Sakartvelo (Gruzija) vėliava. EPA – ELTA nuotr.
Tbilisyje pirmadienį planuotos homoseksualų eitynės atšauktos po smurtinių susirėmimų tarp demonstracijos priešininkų ir gruzinų policijos. „Eitynės šiandien neįvyks, – feisbuke pareiškė organizatoriai. – Negalime rizikuoti žmonių gyvybėmis“. Gatvės esą „pilnos smurtaujančių užpuolikų“.
Šimtai demonstracijos už LGBT bendruomenės teises priešininkų jau priešpiet susirinko netoli parlamento. Televizijos vaizdo medžiagoje buvo matyti, kaip kai kurie jų susirėmė su policija, taip pat užpuolė žurnalistus. Organizatoriai, be to, pareiškė, kad jų biurą užpuolė „homofobai“.
Gruzija laikoma labai konservatyvia šalimi, stačiatikių bažnyčia čia labai įtakinga. Prieš homoseksualų eitynes pasisakė ir vyriausybės vadovas Iraklis Garibašvilis. Jis atkreipė dėmesį į susirėmimų pavojų, nes tokios demonstracijos „didžiajai daliai gruzinų visuomenės yra nepriimtinos“.
Prezidentas G. Nausėda dalyvauja Kardinolo Sigito Tamkevičiaus padėkos šv. Mišiose. R. Dačkaus (Prezidentūra) nuotr.
Lapkričio 7-ąją 82-ąjį gimtadienį minintis fondo „Bažnyčios Kronika“ steigėjas, kardinolas Sigitas Tamkevičius sako, kad kova už laisvę neturi pabaigos, nes gyvename pasaulyje, kur viešpatauja „nuodėmės įstatymas“, o ten kur nuodėmė, visuomet reikės kovoti už tiesos žodį ir laisvę.
Paklaustas, kur šiandien tie „karštieji taškai“, apie kuriuos turėtų išdrįsti kalbėti objektyvi ir viltinga žiniasklaida, kardinolas sakė, kad gyvename laisvę gerbiančioje demokratinėje valstybėje, kurioje krikščioniškai ar pasaulietinei žiniasklaidai kažkas galėtų trukdyti kalbėti bet kuria aktualia tema.
„Tačiau galima tikėtis, kad sulauksime meto, kai ateis pagunda save cenzūruoti, kad nebūtume apšaukti homofobais, seksistais ar kitais skambiais epitetais. Tikėtina, kad sulauksime meto, kai už laisvą tiesos žodį būsime tampomi ir po teismus“, – sakė kardinolas S. Tamkevičius.
Ganytojas linkėjo, kad žiniasklaidos atstovai niekuomet nepritrūktų drąsos, kai jos prireiks, ir įspėjo nesitikėti, kad bus vien giriami už laiku ir reikiamoje vietoje pasakytą tiesos žodį. „Tik linkiu, kad nešamas tiesos žodis nepritrūktų evangelinės meilės, nes tiesa be meilės laisvei nepasitarnauja“, – pabrėžė fondo „Bažnyčios kronika“ steigėjas.
Gyvenimas, kaip aštraus siužeto filmas
Kardinolo S. Tamkevičiaus išgyventų įvykių pakaktų keliems aštraus siužeto filmams: vos šešiolikos metų – kunigų seminarija, gyvenimo dugnas sovietinėje armijoje, šventimus sekęs draudimas kunigauti, darbas gamykloje ir melioracijoje, „Bažnyčios kronikos“ gimimas, kalėjimas, Sąjūdžio priešaušriu – tremtis.
Kunigų seminarijos slenkstį būsimasis ganytojas peržengė neturėdamas nė septyniolikos. Kardinolas sako, kad bebaigiant vidurinę mokyklą, apie nieką daugiau nesvajojo, tik apie kunigystę. Kardinolas S. Tamkevičius mini 82-ąjį gimtadienį. Kauno arkivyskupijos archyvo nuotr.
„Kunigystės šventimų laukiau su tam tikra baime, kad KGB (Sovietų Sąjungos slaptoji saugumo tarnyba) nesukliudytų, kaip tai buvo padariusi keliems mano kursiniams. Todėl po vyskupo P. Maželio rankų uždėjimo visam gyvenimui atmintyje įsirėžė anuometinis džiaugsmas: aš jau kunigas ir jokia jėga nesukliudys man juo būti. Ir tikrai nesukliudė, net tuomet, kai valdžia bandė nušalinti nuo kunigo pareigų“, – prisiminimais dalinosi kardinolas.
Vietoj kunigystės darbas prie staklių
1969-aisias valdžia S. Tamkevičiui buvo uždraudusi kunigauti. „Valdžia labai apribojo stojančiųjų į seminariją klierikų skaičių; buvo limitas – į metus tik penki pirmakursiai. Parašėme raštą, kad būtų panaikintas limitas ir po juo surinkau per 60 kunigų parašų. Tuo metu sovietinei valdžiai toks poelgis buvo kaip didžiausias nusikaltimas ir netrukus atsidūriau Vilkaviškio metalo gamykloje, vėliau melioracijoje. Gamykloje iš metalo darėme plaktukus, kirvius, kastuvus ir kitus įrankius, o melioracijoje – kasėme žemę, klojome molinius vamzdelius. Tuo metu pradėjo bręsti mintis, kad reikia kažką daryti, jei valdžia naudoja tokias priemones prieš Bažnyčią. Pradžioje mezgėme kontaktus su Maskvos disidentais, skaitėme jų leidžiamą „Einamųjų įvykių kroniką“, ir pamažu supratome, kad ir mums reikia daryti kažką konkretesnio. Taip ir gimė mūsų „Kronika“, – pasakojo S. Tamkevičius.
„Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ misija buvo surašyti Bažnyčios persekiojimo faktus ir juos viešinti, viliantis, kad viešumas bent šiek tiek pristabdys persekiotojus, kuriems buvo svarbu, kad pasaulio visuomenė sovietinę valstybę matytų gerbiančią žmogaus teises, ypač po 1975 m. Helsinkio susitarimų, kuriuos pasirašė ir Tarybų Sąjunga.
Pavyko pralaužti geležinę uždangą
Griežtos cenzūros, propagandos ir laisvos spaudos draudimo sąlygomis platintai „Kronikai“ pavyko pralaužti geležinę uždangą ir skelbti pasauliui apie tikrąją tikinčiųjų situaciją Lietuvoje. Kova dėl sąžinės laisvės bei Lietuvos valstybės nepriklausomybės ne vienam jos bendradarbiui kainavo laisvę ir net gyvybę, tačiau per 17 metų, nuo 1972-ųjų pat iki 1989 m. kovo 19 d., sovietinis saugumas neįveikė „Kronikos“.
„Manau, kad „Kronika“ savo tikslą pasiekė su kaupu“, – 81-oji gimtadienio išvakarėse sakė kardinolas S.Tamkevičius. Garbingą jos vardą perėmęs fondas „Bažnyčios kronika“ finansiškai remia nekomercinius sklaidos projektus, skatina įvairių Lietuvos katalikiškų žiniasklaidos priemonių bendradarbiavimą, rengia mokymus katalikų komunikavimo kompetencijoms gerinti.
Fondo tikslas – socialinis bei dvasinis pokytis. Skatinti visuomenę kritiškai mąstyti, kad kuo daugiau žmonių siektų tikrosios laisvės, gyvenimo pilnatvės bei stiprintų savo tikėjimą.
Net ir patys geriausi dalykai, pačios tauriausios idėjos, jeigu jomis naudojamasi neišmintingai, be takto ir be saiko, gali virsti savo priešingybe ir gausinti blogį.
Pavyzdžiui, pasaulis dar tebekrūpčioja prisiminęs, kaip, pasinaudojęs demokratijos suteiktomis galimybėmis, Vokietijoje į valdžią atėjo Hitleris.
Mūsų dienomis, regis, panašus virsmas ima grėsti ir daugybei žmonių gyvenimo viltį grąžinusiai žmogaus teisių idėjai. Kai iš idėjos ir iš viešojo gyvenimo imta eliminuoti patį pamatą, ant kurios turėtų laikytis teisių idėja – supratimą apie pareigas ir kiekvieno žmogaus (beje, ir žmogaus teisių gynėjo) asmeninę atsakomybę už savo žodžius ir veiksmus, žmogaus teisių pažeidinėjimų atvejų ima netgi daugėti.
Tik dabar piliečių teises ima pažeidinėti ar uždega žalią šviesą tokiems pažeidinėjimams ne tik valstybė, valdžia, o dar ir susireikšminę ir asmeninę atsakomybę ignoruojantys įvairūs teisių gynėjai.
Kodėl informaciniame lauke padaugėjo pranešimų apie augančią moksleivių, paauglių agresiją prieš mokytojus, tėvus, bendramokslius? Tai logiška pasekmė neatsakingų kalbų apie jų teises, nutylint pareigas. Kita vertus, ir patys kovotojai už visų lygias teises vis dažniau griebiasi teisėjų vaidmens ir net psichologinės agresijos prieš kitokią, nei jų, nuomonę turinčiuosius.
Ryškiausias pavyzdys – vasarą tų kovotojų sukelta isterija prieš vieną tikybos mokytoją bei jų raginimai „imtis griežtų priemonių“ mokytojai nubausti, nepatikrinus faktų, neišsiaiškinus visų aplinkybių, nepasikalbėjus su pačia mokytoja, remiantis vien situacijoje pasiklydusios paauglės įspūdžiais.
Kitas pavyzdys – puolimas prieš Seimo narę Rasą Juknevičienę, kuri socialiniuose tinkluose pasidalijo įspūdžiais iš viešnagės JAV. Nei smerkdama, nei pajuokdama, o tik kiek nustebusi ji rašė: „Atsikėliau anksčiau ir už tuos, kurie miega tiesiog gatvėje. Vėl kas nors apkaltins, bet, deja, tik juodi. Atrodo, kad jiems toks gyvenimo būdas visai patinka. Bunda linksmi“.
Centre: Rasa Juknevičienė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Atspėjo. Ir ši Seimo narė užlipo ant to grėblio, kuris jau kartą pokštelėjo per kaktą buvusiai Seimo narei Daliai Teišerskytei, išdrįsusiai nepakankamai pagarbiame kontekste paminėti afroamerikiečius. Tarsi nežinotų, jog Lietuvos žmogaus teisių gynėjai su ypatingu pasiaukojimu gina tik netradicinės seksualinės orientacijos mažumos, musulmonų ir afroamerikiečių teises.
Žmogaus teisių stebėjimo instituto projektų koordinatorei (na, ir pavadinimas!…) Kristinai Normantaitei trumpoje Seimo narės žinutėje buvo pristigę „įsigilinimo į socialinių problemų priežastis ir atsakingo požiūrio į komunikaciją“. O anoniminiai kritikai sriūbavo, jog parlamentarės pastabos esančios neapgalvotos ir nejautrios!
Kuo ilgiau gilinausi į šią, atsiprašant, problemą, tuo tvirtėjo įtarimas, jog vadinamieji „teisių gynėjai“ pučia eilinį muilo burbulą, siekdami pateisinti į juos dedamas visuomenės sveiko proto ir psichologinės sveikatos drumstėjų viltis ir lėšas.
Diržas. Slaptai.lt nuotr.
Romantiškais Perestrojkos laikais, kai mes tik mokėmės demokratijos, buvo aiškinama, jog įvairios žmogaus teisių gynimo organizacijos kuriamos tam, kad apgintų Pilietį nuo Valstybės. Tačiau dabar, atrodo, viskas virsta „ontrep“. Vieni gina vaikus nuo tėvų, kiti – tėvus nuo vaikų… Kai prieš dešimt ar dvyliką metų tėvai kreipėsi į valdžią prašydami, kad mokyklose būtų tikrinama, kurie vaikai vartoja narkotikus, pirmieji į kovą su ta tėvų iniciatyva pakilo žmogaus teisių gynėjai. O ką jie apgynė? Narkotikų platintojus bei vaikų „teisę“ daryti kvailystes, kvaišintis, žalotis, o apkvaitus žaloti ir net žudyti kitus…, o tėvai pasijuto nebeturį teisių rūpintis vaikais.
Valstybės nusižengimų prieš piliečius tos organizacijos nebepastebi, nemato, kaip valdžia ir jai tarnaujantys biurokratai grubiausiai pažeidinėja tiek visos tautos, tiek atskiro žmogaus teises. Skurdžiausiomis pensijomis pažeidžiama pagyvenusių žmonių teisė į orią senatvę; nesubalansuota mokesčių sistema žlugdomos smulkiųjų verslininkų pastangos sąžiningai uždirbti duoną sau ir savo šeimai; toleruojant švogerizmą, kvalifikuotiems specialistams darbo tenka ieškotis svetur, dėl ko Lietuvoje katastrofiškai mažėja lietuvių.
Beje, žmogaus teisių gynėjų politišku nekorektiškumu apkaltinta politikė atsiprašė. O štai dauguma eilinių piliečių, interneto vartotojų, jos ne tik kad nepasmerkė, bet net gynė. Iš internete paskelbtų 52 skaitytojų atsiliepimų žmogaus teisių gynėjų kaltinimams vienareikšmiškai pritarė tik penki. Dar šeši tiesiog pasinaudojo proga dar kartą įgelti R. Juknevičienei, kuri neįtinka jiems, kad ir ką besakytų. O likusieji, net ir tie, kurie prisipažino nemėgstantys politinio korektiškumo dorybe nelaikančios politikės, tą kartą ją besąlygiškai gynė. Ne todėl, kad jie būtų rasistai, o todėl, kad, jų nuomone, pavojų demokratijai kelia teisių gynėjų mėginimai uždėti apynasrį teisei turėti savo nuomonę ir ją reikšti!
Cituoju vieną tokį pasisakymą: „Nebenoriu gyventi tokiame veidmainių pasaulyje: nebegali sakyti, ką galvoji, ką jauti. Visur suras priežastį, kad mano pasisakymai yra susiję su rasizmu, įžeidimu, dar kažkuo… Kuo toliau, tuo baisiau…. Pasaulis išsigimsta.“
Ne. Išsigimsta ne pasaulis. Išsigimsta kai kurios idėjos, suvešėjusios tuščiose galvose …
Mes, lietuviai, esame homofobai. Bijome pabėgėlių, bijome rusų, nemylime Lenkijos ir lenkų, kuriems nesuteikiame teisės dokumentuose pavardes rašyti lenkiškai, tyčiojamės iš prancūzų, kurie labiau panašūs į negrus (prisimenat, kokia buvo reakcija į Kauno stadione iškeltą plakatą, kai Lietuvos rinktinė žaidė su Prancūzijos rinktine? Plakatas ironiškai sveikino Afrikos valstybės futbolininkus).
Skaitytojų laiškai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tai faktas: ir dabar, Europos čempionate, į finalą Prancūziją išvedė ne kas kitas, o juodaodžiai.
Štai Vakaruose (Anglijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje…) žmonės tolerantiški, ten svetingai priimami visų tautybių, visų rasių emigrantai…
Pasirodo, švelniai tariant, buvo ne visai taip. Didžiojoje Britanijoje neseniai įvykęs referendumas byloja visai ką kita. O būtent: minėtos tautos sukandusios dantis kentė globalistų siekį jas neutralizuoti, sumaišyti su atvykėliais, panašiai kaip Sovietų Sąjungos bolševikai – surusinti pavergtas šalis. Baltijos valstybėse gamyklos buvo statomos pirmiausia tam, kad atsirastų pretekstas į čia perkelti rusus – kaip trūkstamą darbo jėgą.
Anglai, pasirodo, nebuvo patenkinti, kai Europos Sąjungos politikai Anglijoje juos vertė tautine mažuma. Pasitaikė proga, ir jie pratrūko įžeidinėti šalį okupuojančius atvykėlius.
Ir tai tik pradžia. Artėja rinkimai Prancūzijoje, Vokietijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose… Nepanašu, kad prancūzai ir vokiečiai yra sužavėti dabartinių vadovų nacionaline politika, Briuselio siekiais dominuoti, nurodinėti, reglamentuoti kiekvieną žingsnį. Yra du keliai: arba ES bus tokia, kokia buvo Sovietų Sąjunga, t.y. diktatoriškai valdys „broliškas“ respublikas, arba Briuselio ir Sąjungos valstybių susilietimo taškai apims tik gyvybiškai svarbias sritis.
Pirmuoju atveju ES laukia Sovietų Sąjungos likimas, o antruoju: protingai tvarkantis, nesikišant į smulkmenas, nesiekiant visus suvienodinti pagal įtakingiausių valstybių kurpalį – galima būtų gyventi ramiai ir laimingai.
Akivaizdu – multikultūralizmas žlugo. Siekis sočiai gyventi iš alkanų Afrikos ir Azijos vergų darbo pagimdė dabar sunkiai išsprendžiamas problemas. Alkanųjų aname pasaulyje daugiau, negu civilizuotas pasaulis, t.y. Europos Sąjunga, gali juos pamaitinti.
Kodėl Lietuva išsivaikšto? Todėl, kad ji nepajėgia už darbą mokėti tiek, kiek gali Didžioji Britanija, Vokietija. Jeigu Europos Sąjungai rūpėtų Lietuvos, lietuvių tautos likimas, ji mums leistų, patartų vienaip arba kitaip reguliuoti bent jau aukštąjį išsilavinimą turinčių žmonių srautus iš tėvynės. O yra atvirkščiai – gydytojai ir kiti specialistai tiesiog viliojami kelis kartus didesniais atlygimimais.
Pražūtinga politika – dirbtinai, savanaudiškai perkėlinėti tautas iš vienos valstybės į kitą. Taip elgėsi Stalinas, panašiai, gal tik kiek maskuodamiesi, elgiasi šių dienų buvusieji Sovietų Sąjungos bičiuliai, madas diktuojantys iš Briuselio, Paryžiaus, Romos…
Šie jų paklydimai brangiai kainuoja ir dar brangiau kainuos artimiausioje ateityje pirmiausia senstančioms Europos tautoms.
Nežinau, kaip jus, bet mane išvargino kraštutinumai. Pasaulio matymas ir mąstymas tik juodai. Arba tik baltai. Negatyvizmas ir pozityvizmas, kaip sako mandruoliai.
Tas amžinas verkšlenimas, kad dangus griūva. Su pasimėgavimu iki koktumo tąsomos po televizijas istorijos. Koks pasaulis baisus ir pasileidęs. Klimatas tuoj sprogs, ašigaliai apsivers. Gamta nyksta. Lietuva išmiršta ir išsivaikšto. Graudu beklausant palieka. Vyriškai, tyliai nuryji gumulą gerklėj. Ir atsidarai dar alaus. Tas šventas garsas. Trakšt, šnypšt. Tu, mano džiaugsme.
2010 09 15. Mes vis godojam atsiliekantys nuo europietiškosios demokratijos – tebesam homofobai, nacionalistai ir kitokie atsilikėliai.
Atsiliekam, ko gero, ir studenčių prostitucijos baruose, kurie vis intensyviau plėtojami Vakarų senbuvėse.
Formulė paprasta: merginoms reikia pinigų, o ne vaikinų ar sutuoktinių. Juk jos studentės, tad turi mokytis, kad įgytų diplomus, laipsnius, vardus ir taip paklotų savo ateities pamatus vis akivaizdžiau feminizuojamoje visuomenėje. Tai ar ne geriau, užuot nusigėrus ir atsidūrus lovoje su vyrais, kurie visai nepatinka, gauti pinigų iš patinkančio ir dargi pastoviai?
