Dr. Daiva Tamošaitytė, šio komentaro autorė. Slaptai.lt nuotr.

Valstybės atkūrimo šimtmetis ir koncertų sezono atidarymai prestižinėse salėse suponuotų savaime aiškų tikslą – savam klausytojui ir užsienio svečiams, ambasadoriams ir kitiems Lietuvoje gyvenantiems svetimtaučiams pateikti įspūdingą akordą, liudijantį nacionalinės reikšmės pasiekimus klasikinės muzikos sferoje.

Regis, savaime aišku, kad tokia proga reikia nertis iš kailio, kad visiems parodytume, kokią turtingą nacionalinę kompozicijos mokyklą turime, pateiktume nors keletą svarbiausių kūrinių, atspindinčių mūsų simfoninės muzikos ar koncerto žanro raidą. Valstybės šimtmetis ir iškilminga, džiugi muzikos šventė, atskleidžianti Lietuvos kūrėjų pasiekimus. Juk tai ne tik proga, bet ir būtinybė, pareiga, ne eilinis sezono koncertas. To tikėjausi, bet tai neįvyko.

Turime puikius orkestrus, solistus ir dirigentus, bet valstybinio mąstymo ir strategijos formuojant nacionalinius prioritetus vis dar nėra. Stengiamasi patraukti klausytoją užsienio naujovėmis, bet daugiausiai – pataikauti auditorijai pateikiant žinomus kūrinius. Milijoną kartų atliekami kūriniai, atlikėjams nusibodę ir nugroti, aišku, yra lengviausias kelias patikti. Nes eiliniam piliečiui atrodo, kad jeigu jis ateina ir išgirsta vis tą patį, tai yra ne tik svarbu, bet ir jis pats yra ne iš kelmo spirtas, nes yra gerai susipažinęs su brendu, išprusęs. Toks žinomas psichologinis triukas. Todėl liūto dalį sudaro Vakarų ir Rusijos muzika, per projektus dar įsiterpia Skandinavijos ar Baltijos kraštų kolektyvai su savo repertuaru. Mūsų kūryba dažniausiai atliekama tik kūrėjų sukakčių progomis arba ne didžiosiose salėse, o Taikomosios dailės muziejuje ar kitose mažose erdvėse.

Ar norint sutraukti pilnas sales, lietuvių muzika netinka? Ar ji verta tik kartą nuskambėti per premjerą, o paskui dūlėti neatliekama? Per trisdešimt metų galima buvo ir reikėjo ugdyti ne tik klausytoją, bet ir pagarbą savam kūrėjui. Kuo daugiau būtų girdima lietuviškos muzikos, tuo geriau ji būtų priimama. Būtų matyti tradicija ir jos tęstinumas, sukurtas plačiai žinomas svarbus savito muzikinio mentaliteto laukas, galų gale prestižas ir poreikis puoselėti bei skatinti savą braižą. Ir problema ne ta, kad ji nėra visavertė Vakarų klasikinės tradicijos dalis. Ji yra. Bet pirmiausia ir svarbiausia – ji yra mūsų, ji yra tai, kas išskiria mūsų tautą ir valstybę ir parodo tik mums būdingą kūrybinį potencialą, savastį, tai yra tai, kas kitos kultūros žmogui, svečiui visada esti įdomiausia pamatyti ir išgirsti. Pridurkime – tokiam, kuris sugeba įsijungti radiją, Mezzo TV kanalą arba kada nori pasiklausyti tų žinomų kūrinių kompaktinių plokštelių, bet yra smalsus kažkam netikėtam, autentiškam. Atviras dialogui su gyvai skambančiomis originaliomis muzikos vertybėmis.

Negalima kaltinti tik koncertinių organizacijų vadovus, nes jų veikla priklauso nuo bendros kultūros politikos ir, suprantama, ne tik požiūrio, bet ir jo išraiškos finansiniu skatinimu. O jis yra, kaip žinome, apverktinos būklės. Bet siekti ir reikalauti, apie tai kalbėti vis dėlto būtina. Ypač 100-mečio proga – juk galima tikėtis valstybės paramos?

Rugsėjo 14 d. įvyko sezono atidarymas Nacionalinėje filharmonijoje. Programa iš karto leido suprasti, kad, matyt, galimybės neleido minėtą prioritetą realizuoti – surengti įspūdingą nacionalinės muzikos ir atlikėjų panoramą. O tiksliau – istorinį koncertą. To buvo atsisakyta. Sezono pradžios koncertas turėjo pradžiuginti naujove – supažindinimu su žymiu italų violončelininku ir kompozitoriumi Giovanni Solima. Tačiau jis staiga susirgo, ir jo griežiamo savos kūrybos koncerto violončelei ir orkestrui „Liaudies pasakos“ neišgirdome. Tiesa, antrojoje dalyje skambėjo jo kūrinys „Violončelės, vibrato!” dviems violončelėms ir styginiams (griežė latvis Erikas Kiršfeldas ir lietuvis Glebas Pyšniakas, akompanavo Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojamas Modesto Pitrėno). Nepasakytum, kad kūrinys ar atlikimas buvo didžiulis atradimas. Itališka intriga sužlugo, bet įsižiebė netikėta kita. Į pirmą planą įžengė armėnų violončelininkas Narekas Chaknazarianas (Narek Hakhnazaryan) ir pagriežė Piotro Čaikovskio „Variacijas rokoko tema“. Paskui jis išreiškė pagarbą Armėnijos ir Lietuvos draugystei, prisistatė kaip Giovanni draugas ir bisui suskėlė virtuozišką jo gabalą.

Kiti du kūriniai buvo koncerto pradžioje atlikta Aarono Coplando siuita „Apalačų pavasaris“ – ilga ir gana manieringa, išskyrus lyrines dalis ne itin įdomi ir visai „ne į temą“, bei pabaigoje – Kristinos Vasiliauskaitės Choralas, Tokata ir Postliudas iš „Simfonetės“. Gerai skambanti ir įgudusia ranka parašyta kompozicija, nepaisant trijų lietuviškų dainų citatų, paradoksaliai skambėjo kaip tikriausias eurokūrinys. Skaidrus kompozitorės pasaulis, kaip jai būdinga, atvėrė universalius mažorinius sąskambius bei žaismingai slėpiningas nuotaikas.

Lietuvos Nacionalinėje Filharmonijoje

Todėl vakaro nugalėtoju tapo armėnų violončelininkas ir rusų kompozitorius. Solistas dėl to, kad parodė aukščiausią meistriškumo lygį, dar ir grieždamas Gvarnerio instrumentu. 2011 metais jis pelnė pirmą premiją XIV P. Čaikovskio konkurse, kuriame „Variacijos rokoko tema“ yra privalomas kūrinys. Čaikovskis – dėl to, kad rusiškos melodikos persmelktu šedevru eilinį kartą nušluostė nosį globalistams ir nė neketina išeiti iš pirmaujančių pozicijų pagal atlikimo dažnumą. Profesionalus dirigento ir orkestro darbas dar labiau sustiprino iškilumą. Net bisui skirta Solimos pjesė patraukė dėmesį Viduržemio folkloro ir klasikinės italų mokyklos intonacijomis bei virtuoziniais elementais.

Pasibaigus koncertui liko nejauku: lietuviškas ne tik akcentas (kūrinys ar solistas pirmojoje dalyje), bet ir pati idėja apie valstybingumo paminėjimą lietuviška dvasia, melodika, harmonija, intonacijomis liko tokiame nokdaune, kad teko sliūkinti nunarinus galvą. Pagalvojau, kaip pasirodėme tiems patiems užsienio svečiams, kad ir turistams, atvykusiems pamatyti kažką nacionalinio (gal pagal svarbą panašų į Sibelijų ar Grygą, kurį nors lietuvių solistą virtuozą)? Ogi kaip gūdi skonio ir savigarbos neturinti pilka paribio šalis kažkur tarp Rusijos ir ES, bet greičiau Rusijos tradicijos įtakojama zona, nes centriniu įvykiu tapo tai, kas jau aprašyta (belieka prisiminti, kad Vakarai smerkia ne vien Rusiją – dėl užimtų Gruzijos, Moldovos ir Ukrainos teritorijų, bet ir Armėniją, su tos pačios Rusijos pagalba okupavusią Azerbaidžanui priklausantį Kalnų Karabachą). O jeigu tie patys klausytojai dar nukaks į Valstybinio simfoninio orkestro sezono atidarymo koncertą 21 rugsėjo dieną, kuriame Vadimas Repinas smuikuos P. Čaikovskio „Valse Scherzo“, S. Prokofjevo Koncertą smuikui, o pabaigoje su orkestru jo vadovas Gintaras Rinkevičius atliks P. Čaikovskio simfoniją „Manfredas“, mat ją diriguodamas sovietmečiu 1983 metais laimėjo sąjunginį konkursą ir dėl to kolektyvo 30-mečio proga sezono atidarymą nusprendė pašvęsti šio įvykio garbei? O dar sugrįš gruodžio mėnesį į filharmoniją, kur 1, 8 ir 26 dienomis skambės P. Čaikovskio simfonijos ir kiti kūriniai? Gal jau metas Piotrą Čaikovskį skelbti nacionaliniu lietuvių kompozitoriumi?

Užtat jaunasis armėnų maestro, priešingai nei vadyba, puikiai suprato momento svarbą. Dar niekada negirdėjau prieš pasakant biso pavadinimą padaryto politinio reveranso (apie tautų draugystę ir panašiai)! Trumpai, galantiškai ir taikliai. Nebent specialų renginį pradėtų oficialūs ambasadoriai ar kultūros atašė. Tiesa, anksčiau, prieš pusę amžiaus, įvadas į bet kokį renginį turėdavo būti tik su tokiu kontekstu – nuo Armėnijos iki Lietuvos.

Žuvėdra

Tuo metu, kai Rusija Karaliaučiuje blizgina „Iskanderius“ ir grasina atomu, o politkorektininkai švyti eurofederalizacijos lemputėmis, Lietuvos padangėje krykštauja čaikos. Bent jau iš rampų šviesos Rusija niekur neišėjo. Neišėjo iš atminties ir įtakos zonų, kurios stiprėja kasdien. Kam leisti milijardus tankams ir raketoms, jei galima tiesiog pagroti? Poigratj na čiom ugodno, v tom čisle na nervach. Bet klausimas perdėm subtilus, todėl švelnių poteksčių vibrato galima ir nepajusti. Geriausia gėrėtis virtuozais, atsilošus, paskui atsistojus kurtinančiai ploti. Žodžiu, pasinaudoti Maironio patarimu: „Spjauki, drauguži, į viską“ (vieta, aplinkybės ir laikas nesvarbu).

Būtų juokinga, jei nebūtų pikta.

2018 m. rugsėjo 17 d.

iskauskas
Česlovas Iskauskas, šio komentaro autorius

Iš Lietuvos kaimo aukštumos (Aukštaitija ne veltui geografiškai yra aukščiau kitų regionų) žvelgti į šalyje vykstančius procesus yra patogiau negu stumdytis alkūnėmis įkaitusiame mieste ir prakaitu permirkusiomis smegenimis bandyti susigaudyti įvykių ir nuomonių okeane. Čia tokios įtakos nedaro ir aplinka, nes dauguma kaimiečių susirūpinusi nebent atsinaujinusia sausra, prastu grybų derliumi ir dažniau dairosi į blyškiai mėlyną dangų negu klausosi atsargių kaimyno postringavimų, ką gi rinksime kitais metais ir ar verta LKP pripažinti nusikaltėle…

Ačiū Dievui, yra IT gelbėjimo tarnyba, kuri padeda sekti, kas gi darosi ten, Lietuvos apačioje, vargšėje nualintoje Europoje ir rėksnio gaidžio sindromu sergančioje Amerikoje. Vieni sako, kad Facebook‘o geriau neturėti, nes jame matosi ir tavo kelnaičių spalva, ir kuriuo smegenų pusrutuliu mastai. Kiti randa tik tokį būdą save realizuoti. Tai žmogeliai arba karščių paveikta orientacija, arba savęs nerealizavusios personos, arba garbaus amžiaus atsiskyrėliai, kurie jau niekuo nerizikuoja, visko yra „atsikandę“ ir mano galintys pamokyti ne vieną snarglių. Klausimas tik toks: ar tų pamokų kam nors reikia. Ko gero, save būsiu priverstas įrašyti į pastaruosius, tai yra, į bambeklius…

I pabambėjimas. Atrodo, mūsų neprieteliams neprireiks jokių „Buk‘ų“ ar „Iskander‘ių“ užvaldyti Lietuvą. Svetimos fake news ir neosovietinė ideologija pamažu užvaldo lietuvių protus, skiepindama jiems priešiškumą savo valstybei, pridengtą „nuomonių raiška“, kritiniu mąstymu, žodžio laisve, žmogaus teisėmis ir pan. Rusakalbių flagmanu tapo įžūlus Klaipėdos tarybos narys Titovas, įžūliai diskredituojantis kovotojus už laisvę. Televizijos jam suteikia tribūną, ir šis savo kliedesiais gali nuodyti tūkstančių žiūrovų protus. Neabejoju, kad yra daug jo šalininkų, o pritariančių „išsakytai nuomonei“ dar daugiau. Ne tik Klaipėdoje, kuri buvo SSRS kariškių citadelė Lietuvoje, bet ir kitur Žemaitijoje, Vilniuje.

Vyčio apygardos Briedžio rinktinės Paukštelio būrio partizanai. LGGRTC nuotr.

Vanagaitė šiame mūšyje už protus – tik žiedelis. Vargu, ar ji savo „tyrimu“ patraukė daugumą žydų, net patyrusių holokaustą, bet sustiprino “kitą požiūrį“ į partizaninį judėjimą Lietuvoje ir jo lyderius. Neabejotina, kad tiek Vanagaitę, tiek Titovą pakusino jėgos, esančios ne Lietuvoje. Tarptautiniai sionistiniai centrai, kaip ir posovietinės šovinistinės organizacijos turinčios savo radikalius flangus, veikiančius pagal instrukcijas iš Maskvos.

Ar dėl kūrybinių ambicijų, ar dėl nebrandumo Panevėžio J. Miltinio teatro režsierius sumanė inscenizuoti skandalingą R. Vanagaitės romaną, šitaip autorę užkeldamas ant pjedestalo ir piršdamas žiūrovui abejonę „o gal taip ir buvo…“ Buvo visaip, tačiau suabsoliutinti negatyvą, paverčiant pokario didvyrius paprasčiausiais žydšaudžiais, yra ne tik amoralu, bet ir balansavimas ant nusikaltimo ribos.

Vadinasi, mes patys sutinkame, kad mūsų protus užvaldytų gliti dezinformacijos masė. Toks info karo tikslas. Kai pasiekiama kritinė masė, tada įsijungia kitos juodosios technologijos, tiesiogiai pavaldžios politikams: neigiamas valstybės pasirinktas kelias, jos dalyvavimas euroatlantinėse sąjungose, keliama nostalgija sovietiniams laikams, nuvertinami ekonomikos pasiekimai. Į šį frontą įsijungia įtakingi valdžios žmonės, politikai, sąmoningai ar ne pritariantys destrukcijai. Antai, solidus ekonomikos profesorius, buvęs ministras, savo veidaknygės sieną panaudoja telkti bendraminčius kito profesoriaus, kur kas daugiau nusipelniusio nepriklausomai Lietuvai, dergimui. Netgi tautiniai radikalai, įsivaizduojantys dorai saugantys nacionalinį identitetą, pučia į tą pačią dūdą… Maskva trina rankomis: permainos ne už kalnų.

Dalia Grybauskaitė – Lietuvos Prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

II pabambėjimas. Jau 42 – ji metai, kai kremtu žurnalisto duoną. Tiesa, dabar jau išretėjusiais dantimis. Ne, ji ne rupi, bet ir ne pyragas. Metams bėgant, tie kąsneliai vis mažėja. Nors kažką padariau, vagelė išrausta. Tad turiu teisę apibendrinti žiniasklaidos – šios ketvirtosios valdžios (sic!) – būklę. Ne, ne ketvirtosios, o dažnu atveju – aukščiausiosios. Ji linčiuoja visus iš eilės, bet daugiausiai tenka valdantiems su R. Karbauskiu priešakyje. Viskas būtų lyg ir normalu, tačiau kai „tiriamosios“ žiniasklaidos trubadūrai kas antrą sakinį skiria Landsbergio – senelio ir anūko – plūdimui ir Grybauskaitės biografijai, darosi nejuokinga. Klausau Lietuvos radijo komentarus. Ten – visokių skandaliukų popuri: tas tą pasakė, anas dar leptelėjo, trečias apie G tašką pasišaipė, ir štai apibendrinimas: kur eina Lietuva? Žinoma, į pražūtį.

Saviplaka turi ribas. Jeigu ne, tada ant valstybės kūno atsiranda kraujosrūvos. Komentarai ir straipsniai, sumaišyti su Užkalnio pienburnišku žargonu ir Valatkos niekinančiu sarkazmu, jų skaitytojams ir klausytojams perša mintį, jog – reikia dingti iš Lietuvos kur akys veda. Jau nekalbu apie marginalinius portalus, tokius kaip bendrijos „Būkime vieningi“ ar visokių anarchistų, ekspertų svetaines, kurias ne kartą linksniavo VSD savo ataskaitose, ir susidaro „nekoks“ vaizdelis apie mūsų žiniasklaidą.

Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Visa bėda, kad ją stebinčios ir kontroliuojančios organizacijos, žurnalistų bendruomenė nuščiuvusi tyli ir linkusi tik konstatuoti faktą, o ne jį analizuoti. LŽS konferencijos ir seminarai neefektyvūs, rengiami tik dėl „paukščiuko“. Į juos diskusijoms retai kviečiami patyrę mass media atstovai, mokslo žmonės.

Ir laivelis plaukia toliau. Siūbuojamas galingų informacinio karo bangų, uždešdamas ant seklumų, nublokšdamos į tamsius hedonizmo ir apolitiškumo akivarus.

III pabambėjimas. Kaip čia išeina: nejaugi „ant Lietuvos“ viskas blogai? Maža pensijų, algos lėtai auga, valdžia parsidavus, klesti korupcija, politikai amoralūs. Na, taip: jeigu moralę matuosime pagal Gražulį, ekonomiką pagal augančias kainas, o politiką – pagal Širinskienę, Karbauskį ar Landsbergį-anūkėlį, tuomet tik mauk iš Lietuvos ir negrįžk!

Bet prisimenu skausmingą Algirdo Mykolo Brazausko pageidavimą: nejaugi mes nerandame gerų naujienų, teigiamų pavyzdžių; parašykime apie puikią kaimo mokytoją, darbštų ūkininką, gerą darbininką… Iš tiesų, tokių dauguma, tačiau jais nesidomi nei pramogų verslas, nei televizija, nei valdininkai, tyliai trinantys kelnes savo ofisuose.

Būtent tie žmoneliai – pilkos pelytės – kitą gegužę rinks šalies vadovą. Ar jų kas klausia, kaip jie vertina būsimus kandidatus? Tuo metu viešoji erdvė pripildyta skardžiabalsių rėksnių, kurie tai galvą guldo už savo mylimą atstovą, tai į miltus mala nemylimą. Nausėda – negerai, nes bankininkas, švedams parsidavęs. Puteikis lyg Don Kichotas su malūnu nevykusiai kaunasi. Ušackas įtartinas, nes Vašingtone ir Maskvoje sėdėjęs. Pavilionis pernelyg nenuspėjamas, skandaliukų mėgėjas. Juozaitis kažkada prieš Seimą plytą pakėlė, su nacionalistais laižosi… Ir t.t., ir pan.

Baltijos kelias. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Jeigu apversi šią pavardžių karuselę, tai tie galimi prezidentai suksis į kitą pusę: Nausėda simpatiškas ir rimtas ekonomistas, Puteikis užsispyręs blogybes išrauti, Ušackas gerai išmano užsienio politiką, Pavilionis ryžtingas, Juozaitis – naujas tautos veidas…

Švytuoklė svyruoja plačia amplitude. Nesibodima asmeniškumų, purvo drabstymo, praeities nagrinėjimo, net šeimų šmeižimo. Įstabu, kad daugiausiai konkorežių atsimuša į Grybauskaitės ir Landsbergio-senelio asmenybes, nors viena jų negali kelti savo kandidatūros, kita gi – nė negalvoja grįžti į aktyvią politiką.

***

Tai tik rugpjūčio pabambėjimai. Nemanau, kad rugsėjį jie bus kitokie. 28-ri metai negali mūsų iš esmės pakeisti. Nuo vidinės stagnacijos kenčiame mes patys. Kenčia Lietuva.

2018.09.03; 06:05

Rusijos ginkluotosios pajėgos po ilgai trukusių slėpynių patvirtino „Iskander“ raketų dislokavimą Kaliningrade. Apie tai penktadienį pranešė agentūra „Interfax“, remdamasi kariuomenės atstovu. „Iskander-M“ tipo raketos gali pasiekti taikinius 500 kilometrų atstumu, taip pat gali nešti branduolinį ginklą.

Per naktinę Gegužės 9-osios parado repeticiją ant sunkiųjų sunkvežimių sumontuotas raketas jau buvo galima išvysti Kaliningrade, pranešė „Interfax“. „Kaliningrado piliečiai turi matyti ir suprasti, kad moderniausi Rusijos kariuomenės ginklai yra dislokuoti regionui apsaugoti“, – sakė karinis atstovas.

Šios ginklų sistemos įkurdinimo Kaliningrade – vakariniame Rusijos forposte – buvo tikimasi kaip Maskvos reakcijos į keturių NATO batalionų permetimą į Baltijos valstybes ir Lenkiją 2017 metais. „Iskander“ raketos Kaliningrade buvo pastebėtos ir anksčiau, tačiau čia buvo dislokuotos ne nuolatinai.

Ginklai metų pradžioje buvo dislokuoti Černiachovske, sakė atstovas. Raketos „žemė-žemė“ (NATO kodas: SS-26 Stone) Kaliningrade nebus paleistos pratybų tikslais, „kad nesukeltume šoko mūsų kaimynams Lenkijoje ir Lietuvoje“, – pridūrė jis.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.05.06; 08:00

JAV Gynybos ministerija apgailestauja, kad Rusija Kaliningrado srityje ėmė dislokuoti vidutinio nuotolio raketas „Iskander“, nes tai – destabilizuojantis žingsnis, praneša naujienų agentūra TASS.

JAV Gynybos ministerijos atstovas spaudai Johnny’is Michaelas teigė, kad balistinių raketų sistemų „Iskander“ buvimas Kaliningrade destabilizuoja saugumo situaciją, ypač turint omenyje, kad tai yra puolamojo pobūdžio ginklas, o šalia yra keletas Jungtinių Valstijų NATO sąjungininkių.

Gynybos ministerijos atstovas pridėjo, kad nors šis žingsnis ir nepažeidžia dvišalių susitarimų tarp JAV ir Rusijos, bet didina įtampą tarp Rusijos ir kaimyninių šalių.

„Mes ir toliau stebėsime bet kokių raketų dislokavimą ir vertinsime tai atitinkamai“, – sakė J. Michaelas.

TASS primena, kad Lietuvos krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis anksčiau teigė, jog NATO teks parengti atsaką į „Iskander“ buvimą Kaliningrade.

Anksčiau informaciją apie balistinių raketų „Iskander“ siuntimą į Kaliningradą patvirtino Rusijos Dūmos gynybos komiteto pirmininkas Vladimiras Šamanovas. Kremliaus atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas komentuodamas šį žingsnį aiškino, kad įvairios ginkluotės buvimas Rusijos teritorijoje neturėtų kelti nerimo kaimyninėms valstybės, nes „Maskva niekam nekelia pavojaus“.

„Iskander“ gali pasiekti taikinius 500 km nuotoliu ir yra skirta naikinti artilerijos kompleksus, vadavietes ir ryšių sistemas, taip pat lėktuvus ar sraigtasparnius oro uostose.

Be to, raketos gali nešti ir branduolinį užtaisą.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.02.12; 00:30

Julian Röpcke / Bild

Lenkijos analizės centro Polityka karinis ekspertas Marekas Ščverčinskis mano, kad ginkluotė, kurią Rusija dislokuoja Kaliningrado srityje, karo atveju yra pavojingas ir ypač efektyvus arsenalas. Tokią nuomonę jis išsakė interviu vokiečių leidiniui Bild.

„Kas mums ypač kelia nerimą, tai toji ginkluotės sistemų, kurios ten dislokuojamos pastaraisiais mėnesiais, kombinacija, – pabrėžė specialistas. – Tai balistinės raketos „Iskander“ ir sparnuotosios raketos „Iskander“, kurias galima aprūpinti branduolinėmis galvutėmis, o taip pat šiuolaikiški priešlėktuvinės gynybos kompleksai S-400 ir pakrančių raketinis kompleksas „Bastion“. Tie trys komponentai, pasak Ščverčinskio, sudaro „vadinamąją A2/AD kombinaciją, kurios taip nemėgsta kariškiai: jie apriboja arba draudžia priėjimą ir manevrus žemėje, vandenyje ir ore 500 km spinduliu aplink Kaliningradą“.

„Sukūrusi tokią kombinaciją Kaliningrade, kilus naujai krizei, Rusija galės neleisti NATO lėktuvams ir laivams ginti Rytų Europos ir Pabaltijo. Savo ruožtu, vietiniai laivynai, įskaitant Lenkijos, per silpni, kad deramai pasipriešintų Rusijos ginkluotosioms pajėgoms“, – įsitikinęs analitikas.

„Maža to, primenu, kad NATO priešraketinės gynybos sistema Lenkijoje bus dislokuota ne anksčiau 2018 metų pabaigos. O iki tol, kol neturėsime modernios priešraketinės gynybos sistemos, pasyviai stebėsime, kaip Rusija stiprina karinę galią mūsų pasienyje“, – pabrėžė Ščverčinskis. O ir po 2018 metų „NATO sistema bus visiškai nenaudinga Kaliningrade dislokuotų raketų atžvilgiu, nes ji efektyvi tik prieš taikinius, kurie skrenda virš Lenkijos viršutiniuose atmosferos sluoksniuose“.

Ir vis dėlto, ekspertas netiki, kad Rusija rengia puolimą iš Kaliningrado srities. „Jeigu aš rengčiau puolimą, to nedaryčiau viso pasaulio akyse. Be to, „Bastionų“ panaudojimas Sirijoje greičiau demonstruoja jėgą žiniasklaidai, o ne liudija realų rengimąsi karui“, – sakė Ščverčinskis.

Informacijos šaltinis: Bild leidinys.

2016.12.16; 03:30

Tomas Parfitas, Ketrin Fil, Bruno Voterfildas, Maiklas Sevedžas / The Times

Vladimiras Putinas perkelia savo raketas į buvusią Mažąją Lietuvą, ir tai – nauja rimta grėsmė visai Europai.

Aukšto rango Rusijos parlamento atstovas iš oficialios tribūnos tvirtino, kad raketos, galinčios nešti branduolinius užtaisus, perkeltos į Kaliningrado sritį visiems laikams. Tas rusų politikas dar demagogiškai pridūrė, esą tai atsakas į agresyvius NATO veiksmus ginkluojant Rytų Europą. 

Iskander, S-400, Topol ir kitos Rusijos raketos
Iskander, S-400, Topol ir kitos Rusijos raketos

Nerimą keliančią žinią apie Rusijos sprendimą dar labiau militarizuoti Mažąją Lietuvą (dabartinė Kaliningrado sritis, skirianti NATO nares Lietuvą ir Lenkiją nuo kitų NATO šalių) pranešė Tomas Parfitas, Ketrin Fil, Bruno Voterfildas ir Maiklas Sevedžas leidinyje „The Times“.

JAV valstybės departamento spaudos sekretorius Džonas Kirbis pabrėžė, kad Kaliningrado sritin perkeltos raketos „Iskander“ ir S-400 destabilizuoja nusistovėjusią jėgų pusiausvyrą Europoje tarp NATO ir Rusijos.

Pentagono atstovai pastebėjo, kad žinia aie Rusijos ketinimus visiems laikams palikti galingąsias raketas Kaliningrado anklave yra labai nemalonus destabilizuojantis veiksnys. NATO oro gynybos sistemos, kurios neva neramina Rusiją ir dėl kurios Rusija neva priversta minėtas raketas perkelti į Kaliningradą, nėra nukreiptos prieš Rusiją. Toji NATO sistema – grynai gynybinio pobūdžio. Taip pat ir visi kiti kariniai NATO daliniai, dislokuoti Rytų Europoje, tėra gynybinio pobūdžio.  

Publikacijos autoriai mano, kad šis Rusijos manevras yra iššūkis naująjam JAV prezidentui Donaldui Trampui, kurio reakciją į rusiškas ginklavimosi varžybas kol kas keblu numatyti. Royal United Services Institute (Didžioji Britanija) dirbantis Rusijos ekspertas Igorius Sutiaginas  pabrėžė, kad tai – pavojingas momentas.

Raketos „Iskander“, pajėgios nešti atominius užtaisus, Kaliningrado srityje buvo dislokuoti dar spalio mėnesį. Bet tik dabar Rusijos Dūmos gynybos komiteto pirmininkas Viktoras Ozerovas prisipažino, kad šie ginklai Kaliningrado anklave bus nuolat dislokuoti. Jo žodžiais remiantis, „Iskander“ ir S-400 atgabenti į anklavą tik tam, kad neutralizuotų NATO keliamas grėsmes dėl šio Aljanso oro gynybos sistemų Rytų Europoje. Omenyje jis turėjo karinius įrenginius, kuriuos NATO šių metų gegužę dislokavo Rumunijoje bei artimiausiu metu dislokuos Lenkijoje. Ponas V.Ozerovas nenorėjo prisiminti, kad Rumunijoje ir Lenkijoje dislokuojamos NATO oro gynybos sistemos skirtos gynybos reikmėms, taip pat – apsisaugoti nuo galimų Irano atakų.

Beje, šių metų gegužės mėnesį Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas baugino Europos šalis, įsileidžiančias NATO oro gynybos sistemas. V.Putinas tvirtino, esą Rumunija dar supras, ką reiškia gyventi jaučiant nuolatinę baimę, mat į tave žvelgiama pro galingo ginklo taikiklį…

Informacijos šaltinis – „The Times“ leidinys.

2016.11.23; 04:29

putinas_ranka_istiesta

Lietuvoje viešėjęs žymus JAV respublikonų senatorius Johnas McCainas (Džonas Makeinas) rusiškos ginkluotės stiprinimą Karaliaučiaus krašte pavadino Rusijos vadovo Vladimiro Putino paranoja. Esą stiprindama karines pajėgas buvusioje Mažojoje Lietuvoje Rusija žengia atsakomąjį žingsnį į JAV planus – į NATO priešraketinės gynybos sistemą.

Tuo tarpu senatorius Dž.Makeinas pareiškė: „Mūsų priešraketinė gynyba skirta gynybai, ji niekam nekelia grėsmės. Rusams naudoti tai kaip pasiteisinamą kariniam stiprinimui šioje taikioje pasaulio dalyje – tai pavyzdys to, kas net gali būti laikoma Vladimiro Putino paranoja“.

Continue reading „Karinės žinios iš Rusijos: „gali kelti grėsmę tokiems miestams kaip Čikaga““

desantniki_puola

Laikraštis „Izvestia“ informuoja, kad Maskvos šiluminių technologijų instituto direktorių Sergejų Nikuliną atleis iš pareigų. Vyriausybės direktyva jau yra nusiųsta pasirašyti vicepremjerui Dmitrijui Rogozinui.

Spauda pažymi, kad šio posto S. Nikulinas netenka dėl pavaldinio, naujausių raketų „Jars“ ir „Bulava“ generalinio konstruktoriaus Jurijaus Solomonovo, išsakytos viešos kritikos Gynybos ministerijos atžvilgiu. „Kvailybė, Amerikos provokavimas konfrontacijai, betikslis pinigų švaistymas“, – taip J. Solomonovas charakterizavo Rusijos gynybos ministeriją dėl pasirinktų prioritetų kuriant naują ginkluotę. S. Nikulino atleidimas iš pareigų ruošiamas nepaisant sėkmingai baigtų raketos „Bulava“ bandymų, ją prezidentas Dmitrijus Medvedevas pavedė priimti į ginkluotę. (www.newsru.com).

Continue reading „Apie Rusijos armiją, žvalgybą, ginkluotę ir karines pratybas“