Juozas Dingelis

Fotoreportažai

Prie Lietuvai pagražinti draugijos (LPD) ištakų stovėjo rašytojas, žymus valstybės ir visuomenės veikėjas, kanauninkas Juozas Tumas-Vaižgantas, miškininkas, profesorius Povilas Matulionis, buvęs teisingumo ministras ir valstybės tarybos pirmininkas Stasys Šilingas, prof. Tadas Ivanauskas ir kiti.

Po 55-erių metų atsikūrusios Lietuvos šviesuolių būrelis su muziejininke Birute Federavičiene ir monsinjoru Kazimieru Vasiliausku šią draugiją atgaivino (1995 06 23). Jos veikloje dalyvavo prof. Angelė Vyšniauskaitė, poetas Justinas Marcinkevičius, daug kitų šviesių žmonių.

Man būtų nelengva surašyti, kas iki šiol dalyvauja, nes LPD jau išaugusi į vieną didžiausių visuomeninių organizacijų su 65 skyriais visoje Lietuvoje.

Sausio 8 d. Vilniaus Karininkų ramovės salėje, kur nuo sienų žvelgia žymūs LDK veikėjai, sėdėjo šios draugijos aktyvistai iš įvairių Lietuvos rajonų, jos bičiuliai, draugai. Ir beveik visi turėjo puokštes gėlių. Ir beveik visi veržte veržėsi pasveikinti ilgametį jos vadovą Juozą Dingelį, kuriam sausio 1 d. sukalo 70.

Pirmiausia jubiliatas papasakojo apie Draugijos veiklą per pastarąjį dvidešimtmetį, o paskui buvo taip, kaip paprastai atsitinka, kai švenčiamas daug gerų darbų padariusio, išmintingo, energingo, veiklaus, žavaus žmogaus jubiliejus.

Žvelgdami į čia skelbiamas nuotrauka galite nesunkiai įsivaizduoti, kas ką pasakė, ką padovanojo. Visi, žinoma, jubiliatui, be kita ko, linkėjo sveikatos. Juozas Dingelis, prisiminęs jau mirusio bendražygio Viliaus Bražėno sentenciją, prašė linkėti ne tik sveikatos, bet ir išminties, nes „sveikas durnius gali daug bėdos pridaryti“.

Juozui Dingeliui nei sveikatos, nei išminties netrūksta. Kalbėdamas jis agitavo blogį įveikti gerais darbais, nekalbėti vien apie negeroves, kuo dabar mėgaujasi mūsų žiniasklaida, bet pirmiausia skleisti gėrį, grožį…

Ir štai įvertinimas: jubiliejiniame renginyje dalyvavęs Ministro Pirmininko Algirdo Butkevičiaus patarėjas emocingasis Antanas Vinkus ne tik perskaitė puikų premjero sveikinimą, bet ir pažadėjo labai pasistengti, kad, ne pačiais geriausiais laikais gyvenanti Draugija šįmet gautų ne tik moralinės, bet ir materialinės paramos. Manau, be išmintingų kalbų ir darbų tokie įtakingo patarėjo pažadai nebūtų įmanomi. 

O apie puikią Juozo Dingelio sveikatą aš pagalvojau tada, kai jis su brolėnu, operos solistu Arūnu Dingeliu užtraukė skambią dainą. Tik sveikas žmogus gali turėti tokį gražų, galingą balsą.

Su Juozu Dingeliu ir man teko nemažai pavažinėti po Lietuvą (kartą žiemą netoli Telšių vos neužsimušėme). Susitikimuose su įvairių miestų žmonėmis, su moksleiviais klausiausi jo, taip pat Viliaus Bražėno, aktoriaus Tomo Vaisietos raginimų eiti Tėvynės meilės ir grožio keliu.

Tad ir aš, sveikindamas Juozą Dingelį, linkiu to, ko jis (ir mes kiekvienas) labiausiai trokšta – sveikatos ir išminties!

O apie Lietuvai pagražinti draugijos veiklą artimiausiu metu mūsų skaitytojams papasakos jis pats – ilgametis šios draugijos vadovas Juozas Dingelis. 

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2016.01.10; 07:03  

Fotoreportažai

« ‹ 1 iš 2 › »

Vykdau pasižadėjimą papasakoti savo įspūdžius apsilankius medžio drožėjo, skulptoriaus, kalvio, konstruktoriaus, mechaniko Antano Česnulio sodyboje.

Apie šį talentingą žmogų esu girdėjęs seniai, matęs ne vieną jo darbą. Kai buvo „nutiestas“ Čiurlionio kelias iš Varėnos į Druskininkus, pravažiuodamas dešimtis kartų mačiau jo darbą „Paros laikas“. Arba „Lietuvos istoriją“, „Šv. Baltramiejų“ Druskininkuose. Arba „Mindaugą karalių“ Vilniuje, kai lankiausi Santariškių ligoninėje. Sėdėjau ant jo „Medkirčio suolo“ Juodkrantėje.

Lietuvai pagražinti draugijos (LPD) pirmininkas Juozas Dingelis man ne kartą yra sakęs: Vytautai, būtinai turi pamatyti Antano Česnulio sodybą. Prie Ratnyčios, šalia Druskininkų. Nesigailėsi!

Jeigu Juozas sako, reikia tikėti. Su LPD jis visą Lietuvą yra išvažinėjęs skersai išilgai, ir ne vieną kartą. Jo vežiojamas aš mačiau ir fotografavau gražiausias sodybas Utenos, Šiaulių, Marijampolės, Varėnos, Alytaus rajonuose. Per jį susipažinau su didžiuoju Lietuvos patriotu Viliumi Bražėnu, klausiausi šio talentingo oratoriaus aistringų kalbų dešimtyse mokyklų. Tuose susitikimuose su moksleiviais, visuomene beveik visada dalyvaudavo ir Lietuvos kultūrai daug nusipelnęs aktoriaus Tomas Vaisieta. Sunku pervertinti jo literatūrinę kompoziciją „Pasikalbėjimas su Lietuva“, Kristijono Donelaičio „Metus“, Antano Baranausko „Anykščių šilelį“, Vinco Krėvės-Mickevičiaus „Arą“, neabejotinai dariusius didžiulį įspūdį visiems klausytojams, o ypač moksleiviams.

Ir štai vieną tikrai gražų birželio pabaigos rytą Lietuvai pagražinti draugijos žmonės autobusu riedame Druskininkų link, pas Antaną Česnulį. Šalia prisėdęs Juozas Dingelis man pasakoja apie grožybes, kurias netrukus pamatysiu. Labai vaizdingai ir įtikinamai pasakoja, pasiremdamas žymių žmonių nuomonėmis.

Lietuvoje viešėjo Jūratė Statkutė de Rosales – žymi Venesuelos žurnalistė, tolimosios baltų praeities tyrinėtoja, išleidusi knygas „Didžiosios apgavystės“, „Senasis aisčių giminės metraštis“, „Europos šaknys ir mes, lietuviai“ – su vyru, žymiu Venesuelos architektu. Juozas Dingelis juos globojęs. Ką jiems parodyti, kuo nustebinti? – kankinęsis Juozas. Reikia nuvežti į Verkius, siūlę jam kai kurie žurnalistai. O gal pas Česnulį, labai savitą medžio drožėją, skulptorių? Kas jis toks, tas tavo Česnulis? 

Ir Juozas surizikavęs. Daug svieto matę svečiai buvo sužavėti, ypač Jūratės Statkutės vyras. Jis niekaip negalėjęs patikėti, kad mato vieno žmogaus darbus. Negali būti! Kas tau padėjo? Sodybos šeimininkas svečius nuvedęs prie milžino, rankose laikančio didžiulį akmenį. Va šitas man padėjo, – šypsodamasis pasakęs Česnulis.

Autobuse aš sužinojau apie malūną, kuris nemala, bet gamina elektrą, o viduj keturiuose aukštuose – skulptūros, ant sienų – stambių jo kūrinių nuotraukos. Aukštyn kopiama spiraliniais laiptais… Pamatysi, pasakoja Česnulio bičiulis Juozas Dingelis, įspūdingą akmenų sieną ir nišose iš visos Lietuvos įvairių meistrų išdrožtus, iškaltus rūpintojėlius… O kokia unikali gumbuota pušis, nudžiūvusi supjaustyta ir atvežta į Naujasodę! Visas jos dalis talentingas meistras pavertė meno kūriniais.

Išlipęs iš autobuso aš jau žinojau, kur ugnimi spjaudantis drakonas, kur išraiškingi nematomo spektaklio žiūrovai, kalnelyje susėdę tarsi kokiame amfiteatre, kur Žemaitės „Marti“, kur Boriso Dauguviečio „Žaldokynė“, o kur per Ratnyčėlę brenda šv.Kristoforas… Tik dar nebuvau matęs to stebukladario galiūno Česnulio.

O štai ir jis, visai ne galiūnas, dar gana jauno veido, šiltų akių vyras, labai panašus į tą medinuką, prie kurio šeimininkas paprastai ir pasitinka ekskursantus, svečius, pasiūlo įsigyti knygelių, lankstinukų; juos skaitysime namie, rodysime tiems, kurie čia dar niekada nėra buvę.

Kadangi šitą tekstą iliustruoju nuotraukomis, nematau būtino reikalo pasakoti apie eksponatus, juo labiau, kad vaizdingiau, negu tai padarė pats jų autorius, nesugebėsiu. Galiu ir aš, kaip Jūratė Statkutė de Rosales ir jos vyras, tik nusistebėti: kiek daug gali padaryti vienas žmogus, jeigu jis žino, ko nori. Jeigu labai nori.

Knygelėje apie Antaną Česnulį, kurią parsivežiau su Naujasodės šeimininko autografu, Adelbertas Nedzelskis rašo: „Nepaisant daugybės darbų, Antanas visada randa laiko kiekvienam apsilankiusiam jo namuose svečiui, mielai kalbasi, pasakoja, rodo. Vargu ar mieste buvo atidaryta paroda, geras koncertas ar įdomus renginys, kur kūrėjas nebūtų dalyvavęs. Jis nepraleidžia nei vieno stambesnio rimto medžio drožėjų kūrybinio plenero Lietuvoje ar užsienyje. Kaip spėja? Visuomet vienodai ramus, niekur neskubantis, nepakeliantis balso, besišypsantis. Paslaptis… Paslaptis neįmenama, net ir iš arti matant vis naujus darbus. Moka, sugeba, pajėgia nuolatos nustebinti to visai nesiekdamas“.

Viena profesorė iš mūsų grupės, pamačiusi šio vidutinio ūgio milžino darbus, dėkodama apkabino jį ir net susigraudino. Pačiais gražiausiais ir nuoširdžiausiais  žodžiais geriau ir gražiau nepasakysi ir nepadėkosi…

XXX

Po ekskursijos Lietuvai pagražinti draugijos pirmininkas Juozas Dingelis pakvietė į seminarą „Draugijos institucinių gebėjimų stiprinimas“. Buvo mokomasi rašyti projektus įvairiems fondams. Vadovavo LPD narė Irena Buinickaitė. Lektorė Onutė Bedinskaitė įdomiai pasakojo apie tarpusavio bendravimą, pakantumą kito nuomonei. Seminaras vyko didžiulėje pavėsinėje, kur Antanas Česnulis medžio drožiniuose vaizduoja „Duonos kelią“.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2015.06.29; 13:20 

Fotoreportažai

Bepigu Tautišką giesmę giedoti Vingio parko estradoje, prie Vinco Kudirkos paminklo Vilniuje arba Kudirkos Naumiestyje, kokioje nors Airijos, Graikijos, Turkijos, Ispanijos kurortų kavinėje, gurkšnojant alų arba vyną… Bet jūs sugiedokite Tautišką giesmę ant Maišiagalos piliakalnio! Nebandėte?

O mes, kelios dešimtys narsuolių, Lietuvai pagražinti draugijos pirmininko Juozo Dingelio paraginti, ryžomės tokiam žygiui – mes giedojome Tautišką giesmę ant Maišiagalos piliakalnio! Ne piliakalnio papėdėje (vieni niekai piliakalnio papėdėje giedoti, ten ir šioks toks paminkliukas pastatytas), o pačioje jo viršūnėje, kur dunkso storas storas Perkūno dievaičio nulaužtas medis, kur velniškai vešlios dilgėlės ir kitokie Algirdo laikų ramybę saugantys augalai.

Pirmiausia Juozas Dingelis pasiuntė pionierius, kurie, apsiginklavę dalgiu ir galinga moderniška žoliapjove, piliakalnio viršūnėje paruošė aikštelę giesmininkams, sukrovė nedidelį laužą (negalima kurti laužų ant piliakalnių, bet apsileidę paminklosaugininkai gal nedrįs priekabiauti), prie medžio šaknies pritvirtino virvę ir nuleido ją iki piliakalnio papėdės toje vietoje, kur slidus kaip stiklas vienintelis takelis veda į viršų. Jeigu ne ta virvė, abejoju, kad bent vienas narsuolis būtų pasiekęs piliakalnio viršūnę. Gal tik pats Juozas, gal dar viena kita moteris, nes jos žymiai ištvermingesnės už vyrus.

Kai visi rankų ir kojų pagalba (vieną kitą už pažastų prilaikė keli paslaugūs jaunuoliai) pasiekėme piliakalnio viršūnę, – kur Algirdo laikais stovėjo medinė pilis, kur žemėje, po dilgėlių ražiena dar, be abejo, dūlėja anų tolimų laikų materialaus gyvenimo nuotrupos, – atsipūtę, atgavę kvapą, susiėmėm už rankų ir laukėme iškilmingo momento, kai lygiai 21 valandą visi lietuviai, kuriems Lietuva – Tėvynė mūsų, drauge su mumis užtrauks Tautišką giesmę.

LPD valdybos narys Ramutis Oleka perskaitė mokslininkų, visuomeninių pilietinių organizacijų kreipimąsi į Lietuvos Respublikos Prezidentę Dalią Grybauskaitė, Seimo Pirmininkę Loretą Graužinienę, Ministrą Pirmininką Algirdą Butkevičių „Dėl Lietuvos piliakalnių įrašymo į UNESCO objektų sąvadą beti piliakalnių metų paskelbimo“:

„Mes,  atstovaujantys intelektualią visuomenę, esame susirūpinę Tėvynėje susiklosčiusiais lietuvių tautos  bei jos valstybės politiniais, socialiniais ir moraliniais santykiais. Mums nerimą kelia, kad jų tvarumas neužtikrina aiškios jaunimo dvasinio prisirišimo prie Gimtųjų Namų ateities. Tačiau esame įsitikinę, kad  storu užmaršties sluoksniu užneštų šaltinių atskleidimas ir išmanus panaudojimas suteiktų didesnio gyvybingumo ne tik jaunuomenės ugdymui bet ir integralumo visuomenės ir valstybės gyvenimui. Užmirštų šaltinių atskleidimas būtų ypač reikšmingas sutinkant Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį. Taip pat esame įsitikinę, kad toks žingsnis iš valstybės nepareikalautų bent kiek įspūdingesnių investicijų – pasirūpinimas jais ženklia dalimi savaime atitektų vietinėms bendruomenėms, seniūnijoms.

Aiškiau išskleisdami išsakytą teiginį, pagarbiai primename: kad Lietuva garsi savo unikaliais piliakalniais, kurių vien mūsų šalies teritorijoje yra daugiau nei pusantro tūkstančio vienetų; kad dauguma jų buvo supilti VII-XI a.ir buvo naudojami kaip šventyklos po atviru dangumi, kaip vietininių bendruomenių sakralaus susirinkimo vietos.Tankus piliakalnių tinklo atsiradimas išreiškė esminius pokyčius mūsų protėvių socialinės, dvasinės organizacijos būvyje. Šie tinklai ženkliai prisidėjo prie lietuvių etnopolitinės nacijos formavimosi ir, pagaliau – prie galingos valstybės kūrimosi.

Piliakalnių tinklo užmarštis, mažas dėmesys jo  priežiūrai liudija nedovanotiną ir nepateisinamą visuomenės ir ypač Lietuvos valstybės aplaidumą jos pirmaeilėms pareigoms ir priedermėms. Mes manome, kad Lietuvos piliakalniai yra unikalus ne vien mūsų šalies, bet ir visos Europos kultūros paveldas, žinotinas pasauliui.“

LPD pirmininkas Juozas Dingelis papasakojo, kaip sekasi platinti šį kreipimąsi (jis paskelbtas mūsų portale Slaptai.lt), kaip galėtumėm pasisemti stiprybės iš praeities. Tegul piliakalnių ugnys būna tie žiburiai mūsų vienijimosi Lietuvos vardan šaukinys, tegul jie kviečia Tautą, t.y. mus visus, Vydūniškais žodžiais – „auginti visa, kas gražu, išmintinga ir tvirta“. Uždekime aukurus ant Tautos dvasios kalnų! – sakė jis.

Tautišką giesmę mes giedojome ne bet kur, o ant Maišiagalos piliakalnio – dilgėlėm apžėlusio, sunkiai pasiekiamo! Malonu tai, kad su vėliavomis ir be jų ant piliakalnio užkopė ne tik tie, kurie atvaživome iš Vilniaus, bet ir nemažai  lietuvių iš pačios Maišiagalos. Ir dar ne mažiau malonu, kad piliakalnio aikštelę tvarkyti (šienavo, grėbė dilgėles) padėjo ne kas kitas, o Lietuvos lenkas Ryšardas Maceikianecas, nors šiame renginyje jis nedalyvavo (filmavo Vingio parke). Nejaugi Maišiagaloje negyvena nė vienas Lietuvos lenkas, kuriam būtų gėda matyti tokį apleistą Lenkijos karaliaus Jogailos tėvo Algirdo piliakalnį? Juk lietuviai, kaip man sakė  viena Maišiagalos gyventoja, – čia tik tautinė mažuma, kuri nedaug ką gali. 

Iki sutemų dainavome lietuviškas dainas, valgėme ant laužo pakepintas dešreles.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2014.07.08; 17:02