Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Besibaigiantys metai buvo dosnūs jubiliejais. Šalia visos pasaulio krikščionims reikšmingos 500 metų reformacijos sukakties giesmėmis per žemaičių žemę nuaidėjo 600 metų Žemaičių vyskupystės jubiliejus. Be to, reikia manyti, kad kai kas kai kur paminėjo ir LR Konstitucijos 25-erių metų sukaktį.

Tačiau galvą guldau, kad niekas, išskyrus nebent kokį nuo realybės atitrūkusį istoriką, neprisiminė dar vieno „jubiliejaus“: prieš 300 metų, 1717 m. Varšuvoje vadinamasis Nebylusis seimas  pripažino Rusijos imperijai teisę kištis į Abiejų Tautų Respublikos vidaus reikalus bei perpus  sumažino ATR kariuomenę.

Kuo baigėsi toks nuolaidžiavimas, matome paprasta akimi. Rusijos imperija taip „įsikišo“ į ATR reikalus, kad prarijo pačią respubliką. O ko nepajėgė suvirškinti pati, pasidalijo su kitais ėdriais kaimynais. Tokio nuolaidumo pasekmes srėbėme porą šimtmečių, tebesrebiame ir dabar…

1939 m. Lietuva pakluso Rusijos reikalavimui įsileisti „ribotą“ karinį kontingentą, o neužilgo Sovietų Rusija, jau nė nebeklausdama leidimo, įvedė tiek to kontingento, kiek pati pajėgė, ir pusę amžiaus diktavo Lietuvai ir vidaus, ir kituose reikaluose.

Lenkai, nudegę nuo Rusijos vyliaus, net ir šiandien itin atsargūs. Ne tik Rusijos, bet  ir tos Sąjungos, į kurią įstojo savo noru, atžvilgiu. O mes, skirtingai, nei lenkai, niekaip neišmokstame šitos skaudžios istorinės pamokos. Lietuvos Seimas vėl klusniai tūpčioja prieš politinį taktą ir padorumą ignoruojančius kitų valstybių aktyvistus, jų reikalavimu kėsindamasis tai „tobulinti“ lietuvišką raidyną, tai ignoruoti Konstituciją, tai perrašyti opesnį istorijos puslapį… Tiesa, šiandien ir Seime, ir visuomenėje pasigirsta balsų, nepritariančių svetimųjų kišimuisi į lietuvių reikalus, todėl uoliesiems tūpčiotojams kol kas nesiseka pelnyti neaišku kieno ir neaišku kokios malonės.

Bet ar ilgai?

Piliečių nelaimei, savo tautos, savo valstybės interesus lengviausiai išduoda būtent tie asmenys, tie valstybės pareigūnai, kurių nuomonė turi didžiausią svorį valstybėje: premjeras, Seimo pirmininkas, kultūros bei švietimo ministrės… Ko jiems ir joms stinga? Žinių? Išsilavinimo? Kultūros? Patriotizmo? O gal visko kartu paėmus? Tada natūraliai kyla klausimas: o tai kaip tie žmonės atsidūrė tokiuose postuose, kurie reikalauja ir žinių, ir kultūros, ir meilės savo šaliai, savo žemei, savo kalbai? Kuo, kokiais kriterijais vadovavosi tas Vyriausias Valstietis, kurio valia, kaip kalbama, buvo dalijami postai, formuojant naujo Seimo ir Vyriausybės struktūras? Savo asmenine (ne)kompetencija, ar kažkieno slapta valia, nukreipta prieš Lietuvos valstybę?

Apskritai, klausimas apie tai, kuo – savo asmeniniais, savo valstybės ar kažkieno kito interesais – vadovaujasi mūsų aukštieji pareigūnai, priiminėdami svarbius sprendimus, arba būna neužduodamas, arba lieka be atsakymo. Bet šitai išsiaiškinti būtina, nes valdžios sprendimų nepagrįstumas kelia chaosą ne tik žmonių galvose, bet ir vidaus bei užsienio politikoje.

Gruodžio mėnesio pradžioje, kaip prisimename, Lietuvos atstovai pritarė Jungtinių Tautų rezoliucijai dėl Jeruzalės statuso ir tuo pačiu nepritarė JAV sprendimui pripažinti Jeruzalę oficialia Izraelio sostine bei perkelti į ją savo ambasadą. Tuo tarpu kai kurios kitos ES narės, jų tarpe mūsų artimiausios kaimynės, Lenkija ir Latvija balsuojant susilaikė.

Lietuvos užsienio reikalų ministeriją tokį balsavimą mėgino paaiškinti tuo, kad parėmė bendrą Europos Sąjungos poziciją. O kokia tai pozicija? Ilgalaikis nieko neveikimas ir ryžtingesnių sprendimų vengimas…. Ar tai padeda Izraelio ir Palestinos konflikto sprendimui? Vargu bau. Liūdniausia, kad nesimato jokių prošvaisčių, jokios vilties, kad ES pasiūlys kokį nors, tegu kitokį, nei JAV, bet veiksmingą sprendimą, o ne begalinį „gumos tempimą“, nes vis gausėjanti musulmonų diaspora ES politiką diktuojančiose šalyse, Vokietijoje ir Prancūzijoje, pančioja laisvą tų šalių politikų valią ir objektyvią nuomonę. Be to, kaip teisingai pastebėjo Vytautas Radžvilas, ES neveiksmingą poziciją „lemia ES „ilgalaikės ir bendros politikos“ formuotojams būdingas ideologizuotas ir vienpusiškas multikultūralistinis pasaulio matymas“.

Gyvenimas – tai nuolatinės grumtynės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Latvija ir kitos ES narės jau praregėjo ir mato, kuo neskaitlingoms valstybėms gresia „multikultūralistinis pasaulio matymas“: savosios kultūros praradimu. Beje, Šiaurės šalys, į kurias karts nuo karto mėgina lygiuotis ir Lietuva, irgi kuo toliau, tuo skeptiškiau vertina „Jungtinių Europos Valstijų“ idėją, kurią nuolankiai nekritiškai priima Lietuvos politikai.

Dėl ko savo savarankiškos nuomonės, pagrįstos SAVO valstybės ir tautos interesais, neformuoja ir negina Lietuvos politikai? Gal Lietuva yra  labiau „europietiška“ nei Latvija, Lenkija, Vengrija ar šiaurės šalys? Gal mūsų politikams stinga tam reikalingų smegenų? O gal po šiai dienai Lietuvoje sprendimus priiminėja tie žmonės, kurie išsaugojo senąją, sovietinę tradiciją visus sprendimus palikti „viršininkui“, anuomet – Maskvai, dabar – Briuseliui? Vadinasi, neišmoktų istorijos pamokų tik daugėja…

Pirmaisiais nepriklausomybės metais daug kritikos strėlių buvo nukreipta prieš ideologiją visur ir visada: prieš ideologizuotą mokyklą, ideologizuotus sprendimus, tikint, jog tik SSSR buvo ideologizuota valstybė, o štai vadinamų demokratinių valstybių, Europos Sąjungos vykdoma politika yra „švari“, laisva nuo bet kokios ideologijos. Tačiau ES diegiama multikultūralizmo ideologija tik leksika skiriasi nuo sovietų stumtojo internacionalizmo (panašiai kaip sveikatos apsaugos sistemoje „seselė“ skiriasi nuo „slaugytojos“).

Tad kas gali paneigti, kad ir pasekmės bus panašios?!

2017.12.31; 12:00

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Mokyklose jau įsibėgėjo pirmoji rugsėjo savaitė, bet aš tebegyvenu pasiruošimo mokslo metų pradžiai ir Rugsėjo 1-jai skirtų renginių įspūdžiais. Teko daug išgirsti, nemažai prišnekėjau ir pati. Naujovės, kuriomis mokyklas „apdovanojo“  Švietimo ministerijos triūsliai, prašyte prašosi komentarų.

Pirmąjį nusivylimą teko išgyventi Lietuvos mokytojų profesinių sąjungų atstovams, kurie rugpjūčio 30 d. susitiko su švietimo ir mokslo ministre Jurgita Petrauskiene. Tada ir paaiškėjo, jog, nepaisant  pastebimo šalies biudžeto pajamų didėjimo kitais metais, ministrė nė nemėgino įtikinti ministrų kabineto skirti daugiau lėšų švietimui. Pedagogų atstovams netgi susidarė įspūdis, jog ministrei švietimas nėra prioritetas.

Po praėjusių metų pedagogo streiko su buvusiu premjeru Algirdu Butkevičium buvo susitarta, jog Vyriausybė panaikins pedagogų atlyginimo “žirkles“. Jas panaikinti labai svarbu, nes iki šiol pedagogų darbo apmokėjimą reglamentuoja kitoks nei likusių biudžetininkų įstatymas, todėl pedagogų koeficientai yra mažiausi. Ir kol jie nebus pakeisti, padorių atlyginimų pedagogams nėra ko laukti. 

Bet iki šiol esminiai pokyčiai nevyksta. Užtat sugalvota daug naujovių, prikurta naujų programų, tokių kaip sveikatos ir lytiškumo ugdymo, finansinio raštingumo, krašto gynybos programos, kompiuterinio raštingumo ugdymas pradinėse klasėse ir t.t.

Dauguma pedagogų, su kuriais teko kalbėti, itin kritiškai nusiteikę ir dėl šiuometinių naujovių. Pavyzdžiui, ministrė  įtikinėja, jog pedagogai jau yra paruošti ugdyti moksleivių lytiškumą, tačiau arba ministrė nežino tikrosios padėties mokyklose, arba skleidžia neteisingą informaciją. Praktiškai, gal su nedidelėmis išimtimis, mokytojai nėra tam paruošti (nėra pasiruošę…), o patarimai daugelį naujovių integruoti į pagrindinius užsiėmimus jau kelia jiems alergiją.

Vilniaus Žirmūnų gimnazijos mokytojai. Slaptai.lt nuotr.

Pažįstamas istorikas-metodininkas, puikus savo dalyko specialistas, karčiai juokavo, jog laikas keisti mokyklų pavadinimą ir vadinti jas integravimo įstaigomis ar kombinatais. Pasak mokytojų, į istorijos pamokas jau dabar yra integruota apie devynis papildomus dalykai, todėl istorijos dėstymui nebeužtenka valandų.

O visuomenė piktinasi  prastais mokinių sugebėjimais ir menkėjančiomis žiniomis…

Pasitarime, skirtame pasiruošimui naujiems mokslo metams, klausiau švietimo ministerijos specialisčių, ar ministerija skaičiavo, kiek papildomų valandų dirbs mokytojai, įgyvendinantys naujas programas, kiek laiko užims direktoriams naujų ataskaitų pildymas ir kaip apskritai bus tarifikuojamas šis darbas.

Buvo paaiškinta, kad apmokėti bus galima iš 7 proc. Savivaldybės mokinio krepšelio rezervo lėšų, perrikiavus prioritetus.

Įdomu, kokius (ir kodėl?) ankstesnius prioritetus reikėtų nubraukti ar nustumti į šoną? Ar jie buvo blogi? Ir kur garantija, kad naujieji prioritetai bus geresni, nebus tik laiko ir lėšų švaistymas?

Ministerijos atstovės didžiausią dėmesį ir varginančiai daug laiko skyrė patyčių prevencijos programai pristatyti. Programa kaip programa, tačiau apstulbino preambulė: ministerijos specialistė pasidžiaugė (rimtai, be ironijos) , kad pagaliau (?! – J.L.) Lietuva užaugo iki valstybės, kuri esą nors vienu aspektu pasivijo Europą, žengia koja kojon, įgyvendindama prevencines programas, ir net yra pirmoji, mokyklose padariusi jas privalomas. Pasirodo, pagal patyčių dažnį Lietuva „jau“ yra 42-oje vietoje iš 44 šalių!… 

Vilniaus Žirmūnų gimnazija. Slaptai.lt (Gintaras Visockas) nuotr.

Ar tai reiškia, kad dar po kiek laiko imsime didžiuotis, jog narkomanija Lietuvos mokyklose pagaliau pasiekė tokį lygį, kad pasivijome ir pralenkėme JAV ar Olandiją, ir dabar privalomai į mokyklas  bruksime kovos su narkomanija programas? O juk buvo laikai, kai ne tik visuomenė, bet ir Švietimo ministerijos valdininkai didžiuodavosi ta mokykla, kurioje buvo mažiausiai patyčių, peštynių, vagysčių, kurioje buvo geriausi mokinių pasiekimai moksle, sporte, saviveikloje…

Toji ministerijos specialistė priminė bobutę iš seno anekdoto. Sausakimšame autobuse bobutė mėgina prasigrūsti prie išėjimo ir klausinėja priekyje stovinčių, ar jie ruošiasi išlipti. Paklausė ir ilgaplaukės džinsuotos būtybės: “Mergaite, ar  jūs išlipsite kitoje stotelėje?“ „Mergaitė“ tylėjo, o į jau piktokai pakartotą klausimą atšovė: „O aš visai ne mergaitė“. Pasirodo, tai buvęs ilgus plaukus užsiauginęs vaikinukas. Bet bobutė, ryžtingai brukdamasi prie durų, nebesižvalgė ir tik nusispjovė: „Tfu, begėdė, rado kuo girtis!”

Panašiai, regis, ir ministerijos klerkai, nebežinodami kuo girtis, giriasi, jog patyčių gausa pasivijome Europą…

Keistokai nuskambėjo ir nurodymas įpareigoti prevencijos programose dalyvauti mokinių tėvams/globėjams. O kaip dalyvaus anglijose, airijose esantis tėtis ar mama? Kaip atbėgs močiutė, kuriai sveikatos galbūt užtenka tik valgiui pagaminti ir pamaitinti Lietuvoje globoti paliktą anūką?

Neapleidžia įspūdis, jog kuo daugiau ministerijose departamentų ir specialistų, tuo daugiau mokykloms prikuriama keistų programų, beprasmiškų nurodymų. Apie realią padėtį mokyklose nebenutuokiantiems ministerijos specialistams juk reikia kuo nors pateisinti savo egzistavimą. Tad ir kuria perteklines programas, reikalauja už jas atsiskaityti, o po to tikrina ir vertina mokyklų vadovų ataskaitas… Švietimo, auklėjimo kokybė nuo to ne tik negerėja, bet dar ir toliau prastėja, užtat „įsisavinami“ milijonai, kurie laukia nesulaukia švietimo įstaigos ir pedagogai.

Ministerijos „specialistų“ problemų matymo ir siūlomų jų sprendimų lygį vaizdingai iliustruoja ir šiųmetinis sprendimas į vieną naujovių paketą sudėti sustiprintą kovos su patyčiomis programą bei vaikų lytiškumo ugdymo programą. Kaip pastaroji įtakos psichologinį klimatą mokyklose ir kaip tai atsilieps patyčių srautui? Sprendžiant iš emocingos (juokas salėje) auditorijos reakcijos į mano klausimą šia tema, pagerėjimo nesitikima. ..

Mano galva, kur kas svarbiau ir naudingiau būtų, jei ministerija atkreiptų dėmesį į vis labiau skurstantį visuomenės, ypač vaikų, emocinį pasaulį. Objektyvių priežasčių tam nestinga: Lietuvoje mažėja padorių šeimų, galinčių suteikti vaikams gerų emocijų impulsą. Be to, vaikai per mažai skaito knygų, kurios kartų kartoms ugdė intelektą, tame tarpe ir emocinį, buvo tikra tarpusavio santykių ugdymo mokykla. Jau aišku, jog jokios išmaniosios technologijos nepakeis gero žodžio, apkabinimo, šilto žvilgsnio. Tačiau dauguma mokyklų ne tik Lietuvoje, bet ir kitose išsivysčiusiose Vakarų šalyse skuba aprūpinti savo klases kompiuteriais.

Tiesa, esama išimčių. JAV, o neretai ir  pasaulio technologijų lopšiu vadinamame Silicio slėnyje plinta visai kitokios idėjos: pedagogai tvirtina, jog mokykla ir kompiuteriai – du skirtingi dalykai, kurių painioti negalima, o tėvai, kurių dauguma – aukščiausio lygio technologijų specialistai, jiems  pritaria ir leidžia savo vaikus į vadinamąsias Valdorfo mokyklas. Kai tradicinės mokyklos gynėjai sako, kad vaikams reikia daugiau kompiuterių, antraip jie nepritaps moderniame pasaulyje, Valdorfo mokyklos moksleivių tėvai tikina: „Kam skubėti, šių įgūdžių įgyti labai lengva.“

Tačiau mūsų ministerijos specialistai mano kitaip, „ontrep“, kaip sako žemaičiai, ir … nutarė penktų klasių mokinius apdalinti mažais programuojamais kompiuteriais „Micro:bit“, kas kainuos apie 3,9 mln. litų. Jiems (specialistams, ne kompiuteriams) nė motais, jog ne vienas Lietuvos švietimo ekspertas perspėja, kad kompiuteriais aprūpinta klasė nėra geriausia išeitis, nes nė vienas tyrimas nėra patvirtinęs, jog mokyklų kompiuterizacija prisideda prie geresnių rezultatų arba turi kitų aiškiai matomų privalumų. Greičiausiai tai tik eilinis pinigų švaistymas ar plovimas, kurį mandagesni komentatoriai vadina „perteklinių“ lėšų panaudojimu.

Vilniaus Žirmūnų gimnazijos moksleiviai. Slaptai.lt nuotr.

Mokyklų modernizavimu susirūpinę politikai, pradedant buvusiu švietimo ministru Gintaru Steponavičiumi, jau ne pirmus metus vieningai tvirtina, kad planšetiniai kompiuteriai padės sudominti mokinius. Bet nei politikai, nei juos aklai atkartojantys ministerijos specialistai nepastebi akis badančio paradokso: mokyklos sparčiai išmanėja, kompiuterių jose gausėja, o mokinių raštingumas, egzaminų rezultatai, priešingai, prastėja…                   

„Planšetės mokykloms – toli gražu ne pirmo būtinumo pirkinys. Tai vaikams duos daugiau žalos, nei naudos. Mokiniai ir taip nebemoka naudotis vadovėliais. Viskas atrodytų visai kitaip, jei patys politikai neverkšlentų, kad vaikai neskaito knygų. Tokie projektai – tiesus kelias nuo knygų“, – sako Vilniaus licėjaus direktorius, profsąjungos vadovas  Saulius Jurkevičius. 

Panašiai mano ir Lietuvos švietimo profesinės sąjungos pirmininkas istorijos mokytojas Audrius Jurgelevičius, kuris yra įsitikinęs, jog vaiką kompiuteriu galima sudominti nebent kaip žaislu, bet ne kaip priemone mokytis.Tikrai ne kompiuteris privers juos mokytis ar nesimokyti. Ne čia slypi sėkmingo mokymosi paslaptis“, – teigia A. Jurgelevičius.

„Vaikai [mokykloje] susidomi dėl žmogiškojo santykio, dėl kontakto su mokytoju, kontakto su bendraamžiais” – sako Pierre Laurent‘as, trijų vaikų tėvas, dirbantis Silicio slėnyje ir vaikus leidžiantis į Valdorfo mokyklą.

Bet ar kas Lietuvoje šiandien klauso specialistų ar moksleivių tėvų? Juos keičia išmanieji politikai, kurie eina tais pačiais keliais, kaip neišmanieji sovietų laikų instruktoriai. Anie geriau, nei valstiečiai, kolūkiečiai žinojo, kaip melžti karves, kada sėti, o kada pjauti… Ir kuo tai baigėsi?! Sąjungos žlugimu. Tačiau šiandien politikai vėl veržiasi nurodinėti pedagogams profesionalams, kas geriausia mūsų vaikams. O ministerijose gūžtas susisukę vadinamieji „specialistai“, politikų giminės ar bendrapartiečiai tik klusniai įgyvendina jų sapaliojimus ir net nesigėdija, matydami apverktinus tokios „pedagogikos“ rezultatus.

Tad gal moderniajai Lietuvai visai nebereikia pedagogų, kaip nebereikia valstybinės kalbos, Konstitucijos ir savarankiškumo?

2017.09.07; 05:34