Alfredas Guščius, literatūros kritikas, šios recenzijos autorius. Slaptai.lt nuotr.

Šiandien daug kalbama apie „testamentinę“ knygą, pasirodžiusią po dvidešimt penkių metų nuo rašytojo Juozo Baltušio mirties, pavadintą „Vietoje dienoraščio“ (1970- 1975). Ją išleido 2019 metais Lietuvių rašytojų leidykla; knygos tiražas pakankamai didelis, prie jos bibliotekose, kaip girdėti, kaupiasi skaitytojų eilės. Atsiminimai dar nebaigti leisti, knygą papildys kitos dalys.

Tą dienoraštį aš dar perskaitysiu vėliau, o dabar mane domina Juozo Baltušio kelionių įspūdžiai po JAV „Tėvų ir brolių takais“. Parašyta knyga labai seniai, 1967 metais. Ji labai patiko skaitytojams, o ją komunistinė nomenklatūra „išėmė“ iš apyvartos. Ją dar buvo galima buvo nusipirkti turguje, permokant už ją. Kas tai nomenklatūrai nepatiko?

1995 metais pasirodė mokslininko Vytauto Kubiliaus knyga „XX amžiaus literatūra“, kurioje mes, skaitytojai, ieškojome kvalifikuoto žodžio apie lietuvių rašytojų knygas. Gal ten rasime atsakymą? Atsiverčiu ją ir randu: „Apybraižoje „Tėvų ir brolių takais“ su liaudišku humoru buvo stilizuotas Amerikos lietuvių žargonas“. Tiktai vienas žinomo mokslininko sakinys. Ir jis yra, švelniai tariant, mums, skaitytojams, -nelauktinas.

Visa kelionės įspūdžių knyga „Tėvų ir brolių takais“ man paliko gerą įspūdį. Lėktuvai, su kuriais teko rašytojui daug keliauti po užsienio šalis, užima atsiminuose daug vietos, ir tie vaizdų skrydžiai į JAV poetiškai aprašyti. Štai kelionė oru į JAVmiestą Niujorką: „Staiga po lėktuvo sparnais – properša. Fantastikos nebėr. Apačioje atsiveria vandenynas. Tolimas, rūstus. Ritasi bangos, aukštumu gal trigubai pralenkiančios Šatrijos kalną, paslaptingės už A. Vienuolio Kaukazo legendas. Vien dešimties kilometrų nuotolis švelnina jų grėsmės įspūdį, užglosto šiurpą širdyje“.  Žinoma, Juozo Baltušio mintys apie kapitalą, dolerį, apie negrų segregaciją, apie taiką, apie žmonių lygybę, apie JAV imperalizmą, apie „kairę – dešinę“, pastoviai nukreipiant į komunistinę „kairę“, nieko vertos. Bet kodėl visa apybraižų knyga buvo komunistinės nomenklatūros uždrausta?

O įspūdžiai po JAV įvairūs, jie prasidėjo nuo minčių, jausmų apie Niujorką, apie pirmąjį miestą, į kurį atkeliavo devynių tarybinių menininkų grupė iš Tadžikijos, Gruzijos, Kazachstano, Ukrainos, Maskvos. „Į jų tarpą įsispraudžiau ir aš, parašęs vieną vienintelį savo gyvenime kino scenarijų. Maskvai atstovauja plačiai žinoma rusų vaikų rašytoja Agnija Barto. Su ja ir jos vyras, Maskvos universiteto profesorius, reto intelekto ir takto žmogus, vis dėlto liekąs savo garsios žmonos šešėlyje“.

Turistai apsigyveno viešbutyje „Hilton Statler“, ir autorius iš jo paskambino rašytojui niujorkiečiui Rojui Mizarai. Jis atvyksta su automobiliu, kurį vairavo žmona Ieva, svečias su niujorkiečiais pokalbį tęsė kavinėje. Tas pokalbis vėlų vakarą kavinėje apybaižoje neaprašytas. 

O apie miestą Niujorką autorius rašo: „Niujorką galima mylėti. Šito niekas nedraudžia. Galima ir neapkęsti. Irgi niekas nedraudžia. Negalima tiktai vieno – ignoruoti. Šito neleidžia pati mūsų žmogiška prigimtis. Galima Niujorką girti, peikti, keikti, liaupsinti, tačiau visai bergdžias dalykas stengtis jį sumenkinti, mažinti jo reikšmę“.

Juozas Baltušis. Lietuvos literatūros ir meno archyvas

Štai autoriaus žvilgsnis į namus, be žalios augmenijos: „Joje – tujos. Ne auga, tiktai smilksta. Tai bene vienintelis žaliasis miesto centro papuošalas. Ir ne prie namų. Anaiptol. O dar rečiau pamatysi tarp dangoraižių žiedais nubirusią aikštelę – ilgą ir siaurą, krūmelių suspaustą iš visų kraštų. Per namų aukštybes gatvės tokios siauros, tarytum nė ne gatvės, o chirurginės prapjovos milijonais langų  žiburiuojančio granito uolynuose“.

 Niujorke jis kartu su kitais turistais kilo į viršų (į aukščiausią pastatą Emper steit bildingą), kurio miesto vaizdas iš viršaus pasirodė toks: „Žvelgiant Niujorkas atrodo lyg ir ne miestas, vien kažkoks telkinys kristalų smaigaliais į viršų. Toli apačioj, kažkur tarpmūrių gilybėse, juda, kruta, bėga tartum pabaidyti įvairiaspalviai vabaliukai. Labai ne iš karto suvoki, kad tai – automašinos“.   

Turistai aplankė Metropoliteno dailės muziejų, kuriame daug lankytojų: „Eina  jaunuoliai ir jaunuolės, eina vidutinio amžiaus žmonės, vesdamiesi už rankų vaikus, ir eina gilios senatvės metų naštą nešą žilagalviai, ir moksleiviai, studentai… Ištisos klasės moksleivių, pakilusių nuo suolų. Ir ištisos mokyklos. Su spalvotomis kepurėmis ir uniformomis, skiriančiomis vieną mokyklą nuo kitos. Su mokytoju arba gidu priešakyje“. Sužavėtas impresionisto Klodo Mone tapybos kūriniais, Baltušis rašo: „Oi Klodai, Klodai… Tegu visi velniai tave, Klodai, su visa demoniška talento jėga, viso tavo gyvenimo didybe! Laimingas, kas pastovėjo ties tavo drobėmis, kas išgyveno visą gamą žmogiškų jausmų. Laimingas, kas dar pastovės. Tokių bus tūkstančiai. Tūkstantis tūkstančių. Gyvuok, Klodai!..“

Aplankyta ir Suvienytųjų Nacijų Organzacijos būstinė, prie kurios rašytojui įsimena vaizdas: „Graži būstinė, nieko nepasakysi, pykti ant Amerikos statybininkų negalima. Tiesiog dangoraižis, paplokščiu konusu iškilęs virš daugelio savo kaimynų. Linijos grakščios, lengvos, be galo lakoniškos. Nieko nereikalingo. Jokių puošmenų. Didžiulė aikštė aplink pastatą išdėta skaldytais akmenimis, jos pakraščiais pamėtėta po medelį, po suolą poilsiui. Erdvu, šviesu, laisva. Erdvumo įspūdį dar padidina vandenyno artumas. Bangos skalauja vos ne pačią rūmų papėdę. Ir visas jis, šis pastatas, žvilga tūkstančiais veidrodinių langų, tviska plienu ir nikeliu, viliote vilioja į vidų. Mums lankantis, čia nevyko jokios sesijos, ir jokios asamblėjos. Rūmai, galima sakyti, tušti“.  

Pabuvota prie centrinio JAV banko, apsilankyta garsiajame Solomono Gugenheimo moderniojo meno muziejuje, pavažinėta ir Brodvėjaus, ir Volstrito, ir Harlemo apylinkėmis, susitikta ir su Berklio universiteto studentais, matytos Holivudo aktorių repeticijos. Matytos bažnyčios, ir katalikų, ir kitų tikėjimų. Apžiūrėta kapų parduotuvės, pasidairyta į moterų bei vyrų dailias aprangas, kostiumus, šukuosenas, pasidomėta apie amerikiečių gyventojų punktualumą, kai kavinėje, valgykloje tuoj pat priešauis klijentą prisistato padavėjai. Yra  epizodai apie butus, baldus, pamatytus paties rašytojo.

Palyginęs su Lietuvoje matytais butais, autorius rašo: „Skirtumas tik tas, kad Amerikoje daug labiau vertinamas grynas oras. Kiekvienas daiktas bute, užimantis vietą, o tuo pačiu atimantis iš žmogaus orą, be mažiausio pasigailėjimo vejamas lauk. Net ir pats mažiausias. Nėra jam vietos ant lovos, nei po lova“. Taip amerikiečiai „padeda išlaikyti butuose pavydėtiną švarą“. Taip Juozas Baltušis iškelia ir  amerikietiškus baldus, kurių pas mus „gainiojasi kiekvienas snobas, ir kuriuos, nežinia kodėl, priimta vadinti moderniškais baldais“.

Daug minčių ir apie darbą, apsilankęs pas stalių, išgirdo Juozas Baltušis: „Niekur taip nedirbama, kaip čia, Amerikoje. Ir dirba šitaip visi. Net miljonieriai dirba su didžiausiu įtempimu. Galima sakyti, kad jie dirba daugiau už savo klerką. Amerikoje visi dirba“. 

Skyrelyje „Susirinko daug žmonelių“ Juozas Baltušis rašo“: „Būtų labai keista ir klaidinga manyti, kad visi Amerikos lietuviai tokie, apie kokius kalbėta aukščiau. Kaip žinia, pasaulyje nėra nieko monolitinio nei idėjine, nei materialine prasme. Net paprasčiausias laukų akmenėlis susideda iš kelių sudėtinių dalių. Nėra monolitinis reiškinys ir lietuviai Amerikoje“. Autorius jautriai aprašo Čikagos lietuvių patriotinę veiklą, kai „staiga atsiduri lyg tokiam kvartale, tarytum būtum patekęs į Kauną, Prienus ar Panevėžį.  Žvelgi iškabas ir nelabai nori tikėti akimis. Saliūnai, valgyklos, parduotuvės, moterų kirpyklos, tai vis: „Neringa“, „Palanga“, „Gintaras“, „Dainava“ ,“Gražina“, „Nida“, „Pajauta“, „Dubysa“. Žengei žingsnį, ir tavo ausis pagavo lietuvišką žodį, akimis vėl susidūrei su giedru tėvynainio žvilgsniu. Visai sulietuvėjo Niujorkas ir Čikaga“. 

Juozas Baltušis. Tėvų ir brolių takais

Juozas Baltušis labai palankiai rašo apie žurnalistą Antaną Bimbą, „už jo taurumą, nepalenkiamą tiesumą, mokėjimą suprasti žmonių mintis ir jausmus, gilų intelektą, proto blaivumą“. Apie mirusio poeto Juozo Tysliavos žmoną Valeriją: „Buvo ji giliai prislėgta sielvarto dėl mylimo vyro mirties, atvyko išpildyti paskutinės jo valios: palaidoti Lietuvos žemėje jo pelenų, kuriuos ji ir atvežė urnoje… Jau per pirmuosius susitikimus su ja pajutome, kad tai gana aukštos kultūros, subtilios mąstysenos, didelio takto moteris, jaunystėje palikusi Vilnių“. O Valerija Tysliavienė, pajutusi lietuvių rašytojų dėmesį ir pagarbą, sugrįžusi Amerikon, laikraštyje „Vienybė“ , paveldėtame iš vyro, ir dabar redaguoja kartu su Salomėja Narkeliūnaite, palankiau rašė apie Lietuvą.

Ne sykį suskambėdavo viešbučio telefonas, pasigirsdavo lietuvių balsas, kviečiantis Juozą Baltušį į susitikimą. Įsiminė vienas vyriškis, pakvietęs į savo butą. Jis buvo kritiškai nusiteikęs, smarkiai kritikavo Lietuvos gyvenimą komunistų santvarkoje, kad mums neužtenka maisto, kad prie visų parduotuvių eilės, bet į eiles leidžiami tiktai rusai ir mongolai, kad lietuviai turi mirti badu, kad geriausius butus geriausiose miestų kvartaluose užėmę vėlgi rusai ir mongolai, kad visas tarnybas ir geresnį darbą irgi pasigrobę rusai ir mongolai, lietuviui palikdami tiktai sargo arba šiukšlių vežėjo pareigas.

O kai Juozas Baltušis apžiūri lietuviškas tradicijas primenantį butą, rašo: „Taip, taip, mielas skaitytojau, čiurlena natūralus tikras vanduo, bėgąs srovele tarp miniatiūrinių, pasakyčiau, dekoratyvinių lauko upelio krantų. Ant šitų krantų medžiai. Irgi miniatiūriniai. Ir krūmai. Ir lauko akmenys samanoti. Ir viskas taip tikra: jeigu ne miniatiūriškumas, pasijustum bestovįs Lietuvoje ant vieno iš tūkstančių jos upelių kranto.

Sunki ašara nuriedėjo šeimininko skruostu.

  • Užaugau čia. Prie šito upelio. Basas bėgiojau…

Ilgai tylime abu.

  • Sugrįšite, žemai nusileiskite Lietuvos žemei,- paprašė jis.
  • Geriausiai būtų, jeigu tai padarytumėte jūs pats. Štai ateinančią vasarą imkite ir atvažiuokite. Su žmona, su vaikais, visi. Arba ir vienas. Kaip jums geriau išpuola.
  • Pėsčias nueičiau!
  • Kas kliudo?

Atsakymo nėra.

  • Vadinasi, nepasitikite mumis? – klausiu jį. – Jūs manote, kad Sibiras be jūsų nebegali išsiversti?
  • Nereikia ironijos…
  • O ko reikia? Kas kliudo jums aplankyti Lietuvą?
  • Šito geriau neklauskite.

 „Geriau neklauskite“. Tokius žodžius girdėjome ne vienoj vietoj  ir ne iš vieno žmogaus“. 

Pabuvojo Juozas Baltušis ir į pensijas išėjusių miljonierių viešbutyje „Dreikas“, kur senukai lošia kortomis. Jis rašo: „Dega žvakės, nūnai labai madingos Amerikoje, kartais net labai demonstruojamos. Milijonieriai nedemonstruoja. Jie saugo akis. O akių jiems reikia stiprių. Kad galėtų nemirkčiodami žiūrėti į akis tiems, kas krauna jiems milijonus. Su prastomis akimis nieko gero nesuveiksi. Jas užplūs ašaros. O ašaros juk visuomet iškraipo realybę. Saugo akis ir šitie, „buvusieji“. Vyrai sėdi tyliai. Rūko metrinius cigarus, kokių parduotuvėse nepamatysi net Amerikoje. Specialus užsakymas. Prie atskirų nedidelių staliukų sėdi moterys. Irgi žilos. Ir liesos. Tylėdamos dėlioja kortas ant staliukų“.   

————————–

Knyga stora, bet jos neprailgsta skaitant. Ir parašyta gana seniai, septintajame dešimtmetyje, pirmojo lankytojo iš Lietuvos. Aplankęs paskutiniąją kelionės po JAV vietą, Disneileidą, ir įteikęs jaunutei ir dailiai apsirengusiai vadovei Dolores, autorius rašo: „Apdalijo ji mus visus atminimo dovanėlėmis, palinkėjo geros kelionės atgal į tolimą tėvynę. Atsilyginome ir mes jai savais suvenyrais. Prisegiau ir aš nediduką gintarėlį. Ką gi, tegu švyti. Šiaip taip, čia pabuvojo bene pirmasis lankytojas iš Lietuvos. Vėliau, žinoma, lankysis tokių ir daugiau. Daug lankysis. O dabar štai šitaip.

  • Atvažiuokite būtinai!– vėl kviečia Dolores.
  • Atvažiuosiu būtinai! – sakau jai. – Štai anūkai pasiūgės, paimsiu juos už rankų ir atsivesiu. Visi ateisim į Disneleidą. O jūs pas mus atvažiuokite. Disneileido dar neturime, bet kai ką turime parodyti.
  • Seniai svajoju, – pripažįsta Dolores, nusiplieksdama raudone. – Gal kad ir pavyks. Juk svajonės išsipildo kartais, tiesa?
  • Žinoma! Reikia tik labai karštai svajoti.
  • Tada tikrai išspildys!

Taip ir paliekame Disneileidą, tuoj pat pasinerdami į nesibaigančių automašinų srovę, užtvindžiusią visą didį plentą nuo Disneileido iki Holivudo centro.“

                               ——————————

Keliavo Juozas Baltušis plačiai – po Aziją, Europą ir po JAV. Pats Juozas Baltušis autobiografijų knygoje, išleistoje  1989 metais, iš visų savo knygų geriausiomis laikė: „Iš visos savo kūrybos paskaitomomis (ne tobulumu, o būtent paskaitomomis) laikau dvi knygas: „Parduotų vasarų“ I tomą ir „Su kuo valgyta druska“ I tomą. Visus kitus kūrinius šiandien rašyčiau kitaip. Deja, šaukštai po pietų“.

Niujorkas. Slaptai.lt nuotr.

Išėmę iš apyvartos knygą „Tėvų ir brolių takais“, komunistinė nomenklatūra padarė klaidą. Aš ją iš naujo perskaičiau knygoje „Kas dainon nesudėta“, pasirodžiusioje 1976 metais, kur šalia įspūdžių po Lietuvą, Kirgiziją, Tadžikiją, buvo ir įdėta ir Juozo Baltušio knyga, sukėlusi daug ginčų. Skaitytojams ji patiko, bet komunistinei valdžiai – ne…

2020.05.23; 06:40

Dr. Daiva Tamošaitytė. Slaptai.lt nuotr.

Lietuviui šie metai ir pasiruošimas jiems – kažkas šventa. Visos svarbiausios datos – Vėlinės, Kūčios, Kalėdos, Naujieji metai, Trijų Karalių šventė – tai dvasinis pasiruošimas Sausio 13-ajai, Vasario 16-ajai, Kovo-11-ajai, Liepos 6-ajai… Aiman, šventinis laukas buvo smagiai užminuotas, ir žmonės nespėjo atsigauti nuo vieno sprogimo, kai pasigirsdavo kitas. Na, jei šventė – tai su fejerverkais…

Apžvelkime bendrą foną, kuriame tauta gyveno visą šį laiką, tikėdamasi kuo gražiausių išgyvenimų ir džiaugsmo.

Rugsėjis-spalis. Suprantama, didžiausias įvykis turėjo nutikti Lukiškių aikštėje, kada visi tikėjosi išvysti pagaliau suręstą paminklą laisvės kovotojams atminti. Tačiau pinigų aukotojai savo pastangų vaisių neišvydo. Du planuoti paminklai – „Vytis“ Vilniuje ir „Žvalgas“ Kryžkalnyje liko svajone. Keletą mėnesių vyko užkulisiniai mūšiai. Spalio mėnesį pinigai, surinkti Gintauto Lukošaičio „Žvalgui“, buvo perduoti kitam projektui, o visuomenei dar nežinant Kariuomenės dienos proga transliuotame koncerte per LRT, per pertraukos reklaminį intarpą staiga visi netikėtai pamatė keistą „koplyčią“, „Žvalgų“ – nė ženklo. Naujas, prastos kokybės darbelis buvo skubiai palaimintas Seime. Lygiai taip pat spalio 3 d. ŠMC su Kultūros ministerija paskelbė skubų alternatyvų konkursą „Vyčiui“, kuriam jau buvo suaukotos lėšos. Viskas įstrigo, „Vytis“ stovės Kaune, o Lukiškes kol kas sergsti LLKS inicijuotas relikvijų įamžinimas po žeme. Vis dar –

Legendinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, žiauriai kankintas KGB kalėjime. LGGRTC nuotr.

apkasuose? Ant žemės – smagus fontanėlis nuo vasaros karščių vaikučiams pasičiurkšti.

Lapkritis. Per Vėlines (Visų Šventųjų dieną) tautą sukrėtė Rūtos Vanagaitės „impičmentas“ A. Ramanauskui-Vanagui. „Vanagaitės skandalas“ baigėsi tuo, kad „Alma littera“ visas knygas atidavė į makulatūrą, nors tie, kurie garbstė „Mūsiškius“ (2016), spruko į krūmus, pasirodžius „Vištai strimėlės galva“ (2017). Visuomenės „veikėja“ ir „rašytoja“, nukentėjusi nuo tikro Vanago, Vytauto Landsbergio vykusiai įvardinta „Dušanskiene“, skyrybų su Zuroffu ir kitas žaizdas gydosi tarptautiniame PEN centre ir galimai rengiasi rašyti naują knygą, kurioje partizanai vėl patys „nusikapos sėklides ir išsidurs akis“ iš meilės KGB.

Tiesa, antisemitizmo eskalavimo temai buvo pasiruošta dar anksčiau – 2016 lapkričio 18 dieną, Vilniaus Rotušėje surengus diskusiją „Ar reikėtų pakeisti Kazio Škirpos alėjos pavadinimą?“ Kaip ir dar anksčiau, vykdant parodomuosius „viešuosius pilietinius teismus“ su visokiais parašų rinkimais ir pasmerkimais Juozui Brazaičiui, generolui Vėtrai, taip pat fabrikuojant „nuvainikavimą“ Sigitui Gedai, Justinui Marcinkevičiui, Romualdui Ozolui ir kitoms iškilioms asmenybėms, mėginama remtis kryptingai falsifikuojamais istorijos faktais ir iškreiptai interpretuojamomis pseudo mokslinėmis studijomis. 

Legendinis pulkininkas Kazys Škirpa

Nuo lapkričio 11 dienos prasideda #metoo skandalas, kai dėl seksualinio priekabiavimo „maudomi“ išskirtinai Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai ir garsenybės: Šarūnas Bartas, Jonas Gasiūnas, Gintautas Trimakas ir Jonas Vaitkus, taip pat soc. mokslų dr. Arvydas Lieponius. Visi be jokių teismų, vien paskelbus nuomones, neteko reputacijos, patalpų ir darbo vietų.

Gruodis. Spaudoje nuo 11 d. skelbiami nauji Nacionalinės premijos laureatai. Premijos negauna garbų jubiliejų švenčiantis žymus rašytojas ir dramaturgas Kazys Saja, visuomenei žinomas kaip nepalenkiamas antikomunistas, „Varpo“ autorius. Rašytojų sąjungoje vyksta renginys, skirtas rašytojų organizacijos leidinio „Metai“ (buvusios „Pergalės“) sukakčiai. Renginio metu pagrindinis pranešimas skiriamas komunistų rašytojo Juozo Baltušio, kurio dienoraščiai buvo spausdinami leidinyje visus metus, reabilitacijai. Pritariama jo minčiai (cituojamos ištraukos), kad klaidinga manyti, jog Lietuva gali būti savarankiška.

Gruodžio 5-6 d.d.  vyksta jungtinė Lietuvos ir Lenkijos mokslininkų konferencija (dalyvauja 24 institutai) Juzefo Pilsudskio garbei – gimimo 150-mečiui. Lietuvių tautos budelis Pilsudskis vaizduojamas kaip Lietuvos didvyris ar bent jau didžiai nusipelnęs veikėjas.

Naujieji metai pasitinkami Moscow City Ballet atvežtu baletu „Spragtukas“ Žalgirio arenoje Kaune ir 30 d. Vilniaus „Compensa“ koncertų salėje. Visi garsiai ploja ir geria šampaną.

Sausis, 6 d., „Trys karaliai“. Visuomenę, kuri švenčia katalikišką šventę, sukrečia KGB sąrašų skandalas: B. Burauskaitei  atostogaujant išviešinamas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre saugomas KGB paliktas sąrašas, kuriame be bylų ir įrodymų, be analizės teigiama, kad Lietuvoje ir pasaulyje žinomos garsenybės Donatas Banionis, Saulius Sondeckis ir kardinolas Vincentas Sladkevičius buvo KGB agentai. Vis dar tęsiasi seksualinio priekabiavimo viešinimai spaudoje.

Aktorius D. Banionis ir dirigentas S. Sondeckis. Vladimiro Gulevičiaus (ELTA) nuotr.

Sausio 18 d. įsilaužta į naujienų portalą TV 3 ir paskelbta tikrovės neatitinkanti žeminanti informacija apie Krašto apsaugos ministrą Raimundą Karoblį ir Žinių radijo“ laidų vedėją Ridą Jasiulionį. Maždaug tuo pačiu metu užsienio interneto portaluose paskelbta, esą Lietuva įvedė Mongolijai ekonomines sankcijas dėl prezidento žodžių apie sovietų okupaciją.

Sausio 26 d. Vilnius reklamos agentų paskelbiamas „G-tašku“. Turistų malonumui su vaizdine medžiaga: važiuokite, čia sekso rojus. Naujiena išgarsinama per portalus.

Vasaris. Vasario 12 d. BNS praneša, kad vietoj Lietuvos himno nuskambėjo LTSR himnas per apdovanojimų ceremoniją dziudo Europos jaunių taurėje, kai buvo sveikinama aukso medalį iškovojusi Lietuvos sportininkė Justina Kmieliauskaitė Italijoje, Folonikoje.

Vasario 16-oji. Laisvės premijos laureatės Nijolės Sadūnaitės kalba iškilmingame Seimo posėdyje pabaigoje nutraukiama (išjungiamas mikrofonas kalbantis su prezidente), niekur didžiosios žiniasklaidos nepublikuojama, į jos klausimus oficialiai neatsakyta, jos pasisakymas traktuotas kaip nesusipratimas.

Vakaras: Vilniaus Gedimino prospektas skendi troškiuose dūmuose nuo tankiai sustatytų ir uždegtų „nepriklausomybės laužų“ (gal supainiojo su sausiu?). Tiesą sakant, tenka apsisukti ir dingti kuo toliau, kad nebūtum išrūkytas ir neuždustum. Puiki savivaldybės dūmų uždanga.

Vasario 23-kovo 2 d.d. Nr. 8 „Respublikoje“ Vitas Tomkus pradeda skelbti savo „įtariamųjų KGB sąrašą“. Sąrašas visuomenės pasitinkamas su skauduliu ir rimtai, svarstomas, nors redaktorius su jam būdinga ironija mėgina įrodyti tokių „sąrašų“ nepatikimumą. Painiava didėja.

Vasario knygų mugėje Krašto apsaugos stende nėra nė vienos aktualios knygos, skirtos visuomenei, pavyzdžiui, nuo pavojaus apsiginti (trys knygos išleistos, tik neaišku, kur jų įsigyti). Leidinių labai maža.

Kovas. Kovo 8 d. per naktį Lukiškių aikštėje išdygsta įtartinas objektas, primenantis paminklą. Pasirodė, kad jį pastatė Lietuvos fantastų konventas „Lituanicon XXIX“, klubas „TL Draugija“.

Balandis. 25 d. išniekintos relikvijos Lukiškių aikštėje – pavogta kapsulė su relikvijų sąrašu.

Birželis. Birželio 29 d. pranešama, kad išniekintos relikvijos Lukiškių aikštėje – pavogta kapsulė su relikvijų sąrašu. Vėliau sugauti neva besimušantys du chuliganai, vienas jų laikė tą kapsulę. Birželį pranešta, kad Sondeckis su Banoniu nedirbo KGB (jei kas išgirdo).

Jubiliejinė dainų šventė. Duonos garbinimas. 2014-ieji. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Jau reikėtų dėti daugtaškį, nes kažin, kas dar valstybės atkūrimo šimtmetį švenčiančių lietuvių laukia per Pasaulinę dainų šventę liepos pradžioje ir Mindaugo karūnavimo dieną? Gal virš šokančių porų prabirbs sraigtasparnis ir išmėtys proklamacijas? O gal oro balione virš Vingio parko estrados kybos naujam politikos sezonui besirengiantis jogas Viktoras Uspaskich, ir kaip Kašpirovskis iš aukštybių mėgins numaldyti liaudies nerimą?

Aptariau tik rezonansinius atvejus, kurie visuomenę panardino į kažkieno planuotą (tuos planus paslaugiai išplatinus gandosklaidai) sąmyšį ir neviltį, užgožusį šventinę nuotaiką, vilties spindulius ir net ramybės valandėles šeimose. Apie vidines politines ir socialines rietenas ir scenarijus neverta net kalbėti. Kur raudona linija eina, matyti iš šios improvizuotos „stenogramos“. Aisbergo viršūnė pagal logiką didesnė už normalios lyties pagrindą. Šimto apverstų aisbergų karalystė.

Apie prasmingomis, įsimintinomis tautai dienomis tvyrantį chaosą bylojo „paminklas“ Lukiškių aikštėje, skirtas Kthulhu kultui. Net gaila, kad policija suprato jaunimo pokštą ir saugiai jį pašalino – būtų puiki instaliacija, iliustruojanti Leitavijos debiloidų[i] vertybes. Tiems, kas nesupranta, paaiškintina, jog šis linksmas statinys apeliuoja į siaubo ir fantastikos literatūros klasiko, amerikiečių rašytojo Howardo Phillipso Lovecrafto (1890-1937) apysaką „Kthulhu šauksmas“ apie iš žvaigždžių kilusio baisūno kultą, laukiantį savo atgimimo valandos: košmarišką požeminį mąstančių lavonų miestą, mišrūnų garbinamą titanišką Padarą Kthulhu, kuris pasakojimo pabaigoje išnyra iš gelmių ir persekioja jūreivius, kol yra įveikiamas, bet neilgam: „Matyt, ir toliau gyvuoja ir Kthulhu, uždarytas toje akmens properšoje, kuri jį saugo nuo tada, kai saulė buvo jauna. Jo prakeiktas miestas dar kartą nuskendo, mat po balandžio audros „Akylasis“ praplaukė pro tą vietą, tačiau jo dvasininkai Žemėje ir toliau bliauna, šokčioja ir žudo, susibūrę apleistose vietose aplink stabais vainikuotus monolitus. Skęstantis miestas jį turbūt įtraukė, kol jis buvo savo juodojoje bedugnėje, antraip pasaulis jau klyktų iš baimės ir klaiko. Kas žino, kuo viskas baigsis? Kas iškilo, gali nuskęsti, o kas nuskendo, gali iškilti“. (Ha-ha-ha)

Per visus kultinio rašytojo apsakymus vingiuoja jo sukurtų personažų ir miestų siužetinės linijos, juose vyrauja blogio simbolis – penkiakampė žvaigždė. Ji figūruoja daug kur, bet ypač – apsakyme „Beprotybės viršukalnės“: iš kosmoso prieš milijonus metų į Antarktidą atkakusių žvaigždžiagalvių kapus puošia penkiakampes žvaigždes primenantys ledo kauburiai su taškelių raštais, tiksliai atkartojantys ant žalsvų mezozojaus sluoksniuose atkastų muilo akmenų, buvusių piniginiu vienetu, esančius raštus; ekspedicijos dalyviai lėktuvu nukanka į fantastinį praeities miestą, kuriame randa „begalinio įmantrumo, antgamtiško masyvumo ir nežemiškos egzotikos pavyzdžių“. „Kai kurioms geometrinėms formoms pavadinimų tikriausiai nebūtų sugalvojęs net pats Euklidas – netaisyklingi, įvairiausiais kampais nukirsti kūgiai, įmantrių proporcijų terasos, keistai išgaubti stulpai, savotiškos aplūžusių kolonų grupės, įvairios penkiabriaunės ir penkiakampės beprotiško keistumo architektūrinės kompozicijos“ (…) Mus supančios architektūros formose ir keliuose gana neblogai išlikusiuose sienų ornamentuose nuolat atsikartojantys penki žvaigždės spinduliai taip pat kėlė miglotų, bet grėsmingų asociacijų“.

Remonto darbai Lukiškių aikštė. Vyčio čia nebus, todėl aikštė taip ir liks nyki, atgrasi, svetima. Slaptai.lt nuotr.

Žinant Lukiškių aikštės istorinį kontekstą ir simbolius, kurie joje ilgai gyvavo bei vis nori atsikurti naujais pavidalais, matyti kovo 8 dienos proga pastatyto objekto daugiaprasmė, taikliausia ir šmaikščiausia aliuzija bei situacijos įvertinimas. Bet kažin, ar Lovecrafto kūrybos rinktinę „Tykantis tamsoje“, išverstą į lietuvių kalbą ir išleistą šiais metais (Kitos Knygos, 2018), skaitys naujieji Leitavijosdebiloidai, kurie spokso per specialiai jiems skirto Rusijos TV kanalo „REN Lietuva“ siužetus apie ufonautus, atgal vykstančią evoliuciją (žmogus virsta beždžione) ir atvirą karo propagavimą.

[i] Pastabėlė: terminas sukurtas autorės; ji mielai įstotų į fantastų draugiją, jei ją pakviestų (kadangi nariai suskridę iš visų galaktikų, matyt amžiaus cenzas neribojamas).

2018.07.04; 08:30

(Dagnė Jakševičiūtė. „Gyvenom socializme. Prisiminimai apie Juozą Baltušį". – Vilnius: „Alma littera", 2013).

Įdėmiam skaitytojui ši knyga tikrai daug ką pasakys ir apie pragyventą laiką, ir apie Juozo Baltušio asmenybę. Ji įdomi ir prieštaringa – neretas pateiktas faktas ar rašytojo kūrinio ištrauka yra nevienaprasmė (pavyzdžiui, 1944 m. „Tiesoje" išspausdintas Baltušio straipsnis „Nė vieno kietmetrio malkų okupantams": autorius aistringai pliekia „vokiškuosius grobikus", kurie valstiečiams už miško kirtimą siūlo „blizgučių, surogatinės degtinės ir kitokių niekų" (p. 42); kaip žinome, sovietai, nacionalizavę ne tik mišką, tokiais niekais neužsiiminėjo –­ komunizme viskas turėjo būti už dyka).

Šiek tiek gaila, kad autorė lyg ir ironiškai pažvelgė į filosofo Nerijaus Šepečio homo sovieticus ir „skilusios sąmonės" apibūdinimą (p. 112), priskirdama tai medicinos (psichiatrijos) sričiai, nors šis reiškinys susijęs su itin sveika visuomenės dalimi, gyvenusia (ir tebegyvenančia) pagal pasirinktinos teisybės modelį.

Continue reading „Pasirinkimo laisvė“