Edvardas Čiuldė. Nuodėmingi grybautojo polinkiai


Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Liaudies išmintis skelbia, neik su velniu obuoliauti, bet eik su Grybauskaite grybauti! Tai mums visiems vėl verta prisiminti šiandien, kai buvusi Lietuvos prezidentė yra kotiruojama kaip viena iš perspektyviausių kandidačių užimti NATO generalinio sekretoriaus postą.

Tačiau, įsivaizduoju, ne vienas gali pasakyti: grybavimas kaip hobis netinka prie rimto vyriškio įvaizdžio. Kitas dalykas, reikia suprasti, yra medžioklė ir žvejyba. Esą patys tikriausi vyrai kartas nuo karto žvejoja banginius Didžiajame vandenyne, o labiausiai linkę rizikuoti keliauja į Afrikos savanas pašaudyti liūtų. Be to, visi gerai žinome, jog tik žvejyba ir medžioklė, o ne grybų rinkimo menas, teikia neišsenkamus vyriško orumo įtvirtinimo atributikos rezervus. Nesunku suprasti, jog netoliese gestikuliuojantis žmogelis, staiga ištiesiantis į šonus rankas visa apimtimi, įtemdamas net pirštų galiukus iki pamėlynavimo, ne tik siekia vaizdžiai parodyti „nutrūkusio laimikio ilgį“, bet drauge bando aplinkiniams įskiepyti visai pašalinę mintį apie neįtikėtiną savo vyriškumą. Kas be ko, dar akivaizdžiau ši intencija ryškėja dažno medžiotojo įpročiuose svetainių sienas nukabinėti briedžio arba, pavyzdžiui, vienaragio ragais. Kita vertus, šįkart aš vis tik esu nusiteikęs papasakoti apie tuos išbandymus, riziką ir rimtus pavojus, kurie gali ištikti būtent grybautoją.

Erkė – pavojinga žmogaus sveikatai. Slaptai.lt nuotr.

Bijai vilko, neik į mišką, – porina senoji patarlė. Tačiau mūsų postmodernistiniais laikais, regis, tiksliau būtų kalbėti apie užkrėstos ir baisias ligas galinčios sukelti erkės įkandimo baimę. Tai baimė, kuri vienija medžiotojus, grybautojus, uogautojus, medkirčius, raudonkepuraites ir šiaip miške pasiklydusiu neaiškios reputacijos žmones. Savo ruožtu specifiniai išbandymai grybautojui, kaip atrodo, labiau siejasi ne su aplinkos keliamais pavojais, o su vidiniais paties žmogaus kompleksais. Įvardinti šiuos kompleksus, pasirodo, vis tik nėra taip paprasta ir lengva.

Tarkime, ramiai nusiteikęs žmogus vaikštinėja po mišką, apsimetęs, kad rankioja grybus, taigi, pakeitęs įprastą aplinką, tokiu būdu ilsisi. Miškas išties yra tokia filtrų sistema, kuri padeda iškylautojui apsivalyti nuo nereikalingų minčių ir blogų emocijų. Kita vertus, čia neretai „įkraunamos baterijos” teigiamomis emocijomis. Kaip visi gerai žinome, tokiose iškylose žmogus paprastai atstato pusiausvyrą, randa balansą. Tačiau įsivaizduokime kitą kraštutinį atvejį, kai paskendęs savo mintyse grybautojas visai netikėtai užeina į kitų grybautojų dar nenušliaužtus pakraščius su tokia čia tyvuliuojančia geriausiųjų grybų gausybe (norėčiau sakyti pratęsdamas „nutįsusia iki horizonto”, bet horizonto miške nėra), jog pradeda raibti akys. Galima laikyti kažkuo panašiu į prakeikimą, tekusiu man, jog net labiausiai negrybingais metais vieną ar kitą kartą netyčia papuolu į nepažymėtas jokiuose žemėlapiuose vietas, kuriuose iš po kojų atsiveria baravykų „klondaikai”. Tikriausiai nereikia dabar pasakoti, kiekvienas gerai įsivaizduoja pats, jog tokiais atvejais ramybę kažkas nupučia iš karto, o visos mintys išgaruoja kaip nebūtos.

Žvejys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tik vėliau, kai šeimininkės jau valo grybus ir deda į puodą, vieną akimirką užgniaužia kvapą tarsi ir gėdos jausmas arba kažkoks nesmagumas, jog, surinkęs savuosius šimtą ar du šimtus baravykų, tu dar ilgai sukai ratus, trypinėjai aplinkui, ieškodamas to mažiausiojo, nepastebėto.

Ar aprašytoji situacija liudija tik gobšumo įvykį, – sunku vienareikšmiškai atsakyti. Šiaip ar taip, grybautojo pasija, regis, mažai ką bendro turi su žvejybos ir medžioklės aistromis. Gretinamuoju atveju labai svarbūs yra pergalės prieš gamtą trofėjai. Surinkti grybai, žinoma, tokiais trofėjais nėra ir negali būti. Kita vertus, aprašytoji grybavimo patirtis kažkokia, galbūt tik labai menka dalimi leidžia nutuokti apie apsėstojo turtėjimo manijos išgyvenimus, įpareigoja suprasti, pavyzdžiui, be saiko plečiančio savo verslo imperiją žmogaus patosą, teikia progą įsivaizduoti netramdomo noro turėti „daugiau ir daugiau” patologijos prieštaras. Dar daugiau, – šią vasarą vėl buvau įpuolęs į tokią baisią geltonuojančių voveruškų gausybę, jog vienu momentu pasijutau nelyg koks įsilaužėlis į juvelyrinę parduotuvę, kuris drebančiomis rankomis renka aukso dirbinius iš vitrinų. Kitas dalykas, jog net labiausiai prisiekęs grybautojas išėjęs iš miško greitai blaivosi, tuo tarpu tikras gobšuolis neturi ramybės net sapnuose.

Ne paslaptis, ne visados grybautoją lydi tik sėkmė, ne visados miške gali atrasti vienatvę. Būna ir taip, jog į mišką susirenka daugiau grybautojų nei yra pačių grybų. Nieko nesakykite, vis tik įdomu pabūti tokioje kompanijoje, kai žmonių nesimato, bet girdisi  intensyvūs susišūkavimai. Tokiu atveju žmogaus balsas tampa labiau savarankišku, įgyja tikrą substancinį svorį. Iš visų pusių girdisi BALSAI, pasijunti papuolęs į vaiduoklių mitingą.

Grįžę iš darbų Vokietijoje žmonės man pasakojo, jog grybų ten niekas jau neberenka, nors vokietis biurgeris net labai yra linkęs grybais paįvairinti savo virtuvę. Vokietis  perka rytų europiečių surinktus miškuose arba specialiuose grybų tvartuose Vakaruose išaugintus grybus. Esą čia laikomasi nuostatos, kad pačiam vaikščioti po miškus ir rinkti grybus yra labai žema, neoru, netgi vyrauja nuomonė, jog taip elgtis gali tik antros rūšies žmonės. Gali būti, jog taip iš tiesų šiandien savo orumą įsivaizduoja pirmarūšiai grynakraujai biurgeriai.

Grybai, grybai, grybai. Vytauto Visocko nuotr.
Grybai. Vytauto Visocko nuotr.

Drauge esu įsitikinęs, jog didysis vokiečių filosofas M.Heideggeris buvo prisiekęs grybautojas. Užteks prisiminti tik tai, kokią didelę reikšmę šio mąstytoje raštuose turi tokie prasmėvaizdžiai kaip „tankmė“, „laukymė”, „proskyna”, „prošvaistė“. Yra labai rimtas pagrindas teigti, jog šie prasmėvaizdžiai yra įkrauti būtent grybautojo, o ne medžiotojo patirtimi. Nepaslėpties (tiesos) kaip proskynos ar prošvaistės įvardijimuose nėra nė mažiausios užuominos apie taikinio ieškančio žvilgsnio įtampas. Iš tiesų nusitaikyti į būtį kaip į objektą neįmanoma išvis, tačiau likimo esame  įpareigoti rinkti į vieną neužbaigiamą visumą sudužusio būties veidrodžio šukes. Neatsitiktinai pats M.Heideggeris pastebi, jog gr. kilmės žodis „logos”, t.y. žodis nurodantis į mąstymo procesą ir kartu tapęs vakarietiškos mąstysenos savotišku kodu (liet. verčiamas – žodis, mintis) esą kyla iš archaiško žodžio „legein“, graikų kalboje reiškiančio  „surinkti“. Žinoma, tokia etimologija  nėra tiesiogiai išvedama iš grybavimo patirties, tačiau netiesiogiai mūsų, grybautojų, savimeilę glosto.

Kaip nieko kito laukiu  būtent susitikimo su rudeniu miško laukymėje. Čia esi įleidžiamas į akistatą su klaikiu, visų reiškinių laikinumą manifestuojančiu grožiu. Būtent tokiu metu laikinumas tampa besaikiu puošnumu, įgyja miško laukymėse stebimo žiauraus grožio pavidalą.

Ar pastebėjote, šiais grybingais metais artėjant prie sostinės, daugėjo musmirių?..

2021.10.02; 07:03

print

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas.