Apie tai rašiau prieš septynerius metus. Tad šiandien primenu šią šiek tiek pakoreguotą publikaciją.

Iškamša likęs valdovas

Nuo seniausių laikų carinėje Rusijoje, bolševikų viešpatavimo laikais, komunistinėje SSRS, o ir šiandieninėje šioje Rytų valstybėje pasikėsinimai į vadovus, aukštus pareigūnus bei politikus yra įprastas dalykas. Vieni įvykiai įgauna platų rezonansą tuojau pat, kiti – praėjus tam tikram laikui, o kai kurie lieka beveik nežinomi plačiajai visuomenei. Vienas iš tokių – pasikėsinimas į Leonidą Brežnevą 1969 m. sausio 22 d.

Jis ilgai buvo apgaubtas paslapties skraiste, o nusikaltimo tyrimo rezultatai nugulė į gilius „kagėbė“ stalčius. Dar ir dabar tvirtinama, kad tai buvo ne politinis aktas, o psichiškai nesveiko karininko išpuolis. Stagnacijos lyderio kritikai pašiepia, kad, žinoma, tik silpnaprotis galėjo kėsintis į generalinį sekretorių, kuris jau pats tebuvo galingos branduolinės valstybės vadovo iškamša…

Brezhnev
Leonid Brezhnev

L. Brežnevas po Josifo Stalino buvo antras ilgiausiai valdęs SSRS. Iš esmės neturintis realaus aukštojo išsilavinimo (1937 m. jis baigė Kursko matininkų ir melioracijos mokyklą; tik vėliau partiečių priverstas studijavo metalurgijos institute), jau 1938-aisiais tapo SSKP Kursko srities komiteto sekretoriumi. Karo metais, būdamas 36-rių, jis gauna generolo majoro laipsnį, o po karo dirba partinį darbą Ukrainoje ir Moldovoje. Po J. Stalino mirties 1953 m. L. Brežnevas savo karjeros troškulį sutelkia į vidaus politinę kovą. Tarsi keršydamas Nikitai Chruščiovui, kad šis jį išsiuntė partiniam darbui į Kazachstano stepes, 1964 m. dalyvauja suokalbyje prieš jį ir pagaliau ima vadovauti komunistų partijai, kuri tapatinama su valstybe. Tai buvo neregėtos stagnacijos ir partinės nomenklatūros įsigalėjimo dešimtmečiai.

1972 m. jis patiria insultą, o po ketverių metų ištinka klinikinė mirtis. Bet L. Brežnevas miršta tik 1982 m. lapkričio 10 d., 18 metų išbuvęs partijos ir SSRS vadovu. Paskutiniai jo lyderystės metai tebuvo vegetavimas, pagimdęs aibę gandų ir anekdotų. Sakoma, kad jų apie L. Brežnevą yra sukurta daugiausiai iš visų buvusių ir esamų kaimyninės šalies lyderių ir aukštų politikų…

Vienintelis lankęsis Vilniuje

Bet reikia priminti vieną įdomią detalę. Iš nedaugelio sovietinių lyderių ir ypač šiandieninės Rusijos vadovų L. Brežnevas 1958 m. kaip SSKP politbiuro narys, atsakingas už gynybinę ir karinę pramonę, N. Chruščiovo buvo atsiųstas į Vilnių ir net buvo užkopęs į Gedimino kalną. Kalbama, kad tais ekonominio atšilimo laikais, patapšnojęs Antanui Sniečkui per petį (po Lavrentijaus Berijos bandymų pašalinti jį iš respublikos partinių vadovų posto A. Sniečkui taip pat atėjo geresnis metas; beje, A. Sniečkus vienintelis lyderis iš visų sovietinių respublikų, išsilaikęs politikoje tiek J. Stalino, tiek ir N. Chruščiovo bei L. Brežnevo laikais), aukštas partinis svečias šią pilį pavadino „lietuvių pasididžiavimu“… Net dabar vargu ar koks atvykęs įtakingas Rusijos politikas drįstų taip pasakyti.

Bepročio sumanymas?

Taigi, tą 1969 m. sausio 22-ąją 21-rių sovietinės armijos jaunesnysis leitenantas Viktoras Iljinas, pabėgęs iš dalinio su dviem Makarovo pistoletais ir keturiom šovinių apkabomis, per Leningradą išskrido į Maskvą. Jis apsistojo pas dėdę, buvusį milicininką. Savo atvykimą jis paaiškino ketinimu stebėti kitą dieną rengiamą keturių kosmonautų, skridusių „Sojuz-4“ ir „Sojuz-5“, pagerbimo ceremoniją Kremliuje. Joje turėjo dalyvauti ir L. Brežnevas.

Brežnevas bučiuoja Honekerį. Eglės Aleksandravičiūtės (ELTA) nuotr.

Rytą jis paėmė dėdės milicininko uniformą, be kliūčių pateko į vidinį Kremliaus kiemą, stojo į milicijos grandinę prie Borovickio vartų priešais Ginklų rūmus. Kai kortežas įvažiavo pro pagrindinius vartus, V. Iljinas praleido pirmą mašiną, nes paprastai L. Brežnevas važiuodavo antroje. Pastebėjęs antrąją, jis žengė priešais, iš lietpalčio rankovių ištraukė abu pistoletus ir per 6 sekundes sugebėjo paleisti 11 šūvių, paskui dar 5 buvo rastos apkabose. V. Iljinas bemat buvo sulaikytas.

Tačiau ZIL automobilyje buvo ne L. Brežnevas, o keturi į iškilmes vykę kosmonautai. Vienas iš jų – Georgijus Beregovojus buvo kiek panašus į L. Brežnevą, ir tai, matyt, suklaidino šaulį. Atakos metu nuo žaizdų mirė vairuotojas Ilja Žarkovas, nukentėjo vienas motociklininkas, kuris užstojo automobilį. Visi kosmonautai liko sveiki, tik G. Beregovojus buvo sužeistas stiklo skeveldromis.

Kosmonautų pagerbimo televizijos transliacija iš Kremliaus buvo nutraukta, nieko nepaaiškinant. Vietoj to per Maskvą ėmė sklisti gandai, kad į Kremlių esą prasiskverbė CŽV smogikų būrys, ketinęs pašalinti L. Brežnevą ir visą partijos politinį biurą, kad šaudžiusių buvo du ar trys, kad į vieną kortežo automobilį buvo padėta bomba…

Kaip paprastai, sovietinė spauda tylėjo. Tik po dviejų dienų laikraštis „Pravda“ vos matomoje vietoje paskelbė trumpą žinutę, kurios esmė – psichiškai nesveikas asmuo kėsinosi į keturis kosmonautus, tarp kurių buvo ir Valentina Tereškova. Tai turėjo pagimdyti dar daugiau spėlionių, tačiau kartu ir atitraukti dėmesį nuo tikrojo šio pasikėsinimo tikslo – L.Brežnevo. Kita vertus, kilo logiškas klausimas: o koks beprotis galėjo kėsintis iš karto į keturis niekuo dėtus kosmonautus?

Paslaptimi liko ir tai, kaip generalinis sekretorius išvengė šio tragiško įvykio. Portalas Diletant.ru rašė, kad V.Iljino dėdė dar tą patį rytą įtarė negera ir, būdamas uolus sovietinis pilietis, pranešė „kagėbė“ apie savo giminaičio vagystę. Ar pasiekė šis pranešimas asmenis, atsakingus už L.Brežnevo saugumą? Vieni teigia, kad būtent todėl L.Brežnevo automobilis Kremlių pasiekė anksčiau ir kitu keliu, kiti tvirtina, kad apie galimą pasikėsinimą buvo informuotas KGB šefas Jurijus Andropovas, tačiau šis jokių priemonių nesiėmė, nes esą taip tikėjosi atsikratyti generalinio…

Michailas Gorbačiovas lietuviams asocijuojasi su 1991-ųjų sausio 13-osios žudynėmis.

Suimtas V. Iljinas, nors ir pripažintas nepakaltinamu, buvo išsiųstas į Kazanės specialiąją psichiatrinę ligoninę, kur sėdėjo mažytėje vos 4,2 kv. m ploto vienutėje. Vis tiek jis buvo nuteistas 20 metų kalėti ir tik 1988 m. mamos rūpesčiu buvo pervestas į Leningrado psichiatrinę ligoninę Nr.3. Dar po poros metų SSRS Aukščiausiojo teismo karinės kolegijos sprendimu jis buvo paleistas ir iki šiol gyvena vieno kambario bute. Kadangi jis formaliai nebuvo demobilizuotas iš armijos, tai jo advokatas išrūpino teismo sprendimą mokėti jam atlyginimą už 20 nelaisvės metų, be to jis gavo invalidumo pašalpą.

V.Iljinas ir po to sakęs nesigailįs savo poelgio, išskyrus dėl vairuotojo mirties ir nemalonumų, kuriuos patyrė jo draugai. Savo 50 metų senumo išpuolį jis pagrindė dar 1977 m. išsiųstame laiške SSRS Aukščiausiajai Tarybai, kuriame siūlė vadinamą „Brežnevo Konstituciją“ papildyti teiginiu: „Kiekvienas visuomenės narys turi teisę įvykdyti teroro aktą, jeigu partija ir vyriausybė vykdo neatitinkančią Konstitucijos politiką“.

Apžvalgininkai iki šiol mano, kad V. Iljino veiksmus sukėlė susipynę asmeniniai ir politiniai motyvai. Jis kritiškai vertino partinę SSRS sistemą, teigė, jog komjaunimas yra atgyvena, smerkė sovietinę invaziją į Čekoslovakiją, bet teigiamai atsiliepė apie karinius perversmus Trečiojo pasaulio šalyse, žavėjosi Lee Harvey Oswaldu, kuris taip pat dezertyravo iš JAV karinio jūrų laivyno, slapstėsi Sovietų Sąjungoje, o grįžęs į Dalasą 1963 m. lapkričio 22 d. nušovė prezidentą Johną Kennedy. „Iš viso vienas šūvis – ir jau žinomas visame pasaulyje“, – žavėjosi V. Iljinas.

Kremlius

Jis taip pat šypteli prisiminęs vieną tų laikų anekdotą. Jo klausia: „Kaip gi tu galėjai nepataikyti į Brežnevą?“. „O kaip galėjau pataikyti, jei visi šaukia „Duok man! Duok man pabandyti!“

Ar tai buvo protestas?

Tačiau Paryžiuje leidžiamas laikraštis „Russkaja myslj“ nemano, kad tai buvo psichiškai nesveiko žmogaus poelgis. „Šūviai Maskvoje 1969 metais tapo tragišku protestu prieš nežmonišką valstybinę sistemą, 50 metų įtvirtinusią vergiją, – rašė jis 1972 m. – Nežinomasis žinojo, kad jam teks atiduoti gyvybę už šį poelgį. Juk teigiama, kad jo drabužiuose rado dvi kalio cianido kapsules, kurių nespėjo nuryti.“

Kiti gi V. Iljiną apskritai vaizduoja didvyriu, ketinusiu sunaikinti komunistinės L.Brežnevo bandos vedlį. Jis prilyginamas Jerofejui Dmitrijevui, kuris 1942 m. lapkričio 6 d. norėjo pašalinti J. Staliną, Aleksandrui Šmonovui, per šventinę demonstraciją 1990 m. lapkričio 7 d. pasikėsinusiam į Michailą Gorbačiovą ir taip pat pripažintam nepakaltinamu, bet išbuvusiam 4 metus psichiatrinėje ligoninėje, ir daugeliui kitų.

Ar kas pasikeitė Rusijoje šiais laikais? Pagyvensim – pamatysim.

2020.07.12; 06:00

Česlovas Iškauskas, teksto autorius. Slaptai.lt nuotrauka

Perskaičiau ypač jautrų Jūratės Laučiūtės rašinį apie savo Mamą (https://slaptai.lt/jurate-lauciute-mama-kaip-as-ilgiuosi-taves/).

Prisipažinsiu: nors vyrui nedera demonstruoti pernelyg didelio jaudulio, bet kolegės pasakojimas išspaudė ašarą. Aišku, viską projektavau į savo Mamą – paprastą kaimo moteriškę, neturinčią jokių visuomeninių nuopelnų, neskaičiusią daug knygų, gal tik maldaknyges, bet išlikusią mano atminty kaip švelnią, jautrią ir… nelaimingą Mamą. Kodėl nelaimingą? Gal todėl, kad mirė 56-rių, sunkios ligos palaužta, nepatyrusi jokių gyvenimo malonumų, kartais skriausta samane paaitrino Tėvo, nuvarginta nepriteklių ir trijų sūnų auginimo, kai Tėvas už dalyvavimą stribo linčo teisme kaimo vestuvėse atsidūrė Kazelsko sunkiųjų darbų kalėjime…

Tėvas gavo 8 metus, bet grįžo mirus Stalinui, po trijų metų. Man tebuvo treji. Naktį baisiai išsigandau mane išbudinusio prie lovos palinkusio barzda apžėlusio vyro… Tuos metus tris sūnus auginusi Mama išgyveno daug dramų. Spaudė ir enkavedistai, ir partizanai. Vieni tardė, kad įrodytų organizuoto nusikaltimo faktą ir Tėvo vaidmenį jame, kiti – kad kaltę prisiimtų ne pasipriešinimo dalyviai… Mama sakydavo, kad abejų kerziniai batai atsidurdavo tarpduryje, kai ji išsigandusi mėgindavo velke užšauti duris…

Paskui – vienai išmaitinti augančias burnas. Vyresniajam tekdavo eiti į tolimą kaimą pieno. Per buvusį aerodromą, šalčiui spaudžiant, brolis užgrubusiais pirštais nespėdavo atsisegti klyno, ir jis prišaldavo… Mama pati dažnai prašydavo pagelbėti maistu, nors tai buvo panašu į ubagavimą…

Upelis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Buvo 50-ųjų pradžia. Kaimas buvo tarsi kryžkelėje tarp partizanų ir stribų. Šiandien tik naivus gali patikėti pasakojimais, kad kone visi kaimo žmonės aktyviai rėmė partizaninį judėjimą. Ne, dažniausiai jie bijodavo. Naktį maitindavo ir priglausdavo „miško brolius“, dieną namie girdydavo „liaudies gynėjus“. Visur knibždėjo stribų, neaiškaus plauko šmirinėtojų, parsidavėlių ir šnipų. Tėvai pasakojo apie Kazimierą Degutį, kuris vokiečių okupacijos metu buvo miestelio policijos viršininkas, o grįžus sovietams, vadovavo Vaidoto partizanų būriui. Jį išdavęs vienas ūkininkas Šneideris, pas kurį būrio vyrai dažnai apsistodavo…

Tai štai, nueidavo į tokį kaimą Mama ir galėdavo negrįžti: juk ji tapdavo liudininke…

Grįžus iš kalėjimo Tėvui, gyvenimas pagerėjo. Mamą prikalbino stoti į kolūkį, bet už alinantį darbą laukininkystėje darbadieniai būdavo išties kuklūs. Be to reikdavo prižiūrėti didelį cukrinių rinkelių plotą, už kurį rudenį atsiskaitydavo keltu maišų cukraus. Man toks atsiskaitymas buvo tikra palaima, bet tėvai netrukus išstojo iš kolūkio, o kartu jo pirmininkas Timofejevas uždraudė ganiavą šalia namų. Be jos buvo striuka.

Kaip prisimenu šiandien, Mama nuo tų negandų neprarado savo švelnaus būdo, nesudiržo, neėmė komanduoti, buvo nuolaidi ir staliui Tėvui, pas kurį užsakovai su prašymais užeidavo būtinai su buteliuku kišenėje… Dieve Dieve, kaip ji mokėdavo mus slėpti nuo nežinia ko įpykusio Tėvo, nors aš augau, per sienelę viską girdėdamas, tačiau nedrįsdamas eiti prieš maitintoją…

Sodyboje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Mama, bet kodėl aš iki šiol Jus (Suvalkijoje nepriimta vadinti „Tave“) sapnuoju? Tuos nesibaigiančius sapnus lydi kankinantis kaltės jausmas. Štai aš grįžtu iš didelio miesto… palaukite, negaliu rašyti, ašaros rieda… taigi, grįžtu iš Vilniaus, einu ilga miestelio gatve, jau matau šiltus gimtųjų namų žiburius ir staiga prisimenu: taigi, aš Jums nieko dovanų nenupirkau, netgi duonos kepalo ar kokio lauktuvių pyrago… Tai koks aš sūnus? Ko vertas?

O Jūs laukiate prie vartelių su tokia gailia, atlaidžia šypsena ir sakote: nieko, sūneli, mes nealkani, visko turime, mes dar gyvi, tik labai galvą skauda…

Ir pasineriu į kažkokią tamsą, žiburiai išnyksta, ir suprantu, kad Mamos seniai gyvos nėra, kaip ir Tėvo, savo vienišą sodybą palikusio vos 64-rių… Pabundu. Suprantu, kad tai buvo tik sapnas. O gal Mama su manimi kalbėjosi? Iš ten, iš aukštybių.

Atleisk, Mama.

Ar kada nors aš nusiplausiu tą kaltę? O gal tai visų vaikų prakeikimas?

2020.05.03; 06:00

Česlovas Iškauskas, teksto autorius. Slaptai.lt nuotrauka

Pavasaris įsibėgėja. Lyg koks stabdis – koronavirusas – gadina nuotaiką, kelia įtampą ir ragina mus neatsipalaiduoti. Bet tokia jau žmogaus prigimtis: veržtis į šviesą, dirbti įprastus darbus, kurti ir užkrėsti kitus savo optimizmu. Štai kodėl nuvažiavęs į kaimą neatsistebi: ten žmonės šviesesni, giedresniais veidais, tarsi tas juodas viruso debesys tvyrotų kažkur toli toli…

Ar metas atsipalaiduoti?

Tai, kad Vyriausybė jau atleido karantino varžtus, galima vertinti dvejopai. Psichologiškai tai mus nuteikia pozityviai: neva pandemija jau traukiasi, infekuotųjų kreivė „plokštėja“, o ir mirusių procentas ne toks didelis. Vadinasi, galima bėgti į gatvę, parką, parduotuvę, aplankyti senelius…

Kita vertus, specialistai perspėja: priešingai negu tvirtina valdžios žmonės, pandemijos pikas dar nepasiektas, pavojus užsikrėsti nepraėjo, atsiranda vis naujų užkrato židinių, kaip atsitiko Nemenčinėje. Tiesą spaudos konferencijoje sakė premjero patarėjas, Visuomenės informavimo grupės vadovas Giedrius Surplys, kad sušvelninus karantino priemones „žmonės pajuto laisvę ir pamiršo, kad Lietuvoje vis dar yra karantinas.“

„Kačiukai“ – pavasario ženklai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Betgi pati Vyriausybė išprovokavo tą laisvę. Ji pasidavė stambiojo verslo spaudimui ir leido veikti smulkiojo ir vidutinio verslo įmonėms. Esą žmonės neišgyvena, miršta badu, kavinės ir parduotuvės prie bankroto ribos. Šitaip jie viliojami į gatves, į kavines, parduotuves, bendrauti su draugais, pasigražinti salonuose ir pan. Tiesa, visiems taikomos griežtos karantino sąlygos. Bet kas sukontroliuos jų lankytojus: ar jis kavutę lauke geria su kauke, ar pyragėlius perka reikiamu atstumu ir atsiskaito ne grynaisiais, ar į parduotuvę užeina vienas, kiek jis ten išbūna… Savaitgalį tokie kontroliniai reidai buvo atliekami, bet tenka abejoti, ar ištroškęs klientų įmonės savininkas laikysis visų karantino reikalavimų, ar kiekvienam prekeiviui užteks atsakomybės…

Pavasaris. Gražuolis varnėnas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Štai čia karantino varžtų atlaisvinimas gali virsti skaudžia pamoka: antai, jau vien penktadienį išaiškinti 94 užsikrėtimo atvejai… Kita vertus, galima spėti, kodėl stambiojo verslo rykliai nenumaldomai verčia Vyriausybę, nesulaukus tinkamo meto, ignoruoti pandemijos mastus. Politikų net įtakoti nereikia: jie puikiai žino, kad vyks Seimo rinkimai, kad rinkimų kampanija jau prasidėjo, kad didžiausią paramą jiems skirs tas pats verslas…

Specialistų perspėjimus užgožia skuboti politikų sprendimai. O kai į šį chorą įsijungia įvairūs ekspertai, komentuojantys visai ne savo srities reiškinius, tampa tikrai linksma. Antai, žinomas finansų orakulas Nerijus Mačiulis leptelėjo, jog karantino sąlygas reikia švelninti, nes jo metu vyksta daugiau savižudybių. Atvirą nusišnekėjimą paneigia psichologai, kurie teigia, kad krizių metu savižudybių skaičius kaip tik mažėja, nes į jas linkę asmenys savo negalavimus perkelia į aplinką, taip tarsi rasdami kitas savo bėdų priežastis…

Šis tas linksmesnio

Bet pradėsiu štai nuo ko. Ir toliau Seimas smaginasi. Jam nė motais, kad Prezidentas jį vėl supeikė, jog parlamentas toliau yra neveiksnus, karantino sąlygomis nedirba visu pajėgumu. Šalies vadovo netekina, kaip Seimas sprendžia Konstitucinio Teismo teisėjų kandidatūrų klausimą. Vaizduodami, kad dirba labai intensyviai, parlamentarai toliau iš balanos vežimą malkų priskaldo. Štai opozicija verčia iš posto NSGK pirmininką Dainių Gaižauską, kad šis nuslėpęs, jog karantino metu spaudimo keliu išsityrė dėl koronaviruso. Seimo nariai įžvelgia sovietmečiu dvelkiančių privilegijų valdžiai kūrimą epidemijos metu.

Lietuvos Seimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Šiuo metu, kai reikia skubiai priimti kalną teisės aktų (pavyzdžiui, dėl efektyvios finansinės paramos verslui), Seimo nariai sau kraunasi politinį kapitalą, ruošdamiesi artėjantiems rinkimams.

Dar linksmiau skaityti mėnesio ataskaitą apie tai, kiek žiniasklaidoje buvo rašoma apie seksualinę orientaciją, tautines bendrijas ir musulmonus. Tokį žiniasklaidos monitoringą už kovą paskelbė Nacionalinis socialinės integracijos institutas. Iš šio tyrimo sužinosite, kad per kovo mėnesį seksualinės orientacijos tematika buvo paskelbtos 158 publikacijos, apie lenkų bendriją rašyta 207 kartus, o apie musulmonus – net 297 kartus.

Kokia mums nauda iš tokio tyrimo? Nulinė. Nebent įdomu žinoti, kad tyrėjai atkreipė dėmesį ir į šių eilučių autoriaus straipsnį rajono laikraštyje „Ko vertos pranašystės?“, esą jis „sieja nelaukiamiausias pasaulio negandas su musulmonų bendruomene“…

2020.04.24; 08:21

Česlovas Iškauskas, teksto autorius. Slaptai.lt nuotrauka

Pradedu tikėti, kad šią viruso „koronę“ mums atsiuntė Aukščiausiasis. Taip mes mokame už savo per didelį atsipalaidavimą, paklydimus, išlepimą ir politikų klaidas. Kaina kol kas ne itin didelė: būsiu ciniškas – tik keliasdešimt mirčių, vienam iš šimto pasitvirtina infekcija, o valdžia nesiliauja triūbyti, kad ta užkrato kreivė „plokštėja“, mes brendame iš krizės, pasiektas lūžio taškas ir pan. Specialistai gi teigia, kad piko sulauksime po savaitės ar daugiau, ir dabar atlaisvinti karantino varžtus dar ne metas…

Kur tau!

Premjeras su savo gvardija tiesiog trepsi, kaip jam norisi atidaryti mažas kavines, kioskus, atverti nedideles prekybos įmones, kirpyklas ir t.t… Tiesa, norisi ne jam, o stambiojo verslo rykliams, kurie karantine regi kilpą Lietuvos ekonomikai. Vyriausybė su savo patarėjais pasitelkė ir mokslininkų būrį, kuris šaukte šaukia, jog neabejotinai „situacija gerėja“. Antai, VU Matematikos ir informatikos fakulteto mokslininkų komanda, balandžio 3 d. pristatę ilgalaikę prognozę dėl viruso plitimo, dabar tikina, jog jie pranašavę blogesnius rezultatus, o dabar štai jie gerėja… Ir visi lengviau atsikvepia.

Į šį chorą įsijungė Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklas, kurios vadovė bėdoja, kad Lietuvos „po didelių socialinių sukrėtimų lauks skurdo ir emocinės būsenos problemos“. TV ekranuose ypač dažnas finansų ekspertas N. Mačiulis, tapęs kone psichoanalitiku, virkauja, kad, nesušvelninus karantino reikalavimų, šalyje padaugės savižudybių ir kitų problemų…

Dažnai klausiame: kas už viso to stovi? Akivaizdu, kad stambusis verslas daro neregėtą spaudimą valdžios institucijoms, kad šios, dar nepasiekus pandemijos piko, imtų vilioti į kavines potencialius užkrato nešiotojus kavutės išgerti, pabendrauti, leisti į tavo veidą alsuojančiai kirpėjai šukuoti garbanas ar skusti per mėnesį užžėlusią barzdą, plikomis rankomis kiosko pardavėjai vynioti prekes ir skaičiuoti grynuosius…

Draudžiama žaisti. Slaptai.lt nuotr.

Gal aš taip sutirštinu spalvas, tačiau įsivaizduoju vėl pilnėjančias gatves, eilutes prie parduotuvių, be kaukių geriantį energetinius gėrimus jaunimą, vieną kitą senolį, linguojantį be kokių nors apsaugos priemonių. Kas kontroliuos mažųjų įmonių savininkus? Kokia jų atsakomybė už galimą viruso platinimą? Kas atsakys, jeigu po kokių dviejų savaičių tas iš namų išviliotas žmogelis atsidurs reanimacijoje su kvėpavimo aparatūra ant veido?

Šie klausimai retoriniai. Vyriausybė, atlaisvindama karantino verslus, užsikrauna sau didelę atsakomybės naštą ir nepaiso rimtų patyrusios epidemiologės D. Razmuvienės perspėjimų, nors ir šie specialistai jau pučia į vieną dūdą su S. Skverneliu ir A. Veryga.

Suprantu, kad verslas visose valstybėse daro didžiulę įtaką politikų sprendimams. Įsivaizduoju tokį scenarijų: įtakingas verslo veikėjas skambina valdančiosios daugumos atstovui ir netiesiogiai reikalauja atšaukti karantiną, atsargiai primindamas, kad spalį numatyti Seimo rinkimai. Nėra tokios rinkiminės jėgos ar partijos, kuri be stambiųjų verslo ryklių dotacijų pasiektų ženklesnių rezultatų kovoje už kuo aukštesnį valdžios postą.

Juk praėjusį ketvirtadienį paskelbta Seimo rinkimų politinės kampanijos pradžia. Beje, balandžio 14-ąją sukako 100 metų, kai Nepriklausomos Lietuvos žmonės rinko Steigiamąjį Seimą…

Tad jeigu sakytume, kad šią infekcinę „koronę“ kažkas mums atsiuntė už mūsų išglebimą ir konformizmą, tai logiška tvirtinti, jog visuomenės amorfiją skatina ir socialinį imunitetą silpnina pati valdžia, stumdama žmones į dar didesnę riziką.

2020.04.15; 14:40

Česlovas Iškauskas, teksto autorius. Slaptai.lt nuotrauka

Perskaičiau Jūratės Laučiūtės nuotaikingą rašinį Slaptai.lt (https://slaptai.lt/jurate-lauciute-svajones-norai-igeidziai/), veidaknygės paskyroje truputį pasiginčijau, kas yra pozityvas ir negatyvas, ir nutariau, kad Pelenų dieną (o saulė pavasariškai šviečia, maloniai nugarą šildo ir D vitaminą siunčia) verta ne pelenais galvą barstyti, o pamąstyti apie Šviesą, o ne apie purvą ir tamsą.

Ar kartą per metus mes vieną dieną skiriame ne ėdimo, persivalgymo pertraukai, o dvasiniam pasninkui? Taip taip, negalvojame apie koronavirusą, Karbauskio išdaigas, Rusijos klastą, politikų šėliones, medžiotojų nužudytą stumbrę, o apie tai, kas, jūsų nuomone, gražu. Žinoma, kiekvienas grožį supranta kitaip.

Pavyzdžiui, Pelenų dienos rytą netikėtai skaisčiai nušvinta saulė. Žengiu ryškiai apšviestu Gedimino prospektu ir nesinori lįsti į kokią kavinę, į tamsą, į žmonių marmalynę. Vis tik knygyne paimu į rankas Mariaus Luckos knygelę „Jaunystė“. Gruodį šis jaunuolis (jam apie 26-ri) prisipažino, kad tai jo slapyvardis: „luck“ reiškia „laimingas“. Neseniai jis sukėlė skandalą Knygų mugėje, kažkaip įžeidęs tokius pramogų pasaulio ir žiniasklaidos mamutus kaip A. Tapiną, I. ir A. Valinskus.

Tai va, jis apkeliavo kone visą pasaulį, o pradžia buvo – Indija. Mat, vieną kartą kompiuterio pelės žymeklis jį užvedė ant Indijos miesto Lucknow, kurį galima versti „laimė dabar“. Dar jis perskaitė Jacko Kerouaco „Kelyje“, ir jaunuolis pasileido į kelionę…

Aš nemėgstu tokių knygų: joje begalė keiksmažodžių, nenorminių, verstinių kalbos draiskalų, kurie rodo, arba koks autorius „krūtas“, arba koks nerūpestingai laisvas. Jis savo knygą skiria gimtajai Antazavei, bet kaimą nuolat lygina tai su Deliu, tai su Bogota, tai su Vilniumi. Bet, kita vertus, M. Lucka yra šviesiai paviršutiniškas, nepažabotas kasdienės įtampos, toks lengvas ir suprantamas, kad net patiki, jog jam: „lengva pakalbinti nepažįstamus gatvėje ir paklausti, kaip jie gyvena, – sulaukus malonaus atsako diena iš karto pasidaro šviesesnė“ (iš interviu žurnale „Žmonės“, 2019 12 15).

Parduotuvės vitrina. Slaptai.lt nuotr.

Sakykite, ar jums nesunku gatvėje pakalbinti žmogų, prieiti prie pavargusio ir paklausti, kuo gali padėti, pamojuoti gražiai moteriai, nusišypsoti vaikui, pakelti bjaurią šiukšlę?

Ne? Puiku. O jeigu to nedarote, toliau šio rašinio galite neskaityti.

Iš tiesų, šiais laikais būti pozityvistu ir svajoti nėra madinga. J. Laučiūtei pagrįstai širdį skauda, kad jaunimas vengia svajoti apie savo ateitį, specialybę, tolesnį gyvenimą. Atvirkščiai: anava, belaukdamas savo anūkų viename karatė būrelyje užsuku į mažytę Maximos kavinukę, kurioje nuolat dar su mokyklinėmis kuprinėmis ir telefonais rankose sėdinėja keletas paaugliukių. Girdžiu tik laikinimus, postinimus, užbaninimus, kikenimus iš kavalierių ir – jokios rimtesnės šnekos, ginčo, diskusijos… Ar moka, ar išmokytos, ar tėvų įskiepytos šios gražios auskaruotos mergaitės mąstyti, svajoti, vertinti, planuoti rytdieną? Nors naiviai, paviršutiniškai, skurdžiomis sąvokomis? Kartą šioms kėdėse išsidriuokusioms gražuolėms pasakiau švelnią pastabą, jos nužvelgė mane kaip į sukriošusį diedą ir nusižvengė…

Meilės alėja. Slaptai.lt foto

Oi, ne, aš nepritariu kolegės minčiai, kad tokio jaunimo dauguma. Būtent dauguma jaunų žmonių su savo įpročiais, potraukiais, instinktyviais norais ir troškimais praeina pro mus gatve, sėdi kavinėse, rengia mitingus, mokosi ir keliauja po pasaulį. Tik mes pozityvo nepastebime, jis ne toks akį ir ausį rėžiantis, kaip negatyvas.

Kita vertus, ar mes iš kitokio molio drėbti? Ar mus užauginę tėvai ir seneliai specialius gerumo kursus praėję? O ir šiandien – ar dažnai pasidžiaugiame saulėtu rytu, gražiu poelgiu, doru paprasto kaimyno gyvenimu, galų gale – savo Lietuva?

2020.02.26; 16:00

Politologas Lauras Bielinis. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Abu antrajame rinkimų ture esantys kandidatai į Prezidentus Ingrida Šimonytė ir Gitanas Nausėda turi gerokai daugiau panašumų nei skirtumų, kone susitarę teigia Eltos kalbinti politologai.
 
Visgi detaliau įvertinus kandidatų patirties, pasisakymo ir politinės laikysenos aspektus, skirtybių galima atrasti ir daugiau nei tik garsiai viešojoje erdvėje pabrėžiami ryšiai su partija. 
 
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius Lauras Bielinis teigia, kad partiškumas yra bene esminis šių dviejų kandidatų skirtumas. G. Nausėdos nepartiškumas esą jį palieka laisvą nuo partijų įtakų, o I. Šimonytė, priėmusi 300 tūkst. eurų paramą iš konservatorių, neva anksčiau ar vėliau turės grąžinti „skolą“.
 
„Susiejimas su partija turi keletą specifinių bruožų, vienas jų – įtaka. Nemokamas sūris būna tik pelėkautuose. O čia šiuo atveju įmesti didžiuliai organizaciniai, finansiniai resursai ir, tu nori ar nenori, turėsi kažkaip į tai orientuotis. (…) Tai yra paprasčiausiai skola, dėkingumo gestas, kurio lauks politinė jėga po to, kai I. Šimonytė laimės prezidento rinkimus“, – tikino profesorius.
Česlovas Iškauskas, komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
 
Partiškumo klausimą pažymi ir politikos apžvalgininkas, žurnalistas Česlovas Iškauskas, tačiau mano, kad jis nėra toks svarbus, kaip teigia L. Bielinis.
 
„Tapus prezidentu kuriam nors iš jų šita partinė priklausomybė nublunka ir netampa labai aktuali. Simpatijos išlieka, kaip ir Dalios Grybauskaitės simpatijos dešinei politinei jėgai išliko iki šių dienų, bet čia yra žmogaus mentaliteto klausimas“, – tikino jis.
 
Kitas VDU profesorius – Algis Krupavičius – partinę liniją taip pat pažymi kaip esminį kandidatų skirtumą, tačiau kartu pamini ir kitus.
Pavyzdžiui, jo teigimu, I. Šimonytė yra konservatorė su liberalės požymiais, yra liberalesnė ekonomikoje. O štai G. Nausėda esą yra nuosaikus respublikonas – „šiek tiek konservatyvus, bet turi orientacijos į bendruomenę, socialinius klausimus.“
 
Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius Ramūnas Vilpišauskas mano, kad I. Šimonytė nuo G. Nausėdos skiriasi savo politine patirtimi ir kalbėjimo maniera. Jo manymu, ši turi daugiau patirties, nes yra buvusi finansų ministre ir ligi šiol dirba Seime, taip pat esą kalba konkrečiau.
Politologas Algis Krupavičius. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
 
„I. Šimonytė mažiau vengia sunkių klausimų, tiesiau atsako į sunkius. G. Nausėda stengiasi apdairiai kalbėti ir galvoti apie tai, kas daugumai rinkėjų gali patikti“, – sakė R. Vilpišauskas.
 
G. Nausėdos atsargumą yra pastebėjęs ir Č. Iškauskas. „G. Nausėda yra atsargesnis, kategoriškai nėra išsakęs savo nuomonės kai kuriais tarptautiniais klausimais. Žinoma, atsargumas diplomatijoje niekad žmogaus neapvylė, ypač tokiose pareigose, tačiau G. Nausėdos perdėtas atsargumas kelia įtarimą (…), rinkėjus verčia būti atsargesnius“, – Eltai sakė žurnalistas.
 
Jis taip pat pažymėjo, kad užsienio politikos klausimais I. Šimonytė turi radikalesnį požiūrį į kairiąsias jėgas Europoje, yra palankesnė Europos Sąjungos požiūriu. Su tuo sutinka ir A. Krupavičius, VDU profesorius, teigiantis, kad I. Šimonytė esą ne kartą pabrėžė, kad tęs dabartinės prezidentės Dalios Grybauskaitės politiką, o G. Nausėdą esą „gali būti kritiškesnis dabartinės politiko atžvilgiu, nepabrėžia kategoriško tęstinumo“.
 
Tiesa, TSPMI direktorius R. Vilpišauskas pažymi, kad G. Nausėda, skirtingai nei I. Šimonytė, užsienio politikos klausimais labiau pabrėžia santykių su Lenkija stiprinimą.
Ramūnas Vilpišauskas. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
 
A. Krupavičius dar yra linkęs paminėti ir abiejų kandidatų išsilavinimą ir profesinę patirtį. Jo teigimu, G. Nausėda turi daugiau tarptautinės patirties, yra mokęsis ir stažavęsis Vokietijoje, tuo metu I. Šimonytės karjera, politologo teigimu, „itin tiesinė“ – daugiausiai dirbta įvairiose pareigose Finansų ministerijoje, Lietuvos banke ir tik vėliau I. Šimonytė perėjo į politiką, kai tapo Seimo nare.
 
ELTA primena, kad pirmąjį rinkimų turą laimėjo I. Šimonytė, surinkusi 31,31 proc. balsų. Antrasis, nedaug nusileidęs laimėtojai, liko G. Nausėda su 30,94 proc. rinkėjų palaikymu.
 
Antrasis prezidento rinkimų turas bei EP rinkimai vyks gegužės 26 d.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.05.23; 05:00

Česlovas Iškauskas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Keisti (o gal pavojingi?) dalykai dedasi Lietuvoje. Atsiranda vis daugiau tokių, kurie, dangstydamiesi „kita nuomone“ ir mūsų valstybės tolerancija demokratijos iškovojimams, buriasi į susivienijimus, marginalines grupeles, griaunančias susiformavusias tautines vertybes ir graužiančias valstybingumo pamatus. Prie jų jungiasi net tie, kuriems, atrodytų, Lietuvoje tik gulbės pieno tetrūksta…

Iš kokių ėdžių maitinasi „tituškos“?

Klaipėdos apylinkės teismas trečiadienį, kovo 27 d., turėtų skelbti sprendimą Viačeslavo Titovo byloje. Prieš teismą jis stojo antradienį, posėdyje taip pat dalyvavo žinomas istorikas, Seimo narys Arvydas Anušauskas, parašęs knygą „Aš esu Vanagas“, ir politikos apžvalgininkas Marius Laurinavičius. V. Titovas pateikti parodymus žodžiu atsisakė, mat, jie gali neatitikti Rusijos ambasados instrukcijų. Jam pateiktus kaltinimus jis vadina politiniu persekiojimu.

Prokuroras teigia, kad V. Titovas, menkindamas partizanų vadą ir skleisdamas tikrovės neatitinkančią informaciją, veikė sistemingai. Byloje inkriminuotos penkios nusikalstamos veikos, o padarytų veiksmų – apie 20. „Kaltinimai pakankamai dideli. Buvo naudojama neapykanta, žeminanti kalba, neva tai Lietuvoje gyvuoja nacistinės partijos. Paprastai kalbant, teigiama, kad kas Titovo nepalaiko, tie yra tarsi fašistai“, – žurnalistams sakė prokuroras Simonas Genys.

Adolfas Ramanauskas – Vanagas. Slaptai.lt nuotr.

Tai, kad kaltinamasis nesiteikia teismui atsakyti į kaltinimus žodžiu, čia pat, salėje, rodo, jog šis politikas bijo liudininkų ir specialistų argumentų ir slapstosi nuo teisingumo rašydamas įvairius paskvilius apie Adolfą Ramanauską-Vanagą.

Šįkart jis naudojasi politiniu skydu: mat, su kitu visuomeninio rinkimų komiteto „Titov ir teisingumas“ nariu gavo vietą naujai išrinktoje Klaipėdos miesto savivaldybės taryboje. Bolotiruodamasis į mero postą jis tebuvo ketvirtas, nors surinko nemažai – apie 7 proc. rinkėjų balsų.  

Žinoma, Klaipėda jau nuo sovietinių laikų yra SSRS karinio komplekso citadelė, ir šiandien daug buvusių kariškių bei prie jų prisišliejusių visuomenininkų yra išnaudojami Rusijos dezinformacijos mašina, kuri sėja nepasitikėjimą Lietuvos istorine išsivadavimo iš okupacijos kova ir niekina jos didvyrius. Dienraštis „Klaipėda“ stebisi, kaip V. Titovas su savo keturių asmenų šeima sugeba išgyventi už jo deklaruojamus 169 eurus… Žemiau skurdo ribos esą gyvena ir dar du trečdaliai jo kolegų iš Lietuvos rusų sąjungos Klaipėdos skyriaus.

Laikraštis rašo, kad kai kurie jų yra aktyvūs Rusijos ambasados renginių lankytojai. A. Anušauskas teigia, kad „tarp Lietuvos rusų sąjungos kandidatų į Klaipėdos miesto tarybą buvo atstovų iš Antihitlerinės koalicijos šalių Antrojo pasaulinio karo dalyvių organizacijos, iš Rusijos piliečių asociacijos Klaipėdoje, iš Perelozų sentikių religinės bendruomenės, iš Baltijos jaunimo asociacijos „Juvenis“. Visos šios bendruomenės gauna pinigus iš Rusijos ambasados. Renginių biudžetai neskelbiami. Pasikėliau Rusijos valstybės kontrolės ataskaitą, kurioje revizuotas fondas, finansuojantis tėvynainių „veiklą“ užsienyje. Ten jie tiesiai šviesiai rašo – nėra kontrolės, nėra apskaitos, nėra viešumo, skaidrumo ir informacijos“.

Kitaip sakant, savo vietininkus Klaipėdoje sočiai maitina Kremliaus propagandistai. Tai informacinio karo prieš nepriklausimą Lietuvą dalis.

Zurofiada tęsiasi…

Kovo 27 d. sulaukėme ir kito su šia byla susijusio sprendimo. Vilniaus apygardos administracinis teismas paskelbė sprendimą dėl Granto Arthuro Gochino skundo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui. Jis atmetė skundą, kuriuo centras ragintas pakeisti istorinę išvadą į tokią, kad tarpukario karininkas kolaboravo su naciais.

Lietuvos didvyris Jonas Noreika

Pernai Kalifornijoje gyvenantis Lietuvos pilietis G.A. Gochinas prašė teismo įpareigoti LGGRTC naujai, išsamiai, nešališkai, nepiktnaudžiaujant valdžia, susipažinti su jo pateikta 69 puslapių „Užklausa dėl Jono Noreikos nusikaltėlių gaujos“ ir jos prieduose esančius dokumentus.

Jis tikėjosi, kad Centras pakeis savo istorinę pažymą dėl J.Noreikos veiklos Antrojo pasaulinio karo metais, kad būtų aišku, jog J.Noreika nelaikytinas didvyriu. J.Noreikos aukų giminaitį G.A.Gochiną žeidžia J.Noreikai skirti paminklai, paminklinės lentos, gatvių ir mokyklos pavadinimai.

JAV ir britų žiniasklaidoje pasirodė tariamos J. Noreikos anūkės Silvia Foti pritarimas G.A.Gochino užklausai. Laikraštyje „Chicago Tribune“, BBC laidoje, WiKIPEDIA portale pasirodė žinučių, kad J. Noreika dalyvavęs holokauste ir pats šaudęs žydus. 58 metų mokytoja ir žurnalistė, gimusi ir augusi „lietuviškame“ Čikagos priemiestyje, savo tyrimą paskelbė knygoje „Tiesos beieškant“ („In search of the truth“). Tyrime ji pritaria G.A.Gochino skundui prieš LGGRTC ir aiškina, esą S. Foti motina pasakojusi, kad J. Noreika-Generolas Vėtra gyręsis, jog šaudęs žydus.

Įtakingų E. Zurofo veikėjų pastangomis šie liudijimai išplito po visą pasaulį. Jie surado pritarimo ir Lietuvoje. Prie kaltinimų Genocido tyrimo centrui prisijungė ir publicistas, politikos veikėjas Arkadijus Vinokuras, DELFI paskelbęs straipsnį „„Genocido centras gina netiesą. Kodėl?“

Kaip jam atsakydamas rašo Šarūnas Mažeika, be neteisingų, niekuo nepagrįstų kaltinimų centrui, akivaizdžių istorinės tiesos iškraipymų jame yra ir tiesioginis bandymas paveikti teismą, nagrinėjusį G. A.Gochino skundą prieš centrą.

Melas nesiliauja net po teismo sprendimo. Štai kovo 28 d. G.A.Gochino užklausos autorius, filosofas dr. Andrius Kulikauskas „kviečia visus į renginį susipažinti su teismo nuosprendžiu ir plačiau aptarti, kaip mums įvairiai atsakyti už Lietuvą“. Jis papasakos, kaip „kapitono J. Noreikos legenda išaugo ir kaip ji sunyko“.

Organizuotas puolimas prieš pokario kovotojus, tapusius laisvės kovų prieš nacių ir sovietų okupantus didvyriais nesiliauja, į šį propagandinį frontą metamos didžiulės, gerai finansuojamos pajėgos, kuriose šmėkščioja ir lietuvių menininkai, ir politikos veikėjai, o prie jų netiesiogiai prisideda ir įvairių nacionalinių komisijų nariai.

Tikėtina, kad tokios pastangos prieis liepto galą, kaip pelnyto atpildo šiomis dienomis sulaukė šešios dešimtys Sausio 13-osios bylos kaltinamųjų.

2019.03.27; 20:14