Lietuvos sargyba. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuvos heraldikos komisijos nariams vykdant viešojo administravimo funkcijas ir kartu rekomenduojant vieną iš savo narių teikti heraldikos darbų kūrimo paslaugas, gali būti sukuriamas interesų konfliktas bei nepagrįstai ribojama konkurencija. Tokią išvadą padarė Konkurencijos taryba, išnagrinėjusi pareiškimą dėl Prezidento sudarytos ir jam atskaitingos institucijos veiksmų, ir pateikė siūlymus, kaip būtų galima tobulinti Lietuvos heraldikos komisijos veiklos teisinį reglamentavimą.
Į Konkurencijos tarybą kreipęsis pareiškėjas prašė įvertinti, ar aprašas, numatantis būtinų dokumentų pateikimą Lietuvos heraldikos komisijai ir jų nagrinėjimo tvarką, norint sukurti herbų etalonus, vėliavų, antspaudų ir kitų herbinių ženklų projektus, neprieštarauja Konkurencijos įstatymo nuostatoms. Pareiškėjo teigimu, pagal esamą tvarką užsakovai turi kreiptis į Lietuvos heraldikos komisiją ir prašyti rekomenduoti dailininką darbams atlikti arba nurodyti savo siūlomą, tačiau komisija dailininkus siūlo tik iš savo narių, o tai esą neužtikrina sąžiningos konkurencijos laisvės principo.
Įvertinusi surinktą informaciją, Konkurencijos taryba padarė išvadą, kad Lietuvos heraldikos komisijos veiksmai gali nepagrįstai riboti konkurenciją, nes nėra aiškios tvarkos, kaip dailininkas, kuris nėra komisijos narys, galėtų viešai sužinoti apie poreikį sukurti herbą ir pretenduoti įgyvendinti užsakymą, kas mažina konkuruojančių ūkio subjektų skaičių bei didina prielaidas atrinkti susidomėjimą išreiškusį Lietuvos heraldikos komisijos narį.
„Apraše nėra reglamentuota, kaip Lietuvos heraldikos komisijos narys turi išreikšti susidomėjimą konkrečiu užsakymu ir būti įtrauktas į pretendentų sąrašą. Taip pat neaišku, ar toks narys pats dalyvauja komisijos posėdyje priimdamas sprendimus ir ar turi pareigą nusišalinti nuo klausimo svarstymo“, – rašoma Konkurencijos tarybos rašte.
Be to, Lietuvos heraldikos komisijos narių, teikiančių herbų ir kitų heraldinių kūrinių projektų rengimo paslaugas, padėtis gali būti palankesnė nei kiti tokias paslaugas siūlančių asmenų, pavyzdžiui, neatlygintinai gali gauti ir rinkti informaciją apie heraldikos objektų naudojimą iš visų Lietuvos institucijų, įstaigų, įmonių, organizacijų, naudotis valstybės archyvuose, muziejuose ir bibliotekose saugoma heraldikos medžiaga istoriniams herbams atkurti.
Konkurencijos taryba pasiūlė Lietuvos heraldikos komisijai tobulinti teisinį reguliavimą bei pašalinti galimą interesų konfliktą – viešai skelbti informaciją apie poreikį kurti herbą ir kviesti suinteresuotus dalininkus siūlyti savo kandidatūrą. Taip pat būtina aiškiai reglamentuoti kandidatų atrankos procedūrą ir suinteresuotų komisijos narių dalyvavimą joje.
jai, užtikrinančiai Lietuvos heraldikos komisijos veiklą, pasiūlyta peržiūrėti komisijos veiklos nuostatas, kurios dėl interesų konflikto gali lemti konkurencijos ribojimą ir, esant poreikiui, inicijuoti atitinkamus pakeitimus.
Lietuva pagaliau ryžosi svarstyti klausimą dėl vyčio perkėlimo tiesiai į Lukiškių aikštę. Konkursui buvo pristatyti vyčių skulptūrų maketai, kuriuose buvo pagrindiniai heraldinio Vyties elementai – žirgas, kamanos, balnas, jame sėdintis raitelis su skydu ir iškeltu kardu. Nors nei vienas vytis neužėmė pirmos vietos, vyksta teisminis tyrimas, ar konkursas buvo skaidrus. Tad dar yra vilties, kad konkursas bus pakartotas.
Arvydas Každailis siūlo pastatyti paminklą – herbą
Ar yra logikos pastatant Lukiškių aikštėje paminklą abstrakčiam Lietuvos raiteliui su kardu ir skydu, anaiptol ne heraldiniam? Tiesiog paminklą vyčiui? Manau, kad – ne.
Heraldikos žinovas dailininkas Arvydas Každailis, 1991 m. atkūręs Lietuvos valstybės herbą su Vyčiu ir sukūręs daugelį kitų heraldinių simbolių, siūlo Lukiškių aikštei herbą – Vytį.
„Laikui bėgant dalyje visuomenės ryškėjo klaidingas požiūris, kad Lietuvos Valstybė egzistuoja tik nuo 1920 metų Steigiamojo Seimo, kad laisvės kovos – tik partizanų ir rezistentų. Nematant tūkstantmetės VALSTYBĖS istorijos, nematant žuvusių už ją, nebūtų įvykęs ir jos atgimimas XXa. pradžioje.“
Ir toliau:
„Lietuvos Valstybės herbas yra vienas seniausių valstybės herbų Europoje. Bėgant amžiams susiformavo jo prasmė – „BRANDUS VALDOVAS GEBANTIS APGINTI SAVO ŠALĮ“ – yra Valstybės herbo prasmės doktrina.
Lietuvos VALSTYBĖS herbas išimtas iš skydo, kaip ir kiti herbai lieka herbo simboliu, bet ne realistine skulptūra. Visi herbai ir jų simboliai turi senas heraldikos pateikimo tradicijas ir taisykles.
Vytis – vėliavoje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuvos Valstybės herbo idėja gali tapti pagrindine kuriant Valstybės aikštę. Jo sudėtis įpareigoja aikštės formavimo pagrindines spalvas: raudonas akmuo ir baltas metalas.
Lietuvos Valstybės herbo simbolis aikštėje privalo būti: aukštai, centre, sidabrinis.“
Nesutikčiau su teiginiu, kad Vyčio prasmė – „BRANDUS VALDOVAS GEBANTIS APGINTI SAVO ŠALĮ“. Deja, deja, jei taip būtų, tai tiek sukilimų bei partizaninių karų nebūtų prireikę. Aš herbo Vytį sieju tiesiog su valstybės gynėju.
Bet A. Každailio požiūris į problemos sprendimą man nekelia abejonių. Tik paminklas būtent Lukiškių aikštėje turi būti ne pats sau, ne paminklas herbui, o skirtas 1794, 1831, 1863, 1941 metų sukilimų, partizaninio karo už Lietuvos nepriklausomybę didvyriams atminti po herbinio Vyčio ženklu.
Šioje aikštėje buvo pakarti Sierakauskas ir Kalinauskas, ši aikštė buvo 1941 metų sukilimo, atvežtųjų į KGB rūmus susidorojimui patriotų liudininkė.
Nors 1794 ir 1831 metų sukilėlių ryšys su aikšte neaiškus, galima manyti, kad bent kai kurie iš jų meldėsi greta esančioje Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje.
Paminklas, kurį pavadinčiau „PO VYČIO ŽENKLU“, privalėtų turėti postamentą su išraižytais sukilimų, partizaninio karo metais, o jei atsirastų pinigų – ir bareljefais su sukilėlių ir partizanų vadų Lietuvoje atvaizdais (tai – istorikams spręsti) klasikiniame stiliuje.
Kitas pasakys, o tai kodėl tai ne paminklas visiems, visais laikais žuvusiems už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę? Tuomet pirma reikia apsispręsti, ar sukilėlis, partizanas yra karys. Mano nuomone, – ne. Kareivis, karys siejamas su valstybe. Karo metu jo likimą sprendžia valstybės galva. Sukilėliai, partizanai – kita kategorija.
Lukiškių aikštėje. Slaptai.lt nuotr.
Tik, iš tiesų, kodėl ir mums atskirai nepastatyti paminklą NEŽINOMAM KAREIVIUI, gal būt, nurodant jame visų, ar bent žymiausių, mūšių vietoves, kuriose krito mūsų nepriklausomos VALSTYBĖS kariai. Mūšyje prie Mėlynųjų Vandenų, Žalgirio mūšyje, mūšyje prie Oršos, prie Giedraičių, laimėtuose ir pralaimėtuose mūšiuose. Aš būčiau „UŽ”. Gal būt, tokiam Nežinomo kareivio kapui – paminklui atsirastų vietos šalia Sausio 13 Memorialo Antakalnio kapinėse su to paties A. Každailio atkurto herbinio Vyčio simbolika?
Pušys Lukiškių aikštėje
Atskiras klausimas – Lukiškių aikštės pertvarkymo planas.
Monumentas iškils didelėje erdvėje, atvirai kalbant, ne itin mėgiamoje vilniečių ir svečių pasivaikščiojimo vietoje.
Aikštė pernelyg didelė. Kokių ir kiek rožių krūmų beprisodintume, didžiulė erdvė liks neužpildyta.
Ir čia aš prisiminiau vieną posmą iš partizanų dainyno:
Lukiškių aikštė su monumentu visų laikų Lietuvos sukilėliams ir partizanams – pušyne! Vilniaus centre! Su žaliuojančiomis rūtomis! Tiesa, dėl rūtų reikės dar atsiklausti mūsų sveikatos ministro, nes radau internete parašyta: „Melsvai žali plunksniški lapai (rūtų) išsidėstę pražangiai, jų kvapas panašus į vyno aromatą.“
Šiuo metu Lukiškių aikštė gali pasigirti nebent fontanais. Slaptai.lt nuotr.
Šalia šio aromato karštą saulėtą dieną ir pušys nuostabiai kvepia bei teikia pušyne būnantiems santūrų šešėlį, neužstojantį visai dangaus.
Neabejoju, kad ir 1794, 1831, 1863, 1941 metų sukilėliams ir partizanams pušynai buvo atgaiva.
Ir Monumentas bei Vilniaus Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčia žvelgiant į juos iš Gedimino prospekto paslaptingai atrodytų, ypač, panaudojant apšvietimo efektus temstant.
Pati Lukiškių aikštė taptų žymiai patrauklesne vilniečių ir svečių pasibuvimo vieta. Ne mitingų, demonstracijų, riaušių, koncertų ir mugių vieta.
Tokia mano nuomonė, feisbuke suradusi nemažai jai pritariančių.
Ir pabaigai
Aš nesu prieš bunkerio idėją, nugalėjusią konkurse, bet esu už tikrą, autentišką bunkerį, o ne paminklą bunkeriui. Ir jokiu būdu ne Lukiškių aikštėje, istoriškai nieko bendro su partizanų bunkeriais niekada neturėjusioje. Be to, ta idėja simbolizuoja tik partizanų pasipriešinimą, siaurą laikotarpį, o idėja turėtų aprėpti ir visus mano aukščiau išvardintus sukilimus.
Man ir pačiam būtų įdomu ir naudinga pabuvoti tokiame užmaskuotame bunkeryje kur nors Vingio parke, pajusti vaizduotėje tai, ką juto partizanai. Aš jau nekalbu apie jaunąją kartą, moksleivius, kuriems tokia ekskursija turėtų būti privaloma, idant jie suprastų, kaip dienų dienas gyveno tie, kurių dėka mums šiandien yra atviras visas pasaulis, bet tai gali pasikartoti ir todėl reikia būti budriems.
1991 06 26 įstatymo „Dėl Lietuvos valstybinės vėliavos“ 6 punkte buvo pasakyta: „Jeigu kartu su Lietuvos valstybine vėliava keliamos kelių valstybių vėliavos, tai jos iškeliamos į kairę ir į dešinę nuo Lietuvos valstybinės vėliavos. Jeigu kartu su Lietuvos valstybine vėliava keliamas lyginis kitų valstybių vėliavų skaičius, jos iškeliamos abėcėlės tvarka po lygiai abiejose Lietuvos valstybinės vėliavos pusėse“.
Vadinasi, Lietuvos Trispalvė buvo numatyta visada viduryje, centre. Tokią valstybės vėliavos kėlimo tvarką numato Ispanija, Danija ir kt. valstybės. Danija savo įstatymais numato net visų Šiaurės šalių vėliavų padėtį Danijos vėliavos atžvilgiu: Danijos vėliava keliama viduryje, Švedijos iš kairės, Norvegijos iš dešinės, antra iš kairės – Suomijos, antra iš dešinės – Islandijos. Kitos vėliavos toliau pagal abėcėlę.
2002 04 18 priėmus įstatymo „Dėl Lietuvos valstybės vėliavos“ pakeitimus ankstesnioji nuostata buvo pakeista šitaip: „4 str. 6 p. Jeigu kartu iškeliamos kelios vėliavos, jos turi būti viename aukštyje, kiek tai įmanoma, panašaus dydžio, taip pat laikomasi šio eiliškumo: 1) Lietuvos valstybės vėliava; 2) Lietuvos valstybės istorinė vėliava; 3) užsienio valstybių vėliavos; 4) Europos sąjungos vėliava; 5) tarptautinių viešųjų organizacijų vėliavos; 6) Respublikos prezidento vėliava; 7) štandartai; 8) apskričių vėliavos; 9) savivaldybių vėliavos; 10) kitos vėliavos“.
Dar buvo paskleista nuomonė, kad dabar Lietuvos Trispalvė visada stovės pirmoji ir tokiu būdu jai bus reiškiama didesnė pagarba. Matyt, Seime balsuojant, taip ir atrodė. O juk tai buvo Lietuvos Trispalvės pažeminimas. Pagalvokime. Ar kas nors pritartų nuomonei, kad nuo rytojaus pagrindinis Altorius bažnyčioje būtų pirmasis iš kairės, arba garbingo būrio žmonių nuotraukoje – garbingiausias žmogus yra (visada) tas, kuris stovi pirmasis iš kairės ir t.t. Jūs sakysite, kad tai nesąmonė.
Tačiau 2002 04 18 balsuojant Seime taip nebuvo galvojama. Už Lietuvos Trispalvės padėtį – „pirmoji“ – balsavo, net 60 Seimo narių. Lietuvos Trispalvė buvo išstumta iš centro, iš garbingiausios vietos. Taip klystkeliais Seimą nuvedė Seimo pirmininko pirmojo pavaduotojo Č.Juršėno sudaryta V.Andriukaičio vadovaujama „darbo grupė įstatymo „Dėl Lietuvos valstybės vėliavos“ pakeitimo įstatymo projektui parengti“.
Šiuo sprendimu (to ir buvo siekiama) sukeisti vietomis akcentai – centrinę Lietuvos Trispalvės padėtį užėmė tuo pačiu įstatymo pakeitimu įvesta raudona istorinė Lietuvos vėliava. Šis klastingas veiksmas buvo išsamiai aprašytas Gedimino Adomaičio ir mons. Alfonso Svarinsko straipsnyje „Lietuvos priešų puolimas prieš Trispalvę“ („Lietuvos Aidas“ 2005 04 12 Nr.83) – „…Ir visada, kada bus pakabintos trys vėliavos (dažniausiai pasitaikantys atvejai, galų gale tokią situaciją galima bet kada sukurti) raudona vėliava bus pačioje garbingiausioje vietoje – centre“.
Neilgai trukus atsirado (ar sukurtos) teorijos, kad garbingiausia vieta yra kairėje (heraldinėje dešinėje). Suprask, Olandija, turinti vieną seniausių istorijoje vėliavą ir šimtametę jų kėlimo tradiciją, nesigaudo heraldikoje ir savo vėliavą kelia nepagarbiai – centre. Gal ir juos reikia pamokyti?
Lietuvos sąjūdžio Vilniaus miesto taryba prašo įsigilinti į šią nenormalią padėtį, priimti atitinkamus įstatymo pakeitimus ir grąžinti Lietuvos Trispalvę į jai pritinkančią vietą – Centrą.
Pasirašė: Tarybos pirmininkas Leonas Kerosierius, G.Adomaitis, A.Budriūnas.
