Pa­mi­nė­tas uk­rai­nie­čių tau­tos ge­no­ci­do 80-me­tis


Print

Šie­met su­ka­ko 80 me­tų, kai tuo­me­ti­niai So­vie­tų Są­jun­gos bol­še­vi­kų val­džios ti­ro­nai, va­do­vau­ja­mi Sta­li­no, prieš uk­rai­nie­čių tau­tą pra­dė­jo vyk­dy­ti vie­ną žiau­riau­sių te­ro­ro prie­mo­nių – su­kel­to bad­me­čio (ho­lo­do­mo­ro) me­tu bu­vo ma­ri­na­mi žmo­nės.

Ta­da, 1932–1933 me­tais, ba­do mir­ti­mi mi­rė apie 8 mi­li­jo­nai uk­rai­nie­čių. Prak­tiš­kai kiek­vie­na šei­ma Uk­rai­no­je tu­ri nu­ken­tė­ju­sių­jų nuo 1932–1933 me­tų ir ki­tų tri­jų bad­mi­rių žiau­ru­mų. Ki­je­ve sto­vin­čia­me ho­lo­do­mo­rui skir­ta­me me­mo­ria­le su­dė­tas vi­sas uk­rai­nie­čių tau­tos skaus­mas. Apie šį žiau­rų Uk­rai­nos is­to­ri­jos tarps­nį pa­sau­lis su­ži­no­jo tik to­kio gar­bin­go žmo­gaus, kaip žur­na­lis­tas Džeim­sas Mei­sas, pa­skelb­tų ty­ri­mų dė­ka.

Apie jį, su­lau­ku­sį vos 52 me­tų am­žiaus ir mi­ru­sį prieš aš­tuo­ne­rius me­tus, Uk­rai­nos ho­lo­do­mo­ro au­kų 80-ųjų me­ti­nių pa­ger­bi­me įdo­miai pa­sa­ko­jo Vil­niaus uk­rai­nie­čių drau­gi­jos pir­mi­nin­kė Na­ta­li­ja Šert­vy­tie­nė. Au­kų pa­ger­bi­mas ir bad­me­čio 80-jų­jų me­ti­nių mi­nė­ji­mas vy­ko penk­ta­die­nį prie Ge­no­ci­do au­kų mu­zie­jaus ir au­koms skir­to pa­min­klo.

Tai jau aš­tun­ta­sis toks skau­džios uk­rai­nie­čių is­to­ri­jos pa­mi­nė­ji­mo ren­gi­nys Vil­niu­je. Lie­tu­vių tau­ta, pa­ty­ru­si 19410–1941 ir 1944–1953 me­tų ko­mu­nis­ti­nių rep­re­si­jų žiau­ru­mą, su­pran­ta, kad to­kio mas­to žiau­ru­mai ne­ga­li pa­si­kar­to­ti at­ei­ty­je. Ren­gi­nį ve­dė Ge­no­ci­do au­kų mu­zie­jaus di­rek­to­rius Eu­ge­ni­jus Peikš­te­nis.

Vil­niu­je, Ge­di­mi­no pros­pekto ir Au­kų gat­vės san­kir­to­je lap­kri­čio 23-iąją su­si­rin­kę Po­li­ti­nių ka­li­nių ir trem­ti­nių są­jun­gos at­sto­vai, Vil­niaus ir iš ki­tų mies­tų at­vy­kę pa­trio­tiz­mą puo­se­lė­jan­tys žmo­nės, uk­rai­nie­čių ben­druo­me­nės na­riai žva­ku­tė­mis ap­juo­sė Au­kų pa­min­klą, ki­ti jas lai­kė ran­ko­se. Už­sie­nio rei­ka­lų vi­ce­mi­nist­ras Eval­das Ig­na­ta­vi­čius sa­vo pa­si­sa­ky­mo pra­džio­je pa­ste­bė­jo, kad šis ren­gi­nys yra so­li­da­ru­mas su Uk­rai­nos vals­ty­be ir uk­rai­nie­čių tau­ta, nu­ken­tė­ju­sia nuo so­vie­ti­nio to­ta­li­ta­riz­mo ge­no­ci­do.

„Lie­tu­vą ir Uk­rai­ną sie­ja daug gra­žios, di­din­gos is­to­ri­jos pus­la­pių, bet sie­ja ir tra­giš­ki mo­men­tai: Lie­tu­vai – oku­pa­ci­jos, trem­tys, po­ka­rio pa­si­prie­ši­ni­mas, o Uk­rai­nai – ho­lo­do­mo­ro tra­ge­di­ja pra­ėju­sia­me am­žiu­je“, – sa­kė vi­ce­mi­nist­ras. Jis pri­si­mi­nė, kaip prieš ke­le­tą me­tų su pre­zi­den­te Da­lia Gry­baus­kai­te vi­zi­to į Ki­je­vą me­tu lan­kė­si Ho­lo­do­mo­ro me­mo­ria­le. „Vaiz­das iš­ties su­kre­čian­tis. Šios tra­ge­di­jos mas­to dar ne­ži­no­me nei Uk­rai­no­je, nei Lie­tu­vo­je, juo la­biau Va­ka­rų pa­sau­ly­je, to­dėl mū­sų už­duo­tis, kad apie tai su­ži­no­tų kuo pla­čiau – rei­kia au­kų at­mi­ni­mą įam­žin­ti“, – sa­kė E. Ig­na­ta­vi­čius.

Uk­rai­nos am­ba­sa­do­rius Va­le­ri­jus Žov­ten­ka dė­ko­jo Ge­no­ci­do ir re­zis­ten­ci­jos ty­ri­mų cen­trui už šį ren­gi­nį, skir­tą Uk­rai­nos bad­me­čio au­koms pa­mi­nė­ti. „Tiek uk­rai­nie­čiai, tiek lie­tu­viai nu­ken­tė­jo nuo ne­su­pran­ta­mų ir žiau­rių veiks­mų, ku­rių ini­cia­to­riai bu­vo So­vie­tų Są­jun­gos va­do­vai. To­kiais at­ve­jais vi­sa­da la­biau­siai nu­ken­čia ge­riau­si tau­tos at­sto­vai. Tu­ri­me pa­gerb­ti tiek lie­tu­vių, tiek uk­rai­nie­čių, žu­vu­sių nuo žiau­raus to­ta­li­ta­riz­mo veiks­mų, at­mi­ni­mą“, – sa­kė am­ba­sa­do­rius.

Jis pri­mi­nė, kad prak­tiš­kai kiek­vie­na šei­ma Uk­rai­no­je tu­ri nu­ken­tė­ju­sių­jų nuo bad­me­čio, o pas­kui ir nuo bad­me­čio 1946–1947 me­tais, bei pa­tvir­ti­no pats pri­si­me­nąs sa­vo tė­vo pa­sa­ko­ji­mus, kai rei­kė­da­vo ei­ti ieš­ko­ti žo­lės kaip nors „pra­tur­tin­ti“ sriu­bą. „Gai­la, vis dar pa­si­tai­ko žmo­nių, ku­rie ti­ki­na, kad tų žiau­rių įvy­kių ne­bu­vo, ta­čiau mes tu­ri­me sa­vo gi­mi­nai­čius, pa­žįs­ta­mus, ku­rie pa­ty­rė ir tai per­duo­da iki šių die­nų“, – sa­kė am­ba­sa­do­rius, dė­ko­da­mas Lie­tu­vos ge­no­ci­do ir re­zis­ten­ci­jos ty­ri­mų cen­trui, pa­de­dan­čiam pri­si­min­ti tuos įvy­kius ir per­duo­ti at­ei­nan­čioms kar­toms.

Sei­mo na­rė Da­lia Kuo­dy­tė, pri­si­mi­nu­si po­sa­kį, kad „vie­no mir­tis yra tra­ge­di­ja, o mi­li­jo­nų – sta­tis­ti­ka“, sa­kė, kad šio įvykio  reikš­mę pa­ju­to Ki­je­ve, bad­me­čiui skir­ta­me me­mo­ria­le. „To­kį stip­rų įspū­dį var­gu ar pa­ju­tau vi­sa­me gy­ve­ni­me. Ta­me me­mo­ria­le su­dė­tas vi­sas uk­rai­nie­čių tau­tos skaus­mas. Ta­da su­pran­ti, kad mi­li­jo­nų žū­tis yra mi­li­jo­nų tra­ge­di­ja ir mi­li­jo­nų skaus­mas“, – sa­kė D. Kuo­dy­tė. – Su­si­rin­kę čia so­li­da­ri­zuo­ja­mės su kiek­vie­nu uk­rai­nie­čiu, kiek­vie­na jų šei­ma. Tad svar­bu ir mums, lie­tu­viams, su­vok­ti, kad ir mū­sų au­kos, ir uk­rai­nie­čių, ar­mė­nų au­kos yra mū­sų vi­sų au­kos. Šian­dien so­li­da­ri­zuo­ja­mės su uk­rai­nie­čiais, ku­rie ku­ria Uk­rai­ną be to­ta­li­ta­riz­mo, be to­kių tra­giš­kų da­ly­kų, ku­rie nie­ka­da ne­pa­si­kar­tos“, – vil­tin­gai už­bai­gė Sei­mo na­rė ir kar­tu su Uk­rai­nos am­ba­sa­do­riu­mi V. Žov­ten­ka pa­dė­jo gė­lių vai­ni­kus prie Au­kų pa­min­klo.

Vil­niaus uk­rai­nie­čių drau­gi­jos pir­mi­nin­kė Na­ta­li­ja Šert­vy­tie­nė sa­kė, kad „šir­di­mi sun­ku su­pras­ti šios tra­ge­di­jos mas­tą ir žiau­ru­mą. Nei šir­dis, nei pro­tas ne­lei­džia su­vok­ti, kaip Va­ka­rų pa­sau­lis ga­lė­jo lik­ti abe­jin­gas tai tra­ge­di­jai. Jis ga­lė­jo ži­no­ti apie šią tra­ge­di­ją, ta­čiau pi­gūs ja­vai iš Uk­rai­nos truk­dė pa­ma­ty­ti tos tra­ge­di­jos dy­dį“, – sa­kė Vil­niaus uk­rai­nie­čių or­ga­ni­za­ci­jos pir­mi­nin­kė.

To­kia pa­dė­tis su­si­da­rė ir to­dėl, kad 1923 me­tais pa­si­ra­šy­ta ben­dra­dar­bia­vi­mo tarp SSRS ir JAV su­tar­tis už­mer­kė dau­gu­mos žur­na­lis­tų akis ir jie pa­tei­kė ne­tei­sin­gą ir ap­gau­lin­gą in­for­ma­ci­ją. Toks bu­vo, pa­vyz­džiui, So­vie­tų Są­jun­go­je dir­bęs Ge­ran­ti, ra­šęs straips­nius į laik­raš­tį „New York Ti­mes“. N. Šert­vy­tie­nė sa­kė, kad is­to­ri­jos va­lia lė­mė tai, kad ki­tas žur­na­lis­tas pri­si­dė­jo prie to, kad vi­sas pa­sau­lis su­ži­no­tų apie tą tra­ge­di­ją. Tai bu­vo Džeim­sas Mei­sas (Ja­mes Ma­ce) iš JAV.

„Jei­gu Uk­rai­na tu­rė­tų sa­vo tei­suo­lių kny­gą, vie­nas pir­mų­jų bū­tų įra­šy­tas jis“, – pa­brė­žė ji ir pa­sa­kė, kad šie­met mi­ni­ma ne tik bad­me­čio 80 me­tų su­kak­tis, bet ir Dž. Mei­so 60-ies me­tų gi­mi­mo su­kak­tis. Šio i­ro­kė­zų in­dė­nų kil­mės ame­ri­kie­čio tė­vai ir­gi nu­ken­tė­jo nuo ba­do, to­dėl, stu­di­juo­da­mas Har­var­do uni­ver­si­te­te, Dž. Mei­sas kaip spe­cia­li­za­ci­ją pa­si­rin­ko so­vie­tų is­to­ri­ją, sa­vo gy­ve­ni­mą pa­sky­rė Uk­rai­nos bad­me­čio pro­ble­mai. Jis ta­po ko­mi­si­jos prie JAV vy­riau­sy­bės Uk­rai­nos bad­me­čiui tir­ti pir­mi­nin­ku ir kar­tu su Ro­ber­tu Konk­ves­tu (Ro­bert Con­qu­est) pa­ra­šė kny­gą apie ba­dą Uk­rai­no­je „Ge­du­lo pjū­tis“.

Jis su­rin­ko daug ar­chy­vi­nės me­džia­gos, už sa­vo veik­lą bu­vo per­se­kio­ja­mas ir pa­čio­je Ame­ri­ko­je (ma­tyt, čia jį pa­sie­kė KGB čiup­tu­vai), to­dėl 1993 me­tais per­si­kė­lė į Uk­rai­ną. Dirb­da­mas šio­je sri­ty­je jis at­vė­rė akis ne tik Va­ka­rų pa­sau­liui, bet ir pa­tiems uk­rai­nie­čiams, ku­rių skaus­mas ta­po ir jo skaus­mu. Jis mi­rė prieš aš­tuo­ne­rius me­tus (bū­da­mas tik 52 me­tų).

Jam, Ki­je­vo uni­ver­si­te­to pro­fe­so­riui, pri­klau­so idė­ja už­deg­ti žva­ku­tę, per­si­kė­lu­si į ki­tas ša­lis, kur gy­ve­na uk­rai­nie­čiai. Jo idė­ja ir nuo­pel­nas yra Na­cio­na­li­nės at­min­ties is­to­ri­jos ins­ti­tu­tas. Per­nai bu­vo iš­kel­tas šū­kis: „Per bad­me­tį mus ga­lė­jo iš­gel­bė­ti duo­na, o da­bar – at­mi­ni­mas“. To­kius įdo­mius Dž. Mei­so gy­ve­ni­mo fak­tus pa­pa­sa­ko­ju­si N. Šert­vy­tie­nė per­skai­tė uk­rai­nie­tiš­ką ei­lė­raš­tį apie ho­lo­do­mo­rą (pri­min­si­me, kad ir Uk­rai­no­je Dž. Mei­so dar­bai bu­vo nai­ki­na­mi – net Uk­rai­nos par­la­men­to bib­lio­te­kai per­duo­ti dau­giau nei 200 va­lan­dų gar­so įra­šų, jo su­rink­tų Ame­ri­ko­je iš bad­me­čio liu­di­nin­kų, bu­vo mė­to­mi ir net nai­ki­na­mi).

Lie­tu­vos ge­no­ci­do ir re­zis­ten­ci­jos ty­ri­mų cen­tro Is­to­ri­nių ty­ri­mų de­par­ta­men­to di­rek­to­rius Arū­nas Bub­nys pa­ste­bė­jo, kad sun­ku su­ras­ti ana­lo­gą to­kiam tra­giš­kam reiš­ki­niui, kaip bad­me­tis, nes kaip ma­si­nis žmo­nių nai­ki­ni­mo me­to­das bu­vo pa­si­rink­tas „žiau­riau­siais bū­das – ma­ri­ni­mas ir mir­tis ba­du“.

So­viet­me­čiu Uk­rai­na pa­ty­rė tris bad­me­čius, ta­čiau tra­giš­kiau­sias bu­vo 1932–1933 me­tų bad­me­tis. „Bad­me­tis ne­bu­vo sti­chi­nių ne­lai­mių, ne­der­liaus ar blo­go kli­ma­to pa­sek­mė, bet tai bu­vo Krem­liaus – Sta­li­no ir jo pa­ran­ki­nių – po­li­ti­ka. Tai bu­vo ko­mu­nis­ti­nės ide­o­lo­gi­jos ir tiks­lų – at­im­ti že­mę iš vals­tie­čių, su­kur­ti ko­lek­ty­vi­nę sis­te­mą, su­nai­kin­ti in­te­li­gen­ti­ją bei tva­riau­sią so­cia­li­nį sluoks­nį – vals­tie­ti­ją – pa­sek­mė“, – sa­kė is­to­ri­kas.

Jis pa­ste­bė­jo, kad So­vie­tų Są­jun­ga vi­są lai­ką nei­gė pa­tį bad­me­čio fak­tą ar­ba, pri­vers­ta aiš­kin­tis, jį iš­krai­py­da­vo. Ru­si­jos va­dai vis dar tai nei­gia ir ne­da­ly­vau­ja tra­giš­kų įvy­kių pa­mi­nė­ji­muo­se. Ir tik da­bar pa­sau­lis dau­giau su­ži­no apie uk­rai­nie­čių tau­tos tra­ge­di­ją. A. Bub­nys pri­mi­nė, kad Lie­tu­vos Sei­mas dar 2005 me­tų lap­kri­tį pri­ėmė spe­cia­lų nu­ta­ri­mą, pri­pa­žin­da­mas bad­me­tį (ho­lo­do­mo­rą) uk­rai­nie­čių tau­tos ge­no­ci­du.

Lie­tu­vos pi­lie­čiai ėmė­si ak­ci­jos „Už­dek žva­kę“, ku­ri pirmą­kart įvy­ko prie Au­kų pa­min­klo 2005 metais. 2008 me­tais Ge­no­ci­do au­kų mu­zie­ju­je ati­da­ry­ta spe­cia­li pa­ro­da, ją ap­lan­kė Uk­rai­nos pre­zi­den­tas V. Juš­čen­ka ir Lie­tu­vos pre­zi­den­tas V. Adam­kus. Is­to­ri­ko nuo­mo­ne, uk­rai­nie­čių ir lie­tu­vių tau­tos tu­ri daug ben­drų bruo­žų, ben­dros is­to­ri­jos, ji tę­sė­si ir so­vie­ti­niais, ir da­bar­ti­niais lai­kais. To­dėl svar­bu ben­dra­dar­biau­ti ren­giant to­kias at­mi­ni­mo ak­ci­jas.

Su­ne­šus vi­sas de­gan­čias žva­ku­tes prie pa­min­klo, mal­das už ge­no­ci­do au­kas kal­bė­jo Vil­niaus Švč. Tre­jy­bės grai­kų apei­gų baž­ny­čios ku­ni­gas tė­vas Pavlo Ja­chi­mec OSBM. Pri­ta­riant mi­nė­ji­mo da­ly­viams jis su­kal­bė­jo ir lie­tu­viš­kas mal­das „Tė­ve mū­sų“ bei „Svei­ka Ma­ri­ja“.

Nuotraukoje: bado iškankinta ukrainiečių mergaitė.

2012.12.09


Prisijunkite prie diskusijos