pelen_01

Mintimis grįžtu į vaikystę. Kai mama pranešdavo, kad važiuosime į Voronių kaimą pas tetas, aš būdavau laimingas. Ten šuo, arklys, daržinėje šienas, ten neaprėpiami laukai, kur galima siausti kiek širdis geidžia.

Tačiau aš žinojau, kad mama ir senelė būtinai panorės nuvažiuoti į šalia Pašvitinio esančius Pelaniškius (dabar kai kur rašoma Peleniškiai), užkopti ant šalia kaimo esančio piliakalnio, kur aukštų pušų ir beržų paunksnėje ilsisi mano senelio Stasio Bagdono palaikai. Ypač ten man būdavo baugu, paslaptinga ir graudu vėlyvą rudenį. Nedidelės kapinaitės, sušaudyti paminklai, moterų rauda. Jaučiau, kad piliakalnis slepia ne tik labai tolimos, šimtmečių ūkanose paskendusios praeities paslaptis.

Continue reading „Pelaniškių tragedija“

pp_pagrindinis

Kambario sienos nuo lubų iki grindų nukabinėtos nuotraukomis. Net akys raibsta. Daug panašių vaizdų: miškas, išsirikiavę ginkluoti vyrai, vieni šypsosi, kiti – susimąstę, treti atsirėmę į automatus.

Prie sienų ir per kambario vidurį pastatyti stikliniai stendai. Ir čia viskas sugrūsta – nuotraukos, išrašai iš archyvinių bylų, partizanų pažymėjimai, laiškai motinoms, mylimosioms, surūdijusių gilzių sauja, rankinė granata. Kambarys per ankštas tokiai turtingai ekspozicijai, tačiau Politinių kalinių, tremtinių ir pasipriešinimo dalyvių Panevėžio skyriaus muziejus geresnių neturi.

Continue reading „“Esu laimingas žmogus, nes nieko neišdaviau”“