Skandale, kilusiame dėl numanomo suokalbio tarp Donaldo Trumpo rinkimų štabo darbuotojų ir Rusijos, ne mažiau kaip tris kartus figūruoja Izraelis, tvirtina ispanų laikraštis El Mundo. Paskutinis pagal laiką atvejis „rodo, kad kažkoks aukšto rango Izraelio valdininkas (gal gynybos ministras Avigdoras Libermanas) bendradarbiavo su Polu Manafortu (buvusiu Trumpo štabo vadovu), kad apdergtų Ukrainos opozicijos lyderę Juliją Timošenko ir paremtų prorusišką Ukrainos prezidentą Viktorą Janukovičių“, rašo korespondentas Pablas Pardas.
„Buvo planuojama apkaltinti antisemitizmu Timošenko, o tuo pačiu, pagal asociaciją, tuometę JAV valstybės sekretorę Hilari Klinton, kuri kritikavo Janukovičių; galutinis tikslas – pasiekti, kad Kijevas suartėtų su Vašingtonu“, – rašo laikraštis, remdamasis dokumento 17-uoju puslapiu, kuriame Manafortas praėjusį penktadienį pripažino savo kaltę ir atsidavė specialiojo prokuroro Roberto Miulerio žinion.
„Dokumente aprašoma, kad Manafortas surežisavo schemą, siekiant tikslo, kaip jis tada tvirtino laiške, jog „Obamos žydai“ paspaustų (JAV) administraciją, kad toji atsisakytų Timošenkos ir paremtų Janukovičių“. Strategija numatė „skleisti straipsnius apie tai, kad kažkoks aukšto rango asmuo iš kabineto (kritikavęs Janukovičiaus poelgį su Timošenko) laikosi antisemitinių pažiūrų, nes palaiko Timošenko“.
Tuo tikslu būsimasis Trumpo štabo vadovas „privačiai koordinavo su vienu aukštu pareigūnu iš Izraelio vyriausybės, kaip paskleisti viešą pareiškimą, kuriame ta istorija būtų paviešinta“, rašo autorius, pranešdamas, kad tai buvo 2012 metų spalio mėnesį, prieš keletą dienų iki prezidento rinkimų JAV ir parlamento rinkimų Ukrainoje.
Manafortas elektroniniame pašte pasigyrė, kad apie tariamą Timošenkos ir ponios Klinton antisemitizmą parašys bulvarinis leidinys New York Post. „Po naujienos išspausdinimo Manaforto komanda ketino pranešti Obamos vyriausybei, kad Mitas Romnis (Obamos varžovas 2012 metų rinkimuose, – red. past.) įtikino „aukštą pareigūną iš Izraelio vyriausybės“ neminėti savo komunikate paramos, kurią Vašingtonas teikė Timošenko. Tokiu būdu jis tikėjosi „užsitikrinti (Obamos – red. past.) vyriausybės palankumą Janukovičiaus atžvilgiu“, – sakoma straipsnyje.
2012 metų spalio 27-ąją „Izraelio URM išspausdino komunikatą rusų kalba, kuriame rūsčiai pasmerkė Timošenkos paktų su jos šalies ultradešiniaisiais politiką“, rašo autorius. Tuo metu A. Libermanas buvo Izraelio užsienio reikalų ministras.
Julija Timošenko
Amerikos žiniasklaida pamanė, kad „aukštas pareigūnas iš Obamos kabineto“ – tai Hilari Klinton. „Izraeliečiai spėja, kad „aukštas pareigūnas“ iš tos šalies, kuris, kaip manoma, koordinavo savo veiksmus su Manafortu ir savo iniciatyva išleido diplomatinę notą rusų kalba, – tai Libermanas. Tačiau planas žlugo, nes nei New York Post, nei kiti leidiniai neišspausdino melagingos naujienos apie Klinton „antisemitizmą“, – sakoma straipsnyje.
Autorius primena du atvejus, kai „Rašageito“ skandale buvo minėtas Izraelis. Trumpo rinkimų štabo patarėjas Džordžas Papadopulas „turėjo kontaktų su Izarelio žvalgyba“, tvirtina laikraštis, remdamasis jo žmona ir buvusiu Australijos užsienio reikalų ministru Aleksanderiu Dauneriu.
2016 metų gruodį būsimasis Trumpo nacionalinio saugumo patarėjas Maiklas Flynas slapta susitiko su Rusijos ambasadoriumi Sergejumi Kisliaku, tvirtina leidinys. Parodymuose Miuleriui ponas Flynas pareiškė, kad „gana aukštas prezidento pereinamosios komandos narys liepė jam susisiekti su aukštais pareigūnais iš užsienio vyriausybių, įskaitant Rusiją“, ir paprašyti jų „atidėti“ Izraelio gyvenvietes smerkiančią rezoliuciją „arba balsuoti prieš ją“ JTO Saugumo Taryboje.
Izraelio kariuomenė antradienį pareiškė liūdinti dėl Rusijos karinio lėktuvo, per Izraelio oro reidą netyčia numušto Sirijos pajėgų, įgulos žūties. Tačiau dėl šio incidento apkaltino Sirijos prezidentą Basharą al-Assadą ir Iraną.
„Izraelis reiškia liūdesį dėl Sirijos priešlėktuvinės gynybos sistemos numušto Rusijos lėktuvo įgulos žūties“, – sakoma Izraelio kariuomenės pranešime. Tai – pirmoji oficiali Tel Avivo reakcija į šį incidentą.
„Visiškai atsakingu dėl šio incidento Izraelis laiko B. al-Assado režimą. Izraelis taip pat mano, kad atsakomybė dėl šio nelaimingo atsitikimo tenka ir Iranui bei teroristinei organizacijai „Hezbollah“, – priduriama pranešime.
Kariuomenės teigimu, pirmadienį vakare Izraelio pajėgų vykdyto antpuolio taikinys buvo Sirijos kariuomenės objektas, kuriame Libano šiitų grupuotei „Hezbollah“ „Irano vardu buvo rengiamasi perduoti“ ginklų gamybos sistemas.
Iranas – pagrindinis Izraelio priešas, o su „Hezbollah“ šalis yra kariavusi 2006 metais.
Izraelio kariuomenė, be kita ko, paprieštaravo Rusijos teiginiui, kad antskrydį Sirijoje vykdęs šalies lėktuvas vėliau numuštu Rusijos orlaiviu naudojosi kaip priedanga.
„Per antskrydį prieš karinį objektą Latakijoje Rusijos lėktuvas nebuvo operacijos teritorijoje“, – teigiama kariuomenės pranešime.
Pranešime priduriama, kad „kai Sirijos kariuomenė paleido raketas, pataikiusias į Rusijos lėktuvą, (Izraelio) naikintuvai jau buvo grįžę į Izraelio oro erdvę“.
Baltijos šalių ministrų pirmininkų ir Izraelio valstybės ministro pirmininko B. Netanyahu susitikimas. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
Baltijos šalių ir Izraelio premjerų susitikime svartyti transatlantiniai ryšiai, santykiai su Rusija, aptarta padėtis Artimuosiuose Rytuose, bendri veiksmai kovojant su terorizmu, kibernetinio ir informacinio saugumo stiprinimas. Pasak ministro pirmininko Sauliaus Skvernelio, taip pat kalbėta apie bendradarbiavimą aukštųjų technologijų srityje, plėtojant švietimo ir mokslinius tyrimus, turizmo skatinimą.
Izraelio ministras pirmininkas Benjaminas Netanyahu po susitikimo su Baltijos valstybių ministrais pirmininkais sakė, kad Latvija, Estija bei Lietuva stipriai pažengusios technologijų srityje, ir pažymėjo, jog ateitis priklauso inovacijų šalims.
„Baltijos šalys yra mokslo ir technologijų atstovės. Inovacijos ateitis priklauso tiems, kurie kuria, ir čia glūdi didžios proto jėgos. Mes mažos valstybės įrodėme, kad galime sutelkti didžius protus, pasiekti pažangos, sukurti naujas pramonės šakas. Baltijos šalys jau dabar pažengusios kibernetinėje erdvėje, lazeriuose. Nors mes ir mažos, bet tai nereiškia, kad mes negalime būti didžios technologijų srityse, mes jei vieną kitą remsime, galime pasiekti labai daug“, – penktadienį spaudos konferencijoje sakė B. Netanyahu.
Izraelio premjeras taip pat pažymėjo, kas Izraelis yra žydų valstybė, kuri kaip ir Baltijos valstybės didžiuojasi savo didžia istorija, tradicijomis, unikalia kalba. Jis padėkojo Lietuvai, Latvijai ir Estijai už drąsią poziciją holokausto klausimu bei pabrėžė apie būtiną kovą su antisemitizmu.
Pasak Izraelio ministro pirmininko, šalys bendradarbiauja ir kovodamos su iššūkiais pasaulyje. Didžiausias šiuo metu bei ateities problema, anot jo, yra terorizmas.
Izraelio ministras pirmininkas B. Netanyahu sakė, kad Iranas vis dar intensyviai vykdo teroristines veiklas bei kuria branduolinį ginklą. Spaudos konferencijoje penktadienį jis sakė, kad ES skirti aštuoniolika milijonų dolerių Iranui yra didžiulė klaida, nes šiuos pinigus Iranas tiesiogiai skiria branduolinio ginklo kūrimui, todėl sankcijos Iranui yra būtinos.
„Iranas nesustabdė branduolinio ginklo kūrimo, jie gali labai greitai atsitverti kelią branduolinio ginklo sukūrimui per keletą metų. ES skirti aštuoniolika milijonų dolerių Iranui yra didžiulė klaida. Jie neskirs šių pinigų vandens valymui ar darbininkams. Šie pinigai bus skirti branduolinio ginklo kūrimui. Reikia atkurti sankcijas Iranui, kad būtų sustabdytos teroristinės veiklos Irane, dėl kurių kenčia milijonai žmonių. Taip pat reikia pabrėžti ir tai, kad Iranas plečia savo teroristines veiklas ir į Siriją“, – teigė premjeras.
Kalbėdamas konferencijoje jis taip pat pažymėjo, kad su Baltijos šalių ministrais pirmininkais aptarė saugumą ir gynybą bei paprašė, kad Baltijos šalys keistų neigiamą skeptišką požiūrį į Izraelį.
Izraelio premjeras Benjaminas Netanyahu. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
„Aptarėme saugumą ir gynybą, tikiu, kad daug ką galime nuveikti. Aš taip pat paprašiau Baltijos šalių ministrų pagalbos, kad reikia pagerinti požiūrį į Izraelį. Reikia panaikinti neigiamą skeptišką požiūrį į Izraelį“, – sakė B. Netanyahu.
Premjeras S. Skvernelis pirmą kartą vykstantį trijų Baltijos šalių ir Izraelio ministrų pirmininkų susitikimą pavadino istoriniu, vykstančiu itin svarbiu metu, kai trys Baltijos šalys mini savo valstybingumo šimtmetį, o Izraelio valstybė mini 70-metį.
„Transatlantiniam bendradarbiavimui alternatyvos nėra. Europa, JAV ir Izraelis yra natūralūs sąjungininkai. Mus vienija demokratijos, žmogaus teisių ir teisės viršenybės vertybės, iššūkiai saugumui ir glaudūs ekonominiai ryšiai. Esami ir liksime didele dalimi priklausomi vieni nuo kitų. Tai yra didžiausia paskata bendradarbiauti“,- pabrėžė premjeras S. Skvernelis.
Taip pat akcentuota, kad Baltijos valstybės pasisako už glaudesnį ES ir Izraelio bendradarbiavimą. Pabrėžta, kad tik diplomatinės priemonės, derybų kelias gali užtikrinti taiką Artimųjų Rytų regione.
„Visas keturias šalis vienija panaši istorija ir panašūs dabarties regioninio saugumo ir valstybių raidos iššūkiai, todėl turime nuolat kalbėtis ir stiprinti praktinius ryšius“, – sakė Vyriausybės vadovas S. Skvernelis.
Estijos ministras primininkas Jüris Ratas pažymėjo, kad šalių susitikimas praėjo tiesiog puikiai.
„Džiaugiuosi susitikdamas su Izraelio ministru pirmininku ir tikiuosi, kad iki kito susitikimo nepraeis šimtas metų. Susitikimas praėjo tikrai puikiai. Aptarėme daug temų, kurios yra svarbios visoms šalims. ES turi būti vieninga, vienas iš principinių ES dalykų yra, kad Iranas nebegalėtų kurti branduolinių ginklų. Reikia skatinti mūsų šalių dar glaudesnį bendradarbiavimą technologijose, inovacijose bei kovai su terorizmu“, – sakė J. Ratas.
„Artimieji Rytai yra svarbus klausimas, yra svarbu mūsų sienų apsauga. Padėtis Sirijoje mums kelia nerimą. Taip pat terorizmas išsiplėtojęs visame pasaulyje ir nei viena šalis nėra nuo to apsaugota. Todėl turime stiprinti pozicijas bendradarbiavime kovai su terorizmu“, – teigė Estijos premjeras.
Latvijos premjeras Maris Kučinskis taip pat pažymėjo, kad dialogas tarp valstybių yra būtinas norint spręsti tarptautines problemas.
Dabartinė tarptautinės politikos situacija turi daug temų ir problemų, kurias turime spręsti nedelsiant. Sutinku su Baltijos atstovais, kad turime rimtai žiūrėti į kibernetines grėsmes. Taip pat plėtodami dialogus tarpusavyje, manau, rasime daugelio konfliktų sprendimo būdus“, – sakė M. Kučinskis.
Pasak Latvijos premjero, Baltijos šalių požiūris į Rusiją nepasikeitė. Sankcijos išliks, jei Rusija neįvykdys Minsko susitarimo.
Šiandien su Baltijos valstybėmis aptarėme, kad dėl Rusijos šalių pozicija yra nepasikeitusi. Nebent bus įvykdyti Minsko susitarimai, kol jų neįvykdys, tol sankcijos nebus nutrauktos“, – teigė M. Kučinskis.
Su vizitu Lietuvoje viešintis Izraelio ministras pirmininkas dar susitiks su Lietuvos žydų bendruomene Vilniaus sinagogoje, dalyvaus žuvusiųjų pagerbimo ceremonijoje Panerių memoriale, apdovanos Pasaulio tautų teisuolio medaliais Domo ir Marijonos Viščių šeimą.
B. Netanyahu taip pat ketina aplankyti Vilniaus Gaono kapą.
Tai pirmasis Izraelio premjero keturių dienų vizitas Lietuvoje.
Premjeras Saulius Skvernelis kartu su Izraelio premjeras Benjaminas Netanyahu. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Bendradarbiavimo perspektyvas ekonomikos, gynybos, kibernetinio saugumo, mokslo ir inovacijų, kultūros bei turizmo srityse ministras pirmininkas Saulius Skvernelis aptarė su Lietuvoje viešinčiu Izraelio premjeru Benjaminu Netanyahu.
Tai istorinis – pirmasis Izraelio Vyriausybės vadovo vizitas Lietuvoje.
„Izraelis yra mūsų strateginis partneris Artimųjų Rytų regione. Tikiuosi, kad šis vizitas dar labiau suaktyvins dvišalius santykius. Šie metai yra išskirtiniai Lietuvos ir Izraelio valstybingumui, minint 100 metų Lietuvos nepriklausomybės ir 70 metų Izraelio valstybės sukaktis. Džiaugiamės intensyvėjančiu bendradarbiavimu, šalis siejančiais saitais. Lietuvą ir Izraelį ypač suartina daug istorinių bei kultūrinių ryšių ir patirčių“, – sakė premjeras.
Pasak Vyriausybės vadovo, vienas iš prioritetų – dvišalių ekonominių ryšių stiprinimas, aktyvesnis tarpvyriausybinis bendradarbiavimas, todėl būtų tikslinga įsteigti tarpvyriausybinę bendradarbiavimo komisiją, kuri turėtų suteikti šiems procesams didesnį pagreitį.
Sutarta, jog itin svarbu toliau skatinti glaudžius ryšius švietimo ir mokslo, gynybos pramonės, technologijų srityse. Kalbėta, kad reikia aktyvesnių verslo kontaktų.
S.Skvernelis pasiūlė įsteigti Lietuvos ir Izraelio jaunimo mainų fondą. Izraelis – vienas iš inovacijų lyderių pasaulyje, tad Lietuva tikėtųsi aktyvesnio dialogo inovacijų politikos srityje ir siekti efektyvesnio jų panaudojimo komercinėje veikloje.
Aptariant tarptautinius santykius, akcentuota, jog Lietuva visada pasirengusi tarpininkauti stiprinant Izraelio ir Europos Sąjungos bendradarbiavimą. Taip pat pažymėta, kad būtų prasminga keistis vertinga patirtimi, kuri padėtu užtikrinti nacionalinį saugumą.
Izraelio premjero Benjaminu Netanyahu vizito metu Kudirkos aikštėje vyko protestas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Akcentuota, kad turistai iš Izraelio vis plačiau atranda Lietuvą, nuo spalio mėnesio tiesioginiai skrydžiai į Izraelį bus vykdomi 5 kartus per savaitę iš Vilniaus ir Kauno. Tai turėtų dar labiau pagyvinti turistų srautus. Premjeras pakvietė Izraelio oro vežėjus pasinaudoti Kauno ir Šiaulių oro uostų turima infrastruktūra, Lietuva galėtų tapti Izraelio krovinių paskirstymo centru.
Susitikimo metu taip pat kalbėta, kad Izraelis yra reikšmingas Lietuvos partneris karinių įsigijimų srityje. Lietuvai ypatingai svarbus dialogas konvencinių ir hibridinių grėsmių, kibernetinio saugumo klausimais. Sveikintina, kad prieš kelis mėnesius pasirašytas tarpvyriausybinis susitarimas dėl bendradarbiavimo viešojo saugumo ir kovos su nusikalstamumu srityje.
Kada bus pripažinta Palestina? Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
„Didžiuojamės ypatingais ryšiais su Lietuvos ir pasaulio žydų (litvakų) bendruomene ir džiaugiamės jos indėliu į mūsų valstybės kūrimą. Nėra ateities nesuvokus istorijos, tad dedame dideles pastangas ir skiriame didelį dėmesį žydų genocido aukų atminimui, visuomenės tolerancijos skatinimui. Mūsų Vyriausybė ir toliau tęs nulinės tolerancijos antisemitizmui politiką, toliau bus restauruojamos sinagogos, žydų kapinės“, – pabrėžė S.Skvernelis.
Izraelio premjero Benjaminu Netanyahu vizito metu Kudirkos aikštėje – protesto mitingas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Susitikime paliesta Astravo atominės elektrinės keliama grėsmė.
Kaip ELTA jau skelbė, Izraelio ministras pirmininkas B. Netanyahu Vilniuje lankysis rugpjūčio 23-26 dieniomis.
Penktadienį Izraelio premjeras susitiks su prezidente Dalia Grybauskaite, dalyvaus keturšaliame neformaliame Baltijos šalių premjerų susitikime, kuris vyks Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje.
Izraelio ministras pirmininkas dalyvaus žuvusiųjų pagerbimo ceremonijoje Panerių memoriale ir apdovanos Pasaulio tautų teisuolio medaliais Domo ir Marijonos Viščių šeimą.
Dr. Daiva Tamošaitytė, šio teksto autorė. Slaptai.lt nuotr.
Šį filosofinį esė paskatino imtis rašyti pastaruoju metu nežinia kodėl eskaluojama antisemitizmo tema. Per bemaž trisdešimt Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo metų šalis padarė viską, kad būtų ištirti jos teritorijoje nacių okupacijos metu vykę Holokausto nusikaltimai, priimti įstatymai, atlyginantys žalą, nuosekliai dirbama, kad žmonės būtų supažindinti su žydų kultūra. Labai daug mokslinės ir grožinės literatūros skirta šiai temai. Viskam, kas susiję su žydais, uždegta žalia neblėstanti šviesa. Ne tik aukščiausiu valstybiniu, bet ir kitais lygmenimis. Tuo džiaugiuosi.
Bet stebina vis dar egzistuojanti praraja, kuri nepadeda suvokti problemos esmės. Kaip susikūrė nesusikalbėjimas? Kodėl veši paviršutiniškas požiūris į lietuvių ir žydų santykius? Trauminės patirtys gyja ilgai, tačiau jos turėtų padėti atrasti naują, šiuolaikišką dimensiją, kurioje galima būtų kurti tai, kas tautas ne skiria, o vienija. Manau, kad mano, kaip lietuvės, asmeninė ir kultūrologinė patirtis leis pateikti dar vieną, tegu ir milijoninę, bet autentišką jei ne ataskaitą, tai bent pajautą ir moralinę poziciją.
Kas mane auklėjo nuo vaikystės klostantis natūraliems žmogiškiems santykiams? Be abejo, tėvų patirtis ir pavyzdys. Mano pačios patirtis. Todėl visada remiuosi autentišku gyvenimu, o ne sukonstruotomis dogmomis, kurias moksliniu požiūriu taip pat stengiuosi verifikuoti iš humanistinės pozicijos. Niekada savo namuose negirdėjau nė vieno blogo žodžio apie žydus. Nė vieno. O kai rengiau monografiją apie savo Tėvą, profesorių, nusipelniusį artistą ir ilgametį dainų švenčių dirigentą, visą gyvenimą dirbusį liaudies kultūros baruose, jo autobiografiniuose atsiminimuose, monografijoje publikuotuose, radau iškalbingą pastraipą, atspindinčią nemeluotą situaciją baisiais nacių okupacijos metais Jurbarke.
„Baigiantis kolonai, vieną dieną matom: eina pro šalį žydai, tarp jų keletas lietuvių ir skulptorius Vincas Grybas. Daugelis nešėsi kastuvus, o iš šonų juos lydėjo vokiečių žandarmerijos kareiviai su skrandomis ant krūtinės bei vienas kitas lietuvis su šautuvais, ant rankų užsirišę baltus raiščius. Mama sako, gal juos varo į kokius darbus? O tėvas, nujausdamas kažką negera, atrėmė, kad negali būt. Ir tikrai: praėjus kokiai valandai, Kauno pusėje pasigirdo kulkosvaidžių ir šautuvų tratėjimas. Pasirodo, juos visus ten sušaudė. Netoli Jurbarko buvo senos žydų kapinės. Ten jiems liepė išsikast duobes… Kad ir keista, žydai nebėgo, o du lietuviai vis dėlto sugebėjo ištrūkti. Jie pabėgo Nemuno šlaitu, į juos šaudė, bet pridengė krūmai. Jie viską papasakojo, ką matė. Tarp žuvusių žydų buvo mūsų pažįstami, daug žinomų žmonių, gydytojų. Trečią karo dieną jie padėjo galvas; kartu su jais ir Vincas Grybas. Tai buvo šiurpu. Paskui vokiečiai sugalvojo, kad reikia sudeginti sinagogą. Tuomet Jurbarke gyveno labai daug žydų. Jie turėjo dvi sinagogas. Viena buvo labai sena, dar caro laikais statyta, kelių šimtų metų, o greta naujesnė, mūrinė. Nutarė sudeginti senąją. Vokiečiai suvarė didelę grupę žydų, liepė išnešti visus šventus raštus, surašytus ant odelių ir susuktus į rulonus, visas knygas, sukrovė didžiulį laužą ir liepė padegt. Paskui liepė padegt sinagogą ir saugoti, kad ugnis nepersimestų į gretimus namus. Medinė sinagoga sudegė greitai kaip degtukų dėžutė. O vargšai žydai – murzini suodini. Nutarė, kad juos reikia praust. Sustatė į rikiuotę, paėmė tokius morus, su kuriais mirusiuosius neša, padėjo priekyje, ant jų paguldė mūsų kirpėją, jauną vaikiną, ir į rankas įdavė kažkokią knygą. Jį turėjo nešt keturi žydai. Ir visi patraukė į Nemuno pusę atseit nusipraust. Suprantama, nė vienas iš suaugusiųjų, išskyrus porą girtuoklių, nėjo artyn, tik vaikai. Ir aš tarp jų. Ir aš lydžiu procesiją, žiūriu, kas čia bus. Vokiečiai sukomandavo dainuot tarybinę dainą – „Katiušą“. Žydai verkia, dainuoja, kas moka, kas nemoka. Kraupu žiūrėti. Vargšą mūsų kirpėją nunešė prie upės, į prieplauką. Prieplauka aukšta, ten garlaiviai sustodavo. Smarkiai įsūpavę, įmetė vandenin. Gerai, kad kirpėjas mokėjo plaukt, tai išplaukė. Visus kitus išrengė, nors nenuogai, ir liepė praustis. Kai grįžau namo ir pradėjau pasakoti tėveliui, ką mačiau, jis jau buvo nusijuosęs diržą, kuriuo man prigrasino, kad daugiau nelįsčiau, kur nereikia. Kaip, sako, tau ne gėda? Žiūrėti į tokius pasityčiojimus, esą, gali tik visai smukę lietuviai. Paaiškėjo, kad visokie nusikaltėliai ar šiaip degradavę žmonės padėdavo prie panašių žiaurių egzekucijų. Kiek žinau, nė vienas padorus žmogus nė piršto neprikišo. Gavęs nuo tėtės bart, daugiau nebėgdavau žiūrėt. Paskui kitus žydus išvežė į Smalininkų pusę ir taip pat visus sušaudė. Kiek galėjo, lietuviai jų paslėpė kaimuose. Bet dauguma žydų kažko laukė ir nebėgo. Tokie buvo pirmieji žiaurūs karo įspūdžiai.“ (Vyžintas A., Tamošaitytė D. Pranas Tamošaitis: gyvenimas ir veikla. Lietuvos muzikos ir teatro akademija. Vilnius, 2011: p. 53-54.)
Dešimtmečio vaiko akimis pamatyti įvykiai liudija pirmiausia tai, kad gausi žydų bendruomenė Jurbarke buvo gerbiama („tarp žuvusių žydų buvo mūsų pažįstami, daug žinomų žmonių, gydytojų“), o absoliuti dauguma padorių žmonių baisėjosi tuo, kas pradėjo dėtis vokiečių kariuomenei įžengus į miestą („paaiškėjo, kad visokie nusikaltėliai ar šiaip degradavę žmonės padėdavo prie panašių žiaurių egzekucijų. Kiek žinau, nė vienas padorus žmogus nė piršto neprikišo“). Tai patvirtina ir tikslius tyrimus apie žydų elgesį varant juos į getus ir mirties vietas („bet dauguma žydų kažko laukė ir nebėgo“). Lakoniškai įvardijamas ir faktas, jog nebodami bausmės mirtimi, patys jurbarkiečiai kiek galėjo žydus gelbėjo („kiek galėjo, lietuviai jų paslėpė kaimuose“). Pirmieji žiaurūs karo įspūdžiai vaikui davė neišdildomą pamoką dėl principingos tėvų pozicijos, kai tėvas uždrautė net žiūrėti į vykdomas egzekucijas ir iškaršė sūnui kailį („kaip, sako, tau ne gėda? Žiūrėti į tokius pasityčiojimus, esą, gali tik visai smukę lietuviai“). Pačių lietuvių patirtas žudynes, sunkmetį atėjus sovietų armijai vaiko akimis taip pat galima rasti monografijoje. Tėvo šeima išgyveno karo baisumus per stebuklą, nes mano senelis, tėvas ir dėdė buvo garsūs miesto muzikantai, o muzikos visais laikais reikėjo. Tėvas gelbėjo daugybę knygų iš siaubiamos Jurbarko bibliotekos, drebančiais pirštais spaudė akordeono klavišus švilpiant kulkoms ir matant velkamus sušaudytus miškinius į aikštes, o stribams laidoti kalant vis neužtenkamus karstus: viename pjautynių metu ir pats turėjo pasislėpti.
Liudininko akimis pamatyti įvykiai ir vėliau visu gyvenimu patvirtinta principinė nuostata leidžia sakyti, kad ne tik mano, bet ir daugelio kitų padorių žmonių šeimose žydšaudžių (kurie aklai vykdė nacių nurodymus), nebuvo. Priešingai – asmeniškai patirtas Holokausto metas arba vėlesnės žinios apie tuos laikus humanistinę nuostatą ir atjautą tik sustiprina. Ir nors sovietiniais metais ši tema buvo, galima sakyti, kone uždrausta, būtent todėl – dėl auklėjimo ir jau savos patirties – į skaudžią antisemitizmo temą teko gilintis jau vėliau, maždaug su nepriklausomybės atkūrimu.
Leonidas Dorfmanas ir Daiva Tamošaitytė jo namuose Frankfurte prie Maino, 1995. (D. T. Asm. Archyv.)
O pirmuosius trisdešimt savo gyvenimo metų gyvenau apsupta draugų žydų; žinojimas apie buitinį antisemitizmą gyvavo lygia greta su kitais rasistiniais pasireiškimais, kurių patys patyrėme sovietmečiu, ir sąmonėje buvo atskirtas kaip neprideramas reiškinys iš principo, todėl neturintis vietos asmeninėje erdvėje. Geriausias mano vaikystės ir klasės draugas buvo pianistas Leonidas Dorfmanas. Su juo kaip su broliu: važinėta iš mokyklos ir į ją, švęsti gimtadieniai, žaistas badmintonas miške Lazdynų mikrorajone ir būta daugybė pasivaikščiojimų su rimtais pokalbiais. Visi mokslai ir pramogos vyko kartu. Liova visada tryško juoku, ir būtent iš jo sužinojau daug žydiškų chochmų – taip pat ir tai, kad patys žydai turi nuostabų humoro jausmą ir moka iš savęs pasišaipyti.
Kiti draugai besimokant M. K. Čiurlionio mokykloje buvo pianistės Aviva Aronaitė (po trijų klasių emigravusi į Izraelį ir tapusi garsia atlikėja) ir Estera Agranovskaja (šiuo metu gyvenanti Olandijoje), o smuikininkas Amosas Traubas tapo bendraminčiu, kai pagal tradiciją dešimtoje klasėje kūrėme „čiurlioniukų“ operą: jis komponavo muziką pagal mano libretą. Daug valandų prasėdėjome prie pianino jo namuose Antakalnyje. Beje, toje operoje, – pasirinkau „Orfėjo ir Euridikės“ temą, – Liova dainavo pagrindinę Orfėjo ariją… Kostiumus kūrė „dekų“ klasė, kurioje mokėsi Giedrius Jonaitis, Kristoforas Valaitis, Marius Grušas, Laisvūnas Kavaliauskas ir kiti šiuo metu žinomi menininkai. Opera turėjo didžiulį pasisekimą.
Dar iš mokyklos laikų atminty ir fotografijose, įrašuose išliko retas tais laikais projektas su Vladimiru Tarasovu – mūsų klasė, vadovaujama šviesios atminties Mokytojos Vidos Krakauskaitės, dirbo pagal eksperimentinę Karlo Orfo programąsu unikaliais mušamaisiais instrumentais, ir Lietuvos televizijoje padarė improvizacijų studiją, kurios metu dirigavau mokinių ir Tarasovo „orkestrui“. Laidą vedė kompozitorius Giedrius Kuprevičius.
TV studijoje. Iš kairės į dešinę: Estera Agranovskaja, Daiva Tamošaitytė, Gražina Kučinskaitė, Ela Želtouchova, Zbignevas Tatolis, Giedrius Kuprevičius. 1978 m.
Vėliau, studijuodama Valstybinėje konservatorijoje, draugavau su pianistu, intelektualu Valiumi Zaikinu, šiuo metu taip pat gyvenančiu Izraelyje. Turėjau laimės studijuoti Veronikos Vitaitės fortepijono klasėje (mokykloje ir konservatorijoje) ir gauti pamokų iš garsios pedagogės Olgos Šteinbergaitės. Visada pamokos būdavo ne tik profesionalios, bet ir didžiai gyvenimiškos. Dar vėliau gyvenimas ir kūryba suvedė su daugybe nuostabių žydų tautybės žmonių. Kaip muzikos kritikė dariau interviu ir recenzavau žymių muzikantų veiklą: Davido Geringo, Gidono Kremerio kamerinio orkestro, kompozitoriaus Anatolijaus Šenderovo ir daugelio kitų. Su Vladu Zalatoriumi (amžinatilsį) kūrėme pirmąją Lietuvoje orientalistikos konferenciją ir festivalį.
Daiva Tamošaitytė su Stanislovu Rubinovu Rašytojų sąjungoje po knygos „Miške ir scenoje“ pristatymo. 2013 10 08
Bet ypač jaudinanti draugystė mano šeimą siejo su Stanislovo Rubinovo šeima. Jis buvo ne tik mano Tėtuko bendrakursis solistas, bet daug metų mūsų šeimos atostogavo prie Sartų ežero. Mano Tėtukas išmokė jaunąjį Aleksandrą gaudyti lydekas (Tėtukas per vieną liniją kilęs iš garsios Skirsnemunės žvejų dinastijos). Nuo tada ir matydavome senojo ir jaunojo Rubinovų duetą plaukiantį valtimi per ežerą: išplaukia anksti ryte ir grįžta tik vakare; toks entuziazmas, atsidavimas žūklei nematytas… Būdavo, matai jau atplaukiančią valtį ir raudonuojantį megztinį: „Kiek pagavot?“ „Ai, blogai kimba, bet kokia dešimt yra…“ tada ant lieptelio darinėdavo; kiek prigaudydavo, dar ir visiems draugams aplink išdalindavo. Mūsų vaikai augo kartu ir patyrė visokių nuotykių. Ilgametė draugystė su Rubinovais buvo kažkokia vasariška, nors nestokojanti intelektualių pokalbių, o vėliau visada lankydavausi Stanislovo įkurto Kamerinio teatro Kaune gastrolėse Vilniuje.
Stanislovas kiek pamenu būdavo labai mąslus, išmintingas, dažnai griaudėdavo jo sodrus vokalisto juokas kai žaisdavome biliardą vasarvietės kavinėje. Ir nė už ką nežinojau, ką jam teko patirti karo metais. Tik kai nepriklausomybės atkūrimo pradžioje buvo išspausdinti jo atsiminimai apie siaubingus trejus metus, paauglio praleistus su motina miškuose išsikastose žeminėse, kai jie mėgino išgyventi Holokaustą, ir išgyveno, tada suvokiau, kad viskas pasikeis. Iš tų atsiminimų didžiausią įspūdį padarė du dalykai: Vilniaus lenkės, šeimos draugės išdavystė (atėjus naciams) ir keturiolikmečio badu mirštančio vaikino vidinė inteligencija: jam teko eiti į sodybą maisto, bet tik dešrą nukniaukė ir nieko daugiau… Kamerinis teatras skyrė didelį dėmesį Holokausto temai (spektaklis „Koba“ ir kt.). Buvo skaudu matyti atsivėrusias žaizdas. Stanislovas dar spėjo parašyti biografinę knygą – vieną iš įspūdingiausių liudijimų apie žydo (karaimo) likimą ir atrastą vietą Lietuvoje per pervartų laikotarpius. Jo garbei – niekieno neprašyta – parašiau ir nekrologą į „Literatūrą ir meną“. Norėjau, kad būtų paminėtas didžiulis mūsų žemiečio žmogiškumas – pamokantis visų tautų žmones.
Jeronimo Mantvydo Seibučio magistro studijų teorinis darbas „Pereinamumas: atminties judėjimo žemėlapis Vilniuje“ VDU, 2017 06 09Jeronimo Mantvydo Seibučio grafikos magistro gynimas VDU, 2017 06 09
Ir vėl likimas draugyste susiejo su ypatingu žmogumi – poetu Alfonsu Bukontu. Jis visą gyvenimą kūrė poeziją ir išvertė į lietuvių kalbą indų „Bhagavadgytą“. Tik vėliau sužinojau, kad jį, dar kūdikį, išgelbėjo lietuvių šeima ir augino kaip savo vaiką. Pagal gimimą pavarde Mordechajus, Alfonsas liko toje šeimoje ir lietuvių šviesuolių garbei pasiliko gelbėtojų pavardę – Bukontas. Jis visą gyvenimą širdimi ir gyvenimo būdu buvo lietuvis.
Draugysčių sąrašą galėčiau tęsti ir tęsti. Tačiau svarbiausia patirtis lieka: lietuviai ir žydai nuo senų senovės gyveno santarvėje, tam tikru bendruomenių susitarimu, ir net XX a. nežiūrint pasaulinių karų abipusės sąsajos aukštojoje kultūroje, versle buvo išlaikytos. Kaip kitaip – jei šimtmečiais gyveni priėmusioje žemėje, tai turi išlikti lojalus esamai valstybei ir jos santvarkai. Kiek dabar rašydama galiu apžvelgti, buvome natūraliai suaugę. Kitais atvejais savastys galėjo taikiai koegzistuoti. Šią simbiozę trikdė tik išorinės grėsmės, kai tekdavo rinktis. Ne visada pasirinkimai būdavo išganingi.
Prieš pereidama į lakonišką filosofinę mintį dar pratęsiu diskursą, kuris sako, kad ir šiandien lietuviai turi natūralų atvirą žvilgsnį į žydų klausimą. Štai mano sūnus pats savarankiškai pasirinko žydų temą baigiamosioms magistro studijoms Vilniaus dailės akademijoje (bakalauro diplominis darbas buvo iš Dariaus ir Girėno, estampų ciklas „Pranašas“). Klaidžiodamas po Vilnių jis patyrė savotišką nušvitimą, kai pamatė žydų antkapiais išgrįstus liuteronų bažnyčios laiptus. Jį sudomino žydų antkapių likimas ir apskritai žydų laidojimo tradicijos Vilniuje. Jis parašė teorinį magistro darbą, sukūrė praktinį darbą „Chronotipija“ ir puikiai apsigynė grafikos magistro studijas. Menininkui rūpi žydų antkapių likimas, barbariškas jų panaudojimas sovietmečiu statybos darbams, įmūrijant juos į sienas ar laiptus. Neabejotina, kad šis klausimas turės būti išspręstas ir pagarba mirusiųjų pasauliui atstatyta.
M. K. Čiurlionio meno m-los dešimtokų, operos „Orfėjas ir Euridikė“ kūrėjų grupė. Pirmoje eilėje antra iš kairės D. Tamošaitytė (libretas), trečioje eilėje ketvirtas iš kairės Leonidas Dorfmanas (Orfėjo partija), trečias iš viršaus dešinėj Amosas Traubas (kompozitorius). 1979 m.
Studijuodama žydų istoriją susidūriau su faktu, kad, viena vertus, po pasaulį išsklaidyta tauta išliko formuodama tik jai būdingus religijos, kultūros ir sociumo modelius, kita vertus, nėra atviresnės tautos pasaulio atžvilgiu. Užsiangažavę dirbti kurios nors valstybės labui, perėmę įvairių kultūrų savastį, jie ne tik išrutuliojo pačias skirtingiausias ir įvairiausias savimonės formas, bet ir nuveikė milžiniškus darbus, žinomus pasauliui. Pasauliui jie davė Kristų, ir davė Marksą. Pasirinkau šias figūras kaip simbolines, atspindinčias žydams būdingą pažiūrų amplitudę. Nuo pasaulio Mesijo iki materializmo filosofijos genijaus – tai nurodo į milžiniškas pastangas kurti savą diskursą, pažiūras ir ideologijas, kurios išvaduotų juos iš egzistuojančių konservatyvių visuomenių stereotipų. Jie aistringai diskutuoja ir turi ką pasiūlyti.
Kalbant apie žydus Lietuvoje, neabejotina, kad jeigu mūsų šalis nebūtų patyrusi 200 metų svetimųjų tironijos, būtų susiformavusi žymiai galingesnė valstybei ir lietuvių kultūrai lojali žydų diaspora. Sudėtingas ir dažnai žiaurus likimas lėmė atsargumą ir tapatinimąsi su stipresniuoju. Todėl ir carizmo metais, ir vėliau, sovietmečiu, net ir puikiai mokėdami lietuvių kalbą, žydai tarp savęs kalbėdavosi rusiškai arba jidiš. Vis dėlto man imponuoja LDK laikotarpiu žydams suteiktos privilegijos ir ypač Vilniaus Gaono veikla, kuri litvakų kultūrą garsina pasaulyje, laikoma prestižine. Litvakai savo „Šiaurės Jeruzalę“ išlaikė išeivijoje, ypač JAV. Straipsnio tikslas nėra skirtingų litvakų savimonės formų tyrinėjimas, bet pastanga atkreipti dėmesį į tai, jog XXI a. mums būtina suvokti tą nacionalinio charakterio prieštaringumą, spalvingumą ir jautrumą, susijusius tiek su istoriškai priverstiniu tapatinimusi su galios diskursais, tiek savų naratyvų kūrimu, tiek Holokaustu.
Iš asmeninės patirties ir studijų padariau išvadą, kad nėra neperžengiamų krantų ar pagrindo nuolatinio nepasitikėjimo ir neapykantos eskalavimui, išskyrus jau ne tautos, bet asmeninio pasirinkimo būdu vykdomus santarvės idėjai nepalankius kažkokios trečiosios šalies interesus. Tačiau nuo to kenčia pirmiausia patys litvakai. Aš juos laikau kaip reta galinga ir protinga žmonijos dalimi, todėl galinčia deramai priimti visus iššūkius ir tiesą. Juk neliečiami, nekritikuojami ir išvis ramybėj paliekami tik silpnieji ir neįgalūs. Taip manyti apie žydus, sutikime, būtų baisus įžeidimas. Kartu niekada nepamirškime, su kokiais išbandymais ir skriaudomis jiems teko susidurti XX a., iš kokios juodos tamsos vaduotis.
Šis pasakojimas – vienas iš daugelio. Tokia pozicija ne visiems patiks: vaizdingai tariant, jei įtiksi Kristui, neįtiksi Marksui. Bet aš rizikuoju viešindama savo intymius įspūdžius vedama vienintelio tikslo: kiek galima amortizuoti antisemitizmo, faktinio ir menamo, smūgius. Nes taip gyventi tiesiog nusikalstama. Pažvelkime ir stiprinkime šviesiąją sugyvenimo pusę. Juk Lietuvoje daugėja mišrių šeimų, kurių vaikai ieško savo tapatybės. Dažnai mišrios šeimos vengia pripažinti žydišką kilmę iš kurios nors pusės. Tai – asmeninio apsisprendimo reikalas, bet kartu rodo į (visai pagrįstą) nepasitikėjimą ir baimę, sudėtingą savimonės tapsmo procesą. Gravituojama į kosmopolitinius ir todėl ne tokius skausmingus modelius. Kitais atvejais įvardijimas save lietuviu suprastinas kaip lietuvių politinės tautos pripažinimas ir pagarba.
Baigdama akcentuočiau kuo geresnių santykių su Izraelio valstybe kūrimą ir dabartinės JAV politikos Izraelio atžvilgiu palaikymą. Neabejoju, kad tai – vienas greičiausių būdų ištaisyti istorijos klaidas ir kurti naujus lietuvių ir žydų taikaus sambūvio modelius.
2018 m. birželio 2 d.
Publikuota iš: muzikos ir mokslo žurnalas „Muzikos barai“, 2018 Nr. 5-6 birželis.
Nuotraukos – iš dr. Daivos Tamošaitytės asmeninio archyvo.
Izraelio užsienio slaptoji tarnyba „Mossad“, anot laikraščio „New York Times“, Sirijoje likvidavo žinomą raketų tyrėją. Anonimu norėjęs likti aukštas vienos žvalgybos Artimuosiuose Rytuose darbuotojas pareiškė, kad dėl mokslininko nužudymo kaltė tenka „Mossad“.
Asisas Asbaras žuvo naktį į sekmadienį Masjafe Vakarų Sirijoje, kai buvo detonuotas užminuotas automobilis. Izraelio laikraštis „Haaretz“ antradienį atkreipė dėmesį į tai, kad atsakomybę už išpuolį prieš A. Asbarą prisiėmė Sirijos sukilėlių grupuotė „Abu Amara brigados“.
A. Asbaras, pasak „New York Times“, buvo vienas svarbiausių Sirijos raketų technikų. Jis palaikė labai glaudžius kontaktus su Sirijos vyriausybe bei „Al Kudso brigadų“, kurios laikomos Irano ginkluotųjų pajėgų elitiniu daliniu, vadu.
Be to, anot laikraščio, Izraelis spėja, kad A. Asbaras vadovavo slaptam daliniui, kūrusiam ilgojo nuotolio raketas Sirijoje. Jis esą taip pat bendradarbiavo statant požeminį ginklų fabriką. Pasak anoniminio šaltinio, „Mossad“ jau seniai norėjo nužudyti mokslininką dėl jo vaidmens Sirijos raketų programai.
Izraelio ministro pirmininko Benjamino Netanyahu atstovai bei gynybos ministras Avigdoras Liebermanas straipsnio komentuoti nenorėjo. Tačiau A. Liebermanas atitinkamus kaltinimus paneigė Izraelio žiniasklaidoje. „Jie kaskart mėgina mus apkaltinti. Todėl mes to rimtai nevertiname“, – laikraštis citavo ministro pokalbį su „Channel 2 News“.
„Visuomeninis aktyvistas Noamas Chomskis, turintis daugelio metų stažą, apkaltino Izraelį, kad šis „nesivaržydamas“ kišasi į JAV elektorinę politiką, ir tas kišimasis daug kartų pranoksta bet kokias pastangas, kurias, galimas dalykas, yra dėjusi Rusija“, – rašo Independent žurnalistas Endiu Bankombas.
89-rių metų mokslininkas lingvistas Chomskis „apkaltino daugelį žiniasklaidos priemonių susitelkimu į antraeiles, jo manymu, temas ir ignoravimu tokių klausimų, kaip klimato kaita, „grėsminga mūsų egzistencijai, o taip pat sakė, kad daugelyje šalių tapo „pajuokos objektu“ Amerikos žiniasklaidos susitelkimas į numanomą Rusijos kišimąsi 2016 metais“, – sakoma straipsnyje.
„Visų pirma, jeigu jūs domitės užsienio kišimusi į mūsų rinkimus, tai viskas, ką, galimas dalykas, padarė rusai, beveik nesiskaito, beveik nenusveria svarstyklių lėkštės, palyginus su tuo, ką kita valstybė daro atvirai, nesivaržydama ir smarkiai remiama“, – sakė Chomskis.
Interviu leidiniui Democracy Now jis pridūrė: „Izraelio kišimasis į rinkimus JAV kolosoliai pranoksta viską, ką, galimas dalykas, darė rusai, aš turiu omeny, net iki tokio laipsnio, kad Izraelio ministras pirmininkas Netanjahu ateina tiesiai į Kongresą, net neinformuodamas prezidento, ir kalbasi su Kongresu aidint kurtinantiems plojimams, kad pabandytų pakirsti prezidento politiką: tai, kas atsitiko su Obama ir Netanjahu 2015 metais?“
Laikraštis primena, kad 2015 metų kovą, pakviestas JAV Atstovų rūmų spikerio, Netanjahu pasakė Kongrese kalbą apie branduolinį susitarimą su Iranu, kuris tuo momentu dar nebuvo pasirašytas. Jis tiksliai leido suprasti, kad pasisako prieš tokį susitarimą.
„Argi Putinas buvo atvažiavęs, kad kreiptųsi į Kongresą abejų rūmų posėdyje, bandydamas paraginti juos pasukti JAV kursą 180 laipsnių, net neinformavęs prezidento? – klausė Chomskis. – Ir tai tik maža kruopelytė tos dominuojančios įtakos?.
Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas antradienį pavadino Izraelį „labiausiai fašistine ir rasistine“ pasaulio valstybe. Tai prezidentas pareiškė reaguodamas į Izraelio parlamento priimtą įstatymą, apibrėžiantį Izraelį kaip tautinę žydų valstybę.
„Šis žingsnis, nepalikdamas nė menkiausios vietos abejonei, parodė, kad Izraelis yra labiausiai sionistinė, fašistinė ir rasistinė pasaulio valstybė“, – savo vadovaujamai valdančiajai partijai kalbėjo R. T. Erdoganas.
Tęsdamas vieną griežčiausių pastarojo meto išpuolių prieš Izraelį R. T. Erdoganas pridūrė, kad nėra „jokio skirtumo tarp Hitlerio pamišimo dėl arijų rasės ir Izraelio įsivaizdavimo, kad šios senovinės žemės skirtos tik žydams“.
„Hitlerio dvasia, atvedusi pasaulį prie didelės katastrofos, atgimė kai kuriuose Izraelio lyderiuose“, – teigė R. T. Erdoganas.
Minėtuoju įstatymu, priimtu po audringo Kneseto posėdžio, hebrajų kalbai suteiktas nacionalinės kalbos statusas, o žydų bendruomenių kūrimas įvardytas nacionaliniu šalies interesu.
Tuo metu arabų kalbai, anksčiau laikytai oficialia, suteiktas tik specialus statusas.
Šis teisės aktas – naujausias įtampą tarp Izraelio ir Turkijos – vienos iš nedaugelio žydų valstybės partnerių musulmonų – pakurstęs šaltinis.
Socialinės atskirties Lietuvoje mažinimas, išskirtinis šalies aktyvumas ir lyderystė regione, prezidentų Valdo Adamkaus ir Dalios Grybauskaitės užsienio politikos krypčių sujungimas, griežta pozicija Rusijos atžvilgiu – tokių tikslų būdamas šalies vadovu užsienio politikoje siektų konservatorius Žygimantas Pavilionis.
Pasak Ž. Pavilionio, socialinės atskirties mažinimas turi tapti Lietuvos užsienio politikos prioritetu, nes, tvirtino konservatorius, pagrindinės šiuo metu Lietuvai kylančios grėsmės yra šalies viduje, o ne išorėje.
„Pagrindinės grėsmės nėra išorinės. Tai yra skurdas, atskirtis tarp turtingų ir neturtingų, „lotinizacija“, kuri yra milžiniška, ir atskirtis regionuose. Žmogaus pažeminimas, nesugebėjimas suprasti, kad žmogus yra didžiausia vertybė. Pas mus taip pat yra milžiniška gilėjanti atskirtis tarp turtingų ir neturtingų bei tarp regionų – tarp Vilniaus ir ne Vilniaus“, – aiškino Ž. Pavilionis, pridurdamas, kad dabartinė Vyriausybė nededa daug pastangų atskirtims įveikti.
„Įgalinus ir sustiprinus pilietį ir demokratija būtų kokybiškesnė, ir grėsmių būtų mažiau, ir „kolūkių“, ir oligarchų, kurie mus perka ir parduoda, būtų šiek tiek mažiau. Galiausiai Rusija taip pat nežaistų mūsų likimais, o mes pradėtume vis didesnę įtaką regione daryti“, – sakė Ž. Pavilionis.
Apie prezidento postą galvojantis Ž. Pavilionis sakė, kad Lietuva turėtų siekti pagal įvairius ekonominius ir socialinius parametrus priartėti prie labiausiai išsivysčiusių Šiaurės valstybių. Kad tai pasiektų, aiškino politikas, Lietuva turi išnaudoti pasaulio lietuvių tinklą ir vykdyti itin aktyvią ir matomą užsienio politiką regione, Europos Sąjungoje ir NATO.
Vieną iš saugios ir klestinčios Lietuvos kūrimo įrankių Ž. Pavilionis įvardina valstybės užsienio politikos aktyvumą.
Politiko nuomone, aktyvi, ambicinga užsienio politika geriausiai prisidėtų sprendžiant valstybei kylančius iššūkius. Drąsi Lietuvos politika užsienyje, sėdėjimas su pasaulio lyderiais prie vieno stalo, pabrėžė Ž. Pavilionis, turi tapti įrankiu spręsti Lietuvai grėsmę keliančias vidaus problemas.
Konservatorius iškėlė idėją sujungti prezidentų Valdo Adamkaus ir Dalios Grybauskaitės užsienio politikos strategijas.
Pasak jo, prezidentas V. Adamkus dvi kadencijas buvo itin aktyvus Rytų Europoje ir sustiprino Lietuvos santykius su Jungtinėmis Valstijomis. Ž. Pavilionis gyrė ir teisingais vadino V. Adamkaus prezidentavimo laikais garsiai deklaruotus Lietuvos užsienio politikos tikslus tapti Rytų Europos regiono lyderiais ir vaidinti vieną svarbiausių vaidmenų demokratizuojant ir prie integracijos į ES artinant Ukrainą, Moldovą, Gruziją, Baltarusiją. Tačiau, pripažino Ž. Pavilionis, ambicingi tikslai Lietuvą įtvirtinti kaip regiono lyderę nebuvo visiškai pamatuoti. Pasak jo, Lietuva tuomet neturėjo pakankamai tvirto ES didžiųjų valstybių užnugario.
Šią situaciją, aiškino konservatorius, ištaisė D. Grybauskaitės vykdytas užsienio politikos kursas glaudinti Lietuvos santykius su įtakingomis ES valstybėmis.
Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Kas ją pakeis 2019-aisiais metais? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Grybauskaitė mus įtvirtino Europoje, prezidentas Adamkus mus įtvirtino Rytų Europoje ir Amerikoje. Viskam ateina savo laikas. Dabar mes tą užnugarį turime, palaikome gerus santykius su Vokietija ir Prancūzija. Aš manau, kad dabar laikas suvienyti Dalios Grybauskaitės ir Valdo Adamkaus dimensijas“, – kalbėjo Ž. Pavilionis, pabrėždamas, kad lyderystės idėją Lietuva jau yra pasiruošusi įgyvendinti.
Politikas taip pat akcentavo, kad Lietuva turėtų aktyviai veikti sujungiant Šiaurės ir Vidurio Europos regionus. Pasak jo, Lietuvai tai sukurtų milžinišką naudą. Be to, Ž. Pavilionio nuomone, niekas kitas, tik Lietuva gali imtis vienytojos vaidmens.
„Be mūsų niekas šio neužbaigto kurti regiono nesuvienys. Tik mes. Tai išskirtinis Lietuvos vaidmuo“, – apie Lietuvos naujas ambicijas užsienio politikoje kalbėjo Ž. Pavilionis.
Santykių su Rusija gairės
Kalbėdamas apie Lietuvos santykius su Rusija Ž. Pavilionis buvo griežtas. Jo nuomone, tiek Lietuva, tiek Vakarai neturi ir ateityje neturėtų vystyti dialogo su dabartiniu Rusijos režimu. Pasak jo, dialogo su Kremliumi iniciatyvos tik gesina visas reformas Rusijos viduje.
„Man tai yra žudikų ir mafijos gauja, kuri žudo savo valstybę ir savo tautą, nekalbant, kad žudo savo kaimynus“, – apie dabartinį Rusijos režimą kalbėjo Ž. Pavilionis.
„Mes neturime palaikyti dialogo su Kremliumi. Mes turime kurti ateitį ir ieškoti visokių galimybių, gal net sukurti visų Vakarų strategiją Rusijos atžvilgiu, kuri tą šalį gal po 50 ar 100 metų padarytų europietišką. Aš tikrai tikiu, kad Rusija ir rusai yra europiečiai, tačiau jiems reikia dar daug pastangų, kad įveiktų savo instinktus, kurie yra sustiprinti KGB sistemos“, – kalbėjo Ž. Pavilionis.
Ši Ž. Pavilionio pozicija Rusijos klausimu atspindi daugelio jo atstovaujamos konservatorių partijos nuostatas. Jis ne kartą viešai ir aštriai kritikavo premjerą Saulių Skvernelį, šių metų pradžioje prakalbusį apie būtinybę atnaujinti dialogą su Maskva. Nemažai kritikos iš Ž. Pavilionio susilaukė ir jo bendrapartietis Vygaudas Ušackas, akcentuojantis, kad Lietuvos ir Rusijos dialogas yra ne tik įmanomas, bet ir būtinas, jei vadovaujamasi ES nustatytais bendravimo su Rusija principais. Abu politikus Ž. Pavilionis pavadino „prorusiškais kandidatais“.
Tačiau, politiko nuomone, Lietuvos pozicija Rusijos atžvilgiu neturėtų būti pasyvi. Ž. Pavilionio tvirtinimu, Lietuva turi reikiamų ir kol kas neišnaudojamų svertų demokratizuojant Rusiją.
„Mes turime daug priemonių kaip euroatlantinio aljanso nariai, tačiau mes jų nenaudojame, mes juos atitraukiame bijodami Kremliaus. Spausdami jiems rankas, mes nepadedame Rusijai kurti ateities, o mes tą galime padaryti. Vilnius tą gali padaryti“, – aiškino Ž. Pavilionis.
Komentuodamas Lietuvai itin aktualų šalies pasienyje Baltarusijoje statomos Astravo atominės elektrinės klausimą jis pabrėžė, kad Lietuva turi užimti labai griežtą poziciją. Pasak jo, kol kas Lietuvos valdžia nepakankamai rodė pastangų, kad nesaugiu laikomas projektas būtų sustabdytas. Ž. Pavilionis reiškė pretenzijas valdantiesiems „valstiečiams“ ir jų deleguotam premjerui S. Skverneliui, kad šie, kaip žaliesiems atstovaujanti partija, neišnaudoja visų savo kontaktų.
„Mes nedarome normalaus diplomatinio lobizmo prieš Astravą. Mes nedarome to, S. Skvernelis, nors ir yra „žaliasis“, nepanaudoja savo kontaktų šį monstrą sustabdyti“, – aiškino Ž. Pavilionis.
Pasak jo, Lietuva, spręsdama Astravo AE klausimą, neturėtų leistis į derybas su Minsku. „Santykiai su Baltarusija yra tas pats, kas yra santykiai su Kremliumi. Jie privalo sustabdyti reaktorius. Turi būti iškelta esminė sąlyga Kremliaus statytiniams Baltarusijoje“, – apibendrino Ž. Pavilionis.
Euroatlantiniai santykiai
Save eurooptimistu ir agresyviu Lietuvos nacionalinių interesų Europos Sąjungoje gynėju laikantis Ž. Pavilionis tvirtino palaikąs giliau besiintegruojančios Europos Sąjungos viziją, kurią remia Vokietijos ir Prancūzijos vadovai. Tačiau, akcentavo politikas, Lietuva neturi išsižadėti savo nacionalinių interesų.
Politiko deklaruojamoje Lietuvos užsienio politikos vizijoje veikdama su euroatlantiniais partneriais Lietuva privalo taip pat rodyti išskirtinį aktyvumą. Pasak jo, Vilnius turi būti itin aktyvus bendraujant su ES ir NATO lyderiais ir visada dalyvauti sprendžiant pačius svarbiausius klausimus. Kitu atveju, aiškina Ž. Pavilionis, ne tik nebus pasiekti Lietuvos interesai, tačiau šaliai iškils realūs, valstybę naikinantys pavojai.
Prezidentas Valdas Adamkus. Slaptai.lt nuotr.
„Mes turime siekti savo interesų visur ir visose srityse. Apie juos šnekėti turime prie „vipinio“ stalo. Jei mes nuspręsime sėdėti „galiorkoje“, tai mūsų niekas negirdės. Ir mes tapsime patrankų mėsa, kas istoriškai visada baigdavosi labai liūdnai. Mes turime būti su ES lyderiais, nes tokio buvimo su lyderiais mums reikia siekiant spręsti vidaus problemas. Turime aštriai kovoti dėl savo interesų, negalime parduoti jų“, – aiškino Ž. Pavilionis, pabrėždamas, kad šiuo metu bendradarbiavimui su Prancūzija, Vokietija, D. Britanija ir Lenkija yra skiriama per mažai dėmesio ir pinigų. Konservatorius akcentavo, kad tapęs prezidentu ypač daug dėmesio skirtų santykių su D. Britanija ir Izraeliu intensyvinimui.
Kartu Ž. Pavilionis tvirtino, kad Lietuva kylančių JAV ir ES ginčų akivaizdoje negali rinktis palaikyti kurios nors vienos pusės. Politikas akcentavo, kad Lietuvos ateitis priklauso nuo euroatlantinės vienybės, todėl ji ir turi išlikti šalies prioritetu.
„Mes negalime skaldytis. To nori tokios galybės kaip Rusija ir Kinija. Mes (Vakarai.- ELTA) turime įsitvirtinti kaip esminiai, pasauliniai lyderiai, su savo standartais, su savo gyvenimo būdu, investicijomis ir technologijomis. Ir būtent lietuviai, kurių egzistencija priklauso nuo tos vienybės, privalo ją kurti ir būti kartu su lyderiais“, – pabrėžė Ž. Pavilionis.
Jo nuomone, ir taip tvirti Lietuvos ir JAV santykiai turi dar labiau stiprėti. Politikas akcentavo, kad didesnis JAV karių buvimas Lietuvoje prisidėtų ir prie ekonomikos plėtros ir investicijų pritraukimo.
D. Grybauskaitės užsienio politikos vertinimas
Ž. Pavilionis teigimai įvertino D. Grybauskaitės vykdytą užsienio politiką. Politikas išskyrė prezidentės suformuotus gerus santykius su Vokietijos lydere Angela Merkel bei aktyvų vaidmenį Europos Sąjungoje.
Tačiau, anot jo, D. Grybauskaitė nepakankamai dirbo dėl to, kad Lietuvos santykiai su Lenkija būtų tinkami.
„Aš aktyviau stengčiausi atkurti buvusią strateginę partnerystę“, – pabrėžė Ž. Pavilionis ir sakė pasigendąs asmeninio D. Grybauskaitės vaidmens šioje srityje.
Jis taip pat sukritikavo prezidentės santykius su buvusiu JAV prezidentu Baraku Obama. Kita vertus, Ž. Pavilionis teisino D. Grybauskaitės kritikos sulaukusį sprendimą. Pasak jo, 2010 m. pati atsisakiusi ir tuometį Lietuvos premjerą Andrių Kubilių delegavusi vykti į Vidurio ir Rytų Europos valstybių vadovų susitikimą su JAV prezidentu, D. Grybauskaitė turėjo užtektinai priežasčių. Politikas tvirtino, kad B. Obama tuomet nevienareikšmiškai investavo į santykius su Kremliumi.
*****
Prezidentės Dalios Grybauskaitės antrajai kadencijai einant į pabaigą, naujienų agentūra ELTA pristato apie savo pretenzijas dalyvauti oficialiai pareiškusių ar tą dar daryti ketinančių politikų užsienio politikos vizijas.
Potencialiais kandidatais dalyvauti 2019 m. prezidento rinkimuose laikomi politikai ir visuomenininkai deklaravo, jų nuomone, svarbiausias Lietuvos politikos su ES, JAV ir Rusija gaires, aptarė svarbiausias nacionalines grėsmes, kurios šiuo metu kyla Lietuvos nacionaliniam saugumui bei tai, kaip jie vertina beveik dešimtmetį trukusį prezidentės D. Grybauskaitės vadovavimą šalies užsienio politikai.
Lenkijos valdančiosios partijos vadovas Jaroslavas Kačynskis (Jaroslawas Kaczynskis) pakartojo reikalavimą, kad Vokietija sumokėtų Lenkijai reparacijas už Antrąjį pasaulinį karą, praneša „Reuters“.
„Tai Lenkijos ir Vokietijos problema, turiu omenyje, kad tai Vokietija įsiveržė į Lenkiją, nužudė milijonus žmonių ir naikino materialinį turtą. Mums už tai turi būti kompensuota“, – po kelių ligoninėje praleistų savaičių interviu vienam iš Lenkijos radijų sakė J. Kaczynskis.
Be kita ko, J. Kaczynskis pridūrė, kad dėl neseniai Lenkijoje priimto įstatymo, kuriuo už pareiškimus, jog Lenkija prisidėjo prie jos teritorijoje nacių vykdytų žydų žudynių, buvo numatyta skirti laisvės atėmimo bausmes, pastaruoju metu suprastėjo šalies santykiai su JAV.
Šią savaitę, po kelis mėnesius trukusių derybų su Izraeliu, šis įstatymas buvo sušvelnintas. Įvedus pakeitimus, trejų metų laisvės atėmimo bausmių nebeliko, tačiau prasižengusiems asmenims gresia piniginės baudos.
Izraelio parlamentas atšaukė antradienį numatytą balsavimą dėl per Pirmąjį pasaulinį karą vykusių armėnų žudynių pripažinimo genocidu, nes tam priešinosi šalies vyriausybė, informavo iniciatyvos autorė.
Praėjusį mėnesį Knesetas pritarė opozicinės kairiųjų partijos „Meretz“ narės Tamaros Zandberg parengtam siūlymui surengti plenarinio posėdžio diskusiją ir balsuoti dėl armėnų genocido pripažinimo.
Turkija pareiškė nepritarimą tokiai iniciatyvai todėl, kad užsitikrintų valdančiosios koalicijos paramą savo siūlymui, T. Zandberg sutiko nukelti balsavimą po Turkijos prezidento ir parlamento rinkimų. Jie vyko sekmadienį.
Tačiau pirmadienį paaiškėjo, kad net ir pasibaigus Turkijos rinkimams Izraelio valdančioji koalicija vis dar nepritaria parlamentarės iniciatyvai.
„Nepaisant pažadų ir atidėliojimų ir to, kad rinkimai Turkijoje jau įvyko, vyriausybė ir koalicija atsisako pripažinti armėnų genocidą“, – pirmadienį tviteryje rašė T. Zandberg.
T.Zandberg iniciatyva nebūtų buvusi laikoma Izraelio vyriausybės žingsniu, tačiau vis vien galėjo pabloginti ir taip įtemptus šalies santykius su Turkija. Dėl dešimčių palestiniečių žūties Gazos Ruožo ir Izraelio pasienyje Ankara Tel Avivą kaltina nacizmu.
Aktyvistai prie ES Tarybos išrikiavo 4 500 batų porų. EPA-ELTA nuotr.
Aktyvistai pirmadienį priešais ES Tarybą Briuselyje išrikiavo 4 500 batų porų, vaizduojančių kiekvieną per Izraelio ir Palestinos konfliktą per pastarąjį dešimtmetį žuvusį asmenį.
Aktyvistų grupės „Avaaz“ nariai pripildė Jean Rey aikštę batais, kuriuos per praėjusią savaitę suaukojo Europos piliečiai.
Šiuo žingsniu grupė siekė „paraginti ES vyriausybes apsaugoti palestiniečių gyvybes pažabojant Izraelio vyriausybės smurtą“.
„Europos piliečiai turi vieną aiškią žinią mūsų vyriausybėms: mums rūpi palestiniečių gyvybės ir jos turi rūpėti jums“, – sakė kampanijos organizatorius Christophas Schottas.
Šis memorialas buvo skirtas pasitikti ES užsienio reikalų ministrus, kurie pirmadienį rinkosi į vienos dienos susitikimą.
Buvęs snaiperis Nadavas Vaimanas kritikuoja Izraelio valdžią dėl nesenų veiksmų Gazos sektoriuje ir interviu laikraščiui Süddeutsche Zeitung pasakoja, kaip jaučiasi žmogus, nutraukiantis kito žmogaus gyvybę.
Palestiniečių masinių protestų Gazos sektoriuje kadrai apskriejo visą pasaulį. Palestinos duomenimis, Izraelio įkūrimo 70-mečio dieną žuvo 61 žmogus ir buvo sužeisti 2700. Izraelio kariškių kitoje sienos pusėje užduotis – stabdyti tuos, kas stengiasi ją kirsti, perduoda leidinys.
„Nadavas Vaimanas 2005–2008 metais tarnavo elitiniame snaiperių padalinyje ir daugiausia dalyvavo operacijose vakariniame Jordano upės krante. Jam prireikė ne vienerių metų, kad peržvelgtų prisiminimus apie tą laikotarpį. Šiandien jis vadovauja nevyriausybinės organizacijos Breaking the Silence (kritikuojančios Izraelio valdžios vykdomas gyvenviečių statybas, – red. past.) švietimo skyriui. Ši organizacija vertinama nevienareikšmiškai, pirmiausia, ir pačiame Izraelyje“, – pabrėžia straipsnio autorė Jana Anzlinger.
Pasak Nadavo Vaimano, jis niekada nešaudė į protestuojančiuosius. „Negaliu patikėti, kad prieš juos panaudotų snaiperius. Tas, kas nori perspėti beginklius protestantus, naudoja paprastus kareivius. Mus, snaiperius, moko žudyti, o ne stabdyti protestus. Mūsų darbas – ilgai gulėti ir laukti, kad paskui iššautume ir pataikytume tiksliai į taikinį“.
Kai įvykdai užduotį, pasakoja leidinio pašnekovas, tu į tai žiūri kaip į darbą. „Galimas dalykas, tie, kas priversti šaudyti į visiškai nepavojingas beginkles moteris ir vaikus, į tai žiūri kitaip“.
„Aš visada suvokiau, kad nutraukiu kažkieno gyvybę. Kai žiūrėdavau per optinį taikiklį į tą, kurį turėdavau pašalinti, aš suprasdavau, kad matau paskutinius to žmogaus gyvenimo momentus. Ir kai paspausdavau gaiduką, suprasdavau, kad tai regėsiu sau prieš akis visada“, – sako Nadavas.
Paprastai, pasakoja buvęs snaiperis, per protestus snaiperiai šaudo po perspėjamųjų šūvių ir į kojas. „Virš kelių – jau pavojinga, ten eina arterija. Galima apskaičiuoti – nužudyti ar sužeisti. Daugiau kaip 60 nušautų – tai beprotiškai daug“.
Pasak Süddeutsche Zeitung pašnekovo, paprastai snaiperiams nėra skirtumo ar vaikas, ar suaugęs žmogus. „Kai palestinietis kelia pavojų, tu privalai jį užmušti. Yra trys paprastos taisyklės: kas tau kelia pavojų, tas privalo turėti tam priemonių, ketinimą ir galimybę. Tada tu gali šauti. Štai, jis gali turėti rankose Molotovo kokteilį, jis nori jį mesti ir stovi per atitinkamą atstumą. Kas mosuoja peiliu per 400 metrų atstumą, tas nepavojingas“.
Tos taisyklės galioja tik palestiniečiams, naujakuriams – ne. „Man tada Vakarų krante įkalė į galvą: jeigu teoriškai naujakurys stovi su šautuvu priešais tave ir nori tave nušauti, slėpkis už akmens ir palauk, kol jis išpoškins visą apkabą. Paskui iškviesk pasienio policiją – tu pats negali jo paliesti. Naujakuriai yra virš įstatymo“.
Pasak Nadavo Vaimano, tie, kas protestavo Gazos sektoriuje, nebuvo pavojingi. „Buvo galima nuvyti tuos žmones ašarinėmis dujomis, guminėmis kulkomis ar dar kaip nors. Manau, ateityje pavyks tokių protestų išvengti, jei Izraelis liausis engti palestiniečius“.
„Kai buvau Vakarų krante ir mačiau, kaip į mane žiūri palestiniečiai, aš maniau, kad jie manęs nekenčia todėl, kad aš žydas. Bet laikui bėgant pastebėjau: jie taip žiūri todėl, kad aš kareivis ir užgrobiau jų žemę“, – pasakoja jis.
Kodėl jis po tiek metų pradėjo atvirai pasakoti, ką išgyveno? „Ogi todėl, kad tie vaizdai manęs nepalieka. Mes gąsdinome žmones praleidimo punktuose, naktimis verždavomės į privačius namus, ištraukdavome žmones iš lovų ir suvarydavome juos į vieną kambarį, kad pro kitų kambarių langus tamsoje šaudytume į žmones“.
„Dauguma iš tų, kurie privalo atlikti karinę tarnybą Izraelyje (išimtis tik ištekėjusioms moterims, žydų ortodoksams ir naujakuriams), netampa kovų kareiviais, dar mažiau iš jų patenka į snaiperių būrius, ir jau visai mažai kas atsiduria tuose rajonuose, kuriuose veikiau aš. Mūsų padalinyje buvo 12 žmonių. Po tarnybos niekas iš mūsų nepadarė karinės karjeros. Mums jau gana“, – pažymi baigdamas Nadavas Vaimanas.
Neeilinio Islamo Bendradarbiavimo Organizacijos (OIC) vadovų susitikimo dalyviai. EPA – ELTA nuotr.
Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas penktadienį paragino islamiškąjį pasaulį susivienyti ir remti palestiniečius. Pasak jo, musulmonų lyderiams reikia įveikti nesutarimus, kad kovotų prieš „Izraelio žiaurumus“, rašo AFP.
R. T. Erdoganas iš pradžių tai pareiškė kreipdamasis į tūkstantinę minią Stambule, per demonstraciją, kurią pats organizavo. O vėliau savo mintis pakartojo per neeilinį musulmoniškų valstybių vadovų susitikimą, kuris buvo surengtas vos per kelias dienas.
Turkijos vadovas pasisakė po to, kai Izraelio pajėgos nukovė apie 60 palestiniečių prie Gazos ruožo sienos po JAV ambasados Izraelyje perkėlimo iš Tel Avivo į Jeruzalę.
„Atėjo laikas pasipriešinti Izraelio tironijai“, – R. T. Erdoganas kalbėjo, kreipdamasis į protestuotojus, laikančius Turkijos ir palestiniečių vėliavas.
„Raginu visus musulmonus ir visą žmoniją imtis veiksmus prieš tuos, kurie mūsų regioną ir pasaulį savo religiniu fanatiškumu tempia katastrofos link“, – pridūrė jis.
Kalbėdamas valstybių vadovų susitikimo atidaryme, Turkijos prezidentas Izraelio veiksmus prieš palestiniečius Gazoje palygino su nacių vykdytu žydų persekiojimu ir holokaustu per Antrąjį pasaulinį karą.
JT žmogaus teisių komisaras: Izraelio atsakas į protestus Gazos Ruože – visiškai neproporcingas. EPA-ELTA nuotr.
Jungtinių Tautų (JT) Žmogaus teisių taryba penktadienį vykusiame balsavime pritarė siūlymui į Gazos Ruožą išsiųsti tarptautinę karo nusikaltimų tyrimo komandą, kuri tirs Izraelio pajėgų veiksmus per kelias pastarąsias savaites šiame palestiniečių anklave vykusius protestus.
Taryba patvirtino rezoliuciją, kuria buvo raginama į Gazą „nedelsiant išsiųsti nepriklausomą tarptautinę tyrimo komisiją“ – aukščiausio lygmens JT Žmogaus teisių tarybos tyrimų institutą.
Iš 47-ių tarybos narių vos dvi – JAV ir Australija – balsavo prieš šią rezoliuciją. Už pasisakė 29 šalys, o 14 – susilaikė, tarp jų – Didžioji Britanija, Šveicarija ir Vokietija.
Rezoliucijos tekste nurodoma, kad komanda tirs įtariamus pažeidimus ir piktnaudžiavimą (…) plataus masto civilių protestų, prasidėjusių 2018 m. kovo 30 d., karinio puolimo kontekste, (…) įskaitant tuos, kurie gali būti prilyginami karo nusikaltimams“.
Neeilinė JT sesija buvo surengta po šešias savaites Gazos Ruožo ir Izraelio pasienyje vykusių masinių protestų ir susirėmimų. Šiais protestais raginta leisti palestiniečių pabėgėliams grįžti į savo buvusius namus, kurie yra atsidūrę Izraelio teritorijoje.
Per susirėmimus žuvo iš viso daugiau kaip 100 palestiniečių. Apie 60 iš jų žuvo per pirmadienį vykusius protestus, kurie sutapo su JAV ambasados perkėlimu į Jeruzalę.
Žydų kilmės amerikiečių aktorė Natalie Portman paaiškino atsisakiusi atvykti į Izraelį atsiimti „Genesis“ premijos todėl, kad ceremonijos programoje buvo numatyta Izraelio premjero Benjamino Netanyahu kalba.
Kaip pranešė penktadienį „Genesis“ fondo atstovai, premijos įteikimo ceremoniją nuspręsta atšaukti.
„N. Portman birželį neatvyks į Izraelį atsiimti „Genesis“ premijos, – sakoma oficialiame fondo pranešime. – N. Portman informavo, kad pastarieji įvykiai Izraelyje ją labai nuliūdino, todėl ji negalėtų ramia sąžine dalyvauti ceremonijoje“.
„Mano sprendimas nedalyvauti „Genesis“ premijos įteikimo ceremonijoje buvo neteisingai suprastas. Leiskite man pačiai viską paaiškinti. Aš nusprendžiau nedalyvauti todėl, kad nenoriu atrodyti kaip žmogus, palaikantis B. Netanyahu, kuris turėjo pasakyti kalbą per ceremoniją“, – sakoma „Instagram“ paskyroje paskelbtame aktorės pareiškime.
N. Portman pabrėžė nesanti judėjimo už Izraelio ekonominį ir politinį boikotą (BDS) šalininkė, bet kritiškai žiūrinti į Izraelio vadovybę.
„Izraelis buvo įkurtas lygiai prieš 70 metų kaip patikimas prieglobstis Holokausto pabėgėliams. Tačiau netinkamas elgesys su šiandienos žiaurumus kenčiančiais žmonėmis tiesiog nesuderinamas su mano žydiškomis vertybėmis. Kadangi man rūpi Izraelis, turiu priešintis smurtui, korupcijai, nelygybei ir piktnaudžiavimui valdžia“, – pabrėžė N. Portman.
Daugiatūkstantinės manifestacijos, kurių dalyviai reikalauja leisti pabėgėliams palestiniečiams grįžti į gimtąją žemę, Izraelio ir Gazos Ruožo pasienyje prasidėjo kovo 30-ąją. Tą dieną 16 arabų žuvo, o apie 1,5 tūkstančio buvo sužeisti. Vėliau nuo patirtų sužalojimų mirė dar keli žmonės.
Palestiniečių medikų duomenimis, nuo kovo pabaigos Gazos Ruožo ir Izraelio pasienyje jau žuvo daugiau kaip 30 palestiniečių, o dar apie 3 tūkstančius buvo sužeisti.
„Genesis“ premija buvo įsteigta Izraelyje 2012 metais. Ji skiriama žydų kilmės žmonėms, pelniusiems pasaulinį pripažinimą įvairiose srityse.
Valentinas Mazuronis. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
Pirmadienį Europos Parlamento narys Valentinas Mazuronis pristatė savo Prezidento rinkimų programą. Joje politikas dosniai dalijo pažadus, kalbėjo apie Norvegijoje grobiamus lietuvių vaikus ir baimės bei cenzūros atmosferą Lietuvoje.
V. Mazuronis, pristatydamas savo prezidentinę programą, leido kritikos strėles ne tik visiems Seime esantiems politikams, bet ir Prezidentei Daliai Grybauskaitei. Pasak V. Mazuronio, D. Grybauskaitė yra atsakinga tiek už suprastėjusį piliečių gyvenimą, tiek už baimės atmosferą, kuri, anot jo, įsivyravo šalyje.
V. Mazuronis ragino išsivaduoti nuo lozungų, tačiau savo rinkimų programoje negailėjo pažadų sukurti lietuviškas avialinijas, žiniasklaidą, kelti visiems viešajame sektoriuje dirbantiems atlyginimus, Lietuvą padaryti patraukliausia regiono valstybe.
V. Mazuronio rinkimų šūkis, kad situacija Lietuvoje „užknisa“, pasak politiko, yra aktuali didžiajai daliai šalies piliečių.
„Visa tai, kas vyksta šiandien ir kiekvieną dieną, galima įvardinti tik vienu žodžiu – tokia situacija užknisa ir ją reikia keisti“, – skandavo susirinkusiems klausytojams V. Mazuronis, pabrėždamas, kad dabar svarbiausios problemos Lietuvoje yra baimė, draudimai, reguliuojama teisėsauga ir dvigubi standartai.
Europarlamentaras savo prezidento rinkimų programoje iškėlė tris žingsnius, kuriuos įgyvendinęs, pasak jo, pakeistų Lietuvą. Pirma, stiprinti tautinę valstybę, antra, išsilaisvinti nuo kvailų draudimų, suvaržymų, korupcijos bei politinių intrigų ir trečia, sukurti klestinčią pilietinę visuomenę.
Detalizuodamas šiuos tris programinius žingsnius V. Mazuronis sakė, kad norint sustiprinti tautinę valstybę reikia kurti ir stiprinti lietuviškus bankus, lietuviškas avialinijas, geležinkelius, galų gale – žiniasklaidą.
V. Mazuronis teigė, kad Lietuva turėtų daug ko pasimokyti iš Izraelio.
„Žydų valstybė Izraelis yra pavyzdys, kuriuo turėtume sekti“, – kalbėjo politikas. Anot jo, tai, kad Izraelyje gyvena ir kitos tautybės, žydams netrukdo kurti ir stiprinti valstybę, gerbiant savo kultūrą ir istoriją.
„Mes privalome tapti patraukliausia regiono valstybe. Kiek galima apie tai tuščiai kalbėti“, – kalbėjo politikas. V. Mazuronis akcentavo ir būtinybę stiprinti pilietinį dalyvavimą.
„Būtinas tiesioginio piliečių vaidmens šalyje didinimas. Užtenka bijoti savo žmonių. Padarykime pirmą žingsnį. Leiskime jiems inicijuoti referendumus“, – sakė V. Mazuronis, pabrėždamas, kad dabar žmonių valia yra stipriai apribota.
Europarlamentaras palietė ir socialinės atskirties klausimą, ir ragino atsisakyti lozungų sprendžiant šias problemas.
„Žmonių nebegalima toliau laikyti skurde. Gana lozungų. Imkime ir padarykime. Pradėkime, kad ir nuo valstybės samdomų žmonių, nuo gydytojų, mokytojų, socialinės srities darbuotojų. Kas mums trukdo tai padaryti?“, – klausė V. Mazuronis.
Jis kalbėjo net apie kovą su Norvegijoje grobiamais vaikais ir Lietuvos antstoliais.
„Neleiskime grobti savo vaikų Norvegijoje. Apginkime savo piliečius nuo antstolių savivalės Lietuvoje. Ir jūs pamatysite, žmonės supras, kad valstybė juos gina“, – svarstė politikas.
Galiausiai V. Mazuronio programos pristatymo svarbiu akcentu tapo baimė, už kurią, pasak politiko, daugiausiai yra atsakinga D. Grybauskaitė.
„Šiandien Lietuvoje sklindanti baimės atmosfera yra akivaizdi. Žmonės bijo kalbėti. Jūs pažiūrėkit savivaldybių lygiu“, – kalbėjo politikas, detalizuodamas, kad savivaldybėse žmonės bijo merų ir laisvai kalbėti.
„Neduok Dieve, ką nors pasakysiu, meras ir jo komanda išmes mane iš darbo, aš neturėsiu ką daryti su vaikais ir panašiai“, – vaizdžiai kalbėjo V. Mazuronis. Tačiau pabrėžė, kad baimės atmosfera yra pradedama kurti Prezidentūroje.
„Ir šiandien baimės atmosferą, kuri Lietuvoje, mano manymu, sklinda, prasideda nuo valstybės Prezidentės Dalios Grybauskaitės ir eina žemyn. Šiandien teisėsauga žiūri į viršų, kaip čia įsiteikti, darydami vienus ar kitus absurdiškus žingsnius, kas didina baimę“, – kritikavo D. Grybauskaitę V. Mazuronis. Anot jo, dabartinė baimės ir cenzūros atmosfera nebeleidžia lietuviams būti kūrybiškiems.
Europos Parlamento narys Valentinas Mazuronis ir politologas Vytautas Dumbliauskas. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
Vienai iš svarbiausių sričių, už kurią yra atsakingas Lietuvos prezidentas, V. Mazuronis daug dėmesio neskyrė. Abstrakčiai paminėjo, kad reikia įgyvendinti išmintingą ir naudingą Lietuvos užsienio politiką. Visgi politikas pabrėžė, kad Rusijos grėsmė šiandien Lietuvai yra reali, tačiau nepaaiškino, kokią politiką Rusijos atžvilgiu jis įgyvendintų tapęs Lietuvos prezidentu.
64 metų V. Mazuronis vienas pirmųjų pareiškė, kad dalyvaus Prezidento rinkimuose 2019 metais. Politikas teigia, kad kol kas rinkimų kampaniją finansuoja pats.
Nuo 2014 m. V. Mazuronis yra Europos Parlamento narys. Jis buvo išrinktas pagal partijos Tvarka ir teisingumas sąrašą. Į europarlamentaro kėdę jis atsisėdo atsisakęs aplinkos ministro portfelio. 2015 m. pradžioje V. Mazuronis paliko „tvarkiečių“ partiją ir perėjęs į korupcija kaltinamą Darbo partiją tapo jos pirmininku. Paskutiniai Seimo rinkimai politikui ir jo vadovautai Darbo partijai buvo labai nesėkmingi. Partija į Seimą nepateko.
Prancūzija griežtai sukritikavo naują Lenkijos įstatymą dėl holokausto. Užsienio reikalų ministras Jeanas-Yvesas Le Drianas trečiadienį Paryžiuje jį pavadino „nederamu“. Ministras įspėjo Varšuvą „neperrašinėti istorijos“ ir „neiškraipyti prisiminimų“. Jis dabar esąs už stiprų moralinį Europos Sąjungos (ES) spaudimą, pabrėžė J.-Y. Le Drianas.
Lenkijos prezidentas Andrzejas Duda antradienį pasirašė įstatymą. Jis numato bausmes ne tik už istoriškai neteisingą nacių mirties stovyklų Lenkijoje vadinimą „lenkų stovyklomis“. Piniginė bauda ir iki trejų metų kalėjimo gali būti skirta ir tada, jei „lenkų tauta ar Lenkijos valstybė“ bus kaltinama dėl nacių nusikaltimų.
Izraelio vyriausybė, taip pat mokslo ir kultūros atstovai kritikavo, kad įstatymas gali prisidėti prie lenkų nusikaltimų prieš žydus Antrajame pasauliniame kare slėpimo. Izraelis baiminasi neigiamų padarinių holokaustą išgyvenusiems asmenims, kurie apie tai užsimena.
Lenkijos prezidentas Andžejus Duda. EPA – ELTA nuotr.
Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda antradienį pareiškė nusprendęs pasirašyti Tautos atminties instituto įstatymą. Jis taip pat pranešė perduosiąs jį Konstituciniam tribunolui, kad šis nustatytų, ar įstatymas neprieštarauja konstitucijai.
Prezidentas pažymėjo, kad Lenkijos parlamento aprobuotos Tautos atminties instituto įstatymo pataisos pastaruoju metu sukėlė audringas diskusijas ne tik šalyje, bet ir tarptautinėje arenoje. A. Duda atkreipė dėmesį į tai, kad ši tema aktuali ne tik Lenkijos ir Izraelio, lenkų ir žydų, bet ir Lenkijos ir JAV santykiams.
Lenkijos ir Izraelio nesutarimus sukėlusias Lenkijos Tautos atminties instituto įstatymo pataisas Seimas priėmė sausio 26 d., o Senatas – naktį į vasario 1 d.
Pagal įstatymo pataisas, kiekvienas, kuris viešai ir nepaisydamas faktų priskiria lenkų tautai arba Lenkijos valstybei atsakomybę arba bendrą atsakomybę už Trečiojo reicho įvykdytus nusikaltimus arba kitus nusikaltimus žmoniškumui ir taikai, taip pat karinius nusikaltimus, bus baudžiamas pinigine bauda arba laisvės atėmimu iki trejų metų. Tokia pat bausmė grės ir asmenims, mažinantiems tikrųjų šių nusikaltimų vykdytojų atsakomybę.
Jungtinės Valstijos radikalaus palestiniečių judėjimo „Hamas“ lyderį Ismailą Haniją paskelbė teroristu.
I. Hanija įtrauktas į teroristų sąrašą, nes turi glaudžių ryšių su „Hamas“ kariniu sparnu ir propaguoja ginkluotą kovą, be kita ko, prieš civilius, trečiadienį Vašingtone pareiškė Valstybės departamentas. Jis, anot pranešimų, susijęs su „teroristinėmis atakomis prieš Izraelio piliečius“.
Įtraukus I. Haniją į „juodąjį sąrašą“, jam bus taikomos sankcijos. Jei jis turi turto ar sąskaitų JAV, tai bus įšaldyta. JAV įmonėms uždrausta su „Hamas“ lyderiu sudaryti sandorius.
„Hamas“ grupuotė, reaguodama į šį sprendimą, pareiškė, kad bet koks mėginimas daryti spaudimą Izraelio priešininkams yra „pasmerktas žlugti“. „Hamas“ esą tęs pasipriešinimą Izraeliui.
Minėtas sprendimas priimtas augant įtampai tarp JAV vyriausybės ir palestiniečių. Jau prezidento Donaldo Trumpo sprendimas pripažinti Jeruzalę Izraelio sostine smarkiai aptemdė Vašingtono santykius su palestiniečiais.
„Hamas“ praėjusią gegužę išrinko I. Haniją savo vadovu. Jis laikomas pragmatiškojo organizacijos sparno atstovu.
