Giedrius Kuprevičius: kartais jautiesi lyg gyventume haliucinuojančių grybukų prisivalgiusioje visuomenėje. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Ateinančią savaitę iš pradžių sostinėje, o gruodžio mėnesį – Kaune įvyks Nacionalinės premijos laureato kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus pagal Herkaus Kunčiaus libretą sukurtos tezių operos „Liuterio durys“ nacionalinė premjera.

Meno kritikai šį kūrinį jau vadina „moderniu žvilgsniu į reikšmingą istorinį tarpsnį, išryškinant ir šiandien aktualius klausimus“. Spektaklio režisierius Gytis Padegimas žurnalistams sakė, kad statyti istorinę operą – visada didelis iššūkis. O šiuo atveju iššūkis dvigubas, „nes tai – neeilinis europinės reikšmės įvykis, Reformacijos 500 metų jubiliejus. „Nesame protestantiška šalis, bet esame tolerantiška šalis. Todėl norisi, kad po šio spektaklio daugybė žmonių, kurie vaikšto į katalikų bažnyčią ir yra krikščionys, pamąstytų, kuo Liuteris ir protestantizmas praturtino mūsų tikėjimą ir mentalitetą“, – sako režisierius G.Padegimas.

„Tikiu, Europoje yra užtektinai durų, ant kurių vėl kas nors kada nors ką nors paskelbs, kaip prieš 500 metų buvo paskelbtos garsiosios Liuterio tezės“, – interviu naujienų agentūra ELTA prieš premjerą sakė operos „Liuterio durys“ muzikos kūrėjas kompozitorius prof. G. Kuprevičius.

– Kokias idėjas brandinote prieš imdamasis šio reikšmingo darbo ir kokius šiandien aktualius klausimus operoje stengėtės išryškinti savo muzika?

– Visų pirmiausia – Gyčio Padegimo jau paminėta tolerancija ir, pridursiu, – dvasios ramybė. Atsivertęs žinių svetaines, pasijuntu lyg haliucinuojančių grybukų prisivalgiusioje visuomenėje. Gimsta tiek „iniciatyvų“, kad, atrodo, nespėsime iki kitų metų Vasario 16-osios visų ir įgyvendinti. Užpuolė kažkoks politinės dezinfekcijos poreikis, kurio pasekmės jau dabar matosi. Viename moksliniame straipsnyje perskaičiau, kad vokiečio Eduardo Volterio (Eduard Wolter) XIX amžiaus pradžioje į vaško velenėlius įrašytos lietuvių liaudies dainos kurį laiką buvo lyg ir Jonui Basanavičiui už nuopelną priskiriamos. Tad gal ir patriarchą reikia nuversti kaip svetimą darbą priglaudusį!

Savo veidaknygėje pasiūliau vietoj nuversto Petro Cvirkos paminklo pastatyti Eduardą Mieželaitį, tuomet jį nuversti. Tada toje vietoje pastatyti Juozą Mikėną, vėl nuversti… Turėti tokią nuolat veikiančią tautinę atrakciją. Betgi tai – visiškas marazmas, politinis suvaikėjimas!

Istorija – ne žaislas, kuriuo galima įnoringai žaisti papūtus lūpytes. Suprantu, būtina jautrius mūsų kultūros ir istorijos puslapius vartyti, aiškintis juose paliktus įrašus, bet ne tokiu keliu, kokiu dabar šmaikščiai einama. Pasižvalgykime – kokių skaudžių diskusijų būta Norvegijoje, Austrijoje ar Vokietijoje, tačiau kažkaip be smurto prieš savas kultūras. Bandymas ištrinti dalį istorijos su joje gyvenančiais žmonėmis – visiems pavojingas, o nykstančiai baltų genčiai – itin. Juokai juokais, tačiau rimtai šnekant, regiu visame tame savižudos elementų.

Martinas Liuteris savo iššūkiais sukėlė daug sumaišties net ramiuose protuose, ką jau kalbėti apie minią, kuri visuomet keistai inertiška. Tačiau vienuolis savo pasiekė – privertė aiškintis ne tikėjimo, o jį aptarnaujančių elgseną. Perkėlus į pasauliečių gyvenimą, pasakyčiau – Liuteris išmokė analizuoti. Gal todėl ir giesmes kūrė, ir liepė mokytis, mažiau melstis, daugiau dirbti. Mažiau peštis ir daugiau bendrauti, sakydamas, kad gerus darbus Dievas tikrai mato. Reformacijos vaidmuo Lietuvos mokslui, švietimui ir kultūrai milžiniškas. Katalikai turėtų tuo labai džiaugtis, nes jiems atsirado laiko užsiimti kitais gerais darbais.

– Neseniai, po tam tikrų protesto akcijų prieš vajų pakeisti miesto centro gatvių senus medžius naujais, pirmuosius paprasčiausiai iškertant, viešai pareiškėte nutraukiantis bendradarbiavimą su Kauno miesto savivaldybe. Dabar, kai jau pasodintos tos importinės, daugiau nei po 200 eurų kainavusios liepos, savo laja kol kas labai primenančios iš siauro plastikinio maišelio ištrauktus svogūnų laiškus, gal sutinkate su miesto valdžia, įtikinėjančią kauniečius, kad tai Kauną puošia? Ar Jūsų nuostatos išlieka nepakitusios, nes „ne medžiuose esmė“?

– Tas pareiškimas galioja iki tol, kol kas nors nepanorės su manimi bendrauti. Ne aš gi turiu prašytis vizito pas klerkus merijoje, kurie nei Nacionalinės premijos laureatai, nei akademikai, nei kompozitoriaus, Kauno Garbės piliečio Viktoro Kuprevičiaus sūnūs. Būtų apie ką pakalbėti, tačiau dabar Kaune skamba ne mano tonacija, ir kultūrinis fonas nepalankus mano veiklai. Vienas tūlas leptelėjo: „gražios jūsų idėjos, bet mes dabar – valdžia“. Luktelėsiu. Nors, kaip sakė Herkus Kunčius Maironio lūpomis Kauno operetėje „Kipras, Fiodoras ir kiti“ – „jau ne tie mano pavasariai“…

– Jūsų, a.a. Tėvas, kompozitorius Viktoras Kuprevičius buvo paskelbtas Kauno miesto garbės piliečiu. Jūs pats kurį laiką buvote valdžios atstovas – kultūros ministro pavaduotojas, Kauno vicemeras. Ar ir tuomet išlikdamas menininku, jautriau įsiklausydavote į „kitoje barikadų pusėje“ buvusius kolegas? O gal valdžia iš tikrųjų „žmones pagadina“?

– Tais baisiais laikais mes bendravome kitaip, todėl šiais gražiais laikais ir bendravimas kitoks. Man jis nekelia jokio diskomforto, tik retsykiais būnu suglumęs. Tokią būseną išsakė puikus muzikantas, pianistas ir dirigentas Chaimas Potašinskas, kai per vieną naujų kūrinių perklausą sugrojo absoliučiai nesuvokiamos muzikos kūrinį ir turėjo kažką stojusioje tyloje pasakyti.

– Ir giliais istoriniais laikais geriau gyveno menininkai, kurie, šių laikų terminais sakant, buvo lojalūs valdžiai, o liaudiškai tariant, jai pataikavo. Nelabai kas pasikeitė ir dabar? Valdžia disponuoja ne savais, asmeniškais, bet jai patikėtais visuomenės (mokesčius mokančių gyventojų) pinigais, tačiau ji turi galią spręsti, kam jų duoti, kam ne, per programas, projektus. Tai gal menininkui ir dabar geriau būti „dvaro poetu“, šlovinančiu valdančiuosius, nei jiems oponuoti?

– Dabar jau tiek daug Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatų, kad juokaujame – gal išvardinkime tuos, kurie dar jų negavo, – sąrašas bus trumpesnis. Jokia valstybinė premija negali būti menininko lojalumo garantija. Priešingai – laureatai įgauna išskirtinę privilegiją žymiai aštriau, kovingiau kalbėti apie laikmetį, jo rūpesčius. Kitas dalykas, ar tokia pozicija aplinkinius tik suerzina, ar ir naudą duoda. Kaip matau, ji labiau suerzina.

Gaila, kad menininko prestižas Lietuvoje sumenkintas, o atsitiktiniai valdžios žmonės leidžia sau tokias replikas, kurios juos pačius žiauriai diskredituoja. Nors kai kam ir tokia poza patinka. Sako, menininkai yra našta visuomenei. Pridėčiau, tuomet – ir pensininkus. Bet ar reikia mums dabar dar ir klasių kovos?

– Ar pasigendate tolerancijos bei susikalbėjimo tarp meno, kultūros atstovų ir valdžios?

– Ne, nepasigendu, nes kaip gali pasigesti to, ko nėra? Buvo toks juokelis apie bananus. Sako, kad niekas tarybiniais laikais tų bananų parduotuvėje nepasigesdavo. Tad jų prekybininkai ir neužsakinėjo. Nes nebuvo bananų paklausos. Taigi dabar daug kam nėra paklausos.

…Tik aš tikiu, Europoje yra užtektinai durų, ant kurių vėl kas nors kada nors ką nors paskelbs, kaip prieš 500 metų buvo paskelbtos garsiosios Liuterio tezės.

– Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Eltos korespondentė Birutė Mačienė.

2017.11.17; 06:00

Galima pateikti daugybę pavyzdžių iš skirtingų istorinių epochų per porą tūkstantmečių, bylojančių apie tai, kad, imperijai priėmus šuolio poziciją, aplinkinėse šalyse tarsi burtų lazdele pamojus steigiasi įvairiausios partijos, susivienijimai, sambrūzdžiai, kartais užmaskuotu pavidalu, o kartais ir be jokio kamufliažo aukštinantys imperijos idėją arba bent jau kviečiantys gyventojus būti nuolankiais, susitaikančiais su likimu. 

Edvardas Čiuldė, šio komentaro autorius.

Tokių darinių panašiais atvejai  pridyksta kaip grybų po lietaus! Tad labai džiugu, maloniai nustebus, kad kažkelintaisiais D. Gybauskaitės viešpatavimo metais Lietuvoje balsai, teisinantys Rusijos agresiją, skamba pavieniui, beveik atsitiktinai, nepatapę valstybei disonansu giedančiu choru, jeigu neimsime už gryną pinigą anonimiškai išsakomų nuomonių įvairovės interneto platybėse.

Kita vertus, demokratinėje visuomenėje kiekviena jau atvirai ir nuoširdžiai išsakoma nuomonė yra verta dėmesio, taigi taip pat nuoširdžiai privalome įsigilinti – kokiais argumentais ar kontrargumentais operuoja oponentai. Sakoma, kad reikia keisti retoriką, neerzinti meškos, nes karingi pasidrąsinimai užtraukia  pavojų šaliai.

Tačiau istorinė patirtis įsakmiai byloja apie tai, kad forsuotai ugdomas nuolankumas pasitarnauja agresoriui, leidžia jam sutaupyti savo resursus, o auką palieka be jokios galimybės apsiginti. Kita vertus, ta pati laisvos visuomenės idėja įpareigoja sakyti žmonėms tiesą, nenuslepiant tikros dalykų padėties, visapusiškai informuojant apie kylančius pavojus.

Užpuolimo pavojaus įsisąmoninimas mobilizuoja tautiečius, kai tokiu atveju ypač svarbu yra pasiruošti, sukaupti gynybos resursus.   Pasakojimas byloja, kad užstojus karo pavojui gimtajam miestui senovės Graikijos filosofas Diogenas iš Sinopės, – taip, žinoma, kad taip, tas pats Diogenas, kuris gyveno  statinėje, – visą dieną susijaudinęs ridinėjo savo statinę miesto gatvėmis – į įkalnę ir atgalios. Paklaustas, ką jis čia veikia, filosofas tąkart atsakė maždaug šitaip: kai visas miestas pluša,  susirūpinęs sienų gynyba, man gėda būtų sėdėti sudėjus rankas.    

Lietuvą šiandien garsina jau ne tiek filosofai, kiek pasaulinę šlovę įgiję režisieriai, ar ne – keletas iš jų dirba net imperijos atstatymo keliu pasukusios mūsų kaimynės sostinėje Maskvoje. Į šią aplinkybė noriu atkreipti dėmesį, nes antraip toliau galėtų susidaryti nuomonė, kad visi garsūs Lietuvos režisieriai, skirtingai nuo paprastų žmonių ir eilinių aktorių, yra nusiteikę prorusiškai, nors iš tiesų tik iš  Maskvoje dirbančių mūsų tautiečių teatro virtuozų kartas nuo karto pasigirsta pasiūlymas Lietuvai kruviname Ukrainos ir Maskvos konflikte nepalaikyti nė vienos iš susipriešinusių pusių, kviečiant puoselėti balanso idėją, laikytis neutraliteto.

Tačiau nesunku pastebėti, kad toks pasiūlymas laikytis visiško neutralumo šiuo atveju tikrai neturi nieko bendro su balanso paieškomis, auksine vidurio taisykle ar objektyvistine maniera, o yra vienpusiškas dabartinės Rusijos interesų protegavimas – grobuoniškas  V.Putino režimas būtų labiausiai pamalonintas, jeigu niekas nesikištų tada, kai Rusija vieną po kitos doroja nepriklausomas valstybes,  daugeliui nusukant akis, kai banditas demonstruoja savo patologinius refleksus žudydamas ir prievartaudamas.

Nuodėmė yra ne dirbti Maskvoje ir užsidirbti, bet bandyti nuduoti, kad ši aplinkybę neturi jokios reikšmės diskutuojant apie Ukrainos užpuolimą ir puoselėjant didžiojo neutraliteto idėją.

Tačiau tarkime, kad autorius  sutirštino spalvas dėl savo vienpusiškumo  nesugebėdamas suprasti, kad mūsų garbieji režisieriai kalba ne savo malonumui, tikrai visai ne tai, kas užplaukia ant seilės, bet siekdamas rusų ir lietuvių tautų taikaus sambūvio, plušėdamas dėl mūsų visų naudos, dėdamas pastangas išgelbėti lietuvių reputacijos likučius rusų akyse.

Tokiu būdu užgimsta hibridinės taikos idėja? Tačiau kai kurie mūsų  režisierių, dirbančių Maskvoje, pasisakymai taip organiškai dera prie V.Putino lūkesčių, kad nelieka jokios galimybės kalbėti apie dramatišką skirtingų nuomonių suartinimą,  gludinant pozicijas, nes čia vyrauja išankstinė, neperliejama šaltu vandeniu dvasios vienybė, tobulas mentalinis sutapimas be jokių paviršiuje glūdinčių sukabinimo siūlių,   tarsi viena krūtine alsuotų dvi būtybės. Galbūt išties ne be pagrindo rašytojas Herkus Kunčius prabilo strofomis apie tarptautinę Putino – Tumino kvazišeimą. Kaip atrodo, tai yra kaip tik tas atvejis, kai juokas pataiko į dešimtuką ir padeda išsklaidyti falšo miglas.

Noriu nuraminti, toliau nesiruošiu dauginti teorinių užkeikimų apie tikruosius vienybės principus. Kita vertus, esu pastebėjęs, kad, kalbant apie vienybę, net ir tuos žmones, kurių paprastai nedomina išvešėję teoriniai išvedžiojimai, vis tik kažkiek intriguoja, sudomina Platono groteskiškas pasakojimas apie pirmykščius žemės gyventojus androginus.

Užblokuodamas bet kokias platoniškos poringės teorines intencijas, atsiribodamas nuo tūkstantmetės interpretavimo tradicijos, dabar priminsiu tik pačią šio pasakojimo fabulą, Platono lūpomis perpasakoto mito siužetą.

Esą kadaise gyveno apvalūs, tobulai išbaigti, su „visais“ žmogiškumo požymiais, keturkojai ir keturrankiai, nepaprastai galingi žmonės. Dėl jų įžūlumo (Hybris) bandant prilygti dievams, aukščiausioji galia perskėlė žmogišką prigimtį pusiau, – nuo to laiko esą viena pusė ieško sau giminingos kitos, siekdama prarastos pilnatvės.

Įdomu, be visa ko kito, ką pasakytų, jeigu galėtų, Platonas, sužinojęs, kad geroji didžiojo vado Putino pusė jungiasi su gerąja didžiojo režisieriaus Tumino puse. O kur tada pasidėti, – paklauskime visai ne retoriškai, – tokiam Ramzanui Kadyrovui kaip pusei žmogaus, nejaugi pastaroji taip ir liks klajoti neaprėpiamoje iracionalumo erdvėje kaip neradęs sau vietos vaiduoklis.

Tačiau ne tuščioje vietoje užgimsta tokie grandioziniai užmanymai, oi ne! Kartas nuo karto mūsų padangėje ima ir staigia įsiplieskia, tarsi kažkam užpylus žibalui, pasišventimas plėtoti žmogaus sąmonės hibridizaciją iki kraštutinės ribos, puoselėjant kažką panašaus į viltį, jog, tarkime, stovint ant civilizacijų tilto, galima į vieną visumą sujungti geriausias Rytų ir Vakarų politinės praktikos puses.

Už skliaustelių čia lieka numanomas pasakojimas apie išmintingą veršį, esą sugebantį pažįsti dvi karves. Ką gi, nominaliai žiūrint, tai veršio išmintis. Savo ruožtu, vertinant tokį entuziazmą Platono perpasakoto mito kontekste, būtina pastebėti, jog kalbame čia apie veršį hermafroditą, kurio įsivaizduojamos pilnatvės išmintis yra dvilypė ir dvilytė. 

2017.01.03; 20:53

sidlauskas-aleksandras

Kalba kūrėsi per ilgus amžius, vis įgydama savitumą. Prieš šešiolika – aštuoniolika šimtmečių senosios lietuvių gentys atsiskyrė nuo latvių genčių ir ilgainiui jų šnekos ėmė tolti viena nuo kitos, kol susiformavo dvi baltų kalbos, labai savarankiškos, tik kai kuriais leksikos, gramatikos brėžiais yra panašios.

Ne kartą yra pripažinta, kad kalba veikia lyg magija, kad jos žodžiuose daug simbolių ir įvairiaprasmybių bei stilistinių, frazeologinių niuansų. Štai žodis „sveikas“. Jis įvairuoja savo prasmėmis – tai būdvardis (sveikas žmogus), tai daiktavardis (kaip sveikas begyveni). Kalbėdami metaforomis ar palyginimais, epitetais ar metonimijomis taip pat paregėsime daug kalbos subtilybių. „Žemė – tai mažas aguonos grūdelis“, „Džiaugsmu ir nemunai patvino“ (S. Nėris).

Continue reading „Kalba apsišiukšlino keiksmažodžiais ir nešvankybių bjaurastimis“