Saugumietiškos intrigos – tikros ir įsivaizduojamos


Print

Sensacingiausiu pastarųjų dienų įvykiu tikriausiai reikėtų laikyti į viešumą patekusį konfidencialų Seimo pirmininkės pokalbį. Atkreipkite dėmesį: ponia Irena Degutienė, būdama viena iš įtakingiausių Lietuvos politikių, skundžiasi užkulisinėmis tiek Lietuvos prezidentės, tiek Lietuvos slaptųjų tarnybų intrigomis.

Viešai pagarsinto pokalbio trukmė – maždaug dešimt minučių. Jį išklausius galima susidaryti nuomonę, jog Lietuvos Seimas tapo bedante institucija, nebepajėgiančia nuveikti nieko rimto, konkretaus ir naudingo.

O įspūdis perskaičius kai kuriuos viešojoje erdvėje operatyviai pasirodžiusius komentarus, jog lietuviškasis parlamentas yra viso labo primityvi dekoracija, dar labiau sustiprėja. Suprask, tikroji šio dekoratyvaus parlamento paskirtis – paslėpti žinią, kas iš tikrųjų valdo Lietuvos parlamentinę respubliką.

Žinoma, jei vadovausimės galiojančiais įstatymais, Lietuvą turėtų valdyti Seimas. Tačiau, remiantis kai kuriais leidiniais, pavyzdžiui, eskeprtai.eu, “viskas valdoma komandomis iš “Baltųjų rūmų”. Suprask – iš Prezidentūros. Ir, deja, būtent prezidentiniams nurodymams, o ne įstatymams, esą paklūsta Lietuvos Generalinė prokuratūra, VSD ir svarbiausi teismai. Esą mūsų saugumas “naudojamas kaip įrankis įtvirtinant šią antikonstitucinę galią”. O tai reiškia, kad “23-aisiais nepriklausomybės metais mūsų valstybė didžiuliu tempu virsta autoritariniu režimu”.

Netikėtai pagarsinti konfidencialūs parlamento vadovės priekaištai mūsų slaptosioms tarnyboms ir Prezidentūrai sukėlė rimtą atgarsį. Tačiau triuikšmas nelygu triukšmui. Koks šio politinio žingsnio tikrasis tikslas? Parodyti Seimo pirmininkės pasyvumą ir bejėgiškumą? Pademonstruoti konservatorių – krikščionių demokratų dviveidystę: vienaip kalbu siaurame bendraminčių būrelyje, o visai kitaip – tautai rinkimų metu?

O gal siekta supjudyti Prezidentę su konservatorių – krikščionių demokratų partija, kuriai rinkimų išvakarėse Dalia Grybauskaitė pareiškė nedviprasmišką, bet ne visai teisiškai leistiną pritarimą? O gal tokiu būdu antrąjame rinkimų ture siekiama sustiprinti socialdemokratų ir darbiečių pozicijas? Versijų – daug. Kuri iš jų pati teisingiausia – sunku pasakyti.

Be abejo, vienos iš įtakingiausių Lietuvos partijų atstovės pasiguodimai kelia pagrįstą nuostabą. Jei jau nieko į gerąją pusę pakeisti nesugeba net valdančiosios Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijos atstovė, užimanti antrąjį pagal svarbą šalyje postą, tai Lietuva tikrai pasmerkta pražūčiai. Jei antroji pagal rangą Lietuvos politikė tokia dviveidė – vienas versijas porina siaurame visuomenininkų ratelyje, manydama, kad jos kalba neįrašinėjama, o kitokius žodžius skelbia iš oficialiųjų tribūnų, kur jos pokalbiai fiksuojami, – tai kuo tada galima Lietuvoje pasitikėti?

Ir dar viena pastaba – jei nieko negali pakeisti, tai kam laikytis įsitvėrus Seimo pirmininkės kėdės? Tokiu atveju verčiau trauktis iš didžiosios politikos ir užsiimti tuo, kur “esi pajėgus puoselėti naujoves ir vertybes”. Argi ne taip turėtų pasielgti principingas asmuo?

Žinoma, skandalingai primityvūs ir valdžios atstovų paaiškinimai, kodėl jie nekomentuoja “purvinųjų technologijų” ar “dalykų, kurių kilmė – nežinoma”. Ypač neįtikinamai nuskambėjo Seimo pirmininkės per atstovą spaudai pateikta pozicija, esą ji nesivelia į ginčus su tais, kurie naudoja “nešvarias technologijas”. Bet juk ir ji pati naudoja ne pačias “balčiausias technologijas”, skirtingoms auditorijoms skirtingu metu pateikdama skirtingas pozicijas. Čia tikrai prasminga pasiteirauti: būtent kada ir kur – Seimo pirmininkė nuoširdžiausia?

Tačiau, vertindami šią konservatoriams – krikščionims demokratams itin nemalonią žinią, omenyje privalome turėti ir aplinkybę, jog Seimo pirmininkės pokalbis užrašytas ne vakar, o gerokai anskčiau – dar šių metų kovo mėnesį. Kodėl tik dabar jis paskelbtas? Kodėl vengta jį pagarsinti anksčiau? Kodėl jis tapo visuomenei žinomas būtent rinkimų metu? Gal “Drąsos kelias” teisingai pasielgė, viešai atsiribodamas nuo tą pokalbį slapta įrašiusiojo asmens?

Taip pat nederėtų pamiršti aplinkybės, jog pareiškimų apie antikonstitucinius valstybės užvaldymus, antivalstybinę VSD veiklą ir kišeninius prokurorus mūsų viešojoje erdvėje tiek daug, kad I.Degutienės “išpažintis” – ne tokia jau ir ryški. Juolab kad kai kuriuos sakinius, girdi, “VSD seka Seimo pirmininkę ir jos šeimą”, labai lengva perfrazuoti kaip tvirtinimus, jog “VSD saugo parlamento vadovę ir jos šeimos narius”.

Tada būsime priversti sutikti, jog VSD nedaro nieko blogo – tiesiog atlieka savo pareigą. Juk saugoti svarbiausius valstybės asmenis – tai ir saugumo, ne tik Vadovybės apsaugos departamento, pareiga.

Žodžiu, pranešimais apie neva antikonstitucinę valstybės prigimtį verste užversta visa mūsų viešoji erdvė. Beje, ši versija eskaluojama be konkretesnių įrodymų. Tokiais atvejais naivu laukti konkrečių faktų. Saugumas todėl ir yra saugumas, jog būtų keblu apčiuopti tikrąsias saugumietiškas veiklas. Tačiau tada privalome sutikti ir su tuo, jog mums būtina priekabiai ir nepatikliai žvelgti į visus be išimties pranešimus apie tiek teigiamus, tiek neigiamus VSD darbus. Privalu atidžiai žvelgti ir į tuos, kurie garsiai giriasi perpratę VSD “juodąsias technologijas” ir “juoduosius metodus”. 

Taigi šiandien jau esama realaus pavojaus, jog ilgainiui, pavargę nuo pranešimų apie VSD visagalybę ir intrigas gausos, liausimės reaguoti į išties iškilusius pavojingus reiškinius ar pranešimus. Tiesiog prarasime gebėjimą atskirti tikrąjį pavojų nuo menamo, dirbtinai, specialiai sukurto. Juk dabar labai madinga pasigirti, esą “mane seka saugumas”, “saugumas sutrukdė tapti populiariu” arba “saugumas pakenkė rinkimuose”.

Tokie pareiškimai ne visuomet turi realų pagrindą. Be kita ko, kaip patikrinti tokius dalykus? Šitaip tvirtinantis asmuo greičiausiai norįs tik pasigirti, susireikšminti. Parašė keletą komentarų internete, paskelbė keletą kritiškų straipsnelių menkutį tiražą teturinčioje internetinėje svetainėje, surengė susitikimą su keliolika bendraminčių, ir jį jau, tik pamanyk, seka mūsų VSD agentai arba kokios nors kitos panašios prigimties struktūros. Ne tik seka, bet ir, suprask, kurpia sudėtingas, jo populiarumą mažinančias kombinacijas

Saugumietiško sekimo tema savo nuomonę, beje, neseniai išdėstė ir rašytojas Liudvikas Jakimavičius, šiemet nesėkmingai dalyvavęs rinkimuose į Seimą. Portalui bernardinai.lt duotame interviu “Atėjo metas užsiimti antitarybine veikla” esama vertingų asmeninių rašytojo pastebėjimų. Pavyzdžiui, jis tvirtina: “Pagrindinis dalykas, kuris mane nustebino per šiuos rinkimus, tai nesusišnekėjimas su bendraminčiais”. Įsiminė ir toks rašytojo sakinys: “Kartais negali suvokti, ar tavo pagalbininkas užsiima sabotažu, ar jis paprasčiausiai nesugeba atlikti paprasčiausių darbų”.

Ar tai – ne šventa tiesa? Daugelis apie valstybės valdymo bėdas garsiai diskutuojančių verčiau baigtų aukštuosius mokslus ir tik po to jau taptų “viską išmanančiais ekspertais”. Todėl neatmestina versija, jog daugelis rašytojo bičiulių nepajėgė jam padėti tiesiog dėl nesusigaudymo. Sabotažu ar saugumietiškomis intrigomis tai pavadinti būtų per daug skambu.

Deja, pažvelgęs į šią mūsų visuomenės silpnąją vietą, rašytojas vis tik neiškentė nepaskelbęs užuominų ir apie “negarbingas provokacijas, organizuojamas vyrukų iš VSD”. Štai suklusti privertusi citata:

“Ši rinkimų kampanija buvo baisus ir ciniškas „šmugelis“. Į ją įsitraukė ir ėmė aktyviai veikti net anoniminiai dėmenys, kurių visuomenė ir rinkėjas nemato. Nuolatos buvo klausomasi mano telefoninių pokalbių, trūkinėjo ryšys, buvo sutrikdytas elektroninis paštas, o galų galiausiai atjungta ir mano prieiga prie interneto. Greitai ir tiksliai komunikuoti su savo rinkimų štabo žmonėmis tapo beveik neįmanoma.”

Nederėtų ginčytis dėl pamatinių, esminių teiginių – mūsų slaptosios tarnybos tikrai domisi lietuviškųjų rinkimų užkulisiais. Jos negali nesidomėti tokiomis temomis. Tai – jų pareiga. Juk turima žinių ir apie Rusijos milijonus, skirtus Lietuvos piliečių papirkinėjimams. Tačiau sunku patikėti, jog mūsų džeimsai bondai būtų tokie smulkmeniški – sektų mus visus. Tegul nenustemba rašytojas L.Jakimavičius dėl tokių abejonių: o ką gi jis jau nuveikė tokio įspūdingo, nepaprasto, reikšmingo, konkretaus, kad sulaukė net slaptųjų tarnybų dėmesio?

Čia labiausiai tiktų prisiminti filosofo Vytauto Radžvilo pastabą: “tos politinės jėgos, kurios šiandien skundžiasi demokratijos stoka ir vienu iš jos požymių laiko būtent įvairias manipuliacijas per rinkimus, absoliučiai nieko nepadarė, kad Lietuvos politinė sistema būtų demokratizuota” (portalas balsas.lt). Taikliai pasakyta.

Filosofas V.Radžvilas vaizdžiai pasakė ir šiuo atveju: “(…) atskirų politinių jėgų skundai, norint pagerinti savo rinkimų rezultatus, sisteminių ydų nepašalins. Gana keista, kad didžiausiu kaltininku tampa Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkas. Komisijos veikloje yra tikrai daug trūkumų, tačiau didžiausia problema yra ta, kad komisija daugelį metų funkcionuoja kaip fasadinės demokratijos sistemą aptarnaujanti institucija”.

Tikrai – kodėl mums demokratijos reikalai labiausiai pradeda rūpėti tada, kai “rinkimus laimi ne tie, kuriems juos derėjo laimėti”? Verčiau ieškokime priežasčių, kodėl nebepajėgiame rasti bendros šnekos su saviškiais – labai panašiai mąstančiais bendrapiliečiais. O suklupę visų bėdų nepulkime versti tik saugumietiškoms intrigoms. Kartais net atrodo, kad priešiškoms jėgoms nė piršto pajudinti nereikia – mes patys mirtinai susipykstame. Be jokių stumtelėjimų iš šalies. Tad dažniau ieškokime savo pačių neišmanymo, egoizmo bei primityvumo.

Kitaip ir 2016-aisiais metais rinkimai į Seimą bus labai panašūs į šiandieninį chaosą, kur pažeidimai veja pažeidimą ir kur laimi būtent tie, kuriems parlamente – ne pati tinkamiausia vieta.

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.

2012.10.29


Prisijunkite prie diskusijos