiu save laikyti neoplatoniku tik priešokiais, kai kartas nuo karto esu išprovokuojamas ekstremalių nutikimų, tokių kaip, tarkime, nacionalinė iniciatyva „Padovanokite idėją Lietuvai“.

Pagal Platoną, idėja arba, kitaip tariant, ideali daikto esmė yra tikroji būtis, kai savo ruožtu jusliškai patiriamas daiktas geriausiu atveju esą yra tarsi būtis, dalyvaujantis būtyje tik per savo idėjos tarpininkavimą. Kitaip tariant, Platonas daikto būtį iškelia į jo idėją, tokiu būdu nubūtindamas patį daiktą. Kyla klausimas – ar toks daikto nubūtinimas kartais nėra kažkoks nesusipratimas, nepateisinamas savivaliavimas, galimas daiktas, žmogiškų silpnybių nulemtas kaprizas, sukeliantis sumaištį būties teorijoje? Ta proga būtina pastebėti, kad moderniųjų laikų mokslas ir technika, tarsi pakartodami platonizmo judesį, labai panašia maniera pasitinka tikrovę priešpriešais keldami idėjas kaip tos tikrovės tikroviškumo nusakymo ir užtikrinimo pagrindą, tokiu būdu nubūtinant prigimtinę tikrovę ne tik teoriniu, bet ir  naujojo daiktiškumo kristalizacijos pavidalu. Taigi platonizmas gali būti vadinamas vienu iš svarbiausiu Vakarų kultūros kodų dar ir dėl to, nes iš anksto paaiškina mokslo santykio su būties teorija aplinkybes.

Kaip pasakytų pats Platonas, idėjos neatsiranda ir neišnyksta, yra amžinos, tačiau idėjas galima atrasti ar prarasti, surinkti ar išbarstyti. Kartais atsidaro visos idėjų skrynios, nepriklausomai nuo tavo pasiruošimo jas priimti ir nuopelnų žmonijai, o, kaip skelbia amerikiečių patarlė apie likimo ironiją, neretai būna ir taip, kad didžiausios bulvės uždera pas kvailiausią fermerį. Svarbiausią pakliūti į tą tiesos tašką, kur kartas nuo karto beprotiškai dyksta idėjos, – senovės graikai tą vietą vadino topos noeta, t. y. protinga vieta. Atmetimo būdu galima nustatyti, kad tokia idėjų derlumo vieta tikrai nėra tribūna, kabinetas ar menė, net nėra rašomasis stalas su išalkusia žodžių klaviatūra ir vylingai mirksinčiu monitoriumi. Intuicija mums kužda, kad greičiausia į tokią protingą vietą galima užklysti keliaujant miško takeliais, kol galiausiai atsiremiama į tamsą. Todėl tikriausiai nieko nuostabaus, jog paskelbus kampanijos „Idėja Lietuvai“ pradžią, žmonės miniomis patraukė į Lietuvos miškus ieškoti idėjų, apsimetę vienas prieš kitą niekuo dėtais grybautojais. 

Pabandykime įsivaizduoti, jog ir didysis vokiečių filosofas M.Heideggeris buvo prisiekęs grybautojas. Užteks prisiminti tik tai, kokią didelę reikšmę šio mąstytoje raštuose turi tokie prasmėvaizdžiai kaip „tankmė“, „laukymė”, „proskyna”, „prošvaistė“. Yra labai rimtas pagrindas teigti, kad šie prasmėvaizdžiai yra įkrauti būtent grybautojo, o ne medžiotojo patirtimi. Nepaslėpties (tiesos) kaip proskynos ar prošvaistės įvardijimuose nėra nė mažiausios užuominos apie taikinio ieškančio žvilgsnio įtampas. Iš tiesų nusitaikyti į būtį kaip į objektą neįmanoma išvis, tačiau likimo esame įpareigoti jungti į vieną neužbaigiamą visumą pasaulio galimybės profilius, tokiu būdu tarsi siekdami suklijuoti sudužusį veidrodį iš šukių. Kas nežino ir to, jog gr. kilmės žodis „logos”, t.y. žodis nurodantis į mąstymo procesą ir kartu tapęs vakarietiškos mąstysenos savotiška etikete (liet. verčiamas – žodis, mintis) kyla iš archajiško žodžio „legein“, graikų kalboje reiškiančio  „surinkti“. Žinoma, tokia etimologija mažai ką turi bendro tiesiogiai su grybavimo patirtimi, tačiau netiesiogiai mūsų, grybautojų, savimeilę glosto. Kad ir kaip ten būtų, grybai – ne bulvės, jų sodinti nereikia. O tuos fantasmagorinius personažus, kurie savo ruožtu renka žibutes ant sniego, pavadinkime tiesiog radikalais.

Dabar vėl žiema, bet jau ištolo laukiu susitikimo su rudeniu miško laukymėje, išeinant iš tankmės. Čia esi įleidžiamas į akistatą su klaikiu, visų reiškinių laikinumą manifestuojančiu grožiu. Būtent tokiu metu laikinumas tampa besaikiu puošnumu, įgyja miško laukymėse stebimo žiauraus grožio pavidalą. Skaudi melancholijos adata perveria kiaurai nelyg kokį vabzdį. Tai katastrofa ir kartu laimė, aitrus skausmas tampantis neįtikėtinu džiaugsmu. Tačiau jau čia kyla klausimas – kaip amžinoji grožio idėja gali lemti tokį ekstremistinį grožio prasiveržimą, kurį įgalina tik laikinumas.

Didžiausias keblumas Platono filosofijos interpretatoriui – kaip paaiškinti tą paradoksą, jog grožio idėja, t. y. grožis savaime, tapatus sau grožis yra apčiuopiama tik proto aukštybėse, t. y. tik užsikeberiojus proto kopėčiomis, pasistiebus ant viršutinės protingumo pakopos, kai savo ruožtu net ir Platono idėjų teorija neatšaukia supratimo, kad grožis kaip toks gali skleistis tik jusliniais pavidalais? Kaip būtų galima pamatyti, staiga išvysti grožio veidą, t. y. tikrąjį grožio veidą nejusliniu pavidalu? Juk  nesunku bus pastebėti, kad Platono filosofijoje lengvai prijaukinama analogija tarp, tarkime, arklio idėjos proto pasaulyje ir pievoje besiganančio arklio dabar nesuveikia, nes mūsų aptariamu atveju nejuslinė grožio idėja yra suprantama nelyg paties jusliškumo prasmingo įsišaknijimo baigtinume manifestacijos kreditas su neįmanomais pagesinti procentais. Nuoroda į nežemišką grožį neturi jokios konceptualios reikšmės ir yra tik graži metafora, sugrąžinanti stebėtoją į žemės prieglobstį su trenksmu ir baisia atatranka. Jeigu, tarkime, kalbame apie po pūgos atsivėrusį apsnigtų laukų dangiškai sferišką grožį, žiemos permatomą kupolą be pasąmonės  drumzlių, tai žodžiais pažymime ne ką daugiau kaip savo sustiprėjusį įspūdį apie žemės žiemišką grožį, kai priblokštas stebėtojas jau nebetelpa savo kailyje iš jam pritrūksta įprastų žodžių, siekiant nusakyti įspūdžio intensyvumą.

Rožės. Slaptai.lt fotografija

Lotyniškoje interpretacijoje”protinga vieta“ yra apibrėžiama kaip inteligibilumo dimensija, t. y. kaip tokia  sfera, kuri, jeigu pavyks pasakyti nenusilaužus liežuvio, pasižymi sugebėjimu būti mąstoma, panašiai kaip automobilis turi sugebėjimą judėti pats, o debilas, jeigu norite, jokio sugebėjimo neturi. Žemė ir yra tokia protinga vieta visokeriopa to žodžio reikšme – kaip planeta, kaip stichija, kaip gyvybės versmė, kaip Tėvynės kraštovaizdis ir teritorija, kaip gimtosios kalbos terpė, galiausiai kaip didžioji informacinė sistema. Tačiau Žemė drauge yra ir užkeikta vieta, nes kartu su tiesa Žemė ant savo pečių užsikrauna nepakeliamą grožio naštą. Žinia, nuo tokios naštos  galima ir patrūkti. Todėl mes, drovieji, nedrįstame spoksoti į Žemės grožį išpūtę akis, tik retkarčiais nutaikę progą žvilgtelėdami į tą pusę, drauge suvokdami tokio savo nuodėmingo nesusilaikymo, tarsi būtume užsimoję pamatyti labiausiai pikantišką būtiškosios dramos siužetą pro rakto skylutę, nelegalumą. Kaip atrodo, tik ši ribinė patirtis pateikia vienintelį išimtinį pavyzdį, kai grožio įžvalga gali būti didesniu ar mažesniu laipsniu susiejama su jusliškumo sutramdymu.

Galimai vedamas tokių ar pančių sumetimų W. Dilthey tvirtina, kad Platono idėjos yra muzika, tarsi girdėjimas būtų  prisodrintas kitokio tipo jusliškumo tinko nei regėjimas. Tačiau ir mes bent trumpam pabandykime įsivaizduoti, kad idėjų pasaulis visų pirma yra sąskambis. Neturiu nė mažiausio noro įrodinėti, kad tokiu idėjų pasaulio sąskambiu gali būti loginių  formų dermės elegantiškumas. Loginė sąvokų tvarka greičiau yra tik topografinis idėjų gaivališkos netvarkos ir spontaniškumo žemėlapis. Todėl būtų galima tvirtinti ir taip, kad idėjų pasaulis yra ne tiek loginių, kiek etimologinių formų dermės ir ne dermės kontrapunktas, ne tiek loginio nerimo įtampos laukas, kiek ritmų ir rimo arimai, kur užduotą toną jau klibina naujosios intonacijos.

Tarkime, idėjų pasaulyje tarpusavyje diskutuoja, barasi, priešgyniauja vienas kitam sumedžiota lapė (SM) ir medžio lapas (ML).

 

                    ML:  – nužydėjo jau gėlė

                    SL: – liko didelė skylė

 

Pirmasis   barasi su antruoju, ginčijasi, kartais ima ir pradeda  sutarti, galop stoja vienas prieš kitą ginti buvusio priešininko pozicijų.

 

                      SL:  –  nudriskęs šešėlis togos tuščiaviduris ragas nulūžęs

                      ML: –  būtis neišmatuojama logos vėluoja kažkur užstrigęs laiškas meilužės

 

                     ML: –  maskuojas daiktai iš ryto kol spalvos užgauna tingiai

                     SL: –   į nežinią sparčiai ritamės niekas nepasitinka

 

                     SL: –  nieko neįrodžiusi in re – kur dabar materija esi?

                     ML: – sugipsuotos sniego formos tuščias sodas vėl užstrigęs sausio vakare

 

                     SL: – daiktų vaizdai tinklainėje užstrigo apversti dangaus sietynas išverstas į vandenį dūlėjo

                     ML: – trumpam neliko nieko (pauzė) kol kita versmė prasimušė iš naujo dar tuščiom alėjom

 

                     ML: –  taip  lyjant girdis monotonija pačių daiktų –   bedugnis daikto kontrapunktas sapno tylai

                     SL:   – ten nesukaupęs sąmonės dar laipo po medžius ilgai kažkas jau pasibaigus laikui

 

                      SL:  –  visame kosmose mėtosi mėtosi „Lego“ detalės

                      ML:  – ką dabar pasakytų Talis iš Mileto?..

 

                      SL:  – toli patrepsėjęs batais įėjusysis įneša šaltį pirmykštį

                      ML:  – taip dabar tiktai  žolės arbatos užplikytos išsiskleidžia ryškiai

 

                      ML:  – griuvėsiuose mūsų vėlės rankioja dienos medžiotojo išneštą lesalą

                      SL:  – už kampų šviečia aukso šeriais po mirties atžėlusi saulė

 

                     ML: – baltu vaiduokliu ožiu daužė rūkas visur medžius

                     SL: – ošė miškas nei odė graži tarškiai krito kankorėžiai

 

                     SL:  – paraidžiui skaidrios  bus jurgino raidos nužydėjimo rievės

                     ML:  – bet pridulkėjusi jau yra ajero nudobta galva jergutėliau

 

                     ML: – sirpo uogos nuodingos ir nenuodingos bei formų skirtingų dar brendo vaisiai

                     SL: –  praskrido  uodas pro galvą ūždamas  kaip  helikopteris ir pavojingas baisiai

 

                     SL: – mainėsi keliu arklių kelių priderintos kanopos vinguriavo jau į atspalvius  pasklidę karčiai

                     ML: –  keitėsi laukai miškai kaimeliai kopos įlankos kalnai pakalnės skardžiai

 

Kažkada žirnių lysvėje sutikta paprasta kirmėlaitė Platono rožynuose išaugo į karalaitę, o nupūsta nuo pyragaičio cukraus pudra čia pat pavirsta tiršta tiršta pavasario pradžios pūga. Kas be ko, geriausiai Platono rožyne vis tik dera išsikerojusi Ironijos rožė su  rožiniu tarp pirštų, tačiau kartais čia savo pumpurus sukrauna net ir saviironijos piktžolės.

Iš kitos pusės žiūrint, nesunku bus pastebėti ir tai, kad danguje sukaupti turtai užstojus rudeniui išsibarsto pavėjui su krentančiais medžių lapais, o visas Platono aukso fondas vėlyvą rudenį kraupiai atsainiai voliojasi po kojomis.

2021.01.15; 16:07

Politinės intrigosSkaitomiausios

I

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Kaip jau buvo užsiminta praeitą kartą https://slaptai.lt/edvardas-ciulde-valstietiskos-savimones-skiepas-lietuvisko-mentaliteto-formavime/, Arvydas Šliogeris, iškilus naujausiųjų laikų lietuvių filosofas, yra mestelėjęs tokią frazę: nesimaivydamas sakau, kad esu tik pasiklydęs valstietis. Filosofijos legendą pažįstantiems žmonėms toks anojo saviidentifikavimas nėra jokia naujiena, čia galbūt atkreipia dėmesį tik du tikslinantys filosofinės savimonės aktą žodžiai, t. y.  kaip sakau kažką apie save – „nesimaivydamas“ ir koks pagaliau esu valstietis – „pasiklydęs“.

Kai prieš daug metų kur nors išgirsdavau apie tokias A.Šliogerio paraiškas pamatyti pasaulį nesudrumstomis valstiečio akimis, apsižvalgęs aplinkui ir įsitikinęs, kad nenugirs už kampo paties A.Šliogerio įmantri ausis (girdinti net tylą!), sakydavau: mūsų filosofas pasikėlė į neapsakomą puikybę, bando atimti labiausiai mėgstamą identifikacijos kaukę iš M.Heideggerio, taigi bando įžūliai apiplėšti patį XXa. filosofijos dievą.

Dabar neprisimenu, ar M. Heideggeris kur nors yra prasitaręs, kad save laiko tik pasiklydusiu valstiečiu, tačiau ši pasaulinės filosofijos legenda taip ar kitaip sugestijuoja išvadą, jog naujus būties mąstysenos horizontus atveriantis, t. y. naujas vagas išvarantis filosofas ar poetas niekados nežino nieko daugiau už valstietį; čia reikėtų pridurti, „nežino daugiau“ geriausiu atveju, tačiau pačiai filosofijai dažniausiai išpuola kaip tik blogesni atvejai, nors pasikark.

Taigi tokiame kontekste filosofo bandymai gretintis su valstiečiu yra savotiškai užšifruotas savigyros aktas. Kita vertus, kai XXI a. su viską užtvindžiusiais ir niveliuojančiais sąmonę informacijos srautais beveik  nebeliko nieko įdomaus ir verto skaityti, išskyrus nebent tik primenačius tavo jaunystę, taigi sustingusius laike, bet vis dar intriguojančius A.Šliogerio opusus, bent jau aš, kaip vienas iš balsuotojų, lengva širdimi sutikčiau, kad taip suprantamas „valstiečio“ titulas pereitų garsiajam mūsų tautiečiui.

Iš tiesų, jeigu žodis „valstietis“ čia bus suprantamas kaip titulas ar karūnacijos aktas, tiek to, A.Šliogeri, mielas žmogau, pasiimk tą garbę!

Tačiau, kaip prisimename, lietuvių filosofas sako, kad valstiečiu jis esą save  laiko nesimaivydamas, tai reiškia, nekoketuodamas su M.Heideggeriu ir pan., taigi tiesiogine to žodžio reikšme, ateinančia iš žemės dirbimo tradicijos. Tačiau ar iš tiesų turtinga įdomiomis figūromis A. Šliogerio filosofija (M.Heideggerį šįkart palikime už skliaustelių) yra valstietiškos dalykine to žodžio reikšme pasaulėjautos manifestacija, ką apie tai mano patys valstiečiai, – nepraleisiu progos čia to paklausti.

Labai trumpai tariant, suvedant niuansuotus filosofo pamąstymus į tam tikras formules (tai darau specialiai drauge kviesdamas skaitytoją pasinerti į neaprėpiamą, nesuvedamą į jokias schemas paties A.Šliogerio tekstų žodžių spalvų jūrą), galima būti teigti, jog lietuvių filosofas priešpastato filosofijos tradicijos „mąstau“ perspektyvai su išgalvotais, racionaliai sukonstruotais fantomais, minties robotais „matau“ orientaciją į gyvus, jusliškai apčiuopiamus, nesužmogintos gamtos, pritrenkiančios laukiniu grožiu, daiktus. Tokį perspektyvos permainymą filosofijoje A.Šliogeris pavadina filotopijos užgimimu arba valstietiškos regėsenos manifestacija, savotišku valstiečio likimo įcentrinimu. 

Filotopas – tai mylintis vietą (topą), o ne kažkokią mistinių ūkų išmintį žmogus. Tačiau pabandykime įsivaizduoti – kaip valstietis pasitiks nesužmogintos laukinės gamtos antplūdį, grasinantį užgožti jo rūpesčiu, kantriu darbu išpuoselėtą, kultivuojamą kosmosą, įdirbimą lauką? Be abejo dažniausiai kaip piktžolę, kurią greitai norės pašalinti, – taigi net gamtos savaiminis grožis, – piktžolė gali būti apsipylusi nuostabiausiais žiedais, – čia nelaikomas jau tokia didele vertybe kaip to galėtų tikėtis nesuinteresuotas estetas. Todėl jeigu man būtų leista spręsti, A.Šliogerio filosofijos manifestacijų pasaulėjautiniu atsparos tašku pavadinčiau klajojančio po apylinkes gyvulių augintojo arba, dar arčiau tiesos, medžiotojo pasiją. Taigi, gal ir neatsitiktinai garsiausias lietuvių filosofas mūsų padangėje išgarsėjo dar ir kaip pabandęs nušauti visus pasiklydusius ryto ūkanose saulėlydžius fotografas.

                                                                      II

Kas nėra girdėjęs apie tai, kokia svarbi žydų tautos gyvastingumo palaikymui buvo ir yra pažadėtosios žemės vizija. Tačiau štai žinomas žydų tautybės lietuviškos viešosios erdvės polemistas Arkadijus Vinokuras sako, kad jeigu Lietuva nebūtų Europos sąjungos dalis, ji būtų tik žemės gabalas.

Kaip pasirodė bent man, žodis „gabalas“ čia yra ištarimas su pabrėžtinai  niekinančia intonacija ir neslepiamu pasidygėjimu. Kodėl mums užgauna ausį tokia intonacija, kalbant apie žemę? Gal iš tiesų žemė yra tik žemėlapyje pažymima teritorija, o visus savo turtus mes nešiojamės su savimi, savo vidujybės gelmėse?

Lietuvos kaimas žiemą. Slaptai.lt (Vytauto Visocko) nuotr.

Yra vienas neįtikėtinai įstabus filosofinės minties raiškos pasažas, be galo įdomi aplinkybė, kuri, švelniai tariant, nepelnytai užmirštama, o, tikrą tiesą pasakius, taip ir nesudomino filosofinės minties tyrinėtojų per prabėgusių amžių krūvą. Turiu čia galvoje tą aplinkybę, kad filosofijos atsiradimo pradžioje senovės Graikijoje, keliant klausimą, kas yra tas visą tikrovės įvairovę vienijantis pradas (gr. arche), buvo nurodoma tai ta, tai kita gamtos stichija, tiksliau tariant, trys sekoje iš keturių, tokiomis stichijomis vadintinų, t. y. vanduo, oras, ugnis, bet niekados šiame kontekste neminima ketvirtoji iš jų, būtent žmogui labiausiai betarpiška, t. y. žemė.

Tokia nuostaba dar padidėja, pagaliau užgniaužia kvapą, kai pagalvojus pastebi, kad čia iš tiesų buvo keliamas klausimas – kas yra tas visuotinis pradas, iš kurio visa prasideda ir į kurį visa sugrįžta, kas yra motininės visa ko įsčios? Taip keliant klausimą, atrodytų žemės vaizdinys čia prašosi pats savaime, tačiau filosofijos tradicijos pradininkai, kaip matome, išvengė tokios pagundos, pateikdami šiandien mums šypseną keliantį pasakojimą apie, tarkime, oro tirštėjimo ir retėjimo mechaniką arba ugnies kelią žemyn bei aukštyn kaip vienovės įvairovėje pagrindą.

Negatyvus faktas kartais būna daug sakantis, labiau bylojantis nei visi pozityvūs įvardijimai. Kai nuostaba įsišaknija, šis negatyvus faktas, t. y. žemės vaizdinio užblokavimas pirmosiose antikos filosofijos mokyklose, plėtojant arche teoriją, gali būti aiškinamas taip, kad pirmieji filosofai siekė nurodyti į beformę pirmapradę medžiagą kaip pradžios prielaidą ir išliekantį įvairovėje vienovės pagrindą, kai savo ruožtu pirmapradė pirmųjų filosofų intuicija ne be pagrindo pakuždėjo teisingą išvada, kad žemė nėra medžiaga įprasta to žodžio reikšme. Jeigu čia naudosimės antikos filosofijos vėliau pateikta fundamentine perskyra į medžiagą ir formą, tai, regis, esame įgalioti teigti, kad žemė yra formuojančioji galia, yra formos stichija, yra formų forma.

Visa, kas gimsta iš žemės, yra uždara forma pasaulio atvirume, taip ar kitaip organizuota struktūra, ar kalbėtume apie tokią priešistorinę gyvybės formą kaip dinozauro šiurpi faktūra, ar, tarkime, apie šiandien našiausią rapsų kultūros veislę išpuoselėtame valstiečio ūkyje. Žemė yra formos matrica, nežiūrint to, kad žemę galima apčiuopti ne tik figūrine to žodžio reikšme, bet ir pačiupinėti pirštais arba net užuosti, ypač tada, kai pavasarį išvežamas į laukus toks žemės kvapo E stiprintuvas kaip mėšlas, – kita vertus, yra žinomi atvejai, kai žemė buvo ragaujama.

Žemė reiškiasi rūšimis, kažką čia atpažįstame kaip tikrovės fenomeną, neigdami „neatpažinto objekto“ tikroviškumą, tik tada, kai šitokį „kažką“ galime priskirti tai ar kitai rūšiai. Vėl prisiminkime, kad žemė nėra tokia įsivaizduojamos būties išankstinė prielaida arba likutis kaip analitiniame skaidyme išgryninta medžiaga, bet nuo pat pradžios yra spinduliuojantis atvirumu pačios būties centras, formų forma, Formos fiesta…

Traktorius Lietuvos laukuose. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Žemė nėra visatos centras astronomine to žodžio reikšme, bet kaip formų forma yra būties centras. Kita vertus, po tokių pasiaiškinimų galime grįžti prie anksčiau iškelto klausimo – kodėl valstiečio darbas, valstietiška rimtis ir rūpestis filosofijoje, o taip pat ir poetinio įkvėpimo paieškose neretai yra traktuojamas kaip sektinas pavyzdys. Dar kartą atkreipsiu dėmesį, kad orientacija į tokį pavyzdį minėtais atvejais neturi nieko bendro su sentimentaliu pseudoliaudiškumu ar panašiais folkloriniais įtūpstais.

Atsakymas į šį klausimą, kaip atrodo, yra paprastas, net visiškai banalus, nors, tikėkimės, paprastumas šiuo atveju neužginčija atsakymo pagrįstumo. Čia jau išties nujaučiame kažką apie tai, kad poetinės sakmės žodis, o taip pat turininga mintis yra organizuotos formos, o valstiečio rūpesčio pavyzdys orientuoja į sektiną formos organiškumo idealą, – tarkime, tai ir yra ta kelrodė žvaigždė, kuri padeda nepasiklysti kūrybos užgaidų miražuose ir išvengti pačios žmogaus prigimties kaprizingumo žabangų. Iš tiesų, filosofas paklūsta likimo dėsniui lygiai taip pat kaip valstietiško rūpesčio matas yra pati žemė.

Pabandykime prisiminti, kad, regis, nėra labiau intensyvaus tuštumos pojūčio kaip tas nejaukumas, kurį sukelia nudrengtų vėlyvo rudenio arimų vaizdinys, nurinkus derlių. Tačiau žiū: jau pirmas ankstyvo pavasario vėjelio dvelksmas nuo pailsėjusių arimų yra audrinanti užuomina apie stosiančią pilnatvę, pumpuruojančios laimės pažadas. 

                                                                        III

Ar valstietis privalo būti išsilavinusiu žmogumi, kitas klausimas – kaip dera žemdirbiškos misijos įsisąmoninimas su užduotimi įgyti pagilintą žinojimą ir išsilavinimą, orientuojantis ne tik į savo profesijos, bet ir bendrųjų kultūros prieštarų supratimą.

Kažkada esu viešai spėliojęs apie tai, jog, kaip atrodo, M.Heideggerio vizijų netramdomo eskalavimo, tarkime, laisvo įsisiautėjimo rezultatas būtų utopinis universitetas kviečių lauke. Utopiniu tokio universiteto vaizdinį vadinu dėl to, jog universitetai paprastai įsikuria miestų gatvių sankryžose, tarp miesto bokštų, šiandien plėtoja savo veiklą netoli didžiųjų prekybos centrų, patys neretai tapdami didesniais ar mažesniais žinių prekybos centrais. Iš tiesų, mutuojant universiteto idėjai Lisabonos strategijos nubrėžta veiklos sutirštintos komercializcijos linkme, universitetai vis dažniau paverčiami univermagų padaliniais, intensyviosios prekybos taškais, žinių rinkos verslo pavyzdinėmis įmonėmis.

Gandrai. Slaptai.lt nuotr.

Šiaip ar taip, universiteto pastatų kontūrai nuo seno yra svarbus urbanistinio peizažo faktorius. Tačiau, žinia, neretai gyvenimas pralenkia didžiausias svajones, – o gi leiskite priminti, kad Noreikiškėse ilgą laiką gyvavo universitetas tarp dirbamos žemės plotų, kai iš auditorijos gali įžengti tiesiog į derliaus paslaptį brandinančius dirvonus, kai prieš akis už auditorijos langų atsiveria ne šiaip aplinka, užstatytas ar neužstatytas žemės plotas, bet žemės kaip erotinio pačia intensyviausia to žodžio reikšme vaizdinio manifestacija, kaip būties pažado betarpiškumas. Kitas dalykas, jog neseniai šis universitetas patapo VDU padaliniu, pasivadindamas VDU Žemės ūkio akademija.

Lietuvos universitetų susijungimai ir išsiskyrimai, pavadinimų pakeitimai yra ne taip jau retas dalykas mūsų padangėje, tokie pasikeitimai yra  vienaip ar kitaip motyvuoti, atsižvelgiant į naujas realijas. Tačiau, kaip jau sakiau, šįkart mus domina ne vadybinė išmintis ar „gudrūs ėjimai“, o utopijos žanro plėtotė. Gi leiskime utopijai skleistis laisvai, nevaržykime savęs svajodami, taip ir patys galėsime žengti į priekį, nes priešingu atveju, kai utopija paverčiama dalykiniu žinojimu ar – neduokDie! – mokslu (mokslinio komunizmo pavyzdys), neretai sukuriami nereikalingi prievartos mechanizmai. Savo ruožtu žiūrint iš utopijos taško, Žemės pavadinimas mūsų įsivaizduojam universitetui ar akademijai tiktų labiau nei sustingusi nuoroda į pirminį profilį, kaip šiuo atveju, pasivadinant Žemės ūkio akademija.

Utopisto požiūriu, pavadinimas „Žemės universitetas“ yra geriausias iš galimų. Jeigu iš tiesų pavadinimai turi tokią didelę reikšmę, kaip esame linkę manyti, toks pavadinimas iš karto leistų užimti privilegijuotą padėtį, orientuotų į misijos įsisąmoninimą ne kokia nors biurokratine formuliarų pildymo prasme, o kaip tik būties intuicijos pagavos linkme.

Ta pačia proga būtina pastebėti, jog žemė nėra tik ūkinės eksploatacijos ir manipuliacijos objektas, svarbu ją įvertinti taip pat kaip gyvosios išminties, jeigu norite, drauge kaip humanitarinio žinojimo šaltinį.

Žemės prasmėvaizdis, kaip būtų pravartu suprasti, turi humanitarinį parametrą, taigi Žemės universitetas ar akademija įpareigotų įgyti ne tik tam tikrą išsimokslinimą ir profesijos kompetencijas, bet ir išsilavinimą, – leiskite priminti, jog žodis „išsilavinimas“ žymi ne ką kitą, o humanitarinį žinojimą. Tokiame universitete šalia agronomijos ir panašių disciplinų ne mažesnis dėmesys  turėtų būtų skiriamas filosofijos studijoms, etnologijos tyrinėjimams, tautos teorijos plėtotei.

                                                                       IV

                                                          baigės žiogų koncertas

                                                          išsiskirstė nereiklūs žiūrovai

                                                          suprunkštęs po to nusižiovavo

                                                          pro atvarą sartis

 

                                                           dilo kaimas seniai užrašytas

                                                            pradanginto mėnulio raštu

                                                           kolei kaupės drėgmė pro kraštus

                                                            į kanopos jau paliktą pėdą

                                                            ir atstumams rūke taip pakitus

                                                            buvo vėl nesmagu ir gėda