Prancūzijos moksleiviai tylos minute pagerbė islamisto nužudytą mokytoją. EPA-ELTA nuotr.

Tylos minute mokiniai ir mokytojai Prancūzijoje pagerbė spėjamo islamisto nužudytą istorijos mokytoją Samuelį Paty‘į. Pirmadienį, pasibaigus rudens atostogoms, mokyklos visoje šalyje buvo paragintos 11.00 val. nutraukti pamokas ir minutei sustingti tyloje.
 
Spalio 16-ąją, paskutinę mokslo metų dieną prieš rudens atostogas, 18-metis čečėnų kilmės rusas prie mokyklos Paryžiaus priemiestyje nupjovė 47-erių mokytojui galvą. S. Paty su savo moksleiviais pamokoje nagrinėjo nuomonės laisvės temą ir rodė pranašo Mahometo karikatūras.
 
Išpuolis sukėlė pasibaisėjimą visoje Prancūzijoje. Šalį sukrėtė ir kitas išpuolis, kai praėjusį ketvirtadienį 21 metų tunisietis Nicos bažnyčioje mirtinai subadė tris žmones. Prancūzijos tarnybos ir šiuo atveju kalbėjo apie islamistinę ataką.
 
Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas pirmadienį „Snapchat“, „Instagram“ ir „Facebook“ tinkluose tiesiogiai kreipėsi į 12 mln. šalies moksleivių: „Šiandien, per pamoką, jūs pagerbsite Samuelį Paty‘į. Mes visi apie jį galvosime, jūs ir jūsų mokytojai“.
 
Po mokytojo nužudymo E. Macronas aiškiai pasisakė už nuomonės laisvę ir gynė pranašo Mahometo karikatūrų paskelbimą Prancūzijoje. Tai sukėlė didžiulius protestus daugelyje musulmoniškų šalių.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.11.03; 09:44

Vilniaus Tuskulėnų gimnazijos istorijos mokytojas Gražvydas Kaškelis įsitikinęs, jog būtina daugiau dėmesio skirti švietimui.

„Mokytojo indėlis į visuomenės gerovę yra milžiniškas – mokytojas formuoja asmenybes, praleidžia daug laiko su vaikais, perduoda žinias, diegia vertybes, moko svarbių dalykų gyvenime. Jis formuoja aktyvias pilietiškas asmenybes – būsimą mūsų šalies visuomenę“, – teigia jis.

Continue reading „Jaunas pedagogas Gražvydas Kaškelis: „Mokytojo indėlis į visuomenės gerovę yra milžiniškas““

Istorijos egzaminas yra vienas populiariausių. Birželio 8 d. jį laikys 13 006 kandidatai, t. y. beveik 35 proc. visų dvyliktokų. Artėjant brandos egzaminams, nerimą ir įtampą jaučia daugelis abiturientų. Ką daryti belaukiant istorijos egzamino, kad pasisektų?

Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) Istorijos fakulteto dėstytojas ir Vilniaus Radvilų gimnazijos istorijos mokytojas Mindaugas Nefas sako, kad iki šiol niekas nėra sugalvojęs veiksmingesnio ir efektyvesnio būdo pasiruošti egzaminams už nuolatinį ir sistemingą mokymąsi. 

Continue reading „Belaukiant istorijos egzamino: ką daryti, kad gerai pasiruoštume?“

Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) Ugdymo mokslų fakulteto magistrantas, LEU tarybos narys ir istorijos mokytojas Gintautas Rimeikis – aktyvus akademinės bendruomenės narys.

Įdomiausia tai, kad Gintautas, būdamas aktyvus studentas, nemažą savo laiko dalį paskiria darbui.

„Studijų tvarkaraštis yra suderintas ir pritaikytas tiems, kurie dirba ir studijuoja“, – pasakoja vaikinas, kuris jau daugiau nei tris mėnesius dirba Vilniaus Sausio 13-osios mokykloje. Studentas prasitaria, kad mokytojo kelią pasirinko neatsitiktinai, o į LEU įstojo pirmu numeriu.

Continue reading „Gintautas Rimeikis: „Esu pedagogas ir dirbu pagal specialybę““

Vygintas Miliūnas – Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) Istorijos fakulteto IV kurso bakalaurantas, dirbantis Vilniaus Salomėjos Nėries gimnazijoje, kurią baigė prieš ketverius metus.

„Dešimt metų mokiausi Rudaminos „Ryto“ gimnazijoje. Vienuoliktą klasę pradėjau lankyti jau Vilniaus Salomėjos Nėries gimnazijoje, kurioje dirbu nuo rugsėjo mėnesio. Mokau vienuoliktokus istorijos ir dešimtokus pilietiškumo pagrindų“, – pasakoja studentas ir priduria, kad derinti darbą ir studijas tikrai nelengva. 

Continue reading „Vygintas Miliūnas: „Mokinių saviraiška turėtų būti kiekvieno mokytojo siekis““

akcentai_111

Kai po 66 me­tų at­vy­kau į Lei­pa­lin­gio pa­grin­di­nę mo­kyk­lą, ma­ne pa­ža­di­no at­si­mi­ni­mų ban­gos. Ta­da, 1946-ųjų rug­sė­jo de­vy­nio­lik­tą­ją, į se­no dva­ro pa­sta­to sa­lę – ten bu­vo mū­sų gim­na­zi­ja – su­kvie­tė sep­ty­nio­li­ka bal­ta­pū­kių gim­na­zis­tų.

Už sta­lo sė­dė­jo mies­te­lio tri­ju­lė. Ji pa­skel­bė, kad esa­me oku­pa­ci­nės val­džios prie­šai ir ne­tu­ri­me tei­sės mo­ky­tis bet ku­rio­je mo­kyk­lo­je. Aš ta­da bu­vau sep­ty­nio­lik­me­tis šeš­to­kas. Grį­žęs į kla­sę, ma­no drau­gas ne­nu­ora­ma Bro­nius N. mū­sų suo­lą pa­ver­tė me­džio ga­ba­lų krū­va.

Ki­tą die­ną, lyg at­si­svei­kin­da­mas su mies­te­liu, slam­pi­nė­jau jo gat­ve­lė­mis. Prie baž­ny­čios, tur­gaus aikš­tė­je, ten, kur vie­ti­niai ka­gė­bis­tai ir stri­bo­kai su­gul­dy­da­vo iš­nie­kin­tus par­ti­za­nus, su­ti­kau sa­vo kla­sės auk­lė­to­ją Jo­ną Vo­lun­ge­vi­čių. Ma­no my­li­mas mo­ky­to­jas ba­rė, kad su­lau­žiau suo­lą, kad jis rei­ka­lin­gas ki­tiems mo­ki­niams. Neat­si­svei­ki­nęs, nu­si­su­kau ir nu­ė­jau. Mes my­lė­jo­me sa­vo mo­ky­to­jus. Mū­sų li­ki­mai bu­vo pa­na­šūs. Vė­liau J. Vo­lun­ge­vi­čius il­gai ir at­kak­liai rin­ko mū­sų et­no­gra­fi­nes ver­ty­bes ir įkū­rė pla­čiai ži­no­mą mu­zie­jų.

Continue reading „Kartų kaita ir tautos atmintis“