Gintaras Visockas. Žvilgsnis į veidrodį


Gintaras Visockas. Slaptai.lt foto

Jei klausiate, ar šių eilučių autoriui patinka Švedijos ir Suomijos ketinimai įsilieti į NATO, tai atsakymas būtų kategoriškas: taip, labai patinka. Remiu visomis keturiomis.

Tačiau negaliu neprisiminti, ką esu girdėjęs, kai prieš keliolika metų viename lietuviškame įtakingame leidinyje daug rašiau karinėmis temomis. Berengiant karinį priedą „Vardan Lietuvos“ anuomet teko svečiuotis pas vokiečių, danų, lenkų, latvių, estų, čekų, belgų kariškius. Keletą sykių specialios komandiruotės buvo organizuotos ir Švedijon bei Suomijon. Užtektinai aukšto rango suomių ir švedų majorų, pulkininkų, generolų būtinai teiraudavausi, kodėl Stokholmas ir Helsinkis nestoja į NATO. Juk kartu būtume stipresni. Drauge – drąsiau, ramiau. Suomių ir švedų kariniai ekspertai atsakydavo, jog jiems nėra ko veržtis į NATO, mat jie, skirtingai nei mes, karštakošiai lietuviai, moka susitarti su Rusija. Maskvos neerzina, bet ir neišduoda savų interesų. Maždaug taip – moka laviruoti.

Negalėčiau tvirtinti, jog suomiški ir švediški paaiškinimai pasirodė itin įžeidūs. Tačiau pasipūtimo ir arogancijos niuansų įžvelgiau: tik pamanyk – jie moka derėtis su Kremliumi, o temperamentingieji lietuviai – tepykdo Kremlių!

Šiandien norėčiau atvirai paklausti anų suomių ir švedų: kas atsitiko, kad kardinaliai pakeitėte nuomonę? Praradote gebėjimus laviruoti?

Žinoma, Suomiją ir Švediją būtina kuo greičiau priimti į NATO. Nepaisant karčios tiesos: narystės NATO aljanse šiandien labiausiai nusipelnė Ukraina. Jei gyvenimas šioje Žemėje klostytųsi pagal doros, sąžinigumo, padorumo principus, Stokholmas ir Švedija turėtų kukliai palaukti, nes per daug ilgai svarstė, skaičiavo, lygino, derėjosi. O Ukraina privalėjome priimti nedelsiant, nes ji ne žodžiais, ne deklaracijomis, ji krauju įrodinėja, kas yra tikroji demokratija ir tikrasis teisingumas.

R. T. Erdoganas. Turkijos prezidentas. EPA – ELTA nuotr.

Juolab niekam neleistina atsainiai žvelgti į NATO narės Turkijos priekaištus. Oficialioji Ankara elgiasi labai teisingai, kai garsiai ir atvirai įvardina savus priekaištus. Taip ir turėtų būti organizacijoje, kur susirinkę draugai, bičiuliai, partneriai. Privalu liautis stumdyti Turkiją tarsi antrarūšę valstybę. Šitaip sakydamas galvoju ne tik apie Skandinaviją, bet ir apie Baltijos šalis. Į Europos Sąjungą priimti Turkijos neskubame, vadinamąjį armėnų genocidą 1915-aisiais pripažinome nė nežvilgtelėję į turkiškus archyvus. Jei Turkija poną Giuleną laiko savo priešu, mes būtinai tvirtinsime atvirkščiai. Jei Turkija kariauja su kurdų grupuotėmis, tuos kurdus būtinai laikysime šventais.

Jokiu būdu nesakau, kad Turkija visur ir visuomet – teisi. Bet man atrodo, jog rimčiau įsiklausyti į Turkijos interesus – būtina. Kitaip anksčiau ar vėliau sulauksime dienos, kai Turkija ignoruos mūsų interesus. Šiandien taip ir atsitiko. Dar visai neseniai buvo kvailai įkliuvusi Lietuva, nes keletą dešimtmečių labai atvirai nuolaidžiavo Rusijos satelite tapusiai, svetimas žemes okupavusiai Armėnijai. O kai Lietuvai prireikė, kad Turkija palaimintų Baltijos šalių gynybos planus, turkai pusiau juokais, pusiau rimtai atkirto: „tegul dabar jus gins padoriosios Armėnijos kariuomenė“.

Panašiai nutiko ir skandinavams. Suomija ir Švedija, matyt, manė, kad jos turinčios teisę ignoruoti Ankarą su Stambulu – niekad neprireiks turkiškos paramos. Prireikė. Toks gyvenimas. Pavojinga pamiršti patarlę: nespjauk į šulinį, nes teks iš jo gerti vandenį.

Beje, ant to pačio grėblio vėl lipame. Kokias išvadas galėčiau brėžti po Lietuvos Prezidento Gitano Nausėdos vizito Pietų Kaukaze? Štai kas nepatiko. Po susitikimo su Azerbaidžano prezidentu Ilhamu Alijevu buvo surengta bendra spaudos konferencija. Remiantis oficialiais pranešimais, Azerbaidžano lyderis šnekėjo ne vien apie bendradarbiavimus ekonomikoje. Jis analizavo ir Karabacho temą. Analizavo tai, kas Azerbaidžanui šiandien labai svarbu. Tuo tarpu Lietuvos vadovas kalbėjo tik apie ekonominius bendradarbiavimus. Tyčia ar per žioplumą nutylėjo kovų dėl Karabacho skaudulius. Netikiu, kad Azerbaidžanas neįsidėmėjo šios lietuviškos „smulkmenos“.

Prezidentas Gitanas Nausėda su oficialiu vizitu lankosi Azerbaidžane. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.

Iškalbinga ir tai, kad Azerbaidžanas specialiai pagerbė kadaise Baku gyvenusio ir dirbusio lietuvių literatūros klasiko Vinco Krėvės – Mickevičiaus atminimą. Rašytojas vertas, kad Azerbaidžane jo vardas skambėtų kuo plačiau. Tačiau ar prezidento G. Nausėdos patarėjai supranta, kad dabar ir Lietuva privalo atsakyti tuo pačiu – Vilniuje turėkime bent vieną azerbaidžaniečiams svarbią paminklinę lentą, biustą ar net paminklą. Draugystė vaisinga tik tuomet, kai ji abipusė. Kitaip tai jau – ne draugystė. Tačiau mes vėl greičiausiai pasielgsime nei šiaip, nei taip. Ironiškai kalbant, vietoj azerbaidžaniečiams svarbaus paminklo savo aikštėse pastatysime dar vieną … armėnišką chačkarą, primenantį apie 1915-ųjų tragediją. Nors, vėl akcentuoju, niekas iš mūsų niekad nestudijavo turkiškų archyvų (armėnai į savus archyvus tyrinėtojų kažkodėl neįsileidžia), todėl apie tuos įvykiu neturime išsamios informacijos.

O ką mūsų prezidentas veikė Armėnijoje? Džiaugėsi demokratiniais Jerevano pasiekimais ir perspektyvomis šiai šaliai įsilieti į Europą. Vaikiškas naivumas. Nejaugi tie, kurie svetimas žemes laiko užgrobtomis, vilkina jų grąžinimą teisėtiems šeimininkams, nesilaiko duoto žodžio Briuselyje ir Strasbūre, vadintini demokratais? Nejaugi tikrai manome, jog europiniai pinigai, kuriuos Briuselis skirs Armėnijai, šį sykį jau nebus išgrobstyti?

Dar viena tema: Amerikos karinė parama Ukrainai. Šiandien ji tarsi velniškai didelė – dešimtys milijardų. Bet išklausę ekonomisto Andrėjaus Ilarionovo, kuris lygina, kiek Vašingtonas anuomet skyrė lėšų, pavyzdžiui, Afganistanui ir kiek dabar atseikėja Ukrainai, – pamatysime, jog turime painų Gordijo mazgą. O jei palyginsime, kiek karinės pagalbos, skaičiuojant procentais, Ukrainai šiandien skiria Estija ir kiek Ukrainai duoda JAV, vėl apstulbsime. Amerika greičiau skūpi, nei dosni Ukrainai.

Trys kaukės. Slaptai.lt foto

Kaip šį sykį neprisiminus JAV nuolat kartotų žodžių, jog Vašingtonas nepripažįsta 1940-aisiais surengtos Baltijos šalių okupacijos. Labai svarbūs, labai reikalingi pareiškimai. Ačiū už tą laikyseną. Be jos būtume galbūt visai prapuolę. Būtent Amerika pralaužė geležinę Blogio imperijos geležinę uždangą. Bet kai 1990-ųjų kovo 11-ąją Lietuva paskelbė atkurianti nepriklausomybę, JAV neskubėjo pripažinti iš Sovietų Sąjungos drąsiai pasitraukusios Lietuvos. Pirmiausia mus pripažino Islandija ir Danija. Be abejo, netikiu, kad Reikjavikas ir Kopenhaga, prieš žengdami šį žingsnį, nebūtų pasitarę su Vašingtonu, nebūtų sulaukę Vašingtono palaiminimo. Ir vis tik atidžiau lygindami, kas ir kaip, matysime, kad JAV atkūrė su mumis diplomatinius santykius viena iš paskutiniųjų – tik 1991-ųjų rugsėjo 2 dieną, jau gerokai po tragiškos Sausio 13-osios ir po 1991-ųjų rugpjūčio mėnesį Maskvoje žlugusio pučo.

Taigi kaip pažiūrėsi: žodžiais labai garsiai rėmė, o kai atėjo metas pripažinti – viena iš paskutiniųjų.  Štai kodėl mums visuomet reikalingi palyginimai. Tik gretindami, tik sverdami matome visus kampus. Kartais labai vertinga žvilgtelėti į veidrodį – pamatyti save ir savo partnerius tarsi iš šono, tarsi kitomis akimis…

2022.05.21; 06:21

print

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas.