Alfredas Guščius. Kas tai nomenklatūrai nepatiko?


Alfredas Guščius, literatūros kritikas, šios recenzijos autorius. Slaptai.lt nuotr.

Šiandien daug kalbama apie „testamentinę“ knygą, pasirodžiusią po dvidešimt penkių metų nuo rašytojo Juozo Baltušio mirties, pavadintą „Vietoje dienoraščio“ (1970- 1975). Ją išleido 2019 metais Lietuvių rašytojų leidykla; knygos tiražas pakankamai didelis, prie jos bibliotekose, kaip girdėti, kaupiasi skaitytojų eilės. Atsiminimai dar nebaigti leisti, knygą papildys kitos dalys.

Tą dienoraštį aš dar perskaitysiu vėliau, o dabar mane domina Juozo Baltušio kelionių įspūdžiai po JAV „Tėvų ir brolių takais“. Parašyta knyga labai seniai, 1967 metais. Ji labai patiko skaitytojams, o ją komunistinė nomenklatūra „išėmė“ iš apyvartos. Ją dar buvo galima buvo nusipirkti turguje, permokant už ją. Kas tai nomenklatūrai nepatiko?

1995 metais pasirodė mokslininko Vytauto Kubiliaus knyga „XX amžiaus literatūra“, kurioje mes, skaitytojai, ieškojome kvalifikuoto žodžio apie lietuvių rašytojų knygas. Gal ten rasime atsakymą? Atsiverčiu ją ir randu: „Apybraižoje „Tėvų ir brolių takais“ su liaudišku humoru buvo stilizuotas Amerikos lietuvių žargonas“. Tiktai vienas žinomo mokslininko sakinys. Ir jis yra, švelniai tariant, mums, skaitytojams, -nelauktinas.

Visa kelionės įspūdžių knyga „Tėvų ir brolių takais“ man paliko gerą įspūdį. Lėktuvai, su kuriais teko rašytojui daug keliauti po užsienio šalis, užima atsiminuose daug vietos, ir tie vaizdų skrydžiai į JAV poetiškai aprašyti. Štai kelionė oru į JAVmiestą Niujorką: „Staiga po lėktuvo sparnais – properša. Fantastikos nebėr. Apačioje atsiveria vandenynas. Tolimas, rūstus. Ritasi bangos, aukštumu gal trigubai pralenkiančios Šatrijos kalną, paslaptingės už A. Vienuolio Kaukazo legendas. Vien dešimties kilometrų nuotolis švelnina jų grėsmės įspūdį, užglosto šiurpą širdyje“.  Žinoma, Juozo Baltušio mintys apie kapitalą, dolerį, apie negrų segregaciją, apie taiką, apie žmonių lygybę, apie JAV imperalizmą, apie „kairę – dešinę“, pastoviai nukreipiant į komunistinę „kairę“, nieko vertos. Bet kodėl visa apybraižų knyga buvo komunistinės nomenklatūros uždrausta?

O įspūdžiai po JAV įvairūs, jie prasidėjo nuo minčių, jausmų apie Niujorką, apie pirmąjį miestą, į kurį atkeliavo devynių tarybinių menininkų grupė iš Tadžikijos, Gruzijos, Kazachstano, Ukrainos, Maskvos. „Į jų tarpą įsispraudžiau ir aš, parašęs vieną vienintelį savo gyvenime kino scenarijų. Maskvai atstovauja plačiai žinoma rusų vaikų rašytoja Agnija Barto. Su ja ir jos vyras, Maskvos universiteto profesorius, reto intelekto ir takto žmogus, vis dėlto liekąs savo garsios žmonos šešėlyje“.

Turistai apsigyveno viešbutyje „Hilton Statler“, ir autorius iš jo paskambino rašytojui niujorkiečiui Rojui Mizarai. Jis atvyksta su automobiliu, kurį vairavo žmona Ieva, svečias su niujorkiečiais pokalbį tęsė kavinėje. Tas pokalbis vėlų vakarą kavinėje apybaižoje neaprašytas. 

O apie miestą Niujorką autorius rašo: „Niujorką galima mylėti. Šito niekas nedraudžia. Galima ir neapkęsti. Irgi niekas nedraudžia. Negalima tiktai vieno – ignoruoti. Šito neleidžia pati mūsų žmogiška prigimtis. Galima Niujorką girti, peikti, keikti, liaupsinti, tačiau visai bergdžias dalykas stengtis jį sumenkinti, mažinti jo reikšmę“.

Juozas Baltušis. Lietuvos literatūros ir meno archyvas

Štai autoriaus žvilgsnis į namus, be žalios augmenijos: „Joje – tujos. Ne auga, tiktai smilksta. Tai bene vienintelis žaliasis miesto centro papuošalas. Ir ne prie namų. Anaiptol. O dar rečiau pamatysi tarp dangoraižių žiedais nubirusią aikštelę – ilgą ir siaurą, krūmelių suspaustą iš visų kraštų. Per namų aukštybes gatvės tokios siauros, tarytum nė ne gatvės, o chirurginės prapjovos milijonais langų  žiburiuojančio granito uolynuose“.

 Niujorke jis kartu su kitais turistais kilo į viršų (į aukščiausią pastatą Emper steit bildingą), kurio miesto vaizdas iš viršaus pasirodė toks: „Žvelgiant Niujorkas atrodo lyg ir ne miestas, vien kažkoks telkinys kristalų smaigaliais į viršų. Toli apačioj, kažkur tarpmūrių gilybėse, juda, kruta, bėga tartum pabaidyti įvairiaspalviai vabaliukai. Labai ne iš karto suvoki, kad tai – automašinos“.   

Turistai aplankė Metropoliteno dailės muziejų, kuriame daug lankytojų: „Eina  jaunuoliai ir jaunuolės, eina vidutinio amžiaus žmonės, vesdamiesi už rankų vaikus, ir eina gilios senatvės metų naštą nešą žilagalviai, ir moksleiviai, studentai… Ištisos klasės moksleivių, pakilusių nuo suolų. Ir ištisos mokyklos. Su spalvotomis kepurėmis ir uniformomis, skiriančiomis vieną mokyklą nuo kitos. Su mokytoju arba gidu priešakyje“. Sužavėtas impresionisto Klodo Mone tapybos kūriniais, Baltušis rašo: „Oi Klodai, Klodai… Tegu visi velniai tave, Klodai, su visa demoniška talento jėga, viso tavo gyvenimo didybe! Laimingas, kas pastovėjo ties tavo drobėmis, kas išgyveno visą gamą žmogiškų jausmų. Laimingas, kas dar pastovės. Tokių bus tūkstančiai. Tūkstantis tūkstančių. Gyvuok, Klodai!..“

Aplankyta ir Suvienytųjų Nacijų Organzacijos būstinė, prie kurios rašytojui įsimena vaizdas: „Graži būstinė, nieko nepasakysi, pykti ant Amerikos statybininkų negalima. Tiesiog dangoraižis, paplokščiu konusu iškilęs virš daugelio savo kaimynų. Linijos grakščios, lengvos, be galo lakoniškos. Nieko nereikalingo. Jokių puošmenų. Didžiulė aikštė aplink pastatą išdėta skaldytais akmenimis, jos pakraščiais pamėtėta po medelį, po suolą poilsiui. Erdvu, šviesu, laisva. Erdvumo įspūdį dar padidina vandenyno artumas. Bangos skalauja vos ne pačią rūmų papėdę. Ir visas jis, šis pastatas, žvilga tūkstančiais veidrodinių langų, tviska plienu ir nikeliu, viliote vilioja į vidų. Mums lankantis, čia nevyko jokios sesijos, ir jokios asamblėjos. Rūmai, galima sakyti, tušti“.  

Pabuvota prie centrinio JAV banko, apsilankyta garsiajame Solomono Gugenheimo moderniojo meno muziejuje, pavažinėta ir Brodvėjaus, ir Volstrito, ir Harlemo apylinkėmis, susitikta ir su Berklio universiteto studentais, matytos Holivudo aktorių repeticijos. Matytos bažnyčios, ir katalikų, ir kitų tikėjimų. Apžiūrėta kapų parduotuvės, pasidairyta į moterų bei vyrų dailias aprangas, kostiumus, šukuosenas, pasidomėta apie amerikiečių gyventojų punktualumą, kai kavinėje, valgykloje tuoj pat priešauis klijentą prisistato padavėjai. Yra  epizodai apie butus, baldus, pamatytus paties rašytojo.

Palyginęs su Lietuvoje matytais butais, autorius rašo: „Skirtumas tik tas, kad Amerikoje daug labiau vertinamas grynas oras. Kiekvienas daiktas bute, užimantis vietą, o tuo pačiu atimantis iš žmogaus orą, be mažiausio pasigailėjimo vejamas lauk. Net ir pats mažiausias. Nėra jam vietos ant lovos, nei po lova“. Taip amerikiečiai „padeda išlaikyti butuose pavydėtiną švarą“. Taip Juozas Baltušis iškelia ir  amerikietiškus baldus, kurių pas mus „gainiojasi kiekvienas snobas, ir kuriuos, nežinia kodėl, priimta vadinti moderniškais baldais“.

Daug minčių ir apie darbą, apsilankęs pas stalių, išgirdo Juozas Baltušis: „Niekur taip nedirbama, kaip čia, Amerikoje. Ir dirba šitaip visi. Net miljonieriai dirba su didžiausiu įtempimu. Galima sakyti, kad jie dirba daugiau už savo klerką. Amerikoje visi dirba“. 

Skyrelyje „Susirinko daug žmonelių“ Juozas Baltušis rašo“: „Būtų labai keista ir klaidinga manyti, kad visi Amerikos lietuviai tokie, apie kokius kalbėta aukščiau. Kaip žinia, pasaulyje nėra nieko monolitinio nei idėjine, nei materialine prasme. Net paprasčiausias laukų akmenėlis susideda iš kelių sudėtinių dalių. Nėra monolitinis reiškinys ir lietuviai Amerikoje“. Autorius jautriai aprašo Čikagos lietuvių patriotinę veiklą, kai „staiga atsiduri lyg tokiam kvartale, tarytum būtum patekęs į Kauną, Prienus ar Panevėžį.  Žvelgi iškabas ir nelabai nori tikėti akimis. Saliūnai, valgyklos, parduotuvės, moterų kirpyklos, tai vis: „Neringa“, „Palanga“, „Gintaras“, „Dainava“ ,“Gražina“, „Nida“, „Pajauta“, „Dubysa“. Žengei žingsnį, ir tavo ausis pagavo lietuvišką žodį, akimis vėl susidūrei su giedru tėvynainio žvilgsniu. Visai sulietuvėjo Niujorkas ir Čikaga“. 

Juozas Baltušis. Tėvų ir brolių takais

Juozas Baltušis labai palankiai rašo apie žurnalistą Antaną Bimbą, „už jo taurumą, nepalenkiamą tiesumą, mokėjimą suprasti žmonių mintis ir jausmus, gilų intelektą, proto blaivumą“. Apie mirusio poeto Juozo Tysliavos žmoną Valeriją: „Buvo ji giliai prislėgta sielvarto dėl mylimo vyro mirties, atvyko išpildyti paskutinės jo valios: palaidoti Lietuvos žemėje jo pelenų, kuriuos ji ir atvežė urnoje… Jau per pirmuosius susitikimus su ja pajutome, kad tai gana aukštos kultūros, subtilios mąstysenos, didelio takto moteris, jaunystėje palikusi Vilnių“. O Valerija Tysliavienė, pajutusi lietuvių rašytojų dėmesį ir pagarbą, sugrįžusi Amerikon, laikraštyje „Vienybė“ , paveldėtame iš vyro, ir dabar redaguoja kartu su Salomėja Narkeliūnaite, palankiau rašė apie Lietuvą.

Ne sykį suskambėdavo viešbučio telefonas, pasigirsdavo lietuvių balsas, kviečiantis Juozą Baltušį į susitikimą. Įsiminė vienas vyriškis, pakvietęs į savo butą. Jis buvo kritiškai nusiteikęs, smarkiai kritikavo Lietuvos gyvenimą komunistų santvarkoje, kad mums neužtenka maisto, kad prie visų parduotuvių eilės, bet į eiles leidžiami tiktai rusai ir mongolai, kad lietuviai turi mirti badu, kad geriausius butus geriausiose miestų kvartaluose užėmę vėlgi rusai ir mongolai, kad visas tarnybas ir geresnį darbą irgi pasigrobę rusai ir mongolai, lietuviui palikdami tiktai sargo arba šiukšlių vežėjo pareigas.

O kai Juozas Baltušis apžiūri lietuviškas tradicijas primenantį butą, rašo: „Taip, taip, mielas skaitytojau, čiurlena natūralus tikras vanduo, bėgąs srovele tarp miniatiūrinių, pasakyčiau, dekoratyvinių lauko upelio krantų. Ant šitų krantų medžiai. Irgi miniatiūriniai. Ir krūmai. Ir lauko akmenys samanoti. Ir viskas taip tikra: jeigu ne miniatiūriškumas, pasijustum bestovįs Lietuvoje ant vieno iš tūkstančių jos upelių kranto.

Sunki ašara nuriedėjo šeimininko skruostu.

  • Užaugau čia. Prie šito upelio. Basas bėgiojau…

Ilgai tylime abu.

  • Sugrįšite, žemai nusileiskite Lietuvos žemei,- paprašė jis.
  • Geriausiai būtų, jeigu tai padarytumėte jūs pats. Štai ateinančią vasarą imkite ir atvažiuokite. Su žmona, su vaikais, visi. Arba ir vienas. Kaip jums geriau išpuola.
  • Pėsčias nueičiau!
  • Kas kliudo?

Atsakymo nėra.

  • Vadinasi, nepasitikite mumis? – klausiu jį. – Jūs manote, kad Sibiras be jūsų nebegali išsiversti?
  • Nereikia ironijos…
  • O ko reikia? Kas kliudo jums aplankyti Lietuvą?
  • Šito geriau neklauskite.

 „Geriau neklauskite“. Tokius žodžius girdėjome ne vienoj vietoj  ir ne iš vieno žmogaus“. 

Pabuvojo Juozas Baltušis ir į pensijas išėjusių miljonierių viešbutyje „Dreikas“, kur senukai lošia kortomis. Jis rašo: „Dega žvakės, nūnai labai madingos Amerikoje, kartais net labai demonstruojamos. Milijonieriai nedemonstruoja. Jie saugo akis. O akių jiems reikia stiprių. Kad galėtų nemirkčiodami žiūrėti į akis tiems, kas krauna jiems milijonus. Su prastomis akimis nieko gero nesuveiksi. Jas užplūs ašaros. O ašaros juk visuomet iškraipo realybę. Saugo akis ir šitie, „buvusieji“. Vyrai sėdi tyliai. Rūko metrinius cigarus, kokių parduotuvėse nepamatysi net Amerikoje. Specialus užsakymas. Prie atskirų nedidelių staliukų sėdi moterys. Irgi žilos. Ir liesos. Tylėdamos dėlioja kortas ant staliukų“.   

————————–

Knyga stora, bet jos neprailgsta skaitant. Ir parašyta gana seniai, septintajame dešimtmetyje, pirmojo lankytojo iš Lietuvos. Aplankęs paskutiniąją kelionės po JAV vietą, Disneileidą, ir įteikęs jaunutei ir dailiai apsirengusiai vadovei Dolores, autorius rašo: „Apdalijo ji mus visus atminimo dovanėlėmis, palinkėjo geros kelionės atgal į tolimą tėvynę. Atsilyginome ir mes jai savais suvenyrais. Prisegiau ir aš nediduką gintarėlį. Ką gi, tegu švyti. Šiaip taip, čia pabuvojo bene pirmasis lankytojas iš Lietuvos. Vėliau, žinoma, lankysis tokių ir daugiau. Daug lankysis. O dabar štai šitaip.

  • Atvažiuokite būtinai!– vėl kviečia Dolores.
  • Atvažiuosiu būtinai! – sakau jai. – Štai anūkai pasiūgės, paimsiu juos už rankų ir atsivesiu. Visi ateisim į Disneleidą. O jūs pas mus atvažiuokite. Disneileido dar neturime, bet kai ką turime parodyti.
  • Seniai svajoju, – pripažįsta Dolores, nusiplieksdama raudone. – Gal kad ir pavyks. Juk svajonės išsipildo kartais, tiesa?
  • Žinoma! Reikia tik labai karštai svajoti.
  • Tada tikrai išspildys!

Taip ir paliekame Disneileidą, tuoj pat pasinerdami į nesibaigančių automašinų srovę, užtvindžiusią visą didį plentą nuo Disneileido iki Holivudo centro.“

                               ——————————

Keliavo Juozas Baltušis plačiai – po Aziją, Europą ir po JAV. Pats Juozas Baltušis autobiografijų knygoje, išleistoje  1989 metais, iš visų savo knygų geriausiomis laikė: „Iš visos savo kūrybos paskaitomomis (ne tobulumu, o būtent paskaitomomis) laikau dvi knygas: „Parduotų vasarų“ I tomą ir „Su kuo valgyta druska“ I tomą. Visus kitus kūrinius šiandien rašyčiau kitaip. Deja, šaukštai po pietų“.

Niujorkas. Slaptai.lt nuotr.

Išėmę iš apyvartos knygą „Tėvų ir brolių takais“, komunistinė nomenklatūra padarė klaidą. Aš ją iš naujo perskaičiau knygoje „Kas dainon nesudėta“, pasirodžiusioje 1976 metais, kur šalia įspūdžių po Lietuvą, Kirgiziją, Tadžikiją, buvo ir įdėta ir Juozo Baltušio knyga, sukėlusi daug ginčų. Skaitytojams ji patiko, bet komunistinei valdžiai – ne…

2020.05.23; 06:40

print

4 komentarai

  • gražus rašinėlis, išbalinantis Baltušį…

  • Ta knyga ir man patiko.

  • Nepersistenkite girdami ar balindami. Prisiminkite paskutiniuosius ivykius. Pagarbiai – mikas

  • Kokie kvailiai lietuviai, kaip nė viena kita tauta, taip paniekinusi didelį rašytoją, žodžio meistrą, niekam iš dabartinių rašliavotojų neprilygstantį, gal tik pavydą sukeliantį tiems visiems grafomanams. Gėda skaityti tokias ne va „pažiūras“, už kurių slypi politikavimas ir subinlaižiavimas tuometinei valdžiai.

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas.