Holodomoras
Zagrebas, birželio 15 d. (ELTA). Kroatijos vyriausybė ketvirtadienį pritarė šalies parlamento iniciatyvai pripažinti Holodomorą ukrainiečių tautos genocidu.
Tai pranešė portalas „rbc.ua“, remdamasis Kroatijos ministro pirmininko Andrejaus Plenkovo pareiškimu, kurį cituoja „Nova“.
„Mes pritariame Kroatijos parlamento iniciatyvai“, – atviroje vyriausybės posėdžio dalyje pareiškė premjeras.
Savo ruožtu Kroatijos užsienio reikalų ministerijos valstybės sekretorius Zdenko Lučičius pareiškė, kad pasiūlytoje deklaracijoje Kroatijos parlamentas apibūdina Holodomorą kaip prievartinį badą, kurį Ukrainoje 1932-1933 metais sąmoningai sukėlė komunistinis stalininis režimas.
Z. Lučičius pridūrė, kad tai yra genocido nusikaltimas ukrainiečių tautai. Parašas po nuotrauka: Ukraina privalo žinoti paraidžiui žudikus! Tai Holodomoro Ukrainos teritorijoje vykdytojai.
2006 metų lapkričio 28 d. Ukrainos Aukščiausioji Rada priėmė įstatymą „Dėl 1932–1933 metų Holodomoro Ukrainoje“, kuriame 1932–1933 metų įvykiai interpretuojami kaip ukrainiečių tautos genocidas.
„rbc.ua“ primena, kad daugiau kaip 20 pasaulio šalių pripažino Holodomorą ukrainiečių tautos genocidu. Tarp jų – Didžioji Britanija, Slovėnija, Belgija, Airija, Rumunija, Moldova, Čekija, Vokietija, Islandija, Prancūzija, Bulgarija, Liuksemburgas.
Pokario Ukrainos didvyriai sukūrė nūdienos savo šalies didvyrių kartas: Vilniuje duris atveria unikali ukrainiečių laisvės kovų paroda
Dar nesibaigus Antrajam pasauliniam karui Lietuvoje ir Ukrainoje užsimezgusių laisvės kovų reikšmė – milžiniška ir, bėgant dešimtmečiams, ji anaiptol neslūgsta. Priešingai, begalinis partizanų pasiaukojimas vis stipriau iš kartos į kartą įkvepia abiejų šalių piliečius, virsdamas neišsenkančiu ryžto šaltiniu ginti tėvynę nuo priešo agresijos pavojaus metu.
Nors istoriniai iškraipymai 2022 m. vasario 24 d. atnešė karą į Ukrainą, šios šalies žmonės parodė, kad nepriklausomybės į nieką nemainys nekeis ir kovos tiek, kiek reikės, gins savo kraštą tol, kol jį paliks paskutinis priešo dalinys. Nūdienos vaizdai neleidžia abejoti, kad praeities didvyrių pasipriešinimas sukūrė įkvėpė dabartinius didvyrius, kuriems stiprybės atnešė istoriniai mūšiai, laisvės judėjimas, protėvių patriotiškumas.
Ne mažiau svarbu ir tautų, visuomenių, kurioms teko sumokėti didžiulę laisvės kainą, vieningumas, susitelkimas, palaikymas, nė akimirkai nepamirštant, kad tiktai kartu veikiant galima pasiekti tikslą. Į Lietuvą atkeliavo Lvivo istorijos muziejaus paroda „Nenugalėtieji. Ukrainos sukilėlių armija“ (UPA), kuri vyks atidaroma rytoj 2022 m. gruodžio 16 d. ir bus eksponuojama buvusiame Lukiškių kalėjime, ekspozicinėje erdvėje iki 2023 m. vasario 8 d. Paroda skirta prieš sovietus ir nacistinę Vokietiją kovojusios Ukrainos sukilėlių armijos 80-mečiui pažymėti.
Parodoje – rekonstruotos karių uniformos ir stendai
Parodą sudaro 10 stendų – ginkluoto pasipriešinimo laikmečio fotografijos, istorinė rašytinė medžiaga ir kiti eksponatai. Bene didžiausią įspūdį palieka rekonstruotos UPA karių – vyro ir moters – uniformos.
Paroda – jau trečia
Šiek tiek anksčiau Vilniuje buvo atidarytos parodos „Komunizmas=rašizmas“ ir „Nepasmerktas ukrainiečių genocidas kartojasi“, kurias LGGRTC Okupacijų ir laisvės kovų muziejus surengė kartu su Ukrainos ambasada Lietuvoje, Valstybinio Ukrainos nacionalinės atminties instituto archyvu ir Ukrainos Holodomoro muziejumi. Šiuo trijų parodų projektu siekiama istorinėje atmintyje įtvirtinti reikšmingas tikrosios Ukrainos istorijos datas bei aktualiai įprasminti Lietuvos ir Ukrainos laisvės kovų paraleles, atrastas bendradarbiaujant su Ukrainos istorijos muziejais ir istorikais.
Siekė Ukrainos nepriklausomybės
Pirmieji Ukrainos sukilėlių armijos padaliniai ėmė kurtis 1942 metų rudenį Vakarų Voluinėje, vėliau išplito po didelę šalies teritoriją. UPA buvo karinis ir politinis Ukrainos laisvės kovų sąjūdžio darinys, siekęs atkurti savo šalies valstybingumą. Tokius pat tikslus Lietuvoje puoselėjo mūsų krašto partizanai.
UPA veiklos žemėlapis
1943 metų vasarą Ukrainoje buvo sukurta vieninga karinė ir politinė rezistencijos sąjūdžio vadovybė. Kaip ir Lietuvoje, veikė gerai organizuota armijos struktūra, o 1944 metų pabaigoje buvo baigtas ir teritorinės UPA struktūros formavimas. Armija aktyviai veikė trijose apygardose – Vakarų, Pietų ir Šiaurės.
Iš kitų šalių laisvės judėjimų (Lietuvos, Latvijos ir Estijos partizanai taip pat neturėjo paramos iš užsienio – R. Č.) UPA, kaip Lietuvos, Latvijos ir Estijos, partizanai išsiskyrė tuo, kad ji neturėjo pagalbos iš užsienio, kovojo be paramos iš užsienio, rėmėsi tik aktyvia vietos civilių gyventojų parama. Sukilėlius vienijantis Sąjūdis veikė 150 tūkst. kvadratinių kilometrų teritorijoje, kurioje gyveno maždaug 15 mln. žmonių, o UPA gretose iš viso kovojo daugiau nei ketvirtis milijono žmonių. Už dalyvavimą ginkluotoje kovoje ar paramą sukilėliams represijas patyrė daugiau nei ketvirtis milijono Ukrainos gyventojų.
Nacių okupantus pakeitus sovietams, ukrainiečiai lygiai taip pat atkakliai kovojo už savo laisvę ir šis užsidegimas iki šiol kelia Rusijos propagandistų įniršį. Buvo metas, kai teko kariauti dviem frontais, kovojant su Stalino ir Hitlerio režimais.
UPA veikė iki šešto dešimtmečio vidurio. 1943 metais jos vadu tapo Romanas Šuchevičius (slapyvardis Tarasas Čiuprinka), o nuo 1950 metų Sukilėlių armijai vadovavo Vasilijus Kukas-Kalvis (Koval).
Kovos mastas – didžiulis
„UPA yra vienareikšmiai vertintina kaip kovos dėl Ukrainos nepriklausomybės kariuomenė. Ukrainiečių pasipriešinimas buvo didžiulio masto ir vyko ilgai“
Ukrainoje vyko daug kautynių, didelėse teritorijose.
„UPA veiklos, jos kovų reikšmė Ukrainos tapatybei – milžiniška. Pokario pasipriešinimas labai smarkiai įkvėpė dabartinius Ukrainos gyventojus – panašiai, kaip ir mus Lietuvos partizanai“, – pasakojo Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus direktorius Remigijus Černius.
R. Černius pabrėžė, jog Ukrainos gyventojai suprato šių kovų svarbą: „sukilėlių armija buvo pavyzdys, kaip reikia priešintis ir kovoti.“
Pasak R. Černiaus, Lietuvos ir Ukrainos bendradarbiavimas, vykdant bendrus projektus, rengiant ekspozicijas svarbia istorine tematika, dar labiau sustiprina abiejų šalių vienybę, artina abi tautas, abiejų šalių visuomenes. Šią valandą parama Ukrainai turi būti visokeriopa: ginklais, įvairia įranga, finansais, palaikant glaudžius ryšius tarp institucijų ir joms padedant.
„Mes padedame Ukrainai organizuodami bendras parodas, ukrainiečiai turi jausti, kad jie nėra vieniši, kad mes juos remiame. Bendradarbiavimas su Ukrainos muziejais, tai irgi kelias į pergalę prieš rašistus, Putino režimo imperinių ambicijų tarnus. Istorinė atmintis yra kertinis akmuo, kuris neleidžia pavergti tautos, istorinę atmintį skatina ir parodos. Kitais metais esame numatę dar ne vieną bendrą parodą su savo bičiuliais ukrainiečiais“, – sako Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus direktorius R. Černius
Galima kovoti su bet kokiu priešu
Kaip ukrainiečius įkvėpė laisvės kovos jų šalyje, taip ir Lietuvos gyventojams milžinišką įtaką turėjo mūsų valstybėje vykęs ginkluotas pasipriešinimas okupantams.
„Be abejonės, pokario partizanų kova tapo ateities kartų motyvacijos pagrindu. Ant šito pamato, atkūrus nepriklausomybę, ir buvo pastatytos Specialiųjų operacijų pajėgos“, – pabrėžė Lietuvos kariuomenės SOP įkūrėjas ir pirmasis vadas, pulkininkas Saulius Guzevičius.
S. Guzevičiui neišdildomus įspūdžius paliko legendinio miško brolio Juozo Lukšos-Daumanto atsiminimų knyga „Partizanai“, kurią jis pirmąsyk perskaitė 1990 metais.
„Partizanai parodė, kad pasirinkus teisingą taktiką, tinkamus kovos būdus, galima kovoti su bet kokiu priešu. Partizaniniame kare labai svarbus visuomenės palaikymas – jeigu jo nebūtų, viskas pasibaigtų po 2-3 mėnesių. Tačiau gyventojai priglaudė kovotojus, aprūpino juos maistu, drabužiais, pastoge, slėpė, suteikdavo vertingos informacijos“, – pasakojo S. Guzevičius.
Visuomenė padėjo išsilaikyti partizanams, nepaisant siaubingo sovietų valdžios teroro, smurto, bauginimų, grėsmės atsidurti Sibire už paramą.
Pasak S. Guzevičiaus, Lietuvos kariuomenės Specialiųjų operacijų susikūrimo pradžią būtų galima laikyti 1944 metus – liepos 3 dieną pasipriešinimo dalyviams buvo duotas įsakymas iš neginkluotos rezistencijos pereiti į ginkluotą kovą.
Po karo vykstant partizaninėms kovoms, buvo įkurta labai stipri pasipriešinimo organizacija, sukurta valdymo grandinė – struktūra, uniformos, aprūpinimas, ryšininkai, miškuose veikė partizanų parengimo centrai, kuriuos baigusiems kariams, būdavo pakeliami kariniai laipsniai.
„Kaip rašė istorikas Bernardas Gailius, tai buvo Lietuvos karas su Sovietų Sąjunga“, – teigė pulkininkas.
Istorinės kovos stipriai motyvuoja ir ukrainiečius
Po pusės amžiaus trukusios okupacijos išsikovojus laisvę, kariuomenėje buvo dedamos pastangos įkurti Specialiųjų operacijų pajėgas.
„Po 2001 metų rugsėjo 11-osios teroro išpuolių JAV, Lietuva žaibiškai reaguoja, apjungia atskirus mūsų šalies pajėgų vienetus ir tų pačių metų gruodžio 17-ąją įkuria Specialiųjų operacijų pajėgas“, – prisiminė pirmasis SOP vadas.
Plakatas apie parodą
„Laisvės kartos“ kariams, kaip ir plačiajai visuomenei, partizaninės kovos suteikia dvasinės stiprybės, ryžto, yra stiprus psichologinis užtaisas.
„Ukrainiečiai taip pat ima pavyzdžius iš istorijos. Ukrainiečiai juos prisimena, žino, jie juos irgi labai motyvuoja. Ir tai atsispindi ne tik kariniuose veiksmuose. Ukrainos kariuomenės strateginė komunikacija taip pat yra puiki, ji puikiai kariauja rusų pradėtą informacinį karą, duoda tinkamą atkirtį tiems melo, dezinformacijos srautams, kuriuos pila Rusijos propaganda “, – tvirtino S. Guzevičius.
Projektą, kurio dėka bus galima išvysti unikalią parodą apie UPA, vykdo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, bendradarbiaudamas su Lvivo istorijos muziejumi bei kitomis institucijomis.
LGGRTC atlieka reikšmingus darbus, tirdamas genocido ir kitų nusikaltimų žmoniškumui, karo nusikaltimų apraiškas, Lietuvos gyventojų persekiojimą okupacijų laikotarpiu, ginkluoto ir neginkluoto pasipriešinimo procesus. Taip pat rūpinamasi laisvės kovotojų ir genocido aukų, partizanų mūšių vietų, kitų reikšmingų istorinių įvykių įamžinimu, puoselėjant istorinę atmintį, užsiimama knygų leidyba. Vykdant įvairius projektus, aktyviai bendradarbiaujama ir su Lietuvos institucijomis, ir tarptautiniu lygmeniu.
Filipas Ekozjancas mūsų skaitytojams jau pažįstamas. Mes ne kartą rėmėmės jo komentarais, kuriuose analizuojami sudėtingi buvusios Osmanų imperijos tautų santykiai. Juolab kad šiuos F. Ekozjanco vaizdo interviu nesudėtinga peržiūrėti. Jie įkelti į „YouTube“ socialinį tinklą. Be to, šis istorijos tyrinėtojas yra išleidęs itin vertingą knygą „Israelis Ori. Pandoros skrynia“ (apie ją taip pat rašėme). O štai jo pastebėjimai dėl 1914-ųjų tragedijos paskelbtas Gintaro Visocko knygoje „Juodojo Sodo byla“.
Šiandien mes vėl remiamės F. Ekozjancu. Tiksliau tariant, pateikiame išskirtinį videointerviu, kurį F. Ekozjancas davė mūsų portalui.
Tai yra antroji videodalis – apie Karabachą, Holodomorą, genocidą, neperskaitytas knygas
Iki šiol įvairių jėgų yra puolami buvusi Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir dar kadenciją tik metai kaip pradėjęs Gitanas Nausėda. Aš pats paskutiniuose Prezidento rinkimuose balsavau už Ingridą Šimonytę, tad neobjektyvumu, vertinant pastarojo veiklą, sunku mane įtarti.
Bandau labai trumpai įvertinti kritikų argumentų pagrįstumą, suveliant į viena vidaus ir užsienio politiką.
Pagrindinė, sąlyginai savarankiška, prezidentų darbo kryptis – užsienio politika. Ir, mano nuomone, joje jie nepasišiukšlino. Net a.a. Algirdas Brazauskas
Vidaus politika – kitas, paveldo, reikalas.
Daug kas iki šiol aimanuoja, kad nebuvo priimti ir įvykdyti dekomunizacijos ir desovietizacijos įstatymai.
Bet ar galėjo jie būti priimti, o juo labiau įvykdyti be kraujo praliejimo?
Dažnai lietuviai pergyvena dėl Ukrainos ateities, svarsto, patarinėja, kaip turėtų elgtis Ukrainos patriotai.
Po vienu tokiu pasvarstymu parašiau komentarą.
„Visa tai todėl, kad bolševikai pasiekė savo tikslą – padaryti Ukrainos teritorijoe ukrainiečius tautine mažuma. Holodomoras, masinės žudynės, trėmimai, kam pasisekė – emigracija, masinis svetimtaučių užvežimas į Ukrainą atliko savo darbą. Paskutiniai Prezidento ir Aukščiausiosios Rados rinkimai tai ryškiausiai parodė. Nors ir labai myliu ukrainiečius, bet tiesiog nežinau, ką jiems patarti. Gal daugintis ir tikėtis, kad kaimynas, jei ir nenudvės, bent jau nusilps tiek, kad Ukraina jam neberūpės.”
Lietuvoje Holodomoro nebuvo, bet pritrūko Kremliui laiko padaryti mus tautine mažuma Lietuvoje kitomis priemonėmis. Šį tą Kremlius pasiekė. Vilniuje mūsų – tik truputį daugiau negu pusė.
Holodomoras
Visi mūsų prezidentai nelabai iš ko turėjo rinktis, skirdami profesinės kvalifikacijos reikalaujančius teisėtvarkos ir teisėsaugos vadovus, kuriems kritikos žiniasklaidoje netrūksta. O tai, teisingumas, yra bene svarbiausias santarvės valstybėje faktorius.
Bet dabartinė Seimo dauguma, švelniai kalbant, nelabai skuba taisyti bendrą padėtį Lietuvoje.
Man regis, dabartinis Prezidentas, iki Seimo rinkimų likus porai mėnesių, daro klaidą, likdamas abejingu, kaip baigsis tie rinkimai.
O jie, kaip rodo apklausos, neteikia labai didelių vilčių, kad naujoji valdančioji dauguma labai jau skirsis nuo dabartinės.
Jei Prezidentas ir iš naujosios valdančiosios daugumos sutinka iki savo kadencijos pabaigos kartas nuo karto gauti šlapiu skuduru per veidą, parodant, kas Lietuvoje yra tikrasis šeimininkas, tuomet suprantama.
Jei jis siekia Lietuvai gero ir antros Prezidento kadencijos, prieš Seimo rinkimus jis turėtų išnaudoti savo kol kas aukštą asmeninį reitingą ir vienareikšmiškai stoti opozicijos pusėn. Tuomet yra vilties, kad dabar opozicinė naujoji valdančioji dauguma labiau laikysis Konstitucijos ir įstatymų bei vadovausis aukštesniais moraliniais kriterijais.
Beje, žmogiškas faktorius yra žmogiškas faktorius ir teisėsaugoje. Teisėsauga, teisėtvarka, taip pat, veikia šiek tiek žvalgydamasi į artimiausią ateitį po naujo Seimo rinkimų.
…………………………………………………………………………
Atskira tema – keista istorija su kaliniu čečėnu, kurį neva Lietuvos valdžia (reikia manyti, kad ir Prezidentas) išduoda Rusijos reikalavimu. Neva tas čečėnas, kaip Rusija teigia, apie 20 metų priklauso čečėnų vadovaujamai neteisėtai ginkluotai karinei grupuotei, kuri ne kartą pasikėsino į Rusijos teisėsaugos pareigūnų ir kariškių gyvybes.
Keista ji tuo, kad vienintėlis tokios informacijos šaltinis – Delfi žurnalisto Dainiaus Sinkevičiaus straipsnis, kurio esmę multiplikavo daugelis ne tik Lietuvos portalų.
Ta proga parašiau Seimo nariui A.A. tokio turinio laišką.
– Gerbiamas A., tik ką kalbėjau su A. E. Jis sakė kalbėjęs su prokuroru Krušna ir tas pasakė, kad Delfis parašė netiesą, niekas kalinio atiduoti Maskvai nesiruošia. Gal Jūs, taip pat, kalbėjęs su prokuroru, galite patvirtinti arba paneigti šią žinią?
Delfi.lt redakcija. Slaptai.lt nuotr.
Žaibiškai gavau atsakymą:
– Kol kas negaliu, nes dar negavau atsakymo.
Kadangi Delfis parašė, kad išdavimo operacija bus slapta, galima galvoti, kad nuraminimui ir prokuroras, galbūt, sakė netiesą.
Bet kažkas ne taip. Po to, kai straipsnį Delfyje persispausdino beveik visi solidūs portalai, žinia nuskambėjo per radiją ir TV, po to, kai Seimo narys Arvydas Anušauskas kreipėsi į prokuratūrą, Teisingumo ir Užsienio reikalų ministerijas, o tai, taip pat, buvo paviešinta, kas būtų paprasčiau, negu viešai paneigti Delfio neva gandus.
Sekmadienio pavakare paskambinau kalinio čečėno žmonos ir jų vaikų Lietuvoje pažįstamai. Žmonai ir vaikams iki šiol nieko nežinoma apie jos vyro, vaikų tėvo, deportaciją į Rusiją. Pagalvojau, negali būti, kad mūsų valdžia tokia žiauri būtų šioje situacijoje, kad bent jiems to nepraneštų.
Belieka galvoti, kad straipsnis Delfi – feikas, tik koks jo tikslas, niekaip nesugalvoju.
Vėl, kaip ir XX amžiuje, matome tuos pačius susisiekiančius su Kremliumi, anaiptol ne trokštančiu kaimynių demokratijos ir nepriklausomybės, indus visoje postsovietinėje erdvėje. Visų pirma, kurstant žydų aistras Holokausto tema.
Visi nepriklausomi, demokratiški žmonės, taip pat ir Lietuvoje, smerkia Holokaustą. Tai – vienareikšmiška. Atrodytų, visos abejonės seniai išsklaidytos. Aš esu daug perskaitęs komentarų po straipsniais, bet man nė karto neteko skaityti nors užuominos, kad žydai dėl kažkokių tai priežasčių nusipelnė Holokausto (ko nepasakyčiau apie gausybę komentarų, teisinančių sovietų nusikaltimus).
Žydai, kaip tauta, tikrai nenusipelnė Holokausto. Bet tai, kad viena stambi žydų grupuotė kartu su naciais sukėlė II Pasaulinį karą ir tuo prisidėjo prie Holokausto ne Vokietijos teritorijoje, yra faktas.
Vladimiro Putino pastebėjimas
Kaip pranešė BNS, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas š.m. rugsėjo 17 d. pareiškė laikąs Izraelį rusakalbe valstybe ir pridūrė, kad rusai ir izraeliečiai yra bendros istorijos apjungti vienos šeimos nariai. Rusijos ir Izraelio piliečiai susieti šeimų, giminystės ir draugystės ryšiais, – per Izraelio interesus užsienyje remiančio fondo „Keren Hayesod“ kongresą sakė V. Putinas. Jis pabrėžė, kad „mūsų tautas jungia bendri ir dažnai tragiški istorijos puslapiai“.
Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.
Jis pridūrė, kad „Rusijos ir Izraelio, mūsų šalių žmonių nusiteikimas vieningas: laikome visiškai neleistinais bet kokius mėginimus peržiūrėti [Antrojo pasaulinio] karo rezultatus, iškreipti tiesą, teisinant fašizmą ir jo parankinius“.
Įdomus, bet ne išbaigtas V. Putino pastebėjimas. Jis nepaminėjo karo sukėlėjų. Bet už jį š.m. rugsėjo 22 d. tai padarė Rusijos URM, kaip gerais Stalino laikais, pareiškusi https://vk.com/wall-70034991_369753:
„SSSR niekada nebuvo hitlerinės Vokietijos sąjungininku.
🔹 Sutarties su Vokietija apie Nepuolimą pasirašymas 1939 m. rugpjūčio 23 d. buvo neišvengiamas žingsnis, kuris leido Sovietų Sąjungai beveik dviems metams nukelti karo pradžią ir sustiprinti šalies gynybinę galią kovai su agresoriumi.
🔹 Sovietų-vokiečių Sutarties apie Nepuolimą dėka karas prasidėjo strategiškai palankesnėse SSSR ribose, ir šių teritorijų gyventojai patyrė nacistinį terorą dviem metais vėliau. Tuo pačiu buvo išgelbėti šimtai tūkstančių gyvybių.“
Lygiai taip Sutartis oficialiai buvo vertinama pokariniais Stalino laikais.
Apie slaptuosius protokolus – nė žodžio. Nebuvo jų. Nors gorbačiovinis SSSR deputatų Suvažiavimas Kremliuje, ne be Lietuvos SSR delegatų spaudimo, viešai juos pasmerkė.
II Pasaulinį karą Hitleris pradėjo aiškindamas, kad vokiečiams trūksta gyvybinės erdvės. Pralaimėtas I Pasaulinis iš tiesų apkarpė kaizerinės Vokietijos teritoriją.
Stalinas tos erdvės vienam gyventojui turėjo šimtus kartų daugiau, bet ir jam norėjosi jos dar daugiau. Ypač palankiose žmogaus gyvenimui klimatinėse juostose.
Hitleris, plėsdamas gyvybinę erdvę, kartu „valė“ ją nuo žydų. Tas „valymo“ šepetys vėliau buvo pavadintas Holokaustu.
Stalinas, plėsdamas gyvybinę erdvę, dar iki karo kartu „valė“ ją nuo kitų. Žinomiausias ikikarinis jo „valymo“ šepetys vėliau buvo pavadintas Holodomoru. Tai, galima sakyti, įžanga į Kremliaus sutikimą pasirašyti Molotovo ir Ribbentropo slaptuosius protokolus.
Holodomoras
Pagal kai kurių šiuolaikinių ukrainiečių istorikų versiją žydams Pažadėtoji žemė tuo metu atrodė utopinė svajonė, o derlingos Ukrainos žemės plytėjo ir masino juos būti arčiau tos Pažadėtos žemės.
Lazaris Kaganovičius ir Josifas Stalinas, Holodomoro autoriai. Iš Wkipedijos
Tik prieš tai tą teritoriją reikėjo „išvalyti“. Šaudymai, dujų kameros, praktikuoti Holokauste, to meto stalininei Rusijai būtų buvusi per didelė prabanga, ji užtruktų, o tie, nuo kurių reikėjo „išsivalyti“, ko gero, dar spėtų saugiai išsislapstyti ar net pasipriešinti.
O bado mirtis be didelių sąnaudų garantuota po 3-5 savaičių. Ir jai vienodai rodo, vaikai ar moterys. Genetinis „išvalymas“ buvo garantuotas. Apie 10 milijonų ukrainiečių 1932-1933 metais mirė lėta bado mirtimi.
Tai kas buvo tie Holodomoro vykdytojai? O pagal vykdytojus galima spręsti ir apie organizatorius. Štai jie, su tipiškomis pavardėmis:
Parašas po nuotrauka: Ukraina privalo žinoti paraidžiui žudikus! Tai Holodomoro Ukrainos teritorijoje vykdytojai.
Dar iki šiol Kremliaus „istorikai“ niekaip nesugeba įtikinamai paaiškinti, kokį tikslą turėjo Kremlius, nužudydamas milijonus savo piliečių, kurie maitino pusę, o gal ir daugiau, SSSR gyventojų.
Na, būtų nors, kaip Lietuvoje, išbuožinę juos, dalį ištrėmę, likusius į „kolchozus“ suvarę.
Krymo totorių genocidas
Dar arčiau Pažadėtosios žemės buvo Krymas.
Iš Vikipedijos: „Krymo kolektyvizacija sukėlė badą 1921 m. Maistas buvo konfiskuojamas ir vežamas į Centrinę Rusiją, tad nuo bado mirė 100 tūkst. totorių, o dešimtys tūkstančių bėgo į Turkiją ar Rumuniją. Dar tūkstančiai nužudyta ar deportuota per 1928–1929 m. kolektyvizaciją. 1931–1933 m. vėl kilo badas. 1917–1933 m. Kryme žuvo ar buvo deportuota pusė totorių. […] sovietai visus totorius apkaltino kolaboravimu ir deportavo kaip Krymo armėnus, graikus, bulgarus ir kitus nerusiškos kilmės žmones iš pasienio sričių.
Krymo totoriai buvo masiškai tremiami į Uzbekiją ir kitas tarybines sritis 1944 m. gegužės 18 d. 46,3% tremtinių mirė nuo bado ir ligų. Nors 1967 m. kaltinimai totoriams buvo panaikinti, jie nebuvo grąžinti į Krymą, nuosavybės teisės nebuvo atstatytos. Krymo totoriams nebuvo leista grįžti į Krymą iki Perestroikos. [Prasidėjus Perestroikai] daugiau nei 250 tūkst. totorių grįžo į Krymą
Bet Krymas dabar vėl „patikimose“ rankose.
Pasaka, kad Stalinas buvo diktatoriumi
Pasaka yra tai, kad Stalinas buvo diktatoriumi, kurio klausė ir prieš jį drebėjo visa jo aplinka. Ne jis priiminėjo lemtingus sprendimus, o jis kartu su aplinka. Ir ne uzurpavo jis valdžią, o valdžia jį pasirinko mirus Leninui. Jis buvo paklusnus jos valios vykdytojas. Dideliu protu ir žiniomis jis neblizgėjo. Mitą apie jo vienasmenius sprendimus sukūrė tie, kurie pelnytai baiminosi atsakomybės, tą mitą jų palikuonys platina ir toliau.
Jo asmenį saugojusieji, o greičiau prižiūrėjusieji, svarbiausius postus užimantys beveik išimtinai buvo panašūs į aukščiau pateiktą Holodomoro vykdytojų paletę. Lenino palikimas. Kitas pasakys, juk buvo ir Stalino represuotų žydų, tas pats Levas Trockis, pora NKVD viršininkų. Tai tiesa. Tik bet kurioje mafijoje neišvengiamai statistiškai atsiranda nepaklusnūs ar plepūs, kurių mafija atsikrato, nežiūrėdama į tautinį bendrumą. Pavyzdys – klasikinė italų mafija, apie kurios „atsikratymus” dokumentuotai žinoma labai daug. Ta Kremliaus mafija, vos pajutusi pavojų, atsikratė ir paties Stalino.
Molotovo – Ribbentropo protokolus nutarė pasirašyti Stalinas kartu su aplinka
Tad ne vienas Stalinas, o jis ir jo aplinka priėmė lemtingą sprendimą – Molotovo-Ribbentropo Nepuolimo pakto slaptųjų protokolų pasirašymą, sukėlusį II Pasaulinį karą ir Holokaustą bent jau Hitleriui iki karo nepavaldžiose teritorijose. Apgavo Hitleris Stalino aplinką, turėjusią vilčių nebaudžiamai „valyti“ pagal protokolą naujai gautas teritorijas, tarp jų ir Baltijos valstybes, nuo „priešiškų elementų“.
Molotovo – Ribentropo paktas
Ar galėjo Stalino aplinka nujausti, kas gali atsitikti su jos tautiečiais Hitleriui pripažintoje ateičiai teritorijoje, kai Hitleris pareikalavo, kad Nepuolimo paktą ir slaptuosius protokolus pasirašytų ne žydas (tuo metu Stalino užsienio reikalų ministras buvo žydas Maksimas Litvinovas, tikroji pavardė Meir Henoch Mojszewicz Wallach-Finkelstein, Vikipedija)? Nežinau, bet Hitlerio reikalavimui ji pakluso. Signataru tapo Viačeslavas Molotovas.
Žinoma, galutinėje sąskaitoje apsigavo Hitleris, bet kiek žmonių aukų, sugriautų miestų kainavo STALINO IR JO APLINKOS sprendimas pasirašyti su Hitleriu slaptuosius protokolus.
Reikėtų visgi kai ką patikslinti. Stalinas bandė tapti diktatoriumi. Tol, kol jis ir jo žydiška mafija pasirašė slaptuosius Molotovo-Ribbentropo pakto protokolus, jis buvo tik vienas iš tos mafijos, nors ir oficialus bosas. Bet kai prasidėjo karo veiksmai, NKVD, KGB nuėjo į antrą planą, į pirmą gi atėjo karo vadai, kurie be Vyriausiojo vado negalėjo apsieiti. Štai tada ir pradėjo augti jo karinė vienvaldystė, o paskui ją – ir politinė. Kai jis jau taikos metu bandė ir toliau diktuoti savo sąlygas, su kuriomis mafija nesutiko, pastaroji surado būdą, kaip jo atsikratyti.
Jonas Noreika ir Kazys Škirpa. Slaptai.lt nuotr.
Kodėl aš visa tai surašiau? O todėl, kad esu prieš liguistą reagavimą į istorijos, susijusios su holokaustais, holodomorais, genocidais, vertinimą. Neieškokim Lietuvoje menkiausių progų sukelti aistras taip, kaip tai atsitiko Jono Noreikos ir Kazio Škirpos biografijų „revizijos“, padiktuotos vieno ir poros dešimčių teisingumą ir teisę pamynusių žmonių Vilniuje, atveju. Juk jie buvo pagerbti už nuopelnus Lietuvos tautai (ne vien lietuvių), kuri ne be jų indėlio dabar jaučiasi daugmaž saugi.
Priešingu atveju toli galima nueiti susipriešinimo keliu, kapstantis, kas šalia nacių yra tie II Pasaulinio karo, Holokausto, Lietuvos okupacijų tiesioginiai ir netiesioginiai kaltininkai, kuriuos Vladimiras Putinas laiko „bendros istorijos apjungtais vienos [su rusais, ar su Rusijos žydais?] šeimos nariais, susietais šeimų, giminystės ir draugystės ryšiais“.
Sekmadienį, lapkričio 11, Lietuva prisijungs prie tarptautinės akcijos, skirtos vienos didžiausių Ukrainos katastrofų – Holodomoro – 85-osioms metinėms.
Akcija „Uždekime atminties žvakutę“ prasidėjo rugsėjo 1 dieną Kijeve ir vyksta 85 dienas 85-iose šalyse. Jos metu dalyviai kasdien vis kitoje pasaulio vietoje uždega simbolinę žvakę ir perskaito 85-ių iš bado mirusių vaikų vardus.
Vilniuje ši žvakė bus uždegta sekmadienį, 11 val., prie sovietų okupacijos aukoms skirto paminklo (Gedimino pr. ir Aukų g. sankirta).
J. Stalino nurodymu 1932-1933 m. Ukrainoje sąmoningai badu numarinta milijonai žmonių: kas minutę dėl alkio mirdavo dešimtys ukrainiečių, labiausiai nukentėjo vaikai. Todėl ši jubiliejinė atminimo akcija pradėta mokslo metų pradžios dieną ir skirta vaikams, kurie 1933 m. rugsėjo 1-ą nebegrįžo į mokyklas.
23 šalys pripažino, kad sovietų valdžios sąmoningai sukeltas badas, žinomas kaip Holodomoras, yra ukrainiečių tautos genocidas.
Atminimo akcijos Lietuvoje organizatoriai – Ukrainos ambasada, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras ir Vilniaus ukrainiečių bendrija. Akcijoje dalyvaus Ukrainos ambasadorius Lietuvoje V. Jacenkivskis, LGGRT centro gen. direktorė B. Burauskaitė, Ukrainiečių bendrijos vadovė V. Šertvytienė.
Informaciją pateikė Dalius Egidijus Stancikas (LIETUVOS GYVENTOJŲ GENOCIDO IR REZISTENCIJOS TYRIMO CENTRAS)
Solidarizuojantis su Ukrainos tauta Lietuvoje minima Ukrainos Holodomoro aukų atminimo diena, renginiai vyks 2016 lapkričio 26 d. Kaune ir lapkričio 25 – 27 d.d. Vilniuje.
Holodomoras (ukrainiečių kalba – Голодомор) – 1932 – 1933-ųjų metų badas, viena didžiausių nacionalinių katastrofų Ukrainos valstybės istorijoje.
Holodomoras
Badą specialiai ir tikslingai organizavo sovietų valdžia, kad pažabotų ukrainiečių išsivadavimo iš okupacijos troškimą. Kiti įsitikinę, jog Holodomorą nulėmė ekonominės problemos, kurias sukėlė sovietų kvailai diegiama kvaila industrializacija.
2008-ųjų metų kovo mėnesį Ukrainos parlamentas ir kai kurių kitų šalių vyriausybės Holodomorą pripažino genocidu.
Aukų skaičius – milžiniškas. Manoma, kad Holodomoro metu mirė nuo 7 iki 10 mln. žmonių. SSRS valdžia nustatė labai aukštas grūdų rekvizicines normas, kurias Ukrainos valstiečiai turėjo atiduoti valdžios organams. Kaimuose žmonėms nebepakako maisto, todėl jie badavo neturėdami ką valgyti.
Sovietų valdžia ilgai niekšiškai neigė, kad šis badas apskritai buvo, o vėliau Rusijos slaptosios tarnybos NKVD, vėliau – KGB, labai nenoriai atidarė savuosius archyvus, kuriuose esama informacijos apie šią tragediją. Šiandieninė Rusija taip pat visais būdais mėgina neigti egzistavus Holodomorą arba bent jau stengiasi aukų skaičių sumažinti iki 3 milijonų.
Šiandien, lapkričio 25-ąją, rengiama akcija „Uždek žvakę“ prie paminklo sovietų okupacijos aukoms Gedimino pr. Ir Aukų g. sankirtoje.
