Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas. EPA – ELTA nuotr.
Ilhamas Alijevas nedalyvaus šią savaitę Ispanijoje planuojamame Europos Sąjungos rengiamame susitikime su Armėnijos ministru pirmininku Nikolu Pašinianu, trečiadienį naujienų agentūrai AFP sakė vyriausybės pareigūnas.
„Atsižvelgdamas į proarmėniškus Prancūzijos pareigūnų pareiškimus (…) dėl karinio bendradarbiavimo tiekiant (Jerevanui) ginklus bei šaudmenis ir į kaltinimus, kuriuos vakar išsakė Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Charles‘is Michelis, Azerbaidžanas nemato reikalo dalyvauti derybose tokiu formatu“, – sakė pareigūnas.
Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas. EPA – ELTA nuotr.
Baku, rugsėjo 25 d. (AFP-ELTA). Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas pirmadienį pažadėjo, kad po Baku pergalės Karabacho regione bus ginamos etninių armėnų teisės.
„Nepaisant to, kas įvyko prieš penkias dienas, mes pradėjome siųsti humanitarinę pagalbą Azerbaidžano Karabacho regionui. Buvo siunčiami degalai, maisto produktai, vaistai“, – sakė I. Alijevas per susitikimą su Turkijos prezidentu Recepu Tayyipu Erdoganu. – Tai dar kartą parodo, kad Karabacho gyventojai – nepriklausomai nuo jų tautybės – yra Azerbaidžano piliečiai. Jų teises garantuos Azerbaidžano valstybė“.
Azerbaidžano vadovas sakė esąs „įsitikinęs, kad Karabacho armėnų reintegracijos į Azerbaidžano visuomenę procesas bus sėkmingas“. Karabachas – tai Azerbaidžanas. EPA – ELTA foto
Per aukščiausiojo lygio susitikimą Azerbaidžano Nachičevanės eksklave I. Alijevas ir pagrindinis jo sąjungininkas R. T. Erdoganas pasveikino pergalę prieš separatistų pajėgas.
Abiejų vadovų susitikimas surengtas tuo metu, kai tūkstančiai armėnų kilmės Karabacho gyventojų ėmė trauktis iš regiono.
Praėjus kelioms dienoms po žaibiškos Azerbaidžano operacijos, siekiant perimti Karabacho kontrolę, sekmadienį iš regiono į Armėniją atvyko pirmieji pabėgėliai, o iki šiol atvyko 4 850 žmonių, pirmadienį pranešė Jerevanas.
Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas. EPA – ELTA nuotr.
2024-aisiais sukaks lygiai dešimt metų, kai domiuosi Azerbaidžano ir Armėnijos tarpusavio santykiais. Mano sąskaitoje – du straipsnių rinkiniai . Omenyje turiu 2016-aisiais išleistas „Juodojo Sodo tragediją“ ir 2021-aisiais – „Juodojo Sodo bylą“. Beje, 2021 – 2022-aisias metais dienos šviesą išvydo ir du grožinio pobūdžio darbai – „Ilga kelionė į Hankendį“ bei „Didžioji Karabacho paslaptis“. Tad į Pietų Kaukazo istoriją pažvelgta iš pačių įvairiausių kampų. Tarsi jau daugiau nebėra ką pridurti – viskas pasakyta.
Bet štai – nauja tema, naujas žvilgsnis. Internetinėse Youtube erdvėse aptikau armėno autoriaus redaguojamą kanalą „V centre objektiva“ (rusų kalba). Įdomu tai, kad autorius – armėnas. Jis tvirtina niekad niekur necituojantis Azerbaidžano prezidento Ilhamo Alijevo. Tokia jo, komentatoriaus, valia. Gera ar bloga – ne tai svarbiausia.
Svarbiausia, kad šį sykį vedantysis elgiasi priešingai. Jis sąmoningai cituoja Azerbaidžano lyderį. Jis perpasakoja, už ką Ilhamas Alijevas dėkoja armėnų politikams, kariškiams, žurnalistams, dainininkams, saugumo tarnybų vadovams, šventikams, verslininkams. Maždaug dešimties minučių trukmės video komentare vedantysis pamini beveik keturiasdešimt armėniškų pavardžių ir armėniškų organizacijų, kurioms Azerbaidžano prezidentas taria žodį „ačiū“.
Sakote – neįtikėtina? I. Alijevas niekad nedėkotų tiems, kurie iš Azerbaidžano 1988 – 1994-aisiais atplėšė Karabachą ir iki pat 2020-ųjų rudens šį kraštą laikė okupuotą?
Ir vis tik – dėkoja. Tik padėka, žinoma, – ironiška, pašaipi, kritiška. Kanalo „V centre objektiva“ vedantysis pasakoja apie buvusius Armėnijos prezidentus, parlamentarus, generolus, visuomenininkus, kurie visus pastaruosius tris dešimtmečius šaukė, koks brangus jiems Karabachas ir kaip nuoširdžiai jie rūpinosi Karabacho armėnų saugumu bei gerbūviu. O iš tiesų, remiantis vedančiojo žodžiais, už milijardus vogtų dolerių ir eurų Karabacho patriotais pasivadinę armėnų politikai ir kariškiai pirko prabangius viešbučius ir vilas Maskvoje, Sankt Peterburge, Stavropolio krašte, Paryžiuje, Dubajuje, Graikijoje, Čekijoje, JAV, Kanadoje. Tvirtino, jog be Karabacho negalėtų išgyventi nė dienos, tačiau už pinigus, sukauptus vagiant iš biudžeto ir švaistant pasaulio armėnų surinktas aukas, statė asmeninius prekybos centrus Sočyje, Maskvoje, skraidydavo palošti į prabangius kazino Europoje, atostogaudavo ne Karabache, bet tik Italijoje, Ispanijoje, Graikijoje.
Objektyvo centre. Youtube kanalas, kuriame armėnų apžvalgininkas pasakoja apie armėniškąją korupciją
Vogdavo iš Karabache dislokuotų karinių dalinių mėsos konservus ir juos pardavinėdavo savo asmeniniuose prekybos centruose. Atidarydavo asmeninius restoranus, o ten patiekalus virdavo karinio dalinio virėjai, elektra į restoraną atkeliaudavo iš to paties karinio dalinio. Žinoma net atvejų, kai buvo išvogti naktinio matymo prietaisai, ir į Karabachą permesti armėnų kariškiai liko be šių itin svarbių priemonių.
Vadinamasis Karabacho armėnų klanas, įskaitant už saugumą atsakingus kariškius ir slaptųjų tarnybų vadovus, šantažuodavo sąžiningus verslininkus. Išgalvoję keisčiausių pretekstų kišdavo juos į kalėjimus ir ten kankindavo, kol šie atsisakydavo savo firmų smurtautojų naudai.
Užuot investavę bent vieną centą į Karabacho ekonomiką keli ypač garsiai save Karabacho patriotais laikantys armėnai išlaikė dešimtis prostitučių, nusipirko Graikijai priklausančią kurortinę salą, nušvilpdavo pusę į Karabachą keliaujančių humanitarinio pobūdžio siuntinių. Tie, kurie šaukė, jog renka lėšas cerkvių atstatymui Karabache, už sukauptus milijardus rentė prekybos centrus visur, tik ne Karabache. Jų sūnūs nė dienos netarnavo Armėnijos kariuomenėje, juolab tuose daliniuose, kurie buvo permesti į Karabachą. Paminėta pavardė net armėno, kuris, užuot rūpinęsis Karabacho reikalais, plovė pinigus Vladimiro Putino aplinkos žmonėms ir už šį triūsą į jo asmenines sąskaitas pribyrėjo vienas milijardas amerikietiškųjų dolerių.
Juodojo Sodo byla. Knygos viršelis. Slaptai.lt foto
Žodžiu, laidos „V centre objektiva“ vedančiojo komentaras – šokiruojantis. Visą jį peržiūrėjus paaiškėja, kodėl Azerbaidžano prezidentas ironiškai, pašiepiančiai dėkoja dešimtims armėnų politikų ir kariškių. Dėkoja už tai, kad šie tik žodžiais, bet ne darbais rūpinosi Karabachu. Vaizdžiai tariant, buvo korumpuoti nuo galvos iki kojų, nuo kojų – iki galvos. Juk ir armėniškoji korupcija (ne tik azerbaidžanietiškas patriotizmas ir azerbaidžanietiškieji ginklai bei Turkijos parama) padėjo Azerbaidžanui susigrąžinti unikalųjį regioną – Karabachą. Vedantysis pabrėžė net keliolika kartų: kol Ilhamas Alijevas statė miestus, armėnų politikai rentė vilas. Žinoma, omenyje turėtos asmeninės vilos.
Didžioji Karabacho paslaptis ir Ilga kelionė į Hankendį
O dabar norėčiau grįžti į Lietuvą. Nuo pat 2014-ųjų, kai susidomėjau Azerbaidžano ir Armėnijos istorija, lietuviškoje erdvėje, regis, nė sykio negirdėjau, jog mūsų politikai, žurnalistai, visuomenininkai būtų rimtai priekaištavę Armėnijai dėl korupcijos. Lietuviškoje erdvėje dažniausiai pabrėždavo, jog Armėnijoje esama sunkumų, bet ši šalis neva tvirtai, drąsiai, užtikrintai žingsniuoja pažangos ir doros keliu. Dar pakentėkime truputėlį, ir Armėnija neva bus atsikračiusi korupcijos vėžio visiems laikams. Armėnija dažnokai lyginta su Azerbaidžanu. Armėnija neva žiauriai nepakanti korupcijai, o Azerbaidžanas – neva jos antipodas.
Esu iš tų žurnalistų, kurie mano, jog korupcijos neįmanoma iki galo išnaikinti. Kol egzistuos pasaulis, tol egzistuos ir šis bjaurus reiškinys. Korupcijos esama ne vien Pietų Kaukaze – jos gausu net JAV, net Lietuvoje. Nėra šventas ir Azerbaidžanas. Tačiau Lietuvoje pastaruosius dešimt metų, kol domiuosi Pietų Kaukazo tema, buvo subtiliai peršama nuomonė, jog vis tik šiame Žemės rutulyje egzistuoja viena korupciją beveik iki galo pažabojusi šalis. Tai – neva Armėnija. Tik pmanyk. Armėnija – vienintelė Kaukazo viltis. O štai Azerbaidžanui iki Armėnijos neva taip toli, kaip iki Mėnulio.
Ar tik nebus taip, kad šį antiazerbaidžanietišką mitą mums mūsų diplomatai, ambasadoriai, prezidentai, apžvalgininkai tris dešimtmečius sąmoningai piršo stengdamiesi pridengti Armėnijos nuodėmes? Ar ilgainiui nepaaiškės, jog Armėnija – tokia pat nuodėminga kaip ir mes visi, todėl neverta principingos kovotojos su korupcija titulo?
Gabrielius Landsbergis ir Gitanas Nausėda. Roberto Dačkaus (Prezidentūra) nuotr.
Kritika nelygu kritikai. Kai Lietuva piktai keikia Rusiją, kuri užpuolė Ukrainą, – viskas aišku tarsi giedrą dieną. Oficialusis Vilnius elgiasi sąžiningai, teisingai, padoriai. Tokiais atvejais mums nedera pergyventi dėl Kremliaus burnojimų, esą lietuviai – ir kreivi, ir šleivi. Lietuviai teisūs, kritikuodami agresyvius Maskvos žingsnius.
Taivanas – Kinijos teritorija
Tačiau užmegzdami ypatingus ekonominius santykius su Taivanu mes, regis, persistengėme. Visi tarptautiniai žaidėjai pripažįsta, jog Taivanas – tai Kinijos teritorija. Taip pat ir Lietuva laikosi šios nuostatos. Skirtumas tik toks, jog, mūsų akimis, Taivano saloje – daugiau laisvių nei žemyninėje Kinijoje.
Taivanas. Sostinė – Taipėjus
Bet ar šis pastebėjimas leidžia vakariečiams tvirtinti, esą Taivanas turi teisę į nepriklausomybę nuo komunistinės Kinijos? Lietuva, 1991-aisiais, pasirašydama bendradarbiavimo sutartis su oficialiuoju Pekinu, pažadėjo gerbti Kinijos teritorinį vientisumą. Lietuva tąsyk įsipareigojo su Taivano sostine Taibėjumi bičiuliautis tik tuomet, kai gaus Pekino leidimą. Šį savo paties oficialių politikų parašais kadaise sutvirtintą pažadą Lietuva neseniai sulaužė. Sulaužė vienašališkai. Todėl dėl Kinijos priekaištų ir pykčių mums derėtų pergyventi. Nes pasielgėme, vaizdžiai tariant, – kreivai ir šleivai.
Lietuvos gudravimai dėl Karabacho
Panaši situacija klostosi ir dėl Lietuvos požiūrio į Pietų Kaukazo skaudulius. Oficiali Lietuvos laikysena teisinga: Karabachas – tai Azerbaidžano teritorija, taigi azerbaidžaniečiai turi teisę šiame regione elgtis kaip tikri šeimininkai. Tačiau – tai tik regimybė. Iš tiesų Lietuva laviruoja taip, tarsi reikalautų, jog Azerbaidžanas nusileistų armėnų separatistams. Lietuva tarsi perša nuostatą, jog armėnai šiandien turį teisę šeimininkauti Karabache maždaug taip pat laisvai, kaip jie čia savivaliavo nuo 1992-1994 metų, neteisėtai okupavę šias žemes.
Caliber.az televizioja. Kadre – Lietuvos diplomatijos šefas Gabrielius Landsbergis
Žinoma, Lietuvos politika dėl Pietų Kaukazo reikalų oficialiai – nepriekaištinga. Jei Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda susitinka su Armėnijos premjeru Nikolu Pašinianu, netrukus organizuojamas susitikimas su Azerbaidžano lyderiu Ilhamu Alijevu. Jei Lietuvos diplomatijos šefas Gabrielius Landsbergis skrenda į Jerevaną, netrukus ponas G. Landsbergis keliaus ir į Baku. Tačiau – tai tik optinė apgaulė, jog išlaikoma lygybė. Jei žiūrėsime priekabiai, per beveik tris dešimtmečius, skaičiuojant nuo pat 1990-ųjų Kovo 11-osios, kai paskelbėme nepriklausomybę, Lietuva nė sykio nepriekaištavo Armėnijai. Visos pastabos, perspėjimai, nepasitenkinimai buvo skiriami tik Azerbaidžanui, nors ši šalis yra nukentėjusioji pusė. Ne Azerbaidžanas okupavo 20 proc. Armėnijos žemių, o Armėnija atsiriekė 20 proc. Azerbaidžano teritorijos ir ją tris dešimtmečius teriojo, griaudama azerbaidžanietiškus istorijos, kultūros, religijos paminklus. Atkreipkime dėmesį – ne milijonas armėnų buvo priversti palikti savo gimtuosius namus, o būtent milijonas azerbaidžaniečių 1988 – 1994-aisiais buvo išvyti iš gimtųjų teritorijų. Bet Lietuvos užsienio politika konstruota taip, kad vis tiek kalčiausi … azerbaidžaniečiai.
Gėdingi dvigubi standartai
Imkime paskutiniuosius keletą metų. Dar 2020-ųjų pradžioje Azerbaidžanas pareiškė daugiau negalįs laukti, kol Jerevanas atsikvošės – geruoju patrauks iš jam nepriklausančių teritorijų visas savo ginkluotas struktūras. Dar pirmaisiais 2020-ųjų mėnesiais oficialusis Baku priminė Vakarams, jog iš Briuselio tris dešimtmečius organizuotų derybų – jokios naudos. Tad arba Vakarai rimtai paspaudžia agresorę Armėniją, arba Baku pats išlaisvins 1992 – 1994-aisiais prarastas žemes.
Caliber.az televizijos kadre – Gabrielius Landsbergis
Deja, Vakarai neatsisakė gėdingų dvigubų standartų, nesiliovė slaptai pataikavę Armėnijai. Azerbaidžanui nieko kito nebeliko – surengė karinę operaciją. 2020-ųjų rudenį per 44 dienas azerbaidžaniečiai pasiekė įspūdingų karinių laimėjimų. Išlaisvino beveik visą Karabachą. Bet Lietuva nepasveikino oficialiojo Baku, kai šis įžengė, pavyzdžiui, į Šušą, antrąjį pagal svarbą Karabacho miestą, dar vadinamą kultūrine Karabacho sostine. Lietuva nepasmerkė Armėnijos, kai ši 2020-ųjų rudenį iš sunkiųjų ginklų apšaudė tris su Karabachu niekaip nesusijusius Azerbaidžano miestus – Bardą, Terterą ir Giandžą. Lietuva nenoriai dalyvavo Azerbaidžano organizuotose išvykose po išlaisvintas Karabacho teritorijas. Bent jau apie tai, ką pamatė, nesiteikė papasakoti plačiajai Lietuvos visuomenei. Nes tai, ką išvydo savo akimis, būtų pakenkę Armėnijos kaip kultūringos, džentelmeniškos, padorios šalies reputacijai. Lietuva apsimetė nemačiusi, kaip musulmoniškos mečetės buvo paverstos kiaulidėmis.
Tiesa, nenoriai šiose ekskursijose dalyvavo ir kitų Vakarų šalių diplomatai. Iš 40-ies Azerbaidžane akredituotų užsienio šalių atstovybių tik 17 diplomatų atvyko pasižiūrėti, kaip armėnų separatistai siautėjo svetimose žemėse. Jie, kaip ir lietuviai, nenorėjo matyti kiaulidėmis, sandėliais, šiukšlynais paverstų musulmoniškų maldos namų.
Ginčai dėl Lačino koridoriaus
Šiandien, 2023-aisiais, Lietuva elgiasi lygiai taip pat kaip ir prieš keletą ar keliolika metų. Nei Lietuvos prezidentas G. Nausėda, nei Lietuvos URM vadovas G. Landsbergis aiškiai ir nedviprasmiškai nesipiktino, kodėl armėnų separatistai minuoja paliekamas teritorijas, kodėl kartas nuo karto mėgina nelegaliai į Karabachą įvežti ginklų, karių, kodėl šaudo Azerbaidžano pusėn. Lietuva niekur viešai nesistebėjo: vos tik Armėnijos vadovybė derybose oficialiai pripažįsta Karabachą esant Azerbaidžano teritorija, tuoj pat pasienio regionuose kažkas organizuoja karines provokacijas. Tuomet Jerevanas energingai užsipuola Azerbaidžaną ir nedelsiant atšaukia savo prieš keliolika dienų duotus pažadus. Lietuva, žinoma, elgiasi taip, tarsi tikrai žinotų, jog provokacijas surengė Azerbaidžano kariai, nors, vadovaujantis sveiku protu, tos provokacijos Azerbaidžanui ypač nenaudingos.
Caliber.az. Azerbaidžano pasieniečiai
Lietuva niekur aiškiai negynė net Azerbaidžano teisės ir į Lačino koridorių. O juk Lačino koridorius – tai Azerbaidžano teritorija. Tad azerbaidžaniečiai čia esančius vartus turi teisę tiek atidaryti, tiek uždaryti. Juolab kad Lačino koridoriaus iki Armėnijos agresijų 1992 – 1994-aisiais nebuvo. Šį kelią nutiesė tuomet, kai Armėnija buvo okupavusi visą Karabachą. Lačino kelias – tai šiandieninio Krymo tilto analogas. Krymo tiltas, sujungęs pusiasalį su žemynine Rusija, – tai Rusijos okupantų statinys, turėjęs palengvinti Ukrainos teritorinio vientisumo negerbiantiems asmenims keliauti pirmyn ir atgal, apeinant ukrainietiškus įstatymus.
Panaši ir Lačino kelio istorija – jį nutiesė armėnų separatistai, kad būtų lengviau susisiekti su Armėnija. Skirtumas tik toks: kai ukrainiečių kariai bombarduoja Krymo tilto atramas arba grasina jį iki pamatų sugriauti, niekas iš Vakarų, įskaitant ir Lietuvą, neverkia, esą Ukraina elgiasi barbariškai, esą Kryme kils humanitarinė krizė. O kai azerbaidžaniečiai savo žemėje ima kontroliuoti Lačino perėjas, kyla vakarietiška nepasitenkinimo banga. Girdi, Karabache gyvenantys armėnai nebeturės nei maisto, nei geriamo vandens. Ar tikrai mirs badu? Juk, imant patį blogiausią variantą (beje, civiliams armėnams, Lačino keliu gabenantiems maisto produktus, azerbaidžaniečiai nedaro jokių trukdžių) egzistuota Agdamo kelias, kuriuo įmanoma laisviausiai patekti į Karabachą. Bet armėnai būtent šiuo keliu nenori naudotis. Jį patys ir blokuoja. Bet Lietuva ir jos Vakarų partneriai neklausia armėnų, kodėl šie nesinaudoja Agdamo keliu.
Gruzijos (Sakartvelo) pavyzdys
Galų gale imkime Gruziją (Sakartvelą). Ten esama teritorijų, pavyzdžiui, Samcchė – Džavachetija, kur kompaktiškai susibūrę armėnai. Bet, skirtingai nei iki šiol jų tautiečiai Karabache, jie ten gyvena pagal gruziniškus įstatymus, naudojasi gruziniškais pasais, tarnauja gruzinų kariuomenėje, oficialiose įstaigose kalba gruziniškai, į Armėniją keliauja tik tais keliais, kuriais keliauti leidžia oficialusis Tbilisis. Galvosūkis: kodėl nei Lietuva, nei jos partneriai Briuselyje ir Strasbūre nesipiktina, jog gruzinai (sakartvelai) pažeidžia armėnų teises?
Gruzijos (Sakartvelo) vėliava. Slaptai.lt foto
Nė neabejoju, Lietuvai anksčiau ar vėliau teks kentėti dėl neteisingos politikos Pietų Kaukaze. Ką čia kalbu – kritikos mes jau sulaukėme. Susiraskite azerbaidžanietišką leidinį Caliber.az, kuriame prieš keletą dienų buvo paskelbtas dešimties minučių trukmės videokomentaras „Samcchė – Džavacherija – vienintelis modelis Karabacho armėnams“. Ten demaskuojami visi Vakarams garbės nedarantys žingsniai. Kritikuojami boreliai, macronai ir … lietuviai. Net keletą kartų parodomas Lietuvos užsienio reikalų ministras G. Landsbergis, meiliai besišnekučiuojantis su Armėnijos atstovais. Komentare pabrėžiama, kad Azerbaidžanas ne tik įsižeidęs, bet ir pasipiktinęs Vakarų dviveidiškumu. Azerbaidžano prezidentas I. Alijevas gūžčioja pečiais, kodėl Vakarai elgiasi tarsi prokurorai, turintys teisę nurodinėti, kaip Azeraidžanas privalo elgtis savo namuose.
Štai dėl tokios kritikos Lietuva turėtų pergyventi. Nes Lietuva akivaizdžiai užėmusi neteisingą poziciją dėl Armėnijos – Azerbaidžano tarpusavio santykių. Jei oficialusis Vilnius tęs primityvią pataikavimo Armėnijai politiką, ilgainiui žodis „lietuviai“ Azerbaidžane taps neteisingos, nesąžiningos tautos sinonimu. O gal ir dar aršiau – keiksmažodžiu…
Kam už tai turėsime dėkoti? Neteisingą poziciją užėmusiems G. Nausėdai bei G. Landsbergiui ir jų slaptiems kuratoriams Briuselyje ir Strasbūre?
Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas. EPA – ELTA nuotr.
Briuselis, liepos 16 d. (AFP-ELTA). Azerbaidžanas sekmadienį apkaltino Rusiją nevykdant įsipareigojimų pagal 2020 m. Maskvai tarpininkaujant sudarytą paliaubų susitarimą, kuriuo siekiama nutraukti kovą su Armėnija dėl Karabacho regiono kontrolės.
„Rusijos pusė neužtikrino visiško susitarimo įgyvendinimo savo įsipareigojimų ribose“, – pareiškė Baku užsienio reikalų ministerija ir pridūrė, kad Maskva „nepadarė nieko, kad užkirstų kelią“ Armėnijos karinėms atsargoms pasiekti separatistų pajėgas neramiame anklave. 2020 m. rudenį Rusija inicijavo paliaubų susitarimą, kuriuo buvo nutrauktos šešias savaites trukusios kovos dėl kalnuoto separatistinio regiono.
Pagal šį susitarimą Armėnija perleido didelius teritorijos plotus, o Rusija dislokavo taikdarius penkių kilometrų pločio Lačino koridoriuje – vienintelėje sausumos jungtyje tarp anklavo ir Armėnijos. Baku šį koridorių neseniai uždarė. Dėl šio sprendimo kilo protestai ir pasigirdo nuogąstavimų dėl humanitarinės krizės. Azerbaidžano pasieniečiai. Įteikiama Azerbaidžano vėliava
Rusijos užsienio reikalų ministerija šeštadienį paragino Azerbaidžaną atidaryti koridorių. Ji taip pat pareiškė, kad Armėnijai neseniai pripažinus Karabachą Azerbaidžano dalimi, „iš esmės pasikeitė Rusijos taikos palaikymo kontingento padėtis“.
„Tokiomis sąlygomis atsakomybė už Karabacho armėnų likimą neturėtų būti perkeliama trečiosioms šalims“, – teigiama pareiškime, galimai turint omenyje armėnų separatistų raginimus Maskvai užtikrinti, kad būtų atidaryta sausumos jungtis.
Azerbaidžano pasienio punktas
Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas ir Armėnijos vadovas Nikolas Pašinianas šeštadienį susitiko Briuselyje, kuriame, Europos Sąjungai tarpininkaujant, surengtos derybos dešimtmečius trunkančiam konfliktui dėl Kalnų Karabacho kontrolės išspręsti.
Baku ir Jerevanas bandymams susitarti dėl taikos padeda Europos Sąjunga ir Jungtinės Valstijos, kurių vis aktyvesnis diplomatinis įsitraukimas Kaukaze erzina Rusiją.
Siekdama įtvirtinti savo galingo tarpininko rolę, Rusija šeštadienį pasisiūlė surengti abiejų šalių užsienio reikalų ministrų susitikimą. Be to, pasiūlė būsimą taikos sutartį pasirašyti Maskvoje.
Taip ir nutiko, kaip rašiau gegužės 22-osios išvakarėse paskelbtoje publikacijoje „Ar Lietuva išdrįs pareikšti, jog Karabachas – Azerbaidžano teritorija, o Armėnija – agresorė?“
Gegužės 22-ąją Vilniuje su oficialiu vizitu viešėjo Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas ir Azerbaidžano pirmoji ponia Mehriban Alijeva. Tądien surengta daug svarbių susitikimų: Lietuvos ir Azerbaidžano prezidentai akis į akį kalbėjo apie tarptautinę politiką, ekonominius santykius, Rusijos agresiją prieš Ukrainą, Rytų partnerystės programą, buvo atidarytas bendras Lietuvos ir Azerbaidžano verslininkų forumas, Pirmoji ponia Diana Nausėdienė su Azerbaidžano Pirmąja ponia Mehriban Alijeva svečiavosi Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje.
Apie tai Lietuva pranešė. Tačiau Lietuvos informacinėje erdvėje neaptikau (jei klystu – kritikuokite dėl neatidumo), jog bent vienas kitas Lietuvos politikas, apžvalgininkas, komentuotojas, žurnalistas būtų atviriau, išsamiau prasitarę apie Karabacho skaudulius. Mirtina tyla.
O juk pretekstų priminti Lietuvai, jog Karabachas – tai neatskiriama Azerbaidžano teritorija, kurią pastaruosius tris dešimtmečius užgrobę laikė armėnų separatistai, – būta. Viešai su Lietuvos prezidentu G. Nausėda dalindamasis pareiškimais Azerbaidžano prezidentas I. Alijevas priminė, jog 20 proc. Azerbaidžano žemių ilgus tris dešimtmečius buvo užgrobtos svetimų jėgų, jog ten nuo žemės paviršiaus nušluoti azerbaidžanietiški istorijos, kultūros, religijos paminklai, o milijonas azerbaidžaniečių buvo priversti palikti savo namus. Lietuvos prezidentas G. Nausėda tuo tarpu apsiribojo aptakiais pareiškimais, esą Kaukazui reikalinga stabili taika, esą visus konfliktus būtina narplioti išskirtinai taikomis priemonėmis, esą Lietuva norinti bičiuliautis su visomis Kaukazo valstybėmis, įskaitant ir Azerbaidžaną.
Taigi pretekstų narplioti Karabacho problemas turėjome. Galėjome bent jau nusistebėti, kodėl nedrįstama viešai pripažinti, kad Armėnija, remiantis tarptautine teise, – agresorė, o Azerbaidžanas – auka (Rusiją kaltiname agresyvumu, o štai Armėniją – tarsi saugojame nuo kaltinimų elgiantis agresyviai?). Taip, būtinai reikėjo pabrėžti, jog Armėnija, ginčydamasi su Azerbaidžanu dėl Karabacho, – neteisi. Lietuvoje vis dar esama tautiečių, kurie naiviai mano, esą Karabachas pagal tarptautinę teisę priklauso Armėnijai, esą prieš tūkstantį metų neva egzistavo kažin kokia armėnų karalystė, esą azerbaidžaniečiai nuo seniausių laikų skriaudė „vargšus armėnus“.
Beje, šią – Karabacho – temą buvo galima praplėsti primenant Lietuvos visuomenei, kaip armėnų separatistai iš savo gimtųjų žemių Karabache bei gretimų septynių rajonų žiauriai išvijo maždaug milijoną azerbaidžaniečių, pavertę juos priverstiniais pabėgėliais, kaip Briuselyje ir Strasbūre tris dešimtmečius armėnai rengė įvairiausio pobūdžio intrigas, mėgindami Europos Sąjungos parlamentarų vardu visą bėdą suversti Azerbaidžanui, kaip dabar, po sėkmingos Azerbaidžano karinės operacijos 2020-ųjų rudenį, spyriojasi, nenorėdami pasitraukti iš Karabacho, kaip desperatiškai minomis nusėja žemes, kurias priversti palikti, kaip specialiai apšaudo azerbaidžaniečių pasieniečius, kaip rengia triukšmingas provokacijas, esą azerbaidžaniečių kariškiai neleidžia atgabenti į Karabachą ten gyvenantiems armėnams maisto produktų.
Tai buvo puiki proga įvertinti ir tris dešimtmečius trukusią Europos Sąjungos misiją, kuri neva labai nuoširdžiai stengėsi taikiai sureguliuoti Jerevano – Baku konfliktą dėl Karabacho. Elkimės sąžiningai: visos Briuselio ir Strasbūro pastangos nepasiteisino. Nuolatinės Europos diplomatų kelionės į Jerevaną ir Baku neatnešė jokių realių rezultatų. Baku kantriai laukė tris dešimtmečius, kada ES vadovybė griežtai lieps Armėnijai nešdintis iš svetimų žemių. Bet ES ponai nė nesiruošė spausti agresorės Armėnijos, kurioje, beje, iki šiol dislokuota Rusijos karinė bazė. Jie žaidė dvigubus žaidimus. Pripažindami, jog tarptautinė teisė – Azerbaidžano pusėje, tuo pačiu prievartavo Baku, kad šis … Armėnijai tiesiog padovanotų Karabachą. ES pro pirštus žiūrėjo į Armėniją net tuomet, kai jos vadovai dažnai ir noriai skrisdavo į kaimynines valstybes puldinėjančią Rusijos sostinę Maskvą ir diktatoriškojo Irano sostinę Teheraną. Jau vien ko vertas Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano skrydis į Raudonąją aikštę šių metų gegužės 9-osios iškilmėms. O juk Azerbaidžano prezidento I. Alijevo šių metų gegužės 9-ąją Maskvoje nebuvo !
Ilga kelionė į Hankendį. Knygos viršelis. Slaptai.lt foto
Deja, Lietuva ir vėl pasirinko tylėjimo taktiką.
Azerbaidžano prezidento vizito į Lietuvą išvakarėse kreipiausi į Rytų Europos studijų centrą (EESC.lt), prašydamas direktoriaus Lino Kojalos komentaro. Štai mano laiškas: „Gerb. Linai Kojala, Jus trukdo žurnalistas Gintaras Visockas iš portalo slaptai.lt, knygų „Juodojo Sodo tragedija”, „Juodojo Sodo byla”, „Ilga kelionė į Hankendį”, „Didžioji Karabacho paslaptis” autorius. Elta pranešė, kad gegužės 22-ąją į Vilnių atskrenda Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas. Kadangi domiuosi Kaukazo reikalais, norėčiau paprašyti Jūsų komentaro, kaip dabar vertinami Lietuvos – Azerbaidžano tarpusavio santykiai, kuo šis vizitas svarbus, kokia oficiali Lietuvos pozicija dėl Karabacho, kaip Lietuva žiūri į paskutiniuosius Azerbaidžano – Armėnijos nesutarimus.“
Juodojo Sodo byla. Knygos viršelis. Slaptai.lt foto
Netrukus sulaukiau EESC.lt biuro administratorės laiško: „Laba diena, informuoju, kad artimiausiu metu dėl darbų gausos ir užimtos dienotvarkės direktorius neturės galimybės su Jumis susisiekti ir duoti interviu.“
Didžioji Karabacho paslaptis. Knygos viršelis
Taip ir maniau: nebus jokios diskusijos, nebus jokio interviu. Pono L. Kojalos komentarus stebiu tiek LRT, tiek delfi.lt erdvėse jau senokai. Kas krenta į akis? Komentarai – aptakūs, atsargūs. Dažnusyk nesuprasi, kas – kaltas, o kas – teisus. Gali būti ir taip, ir anaip… Vieni kitus kaltina provokacijomis… Konfliktas įsisenėjęs…. Azerbaidžanas – didesnė valstybė nei Armėnija… O kur bent jau aiškesnė užuomina, kam pagal tarptautinę teisę priklauso Karabachas?
Susiraskite, pavyzdžiui, kaip 2020-ųjų rugsėjo 28-ąją L. Kojala situaciją dėl Karabacho vertino LRT laidoje „Laba diena, Lietuva“. Arba imkime jo komentarą, nuskambėjusį 2014-ųjų lapkričio 12-osios dieną portale delfi.lt laidoje „Trys geopolitiniai scenarijai Rusiją supančioms valstybėms“. Peržiūrėjus taps aišku, koks tas specifinis būdas komentuoti, vertinti, analizuoti.
Tad buvo naivu tikėtis, girdi, 2022-ųjų gegužės mėnesį kažin kas pasikeis. Niekas nepasikeitė. Dėl šventos ramybės peržiūrėjau paskutiniųjų dienų eesc.lt publikacijas. Apie azerbaidžanietiškąjį Karabachą – nė eilutės.
Lietuvos Prezidentas Gitanas Nausėda ir Azerbaidžano Prezidentas Ilhamas Alijevas. Lietuvos Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) foto
Prezidentas Gitanas Nausėda pirmadienį Prezidentūroje susitiko su Azerbaidžano vadovu Ilhamu Alijevu.
Šalių vadovai pasirašė bendradarbiavimo susitarimus aplinkosaugos, jaunimo ir teisėsaugos srityse. Taip pat buvo atidarytas antrą kartą vykstantis Lietuvos ir Azerbaidžano verslo forumas, po susitikimo pažymėjo G. Nausėda.
„Tai stiprus, teigiamas impulsas mūsų dvišaliams ryšiams“, – komentuodamas susitikimą pabrėžė šalies vadovas.
Pasak G. Nausėdos, Lietuva tvirtai palaikanti partnerystės tarp ES ir Azerbaidžano plėtrą.
„Turime išnaudoti rytų partnerystės teikiamas galimybes bendradarbiauti ir ieškoti būdų gilinti strateginę partnerystę. ES ir Azerbaidžano bendradarbiavimo išplėtimas energetikos srityje padarė teigiamą įtaką ES energetikos rinkai ir padėjo ES žiemos metu apsirūpinti energijos ištekliais“, – žurnalistams prezidentūroje sakė G. Nausėda. Oficialus susitikimas. Lietuvos prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
Jis taip pažymėjo, kad Lietuva remia taikų ir tvarų Armėnijos ir Azerbaidžano konflikto sprendimą diplomatinėmis priemonėmis ir tvirtai palaiko ES ir transatlantinių sąjungininkų pastangas tai pasiekti.
„Rusijos vykdomo brutalaus karo prieš Ukrainą kontekste mūsų partnerystė įgyja naują prasmę ir šviesą. Turime dirbti kartu, užkertant kelius apeiti sankcijas ir remti Ukrainą iki pergalės“, – pažymėjo G. Nausėda.
Šalių vadovų susitikimo metu, Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje pirmoji ponia Diana Nausėdienė susitiko su Azerbaidžano pirmąja ponia Mehriban Arif gizi Alijeva.
Jau esame minėję: šiandien, gegužės 22-ąją, į Lietuvą oficialaus vizito atvyksta Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas kartu su žmona Mehriban Arif gizi Alijeva.
Kaip skelbia ELTA, planuojama, kad Azerbaidžano prezidentas Vilniuje susitiks su prezidentu Gitanu Nausėda. Lietuvos ir Azerbaidžano vadovai numatę aptarti, bent jau taip skelbiama Lietuvos prezidento komunikacijos grupės išplatintame pranešime, dvišalį bendradarbiavimą ekonomikos, inovacijų ir aplinkosaugos srityse, saugumo situaciją Pietų Kaukaze, Rusijos karo Ukrainoje poveikį regionui. Prezidentai taip pat atidarys Lietuvos ir Azerbaidžano verslo forumą.
Tuo metu pirmoji ponia Diana Nausėdienė susitiks su Azerbaidžano pirmąja ponia Mehriban Arif gizi Alijeva, lankysis Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje.
Azerbaidžano pasieniečiai. Įteikiama Azerbaidžano vėliava
Apie Azerbaidžano prezidento vizitą į Lietuvą išsamiau papasakosime jam pasibaigus. Man, besidominčiam Kaukazo temomis, rūpi, kaip šiandien elgsis mūsų politikai ir politikos komentatoriai? Ar išdrįsime bent šį sykį viešai, atvirai pareikšti, jog Karabachas, remiantis ne tik tarptautine teise, bet ir istorine tiesa, yra neatskiriama Azerbaidžano teritorija, kurią 1988 – 1994-aisiais neteisėtai okupavo Armėnija? Ar mūsų televizininkai, politikos ekspertai, žurnalistai bent užsimins, jog Azerbaidžanas teisus, tiek jėga, tiek politinėmis priemonėmis susigrąžindamas Juoduoju Sodu vadinamą Karabachą (omenyje turiu 44 dienas trukusią sėkmingą Azerbaidžano karinę operaciją 2020-ųjų rudenį), o Armėnija, visus pastaruosius tris dešimtmečius valdžiusi Karabachą, – neteisi? Ar pripažinsime, jog tai Armėnija elgiasi kaip agresorė, susidūrimo linijose rengdama įvairiausio pobūdžio provokacijas, taip pat ir karines? Ar ištarsime bent keletą žodžių, jog būtent Jerevanas veikia nesąžiningai, nes iki šiol neišveda iš Karabacho visų savo karinių formuočių, o priversta trauktis ciniškai minuoja paliekamas žemes? Ar prisiminsime, kaip 2020-aisiais Armėnija ciniškai apšaudė su Karabachu niekaip neusijusius Azerbaidžano miestus Giandžą, Gubą ir Bardą? Vos tik numatomos Taikos derybos, Jerevanas apšaudo Azerbaidžano pasieniečius šaukdamas, esą tai azerbaidžaniečių kariai pirmieji pakėlė ginklą. Ir Lietuva linkusi patikėti. Armėnija į Karabachą vis dar desperatiškai mėgina įvežti karinės amunicijos, o kai azerbaidžaniečių kariai neleidžia įvežti, kaltina azerbaidžaniečius trukdant gabenti … maisto produktus neva badaujantiems Karabacho armėnams. Žodžiu, griebiasi įvairiausių niekšybių.
Azerbaidžano pasienio punktas
Pastaruosius keliolika metų stebint Lietuvos viešąją informacinę erdvę užfiksavau daug skandalingų pavyzdžių, kai net oficialių Lietuvos įstaigų vadovai, kilus bent mažiausiam Azerbaidžano ir Armėnijos nesutarimui, entuziastingai puola kaltinti ne agresorę Armėniją, bet auka tapusį Azerbaidžaną. O jei oficialiojo Baku atvirai nekaltina, tai vis tiek gudrauja: esą konfliktas dėl Karabacho – labai painus, kad būtų galima nustatyti teisiąją ir kaltąją puses, esą Azerbaidžanas – daug sykų stipresnis už mažytę Armėniją, esą Azerbaidžanas neturi teisės karinėmis priemonėmis susigrąžinti savų žemių (o štai Ukraina, Sakartvelas (Gruzija) – turi teisę?). Televizijos ekranuose ir internetiniuose portaluose lietuviai taip painiai pasakoja, kad niekaip nesuprasi, kas teisus, o kas – kaltas.
Azerbaidžano ambasada Teherane
Teheranas, sausio 27 d. (AFP-ELTA). Azerbaidžanas penktadienį pranešė, kad evakuoja darbuotojus iš savo ambasados Teherane, kaltindamas Iraną dėl ginkluoto išpuolio, per kurį žuvo ambasados apsaugos tarnybos vadovas ir buvo sužeisti du apsaugos darbuotojai.
„Visa atsakomybė už išpuolį tenka Iranui“, – vietos žiniasklaidai sakė Azerbaidžano užsienio reikalų ministerijos atstovas Ayxanas Hacizade, teigdamas, kad neseniai Irano žiniasklaidoje paskelbta kampanija, nukreipta prieš Azerbaidžaną, „paskatino išpuolį“.
Vėliau jis sakė Turkijos televizijai „TRT Haber“, kad ambasados darbuotojai „evakuojami iš Irano“.
Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas tviteryje parašė: „Griežtai smerkiu teroristinį išpuolį“.
Penktadienį Teherane prie Azerbaidžano ambasados „Kalašnikovo automatu ginkluotas vyras nužudė diplomatinės atstovybės apsaugos vadovą“, – sakoma Azerbaidžano užsienio reikalų ministerijos pareiškime ir priduriama, kad sužeistų sargybinių būklė yra „patenkinama“ ir pradėtas tyrimas.
Ginkluotas užpuolikas, teigęs, kad tai padarė dėl asmeninių priežasčių, buvo suimtas. Pasak Teherano miesto policijos vadovo generolo Hosseino Rahimio, tai iranietis, vedęs azerbaidžanietę. Upuolimo akimirka. Šis vaizdas užfiksuotas filmavimo kamera
„Jis teigia, kad jo žmona ambasadoje buvo laikoma devynis mėnesius“, – sakė H. Rahimis. Jis anksčiau naujienų agentūrai „Tasnim“ teigė, kad užpuolikas prieš įvykdydamas išpuolį „dėl asmeninių ir… šeimos priežasčių“ į ambasadą „įėjo su dviem savo mažamečiais vaikais“.
Irano užsienio reikalų ministerijos atstovas spaudai Nasseras Kananis sakė, kad Teheranas griežtai pasmerkė „ginkluotą išpuolį, kuris, deja, baigėsi vieno žmogaus mirtimi“. „Preliminaraus tyrimo duomenimis, jo motyvai buvo asmeniniai“, – pridūrė jis.
Iranas, kuriame gyvena milijonai tiurkiškai kalbančių etninių azerbaidžaniečių, seniai kaltina Baku separatistinių nuotaikų kurstymu savo teritorijoje. Šių dviejų šalių santykiai tradiciškai yra prasti, nes Azerbaidžanas yra artimas Irano istorinės varžovės Turkijos sąjungininkas.
Teheranas taip pat baiminasi, kad Azerbaidžano teritorija gali būti panaudota galimam Izraelio, kuris yra pagrindinis ginklų tiekėjas Baku, puolimui prieš Iraną.
Oficialus Lietuvos prezidento Gitano Nausėdos internetinis puslapis. LR Prezidento kanceliarijos nuotr.Oficialus Lietuvos prezidento internetinis puslapis lrp.lt. Prezidento kanceliarijos nuotr.
Atidesni portalo slaptai.lt gerbėjai pastebėjo, jog sausio 18-ąją paskelbėme žinią apie Lietuvos Prezidento Gitano Nausėdos ir Azerbaidžano Prezidento Ilhamo Alijevo susitikimą Davose.
Trumpai priminsime, kas buvo rašoma oficialiame LR Prezidento internetiniame portale lrp.lt. Skelbiame be sutrumpinimų:
„Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda, dalyvaujantis Šveicarijoje vykstančiame Davoso pasaulio ekonomikos forume, susitiko su Azerbaidžano Prezidentu Ilhamu Alijevu ir aptarė daugiašalius bei dvišalius valstybių santykius ir saugumo situaciją regione.
Prezidentas pabrėžė Europos Sąjungos ir Azerbaidžano bendradarbiavimo svarbą ir akcentavo, kad naujas ES ir Azerbaidžano susitarimas išlieka prioritetu.
„Tikimės, kad derybos netrukus bus baigtos. Šis susitarimas yra svarbus siekiant ekonominių santykių tarp ES ir Azerbaidžano plėtros bei remiant Azerbaidžano vyriausybės siekį diversifikuoti šalies ekonomiką“, – sakė Prezidentas, taip pat pasveikinęs ES ir Azerbaidžano susitarimą dėl dujų importo ir akcentavęs Azerbaidžano svarbą diversifikuojant dujų tiekimą Europos Sąjungai ir atsisakant Rusijos energetinių išteklių importo.
Lietuvos ir Azerbaidžano Prezidentai susitikime taip pat aptarė saugumo situaciją Kaukazo regione ir taikaus konfliktų sprendimo galimybes.
Lietuvos vadovas pakvietė Azerbaidžano Prezidentą kartu su verslo delegacija atvykti atsakomojo vizito į Vilnių. Lietuvos Prezidento vizito Baku 2022-aisiais metu įvyko Lietuvos ir Azerbaidžano verslo forumas, kuriame abiejų šalių universitetų ir įmonių atstovai pasirašė septynis glaudesnio bendradarbiavimo memorandumus prekybos, technologijų, skaitmenizavimo, transporto ir logistikos, inovacijų, smulkiojo ir vidutinio verslo srityse.”
Tik ar lietuviškasis pranešimas objektyvus, išsamus? Norėdamas atsakyti į šį klausimą peržiūrėjau Azerbaidžano prezidento spaudos tarnybų pranešimus apie G. Nausėdos ir I. Alijevo susitikimą Davose azerbaidžanietiškuose leidiniuose.
Azerbaidžanietiškame variante aptikau informacijos, kurios neradau G. Nausėdos komunikacijos grupės viešai išplatintame tekste. Štai ko pasigedau lietuviškame variante:
„Pokalbio metu pasikeista nuomonėmis dėl regioninių klausimų, dėl Armėnijos ir Azerbaidžano santykių normalizavimo, Jerevano ir Baku derybų perspektyvos. Taip pat aptarta įtampa, tvyranti kelyje Lačinas – Hankendis.
Azerbaidžano lyderis pareiškė, kad Armėnija manipuliuoja nutikimais Lačino kelyje siekdama klaidinti tarptautinę bendruomenę prakišdama savo melą, neva šis kelias uždarytas aklinai. Prezidentas I. Alijevas pabrėžė, jog Lačino kelias, einantis į Hankendį, atviras visiems civiliams asmenims ir visoms civilių transporto priemonėms, jei jomis gabenami civilinės paskirties daiktai. Azerbaidžano lyderis akcentavo, kad azerbaidžaniečiai netrukdo šiuo keliu važiuoti ir automobiliams, kuriuos globoja Raudonojo Kryžiaus komitetas.
Azerbaidžaniečiai budi Lačino – Hankendžio kelyje, kad juo Armėnijos separatistai negalėtų išvežti naudingųjų iškasenų, gabenti karinės amunicijos. Trend News Agency foto
Ilhamas Alijevas atkreipė dėmesį, kad iš Azerbaidžano teritorijų, kurias laikinai kontroliuoja „rusų taikdariai“, vis dar neteisėtai išvežamos naudingosios iškasenos. Ten, kur šeimininkauja „rusų taikdariai“, esama kriminalinio pobūdžio grupuočių, kurias privalu kuo greičiau iš ten išprašyti lauk.
Prezidentas I. Alijevas atkreipė dėmesį ir į tai, kad armėnų pusė jau daugiau nei dvejis metus išnaudoja Lačino kelią karinėms reikmėms: juo gabeno įvairiausio kalibro kovines minas, sviedinius artilerijai ir kareivius“.
Mano požiūru, ši informacija, kurią ką tik pacitavau, – labai svarbi. Jei mums rūpi objektyvumas, ji turėjo būti įtraukta į oficialųjį lietuviškąjį Prezidento G. Nausėdos komunikacijos grupės parengtą pranešimą.
Tačiau lietuviškajame variante apsiribota vienui vienu neutraliu, nieko nesakančiu sakinuku:
„Lietuvos ir Azerbaidžano Prezidentai susitikime taip pat aptarė saugumo situaciją Kaukazo regione ir taikaus konflikto sprendimo galimybes“.
Regis, turime dar vieną įrodymą, kokia tendencinga Lietuva, vertindama trintis tarp Armėnijos ir Azerbaidžano. Į savo viešąją erdvę mes vis dar neįsileidžiame nė vieno Armėnijai nepalankaus žodelio. Esame tokie tendencingi, kad drįstame nutylėti net tai, ką tarptautiniame renginyje viešo, oficialaus susitikimo metu Azerbaidžano prezidentas atvirai išdėstė Lietuvos prezidentui.
Karabachas – tai Azerbaidžano žemė
Baku, liepos 19 d. (AFP-ELTA). Azerbaidžanas antradienį pradėjo grąžinti savo gyventojus į žemes, atkovotas iš armėnų separatistų. Šį procesą Baku vadina „Didžiuoju sugrįžimu“ po 2020 metų karo dėl Karabacho regiono.
Naftos turtinga šalis pažadėjo iš naujo apgyvendinti žemes, atkovotas per šešias savaites trukusį karą su senu savo priešu – Armėnija. Jo metu prieš dvejus metus žuvo daugiau kaip 6 500 žmonių.
Prezidentas Ilhamas Alijevas daug metų žadėjo susigrąžinti dešimtajame dešimtmetyje prarastas žemes, todėl pirmieji grįžimai tapo simboliniu momentu Azerbaidžanui.
Pranešama, kad beveik 60 žmonių grįžo į kaimą, kurį paliko 1993 metais, kai etninių armėnų separatistai atsiskyrė nuo Baku ir sukėlė konfliktą, nusinešusį apie 30 tūkst. gyvybių.
Tuo metu šimtams tūkstančių azerbaidžaniečių teko bėgti. Azerbaidžano vėliava plaikstosi Karabache. EPA-ELTA nuotr.
„Penkiasdešimt aštuoni žmonės grįžo į Zangilano rajoną“, kurį Baku atsiėmė 2020 metų spalį, žurnalistams sakė specialusis prezidento atstovas regione Vahidas Hadžijevas.
Daugiau kaip 30 tūkst. etninių azerbaidžaniečių 1993 metais pabėgo iš Zangilano, esančio netoli Irano sienos.
Per ateinančias penkias dienas į naujai atstatytą Zangilano Agalio kaimą „dabar grįš iš viso 41 šeima“ sakė V. Hadžijevas.
Baku pažadėjo skirti milijardus naftos dolerių Kalnų Karabacho ir netoliese esančių atkovotų teritorijų atstatymui.
Praėjusių metų biudžete buvo skirta 1,3 mlrd. dolerių infrastruktūros projektams, tokiems kaip nauji keliai, tiltai ir oro uostai regione.
Tačiau didelio masto pabėgėlių sugrįžimas išlieka tolima perspektyva, atsižvelgiant į nuniokojimo mastą ir minų pavojų.
Tiesiamas azerbaidžanietiškas dujotiekis Europos link
Briuselis, liepos 18 d. (AFP-ELTA). Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen pirmadienį pareiškė, kad Europos Sąjunga siekia padvigubinti dujų importą iš Azerbaidžano, nes po Maskvos įsiveržimo į Ukrainą ieško tiekėjų ne iš Rusijos.
„ES atsigręžia į patikimesnius energijos tiekėjus. Šiandien esu Azerbaidžane ir ketinu pasirašyti naują susitarimą“, – tviteryje parašė U. von der Leyen.
„Mūsų tikslas – per kelerius metus padvigubinti dujų tiekimą iš Azerbaidžano į ES. Azerbaidžanas bus labai svarbus partneris, užtikrinsiantis mūsų tiekimo saugumą mūsų kelyje klimato neutralumo link“, – rašė ji.
Prieš vizitą EK pareiškė: „Rusijai savo energijos tiekimą toliau verčiant ginklu, mūsų energijos importo diversifikavimas yra ES prioritetas“.
Praėjusiais metais Azerbaidžanas vamzdynais per Sakartvelą ir Turkiją į Europą patiekė apie aštuonis milijardus kubinių metrų gamtinių dujų. Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas
Ursula von der Leyen. EPA – ELTA nuotr.
Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas praėjusią savaitę sakė, kad „Europos Sąjunga ir Azerbaidžanas pasirašys svarbų dokumentą dėl energetinio saugumo“.
Gegužės mėnesį ES vadovai susitarė iki metų pabaigos sustabdyti didžiąją dalį rusiškos naftos importo – tai buvo beprecedenčių sankcijų, kurias jie įvedė Maskvai dėl Ukrainoje sukelto karo, dalis.
Tačiau blokas atidėjo visišką draudimą importuoti rusiškas dujas, kurios 2021 metais sudarė 155 mlrd. kubinių metrų – beveik 40 proc. visų ES poreikių.
Jei klausiate, ar šių eilučių autoriui patinka Švedijos ir Suomijos ketinimai įsilieti į NATO, tai atsakymas būtų kategoriškas: taip, labai patinka. Remiu visomis keturiomis.
Tačiau negaliu neprisiminti, ką esu girdėjęs, kai prieš keliolika metų viename lietuviškame įtakingame leidinyje daug rašiau karinėmis temomis. Berengiant karinį priedą „Vardan Lietuvos“ anuomet teko svečiuotis pas vokiečių, danų, lenkų, latvių, estų, čekų, belgų kariškius. Keletą sykių specialios komandiruotės buvo organizuotos ir Švedijon bei Suomijon. Užtektinai aukšto rango suomių ir švedų majorų, pulkininkų, generolų būtinai teiraudavausi, kodėl Stokholmas ir Helsinkis nestoja į NATO. Juk kartu būtume stipresni. Drauge – drąsiau, ramiau. Suomių ir švedų kariniai ekspertai atsakydavo, jog jiems nėra ko veržtis į NATO, mat jie, skirtingai nei mes, karštakošiai lietuviai, moka susitarti su Rusija. Maskvos neerzina, bet ir neišduoda savų interesų. Maždaug taip – moka laviruoti.
Negalėčiau tvirtinti, jog suomiški ir švediški paaiškinimai pasirodė itin įžeidūs. Tačiau pasipūtimo ir arogancijos niuansų įžvelgiau: tik pamanyk – jie moka derėtis su Kremliumi, o temperamentingieji lietuviai – tepykdo Kremlių!
Šiandien norėčiau atvirai paklausti anų suomių ir švedų: kas atsitiko, kad kardinaliai pakeitėte nuomonę? Praradote gebėjimus laviruoti?
Žinoma, Suomiją ir Švediją būtina kuo greičiau priimti į NATO. Nepaisant karčios tiesos: narystės NATO aljanse šiandien labiausiai nusipelnė Ukraina. Jei gyvenimas šioje Žemėje klostytųsi pagal doros, sąžinigumo, padorumo principus, Stokholmas ir Švedija turėtų kukliai palaukti, nes per daug ilgai svarstė, skaičiavo, lygino, derėjosi. O Ukraina privalėjome priimti nedelsiant, nes ji ne žodžiais, ne deklaracijomis, ji krauju įrodinėja, kas yra tikroji demokratija ir tikrasis teisingumas.
R. T. Erdoganas. Turkijos prezidentas. EPA – ELTA nuotr.
Juolab niekam neleistina atsainiai žvelgti į NATO narės Turkijos priekaištus. Oficialioji Ankara elgiasi labai teisingai, kai garsiai ir atvirai įvardina savus priekaištus. Taip ir turėtų būti organizacijoje, kur susirinkę draugai, bičiuliai, partneriai. Privalu liautis stumdyti Turkiją tarsi antrarūšę valstybę. Šitaip sakydamas galvoju ne tik apie Skandinaviją, bet ir apie Baltijos šalis. Į Europos Sąjungą priimti Turkijos neskubame, vadinamąjį armėnų genocidą 1915-aisiais pripažinome nė nežvilgtelėję į turkiškus archyvus. Jei Turkija poną Giuleną laiko savo priešu, mes būtinai tvirtinsime atvirkščiai. Jei Turkija kariauja su kurdų grupuotėmis, tuos kurdus būtinai laikysime šventais.
Jokiu būdu nesakau, kad Turkija visur ir visuomet – teisi. Bet man atrodo, jog rimčiau įsiklausyti į Turkijos interesus – būtina. Kitaip anksčiau ar vėliau sulauksime dienos, kai Turkija ignoruos mūsų interesus. Šiandien taip ir atsitiko. Dar visai neseniai buvo kvailai įkliuvusi Lietuva, nes keletą dešimtmečių labai atvirai nuolaidžiavo Rusijos satelite tapusiai, svetimas žemes okupavusiai Armėnijai. O kai Lietuvai prireikė, kad Turkija palaimintų Baltijos šalių gynybos planus, turkai pusiau juokais, pusiau rimtai atkirto: „tegul dabar jus gins padoriosios Armėnijos kariuomenė”.
Panašiai nutiko ir skandinavams. Suomija ir Švedija, matyt, manė, kad jos turinčios teisę ignoruoti Ankarą su Stambulu – niekad neprireiks turkiškos paramos. Prireikė. Toks gyvenimas. Pavojinga pamiršti patarlę: nespjauk į šulinį, nes teks iš jo gerti vandenį.
Beje, ant to pačio grėblio vėl lipame. Kokias išvadas galėčiau brėžti po Lietuvos Prezidento Gitano Nausėdos vizito Pietų Kaukaze? Štai kas nepatiko. Po susitikimo su Azerbaidžano prezidentu Ilhamu Alijevu buvo surengta bendra spaudos konferencija. Remiantis oficialiais pranešimais, Azerbaidžano lyderis šnekėjo ne vien apie bendradarbiavimus ekonomikoje. Jis analizavo ir Karabacho temą. Analizavo tai, kas Azerbaidžanui šiandien labai svarbu. Tuo tarpu Lietuvos vadovas kalbėjo tik apie ekonominius bendradarbiavimus. Tyčia ar per žioplumą nutylėjo kovų dėl Karabacho skaudulius. Netikiu, kad Azerbaidžanas neįsidėmėjo šios lietuviškos „smulkmenos“.
Prezidentas Gitanas Nausėda su oficialiu vizitu lankosi Azerbaidžane. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.
Iškalbinga ir tai, kad Azerbaidžanas specialiai pagerbė kadaise Baku gyvenusio ir dirbusio lietuvių literatūros klasiko Vinco Krėvės – Mickevičiaus atminimą. Rašytojas vertas, kad Azerbaidžane jo vardas skambėtų kuo plačiau. Tačiau ar prezidento G. Nausėdos patarėjai supranta, kad dabar ir Lietuva privalo atsakyti tuo pačiu – Vilniuje turėkime bent vieną azerbaidžaniečiams svarbią paminklinę lentą, biustą ar net paminklą. Draugystė vaisinga tik tuomet, kai ji abipusė. Kitaip tai jau – ne draugystė. Tačiau mes vėl greičiausiai pasielgsime nei šiaip, nei taip. Ironiškai kalbant, vietoj azerbaidžaniečiams svarbaus paminklo savo aikštėse pastatysime dar vieną … armėnišką chačkarą, primenantį apie 1915-ųjų tragediją. Nors, vėl akcentuoju, niekas iš mūsų niekad nestudijavo turkiškų archyvų (armėnai į savus archyvus tyrinėtojų kažkodėl neįsileidžia), todėl apie tuos įvykiu neturime išsamios informacijos.
O ką mūsų prezidentas veikė Armėnijoje? Džiaugėsi demokratiniais Jerevano pasiekimais ir perspektyvomis šiai šaliai įsilieti į Europą. Vaikiškas naivumas. Nejaugi tie, kurie svetimas žemes laiko užgrobtomis, vilkina jų grąžinimą teisėtiems šeimininkams, nesilaiko duoto žodžio Briuselyje ir Strasbūre, vadintini demokratais? Nejaugi tikrai manome, jog europiniai pinigai, kuriuos Briuselis skirs Armėnijai, šį sykį jau nebus išgrobstyti?
Dar viena tema: Amerikos karinė parama Ukrainai. Šiandien ji tarsi velniškai didelė – dešimtys milijardų. Bet išklausę ekonomisto Andrėjaus Ilarionovo, kuris lygina, kiek Vašingtonas anuomet skyrė lėšų, pavyzdžiui, Afganistanui ir kiek dabar atseikėja Ukrainai, – pamatysime, jog turime painų Gordijo mazgą. O jei palyginsime, kiek karinės pagalbos, skaičiuojant procentais, Ukrainai šiandien skiria Estija ir kiek Ukrainai duoda JAV, vėl apstulbsime. Amerika greičiau skūpi, nei dosni Ukrainai.
Trys kaukės. Slaptai.lt foto
Kaip šį sykį neprisiminus JAV nuolat kartotų žodžių, jog Vašingtonas nepripažįsta 1940-aisiais surengtos Baltijos šalių okupacijos. Labai svarbūs, labai reikalingi pareiškimai. Ačiū už tą laikyseną. Be jos būtume galbūt visai prapuolę. Būtent Amerika pralaužė geležinę Blogio imperijos geležinę uždangą. Bet kai 1990-ųjų kovo 11-ąją Lietuva paskelbė atkurianti nepriklausomybę, JAV neskubėjo pripažinti iš Sovietų Sąjungos drąsiai pasitraukusios Lietuvos. Pirmiausia mus pripažino Islandija ir Danija. Be abejo, netikiu, kad Reikjavikas ir Kopenhaga, prieš žengdami šį žingsnį, nebūtų pasitarę su Vašingtonu, nebūtų sulaukę Vašingtono palaiminimo. Ir vis tik atidžiau lygindami, kas ir kaip, matysime, kad JAV atkūrė su mumis diplomatinius santykius viena iš paskutiniųjų – tik 1991-ųjų rugsėjo 2 dieną, jau gerokai po tragiškos Sausio 13-osios ir po 1991-ųjų rugpjūčio mėnesį Maskvoje žlugusio pučo.
Taigi kaip pažiūrėsi: žodžiais labai garsiai rėmė, o kai atėjo metas pripažinti – viena iš paskutiniųjų. Štai kodėl mums visuomet reikalingi palyginimai. Tik gretindami, tik sverdami matome visus kampus. Kartais labai vertinga žvilgtelėti į veidrodį – pamatyti save ir savo partnerius tarsi iš šono, tarsi kitomis akimis…
Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda ir Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas. Lietuvos Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
Tęsiantis oficialų vizitą Azerbaidžane, prezidentas Gitanas Nausėda trečiadienio popietę kartu su Azerbaidžano prezidentu Ilhamu Alijevu atidarė Lietuvos ir Azerbaidžano verslo forumą, pranešė Prezidentūra.
Kalbėdamas Lietuvos ir Azerbaidžano verslo forume, G. Nausėda teigė įžvelgiąs didelį ekonominio bendradarbiavimo potencialą tarp dviejų valstybių. Pasak Lietuvos vadovo, Azerbaidžano, esamomis aplinkybėmis esančio viena svarbiausių jungiamųjų grandžių tarp Europos ir Azijos, vaidmuo globalioje rinkoje stiprėja ir tai daro šią valstybę Lietuvai patrauklia partnere prekybai, kuriasi galimybės plėtoti verslo ryšius. O Lietuva, šalies vadovo teigimu, Azerbaidžanui gali būti įdomi kaip partnerė aukštųjų technologijų, IT, maisto pramonės, logistikos, atsinaujinančios energetikos srityse.
„Lietuva tikrai turi ką pasiūlyti verslo partneriams iš Azerbaidžano: turime septynias laisvąsias ekonomikos zonas, vieną geriausiai Europoje išvystytų skaitmeninių infrastruktūrų, pažangų transporto ir logistikos sektorių, didelės krovos neužšąlantį Klaipėdos uostą, puikiai išsilavinusią darbo jėgą, ypač platų ir diversifikuotą žemės ūkio sektorių. Mūsų šalies išsivystymo lygis per pastaruosius porą dešimtmečių augo beprecedenčiu greičiu, puikiai išmanome ES vidaus rinkos veikimą“, – verslo forume sakė Lietuvos prezidentas.
Lietuvos ir Azerbaidžano viešojo sektoriaus, taip pat privataus sektoriaus atstovai forume tarpusavyje pasirašė septynis glaudesnio bendradarbiavimo memorandumus prekybos, technologijų, skaitmenizavimo, transporto ir logistikos, inovacijų, smulkiojo ir vidutinio verslo srityse.
Drauge su prezidentu iš Lietuvos į Baku vykstantį verslo forumą atvyko 15-os Lietuvos verslo įmonių ir verslo struktūrų delegacija.
Šalies vadovas taip pat pakvietė Azerbaidžano verslo delegaciją atvykti į Lietuvą.
Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda ir Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas. Lietuvos Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotrauka
Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda pradėjo oficialų vizitą Azerbaidžane. Šalies vadovas trečiadienio rytą susitiko su Azerbaidžano Prezidentu Ilhamu Alijevu. Lietuvos ir Azerbaidžano vadovai aptarė dvišalį bendradarbiavimą ekonomikos, energetikos ir transporto srityse, taip pat saugumo situaciją Kaukazo regione, Europos Sąjungos (ES) ir Azerbaidžano bendradarbiavimą.
Prezidentas susitikime su Azerbaidžano vadovu pažymėjo, kad Azerbaidžanas yra svarbus Lietuvos partneris Kaukaze. Pasak šalies vadovo, taika, stabilumas ir ekonominis augimas Kaukazo regione yra bendras regiono valstybių, Lietuvos ir visos ES interesas. Prezidentas teigė, kad Lietuva pasisako už aktyvesnį ES ir Azerbaidžano bendradarbiavimą, tam išnaudojant visas esamas galimybes. Pasak šalies vadovo, ES ir Azerbaidžano strateginė partnerystė ypač svarbi Rusijos karo Ukrainoje akivaizdoje. Prezidentas pabrėžė, kad būtina visomis priemonėmis remti Ukrainą.
Lietuvos vadovas su Azerbaidžano Prezidentu aptarė dvišalio bendradarbiavimo tarp dviejų valstybių plėtros galimybes. Pasak šalies vadovo, Lietuva yra suinteresuota plėsti bendradarbiavimą energetikos srityje, kuris gali būti abipusiškai naudingas.
Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda ir Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas. Lietuvos Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
„Karas Ukrainoje paskatino Europos valstybes ieškoti energijos šaltinių diversifikavimo galimybių. Azerbaidžaną vertiname kaip patikimą partnerį energetikos srityje, todėl esame suinteresuoti aktyvinti bendradarbiavimą. Lietuva Azerbaidžanui galėtų pasiūlyti sprendimus atsinaujinančios energetikos, ypač – saulės energetikos, srityje“, – sakė Prezidentas.
Šalies vadovas taip pat akcentavo įžvelgiantis potencialo bendradarbiauti transporto srityje. Pasak Prezidento, Lietuva yra ES valstybė su puikiai išvystyta infrastruktūra ir gali būti vertinama kaip vartai į ES. Šalies vadovas taip pat paminėjo, kad Lietuvą domina Europos, Kaukazo ir Azijos transporto koridoriaus geležinkelių projektas, kuris galėtų tapti alternatyva egzistuojantiems maršrutams iš Azijos į Europą.
Prezidentas teigė, kad šalys taip pat galėtų plėsti bendradarbiavimą IT, inovacijų ir švietimo srityse. Drauge su valstybės vadovu į Azerbaidžaną atkeliavo gausi verslo delegacija, ieškanti galimybių plėsti veiklą šioje šalyje, taip pat Švietimo ir mokslo, Ekonomikos ir inovacijų, Susisiekimo ir Žemės ūkio ministerijų atstovai.
Informacijos šaltinis – Prezidento komunikacijos grupė
Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas
Baku, vasario 4 d. (AFP-ELTA). Už energetiką atsakinga Europos Komisijos narė penktadienį lankėsi Azerbaidžane, ES siekiant diversifikuoti žemyno energijos šaltinius ir sumažinti priklausomybę nuo Rusijos dujų.
EK narė Kadri Simson susitiko su Azerbaidžano autoritariniu lyderiu Ilhamu Alijevu ir aptarė galimybes padidinti tiekimą iš energijos turtingos Kaukazo šalies.
Delegacijoje taip pat dalyvavo pareigūnai iš kitų Europos šalių, taip pat Jungtinės Karalystės ir JAV.
K. Simson ir I. Alijevas aptarė Pietinį dujų koridorių (Southern Gas Corridor, SCG) – dujotiekį, kuriuo tiekiamos dujos iš Kaspijos jūros į Europą ir kuris veikia nuo 2020 metų.
Vakarų teiginiai, kad Maskva ruošiasi pulti Ukrainą, sukėlė baimę, kad Maskva gali sustabdyti dujų tiekimą Europai.
Kai kurios ES šalys apkaltino Rusiją dirbtinai eskaluojant energetikos krizę ir taip siekiant daryti spaudimą Vakarų šalims.
„Noriu padėkoti Azerbaidžanui už pastangas padidinti dujų tiekimą į ES Pietiniu dujų koridoriumi“, – socialiniame tinkle „Twitter“ po susitikimo su I. Alijevu sakė K. Simson.
Po susitikimo su Azerbaidžano energetikos ministru Parvizu Šachbazovu ji pridūrė: „Sutarėme sustiprinti mūsų partnerystę tiek dujų sektoriuje, tiek ir atsinaujinančių išteklių srityje“. Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas su svečiais atidarant „Pietinį dujų koridorių”. Azertaq.az nuotr.
I. Alijevas savo ruožtu pasveikino naują bendradarbiavimo tarp ES ir savo šalies tarpsnį. „ES ir Azerbaidžano bendradarbiavimas (energetikos) srityje įžengė į naują etapą“, – sakoma I. Alijevo pranešime.
Minėtas dujų maršrutas apima dujotiekius, einančius per Azerbaidžaną, Sakartvelą, Turkiją ir Graikiją, ir per Adrijos jūrą pasiekiančius Italiją.
Baku pernai pradėjo siųsti dujas į Europą iš savo didžiulio Šah Denizo telkinio Kaspijos jūroje.
Rusija tiekia daugiau nei 40 proc. Europos importuojamų dujų.
Vakarų šalys šiuo metu bando ieškoti alternatyvių sprendimų, vienas iš galimų variantų – didinti suskystintų gamtinių dujų (SGD) tiekimą.
Valdžioje nuo 2003 metų esantį I. Alijevą žmogaus teisių gynimo organizacijos ir Vakarų šalys kaltina vadovaujant susidorojimui su jo oponentais, žiniasklaida ir žodžio laisve.
EVT pirmininkas Charles’is Michelis. EPA – ELTA nuotr.
Briuselis, lapkričio 16 d. (AFP-ELTA). Europos Vadovų Tarybos (EVT) pirmininkas Charles’is Michelis antradienį paragino Armėnijos ir Azerbaidžano lyderius paskelbti „visapusiškas paliaubas“, tarp senų priešių pratrūkus naujiems pasienio susirėmimams.
Ch. Michelis teigė pasikalbėjęs su Azerbaidžano prezidentu Ilhamu Alijevu ir Armėnijos premjeru Nikolu Pašinianu. EVT pirmininkas nekaltino nė vienos pusės dėl „sudėtingos situacijos regione“, tačiau pareikalavo „skubios deeskalacijos ir visapusiškų paliaubų“.
„ES yra įsipareigojusi bendradarbiauti su partnerėmis, siekiant įveikti įtampą ir užtikrinti klestėjimą ir stabilumą Pietų Kaukaze“, – tviteryje parašė Ch. Michelis.
Kiek anksčiau Armėnija pranešė, kad prie Azerbaidžano sienos žuvo keli jos kariai ir šalis prarado dviejų karinių pozicijų kontrolę.
Azerbaidžanas apkaltino Armėniją išprovokavus susirėmimus ir savo ruožtu pranešė apie du sužeistus azerbaidžaniečių karius.
Apie pastaruosius incidentus pranešama praėjus metams po to, kai abi šalys buvo įsivėlusios į šešių savaičių trukmės karinį konfliktą, kuris nusinešė daugiau kaip 6,5 tūkst. gyvybių ir pasibaigė Rusijai tarpininkaujant sudarytomis paliaubomis.
Irano kariuomenė. EPA – ELTA nuotr.
Teheranas. (AFP-ELTA). Nepaisant Azerbaidžano kritikos, Irano daliniai pradėjo karines pratybas netoli sienos su kaimynine šalimi. Valstybinė Irano televizija rodė, kaip iš tankų ir sraigtasparnių šaudoma į taikinius žemėje Irano šiaurės vakaruose.
„Mes gerbiame gerus kaimyninius santykius, tačiau nepakęsime sionistinio režimo (Izraelio) elementų ir „Islamo valstybės“ teroristų buvimo“, – pareiškė brigados generolas Kiumarsas Hejdaris.
Azerbaidžanas ir Iranas turi 700 km ilgio bendrą sieną. Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas jau pirmadienį kritikavo planuojamas pratybas. „Tai suvereni jų teisė. Tačiau kodėl dabar ir kodėl prie mūsų sienos?“ – klausė jis viename interviu.
Irano priešas Izraelis yra svarbus ginklų tiekėjas Azerbaidžano ginkluotosioms pajėgoms. Irane gyvena 10 mln. etninių azerbaidžaniečių.
Tarptautinis baudžiamasis teismas Hagoje
Ginče dėl Pietų Kaukazo Kalnų Karabacho regiono kontrolės Armėnija ir Azerbaidžanas pateikė skundus Tarptautiniam baudžiamajam teismui (TBT) Hagoje.
Azerbaidžanas ėmėsi rimtų veiksmų, kad patrauktų baudžiamojon atsakomybėn karo nusikaltėlius, penktadienį paskelbtame interviu Rusijos nacionalinės gynybos žurnalui sakė prezidentas Ilhamas Alijevas.
Teismas priėmė Azerbaidžano pateiktą ieškinį, kuriame kaimyninė šalis kaltinama „etniniu valymu“. Armėnijos karinės atakos prieš Azerbaidžano miestus 2020-ųjų rudenį
Vos prieš kelias dienas Armėnija taip pat pateikė teismui skundą, kuriame, be kitų dalykų, kaltina Azerbaidžano vadovybę karo belaisvių žudymu ir kankinimu.
Abi buvusios sovietinės respublikos dešimtmečius ginčijasi dėl Kalnų Karabacho kontrolės. Jos kariavo dėl šios teritorijos pernai rugsėjį, ir Azerbaidžanas atgavo iš Armėnijos didelę dalį teritorijos, kurią buvo praradęs praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio pradžioje. Žinoma, kad per mūšius žuvo daugiau nei 6500 žmonių.
Nepaisant paliaubų, pasiektų tarpininkaujant Rusijai, įtampa ir toliau didėja.
EVT pirmininkas Charles’is Michelis. EPA – ELTA nuotr.
Europos Vadovų Tarybos (EVT) pirmininkas Charles’is Michelis šeštadienį pareiškė, kad Europos Sąjunga pasisako už tarptautines pastangas mažinti įtampą tarp Armėnijos ir Azerbaidžano po pernai vykusio karinio konflikto dėl Kalnų Karabacho regiono, informuoja AFP.
Lankydamasis Armėnijos sostinėje Jerevane Ch. Michelis išreiškė ES paramą Minsko grupės pastangoms tarpininkauti sprendžiant teritorinius nesutarimus. Šią grupę sudaro Prancūzijos, Rusijos ir JAV diplomatai.
2020 m. rudenį Armėnija ir Azerbaidžanas kariavo dėl Kalnų Karabacho regiono, o karinis konfliktas nusinešė 6 500 gyvybių. Rusijai tarpininkaujant buvo susitarta dėl paliaubų. Pagal jų sąlygas Armėnija prarado daugelį metų kontroliuotas teritorijas.
Įtampa tarp dviejų Kaukazo valstybių vėl paaštrėjo gegužę, kai Armėnija apkaltino Azerbaidžano karines pajėgas pažeidus peržengus šalies sienas pietuose. Nuo tada abi pusės praneša apie kartais pasienyje įvykstančius susišaudymus.
EVT vadovas paragino Minsko grupę „prisiimti atsakomybę ir aptarti įvairias temas“ siekiant spręsti konfliktą.
Minsko grupė buvo ne itin aktyvi po to, kai buvo susitarta dėl paliaubų, o Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas pareiškė, kad „Kalnų Karabacho konfliktas yra visiškai išspręstas“ ir atmetė Armėnijos raginimus derėtis dėl regiono politinio statuso.
Ch. Michelis šiomis dienomis lankosi Pietų Kaukaze – šeštadienį vyksta jo vizitas Jerevane, o sekmadienį jis vyks į Baku, kur susitiks su I. Alijevu. Pirmadienį EVT pirmininkas lankysis Batumyje, kur kalbėsis su Sakartvelo, Ukrainos ir Moldovos lyderiais.
