Ateinančią savaitę iš pradžių sostinėje, o gruodžio mėnesį – Kaune įvyks Nacionalinės premijos laureato kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus pagal Herkaus Kunčiaus libretą sukurtos tezių operos „Liuterio durys“ nacionalinė premjera.
Meno kritikai šį kūrinį jau vadina „moderniu žvilgsniu į reikšmingą istorinį tarpsnį, išryškinant ir šiandien aktualius klausimus“. Spektaklio režisierius Gytis Padegimas žurnalistams sakė, kad statyti istorinę operą – visada didelis iššūkis. O šiuo atveju iššūkis dvigubas, „nes tai – neeilinis europinės reikšmės įvykis, Reformacijos 500 metų jubiliejus. „Nesame protestantiška šalis, bet esame tolerantiška šalis. Todėl norisi, kad po šio spektaklio daugybė žmonių, kurie vaikšto į katalikų bažnyčią ir yra krikščionys, pamąstytų, kuo Liuteris ir protestantizmas praturtino mūsų tikėjimą ir mentalitetą“, – sako režisierius G.Padegimas.
„Tikiu, Europoje yra užtektinai durų, ant kurių vėl kas nors kada nors ką nors paskelbs, kaip prieš 500 metų buvo paskelbtos garsiosios Liuterio tezės“, – interviu naujienų agentūra ELTA prieš premjerą sakė operos „Liuterio durys“ muzikos kūrėjas kompozitorius prof. G. Kuprevičius.
– Kokias idėjas brandinote prieš imdamasis šio reikšmingo darbo ir kokius šiandien aktualius klausimus operoje stengėtės išryškinti savo muzika?
– Visų pirmiausia – Gyčio Padegimo jau paminėta tolerancija ir, pridursiu, – dvasios ramybė. Atsivertęs žinių svetaines, pasijuntu lyg haliucinuojančių grybukų prisivalgiusioje visuomenėje. Gimsta tiek „iniciatyvų“, kad, atrodo, nespėsime iki kitų metų Vasario 16-osios visų ir įgyvendinti. Užpuolė kažkoks politinės dezinfekcijos poreikis, kurio pasekmės jau dabar matosi. Viename moksliniame straipsnyje perskaičiau, kad vokiečio Eduardo Volterio (Eduard Wolter) XIX amžiaus pradžioje į vaško velenėlius įrašytos lietuvių liaudies dainos kurį laiką buvo lyg ir Jonui Basanavičiui už nuopelną priskiriamos. Tad gal ir patriarchą reikia nuversti kaip svetimą darbą priglaudusį!
Savo veidaknygėje pasiūliau vietoj nuversto Petro Cvirkos paminklo pastatyti Eduardą Mieželaitį, tuomet jį nuversti. Tada toje vietoje pastatyti Juozą Mikėną, vėl nuversti… Turėti tokią nuolat veikiančią tautinę atrakciją. Betgi tai – visiškas marazmas, politinis suvaikėjimas!
Istorija – ne žaislas, kuriuo galima įnoringai žaisti papūtus lūpytes. Suprantu, būtina jautrius mūsų kultūros ir istorijos puslapius vartyti, aiškintis juose paliktus įrašus, bet ne tokiu keliu, kokiu dabar šmaikščiai einama. Pasižvalgykime – kokių skaudžių diskusijų būta Norvegijoje, Austrijoje ar Vokietijoje, tačiau kažkaip be smurto prieš savas kultūras. Bandymas ištrinti dalį istorijos su joje gyvenančiais žmonėmis – visiems pavojingas, o nykstančiai baltų genčiai – itin. Juokai juokais, tačiau rimtai šnekant, regiu visame tame savižudos elementų.
Martinas Liuteris savo iššūkiais sukėlė daug sumaišties net ramiuose protuose, ką jau kalbėti apie minią, kuri visuomet keistai inertiška. Tačiau vienuolis savo pasiekė – privertė aiškintis ne tikėjimo, o jį aptarnaujančių elgseną. Perkėlus į pasauliečių gyvenimą, pasakyčiau – Liuteris išmokė analizuoti. Gal todėl ir giesmes kūrė, ir liepė mokytis, mažiau melstis, daugiau dirbti. Mažiau peštis ir daugiau bendrauti, sakydamas, kad gerus darbus Dievas tikrai mato. Reformacijos vaidmuo Lietuvos mokslui, švietimui ir kultūrai milžiniškas. Katalikai turėtų tuo labai džiaugtis, nes jiems atsirado laiko užsiimti kitais gerais darbais.
– Neseniai, po tam tikrų protesto akcijų prieš vajų pakeisti miesto centro gatvių senus medžius naujais, pirmuosius paprasčiausiai iškertant, viešai pareiškėte nutraukiantis bendradarbiavimą su Kauno miesto savivaldybe. Dabar, kai jau pasodintos tos importinės, daugiau nei po 200 eurų kainavusios liepos, savo laja kol kas labai primenančios iš siauro plastikinio maišelio ištrauktus svogūnų laiškus, gal sutinkate su miesto valdžia, įtikinėjančią kauniečius, kad tai Kauną puošia? Ar Jūsų nuostatos išlieka nepakitusios, nes „ne medžiuose esmė“?
– Tas pareiškimas galioja iki tol, kol kas nors nepanorės su manimi bendrauti. Ne aš gi turiu prašytis vizito pas klerkus merijoje, kurie nei Nacionalinės premijos laureatai, nei akademikai, nei kompozitoriaus, Kauno Garbės piliečio Viktoro Kuprevičiaus sūnūs. Būtų apie ką pakalbėti, tačiau dabar Kaune skamba ne mano tonacija, ir kultūrinis fonas nepalankus mano veiklai. Vienas tūlas leptelėjo: „gražios jūsų idėjos, bet mes dabar – valdžia“. Luktelėsiu. Nors, kaip sakė Herkus Kunčius Maironio lūpomis Kauno operetėje „Kipras, Fiodoras ir kiti“ – „jau ne tie mano pavasariai“…
– Jūsų, a.a. Tėvas, kompozitorius Viktoras Kuprevičius buvo paskelbtas Kauno miesto garbės piliečiu. Jūs pats kurį laiką buvote valdžios atstovas – kultūros ministro pavaduotojas, Kauno vicemeras. Ar ir tuomet išlikdamas menininku, jautriau įsiklausydavote į „kitoje barikadų pusėje“ buvusius kolegas? O gal valdžia iš tikrųjų „žmones pagadina“?
– Tais baisiais laikais mes bendravome kitaip, todėl šiais gražiais laikais ir bendravimas kitoks. Man jis nekelia jokio diskomforto, tik retsykiais būnu suglumęs. Tokią būseną išsakė puikus muzikantas, pianistas ir dirigentas Chaimas Potašinskas, kai per vieną naujų kūrinių perklausą sugrojo absoliučiai nesuvokiamos muzikos kūrinį ir turėjo kažką stojusioje tyloje pasakyti.
– Ir giliais istoriniais laikais geriau gyveno menininkai, kurie, šių laikų terminais sakant, buvo lojalūs valdžiai, o liaudiškai tariant, jai pataikavo. Nelabai kas pasikeitė ir dabar? Valdžia disponuoja ne savais, asmeniškais, bet jai patikėtais visuomenės (mokesčius mokančių gyventojų) pinigais, tačiau ji turi galią spręsti, kam jų duoti, kam ne, per programas, projektus. Tai gal menininkui ir dabar geriau būti „dvaro poetu“, šlovinančiu valdančiuosius, nei jiems oponuoti?
– Dabar jau tiek daug Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatų, kad juokaujame – gal išvardinkime tuos, kurie dar jų negavo, – sąrašas bus trumpesnis. Jokia valstybinė premija negali būti menininko lojalumo garantija. Priešingai – laureatai įgauna išskirtinę privilegiją žymiai aštriau, kovingiau kalbėti apie laikmetį, jo rūpesčius. Kitas dalykas, ar tokia pozicija aplinkinius tik suerzina, ar ir naudą duoda. Kaip matau, ji labiau suerzina.
Gaila, kad menininko prestižas Lietuvoje sumenkintas, o atsitiktiniai valdžios žmonės leidžia sau tokias replikas, kurios juos pačius žiauriai diskredituoja. Nors kai kam ir tokia poza patinka. Sako, menininkai yra našta visuomenei. Pridėčiau, tuomet – ir pensininkus. Bet ar reikia mums dabar dar ir klasių kovos?
– Ar pasigendate tolerancijos bei susikalbėjimo tarp meno, kultūros atstovų ir valdžios?
– Ne, nepasigendu, nes kaip gali pasigesti to, ko nėra? Buvo toks juokelis apie bananus. Sako, kad niekas tarybiniais laikais tų bananų parduotuvėje nepasigesdavo. Tad jų prekybininkai ir neužsakinėjo. Nes nebuvo bananų paklausos. Taigi dabar daug kam nėra paklausos.
…Tik aš tikiu, Europoje yra užtektinai durų, ant kurių vėl kas nors kada nors ką nors paskelbs, kaip prieš 500 metų buvo paskelbtos garsiosios Liuterio tezės.
– Dėkoju už pokalbį.
Kalbėjosi Eltos korespondentė Birutė Mačienė.
2017.11.17; 06:00
