Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Kodėl Jūs, mokytojau, aiškindamas mįslingiausias Filosofijos kaip griežto mokslo tiesas, aptardamas žmogaus patyrimo ir pažinimo regionų su nepakartojamais intencionalios ir horizontinės sandaros būdais variacijas, taip dažnai iliustracijos dėlei vartojate subanalintą mūsų kultūroje ir nuvalkiotą žmonos pavyzdį, ar išties nebūtų tikslingiau čia į pirmą vietą kelti labiau intriguojantį paslaptingos nepažįstamosios atvejį, kurio išslaptinime objekto duotumo būdai galėtų būti atpažįstami ir aprašomi kaip dar nepripildyto, taigi tuščio intencionalumo įvykdymo galimybės, – pasigirsta laibas balselis su klausiamąją intonaciją iš Halės.

Per amfiteatro eiles nuvingiuoja linksinčių sutikimo ženklan galvų padrika banga, tarsi turinti perspėti, kad reikėtų paieškoti labiau šviežių pavyzdžių, nes darbštuolės žmonos animos pavidalu primygtinis fetišizavimas pradeda po truputėlį atsibosti išpaikintai publikai. Greitai žvilgtelėjęs į halės gilumą sugebu pastebėti, kad klausimą, panašų į uždelsto veikimo priekaištą su galimais šalutiniais padariniais, uždavė bebarzdis, dar neapsiplunksnavęs jaunuolis, bet drauge suprantu, kad didelių laiko atsargų neturiu, nes maištas gali įsiplieksti staiga net ir lygioje vietoje, niekam to nelaukus.

Dabar jaučiu pareigą ir turiu gerą progą paaiškinti nuobodžiaujančiai publikai, kad filosofijoje svarbiausias dalykas yra teoriniai principai, o ne atskiri pavyzdžiai, kad skoningasis manierizmas, sekant iš paskos didiesiems, įpareigoja būti kraštutinai neišrankiems teikiant pavyzdžius, tokiu būdu pabrėžiant teorijos pirmenybę bet kokio įvaizdinimo ir iliustracijos atžvilgiu (svarbu, kad įvaizdinimas nenustelbtų teorinių principų, nes priešingu atveju mentalinė energija gali būti nukreipiama pro šalį, užklampinama smulkmenose arba net kanalizuojama nepritaikytose vietose).

Ar Europa neišbarstys savo saugumo ir gerbūvio? Slaptai.lt nuotr.

Be to, mane teisina tai, kad aš didžiausią dėmesį skiriu ne pavyzdžio reljefiškumui, įtaigumui ar estetiniam paveikumui, o autentiškumo užtaisui, teikdamas pirmenybę tiems pavyzdžiams, kurių gyvenimišką teisingumą liudija mano asmeninė patirtis. Todėl mano kurpiamoje filosofijoje šalia nepasiekiamo Sofijos idealo taip dažnai iškyla darbu pelnomo Žmonos prielankumo pavyzdys, kuris dėl profilių įvairovės bent man yra pakankama empirinė bazė, siekiant apginti teorines pozicijas. Tik pavyduoliai kartais liežuviais plaka apie tai, kad prailgintas mano žmonos torsas užstoja pasaulio vaizdinį, tačiau aš dėl to niekam nesiskundžiu, nejaučiu jokio trūkumo ar neaiškaus sąžinės dilgsėjimo.

Ta proga primenu išrankiajai publikai seną pasakėčią apie karvę ir varlę.

Fabula tokia: prižėlusioje ir klampioje kūdroje skęsta karvė, o ant lelijos stiebo įsliuogusi varlė žiūri į šitą vyksmą savo išsprogusiomis akimis.

– Kodėl tu žiūri, – klausia priekaištingu balsu karvė.

– Kodėl kodėl, – pamėgdžiodama karvę sukvarksi varlė, – aš čia paprasčiausiai gyvenu!

– Aš čia paprasčiausiai gyvenu, – teisinuosi prieš publiką dėl savo pasirenkamų pavyzdžių tendencingumo, o po to įsismarkavęs pradedu neakivaizdinę diskusiją su prabėgusių laikų filosofu, kuris andai nepagalvojęs tvirtino, kad meilė Sofijai ir Zofijai (t. y. Zosei, kartais vadinamai Zosyte) yra nesuderinami dalykai.

Nesakykite, kažkas išties karviško prasikiša Europos vaizdinyje,  jeigu be visa ko kito dar prisimename ir senovės graikų mitą, paporinantį mums apie tai, kad gražuolę Europą sugundė Dzeusas, pasivertęs buliumi.

Karvės skulptūra Europos prekybos centre Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

Nesunku pastebėti, kad Europos kaip skęstančios karvės prasmėvaizdis dera su O. Spenglerio išplėtota Vakarų saulėlydžio tematika, tačiau pravartu bus atkreipti demesį ir į tai, kad jau pasikeitė kažin kelintoji garsiai kvarksinčių ant nendrės stiebo varlių karta, tačiau mūsų karvė tebeskęsta dar vis neproporcingai ištįsusiu laike pavidalu, daugeliui jau praradus kantrybę ir pradėjus net abejoti dėl liūdnos pabaigos išsipildymo galimybės. Taigi „Titaniko“ pavyzdys čia netinka kaip pernelyg lengvabūdiška asociacija, o, be to, net ir barbarai mus ta proga apleido, išmintingai išsilaipindami kitoje pakrantėje.

Kai žmona neduoda kišenpinigių ir neleidžia pasižmonėti pas draugus, didingu savo stotu užstodama langą į  Europą, ištuštėjusiame pasaulio ekrane matau tik skęstančią karvę jau be jokių prasminių intonacijų ir jausminių proveržių.

2020.02.24; 00:30

gaidys_vilmorus_1

Lietuva niekaip neišbrenda iš įvairiausio pobūdžio nemalonumų. Nieko stebėtino, nieko keisto. Tai – natūrali kiekvienos valstybės būsena.

Į nemalonias istorijas įsipainioja ir kitų, net labai padoriai, sąžiningai, principingai, demokratiškai tvarkomų šalių politikai, verslininkai, specialiųjų tarnybų pareigūnai, bankininkai.

Tačiau skandalas nelygu skandalui. Vienais atvejais konfliktinės situacijos kuriamos dirbtinai, kitais sykiais jos kyla spontaniškai. Kai kada skandalai pakelia populiarumo reitingus, o kai kada – sužlugdo. Kokia nūnai situacija klostosi Lietuvoje, belaukiančioje rudenį rinkimų į Seimą?

Su visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro “Vilmorus” direktoriumi Vladu GAIDŽIU kalbasi Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.

Continue reading „Kaip partijų reitingams pakenkė “Snoro”, FNTT ir Garliavos skandalai“

savukynas_gera_m

Mes be sekso nenurimsim! Toks galėtų būti nūdienos politikų devizas. Paskui Stomos žaliaakę nusekė ir liberalas Steponavičius, įkliuvęs į “sekso ekspertės” žabangas. Bet kas turėtų būti neleistina Tėvynės sąjungos frakcijos nariui, liberalui gali būti į naudą. Nesvarstysiu, kaip buvo iš tiesų: kvietė į lovą ar tik į kambarį panaktinėti su draugais G. Steponavičius. Žymiai įdomiau panalizuoti, ar tai gali pakenkti G. Steponavičiui bei Liberalų sąjūdžiui.

Continue reading „Ar sekso skandalas pakenks Gintarui Steponavičiui?“