Politologas Lauras Bielinis. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Abu antrajame rinkimų ture esantys kandidatai į Prezidentus Ingrida Šimonytė ir Gitanas Nausėda turi gerokai daugiau panašumų nei skirtumų, kone susitarę teigia Eltos kalbinti politologai.
 
Visgi detaliau įvertinus kandidatų patirties, pasisakymo ir politinės laikysenos aspektus, skirtybių galima atrasti ir daugiau nei tik garsiai viešojoje erdvėje pabrėžiami ryšiai su partija. 
 
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius Lauras Bielinis teigia, kad partiškumas yra bene esminis šių dviejų kandidatų skirtumas. G. Nausėdos nepartiškumas esą jį palieka laisvą nuo partijų įtakų, o I. Šimonytė, priėmusi 300 tūkst. eurų paramą iš konservatorių, neva anksčiau ar vėliau turės grąžinti „skolą“.
 
„Susiejimas su partija turi keletą specifinių bruožų, vienas jų – įtaka. Nemokamas sūris būna tik pelėkautuose. O čia šiuo atveju įmesti didžiuliai organizaciniai, finansiniai resursai ir, tu nori ar nenori, turėsi kažkaip į tai orientuotis. (…) Tai yra paprasčiausiai skola, dėkingumo gestas, kurio lauks politinė jėga po to, kai I. Šimonytė laimės prezidento rinkimus“, – tikino profesorius.
Česlovas Iškauskas, komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
 
Partiškumo klausimą pažymi ir politikos apžvalgininkas, žurnalistas Česlovas Iškauskas, tačiau mano, kad jis nėra toks svarbus, kaip teigia L. Bielinis.
 
„Tapus prezidentu kuriam nors iš jų šita partinė priklausomybė nublunka ir netampa labai aktuali. Simpatijos išlieka, kaip ir Dalios Grybauskaitės simpatijos dešinei politinei jėgai išliko iki šių dienų, bet čia yra žmogaus mentaliteto klausimas“, – tikino jis.
 
Kitas VDU profesorius – Algis Krupavičius – partinę liniją taip pat pažymi kaip esminį kandidatų skirtumą, tačiau kartu pamini ir kitus.
Pavyzdžiui, jo teigimu, I. Šimonytė yra konservatorė su liberalės požymiais, yra liberalesnė ekonomikoje. O štai G. Nausėda esą yra nuosaikus respublikonas – „šiek tiek konservatyvus, bet turi orientacijos į bendruomenę, socialinius klausimus.“
 
Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius Ramūnas Vilpišauskas mano, kad I. Šimonytė nuo G. Nausėdos skiriasi savo politine patirtimi ir kalbėjimo maniera. Jo manymu, ši turi daugiau patirties, nes yra buvusi finansų ministre ir ligi šiol dirba Seime, taip pat esą kalba konkrečiau.
Politologas Algis Krupavičius. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
 
„I. Šimonytė mažiau vengia sunkių klausimų, tiesiau atsako į sunkius. G. Nausėda stengiasi apdairiai kalbėti ir galvoti apie tai, kas daugumai rinkėjų gali patikti“, – sakė R. Vilpišauskas.
 
G. Nausėdos atsargumą yra pastebėjęs ir Č. Iškauskas. „G. Nausėda yra atsargesnis, kategoriškai nėra išsakęs savo nuomonės kai kuriais tarptautiniais klausimais. Žinoma, atsargumas diplomatijoje niekad žmogaus neapvylė, ypač tokiose pareigose, tačiau G. Nausėdos perdėtas atsargumas kelia įtarimą (…), rinkėjus verčia būti atsargesnius“, – Eltai sakė žurnalistas.
 
Jis taip pat pažymėjo, kad užsienio politikos klausimais I. Šimonytė turi radikalesnį požiūrį į kairiąsias jėgas Europoje, yra palankesnė Europos Sąjungos požiūriu. Su tuo sutinka ir A. Krupavičius, VDU profesorius, teigiantis, kad I. Šimonytė esą ne kartą pabrėžė, kad tęs dabartinės prezidentės Dalios Grybauskaitės politiką, o G. Nausėdą esą „gali būti kritiškesnis dabartinės politiko atžvilgiu, nepabrėžia kategoriško tęstinumo“.
 
Tiesa, TSPMI direktorius R. Vilpišauskas pažymi, kad G. Nausėda, skirtingai nei I. Šimonytė, užsienio politikos klausimais labiau pabrėžia santykių su Lenkija stiprinimą.
Ramūnas Vilpišauskas. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
 
A. Krupavičius dar yra linkęs paminėti ir abiejų kandidatų išsilavinimą ir profesinę patirtį. Jo teigimu, G. Nausėda turi daugiau tarptautinės patirties, yra mokęsis ir stažavęsis Vokietijoje, tuo metu I. Šimonytės karjera, politologo teigimu, „itin tiesinė“ – daugiausiai dirbta įvairiose pareigose Finansų ministerijoje, Lietuvos banke ir tik vėliau I. Šimonytė perėjo į politiką, kai tapo Seimo nare.
 
ELTA primena, kad pirmąjį rinkimų turą laimėjo I. Šimonytė, surinkusi 31,31 proc. balsų. Antrasis, nedaug nusileidęs laimėtojai, liko G. Nausėda su 30,94 proc. rinkėjų palaikymu.
 
Antrasis prezidento rinkimų turas bei EP rinkimai vyks gegužės 26 d.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.05.23; 05:00

Česlovas Iškauskas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Keisti (o gal pavojingi?) dalykai dedasi Lietuvoje. Atsiranda vis daugiau tokių, kurie, dangstydamiesi „kita nuomone“ ir mūsų valstybės tolerancija demokratijos iškovojimams, buriasi į susivienijimus, marginalines grupeles, griaunančias susiformavusias tautines vertybes ir graužiančias valstybingumo pamatus. Prie jų jungiasi net tie, kuriems, atrodytų, Lietuvoje tik gulbės pieno tetrūksta…

Iš kokių ėdžių maitinasi „tituškos“?

Klaipėdos apylinkės teismas trečiadienį, kovo 27 d., turėtų skelbti sprendimą Viačeslavo Titovo byloje. Prieš teismą jis stojo antradienį, posėdyje taip pat dalyvavo žinomas istorikas, Seimo narys Arvydas Anušauskas, parašęs knygą „Aš esu Vanagas“, ir politikos apžvalgininkas Marius Laurinavičius. V. Titovas pateikti parodymus žodžiu atsisakė, mat, jie gali neatitikti Rusijos ambasados instrukcijų. Jam pateiktus kaltinimus jis vadina politiniu persekiojimu.

Prokuroras teigia, kad V. Titovas, menkindamas partizanų vadą ir skleisdamas tikrovės neatitinkančią informaciją, veikė sistemingai. Byloje inkriminuotos penkios nusikalstamos veikos, o padarytų veiksmų – apie 20. „Kaltinimai pakankamai dideli. Buvo naudojama neapykanta, žeminanti kalba, neva tai Lietuvoje gyvuoja nacistinės partijos. Paprastai kalbant, teigiama, kad kas Titovo nepalaiko, tie yra tarsi fašistai“, – žurnalistams sakė prokuroras Simonas Genys.

Adolfas Ramanauskas – Vanagas. Slaptai.lt nuotr.

Tai, kad kaltinamasis nesiteikia teismui atsakyti į kaltinimus žodžiu, čia pat, salėje, rodo, jog šis politikas bijo liudininkų ir specialistų argumentų ir slapstosi nuo teisingumo rašydamas įvairius paskvilius apie Adolfą Ramanauską-Vanagą.

Šįkart jis naudojasi politiniu skydu: mat, su kitu visuomeninio rinkimų komiteto „Titov ir teisingumas“ nariu gavo vietą naujai išrinktoje Klaipėdos miesto savivaldybės taryboje. Bolotiruodamasis į mero postą jis tebuvo ketvirtas, nors surinko nemažai – apie 7 proc. rinkėjų balsų.  

Žinoma, Klaipėda jau nuo sovietinių laikų yra SSRS karinio komplekso citadelė, ir šiandien daug buvusių kariškių bei prie jų prisišliejusių visuomenininkų yra išnaudojami Rusijos dezinformacijos mašina, kuri sėja nepasitikėjimą Lietuvos istorine išsivadavimo iš okupacijos kova ir niekina jos didvyrius. Dienraštis „Klaipėda“ stebisi, kaip V. Titovas su savo keturių asmenų šeima sugeba išgyventi už jo deklaruojamus 169 eurus… Žemiau skurdo ribos esą gyvena ir dar du trečdaliai jo kolegų iš Lietuvos rusų sąjungos Klaipėdos skyriaus.

Laikraštis rašo, kad kai kurie jų yra aktyvūs Rusijos ambasados renginių lankytojai. A. Anušauskas teigia, kad „tarp Lietuvos rusų sąjungos kandidatų į Klaipėdos miesto tarybą buvo atstovų iš Antihitlerinės koalicijos šalių Antrojo pasaulinio karo dalyvių organizacijos, iš Rusijos piliečių asociacijos Klaipėdoje, iš Perelozų sentikių religinės bendruomenės, iš Baltijos jaunimo asociacijos „Juvenis“. Visos šios bendruomenės gauna pinigus iš Rusijos ambasados. Renginių biudžetai neskelbiami. Pasikėliau Rusijos valstybės kontrolės ataskaitą, kurioje revizuotas fondas, finansuojantis tėvynainių „veiklą“ užsienyje. Ten jie tiesiai šviesiai rašo – nėra kontrolės, nėra apskaitos, nėra viešumo, skaidrumo ir informacijos“.

Kitaip sakant, savo vietininkus Klaipėdoje sočiai maitina Kremliaus propagandistai. Tai informacinio karo prieš nepriklausimą Lietuvą dalis.

Zurofiada tęsiasi…

Kovo 27 d. sulaukėme ir kito su šia byla susijusio sprendimo. Vilniaus apygardos administracinis teismas paskelbė sprendimą dėl Granto Arthuro Gochino skundo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui. Jis atmetė skundą, kuriuo centras ragintas pakeisti istorinę išvadą į tokią, kad tarpukario karininkas kolaboravo su naciais.

Lietuvos didvyris Jonas Noreika

Pernai Kalifornijoje gyvenantis Lietuvos pilietis G.A. Gochinas prašė teismo įpareigoti LGGRTC naujai, išsamiai, nešališkai, nepiktnaudžiaujant valdžia, susipažinti su jo pateikta 69 puslapių „Užklausa dėl Jono Noreikos nusikaltėlių gaujos“ ir jos prieduose esančius dokumentus.

Jis tikėjosi, kad Centras pakeis savo istorinę pažymą dėl J.Noreikos veiklos Antrojo pasaulinio karo metais, kad būtų aišku, jog J.Noreika nelaikytinas didvyriu. J.Noreikos aukų giminaitį G.A.Gochiną žeidžia J.Noreikai skirti paminklai, paminklinės lentos, gatvių ir mokyklos pavadinimai.

JAV ir britų žiniasklaidoje pasirodė tariamos J. Noreikos anūkės Silvia Foti pritarimas G.A.Gochino užklausai. Laikraštyje „Chicago Tribune“, BBC laidoje, WiKIPEDIA portale pasirodė žinučių, kad J. Noreika dalyvavęs holokauste ir pats šaudęs žydus. 58 metų mokytoja ir žurnalistė, gimusi ir augusi „lietuviškame“ Čikagos priemiestyje, savo tyrimą paskelbė knygoje „Tiesos beieškant“ („In search of the truth“). Tyrime ji pritaria G.A.Gochino skundui prieš LGGRTC ir aiškina, esą S. Foti motina pasakojusi, kad J. Noreika-Generolas Vėtra gyręsis, jog šaudęs žydus.

Įtakingų E. Zurofo veikėjų pastangomis šie liudijimai išplito po visą pasaulį. Jie surado pritarimo ir Lietuvoje. Prie kaltinimų Genocido tyrimo centrui prisijungė ir publicistas, politikos veikėjas Arkadijus Vinokuras, DELFI paskelbęs straipsnį „„Genocido centras gina netiesą. Kodėl?“

Kaip jam atsakydamas rašo Šarūnas Mažeika, be neteisingų, niekuo nepagrįstų kaltinimų centrui, akivaizdžių istorinės tiesos iškraipymų jame yra ir tiesioginis bandymas paveikti teismą, nagrinėjusį G. A.Gochino skundą prieš centrą.

Melas nesiliauja net po teismo sprendimo. Štai kovo 28 d. G.A.Gochino užklausos autorius, filosofas dr. Andrius Kulikauskas „kviečia visus į renginį susipažinti su teismo nuosprendžiu ir plačiau aptarti, kaip mums įvairiai atsakyti už Lietuvą“. Jis papasakos, kaip „kapitono J. Noreikos legenda išaugo ir kaip ji sunyko“.

Organizuotas puolimas prieš pokario kovotojus, tapusius laisvės kovų prieš nacių ir sovietų okupantus didvyriais nesiliauja, į šį propagandinį frontą metamos didžiulės, gerai finansuojamos pajėgos, kuriose šmėkščioja ir lietuvių menininkai, ir politikos veikėjai, o prie jų netiesiogiai prisideda ir įvairių nacionalinių komisijų nariai.

Tikėtina, kad tokios pastangos prieis liepto galą, kaip pelnyto atpildo šiomis dienomis sulaukė šešios dešimtys Sausio 13-osios bylos kaltinamųjų.

2019.03.27; 20:14