Azerbaidžano pasienio punktas
Jerevanas/ Baku, gegužės 11 d. (AFP-ELTA). Armėnija ir Azerbaidžanas ketvirtadienį apkaltino viena kitą dėl pasienyje įvykusio susišaudymo, per kurį vienas žmogus žuvo ir keturi buvo sužeisti likus kelioms dienoms iki ES rengiamų taikos derybų.
Šios Kaukazo kaimynės jau dešimtmečius kovoja tarpusavyje dėl Azerbaidžano Karabacho regiono, ir pastaraisiais mėnesiais tos kovos atsinaujino.
Po mirtį nešančio apsikeitimo ugnimi Rusija paragino šalis mažinti įtampą, tačiau jos, kaip tarpininkės, įtaka regione susilpnėjo po to, kai ji pernai pradėjo invaziją į Ukrainą.
Armėnija pirmoji pranešė, kad keturi jos kariai buvo sužeisti paleistos ugnies. „Azerbaidžano pajėgos apšaudo artilerijos ir minosvaidžių ugnimi Armėnijos pozicijas Sotko regione“, – pranešė Armėnijos gynybos ministerija.
Tuo tarpu Baku apkaltino Armėniją „provokacija“, per kurią žuvo vienas Azerbaidžano karys, ir pareiškė, kad Armėnijos kariai „vėl pažeidė paliaubų susitarimą“ naudodami „didelio kalibro ginklus“, turėdamas omenyje 2020 metų lapkričio mėnesio susitarimą, kuriuo buvo nutrauktas šešias savaites trukęs karinis konfliktas.
„Labai maža“ tikimybė
Ketvirtadienio kovos įsiplieskė likus vos kelioms dienoms iki Europos Vadovų Tarybos pirmininko Charleso Michelio susitikimo su Armėnijos premjeru Nikolu Pašinianu ir Azerbaidžano prezidentu Ilhamu Alijevu Briuselyje.
Be to, abu lyderiai susitarė kartu susitikti su Prancūzijos ir Vokietijos vadovais birželio 1 dieną Moldovoje vyksiančio Europos aukščiausiojo lygio susitikimo metu, praneša ES.
Azerbaidžano pasieniečiai
N. Pašinianas ketvirtadienį apkaltino Azerbaidžaną siekiu „sužlugdyti derybas“ Briuselyje. „Aš nepakeičiau savo nuomonės dėl vykimo į Briuselį“, – sakė jis. – Tačiau tikimybė, kad susitikime bus pasirašyta taikos sutartis su Azerbaidžanu, „labai maža“.
Susitarimo projektas „vis dar yra labai preliminarioje stadijoje, todėl kalbėti apie galimą pasirašymą per anksti“, sakė N. Pašinianas.
ES rengiamas susitikimas vyks po gegužės pradžioje JAV surengtų derybų. Po to susitikimo JAV diplomatijos vadovas Antony Blinkenas kalbėjo apie „apčiuopiamą pažangą siekiant ilgalaikio taikos susitarimo“ tarp abiejų šalių.
Tačiau Baku ir Jerevanas po derybų paskelbė tariamai panašius pareiškimus, kuriuose pažymėjo pažangą, tačiau pripažino, kad jų nuomonės esminiais klausimais skiriasi.
Dešimtmečius trunkantis ginčas
Vakarų tarpininkavimo pastangos dedamos tuo metu, kai pagrindinė regiono galybė Rusija sunkiai išlaiko savo įtaką, iš dalies dėl karo Ukrainoje.
Armėnija tradiciškai pasikliauja Rusija kaip savo saugumo garantu, tačiau vis labiau nusivilia. Ji apkaltino Rusiją, kad ši nesugebėjo atlikti savo taikos palaikymo vaidmens, kai Azerbaidžano aktyvistai užblokavo Lačino koridorių, vienintelį sausumos kelią į Armėniją.
Abi šalys du kartus kariavo dėl ginčijamų teritorijų, daugiausia dėl Karabacho regiono, kuriame gyventojų daugumą šiuo metu sudaro armėnai. Karabachas – tai Azerbaidžano žemė
Per abu karus dėl šio regiono žuvo dešimtys tūkstančių žmonių. Pirmasis karas truko šešerius metus, iki 1994 metų. Antrasis, vykęs 2020-aisiais, baigėsi Rusijos tarpininkautomis paliaubomis.
Pagal Rusijos tarpininkautas 2020 metų paliaubas Azerbaidžanas privalo užtikrinti saugų judėjimą Lačino koridoriumi, kuriame patruliuoja Rusijos taikdariai.
Balandžio pabaigoje Azerbaidžanas pareiškė, kad po Armėnijos „grasinimų ir provokacijų“ koridoriuje pastatė kontrolės postą. Armėnija pasmerkė šį žingsnį kaip paliaubų pažeidimą ir sakė, kad šie teiginiai yra „išgalvotas ir nepagrįstas pretekstas“.
Namikas Alijevas. profesorius, teisės mokslų daktaras, nepaprastasis ir įgaliotasis Azerbaidžano ambasadorius
Fridricho Eberto fondas, ne kartą pasižymėjęs išankstiniu nusistatymu, angažuotais, Azerbaidžanui priešiškais straipsniais IPJ-journal, ir toliau užsiiminėja provokacijomis. Nepaisant neigiamos Azerbaidžano reakcijos, buvo tikėtasi, kad struktūra šiek tiek susilpnins propagandą prieš Azerbaidžaną, bet viltys buvo beprasmiškos.
Matyt, fondo korumpuotumas taip toli nuo Europos visuomenės dėmesio, kad bendradarbiai pasijuto visiškai nebaudžiami. Suteikdami galimybę armėnų autoriams skelbti straipsnius ir tarptautinius dokumentus, visiškai iškraipydami faktus, jie nesusimąsto apie jų objektyvumą ir neigiamą įtaką taikos derybų procesui.
2023 metų gegužės 5 dieną IPG-Journal, priklausantis Fridricho Eberto fondui, išspausdino straipsnį „Pašalinis stebėtojas. Rusijos neveiklumas Kalnų Karabache ir galimi padariniai Pietų Kaukazui“. Autorius – kažkoks Tigranas Grigorianas, 2020–2021 metais dirbęs Armėnijos Respublikos Saugumo taryboje ir neabejotinai suinteresuotas bei neobjektyvus asmuo šiuo klausimu, ir tai matyti straipsnyje.
Bet pereikime prie straipsnio.
Atsiliepdamas į tą straipsnį, aš, remdamasis Azerbaidžano prezidento, Armėnijos Respublikos ministro pirmininko ir Rusijos prezidento 2020 metų lapkričio 9-10 d. Trišaliu pareiškimu, pažymėsiu visus to tarptautinio dokumento iškraipymus, padarytus minėtame straipsnyje.
Autorius straipsnį pradeda žodžiais: „Balandžio 23 dieną Azerbaidžano pasienio tarnybos atstovai užėmė tiltą per Hakario upę, kuris yra Lačino koridoriaus, jungiančio Armėniją su Kalnų Karabachu, naujo maršruto pradžioje, tokiu būdu versdami suabejoti visa trapia po Karabacho Antrojo karo sukurta saugumo architektūra“.
Melagis ilga nosimi
Kokiu būdu tai, kad Azerbaidžanas ėmė kontroliuoti savo valstybės sieną ir atidarė pasienio punktą Azerbaidžano ir Armėnijos pasienyje savo pusėje, galėtų sugriauti „trapią saugumo architektūrą“? Turint omenyje, kad Armėnijos pusėje jau buvo toks punktas, nors ir nepakankamai įrengtas. Taip pat reikia turėti omeny, jog autorius rašo apie tai, kas vyksta visuotinai (taip pat jau ir Armėnijos Respublikos) pripažintoje suverenioje Azerbaidžano teritorijoje. Tos teritorijos išlieka suverenios, nepriklausomai nuo to, kad jose laikinai yra RTK (Rusijos taikdarių kontingentas), o separatistai jas laiko savomis. Norėtųsi žinoti, ar ties Vokietijos arba Europos Sąjungos siena esama nesaugomų teritorijų? O taip pat ar atsirastų kas prieštarautų tokiai suvereniai valstybės teisei?
Dabar apie „trapią saugumo architektūrą“, kuria taip susirūpinusi šalis, daugiau kaip 30 metų vykdžiusi ginkluotą agresiją prieš Azerbaidžaną, laikiusi okupuotus 20 proc. jo teritorijos ir iki šiol jos galutinai neišlaisvinusi, neišvedusi iš tos teritorijos savo ginkluotųjų pajėgų likučių. Nuostabu, bet nejuokinga! Ji išties „trapi“, nes ją lydi Armėnijos Respublikos permanentinės provokacijos, neteisėtas ginkluotės, taip pat ir po 44-ių dienų karo pagamintų minų, kovotojų bei šauktinių iš Armėnijos Respublikos armėnų pamainos pristatymas kariniam kontingentui Azerbaidžano Karabacho regione (toks teisingas, legitimus tų teritorijų pavadinimas), nepageidaujamų asmenų skvarba, o taip pat kiti neteisėti veiksmai Azerbaidžano teritorijoje!
Ir, pagaliau, Trišaliame pareiškime nėra nė žodžio, draudžiančio Azerbaidžanui įrengti pasienio punktą ties savo valstybine siena. Azerbaidžanas niekam neperdavė savo suverenios – valstybės sienos apsaugos – teisės, taip pat ir valstybinių muitinės funkcijų.
Antrasis straipsnio sakinys skelbia: „Svarbu pažymėti, kad iki šio incidento tiltas buvo kontroliuojamas vien tik Rusijos taikdarių kontingento, kuris ten yra įrengęs įsitvirtinimo punktą“. Toliau autorius rašo, kad „6-ame dokumento punkte nurodyta, jog Lačino koridorius turi būti kontroliuojamas Rusijos taikdarių kontingento, o Azerbaidžanas įsipareigoja garantuoti „saugų judėjimą Lačino keliu piliečiams, transportui ir kroviniams abiem kryptimis“.
Karabachas – tai Azerbaidžanas. Slaptai.lt fotografija
Lyg ir teisingai ir gražiai parašyta, bet panagrinėkime. Pirmiausia reikia pasakyti, kad autorius ne iki galo pacitavo Pareiškimo 6 punktą, kur antroje pastraipoje nurodyta užduotis Rusijos taikdarių kontingentui po jo dislokacijos keltis į naują maršrutą: Rusijos taikdarių kontingentą perdislokuoti „tam maršrutui apsaugoti“. Kitaip sakant, RTK imasi kontroliuoti maršrutą tam, kad apsaugotų. Tačiau „saugų judėjimą Lačino koridoriumi piliečiams, transportui ir kroviniams abiem kryptimis“ garantuoja gi Azerbaidžanas.
Skirtumas tarp „apsaugos“ užtikrinimo ir „saugumo garantijos“ akivaizdus. Tad Azerbaidžano karinės pajėgos (KP) ne tik gali, bet ir privalo būti ten, kur jos garantuoja saugumą. Kaip galima garantuoti saugumą, nebūnant tame kelyje? Ar kas nors gali imtis tokių garantijų ir dar pasitraukiant iš to kelio? Įdomu, kaip tai paaiškinti Armėnijai, tiems, kas tam priešinasi ir stengiasi įvedinėti savas taisykles svetimoje suverenioje teritorijoje? Norėčiau paklausti tų, kas ėmėsi tarpininkų bei jo gynėjų vaidmens, kuri iš šių dviejų valstybių leis palikti kurį nors atvirą savo valstybės sienos tarpą, netrukdomai gabenti į savo teritoriją uždraustus krovinius ir skverbtis užsienio piliečiams, siekiantiems savų tikslų? Ypač jei tai yra siena su valstybe, su kuria Azerbaidžanas daugiau nei 30 metų kariavo. Norėčiau pažiūrėti į tą, kuris galėtų man protingai, pagrįstai atsakyti į tuos klausimus.
Naratyvai apie „Kalnų Karabacho blokadą“ jau net Europoje verčia šypsotis. Užkliuvus pradžioje už sukeltos isterijos dėl dar vieno armėnų mito, tie, kas stebi įvykius, netrukus išsiaiškino, kad apie jokią „blokadą“ ir jokią „humanitarinę katastrofą“ negali būti nė kalbos. Tam pakanka žvilgterėti į Rusijos taikdarių kontingento kasdienes suvestines, paprašyti Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus komiteto (TRKK) būtinos informacijos apie tai, kokios apimties ir kaip vykdomi pristatymai visko, kas būtina, gyventojams armėnams Azerbaidžano Karabacho regione ir kaip jo gyventojai važinėja į Armėnijos Respubliką ir atgal. Problemų kilo tik tiems, kas bandė prasivežti ginklų, šaudmenų, išvežti iš Azerbaidžano neteisėtai įsigytus daiktus arba atliko kitus neteisėtus veiksmus. Šiandien net aršūs armėnų agresijos gynėjai liovėsi apie ją kalbėti.
Azerbaidžano Nachičevanės regionas jau daugiau nei 30 metų yra blokadoje. Armėnijos Respublika nevykdo Trišalio pareiškimo 9 p. dėl transporto judėjimo tarp Nachičevanės ir Rytų Zangezūro. Bet apie tai Fridricho Eberto fondo resursuose net neužsimenama. IPG-journal.io resurso redakcija paprasčiausiai privalėtų visus tuos faktus patikrinti.
Dabar – apie Azerbaidžano Karabacho regione gyvenančios armėnų mažumos integraciją. Tai normalus, natūralus procesas, kelias, kurį būtina nueiti, išvadavus teritoriją nuo okupacijos. Karabacho armėnų integracijos į Azerbaidžano visuomenę klausimas, ko gero, vienas iš sudėtingiausių. Šimtmetį armėnų visuomenėje puoselėti agresyvus nacionalizmas, ksenofobija, darkė armėnų tautos mentalitetą. Taip darkė, kad net gyvenant metų metus daugiatautėje Azerbaidžano tautų šeimoje, piliečiai armėnai lengvai pasidavė nacionalistinei propagandai.
Šiandien, kai okupacijai atėjo galas, Karabacho armėnams atsivėrė galimybė tapti vientisos, normalios, stabilios ir klestinčios šalies dalimi. Karabacho armėnai turi suvokti tą faktą. Tam trukdo masinė revanšistinių nuotaikų propaganda, sklindanti iš Armėnijos Respublikos. Kažkiek realybę Karabacho armėnams temdo ir Rusijos taikdariai, apie kuriuos buvusio separatistinio darinio gyventojai turi tam tikrų iliuzijų. Antai, svarstymai nepriimti Azerbaidžano pilietybės, o išsaugoti Armėnijos Respublikos pilietybę, kurią Karabacho armėnai masiškai perėmė okupacijos laikotarpiu, arba net priimti Rusijos.
Agresyvusis armėnų mitinguotojas. Slaptai.lt foto
Pagal Konstituciją ir kitus mūsų šalies įstatymus armėnai, iki konflikto gyvenę Azerbaidžano Karabacho regione ir pripažįstantys Azerbaidžano įstatymus, gali saugiai, laisvai gyventi tokiomis pat sąlygomis kaip ir visos kitos tautinės mažumos Azerbaidžane. Azerbaidžanas garantuoja tas teises visoms tautinėms mažumoms, taip pat ir armėnams.
Pagal Azerbaidžano Respublikos 1998 metų rugsėjo 30 dienos Įstatymą Nr. 527-IQ „Dėl Azerbaidžano Respublikos pilietybės“ ir jo pataisas bei papildymus visi fiziniai asmenys, taip pat ir armėnai, gyvenę Azerbaidžano Karabacho regione ir kituose regionuose, išvykę iš šalies nuolatinai gyventi ir įgiję užsienio pilietybę, laikomi praradę Azerbaidžano pilietybę. Be to, dalis Karabacho regiono gyventojų armėnų tuo laikotarpiu, kai Armėnijos Respublika buvo okupavusi Azerbaidžano teritorijas, atsisakė Azerbaidžano jurisdikcijos, o tai praktiškai reiškė, kad savanoriškai atsisakė Azerbaidžano pilietybės.
Reikia pažymėti, kad Azerbaidžano įstatyminės normos pilietybės srityje atitinka tarptautinius standartus ir tarptautinę praktiką bepilietybės ir dvigubos pilietybės atvejų išimtinumo srityje. Tad visi Karabacho armėnai, turintys teisę atkurti Azerbaidžano pilietybę, privalo oficialiai atsisakyti Armėnijos ar bet kurios kitos pilietybės, kurią jie turi šiuo metu, ir tik po to jie gali įgyti Azerbaidžano pilietybę bei teisę gyventi Armėnijos teritorijoje. Azerbaidžane, kaip ir bet kurioje kitoje pasaulio šalyje, užsieniečiams ir pilietybės neturintiems asmenims buvimo šalyje terminas ribojamas.
Tam ir reikalinga armėnų mažumos integracija į Azerbaidžano visuomenę.
Azerbaidžano pasieniečiai. Įteikiama Azerbaidžano vėliava
Apie Trišalio pareiškimo vykdymą. Europos parlamentas, priėmęs visą paketą antiazerbaidžaniškų rezoliucijų, nepastebi esant neteisėtų armėnų ginkluotų formuočių suverenioje Azerbaidžano teritorijoje, RTK laikinos atsakomybės zonoje. Pagal 2020 metų lapkričio 9-10 d. Trišalio pareiškimo 4 punktą „Rusijos Federacijos taikdarių kontingentas dislokuojamas lygiagrečiai su Armėnijos ginkluotųjų pajėgų išvedimu“. O RTK buvo įvestas neužtikrinus Armėnijos ginkluotųjų pajėgų išvedimo. Dėl šio pareiškimo straipsnio nevykdymo taikdarių kontingento buvimas Azerbaidžano Karabacho regione yra nelegitimus. Dėl to kaltas pats RTK, neužtikrinęs, kad būtų įvykdyti Pareiškimo 4 punkto reikalavimai. Todėl dalis Azerbaidžano teritorijų ir šiandien yra kontroliuojamos armėnų neteisėtų ginkluotų grupuočių.
Beje, rezoliucijos 2 punkte Europos parlamentas „primygtinai ragina Azerbaidžaną gerbti ir vykdyti 2020 metų lapkričio 9 dienos Trišalį pareiškimą“… Įdomu, kad jis ragina tik Azerbaidžaną, kuris kaip tik jo ir nepažeidžia. Ir neprisimena Armėnijos Respublikos, nepašalinusios iš Azerbaidžano savo ginkluotųjų pajėgų, nevykdančios susitarimo 9 p. dėl transporto judėjimo užtikrinimo tarp blokuojamos Nachičevanės ir Rytų Zangezūro ir kitų punktų. Prieš aptarinėjant ir minint Trišalį pareiškimą, pirmiausia derėtų jį perskaityti, o ne kartoti armėnų naratyvus. Tą aš rekomenduoju ir Fridricho Eberto fondo funkcionieriams.
Trišalio pareiškimo tekstas nei žodžiu, nei dvasia neriboja Azerbaidžano valstybės suvereniteto Karabacho regione. Bet koks faktinis ribojimas yra nelegitimus, vadinasi, jo pašalinimas yra teisėtas.
Melagingos informacijos apie tą dokumentą pateikimas teisina Armėnijos Respublikos agresiją Azerbaidžano atžvilgiu, taip pat Azerbaidžano teritorijų okupavimą ir menkina Fridricho Eberto fondo įvaizdį.
Straipsnio autorius Namikas Alijevas – Valstybės valdymo akademijos prie Azerbaidžano Respublikos Prezidento Tarptautinių santykių ir užsienio politikos katedros vadovas, teisės mokslų daktaras, Ypatingasis ir įgaliotasis ambasadorius
Azerbaidžano užsienio reikalų ministras Džeichunas Bairamovas ir Lietuvos URM vadovas Gabrielius Landsbergis. Lietuvos URM foto
Gegužės 8 dieną surengtas Azerbaidžano užsienio reikalų ministro Jeyhun Bayramovo oficialus vizitas Lietuvoje bei Lietuvos ir Azerbaidžano tarpvyriausybinės dvišalio bendradarbiavimo komisijos 7-asis posėdis.
Užsienio reikalų ministrų susitikime aptartas Lietuvos ir Azerbaidžano dvišalis bendradarbiavimas, parama Ukrainai jos kovoje su Rusijos agresija, padėtis Pietų Kaukaze ir Azerbaidžano bei Armėnijos konflikto sureguliavimas.
Ministras G. Landsbergis pažymėjo, kad Lietuva atidžiai seka padėtį Pietų Kaukaze, vildamasi taikaus konflikto sureguliavimo. „Esame įsitikinę, kad tvari taika yra ir Azerbaidžano, ir Armėnijos interesas. Lietuva tvirtai remia Europos Sąjungos ir JAV derybų tarpininkavimo pastangas“, – sakė Lietuvos diplomatijos vadovas.
Azerbaidžano užsienio reikalų ministras Džeichunas Bairamovas. Lietuvos URM nuotr.
G. Landsbergis taip pat pabrėžė būtinybę remti Ukrainą iki jos pergalės – visiško teritorinio vientisumo atkūrimo, ir patikino, kad teisės viršenybė, žmogaus teisės ir laisvės yra ES ir Azerbaidžano santykių pagrindas ir tolesnio šalies klestėjimo sąlyga.
Azerbaidžano užsienio reikalų ministrą lydi tarpvyriausybinė delegacija, kurią sudaro Azerbaidžano ekonomikos, energetikos, transporto ir skaitmeninės plėtros, aplinkos apsaugos, žemės ūkio, mokslo ir švietimo, kultūros, jaunimo ir sporto, sveikatos ministrų pavaduotojai, kitų institucijų ir valstybės įmonių vadovai, dalyvausiantys 7-ajame Lietuvos ir Azerbaidžano tarpvyriausybinio dvišalio bendradarbiavimo komisijos posėdyje.
Posėdžio metu apžvelgta plati bendradarbiavimo sričių panorama ir ieškoma būdų suteikti bendradarbiavimui naujų impulsų.
Informacijos šaltinis – Lietuvos užsienio reikalų ministerija (www.urm.lt)
Kas per paskutiniąsias keletą dienų nutiko Pietų Kaukaze? Vienas iš svarbiausių įvykių: Azerbaidžanas įkūrė karinį pasienio postą prie įvažiavimo į Lačino kelią. Nuo šiol Lačino – Hankendžio (Hankendis – Karabacho sostinė) kelio kontrolė – azerbaidžaniečių karių rankose. Taigi – tikrųjų šeimininkų rankose. Taigi – patikimose rankose. Mat Lačino rajonas, kaip ir visas Karabachas, – tai Azerbaidžano teritorija.
Tik dėl Armėnijos, Rusijos ir kai kurių Europos Sąjungos valstybių intrigų oficialusis Jerevanas vis dar mėgina savo rankose išlaikyti šį kelią. Oficialusis Jerevanas pasitelkdavo į pagalbą tai vadinamuosius „rusų taikdarius“, ragindamas netikrinti šiuo keliu važiuojančių armėnų (slapta į Karabachą armėnų separatistai gabeno karinės paskirties daiktus), tai skųsdavosi Prancūzijai (esą dėl azerbaidžanietiškų žiaurumo į Karabachą neįmanoma nuvežti maisto, vandens, todėl ten gyvenantys civiliai armėnai badauja).
Azerbaidžano pasieniečiai. Kelyje Lačinas – Hankendis
O juk viskas – atvirkščiai. Azerbaidžanas niekad netrukdė gabenti į Karabachą maisto produktų. Oficialusis Baku tikrindavo keliaujančius į Karabachą tik tam, kad į šį regioną nebūtų įvežta nei ginklų, nei sprogmenų, nei narkotikų, nei padirbtų pinigų. Tik tiek. Tačiau vadinamieji „rusų taikdariai“ pro pirštus žiūrėjo, kaip armėnų separatistai į Karabachą veža ginklų, šaudmenų, sviedinių, nors dar 2020-ųjų lapkričio 10-ąją Armėnija įsipareigojo iš Karabacho išgabenti visus savo karius ir neįvežti naujų.
Pažadai taip ir liko pažadais. Šiame kelyje per pastaruosius kelerius metus kilo ne vienas kruvinas incidentas, kai azerbaidžaniečių kariai armėnų automobiliuose su konteineriais aptikdavo karinės paskirties daiktų. Būkime iki galo atviri: vadinamieji „rusų taikdariai“ specialiai leido armėnų separatistams šiame kelyje elgtis kaip tik patinka. Nebuvo jokios kontrolės. Kontrolė – tik dėl akių.
Azerbaidžanas šiandien perėmė iniciatyvą į savo rankas. Tiesa, Prancūzija ir JAV, kurstoma Jerevano verkšlenimų, piktinosi, esą taip elgtis – negalima. Bet juk būtent Azerbaidžanas elgiasi teisėtai ir humaniškai. Šis kelias – tai jo žemė. Jis turi teisę kontroliuoti jį taip, kad apgintų savo interesus. Ne tik turi teisę, bet ir privalo.
Kamalas Makili – Alijevas. Azerbaidžano mokslininkas
Tarptautinių mokslų daktaras, Geterborgo universiteto (Švedija) docentas, Austrijos Mokslų Akademijos tikrasis narys, mokslininkas Kamalas Makili – Alijevas tvirtina, jog Azerbaidžanas ne tik turi teisę kontroliuoti savo kelius, bet ir privalo juos atidžiai prižiūrėti. Nes visos kitos pusės, įskaitant sąmoningai prastai savo pareigas atliekančius „rusų taikdarius“ ir kuo didesnę sumaištį sukelti trokštančius armėnų separatistus, – kūrė ne tvarką, o chaosą.
Tarptautinė bendruomenė privalo sveikinti Azerbaidžaną, kad šis ryžtingai, principingai susigrąžina iš jo 1988 – 1994-aisiais neteisėtai atimtas žemes. O štai Armėniją tarptautinė bendruomenė privalo smerkti, kad ši vis dar iki galo nepasitraukė iš Karabacho, vis dar rengia įvairiausio pobūdžio provokacijas.
Vieta, kur azerbaidžaniečių kariai užvažiavo ant minų
Saulius Kizelavičius
Oficialios Baku struktūros praneša, kad balandžio 22 dieną apie 17 valandą vietos laiku Azerbaidžanui priklausančiame Šušos rajone kelyje link Alachgulular gyvenvietės ant minos užvažiavo azerbaidžaniečių kariams priklausantis sunkvežimis. Sprogimo metu sužeisti trys azerbaidžaniečių kariai. Dar vienas azerbaidžaniečių karys buvo sužeistas, kuomet atskubėjo gelbėti ginklo draugų. Jį sužeidė sprogusi pėstininkams naikinti skirta mina.
Budrooo.news skelbia, kad, apžiūrėjus nelaimės vietą, minuotojai aptiko prieštankinių ir pėstininkams naikinti skirtų minų, kurios 2021-aisias pagamintos Armėnijoje. Manoma, kad šios minos buvo paslėptos armėnų diversantų, kurie neteisėtai prasibrovė į šią teritoriją 2022 metais.
XXX
Baku taip pat skelbia, kaip vadinamieji „rusų taikdariai“ balandžio 22-iąją Lačino rajone leido Armėnijai priklausantiems automobiliams neteisėtai keliauti į azerbaidžaniečių teritoriją. Stebėjimo kameros Lačino rajone užfiksavo, kaip į Azerbaidžano teritoriją neteisėtai įvažiuoja Armėnijai priklausantys du sunkvež imiai su priekabomis, automobilis – kranas ir du autobusiukai.
Oficialusis Baku įsitikinęs, jog vadinamieji „rusų taikdariai“ tyčia praleido šią automobilių koloną. Automobiliuose ir konteineriuose greičiausiai buvo karinės paskirties amunicija. Kai automobilių kolona grįžo atgal, azerbaidžaniečių vaizdo kameros užfiksavo, kaip kranas iškrauna du konteinerius ant iš anksto specialiai parengtų aikštelių.
Jerevane barbarai degina Azerbaidžano ir Turkijos vėliavas
Oficialusis Baku skelbia, kad šiais veiksmais tiek Armėnija, tiek vadinamieji „rusų taikdariai“ grubiai pažeidė 2020 metų lapkričio 10 dieną pasirašytus trišalius susitarimus, nustatančius, kas, kaip ir kodėl turi teisę važiuoti keliu „Lačinas – Hankendis“.
XXX
Azerbaidžano spaudoje gausu pranešimų, kad Armėnijos sostinėje Jerevane šiomis dienomis masiškai deginamos Azerbaidžano ir Turkijos vėliavos. Armėnai siunta, kad Azerbaidžanas sėkmingai susigrąžina jam pagal tarptautinę teisę priklausantį Karabachą.
Lietuvos ir Armėnijos prezidentai Gitanas Nausėda ir Vaagnas Chačaturianas. LR prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
Taip, balandžio 19-ąją Vilniuje viešėjo Armėnijos prezidentas Vaagnas Chačaturianas. Taip, balandžio 19-ąją surengtas Lietuvos Respublikos Prezidento Gitano Nausėdos oficialus susitikimas su Armėnijos Prezidentu Vaagnu Chačaturianu. Taip, darbotvarkė, kaip skelbė Lietuvos prezidento komunikacijos grupė, turininga: aptarė dvišalį bendradarbiavimą, Armėnijos ir Europos Sąjungos suartėjimą per Rytų partnerystės programą, Armėnijos ir Azerbaidžano konflikto sprendimą diplomatinėmis priemonėmis, Rusijos karą Ukrainoje.
Juodojo Sodo tragedija. Dailininko Antano Šakalio mozaika. Slaptai.lt nuotr.
Oficialiame Lietuvos prezidento internetiniame puslapyje dar tvirtinta: Lietuva nuosekliai remia Armėnijos pastangas apsaugoti suverenitetą ir vykdyti demokratines reformas, o Prezidentas G. Nausėda teigė, kad „Lietuva, pirmoji valstybė 1991 metais pripažinusi Armėnijos nepriklausomybę, prisimena bendrą skaudžią sovietinę istoriją, o ilgametė tarpusavio parama vieni kitų kovai už apsisprendimą ir nepriklausomybę yra svarbus tarpusavio santykių pagrindas“.
Kokių dar gražių žodžių ir minčių pažėrė G. Nausėda? Mūsų Prezidentas patikino Armėnijos vadovą, kad Lietuva tvirtai remia įvairialypį Armėnijos ir Europos Sąjungos bendradarbiavimą. „Lietuva tvirtai palaiko Europos Sąjungos ir mūsų transatlantinių sąjungininkų pastangas stiprinti Armėnijos suverenitetą ir atsparumą išorės ir vidaus grėsmėms. Kaip ES narė, Lietuva pasirengusi padėti siekti ilgalaikės taikos, kuri yra būtina kuriant klestinčią demokratinę Jūsų šalies ateitį“, – sakė Lietuvos Prezidentas.
Lietuvos ir Armėnijos Prezidentai, be kita ko, aptarė ir Rusijos karą Ukrainoje, jo pasekmes Europos ir regiono saugumui. „Šiandien mūsų žemyną drebina nuo Antrojo pasaulinio karo neregėta agresija ir smurtas. Dabar kaip niekad akivaizdu, kad mūsų šalių nepriklausomybė, suverenitetas ir teritorinis vientisumas negali būti laikomi savaime suprantamais dalykais“, – sakė Lietuvos Prezidentas.
ASALA skirtas paminklas Jerabluro karių kapinėse (Jerevanas)
Tada abiejų šalių vadovai atidarė Lietuvos ir Armėnijos verslo forumą.
O Pirmoji ponia Diana Nausėdienė taip pat nesėdėjo sudėjusi rankų: kartu su Armėnijos Prezidento dukra Arpine Chačaturian lankėsi Vilniaus lopšelyje-darželyje „Jurginėlis“ bei Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Neonatologijos centre.
Remiantis LR Prezidento kumunikacijos išplatintais tekstais, – nors apsiverk iš laimės, kaip viskas gražu, prasminga, teisinga, demokratiška, civilizuota.
Giandža – po Armėnijos ginkluotųjų pajėgų išpuolių
Tačiau visa tai – tik išorė, tik paviršius. Tikrasis Armėnijos veidas – visai kitoks. Armėnija iki šiol negrąžinusi Azerbaidžanui visų iš jo neteisėtai 1988 – 1994 metais atplėštų teritorijų. Omenyje turiu Karabachą ir septynetą gretimų rajonų. Visa tarptautinė bendrija, įskaitant ir Lietuvą, pripažįsta, jog Karabachas – ne Armėnijos, o būtent Azerbaidžano žemė. Oficialusis Baku iki 2020-ųjų rudens kantriai prašė, jog Vakarai padėtų iš Armėnijos atgauti šį regioną taikiomis priemonėmis.
Bet Vakarai gudravo: viešai pripažindavo Azerbaidžano teisę į Karabachą, užtat slapta rėmė armėniškąjį separatizmą ir pusiau oficialiai prievartavo azerbaidžaniečius, kad šie Armėnijai paaukotų Karabacho regioną.
Barda po Armėnijos artilerijos apšaudymo 2020-ųjų rudenį
Mano supratimu, Azerbaidžanas pasielgė teisingai: 2020-ųjų rudenį karinės operacijos metu pamėgino išvaduoti Karabachą jėga. Per 44 dienas trukusią karinę operaciją didžiąją dalį Karabacho susigrąžino. Armėnijos separatistai, padedami vadinamųjų „rusų taikdarių“, dabar kontroliuoja vos keleta procentų.
Deja, oficialusis Jerevanas vis tiek nerimsta. Užuot taikiai pasitraukęs iš žemių, kurios jam nepriklauso, rengia įvairiausio pobūdžio provokacijas. Diplomatines, diversines, karines. Oficialusis Jerevanas vis dar kaulina paramos iš Vakarų, kad Paryžius, Briuselis ar Strasbūras spustelėtų azerbaidžaniečius kompromisams. Pavyzdžiui, užpuola azerbaidžaniečių pasieniečius, o paskui šaukia, kad tai azerbaidžaniečių kariai šaudo (nors šie imasi tik atsakomųjų veiksmų). Tuomet reikalauja karinės pagalbos tai iš Maskvos, tai iš Paryžiaus. Slapta atsiveža ginklų net iš agresyvaus, totalitarinio Irano. Savo teritorijoje Giumri mieste vis dar laiko Rusijos karinę bazę. Vis dar nepasmerkę savo teroristų iš ASALA, Dašnakcutiun, Gnčak organizacijų. Remiantis lietuviška patarle, pats muša – pats rėkia.
Hodžaly tragediją primenantis plakatas
Armėnijos prezidento V. Chačaturiano oficialus vizitas į Vilnių – viena iš informacinių Jerevano provokacijų. Pažiūrėkit, kokie mes gražūs, taikūs. Organizuojame ekonominius forumus, norime tapti Europos Sąjungos dalimi, mums rūpi vaikų darželiai ir sunkiai sergantys ligoniai. Žodžiai – teisingi, o darbai – niekingi. Negrąžina Azerbaidžanui prieš kelis dešimtmečius neteisėtai okupuotų žemių, seka pasakas apie prieš tūkstantį metų ten neva egzistavusią kažin kokią Armėnijos karalystę, sąmoningai nutyli, kaip kadaise azerbaidžaniečius žiauriai vijo ne tik iš Jerevano, bet ir iš Karabacho sostinės Hankendžio (iš viso – maždaug milijonas pabėgėlių). Slepia, kaip dar visai neseniai organizavo kruvinus teroristinius išpuolius Europoje, JAV, Australijoje, kaip dabar žiauriai elgiasi su jų nelaisvėn patekusiais azerbaidžaniečių kariais.
Azerbaidžaniečių pabėgėliai. Taip gyveno iš savo namų išvyti azerbaidžaniečiai
Mano supratimu, Lietuva neturėtų šiandien priimti nė vieno Armėnijos politiko: nei prezidento, nei premjero, nei kultūros ar sporto ministro. Pirma apsišluokite savo kieme: atiduokite Azerbaidžanui tai, ką klasta ir jėga užgrobėte 1988 – 1994-aisiais metais, atsiprašykite Azerbaidžano už jam padarytas skriaudas (apie kompensacijas – nė nekalbu), pažadėkite, kad daugiau nerengsite pasienio zonose provokacijų, štai tada būsite laukiami svečiai Vilniuje. O kol elgiatės labai panašiai kaip kaimynines šalis puldinėjanti Rusija, – jums Lietuvos vartai užtverti.
Jei vis tik oficialus Armėnijos prezidento vizitas į Vilnių buvo neišvengiamas, Lietuvos prezidentas privalėjo bent paklausti pono Vaagno Chačaturiano: kada iš Karabacho išvesite visus savo separatistus? Bet, remiantis oficialiais LR prezidento komunikacijos grupės pranešimais, mūsų prezidentas apie tai nė neužsiminė.
Namikas Alijevas. profesorius, teisės mokslų daktaras, nepaprastasis ir įgaliotasis Azerbaidžano ambasadorius
Azerbaidžano karys pasiklydo, neginkluotas kirto sąlyginę Armėnijos Respublikos sieną ir atsidūrė Armėnijos KP (karinės pajėgos) kontroliuojamoje teritorijoje.
Tarptautinėje humanitarinėje teisėje yra taisyklė, kuri apibrėžia „bendrąją apsaugą“. Ji suprantama kaip valstybių įsipareigojimai užtikrinti minimalias teises visiems asmenims, kurie nedalyvavo arba nebedalyvauja kariniuose veiksmuose ir atsidūrė priešininko valdžios rankose. Bet kokiomis aplinkybėmis su globojamais asmenimis dera elgtis humaniškai, be jokių nepalankių skirtumų. Tarptautinės teisės normos humanišką elgesį supranta taip: 1) draudžiama žudyti, kankinti, žaloti, draudžiamos kūno bausmės, medicininiai ar moksliniai bandymai ir kt.; 2) draudžiamos kolektyvinės bausmės, draudžiamos ne tik baudžiamosios bausmės, bet ir administracinės sankcijos, policijos veiksmai ar kitokios sankcijos; 3) teisė į pagarbą asmenybei, orumui, religiniams įsitikinimams; 4) kiekvieno asmens, net kuris traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, teisė naudotis įprastomis teisinėmis garantijomis.
Tai bendros taisyklės, aprėpiančios visus, kas atsidūrė priešų pusėje, nepriklausomai nuo statuso – ar jis belaisvis, ar įkaitas.
Visose keturiose Ženevos 1949 metų konvencijose yra bendras visoms šitoms kategorijoms, vienodo turinio straipsnis – 3. To straipsnio pirmojoje dalyje sakoma:
Su asmenimis, kurie tiesiogiai nedalyvauja kariniuose veiksmuose, įskaitant asmenis iš ginkluotųjų pajėgų, kurie sudėjo ginklus, o taip pat tuos, kurie nebedalyvauja kariniuose veiksmuose dėl ligos, sužeidimų, sulaikymo arba dėl bet kokios kitos priežasties, bet kokiomis aplinkybėmis su jais turi būti elgiamasi humaniškai, nediskriminuojant dėl rasės, odos spalvos, religijos ar tikėjimo, lyties, kilmės ar turtinės padėties ar dėl bet kokių kitokių analogiškų kriterijų.
Todėl draudžiama ir visada bei visur bus draudžiama minėtų asmenų atžvilgiu:
a) kėsintis į jų gyvybę ir fizinę neliečiamybę, konkrečiai – bet kokiu būdu juos žudyti, žaloti, žiauriai su jais elgtis, kankinti;
b) imti įkaitus;
c) kėsintis į žmogaus orumą, konkrečiai – įžeidinėti ir žeminti;
d) nuteisti ir taikyti bausmes be išankstinio teismo nuosprendžio, kurį būtų paskelbęs deramu būdu įsteigtas teismas, turintis būtinas civilizuotų tautų pripažintas teismines garantijas.
Azerbaidžaniečių karo belaisvį žiauriai sumušė
Pasiklydęs azerbaidžanietis karys nedalyvavo kariniuose veiksmuose, nes šie buvo pasibaigę (ši priežastis irgi nurodoma kiekvienos Ženevos konvencijos 3 straipsnyje!), todėl jam turi būti taikomos humanitarinės teisės normos.
Pagaliau, yra paprasčiausios visuotinės žmonių bendravimo normos, moralės normos. Nežinau, ar tinka apie jas kalbėti peržiūrint vaizdus, kuriuose armėnai muša ant žemės gulintį azerbaidžanietį karį surištomis rankomis.
Visai neseniai, maždaug prieš mėnesį, regis, kovą, pasiklydo vienas armėnų karys, mūsiškiai jį sulaikė ir išsyk jį grąžino. Beje, regis, dar cigarečių davė kelionėn. Tinkluose yra kadrų, kaip azerbaidžaniečiai kariai teikia medicininę pagalbą sužeistiems armėnų kareiviams. Tai pozicija, azerbaidžaniečių moralė. Mes laikomės humanitarinės teisės, nešaudom į nugarą.
Ir pastarajame incidente pasienyje akivaizdu, kaip trys ar keturi azerbaidžaniečių kariai atvyko pas susibūrusius ginkluotus armėnus, kad sureguliuotų kilusias problemas. Bet tie elgėsi agresyviai ir ėmė nusitaikę šaudyti. Gal Europos Tarybos žmogaus teisių komisarė Dunja Mijatovič, besirūpinanti Azerbaidžano teritorijoje vykdžiusių akivaizdžius nusikaltimus armėnų diversantų likimu ir reiškianti nepasitenkinimą Karo trofėjų muziejaus atidarymu, pademonstruos savo objektyvumą ir pasmerks armėnų elgesį?
Azerbaidžaniečių karys pateko į nelaisvę
2021 metų balandžio 20-ąją Armėnijai pavyko prastumti ETPA (Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja) tų diversantų temą, ir ji buvo perkelta į Europos aikštelę. Ar ETPA atkreips dėmesį į tuos kadrus?
Istorijoje su mūsų kareiviais ne gražiausiai pasielgė ir Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus Komiteto (TRKK) misija. Jos atstovai iki šiol neaplankė sulaikytų azerbaidžaniečių, nors armėnų platinamas vaizdo įrašas turėjo priversti ją tai padaryti nedelsiant. Azerbaidžanas neįpareigotas bendradarbiauti su TRKK misija Jerevane, kuri nevykdo savo įsipareigojimų įkaitų azerbaidžaniečių atžvilgiu ir pažeidinėja tarptautinę teisę. Mes bendradarbiaujame su misija Baku. Todėl būtina uždaryti pravažiavimą TRKK armėnų misijai Lačino keliu ir užtikrinti TRKK Baku biurui ryšį su Hankendžiu.
Mes neužmirštame beveik 4 tūkstančių karių ir taikių civilių įkaitų, kurių likimo Armėnijos Respublika iki šiol neatskleidžia. Masinės kapavietės buvusiose armėnų okupuotose teritorijose Azerbaidžano Karabacho regione, kurių periodiškai aptinka išminuotojai ar statybininkai, – tai armėniškų karo nusikaltimų azerbaidžaniečių atžvilgiu liudijimas. Mes tai visada atminsime. O štai tie, kurie tarptautinėse struktūrose, tarpininkaujančiose valstybėse užsimerkdavo žiūrėdami į tuos armėnų nusikaltimus ir net juos skatino, amžiams juodomis raidėmis įsirašė savo vardus į istoriją.
Autorius: Namikas Alijevas – teisės mokslų daktaras, profesorius, Ypatingasis ir įgaliotasis ambasadorius, Valstybės valdymo akademijos prie Azerbaidžano Respublikos Prezidento Tarptautinių santykių ir užsienio politikos katedros vadovas
Armėnija nesikeičia. Nepaisant akivaizdžios tiesos, jog Karabachas – tai Azerbaidžano teritorija, Armėnija griebiasi pačių įvairiausių gudrybių, tuo pačiu – ir bjaurių gudrybių, kad tik ilgiau užtruktų Karabacho regiono grįžimas tikriesiems šeimininkams. Lietuviškai tariant, skęstantysis griebiasi šiaudo.
Štai tik keletas paskutiniųjų Jerevano akibrokštų, kurie nedaro garbės Armėnijai.
Išniekino vėliavą
Europos sunkiosios atletikos čempionate armėnai išniekino Azerbaidžano valstybinę vėliavą. Nutiko, remiantis filmuotais kadrais, štai taip: kai į salę oficialaus iškilmingo atidarymo metu buvo įnešta Azerbaidžano vėliava, vienas armėnas pribėgo prie vėliavą nešusiojo, išplėšė vėliavą iš rankų ir spruko į užkulisius. Po kelių sekundžių apsauga grąžino į sceną Azerbaidžano valstybės simbolį – vėliavą. Jau nustatytas ir barbaras, kuris viešo europietiško sporto renginio metu surengė antiazerbaidžanietišką provokaciją. Pasirodo, tai buvo oficialiai akredituotas asmuo.
Po šio incidento Azerbaidžanas atšaukė savo sportininkus iš čempionato. Oficialiame pranešime teigiama, jog sąžiningos sporto varžybos neįmanomos šalyje, kuri patalogiškai nekenčia savo kaimynės.
Apšaudė karinį postą
Balandžio 11-ąją karinės Armėnijos pajėgos apšaudė Azerbaidžano karius Lačino rajone. Incidento metu žuvo trys azerbaidžaniečių kariai ir keturi armėnų kariai.
Lačinas. Dialog.UA. Twitter com
Kodėl Jerevanas pradėjo šaudyti? Esama kelių priežasčių. Armėnijos pajėgos desperatiškai siekia užimti keletą strategiškai svarbių teritorijų – trokšta savo žinioje išlaikyti bent keletą Karabacho teritorijų. Armėnijai dar svarbu apsimesti kankine (neva ne ji pirmoji pliekė iš sunkiųjų pabūklų), kad jos sponsoriai ir lobistai Vakaruose turėtų progų „kaltinti Baku nebūtomis nuodėmėmis“. Dar Armėnija tikisi sulaukti pagalbos iš Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos KSSO, kuriai priklauso, beje, Rusija ir Baltarusija.
Beje, Armėnija į Azerbaidžano karių postą pliekė iš Indijos įsigytomis 155 mm haubicomis (pirktos haubicos 2022-aisiais už 150 milijonų dolerių). Įsidėmėtina, kad Armėnija atakuoja azerbaidžanietiškus postus ir iranietiškais dronais Shahed 136.
Sumušė karo belaisvį
Azerbaidžaniečių karo belaisvį žiauriai sumušė
Balandžio 14-ąją buvo pranešta, kad Nachičevanės regione Šachbuzo rajone dėl tamsos ir prastų oro sąlygų į Armėnijos teritoriją netyčia nuklydo du Azerbaidžano kariai. Jie neturėjo ginklų. Tai – Babirovas Agšinas Gabilis ir Achundovas Guseinas Achlimanas.
Armėnijos specialiosios tarnybos juos sulaikė. Viešumoje pasirodžiusios nuotraukos byloja, kad vienas iš jų buvo žiauriai sumuštas. Taip tvirtina Azerbaidžano karinės struktūros.
Armėnija kol kas nepateikė savo versijos. Vakarų diplomatai, reziduojantys Azerbaidžane, tvirtina, jog žiaurus elgesys su nelaisvėn patekusiais kariais, – nepriimtinas civilizuotame pasaulyje.
Kasparas Karampetianas ir Eva Kaili. Caliber.az foto montažas
AFP-ELTA praneša, kad dėl korupcijos skandalo Europos Parlamento vicepirmininkės posto netekusi Eva Kaili po daugiau kaip keturių mėnesių paleista iš kalėjimo Belgijoje. 44-erių graikė penktadienį išvyko iš Hareno kalinimo įstaigos į šiaurę nuo Briuselio. Teisėsaugos sprendimu, jai iki teismo skirtas namų areštas jos bute Briuselyje. E. Kaili privalės nešioti apykoję. Negalės niekur išvykti be Teismo žinios.
E. Kaili laikoma „Katargeito“ kyšininkavimo skandalo pagrindine veikėja. Tyrėjai kaltina buvusią TV laidų vedėją priėmus brangias dovanas ir didelius kyšius iš Kataro. Ji tai neigia.
Atliekant nuodugnų tyrimą dėl korupcijos, gruodžio pradžioje buvo sulaikyta E. Kaili, jos gyvenimo partneris Francesco Giorgi ir kiti įtariamieji. Pas E. Kaili tyrėjai teigia radę daug grynųjų pinigų. Anot belgų teisėsaugos šaltinių, jos ir G. Giorgi bendrame bute konfiskuota 150 000 eurų, o dar 750 000 rasta pas jos tėvą Briuselio viešbutyje. Iš viso tyrėjai per kratas konfiskavo 1,5 mln. eurų. Išaiškėjus aferai, Europos Parlamentas gruodžio viduryje atleido E. Kaili iš vicepirmininkės pareigų.
Paleidus E. Kaili, namų arešte dabar yra visi penki kaltinamieji skandale. Belgų teisėsauga kaltina juos korupcija, pinigų plovimu ir priklausymu nusikalstamam susivienijimui. Įtariama, kad be Kataro ir Marokas mėgino kyšiais daryti įtaką ES politikai. Abi šalys kaltinimus neigia.
Tokiais žodžiais būtų galima užbaigti šį tekstą iki naujų pranešimų iš teismo salės, tačiau akis ir vėl bado lietuviškasis tendencingumas. Užsienio ir lietuviškoje erdvėje ir šiandien – nė žodelio apie armėniškąjį pėdsaką. Kodėl nagrinėjami vien E. Kaili ryšiai su Kataru, Maroku? Kodėl nuošalėje lieka armėniškoji linija? Juk ši moteris, kaip rašiau ankstesniuose savo straipsniuose („Kodėl nenagrinėjama Evos Kaili armėniškoji linija?” ir „Eva Kaili istorijoje verta dėmesio ir armėniškoji linija”), dirbdama EP, pasižymėjo ir tuo, jog labai „myli Armėniją ir nekenčia Azerbaidžano“. Ji – viena iš tų 33-jų EP narių, kurie priklausė Draugystės su Armėnija grupei. Toji grupė pastaruosius kelerius metus vieną po kito kepė proarmėniškas ir antiazerbaidžanietiškas rezoliucijas, pareiškimus. Pavyzdžiui, 2020-ųjų rudenį, kai Azerbaidžanas nusprendė jėga susigrąžinti jam priklausantį Karabachą, E.Kaili savo socialinių tinklų paskyras pavertė tiesiog „fronto linija“, kur buvo žeriami nepagrįstai, nesąžiningai Azerbaidžaną kaltinantys pareiškimai, siunčiami įvykius iškreipiantys laiškai Europos Sąjungos vadovybei (Tarptautinė bendruomenė Karabachą laiko neatsiejama Azerbaidžano dalimi, tad, vadovaujantis ir sveika logika, ir tarptautine teise, azerbaidžaniečiai turi teisę susigrąžinti savo teritorijas; lygiai taip pat, kaip ir Ukraina, laisvindama savas žemes karinėmis, diversinėmis, politinėmis priemonėmis).
Eva Kaili. Įrašas socialiniuose tinkluose. Reiškiama parama agresorei Armėnijai
Įsidėmėtina ir tai, kad EP Draugystės su Armėnija grupė, kuriai priklausė E.Kaili, bičiuliavosi (bent iki paskutiniųjų įvykių) su Europos armėnų organizacijomis. Vienai iš armėniškųjų organizacijų vadovauja labai turtingas Kasparas Karampetianas. Beje, apie jį nerasite daug faktų. Žinoma tik tiek, kad vaikystė prabėgo Beirute, kur siautėjo teroristinių armėnų organizacijos ASALA, Gnčak, Dašnakcutiun. Šiandien jis turi Graikijos pilietybę. Dažnai vieši Briuselyje. Belgijoje įsteigęs prabangių juvelyrinių parduotuvių, kurios prekiauja ne tik aukso, sidabro dirbiniais, bet ir deimantais. Dar žinoma, kad 2017-ųjų kovo mėnesį viename iš Strasbūro restoranų jis buvo pakvietęs papietauti keliolika EP narių. Keletas iš pietavusiųjų netrukus išsiruošė į Karabachą (aplenkdami Azerbaidžaną), kad „patys neva savo akimis pamatytų, kaip kenčia armėnai, baimindamiesi žiauraus Azerbaidžano atakų“.
Beje, pono K.Karampetiano šiandien ieško Azerbaidžano teisėsauga. Paieška paskelbta 2018-aisiais. K.Karampetianas kaltinamas, kad 2014- 2018 metais neteisėtai siuntė Europos politikus į Karabachą (vadovaujantis tarptautine teise, visi, kurie nori įžengti į Karabachą, privalo gauti Azerbaidžano leidimą – azerbaidžanietiškąją vizą). Šį įstatymą K.Karampetianas ignoravo (į Karabachą siųsdavo Europos politikus iš Armėnijos pusės).
Tad, jei norime E.Kaili istoriją išnarplioti nuodugniai, iki paskutiniojo siūlelio, turėtume atidžiai peržiūrėti ir jos entuziazmą ginant nesąžiningai besielgiančią Armėniją. Juk kaip bežiūrėsi, Armėnija – agresorė. Visos draugystės su armėnų separatistais ir juos palaikančiomis įtartinomis europietiškomis organizacijomis Europos Parlamente turėtų būti smerkiamos.
Tačiau šią temą šiandien atidžiai nagrinėja, regis, tik Azeraidžano spauda.
Karabache. EPA – ELTA nuotrauka
Jerevanas/ Baku, balandžio 11 d. (AFP-ELTA). Azerbaidžanas ir Armėnija antradienį pareiškė, kad per susišaudymą palei bendrą sieną žuvo abiejų šalių karių – tai naujausias dešimtmečius besitęsiančio dvišalio teritorinio ginčo eskalavimas.
Dvi buvusios sovietinės Kaukazo respublikos yra kariavusios du karus dėl Azerbaidžanui priklausančio Karabacho regiono, kuriame daugumą sudaro armėnai, o paskutiniai karo veiksmai baigėsi 2020 metais Rusijai tarpininkaujant sudarytomis paliaubomis.
„Armėnijos kariuomenės pozicijos, dislokuotos netoli Dygo gyvenvietės (prie abiejų šalių bendros sienos), atidengė smarkią ugnį į Azerbaidžano kariuomenės pozicijas“, – sakoma Baku gynybos ministerijos pranešime ir priduriama, kad Azerbaidžano kariai „atsakė ugnimi“. „Tarp Azerbaidžano karių yra žuvusiųjų ir sužeistųjų“, – sakoma pranešime, nenurodant aukų skaičiaus.
Armėnijos gynybos ministerija taip pat pranešė apie nenurodytą nukentėjusiųjų skaičių ir apkaltino Baku inicijavus susišaudymą. „Antradienį 16.00 val. Azerbaidžano ginkluotosios pajėgos apšaudė Armėnijos kariškius, kurie netoli sienos vykdė inžinerinius darbus, – nurodė ministerija. – Preliminariais duomenimis, Armėnijos pusėje yra žuvusiųjų ir sužeistųjų“.
Karabache – kautynės. EPA – ELTA nuotr.
Pagal 2020 metų rudenį Rusijos tarpininkaujamą paliaubų susitarimą Armėnija atidavė ištisus dešimtmečius kontroliuotos teritorijos plotus, o Maskva atsiuntė taikdarius, kurie prižiūrėjo trapias paliaubas.
Armėnijos ministras pirmininkas Nikolas Pašinianas ir Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas surengė kelis taikos derybų raundus, kuriems tarpininkavo ES ir JAV.
Praėjusį mėnesį N. Pašinianas pažymėjo tam tikrą pažangą taikos procese, tačiau teigė, kad „pamatinės problemos“ išlieka, nes „Azerbaidžanas bando pareikšti teritorines pretenzijas, o tai Armėnijai yra raudona linija“.
Vasario mėnesį ES Armėnijos pusėje dislokavo išplėstinę stebėsenos misiją – taip didėja Vakarų įsitraukimas į regioną, kuris tradiciškai yra Kremliaus įtakos sfera.
1991 metais žlugus Sovietų Sąjungai, etniniai armėnų separatistai Kalnų Karabache atsiskyrė nuo Azerbaidžano. Po to kilęs konfliktas nusinešė apie 30 tūkst. gyvybių.
Rusijos ir Armėnijos kariuomenės – bendrose pratybose
Saulius Kizelavičius
Balandžio 6-ąją lietuviškoji ELTA pranešė, kad Armėnijos ginkluotosios pajėgos dalyvaus NATO šalių karinėse pratybose, prasidėsiančiose balandžio 22 dieną. Tos pratybos vadinamos „Defender 23“.
Pranešime teigiama, kad šią žinią išplatino oficiali Pentagono atstovė Sabrina Singh (portalas „rbc.ua“). Šia tema dar rašoma: „Apie 9 tūkst. JAV kariškių ir maždaug 17 tūkst. kariškių iš šalių-sąjungininkių ir partnerių dalyvaus pratybose, o dalis jų vyks Europos šalių teritorijose. Tarp jų – kelios NATO nepriklausančios šalys: Armėnija, Moldova, Bosnija ir Hercegovina“.
Portalas primena, kad Armėnija prieš dvejus metus atsisakė dalyvauti NATO pratybose, bet dabar ji pakeitė savo poziciją atšalus santykiams su Rusija, kuri neparėmė premjero Nikolo Pašiniano konflikte su Azerbaidžanu dėl Karabacho.
Atvirai tariant, nustebau, kad NATO kviečia į svarbias karines pratybas Armėniją, kuri visus pastaruosius tris dešimtmečius flirtavo su Kremliumi (Armėnijoje iki šiol dislokuota Rusijos karinė bazė mieste Giumri, su Rusijos kariškiais drauge rengė šimtus karinių užsiėmimų, Armėnija ginkluota daugiausia iš Maskvos atkeliavusiais ginklais), slapta bičiuliaujasi su Irano režimu (prekiauja su Teheranu, gauna iš Teherano ginklų, Teheranas siunčia į Jerevaną savus karinius instruktorius) ir, svarbiausia, vis dar negrąžina Azerbaidžanui visų 1992 – 1994-aisiais užgrobtų Karabacho teritorijų. Visi senų seniausiai žino, jog, remiantis tarptautine teise, Karabachas – tai Azerbaidžanas. Šią tiesą pripažįsta visas civilizuotas pasaulis. Bet Armėnija iki šiol spyriojasi kaip aikštingas, piktas agresorius.
Tikrasis Armėnijos veidas. Jerevanas. Rusijos agresiją prieš Ukrainą palaikantys mitinguotojai
O tai, kad pastaruosius kelerius metus Armėnijos premjeras ėmė ginčytis su Rusija, dar nieko nereiškia. Nusisukimas nuo Rusijos, kuri šiuo metu patiria didelių nuostolių Ukrainos karo frontuose, gali tebūti nenuoširdus, apgaulingas. Jokių garantijų, kad rytoj oficialusis Jerevanas vėl nepakeis pozicijos. Ypač tuomet, jei Vladimirui Putinui vis tik pavyktų nugalėti Ukrainą.
Tad Armėnijos kvietimas į karines NATO pratybas – didžiausia nesąmonė jau vien todėl, kad surinktas karines žinias armėnų kariškiai galėtų perduoti Aljanso priešams Maskvai ir Teheranui. Rusijai ir Iranui tikriausiai įdomu būtų sužinoti net ir smulkmenas…
Tuomet, vis dar negalėdamas patikėti Pentagono palankumu Jerevanui, nutariau peržiūrėti, o ką šia tema rašo Azerbaidžano spauda. Balandžio 7 – 8 dienomis aptikau kardinaliai priešingų pranešimų. Azerbaidžano spaudoje esama žinių, jog „JAV gynybos ministerija tvirtina, jog Armėnijos įtraukimas į karines pratybas „Defender 23“ – nesusipratimas. Armėnija neturi dalyvauti šio pobūdžio karinėse pratybose. Šią Armėnijai nepalankią žinią paskelbė armėnų informacinis portalas „Amerikos balsai“. Daugiau paaiškinimų Pentagonas nepateikė.
Tad kuriuo pranešimu tikėti? Manau, Pentagonui užteks sveiko proto – Vašingtonas nekvies Armėnijos kariškių į „Defeneder 23“.
Jerevanas. Armėnijos sostinė. Slaptai.lt nuotr.
Jerevanas, balandžio 7 d. (dpa-ELTA). Armėnijos parlamento pirmininkas Alenas Simonianas atsiprašė už tai, kad šią savaitę apspjovė praeivį. „Atsiprašau, praradau savitvardą dėl man mesto įžeidimo“, – ketvirtadienį feisbuke parašė 43 metų politikas.
Penktadienį dėl incidento Armėnijos žiniasklaidos priemonėse toliau vyko aštrios diskusijos. Buvęs Armėnijos prezidentas Levonas Ter-Petrosianas buvo vienas iš daugelio, reikalavusių A. Simoniano atsistatydinimo.
Pranešta, kad savaitės pradžioje vienas visuomenės atstovas gatvėje neva pavadino politiką išdaviku. A. Simonianas įsakė apsaugininkams sulaikyti vyrą ir spjovė jam į veidą, kaip vėliau šis tvirtino. A. Simonianas to neneigė, bet iš pradžių sakė: „Įsikalkite į galvas, kad toks įžūlumas neliks be atsako, teisėtos valdžios įžeidimas sulauks teisinio atsako“.
Įvykiui iškilus į viešumą, Nacionalinės asamblėjos vadovas ir vienas iš valdančiosios partijos lyderių patyrė nemenką spaudimą.
Šalies vyriausybė jau ir taip laikoma silpna, pralaimėjusi kaimyniniam Azerbaidžanui 2020 m. karą dėl Karabacho regiono. Konfliktas sukėlė Armėnijoje rimtą krizę. Daugelis piliečių išdavyste laiko Armėnijos ministro pirmininko Nikolo Pašiniano pasirašytą paliaubų susitarimą, pagal kurį Armėnija turėjo atsisakyti daugelio Karabacho teritorijų.
Azerbaidžano vėliava. Slaptai.lt nuotr.
Baku, balandžio 6 d. (AFP-ELTA). Ketvirtadienį Azerbaidžano užsienio reikalų ministerija paskelbė išsiunčianti iš šalies keturis Irano ambasados darbuotojus.
Abiejų prie Kaspijos jūros besiribojančių šalių santykiai seniai įtempti, Azerbaidžanas yra artimas istorinės Irano varžovės Turkijos sąjungininkas.
Ministerija pranešė, kad „iškvietė“ Irano ambasadorių, „keturis Irano ambasados darbuotojus paskelbė persona non grata“, jie turi išvykti iš Azerbaidžano per 48 valandas. Per susitikimą su ambasadoriumi jam „buvo pareikštas didelis nepasitenkinimas dėl pastaruoju metu jo šalies demonstruojamų provokuojančių veiksmų“, sakoma Azerbaidžano užsienio reikalų ministerijos pranešime.
Anksčiau ketvirtadienį Azerbaidžanas suėmė šešis vyrus, Baku teigimu, susijusius su Irano slaptosiomis tarnybomis ir rengusius perversmą. Jie planavo „sukurti pasipriešinimo būrį“, sukurstyti „ginkluotus neramumus ir smurtiniu būdu panaikinti Azerbaidžano konstitucinę santvarką, kad Azerbaidžane būtų sukurta šariato valstybė“.
AFP negalėjo nepriklausomai patvirtinti šių kaltinimų, dar padidinusių įtampą tarp dviejų šalių. Irano žvalgybos ženklas
Sausio mėnesį Azerbaidžanas sustabdė savo ambasados Irane veiklą, praėjus kelioms dienoms po išpuolio, dėl kurio Baku kaltino Teherano slaptąsias tarnybas.
Azerbaidžanas kaltina Iraną remiant Armėniją dešimtmečius trunkančiame Baku ir Jerevano konflikte dėl Karabacho. Savo ruožtu Iranas, kuriame gyvena milijonai tiurkiškai kalbančių etninių azerbaidžaniečių, nuo seno kaltina Azerbaidžaną kurstant šalyje separatistines nuotaikas. Teheranas taip pat baiminasi, kad Azerbaidžanas gali leisti Izraeliui, svarbiausiam ginklų Baku tiekėjui, iš savo teritorijos pulti Iraną.
Pentagonas
Vašingtonas, balandžio 6 d. (ELTA). Armėnijos ginkluotosios pajėgos dalyvaus NATO šalių karinėse pratybose, kurios prasidės balandžio 22 d. Tai pareiškė oficiali Pentagono atstovė Sabrina Singh, praneša portalas „rbc.ua“.
„Apie 9 tūkst. JAV kariškių ir maždaug 17 tūkst. kariškių iš šalių-sąjungininkių ir partnerių dalyvaus pratybose, o dalis jų vyks 10 Europos šalių teritorijose“, – sakė Gynybos departamento atstovė.
Tarp jų, kaip pranešė S. Singh, – kelios NATO nepriklausančios šalys: Armėnija, Moldova, Bosnija ir Hercegovina.
Portalas primena, kad Armėnija prieš dvejus metus atsisakė dalyvauti NATO pratybose, bet dabar ji pakeitė savo poziciją atšalus santykiams su Rusija, kuri neparėmė premjero Nikolo Pašiniano konflikte su Azerbaidžanu dėl Kalnų Karabacho.
Azerbaidžano saugumo tarnybos sulaikė keturis asmenis, kurie įtariami pasikėsinę į Azerbaidžano parlamento nario Fazilio Mustafos gyvybę. Oficialūs Azerbaidžano pareigūnai tvirtina, kad įtariamieji sulaikyti Garadagsko rajone. Pas juos aptiktas nusikaltimo įrankis (šaunamasis ginklas) ir šaudmenų. Suimtųjų pavardės neskelbiamos.
XXX
Slaptai.lt primena, kas jau buvo rašyta šia tema Gintaro Visocko publikacijoje„Kas ir kodėl šaudė į Azerbaidžano parlamento deputatą?“
Išpuolis prieš Azerbaidžano politiką surengtas kovo 28-ąją. Tos dienos vakarą Azerbaidžano Didžiojo Medžliso (Azerbaidžano Parlamentas) narys Fazilis Mustafa grįžo į namus Baku miesto Zabrato rajone. Jam atidarius garažo vartus pasigirdo šūviai. Azerbaidžano parlamentaras F. Mustafa buvo sužeistas į petį ir koją. Šūviai paleisti apie 21 valandą vakaro vietos laiku. Šaudyta iš už akmeninės tvoros.
Z. Mustafos artimieji, išgirdę šūvius, suspėjo uždaryti visas duris bei vartus, o pats F. Mustafa sugebėjo, nors ir paplūdęs krauju, iš garažo nušliaužti į namus. Iškviesta greitoji medicinos pagalba ir policija suskubo atlėkti kaip įmanoma greičiau.
1965-ųjų metų gimimo Azerbaidžano politikas F. Mustafa – vedęs, turi du vaikus. Šiuo metu jo gyvybei pavojaus nėra. Abi operacijos atliktos sėkmingai.
Fazil Mustafa. Azerbaidžano parlamento deputatas
Prabėgus kelioms dienoms po užpuolimo jau galima brėžti preliminarias išvadas. Manoma, kad šaudyta būtent iš automato „Kalašnikov“. Parlamentaras F. Mustafa nematė užpuoliko, todėl apie jį nužudyti siekusį asmenį negalėjo pasakyti nieko konkretaus.
Užtat agresijos motyvai – tarsi ant delno. Azerbaidžano parlamentaras F. Mustafa pastaruoju metu kritikavo Irano valdžią. Kritikavo piktai, bet pagrįstai. Oficialusis Teheranas kritikuotas už tai, kad į Azerbaidžaną siunčia savo šnipų ir provokatorių. Kritikuotas už tai, kad palaiko agresyviąją Armėniją, vis dar nenorinčią sutikti, jog Karabachas, remiantis tarptautine teise, – tai Azerbaidžano teritorija. Teherano režimas kritikuotas dar ir dėl to, kad pasienyje su Azerbaidžanu ginkluotosios iraniečių pajėgos nuolat rengia agresyvias karines pratybas, kad Irano karo lėktuvai dažnai skrenda pavojingai arti Azerbaidžano oro erdvės, kad Armėnijai slapta siunčia ginklų, minų, kad Irano sostinėje sausio 27-ąją buvo užpulta Azerbaidžano ambasada (žuvo Azerbaidžano atstovybės apsaugos viršininkas, dar vienas azerbaidžaniečių diplomatas buvo sužeistas; dėl šio incidento Azerbaidžanas uždarė savo diplomatinę atstovybę Irane).
F. Mustafa kritikuodavo ir armėnų separatistus, įvairiausiomis provokacijomis siekiančius sužlugdyti taikų Karabacho sugrįžimą Azerbaidžano pavaldumui, viešai reikalavo, jog armėnai, jei nori gyventi Karabache, privalo laikytis Azerbaidžano įstatymų ir tvarkos.
Tad parlamentaras F. Mustafa turėjo priešų. Tai – Irano režimas ir armėnų separatistai. Socialiniuose tinkluose jis jau seniai sulaukdavo grasinimų iš Irano ir Armėnijos.
Oficialusis Baku mano, jog pasikėsinimas į parlamentaro F. Mustafos gyvybę – tai teroro aktas, kurį organizavo Irano slaptosios tarnybos. Azerbaidžane esama manančiųjų, jog Iranas nuolat įžūlėja. Įžūlėja todėl, kad taip ir nebuvo nubaustas už karinę paramą agresyviai besielgiančiai Rusijai, už nuolatinius mėginimus susikurti atominį ginklą, už žiaurias represijas prieš savo piliečius (prieš kelis šimtus metų Iranas okupavo visą pietinę Azerbaidžano sritį, todėl šiandien Irane dabar gyvena apie 30 milijonų etninių azerbaidžaniečių, daugiau nei pačiame Azerbaidžane).
Irano smogikai
Svarbu pabrėžti dar ir tai, kokį ambasadorių Iranas neseniai paskyrė į Armėniją. Ogi tūlą Machdi Sobhani. Šis Irano diplomatas anksčiau rezidavo Sirijoje. Ten jis rūpinosi ne tik kariniais reikalais, bet ir kūrė savo šnipų tinklą. Žodžiu, tai – patyręs diplomatas. Įsimintina ir tai, kad anksčiau į Vakarų Zangezurą buvo paskirtas Irano ambasadorius Abedinas Varaminas, kuris patirties rengti provokacijas ir kurti šnipų tinklus įgijo ambasadoriaudamas Jemene (Iranas ten palaikė husitus, kovojančius prieš Saudo Arabiją).
Žodžiu, Iranas plečia savo įtaką regione pasirinkdamas Armėniją kaip atsparos tašką, kaip trampliną. Armėnija, anksčiau priklausiusi nuo Rusijos malonės, šiandien vis labiau bičiuliaujasi su Teheranu. Iranas regione tampa vis agresyvesnis ir piktesnis. Jis kelia tiesioginę grėsmę ne tik Ukrainai (nes tiekia ginklų Rusijai), bet ir Izraeliui bei Azerbaidžanui. Irano demonstruojama draugystė su Saudo Arabija – tik imitacija, tik vaidyba.
Kovo 28-oji – svarbi Azerbaidžanui. Tos dienos vakarą Azerbaidžano Didžiojo Medžliso (Azerbaidžano Parlamentas) narys Fazilis Mustafa grįžo į namus Baku miesto Zabrato rajone. Jam atidarius garažo vartus pasigirdo šūviai. Azerbaidžano parlamentaras F. Mustafa buvo sužeistas į petį ir koją. Šūviai paleisti apie 21 valandą vakaro vietos laiku. Šaudyta iš už akmeninės tvoros.
Laimė, F. Mustafos artimieji, išgirdę šūvius, suspėjo uždaryti visas duris bei vartus, o pats F. Mustafa sugebėjo, nors ir paplūdęs krauju, iš garažo nušliaužti į namus. Iškviesta greitoji medicinos pagalba ir policija suskubo atlėkti kaip įmanoma greičiau. Tačiau paleidusiam šūvių papliūvą iš „Kalašnikov“ vyrui (arba keliems užpuolikams) pavyko pasprukti.
1965-ųjų metų gimimo Azerbaidžano politikas F. Mustafa – vedęs, turi du vaikus. Šiuo metu jo gyvybei pavojaus nėra. Abi operacijos atliktos sėkmingai.
Prabėgus kelioms dienoms po užpuolimo jau galima brėžti preliminarias išvadas. Manoma, kad šaudyta būtent iš automato „Kalašnikov“. Parlamentaras F. Mustafa nematė užpuoliko, todėl apie jį nužudyti siekusį asmenį negali pasakyti nieko konkretaus. Vis dar nežinoma, kiek iš viso buvo užpuolikų.
Fazilis Mustafa. Azerbaidžano Didžiojo Medžliso narys
Užtat agresijos motyvai – tarsi ant delno. Azerbaidžano parlamentaras F. Mustafa pastaruoju metu kritikavo Irano valdžią. Kritikavo piktai, bet pagrįstai. Oficialusis Teheranas kritikuotas už tai, kad į Azerbaidžaną siunčia savo šnipų ir provokatorių. Kritikuotas už tai, kad palaiko agresyviąją Armėniją, vis dar nenorinčią sutikti, jog Karabachas, remiantis tarptautine teise, – tai Azerbaidžano teritorija. Teherano režimas kritikuotas dar ir dėl to, kad pasienyje su Azerbaidžanu ginkluotosios iraniečių pajėgos nuolat rengia agresyvias karines pratybas, kad Irano karo lėktuvai dažnai skrenda pavojingai arti Azerbaidžano oro erdvės, kad Armėnijai slapta siunčia ginklų, minų, kad Irano sostinėje sausio 27-ąją buvo užpulta Azerbaidžano ambasada (žuvo Azerbaidžano atstovybės apsaugos viršininkas, dar vienas azerbaidžaniečių diplomatas buvo sužeistas; dėl šio incidento Azerbaidžanas uždarė savo diplomatinę atstovybę Irane).
F. Mustafa kritikuodavo ir armėnų separatistus, įvairiausiomis provokacijomis siekiančius sužlugdyti taikų Karabacho sugrįžimą Azerbaidžano pavaldumui, viešai reikalavo, jog armėnai, jei nori gyventi Karabache, privalo laikytis Azerbaidžano įstatymų ir tvarkos.
Tad parlamentaras F. Mustafa turėjo priešų. Tai – Irano režimas ir armėnų separatistai. Socialiniuose tinkluose jis jau seniai sulaukdavo grasinimų iš Irano ir Armėnijos.
Oficialusis Baku mano, jog pasikėsinimas į parlamentaro F. Mustafos gyvybę – tai teroro aktas, kurį organizavo Irano slaptosios tarnybos. Azerbaidžane esama manančiųjų, jog Iranas nuolat įžūlėja. Įžūlėja todėl, kad taip ir nebuvo nubaustas už karinę paramą agresyviai besielgiančiai Rusijai, už nuolatinius mėginimus susikurti atominį ginklą, už žiaurias represijas prieš savo piliečius (prieš kelis šimtus metų Iranas okupavo visą pietinę Azerbaidžano sritį, todėl šiandien Irane dabar gyvena apie 30 milijonų etninių azerbaidžaniečių, daugiau nei pačiame Azerbaidžane).
Irano kariškiai. EPA – ELTA nuotr.
Svarbu pabrėžti dar ir tai, kokį ambasadorių Iranas neseniai paskyrė į Armėniją. Ogi tūlą Machdi Sobhani. Šis Irano diplomatas anksčiau rezidavo Sirijoje. Ten jis rūpinosi ne tik kariniais reikalais, bet ir kūrė savo šnipų tinklą. Žodžiu, tai – patyręs diplomatas. Įsimintina ir tai, kad anksčiau į Vakarų Zangezurą buvo paskirtas Irano ambasadorius Abedinas Varaminas, kuris patirties rengti provokacijas ir kurti šnipų tinklus įgijo ambasadoriaudamas Jemene (Iranas ten palaikė husitus, kovojančius prieš Saudo Arabiją).
Žodžiu, Iranas plečia savo įtaką regione pasirinkdamas Armėniją kaip atsparos tašką, kaip trampliną. Armėnija, anksčiau priklausiusi nuo Rusijos malonės, šiandien vis labiau bičiuliaujasi su Teheranu. Iranas regione tampa vis agresyvesnis ir piktesnis. Jis kelia tiesioginę grėsmę ne tik Ukrainai (nes tiekia ginklų Rusijai), bet ir Izraeliui bei Azerbaidžanui. Irano demonstruojama draugystė su Saudo Arabija – tik imitacija, tik vaidyba.
Jei klausiate, ko daugiau mano galvoje šiandien – optimizmo ar pesimizmo, atsakysiu, jog galimus variantus visuomet dėlioju nuo blogiausiojo scenarijaus. Juodosios mintys tikrai stelbia džiugesį. Didieji Vakarų politikai iš tribūnų labai gražiai gina demokratijas, teisingumus, padorumus, sąžiningumus. Tačiau jų teisingi, prasmingi žodžiai dažnokai nesutampa su konkrečiais darbais.
Ginklų Ukrainai vis dar trūksta
Volodymiras Zelenskis. Ukrainos prezidentas. EPA – ELTA foto
2022-ųjų vasario mėnesį, kai Rusija užpuolė Ukrainą, buvau tikras, jog visa Europa drauge su JAV nuo pat pirmųjų karo dienų ukrainiečiams duos visko, ko jiems reikia, kad šie ne tik apsigintų, bet akivaizdžiai laimėtų. Juk Vašingtonas, Londonas, Paryžius, Berlynas, Roma – už padorumą, teisingumą, humanizmą. Nepadėti Rusijos užpultai Ukrainai – tai pats tikriausias cinizmas ir niekšiškumas, primenantis sąvoką „nusikaltimai žmoniškumui“. Bet Vakarai, pradedant oficialiuoju Vašingtonu, ukrainiečių neskubėjo paremti solidžiais ginklais nei karo išvakarėse, nei pirmosiomis karo savaitėmis.
Na, vakarietiškos dvejonės pirmaisiais mėnesiais – tarsi pateisinamos. Bet šiandien – jau vieneri metai, kai ukrainiečiai didvyriškai priešinasi, o ginklų, kurie jiems reikalingi sėkmingam kontrpuolimui, vis dar neturi. Ukrainos kariuomenei šiuo metu stinga ginkluotės, įskaitant sunkiąją techniką ir naikintuvus, o tai neleidžia inicijuoti naujo kontrpuolimo. Tai – ne mano išvados. Taip šių metų kovo 25-ąją dieną Japonijos laikraščiui „Yomiuri Shimbun“ tarė Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis. Pasak V. Zelenskio, padėtis Ukrainos rytuose „nėra gera“, nes ten kariai stokoja amunicijos, o Rusijos pajėgos kasdien panaudoja trigubai daugiau šaudmenų, nei Ukrainos daliniai. „Laukiame amunicijos iš savo partnerių“, – sakė Ukrainos prezidentas.
Tuo tarpu Vakaruose jau girdime užuominų, jog Ukraina turėtų kuo greičiau pulti jos žemėje esančias Rusijos pajėgas, nes karą šiemet būtina užbaigti. Suprask, Ukraina privalo skubėt kariauti, kitaip … turės sėstis prie derybų stalo su Vladimiru Putinu neišlaisvinusi visų savo žemių. Karas negali tęstis amžinai, Vakarų ištekliai neva senka (tarsi ukrainiečiai nenorėtų kuo greičiau laimėti). Tačiau tokias mintis peršantys politikai nepaaiškina, kaip pradėti sėkmingą kontrpuolimą, jei trūksta tankų, toliašaudžių pabūklų, lėktuvų, šarvuočių, sviedinių? Beje, trūksta labai daug. Kodėl Ukraina stumiama į mūšius, kurių be deramos ginkluotės neįmanoma laimėti? Gal norima ją sukompromituoti ir tokiu būdu priverst sėstis prie derybų stalo darant Rusijai teritorinių nuolaidų?
Keistas Joe Bideno elgesys
Kiek kartų 2022 – 2023-aisiais girdėjome JAV prezidentą Joe Bideną sakant: „neduosime tankų, apie lėktuvus nė nesvajokite, neatsiųsime sviedinių, kurie lėktų daugiau nei 100 kilometrų, nedislokuosime Ukrainoje savo karių, neduosime įrangos, kad Ukraina gebėtų deramai apsaugoti savo oro erdvę“. Nors JAV, skirtingai nei Vokietija ar Prancūzija, savo angaruose turi tiek karinės technikos, kad senų seniausiai galėjo apginkluoti Ukrainą nuo galvos iki kojų. Bet dabartinė JAV prezidento administracija ukrainiečiams ginklus siunčia itin dozuotai – po trupinėlį, po lašelį. Tarsi nenorom.
Joe Bidenas šluostosi akis nosinaite. EPA – ELTA foto
Kodėl? Primityvių pasiteisinimų – tarsi kruopų maiše: bijo dar didesnio karo, vengia branduolinių smūgių, baiminasi Rusijos subyrėjimo, taupo savo ginkluotę, nes ruošiasi susiremti su Kinija.
Bet galimi ir kiti variantai. Vienas iš baisiausiųjų, jei pasitvirtintų, būtų šis – J. Bidenas seniai susidraugavęs su V. Putinu. Viešojoje erdvėje J. Bidenas keikia V. Putiną bjauriausiais žodžiais, o iš tiesų jam leidžia elgtis kaip tinkamam. Dabartinė JAV administracija išdavusi Ukrainą. Tiksliau tariant, J. Bidenas dar prieš tapdamas prezidentu davė V. Putinui žodinį leidimą į savo rankas paimti Ukrainą. Jis niekad neprieštaravo, jog V. Putinas užgrobtų ne tik Krymą, ne tik Donbasą su Lughansku, bet dar prigriebtų ir Zaporožės bei Chersono sritis.
Beje, ankstesnysis JAV prezidentas Donaldas Trumpas leidimo suvirškinti Ukrainą, regis, Kremliui nedavė. Kol valdžioje būta D. Trumpo, V. Putinas ginklais nežvagino. D. Trumpas – sunkiai prognozuojamas, kartais prišnekėdavo nesąmonių, kartais elgdavosi visiškai priešingai nei kalbėdavo, todėl V. Putinas nepajėgė perprasti D. Trumpo elgesio motyvų. V. Putinas nebuvo tikras, kad D. Trumpas, kad ir ką viešai bekalbėtų, tikrai aukos Ukrainą. Tad kantriai laukė, kada į Baltuosius rūmus įžengs Ukrainos nevertinantis, lengvai prognozuojamas, silpnučiukas J. Bidenas. Juolab J. Bidenui buvo pažadėta – sudraskysime Ukrainą per keletą savaičių. Didelio triukšmo nekils.
Bet niekas nesitikėjo, jog ukrainiečių kariai, net ir labai silpnai remiami ginklais, taip atkakliai priešinsis. J. Bidenas nė nesapnavo, jog V. Putino kariauna įstrigs Ukrainos stepėse. Oficialusis Vašingtonas pasimetęs, nebežino, kaip elgtis. Remiantis slaptais susitarimais su V. Putinu, neturi teisės padėti Ukrainai, bet viešai privalo rodyti, jog remia Rusijos agresijos auka tapusią Ukrainą. Todėl amerikietiškoji pagalba bent šiuo metu – vis dar menka ir nuolat vėluoja. Tik dėl vaidybos, tik dėl viešosios nuomonės. Kaip ir tas keletą valandų trukęs simbolinis vizitas į Kijevą – tik lengvatikiams apmulkinti.
Kad galbūt egzistuoja kažin kokie slapti J. Bideno ir V. Putino susitarimai dėl Ukrainos, tokios mintys kyla klausantis, sakykim, istoriko Marko Salonino, ekonomisto Andrėjaus Ilarionovo, buvusio JAV karininko Gario Tabacho, politologo Dmitrijaus Korneičuko, analitiko Olego Soskino ir daugelio kitų komentarų. Nepatikliai žvelgiančiųjų į J. Bideną – vis daugiau.
Humoristiniai paaiškinimai
Joe Bidenas. Suklupo…
Žinoma, galimi ir kitokie paaiškinimai. Pavyzdžiui, humoristiniai. J. Bidenas silpnai remdamas Ukrainą iš tikrųjų nėra kaltas, nes nebesusigaudo, ką darąs. Youtube.com erdvėje gausu filmukų, kuriuose užfiksuota, kaip šiandieninis JAV prezidentas net po keletą kartų klupinėja lipdamas trapu į lėktuvą, kaip krenta nuo dviračio, kaip išlipęs iš sraigtasparnio be žmonos pagalbos nepajėgia užsivilti švarko, kaip snaudžia tarptautinėje konferencijoje, kaip saldžiai užmiega kalbėdamas akis į akį su Izraelio premjeru, kaip sutrinka nebesuvokdamas, kur jam eiti, ką jam daryti, užbaigus kalbą tribūnoje. Visa tai peržiūrėjus kyla pagrįstų įtarimų, jog Amerikai šiandien vadovauja visai ne J. Bidenas.
Jūs sakote, jog Amerikos prezidentas J. Bidenas negali taip žemai pulti, kad imtų remti ne auką, o agresorių? Bet juk tokių pavyzdžių – esama. 1994-aisiais metais JAV prezidentas leido Rusijos alkoholikui Borisui Jelcinui kraujyje paskandinti Čečėniją. 2008-aisiais JAV prezidentas išdavė Gruziją (Sakartvelą), leisdamas V. Putinui karinėmis priemonėmis atimti iš gruzinų keletą svarbių teritorijų. 2014-aisiais metais JAV prezidentas leido V. Putinui okupuoti Krymą įtikinėdamas oficialųjį Kijevą nesipriešinti. Oficialiai, viešai smerkė Kremlių, o realiai – ar pajudino bent mažytį pirštelį? Tad, vadovaujantis šia logika, kodėl senukas J. Bidenas turėtų elgtis padoriai, sąžiningai, principingai?
Ginčai dėl Taivano
Neteisingo JAV elgesio pavyzdžių esama ir daugiau. Sakykim, ginčai dėl Taivano. Taivanas – kinietiška teritorija. Pats Vašingtonas oficialiai pripažįsta, kad Taivanas – Kinijos dalis. Visa Europa pripažįsta, įskaitant ir Lietuvą, jog Taivanas priklauso Pekinui. Žodžiai – gražūs, teisingi, o koks – elgesys? Sakykim, 1991-aisiais metais pasirašytoje Lietuvos ir Kinijos sutartyje oficialusis Vilnius įsipareigoja su Taivanu bendrauti tik per Pekiną, tik Pekinui leidus. Sutartyje niekur nenurodyta, koks Pekinas turi būti – komunistinis, fašistinis ar demokratinis. Tiesiog su Taibėjumi bus draugaujama tik Pekinui, koks jis bebūtų, palaiminus. Prabėga trys dešimtmečiai, ir Lietuva pažeidžia šią savo nuostatą. JAV akivaizdžiai kursto Lietuvą draugauti su Taivanu ignoruojant Pekiną. Suprask, Pekinas – nedemokratiškas, todėl neva neturi teisės į savo žemes.
Pavojingas Rusijos – Irano – Armėnijos tandemas
Karabachas – tai Azerbaidžanas. Slaptai.lt fotografija
Panaši padėtis – ir dėl Armėnijos. JAV pripažįsta, kad Karabachas – neatskiriama Azerbaidžano teritorija. Nuo pat 1992 – 1994 metų Azerbaidžanas prašė Vakarų, kad šie padėtų susigrąžinti Karabachą taikiai, humanistiškai, nenaudojant karinės jėgos. Visus pastaruosius tris dešimtmečius Vakarai šaukė, jog bando šį teritorinį konfliktą sureguliuoti taikiai ir teisingai. Bet iš tiesų trisdešimt metų prievartavo Azerbaidžaną, kad šis savo Karabachą … padovanotų armėnų separatistams. Azerbaidžaniečiams tokia vakarietiška dviveidystė nusibodo, ir 2020-ųjų rudenį Baku karinėmis priemonėmis susigrąžino daugumą Karabacho teritorijų.
Ir vėl Vakarai, ypač Prancūzija, gudrauja. Esą dėl Azerbaidžano elgesio armėnus galinti ištikti humanitarinė krizė, esą azerbaidžaniečiai trukdo armėnų civiliams gabenti į Karabachą maisto produktus, geriamąjį vandenį (azerbaidžaniečiai tikrina, ar negabenami ginklai, narkotikai, padirbti pinigai), esą azerbaidžaniečiai vis dar apšaudo armėnų karius (nors būtent armėnų separatistai rengia diversijas ir išpuolius, kad tik Azerbaidžanas atidengų ugnį, ir Jerevanas galėtų kaltinti Baku pradėjus naują karą)…
Ypač Vakarams patiko Jerevano pareiškimas, girdi, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas gali būti suimtas Armėnijoje, jei atvyktų į šalį, mat Armėnija oficialiai prisiėmusi įsipareigojimus pagal Romos statutą. Tai kovo 24-ąją pranešė portalas „rbc.ua“, remdamasis leidiniu „News.Am“.
Taip, Armėnijos Konstitucinis teismas pripažino, kad įsipareigojimai, įtvirtinti Tarptautinio Baudžiamojo Teismo (TBT) Romos statute, atitinka šalies Konstituciją. Tad jei V. Putinas atvyktų į Armėniją, jis turėtų būti suimtas, rašo leidinys (kovo 17 d. TBT išdavė Rusijos prezidento Vladimiro Putino ir vaikų teisių kontrolierės Marijos Lvovos-Belovos arešto orderius; jie įtariami karo nusikaltimais – neteisėtu vaikų deportavimu iš okupuotos Ukrainos teritorijos).
Armėniškoji dviveidystė
Bet ar Armėnija tikrai uždėtų antrankius V. Putinui? Sunku patikėti jau vien dėl to, kad V. Putinas keliauja lydimas gausios iki dantų ginkluotos apsaugos. Be to, Armėnijoje vis dar dislokuota Rusijos karinė bazė. Trečioji priežastis – į Karabachą šiuo metu atsiųsta vadinamųjų „rusų taikdarių“. Vos prieš keliolika dienų, kovo 14-ąją, Armėnijos ministras pirmininkas Nikolas Pašinianas skambino Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui ir papasakojo apie „problemas“, susijusias su Rusijos taikdarių veikla Karabache“. Lietuviškoji ELTA perpasakoja N. Pašiniano žodžius: „Vakar telefonu kalbėjau su V. Putinu apie galimą eskalavimą Karabache ir sakiau, kad zonoje, už kurią atsakingi Rusijos taikdariai, yra problemų“.
Nikolas Pašinianas. EPA – ELTA nuotr.
Tačiau paskutiniojo N. Pašiniano ir V. Putino pokalbio, kuomet Armėnijos premjeras beveik atvirai reikalauja, kad rusų kariai šaudytų į azerbaidžaniečių karius, Vakarai nekomentuoja. Nutyli.
Nepastebi ir kovo 23-ąją „EU reporter” paskelbtos publikacijos, kaip Armėnija padeda Rusijai apeiti Europos Sąjungos sankcijas. Pasirodo, JAV finansų ministerija išplatinusi informaciją, kaip armėnų firmos perka iš užsienio technikos, prietaisų, medžiagų, o paskui viską atiduoda Rusijos kariniam kompleksui. Dar 2022-ųjų metų spalį agentūra Bloomber paskelbė faktų, kaip per Armėniją į Rusiją keliauja technika, kuri vėliau tampa prieš Ukrainą nukreiptais ginklais. Būtent Armėnija šiandien tapusi centru, kurio pagalba karinės arba dvigubos paskirties prekės iš Europos atsiduria Maskvoje.
Nedera pamiršti ir Armėnijos – Irano bičiulystės. Irano karinė technika, įskaitant bepiločius orlaivius, pirma atgabenama į Armėniją, po to slapta išvežama į Rusiją. Tad Ukraina už jos miestus bombarduojančius bepiločius orlaivius turi „dėkoti“ ne tik Rusijai, ne tik Iranui, bet ir Armėnijai. Ši trijulė šiandien puikiai sutaria.
Tačiau Vakarai kažkodėl ne itin noriai komentuoja Rusijos – Irano – Armėnijos tandemo keliamus pavojus.
Prieš keletą dienų paskelbiau straipsnį „Kokio velnio į Jerevaną trenkėsi buvęs NATO generalinis sekretorius?“ Minėtame rašinyje stebėjausi Jerevane viešėjusio pono Anderso Fogho Rasmusseno akivaizdžiai proarmėniškais pareiškimais, esą tarptautinė bendruomenė privalo spausti azerbaidžaniečius dėl Lačino koridoriaus atidarymo, kitaip regioną ištiks humanitarinė krizė, esą tarp Armėnijos ir NATO įmanomas tamprus bendradarbiavimas, esą tarptautinė bendruomenė privalo spausti Azerbaidžaną, kad šis darytų nuolaidų Jerevano politikams.
Šių eilučių autoriui labai keista pasirodė danų tautybės politiko A. F. Rasmuseno pozicija dėl Karabacho skaudulių. Viskas apversta aukštyn kojomis. Juk šis regionas be menkiausių dvejonių priklauso Azerbaidžanui. Tai byloja visi tarptautiniai susitarimai dėl šalių teritorinio vientisumo, visos tarptautinės taisyklės, pagal kurias brėžiamos valstybių sienos. Be kita ko, šios taisyklės gerbiamos tiek Vašingtone, tiek Londone, tiek Paryžiuje ar Berlyne. Taip pat – ir Danijos sostinėje Kopenhagoje, iš kur kilęs ponas A. F. Rasmusenas. Buvęs NATO gensekas negali nežinoti, jog Karabachas – azerbaidžanietiškas rajonas ir, vaizdžiai tariant, Armėnija neturi jokių teisių į šį kraštą. Visi Azerbaidžano sprendimai susigrąžinti Karabachą – teisėti. Jei Armėnija būtų padori, sąžininga, civilizuota valstybė, ji pati, niekieno neverčiama, pasitrauktų iš Karabacho. Ne tik nešdintųsi lauk iš azerbaidžanietiškų žemių, bet ir pažadėtų Baku atlyginti nuostolius už neteisėtą Azerbaidžano teritorijos okupaciją, trukusią maždaug nuo 1988-ųjų iki 2020-ųjų metų rudens. A. F. Rasmuseno pareiškimai dėl galimos Armėnijos integracijos į Vakarus glumino dar ir dėl to, kad Armėnijoje dislokuota Rusijos karinė bazė, Armėnijos tarptautines sienas tebesaugo Rusijos pasieniečiai, Rusija vis dar Armėnijai labai pigiai pumpuoja naftą ir dujas…
Dabar jau galima atsakyti į klausimą, kodėl buvęs NATO vadovas skrido į Jerevaną. Armėnų kilmės žurnalistė Elison Tachmizian (baigusi Tarptautinių santykių mokyklą prie Džordžo Vašingtono universiteto, dirbo leidiniuose France – Press, Asia Times, The Armenian Weekly) savo paskyroje Twitter paskelbė įrašą, iš kurio aiškėja, jog oficialusis Jerevanas ponui A. F. Rasmusenui už vizitą į Armėniją ir proarmėniškus pareiškimus pažadėjo nuo 150 iki 400 tūkst eurų honorarą. Pasirodo, buvęs NATO gensekas turi kompaniją „Rasmussen Global“, kuri valstybių vadovams, ambasadoms, tarptautinėms organizacijoms teikia lobistines paslaugas. Be abejo, lobistinės paslaugos teikiamos ne už gražias akis. Reikia mokėti. Daug mokėti.
Armėnų kilmės žurnalistė E. Tachmizian pateikia dokumento iš registrų centro kopiją, kur aiškiai matyti: pažadėta nuo 150 iki 400 tūkst. eurų.
Tik dar neaišku, ar tie pinigai jau sumokėti. Gal po šio į viešumą kilusio skandalo A. F. Rasmusenas atsisakys honoraro? O gal Armėnijos vadovybė pati nepanorės mokėti A. F. Rasmusenui?
Dabar jau ne tiek svarbu, ar danų politikas kada nors mėgausis šiuo solidžiu honoraru. Svarbiausia, kad mes žinome, ko vertos pono A. F. Rasmuseno sapalionės dėl Pietų Kaukazo problemų.
Andersas Foghas Rasmussenas – Armėnijos vėliavos fone
Kai viešojoje erdvėje aptikau pranešimų, jog buvęs NATO generalinis sekretorius Andersas Fogas Rasmusenas viešėjo Armėnijos sostinėje Jerevane, – iš pradžių apsidžiaugiau. Tikėjausi, jog didelės politinės patirties turintis A. F. Rasmusenas vizito Jerevane metu ragins armėnų politikus liautis gudrauti dėl Karabacho. Kad ir kaip išsisukinėtų ir vinguriuotų Armėnijos politikai, jau metas pripažinti pačiu aukščiausiu lygiu: Karabachas – neatskiriama Azerbaidžano dalis. O tai reiškia, kad visi Jerevano kaltinimai, esą azerbaidžaniečių kariškiai neteisėtai blokuoja Lačino koridorių, neteisėtai tikrina į Karabachą ir po Karabacho teritoriją važinėjančius automobilius, neteisėtai rengia karines operacijas prieš Azerbaidžano kariuomenei nepavaldžius karinius būrius, – nepagrįsti.
Taip! Ir niekaip kitaip. Karabachas, remiantis tarptautine teise, visąlaik priklausė Azerbaidžanui. Tiek ir prieš kelis šimtus metus, tiek ir dabar. Karabachas teisiškai Azerbaidžanui priklausė 1988- 1992-aisiais, kai Maskva dirbtinai kurstė antiazerbaidžanietiškas nuotaikas Jerevane. Karabachas buvo azerbaidžanietiškas ir 1992 – 1994 metais, kuomet armėnų separatistai, remiami rusų karinių dalinių, neteisėtai užgrobė šias žemes. Karabachas teisiškai nepriklausė armėnams ir 1994 – 2020-aisiais, nors formaliai iki pat 2020-ųjų jį valdė būtent armėnų separatistai. Taigi Azerbaidžanas turi neabejotiną teisę Karabache elgtis kaip tinkamas. Tai – jo žemė. Visi armėnų aikčiojimai, esą Baku valdžiai neleistina Karabache tikrinti kalnų keliais važiuojančių automobilių arba persekioti Azerbaidžanui nepriklausančias karines formuotes, – neverti nė sudilusio skatiko.
Tikėjausi, jog buvęs NATO generalinis sekretorius būtent šias akivaizdžias tiesas išguldys Armėnijos premjerui, Armėnijos prezidentui, Armėnijos parlamento pirmininkui. Juk danų tautybės A. F. Rasmusenas didžiojoje politikoje – ne vienerius metus. Pavyzdžiui, prieš tapdamas NATO vadovu, 2001 – 2009 metais jis ėjo Danijos premjero pareigas. Žodžiu, vėtytas ir mėtytas.
Deja, nutiko atvirkščiai. Jis pareiškė Jerevane, esą tarptautinė bendruomenė privalo spausti azerbaidžaniečius dėl Lačino koridoriaus atidarymo, kitaip regioną ištiks humanitarinė krizė. Jis net tvirtino, jog tarp Armėnijos ir NATO įmanomas tamprus bendradarbiavimas. Nors, žvelgiant priekabiai, Armėnija vis dar priklauso Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijai (KSSO), kuriai vadovauja Rusija. Be to, Armėnijoje vis dar dislokuota Rusijos karinė bazė. Net jei Armėnija labai labai labai norėtų pabėgti nuo Kremliaus globos, jai tai padaryti būtų sunkoka. Keblu patikėti, jog Rusija taip lengvai išves savo kariuomenę iš Giumri. Tad buvęs NATO gensekas turėtų žinoti – bendradarbiaudamas su Armėnija tuo pačiu bendradarbiauji ir su Rusija. Pažadai, esą Jerevanas taps dideliu Briuselio draugu, – sunkiai suvokiama abrakadabra.
Įdomu dar ir tai, kad 2012-aisiais, būdamas NATO generaliniu sekretoriumi, ponas A. F. Rasmusenas Briuselyje buvo susitikęs su Azerbaidžano lyderiu Ilchamu Alijevu. NATO vadovas tuomet dėkojo Azerbaidžanui už jo misiją Afganistane ir tvirtino, jog Baku stiprina visos Europos saugumą. A. F. Rasmusenas pabrėžė 2012-aisiais, kad NATO labai vertina draugystę su Azerbaidžanu.
Karabachas – tai Azerbaidžanas. Slaptai.lt fotografija
Prabėgo maždaug dešimtmetis, ir buvęs NATO generalinis sekretorius kardinaliai pakeitė poziciją. Kodėl? Kas nutiko? Pirmiausia į galvą šauną mintis: vėl tie prakeikti „dvigubi standartai“. Kai kurių Europos lyderių pozicijos nebeįmanoma suvokti. Kai Azerbaidžanas buvo praradęs Karabachą, kai armėnai Karabache barbariškai griovė azerbaidžaniečių religinius, kultūrinius, istorinius paminklus, kai Azerbaidžanas buvo priverstas priglausti maždaug milijoną pabėgėlių, kuriuos iš savo žemių išvijo armėnų separatistai, tuomet Europa gyrė Azerbaidžaną. Vos tik Azerbaidžanas atkūrė beveik visą savo teritorinį vientisumą (trūksta kelių rajonų), – oficialusis Baku tapo Europai nepriimtinas.
Spalio 13-ąją oficiali naujienų agentūra „Trend“ buvo paskelbusi, kad Azerbaidžano kontržvalgyba demaskavo šalyje veikusį gausų Irano šnipų tinklą – sulaikė su juo susijusius asmenis. Pranešimuose teigta, kad „per teisėsaugos institucijų surengtą operaciją buvo išaiškinta grupė Irano šnipų, kurie veikė prieš Azerbaidžaną“.
Išsamesnės informacijos spalio 13-ąją Azerbaidžano pareigūnai nepateikė, teisindamiesi, kad kontržvalgybinė operacija vis dar tęsiama. tad nenorima pakenkti tyrimui.
Šiandien Azerbaidžano spauda praneša, kad jau žinomos Irano šnipų pavardės. Keliuose leidiniuose net paskelbtos suimtųjų nuotraukos. Remiantis Azerbaidžano spauda, suimtųjų – ne keletas, o keliolika. Iš viso, remiantis pranešimais, – suimtųjų net šešiolika. neatmetama tikimybė, jog suimtųjų bus dar daugiau.
Priminsime savo skaitytojams, kad Iranas yra aršus ne tik Vakarų, bet ir Azerbaidžano priešas, visomis įmanomomis priemonėmis talkinantis į azerbaidžanietiškąjį Karabachą vis dar pretenzijas reiškiančiai Armėnijai. Be kita ko, Irano pagalba nepagrįstas teritorines pretenzijas Azerbaidžanui reiškiančiai Armėnijai neapsiriboja vien civilinėmis reikmėmis. Oficialusis Baku jau pateikęs ne vieną įrodymą, kaip Teherano valdžia armėnų separatistams slapta gabeno ginklų, atsiųsdavo karinių instruktorių, rengdavo susišaudymus Azerbaidžanui priklausančiuose keliuose, net apmokydavo smogikus, kuriems įsakyta Azerbaidžano teritorijoje (įskaitant Karabachą) rengti teroristinius aktus.
Išskirtinis kovo 5-osios incidentas. Tądien Lačino kelyje į Azerbaidžano ekonominį Karabacho regioną mėgino neteisėtai įvažiuoti karinę amuniciją gabenę armėnų separatistų automobiliai (įvyko susišaudymas, žuvo du Azerbaidžano pareigūnai).
Incidento metu Lačino kelyje kovo 5-ąją
Prisimintina dar ir tai, kad prieš keletą dienų Irano karinis lėktuvas pusę valandos skraidė palei Azerbaidžano sieną. Tas skrydis buvo žvalgybinio pobūdžio. Azerbaidžano kontržvalgyba turi žinių, jog Iranas ketina surengti naujų provokacijų. Iranas pagarsėjo, pavyzdžiui, tuo, kad šių metų sausio 27 d. ginkluotas vyras užpuolė Azerbaidžano ambasadą Irane. Užpuolikas nužudė Azerbaidžano saugumo pareigūną, o dar vieną diplomatinės atstovybės darbuotoją – sunkiai sužeidė. Po šio specialiai surengto išpuolio (Irano valdžia kaltę mėgina suversti neva nestabilios psichikos vyriškiui) Azerbaidžanas atšaukė iš Teherano visus savo atstovybės darbuotojus. Taigi Azerbaidžano ambasada šiandien Irane uždaryta.
Įtartina ir tai, kad kovo 15-ąją anksti ryte armėnų kariškiai keletą valandų be perstojo apšaudė Azerbaidžano kariuomenės punktus Kialbedžaro, Hodžaly, Hodžavendo ir Daškesansko rajonuose.
Oficialusis Baku įtaria, kad Iranas ir Armėnija derina savo atakas prieš Azerbaidžaną, 2020-ųjų rudenį jėga susigrąžinusį beveik visą Karabachą, kurį iki tol buvo okupavę armėnų separatistai.
