Žolynai. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Šeštadienį prieš Jonines Lukiškių aikštėje kvepės žolynais. 15-ąjį kartą vilniečius ir miesto svečius pakvies Žolynų turgus – atgaivinta XX a. pr. Vilniaus tradicija.
 
Nuo 2007 metų Vilniaus etninės kultūros centro organizuojamas renginys puoselėja gilias Vilniaus miesto ir Joninių, dar vadinamų Rasomis, tradicijas. Rašytiniai šaltiniai byloja, kad likus dviem dienoms iki Joninių sostinėje vykdavęs žolininkių prekymetis. Anot etnologo Liberto Klimkos, skverelyje prie Šv. Jonų varpinės ir Šv. Jurgio bažnyčios šventoriuje (dabartinėje Vinco Kudirkos aikštėje) senučiukės iš priemiestinių kaimų ar net atvykusios iš toliau pardavinėdavo vaistažoles: „Tiesiog ant šaligatvio išdėliojusios surinktų per tinkamą mėnulio fazę ir pavėsyje išdžiovintų įvairiausių žolynų ryšulius, maišus, maišelius. Žolynais prakvipdavęs visas miestas! Buvo galima žoles pirkti ir atskirais ryšuliais, ir sutaisytas į trejų devynerių žolių pluoštelį – nuo visokių negalių, skausmų. Senolės pamokydavo miestelėnus liaudies medicinos išminties.“
 
Dar ir dabar žolininkai renka ar patys augina vaistažoles, kurios vartojamos ligų prevencijai ar įvairių negalavimų gydymui, pasitelkdami amžių patikrintus receptus. Nors medikai ilgą laiką liaudiškus gydymus kaip realią gydymo praktiką vertino atsargiai, tačiau vėliau juose ėmė įžvelgti ir tam tikrą logiką, pabrėždami liaudiškų gydymų empyriškumą.
 
Vilniaus etninės kultūros centras skelbia, kad Žolynų turgaus mugėje taip pat prekiaus kulinarinio paveldo atstovai, tautodailininkai, prekeiviai įvairiais augalinės kilmės gaminiais. Be žolelių, mugės lankytojai galės įsigyti ir vaiskrūmių, vaismedžių, gėlių, prieskoninių bei vaistinių augalų, bičių produktų, natūralių kūno priežiūros priemonių, lino gaminių, pintų dirbinių, rankų darbo gardumynų, šiuolaikiškų sveikatingumo produktų.
 
Renginys bus ryškus ne tik tradicijas puoselėjančiu turgumi, bet ir gausia kultūrine programa, jungiančia ekologinio gyvenimo būdo idėjas ir folklorą. Žolynų turgaus scenoje skambės autentiška kūryba ir folkloro interpretacijomis paremta muzika, renginį Lukiškių aikštėje paversianti vienos dienos festivaliu.
 
Vienas čia koncertuosiančių atlikėjų – Rokas Kašėta – daugybe muzikinių instrumentų grojantis keliautojas, ūkininkas, naujo subžanro – dzūkodelikos – pradininkas. Dzūkų tarme dainuojančio atlikėjo siekis – nutiesti tiltą tarp šios tarmės ir šiuolaikinių muzikinės raiškos formų, taip tarmei suteikiant naują gyvenimą, padedant jai nelikti praeityje.
 
Žolynų turgaus scenoje taip pat koncertuos grupė „Strings Of Earth Orchestra“ – Vilniuje reziduojantis, bet visam pasauliui skambantis projektas, kurio repertuare – skirtingų kultūrų įkvėpta įvairių žanrų muzika.
 
Čia bus galima išgirsti ir savitų tradicinės muzikos interpretacijų: koncertą surengs Rugiaveidė ir kūrybinio folkloro ansamblis „Dainaviai“ bei lietuvių liaudies dainose ramybę atrandantys Austėja ir Skomantas Čepuliai. Vakarėlį Lukiškių aikštėje užkurs grupė „Robaksai Folk“, grosiantys įvairių Europos tautų tradicinių šokių muziką.
 
Pagilinti savo žinias bus galima ne tik konsultuojantis su žolininkais, bet ir klausantis paskaitų bei dalyvaujant pokalbiuose su šios srities žinovais, pažymima Vilniaus etninės kultūros centro pranešime. Viename jų kultūros istorikė, tradicinės virtuvės žinovė Ieva Šidlaitė papasakos apie rauginimą – pasaulyje išpopuliarėjusį sveiką, natūralų ir vertingą maisto apdorojimo būdą.
 
Greta visų renginių scenoje, veiks ir Žaidimų pieva, kurioje veiklos ras ir vaikai, ir suaugusieji: čia dalyviai bus kviečiami žaisti smagius lauko žaidimus, pūsti muilo burbulus bei išmėginti jėgas Lietuviškų ristynių federacijos rengiamose etnosporto rungtyse.
 
Renginį organizuoja Vilniaus etninės kultūros centras ir Vilniaus miesto savivaldybė.
 
Valentina Gudienė (ELTA)
 
2022.06.18; 08:22

Latviškos Joninės Ilzenbergo dvare. Organizatorių nuotr.
Joninės – toli gražu ne vien tik lietuvių šventė. Išskirtinį prisirišimą šiai šventei jaučia mūsų kaimynai latviai, kurie šimtmečius menančias tradicijas papasakojo interaktyviu pasirodymu Ilzenbergo dvare.
 
Šį savaitgalį į Rokiškio krašte, prie pat sienos su Latvija įsikūrusį Ilzenbergo dvarą smalsuoliai atvyko susipažinti su latviškomis Joninių šventimo tradicijomis, tačiau šokių, dainų ir teatro kolektyvai įtraukė į pasirodymą ir pačius žiūrovus.
 
Į Lietuvą apie savo tradicijas papasakoti atvyko Aknistės gyvenvietės senjorų tautinių šokių kolektyvas „Dejotprieks“ bei liaudies teatro dalyviai, o iš Garsenės miestelio – moterų vokalinis ansamblis „Gārsas“.
 
„Nenorėjome, kad tai būtų kaip koncertas, kai mes tik pasirodome ir išeiname. Norėjome papasakoti, kaip anksčiau pas mus buvo švenčiamos Joninės. Todėl tokia pasirodymo koncepcija – kartu sujungti tiek šokiai, tiek dainos, tiek ir teatro elementai, kuo labiau įtraukiami žiūrovai, kad visiems susirinkusiems būtų smagu“, – pranešime cituojama viena iš renginio organizatorių, dainuojanti moterų ansamblyje, Kristiana Kalnietė.
 
Patys susirinkę latvių kolektyvų nariai tvirtina, kad niekur pasaulyje nėra tokios pagarbos nacionalinėms tradicijoms kaip per Jonines Latvijoje. Pasak jų, ši šventė buvo atspariausia svetimų kultūrų įtakai, todėl išlaikė savitumą. Todėl bendru kolektyvų pasirodymu norėta papasakoti, kaip latviai švęsdavo šią naktį senovėje.
 
„Pasakojome apie tai, kaip tradiciškai Joninių išvakarėse užbaigus visus dienos darbus pasiimame vainikus ir einame nuo iš vienų kaimynų pas kitus. Užėjus į svečius šeimininkai pavaišina alumi, sūriu, pyragais, o tada visus kviečiame šokti ir su dainomis keliaujame pas kitus kaimynus“, – pasakojo K. Kalnietė.
 
Antroje dalyje latviai kartu su prie pasirodymo prisijungusiais žiūrovais keliavo į Ilgio ežere esančią Meilės salą ir atliko tradicinį Joninių ritualą – metė vainikus į ežerą.
 
„Vainikai susiję su keliomis tradicijomis. Viena iš jų – nupynus du vainikus, jie metami į ežerą, ir jeigu jie laikosi kartu, vadinasi, tais metais turi būti vestuvės. Kita tradicija – jei vainikas lieka nenuskendęs, jaunasis žiemą jau šeimininkaus tavo sodyboje, o jei ne, liksi viena“, – tvirtino latvė.
 
Latviškų Joninių pabaiga Ilzenbergo dvare gerai pažįstama ir mums. Tai – Joninių laužas. Anot latvių padavimų, per laužą peršokęs žmogus apsivalo nuo prakeikimų, o jei peršoks už rankų susikibusi įsimylėjėlių pora, jie kartu bus visus metus.
Latviškos Joninės Ilzenbergo dvare. Organizatorių nuotr.
 
Perplaukę Ilgio ežerą, kuriame ir yra romantiškoji Meilės sala, jau atsidursite Latvijoje. Po Pirmojo pasaulinio karo braižant nepriklausomų Lietuvos ir Latvijos valstybės sienas, dalis Ilzenbergo dvaro savininkų Dimšų žemės atsidūrė Latvijos teritorijoje, todėl ir ežeras formaliai buvo padalintas perpus.
 
Dvaro vietininko Gintaro Bingelio teigimu, istorinių sąsajų su Latvija ši vietovė turi gausybę. Štai, iš istorinių šaltinių žinoma, kad visai šalia Ilzenbergo esančios Alksnių gyvenvietės dvaras priklausė Livonijos ordino magistrui, o paskui ir Kuršo ir Žiemgalos kunigaikščiui.
 
„Pati geografinė dvaro padėtis rodo, kad tai buvo tarsi tiltas tarp dviejų tautų. Lietuviai ir latviai yra glaudžiai kultūriškai susijusios tautos, todėl ir dabar ieškome progų palaikyti ryšius. Šių iš nedidelių Latvijos miestelių atvykusių kolektyvų dėka turėjome progą susipažinti su jų Joninių tradicijomis, šventės, kuri išlieka itin svarbi ir mums, lietuviams“, – pranešime cituojamas G. Bingelis.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.06.24; 15:33

Vytautas Landsbergis. Slaptai.lt foto

Kastytis Stalioraitis

Buvau vakar Nepriklausomybės aikštėje Birželio sukilimo paminėjime. Kam Rasos šventė, kam Joninės, kam sodai, giminių lankymas, miestas – kaip iššluotas.

Tad ir atėjusių nebuvo gausu. Iš įžymių politikų buvo tik du, paskutinio sukilimo Sovietų Sąjungoje lyderis, kuriam dėkingos visos išsilaisvinusios ar tebeišsilaisvinančios tautos, pirmasis atkurtos šalies vadovas Vytautas Landsbergis ir buvęs užsienio reikalų ministras Seimo narys Audronius Ažubalis.

Rikiuotė. Slaptai.lt nuotr.

Pritrenkė Vytauto Landsbergio ištvermė. Saulei kaitinant tiesioginiuose jos spinduliuose su švarku išstovėjo pusantros valandos ir dar rėžė netrumpą kalbą.

Duok Dieve jam ir toliau tokios sveikatos.

2019.06.24; 15:43

kaveckas_111

Ar sutinkate, kad net žemė sugeba prakaituoti, kaip ir žmogus? Tai lyg ir neginčijamas įrodymas, kad žemė, kaip ir žmogus, yra gyvas organizmas ir bent kartą metuose nuo “dūšios” ima ir “išprakaituoja”.

Kaip šį savotišką stebuklą paversti sau, savo organizmui, protui ir sielai kažkuo ypatingu, tarsi nauju apvalkalu egzistencijai įprasminti? Juk visi supranta, kad gyvybei palaikyti ir augimui skatinti reikia vandens, kuris kartkartėmis ima ir pasišalina iš žemės ir iš žmogaus… Jis garuoja tiek nuo įkaitusios žemės, tiek ir iš kūno.

Continue reading „Joninės: apie Žemę ir Žmogų”

dainu_0-k

Laiko ratui persiritus per Naujuosius Metus, pavasariui įsibėgėjant, pasitinkamos šventės: Vasario 16-ji, Kovo 11-oji, Velykos, Motinos, Tėvo dienos, Joninės.

Švenčių minėjimus rengia valstybės institucijos, tačiau itin gražu, kai šventimas, švenčių ženklinimas kūryba, gražiais darbais kyla iš visuomenės be paskatų „iš viršaus“.

Gera žinoti ir stebėti, kaip pavasarį pasitinka Vilniaus miesto Lazdynų ir Trakų Vokės mokyklos. Mokyklose vyksta vidiniai renginiai, tačiau jau keliolikti metai organizuojami tarpmokykliniai moksleivių kūrybos konkursai (piešinių, dainų). Tokiam šventimo būdui, pasirodo, pakanka keleto veiklių visuomenininkų.

Pradžią prasmingam švenčių minėjimui, kurį visapusiškai rėmė daugiametis Lazdynų seniūnas Algis Strelčiūnas, davė Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus miesto Lazdynų klubo ir judėjimo „Stabdyk nusikalstamumą“ nariai Rimantas Skaistis ir rašytojas Alfredas Guščius. Nelieka nuošaly TS-LKD Lazdynų skyriaus pirmininkas Evaldas Maceika ir LSDP Lazdynų skyriaus pirmininkas Romas Nefas.

Continue reading „Motinos dienai – tautinių dainų konkursas”