Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) pirmininkas Ramūnas Karbauskis teigia, kad po rinkimų išeis antrasis „Neliečiamieji“ žurnalo numeris. Anot jo, „valstiečiams“ nepavyko ketverių metų sukauptos medžiagos sutalpinti į vieną leidinį, todėl po rinkimų žmones pasieks antra dalis. Kokiu formatu, ar popieriniu, ar internetiniu bus leidžiamas antrasis leidinys, R. Karbauskis dar sako nežinąs.
„Čia nėra jokia paslaptis. Mes galvojame, kad medžiaga, kuri netilpo į pirmą žurnalą, mes ją platinsime toliau, galbūt ne žurnalo forma, o internete, nes turime tam specialų puslapį. Toliau visa informacija, kuri susijusi su bankų bankrotais ir t.t. bei kitos istorijos apie kurias reikia kalbėti. Tai tikrai nėra nukreipta į rinkimus. Tiesiog tai yra darbas, kurį mes turime padaryti. Visa medžiaga, kurią mes rinkome labai daug laiko ir ji yra labai įdomi. Tai medžiaga, kurią turėtų nagrinėti teisingumo institucijos. Dėl „Neliečiamųjų“ žurnalo, kiek ten kas bešnekėtų, kad tai yra juodosios technologijos, bet nei vienas žmogus jokios pretenzijos mums nepareiškė. Nes ten viskas yra faktais ir tikrais dokumentais paremta bei patikrinta. Mes tikrai tuo nerizikuotume, jei tai būtų bent kiek abejotina medžiaga“, – Eltai teigė jis.
Pasak jo, antroji „Neliečiamieji“ dalis pasirodys po Seimo rinkimų.
ELTA primena, kad rugsėjo mėnesį LVŽS 400 tūkst. tiražu išleido pirmąjį „Neliečiamųjų“ numerį. Kaip skelbia LVŽS, „Neliečiamieji“ buvo sudarytas apjungiant ketverius metus rinktą, analizuotą ir apibendrintą medžiagą apie tai, kaip iki 2016 metų Lietuvoje veikė grupė politikų, valdininkų, verslininkų, padariusių valstybei milijardinę žalą ir išvengusių teisėsaugos institucijų dėmesio.
Opozicija kritikavo leidinį ir teigė, kad žurnale faktai neatitinka tikrovės bei, pasak jų, žurnalu LVŽS ėmėsi neetiškos technologijos prieš rinkimus.
Sensacingiausiu pastarųjų dienų įvykiu tikriausiai reikėtų laikyti į viešumą patekusį konfidencialų Seimo pirmininkės pokalbį. Atkreipkite dėmesį: ponia Irena Degutienė, būdama viena iš įtakingiausių Lietuvos politikių, skundžiasi užkulisinėmis tiek Lietuvos prezidentės, tiek Lietuvos slaptųjų tarnybų intrigomis.
Viešai pagarsinto pokalbio trukmė – maždaug dešimt minučių. Jį išklausius galima susidaryti nuomonę, jog Lietuvos Seimas tapo bedante institucija, nebepajėgiančia nuveikti nieko rimto, konkretaus ir naudingo.
O įspūdis perskaičius kai kuriuos viešojoje erdvėje operatyviai pasirodžiusius komentarus, jog lietuviškasis parlamentas yra viso labo primityvi dekoracija, dar labiau sustiprėja. Suprask, tikroji šio dekoratyvaus parlamento paskirtis – paslėpti žinią, kas iš tikrųjų valdo Lietuvos parlamentinę respubliką.
Pasitikėjimas yra svarbiausias dalykas, kuriuo remiasi demokratija ir kapitalizmas. Pirkdamas prekę ar paslaugą tiki, kad nebūsi apgautas.
Lygiai taip pat rinkdamas aukščiausią ar žemiausią valdžią manai, kad ji atsižvelgs į tavo lūkesčius. Žinoma, netiki visu šimtu procentų, tačiau jei visai netikėtum, elgtumeisi kitaip.
Tiek prekių, tiek ir politinė rinka verčia jos dalyvius stengtis dėl pasitikėjimo. Konkuruoti ir kovoti dėl jo. Juk žinai, kad netekęs pasitikėjimo neteksi visko. Apgaulės kelias yra trumpalaikis.