Jonas Kazlauskas

Aktualijos

Vytautas Rutka

Nesu didelis krepšinio žinovas. Kai žaidžia klubų komandos, beveik nesidomiu, nes ten juk žaidžia samdiniai, t.y. pinigai. Kas turi daugiau pinigų, tas stipresnis. Kiek žinau, net Vladui Garastui tie samdiniai nepatinka.

Bet gyvename juk kapitalizmo sąlygomis, kur viskas perkama, viskas parduodama. Šlykštu, tačiau niekur nedingsi.

Ačiū Dievui, rinktinėje samdinių dar nėra, kaip pavyzdžiui, Prancūzijos rinktinėje. Ten ne samdiniai, bet kodėl prancūzai tokie tamsūs? Štai ispanai išsiverčia vien su ispanais, o prancūzai jau nebe.

Šiąnakt nemiegojau. Prieš istorines (televizijos žurnalistai pasakytų – legendines) rungtynes nemiegojau, po rungtynių irgi negalėjau užmigti. Savo sielvartą bandau išlieti badydamas kompiuterio klavišus – gal palengvės.

Neabejojau: mūsiškiai ispanams pralaimės. Bet kad šitaip! Man labai nepatinka, kai televizijos gatvėje kalbina krepšinio specialistus, o šie, suprantama, pranašauja tik auksą. Nes juk lietuviams krepšinis – religija, o dievais reikia tikėti. Nežinau, ar krepšininkai poilsio valandėlę klausosi tų gatvės pagyrų, tačiau net jeigu ir nesiklauso – išankstinės liaupsės daro meškos paslaugą. Girkime po pergalės, o ne prieš varžybas, kurios dar nei pergalė, nei pralaimėjimas.

Visai kvaila, kai Lietuvos ryto televizija reklaminiuose klipuose Rūtai Meilutytei vis dar linki pergalės, nors ta Rūta jau seniai apraudojo savo pralaimėjimą, beveik tokį pat sensacingą, kaip krepšinio rinktinės pralaimėjimas ispanams. Toks televizijų elgesys – nepagarba ir žiūrovams, ir sportininkams. Už tokius, sakyčiau, įžeidžiančius pavėluotus reklaminius klipus jų kurpėjai turėtų išlėkti iš darbo.

Teisus rinktinės treneris Jonas Kazlauskas: iš pradžių buvo pikta, o paskui pasidarė gėda. Ir tą gėdą bus sunku nuplauti. Nenuplaus jos artimiausia pergalė prieš kroatus, jeigu, žinoma, ji bus pasiekta. Dar vienas pralaimėjimas tą gėdą tik padidintų. Nuplautų ją tik olimpinis sidabras, bet jo tikrai nebus, galėčiau lažintis.

Kai išgarbintasis Jonas neįmeta nė karto, o kitas Jonas iššauna gal kartą per penkias šešias rungtynes, kai beveik visi tragiškai neįmeta iš patogiausių padėčių, vienas Mantas Kalnietis laimėti negali ne tik prieš ispanus. Tikrai, mūsų dievai žaidė tarsi kokie vidurinės mokyklos mokinukai.

Mes jiems dainas kuriame, dėl jų per naktis nemiegame, sveikatą gadiname, o jie, praradę bet kokią gėdą, – aikštelėje kaip avių banda. Ir pikčiausia: kai kada, ne taip retai, ir gali, ir moka žaisti. Gal jiems reikia gydytojo psichiatro, psichologo?

Pritarčiau tiems, kurie piktinasi buvusio krepšininko, dabar – žinomo trenerio Rimo Kurtinaičio nusišnekėjimais, vertinant ispanų krepšininkus, pranašaujant olimpinio turnyro rezultatus. Gatvės specialistų kalbos – viena, o  trenerio – visai kas kita, jį girdi ir mūsų dievaičiai, ir, atrodo, kartais nepagrįstai užriečia nosį.

Gėdą, kurią patyrė visa tauta, ne tik mūsų dievaičiai, būtų nuplauta bronzos medaliais, nes sidabro medaliai atiteks ispanams. Taškas!

2016.08.14; 12:37

Fotoreportažai

Vytautas Visockas

Birželio 10-12 dienomis vyko jubiliejinė Birštono šventė: kurortui – 170 metų.

Su keliais Lietuvai pagražinti draugijos nariais teko dalyvauti trečiosios dienos pagrindiniuose renginiuose: šv. Antano Paduviečio atlaiduose kurorto bažnyčioje ir skulptūros, įprasminančios Juozo Tumo-Vaižganto nuopelnus Birštono kurortui, atidengimo iškilmėse skvere prie bažnyčios ir Sakralinio muziejaus (skulptorius Gediminas Piekuras).

Tris dienas kurorto gyventojai ir svečiai Birštonavosi: dalyvavo daugybėje renginių, bylojusių apie Birštono istoriją ir dabartį.

Pirmą kartą girdite žodį „Birštonuokimės!“ ? Viską suprasite perskaitę lietuvių literatūros klasiko, deimančiukų ieškotojo, kunigo Juozo Tumo-Vaižganto eilėraštį

Birštonuokimės

[…] Vyrai, moterys!

Senieji ir jaunieji!

Sveikieji, kurie norite susirgti, paliegėliai – atsigauti, bloznai  surimtėti, idiotai

Pagudrėti, –

Visiems visiems visiems –

Tik birštonuotis, birštonuotis.

Jei tau kieta – gerk Vytauto,

Jei tau skysta – gerk jo pat.

Pūslę valo, inkstus skalauja – vis jis, vis jis, vis jis.

Nervus taiso, ūpo gerina – Birutė.

Mėgink –

Viskas pridera nuo intencijos […]

(Eilėraščio rankraštis saugomas Birštono Sakraliniame muziejuje. Ten ir nusirašiau šią ištrauką)

Grįždami namo užsukome į vieno žymiausių XX a. baltistų, habilituoto humanitarinių mokslų daktaro, profesoriaus Jono Kazlausko (1930-1970) tėviškę Matiešionyse, Nemajūnų valsčiuje. Nuostabiai graži vieta. Prieš 24 metus tautodailininkai (vadovaujami A.Sakalausko) iš Siponių miške augusio ąžuolo išdrožė aštuonis stogastulpius, žyminčius svarbiausius Jono Kazlausko gyvenimo ir tragiškos žūties momentus. Nuo 1984 metų rugpjūčio 1 dieną į šią nuostabią vietą susirenka Birštono, Prienų moksleiviai, buvę kalbininko kolegos ir studentai, pedagogai. Žymaus tautodailininko Ipolito Užkurnio medžio skulptūroje, vaizduojančioje profesorių, užrašyti žodžiai: „Tauta gyvena kalboje. Lituanistas Jonas Kazlauskas, 1930-197“.

Sodyboje gyvena ir ją gražiai tvarko Jono Kazlausko sūnėnas Virginijus Kazlauskas, kuris mus vaišino sula.

 

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2016.06.17; 08:20

jakaitiene_1
Gerbkime lietuvių kalbą

MŪSŲ KALBOS IR TAUTOS DVASIOS SVEIKATA

Kas dabartinėje mūsų visuomenėje lieka dar? Lieka šviesiausia mūsų jaunimo dalis, tie studentai ir moksleiviai, kurie motyvuotai mokosi, kurie nenumeta į pašalį knygos, kurie, nors ir žvalgosi po pasaulį, savo gyvenimą ir darbus pasiryžę skirti Lietuvai.

Jie (sakykime, tai mūsų skautija, tai smalsūs mūsų dvidešimtmečiai ar kiek vyresni, tai tie, kurie vyksta į Sibiro platybes ieškoti tremtinių kapaviečių, tie, kuriuos jaudina ne tik mūsų tautos praeitis ar tradicijos, bet kurie bando suprasti, kuo šiandien ir ateityje kiekviena tauta gal būti įdomi pasauliui) ir yra dvasinės kultūros ugdymui palankiausia dirva. Mūsų kalbos puoselėtojai privalo jų nepražiopsoti! Meilės Lietuvai, pagarbos gimtajai kalbai visus juos reikia mokyti iš mažens.

Noriu priminti dar porą mūsų visuomenei būdingų požymių, kurių neturėtų išleisti iš akių ir lietuvių kalbos politikos kūrėjai, ir visi kultūros žmonės. Jau aišku, kad šiandien Lietuvoje nėra tokio kalbos autoriteto, koks XX amžiaus pradžioje buvo Jonas Jablonskis ar dar vienas kitas kalbos mokytojas, o ir, apskritai, į bet kokius autoritetus dabar žvelgiama įtariai ir be atodairos jiems nepaklūstama.

Continue reading „Baimės ir viltys (4)” →

jakaitiene_1
Gerbkime lietuvių kalbą

MŪSŲ KALBOS IR TAUTOS DVASIOS SVEIKATA

Tai ką dabar daryti – dėl tokios kalbos būklės tik liūdėti, piktintis tais kretinais, mažakraujais ar imunitetą praradusiais? O gal vis dėlto mąstyti ir imtis žygių gelbėti ir kalbą, ir mūsų tautos dvasią – suvargintą, nuskurdintą, modernaus triukšmo niokojamą?

Mąstau apie tai ir aš, ir daugelis kitų kalbos darbininkų, ir tiesiogiai su kalbos reikalais nesusijusių žmonių. Tuos pamąstymus kartais paskelbia spauda, vieną kitą mintį galima išgirsti ir televizijos ar radijo laidose. Juk Lietuvoje dar yra žmonių, kurie moka, gerbia ir puoselėja savo tėvų kalbą, supranta, kad tik ji išsaugo kultūros tradiciją net ir didžiausių lūžių akivaizdoje.

Betgi jokia paslaptis, kad kultūros saugotojams ir kūrėjams visais laikais buvo ir tebėra sunku brautis per gyvenimą. Mat jiems paprastai trūksta įžūlumo (o jis šiandien įgyja vis daugiau teisių) ir bet kokia prievarta jiems tiesiog atgrasi. Tokie žmonės dažnai visiškai nesivaržant nustumiami iš kelio, iš jų nevengiama pasišaipyti, nesibodima pajuokti.

Continue reading „Baimės ir viltys (3)” →

jakaitiene_1
Gerbkime lietuvių kalbą

MŪSŲ KALBOS IR TAUTOS DVASIOS SVEIKATA

Kita šią ligą labai skatinanti priežastis – pragaištinga kompiuterių ir mobiliųjų telefonų įtaka mūsų vaikams ir jaunimui.

Tikrai nenoriu sumenkinti šių technikos stebuklų vertės, jie iš tiesų sukūrė puikią prieigą prie pasaulinių informacijos, meno, kultūros šaltinių, palengvino asmeninę ir tarptautinę komunikaciją.

Tačiau vien žiūrėdami filmukus internete, gebėdami rašyti tik trumpąsias žinutes mobiliuoju telefonu, jauni žmonės tiesiog atpranta kalbėti, ima atsainiai žiūrėti į galimybę tiksliai ir vaizdingai reikšti mintis gimtąja, pagaliau ir kokia kita jų mokama kalba. Jie neskaito knygų, neberašo rišlių laiškų, tik skubriai spaudo klavišus, vos spėja pamatyti lekiančius vaizdus, net nesistengdami jų suvokti.

Kad bent ką pamatę bandytų atpasakoti! Jie apskritai aptingsta mąstyti, nes juk mąstymas reikalauja pastangų. Kai kartais žvilgteliu į straipsnių ar įvykių komentarus internete, apima baisi neviltis. Apie rašančiųjų mąstymo kultūrą, kalbos rišlumą, stilingumą ir net elementarų raštingumą galima tik pasapnuoti. 

Continue reading „Baimės ir viltys (2)” →

jakaitiene_1
Gerbkime lietuvių kalbą

MŪSŲ KALBOS IR TAUTOS DVASIOS SVEIKATA

Vilniaus universiteto leidykla serijoje “Mintis ir atmintis” neseniai išleido kalbininkės Evaldos Strazdaitės-Jakaitienės (habil. dr., profesorė emeritė) atsiminimų knygą “Gyvenau… Ir dar noriu”.

Evalda Strazdaitė – “iš Strazdų kaimo, jaukiai rymančio senų galingų medžių paunksmėje ten, kur susilieja Baluošo ežero ir Būkos upelio vandenys”, – rašo profesorė. Taigi iš ypatingo Rytų Aukštaitijos kaimo, kurio gyventojai daug dešimtmečių buvo beveik vien Strazdai, iš nuostabaus Lietuvos ežerų krašto.

Ji taip pat ir iš šimtmečio kurso. “Šimtmečio kursu lituanistus, studijavusius Vilniaus universitete 1957-1962 metais, yra pavadinęs profesorius Juozas Pikčilingis… Tokį iškilų vertinimą patvirtina jau vien tai, kad dvylika šio kurso absolventų vėliau dėstė aukštosiose mokyklose, dešimt iš jų apsigynė mokslines disertacijas, net šeši tapo profesoriais. O kur dar rašytojai, leidyklų direktoriai, žurnalistai, teatro aktoriai ir režisieriai, šalyje išgarsėję mokytojai. Net Lietuvos Atkuriamojo Seimo signataras jame mokėsi”, – tai dar viena citata iš prof. E. Jakaitienės knygos, kurioje, be kita ko, ji pasakoja apie iškiliausius savo kurso draugus kalbininkus Aleksą Girdenį, Albertą Rosiną, Aldoną Pupkį ir kt., apie jiems dėsčiusius mokslininkus kalbininkus Joną Kazlauską, Juozą Pikčilingį, Vytautą Mažiulį, Joną Balkevičių, Adelę Laigonaitę, Vincą Urbutį ir kt., su kuriais jai Vilniaus universitete teko bendrauti ir dirbti.

Continue reading „Baimės ir viltys ( 1 )” →