Edvardas Čiuldė. Taubučių rapsodija


Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Faktiškai centrinės šalies magistralės pašonėje, t. y. tik 4 km. į pietvakarius nuo visiems šalies gyventojams žinomos Viduklės, dešiniajame  Šešuvies krante yra įsikūręs toks Taubučių kaimelis.

Tačiau iš karto privalau perspėti, kad jeigu vedami smalsumo išsuksite iš autostrados ir pabandysite čia atvykti, dažniausiai bus taip, kad užstrigsite kažkur pakeliui, sugedus transporto priemonei (paprastai čia genda visi riedėjimo įtaisai iš eilės, nesvarbu – ar tai būtų aštuonratis, ar tik triratukas). Keliai, vedantys į Taubučius, yra pusėtini, tarsi ir tinkami pravažiavimui, tačiau velnias čia tikriausiai pakiša koją. Dar daugiau sunkumų patirsite, jeigu iškeliausite į Taubučius pėsčiomis, užsidėję kuprinę. Kaip taisyklė, tokie turistavimo entuziastai, netoli nuleliavę, pasiklysta brūzgynuose arba suka ratas po rato, neretai užklysdami į aplinkines Nemakščių, Kartupių, tos pačios Viduklės vietoves, bet nepasiekdami užsibrėžto kelionės tikslo, t. y. Taubučiais tituluojamo kaimelio, kurį, be visa ko kito, būtų dar galima pavadinti sutirštintų miglų sostine.

Taubučiai yra labai aiškiai pažymėti visuose šalies žemėlapiuose, tačiau surasti Taubučius tikrovėje yra nepalyginamai sunkiau nei topografiniuose kataloguose. 1923 m. surašymų duomenimis Taubučiuose gyveno 95 individai, dabar – ne daugiau 30, tačiau ir šiandien čia gyvenimas kartas nuo karto užverda, iš naujo sukyla neįtikėtini dalykai.

Kažkur jau esate girdėję pavadinimą „Taubučiai“, bet nieko nežinote apie vietovę, čia pavadintą miglų sostine, ar ne? Iš tiesų, maždaug prieš 30 metų Kaune buvo  įsteigta parduotuvė „Taubučiai“, netrukus šalia atsirado ir  kavinė tokiu pat pavadinimu, o šiandien nesunku įsitikinti, kad taip pasikrikštijęs viešojo maitinimo verslas klesti, nemažindamas apsukų net pandemijos laikotarpiu, infrastruktūra yra sėkmingai plėtojama.  

Kavinės savininkai, duodami interviu miesto dienraščiui, yra nurodę, kad pavadinimą „Taubučiai“ jie esą nusižiūrėjo nuo Lietuvos kaimų vardų katalogo, nes „labai patikęs šitoks mielas kaimelio vardas“. Nesunku bus pabandyti įsivaizduoti, kad atsiradusios nepriklausomybės pradžioje kavinės savininkams, forsuojantiems naujus aptarnavimo idealus, galėjo patikti nusižiūrėtas pavadinimas kaip keliantis neaiškias asociacijas su tokiu neįtikėtinai mielu aptarnavimu, kad jį jau būtų galima prilyginti „bučiniui ar bučiniais tau“, neva Taubučiai – tai tau skirti bučiai, bučkiai, bučinukai, bučiniai, netaupant mūsų meilumo; žodis „bučiai“ čia yra suprantama kaip daiktavardžio „bučis“, t. y. bučinys dgs.

Kaimo keliukas žiemą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kitaip tariant, širdis turėtų apsalti nuo taip atsidengiančio pavadinimo. Tačiau tokia interpretacija yra tik viešojo maitinimo serviso naiviosios sąmonės sudaiginama pamėklė, kai savo ruožtu gilesnė Taubučių vardo etimologinė analizė nurodo į daug šiurpesnę nei buvo galima pamanyti iš pradžių realybę, kur Taubučiai yra personos apsistojimo didžiausiųjų spąstų teritorijoje įvardijimas.

Žodis „bučius“ gali būti suprantamas kaip žodžio „bučis“ sinonimas, tačiau savarankišką reikšmę šis žodis įgyja įvardindamas visai kitą daiktą, o būtent tik tada, kai jis tiesmukiškiausiu pavidalu yra skirtas pažymėti iš vytelių nupintam krepšiui su įgerkliu žuvims gaudyti, kur žuvis turi galimybę įplaukti, bet apsisukti ir išplaukti – nesugeba. Trumpai tariant, bučius – tai spąstai žuviai.

 Laikantis ekonominio redukcionizmo požiūrio, būtų galima negaištant laiko įsigilinimui tvirtinti, kad kaimelio pavadinime asmenvardis „tau“ nurodo į darbo priemonių pasidalijimo faktą dar ankstyvojoje gamybos stadijoje, kai neva jau tada buvo vienur užmerkiami arba, kitaip tariant, paliekami bučiai kažkokio „tau“ gamybinės veiklos plėtotės naudai, o kiti bučiai pasilieka arba bent turėtų pasilikti mano paties nuosavybės teisės dispozicijoje (man-bučiai?). Tai vis dėlto – labai juokingas požiūris. Iš tiesų asmenvardis „tau“ čia neturi jokios daugiskaitos, negali būti priskirtas net dviskaitai, o  nurodo visados į tokį save patį, į kurį aš pats dabar pabandau įsižiūrėti per distanciją.

Kita etimologizacijos seka įpareigoja prisiminti, ką jau esu aptaręs kitur, kad gr. to auto arba tauto reiškia – tas pats (Žr. čia – https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/padovanok-lietuvai-vizija-tautinio-tapatumo-issaugojimas-globalejanciame-pasaulyje-i-d.d?id=156110450).

Kas nežino, kad Kristus kartas nuo karto dar yra pavadinamas Žveju, nes Kristus yra žmonių sielų žvejys. Tačiau tikriausiai nesutirštinsime pernelyg spalvų pastebėdami ir tai, kad  vietovėje, pavadintoje Taubučiais, žmogus jau pagal  etimologinę nuorodą yra įpareigojamas visų pirma pats pasigauti arba, kitaip tariant, susižvejoti savo sielą. Taubučiai – tai susitikimo su savo siela vietovė!

Anksčiau ar vėliau dėmesį patraukia taip pat ir paleontologinis  Taubučių ypatingumas, netikėti radiniai Šešuvies pakrantėje. Štai prisimenu, kad vaikystės metais tik vos-ne-vos įbridęs į bangeles genančią upę šalia apgriuvusio malūno jau rieškučiomis galėdavau semti įdomius akmenėlius, šiuose vietovėse vadinamus laumės papais. Kitur tokie paleontologiniai radiniai yra vadinami Perkūno kulkomis arba Perkūno pirštais, dar kitur –  laumės pirštais, tačiau labiausiai archajiškas yra būtent laumės papo pavadinimas.

Žinia, upės žaižaruojančios dovanos buvo ne kas kita, o suakmenėjusios galvakojų moliuskų, vadinamųjų belemnitų, išnykusių prieš 150 – 50 mln. metų, kriauklelės. Belemnitai, išnykę Mezozojaus eros karboro periode, buvo dinozaurų, pradingusių nuo žemės paviršiaus panašiu laiku, amžininkai. Įdomu, kad dinozaurų liekanos aptinkamos labai retai, o priešistorinių laikų senovės moliuskai iki pastarojo meto dažnai teikdavo progą priminti apie save akmeninių pėdsakų pavidale. Tačiau praeitą vasarą labai skaudžiai pajutau nesustabdomą laiko tėkmę, kai  ieškodamas jau neberadau, savo nuostabai, tų senovės galvakojų moliukų kriauklelių fosilijų, drauge apgailestaudamas dėl to, kad neišsaugojau upės intriguojančių dovanų iš vaikystės, jog, būdamas vaikas, nesupratau – koks didelis turtas galiausiai  yra laumės papų kolekcija. Vasarų tęstinumą dabar užtikrina nebent tik vėl, tarsi niekas nieko, prie upės skraidančių laumžirgių spiečiai.

Lietuvos girios tankmėje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Taigi priartėjo laikas pasakyti, kad Taubučiai yra šventa vieta labiausiai tiesmuka, beveik mechanine to žodžio reikšme, nes Taubučiai yra minimi senovės lietuvių pagoniškojo tikėjimo šventųjų vietų registracijos žinyne kaip šventųjų pelkių dislokacijos vieta. 1933 m. mokslinėje literatūroje buvo skelbiama, kad tos senovės laikų Taubučių šventosios pelkės driekėsi iš rytinės kaimo pusės Šešuvies pakrante 0,5 ha plote.  Neįtikėtina, bet lygiai po 50 metų, t. y. 1983 m. jau buvo rašoma, kad pagoniškame tikėjime Taubučių šventųjų pelkių statusą įgijęs objektas užėmė 10 ha plotą. Kaip tai galėjo atsitikti, kad šventosiomis vadinamų pelkių plotas mūsų laikais pasidaugino dešimtimis kartų, kai minimu 50 metų laikotarpiu iš tų pelkių jau nebuvo likę nieko daugiau nei tik kažkur lietuvio genetiniame kode saugomas atminimas? Nežinodamas tiksliai visų aplinkybių, pabandysiu spėti, kad laiko bėgyje aptrupėjus malūno bokštams atsivėrė erdvė ir pasimatė, jog įdauba pagal upę tęsiasi prailgėjusioje perspektyvoje ir už malūno su nurautu stogu, taigi savaime piršosi išvada, kad visame 10 ha įdaubos rėžyje pagal upę kadaise tyvuliavo šventosios pelkės arba panašus dalykas. Taip pagalvoti tikriausiai skatino ir tai, kad jau mūsų laikais visame 10 ha plote visados kaupdavosi tirštas rūkas, neišsisklaidantis be likučio net ir karštą vasaros dieną. Vaikystėje aš galvodavau, kad čia yra užauginamos visos pasaulio miglos.

Kalbant faktų kalba, reikėtų pastebėti ir tai, kad kai kurios įstabios pelkės lietuvių pagonių tikėjimuose šventojo daikto statusą įgydavo dar neatmenamais priešistoriniais laikais, kai savo ruožtu jau po Kristaus gimimo, kitaip tariant. mūsų eros šimtmečių istoriniame bėgyje šventaisiais objektais lietuviai pagonys pavadindavo išsirinktus ežerus, upes, kalvas, medžius, miškelius, t. y. lengviau nei pelkės vaizduotėje apdorojamus ir pritaikomus tikėjimo poreikiams dalykus.

Pelkė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Žiūrint iš komiškosios pusės į Taubučius, nesunku bus pastebėti, kad šis kaimelis administraciniame Lietuvos suskirstyme yra savotiškas pasienio punktas tarp Jurbarko ir Raseinių rajonų. Perėjus tiltelį per upę iš mūsų pusės patenki į Raseinių rajoną, ir atvirkščiai. Tačiau su visu kraupiu rimtumu reikia pripažinti faktą, kad Taubučiai yra pasienio punktas tarp požemių pasaulio su virtualiai užmaskuotų pelkių infrastruktūra ir besaikių žemės grožybių, iš vienos pusės, taip pat tarp žemės domeno ir dangaus tolumos, iš kitos, kur ribos suplonėja iki tokio lygio, jog viskas daugiau ar mažiau pradeda persimatyti  kiaurai, – taip, pavyzdžiui, vasaros saulėlydžių metu dangaus dramą čia galima stebėti beveik tiesiogiai nuo suolo, vos ne panašiai kaip žiūrovas teatro salėje. Kita vertus, būna ir taip, kad tarsi jau ir  kažkur nuslūgusios bei užsimiršusios pelkės ima iš išlipa į paviršių.

Tą vasarą mes, trys pusberniai, neradę laimės pasibaigusioje gegužinėje, grįždami į namus pasiklydome tirštoje migloje buvusių pelkių centre, kur sutikome tris dramblotas, apsinuoginusiomis krūtinėmis moteris, liūliuojančias į visas puses taip, tarsi jos būtų nulipdytos iš miglos ir suritintos iš rūko, panašiai kaip žiemą iš sniego yra nulipdomi seniai besmegeniai. Kaip atrodo, aš buvau susiritinęs savo parametrais išsiskiriančią net tarp trijų rubensiško tipo rūko gražuolių milžiniškų gabaritų moterį, nes jau ilgokai jaučiau nuoskaudą arba net kažką panašaus į  alergiją merginoms, kurios vietoj krūtų užsiaugina du spuogelius. Kas be ko, miglos tąkart dar aitriau nei paprastai kvepėjo naminės gamybos lietuvišku viskiu ir ajerų tabaku.

 Mano dėmesį prikausčiusios moters krūtys buvo panašios į gigantiškus lelijų su gyslelėmis žiedus, pražydusius  virš burbuliuojančios pelkės,  todėl pakraščiais aptaškytus karštais purvo pursleliais.

Žuvinto pelkės. Vytauto Visocko nuotr.

Ji, pelkių moteris, buvo tokia didinga, sunki ir užgniaužianti kvapą kaip užgriuvusi purvo lavina, kaip nuošliauža nuo pasaulio stogo, tokia gaivalinga ir viską įsiurbianti kaip pati pelkė.

Kitą rytą užkilusi saulė greitai išdžiovino tris purvo šliūžes ištryptoje pievoje, tačiau mūsų, trijų draugų, likimas, kurio taip paprastai neatšauksi, susiklostė skirtingai. Vienas iš trijulės labai greitai paskendo pelkėje arba, dar tiksliau tariant, srutų duobėje, kitas pasuko atsiskyrėlio keliu, tapo vienuoliu, – vasaros saulėtekių metu gerai matosi ir tai, kaip sunkiai, bet metodiškai buvęs draugelis kopia dangaus laiptais. Savo ruožtu aš pats vis dar  bastausi gražiosios žemė nuodėmingais pakraščiais, nerasdamas sau vietos.

2021.01.26; 14:00

print

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas.